Laiškų kopijas prašome nusiųsti:

LR Prezidentui V. Adamkui,
Prezidento kanceliarija
Simono Daukanto a. 3,
LT 01021 Vilnius
Lietuva

Ant voko parašykite:

Pilietinė akcija:

'Lietuva - be komunizmo'

Laiško kopiją būtinai atsiųskite  ir mums:

info@lietuvos.net

Tik taip mes galėsime skelbti kiek LR piliečių palaiko šią pilietinę akciją ir šį prašymą perduoti Lietuvos Nuolatiniam atstovui prie Europos Tarybos.

O mums padėti pasiryžusių savanorių prašome rinkti parašus savo draugų rate ir kitur kur leidžiama.

Norinčių įsijungti mūsų veiklon lauksime Lietuvos.net forume.

Prieš tai buvusias pilietinės akcijas rasite čia.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas

Veterinarų pasiutpolkė ant cepelinų

Lietuva – totalinės korupcijos valdininkų diktatūros kraštas

Kai užsienietis mūsų Lietuvėlę apibūdina totalinės korupcijos sovietinės nomenklatūros pažiūrų valdininkų diktatūros kraštu, valdininkai iš įniršio tiesiog pasiunta, o verslininkai ir šiaip maži žmogeliai tik kukliai tyli. Sovietmečiais įdiegta gyvuliškai paniška baimė prieš valdininkus neleidžia garsiai pritarti, - kur kas veiksmingesnė priemonė valdininkų savivalei apriboti yra kyšis, tad visi visiems duoda ir visi iš visų ima. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet ima. Ima todėl, kad duoda, o duoda todėl, kad ima.

Ponai, susėdę aukštuose krėsluose, patenkinti stebi ir koreguoja savo sukurtos sistemos veiksmingumą, iš Rusijos išmokto kyšininkavimo įdiegimo produktyvumą. O jei priimamas koks nors naujas įstatymas, ar pataisa, ypač rekomenduojamas Europos Sąjungos, tai jis taip “sutvarkomas”, kad jis pirmiausia būtų naudingas sovietinės nomenklatūros pažiūrų valdininkų kastai, o tuo pačiu ir patiems ponams valdonams.

Esant tokiai sistemai valdininkai galėtų gyventi kaip musės išrūgose šiltai besidaugindami, - verslininkai ir maži žmogeliai bijodami tylėtų, ramiai kyšius dalintų, bet kad tie niektauzos žiniasklaidininkai vis nerimsta. Tai seimūnų, tai Klaipėdos apskrities valdonų,  muitininkų ar teisėsaugos, medikų ar policijos, žemėtvarkininkų aferas atskleidžia.

Totalinės korupcijos krašte, savaime aišku, nubaustų valdininkų nebuvo ir nebus, padarytų nuostolių niekas nedengė ir nedengs, pavogtų žemės sklypų ar namų niekas negrąžino ir negrąžins, o spauda patriukšmaus ir liausis, - nes Lietuvoje kas adyna, vis navyna, o ir šiaip neišrankių tautiečių burnoms užkimšti galima pakišti kokį nors mažvaikių triušinį seksą akvariume ar po tiltu arba neišpainiojamai painius seimūnų pasivažinėjimus egzotiniuose kurortuose.

Veterinarų pjūties metas

Niekas dabar Lietuvoje taip nelobsta, kaip veterinarai. Dabar jiems patys pelningiausi metai, pats savivalės ir nebaudžiamumo laikmetis. Mojuodami Europos Sąjungos atsiųstomis rekomendacijomis dėl maisto produktų priežiūros bei pačių savo sukurtomis mėsos ir žuvų produktų tvarkymo taisyklėmis siaubia Lietuvos verslininkus visokiais blaiviu protu nesuvokiamais baubais ir draudimais.

Štai užsimano kaimo bobutė įsirengti savo name pensioną su maitinimu arba koks nors jaunas verslininkas pasistatyti nedidelį viešbutuką su valgyklėle. Manote, kad tai taip paprasta?

Aišku, niekas nesiginčija, kad patalpos turi atitikti visus higienos ir sanitarijos reikalavimus, bet tuo juk rūpinasi ir kontroliuoja visuomenės sveikatos tarnyba ir ten dirbantys prityrę specialistai – maistininkai, puikiai išmanantys įvairias maisto gamybos technologijas, kurių mūsų laikais yra daug, įvairių pasaulio šalių, o ne vien tik sovietinio “obščepito” nurodytų.

Veterinarams (kodėl ne santechnikams, kodėl ne miškininkams, kodėl tik dirbtinio apsėklinimo specialistams?), vienu  plunksnos brūkštelėjimu patapusiems kulinarijos menų ir mokslų “žinovais”, bobutės ar jauno verslininko norai nė motais, - arba moki, arba šiukštu!!!

Bobutės vargai pagal veterinarus

 Neduos kyšio bobutė, - blynų nekeps. O jei per daug spyriosis, yra popieriai, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad bobutė privalo surašyti blynų kepimo programą, o toje programoje turi būti gamybos procesų aprašymo programa (rašyti, kad blynai kepami keptuvėje negalima, - reikia programos). Turi būti surašyta darbuotojų priežiūros programa ir vedamas darbuotojų priežiūros žurnalas (bobutė turi sau sudaryti specprogramą, pati save prižiūrėti ir dar pati kaip geriausiais KGB ir Gestapo laikais kasdien viską apie save surašyti). Bobutė turi paruošti patalpų ir teritorijos priežiūros programą - veterinarams svarbu programa, o ne tai, kad bobutės namuose ir kieme yra švaru bei tvarkinga, svarbu, kad minučių tikslumu būtų šluojama, siurbiama, skalbiama, plaunama, šluostoma, valoma, blizginama ir t.t.

Veterinarams nesvarbu, kad bobutė keps blynus tik keliems žmonėms, bet jai privalu sukurti produkcijos sulaikymo ir pašalinimo iš rinkos programą, - įdomu kokios – pasaulio, Europos, Lietuvos, o gal veterinarams, niekada gyvenime su tokiais dalykais mėšlinuose tvartuose nesusidūrusiais, švarus bei tvarkingas bobutės valgomasis ir atrodo kaip ta rinka. Na, o jei valgantieji visus blynus suvalgo nepalikdami nė kąsnio, tai ką, juos tuoj pat nuo stalo ginti į lauko būdelę ar čia pat prie stalo vimdyti?

Pagal veterinarus bobutė nelabai kada ir galės tuos blynus kepti, nes ji visų pirma turės atlikti tuos darbus, ką pati surašys savo žaliavų, medžiagų ir gatavos produkcijos priežiūros programoje. Kitaip sakant, bobutė gali būti baudžiama už tai, kad veterinarams nepatiks parduotuvėje pirkti miltai, druska, cukrus ar pienas (įdomu kiek veterinarams yra mokama už tai, kad bobutė pirktų tik Kauno, o ne Panevėžio miltus, Utenos, o ne Telšių pieną ir pan.?), kad veterinarams atrodys, jog blynus geriau kepti tefloninėje, o ne ketinėje keptuvėje, kad bobutė krosnį geriau kūrentų ne beržinėmis, o skroblo malkomis.

Bene pats svarbiausias reikalavimas yra įrangos priežiūros programa. Veterinarams nesvarbu, kad už savo produkciją ir jos sertifikavimą turi atsakyti šaldytuvus, virykles, plakiklius, svarstykles, menzūras, termometrus ar pan. gaminančios įmonės, - jiems svarbu melžti ne karves, o bobutę. Pavyzdžiui, ras veterinaras šaldytuvų termometrą pirktą turguje, o ne “Senukuose”, - mokėk, bobute, pinigus.

Blaiviai mąstant, veterinarai patys turėtų bobutei nurodyti savo sertifikatais atžymėtas gamyklas ir jų gaminius, o tie gamintojai atsakyti už savo produkcijos kokybę, garantinį, einamąjį ir kitokį remontą. Matyt į gamyklas niekas veterinarų neįsileidžia, tad už tai tie dabar devyniais vilkais vieną bobutę melžia.

Veterinarų melžimo rekordai

Jei manote, kad tuo bobutės vargai pasibaigė, tai labai klystate, nes veterinarai savo arsenale turi ir daugiau kyšio melžimo priemonių. Tai lankytojų registracijos žurnalas. Bobutė privalo per pusryčius, pietus ir vakarienę įrašyti į lankytojų registracijos žurnalą kiekvieno valgytojo vardą, pavardę, asmens kodą, gimimo metus ir vietą, išsilavinimą, darbovietę, atsilankymo tikslą, atėjimo ir išėjimo laiką (ech, pritrūko dirbtinio apsėklinimo specialistai fantazijos, galėjo dar įtraukti pilvo apimties matavimus prieš blynų valgymą ir po to, svorį prieš ir po, raugtelėjimų skaičių, kakojimo trukmę ir rezultatus ir pan.) Kad šis veterinarams svarbus punktas prieštarauja žmogaus teisėms, Europos jurisdikcijai, - veterinarams tik nusišvilpti...

Veterinarams negalioja blaivaus, normalaus proto taisyklės, nes iš bobutės dar reikalaujama nubraižyti lankytojų judėjimo schemą ir griežtai šios schemos laikytis, - deja, instrukcijoje nepaaiškinta kokių sankcijų gali imtis bobutė prieš judėjimo schemos pažeidėją, - trinktelti jam į kaktą tešlinu samčiu ar vožti per sprandą šlapiu mazginiu...Beje, nenurodyta kokias poveikio priemones turi naudoti bobutė prieš save pačią, ypač jei ji pati pažeis pačios nubraižytą ir veterinarams pristatytą bei jų patvirtintą darbuotojų judėjimo schemą.

Bet svarbiausia veterinaro melžimo priemonė yra gaminių judėjimo schema, be kurios šiandien niekas negali atidaryti jokios maitinimo įstaigos. Čia jau galima visaip kyšį išmelžti: pavyzdžiui, veterinarui atrodo, kad pagal schemą yra pažeidžiamos jo „žaidimo“ taisyklės, tad jis pradeda reikalauti, kad bobutė miltus neštų pro vienas duris, pieną per kitas, druską per trečias, cukrų per ketvirtas ir t.t. Bobutė tuoj pat sumeta, kad daug pigiau bus veterinarui duoti dviejų durų sumos kyšį, negu griauti sieną ir statytis keturias naujas duris.

Jeigu jūs manote, kad tai absurdas, kad tai girto kerdžiaus kliedesiai – klystate, tai jums gali patvirtinti visi, kam dabar tenka atidaryti naujas maitinimo įmones, kaimo turizmo sodybas, viešbučius, motelius. Dar jokia valdininkų savivalė nėra taip subujojusi, kaip tai klesti veterinaruose, matyt profesija jiems yra suformavusi ir atitinkamą elgseną, - įpratę dirbti su bežadžiais galvijais žiauriai ir negailestingai, jie dabar taip pat žiauriai ir negailestingai imasi melžti bobutę.

O jei išmilžis juos tenkina, tai bobutė gali daryti ką nori, pavyzdžiui, kepti mėsgalius ant įkaitinto lauže akmens, kaip prie Kulių ir valgyti susproginėjusiais akmenukais aplipusį mėsgalį, (yra speciali maisto gamybos technologija ant įkaitinto lavos akmens, statomo specialiame padėkle ant restorano stalo, atitinkanti higienos ir sanitarijos reikalavimus, bet apie tą dalyką veterinarai nėra net girdėję), valgį gaminti porą centimetrų apskretusiuose puoduose, kaip Palangos Basanavičiaus gatvės maitinimo įmonėse, kaitinti antisanitariškai paruoštą kinišką maistą vanuose, kaip Vilniaus ir Klaipėdos kinų užeigose, kepti cheminiais minkštikliais sudarkytus kepsnius, kaip pakelės maitinimo įmonėse ir t.t. ir pan.

Kodėl ne, jei veterinarai, būdami kulinarijos analfabetais, nieko neišmanydami nei vienoje iš 32 karštųjų valgio gamybos technologijų (tam reikalingos specialios keliolikos metų studijos), maitinimo įmonėms leidimus dirbti duoda tik nuo kyšio dydžio. Didesnis kyšis – greičiau galėsi pradėti dirbti, mažesnis – rašysi visokias programas...

Chemizacijos era

Viskas susistatytų į savo vietas, jei dirbtinio apsėklinimo specialistams veikla būtų reglamentuota, t.y. mėsos ir žuvies tvarkymo taisyklės būtų taikomos gamykloms, cechams, skerdykloms, bet kad ir čia veterinarai nežino ką veikti, nes kaip tada galima paaiškinti, kad Lietuvos maisto įmonės jau nebemoka gaminti tikrų maisto produktų (tikro sviesto, grietinės, grietinėlės, pieno, kefyro, jogurto parduotuvėse jau nebėra, - yra tik chemizuoti, konservantais perdozuoti šių produktų surogatai. Sunkiai rasi ir kokybiškų mėsos gaminių, - virtos, pusiau rūkytos dešros gaminamos tik iš dažiklių, aromatizatorių ir baltymų priedų su cheminiais konservantais. Dabar mėsos gamintojams mėsos net nebereikia, nes, kai kurios Lietuvoje dirbančios užsienio firmos jau įveža visą paketą chemikalų, kurie gaminami specialiai Lietuvai, - tai „Arbatinė“, „Daktariška“, „Pajūrio“, „Klaipėdos dešrelės“, „Sardelės“, kuriuos atitinkamai kiekiais sumaišius su vandeniu, būtent jos ir gaunasi. Paukštiena, kiaulienos, jautienos kumpiai, išpjovos, šoninės, visokie vyniotiniai specialiai špricuojami nitritiniu arba fosfatiniu tirpalu, kad kepant nekristų jų svoris. Šaldyta žuvis Lietuvoje atlaidinama ir vėl užšaldoma apšlaksčius vandeniu, kad būtų didesnis jos svoris...). Tų dalykų veterinarai arba nepastebi, arba gamyklos disponuoja didesnėmis kyšių sumomis...

Veterinarams nė motai, kad tokių mėsos produktų patręštoje dirvoje išauga garbanoti karklai, - augalai mutuoja pirmoje kartoje, žmonės – antroje, trečioje... Nieko stebėtino, kad mūsų vaikų, maitinamų mėgiamomis dešrelėmis, jogurtais, girdomų pienu, sultimis iš pakelių ir visokiomis colomis, organizmas perdozuojamas chemikalais, prisitaiko prie jų, o gavęs kokį nors tikrą maisto produktą,  vaisių, uogą arba net palietęs tikrą gėlės žiedelį iškart alerguoja, - vaiko organizmas stoja į kovą su svetimkūniu...

Lietuvos vaikų genocidas

Lietuvoje vyksta totalinis vaikų genocidas ir tai galima matyti iš vaikų mitybos. (Mūsų vaikai nei darželiuose, nei mokyklose, nei šeimose nebemokomi taisyklingai ir etiškai valgyti, - netgi reklaminėse laidose vaikai stebėtinai nemoka gražiai valgyti, naudotis stalo įrankiais, - ko norėti, jei apsilankius Seimo valgyklose akivaizdžiai galime įsitikinti, kad nemokėjimas taisyklingai valgyti, naudotis stalo įrankiais yra vos ne būtinybe, valdžios žmonių išskirtinumo požymiu).

Bet kuri valdžia asmenybės atžvilgiu yra represinė, o Lietuvos valdžia savo tautai ypatingai. Tai rodo, kad tautos išrinktiesiems labiau rūpi ne tautos reikalai ir ateitis, o nusikaltėliai ir jų gerovė. Štai, Lietuvos valdonai pasirūpino, kiek kalorijų per dieną turi gauti dirbantys ir nedirbantys kaliniai, nepilnamečiai kaliniai, nėščios kalinės ir pan. Kalėjimo sargai privalo užtikrinti, kad kaliniai gautų pieną, kefyrą, varškę, grietinę, sūrį, dešreles, virtą ir pusiau rūkytą dešrą, grikius, ryžius, manų kruopas, kiaušinius.

Tačiau niekam nerūpi, kiek kalorijų turi gauti vaikas, kiek per dieną jis privalo gauti baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų, fiziologiškai aktyvių mikroelementų, kad jo organizmas galėtų normaliai vystytis ir jis taptų pilnaverčiu, sveiku ir protingu visuomenės nariu.

 Pažiūrėkite į kieno rankas dabar yra atiduota vaikų mityba darželiuose, mokyklose, aukštuosiuose mokyklose, pažiūrėkite į vaikų darželių, mokyklų ir studentų valgyklų valgių technologines korteles ir pamatysite, kad vaikai ir jaunimas specialiai nuodijami maisto ir gėrimų surogatais, chemikalais perdozuotais maisto produktais, kad kuo dažniau sirgtų, kad vaikams ir jaunimui vystytųs fizinės ir psichinės negalios. Įdomu koks lietuvių tautos priešas ir budelis, vaikų žudytojas galėjo pasirašyti leidimą prekiauti mokyklose nuodingais maisto produktais ir gėrimais iš automatų?  Tad kaip mitybos analfabetai ir diletantai vaikų „maitintojai“, tokie pat mitybos analfabetai tikrintojai-reguliuotojai veterinarai gali rūpintis mūsų tautos ateitimi, jei jie mano, kad išmano, bet nežino, kad nežino... O gal žino, gal taip reikia... .

V. Sakas