ANTROJO LIETUVOS KARALIAUS VAIŠVILKO VAIŠĖS

Šiandien niekas tiksliai nežino kaip jį vadinti: antruoju Lietuvos karaliumi, Didžiuoju Lietuvos ir Rusijos kunigaikščiu, Naugarduko didžiuoju kunigaikščiu, vienuolyno archimandritu ar šventuoju stačiatikių kankiniu...

 Ipatjevo metraštis, rusų istorikas Borisas Dmitrijevičius Grekovas, Andrejus Savostjanovas knygoje „Į sveikatą ! Paprasta, skanu, naudinga !“ jį aukštino ir gyrė, nes ir Lietuvos, ir Rusijos istorijoje jis išliko ne tik kaip progresyvus valdytojas bet ir kaip didysis Rusijos vienuolynų gyvensenos ir buities reformatorius, pakeitęs tiek vienuolių, tiek ir pasaulietinės architektūros, statybos dalykus bei rusų tautos mitybos būdus ir įpročius. Ir kas galėjo pagalvoti, kad šis monarchas taps puikiausiu kulinaru ir dar daugiau – Senosios Rusijos vienuolynų  valgių kūrėju, padariusiu perversmą net visoje rusų mityboje.

Vaišelga (rus. - Voišelg) kilo iš seniausios Lietuvos kunigaikščių giminės. Jo tėvas Lietuvos karalius Mindaugas nuo ankstyvos jaunystės savo sūnų auklėjo pagal griežtus pagoniškus probočių papročius: kai tik infantui sukako dešimt metų, jį išsiuntė į nepraeinamus miškus su auklėtoju vaivada. Mindaugas savo sūnui auklėtoju pasirinko Stanislovą  Goštautą (rusai rašo: Gastoldą) – narsų karį, kuris kartu su savo karaliumi buvo iškovojęs daug pergalių ir Didžiajai Lietuvai užkariavęs ne vieną kunigaikštystę.

Karaliaus sūnus, kęsdamas visus neprieteklius, sunkumus ir gamtos stichijas, turėjo prabūti ir išgyventi penkis metus miške.

Mokymai prasidėjo tuo, kad pradžioje vaikui vienam iš medžių sausuolių reikėjo pasidaryti ne kokią nors palapinę ar žeminę, o susiręsti  rąstinį gyvenamą namelį, po to Vaišelga turėjo įsisavinti medžioklės mokslus, maisto atsargų kaupimo ir paruošimo bei maisto, valgių gamybos būdus pagal protėvių papročius, taip pat išmokti ir karinio mokslo menų. Vaišelga  žinojo, kad jei bus aplaidus, neišgalės ištverti išbandymų sunkumų, tėvas su juo pasielgs pagal to meto galiojusius papročius. Jei jaunasis kunigaikštis neišlaikydavo išbandymų ir prašydavosi namo, jo noras būdavo įvykdomas, tačiau pirmenybė paveldėti valdžią pereidavo jaunesniam broliui, kuris taip pat su vaivada auklėtoju būdavo išsiunčiamas į mišką sunkiesiems išbandymams ir mokslams.

Vaišelga ištvėrė ir praėjo visą išgyvenimo mokyklą iki galo, dar daugiau, - be medžioklės ir įvairių ginklų valdymo įgūdžių, jis įsidėjo galvon mokytojo pasakojimus apie įstabias lietuvių kulinarijos meno žinias. Greitai jaunasis auklėtinis lengvai rungdavosi su  savo auklėtoju maisto gamyboje ir dažnai nugalėdavo mokėjime paruošti žvėrieną, laukinę paukštieną ir žuvis šaltojo ir karštojo rūkymo būdais, mokėjimu rinkti ir pasiruošti maisto atsargas iš grybų, uogų, valgomųjų ir prieskoninių žolių, pasigaminti ne tik valgius, bet ir gėrimus: gaivas, giras, sotes ir midų.

Vyriškai išlaikęs sunkius išbandymus Vaišelga, vos sulaukęs pilnametystės, jau dalyvavo karo žygiuose. Karaliaus Mindaugo pasiųstas į kaimyninę Naugarduko kunigaikštystę su nedidele savo kariauna ją užkariavo. Nors kunigaikštis Romanas Danilovičius, bijodamas lietuvio kunigaikščio autoriteto, užleido jam savo sostą, Vaišelga kunigaikštį išginė iš Naugarduko. Ir čia Vaišelga nusprendė pralenkti savo tėvą karalių Mindaugą žiaurumuose. Kiekvieną dieną jis „plaukiojo kraujuje“ nekaltų aukų, „которого же дни неубияше, печаловаше тогда..." (jei kurią dieną nežudydavo, tai liūdėdavo)...