Lietuvos.net

Triūsiau prie savo rašomojo stalo Kalifornijoje.

1989 metų rugpjūčio 12 dieną man iš Floridos paskambino Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIKo) pirmininkas dr. Kazys Bobelis. Po kelių mandagumo sakinių tarė, kad JAV vyriausybė planuoja amerikiečių knygų parodą Vilniuje: būtų parodytos jaunimui skirtos knygos anglų kalba. Su tokia amerikiečių knygų paroda į Vilnių norima pasiųsti vieną lietuvį rašytoją, kurio jaunimui ar vaikams knygučių lietuvių kalba išspausdinta JAV. Pasiūlyta keletas — tarp jų ir mano pavardė. Jei būčiau parinktas, ar sutikčiau vykti? Kaip žiūriu į kultūrinį bendravimą tarp JAV ir Lietuvos, nors šiuo metu Lietuva tebėra okupuota Sovietų Sąjungos. Jei iš esmės sutinku, tai po kelių ar keliolikos dienų man gali paskambinti iš Vašingtono.

Rugpjūčio 22 d. man paskambino iš pagrindinės Jungtinių Amerikos Valstijų informacijos įstaigos United States Information Agen-cy (USIA), daug ko klausinėjo. Jie norėtų su manimi pasikalbėti, ar pritarčiau, kad JAV Vilniuje suruoštų amerikiečių knygų parodą jaunimui ir vaikams? JAV tebesilaiko savo nusistatymo ir nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Ar dėl tokios parodos neprieštarautų lietuviai? Ar sutikčiau su tokia paroda vykti į Vilnių? Visos išlaidos būtų apmokėtos. Dėl visko, pageidauja atsiųsti biografiją (Curriculum vitae).

Rugsėjo 11 d. vėl paskambino iš USIA. Apie mane jie teiravosi šen bei ten, visur atsiliepimai gerai, įskaitytinai JAV ambasadą Maskvoje, taip pat iš Vilniaus. Klausė, kada esu oficialiai atsisakęs Sovietų Sąjungos pilietybės. Atsakiau, kad niekad nebuvau Sovietų Sąjungos piliečiu, tai ir atsisakyti nereikėjo. Dabar esu, kaip jie žino, JAV pilietis. Prašė jiems atsiųsti po vieną mano parašytų, JAV išspausdintų lietuvių kalba knygučių jaunimui. Jie šiandien arba rytoj man išsiųs greituoju paštu laišką, ten bus kai kurie nurodymai. Prie dokumentų reikės trijų mano nuotraukų. Jie stengsis man gauti sovietų vizą. Jei eisis gerai, tai man iš Vašingtono j Maskvą reikėtų išskristi spalio 8 d., o spalio 9 d. būčiau Maskvoje. Kokią valandą norėčiau išskristi iš Los Angeles į Vašingtoną? Vilniuje ruošiamai JAV knygų parodai vadovauja Juozas Nekrošius ir Vytautas Vasiliūnas. Amerikiečių knygų paroda jaunimui bus atidaryta 1989 metų spalio mėnesio 12 d., 3 valandą po pietų. Tuoj po to spaudos konferencija.

Norintieji vykti į Sovietų Sąjungą turi užpildyti klausimų lapą (Questionnaire) anglų kalba, kurį reikia tuojau jiems pasiųsti su trimis nuotraukomis. Galų gale - - viskas tvarkoje!

Netrukus gavau tą sovietinį lapą. Klausimas: Object of journey, to the USSR. Atsakymą jau buvo įrašiusi United States Information Agency taip: To serve as ceremonial speaker at USIA Children's Exibit in Vilnius, Lithuania.

Sovietų vizai klausimų lapo pradžia. Užpildyta 1989.IX.14 d.

USIA paskambinusi pranešė, kad sovietai davė leidimą, mano viza tvarkoje. Iš USIA irgi viskas tvarkoje. Aš parinktas, kaip lietuvių rašytojų atstovas iš JAV vykti su pirmąja amerikiečių knygų paroda jaunimui j Vilnių.

Pasikalbėjimuose buvo užsiminę apie amerikiečių rašytojus jaunimui, kokių autorių knygas esu skaitęs, ką žinau apie dabartinius jų rašytojus jaunimui.

Bibliotekose pasirinkau naujų duomenų, pasidariau užrašų, jei prireiktų.

Gaunu visos kelionės lėktuvų bilietus, talonus viešbučiams. Vartau ir netikiu savo akimis! Beveik stebuklas. Kuo visa pasibaigs? Kaip mane priims okupuotos Lietuvos rašytojai, žmonės?

Spalio mėn. 3 d. ryte gaunu skubią siuntą, kurioje yra Sovietų Sąjungos man išduota viza trijuose egzemplioriuose. Atskirai visų lėktuvų bilietai nuo Los Angeles iki Vašingtono. Iš ten, pro Frankfurtą a. M., į Maskvą. Pernakvojus Maskvoje, - - į Leningradą, iš ten, kitą dieną į Vilnių. Iš Vilniaus - - kelionė atgal link Helsinkio, Stokholmo, New Yorko, Los Angeles.

Niekad nebūčiau patikėjęs, kad šią kelionę man lėmė jaunimui skirtos knygutės pagrindine antrašte ALGIS TRAKYS IR TAKSIUKAS ŠLEIVYS, kurių iki tol buvo spausdintos keturios dalys tokiomis antrinėmis antraštėmis:

I dalis „Kova su gaidžiu", 1959 m. Iliustravo Vytautas Stasiūnaitis.
II dalis „Užpuola bitės", 1962 m. Iliustravo Vytautas Stasiūnaitis.
III dalis „Žuvininkai", 1981 m. Iliustravo Jina Leškienė.
IV dalis „Tvankstės pilyje", 1984 m. Iliustravo A.Variakojienė ir V. Variakojytė.

Tų knygučių atsiradimo pradžia tokia:

Gabus jaunuolis Vytautas Stasiūnaitis, gyvenantis Čikagoje, pasisiūlė atvažiuoti į Los Angeles ir man parodyti jo pieštus paveikslėlius judantiems filmukams. Netgi atsivežė vieną tokį paišytą filmuką. Išsikalbėjome, artimiau susipažinome. Paprašė sukurti rankraštį pirmam lietuviškam filmukui. Stebėjausi, kad to neprašė Čikagoje gyvenančių lietuvių rašytojų. Jam patikę mano rašinėliai filminėmis temomis, dabar įsitikino, kad domiuosi filmais.

Norėjau pasirinkti temą, kuria galėčiau parašyti ištisą seriją. Sau vienas bandžiau lyginti temas: Senelis ir senutė. Vaikinas ir mergaitė. Kaimo ir miesto gyventojas. Gaidys ir žąsinas. Ežys ir lapė. Gandras ir pempė. Lydeka ir ešerys. Pasirinkau nepriklausomos Lietuvos kaime gyvenančius du gerus draugus: jauną berniuką, vardu Algis Trakys, ir jo gerą draugą — Taksiuką Sleivį, kuris, nors šunų genties, bet gerai supranta Algį ir jiedu gražiai bendrauja, džiaugiasi gražiame Lietuvos kaime.

Po kelių savaičių pasiunčiau rankraštį „Kova su gaidžiu". Rankraštis patiko jaunuoliui Vytautui Stasiūnaičiui ir jo tėvui Valiui Stasiūnaičiui, buvusiam Kauno teatro artistui. Daugybę valandų jie triūsė, spalvino, fotografavo, filmavo, netgi talkinami Vytauto motinos ir seserų. Rankraštis pavirto paišytu, garsiniu filmuku. Netrukus parengiau ir kitą knygutę „Užpuola bitės".

Tie du rankraščiai buvo išspausdinti knygučių pavidalu, panaudojant kai kuriuos piešinius. Mirus Valiui Stasiūnaičiui, sustojo lietuviškų filmukų gamyba, kuri buvo labai kukli ir menka lyginant su pasaulio garso turtingomis studijomis.

Metams bėgant atsirado pageidaujančių naujų ALGIO TRAKIO IR TAKSIUKO ŠLEIVIO knygučių. Kitas rašiau skirtingai, geriau tinkančias skaitymui.

Ir štai, tos kuklios ALGIO TRAKIO IR TAKSIUKO ŠLEIVIO knygutės mane skraidina į Vilnių!

» Los Angeles - Vašingtonas » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 5 d.

Ankstyvas rytas. Dar tamsoka.

Žmona Jutta — Jūra mielai nuveža į Los Angeles aerouostą.

Amerikiečių lėktuvas. Nerūkančių skyrius. Brošiūrose aiškinimai anglų, japonų, kiniečių ir korėjiečių kalbomis — prisitaikymas daugumai ir gyvenimo eigai.

Apačioje lieka Los Angeles. Diena žada 80° F šilumos.

Pusryčiams: vyniotas karštas blynas, pyragaitis su uogiene, kompotas, vaisių sunka, kava.

Čikagoje lyja, 51° F. Skrendame į Vašingtoną. Čia temperatūra 68° F. Norint iš aerouosto gauti taksi, reikia stoti į eilę. Man pakliuvo apytamsis vairuotojas. Kalba su stipriu akcentu. Atvykęs iš Rytų, valstybės nesako. Automobilio viduje, į visas puses linguoja didokas lapas su nupaišyta ir raudonai perbraukta cigarete. Jis tyli, tik dažnai per veidrodėlį pasižiūri į mane.

— Tai nerūkote?
Jis tyli, mostelia ranka.
— O jei keleivis rūkytų?
Jis labai greitai, stipriu balsu, šūktelia:
— Užmuščiau!
— Kaip tai suprasti?
— Taip kaip pasakiau: užmuščiau!
Švelniu balsu noriu sušvelninti jo kalbėjimo būdą:
— Ką jūs sakote, ar dėl rūkymo užmuštumėte žmogų? Jūsų krašte, manau, taip pat yra rūkančių.
— Mes, iš Rytų, nesismulkiname.
Atrodo, mano nuomonė čia nieko neverta. Jis vėl pasižįūri į veidrodėlį, mostelėjęs ranka klausia:
— Jūs ne amerikietis. Kokios tautos žmogus esate?
— Lietuvis.
Jis net atsisuka link manęs, šūktelia:
— Girdėjau, lietuviai nori būti laisvi, ar ne?
— Taip, lietuviai nori būti laisvi.
Jis šyptelia, veidrodėlyje vėl mato mano veidą. Dešine ranka ima sukti sau aplink galvą. Plaštaką kilstelėjęs:
— Rusus reikia išvyti, jie gražiuoju neišeis. Kodėl jiems išeiti,
jei lietuviai jų neišvarys?
— Stengsimės gražiuoju laimėti, naudodami valstybinius susitarimus. Manome, lietuviams padės Jungtinės Amerikos Valstijos ir kiti humaniški kraštai.
Jis pradeda balsu juoktis:
— Jungtinės Amerikos Valstijos Lietuvai nepadės! Jei dar neaišku, tai kada nors įsitikinsite.
Aš tyliu.
Jis paklausia:
— Kiek yra lietuvių? Kiek lietuvių gyvena Lietuvoje, kiek?
Nenoromis atsakau.
— O kiek yra rusų Rusijoje? Aš jums štai ką pasakysiu: jei norite išlikti nesunaikinti, tai jūsų šeimoms reikia turėti po septynis ar aštuonis vaikus. Po kiek vaikų dabar augina lietuvių šeimos? Po kiek?
— Mažiau... žymiai mažiau.
— Jei ne rusai, tai kas nors jus sunaikins. Pasaulyje sprendimus daro gyvos galvos, o ne kaukolės. Suprantate?

Raudonai perbraukta cigaretė makalojasi tarp mudviejų galvų.

Rytuose jis turėjęs gerą darbą, rašęs spaudai. Amerikoje sunku gyventi. Arabų žmonos privalo auginti tiek vaikų, kiek vyras nori. Moterų vieta — auginti vaikus, tvarkyti namo vidų, vyro pareiga — išlaikyti šeimą, parūpinti pastogę. Jų krašto žmonėms patinka kariauti, nesvarbu prieš ką. Karas jų kraujuje. Nekariaujant, kraujas pradeda krešėti.

Privažiavom gražų viešbutį.

Man skirtas šaunus kambarys.

"Holiday Inn" viešbutyje, Vašingtone gyvenau iki išskrendant link Vilniaus. 1989.X.8 d.

» Amerikiečiai maloniai priima » Sugrįžti į pradžią

Kaip buvo pageidauta, spalio mėn. 6 d., 9 val. ryto nueinu į United States Information Agency (USIA), kuri yra to pat didelio pastato kitoje pusėje. Ilgi koridoriai. Šonuose yra parduotuvių, įstaigų. Sargybinis.

— Svečio kortelė. Į trečią aukštą.
Tarpduryje stovi besikalbantys. Iš tolo taria:
— Jūs būsite (sako mano pavardę).
Keletas pažinčių. Visi malonūs.

Netrukus bus pranešimas apie Maskvoje įvykusią Amerikos knygų parodą. Man reikia tą pranešimą girdėti.

Didelis kambarys. Jau daug sėdinčių. Tuoj ir pradeda. Įvairūs pareigūnai pasakoja apie Maskvoje buvusią amerikiečių knygų parodą. Pasisekimas, susidomėjimas buvęs nepaprastas, žmonės grūdosi vienas pro kitą. Rusai labai domisi amerikiečių knygomis, nustebinti jų gražumu, švaria spauda, įrišimais, įvairia tematika. Norintieji į parodą patekti, stovėjo eilėse. Iš toliau atvykusieji labai prašė panašias knygų parodas suruošti provincijoje, toliau nuo didžiųjų miestų. Į Maskvą, Leningradą amerikiečiai ir kitokie užsieniečiai kartais atveža ir parodo naujų gaminių ar knygų, o į provinciją niekas neatvyksta, tenai žmonės beveik nieko nežino apie Ameriką, naują techniką, naujoves. Siūlyta dažniau suruošti amerikiečių knygų parodų Sovietų Sąjungoje, nepamirštant provincijos.

United States Information Agency pastatas, Vašingtone. Šiuose rūmuose daug valandų tarėmės prieš man išskrendant į Vilnių su amerikiečių knygų paroda.

Kalbėjo ir Voice of America (Amerikos Balso) rusų kalba skyriaus vedėjas. Jie jau keletą sykių pranešę apie Vilniuje ruošiamą Amerikos knygų parodą jaunimui.

Vienas iš USIA viršininkų klausia, ar sutikčiau pakalbėti per Amerikos Balsą lietuvių kalba? Nustembu maloniu kreipimusi. Kodėl ne? Tuoj pranešė, kad tenai mūsų lauks 3 valandą po pietų.

Vaikštinėjame USIA rūmuose. Supažindina su įvairiais asmenimis, kurie dirba baltiečių ir lietuvių reikalais. Einame iš kambario į kambarį. Ant kai kurių stalų matosi nedidelės Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavėlės. Klausinėjo apie lietuvių veiklą JAV, Kalifornijoje, apie lietuvių kalba knygas, spaudą, mokyklas, radijo programas.

Pietūs tolėliau esančiame restorane. Yra valgančių ir lauke. Prie stalo sėdime keturiese, kalbamės lietuviškomis temomis.

Atgal į USIA, gal yra skubių naujienų. Jų įstaiga tvarko JAV informaciją užsieniui, Voice of America radijo transliacijas įvairiomis kalbomis, įskaitytinai lietuviškai.

Amerikos Balso įstaiga netoliese. Sveikinamės su lietuvių skyriaus vedėju Romu Sakadolskiu. Jis pakviečia drauge atėjusį USIA pareigūną į stiklinę būdelę, iš kur įrašomas pasikalbėjimas. Per garsintuvą girdėti jų pokalbis. JAV nekeičia savo politinio nusistatymo, Lietuvą tebelaiko neteisėtai Sovietų Sąjungos okupuotu kraštu, okupuota valstybe. Vilniuje ruošiama Amerikos knygų paroda jaunimui nėra politikos keitimas, o tik noras Lietuvos sostinėje parodyti naujų knygų. Amerikiečiai tokią parodą galvojo suruošti Pabaltijy, jie pasirinko Vilnių. Sovietai nesipriešino. Manytina, kad tos parodos lankytojai pastebės skirtumus tarp sovietinių ir amerikietiškų knygų jaunimui.

Pabaigus, į tą stiklinę būdelę pakviečia mane. Atsakau į klausimus, daugiausia apie knygutes jaunimui ALGIS TRAKYS IR TAKSIUKAS SLEIVYS. Sakė, pokalbį paleis oro bangomis link Lietuvos, net pakartotinai.

Grįžę į USIA patalpas, dalinamės įspūdžiais.

Tvarkome paskutinius su kelione susijusius reikalus, kurių yra daug. Klausia, ar aš sutikčiau iš Maskvos skristi į Leningradą ir pasikalbėti su JAV konsulu spaudos ir kultūros reikalams. Pasakė pavardę, kaip jis atrodo. Jis mane pasitiktų aerouoste, nuvežtų į viešbutį, kur būtų rezervuotas kambarys. Kitą dieną su konsulu skrisčiau į Vilnių. Vilniuje būsiu nuvežtas į viešbutį. Tada gausiu tvarkaraštį, susijusį su Amerikos knygų paroda Vilniuje. Bus spaudos konferencija, įvairūs priėmimai, kuriuose man reikėtų dalyvauti ir atstovauti Amerikos knygų parodą Lietuvoje.

Nustebintas pasiūlymu susitikti su JAV konsulu spaudos ir kultūros reikalams, pasiūlymą mielai priimu. Tylomis sau vienas galvoju: kodėl USIA nutarė mane supažindinti su JAV konsulu? Be abejo, su juo pasikalbėsime. Ar tokiu būdu nori sužinoti mano nuomonę, kuri gali būti įdomi jų vyriausybei? Pasakysiu kaip manau.

Tik vakarop viską užbaigėme. Maloniai atsisveikinome. Paskutinius popierius man atvežė į viešbutį.

» Vengrijos komunistai atsisako komunizmo » Sugrįžti į pradžią

Vakare amerikiečių televizijos stotys pranešinėjo sensaciją: Vengrijos komunistai atsisako komunizmo, komunisto vardo. Vengrai daugiau nenori būti komunistų vergai. Televizijoje rodė, kaip Vengrijoje vengrai kūjais daužė Stalino ir kitokių komunistų nulipdytas galvas. Pasikalbėjimuose girdisi, kad vengrai gyvens be komunizmo vardu darytų žudymų, naikinimų. Artėja atsilyginimas rusiškam komunizmui vengrų krašte. Komunistų paminklai naikinami aikštėse, prie svarbesnių namų. Griaunamos, traiškomos komunistų statulos griuvo, trupėjo, aižėjo į gabalus ir gabalėlius. Tai matydami žmonės, ištisos žmonių minios plojo, šaukė, iš džiaugsmo verkė. Galas komunizmui Vengrijoje, galas komunizmui! Nuo dabar vengrai gyvens kaip laisvi žmonės ir daugiau nesiduos komunizmo sukvailinami.

Plakančia širdimi žiūriu į televizijoje rodomus vaizdus Vengrijoje. Tolygi, ar panaši nuotaika gali persimesti ir į kitus Sovietų Sąjungos pavergtus kraštus, kurių okupacinė diktatūra buvo paremta komunizmo taisyklėmis, o tai nukreipta prieš pagrindines žmogaus teises. Melu, klasta, apgaule, žmoniškumo naikinimu galima džiūgauti tiktai kurį laiką. Tiesa ir žmoniškumas vistiek laimės. Raudonieji patys sau pasistatė kartuves. Dabar komunistai meldžiasi, kad į jų pastatytas kartuves jie patys nebūtų pakabinti.

Išeinu nusipirkti pagrindinių Amerikos laikraščių. Pirmuose puslapiuose stambios antraštės: "Vengrijos komunistai atsisako komunizmo". Amerikiečių korespondentų reportažai iš Vengrijos. Skaitome: „Vengrams komunizmas susijęs su melu, baisiais nusikaltimais". „Komunizmo vardas kruvinas vengrų tautai". Vengrai įsitikino, kad viskas, ką komunistai skelbė, yra melas ir kenksminga vengrų tautai. Buvę vengrų komunistai pasivadino socialistais. Vengrijoje komunizmas mirė, pats save susinaikino.

» Europa laisvinasi » Sugrįžti į pradžią

Tuos laikraščius nuvešiu Sovietų Sąjungos okupuoton Lietuvon, padalinsiu įtakingiems komunistams ar žymiems veikėjams. Dar ir vokiškų nupirksiu. Tegu pasiskaito. Lietuviams buvo, manau, daug sunkiau nei vengrams, nes Lietuva buvo visiškia įjungta į Sovietų Sąjungą, kai Vengrija turėjo žymiai daugiau teisių, buvo lyg atskira valstybė. Be to, vengrų daugiau negu lietuvių, o ir Antrasis pasaulinis karas ne taip baisiai buvo sunaikinęs Vengriją, jos gyvuosius žmones. Pradėjus komunizmui trupėti, laikas ir pavergtiems lietuviams atsikvošėti, nusikratyti komunizmo. Bet ar vardo pakeitimas pakeis galvoseną? Daugelis į komunistų partiją bus įstoję praktiškais ar savisaugos pagrindais, kitas klausimas, ar ilgainiui jie nepakeitė galvosenos? Kokia būtų nauda, jei socialistai elgtųsi kaip komunistai?

Per keletą dešimtmečių rusiškas komunizmas įvairiopai stengėsi įsitvirtinti jų pavergtoje Lietuvoje. Komunizmas ir Antrasis pasaulinis karas sunaikino apie trečdalį Lietuvos gyventojų. Suprantama, išlikusieji gyvi nori gyvais ir būti. Kaip gyvenimas eis Sovietų Sąjungos (Bolševikijos) okupuotoje Lietuvoje? Ar suklaidintieji, apgautieji panorės būti dorais, ištikimais lietuvių tautai? Noriu tikėti, kad taip.

Kaip tvarkysis kitos Europos valstybės, esančios sovietų okupacinėje orbitoje?

Tuo tarpu, Rytų Vokietijos gyventojai, kaip garsinama, tebėra sukvailinti komunizmo, dar bijosi pasireikšti kaip laisvi žmonės. Ateis ir tenai pasikeitimai. Jau dabar iš Rytų Vokietijos žmonės bėga tūkstančiais į Čekoslovakiją, Austriją, net Lenkiją, o iš tenai į Vakarų Vokietiją. Sakoma, kad lenkai ieško pabėgusiųjų adresų, tadajie stengiasi nuvykti į Rytų Vokietiją ir gauti darbą pabėgusio vieton. Iš Rytų Vokietijos lengviau patekti į Vakarų Vokietiją ir toliau į Vakarus. Visi nori laisvės, atsipalaidavimo nuo komunizmo.

Lietuviai iš sovietų okupuotos Lietuvos nenori išvykti, jie stengiasi pasilikti savo žemėse, darbovietėse. Šiuo metu, kai pradeda švisti išsilaisvinimo aušra, kai sovietinis komunizmas traukiasi ir netgi taikstosi pasikeisti, Lietuva lietuviams yra kovos apkasai. Tegul iš Lietuvos bėga rusai ir okupanto padlaižiai, norintieji lietuvių tautos sunaikinimo. Tikėkime, kad lietuvių tauta išsilaikys, išsilaisvins, nepasitenkins numesta „apendicito žarnele" ties Dieveniškėmis. Laisvė negali būti be galvos, be kojų. Lietuviai negali pamiršti 1920 metais Maskvoje pasirašytos sutarties, tenai atžymėtos teritorijos. Ir Mažosios Lietuvos.

» Daug benamių » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 7 d.

Gražus rytas. Skaitau naujus straipsnius apie nuostabius įvykius Vengrijoje, apie vokiečių bėgimą iš Rytų Vokietijos į kitas valstybes. Sovietų okupuotoje Europos dalyje ne tiktai politiniai debesys, bet ir prasidedanti audra.

Dienos laiku Vašingtone vyko didelė eisena ir demonstracija. Prie vyriausybės rūmų tūkstančiai žmonių prašė nelaimingiems amerikiečiams maisto, pastogės. JAV benamių esą apie trys milijonai žmonių. Žinomas filmų artistas Christopher Reeve aiškiai kalbėjo, kad Amerikos vyriausybė savo krašto alkaniems benamiams paskirtų bent dalį iš tų milijonų dolerių kuriuos be jokios naudos duoda Izraeliui. Vos tiktai tą sakinį ištarė, staiga televizijoj nutrūko vaizdas, pradėjo rodyti ką kitą.

Nuvykstu pas seserį Gražiną ir jos vyrą dr. Domą Krivicką, gyvenančius netoli nuo Vašingtono. Maloniai pasikalbėjome, gražiai pavaišino.

Vakare gavau naudingų patarimų vykstant į sovietų okupuotą Lietuvą.

» Darius ir Girėnas Smithsonian institute » Sugrįžti į pradžią

Prie žymiųjų tolimųjų skrydžių lakūnų nuotraukų Smithsonian Institute. 1989.X.8. Pagarbi vieta čia skirta ir lietuviams didvyriams S. Dariui ir S. Girėnui

Spalio mėn. 8 d. Sekmadienis.

Vaikštinėju po Vašingtoną. Gana daug turistų.

Smithsonian Institutas garsus visame pasaulyje. Įsteigtas JAV Kongreso aktu 1846 m., nes anglas James Smithson, miręs 1829 m., paliko pusę milijono dolerių žinių garsinimui pasaulyje, nors jis niekad nebuvo atvykęs į JAV. Ilgainiui, Smithsonian Institution išaugo \ pasaulinio garso įstaigą — muziejų su daugeliu skyrių, gausybe eksponatų. Tenai saugomi daiktai, iš ten gaunami duomenys laikomi autentiškais ir jais naudojasi įvairios pasaulio valstybės.

Lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas su lėktuvu „Lituanica" iš New Yorko išskrido į Kauną norėdami pagarsinti Lietuvą. Perskridę Atlanto vandenyną, tragiškai žuvo 1933 m. liepos mėn. 17 d., kai jų „Lituanica" trenkėsi į mišką Soldino apylinkėse, tuometinėje Vokietijoje. Abu lakūnai žuvo vietoje. Tų dviejų, savo tautai pasiaukojusių lakūnų laukė visa lietuvių tauta, bet į Kauną buvo atskraidinti jų lavonai. Darius ir Girėnas tapo lietuvių tautos didvyriais.

Daugelį metų pasaulis tarsi nenorėjo žinoti apie tuos du lietuvių lakūnus, kurie skridimą įvykdė pasigėrėtinai. Tik mirtis neleido juos papuošti pergalės ir laurų vainikais. Lietuvoje apie Darių ir Girėną buvau parašęs trijų dalių vaidinimą, bet rankraštis liko nepanaudotas. JAV, po ilgai trukusių pastangų, man pavyko S.Darių ir S.Girėną, su jų „Lituanica", įstatyti į Smithsonian Institution. Buvau pakviestas ir su žmona dalyvavau jų pristatymo iškilmėse Smithsonian Institute. Šiandien vėl nuėjau pasižiūrėti. Jų portretai tebeka-bojo tarp kitų pasaulyje garsiųjų lakūnų.

» Paskutinės valandos Amerikoje » Sugrįžti į pradžią

Grįžęs iš Smithsonian Instituto, sumoku už kambarį „Holiday Inn". Prie sąskaitos įmuštos USIA raidės. Mokestis valstybine papiginta kaina.

Daiktus nusinešu apačion. Didokas laukiamasis. Minkštos kėdės, marmuro staleliai. Nusiperku bananų, obuolį. Nežinau, ar tokių vaisių gausiu Maskvoje.

Ramiai sėdžiu, šį tą užsirašau. Džiaugiuosi USIA tarnautojų draugiškumu. Jie man jokių elgesio, laikysenos nurodymų nesiūlė, nieko nedraudė, nepatarinėjo ką kalbėti, ar ko nesakyti. Vilniuje, ar kitur, galėsiu eiti kur noriu, veikti, kaip man patinka. Manau, nuomonę susidarė skaitydami mano laiškus, pasikalbėdami. Man skambino, laiškus rašė, viską tvarkė William A.Bate, European Book Pro-grams. Jo laiškai buvo taiklūs, taktiški. Į Voice of America ėjau su Thomas Johnson. Visi buvo labai malonūs.

Dar užbėga vienas USIA pareigūnas, klausia, ar viskas tvarkoje, jei būtų kokių neaiškumų, tai skambinti jam į namus, štai, tuo telefonu.

Vakarėjant, kaip buvo sutarta, atvyko amerikiečių kultūrininkas Eli Flam, — jis paskirtas rūpintis amerikiečių knygų nugabenimu į Vilnių, taip pat su tomis knygomis vykstančiais. Drauge skrenda Amerikos lietuvaitė Joana Adomaitytė-Agerholm, vienas ukrainietis, vienas armėnas.

Los Angelėj buvau iš savo lagamino išėmęs keletą svarbių daiktų, nes negalėjau pakelti. Vašingtone gavau būtinai nuvežtinų knygų, įsigijau naudingos svetima kalba spaudos. Šiaip taip sudariau naują ryšulį, kurį teks nugabenti į Vilnių.

Su taksi važiuojame prie Eli Flam buto. Jo žmona gimusi Rygoje. Jiedu atitempė daug ryšulių, maišus knygų, lagaminų. Juodasis taksi vairuotojas viską sukrauna, priraišioja — mūsų vos galvos matosi.

Dulles aerouostas tolokai. Kelias nelygus. Važiuoja neprilaikydamas ties duobėmis, daiktai krenta į visas puses. O negras spaudžia pasišypsodamas.

PanAm lėktuvų kompanijos saugumo pareigūnas tikrina bilietus, pasus, vizas. Ar nesivežame narkotikų, ginklų, sprogmenų? Ar žinome, kas yra mūsų lagaminuose, nešuliuose, nepalikome jų be priežiūros, ar prie jų nebuvo priėjęs svetimas žmogus? Ar esame atsakingi už savo žodžius? Pamatęs, kad skrisiu į Helsinki, mane sveikina suomiškai, aš atsakau lietuviškai.

Ilgokoje eilėje reikia laukti iki įregistruos bilietą, priims lagaminą, gausi sėdimą vietą. Nuo gretimo langelio moja jauna negriukė, vieta laisva. Prie lagamino pritvirtina geltoną kortelę, man grąžina dokumentus, viskas tvarkoje, linki geros kelionės.

Galvojau eiti ir atsisėsti, pailsėti. Bet prieinu prie Eli Flam pasikalbėti — jie tebestovi eilėje. Kaip tik tuo metu jam prie nešulių, lagamino prikabina raudonas korteles. Man dingtelia mintis: kodėl jam raudonos kortelės, o man geltona? Pasakau. Jis nustemba. Kodėl skirtingos spalvos, juk bendrai skrendame į tą pat vietą? Pakviečiame vyresnįjį. Paaiškėja, kad lagaminai su geltonomis kortelėmis iškraunami Frankfurte, o su raudonom kortelėm - - Maskvoje. Tai reiškia, kad mano lagaminas liks Frankfurte, o visų kitų — bus nuskraidinti į Maskvą.

Bando sulaikyti lagaminų pakrovimą, bet jau per vėlu. Telegrafuoja į Frankfurtą, kad taip atrodantį žalią lagaminą su tokiu numeriu neiškrauti, bet skraidinti į Maskvą.

Lėktuvas skris į Frankfurtą. Sėdžiu prie lango. Lėktuve daug laisvų vietų. Vidurinėje eilėje indas (indusas) su moterimi, rėkaujančiu kūdikiu. Gerokai paskridus, staiga, tasai indas, manęs nei klausęs, nei prašęs, tą savo rėkiantį kūdikį guldo visai prie manęs, netgi burbtelėjęs, kad jis nori pailsėti.

Aš net išsižiojau. Kodėl savo kūdikį guldo prie manęs? Kodėl jis, ar jo žmona, nenori to kūdikio globoti? Jų eilėje yra tuščių vietų, kodėl tenai neguldo kūdikio?

Indo veidas išsitempė, akys piktai subaltavo, prišokęs įtūžusiai griebė paguldytą kūdikį, paguldė prie savęs, jo moteriai šaltai žvilgtelėjus. Jis į mane vis piktai žvilgčiojo. Kūdikis ramiai užmigo.

» Frankfurt a. M. » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 9 d. Švinta.

Pusryčiai lėktuve.

Frankfurto aerouostas. Laukimui ilga salė. Tamsiai aptrauktose kėdėse daug miegančių, daugiausia juodų ir pusjuodžių. Ar jie laukia lėktuvo? Mes vos atrandame pasienyje laisvų kėdžių atsisėsti, bet ne miegoti.

Vakarų Vokietija priima nesvarbu iš kur ir kaip atvykusius vaikus ir jaunuolius iki 16 metų. Tokie atsidangina laivais, lėktuvais ar kitaip. Daugelis atvykusiųjų sakosi, jie nežiną iš kokio krašto, nežiną tėvų nei giminių pavardžių, adresų, nežiną kur gyveno. Rankose jie neturi jokio dokumento ar popieriaus iš tolimojo krašto. O jei ką turi, tai dažniausia ne jų, net visai kitos šalies. Jie nežiną savo pavardės, kai kurie nežiną savo pirmojo vardo, jį vadina taip ir kitaip. Kaip tokį negrą, indą, pakistanietį ar kitokį grąžinti atgal? Jų tėvai, ar kokia nors organizacija, žinojo, kad Vokietija priims, priglaus, maitins, apmokys. Ar pradėjus septynioliktuosius metus išvarys iš Vokietijos — šiuo kart dėl to nesirūpinama. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija iš svetimų kraštų atsikvietė daug darbininkų. Ilgainiui, tie svetimieji ne tiktai išmoko vokiškai, bet pasidarė Vokietijos piliečiais. Kaip dabar išvaryti tūkstančius Vokietijoje gimusių turkų ir kitokių? Dabar sudaroma naujos progos atvykstantiems „nežinia iš kur".

Atidžiai apžiūrinėj au atskraidinamų lagaminų skyrių, bet manojo neradau. Padidėjo viltis pamatyti Maskvoje.

Aerouosto patalpose gausu įvairių parduotuvių, yra net puošnių. Daug jaunų patarnautojų gerai kalba angliškai. Nusipirkau vokiškų laikraščių su pagrindinėmis antraštėmis apie įvykius Vengrijoje — nuvešiu Lietuvon.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvenau netoli nuo Frankfurto esančiame nedideliame mieste — Hanau. Dažnai atvykdavau į Frankfurtą, be to, šiame mieste esančiame J.W.Goethės universitete studijavau vokiečių literatūrą. Karo metu Frankfurt a.M. ir Hanau a.M. buvo baisiai sugriauti. Gaila, dabar nėra laiko pasidairyti po miestą.

Prieš einant į Maskvon skrendantį lėktuvą, labai stropūs tikrinimai, net įkyrūs. Paeini keletą žingsnių ir vėl tikrina. Ir vėl, ir vėl.

Pakilome. Netrukus atsidūrėme virš debesų. Žemės nematyti. Mintimis bandau spėti vietoves.

Gerokai paskridus, protarpiais matyti žemė. Lėktuvas leidžiasi. Debesys lieka viršuje. Slapia žemė, vietomis krūmokšniai, balos, namai.

Lėktuvas pasvyra, skrieja apačion.

» Sovietų sąjungoje » Sugrįžti į pradžią

Nusileidome Maskvoje. Einant ir išlipus negirdėti klegėjimo, kaip būna atskridus į Europos ar Amerikos aerouostus.

Išlipant ginkluotų sargybinių nemačiau. Kiek tolėliau - - šen ir ten matėsi milicininkų. Einame nurodyta linkme, priekinius turbūt kas nors veda, rodo taką. Pastatas menkai apšviestas. Pro apytamsius langus matyti parduotuvių, bet dabar jos uždarytos. Laiptais žemyn. Reikia žiūrėti, kur eini, nėra daug laiko pasidairymui.

Pasivaikščiojimas baigiasi. Visi stoja eilutėmis paso, vizų tikrinimui. Man pakliuvo kraštinis takas, greta sienos. Aš paskutinis iš atskridusių. Žingsneliais artėjame prie nedidelės būdelės, kurioje sėdi į svetimą kraštą įleidžiantis. Prie sienos ir prieš būdelės langą pakabintas palenktas veidrodis, kad iš būdelės tave matytų iš užpakalio.

Sėdi jaunas vyras, apsivilkęs karišką uniformą, kurioje yra rusiškai atrodančių raidžių. Nėra pavardės, ar kokio užrašo lotyniškomis raidėmis. Saitas, bejausmis žvilgsnis. Jis nei žodžio neištaria. Žiūri tiesiai į akis. Paduodu dokumentus. Nieko nesako. Ištiesia ranką, paima. Žiūri į mano pasą, vizą. Tyli. Žiūri į mane. Žvelgia apačion sau po kojomis ar į stalelį, nematau į ką. Veidas ramus, nesikeičiantis. Žiūri į mane. Nieko nesako. Žiūri žemyn. Žvelgia virš manęs, žinau kad mato iš nugaros veidrodyje. Galvą nuleidžia žemyn, gal į ką nors žiūri. Vėl žiūri į mane. Vis nieko nesako. Ir aš tyliu. Žiūri virš manęs. Pažiūri žemyn ir kažin ką rankomis varto ar kiloja. Žiūri į mane. Saitu balsu ištaria, kad aš rusas. (Gal dėl to, kad pase įrašyta gimimo vieta: Rusija). Ramiai atsakau, kad aš ne rusas. Dėl to jo išvaizda nesikeičia, žiūri į mane. Aš ramiai žiūriu į jį. Tyli ir vėl žiūri man į akis. Aš jaučiuosi visai ramiai. Kažin ką rankomis pajudina ir vėl žiūri į mane. Ir aš žiūriu jam į akis, šį kartą pagalvoju, kad jo akys neįdomios, žvilgsnis nemalonus, tarsi neturėtų jokio jausmo, tuščias žvilgsnis. Atstumianti išvaizda. Jis tyli, bet ištiesia ranką su mano viza, pasu. Nieko nesako. Aš irgi nieko nesakau, pasiėmęs dokumentus įsidedu į švarko kišenę, pasiimu nešulius, nueinu.

Mūsų grupelės žmonės smagiai šnekučiuojasi. Jie jau buvo pradėję dairytis link manęs, būtų ėję pasiteirauti, kodėl taip ilgai užtrunku. Sakau, dokumentų tikrintojas buvo šnekus, negalėjome atsikalbėti.

Mano lagaminas jau padėtas besikalbančių viduryje. Jaučiu, kad kelionė buvo sėkminga ir laiminga.

Čia kaip tik stovi JAV ambasados Maskvoje atstovė Susan Ro-binson. Maloniai sveikinasi, aiškiai ištaria mano pavardę, klausia, ar teisingai. Greta du atstovai iš sovietų kelionių įstaigos „Intou-rist". Vienas jų, atrodo vyresnis, gerai ištaria mano pavardę, jis sako apie mane jau girdėjęs. Pasikeitėme keliais sakiniais anglų kalba.

Jis pataria atidžiai saugoti savo nešulius, nes čia pilna vagių, o ką nors pavogus, sunku sugauti ir atgauti. Stebime kiekvieną arčiau prieinantį.

Maskvos aerouosto pastatas niūrus, tamsokas. Jau esąs per mažas, reikės statyti didesnį. „Intouristo" atstovams mostelėjus, pro nešulių tikrintojus praėjome nesustoję.

» Kur mane nuveš? » Sugrįžti į pradžią

JAV atstovė Maskvoje ir su knygomis atskridusieji autobusiuku bus nuvežti į viešbutį. Man paskirtas taksi atskirai nuveš į kitą viešbutį, kur man rezervuotas kambarys. Bematant įdėjo daiktus, greitomis atsisveikiname, jau veža.

Minutėlę prabėgo mintis, kad panašiai gali dingti tam tikros rūšies keleiviai. Aš, staiga nuo kitų atskirtas, ir vienų vienas Maskvoje. Vairuotojas stambus, tvirtas, kalba tiktai rusiškai. Maskvoje niekad nesu buvęs. Atrodo, esame tolokai nuo miesto. Neturiu menkiausios nuovokos, kur veža, o važiuoja greitai. Šoferis užklausia, ar kalbu rusiškai.Ir tuoj pradeda pasakoti, kad jiems trūksta mėsos, nėra muilo, daug ko nėra. Cukraus pagal talonus, mėnesiui du svarai.

Aš tik klausausi, apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje neklausinėju. Jis paklausia, kodėl Amerikoje daug negrų neturi darbo? Kiek uždirba fabriko darbininkas, taksi vairuotojas, kiek kainuoja vieno kambario butas, automobilis, litras benzino, kilogramas mėsos? Klausimai plačios apimties. Atsargiai pasakodamas, pritrūkstu rusiškų žodžių. Jis užsimena apie Gorbačiovą, bet aš tiktai klausau, nieko nesakau. Po to, jis nustoja kalbėti. Tylime. Iš gatvėse esančių šviesų sprendžiu, kad jau esame Maskvoje. Jis pasako vieną kitą vietovę, antai, sporto stadionas, Gudijos (vadina Bielarusijos) geležinkelio stotis. O čia — žymiausia Maskvos gatvė. Ir tuojau pamatau „Intou-rist" viešbutį. Milicininkas baltomis pirštinėmis, griežtais judesiais nurodo kur sustoti.

» Maskvos viešbutyje » Sugrįžti į pradžią

Šoferis neša mano lagaminą, prie registracijos stalo. Einu paskui. Vos įžengus pro pagrindines duris, kažin kodėl du vyrai puolė prie kažin kokio jaunuolio, nuplėšė nuo jo pečių didoką keleivinį krepšį, jam užlaužė rankas. Čia pat, prie mano akių. Dėl to niekas anei krust.

Prieangis apytamsis. Registracija anglų kalba. Maloni moteris. Įdaviau rezervacijos kortelę, paprašė pasą, vizą, grąžins išsiregist-ruojant. Jei kur reikės parodyti dokumentą, tai štai, jų viešbučio registracijos kortelė, nieko daugiau nereikia. Mano kambario numeris 1904. O kambario raktą galiu gauti, parodęs registracijos kortelę tai moteriai, beveik greta stovinčiai.

Rakto išdavėja pamoja uniformuotam daiktų nešėjui, tas tuojau paima mano lagaminą, veda prie keltuvo. Pamažu kylame aukštyn. Jis man rusiškai aiškina kaip sunkiai dirba, delnu bando šluostytis prakaitą, kurio nėra. Suprantama, nori gauti rublį, o gal ir dolerį. Kalba tik rusiškai, vieną kitą žodį ištaria angliškai. Atrakinęs duris, parodo, kur spinta, vonios kambarys, lagaminą padeda prie sienos, man — raktą į delną.

Kambaryje dvi lovos. Mažas televizorius. Vonioje yra įtaisai dušui, bet tuoj įsitikinu, kad per tuos įtaisus nebėga joks vanduo. Bet užtai prausykloje yra šiltas ir šaltas vanduo. Lova platoka, užsiklo-jimas švarus. Norint televizorių įjungti, reikia įkišti laidą į elektros srovę. Nerandu nieko įdomaus, nors peržvelgiau visas rodomas stotis.

» Žvilgsniai Maskvoje » Sugrįžti į pradžią

Paskambinu prof. Antanui J.Buračui. Gyvena netoli, greitai atėjo. Tuojau radijo aparato garsą padidino, žvilgtelėjo. Aš palingavau galva. Jis Lietuvoje išrinktas atstovu į Sovietų parlamentą, penkeriems metams. Tuoj išeiname pasivaikščioti po Maskvą. Pataria išeinant užgesinti visas elektros lemputes, nes kartais viešbučio pareigūnai pereina tikrindami. Elektros energiją reikia taupyti.

Dabar 9 vai. vakaro. Lauke šilta, nereikia apsiausto, net megztuko neužsivilkau. Nebuvo vėsu.

Nežinojau, kad Kremlius visiškai netoli. Kremliaus mūrai, aikštė, daug sykių matyta televizijoje, nuotraukose. Čia vyksta kariuomenės paradai, žmonių eisenos. Prie mūro vartų sargybiniai. Norėjau kumštimi trenkti į Kremliaus mūro sieną, bet palydovas patarė taip nedaryti, čia pat ginkluoti sargybiniai. Aikštė gerai prožekto-

riais apšviesta, greta nedidelė, įvairiai išdailinta cerkvė. Gailiuosi nepaėmęs foto aparato.

Vakarienei kviečia į restoraną. Sargybiniai praleidžia, mano vadovui švystelėjus kortele. Didelis namas. Valgomajame kmbaryje maistas išdėstytas po stiklu, gali prašyti ką matai.

Atsisėdu prie tuščio stalo, uždengto balta staldengte. Tuo laiku prof. Buračas užsi-gėrimui paima Pepsi Cola su rusiška etikete, bando gauti garstyčių kurios nebuvo išstatytos po stiklu, bet jis jautė, kad šeimininkė laiko paslėpusi. Aš sau vienas apžiūrinėju maistą, bandau atspėti rūkytos žuvies padermę. Staiga prie manęs prieina vyras sovietų karininko uniforma, jau deda savo apypilnę lėkštę su maistu ir paklausia, ar gali prisėsti. Sakau, laukiu draugo, kuris, antai, kalbasi su šeimininke. Karininkas atsiprašė, pasiėmė jau padėtą lėkštę su maistu, nuėjo prie laisvo stalelio.

Su akademiku prof. Antanu J. Buraču prie Maskvos mūrų. 1989.K.10. Maskvoje dangoraižio dusinama cerkvė vos matosi tarp berželių. 1989.X.10.

Maskvoje dangoraižio dusinama cerkvė vos matosi tarp berželių. 1989.X.10

Prof. Buračas grįžo patenkintu veidu su dviem Pepsi Cola buteliais ir mažute dėžute garstyčių. Tuojau gurkšnodamas pripažinau, kad sovietine Pepsi Cola panašaus skonio kaip amerikietiškoji, betgi kiek skirtingą. Garstyčios labai stiprios, jas tepėme ant dešrelių, pasigardžiuodami valgėme net ašarėlę nubraukdami.

Gražiai padėkojau mano vadovui. Atsisveikinome iki rytojaus ryto.

„Intourist" viešbutyje gaunu kambario raktą, pasakęs numerį. Išeidamas užgesinau elektrą, o dabar, atidaręs duris, grabaliojuosi, ieškau kur įjungti elektrą.

Vonios kambaryje pasiruošiu dušui, bet nei iš vieno krano nebėga vanduo, tik kažin kaip ūžia, rodos stena ir stengiasi. Dušu ar vonia nėra kaip pasinaudoti. Prausyklos kriauklė aukštoka, ir nors turiu ilgas kojas, vos įkeliu. Tenai bėga šiltas ir šaltas vanduo, nusiprausiu. Matomai, kojas bus plovę žemesnio ūgio nuomininkai, nes kriauklė nuo sienos gerokai atitraukta, neilgai trukus gali išvirsti.

Užgesinu elektrą.

Išsitiesęs lovoje galvoju: beveik stebuklas, kad ramiai guliu Maskvos centre, visai netoli Kremliaus, garsiame viešbutyje. Važinėjau ir vaikštinėjau Maskvos gatvėmis, ėjau požeminiu „Panoramos" taku, kalbėjausi su Maskvos vyrais, moterimis, milicininkais, net karininku. Šiandien tiek nepaprastai daug įspūdžių! Tik užsimerkiu — ir buvusieji vaizdai lyg prabėga vaizduotėje.

Noriu pamatyti, kaip Maskva atrodo naktį iš mano kambario lango.

Atsikėlęs, pamažu prieinu prie lango. Mieste nedaug šviesų. Namai, namų stogai — kiek užmatau. Apačioje gatve pravažiuoja autobusas, kartais lengvas automobilis. Praeina pėsčias žmogus. Netoliese gatvės judėjimą tvarkanti šviesa. Stovi žmogysta, laukia šviesos pasikeitimo. Prisimenu, prie mūsų viešbučio buvo milicininkas. Iš kitos pusės pravažiuoja dar vienas automobilis. Daugiau vaikščiojančių nematyti. Gana tyku. Kiek dabar laiko? Nenoriu žiūrėti į laikrodį. Šiuokart laikas nesvarbu, jis prabėgs, atsiminimai liks. Apačioje parduotuvių iškabos, bet viduje tamsu. Kaminuose dūmų nematyti. Ant stogų nei vieno katino. Nei mėnulio šviesos.

Žvilgsnis į Maskvą iš "Intourist" viešbučio "mano" kambario.

Tamsoje pamažu pereinu visą kambarį, iš toliau žiūriu pro langą į Maskvą. Gatvė apšviesta. Perdaug bendras vaizdas. Iš arčiau įdomiau.

Vėl atsigulu. Tolėliau pokštelia šūvis, antras. Riksmo negirdėti. O gal per toli.

Vėl tylu. Jau nenoriu daugiau girdėti. J laikrodį nežiūriu, tik pagalvoju, ar tuoj mano žadintuvas praskambės. Prasimerkiu, bet dar nešvinta.

Maskva, Maskva... Lietuvos valdovo Algirdo laikais čia kur nors netoliese buvo jo kariai. Kremlius prašė juos apginti nuo totorių, nuo mongolų. Kas dabar apgins lietuvius nuo Kremliaus ir Maskvos? Ar atsiras tokių gynėjų mongolų gentyse? Kaip bus po šimto metų?..

Dabar Maskva apima 878 km2, turinti virš 8 milijonų gyventojų. Išsistačiusi Volgos ir Okos tarpupyje, abipus Maskvos upės ir jos intakų — Jauzos ir Setūnės.

» Pėsčiomis » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 10 d.

Ryte atvyksta prof. A.J.Buračas. Pėsčiomis išeiname susipažinti su Maskva.

Gatvė skirta vien pėstiesiems. Joje yra dvi lietuvių parduotuvės. Kavinė ,fiasa" uždaryta, antroji tolėliau.

Sovietų parlamento nariams skirta valgykla. Žymiai geresnė už vakar lankytą. Staleliai baltom staldengtėm, įmerkta gėlytė. Patarnautojas atnešė šiai dienai skiriamo maisto sąrašą. Pasirenkame.

Maskvoje lietuvių kavinė „Rasa".

Kaip tik to, ko pasirinkome, nėra. Yra tas ir tas. Gerai, atneškite to ir to.

Prie mūsų stalelio atsisėda du Armėnijos atstovai. Vienu žodžiu pasisveikinę, tarpusavyje pradeda garsiai armėniškai kalbėtis. Mudu nesivaržydami kalbamės lietuviškai.

Tolėliau sėdėjo du latviai, taip pat okupuotos Latvijos parlamento atstovai. Pasisveikinu, kaip iš Amerikos atvykęs lietuvis, linkiu laisvos Latvijos. Jie taip pat palinkėjo Lietuvai nepriklausomybės.

Kokiu būdu išsilaiko Sovietų Sąjunga, jei jų pavergtos tautos nenori rusų kalbos, sovietinės okupacijos? Kaip ilgai gali išsilaikyti priverstinė okupacija? Jei sovietinio parlamento atstovai nenori kalbėti rusiškai, tai kaip toli raudonojo tunelio pabaiga?

Sovietų Sąjunga jų parlamento atstovams Maskvoje duoda nemokamą butą ar kambarį. Tai prof. Buračas kviečia pasižiūrėti, kur gyvena lietuvių parlamentaras.

Namas didelis. Kiekviename aukšte to aukšto prižiūrėtoja, ji sėdi ten, iš kur geriausiai matyti, lengva stebėti. Jos stalo gale — didelė dėžė kambarių raktams, kurie įstatomi į dideles skyles su numeriais. Kiekvienas raktas turi metalinį svambalą, kurio gale įmuštas kambario numeris. Taip, kaip ir „Intourist" viešbutyje. Prižiūrėtoja žino, kas namuose. Prieš ją didelė knyga, pasižymi ką nori. Ten pat telefonas. Gyventojai retai keičiasi, tai visus pažįsta. Prof. Buračas pasiimdamas savo kambario raktą pasakė, kad aš esu jo svečias. Stambi prižiūrėtoja dirstelėjo, pasakė gerai (rusiškai), nežymiai ranka mostelėjo.

Mudu žingsniuojame ilgu koridoriumi, jo šonuose durys į butus, kambarius. Prasilenkiame su keliais sovietų karininkais, rusiškai besikalbančiais, o mudu garsiai kalbamės lietuviškai.

Jis gyvena dideliame kambaryje, kuris be kuklumo nieku nepasižymi. Lietuvišku masteliu — viengungio kambarys. Viduryje — didokas stalas, lėkštė sii obuoliais, kėdės. Langai platūs. Telefonas, televizorius. Keletas rusiškų laikraščių.

Sovietų parlamento atstovams paštas, pokalbiai telefonu ir visi važinėjimai nemokami.

Paskambina į Vilnių, kalbasi lietuviškai.

Ar norėčiau pasivažinėti po Maskvą? Jam nieko nekainuoja. Telefonu pašaukė automobilio vairuotoją. Vėl traukiame ilgu koridoriumi atgal prie storos moters su skylėtu stalu cimboliniams raktams įkišti.

Apačioje jau laukė valstybinis automobilis su šoferiu, kuris mandagiai pasisveikino. Aš irgi kilstelėjau ranką. Mudu sėdame į užpakalinę sėdynę, priekyje — vienas šoferis. Šiuo metu Sovietų parlamente Maskvoje yra keturi Lietuvoje išrinkti atstovai, kurių vienas sėdi greta manęs. Dar vienuolika lietuvių kitoje aukštos paskirties sovietinėje įstaigoje.

Vairuotojas paklusnus, sustoja kur pasakyta, palaukia. Parlamentaras aiškina, pro kokias vietas pravažiuojame, kokius namus matome. Greit važiuojant viskas tik sumirga akyse.

Klausiu vairuotojo, ar supranta lietuviškai. Nustemba užklausimu. Ne, nemokantis.

— O ar draugą Gorbačiovą pažįsti?
Ne, vairuotojas jo asmeniškai nepažįsta.
— Jei sutiksite draugą Gorbačiovą, tai paklauskite, ar jis moka
lietuviškai.
Šoferis nusijuokia, dirstelia link manęs. - Kodėl?
— O todėl, kad tada su lietuviais galėtų susikalbėti be vertėjo,
vieni kitus galėtų geriau suprasti. Tiesą sakant, lietuviai rusus su
pranta, tik bėda, kad rusai nesupranta lietuvių.
Laikas mudviem išlipti.
Einame pėsti, dairomės po miestą, laisvai kalbamės. Gatvėse judėjimas tvarkingas.
Atsisveikinu. Dėkoju prof. Buračui už malonią globą Maskvoje.
„Intourist" viešbutyje be vargo gaunu savo kambario raktą. Baigiu susidėti daiktus. Išsiregistravęs gaunu įduotus dokumentus.

Maskvoje prof. Antanas J. Buračas norėjo nusipirkti naują rusišką laikraštį, bet negavo. 1989 spalio 10.

» Palieku Maskvą » Sugrįžti į pradžią

„Intourist" laukiamajame pasieniais yra suolų, kėdžių. Eilutėmis susėdusios, susispaudžiusios jaunos merginos, atrodo, laukia mirktelėjimo. Tokias vadina „plaštakėmis" arba „peteliškėmis".

Artėja laikas išvykti, o taksi neatvažiuoja. Registracijoje prašau rusiškai užrašyti aerouostą, iš kurio man teks išskristi į Leningra-dą.

Maskvos apylinkėse lietuvių (aiščių-baltų) kilmės žmonės gyvena nuo prieš-Kristinių laikų. Nuo XIII a. Maskva tiesioginiai pajuto Lietuvos kultūrą, įtaką.

1854 m. Maskvoje studijavo būrelis lietuvių. 1860 m. jie apsijungė, 1883 m. pradėjo bendradarbiauti Prūsijoje spausdinamoje „Auszroje". 1880.XII.21—1881.1.22 Maskvos lietuviai išleido keturi numerius savo „Aušros", iš viso 38 puslapius. Bendradarbiavo su Minsko lietuviais ir kitais. Maskvoje lietuvių buvo ir 1989 metais.

Čia pat pasipainioja taksistas, parodau lapelį, sutariu atlyginimą.

Mano sunkų lagaminą paima viešbučio durininkas, abu išeiname į lauką, taip pat ir taksistas. Lauke pilna automobilių. Yra tarp tų automobilių vaikštinėjančių. Staiga, man iš akių dingsta sutartas šoferis, nors tik ką jį mačiau besikalbantį su kitu taksistu. Akimirka, atsisuku — ir nematau viešbučio durininko su mano lagaminu. Keista mintis dingtelėjo. Stoviu vietoje ir atidžiai klausausi, stebiu, ar kas kur nepajudės. Antai, atidaromos automobilio užpakalinės durys. Pribėgu. Tenai dedamas mano lagaminas. Šoferis visiškai nematytas. Sakau, čia mano lagaminas. Girdi, jie pasikeitę pareigomis, jis mane nuveš. Kur man reikia važiuoti? Parodau lapelį su rusiškai įrašytu aerouosto vardu. Aha, gerai, jis nuveš. Rodo sėstis į jo taksi. Užsirašau automobilio numerį, paklausiu pavardės.

Kada lėktuvas išskrenda? Lengvai suspės, dar turėsiu penkiolika minučių laisvo laiko.

Gatvėmis judėjimas tirštokas. Daug įvairių sunkvežimių su krovimais. Graži, saulėta diena.

Iš Maskvos išskridau 12 vai. 10 min. dienos laiku. Lėktuvas pilnas keleivių. Daug turistų: angliškai kalbančiųjų grupė iš Kanados, atskirai - - būrelis vokiečių. Daugiausia triukšmo kelia prancūzai, ypač jų vaikai nepaliaujamai šūkauja, makalojasi, rangosi per lėktuvo sėdynes, o tėvai nieko nesako. Rusai į tuos vaikus piktai žvilgteli, turbūt pagalvoja: europiečių kultūros pažiba, prancūzai, su moderniškai auginama jaunąja karta.

Sėdžiu tarp storo ruso ir nei žodžio nepratarusio negro. Pranešimai rusiškai. Nusileidžiant ir angliškai. Beskrendant, davė išgerti po puodelį limonado.

Muzika visam lėktuvui, klausymuisi ausinėlių nėra. Jokios spausdintos informacijos. Daiktams lentyna be atitvėrimų, be uždarymų. Lėktuve anglų kalba du užrašai: Exit. No smoking. Kitokių svetimų kalbų nenaudoja. Lėktuvas skrido, nusileido gerai. Iš Maskvos į Leningradą skridome l valandą ir 5 minutes.

» Leningrade » Sugrįžti į pradžią

Nusileidus, vos pradėjus eiti, aerouosto pastate pamačiau stambaus sudėjimo vyriškį, laikantį didelį įrašą su mano pavarde. Kaip man Vašingtone buvo pranešta, nupasakota — pasitiko JAV Leningrade konsulas spaudai ir kultūrai James W.Hutcheson. Atpažinau iš nupasakojimo. Pasisveikiname, tarsi būtume seni pažįstami.

Maloniai kalbėdamiesi, žingsniuojame. Jis čia konsulo pareigose jau virš dvejų metų. Man įdomu, ką jis žino apie Lietuvą. Vardina Brazauską, Landsbergį, net svarbesnius jų pasisakymus. Kadangi JAV nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, tai oficialiai jis nėra susipažinęs su svarbiausiais Lietuvos asmenimis. Sakosi lietuviškai nemokąs. Apie Lietuvą skaito rusų kalba laikraščiuose. Jam įdomu pasikalbėti su Amerikos lietuviu, sužinoti užsienio lietuvių nuomonę.

Bepasakojant, šio to klausia. Jam įdomiau Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių reikalai, ne užsienio lietuviai. Išgirdęs, jis labai stebisi užsienio lietuvių gyva veikla. Anksčiau jis profesoriavęs Lenkijoje, dėstęs kalbas. Kalbamės apie lietuvių kalbą, literatūrą. Vokiečių kalbininkas prof. Wolfgang P. Schmid neseniai paskelbė, kad europiečių kalbos išsivystė iš aisčių (baltų) kalbos, o aisčių (baltų) kalbų pagrindas yra lietuvių kalba. Nurodau, kur galėtų gauti tokių duomenų. Pasiūliau išmokti lietuvių kalbą, jam būtų įvairiopai naudinga.

Greta esančioje aikštelėje stovėjo konsulo automobilis. Prašė sėstis greta, bus patogiau kalbėtis. Išvažiavo be jokio trukdymo.

Važiuodami Leningrado gatvėmis tęsėme pasikalbėjimą apie Lietuvą. Norėjo išgirsti, kaip numato tvarkytis atsikurianti nepriklausoma Lietuva. Sakau, ne užsienio lietuviai, bet Lietuvos lietuviai nustatys savojo gyvenimo taisykles. Taip, mes esame tos pat tautos žmonės, žinome tautos galvojimo pagrindus, bet iš kitų kraštų atvykusieji tegali su vietiniais gyventojais pasikalbėti, pasitarti, gal padėti, o sprendžiamoji valia bus vietinių lietuvių. Mes visi norime lietuvių tautai gero. Per keletą okupacinių dešimtmečių sovietai stengėsi sugadinti lietuvių tautą, įsprausti ne lietuvišką, o rusišką ar sovietinį galvojimą, daug ko negerbimą. Tai sovietai vykdė naikindami lietuviškas knygas, jų vieton spausdindami ir kišdami neteisingas ir melagingas knygas. Sovietai prievartavo lietuvių šeimas, tikinčiuosius, prievarta grūdo rusų kalbą ir raštą, norėjo sunaikinti lietuviškumo pagrindus, religiją, pagarbą šeimai ir viską, kas brangu lietuviams. Lietuvių tauta iš kelių pusių apkapota, jos žemės pasigrobtos, išdalintos, į jas privežta šimtai tūkstančiai piktų barbariškų kolonistų. Antrasis pasaulinis karas, okupacijos sunaikino apie trečdalį buvusios Lietuvos gyventojų, arba daugiau kaip milijoną žmonių. Atimkite iš JAV trečdalį gyventojų, juos brutaliai nužudydami, sušaldydami, duodami utėlėms ir vilkams suėsti, tada paklauskite likusių, kaip jie norės tvarkytis. Mes tikime, mes norime tikėti, kad reikalingam momentui atėjus, JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybę, sudraus buvusį okupantą, pasiųs savo ambasadorių į Vilnių. Amerikai būtina gražiai bendrauti su Lietuva ir Baltijos kraštais Latvija ir Estija, svarbu toje srityje turėti palankius gyventojus. Sutikime, Amerikai ne vistiek, kokią svetimą kalbą mokys lietuvių, latvių, estų gimnazijos, o kalba yra kultūros durys. Tikėkime, JAV nenorės šias tautas pakreipti priešinga kryptimi.

Jis mano, kad Sovietų Sąjunga tuojau pripažintų Lietuvai nepriklausomybę, gal net Latvijai ir Estijai, bet sovietai bijosi, kad tada to pat pareikalautų Ukraina ir kai kurios kitos Sov. Sąjungos ribose esančios tautos. Kaip tvarkytųsi lietuviai, jei jiems pavyktų atgauti buvusias prūsų žemes imtinai iki Vyslos? Žinome, Potsdamo sutartimi šiaurinė buvusios Prūsijos dalis pavesta laikinai Sov. Sąjungos administracijai, o pietinė dalis laikinai Lenkijos administracijai. Kaip žinoma, Lietuva ir Sovietų Sąjunga 1920 metais Maskvoje pasirašė taikos sutartį, joje nustatytos sienos rytinėje ir, iš dalies, pietinėje Lietuvos pusėje. Toje sutartyje įrašyti nutarimai turi būti įvykdyti.

» "Leningrado" viešbutyje » Sugrįžti į pradžią

Pasikalbėjimo nebaigėme. Štai, ir didelis viešbutis „Leningrad". Nepalyginamai geresnis už Maskvos „Intourist". Įregistravo, lagaminą pastatė mano kambaryje 231. Davė savo vizitinę kortelę su JAV konsulato adresu, telefonu, taip pat privačiu jo namų telefonu. Prašė kreiptis kada tik norėsiu. Rytoj l vai. dienos atvažiuos mane paimti, nuveš į aerouostą, skrisime į Vilnių, kur mūsų lauks Amerikos knygų paroda jaunimui.

Kambarys tvarkoje. Langas į Ne vos upę. Lygiai prieš langą, kitoje Nevos pusėje, stovi pagyvenęs karo laivas „Aurora", kuris 1917 metais talkinęs nuversti carą, padėjęs įveikti „baltųjų" rusų karines jėgas. Dabar tas laivas laikomas kaip plūduriuojantis sovietų karinis paminklas. 6 valandą vakaro išgirdau griežtą rusišką komandą, dūdų orkestro muziką per garsintuvą — vėliavos nuleidimas laive.

Vandenyje atsispindi negausūs žiburiai.

Televizijoje nieko įdomaus.

Viešbučio apačioje galima pasivaikščioti. Už stiklų matyti parduotuvių, bet dabar visos uždarytos.

Valgomasis trim aukštais. Atsisėdu apačioje. Patogu dairytis. Nei joks patarnautojas neprieina. Moju ranka. Neateina. Kviečiu dar vieną, jis tuoj ateitų, čia ne jo stalas, kitas vyras ateis. Lūkuriuoju, kaip iki tol. Padavėjai vaikštinėja savo takais, būsiu prie negero tako atsisėdęs. Moju dar vienam, tas pakelia ranką, bet vistiek neprieina. Ką gi, einu prie didelio stalo, kur dėstomos lėkštės. O jie prie ano stalo, kur sėdėjau (net ranka nurodo), patarnauja tik vakarienės laiku, dabar ne vakarienė. Jei noriu greitai pavalgyti, tai reikia eiti tenai, pasukti kairėn, tada tiesiai, bus užrašyta Extra. Tenai gausiu valgyti.

Prie tų Extra durų niekas nei sėdi, nei stovi. Įeinu, sėduosi prie stalelio. Žmonės ateina su pilnomis lėkštėmis. Už kampo prikrauta lėkščių. Didelis bliūdas su silkėmis. Yra kitokių žuvų, daržovių, duonos, pyragų, mineralinio vandens, alaus. Kiek ko nori.