Spalio mėn.
9 d. Švinta.
Pusryčiai
lėktuve.
Frankfurto
aerouostas. Laukimui ilga salė. Tamsiai aptrauktose kėdėse daug miegančių,
daugiausia juodų ir pusjuodžių. Ar jie laukia lėktuvo? Mes vos atrandame
pasienyje laisvų kėdžių atsisėsti, bet ne miegoti.
Vakarų
Vokietija priima nesvarbu iš kur ir kaip atvykusius vaikus ir jaunuolius iki 16
metų. Tokie atsidangina laivais, lėktuvais ar kitaip. Daugelis atvykusiųjų
sakosi, jie nežiną iš kokio krašto, nežiną tėvų nei giminių pavardžių, adresų,
nežiną kur gyveno. Rankose jie neturi jokio dokumento ar popieriaus iš tolimojo
krašto. O jei ką turi, tai dažniausia ne jų, net visai kitos šalies. Jie nežiną
savo pavardės, kai kurie nežiną savo pirmojo vardo, jį vadina taip ir kitaip.
Kaip tokį negrą, indą, pakistanietį ar kitokį grąžinti atgal? Jų tėvai, ar
kokia nors organizacija, žinojo, kad Vokietija priims, priglaus, maitins,
apmokys. Ar pradėjus septynioliktuosius metus išvarys iš Vokietijos — šiuo kart
dėl to nesirūpinama. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija iš svetimų kraštų
atsikvietė daug darbininkų. Ilgainiui, tie svetimieji ne tiktai išmoko vokiškai,
bet pasidarė Vokietijos piliečiais. Kaip dabar išvaryti tūkstančius Vokietijoje
gimusių turkų ir kitokių? Dabar sudaroma naujos progos atvykstantiems „nežinia
iš kur".
Atidžiai
apžiūrinėj au atskraidinamų lagaminų skyrių, bet manojo neradau. Padidėjo viltis
pamatyti Maskvoje.
Aerouosto
patalpose gausu įvairių parduotuvių, yra net puošnių. Daug jaunų patarnautojų
gerai kalba angliškai. Nusipirkau vokiškų laikraščių su pagrindinėmis
antraštėmis apie įvykius Vengrijoje — nuvešiu Lietuvon.
Po Antrojo
pasaulinio karo gyvenau netoli nuo Frankfurto esančiame nedideliame mieste —
Hanau. Dažnai atvykdavau į Frankfurtą, be to, šiame mieste esančiame J.W.Goethės
universitete studijavau vokiečių literatūrą. Karo metu Frankfurt a.M. ir Hanau
a.M. buvo baisiai sugriauti. Gaila, dabar nėra laiko pasidairyti po miestą.
Prieš
einant į Maskvon skrendantį lėktuvą, labai stropūs tikrinimai, net įkyrūs.
Paeini keletą žingsnių ir vėl tikrina. Ir vėl, ir vėl.
Pakilome.
Netrukus atsidūrėme virš debesų. Žemės nematyti. Mintimis bandau spėti vietoves.
Gerokai
paskridus, protarpiais matyti žemė. Lėktuvas leidžiasi. Debesys lieka viršuje.
Slapia žemė, vietomis krūmokšniai, balos, namai.
Lėktuvas
pasvyra, skrieja apačion.
»
Sovietų sąjungoje
»
Sugrįžti į pradžią
Nusileidome Maskvoje. Einant ir išlipus negirdėti klegėjimo, kaip būna atskridus
į Europos ar Amerikos aerouostus.
Išlipant
ginkluotų sargybinių nemačiau. Kiek tolėliau - - šen ir ten matėsi milicininkų.
Einame nurodyta linkme, priekinius turbūt kas nors
veda, rodo taką. Pastatas menkai apšviestas. Pro apytamsius langus matyti
parduotuvių, bet dabar jos uždarytos. Laiptais žemyn. Reikia žiūrėti, kur eini,
nėra daug laiko pasidairymui.
Pasivaikščiojimas baigiasi. Visi stoja eilutėmis paso, vizų tikrinimui. Man
pakliuvo kraštinis takas, greta sienos. Aš paskutinis iš atskridusių.
Žingsneliais artėjame prie nedidelės būdelės, kurioje sėdi į svetimą kraštą
įleidžiantis. Prie sienos ir prieš būdelės langą pakabintas palenktas veidrodis,
kad iš būdelės tave matytų iš užpakalio.
Sėdi
jaunas vyras, apsivilkęs karišką uniformą, kurioje yra rusiškai atrodančių
raidžių. Nėra pavardės, ar kokio užrašo lotyniškomis raidėmis. Saitas, bejausmis
žvilgsnis. Jis nei žodžio neištaria. Žiūri tiesiai į akis. Paduodu dokumentus.
Nieko nesako. Ištiesia ranką, paima. Žiūri į mano pasą, vizą. Tyli. Žiūri į
mane. Žvelgia apačion sau po kojomis ar į stalelį, nematau į ką. Veidas ramus,
nesikeičiantis. Žiūri į mane. Nieko nesako. Žiūri žemyn. Žvelgia virš manęs,
žinau kad mato iš nugaros veidrodyje. Galvą nuleidžia žemyn, gal į ką nors žiūri.
Vėl žiūri į mane. Vis nieko nesako. Ir aš tyliu. Žiūri virš manęs. Pažiūri žemyn
ir kažin ką rankomis varto ar kiloja. Žiūri į mane. Saitu balsu ištaria, kad aš
rusas. (Gal dėl to, kad pase įrašyta gimimo vieta: Rusija). Ramiai atsakau, kad
aš ne rusas. Dėl to jo išvaizda nesikeičia, žiūri į mane. Aš ramiai žiūriu į jį.
Tyli ir vėl žiūri man į akis. Aš jaučiuosi visai ramiai. Kažin ką rankomis
pajudina ir vėl žiūri į mane. Ir aš žiūriu jam į akis, šį kartą pagalvoju, kad
jo akys neįdomios, žvilgsnis nemalonus, tarsi neturėtų jokio jausmo, tuščias
žvilgsnis. Atstumianti išvaizda. Jis tyli, bet ištiesia ranką su mano viza, pasu.
Nieko nesako. Aš irgi nieko nesakau, pasiėmęs dokumentus įsidedu į švarko kišenę,
pasiimu nešulius, nueinu.
Mūsų
grupelės žmonės smagiai šnekučiuojasi. Jie jau buvo pradėję dairytis link manęs,
būtų ėję pasiteirauti, kodėl taip ilgai užtrunku. Sakau, dokumentų tikrintojas
buvo šnekus, negalėjome atsikalbėti.
Mano
lagaminas jau padėtas besikalbančių viduryje. Jaučiu, kad kelionė buvo sėkminga
ir laiminga.
Čia kaip
tik stovi JAV ambasados Maskvoje atstovė Susan Ro-binson. Maloniai sveikinasi,
aiškiai ištaria mano pavardę, klausia, ar teisingai. Greta du atstovai iš
sovietų kelionių įstaigos „Intou-rist". Vienas jų, atrodo vyresnis, gerai
ištaria mano pavardę, jis sako apie mane jau girdėjęs. Pasikeitėme keliais
sakiniais anglų kalba.
Jis
pataria atidžiai saugoti savo nešulius, nes čia pilna vagių, o ką nors pavogus,
sunku sugauti ir atgauti. Stebime kiekvieną arčiau prieinantį.
Maskvos
aerouosto pastatas niūrus, tamsokas. Jau esąs per mažas, reikės statyti didesnį.
„Intouristo" atstovams mostelėjus, pro nešulių tikrintojus praėjome nesustoję.
»
Kur mane nuveš?
»
Sugrįžti į pradžią
JAV
atstovė Maskvoje ir su knygomis atskridusieji autobusiuku bus nuvežti į viešbutį.
Man paskirtas taksi atskirai nuveš į kitą viešbutį, kur man rezervuotas kambarys.
Bematant įdėjo daiktus, greitomis atsisveikiname, jau veža.
Minutėlę
prabėgo mintis, kad panašiai gali dingti tam tikros rūšies keleiviai. Aš, staiga
nuo kitų atskirtas, ir vienų vienas Maskvoje. Vairuotojas stambus, tvirtas,
kalba tiktai rusiškai. Maskvoje niekad nesu buvęs. Atrodo, esame tolokai nuo
miesto. Neturiu menkiausios nuovokos, kur veža, o važiuoja greitai. Šoferis
užklausia, ar kalbu rusiškai.Ir tuoj pradeda pasakoti, kad jiems trūksta mėsos,
nėra muilo, daug ko nėra. Cukraus pagal talonus, mėnesiui du svarai.
Aš tik
klausausi, apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje neklausinėju. Jis paklausia, kodėl
Amerikoje daug negrų neturi darbo? Kiek uždirba fabriko darbininkas, taksi
vairuotojas, kiek kainuoja vieno kambario butas, automobilis, litras benzino,
kilogramas mėsos? Klausimai plačios apimties. Atsargiai pasakodamas, pritrūkstu
rusiškų žodžių. Jis
užsimena apie Gorbačiovą, bet aš tiktai klausau, nieko nesakau. Po to, jis
nustoja kalbėti. Tylime. Iš gatvėse esančių šviesų sprendžiu, kad jau esame
Maskvoje. Jis pasako vieną kitą vietovę, antai, sporto stadionas, Gudijos (vadina
Bielarusijos) geležinkelio stotis. O čia — žymiausia Maskvos gatvė. Ir tuojau
pamatau „Intou-rist" viešbutį. Milicininkas baltomis pirštinėmis, griežtais
judesiais nurodo kur sustoti.
»
Maskvos viešbutyje
»
Sugrįžti į pradžią
Šoferis
neša mano lagaminą, prie registracijos stalo. Einu paskui. Vos įžengus pro
pagrindines duris, kažin kodėl du vyrai puolė prie kažin kokio jaunuolio,
nuplėšė nuo jo pečių didoką keleivinį krepšį,
jam užlaužė rankas. Čia pat, prie mano akių. Dėl to niekas anei krust.
Prieangis
apytamsis. Registracija anglų kalba. Maloni moteris. Įdaviau rezervacijos
kortelę, paprašė pasą, vizą, grąžins išsiregist-ruojant. Jei kur reikės parodyti
dokumentą, tai štai, jų viešbučio registracijos kortelė, nieko daugiau nereikia.
Mano kambario numeris 1904. O kambario raktą galiu gauti, parodęs registracijos
kortelę tai moteriai, beveik greta stovinčiai.
Rakto
išdavėja pamoja uniformuotam daiktų nešėjui, tas tuojau paima mano lagaminą,
veda prie keltuvo. Pamažu kylame aukštyn. Jis man rusiškai aiškina kaip sunkiai
dirba, delnu bando šluostytis prakaitą, kurio nėra. Suprantama, nori gauti rublį,
o gal ir dolerį. Kalba tik rusiškai, vieną kitą žodį ištaria angliškai.
Atrakinęs duris, parodo, kur spinta, vonios kambarys, lagaminą padeda prie
sienos, man — raktą į delną.
Kambaryje
dvi lovos. Mažas televizorius. Vonioje yra įtaisai dušui, bet tuoj įsitikinu,
kad per tuos įtaisus nebėga joks vanduo. Bet užtai prausykloje yra šiltas ir
šaltas vanduo. Lova platoka, užsiklo-jimas švarus. Norint televizorių įjungti,
reikia įkišti laidą į elektros srovę. Nerandu nieko įdomaus, nors peržvelgiau
visas rodomas stotis.
»
Žvilgsniai Maskvoje
»
Sugrįžti į pradžią
Paskambinu
prof. Antanui J.Buračui. Gyvena netoli, greitai atėjo. Tuojau radijo aparato
garsą padidino, žvilgtelėjo. Aš palingavau galva. Jis Lietuvoje išrinktas
atstovu į Sovietų parlamentą, penkeriems metams. Tuoj išeiname pasivaikščioti po
Maskvą. Pataria išeinant užgesinti visas elektros lemputes, nes kartais
viešbučio pareigūnai pereina tikrindami. Elektros energiją reikia taupyti.
Dabar 9
vai. vakaro. Lauke šilta, nereikia apsiausto, net megztuko neužsivilkau. Nebuvo
vėsu.
Nežinojau,
kad Kremlius visiškai netoli. Kremliaus mūrai, aikštė, daug sykių matyta
televizijoje, nuotraukose. Čia vyksta kariuomenės paradai, žmonių eisenos. Prie
mūro vartų sargybiniai. Norėjau kumštimi trenkti į Kremliaus mūro sieną, bet
palydovas patarė taip nedaryti, čia pat ginkluoti sargybiniai. Aikštė gerai
prožekto-
riais
apšviesta, greta nedidelė, įvairiai išdailinta cerkvė. Gailiuosi nepaėmęs foto
aparato.
Vakarienei
kviečia į restoraną. Sargybiniai praleidžia, mano vadovui švystelėjus kortele.
Didelis namas. Valgomajame kmbaryje maistas išdėstytas po stiklu, gali prašyti
ką matai.
Atsisėdu
prie tuščio stalo, uždengto balta staldengte. Tuo laiku prof. Buračas
užsi-gėrimui paima Pepsi Cola su rusiška
etikete, bando gauti garstyčių kurios nebuvo išstatytos po stiklu, bet jis jautė,
kad šeimininkė laiko paslėpusi. Aš sau vienas apžiūrinėju maistą, bandau atspėti
rūkytos žuvies padermę. Staiga prie manęs prieina vyras sovietų karininko
uniforma, jau deda savo apypilnę lėkštę su maistu ir paklausia, ar gali prisėsti.
Sakau, laukiu draugo, kuris, antai, kalbasi su šeimininke. Karininkas atsiprašė,
pasiėmė jau padėtą lėkštę su maistu, nuėjo prie laisvo stalelio.
Su
akademiku prof. Antanu J.
Buraču prie Maskvos mūrų.
1989.K.10. Maskvoje
dangoraižio dusinama cerkvė vos matosi tarp berželių. 1989.X.10.
Maskvoje dangoraižio dusinama cerkvė vos matosi tarp
berželių. 1989.X.10
Prof.
Buračas grįžo patenkintu veidu su dviem Pepsi Cola buteliais ir mažute dėžute
garstyčių. Tuojau gurkšnodamas pripažinau, kad sovietine Pepsi Cola panašaus
skonio kaip amerikietiškoji, betgi kiek skirtingą. Garstyčios labai stiprios,
jas tepėme ant dešrelių, pasigardžiuodami valgėme net ašarėlę nubraukdami.
Gražiai
padėkojau mano vadovui. Atsisveikinome iki rytojaus ryto.
„Intourist"
viešbutyje gaunu kambario raktą, pasakęs numerį. Išeidamas užgesinau elektrą, o
dabar, atidaręs duris, grabaliojuosi, ieškau kur įjungti elektrą.
Vonios
kambaryje pasiruošiu dušui, bet nei iš vieno krano nebėga vanduo, tik kažin kaip
ūžia, rodos stena ir stengiasi. Dušu ar vonia nėra kaip pasinaudoti. Prausyklos
kriauklė aukštoka, ir nors turiu ilgas kojas, vos įkeliu. Tenai bėga šiltas ir
šaltas vanduo, nusiprausiu. Matomai, kojas bus plovę žemesnio ūgio nuomininkai,
nes kriauklė nuo sienos gerokai atitraukta, neilgai trukus gali išvirsti.
Užgesinu
elektrą.
Išsitiesęs
lovoje galvoju: beveik stebuklas, kad ramiai guliu Maskvos centre, visai netoli
Kremliaus, garsiame viešbutyje. Važinėjau ir vaikštinėjau Maskvos gatvėmis, ėjau
požeminiu „Panoramos" taku, kalbėjausi su Maskvos vyrais, moterimis,
milicininkais, net karininku. Šiandien tiek nepaprastai daug įspūdžių! Tik
užsimerkiu — ir buvusieji vaizdai lyg prabėga vaizduotėje.
Noriu
pamatyti, kaip Maskva atrodo naktį iš mano kambario lango.
Atsikėlęs,
pamažu prieinu prie lango. Mieste nedaug šviesų. Namai, namų stogai — kiek
užmatau. Apačioje gatve pravažiuoja autobusas, kartais lengvas automobilis.
Praeina pėsčias žmogus. Netoliese
gatvės judėjimą tvarkanti šviesa. Stovi žmogysta, laukia šviesos pasikeitimo.
Prisimenu, prie mūsų viešbučio buvo milicininkas. Iš kitos pusės pravažiuoja dar
vienas automobilis. Daugiau vaikščiojančių nematyti. Gana tyku. Kiek dabar laiko?
Nenoriu žiūrėti į laikrodį. Šiuokart laikas nesvarbu, jis prabėgs, atsiminimai
liks. Apačioje parduotuvių iškabos, bet viduje tamsu. Kaminuose dūmų nematyti.
Ant stogų nei vieno katino. Nei mėnulio šviesos.
Žvilgsnis į Maskvą iš "Intourist" viešbučio "mano"
kambario.
Tamsoje
pamažu pereinu visą kambarį, iš toliau žiūriu pro langą į Maskvą. Gatvė
apšviesta. Perdaug bendras vaizdas. Iš arčiau įdomiau.
Vėl
atsigulu. Tolėliau pokštelia šūvis, antras. Riksmo negirdėti. O gal per toli.
Vėl tylu.
Jau nenoriu daugiau girdėti. J laikrodį nežiūriu, tik pagalvoju, ar tuoj mano
žadintuvas praskambės. Prasimerkiu, bet dar nešvinta.
Maskva,
Maskva... Lietuvos valdovo Algirdo laikais čia kur nors netoliese buvo jo kariai.
Kremlius prašė juos apginti nuo totorių, nuo mongolų. Kas dabar apgins lietuvius
nuo Kremliaus ir Maskvos? Ar atsiras tokių gynėjų mongolų gentyse? Kaip bus po
šimto metų?..
Dabar
Maskva apima 878 km2, turinti virš 8 milijonų gyventojų. Išsistačiusi Volgos ir
Okos tarpupyje, abipus Maskvos upės ir jos intakų — Jauzos ir Setūnės.
»
Pėsčiomis
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
10 d.
Ryte
atvyksta prof. A.J.Buračas. Pėsčiomis išeiname susipažinti su Maskva.
Gatvė
skirta vien pėstiesiems. Joje yra dvi lietuvių parduotuvės. Kavinė ,fiasa"
uždaryta, antroji tolėliau.
Sovietų
parlamento nariams skirta valgykla. Žymiai geresnė už vakar lankytą. Staleliai
baltom staldengtėm, įmerkta gėlytė. Patarnautojas atnešė šiai dienai skiriamo
maisto sąrašą. Pasirenkame.
Maskvoje
lietuvių kavinė „Rasa".
Kaip tik
to, ko pasirinkome, nėra. Yra tas ir tas. Gerai, atneškite to ir to.
Prie mūsų
stalelio atsisėda du Armėnijos atstovai. Vienu žodžiu pasisveikinę, tarpusavyje
pradeda garsiai armėniškai kalbėtis. Mudu nesivaržydami kalbamės lietuviškai.
Tolėliau
sėdėjo du latviai, taip pat okupuotos Latvijos parlamento atstovai. Pasisveikinu,
kaip iš Amerikos atvykęs lietuvis, linkiu laisvos Latvijos. Jie taip pat
palinkėjo Lietuvai nepriklausomybės.
Kokiu būdu
išsilaiko Sovietų Sąjunga, jei jų pavergtos tautos nenori rusų kalbos,
sovietinės okupacijos? Kaip ilgai gali išsilaikyti priverstinė okupacija? Jei
sovietinio parlamento atstovai nenori kalbėti rusiškai, tai kaip toli raudonojo
tunelio pabaiga?
Sovietų
Sąjunga jų parlamento atstovams Maskvoje duoda nemokamą butą ar kambarį. Tai
prof. Buračas kviečia pasižiūrėti, kur gyvena lietuvių parlamentaras.
Namas
didelis. Kiekviename aukšte to aukšto prižiūrėtoja, ji sėdi ten, iš kur
geriausiai matyti, lengva stebėti. Jos stalo gale — didelė dėžė kambarių raktams,
kurie įstatomi į dideles skyles su numeriais. Kiekvienas raktas turi metalinį
svambalą, kurio gale įmuštas kambario numeris. Taip, kaip ir „Intourist"
viešbutyje. Prižiūrėtoja žino, kas namuose. Prieš ją didelė knyga, pasižymi ką
nori. Ten pat telefonas. Gyventojai retai keičiasi, tai visus pažįsta. Prof.
Buračas pasiimdamas savo kambario raktą pasakė, kad aš esu jo svečias. Stambi
prižiūrėtoja dirstelėjo, pasakė gerai (rusiškai), nežymiai ranka mostelėjo.
Mudu
žingsniuojame ilgu koridoriumi, jo šonuose durys į butus, kambarius.
Prasilenkiame su keliais sovietų karininkais, rusiškai besikalbančiais, o mudu
garsiai kalbamės lietuviškai.
Jis gyvena
dideliame kambaryje, kuris be kuklumo nieku nepasižymi. Lietuvišku masteliu —
viengungio kambarys. Viduryje — didokas stalas, lėkštė sii obuoliais, kėdės.
Langai platūs. Telefonas, televizorius. Keletas rusiškų laikraščių.
Sovietų
parlamento atstovams paštas, pokalbiai telefonu ir visi važinėjimai nemokami.
Paskambina
į Vilnių, kalbasi lietuviškai.
Ar
norėčiau pasivažinėti po Maskvą? Jam nieko nekainuoja. Telefonu pašaukė
automobilio vairuotoją. Vėl traukiame ilgu koridoriumi atgal prie storos moters
su skylėtu stalu cimboliniams raktams įkišti.
Apačioje
jau laukė valstybinis automobilis su šoferiu, kuris mandagiai pasisveikino. Aš
irgi kilstelėjau ranką. Mudu sėdame į užpakalinę sėdynę, priekyje — vienas
šoferis. Šiuo metu Sovietų parlamente Maskvoje yra keturi Lietuvoje išrinkti
atstovai, kurių vienas sėdi greta manęs. Dar vienuolika lietuvių kitoje aukštos
paskirties sovietinėje įstaigoje.
Vairuotojas paklusnus, sustoja kur pasakyta, palaukia. Parlamentaras aiškina,
pro kokias vietas pravažiuojame, kokius namus matome. Greit važiuojant viskas
tik sumirga akyse.
Klausiu
vairuotojo, ar supranta lietuviškai. Nustemba užklausimu. Ne, nemokantis.
— O ar
draugą Gorbačiovą pažįsti?
Ne, vairuotojas jo asmeniškai nepažįsta.
— Jei sutiksite draugą Gorbačiovą, tai paklauskite, ar jis moka
lietuviškai.
Šoferis nusijuokia, dirstelia link manęs. - Kodėl?
— O todėl, kad tada su lietuviais galėtų susikalbėti be vertėjo,
vieni kitus galėtų geriau suprasti. Tiesą sakant, lietuviai rusus su
pranta, tik bėda, kad rusai nesupranta lietuvių.
Laikas mudviem išlipti.
Einame pėsti, dairomės po miestą, laisvai kalbamės. Gatvėse judėjimas
tvarkingas.
Atsisveikinu. Dėkoju prof. Buračui už malonią globą Maskvoje.
„Intourist" viešbutyje be vargo gaunu savo kambario raktą. Baigiu susidėti
daiktus. Išsiregistravęs gaunu įduotus dokumentus.
Maskvoje prof. Antanas J. Buračas norėjo nusipirkti naują rusišką laikraštį, bet
negavo. 1989 spalio 10.
»
Palieku Maskvą
»
Sugrįžti į pradžią
„Intourist"
laukiamajame pasieniais yra suolų, kėdžių. Eilutėmis susėdusios,
susispaudžiusios jaunos merginos, atrodo, laukia mirktelėjimo. Tokias vadina „plaštakėmis"
arba „peteliškėmis".
Artėja
laikas išvykti, o taksi neatvažiuoja. Registracijoje prašau rusiškai užrašyti
aerouostą, iš kurio man teks išskristi į Leningra-dą.
Maskvos
apylinkėse lietuvių (aiščių-baltų) kilmės žmonės gyvena nuo prieš-Kristinių
laikų. Nuo XIII a. Maskva tiesioginiai pajuto Lietuvos kultūrą, įtaką.
1854 m.
Maskvoje studijavo būrelis lietuvių. 1860 m. jie apsijungė, 1883 m. pradėjo
bendradarbiauti Prūsijoje spausdinamoje „Auszroje". 1880.XII.21—1881.1.22
Maskvos lietuviai išleido keturi numerius savo „Aušros", iš viso 38 puslapius.
Bendradarbiavo su Minsko lietuviais ir kitais. Maskvoje lietuvių buvo ir 1989
metais.
Čia pat
pasipainioja taksistas, parodau lapelį, sutariu atlyginimą.
Mano sunkų
lagaminą paima viešbučio durininkas, abu išeiname į lauką, taip pat ir taksistas.
Lauke pilna automobilių. Yra tarp tų automobilių vaikštinėjančių. Staiga, man iš
akių dingsta sutartas šoferis, nors tik ką jį mačiau besikalbantį su kitu
taksistu. Akimirka, atsisuku — ir nematau viešbučio durininko su mano lagaminu.
Keista mintis dingtelėjo. Stoviu vietoje ir atidžiai klausausi, stebiu, ar kas
kur nepajudės. Antai, atidaromos automobilio užpakalinės durys. Pribėgu. Tenai
dedamas mano lagaminas. Šoferis visiškai nematytas. Sakau, čia mano lagaminas.
Girdi, jie pasikeitę pareigomis, jis mane nuveš. Kur man reikia važiuoti?
Parodau lapelį su rusiškai įrašytu aerouosto vardu. Aha, gerai, jis nuveš. Rodo
sėstis į jo taksi. Užsirašau automobilio numerį, paklausiu pavardės.
Kada
lėktuvas išskrenda? Lengvai suspės, dar turėsiu penkiolika minučių laisvo laiko.
Gatvėmis
judėjimas tirštokas. Daug įvairių sunkvežimių su krovimais. Graži, saulėta diena.
Iš Maskvos
išskridau 12 vai. 10 min. dienos laiku. Lėktuvas pilnas keleivių. Daug turistų:
angliškai kalbančiųjų grupė iš Kanados, atskirai - - būrelis vokiečių.
Daugiausia triukšmo kelia prancūzai, ypač jų vaikai nepaliaujamai šūkauja,
makalojasi, rangosi per lėktuvo sėdynes, o
tėvai nieko nesako. Rusai į tuos vaikus piktai žvilgteli, turbūt pagalvoja:
europiečių kultūros pažiba, prancūzai, su moderniškai auginama jaunąja karta.
Sėdžiu tarp storo
ruso ir nei žodžio nepratarusio negro. Pranešimai rusiškai. Nusileidžiant ir
angliškai. Beskrendant, davė išgerti po puodelį limonado.
Muzika visam
lėktuvui, klausymuisi ausinėlių nėra. Jokios spausdintos informacijos. Daiktams
lentyna be atitvėrimų, be uždarymų. Lėktuve anglų kalba du užrašai: Exit. No
smoking. Kitokių svetimų kalbų nenaudoja. Lėktuvas skrido, nusileido gerai. Iš
Maskvos į Leningradą skridome l valandą ir 5 minutes.
»
Leningrade
»
Sugrįžti į pradžią
Nusileidus, vos
pradėjus eiti, aerouosto pastate pamačiau stambaus sudėjimo vyriškį, laikantį
didelį įrašą su mano pavarde. Kaip man Vašingtone buvo pranešta, nupasakota —
pasitiko JAV Leningrade konsulas spaudai ir kultūrai James W.Hutcheson.
Atpažinau iš nupasakojimo. Pasisveikiname, tarsi būtume seni pažįstami.
Maloniai
kalbėdamiesi, žingsniuojame. Jis čia konsulo pareigose jau virš dvejų metų. Man
įdomu, ką jis žino apie Lietuvą. Vardina Brazauską, Landsbergį, net svarbesnius
jų pasisakymus. Kadangi JAV nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos
okupacijos, tai oficialiai jis nėra susipažinęs su svarbiausiais Lietuvos
asmenimis. Sakosi lietuviškai nemokąs. Apie Lietuvą skaito rusų kalba
laikraščiuose. Jam įdomu pasikalbėti su Amerikos lietuviu, sužinoti užsienio
lietuvių nuomonę.
Bepasakojant, šio
to klausia. Jam įdomiau Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių reikalai, ne užsienio
lietuviai. Išgirdęs, jis labai stebisi užsienio lietuvių gyva veikla. Anksčiau
jis profesoriavęs Lenkijoje, dėstęs kalbas. Kalbamės apie lietuvių kalbą,
literatūrą. Vokiečių kalbininkas prof. Wolfgang P. Schmid neseniai paskelbė, kad
europiečių kalbos išsivystė iš aisčių (baltų) kalbos, o aisčių (baltų) kalbų pagrindas yra
lietuvių kalba. Nurodau, kur galėtų gauti tokių duomenų. Pasiūliau išmokti
lietuvių kalbą, jam būtų įvairiopai naudinga.
Greta esančioje
aikštelėje stovėjo konsulo automobilis. Prašė sėstis greta, bus patogiau
kalbėtis. Išvažiavo be jokio trukdymo.
Važiuodami
Leningrado gatvėmis tęsėme pasikalbėjimą apie Lietuvą. Norėjo išgirsti, kaip
numato tvarkytis atsikurianti nepriklausoma Lietuva. Sakau, ne užsienio
lietuviai, bet Lietuvos lietuviai nustatys savojo gyvenimo taisykles. Taip, mes
esame tos pat tautos žmonės, žinome tautos galvojimo pagrindus, bet iš kitų
kraštų atvykusieji tegali su vietiniais gyventojais pasikalbėti, pasitarti, gal
padėti, o sprendžiamoji valia bus vietinių lietuvių. Mes visi norime lietuvių
tautai gero. Per keletą okupacinių dešimtmečių sovietai stengėsi sugadinti
lietuvių tautą, įsprausti ne lietuvišką, o rusišką ar sovietinį galvojimą, daug
ko negerbimą. Tai sovietai vykdė naikindami lietuviškas knygas, jų vieton
spausdindami ir kišdami neteisingas ir melagingas knygas. Sovietai prievartavo
lietuvių šeimas, tikinčiuosius, prievarta grūdo rusų kalbą ir raštą, norėjo
sunaikinti lietuviškumo pagrindus, religiją, pagarbą šeimai ir viską, kas brangu
lietuviams. Lietuvių tauta iš kelių pusių apkapota, jos žemės pasigrobtos,
išdalintos, į jas privežta šimtai tūkstančiai piktų barbariškų kolonistų.
Antrasis pasaulinis karas, okupacijos sunaikino apie trečdalį buvusios Lietuvos
gyventojų, arba daugiau kaip milijoną žmonių. Atimkite iš JAV trečdalį
gyventojų, juos brutaliai nužudydami, sušaldydami, duodami utėlėms ir vilkams
suėsti, tada paklauskite likusių, kaip jie norės tvarkytis. Mes tikime, mes
norime tikėti, kad reikalingam momentui atėjus, JAV pripažins Lietuvos
nepriklausomybę, sudraus buvusį okupantą, pasiųs savo ambasadorių į Vilnių.
Amerikai būtina gražiai bendrauti su Lietuva ir Baltijos kraštais Latvija ir
Estija, svarbu toje srityje turėti palankius gyventojus. Sutikime, Amerikai ne
vistiek, kokią svetimą kalbą mokys lietuvių, latvių, estų gimnazijos, o kalba
yra kultūros durys. Tikėkime, JAV nenorės šias tautas pakreipti priešinga
kryptimi.
Jis mano, kad
Sovietų Sąjunga tuojau pripažintų Lietuvai nepriklausomybę, gal net Latvijai ir
Estijai, bet sovietai bijosi, kad tada to pat pareikalautų Ukraina ir kai kurios
kitos Sov. Sąjungos ribose esančios
tautos. Kaip tvarkytųsi lietuviai, jei jiems pavyktų atgauti buvusias prūsų
žemes imtinai iki Vyslos? Žinome, Potsdamo sutartimi šiaurinė buvusios Prūsijos
dalis pavesta laikinai Sov. Sąjungos administracijai, o pietinė dalis laikinai
Lenkijos administracijai. Kaip žinoma, Lietuva ir Sovietų Sąjunga 1920 metais
Maskvoje pasirašė taikos sutartį, joje nustatytos sienos rytinėje ir, iš dalies,
pietinėje Lietuvos pusėje. Toje sutartyje įrašyti nutarimai turi būti įvykdyti.
»
"Leningrado"
viešbutyje
»
Sugrįžti į pradžią
Pasikalbėjimo
nebaigėme. Štai, ir didelis viešbutis „Leningrad". Nepalyginamai geresnis už
Maskvos „Intourist". Įregistravo, lagaminą pastatė mano kambaryje 231. Davė savo
vizitinę kortelę su JAV konsulato adresu, telefonu, taip pat privačiu jo namų
telefonu. Prašė kreiptis kada tik norėsiu. Rytoj l vai. dienos atvažiuos mane
paimti, nuveš į aerouostą, skrisime į Vilnių, kur mūsų lauks Amerikos knygų
paroda jaunimui.
Kambarys tvarkoje.
Langas į Ne vos upę. Lygiai prieš langą, kitoje Nevos pusėje, stovi pagyvenęs
karo laivas „Aurora", kuris 1917 metais talkinęs nuversti carą, padėjęs įveikti
„baltųjų" rusų karines jėgas. Dabar tas laivas laikomas kaip plūduriuojantis
sovietų karinis paminklas. 6 valandą vakaro išgirdau griežtą rusišką komandą,
dūdų orkestro muziką per garsintuvą — vėliavos nuleidimas laive.
Vandenyje
atsispindi negausūs žiburiai.
Televizijoje nieko
įdomaus.
Viešbučio apačioje
galima pasivaikščioti. Už stiklų matyti parduotuvių, bet dabar visos uždarytos.
Valgomasis trim
aukštais. Atsisėdu apačioje. Patogu dairytis. Nei joks patarnautojas neprieina.
Moju ranka. Neateina. Kviečiu dar vieną, jis tuoj ateitų, čia ne jo stalas,
kitas vyras ateis. Lūkuriuoju, kaip iki tol. Padavėjai vaikštinėja savo takais,
būsiu prie negero tako atsisėdęs. Moju dar vienam, tas pakelia ranką, bet
vistiek neprieina. Ką gi,
einu prie didelio stalo, kur dėstomos lėkštės. O jie prie ano stalo, kur sėdėjau
(net ranka nurodo), patarnauja tik vakarienės laiku, dabar ne vakarienė. Jei
noriu greitai pavalgyti, tai reikia eiti tenai, pasukti kairėn, tada tiesiai,
bus užrašyta Extra. Tenai gausiu valgyti.
Prie tų Extra durų
niekas nei sėdi, nei stovi. Įeinu, sėduosi prie stalelio. Žmonės ateina su
pilnomis lėkštėmis. Už kampo prikrauta lėkščių. Didelis bliūdas su silkėmis. Yra
kitokių žuvų, daržovių, duonos, pyragų, mineralinio vandens, alaus. Kiek ko
nori.
Maistas geras.
Mineralinis vanduo keisto skonio.
Gretimai sėdintis
rusiukas jau įkaitęs nuo alaus, mergaitei susiriesdamas pasakoja, toji abejingai
klausosi.
Išėjus, prie Extra
durų sėdėjo mergina. Ji buvo minutėlei pasitraukusi. Dėkoja, kad sumokėjau.
Nebrangu.
Apačioje
pasivaikščiojimui takai. Už plačių stiklinių langų čiurena vanduo, ant smėlio
prie vandens tupi antys.
Alinė. Parduoda
tik užsienio valiuta. Atsisėdu kampe. Atėjo septyni jauni vokiečiai ir viena
vokietaitė. Vienas vokietukas bando prisikalbinti netoli sėdinčią rusaitę,
pramokusią vokiškai. Vokiečiai taip apsėdo aplinkui mane, kad nė krust. Jie
gurkšnoja alų, garsiai kalbasi. Į mane nė žvilgt. Atsistoju, rodau, kad noriu
išeiti. Tada vienas pasitraukė.
Mano kambaryje
ramu. Veikia dušas, yra šilto ir šalto vandens. Rankšluostis vienas, ilgas.
Televizijoje vėl nieko įdomaus nerandu. Užsiklojimas švarus. Rūbams vienas
kabiklis. Vienas muilo gabalėlis.
Gailiuosi, kad
nepasirūpinau kokio lietuvio telefono.
»
Vanduo
»
Sugrįžti į pradžią
Vartau
keliautojams pritaikytą leidinėlį, įduotą Vašingtone. Juodomis raidėmis įrašyta:
Leningrade blogas vanduo, primygtinai patariama negerti nevirinto vandens,
nedėti ledų į gėrimus, nes galima susirgti. Gerti tik virintą ar iš bonkų
vandenį, įskaitytinai dantų valymui.
Šiuo metu (1989
metais) Leningradas esąs Europoje didumu ketvirtas miestas, po Maskvos, Londono,
Paryžiaus. Miestas 1703— 1914 m. vadintas St. Peterburgu, arba Petersburgu. Iki
1924 metų — Petrogradu. Po Lenino mirties 1924 m. pavadino Leningradu. Jei
Lenino „markė" kris, gali būti pakeistas miesto vardas. Antrojo pasaulinio karo
metu Vokietijos kariuomenė buvo apsupusi Leningradą, daužė, norėjo sulaikyti
maisto pristatymą, žuvę apie pusė milijono gyventojų, bet miestas nepasidavė.
Dabar mieste ano karo žymių nemačiau.
Rusijai pralaimint
Pirmąjį pasaulinį karą, krašte prasidėjo riaušės. 1917 m. rugpjūčio mėnesį
sukilėliai suėmė carą Nikalojų II (Ni-kolay Aleksandrovič), jį su visa šeima
kalino Petrapilyje carų vasariniuose rūmuose. Vėliau — išvežė į Sibirą. Ir
1918.VII.16 Jekaterinburge (dabartinime Sverdlovske) sušaudė carą Nikalojų II,
jo žmoną, keturias jų dukteris ir sūnų. Taip buvo pakrikštyta Sovietų Sąjunga.
Mieste nuo senovės
gyveno lietuvių, net ištisa eilė žymių asmenų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą
Petrapilyje gyveno apie 30000 lietuvių. 1918 m. Lietuvai atgavus
nepriklausomybę, daugelis jų grįžo atgal į Lietuvą. 1927 m. buvę apie 6000
lietuvių, 1970 m. apie 3300. Neužtikau duomenų, kiek lietuvių buvo 1989 m.
Seniau apie Petrapilio lietuvius buvo pilna korespondencijų lietuvių spaudoje.
1918 m. Petrapily
kun. Vladas Mažonas įkūrė lietuvių moksleivių skautų skiltį ir ją globojo.
»
Prie Nevos upės
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio 11 d.
Iš anapus Nevos
skardena šaukiantieji šūksmai nuo „Aurora" laivo. Jis tebeplūduriuoja
priinkaruotas krantinėje.
Laikas
pusryčiauti. Lentynoje šio ryto gėrybės: pyragai, sūris, kava, arbata, cukrus,
pienas. Moteris rusiškai pasako kainą. Ištiesi pinigėlių, ji pasirenka.
Užkandinėje visi
staleliai užimti. Žmonės stebėtinai tyliai šnekučiuojasi. Išeinu į didelį
koridorių. Yra žemų staliukų, prie jų žemų kėdžių. Kažin kokiam reikalui duoda
6x6 centimetrų plonutį popieriaus gabalėlį, turbūt servetėlė.
Nulipus apačion,
tarnautoja pritaria sumanymui pamatyti Ermitažo muziejų. Taksi vairuotojai prie
durų ir lauke, geriausia iš anksto sutarti, už kiek nuveš.
Gerokai
pavažiavome Nevos upės pakraščiu. Joje visai menkas judėjimas. Taksistas nieko
neklausinėjo, nuvežė už du rubliu. Pridėjau pokelį kramtomos gumos, vyras
smagiai nusišypsojo.
Didelis pastatas.
Keista, bet įėjimas pro mažas duris rūsyje, gal kitur taisė. Dabar 9 vai. ryto.
Apytyliai zurendami, stoviniuoja prie to rūsio durelių laukiantieji.
Uniformuotas aiškina, kad atidaroma gerokai vėliau, skaičių rašo pirštais ant
sienos.
Lynoja. Turiu
pusantros valandos. Žingsniuoju Nevos pakraščiu. Nedaug vaikštinėjančių.
Gatvėmis judėjimas irgi menkas. Graži pakrantė. Yra gražių pastatų - - carų
palikimas. Prie didesnių rūmų vaikštinėja po du kareiviu. Atrodo, visos
lankytinos vietos dar uždarytos.
Grįžtu atgal.
Netoliese groja dūdų orkestras. Nustoja lynoti. Aikštė erdvi, rūmai gražūs, tai
esanti Sovietų Sąjungos karinės vadovybės būstinė,
išlikusi nuo caro laikų. Kareiviai žygiuoja, jauni vyrai kerta kojom kiek drūti,
ant pečių kiekvienas turi po šautuvą su durtuvu ir raudona vėliavėle. Didesnę
kareivių grupę veda karininkai, vienas, net atbulas, labai įdėmiai žiūri
žygiuojantiems kareiviams į akis, kažin ką sako. Ruošiasi kariuomenės paradui.
Ir čia nedaug žiūrovų. Tolėliau stovintis didelis kariškas orkestras, pučia
pilnomis burnomis, būbnais pliekia iš paskutiniųjų.
Prie Nevos upės. Leningrad, 1989.X.11.
»
Ermitažo
muziejuje
»
Sugrįžti į pradžią
Grįžtu prie
netoliese esančių Ermitažo muziejaus rūmų. Daug laukiančių. Vidun patekau
lengvai. Rūbinėje reikia palikti paltus, skrybėles. Išduoda numerėlius. Foto
aparatą leido įsinešti. Įėjimas vienas rublis.
Ermitažo rūmai iš
lauko ir viduje puikūs. Įsteigti pradėjusi Kotryna II 1764 metais, vėliau kiti
carai. Komunistinės revoliucijos metu daug išvogta, sunaikinta. 1928 — 1929 m.
dalis brangių meno rinkinių parduota į užsienį. Šiuo metu Ermitaže esą apie
2600000 eksponatų. Muziejuje įvairūs skyriai. Išstatyta tiktai dalis turimų
daiktų. Radimai gražūs. Muziejuje daug salių.
Norėjau
pasižiūrėti į viduramžiais vartotus rūbus, šarvus, ginklus, tarp jų turėtų būti
kas nors iš tuo laikmečiu galingiausios Europos valstybės Lietuvos. Riterių
šarvams atskira salė, bet išstatyta tiktai pakraščiais, vidus tuščias. Tenai
tiktai italų, prancūzų ir vokiečių kai kurie
šarvai, ginklai. Nei jokio daikto iš ano meto Lietuvos, tarsi tokio krašto
visiškai nebuvę.
Ermitažo muziejaus rūmai Leningrade (dabar
Petersburge) prie Nevos upės.
Visame Ermitažo
muziejuje neužtikau nei vieno eksponato iš Lietuvos, nei vieno žodžio apie
Lietuvą, lietuvius! Jų knygynėlyje tikėjausi rasti ką nors apie Lietuvą, bet ir
tenai nieko, o nieko apie Lietuvą. Sovietai Ermitažo muziejaus lankytojus
aiškiai kvailina, nutyli istorinę tiesą, garsina tiktai rusišką ir sovietinę
mintį. Rusiški komunistai daug istorinės tiesos apvilko dekoratyviniais
komunistiniais ar sovietiniais rūbeliais. Jie nuolatos keičia, perrašinėja
istorinius duomenis rusams palankiai. Jie iškarpo enciklopedijų ir meno knygų
puslapius, dažnai sunaikina visą laidą, o sunaikintų vieton išspausdina
sovietiniai nudailintą. Net ir dabar Sovietų Sąjungoje daug ko gyventojams
„nereikia žinoti".
Pamažu lipu
laiptais žemyn, ir aukštyn.
Rūbininkei
padaviau numerėlį. Mano lietpaltis kabėjo netoliese. Atnešė, pakėlusi šypsodama
siūlo apsivilkti. Už malonų patarnavimą pasiūliau švarko kišenėje pasipainiojusį
trijų rublių pinigą. Ji dirstelėjo, pasakė kad tai per daug. Vieną rublį mielai
paėmė.
Į gatvę išėjau pro
tas pačias mažas duris rūsyje.
Ermitažo
muziejuje, yra daug nuo XVIII a. iš Lietuvos išvogtų meno, kultūros vertybių,
apie tai rašiau kitose knygose. Rusai tebeplėšia ir Sovietų Sąjungos (Sojuzo)
vardu. Jie Lietuvos, lietuvių tautos, taip pat Latvijos, Estijos ir kitų Sovietų
Sąjungos okupuotų tautų meną, kūrybą stengiasi uzurpuoti, tarsi tai būtų jų.
Iš Leningrado
etnografė Dina Gorb, tuo reikalu mažumėlę paskelbė: Pabaltijo tautodailės raida
ir problemos. Straipsnyje: Lietuvos liaudies dailės muziejinių kolekcijų
mokslinis komplektavimas ir panaudojimas TSRS tautų etnografijos muziejuje, p.
52—59. Vilnius, 1990. Iš ten:
„Valstybiniame
TSRS tautų etnografijos muziejuje (toliau VEM) Leningrade saugoma daugiau 270
tūkstančių daiktinių buities ir kultūros paminklų beveik 160 TSRS tautų,
tautybių, etnografinių grupių ir daugelio užsienio šalių. Tarp jų Pabaltijo
tautų dailės kolekcijos atrodo nedidelės; antai, šiuo metu Lietuvos kolekciją
sudaro 2374, Latvijos — 2082, Estijos — 3180 eksponatų.
Muziejus
organizavo parodas ir užsienyje, vardinami metai, valstybės, kaip Japonija,
Prancūzija, Libanas, Belgija, Bulgarija, Vengrija, Švedija, Indija, Zimbabvė,
Olandija, Vietnamas, Jugoslavija, Kampučija, Brazilija.
Ir eilėje miestų
Sovietų Sąjungoje. Pabaltijo skyriuje rodytas „Baltijos juros saulė — gintaras".
(58).
Straipsnyje net
neužsimenama apie XVIII a. ir kitais laikais iš Lietuvos išplėštas meno,
kultūros vertybes.
Lietuviai kuria,
saugo, o rusai tokiomis mūsų tautos vertybėmis garsinasi.
„Petrapilio choro
regentų ir dirigentų tarpe Sasnausko choras buvo laikomas tos rūšies chorų —
pirmųjų; su malonumu jo klausydavo ypač didžiojoje savaitėje". (J.Žilevičius,
„Suomėn Laulu" Kaune. „Muzikos Menas" nr. 5—6, p. 1. Kaunas, 1924).
Per šią skylę rūsyje įleidžiama į Ermitažo muziejų. 1989.X.11.
Viduramžiais vakariečių nešioti šarvai. Ermitažo
muziejuje, Leningrad. 1989.X.11.
Prie Emitažo
muziejaus nėra taksi, o man reikia skubėti. Vienas stovėjo, vairuotojas
kalbėjosi su milicininku, bet jis užimtas, laukia kito asmens. Paėjau upės link.
Atvažiuojantį taksi sulaikau, įsėdu, užtrenkiu duris ir tada pasakau kur vežti.
Atvežė. Pasiūliau tris rublius (likusius nuo rūbininkės), bet neėmė, prašė vieno
dolerio.
Viešbutyje
„Leningrad" patikrinau savo kambarį, ar viskas susidėta. Keltuvu žemyn. Čia pat
jau ateina JAV konsulas James W. Hutcheson. Jis vėl „atima" mano lagaminą,
tempia prie savo automobilio, reikia skubėti.
Važiuojant
maloniai kalbėjomės panašiomis temomis, kaip vakar. Automobilį palieka aerouosto
kieme be jokio bilietėlio.
»
Palieku Leningradą
»
Sugrįžti į pradžią
Leningrado
aerouoste lengvai įsiregistravome. Laukiamajame baras gėrimus ir smulkmenas
pardavinėja tiktai „kieta valiuta", rublių neima. Pagalvojau, kai Lietuva įsives
litus, tai mūsų litas bus tvirta valiuta, o rublis kaip buvęs taip ir paliks
pastumdėliuku.
Skridimo
tvarkaraštis elektriniai keičiamas lotyniškomis raidėmis, ne rusiškomis.
Daiktų kontrolės
kaip ir nebuvo, tikrintojas paprašė praverti mano rankinį krepšį, bet net rankos
neįkišo. Viskas tvarkoje.
Į lėktuvą — pagal
tvarkaraštį. Vietos nėra numeruotos. Atskrido iš kur nors, tai daug žmonių jau
sėdėjo. Praeinant, girdėjau lietuviškai
besikalbančių, atrodė, vietiniai lietuviai. Išskrendant, pranešimas rusų ir
lietuvių kalbomis. Padėkojau tarnautojai, kad taip gražia, taisyklinga lietuvių
kalba pranešė apie skridimą. Skrendant, grojo rusiškų lengvų melodijų, vieną
lietuvišką, vieną anglišką. Iš Leningrado skrendame tiesiai į Vilnių, be
sustojimo. Artėjant prie Lietuvos dangus giedrėjo, debesys retėjo. Apačioje
matyti žemė. Juo tolyn, tuo gražyn. Kažkaip žemė darosi panašesne į lietuvišką
žemę. Daug žalumo.
»
Pamatau Vilnių
»
Sugrįžti į pradžią
Tolumoje pradeda
rodytis namai. Dar kiek — ir pamatau Vilnių f Akimis gaudau besikeičiančius
vaizdus, juos mintyse vardinu.
Aukštėliau miesto
pakilę Gedimino pilies griuvėsiai. Kaip vienas bokštas buvo, taip vienas ir
paliko. Sovietai — komunistai neleidžia pilnumoje atkasti, atstatyti Gedimino
laiko pilį Vilniuje. Turbūt, bijosi, kad Vilniaus pilis neatrodytų gražesnė,
įspūdingesnė už Maskvos Kremlių. Gedimino pilies vietovė tik mažumėle atstatyta,
nei iš tolo neleidžiant pamatyti tikrai buvusį architektūrinį grožį, pilies
rūmus, bokštus, mūro sienas.
Smagu atsiminti
auksinė senovė,
Kada viešpatavo didi Lietuva;
Smagu aplankyti garbinga vietovė,
Kame plevėsavo tautos vėliava.
Garsios pasiilgęs tėvų praeities,
Važiuoju į Vilnių. Tenai Gedimino
Pilis, Aušros vartai — paguoda širdies!
Tiek kartų vaizduotę kilnojo, graudino.
Motiejus Gustaitis
Panašiai
nutylimos, nustelbiamos, neleidžiamos atstatyti kitos istorinės pilys sovietų
okupuotoje Lietuvoje. Sovietai bijosi lietuvių tautos, Lietuvos istorinės
praeities.
„Vilnius Gedimino
laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras.
Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo
svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybės, Lenkijos valdovų,
mongolų — totorių chanų pasiuntiniais. Vilniuje oficialų... Gedimino paskyrimą
gaudavo naujieji LDK priklausančių rusų žemių kunigaikščiai. Gedimino pilyje
būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai.
1323—1324 m.
Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik
Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje — tuometinę popiežių
rezistenciją. Kad ir paradoksalu, bet garsas apie Vilnių Europoje užgožė net
pačios Lietuvos vardą". (Alvydas Nikžentai-tis, Gediminas, p. 91, Vilnius,
1989).
Lietuvos karalius
Gediminas į svetimus kraštus buvo pasiuntęs daug raštų, juose aiškiai
pažymėdamas, kad jis yra lietuvių ir kitų karalius, valdovas. (V.Pašuta ir
I.Stal, leidinyse „Gedimino laiškai", Vilnius, 1966, vertimai lietuvių kalba).
Vieno laiško
pradžia, rašyta Vilniuje 1323 m. gegužės 26:
„Gediminas, dievo
malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis,
gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo,
Greifsvaldo, S tėti no, ir Gotlando (miestų) reikalų valdytojams, tarėjams ir
piliečiams, pirkliams ir kokios padėties amatininkams (siunčia) pasveikinimą ir
savo karališką malonę bei palankumą.
Kadangi visos
karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui
Kristui tokiu būdu..." (37).
Knygoje paskelbta
18 laiškų. Paskutinis rašytas 1338 m. lapkričio l d., liečia prekybinę sutartį
su Livonijos ordinu. Pradžia:
„Nuo Eviastos
žiočių tiesiog tuo keliu, kurį valdo Lietuvos karalius Gediminas, Nicevros
kryptimi ir nuo Eviastos žiočių per Dauguvą iki dvarvietės, kuri vadinasi
Uspaldė, ir nuo jos tiesiog į tą kaimą, kuris vadinasi Stripainė, aukščiau to
kaimo nei už kelio, nei tame kelyje nei Lietuvos, nei magistro žmonės neturi
kėsintis į kieno nors gyvybę ar turtą. Štai Lietuvos žemės, kurias liečia ši
taika: Balnikė, Kedraichė, Nemensijanė". (187). Balnike reiškia Balninkai,
Kedraichė — Giedraičiai, Nemensijanė — Nemenčinė.
Sovietai-komunistai buvo susprogdinę Tris kryžius, stovėjusius netoli nuo
Gedimino pilies. Tik neseniai lietuviams pavyko juos atstatyti. Dabar kryžiai iš
tolo baltuoja.
Katedra. Sovietai
norėjo sunaikinti religiją, bažnyčias atiminėjo, tenai įtaisė fabrikus,
bedievybės rodinius. Vilniaus katedrą buvo pavertę muziejumi. Paskutiniu metu
lietuviai išsikovojo teisę Katedroje melstis ne vien
slapta. Požemiuose lietuvių archeologai atrado iki tol nežinotų istorinių
duomenų, daiktų.
Vilniaus bokštas
stovi netoli Katedros. Tai žymiausias bokštas dabartinėje okupuotoje Lietuvoje.
Manytina, bus atrasta reikšmingų duomenų apie šį bokštą, jo reikšmę.
Daug senosios
lietuvių praeities, spėtina, tebėra žemėje.
Lėktuvas
leidžiasi, krypsta šonan. Skrendame neaukštai, vaizdai greitai keičiasi. Lengvai
nusileidome Vilniaus aerouoste.
JAV konsulas, kiek
anksčiai išėjęs, laukia prie lėktuvo, kad drauge galėtume eiti. Jis paima mane
už rankos, maloniai taria (angliškai) „Tai jūs esate savo mieste, savo krašto
sostinėje".
»
Vilniuje
»
Sugrįžti į pradžią
Vilniaus aerouosto
pastatas niūrus, pilkas, neįdomus. Sovietinė statyba.
Viduje, Amerikos
konsulą sveikina, jei teisingai išgirdau, Lietuvos Užsienio reikalų protokolo
šefas. Ir mudu susipažįstame. Konsulas su manimi atsisveikina, netrukus
susitiksime knygų parodoje. Jiedu nueina.
Tuo pat laiku
jauna mergina klausia, ar aš esu aš. Ji atsiųsta „Intouristo" mane sutikti,
nuvežti į viešbutį „Lietuva". Amerikos konsulas bus nuvežtas į kitą viešbutį.
Už durų stovi
keletas automobilių. Su šiuo būsiu nuvežtas. Ji tuoj atvyko su atskraidintais
mano daiktais.
Šoferis nekalbus,
rūko cigaretę po cigaretės. Vos prasižiojus — aiškiai girdisi rusiškas akcentas,
lietuviškai bus Lietuvoje pramokęs.
Dairausi pro
automobilio langą. Vilniuje gyvenau nuo 1939 metų pabaigos iki 1944 m. vasaros.
Po tokios pertraukos vėl Vilniuje! Taip nuostabu, kad vienas sau judinu galvą.
Važiuojame gatvė
po gatvės, bet vietovių nepažįstu. Ar čia naujos gatvės, nauji namai, ar viskas
pakeista? O gal pamiršau? Na, jei kas pasiūlytų
pėstute nueiti į Tauro gatvėje buvusį studentų bendrabutį, ar pataikyčiau? Jei
nepažįstu aplinkos, tai ar vien nuojauta pasirinkčiau teisingą kryptį? Gal iš
automobilio lango per siauras akiratis? Skaitau pravažiuojamų gatvių
pavadinimus, bet vistiek negaliu susigaudyti. Ar gatvių vardai pakeisti? Tai
kaip čia... paklys-čiau savo valstybės sostinėje, kurią taip gerai pažinojau,
pėsčias buvau visomis kryptimis išvaikščiojęs. Štai, ką padarė pusšimtis metų!
Vilniuje gatvių užrašai lietuviški ir rusiški, kai kur tiktai rusiški. Mane tai
erzina. Klausiu rusą vairuotoją, kodėl kai kur tiktai rusiški užrašai, kodėl
nėra lietuviškų? Lietuvos sostinėje turi būti lietuviški
užrašai, kaip Maskvoje rusiški, ar ne? Šoferis pamažu atsako, kad visko iš karto
negalima pakeisti.
Vilniaus aerouosto pagrindinis pastatas. 1989.X.11.
Vilniaus aerouoste vyrauja rusiški užrašai
Šaligatviu eina
jaunimo būrelis, mergaitės ir berniukai, nešasi įsidėję knygas. Jie neatrodo
netvarkingi. Jau artėja vakaras, po penktos valandos.
— Iš kur eina
tie mokiniai?
— Iš mokyklos.
— Ar tik dabar baigiasi pamokos?
— Taip.
Ir paklausia, kada iš mokyklų grįžta amerikiečių vaikai Amerikoje.
»
Viešbutyje
"Lietuva"
»
Sugrįžti į pradžią
Iš tolo matosi
didelėmis raidėmis įrašas „Lietuva", tai „mano" viešbutis. Priekyje — aikštelė
automobiliams. Mane atvežęs įneša lagaminą, padeda prie registracijos stalo.
Malonios merginos
kalba taisyklinga lietuvių kalba. Įregistruoja, kambarys 915. Nurodo, kur
keltuvas, valgykla. Linki sėkmės.
Aplinkui švaru,
maloni aplinka. Laukiamasis su plačiom ir minkštom kėdėm. Televizija aukščiau.
Suvenyrų parduotuvė. Kitokie patarnavimai.
Keltuvas geras.
Koridoriai iškloti kilimais. Durys tvirtos.
Kambarys jaukus,
didesnis ir malonesnis už Maskvoje ir Leningrade turėtus. Didesnis televizijos
aparatas. Geros spintos. Dvi švariai paklotos lovos. Telefonas. Didelis langas,
pro kurį žvilgsnis į Nerį ir Vilnių.
Tuojau pamatau
rkraidinėj ančių kuosų. Jos visad linksmos, net skraido įdomiai. Atsimenu,
Lietuvos ūkiuose ar miesteliuose kuosos, pavasariui įsižydėjus, pradėdavo
užkimšti nusižiūrėtą kaminą, į jį mėty damos atsineštus pagaliukus, šakaliukus
ar kitokius daiktelius. Kantriai pasidarbavusios, kaip reikiant užkimšusios,
pradeda krauti baigiamąją lizdo dalį. Krosnį užkūrusios šeimininkės iškart
sužino, kad kuosos bus įsitaisiusios kamine, nes kambarys bematant prisipildo
dūmų. Seimininkas lipa ant stogo, šiaip taip atpalaiduoja kaminą nuo kuosų
primėtytų daiktelių. Lietuviai, kiek žinau, už tokius nusikaltimus kuosų
nebausdavo, tik išvalę kaminą saugodavo, kad iš naujo neužkimštų, pasirinktų
kitur perėjimui vietą.
Man kuosos atrodo
kaip linksmos, malonios gerų žmonių kaimynės. Antai, čia viena kuosa atrado
duonos ar pyrago gabaliuką. Kita kuosa tuoj pastebėjo, bando atimti. Pirmoji
pasikraipydama skrenda šalin, antroji iš paskos. Pirmoji dar kiek paskrido,
antroji paliko ramybėje. Tada pirmoji ramiai kapojo radinį, sulesė iki
trupinėlio.
Panašių paukščių
šposavimų nesu matęs Amerikoje.
Dainelė kuosai
Kuosa, kuosa,
Kuosele,
Dūmų pilkoji sesele,
Atlėk, kuosele, atlėk,
Pilką kiaušinį padėk!
Geriausiai -
Mūsų kieme,
Senam
Suodinam kamine,
Kuris
Seniai neberūksta,
Kuriam
Šilumėlės trūksta...
Sups
Kamine kiaušinėlį
Dūmų pūkuoti šešėliai,
Ir išsiris
Kuosiukas –
Skardus
Kibirkšties balsiukas!
Ramutė Skučaitė Iš
Vilniuje spausdinamo jaunimėliui žurnalo „Žvaigždutė"
»
Televizijoj rusiška
propaganda
»
Sugrįžti į pradžią
Įjungiu
televiziją. Sugaunu dvi stotis, kurių viena turėtų būti lietuviška. Toji,
tariamai lietuviška, rodo rusišką paišytą filmuką (kartūną) vaikams, jaunimui.
Matome, senelė ir senukas, nupaišyti, nudailinti taip maloniai, kalba
nusaldintai, jie tokie nelaimingi, kad nors eik ir padėk seneliams. Tai tokia
televizijos programa maitinami iš mokyklų grįžę lietuvių vaikai sovietų
okupuotoje Lietuvoje! Mokyklose, spėju, irgi kemša rusišką ar sovietinį dėstymą,
paklusnumą sovietams ar rusiškai kalbantiems, kai tuo tarpu daug ko lietuviško
neleidžia. Sovietai stengiasi lietuvišką jaunimą išauklėti paklusnų rusiškai
kalbai. Tolygiai negerbimas religijos, nevertinimas kitokių kalbų, paklusnumas
sovietinei „žmonių lygybei". Iš Maskvos įkimšta ir lietuviškai (tariamai)
televizijai privaloma (?) rodyti sovietinė programa aiškiai parodo, kad Lietuva
kaip buvo, taip ir yra griežtoje rusiškų komunistų kontrolėje. Sovietai
stengiasi lietuvišką jaunimą nuo mažens padaryti draugišką rusų kalbai, rusų
raštui, rusiškiems filmams ir rusų žmonėms, o tada jau nebus sunku pakreipti
gilesnėn rusiškon — komunistinėn pusėn.
Kiek vėliau
pastebėjau, kad buvo keturios sugaunamos televizijos stotys, visos traukiančios
rusiškon pusėn. Mačiau, net angliškai kalbantieji giria, aukština sovietus.
Nusileidžiu į
pirmą aukštą, kur yra restoranas „Lietuva". Patarnautojos — malonios
lietuvaitės. Pasodina prie laisvo stalo. Paprašiau to pat, kaip mačiau greta
valgančius. Greitai atnešė: viščiuko vyniotinis, geras karbonadas su tinkamai
paruoštom bulvėm, daržovių, puikios lietuviškos duonos. Valgau
pasigardžiuodamas. Bonkutė mineralinio „Birutės" vandens skoningesnė už Rusijoje
gertą mineralinį vandenį. Puikiai pagaminti ledai. Arbata arba kava iš Gruzijos.
Stalai uždengti baltom staldengtėm, papuošti gyvom gėlytėm. Baltos servetėlės
didokos, ne tokios popierinės špygos kaip Rusijoje.
»
Lenkams šūkaujant,
rusiška muzika
»
Sugrįžti į pradžią
Prie netolimo
staliuko atsistoja nudilusiai plika galva pilvotas vyriškis. Gal koks vyresnis,
nes keliems sėdintiems įrodinėja, makaloja abiem rankom, nesivaržydamas garsiai
šūkauja lenkiškai. Sėdintieji tyli, tiktai galvomis linguoja, reiškia sutinka.
Plikagavis šūkauja taip garsiai, matomai nori, kad aplinkiniai girdėtų ir
pastebėtų jo mužikiškumą. Norėjau prieiti ir paprašyti, kad taip garsiai
nešūkautų, čia ne Lenkijos miškas.
Visam restoranui
iš garso juostų grojama lengva muzika, ne kažin kokia. Pliurpia viena po kitos
rusiškos dainuškos, slaviškai pakraipytos melodijos. Nei vienos lietuviškos.
Paprašau, kad
pakviestų restorano direktorių, noriu pasikalbėti. Maloni lietuvaitė tuoj
pakvietė. Atėjo mandagus lietuvis, pasakė savo vardą, pavardę (turiu užsirašęs).
Dėkoju už gerą maistą, gražiai padengtus stalus, malonų patarnavimą. Čia man
viskas patinka, išskyrus visam restoranui grojamas rusiškas melodijas. Kodėl
Lietuvoje rusiškos, o ne lietuviškos? Į čia atvykau iš Los Angeles,
Kalifornijos. Tenai lietuviams Lietuva nors tolimas, bet savas kraštas. O čia,
Lietuvos sostinėje, net garsiame restorane, esančiame tokiu garbingu vardu
viešbutyje „Lietuva", ištisai grojamos rusiškos melodijos. Kodėl? Ar jums
įsakyta groti rusiškai? Ar jums tos svetimos melodijos nerėžia ausų? Ar jūs jau
pripratote prie rusiškų dainuškų taip, kad neskiriate nuo lietuviškų? Užsienio
lietuviai mano, kad sovietinė rusų okupacija yra kartuvės lietuvių tautai. Ar
Vilniuje lietuviai taip negalvoja? Ar jūs neturite lietuviškų garso juostelių?
Restorano
direktorius sutinka su manimi. Tikrai, jie gal per menkai gina lietuvišką
muziką. Tos garso juostelės iš seniau pasilikusios, reiks pakeisti. Taip,
pasakys, kad pakeistų, kad grotų lietuviškas.
Prisėdu
laukiamajame. Netoli pagrindinės viešbučio durys. Prie jų stovi vyras ir tikrina
ateinančių pažymėjimus. Reikia parodyti, kad esi įregistruotas „Lietuvoje".
Vėliau man aiškino, kad braunasi neaiškių tipelių ir „plaštakių", galinčių
sudaryti nemalonumų. Abejotinų asmenų, kartais, susidaro net eilutės,
aiškinančių, kad nori aplankyti tokį ar kitokį asmenį.
»
Mieli lankytojai
»
Sugrįžti į pradžią
Vos grįžus į savo
kambarį, tuoj pradėjo ateidinėti pirmieji malonūs lankytojai, nors niekam
nebuvau sakęs, kad būsiu Vilniuje, kur apsistosiu.
Vakare telefonu
paskambino iš JAV Maskvos ambasados atvykusi jų atstovė Susan Robinson, šiuo
metu esanti Vilniuje. Maloniai pasikalbėjme. Pasiteiravo, kaip buvo Maskvoje,
Leningrade, ar tenai mane pasitiko JAV konsulato atstovas, ar laimingai atvykau
į Vilnių, ar viskas tvarkoje šiame viešbutyje. Ji irgi patenkinta buvojimu
Vilniuje. Rytoj iš ryto pas mane atvyks toksai asmuo (pasakė vardą, pavardę),
man įteiks su Amerikos knygų paroda atvykusiems oficialių priėmimų, lankymų
sąrašą, pageidauja, kad juose būčiau, kalbėčiau tos parodos vardu.
Padėkojau už
dėmesį. Nors dar nemačiau tvarkaraščio, bet pasistengsiu jį vykdyti.
Vėl pakartojo, jei
turėčiau kokių neaiškumų ar sunkumų, kad tuoj jai skambinčiau šiuo telefonu į
Vilnių, pranešti ko pageidauju.
Aš prisimenu,
gimtine,
Tavo pievas ir laukus,
O pavasariais sugrįžtant
Gervių ir žąsų pulkus.
Buvo gera man ten augti
Tarp savųjų, prie mamos.
Nerandu šiandien pasauly
Tėviškėlės šilumos.
Stasys Džiugas
Spalio 12 d.
„Lietuvos"
restorane pusryčiavau. Gali kartoti kiek nori, įskaity-tinai kavą. Maistas
geras, sveikas, skanus. Daug svetimtaučių net iš Suomijos, Vokietijos, Amerikos.
Girdėti ir lenkiškai kalbančių. Tie ne vien turistai ar norintieji susipažinti
su Lietuvos muziejais, pasigrožėti gamta. Jie iš Lenkijos atvažiuoja autobusais
ir sunkvežimiais, perka viską
ką pamato. Nusivežę į Lenkiją, pardavinėja nepalyginamai aukštesnėmis kainomis.
Dabar lenkai į Lietuvą važiuoja, plaukia, veržiasi panašiai, kaip meksikiečiai
iš Meksikos į Jungtines Amerikos Valstijas. Lietuvos vyriausybė ruošiasi tokius
spekuliantus suvaldyti, prekės bus parduodamos tik vietiniams gyventojams. Ne
tik iš Lenkijos, bet ir iš Gudijos, žmonės virtinėmis traukia į Lietuvą. Pagal
lenkų ir gudų mastelį — Lietuvoje viskas geriau, pigiau, gražiau.
Nustatytu laiku
atvyko mane pavėžinti labai malonus lietuvis. Įteikė storuose apvilkimuose
minėtą lankymų tvarkaraštį. Paaiškėjo, kad spalio 10 d. su Amerikos knygų paroda
atskridusieji iš Maskvos vyko į Vilnių, buvo apgyvendinti „Draugystės"
viešbutyje. Iš ten vyko į biblioteką. Spalio 11 d. nuo ryto darbavosi Martyno
Mažvydo bibliotekos rūmuose Vilniuje, tvarkė atvežtas knygas. Susitiko su
lietuvių spaudos komitetu, lankėsi „Vyturio" knygų leidykloje.
Žiūrėsime, kaip
reikalai klostysis šiandien.
Vytautas
Vasiliūnas nuvežė į Lietuvos Auščiausios Tarybos rūmus. Labai maloniai priėmė
Prezidiumo sekretorius Liudvikas Sabutis. Pakviesti, susėdome prie tvirto
apskrito stalo su elegantišku servizu, lengvu užkandžiu. Puikus patarnavimas,
draugiška nuotaika. Trumpai supažindinus su atvykusiais, mus priėmęs Liudvikas
Sabutis, dokumentiškai aiškino apie jų įstaigą, jo kalba iš lietuvių kalbos
versta į anglų kalbą. Visą kelionėje buvimo laiką, vertėjo pareigas gerai vykdė
Edmundas Juškys. Aš kalbėjau lietuviškai, išvertė į anglų k. Visi gavome po
dovanėlę: odoje išpjaustytą šių rūmų įvaizdį. Prie didžiųjų vitražų bendra
nuotaika. Mus maloniai palydėjo, pasikeitėme adresais.
»
Martyno Mažvydo
bibliotekoje
»
Sugrįžti į pradžią
Vos iėjusį
Mažvydo bibliotekos rūmu, staiga mane apstojo nuostabiai puikus lietuviškas
jaunimėlis, vadovaujamas nuoširdžiai besišypsančių mokytojų.
Ant Mažvydo
bibliotekos laiptų su lietuvių jaunimui laikraščio "Aitvaras" atstove Rasa
Lipskyte. Vilnius, 1989.X.12
Iš Aukščiausios
tarybos į visai netoli esančius Martyno Mažvydo bibliotekos rūmus Vilniuje,
Gedimino prospekte 51.
Belipant plačiais
laiptais, švelniai užkalbino graži lietuvaitė, atstovaujanti
Lietuvos didžiausio tiražo laikraštį jaunimui, kuris tuojau bus pavadintas
„Aitvaru". Norėtų laikraščiui parengti pasikalbėjimą su manimi. Iki prasidės
knygų parodos atidarymas, gal galėtume kur nors ant suolelio prisėsti,
pasikalbėti.
Einant, pakliuvau
į jaunų, linksmučių lietuvių, lietuvaičių būrelį, atėjusių apžiūrėti knygų
parodą. Jaunimėlis juda, vienas už kitą linksmesni. Aplinkui triukšmas, bet jų
mokytoja kažin ką tarė. Pasakiau keletą sakinių. Gailėjausi palikti tokius
puikius jaunuosius lietuvius.
Kiek nuošaliau
prisėdome ant suolelio, malonioji „Aitvarų" atstovė Rasa Lipskytė klausinėja, aš
greitomis atsakinėju. Tuo laiku atėjo kito laikraščio atstovai su mikrofonu ir
korespondente. Atsiprašau, gal malonėtų lukterti iki šį pasikalbėjimą
užbaigsime. Jaučiu, kad per maža laiko atsakinėti į užklausimus. Tąjį
pasikalbėjimą „Aitvaras" išspausdino nr. 2, 1989 spalio 21 d.
Martyno Mažvydo bibliotekos rūmai Vilniuje
»
Amerikos knygų
parodos atidarymas. Spaudos konferencija
»
Sugrįžti į pradžią
Amerikos knygų
paroda vaikams ir jaunimui tuoj pradedama. Kažin kas mane, už rankos paėmęs,
lydi prie pasienyje stovinčių garbingų asmenų. Netoliese gražios tautiniais
rūbais lietuvaitės skambina kanklėmis. Maloni kanklių muzika. Jos pakyla,
nueina. Matyti kelių aukštų bibliotekos laiptai, aplinkui pilna žiūrovų.
Mažvydo
bibliotekos antrame aukšte didokas lietuviško jaunimėlio būrys. Gal jiems
vadovaujančios mokytojos kažin ką pasakė, nes tuojau jie visi ėmė glaustis prie
manęs, prašo pakalbėti, labai maloniai žiūri. Laiko nėra, vadovai mane traukia
toliau.
Apie tą Lietuvai
didžiai reikšmingą biblioteką duomenų atsiuntė Silvija Vėlavičienė, Lietuvos
tautinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja:
„Įsteigta 1919 m.
Vilniuje, po to netrukus perkelta į Kauną ir tuoj po karo 1963 metais, pastačius
jai pastatą, kuriame Jūs buvote, vėl perkelta į Vilnių. Savo fonduose turi per
4,5 milijono spaudinių. Nacionalinės bibliotekos statutas įpareigoja mus rinkti
ir saugoti ateities kartoms visą lietuvišką spaudą, nesvarbu, kur ji būtų leista
— Lietuvoje ar už jos ribų.
Bibliotekoje
kasmet užregistruojama virš 30 tūkstančių skaitytojų. Visose bibliotekos
skaityklose per metus pabuvoja pusė milijono lankytojų. Skaitytojams kasmet
išduodama apie 2 milijonus spaudinių. Per metus surengiama daugiau kaip šimtas
knygų parodų (teminių, personalinių-jubilie-jinių ir kt.)"
Pirmosios Amerikos
knygų parodos jaunimui atidarymo iškilmes pradeda tinkamais žodžiais ir mintimis
Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius dr. Vladas Bulavas. Kviečiamas James W.
Hutche-son, JAV konsulas spaudai ir kultūrai iš Leningrado. Dideliam nustebimui,
jis paskaitė lietuvių kalba ir gana neblogai, suprantamai. Lietuviams patinka,
kai JAV vyriausybės oficialūs asmenys kalba lietuviškai, todėl plojimai. Jis man
nebuvo užsiminęs, kad kalbės lietuviškai. Kas jam tą kalbą parašė?
Kviečiamas ir aš,
nors nežinojau, kad man teks kalbėti. Tariau, maždaug taip:
Mieli broliai ir
sesės amžinoje Lietuvos sostinėje Vilniuje! Tebūnie leista jums padėkoti, kaip
vienam iš Amerikos atvykusiam lietuviui, už jūsų nuostabiai gražią lietuvišką
veiklą, už kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, už įsitvirtinimą mūsų
tautos puikioje sostinėje Vilniuje. Mes į čia atvykome ne vien dėl to, kad šiuo
sunkiu metu okupuotos Lietuvos lietuviai kovoja taip drąsiai ir sumaniai, net
amerikiečiai nustebinti. Jie atsiuntė 650 gražiai išspausdintų amerikietiškų
knygų jaunimui, kurios, jums apžiūrėjus, paliks Lietuvoje. Geros knygos lengvina
laisvės kovą, todėl linkime daug ir gerų knygų išspausdinti jūsų ir mūsų
brangioje Lietuvoje, ypač sostinėje Vilniuje. Jūs gyvuokite, darbuokitės ir
žinokite, kad užsienyje yra keletas šimtų tūkstančių lietuvių, kurie galvoja ir
darbuojasi panašiai kaip jūs. Kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės tikri
užsienio lietuviai eina išvien su nepriklausomybės siekiančia Lietuva.
Tokia lankytojų spūstis Mažvydo bibliotekoje vykusioje Amerikos knygų jaunimui
parodoje. R.Ginaičio nuotrauka.
Spaudos konferencija Vilniuje, Mažvydo
bibliotekoje. A. Gustaitis (trečias iš kairės) atsakinėja žurnalistams,
redaktoriams, vyriausybės atstovams į klausimus. 1989.X.12. R. Ginaičio
nuotrauka.
Tuoj po Amerikos knygų parodos atidarymo Mažvydo bibliotekoje vyko spaudos
konferencija. Dalyvavo: Lietuvos Ministrų Tarybos atstovas spaudai Česlovas
Juršėnas, Mažvydo bibliotekos direktorius dr. V.Bulavas, „Kultūros Barų" vyr.
red. V.Chadze-vičius, „Žvaigždutės" vyr. red. J.Laucius, Algirdas Gustaitis,
(nuotraukos viduje, stalų kryžmėje). Vilnius, 1989.X.12. R.Ginaičio nuotrauka.
Tuojau einame į
gretimą didelį kambarį. Pilna susėdusių spaudos atstovų, redaktorių. Ant stalų
užkandžiai, Lietuvos ir JAV vėliavėlės. Vėliau sužinojau, kad tų iškilmių dalis
rodyta per Lietuvos televiziją.
Pažįstami pasakojo, kaip begaliniai jie buvo nustebę pamatę ir išgirdę mane.
Tenai susirinkusieji spaudos žmonės daug klausinėjo, atsakinėjau. Šios Amerikos
knygų parodos suruošimas Vilniuje nėra JAV politikos pakeitimas, nes JAV kaip
nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, taip ir toliau
nepripažįsta. Užsienio lietuviai, kaip ir Lietuvos lietuviai tiki, kad Lietuvos
išsilaisvinimas artėja. Mes visi esame tikri, kad netrukus Lietuva vėl bus
nepriklausoma valstybė.
Vėliau šių
iškilmių dalis buvo pakartota per Lietuvos televiziją, ir tada turėjau galimybę
netgi save pamatyti ir išgirsti.
Tuojau po spaudos
konferencijos einame prie kaspinu atitvertos knygų parodos. Kviečiamas ateiti
priekin. Iš JAV knygas atvežęs ir mūsų grupei vadovaujantis Eli Flam, ima mane
už rankos, įduoda žirkles, prašo atidaryti knygų parodą — perkirpti mus
atitveriantį kaspiną. Ir tai man visiškai nelaukta.
Aplinkui daug
žmonių, jaunimo ir vyresniųjų. Jų į knygų parodą įleidžia tiek, kad būtų galima
laisvai apžiūrėti išstatytas knygas, kurios išdėstytos paaukštinimuose prie
sienų ir salės viduryje.
Mažvydo bibliotekoje Jungtinių Amerikos Valstijų atvežtą, Lietuvai dovanotą
knygų parodą atidaro parodai vadovavęs JAV gyvenantis rašytojas Algirdas
Gustaitis. Greta amerikietis Eli Flam. 1989.X.12. R.Ginaičio nuotrauka.
Buvo atvežtos
kelios mano knygutės jaunimui. Jas tuojau paėmė parodos eigos tvarkytojas
Vytautas Vasiliūnas. (Tada Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungos okupacijoje), ir
tuoj išdėstė salės gale atskiroje lentynoje, kurios apačioje — stalelis su
gėlyte, tautine juosta. Vėliau, kažin kas padėjo įrašams knygą. Daugelis
apžiūrinėjo lietuviškas knygeles. Kas ir ką įrašė ton knygon — nežinau, ji liko
parodoje man išvykstant.
Iš JAV į Vilnių
atskraidintos amerikiečių knygos jaunimui — gražios, įvairios. Atsigabenti
plakatai, lietuvių kalba aiškinantieji paskirus jų knygų laikotarpius,
svarbesnius autorius. Viskas dovanojama Lietuvai.
Į knygų parodą
įėjimas nemokamas. Kiekvienam siūlomas gražiai išspausdintas plakatas su šūkiu
angliškai ir lietuviškai: Give us books, give us wings! Duokite mums knygas,
duokite mums sparnus! dalinta ir mažutė brošiūrėlė, kurią čia persispausdiname.
Kalbuosi su
parodos lankytojais. Prie lietuviškų knygelių būna net kiek pa skaitančių, ir
vėl atgal tvarkingai padedančių. Linksmi jaunieji, mamytės, tėveliai.
Klausinėja, ar galėtų tokias knygutes įsigyti Lietuvoje?
Norėtų pamatyti filmą Lietuva - - Europos nugalėtoja, kurios tekstas ir 80
iliustracijų išspausdintas knygutės pavidalu, su dail. prof. Adomo Varno
viršeliu. Atsakinėju, kad viskas priklauso nuo vietinių lietuvių, jei norėtų jas
persispausdinti. Pardavimui nei vieno egzemplioriaus nėra.
Man nepatogu, kad
iš skaitlingų užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų, tiktai aš vienas buvau
parinktas ir,atskraidintas į Vilnių. Manau, dėl to tūli užsienio lietuvių
rašytojai bus nepatenkinti. Tokia gyvenimo lemtis.
Kai kurie
lankytojai prašo pasirašyti ant minėto amerikietiško plakato, netgi įrašyti kdkį
linkėjimą ar sakinį. Kai nervinuosi, mano rankos dreba, rašysena gaunasi
pasibaisėtinai krevezuota. Skaitlin-giausio lietuvių kalba dienraščio
„Komjaunimo tiesa" (vėliau pasivadino „Lietuvos rytas") atstovė Inga Brazaitytė
kviečia pasikalbėjimui. Bibliotekos vadovai pasiūlo ramesnį kambarį. Rašinį su 4
iliustracijom išspausdino 1989.X. 14 d.
Kita jauna
lietuvaitė prašo pasisakyti Vilniaus radijui. Kokie įspūdžiai atvykus? Kaip
atrodo Vilnius, sutikti lietuviai?
Sugrįžęs į Ameriką
patyriau, kad tą pasikalbėjimą girdėję.
Su Mažvydo bibliotekos direktorium dr. Vladu Bulavu Vilniuje atidarius pirmąją
Amerikos knygų parodą jaunimui. Šalia keletas mano knygučių.
Duokite
mums knygas, duokite mums sparnus!
»
Sugrįžti į pradžią
Iš visų žinių
aruodo, kurias viena karta gali perduoti kitai, iš patyrimo, kurio mokome savo
vaikus, niekas nesuteikia daugiau galimybių, nepraturtina dvasios ir
neprapliečia mūsų supratimo kaip rašymas ir skaitymas.
Jeigu žmogiškajai
egzistencijai palaikyti būtina sąlyga yra turėti maisto bei pastogę, o
abstraktaus mąstymo tobulėjimui reikalingas žodinis bendravimas bei apsigynimui
nuo priešo būtina jungtis į bendruomenes, tai rašto atsiradimas ir informacijos
perdavimas naujoms generacijoms apima kur kas platesnes sferas negu fizinį
žmogaus išlikimą arba bendrijų kūrimą.
Kai žmogus vedamas
vien tiktai savo paties gyvenimo patirties, rašto neturėjimas bei nemokėjimas
skaityti siaurina jo pasaulėžiūros akiratį. Kuometl642 m. anglų poetas Ričardas
Lovelace rašė , jog kalėjimo nepastato nei akmeninės sienos, nei geležinių virbų
narvai", jis neturėjo omeny beraštį žmogų, bet jo žodžiai šiuo atveju tinkami.
Raštas praplėtė žmonijos akiratį, padėjo vystytis analitiniam mąstymui, sudarė
atitinkamas sąlygas sudėtingesnės visuomenės vystymuisi ir supratimui, kaip ją
valdyti. Asmuo, negalintis skaityti, lieka šių sugebėjimų nuošaly; jis kalinamas
neraštingumo sienų, o visuomenė didele dalimi netenka jo intelekto vaisių,
kuriems išauginti nebuvo perduotas stimulas iš už jojo tiesioginės aplinkos.
IŠŠŪKIS
Mūsų laikais visų
pramoninių ir aukštą išsivystymo lygį pasiekusių kraštų pagrindinis tikslas yra
pasiekti kuo didesnį raštingumo laipsnį. Skaitymas individui atveria kelią į
žmonijos kolektyvinės atminties išmintį—ir negudrumą. Skaitydamas jis palygina
didžiųjų mąstytojų percepcijas—tiek senais laikais, tiek dabartiniais; jis gali
išsiaiškinti, ko žmonija išmoko ir ką ji sukaupė per visą savo vystymosi
istoriją ir visa tai apibendrinti, tuo sukurdamas pagrindą savo naujoms idėjoms.
Moderniai visuomenei nėra vertingesnio įnašo kaip išsilavinusis, analitiško ir
nepriklausomo mąstymo individas, kadangi tiktai su tokiais žmonėmis kuriamas
socialinis gerbūvis ir pažanga.
ATSAKYMAS
IŠŠŪKIUI: 1989-ieji-JAUNOJO SKAITYTOJO METAI
Tai buvo šios
mintys, kurių pagrindu Jungtinių Valstijų Kongreso biblioteka 1989-uosius metus
paskelbė ,,Jaunojo skaitytojo metais". Visoje šalyje jaunimas raginamas
skaityti, rašyti bei susipažinti su pasauline literatūra. Dar 1988 m. gruodžio 5
d. prezidentas Ronaldas Reiganas paskelbė proklamaciją, skiriančią 1989-uosius
metus Jungtinių Valstijų „Jaunojo skaitytojo metais". Pritardamos šiai
proklamacijai, tūkstančiai mokyklų, bibliotekų, pilietinių ir valstybinių
organizacijų sudarė programas, puoselėjančias meilę knygai Amerikos jaunimo
tarpe.
Dabartinio
prezidento žmona Barbara Bus jau seniai remia švietimo programas. Neseniai ji
priėmė Amerikos Kongreso bibliotekos darbuotojo Džeimso H. Bilingtono pakvietimą
tapti ,,Jaunojo skaitytojo metų" kampanijos garbės pirmininke. Pranešama, kad
poniai Buš priėmus Šį
pakvietimą, dr. Bilingtonas pareiškė, kad „nuo dabar Kongreso biblioteka turinti
naują tikslą, tai yra efektyviau patenkinti Švietimo ir intelektualinius visų
amerikiečių poreikius. Tai tikslas, kuris sutampa su pirmosios ledi dėmesiu
švietimui".
Ši kampanija
susilaukė ir stiprios oficialios paramos. Atsakydami į prezidento Reigano
pareiškimą, kad „meilės skaitymui išugdymas vaikams yra lemiamas faktorius jų
pačių vystymuisi ir gerovei, lygiai kaip ir mūsų krašto ir jos bendruomenių
gerbūviui bei gyvumui", panašias proklamacijas išleido kongresmenai, valdytojai
ir gubernatoriai. Ši kampanija rado atgarsį ir tarptautiniu mastu, kadangi
meilės skaitymui ugdymas jaunuomenėje yra lemiamas veiksnys visiems kraštams,
perduodant savo piliečiams informaciją ir siekiant taikos.
VAIKIŠKOS KNYGOS
Pirmapradis
stimulas skaitymui, žinoma, ir yra knygos. Knygos turtina skaitytojo vaizduotę,
įkvepia naujomis idėjomis bei padeda plačiau pažinti pasaulį. Knyga— didžioji
žmogaus dvasios išlaisvintoja. Tai atsispindi ir pagrindiniame „Jaunojo
skaitytojo metų" Šūkyje: Duokite mums knygas, duokite mums sparnus".
Amerikos
ekonomijai išsivysčius į po-industrinį laikotarpį, pragyvenimui būtina turėti
kuo aukštesnį išsilavinimą ir būti plataus akiračio žmogumi. Šiandien Amerikoje
patys tėvai yra labiau išsilavinę profesionalai negu kad ankstesnių kartų, ir
geriau supranta švietimo svarbą, ruošiant savo vaikus prasmingam ir džiaugsmo
pilnam gyvenimui. Jie perka vaikiškas knygeles ir skaito jas kartu su savo
vaikais. Todėl nenuostabu, kad išaugo ir Šių knygų geresnio lygio
pareikalavimas.
Atsakydami į tai,
Amerikos knygų leidėjai, spaustuvės bei knygynai
padidino tiražus, pakėlė leidinių kokybę bei pateikė platesnę pasiūlą. Antai
1986 m. suaugusiems knygų pirkimas pakilo 4%, tuo tarpu vaikiškoms knygoms—15%.
Šiuo metu vaikiškų knygų išleidžiama kur kas daugiau negu bet kada ankščiau—per
metus išleidžiama 3000 naujų pavadinimų knygų vaikams. Be to, šios knygos turi
platesnę mažmeninę realizavimo rinką. Bibliotekoms nuolatos didinamas biudžetas
ikimokyklinio amžiaus vaikų knygų užpirkimui; vis plačiau kaip mokymo priemonė
naudojamos komerciniu būdu išleidžiamos knygos, šalia standartinių vadovėlių.
Gerų knygų
paklausos padidėjimas bei konkurencija rinkoje davė stulbinančius rezultatus:
pakilo knygų kokybė bei padidėjo iliustruotų knygų tiražai. Elena Frydman,
Niujorko miesto „Morrow" leidyklos vaikiškų knygų skyriaus meno vadovė pasakoja:
„Ankščiau mes pasitenkinome vidutinių gabumų knygų iliustratoriais, kurie tiktai
nupiešdavo paveikslėlius pagal istoriją. Šiandien mes ieškome kūrybingų ir gabių
dailininkų, kurie gali dar ir nuo savęs kažką pridėti pasakojamai istorijai".
Pati Frydman parenka iliustratoriams tekstus, nustato knygos formatą, bei
palaiko ryšį su spaustuvėmis. „Nauja lazerinė spausdinimo technika suteikia mums
galimybę pateikti dailininkams geresnes jų darbų reprodukcijas. Iliustruoti
knygas gerus dailininkus patraukia splavų kokybė, detalių perteikimas",—toliau
pastebi Elena Frydman.
Vaikiškų knygų
spausdinimas lieka skirtingu nuo knygų spausdinimo suaugisiems, todėl skiriasi
ir leidėjo lūkesčiai, atitinkamai keičiasi ir šio verslo pakraipa. Pavydžiui,
nauja knyga suaugusiems, jeigu ji susilaukė gerų recenzijų, o jos tematika yra
aktuali Šiandienai, ji išperkama sparčiai, tačiau po dvylikos mėnesių pardavimo
greitis sulėtėja. Tuomet ji bus išleidžiama plonais viršeliais, tuo būdu žemesne
kaina dar kelis mėnesius ją išparduodant dideliu tiražu. Vėliau, nebent ta knyga turi
daugiametę paklausą, ji visai išnyks iš knygynų lentynų. Aišku, knyga dar gali
būti laikinai leidžiama, tačiau ji bus parduodama jau tiktai per užsilikusių
knygų sandelius arba ją užsakant.
Vaikiškos knygos,
atvirkščiai, parsiduoda lėtai—keli tūkstančiai egzempliorių per metus—tačiau ji
leidžiama pastoviai—metai iŠ metų arba net dešimtmečiais. Knygas, kurios mažųjų
skaitytojų buvo mėgiamos penktajame dešimtmetyje, lygiai taip pat labai
skaitomos ir baigiantis devintajam dešimtmečiui, kasmet vis parduodant du ar
tris tūkstančius tos knygos egzempliorių, kad ja džiaugtųsi mažasis skaitytojas
arba kad ją paskaitytų savo vaikams ankščiau žavėjęsis šia knyga.
PASIKEITIMAS
KILNOJAMOSIOMIS VAIKIŠKŲ KNYGŲ PARODOMIS
Atžymint „Jaunojo
skaitytojo metus", Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos pasikeičia trijomis
vaikiškų knygų kolekcijomis, kurias sudaro 650 knygų egzempliorių.
Amerikietiškųjų knygų paroda vyks Vilniuje, Lvove ir Jerevane; tarybinės knygos
bus rodomos San Franciske, Hiustone (Teksaso valstija) ir Atlantoje (Džiordžijos
valstija). I kiekvieną parodą vyksta ir gidai, mokantys dvi kalbas, siunčiami
besilankančios šalies. Pasibaigus parodai, tame ar kitame mieste, eksponuotos
knygos bus padovanojamos miestui, sudariusiam sąlygas Šią parodą surengti.
Tiktai puoselėjant
abiejų šalių savitarpio supratimą ir įvertinant jų sukurtas vertybes, galim
tikėtis abipusės tolerancijos ir ilgalaikio supratimo. Iš kitos pusės tai gali
pasitarnauti antagonizmo sumažinimui tarp abiejų kraštų.
DUOKITE MUMS
KNYGAS, DUOKITE MUMS SPARNUS
Bet kuri knyga,
eksponuojama parodoje, yra langas į tą visuomenę, kurioje ji buvo sukurta. Ji
pasakoja apie tos visuomenės narių normas, įsitikinimus ir siekius. Tai, kaip
yra vystomas mūsų vaikų intelektas bei ugdomas jų sąmoningumas, daug pasako apie
mūsų mąstymą ir mus pačius. Todėl visiškai tinkama, kad vaikiškų knygų parodomis
pirmiausiai pasikeičiama tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų.
Pastangomis
skatinti jaunimą išmokti skaityti knygas—ar tai būtų valstybinių bibliotekų arba
asmenine iniciatyva, kaip antai tėvams skaitant knygas savo vaikams—jau būtų
pasėta laisvos minties sėkla. Šios pastangos, remiamos spaustuvių ir leidyklų,
atsižvelgiančių į skaitytojų poreikius ir troškimus, atspindi mūsų viltis
ateičiai, kurioje vyraus protas, tolerancija ir abipusė pagarba tiek tarp
individų, tiek tarp kraštų.
Asmenys,
parinkusieji šioms parodoms knygas ir jas surengę, tikisi, kad toks pasikeitimas
knygomis pasitarnaus didesniam savitarpio supratimui tarp Sovietų Sąjungos ir
Jungtinių Valstijų žmonių.
»
Draugiški
pasikalbėjimai
»
Sugrįžti į pradžią
Jau vakaras.
Geradariai kviečia iš Mažvydo bibliotekos važiuoti vakarienei į senovišką
užeigą, esančią netoli Aušros vartų.
Atsiduriame
mūrinio pastato rūsyje — „Medininkuose". Ilgas stalas. Romantiškai apytamsų.
Aplinkui vietiniai lietuvių kultūrininkai, vadovai, redaktoriai. Daug naujų
veidų, bet nei vieno pažįstamo iš mano Vilniuje buvimo laikų. Visiškai nauja
karta, nauji žmonės. Mes esame skirtingų generacijų. Aš vienintelis
„užsienietis" tarp vietinių. Man labai malonu, kad jie visi mane laiko kaip ir
savu žmogumi, mūsų nuomonės nesusikryžiuoja, mūsų idėjos nesikerta. Jie visi
puikūs lietuviai, malonūs, inteligentiški, mandagūs. Vyrai ir moterys. Tuojau
užsimezga bendros kalbos.
Užsienio lietuviai
būgštavo dėl galimo Lietuvos lietuvių nutautėjimo. Kiek patyriau, tatai buvo be
rimtesnio pagrindo. Lietuvos lietuviai pamatuotai rūpinosi dėl užsienio
lietuvių, ypač jaunimo nutautėjimo. Tvirtai tautai dešimtmečiai yra trumpas
laikotarpis. Jaučiu pasididžiavimą, kad esame vienos tautos žmonės. Mus jungia
esmė. Lietuvių kalba yra svarbioji tautinio pagrindo dalis, kurios atsižada ne
okupuotos Lietuvos lietuviai, bet labai daug užsienio lietuvių jaunuolių.
Dalinamės
nuomonėmis, vieni kitų klausiame patarimų, pasiūlymų. Nesijaučia skilimas ar
tolėjimas. Kalbamės linksmai. Puikiai pavalgėme, netgi lietuviškai padainavome.
»
Vilnijoje muša lietuvius
»
Sugrįžti į pradžią
Netoli
Vilniaus esanti vietovė, kur lietuviai lenkiškai kalbančius globoja, kaip jaunus
gėlyčių daigelius. Per eilę dešimtmečių tie „gėlyčių daigeliai" užsiaugino
lenkiškus spyglius. Piktai paraginami, jie net muša lietuvių vaikučius einančius
į lietuviškas mokyklas, girdi, čia reikia tiktai lenkiškai kalbėti. Panašios
spalvos lietuvių tautos niekšai nuvyksta net į tolesnes vietoves, iš rinkiminių
sąrašų išbraukia lietuvių pavardes.
Ką dėl to
Vilniaus lietuviai? Europoje negirdėta, kad per keletą dešimtmečių mokyklas
baigusieji nemokėtų valstybinės kalbos. Kodėl Vilniuje ir apylinkėse globojami
lenkiškai kalbantieji, išlaikoma lenkiška mokytojų seminarija, redakcija,
transliuojamos lenkiškos televizijos programos? Ar Lietuvos tikslas Lietuvoje
auginti lenkus?
Lietuvoje
lenkiškai kalbantieji yra nutautę lietuviai, arba kolonizacijos tikslais
atvežtieji, o gal senovėje paleistieji iš belaisvės lenkai. Lenkijos okupuotame
Vilnijos krašte gyvena autochtonai lietuviai. Pokalbio metu aiškinta, kad
sovietinė politika buvusi naikinti lietuvius, tam tikę ne tiktai rusai, bet ir
lenkai. Ar dabar jau pastebėta klaida?
Gaunu
paskaityti vieno žinomo lietuvio rinkiminę programą, kai jis ieškojo balsų
Sąjūdžio Seimui, norėjo būti išrinktas atstovu. Išspausdinta
ir tokia jo priesaikos dalis: „Užtikrinti sąlygas Vilnijos lenkams studijuoti".
Taip garsinosi lietuvis Dzūkijos ir Sūduvos gyventojams! Jis į Seimą buvo
išrinktas. Siaubas!
Ar
lietuviams, pradėjus atitaisyti sovietines klaidas, išlyginta pražūtingai
klaidinga lenkinimo eiga Vilnijoje? Nuo to pokalbio praėjus keliems mėnesiams,
jau gerokai po to, kai Lietuva 1990 kovo 11 d. pasiskelbė kaip nepriklausoma
valstybė, paminėta žaizda nebandyta gydyti. „Dirva" nr. 24, 1990 birželio 21 d.,
naudojasi Lietuvoje „Respublikos" paskelbtais duomenimis:
„Pavergtoji Vilnija", 1923-siais metais tapyta Romoje. Kauno Karo muziejaus
nuosavybė.
„Lietuvoje
jau įkurta per 60 lenkiškų vaikų darželių, 20 naujų mokyklų, vis didėja lenkiškų
klasių mokinių skaičius, jie laiko egzaminus į Lietuvos aukštąsias mokyklas
lenkų kalba, jau 200 abiturientų studijuoja Lenkijos aukštosiose mokyklose (ten
nepatenka lietuviai). Dvigubai pailgintos Lietuvos radijo lenkiškos laidos,
leidžiami nauji laikraščiai. Vilniuje veikia 11 katalikų bažnyčių, iš jų
septyniose pamaldos lenkų kalba. Vilniaus rajone iš 20 bažnyčių, šešiolikoje
meldžiamasi vien tik lenkų kalba. Tuo tarpu Lenkijos lietuviai tokių privilegijų
neturi. Jas Lietuvos lenkai gauna grasindami susidėti su rusais, nors pačioje
Sovietijoje jie niekur neturi gerų sąlygų puoselėti savo kultūrą kaip dabar
Lietuvoje".
Lietuviškos savigarbos, tarėmės, trūksta ne tiktai civiliams, bet ir lietuviškai
kalbantiems dvasininkams.
Kai
Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje tvarkiau miestui priklausančią kultūrinę
veiklą, tikrintos nuo Lenkijos okupacinio laikmečio išlikusios bibliotekos. Jose
rasta daugybė melagingai išspausdintų knygų, kuriose dergiama lietuvių tauta,
duodamos klaidingos žinios. Buvo siūlančių tokias knygas pasiųsti į popieriaus
fabriką. Visgi nepritariau tokiam pasiūlymui, knygos liko kur buvusios. Dabar,
po kelių dešimtmečių, galvoju, ar teisingai pasielgiau? Tos fanatiškos lenkiškos
knygos, galimas dalykas, padėjo Vilnijoje lenkiškai
kalbantiems užsiauginti lenkiškus spyglius. Jei neleidžiama meluoti žodžiu, tai
juo labiau neleistina meluoti knygose.
Prisimenamas, iš sovietinės Lietuvos į Ameriką pasitraukęs, žinomo lietuviškai
kalbėjusio komunisto sūnus, kuris lenkų žurnale Paryžiuje pašoko ginti Lietuvoje
„persekiojamų" lenkų. Girdi, jis ginąs ir rusus, ir žydus, rašąs neutralia
plunksna. Panašios rūšies „neutraliųjų" yra amerikiečių visuomenėje, taip,
įskaitytinai ir universitetus. Rašant prieš „homo lituanicus" lengviau pakliūti
atitin-kamon spaudon.
Vėliausiomis žiniomis, Lietuvoje, net netoli sostinės, sovietinių „asmenybių"
papirkti, net nemokantieji lenkiškai, šūkauja norį prisišlieti prie Maskvos, „būti
laisvais". Nuo tokių „laisvųjų" lietuviai bėga dešimtimis, negali išvengti
teroro. Vis tebelaukiama, kad Lietuvos respublikos vyriausybė tinkamai pasireikš.
Kažin
kodėl Lenkijos okupuota Lietuvos dalis su Punsku, Seinais, Suvalkais ir kitomis
vietovėmis vadinama Lenkija. Kodėl atsisakoma Nepriklausomos Lietuvos sudarytų
žemėlapių? Kodėl lietuviai patys save naikina?
Šioji
naktis buvo labai trumpa.
»
Tarp lietuvių
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
13 d.
„Lietuvos"
restorane. Tuoj prisėdo keletas moterų. Vietinė lietuvė bando susikalbėti su
giminaitėmis atvykusiomis iš Amerikos, bet nemokančiomis nė žodžio lietuviškai.
Kodėl nemoka lietuviškai? Girdi, jų tėvai Amerikoje neraginę lietuviškai kalbėti,
net raginę kalbėti tiktai angliškai. Girdi, ką darysite su lietuvių kalba, ot,
su anglų kalba, tai galėsite važiuoti ir eiti per visą pasaulį. Nereikėjo viso
pasaulio, Lietuvoje įsitikino, kad su anglų kalba nei druskos negausi. Dabar,
kiek įstengdamas, verčiu paskirus sakinius, nes Lietuvos lietuvė nemoka nė
žodžio angliškai. Amerikietės išmoko žodžius: „duona", „kiaušinis", „sunka", „obuolys".
Dabar jos kolioja Amerikoje gyvenusius tėvus, kad neišmokė lietuviškai.
Vos baigus
valgyti, Vytautas Vasiliūnas, nuvežė į Vilniaus universitetą. Įdomus
pasikalbėjimas su Vilniaus universiteto prorektoriumi mokslo reikalams pro f.
dr. Juozu Vidmantu Vaitkum, Dalyvavo amerikiečiai, jie pasakojo apie mokslą
Amerikoje. Aš kalbėjau lietuviškai, vertė į anglų kalbą.
Vaikštinėjame Vilniaus universiteto koridoriais. Kai ką prisimenu. Studentų
būrelis kalbasi lietuviškai. Užeiname į kažin kokį seminarą. Norėtų išgirsti iš
prieš penkiasdešimt metų čia buvusio studento.
Studentu
buvau, rodos, taip neseniai, bet tuo metu ne tiktai jūsų nebuvo, bet gal net
jūsų tėvų nebuvo šiame pasaulyje. Reiškia, mano atsiminimai seni, o jei taip,
tai ir aš nesu jaunas. Nepajusite, kai po kelių dešimtmečių jus pakvies kalbėti
jauniems studentams. Jaunystės prisiminimai ilgai išlieka. Anais laikais ne
tiktai studijavau šiuose
rūmuose, bet ir tarnavau Teisės mokslų fakulteto bibliotekoje. Gražią birželio
mėnesio dieną į mūsų biblioteką atėjo keli rusų kareiviai ir milicininkai,
iškart paklausė, kuri čia Birutė Vileišy-tė — Tursienė. Ją tuojau išsivedė.
Matėme, kaip liepė lipti į prie bibliotekos stovėjusį sovietinės kariuomenės
sunkvežimį, kuriame jau buvo saugomi dar keli žmonės. Sunkvežimis tuoj išvažiavo
ir jos daugiau niekad nemačiau. Tegul Aukščiausiasis apsaugo lietuvių tautą nuo
panašių okupantų.
Einame
toliau. Bibliotekos salė. Gaila, šiuo laiku nebuvo bibliotekos direktorės
Birutės Butkevičienės. Su ja esame pasikeitę maloniais laiškais, leidiniais. Yra
tyliai skaitančių.
Vilniaus
universitete, rektorato patalpose. Kalbamės su prorektorium mokslo reikalams
prof.dr. Juozu Vidmantu Vaitkum, dešinėje. Kairėje: Alg. Gustaitis, armėnų
atstovas, vertėjas Edmundas Juškys, JAV ambasados Maskvoje atstovė Susan
Robinson, Amerikos lietuvaitė Joana Adomaitytė-Agerholm. Vilnius, 1989.X.13.
»
Prisiminimai
»
Sugrįžti į pradžią
Antai,
tuose languose buvo Teisės mokslų fakulteto biblioteka. Tenai išrašinėjau
bibliotekai korteles. Kartais, skaitymo patalpoje išdavinėjau studentams knygas,
jie dažnai klausdavo patarimo, kokias knygas skaityti. Lietuviškų buvo
įvairiomis temomis. Buvau nutaręs Vilniuje nekalbėti lenkiškai, nes Lenkija buvo
sulaužiusi Suvalkuose 1920 metais pasirašytą taikos sutartį, Lietuvą klastingai
užpuolusi, atplėšusi Vilnių su platokomis apylinkėmis. Netrukus, lenkų studentai
patyrė, kad su manimi negalima susikalbėti lenkiškai, tai kalbėdavo lietuviškai
ar kuria kita kalba.
Vaikštinėjantį Vilniaus universiteto koridoriais, mane susirado iš Panevėžio
atvykęs vyriškis, atvežė specialų buvusios universiteto kolegės Reginos (dabar
Daniūnienės) laišką. Begaliniai nustebau. Čia pat, mielai kolegei parašiau
trumpą atsakymą. Gaila, šiuokart negalėsiu į Panevėžį nuvykti.
Pasivaikšinėjame po Vilnių.
Čia pat
Katedra, bokštas, Gedimino pilies griuvėsiai, Trys kryžiai. Tiek prisiminimų!
Okupacija po okupacijos, lietuvių tautos naikinimai, o štai sugrįžau pasigrožėti
mūsų tautos sostine.
Debesuota,
lynoja. Mūrai stovi, kaip stovėję.
Netoli
Katedros gražūs rūmai, tenai Lenkijos okupaciniu laikmečiu viešpatavo lenkų
arkivyskupas R.Jalbzykowski, kuriam rūpėjo ne
religija, o lietuvių tautos naikinimas. Jam mielai talkino tuometinė Lenkijos
vyriausybė. Per bažnyčias skelbė „lenkišką tikėjimą".
Antrojo
Pasaulinio karo metu, Vokietijos okupaciniu laikotarpiu, Vilniaus miestui
vadovavo savivaldybė su lietuvių burmistru Karoliu Dabulevičium. Vilniaus
kultūrinei veiklai vadovauti pakvietė mane. Tuose buvusio arkivyskupo rūmuose
turėjau atskirą, puikų kambarį. Būtų įdomu žvilgterti, kaip dabar tas kambarys
atrodo, kas jame sėdi. Įeidavome pro priekines duris, bet jos dabar užrakintos.
Traukiame pro šoninius vartelius, laiptais aukštyn. Kambariuose darbavosi
malonūs lietuviai. Prisiminiau, mano darbo kambarys buvo užlipus laiptais
paskutinis kairėje pusėje. Didžiojoje salėje — burmistro Dabulevičiaus patalpa,
tenai vykdavo didesni Vilniaus miesto savivaldybės posėdžiai.
Tada
Gedimino gatvėje, netoli Katedros, tvarkiau Kelionių biuro įstaigą, nors
kelionių nevykdėme, darbavomės lietuvybės labui. Tenai tarnavo ir maloni
lietuvaitė G., vėliau ir Zenonas Blynas. Rūsyje buvau aptikęs sunaikinimui
skirtas A.Nezabitauskio knygas „Vilniaus bažnyčios", kurias, patylomis,
perleidau patikimiems lietuvių knygynams Vilniuje.
Pietaujame
„Neringos" restorane. Kortelių nereikia. Maistas, patarnautojos tvarkoje. Iš
juostų grojo lietuvišką muziką.
Vėl
Mažvydo bibliotekoje. Knygų parodoje pilna lankytojų. Per bibliotekos direktorių
dr. V.Bulavą įteikiau mano sudarytus ar paaiškintus Lietuvos žemėlapius.
Pasikalbėjimai su broliais lietuviais.
»
Braškių uogienė
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
14 d.
„Lietuvos"
viešbučio restorane skanuojuosi geru maistu. Braškių uogienė maloniai kvepia,
puikiai tinka prie košės. Amerikoje yra daug įvairių uogienių, pagamintų įvairių
kompanijų, bet nei viena jų, kiek
ragavau, negali lygintis su šiomis lietuviškomis. Čia ir mėsa skanesnė, duona
gardesnė. Lietuvos gazuotas vanduo „Birutė" man skanesnis už išgarsintuosius
amerikiečių dirbtinai pagamintus skystimus. Lietuvai atgavus pilną
nepriklausomynę, maistas būtų dar įvairesnis.
Pagal USIA
tvarkaraštį, šį rytą kai kurie vyksime į Trakus, Kauną. Ryte autobusėlis prie
viešbučio durų. Vadovas - - Vytautas Vasiliūnas.
»
Trakuose
»
Sugrįžti į pradžią
Trakai nuo
Vilniaus 28 km. Važiavimui gražus plentas. Prie Trakų ežero esančioje Žydiškių
vietovėje, Vilniaus universiteto „Jūros" studentų korporacija, kiti lietuviai
studentai pravedė buriavimo kursus, juos ir man anais laikais teko baigti.
Nuostabiai malonu buvo buriuoti švariomis jachtomis vėjuotais ežerais, ypač kai
kartais staiga pasikeisdavo vėjas. Ten beburiuodami, gavome pranešimą, kad
Vilniaus universitete uždaromos visos lietuviškos organizacijos, įskaitytinai ir
„Jūros" korporacija. Buvo aišku, kad pradėjo savo norus vykdyti okupacinė
Sovietų Sąjungos vyriausybė. Kai buvo pradėtas Antrasis pasaulinis karas, tai
Trakų ežeruose buriavę lietuviai studentai, talkinami kai kurių vietinių
lietuvių, užėmė Trakuose buvusią milicijos būstinę, Trakus perėmę lietuvių
sukilėlių žinion. Vilniuje sukilę lietuviai, užėmė ar išvaikė sovietų miliciją,
skaitlingus sovietų kariuomenės vienetus. Vokietijos kariuomenė tikėjosi sovietų
pasipriešinimo Vilniuje, bet labai nustebo, kad Lietuvos sostinė jau buvo užimta
lietuvių sukilėlių.
Kiek
vėliau, esant Vokietijos okupacijoje, Vilniaus universiteto studentai, susibūrę
Vilniaus Priešgaisrinėje apsaugoje į Tautinių šokių ir dainų ansamblį, Trakų
ežero pilies griuvėsiuose, buvo suvaidinę Joninių vakarą, su parinktomis
dainomis, šokiais.
Į Trakus
atvažiuojame greitai, laimingai. Vadovas aiškina apie čia gyvenančius karaimus,
jų namus iš tolo lengva pažinti pagal statybos būdą: jų namai į gatvės pusę turi
tris langus.
Karaimai
yra tiurkų (ne turkų) gentis, VIII—X a. priklausiusi Krymo chazarų chanatui.
Karaimų tikėjimas — karaizmas. Jie tiki į VIII a. Babilonijoje gyvenusio Anau
ben Dovydo dėstymus, kad religijai reikia laikytis tik rašytų įstatymų, kas
prieštarauja talmudo rabinų aiškinimams. Karaimams įtakos paliko Rytuse
pradėjusi plisti Mahometo tikyba. (Mahometas (570—632 m. po Kr.) yra arabų
religinis ir politinis veikėjas, islamo religijos įkūrėjas). XIII a. Krymą
nukariavus totoriams, daug karaimų buvo paveikti totorių religijos.
Vytautas
Didysis, su Lietuvos karuomene pasiekęs Juodąją jūrą ir Krymą, atkreipė dėmesį į
karaimus, ir 1398—1403 m. iš Krymo į Lietuvą at-kvietęs šimtus karaimų šeimų, iš
jų 383 šeimas apgyvendino Trakų miestelyje, apylinkėse. Vytautas Didysis taip
pasitikėjęs karaimais, kad jų buvę net asmeninėje Lietuvos valdovo sargyboje.
Karaimai ir dabar Vytautą Didįjį laiko savo globėju, jį garbina net maldose.
Lietuvos kariuomenėje buvęs atskiras karaimų dalinys su savo vėliava. Karaimai
Lietuvai talkino, plukdydami prekes Dniepro upe ar kitomis upėmis iki Juodosios
jūros. Ilgainiui karaimai apsigyveno ir kitose Lietuvos vietovėse: Vilniuje,
Panevėžyje, Lucke, Haliče, Biržuose, Saločiuose, Upytėje, Krekenavoje, Kruonyje.
1870 metais Šiauliuose buvę du karaimai. Dabar Lietuvoje gyvenantys karaimai yra
svarbiausia tos tautybės grupė Europoje, jų studijuoti atvažiuoja įvairūs
mokslininkai. Trakuose karaimai turi savo maldos namus — kinesę, karaimų muziejų.
Trakai -
lietuvių tautai reikšminga vietovė. XIV a. pilis statyta su karšto oro šildymu.
Trakuose kurį laiką buvusi karaliaus Gedimino sostinė.
Yra Trakų
pusiasalio ir Trakų salos pilys.
Trakų salos pilis iš miestelio pusės.
Trakų pilies kieme
Senovėje
Trakuose laikyta daug karui pasiruošusių raitelių, tūkstančiai žirgų. Buvęs
didelis zoologijos sodas, laikyta ir mėsai tinkamų gyvulių, reikalingų maistui
karo atveju.
Vytautas
Didysis Trakų pilyje 1399 m. išdavęs pirmą oficialų raštą. Jis 1408—1430 m.
dažnai gyvenęs Trakų pilyje. Lenkijai pagrobus Vytautui Didžiajam siųstą
karaliaus karūną, Vytautas tai skaudžiai pergyveno ir Trakų pilyje mirė 1430 m.
spalio mėn. 27 d.
Apie
Trakus dar nėra pilnų duomenų. Daug kas paaiškės ištyrinėjus senuosius raštus,
įvykdžius tyrinėjančius kasinėjimus pilyje ir aplinkoje.
„Argi
užmiršome, kad pats karalius Gediminas save titulavo Lietuvos ir daugybės rusų
karaliumi". (P.V. Raulinaitis, Pagaliau nusistatykime, „Lietuvių dienos" nr. 8,
1966).
„Lietuva
buvo karalystė ne vien Mindaugo laikais! Gediminas, Algirdas su Kęstučiu,
Jogaila save titulavo ir svetimieji juos titulavo karaliais".
(Jonas Damauskas, Kada paruošime lietuvišką Lietuvos istoriją? „Draugas" nr.
143, 1996.VII.24).
Vaikštinėjant Trakų pilies aplinkoje, vaizduotėje pinasi praeities įvykiai.
Pilies sienos, mūrai atstatomi.
Liekasi
gražios ežerų pakrantės, plaukinėjančios gulbės, obuolius pardavinėjančios
senutės. Ir didinga Trakų salos pilis.
Greitkelis
lygus. Lietuvoje geriausi keliai, lyginant su Sovietų Sąjunga (Sojuzu). Pakelėje
nedaug namų. Bolševikai rusai ir jiems pataikavę nugriovė, sunaikino lietuviškus
kaimus.
Lietuvoje
ruduo nuostabiai nuspalvina medžių lapus. Įvairūs medžiai pasipuošia storesniais
ar plonesniais lapais, baltomis, pilkomis, rusvomis žievėmis, išskleistomis
šakomis aukštėliau pakilusiomis, ar žemėliau palinkusiomis. Buvę žali lapai
dabar atrodo kaip margasparniai paukščiai, nenorintieji palikti gimtinę.
Vasariškas spindėjimas nuplautas. Užtai lietutis lijo, vėjelis pūtė, mėnulis
balsvai zvilino iki sublizgėjo vaivorykštėmis. Beržai, klevai, uosiai, jovarai,
ąžuolai moja stebėtinai nuspalvintais lapais. Platus miško vainikas išpuoštas
spalvų dievaičio. Margas, margas Lietuvos rudenėlis.
»
Kaune
»
Sugrįžti į pradžią
Kaunas yra
gražus, puikus miestas. Jame mokiausi, rinkau knygas, iškarpas, pašto ženklus,
filminius vaizdelius, auginau karvelius, lošiau kvadratą, krepšinį, šaudžiau iš
lanko, stebėjau paukštelius, klijavau Vilniui Vaduoti Sąjungos ženklelius,
pajutau gražiųjų mergaičių žavesį, plaukiojau baidare, pradėjau rašyti
lietuviškai spaudai. Kaune patyriau ir daug neteisybių, skausmo.
Norėčiau
ilgai vaikščioti Kauno gatvėmis, bet mūsų autobusiukas rieda paskubomis. Jau
miesto centras.
Laisvės
alėja dabar tiktai pėstiesiems. Graži. Nei vieno pažįstamo veido. Medžiai
ūgtelėję. Įgulos bažnyčia. Anais, Lietuvos laikais, joje giedodavo pagarsėjęs
Įgulos bažnyčios choras. Į pamaldas atžygiuodavo Lietuvos kariuomenės būriai.
Statyta 1891—1895 metais bizantiniame graikų stiliuje. Apie ją, aikštelėse
vykdavo įvairūs minėjimai.
Lynoja.
Netoli nuo
Įgulos bažnyčios, Laisvės alėjoje yra Centrinis knygynas. Daug lentynų su
įvairiomis knygomis. Stebiuosi, kad tiek daug žmonių ieško pirkti knygų. Žiūriu
ir nesinori tikėti, kad lietuviai taip domisi, myli lietuviškas knygas. Ar jų
giminaičiai gyvena Amerikoje, Vakarų kraštuose?
Vaikštinėju tarp knygas pasirenkančių. Jie visi kalbasi lietuviškai, ieško
lietuvių kalba knygų, kuriose nebūtų tarybinių (komunistinių) minčių. Kiekvieną
norėjau apkabinti, padėkoti už dėmesį lietuviškai knygai, bet čia jų tiek daug,
tiek daug. Tai mano broliai ir sesės lietuviai.
Centrinio
knygyno vadovai maloniai kviečia į atskirą kambarį. Jis mažokas, mes keli vos
įtelpame. Nuoširdžiai vaišina kava, arbata, pyragaičiais, obuoliais. Po daugelio
metų pirmą kartą valgau lietuvišką obuolį ir negaliu atsistebėti puikiu skoniu,
gardumu, šviežumu — visas obuolys net kvepia! Čia buvo ir keletas mūsų grupelės
amerikiečių, tai daugiausia kalbėjomės angliškai, išversdavome lietuviškai. Savo
nuomonę apie obuolius pasakiau angliškai ir lietuviš
kai. Tai
skanumėlis! Amerikiečiams gal keista, jie tik palinkčiojo galvomis, gal jie jau
sunaikinę gerą skonį obuoliams.
Knygyno
vadovai paaiškina apie šį knygyną, lietuviškas knygas, skaitytojus.
Stabtelėjimas trumpas, kelionės vadovas ragina skubėti.
Einame
Laisvės alėja. Bolševikai Sovietų Sąjungos okupacijos siutimuose buvo uždraudę
Laisvės alėjos vardą. Jiems žodis „laisvė", skamba kaip pavergėjams grasinimas.
Nuplėšė Laisvės alėjos pavadinimus, įkišo komunistinio bonzos. Vėliau, matydami,
kad žmonės vistiek vadina Laisvės alėja, išskyrus raudonpadžius, tai, patykomis,
vėl leido. Daug vaikštančių. Ne visi turi lietpalčius, lietsargius. Anais
metais, man iš Lietuvos giminaitis rašė, prašė atsiųsti lietsargį, jų šeima nei
vieno neturi, Lietuvoje negalima gauti. Kartais būna Maskvoje, bet tik
pagarsinus — maskviečiai išperka.
Kaune
viena gražiausių gatvių yra Laisvės alėja. Viduryje dvi medžių eilės, suoliukai,
šonuose platūs grindiniai.
»
Grindys tebesisuka
»
Sugrįžti į pradžią
Laisvės
alėją siekia Vasario 16 gatvė. Kai buvau studentas Vytauto Didžiojo universitete,
buvau atėjęs į šioje gatvėje garsėjusį naktinį klubą, kuriame grojo geras
orkestras. Salės viduryje sukosi grindys. Išeini su gražuolyte pašokti ir
bematant po kojomis ima suktis. Gera proga prilaikyti gražuolyte, kad neišvirstų.
Prieangyje
erdvi rūbinė. Praeina gražių mergaičių, ir vyriškių.
Mūsų
laukia ištaigingame kambaryje, juk esame JAV atstovai, atvykę su knygų paroda.
Puikus servizas, patogios kėdės, jauki aplinka. Elegantiškas patarnavimas.
Įvairūs šalti užkandžiai. Skani sriuba. Kelių rūšių karšta mėsa. Žuvys. Kava,
pyragai, pyragaičiai. Viskas labai skanu. Kaip vadinasi šisai baltas ir šaltas
gėrimas, pakutenančiai nulašėjęs? O, tai garsioji „Kauno specialioji". Dar po
vieną?
Salėje
grindys, esą, galėtų suktis, tik orkestro nebūna.
Parodau,
kur sėdėdavo muzikantai. Dabar tenai net vakarais nieko nėra.
Reikia
skubėti.
Pėstute
pro gerai išlikusius Lietuvos banko rūmus.
Karo
muziejaus (buvusio) bokštas su Lietuvos vėliava. Jau atstatytas Laisvės
paminklas, prie jo padėta gėlių.
»
M.K.Čiurlionio muziejuje
»
Sugrįžti į pradžią
Netoliese
M.K.Ciurlionio muziejus. Pasitinka du malonūs jaunuoliai, su kuriais
susirašinėjau, bet jų nebuvau matęs: Tadas ir Raimundas Baltuškevičiai. Jų tėvas,
dr. Algirdas Baltuškevieius, kaip tik dabar išvyksta į Braziliją, atstovauti
Lietuvos bitininkus. Apgailestauju, neturiu laiko jų šeimoje apsilankyti.
Kelionės vadovas jau moja ranka, net priėjęs prašo drauge su jais apžiūrėti
muziejų.
M.K.Ciurlionio muziejus įkurtas Nepriklausomos Lietuvos laikais buvusio Karo
muziejaus užpakalinėje pusėje. Gražios patalpos. Tinkamai įrengtame kambaryje
tykiai grojama Čiurlionio muzika. Pasieniais kėdės. Žmonės susikaupę klausosi.
Talentas ne vien paveiksluose.
Lankytojai
paskirstomi būreliais pagal kalbas. Mūsų gidė lietuvaitė, gerai kalbanti ir
angliškai, taip ir aiškina. Teisingai pasakoja apie Čiurlionį, kaip toji pavardė
lietuviškai rašoma, tariama. Čiurlionio darbuotė mene, muzikoje, lietuvių
kultūroje. Einame nuo paveikslo prie paveikslo, nors tai nėra paprasta, nes
gretimai kitos aiškintojų grupės, prie laisvo paveikslo tuoj kas nors stengiasi
prieiti, žiūrėti. Dėl gausybės įvairių tautybių lankytojų, nebuvo galima
tinkamai susikaupti, ramiai apžiūrėti Čiurlionio paveikslus. Kiekvienas jų turi
neįrašytą mįslę, geriausiai sprendžiamą lietuviui, nes tai mūsų tautos sielos
dalelė.
Įsigytoje
angų kalba brošiūroje parašyta, kad Kaune esantis M.K.Ciurlionio muziejus turi
eilę skyrių. Muziejus įsteigtas 1925 m. Dabar muziejuje yra ne tiktai pastovių
eksponatų, bet ir keletas tuzinų kilnojamų parodų. Muziejuje rengiamos paskaitos,
koncertai. Be M.K.Ciurlionio (1875— 1911) paveikslų, rodoma įvairių Lietuvos ir
kitų Vakarų valstybių žymiųjų menininkų paveikslų, yra ir iš kitų tautų,
įskaitytinai Sovietų Sąjungos ribose gyvenančių.
Lietuvių
tautos menas suskirstytas skyriais, kurių pagrindinieji -Aukštaitija, Žemaitija,
Dzūkija, Sūduva. (Gaila, nėra prūsų ar Prūsijos krašto). Yra metalinių, pakelėse
stovėjusių dirbinių, medinių kryžių, lazdų, riešutams skaldiklių, uostymui
dėžučių, žvakidžių, mažų gėlyčių, gyvulėlių, margintų kiaušinių. Taip pat
įvairių audinių, siuvinėjimų iš kelių šimtmečių. XVI a. Lietuva savo audinius
eksportuodavo į Olandiją ir kitus Europos kraštus. Yra puikiai dekoruotų
kraitinių skrynių, išdailintų natūraliai pagamintais dažais. Matyti meniškos
keramikos, žaislelių. Gintaro puošmenų ir daug ko kito.
Einant į
meno muziejų, grojama M. K. Čiurlionį o simfoninės poemos „Jura", „Miške", ir
dar kai kas.
Yra
senienų ir kitų tautų meno. Senovės rinkinių, įskaitytinai kiniečių medalių ir
monetų iš IV a. prieš Kristų. Kodiniai iš Japonijos, Indijos, Tibeto,
Indonezijos, Meksikos, Pacifiko salų.
Net
kunigaikščių Radvilų, Slucke gamintos, spalvotos juostos.
Tolėliau
yra atskiras meno muziejus, stebėtinai parūpintas užsienyje gyvenusio Mykolo
Žilinsko. Neturėjome laiko aplankyti. Ten yra originalių paveikslų pasaulyje
garsiųjų dailininkų, kaip Santi Raffaelo, Giovanni Bat-tista Tiepolo, Peter Paul
Rubens, Anthonis van Dyck, C. Monet, Paul Ce-zanne, B.E. Murillo, Francisco
Goya, Emil Nolde, Pablo Picasso, Mare Cha-gall ir daug kitų.
Toji Kauno
dalis jau yra muziejų būstinė.
»
Velnių muziejuje
»
Sugrįžti į pradžią
Lietuvių
tautosakoje apie velnius daug pasakojimų. Netgi būna užuominų, kad „velniai
giliai įleidę šaknis į lietuvių tautosaką". Velnias ne būtinai keiksmažodis,
kartais gali reikšti netgi kuo nors pasižymintį. Velniūkštis gali turėti įvairių
prasmių, netgi švelniai nuskambantis jaunų mergaičių lūpose.
Sumanūs
lietuviai velnius dažnai apgauna, arba net perprašo, jei pataiko ant gero būdo
velnio. Velnias su geru žmogumi bendrauja, netgi norįs jam padėti. Velnių
neieikia pykinti, tai jie nieko blogo nedarys, o gal net padės.
Žinomas
lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876— 1966) buvo linksmas,
malonus, šnekus, pagelbstantis. Per 1906 metų antanines (birželio 13 dieną) būta
svetelių. Apsilankęs linksmo būdo kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas
(1869—1933), padovanojo sutryptą velnią, įteikdamas palinkėjo, kad tasai velniūkštis
turėtų ramią pastogę. Šypsodamas palinkėjo visą gyvenimą velnius rinkti, juos
globoti. Ta proga kilstelta lietuviško krupniko taurelė.
Žmuidzinavičius mielai priėmė velnią pastogėn. Netrukus atklydęs velnias su
kanapine uodega. Pasisukinėjęs, pasiūlė dailininkui ilgą gyvenimą, gerą sveikatą
ir lobius, kad tik velniai turėtų kur
prisiglausti ir kaip reikiant žmonėms pasirodyti. Bematant, pas Žmuidzinavičių
pradėję rinktis velniai įvairiausių pavidalų, skirtingai padarytų iš skirtingų
medžiagų, ne vien iš medžio. Dailininkas surinko daug velnių tuzinų, juos kiek
išmanydamas godojo, gynė nuo dulkių, pelių ir kitokių blogybių. Ir Antanas
Žmuidzinavičius visą gyvenimą nesirgo, buvo linksmas, laimingas, žmonių mylimas
ir godojamas.
Apie
velnių rinkinį sužinojo ne tiktai Lietuva. Latvių dailininkai ir menininkai šiam
muziejui sukūrė eilę velnių, net velnišką kavos servizą, iš kurio geriama kava
velnioniškai kvepia ir turi nepaprastą skonį.
Dzūkijoje
buvęs toks velniūkštis, žmonių pramintas „Spieru". Jis ateidavęs į jaunimo
šokius, mokėjęs pašokdinti gražias merginas, o gražiausią ir plepiausę
nusinešdavęs į pragarą. Merginos sužinojo, kaip saugotis „Spiero" - jis turįs
vienoje pėdoje arklio kanopą. Nuo tada atsargios dzūkaitės per šokius lipdavo
ant šokėjo kojų, norėdamos sužinoti, ar neturi kanopos.
Su kanopom,
ar be kanopų, velniai davėsi išdžiovinami, virinami, baisiame karštyje deginami.
Jie susirinko pas Antaną Žmuidzinavičių. Ateina net po jo mirties. Dar
neišaiškinta, ar kada velniai pavirs kuo buvę. Jie nieko blogo nedarysią, nes
turėję gerą, šiltą, saugų gyvenimą.
A.Žmuidzinavičiaus name 1966 metais atidalytas Velnių muziejus.
(Naudojausi
Prano Poručio įvadu knygoje Velniai. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus
kolekcija. Antras leidimas. Vilnius, 1971).
Senoje
lietuvių tautosakoje užtinkama, kad mirusiųjų vėlių valdovė buvusi Veluona.
Įsivyraujant patriarchalinei tradicijai bei religijai, Veluonos vyras vadintas
Vėlinu, ilgainiui išvirto į Velnią. Senų senovėje Velnias buvęs reikšmingas
mirusiųjų globėjas.
Kauno
Velnių muziejus išsidėstęs trijuose aukštuose. Gausybė lankytojų. Gidai aiškina
skirtingomis kalbomis. Iki šiol tai esąs vienintelis Velnių muziejus Europoje.
Jam atvežiau savo ketvirtą eksponatą, kurį žmona pirko antikvariate Paryžiuje:
velniūkščių galvos durklo ar panašaus daikto rankenos viršuje. Gidės prašiau,
kad perduotų muziejaus direktoriui.
Prie juodo velnio skulptūros kartu su amerikiečių knygų parodos dalyviais.
Velnių muziejuje.
A.Žmuidzinavičius apie jo pradėtą „Velnių karalystę" rašė, kad XX a. pradžioje
gavo iš šiaurinės Lietuvos „Žemaičių velnią", kuris jam labai patiko. Netrukus
pradėjo gauti daugiau velnių. Rygos lietuvio Vlado Tumo pastangomis latvių
dailininkai padirbdino „latviškų velnių". Talkino Vaižgantas, daugelis kitų. Iš
Leningrado atkeliavo raudonas ir juodas velniai. Atplaukė, atskrido velniūkščiai
iš Japonijos, Kanados ir kitur. (A.Žmuidzinavičius, Paletė ir gyvenimas, p.
319—323. Vilnius, 1961)
»
Kiti Kauno muziejai
»
Sugrįžti į pradžią
Kelionės
vadovas pasiūlo vieną iš dviejų: aplankyti netoliese esantį Mykolo Žilinsko meno
muziejų su pasauliniais dailės kūriniais, ar dirstelėti į Kauno senamiestį, nes
visų įdomybių nesuspė-sime pamatyti.
Baigiasi
modernūs namai. Veža senomis Kauno gatvėmis. Šiose vietose esu vaikščiojęs
šimtus kartų. Autobusiukas rieda aiškiai per greitai.
Sustoja
prie XVI a. statytos Kauno rotušės. Gražų pastatą kai kas vadina Balta gulbe.
Sovietų okupaciniu laikmečiu 1972 metais tenai pradėti civiliai sutuokti
jaunavedžiai.
Netoliese
buvusi Jėzuitų bažnyčia, statyta XVIII a. Ilgainiui prijungti nauji pastatai.
Jėzuitų gimnazijoje kurį laiką mokiausi. Išlikęs tas pats lėkštas stogas, ant
kurio išeidavome pasivaikščioti, o likę be mokytojų - - ir pabėginėdavome.
Retkarčiais tenai, gryname ore, turėdavome paskiras pamokas. Vieną sykį žaidėme
su sviediniu, o tas šoktelėjo kur nereikia, styptelėjo per tvorelę, iškritęs
pokštelėjo šaligatvyje.
Kitoje
aikštės pusėje — Maironio literatūros muziejus. Tuo laiku buvo uždarytas (nelankymo
valandos), bet malonios tarnautojos įleido. Gaila, nebuvo tų, su kuriomis
susirašinėjau. Muziejaus patalpose gražiai išdėstytos senos, įdomios knygos,
rankraščiai, nuotraukos ne tiktai apie Maironį, bet apie įvairius lietuvių
rašytojus, knygas. Antrame aukšte saugomas Maironio gyventos patalpos. Į jas einant,
skambina virš durų įtaisytos kanklės: Maironiui labai patikusi kanklių muzika,
kanklių skambesys. Gaila palikti šį muziejų, malonias tarnautojas.
Prie
paminklo Maironiui (1862—1931) (skulptorius G.Jokūbonis). Toliau — Maironio
literatūros muziejus. Kaunas, 1989.X,14.
Maironio
literatūros muziejuje daug įdomių rodinių. Matome pagarbos vitražą Kristijonui
Donelaičiui (1714—1780). Kaunas, 1989.K.14.
Žvilgsnis
į apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą-baziliką, kuri yra didžiausia gotikos
stiliaus maldykla Lietuvoje. Viduje daug meno kūrinių, ir vienuolika Mykolo EI
viro Andriolio (1836—1893) paveikslų, kuriuos nupaišė 1890—1891 metais. Jis 1863
m. dalyvavo lietuvių sukilime prieš rusus, buvo penkeriems metams ištremtas.
M.E.Andriolis iliustravo Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą", „Konradą Valenrodą".
Sukūrė ir kitokių paveikslų lietuviškomis temomis.
Pastato
rūsyje ir šventoriuje palaidoti žinomi lietuvių rašto asmenys — dvasininkai:
vysk. Motiejus Valančius (1801—1875), prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas
(1860—1938), prel. Jonas Mačiulis-Maironis (1862—1932).
Bėgte
atgal link autobusiuko. Iš tolo matau, jie aplinkui lūkuriuoja, net kojomis
trypia. Reikia skubėti.
Vis
tebelynoja.
Važiuojame
pro Kauno pilies griuvėsius. Kauno pilis statyta XIII a. Ją daug sykių puolė
Kryžiuočių ordino kariuomenė, 1362 m. sugriovė. Lietuviai atstatė 1368 m.,
sienos buvusios iki 12 metrų aukščio, 3,5 metrų storio, kampuose keturi boštai.
Rusai — sovietai neleidžia atstatyti Kauno pilį. Menkai atstatytoje pilies
bokšto dalyje esą istorinių rodinių.
Autobusiukas purpdamas rieda iš Kauno. Pokalbiuose mielai dalyvauja ir
amerikiečiai, atvykę su JAV knygų paroda jaunimui. Jiems muziejai ir Kaunas
patiko. Kalbamės ir platesnėmis temomis, ištisai lietuviškomis.
Sovietų
Sąjunga Lietuvą okupavo 1940 birželio 15 d. Nuo to laiko, per visą bolševikinę —
komunistinę okupaciją Kaune nepastatytas nei vienas gražus, dėmesio vertas,
meniškas pastatas, bent tokių nematėme. Gražesni, architektūriniai meniškesni
namai pastatyti Nepriklausomos Lietuvos metais.
Tolumoje
pradeda rodytis daugiau šviesų — artėjame prie Vilniaus. Nakvynė „Lietuvos"
viešbutyje.
»
Vėl Vilniuje
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
15 d. Sekmadienis.
Lankytojai
nuo pat ryto. Keletas naujų pažinčių.
Žurnalistas Bromus Juršė atnešė porą „Nemuno" žurnalo numerių su jo straipsniais
apie sovietų kankintus du lietuvius, kurie dabar gyvena Kalifornijoje. Prašė
žurnalus jiems įteikti, paprašyti, gal parašytų papildymų, patikslinimų. Grįžęs,
pageidavimą mielai įvykdžiau.
Mėnesinio
žurnalo „Kultūros Barai" vyr. redaktorius Vilhelmas Chadzevičius (vilnietis
lietuvis) nuvežė parodyti jų redakcijos patalpas. Jie įsikūrę, anksčiau
vadintuose Napoleono rūmuose, visai prie Vilniaus universiteto, kuriuose, esą,
buvo sustojęs Prancūzijos valdovas Napoleonas. Sekmadieniais redaktoriai nedirba,
tai vaikštinė-jome tuščiomis patalpomis. Redaktorių kambariai erdvūs, švarūs.
Puiki salė susirinkimams. Palyginus su Amerikos lietuvių kultūrinio žurnalo
redakcija — čia nepalyginamai geriau.
Vakaras
malonios Chadzevičių šeimos aplinkoje, jų gražiame bute, lentynose daug knygų.
Lietuvos televizija pakartotinai rodė ištraukas iš Amerikos knygų parodos, tenai
pamačiau, išgirdau save.
Svečiavausi mielų Giedrių šeimoje, Audros Poškaitytės aplinkoje. Irgi daug knygų,
viskas maloniai, širdingai sutvarkyta. Kalbėjausi ir su keletu kitų lietuvių.
Kultūrininkai rūpinasi naujų vadovėlių, istorinių knygų spausdinimu. Reikėtų
papildomų knygų jaunimui, ūkininkams. Manoma, kad netrukus bus leidžiama turėti
nuosavus mažus ūkius, jei tenai dirbs jo savininkas. Traktorius reikėtų pakeisti
gerais arkliais. Traktoriai genda, taisymas brangus, gadina orą. Arkliai ūkyje
beveik patys išsimaitina, duoda trąšą.
Kaip
pradėti ūkininkauti, jei gautoje žemėje nėra namo, arklio, karvės ar vištos?
Vyriausybė turėtų padėti statybine medžiaga, iš užsienio importuotais gerais
arkliais, karvėmis. Avys turėtų duoti gerą vilną, iš kurios galima padaryti
geriausius vilnonius siūlus. Pradžiai reikės gerų grūdų, vaismedžių. Į tuščius
žemės plotus, ar tuščius namus, vyriausybė turėtų pakviesti atvykti užsienyje
gyvenančius lietuvius, net maišytos kilmės lietuvius, jiems žemę, kitką dovanoti,
kelis metus atleisti nuo mokesčių.
Iki
ūkininkai neįsikūrę, jie negalės gerai užlaikyti gyvulių, nes neturės reikalingo
pašaro. Pradžioje įvežtus gyvulius turėtų prižiūrėti kolchozai. Dabartiniai
kolchozų (kolūkių) pirmininkai elgiasi kaip diktatoriai, jiems girdint, jų
pavaldiniai bijosi pasakyti kritišką žodį, nes tokius gali įvairiai nubausti.
Lietuvos vyriausybė turėtų apkarpyti kolchozų pirmininkų valdžią, sumažinti jų
valdomą plotą, iš ten nusavintą žemę išdalinti kolchozo darbininkams.
Nepriklausoma Lietuva
įvedė žemės reformą, dabar padėtis daug blogesnė, reikia skubios žemės reformos.
Lietuvai
pasiekti aukštą pramoninės valstybės gamybinį lygį, prilygstantį Japonijai,
Šveicarijai, Vokietijai, dar ilgai nepavyks. Vietinės gamybos dirbiniai galėtų
būti parduodami sovietinėje orbitoje ar panašiai stovinčiuose kraštuose.
Lietuvai reikėtų grįžti prie žemės ūkio plėtimo. Maistas buvo ir bus būtinybė.
Už gautus pinigus pirkti aukščiausios kokybės techniškus gaminius.
Visi
skundėsi dabartiniu Sovietų Sąjungos kontroliuojamu paštu. Sovietai tikrina
lietuviams siunčiamus laiškus, siuntinius. Tai bolševikinei kontrolei nusamdyta
ir gerai lietuvių kalbą mokančių.
Mes
kalbėjomės, tarsi sprendimai galėtų būti greitai padaromi. Tikrovė kitokia. Aš
gyvenu už tūkstančių kilometrų esančioje Kalifornijoje, tai daug ko nežinau.
Vietiniai lietuviai iškentėjo, jie žino, ko labiausiai reikia, kaip būtų galima
įvykdyti.
Grįžus į
Vilnių, „Lietuvos" viešbutyje man įteikė naujų laiškelių. Vienas, paskubinta,
kieta rašysena, sveikina kaip seniai nematytą klasės draugą, būtinai norės
sutikti, šį vakarą paskambins.
Paskambino,
atėjo. Gražiais žodžiais sveikina, glaudžia prie krūtinės, tai malonu sutikti
klasės draugą, tai malonu, kaip laikaisi?
Dėkoju.
Prisimenu jį iš Kauno laikų, bet mes nebuvome vienoje klasėje, aš mokiausi
kitoje gimnazijoje.
Tai nėra
svarbu, kaip malonu mane vėl sutikti! Negaišindamas mudviem brangaus laiko (taip
pasakė), aiškiai prašo paramos.
Gal jiems
nebuvau spėjęs pasakyti, kad aš gyvenu iš pensijos.
Diena ir
vakaras prabėgo kaip vaivorykštė.
Spalio mėn.
16 d.
Ryte į „Lietuvos"
viešbutį atvykęs, vienos knygų leidyklos atstovas, nusivežė parodyti jų patalpų.
Pasikalbėjome, pavaišino. Lietuviškas knygas visuomenė išperka.
Iš tenai —
į Lietuvos Rašytojų Sąjungos rūmus. Jau buvo būrelis lietuvių rašytojų.
Pasikalbėjimai. Lietuvos Rašytojų Sąjungos vardu kalbėjo Vytautas Martinkus.
Teko ir man pasakyti keletą žodžių. Su Amerikos knygų paroda į Vilnių
atvykusiems jis įteikė po Juliaus Janonio medalioną. Bičiuliški pokalbiai su
lietuvių rašytojais.
Pokalbis
Lietuvos Rašytojų sąjungoje. Vilnius, 1989.X.16.
»
Nuostabus
kvietimas į Lazdijus
»
Sugrįžti į pradžią
Besiruošiant iš Lietuvos Rašytojų sąjungos rūmų išeiti, mane susirado iš Lazdijų
atvykęs jaunuolis Vaidas Valionis. Jį atsiuntė Lazdijų vidurinės mokyklos (gimnazijos)
vadovai, kurios direktorium yra Česlovas Šerkšnas.
Lazdijų
gimnazija labai gerbia a.a. kun. dr. Motiejų Gustaitį (1870—1927). Kai lenkai
lietuvių gimnaziją išvijo iš Seinų, tai kun. M.Gustaitis su ta gimnazija
persikėlė į tuo metu buvusį Lietuvos užkampį — Lazdijus, tenai įsteigė
lietuvišką gimnaziją, joje mokytojavo, direktoriavo, ten ir mirė. Plačios
apylinkės žmonės prisimena tuos laikus. Lietuviška gimnazija paskleidė taip
reikalingos lietuviškos kultūros, sustiprino aplinkinių gyventojų tautinę
nuotaiką. Sovietinėje okupacijoje Motiejus Gustaitis buvo bandytas užmiršti,
norėta nutylėti jo lietuvišką ir kultūrinę veiklą. Bet žmonėse prisiminimas
išliko, jie pasakoja, kaip buvo. Silpnėjant sovietinei okupacijai, pagyvėjo
lietuviška veikla. Lazdijų apylinkės gyventojai drąsiau kėlė jų pirminės
gimnazijos veiklą. Įsteigė Motiejaus Gustaičio
vardo
muziejų, apylinkėje veikia jo vardo jaunųjų istorikų būreliai. Kadangi aš esu
Motiejaus Gustaičio giminaitis, turiu tą pačią pavardę, tai būtinai turiu
atvykti į Lazdijus, manęs laukia Lazdijų gimnazijos vadovybė. Man reikia jiems
pasirodyti, pakalbėti. Jis, Vaidas Valionis, atvyko su gimnazijos automobiliu,
šoferiu, mane privalo nuvežti į Lazdijų gimnaziją.
Tokia
staigmena! Nors Vilniuje turiu įvairių reikalų, bet atmesti Lazdijų gimnazijos
kvietimą neleistina. Vaidas pažada mane parvežti atgal į Vilnių šiandien, dar
nesutemus.
Sėdu į
laukiantį automobilį. Važiuojame link Lazdijų.
Kalbamės.
Stebuosi jaunuolio lietuviška veikla. Vaidas tiktai 15 metų jaunuolis, mokinys
Lazdijų vidurinėje mokykloje (gimnazijoje).
Klausausi
jo kalbėjimo, nuolat perpinamo atkakliu lietuviškumu. Pagalvoju, kuo jis užaugs?
Jei gyvenimo kelyje nepasimes, ištvers verpetuose — jo veikla bus plačiai žinoma.
Džiaugiuosi, kad tokius puikius vaikinus augina kuklioji Dzūkija. Amerikos ar
užsienio jaunimui reikėtų atvykti į šias apylinkes. Užsienio lietuviai turėtų
nepamirštinų įspūdžių.
Tyliai
džiaugiuosi, kad mane pakvietė Lazdijų gimnazija, atsiuntė tokį jaunuolį
prikalbinimui juos aplankyti. Visą kelionės laiką maloniai kalbėjomės. Jis
nesikuklina paklausti ko nori, ieško atsakymų.
Vairuotojas dairosi, kur galėtų benzino pasipildyti. Čia tokios parduotuvės
vadinamos Degalinėmis. Štai, viena Degalinė, matomai įrašyta ruso ar kacapo, nes
paskutinė raidė ne ė, o tiktai e. Nekalbus vairuotojas išlipa, aiškinasi. Mudu
su Vaidu laukiame. Pagal turimą pažymėjimą (taloną) ten benzino neparduoda,
reikia važiuoti ten ir ten, tada pasukti šonan. Tai važiuojame ieškodami. Atrado.
Išlipo, aiškinosi, gavo nusipirkti. Dabar galėsime, jei reikėtų, iš Lazdijų vėl
atgal į Vilnių sugrįžti.
»
Pirčiupyje
»
Sugrįžti į pradžią
Pakelėje —
įspūdingas paminklas, Pirčiupio apylinkėse sunaikintiems lietuviams atminti.
Pilkas granitas. Pagarbiai apžiūrime. Aš tylomis sukalbu maldelę žuvusiųjų
pagerbimui.
Pakelėje
link Lazdijų stovi paminklas 1944 m. Pirčiupyje vokiečių išžudytiems lietuviams
atminti. Stoviu su mane vežusiu V. Valioniu.
Pirčiupio
apylinkėse yra didelė Rūdininkų giria, 26 000 ha ploto, 30 kilometrų ilgumo.
Pakraščiu teka graži Merkio upė.
Antrojo
Pasaulinio karo metu, 1943—1944 metais, komunistinė Sovietų Sąjunga j tas
apylinkes išmetė būrį bolševikinių desantininkų, skirtų sabotažui, kenkimui
vokiečiams. Begyvendami, bolševikų desantininkai įsitikino, kad aplink
gyvenantieji lietuviai nei kiek neremia sovietinės vergijos, o tai, šnairuojant
iš komunistinės pusės, yra negerai. Nutarė sumažinti vietinių lietuvių skaičių
vokiečių talka. Kaip tai padaiyti?
1944 m.
birželio 3 dienos rytą, apie 9 valandą, sovietų desantininkai pamatė plentu
važiuojančius
uniformuotus vokiečius, juos apšaudė, po to greitai pasitraukė atgal į miško
gilumą.
Netrukus,
atvykęs vokiečių kariuomenės baudžiamasis vienetas, neišsiaiškinęs užpuolikų,
kerštą nukreipė prieš nieko nekaltus vietinius gyventojus lietuvius. Vokiečiai
šaudė, gyvus degino ne tiktai vyrus, bet ir moteris, vaikus, kūdikius. Taip
sunaikino 119 lietuvių. Leido laidoti tik krūvon suvertus.
Baisų
nusikaltimą pravedė bolševikai, vokiečių rankomis išžudę sovietams nepalankius
kaimuose gyvenančius lietuvius.
Sunaikintų
prisiminimui, skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė matomą paminklą, pastatytą
1960 metais.
Dailininkas Juozas Galkus nupaišė įspūdingą plakatą: Pirčiupis 1944.6.3.
Išspausdinta knygoje Lietuvos plakatas, Vilnius, 1971.
Dabar
Pirčiupio apylinkėse sunaikintų lietuvių pavardės iškaltos marmure. Jų palaikų
vietovė - - tautinio susikaupimo vieta.
Gi
komunistai — sovietai, tose apylinkėse išlikusias bolševikinių Maskvos
desantininkų slėptuves (žemines) netgi 1989 metais tebelaikė istorinėmis
vietovėmis, įrašydami be kabučių.
»
Lazdijuose
»
Sugrįžti į pradžią
Artėjame
prie Lazdijų. Sileikiuose turėtų būti voveraičių, dūzgiančių samanių. Ilgakojai
gandrai išskridę, jie grįš kitais metais. Medžių šakos lengvai linguoja, nes
taip vėjelis pučia.
Nemunas
jau pravažiuotas, toje vietoje — siaurokas. Man akyse tebestovi menkai
atrodančioje lentoje įrašytas tos mūsų upės vardas rusiškai. Prisimenu
pasakojimą, kai bolševikmečiu į Kauną, iš krašto gilumos
atėjęs kaimietis ieškojo artimojo adreso. Paklausia, kur Vytauto prospektas, jam
atsako, kad tokios gatvės nežino. Eina toliau. Klausia, kur yra kitokio
pavadinimo gatvė, praeiviai tokios nežino. Bevaikščiodamas, priėjo Nemuną,
norėtų tiltu pereiti į kitą pusę. Kad būtų pagal sovietinį stilių, nori
pasirodyti pažangus, tai rodydamas Nemuno upę klausia: kur artimiausias tiltas
per Volgos upę?..
Vėjelis
tebelingavo spalvingų medžių šakas.
Pakelėje
moja berniukas. Jis eina į tolokai esantį gretimą kaimą. Prisėdo greta manęs.
Smagus, linksmas berniukas. Padėkojęs, išlipo.
Lazdijai
jau čia pat. Lenkija tebeturi okupavusi plačius Lietuvos plotus, toji
demarkacinė linija tiktai 7 kilometrai nuo Lazdijų. Kai Galadusio ežere
plaukiojantieji Seinų, Punsko lietuviai užtraukia lietuvišką sutartinę, tyliame
vakare galima nugirsti anapus esančių brolių ir sesių dainas. Lazdijų dvaras
žinotas 1532 metais. Bažnyčia 1570 m., mokykla 1571 m. Seniūnija 1574 m.
Miestelyje 1827 m. buvusios 4 gatvės, 27 amatininkai. 1827 m. stovėjo 272 namai.
Gyventojų 1797 m. buvo 1537, 1897 m. - - 2538, 1939 m. - - 3029, 1974 metais
buvo 4100 gyventojų. Lazdijai gražiose apylinkėse, netoliese Dusios ežeras,
Metelio ežeras. Bolševikmečiu sovietai Lazdijus pavertė „tarptautine"
pervažiavimo vieta tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tai nesąmonė, nes abiejose Lazdijų
pusėse link Seinų ir gerokai toliau į pietus ir į vakarus yra lietuviškos žemės,
nuo senų sevovės gyvena lietuviai.
Norėčiau
pasidairyti, bet vežantis automobilis greitai neria tolyn.
Ties
Baltajo ežeru šalia Lazdijų,
Pečiais pakeltais ir įdubusiu sprandu,
Bestūkso aukštokas kalnelis — Pilaitė.
Jo amžius nežinomas niekam,
Tik Baltajo vilnys prasitaria kartais,
Esą beatsimenančios tą gadynę,
Kada tris dienas be paliovos žygiavę
Kareivių būriai pro tą šalį,
Ir kožnas po vieną kepurę tik pildams,
Supylę Pilaitę.
Motiejus Gustaitis
»
Lazdijų
gimnazija pagerbia a.a. kun. Motiejų
Gustaitį
»
Sugrįžti į pradžią
Gimnazijos
rūmai.
Tuojau iš
automobilio, mudu su Vaidu Valioniu lipame laiptais aukštyn. Iš koridoriaus - -
didokas kambarys ar salė.
Tenai
aplink stalą daug žmonių. Vaidas Valioms pasako, ką atvežė. Prieina, duoda ranką
Lazdijų gimnazijos direktorius Česlovas Šerkšnas. Dėkoju už pakvietimą. Jis
taria sveikinimo žodžius, dėkoja, kad atvykau, žino, kad turiu kitokių
įsipareigojimų. Prašo ką nors papasakoti apie mano dėdę kunigą, pedagogą,
rašytoją, jaunimo ir visuomenės švietėją Motiejų Gustaitį, jų gimnazijos įkūrėją,
literatą, didelės pagarbos žmogų lietuvį.
Jaučiuosi
per daug pagerbtas. Nejauku pradėti. Manau, jie tikisi išgirsti ką nors naujo.
Ką reikės kalbėti, jei nieko naujo negalėsiu pasakyti? Jie gal geriau ir daugiau
žino apie mano dėdę. Bet reikia prakalbėti.
Visi jau
sėdi. Prie stalo gana ankšta. Tai ir aš pradedu sėdėdamas, jei jie leis. Viskas
vyksta taip greitai, aš nei pagalvoti nespėjau.
Malonu,
kad taip gražiai prisimena buvusį Lazdijų gimnazijos direktorių, jų krašto
kultūrininką. Sovietinės okupacijos siautime buvo stengiamasi daug ką nutylėti,
kaip ir Motiejų Gustaitį, ne vien todėl, kad jis buvo žmonių švietėjas —
lietuvis, bet dar labiau todėl, kad jis buvo kunigas. Kaip matome, lietuvių
tauta nesidavė apgaudinėjama, savo atmintyje išlaikė buvusios praeities turinį,
nepasidavė klaidinimams. Jūs geriau žinote, kaip buvo sunku ne tiktai mokytojams,
bet ir mokiniams, visiems, kurie siekė tikros tiesos, mokslo, buvo nusistatę
išlikti lietuviais, nesidavė sovietų apgaulei. Todėl dabar mes esame čia ir
jaučiame bendrumą, malonų bendrumą, koksai turi būti ir yra tarp lietuvių. Ačiū
jums visiems, kad tokiais išlikote. Man ir kitiems iš Amerikos atvykusiems, ar
ateityje atkeliaujantiems, yra ir bus malonu justi tokią nuostabiai malonią,
bičiulišką Lazdijų ir apylinkės lietuvių draugystę. Visiškai neabejoju, kad
visad išliksite lietuvių tautos pasididžiavimu, nes esate dzūkai nuo Lazdijų.
1989 metų
spalio mėnesio 16 dieną mane pasitikusių Lazdijų gimnazijos mokytojų ir mokinių
parašai jų dovanotoje knygoje. (Ne visi parašai Įskaitomi).
Mano
prisiminimai apie a.a. dėdę kunigą Motiejų Gustaitį, deja, visiškai menki, nes
jį buvau sutikęs, kiek prisimenu, tiktai vieną kartą. Tada buvau mažas berniukas,
kuklus vaikelis. Nežinau, kas ir kodėl, buvo mane nuvežęs į Lazdijus, nei kaip
atsiradau name, kuriame gyveno mano dėdė Motiejus. Kažin kas mane įvedė į
kambarį, kuris buvo šviesus gal dėl to, kad jame buvo daug langų su stiklais.
Gal buvo daug saulės, kad man atrodė taip šviesu. Tasai namas buvo Lazdijuose.
Jis sėdėjo kambaryje kėdėje, kurią galima palinguoti, su ja kiek siūbuoti. Jis
mane gražiai pasikvietė prie savęs, pasisodino ant kelių ir mudu drauge supomės,
siūbavome toje nuostabioje kėdėje. Prie jo atėjau be baimės, o kai supo — buvo
net smagu. Mano dėdė Motiejus iki tol buvo nepažįstamas, bet galvojau, kad jis
geras žmogus, nes maloniai, draugiškai mane supa. Paskui nustojo suptis, dar
patogiau pasisodino ant kelių, rodos, glostė man galvutę, kažin ką lietuviškai
pasakojo. Tuo metu turėjo būti kas nors draugiško ar malonaus, nes kažin kokia
šviesi nuotaika tebegaubia tą seną įvykį. Rodos, dar kažin kas buvo tame
kambaryje - - mano tėvelis ar mamytė.
Nežinau,
kiek laiko prabėgo, bet gal netrukus po to kun. dr. Motiejus Gustaitis mirė.
Turbūt mano tėveliai neklausė, noriu ar nenoriu važiuoti į dėdės laidotuves.
Prisimenu, laidotuvėse reikėjo ilgai stovėti, reikėjo vaikščioti, buvo labai
daug žmonių. Kažin kas kalbėjo, kad laidotuvėse dalyvavo daug žydų. Man atrodė
keista, kodėl žydus mini atskirai. Kažin kas aiškino, kad žydai labai retai
ateina į krikščionių laidotuves, o jei ateina, tai labai gerbia tą mirusįjį. Tuo
vaikystės metu man buvo tai keista ir negirdėta, nes iki tol maniau, kad žmogus
yra žmogus, nesvarbu kokios religijos būtų. Tik tiek prisimenu iš a.a. Motiejaus
Gustaičio laidotuvių Lazdijuose 1927 m. gruodžio mėn. 23 dieną.
Dabar, kai
politinė padėtis keičiasi ir pavergtieji lietuviai pradeda atsigauti, reikėtų
surasti papildomų duomenų ne vien apie a.a. Motiejų Gustaitį, bet ir apie kitus
šių apylinkių lietuvius kultūrininkus, lietuviams talkinusius veikėjus,
partizanus. Aplinką veikia ne tiktai vienas žmogus, bet ir eilė talkininkų.
Duomenys kiek galint atsargiau, stropiau, teisingai surašyti, paskelbti
paskatintų lietuvius
gyvesnei veiklai. Gražu, kilnu, kad jus taip pagarbiai atsiliepiate apie velionį.
Džiugu, kad padeda, talkina gimnazijos direktorius, mokytojai, jaunimas, tėvai.
Bendra talka daug nuveikiama.
Lazdijų
vidurinės mokyklos (gimnazijos) direktorius, mokytojai, mokiniai malonėję
mane
pakviesti, o atvykus maloniai priėmė. Prie vaišių stalo teko kiek pakalbėti.
Greta —
direktorius Česlovas Šerkšnas.
Jaučiuosi
nepaprastai pagerbtas, kad jūsų gimnazija susirado mane Vilniuje ir atsivežė į
Lazdijus. Man net nepatogu jausti jūsų tokią didelę pagarbą, nes jums nesu nieku
talkinęs. Su manimi baigiasi tų Gustaičių pavardė, iš kurios kilęs jūsų
gerbiamas velionis, nes mano dėdės, kurių buvo trys, nepaliko nei vieno sūnaus,
o aš neturiu brolio. Likimas man lėmė neturėti sūnaus. Toks gyenimas. Ateina
naujos lietuvių kartos, kaip ir jūs čionai. Lietuvių tauta gyvuos, iki bus tokių
puikių lietuvių.
Prašo ką
nors papasakoti apie pasitraukimą iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio karo metu. Siek
tiek pasakau, kas nutiko, vos tik atvykus į prūsų žemę. Ilgesniam pokalbiui
neturime laiko.
Pertraukėlė.
Lazdijų
gimnazijos vadovai ir atstovai kviečia ilgiau pasilikti, daugiau pasikalbėti.
Gaila, bet diena artėja prie užbaigos.
Trumpu
viešėjimu patyriau nepaprastai malonų Lazdijų gimnazijos vadovybės ir mokinių
nuoširdumą, bičiuliškumą, lietuviškumą. Gaila su jais atsisveikinti.
Malonėjo
nuvežti prie dėdės a.a. Motiejaus Gustaičio kapo Lazdijų kapinėse. Padarėme šen
ir ten nuotraukų.
Tuo pat
automobiliu į Vilnių. Važiuojant, maloniai kalbėjausi su Vaidu (Vaidotu)
Valioniu.
Štai, jau
ir Vilnius.
Mažvydo
bibliotekos rūmuose įdomūs, malonūs pokalbiai.
Atgal į „Lietuvos"
viešbutį. Tenai teikėsi ateiti pažįstami ir nepažįstami lietuviai. Visi mieli,
bičiuliški. Vos įtelpame mano kambaryje. Paskiri sakiniai šen ir ten. Nei su
vienu nėra kaip ilgiau pasikalbėti. Priedo, telefonu paskambino dar keletas
asmenų.
Vidurnaktis jau seniai buvo nutekėjęs Neries upe tolyn Lietuvon.
»
Iš spaudos
»
Sugrįžti į pradžią
„Karui
prasidėjus, tarnybos reikalai vertė mane palikti mano pirminę buveinę Alytuje ir
persikelti gyventi į Trakus. Iš karto čia atrodė gana nyku. Lietuvių sunku buvo
čia pamatyti, bet štai atsikelia j Trakus „Žiburio" progimnazija, kun. Gustaičio
vadovaujama, ir mokytojos: J.Kairiūkštytė (vėliau Tumėnienė), M.Draugelytė (vėliau
Galdikienė), Br.Miginaitė (Kli-mienė), Kazė Gustaitytė (Masiulienė), Antanina
Gustaitytė (Šalčiuvienė)". (Aleksandras Stulginskis, Atsiminimai, p. 109—110.
Chicago, 1980).
Kalėdų
išvakarės atnešė liūdną žinią apie žinomojo lietuvių poeto -lyriko Motiejaus
Gustaičio mirtį Lazdijuose, kur jis kunigavo ir direktoriavo vietos gimnazijoj.
Velionies poeto vardas žinomas Lietuvos visuomenei nuo 1907 metų, kai pradėjo
pasirodyti jo skambūs, švelnaus lyrizmo ir romantikos kupini eilėraščiai, kurie
vėliau, jau karo metu išėjo atskirais rinkinėliais. Tai rinkiniai „Tėvynės
ašaros" ir „Erškėčių taku", išėję 1916 m. Kiek vėliau išėjo M.Gustaičio
oratorija „Aureolė", rinkinys „Sielos akordai", poema „Meilė", drama liaudies
opera „Gaustas ir Zapsė", „Varpeliai". Be originalių kūrinių M.Gustaitis yra
davęs daug žymių vertimų iš Adomo Mickevičiaus — „Krimo sonetai" ir „Vėlinės" II
dalis; Jul.Slovackio „AnhelIi".
Pastaraisiais metais M.Gustaitis yra išvertęs nemaža iš senųjų klasikų
Horacijaus ir Vergilijaus, taip pat iš lotyniškai rašiusio lietuvio
M.Sarbievijaus. Be to M.Gustaitis yra autorius eilės monografijų ir studijų iš
lietuvių literatūros — apie kunigą Antaną Tatarę, Petrą Kriaučiūną, Basanavičių
ir „Aušrą", kunigą Juozą Galeeką, Ad.Mickevičiaus „Poną Tadą". Dar neištirta
M.Gustaičio literatūriniai palaikai, kuriuose gal slepiasi nemaža turtų.
Motiejus
Gustaitis gimęs 1870 m. vasario m. Rokų kaime, Žem.Panemunėj. Mokslus ėjo
Mariampolėj, paskui Seinų kunigų seminarijoj, universiteto mokslą Friburge ir
Romoj. Už disertaciją apie Ad.Mickevičiaus orienta-lizmą gavo filosofijos
daktaro laipsnį.
(Iš „Naujo
Žodžio" nr. 21, Kaunas, 1927 m.).
„Lindė
Dobilas ir Motiejus Gustaitis šviesiausi ir giliausi literatūros mokslininkai,
kurių tikroji vieta buvo literatūros katedra, tik dėl kuklumo tenkinosi
gimnazijos direktoriaus vieta, tardami, kad ir provincijai reikia šviesių žmonių.
M.Gustaitis buvo bene pirmas mūsų literatūros daktaras ir gilios idėjinės
poezijos kūrėjas. Mykolaičio parengtą jo poezijos tomą bolševikai 1940 m.
tučtuojau sunaikino..."
(Benys
Babrauskas, „Draugo" kultūrinis priedas. Chicago, 1960.11.13).
»
Motiejus Gustaitis ir jo
kūryba
»
Sugrįžti į pradžią
Trylikai
metų sukakus nuo poeto Motiejaus Gustaičio mirties, pasirodė šis jo raštų
rinkinys. Paskutiniai poeto žodžiai prieš mirtį, sako, kad buvę „Saugokite mano
raštus". Garbingojo velionies paskutinės valios vykdytojai pasirūpino, kad jo
raštai būtų ne vien saugojami, bet ir išleisti. Tai buvo reikalinga ir mirusiam
poetui pagerbti ir mūsų literatūrai jį visą iš naujo pristatyti. Mat, Gustaitis,
nors buvo didelis poezijos gerbėjas, visą amžių ja gyvenęs, nuolatos šį bei tą
rašinėjęs, bei taisinėjęs, nors jo eilėraščių dažnai pasitaikydavo įvairiuose
leidiniuose bei periodinėj spaudoj nuo pat „Tėvynės sargo" laikų, pats tačiau,
be kelių plonų rinkinėlių, menkai paplitusių, nesuskato nei išleisti, nei
paruošti spaudai bent apypilnio savo poezijų rinkinio.
Taip įvadą
pradėjęs Vincas Mykolaitis-Putinas knygai Motiejaus Gustaičio raštai, kurią
redagavo, parašė įžangą 5—26 psl. Išleido knygų leidykla „Sakalas" Kaune. Metai
nepažymėti. Tuo metu Lietuvą užgožė okupantai. Minėta knyga išspausdinta, bet
nespėta įrišti, pavergėjai įsakė ją sunaikinti. Kažin koks žmogus išsaugojo
vieną ar daugiau neįrištų tos knygos egzempliorių, kurios atspaudą turiu. Iki
šiol nepavyko atrasti sutinkančio tą 384 psl. knygą perspausdinti, paskleisti.
Vilniuje
1984 m. išspausdinta mažo formato 240 psl. knyga Motiejus Gustaitis, Sielos
akordai. Red. komisija: Just.Marcinkevičius (pirm.), K.Ambrasas, A.Baltakis,
K.Doveika, V.Kubilius, H.Zabulis. Tekstus parengė, įvadą ir komentarus parašė
V.Daujotytė.
Tai gludi
giesmės nerašytos,
Tau tvyno mintys nesakytos,
Kurias likimas nuslopino
Ir niekas niekas jų nežino...
Motiejus Gustaitis,
iš Ties mano kryžiumi.
Poetas
kun. d-ras Motiejus Gustaitis
Vaizdžiai
a.a. Motiejų Gustaitį prisiminė Juozas Slavėnas, Primiršta asmenybė, p. 37—51.
Knygoje Plunksna ir žodis, Plunksnos Klubo almanachas. Sydney, Australija, 1966
m.:
„Neužilgo
atėjo vienas kitas mokytojas, mokinys. Žinia greitai pasklido po miestą, pradėjo
rinktis ir miesto žmonės. Negalėdami patekti į vidų, jie stovėjo kieme, ir,
matyti, patys norėjo patikrinti žinią, kuri visiems buvo netikėta. Buvo atėję
darbininkų, tarnautojų; lietuvių, lenkų, žydų. Gustaitis visų tarpe buvo
populiarus ir gerbiamas.
Lavonas
buvo perrengtas bažnytiniais rūbais ir tame pat bute paguldytas lankymui.
Mokiniai pakaitomis budėjo, kiti keisdamiesi giedojo šermenų giesmes. Miesto
gyventojų lankymas nenutrūko nuo ryto iki vakaro, bet ypač pagausėdavo po pietų.
Beveik nieks iš mokinių nevažiavo Kalėdų atostogų ir atlikinėjo laidotuvių
parengiamuosius darbus — pynė vainikus, puošė bažnyčią. Mokinių dūdų orkestras,
muzikos mokytojo vadovaujamas, kartojo gedulingus maršus.
Kūno
išnešimas iš buto į bažnyčią buvo numatytas Kalėdų pirmosios dienos popietį,.
Prieš skirtą valandą prie Gustaičio buto susirinko didelė minia žmonių. Čia buvo
ir miesto gyventojai, ir iš aplinkinių kaimų, ir net iš tolimesnių vietovių.
Buvo apypilnis erdvus gimnazijos kiemas, nors diena buvo gerokai šalta.
Eisena
pajudėjo iš buto 3 valandą po pietų. Karstą nešė mokiniai, taip pat ir
bažnytines insignijas. Karstas apjuostas egliašakių vainikais. Mokinių ir
ugniagesių orkestrai pakaitomis grojo gedulingus maršus. Kai eisenos priekis ir
minia išsiliejo iš gimnazijos kiemo į tiesią Seinų gatvę, eisenos ilgis buvo
apie pusė kilometro. Pakeliui prisijungė vis daugiau žmonių, o prie bažnyčios
laukė kita tiek. Kada karstas buvo įneštas į bažnyčią ir padėtas ant katafalko,
erdvi bažnyčia buvo sausakimšai prisigrūdus. Nemažą dalį sudarė žydai. Po trumpų
pamaldų karstas, skendįs vainikuose ir mirgančioj žvakių šviesoj, liko
paskutinėms valandoms toje vietoje, iš kurios velionis tiek kartų buvo kalbėjęs
į savo mokinius.
Lazdijų
kapinėse prie a.a Motiejaus Gustaičio kapo, tarp jų ir šios knygos autorius.
Lazdijai, 1989.X.16.
Laidotuvių
dieną Lazdijai atrodė kaip per didžiuosius atlaidus. Žmonių buvo privažiavę iš
plačių apylinkių, nes ir velionio auklėtiniai buvo net iš tolimiausių Dzūkijos
kampelių. Be vietinių ir artimųjų parapijų kunigų į laidotuves buvo atvažiavęs
vyskupas M.Reinys, „Šaltinio" redaktorius kun. Vl.Mažonas ir kiti. Eisena iš
bažnyčios nutįso ilga Kauno gatve kapų link. Vargu ar Lazdijai buvo kada matę
panašias laidotuves. Jos buvo nevien skirtingos nuo kitų savo dalyvių gausumu,
bet ir įvairumu. Salia mokytojų ir mokinių dalyvavo plačios minios iš miesto ir
plačių apylinkių. Visų veidų išraiška — lyg kad savo šeimos narį lydėtų į
kapinių kalnelį. Prie kapo atsisveikinimo kalbas sakė mokytojų, mokinių,
organizacijų, miesto visuomenės atstovai. Kun. Vl.Mažonas perskaitė
Augustaitytės — Vaičiūnienės tai progai parašytą eilėraštį, kuris vėliau buvo
atspausdintas „Šaltinyje". Užbaigiamąjį pamokslą pasakė vyskupas M.Reinys „...
Laidojame kuklų, tylų, bet didelį kultūros darbininką ir jaunimo auklėtoją".
Lazdijų
bažnyčioje laike Šventų Mišių 1990 kovo 3 d., pagerbiant a.a. kun. dr, Motiejų
Gustaitį jo 120-tųjų metinių proga. Nuotrauką atsiuntė Birutė Vanagienė.
»
Suvalkų
Kalvarija
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
17 d.
Noriu
aplankyti Tėvelių kapus, palaidotus Suvalkų Kalvarijos kapinėse. Maloniai nuvežė
Vilhelmas Chadzevičius, pasikvietęs dar vieną asmenį. Važiuojame „Kultūros Barų"
žurnalo automobiliu, vairuoja jų šoferis.
Suvalkų
Kalvarijoje gyvena mano pusbrolis Stasys Pauliukonis. Nebuvau pranešęs apie
atvykimą. Jo žmona triūsė virtuvėje. Jis atėjo iš
kito kambario baisiai nustebęs. Širdingai glėbavomės. Skausmingai pasakojo apie
komunizmo laikus.
Seimininkė
pavaišino keptom dešrom su daug lašinukų, kiaušiniene, duona, gėrimu.
Skubame į
tolokai esančias kapines prie mano Tėvelių kapų. Greta ir mano
Mamytės brolio (mano dėdės) generolo Jurgio Kubiliaus kapas. Pasimeldėme.
Kapinės
atrodo gražiai.
Pusbrolį
su žmona parvežėme atgal prie jų namų. Prašo vėl juos aplankyti.
Reikia
skubėti.
Marijampolė taip išsiplėtusi, kad nebūčiau pažinęs. Šen bei ten dirsteliame.
Kapinėse aplankome rašytojos Žemaitės (1845—1921) kapą.
Graži
bažnyčia. Tyloje meldžiasi keletas asmenų.
Atgal į
sostinę važiavome be užtrukimų. Vilnių pasiekėme vakarojant. Mažvydo
bibliotekoje atsiprašiau lituanistikos skyriaus vedėjos Silvijos Vėlavičienės,
kad vakar negalėjome pasikalbėti. Stebiuosi jos nuostabia meile lietuviškai
knygai, kultūrai.
Prie
Amerikos knygų parodos jaunimui laukia norintieji patekti. Su kai kuriais
pasikalbu.
Prieš
išeidamas, ant stalelio palieku trumpą raštelį greta mano knygučių, dėkoju
atvykusiems į knygų parodą. Man tenka grįžti atgal į Ameriką. Tikiu, mes dar kur
nors susitiksime.
Drauge
atskridusieji su knygų paroda nežinojo, kad rytoj man tenka skristi atgal, link
JAV. Jie net nustemba. Girdi, būna paklausiančių, kur tų lietuviškų jaunimui
knygučių autorius, norėtų pasikalbėti, teiraujasi, kada jos bus išspausdintos
Lietuvoje.
Atsisveikinu su maloniais bičiuliais.
Greitai
automobiliu į viešbutį. „Lietuva". Prie mano kambario durų jau laukė keletas
mielų lietuvių. Esu begaliniai nustebintas. Į kambarį ateina daugiau. Skambina
iš Kauno „Santara" žurnalo redaktorius Romualdas Norkus, maloniai pasikalbame.
Suvalkų Kalvariją gaubia tamsūs debesys. 1989.X.17
Mačiau,
kaip iš čia matomos parduotuvės išėjusi moteris krepšyje nešėsi kopūsto galvą.
Aikštelėje, stabtelėjo pasidžiaugti pirkiniu, bet atitrūkęs iškrito kopūsto
lapas. Ji greitai pasilenkė, įsidėjo svarbų kopūsto lapą į krepšį, nužingsniavo.
Suvalkų Kalvarija, 1989.X.17.
Generolas
leitenantas J. Kubilius, buvęs Smolensko lietuvių bataliono vadas ir Lietuvių
Pulkų Tvėrimo Komisijos vice-pirmininkas. Įsikūrus 1918 metais Vilniuje Lietuvos
Vyriausybei, pirmas stojo į Lietuvių kariuomenę ir buvo Lietuvos kariuomenės
Štabo viršininkas, 1918 m. pabaigoje kartu ėjęs kariuomenės vado pareigas.
Mano dėdės antkapis Suvalkų Kalvarijos kapinėse
Prie mano
Tėvelių kapo ir paminklo Suvalkų Kalvarijos kapinėse su pusbroliu Stasiu
Pauliukoniu ir jo žmona. Greta dėdės gen. J. Kubiliaus kapas. 1989.X.17.
Lietuviško stiliaus kryžius Suvalkų Kalvarijoje.
Suvalkų Kalvarijoje atstatytas paminklas Lietuvei Motinai.
»
Atsisveikinimai
»
Sugrįžti į pradžią
Bematant,
į mano kambarį atvyko Ona ir Marius Giedriai, meno istorikė dr. Ingrida
Korsakaitė, žurnalistė Inga Brazaitytė su jaunu lietuviu (lyginant su manimi),
jis yra Rašytojų muziejaus direktorius, atleiskite, pavardė iškrito iš atminties.
Tiek daug
garbingų asmenų niekad nesu sulaukęs atvykusių atsisveikinti, susipažinti.
Jaučiuosi pagerbtas, tik nežinau kodėl. Vardinti ir nevardinti tokie malonūs,
lietuviškai nuoširdūs. Jausmingai malonu, kad Lietuvos lietuviai neatstūmė
Amerikoje gyvenančio lietuvio. Norėčiau su jais ir kitais tautiečiais artimai
bendrauti. Tyloje būkštauju, ar jų nebūsiu apvylęs. Noriu tikėti, kad tarp manęs
ir Lietuvos lietuvių bičiuliški ryšiai nenutrūks.
Valandos
bėga kaip minutės. Atsisveikiname.
Spalio mėn.
18 d.
Tamsoje
prikėlė atsivežtas žadintuvas. Paskutinis žvilgsnis pro viešbučio langą į Vilnių.
Keltuvu
nusileidžiu apačion. Prie registracijos stalo lietuvaitė viską sutvarko.
Maloniam nustebimui įduoda gražiai įvyniotus pusryčius, nes restoranas dar
uždarytas. Vėl pasikartoja tas pat: visi viešbučio, restorano „Lietuva"
tarnautojai lietuviai (lietuvės) labai malonūs.
Sutartu
laiku atvažiavo, mane nepapastai maloniai vežiojęs, Vilhelmas Chadzevičius,
laikas nuvežti į aerouostą. Vilniaus aerouoste jau laukė atsisveikinti atvykęs
Vaidas Valioms. Besikalbant, suvalgiau įduotus pusryčius, viskas skanu. Mielieji
bičiuliai palaukė, iki baigiau lengvus, patikrinimus. Sėdu į lėktuvą Leningrado
kryptimi.
»
Trumpai
Leningrade
»
Sugrįžti į pradžią
Į
Leningradą atskridau be nuotykių. Pasiėmiau savo lagaminą. Skridimui į Helsinkį
reikia nuvykti į kitą aerouostą. Taksi vairuotojas nemoka nei angliškai, nei
lietuviškai.
Bevažiuojant siūlė pirkti rankinį laikrodį, broškę, dėžutę.
Antrasis
aerouostas netoli. Ilga laukiančių eilė. Sargybiniai matosi per stiklinę sieną
salės gale.
Praeinant
tikrintojus, lengvi formalumai, man nei jokio nešulio nereikėjo atidaryti.
Iš
Leningrado į Helsinkį išskridome suomių lėktuvu lygiai pagal tvarkaraštį.
Patarnauja labai gražios suomių mergaitės. Gauname apelsinų sunkos, norimų
gėrimų.
»
Helsinkyje
»
Sugrįžti į pradžią
Nusileidžiame gražiame Helsinkio aerouoste. Visiškai kita nuotaika. Modernu.
Įvairios parduotuvės, gražūs atvirukai. Garsinimo brošiūros nemokamai.
Man USIA
dar Vašingtone buvo rezervavę kambarį Helsinkio miesto centre, tolokai nuo
aerouosto, viešbutyje „Helka". Geru automobiliu atvežė mandagus taksi
vairuotojas.
Pėstute į
Suomijos tautos ir karo muziejų. Lankytojų nedaug. Kodiniai erdviai išdėstyti.
Kiekviename muziejaus kambaryje paskiri jaunuoliai atsargiai braižo, paišo
išstatytus daiktus, susijusius su jų krašto istorija, liaudies kūryba. Jie
atidžiai stebi braižomus, paišomus daiktus, nekreipia dėmesio į aplinkui
vaikštinėjančius. Tokia pagarba, meilė savo tautos senovei, žmonių kūrybai,
menui.
Gėrėjausi
įdomiais rodiniais. Jų daug, liečia įvairius laikotarpius, skirtingus krašto
gyventojus. Suomiai yra jūrų tauta, daug istorijos siejasi su jūra. Pagrindinis
jūrinėmis temomis muziejus National Maritime Museum of Finland yra Hylkysaari
saloje, Helsinkyje.
Kambaryje,
televizija įtvirtinta virš lovos, gerai matosi. Veikia trys stotys. Garsinama
sauna, ji viešbutyje nemokamai 7—9 vai. Amerikiečiams populiarus vaidinimą „Metlock",
vertimas suomiškai. Kitur - - suomiški pokalbiai.
Suomija —
pavyzdys Lietuvai
„Suomija
per 4 pasipriešinimo SSSR metus prarado 70 tūkstančių nukautųjų, iš jų 10
tūkstančių civilių. Žiauru, bet gyvena laisva, turtinga, žaizdas užgydė.
Nepatyrė deportacijų.
Neiššovusi
1940 metais nė vieno šūvio, Lietuva prarado 312 tūkstančių (skaičiavimas
tęsiamas) žmonių — sušaudytų, nušautų, žuvusių Gulage, suluošintų. Pusė —
moterys ir vaikai. Nei laisvės, nei gerovės iki šiol, kiekvieną rytą grėsmė.
Išvada
aiški, reikia priešintis. SSSR gerbia ryžtą. Ir reikia mokėti priešintis" (A,Cekuolis.
Ir jėga, ir protas. „Gimtasis kraštas" nr. 49. Vilnius, 1990.XII.6).
Paminklas
Suomijos maršalui, baronui, karo vadui, prezidentui Carlui Gustavui Emi-liui
Mannerheimui (1867—1951). Jo vadovaujami suomių kariai didvyriškai kovėsi prieš
komunistinius agresorius.
»
Helsinki
— Stockholm
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
19 d.
Helsinkio
„Helka" kambarį nuomoja su pusryčiais. Apačioje — valgymui tinkama patalpa.
Maistas pasirinktinai, gali kartoti kiek nori: apelsinų sunka, kava (gera),
arbata, pienas, grietinėlė, dviejų rūšių mėsa, pjaustyta riebi dešra, juoda
duona, bandutės, apysaldis pyragaitis. Elektra šildomam puode — karšta košė,
skani.
Laikas
išvažiuoti. Jie pašaukė taksi. Po dviejų minučių jaunas, malonus vairuotojas
sustojo prie durų. Paslaugiai sudėjo mano nešulius. Aerouostas 20 km nuo čia.
Pamiškėje mačiau vaikštinėjantį puikų fazaną.
Helsinkio
aerouoste klausinėjo, ar nevežu elektroninių įtaisų, ar žinau kas mano lagamine
ir nešuliuose. Skrisiu amerikiečių kompanijos PanAm lėktuvu į Stockholm, iš ten
į New York, o lagaminas iškart bus pasiųstas į Los Angeles.
Aerouoste
pardavinėjamos iš Baltijos jūros gintaro broškės, kitokie puošmenys.
Iš veidų
bandau atspėti tautybes. Daugiausia girdėti suomių kalba. Informaciniuose
leidiniuose rašo, kad Suomijoje 94 % supranta suomiškai. Tautybėmis nevardina.
Patalpa gerai apšviesta. Lauke debesuota. Grindys parketo. Įvairūs garsinimai.
Lauke
vyriškis fotografuoja spalvotus medžio lapus, tebekabančius ant šakų. Ir
nukritusius ant žemės. Dairosi, ieško dar įdomesnio lapo.
Lėktuve
patarnauja malonios, gražios suomės. Skanūs suplotė-liai, apelsinų sunka, kava,
du gabaliukai šokolado. Lėktuve grindys tamsiai mėlyno kilimo su rausvomis
gėlytėmis.
Bematant
ir Stockholm. Nereikia persėsti. Galima išeiti, pasidairyti, šio bei to
nusipirkti. Grįžtant reikia parodyti dokumentus, praeiti saugumą. Laikrodį
reikia atsukti vieną valandą atgal. Iš Stockholm į New York skris apie 8
valandas ir 30 minučių, priklausomai nuo oro. New Yorke oras kaip Stockholme - -
lynoja.
»
Lėktuve
»
Sugrįžti į pradžią
Dalinama
amerikiečių spauda. Skaitau šios dienos dienraštį „USA Today". Pagrindinis
rašinys apie smarkų žemės drebėjimą San Francisco, Kalifornijoje, daug žuvusių,
sužeistų. Pastatus pajudino 100 mylių nuotolyje. Žemės drebėjimas 6,9 pagal
Richterio skalę, tai didumu antras nuostolingiausias JAV istorijoje, taip rašo.
1906 m. per žemės drebėjimą San Francisco žuvę virš 2500 žmonių. Dabartinis
nutraukė daug telefonų, kitokių patarnavimų. Drebėjimas įvyko prie San Andreas
linijos, kurio centras šiauriau nuo Santa Cruz, ir apie 75 mylios į pietus nuo
San Francisco. San Francisco aerouostas uždarytas.
Rytų
Vokietija iš komunistų partijos pašalino jų vadą Erich Ho-necker, turintį 77
metus. Jo vieton — komunistų jaunimo atstovas Egon Krenz. Erich Honecker Rytų
Vokietijoje komunizmui vadovavo apie 18 metų. Jis pašalintas, praslinkus dviem
savaitėm po M.Gorbačiovo vizito Rytų Vokietijos komunistinės valdžios 40 metų.
Tuo metu, apie 50000 vokiečių iš Rytų Vokietijos pabėgo į Vakarų Vokietiją.
Kitoje
laikraščio vietoje — didžiausių JAV įvykusių žemės drebėjimų lentelė.
Mergaitės
dalina po mažą bonkutę Kalifornijos vyno, krepšelį pasūdytų riešutų.
»
Virš
Atlanto link Kalifornijos
»
Sugrįžti į pradžią
Spalio mėn.
20 d.
Pradeda
švisti nauja diena. Esame kažin kur virš Atlanto vandenyno.
Lėktuvo
kapitonas garsiakalbiu praneša, kad artėjant prie JAV pakraščių patirta, jog „dėl
perkrovimo ore" teks nusileisti ne New Yorke, bet Bradley Fields, Connecticuto
valstijoje. Tenai papildys benziną, tada skris į New Yorką.
Nusileidome 4:52 min. po pietų. Smarkiai lyja. Stovės 45 minutes. Išskrido po
pusantros valandos. Nusileidus New Yorke, paaiškėjo, kad pavėlavome į lėktuvą,
skrendantį į Los Angeles.
Bandau
prisiskambinti į namus Los Angelėje, bet telefono automatas pavagia įmestus 25
centus, o daugiau smulkių monetų neturiu. Einu šen ir ten pakeisti, bet
stambesnių banknotų nekeičia, o pavienių
dolerių neturiu, visus palikau kelionėje. Šiaip ar taip prisiskambinau gerokai
po vidurnakčio. Žmonelė Jutta-Jūra susirūpinusi. Prašiau manęs Los Angeles,
Kalifornijoje nelaukti. Aerouoste ji išvargusi, bet laimingu veidu laukė.
Smagiai kalbėdamiesi, parvykome namo.
Nuostabioji kelionė baigėsi. Lieka neišdilstantieji prisiminimai.
Manęs klausia dažnai ar
turtinga
Ji -- Tėvynė benamio baugaus?
Atsakau: Visa žemė ten auksu man žvilga
Žydrumoj krištolinio dangaus.
Manęs klausia dažnai: Kur sugrįžtum,
Jei Tėvynė paliks pavergta?
Aš linksmai jiems veidan nusijuokiu, nors plyšta
Man iš skausmo širdis sužeista.
O kai dingsta viltis paskutinė,
Kai visur tik klasta ir kančia, -
Aš, prispaudęs rankas prie krūtinės,
Vėl prisiekiu: Tėvyne, tu — čia!
Petras Babickas
»
Lietuva
— Pasauliui pavyzdys
»
Sugrįžti į pradžią
Lietuvą
vis dar tebesmaugia okupacinė Bolševikija (Sovietų Sąjunga), bet trupinama
raudonojo kalėjimo siena, joje prakalti plyšiai jau neužtaisomi, vis didinami.
Lietuva laisvina save ir kitus pavergtuosius. Dabar apie Lietuvą žino visas
pasaulis. Lietuva — pavyzdys laisvės siekiantiems.
Hedrick
Smith, „The new Russians", New York, 1990: 1990 metais tūkstančiai lietuvių,
suvažiavę iš įvairių vietovių, dvi dienas demonstravo prie Baltųjų rūmų
Vašingtone. Nešiojo daug savo kūrybos plakatų su reikšmingais įrašais.
Amerikiečių televizija tą demonstraciją stengėsi nutylėti. JAV prezidentui
G.Bushui (jis pats nesiteikė priimti) įteiktas daugelio tūkstančių pasirašytas
raštas, įtaigojantis, kad JAV vyriausybė neatidėliojant pripažintų Lietuvos
respublikos nepriklausomybę, kurią lietuvių tauta paskelbė 1990 kovo 11 d.
Vilniuje. Atsakymo negauta.
Žmoniškumo
nepraradę žmonės supranta, kad lietuvių tauta turi būti laisva. Pasaulyje
svetimtaučiai už lietuvių tautos laisvę, išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos
okupacijos, surinko daugiau parašų negu yra lietuvių, ir daugiau negu bet kas,
bet kada pasaulio istorijoje.
Tarptautinė TFP (Tradition, Family and Property) organizacija, 1989 metais
paraginta Kolumbijoje gyvenančio Jono Kaseliūno, JAV gyvenančių Algirdo
Statkevičiaus, Kazio Ėringio, Daivos Meilienės ir kitų jau surinko ir paskelbė
tokius nuostabius skaičius:
„TFP
organizacijos nariai dvidešimt šešiose pasaulio valstybėse iš viso surinko
5177028 parašų. Iš jų: Brazilijoje — 2777461, JAV 833575, Ispanijoje
—
575837, Kolumbijoje
— 363319, Čilėje
— 126317, Ekvadore
— 101640, Kanadoje
— 85235, Portugalijoje
— 80000, Bolivijoje
— 48207, Pietų Afrikos
Respublikoje — 41570, Urugvajuje
— 49648, Argentinoje
— 36452, Peru
—
36312, Kosta Rikoje — 16669, Australijoje
— 7442 (iš kitų šaltinių mus
pasiekė žinia, kaip gruodžio 7 d. ir paskelbėme, Australijoje surinkta
rekordinis skaičius parašų
— 4039080 „Draugo" red.), kitur
— 6344.
Tenka
atkreipti dėmesį, jog sutinkamai su pasaulyje plačiai žinoma Guinesso rekordų
knyga, iki šiol parašų surinkimo rekordas siekė tiktai 3107000 (Guiness book of
Records, London, 1989, p, 194).
Parašus
renkant, buvo sutikta įvairiai manančių žmonių. Ėjo ramūs pokalbiai ir atkaklūs
ginčai. Vieni žmonės pasisakė už laisvę pavergtoms tautoms, kiti gi - - liko
abejingi. Dar kiti — pasiliko už Gorbačiovo veiklos liniją: už tankų ir
desantininkų „demokratiją",
už kraujo
laistymą ir žmonių bei tautų vergiją, už kolonijinės imperijos išsaugojimą". (Algirdas
Statkevičius, Parašai dėl Lietuvos laisvės, „Draugas" nr. 246, Chicago,
1990.XII.19).
1989 metų
rudenį Lietuvoje pastebėjau, kad lietuviai siekia pilnos Lietuvos
Nepriklausomybės. Jie stengiasi atsikratyti rusų — sovietų primestų blogybių,
įskaitytinai lietuvių kalbos žalojimo. Vietoje lietuviams primestos nacijos, jau
pradėjo teisingai rašyti lietuvių tauta, lietuvių tautiniai šokiai, lietuvių
tautinė literatūra, ir 1.1.
Šalinasi
prisiimtų, piktybiniai į rašinius kaišiojamų angliškų žodžių. Vėl pradeda
suprasti, kad lietuvių kalba yra brangus turtas ne tik lietuvių tautai, bet ir
pasauliui.
Prisimena
tokia mintis:
„Mūsų
tautai nėra jokios garbės, kad jos poetai eiliuoja lenkiškai, rusiškai,
prancūziškai ar angliškai. Mes jokia pastanga neišim-sime A.Mickevičiaus iš
lenkų literatūros, J.Baltrušaičio iš rusų simbolizmo, O.V.Milašiaus iš prancūzų
literatūros. (A.Maceina, Orą et labora, p. 56. Perugia, Italijoje);"
»
Iš Lazdijų
gautų laiškų ištraukos
»
Sugrįžti į pradžią
„Rodos
taip neseniai Jūs buvote Lazdijuose, o dabar jau daug kas tenai pasikeitė.
Pradėtas restauruoti Jūsų dėdės Motiejaus namas. Kapinėse pagal architekto J.
Valentukonio projektą sutvarkytas dr. kun. M. Gustaičio kapas. Buvo keletas
renginių."
Vaidas
Valionis.
* * *
„Skubu
Jums pranešti, kad dėl filmo apie a.a. Motiejų Gustaitį reikalai sprendžiasi
teigiamai. Susisiekėme su p. Henriku Šablevičiumi. Jis pažadėjo darbus pradėti
sausio 22 d.
Mūsų
gimnazija darys viską, kad filmas būtų pagamintas. Kalbėjome ir su A.Poškaityte
dėl Jūsų parašytų knygų jaunimui perdavimo muziejui. Ji tvirtai pažadėjo jas
atsiųsti, kai tik pastarosios pasilaisvins. Penktos knygutės, kurią Jūs siuntėte,
dar negavome.
A..a.
Motiejaus Gustaičio muziejus kuriamas jo nuosavame name. Anksčiau šiame name
buvo įstaigos. Dabar valdžia atidavė jį (mokyklai reikalaujant) muziejui.
Muziejaus apačioje bus įrengta a.a Motiejaus Gustaičio visuomeninės ir
švietėjiškos veiklos ekspozicija, o antrame aukšte — jo gyvenamasis kambarys.
Lazdijų gimnazijoje veikia gustaitiečių organizacija. Jos vadovas Vaidotas
Valionis. Si organizacija turi savo grupes kitose mokyklose".
Česlovas
Šerkšnas. Lazdijai, 1990 m. sausio 5 d.
* * *
„Jums rašo
Birutė Vanagienė iš Lazdijų — M. Gustaičio muziejaus kūrėja ir globėja, nes
muziejų kūriau, o dabar prižiūriu ir tobulinu savo laisvalaikiu, be algos ir
atlyginimo. Šis muziejus visuomeninis, kaip pas mus priimta sakyti. Visa tai
darau iš didelės pagarbos ir noro išsaugoti šio žymaus švietėjo atminimą. Visus
laiškus, korespondenciją, Jūsų atsiųstus laikraščius, žurnalus saugome muziejuje,
kai ką eksponuojame, ypač dėkingi už Jūsų knygas, žemėlapį ir žurnalo
prenumeratą. Spausdinimo mašinėlės ir juostos dar negavome. Gal užtruko
persiuntimas.
Lietuvos
kultūros ir mokslo žmonės susidomėję šiuo muziejumi. Be to,
M.
Gustaičio 120-ųjų metinių paminėjimo proga kartu su mokytoja Eugenija S.
parašėme ne vieną straipsnį įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose apie M.
Gustaitį. Vėliau atsiųsiu nuotraukas ir kai kuriuos straipsnius, dabar siunčiu
šį tą iš jubiliejinės šventės.
Beje, šis
muziejus yra pirmas Lietuvoje, skirtas kunigui-pedagogui.
Muziejų
būtina ir toliau plėsti, tobulinti ir turtinti, dar daugiau gilintis į šio
žmogaus kultūrinę ir švietėjišką darbą. Jūsų pagalba čia būtų labai reikalinga.
Nuoširdžiai dėkoju, kad Jūs kreipėtės per įvairius laikraščius, prašydami
pagalbos.
Siųsdami
laiškus ir kt. medžiagą muziejui adresuokite taip:
Birutė
Vanagienė, Motiejaus Gustaičio gatvė 11-5, M. Gustaičio muziejui, Lazdijai 4560,
Lithuania
Linkiu Jums daug sveikatos ir kūrybinės sėkmės".
Birutė Vanagienė. Lazdijai, 1990 vasario 14.
* * *
Džiugu,
kad Lazdijuose kuriamas Motiejaus Gustaičio muziejus, tenai bus ir knygų,
leidinių.
Be knygų
nėra kultūros. Geros knygos ugdo žmonių išsilavinimą. Tinkamos bibliotekos kelia
apylinkės kultūrinį lygį.
Lietuvai
1990 kovo 11 d. paskelbus Nepriklausomybę, imtasi daug ką persaikėti. Žurnale „Bibliotekininkų
darbas", nr. 7-8, Vilnius, 1990, Lietuvos bibliotekininkų draugija paskelbė
skausmingą kreipimąsi į Lietuvos vyriausybę, išvardino paskutiniu metu uždarytas,
naikinamas bibliotekas.
Tame
žurnale Renaldas Gudauskas panaudojo tokį sakinį: „Duokite man biblioteką, ir aš
sukursiu universitetą".
* * *
Mūsų
tikslas — kelt tėvynę,
Kelt iš karsto, iš žabangų
Į gyvybę ir į dangų,
Kelt į sąžinės gadynę:
Kad tėvų stipri tauta
Būt laiminga ir tvirta,
Kad jos vardas būt garsus
Pas kaimynus, pas visus.
Iš
Motiejaus Gustaičio kūrybos
Šiuos du įvaizdžius, gražiai į plastiką aprėmintus, tinkamus pasikabinimui,
atsiuntė iš Lazdijų.
Gaila, negalėjau pasinaudoti maloniu kvietimu
Su tokiu
atspaudu lapo viršuje rašyta:
„Pas mus
darosi dideli pakitimai tiek respublikoje, tiek mokykloje. Apie respublikos
pakitimus žinote, todėl rašysiu apie pasikeitimus mokykloje. Taigi direktorius
C. Šerkšnas jau išėjo į pensiją ir nei direktoriaus pareigų, nei pamokų
mokykloje neturi. O mokytoja B. Vanagienė irgi jau nebedirba mokykloje, nes ji
išrinkta savivaldybės deputatų tarybos pirmininko pavaduotoja.
Jau
sulaukėme siuntų iš A. Kairio ir Drūčio, jie pasiuntė abu po dvi siuntas. Gavome
ir rašomąją mašinėlę. Taip pat gavome Jūsų išsiųstą siuntą 1990 sausio 19 d.
Dėkojame Jums už visa tai. Jeigu būtų galimybė, būtų gerai gauti keletą knygų:
Apie A. Smetoną, Raštikio prisiminimus ir kitų, kurios liečia istoriją.
Mokykloje kuriasi skautai, jeigu galėtumėte pasiųsti jiems medžiagos, tai senų
metų „Skauto Aido" numerių, galite siųsti mano adresu, aš perduosiu."
Vaidas
Valionis. Lazdijai, 1990 birželio 5 d.
* * *
Grįžęs iš
Lietuvos į JAV, gavau laiškų, spaudos ne tiktai iš Lazdijų (čia duotos ne visų
lazdijiečių laiškų ištraukos). Man rašė iš įvairių Lietuvos vietovių, atsiuntė
knygų, spaudos, iškarpų. Daugelio tų laiškų, siuntų autorių asmeniškai nepažįstu.
Visi iš Lietuvos laiškai malonūs, bičiuliški, jiems širdingai dėkoju, kad man
parašo, prisimena. Stengiuosi atsakyti, kiek įstengiu. Noriu tikėti, kad tie
ryšiai nenutrūks, gal net plėsis. Tolygiai su kituose kraštuose gyvenačiais,
įvairiomis progomis man parašančiais. Ačiū!
Jaunimui laikraštis "Aitvaras" nr. 1, Vilnius, 1990. Parašė Rasa Lipskytė.
Lazdijuose
1990 m. kovo mėn. 3 d. šventinamas naujai atremontuotas namas, kuriame įkurtas
Motiejaus Gustaičio muziejus. Nuotrauką atsiuntė Birutė Vanagienė.
Motiejaus
Gustaičio muziejuje Lazdijuose 1990 kovo 3 dieną. Kalbasi muziejaus steigėja
Birutė Vanagienė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Jo rašinį „Lazdijai
pagerbė M. Gustaitį" spausdino „Literatūra ir Menas", Vilniuje, 1990 kovo 17 d.
Buvodamas
Lietuvoje, neužsirašiau nei vieno kalbėjusio lietuvio minčių. Dienos
tvarkaraštis prasidėdavo ryte, grįždavau vėlai, gulti eidavau dar vėliau. Visi
lietuviai, su kuriais kalbėjausi (ne visų pavardės šiuose lapuose) savo nuomonę
išreikšdavo aiškiai lietuviškai.
Vilhelmas
Chadzevičius, „Kultūros Barų" vyr. redaktorius, taip kreipėsi į jų žurnalo
skaitytojas nr. 6 (306), Vilnius, 1990 m.:
„Jums ne
naujiena — blokados suploninti, viena spalva spausdinami Lietuvos periodiniai
leidiniai. Todėl, manau, ir šis „Kultūros Barų" numeris, visu spaudos lanku
plonesnis, nebus jums staigmena. Ne mūsų kaltė, kad su mumis taip elgiasi
ekonominės blokados sumanytojai. Mums liko vienas kelias — ištverti visus
sunkumus pasikliaujant savo atkaklumu, racionalumu, taupumu ir darbštumu.
Aišku, ir
ateityje, ištrūkus iš kelis dešimtmečius mus kamavusios atsilikusios imperijos,
mums nebus lengva. Sunku dabar integruotis į postindustrinę Europą, kai taip
nususinta tautos kultūra, nusmukęs žmonių dvasingumas, kai toks didelis krašto
ekonominis atsilikimas. Ačiū Dievui, kad „Aušros", „Varpo" pažadintas laisvės
troškimas niekada neblėso lietuvio širdyje. Tas teikia vilties, kad sugebėsime
būti vieningi, tolerantiški, iš-saugosim tautos charakterį ir mentalitetą, kad
turėsime savo valstybę, pajėgią įsijungti į Europos valstybių sandraugą.
Sis mūsų
siekimas pareikalaus prometėjiškų pastangų. Vėl kone iš naujo raikės mokytis
visa galia dirbti sau ir Tėvynei, racionalaus taupumo, lietuviško atkaklumo,
kantrumo. Turime stengtis giliai perprasti savo tautos dvasią, savimonę, kultūrą,
perimti pasaulio minties klodus, meną, gamybos patirtį.
Sunkūs,
dideli darbai mūsų laukia. Laisvė veltui neduodama, tautos labui reikia aukotis.
Kiekviena lazda turi du galus. Blokada mus irgi kai ko pamokys, privers sparčiau
suktis, artėti prie išsivysčiusių šalių rinkos. Juk ekstremaliomis sąlygomis
visada greičiau surandami optimistiniai sprendimai. Dieve, padėk!
Tikėkime,
kad sutelktos visos tautos, visų Respublikos piliečių pastangos ir dvasinės
išgalės atneš tiek metų lauktą vaisių — realią Lietuvos nepriklausomybę".
"Kultūros
Barų" žurnalas garsina tokią mintį:
„Kultūros likimas priklauso ir nuo vieno žmogaus. Tas žmogus — Jūs!"
Už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodama tik vergija.
Juozas Grušas
»
Pranešimas JAV informacijos agentūrai
»
Sugrįžti į pradžią
United
States Information Agency
Washington, D.C. 20547
Attn.: Mr. William A. Bate, European Book Programs
Dear Mr.
Bate:
I would
like to give a short report regarding USIA sponsored Children's Book Exhibition
in Vilnius, Lithuania, in October, 1989.
Due to
your kind and delightful instructions and information, the project started and
finished in good form without interruptions. Your last letter of instructions
contained airplane tickets from Los Angeles to Was-hington-Frankfurt-Moscow-Leningrad-Vilnius-Leningt^ad-Helsinki-Stock-holm-New
York-Los Angeles.
October
5th, 1989 I started this journey to Washington, D.C., where a comfortable room
was reserved form me at the Holiday Inn.
October
6-7 briefings and necessary instructions at USIA, honorarium and final papers.
They were informative and pleasant days.
October
8th, 1989 our group representing the American Writers Children's Book Exibition
under the capable leadership of Mr. Eli Flam, flew from Washington, D.C. to
Frankfurt /West Germany.
We arrived
in Moscow October 9th. In Moscow's airport we were met by Miss Susan Robinson --
Second Secretary Cultural Section of the U.S. Embassy in Moscow. There were also
two men from Soviet Intourist, all helped us to pass through airport formalities
quickly.
I stayed
one night in Moscow Intourist hotel.
October
10th I flew by myself from Moscow to Leningrad, where I was met by Mr. James W.
Hutcheson -- Consul for Press and Culture, from American Consulate in Leningrad.
He was very kind and welcoming.
October
llth we both flew from Leningrad to Vilnius. In Vilnius we separated, my room
was reserved in hotel ,,Lietuva".
October
12th, 1989, Mr. J.W. Hutcheson opened American Children's Book Exhibition in
Martynas Mazvydas Central Library in Vilnius. (Mazvydas in 1547 wrote and
printed religious book in Lithuanian Language}. His introductory spech was in
Lithuanian language, that every one loved!
Several other speakers followed. Ceremony was televised, broadcasted, many
people watched there in the library.
Thousands
attended American Children's Book Exhibition's first days, On all other days
there was a similar flood of young and older people wishing to see American
book's Exhibition. Many asked for nice free of charge posters in English and
Lithuanian language: Give us books, give us wings!
In the
corner of the exhibition room five children's books written by myself in
Lithuanian, printed in the U.S. were exhibited. The fact that were in Lithuanian
and printed in the U.S. showed the freedom exercised in the United States, and
the Lithuanian visitors appreciated it highly.
Not only
did this Exhibition represent a large number of highly qualified children's
books in English, but it also showed advanced printing techniques.
Because of
renewed struggles for Independence by Lithuania, the Baltic states and a number
of other countries, an exhibition like this one was a step in the right
direction.
Many
Lithuanians are hoping to see similar Exhibitions from the U.S. in the near
future.
The
following days were crowded with many interesting visitors, receptions of the
Lithuanian Press Committee, Lithuanian writers, a meeting with local Parliament
representatives, discussions with the Vice-Rector of the University of Vilnius,
etc. (Vilnius University founded 1579, compares with the first university in
Russia: university of Moscow established 1775, university of St.
Petersburg/Leningrad in 1819).
I left
Vilnius October 18th and flew to Leningrad. October 19th from Helsinki to
Stockholm-New York-Los Angeles where I arrived 1:30 AM October 20th, 1989.
Thank you
very much for allowing me to represent a small part of American Culture in the
way of this Children's Book Exibition to the children and grown-ups of
Lithuania. It was an unforgettable experience.
Sincerely,
Algirdas
Gustaitis
7946 W. 4th Street
Los Angeles, Calif., 90048.
October 30lh, 1989.
»
Laiškas JAV prezidento žmonai Mrs. Barbara
Bush
»
Sugrįžti į pradžią
JAV
prezidento žmonai Mrs. Barbara Bush, dėkodamas už jos pastangas Amerikos knygų
parodą vaikams ir jaunimui suruošti Vilniuje, 1990 m. sausio mėn 12 d., parašiau
tokį laišką:
Mrs.
Barbara Bush The White House Washington, D.C.
Dear Mrs.
Barbara Bush:
In
October, 1989 I had the honour and pleasure of participating as a
Lithuanian-American writer in the first American book exibition for youngsters
in Vilnius, the capital of Lithuania (occupied by Soviets), The United States
exibited 650 books for youngsters written in English, also five books in
Lithuanian written by me.
The
attendance to this exhibition was outstanding, and the display of beautifully
printed American books helped greatly to visualise to thousands of visitors
democracy and American ways of life, and encourage better understanding of this
country. It is very important to arrange similar exibitions, because the
Lithuanians will be free (please help!), and they wish to have better knowledge
of American culture, literature.
I just
received the librarians magazine ,,Library Work" nr. 11, 1989, Gedimino pr. 51,
Vilnius, Lithuania. Reading the bulletin I came across the news, that you, Mrs.
Barbara Bush were the initiator of this wonderful idea that became reality. I am
sure many, many young Lithuanians readers wish to thank you most warmly!
Please
thank Mr. President Bush, too.
The book
exhibition was ably organized and executed by the United States Information
Agency, Washington, D.C. My gratitude and thanks to them, too.
Sincerely,
Algirdas
Gustaitis
7946 W. 4th Street
Los Angeles, Calif., 90048.
January 12, 1990.
»
JAV
prezidento žmonos Mrs Barbara Bush laiškas
»
Sugrįžti į pradžią
Iš JAV
Prezidento žmonos Mrs. Barbara Bush gavau tokį atsakymą į mano 1990.1.12 d.
laišką:
February
14, 1990
Dear Mr.
Gustaitis,
I am so
grateful for your very kind words of support for my efforts in behalf of
literacy. It is heartening to know that good people like you are in agreement
with me about the importance of reading for all children.
The
exhibit of books for children in Lithuania that you described was, I believe,
one of the Year of the Young Reader projects sponsored by the Library of
Congress. I am so pleased to hear your enthusiastic comments I You are so kind
to write and should the opportunity arise for me or my staff to encourage the
giving of books to libraries in Lithuania, we would be pleased to do so.
Thank you
for writing and for caring about literacy.
With all
best wishes,
Warmly,
Barbara
Bush
