Istorija
Algirdas Gustaitis
Raštai
Nuorodos
Rėmėjai

Šioje knygoje Algirdas Gustaitis aprašo savo įspūdžius, kuriuos patyrė po bemaž pusšimčio metų atvykęs į Tėvų žemę.

 

Aplankykite: Istorija Nuotraukos Forumas-Skelbimai

 

Turinys

» Neįtikėtina » Los Angeles — Vašingtonas » Amerikiečiai maloniai priima » Vengrijos komunistai atsisako komunizmo » Europa laisvinasi » Daug benamių » Darius ir Girėnas Smithsonian Institute » Paskutinės valandos Amerikoje » Frankfurt a. M » Sovietų Sąjungoje » Kur mane nuveš? » Maskvos viešbutyje » Žvilgsniai Maskvoje » Pėsčiomis » Palieku Maskvą » Leningrade » „Leningrado" viešbutyje » Vanduo » Prie Nevos upės » Ermitažo muziejuje » Palieku Leningradą » Pamatau Vilnių » Vilniuje » Viešbutyje „Lietuva» Televizijoj rusiška propaganda » Lenkams šūkaujant, rusiška muzika » Mieli lankytojai » Martyno Mažvydo bibliotekoje » Amerikos knygų parodos atidarymas. Spaudos konferencija » Duokite mums knygas, duokite mums sparnus! » Draugiški pasikalbėjimai » Vilnijoje muša lietuvius » Tarp lietuvių » Prisiminimai » Braškių uogienė » Trakuose » Kaune... » Grindys tebesisuka » M.K.Čiurlionio muziejuje » Velnių muziejuje » Kiti Kauno muziejai » Vėl Vilniuje » Nuostabus kvietimas į Lazdijus » Pirčiupyje » Lazdijuose » Lazdijų gimnazija pagerbia a.a. kun. Motiejų Gustaitį » Iš spaudos » M. Gustaitis ir jo kūryba » Suvalkų Kalvarija » Atsisveikinimai » Trumpai Leningrade » Helsinkyje » Helsinki — Stockholm » Lėktuve » Virš Atlanto link Kalifornijos » Lietuva — pasauliui pavyzdys » Iš Lazdijų gautų laiškų ištraukos » Pranešimas JAV Informacijos Agentūrai » Laiškas JAV prezidento žmonai Mrs. Barbara Bush » JAV prezidento žmonos Mrs. Barbara Bush laiškas 



Reklama
Reklama

Vieta Jūsų reklamai

Vieta Jūsų reklamai

Lietuva kaip sapnas

» Neįtikėtina  » Sugrįžti į pradžią

Triūsiau prie savo rašomojo stalo Kalifornijoje.

1989 metų rugpjūčio 12 dieną man iš Floridos paskambino Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIKo) pirmininkas dr. Kazys Bobelis. Po kelių mandagumo sakinių tarė, kad JAV vyriausybė planuoja amerikiečių knygų parodą Vilniuje: būtų parodytos jaunimui skirtos knygos anglų kalba. Su tokia amerikiečių knygų paroda į Vilnių norima pasiųsti vieną lietuvį rašytoją, kurio jaunimui ar vaikams knygučių lietuvių kalba išspausdinta JAV. Pasiūlyta keletas — tarp jų ir mano pavardė. Jei būčiau parinktas, ar sutikčiau vykti? Kaip žiūriu į kultūrinį bendravimą tarp JAV ir Lietuvos, nors šiuo metu Lietuva tebėra okupuota Sovietų Sąjungos. Jei iš esmės sutinku, tai po kelių ar keliolikos dienų man gali paskambinti iš Vašingtono.

Rugpjūčio 22 d. man paskambino iš pagrindinės Jungtinių Amerikos Valstijų informacijos įstaigos United States Information Agen-cy (USIA), daug ko klausinėjo. Jie norėtų su manimi pasikalbėti, ar pritarčiau, kad JAV Vilniuje suruoštų amerikiečių knygų parodą jaunimui ir vaikams? JAV tebesilaiko savo nusistatymo ir nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Ar dėl tokios parodos neprieštarautų lietuviai? Ar sutikčiau su tokia paroda vykti į Vilnių? Visos išlaidos būtų apmokėtos. Dėl visko, pageidauja atsiųsti biografiją (Curriculum vitae).

Rugsėjo 11 d. vėl paskambino iš USIA. Apie mane jie teiravosi šen bei ten, visur atsiliepimai gerai, įskaitytinai JAV ambasadą Maskvoje, taip pat iš Vilniaus. Klausė, kada esu oficialiai atsisakęs Sovietų Sąjungos pilietybės. Atsakiau, kad niekad nebuvau Sovietų Sąjungos piliečiu, tai ir atsisakyti nereikėjo. Dabar esu, kaip jie žino, JAV pilietis. Prašė jiems atsiųsti po vieną mano parašytų, JAV išspausdintų lietuvių kalba knygučių jaunimui. Jie šiandien arba rytoj man išsiųs greituoju paštu laišką, ten bus kai kurie nurodymai. Prie dokumentų reikės trijų mano nuotraukų. Jie stengsis man gauti sovietų vizą. Jei eisis gerai, tai man iš Vašingtono j Maskvą reikėtų išskristi spalio 8 d., o spalio 9 d. būčiau Maskvoje. Kokią valandą norėčiau išskristi iš Los Angeles į Vašingtoną? Vilniuje ruošiamai JAV knygų parodai vadovauja Juozas Nekrošius ir Vytautas Vasiliūnas. Amerikiečių knygų paroda jaunimui bus atidaryta 1989 metų spalio mėnesio 12 d., 3 valandą po pietų. Tuoj po to spaudos konferencija.

Norintieji vykti į Sovietų Sąjungą turi užpildyti klausimų lapą (Questionnaire) anglų kalba, kurį reikia tuojau jiems pasiųsti su trimis nuotraukomis. Galų gale - - viskas tvarkoje!

Netrukus gavau tą sovietinį lapą. Klausimas: Object of journey, to the USSR. Atsakymą jau buvo įrašiusi United States Information Agency taip: To serve as ceremonial speaker at USIA Children's Exibit in Vilnius, Lithuania.

Sovietų vizai klausimų lapo pradžia. Užpildyta 1989.IX.14 d.

USIA paskambinusi pranešė, kad sovietai davė leidimą, mano viza tvarkoje. Iš USIA irgi viskas tvarkoje. Aš parinktas, kaip lietuvių rašytojų atstovas iš JAV vykti su pirmąja amerikiečių knygų paroda jaunimui j Vilnių.

Pasikalbėjimuose buvo užsiminę apie amerikiečių rašytojus jaunimui, kokių autorių knygas esu skaitęs, ką žinau apie dabartinius jų rašytojus jaunimui.

Bibliotekose pasirinkau naujų duomenų, pasidariau užrašų, jei prireiktų.

Gaunu visos kelionės lėktuvų bilietus, talonus viešbučiams. Vartau ir netikiu savo akimis! Beveik stebuklas. Kuo visa pasibaigs? Kaip mane priims okupuotos Lietuvos rašytojai, žmonės?

Spalio mėn. 3 d. ryte gaunu skubią siuntą, kurioje yra Sovietų Sąjungos man išduota viza trijuose egzemplioriuose. Atskirai visų lėktuvų bilietai nuo Los Angeles iki Vašingtono. Iš ten, pro Frankfurtą a. M., į Maskvą. Pernakvojus Maskvoje, - - į Leningradą, iš ten, kitą dieną į Vilnių. Iš Vilniaus - - kelionė atgal link Helsinkio, Stokholmo, New Yorko, Los Angeles.

Niekad nebūčiau patikėjęs, kad šią kelionę man lėmė jaunimui skirtos knygutės pagrindine antrašte ALGIS TRAKYS IR TAKSIUKAS ŠLEIVYS, kurių iki tol buvo spausdintos keturios dalys tokiomis antrinėmis antraštėmis:

I dalis „Kova su gaidžiu", 1959 m. Iliustravo Vytautas Stasiūnaitis.
II dalis „Užpuola bitės", 1962 m. Iliustravo Vytautas Stasiūnaitis.
III dalis „Žuvininkai", 1981 m. Iliustravo Jina Leškienė.
IV dalis „Tvankstės pilyje", 1984 m. Iliustravo A.Variakojienė ir V. Variakojytė.

Tų knygučių atsiradimo pradžia tokia:

Gabus jaunuolis  Vytautas   Stasiūnaitis,   gyvenantis   Čikagoje, pasisiūlė atvažiuoti į Los Angeles ir man parodyti jo pieštus paveikslėlius judantiems filmukams. Netgi atsivežė vieną tokį paišytą filmuką. Išsikalbėjome, artimiau susipažinome. Paprašė sukurti rankraštį pirmam lietuviškam filmukui. Stebėjausi, kad to neprašė Čikagoje gyvenančių lietuvių rašytojų. Jam patikę mano rašinėliai filminėmis temomis, dabar įsitikino, kad domiuosi filmais.

Norėjau pasirinkti temą, kuria galėčiau parašyti ištisą seriją. Sau vienas bandžiau lyginti temas: Senelis ir senutė. Vaikinas ir mergaitė. Kaimo ir miesto gyventojas. Gaidys ir žąsinas. Ežys ir lapė. Gandras ir pempė. Lydeka ir ešerys. Pasirinkau nepriklausomos Lietuvos kaime gyvenančius du gerus draugus: jauną berniuką, vardu Algis Trakys, ir jo gerą draugą — Taksiuką Sleivį, kuris, nors šunų genties, bet gerai supranta Algį ir jiedu gražiai bendrauja, džiaugiasi gražiame Lietuvos kaime.

Po kelių savaičių pasiunčiau rankraštį „Kova su gaidžiu". Rankraštis patiko jaunuoliui Vytautui Stasiūnaičiui ir jo tėvui Valiui Stasiūnaičiui, buvusiam Kauno teatro artistui. Daugybę valandų jie triūsė, spalvino, fotografavo, filmavo, netgi talkinami Vytauto motinos ir seserų. Rankraštis pavirto paišytu, garsiniu filmuku. Netrukus parengiau ir kitą knygutę „Užpuola bitės".

Tie du rankraščiai buvo išspausdinti knygučių pavidalu, panaudojant kai kuriuos piešinius. Mirus Valiui Stasiūnaičiui, sustojo lietuviškų filmukų gamyba, kuri buvo labai kukli ir menka lyginant su pasaulio garso turtingomis studijomis.

Metams bėgant atsirado pageidaujančių naujų ALGIO TRAKIO IR TAKSIUKO ŠLEIVIO knygučių. Kitas rašiau skirtingai, geriau tinkančias skaitymui.

Ir štai, tos kuklios ALGIO TRAKIO IR TAKSIUKO ŠLEIVIO knygutės mane skraidina į Vilnių! 


» Los Angeles - Vašingtonas  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 5 d.

Ankstyvas rytas. Dar tamsoka.

Žmona Jutta — Jūra mielai nuveža į Los Angeles aerouostą.

Amerikiečių lėktuvas. Nerūkančių skyrius. Brošiūrose aiškinimai anglų, japonų, kiniečių ir korėjiečių kalbomis — prisitaikymas daugumai ir gyvenimo eigai.

Apačioje lieka Los Angeles. Diena žada 80° F šilumos.

Pusryčiams: vyniotas karštas blynas, pyragaitis su uogiene, kompotas, vaisių sunka, kava.

Čikagoje lyja, 51° F. Skrendame į Vašingtoną. Čia temperatūra 68° F. Norint iš aerouosto gauti taksi, reikia stoti į eilę. Man pakliuvo apytamsis vairuotojas. Kalba su stipriu akcentu. Atvykęs iš Rytų, valstybės nesako. Automobilio viduje, į visas puses linguoja didokas lapas su nupaišyta ir raudonai perbraukta cigarete. Jis tyli, tik dažnai per veidrodėlį pasižiūri į mane.

— Tai nerūkote?
Jis tyli, mostelia ranka.
— O jei keleivis rūkytų?
Jis labai greitai, stipriu balsu, šūktelia:
— Užmuščiau!
— Kaip tai suprasti?
— Taip kaip pasakiau: užmuščiau!
Švelniu balsu noriu sušvelninti jo kalbėjimo būdą:
— Ką jūs sakote, ar dėl rūkymo užmuštumėte žmogų? Jūsų krašte, manau, taip pat yra rūkančių.
— Mes, iš Rytų, nesismulkiname.
Atrodo, mano nuomonė čia nieko neverta. Jis vėl pasižįūri į veidrodėlį, mostelėjęs ranka klausia:
— Jūs ne amerikietis. Kokios tautos žmogus esate?
— Lietuvis.
Jis net atsisuka link manęs, šūktelia:
— Girdėjau, lietuviai nori būti laisvi, ar ne? 

— Taip, lietuviai nori būti laisvi.
Jis šyptelia, veidrodėlyje vėl mato mano veidą. Dešine ranka ima sukti sau aplink galvą. Plaštaką kilstelėjęs:
— Rusus reikia išvyti, jie gražiuoju neišeis. Kodėl jiems išeiti,
jei lietuviai jų neišvarys?
— Stengsimės gražiuoju laimėti, naudodami valstybinius susitarimus. Manome, lietuviams padės Jungtinės Amerikos Valstijos ir kiti humaniški kraštai.
Jis pradeda balsu juoktis:
— Jungtinės Amerikos Valstijos Lietuvai nepadės! Jei dar neaišku, tai kada nors įsitikinsite.
Aš tyliu.
Jis paklausia:
— Kiek yra lietuvių? Kiek lietuvių gyvena Lietuvoje, kiek?
Nenoromis atsakau.
— O kiek yra rusų Rusijoje? Aš jums štai ką pasakysiu: jei norite išlikti nesunaikinti, tai jūsų šeimoms reikia turėti po septynis
 ar aštuonis vaikus. Po kiek vaikų dabar augina lietuvių šeimos? Po kiek?
— Mažiau... žymiai mažiau.
— Jei ne rusai, tai kas nors jus sunaikins. Pasaulyje sprendimus daro gyvos galvos, o ne kaukolės. Suprantate?

Raudonai perbraukta cigaretė makalojasi tarp mudviejų galvų.

Rytuose jis turėjęs gerą darbą, rašęs spaudai. Amerikoje sunku gyventi. Arabų žmonos privalo auginti tiek vaikų, kiek vyras nori. Moterų vieta — auginti vaikus, tvarkyti namo vidų, vyro pareiga — išlaikyti šeimą, parūpinti pastogę. Jų krašto žmonėms patinka kariauti, nesvarbu prieš ką. Karas jų kraujuje. Nekariaujant, kraujas pradeda krešėti.

Privažiavom gražų viešbutį.

Man skirtas šaunus kambarys.

"Holiday Inn" viešbutyje, Vašingtone gyvenau iki išskrendant link Vilniaus. 1989.X.8 d. 


» Amerikiečiai maloniai priima  » Sugrįžti į pradžią

Kaip buvo pageidauta, spalio mėn. 6 d., 9 val. ryto nueinu į United States Information Agency (USIA), kuri yra to pat didelio pastato kitoje pusėje. Ilgi koridoriai. Šonuose yra parduotuvių, įstaigų. Sargybinis.

— Svečio kortelė. Į trečią aukštą.
Tarpduryje stovi besikalbantys. Iš tolo taria:
— Jūs būsite (sako mano pavardę).
Keletas pažinčių. Visi malonūs.

Netrukus bus pranešimas apie Maskvoje įvykusią Amerikos knygų parodą. Man reikia tą pranešimą girdėti.

Didelis kambarys. Jau daug sėdinčių. Tuoj ir pradeda. Įvairūs pareigūnai pasakoja apie Maskvoje buvusią amerikiečių knygų parodą. Pasisekimas, susidomėjimas buvęs nepaprastas, žmonės grūdosi vienas pro kitą. Rusai labai domisi amerikiečių knygomis, nustebinti jų gražumu, švaria spauda, įrišimais, įvairia tematika. Norintieji į parodą patekti, stovėjo eilėse. Iš toliau atvykusieji labai prašė panašias knygų parodas suruošti provincijoje, toliau nuo didžiųjų miestų. Į Maskvą, Leningradą amerikiečiai ir kitokie užsieniečiai kartais atveža ir parodo naujų gaminių ar knygų, o į provinciją niekas neatvyksta, tenai žmonės beveik nieko nežino apie Ameriką, naują techniką, naujoves. Siūlyta dažniau suruošti amerikiečių knygų parodų Sovietų Sąjungoje, nepamirštant provincijos. 

United States Information Agency pastatas, Vašingtone. Šiuose rūmuose daug valandų tarėmės prieš man išskrendant į Vilnių su amerikiečių knygų paroda.

Kalbėjo ir Voice of America (Amerikos Balso) rusų kalba skyriaus vedėjas. Jie jau keletą sykių pranešę apie Vilniuje ruošiamą Amerikos knygų parodą jaunimui.

Vienas iš USIA viršininkų klausia, ar sutikčiau pakalbėti per Amerikos Balsą lietuvių kalba? Nustembu maloniu kreipimusi. Kodėl ne? Tuoj pranešė, kad tenai mūsų lauks 3 valandą po pietų.

Vaikštinėjame USIA rūmuose. Supažindina su įvairiais asmenimis, kurie dirba baltiečių ir lietuvių reikalais. Einame iš kambario į kambarį. Ant kai kurių stalų matosi nedidelės Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavėlės. Klausinėjo apie lietuvių veiklą JAV, Kalifornijoje, apie lietuvių kalba knygas, spaudą, mokyklas, radijo programas.

Pietūs tolėliau esančiame restorane. Yra valgančių ir lauke. Prie stalo sėdime keturiese, kalbamės lietuviškomis temomis.

Atgal į USIA, gal yra skubių naujienų. Jų įstaiga tvarko JAV informaciją užsieniui, Voice of America radijo transliacijas įvairiomis kalbomis, įskaitytinai lietuviškai.

Amerikos Balso įstaiga netoliese. Sveikinamės su lietuvių skyriaus vedėju Romu Sakadolskiu. Jis pakviečia drauge atėjusį USIA pareigūną į stiklinę būdelę, iš kur įrašomas pasikalbėjimas. Per garsintuvą girdėti jų pokalbis. JAV nekeičia savo politinio nusistatymo, Lietuvą tebelaiko neteisėtai Sovietų Sąjungos okupuotu kraštu, okupuota valstybe. Vilniuje ruošiama Amerikos knygų paroda jaunimui nėra politikos keitimas, o tik noras Lietuvos sostinėje parodyti naujų knygų. Amerikiečiai tokią parodą galvojo suruošti Pabaltijy, jie pasirinko Vilnių. Sovietai nesipriešino. Manytina, kad tos parodos lankytojai pastebės skirtumus tarp sovietinių ir amerikietiškų knygų jaunimui.

Pabaigus, į tą stiklinę būdelę pakviečia mane. Atsakau į klausimus, daugiausia apie knygutes jaunimui ALGIS TRAKYS IR TAKSIUKAS SLEIVYS. Sakė, pokalbį paleis oro bangomis link Lietuvos, net pakartotinai.

Grįžę į USIA patalpas, dalinamės įspūdžiais.

Tvarkome paskutinius su kelione susijusius reikalus, kurių yra daug. Klausia, ar aš sutikčiau iš Maskvos skristi į Leningradą ir pasikalbėti su JAV konsulu spaudos ir kultūros reikalams. Pasakė pavardę, kaip jis atrodo. Jis mane pasitiktų aerouoste, nuvežtų į viešbutį, kur būtų rezervuotas kambarys. Kitą dieną su konsulu skrisčiau į Vilnių. Vilniuje būsiu nuvežtas į viešbutį. Tada gausiu tvarkaraštį, susijusį su Amerikos knygų paroda Vilniuje. Bus spaudos konferencija, įvairūs priėmimai, kuriuose man reikėtų dalyvauti ir atstovauti Amerikos knygų parodą Lietuvoje.

Nustebintas pasiūlymu susitikti su JAV konsulu spaudos ir kultūros reikalams, pasiūlymą mielai priimu. Tylomis sau vienas galvoju: kodėl USIA nutarė mane supažindinti su JAV konsulu? Be abejo, su juo pasikalbėsime. Ar tokiu būdu nori sužinoti mano nuomonę, kuri gali būti įdomi jų vyriausybei? Pasakysiu kaip manau.

Tik vakarop viską užbaigėme. Maloniai atsisveikinome. Paskutinius popierius man atvežė į viešbutį. 


» Vengrijos komunistai atsisako komunizmo  » Sugrįžti į pradžią

Vakare amerikiečių televizijos stotys pranešinėjo sensaciją: Vengrijos komunistai atsisako komunizmo, komunisto vardo. Vengrai daugiau nenori būti komunistų vergai. Televizijoje rodė, kaip Vengrijoje vengrai kūjais daužė Stalino ir kitokių komunistų nulipdytas galvas. Pasikalbėjimuose girdisi, kad vengrai gyvens be komunizmo vardu darytų žudymų, naikinimų. Artėja atsilyginimas rusiškam komunizmui vengrų krašte. Komunistų paminklai naikinami aikštėse, prie svarbesnių namų. Griaunamos, traiškomos komunistų statulos griuvo, trupėjo, aižėjo į gabalus ir gabalėlius. Tai matydami žmonės, ištisos žmonių minios plojo, šaukė, iš džiaugsmo verkė. Galas komunizmui Vengrijoje, galas komunizmui! Nuo dabar vengrai gyvens kaip laisvi žmonės ir daugiau nesiduos komunizmo sukvailinami.

Plakančia širdimi žiūriu į televizijoje rodomus vaizdus Vengrijoje. Tolygi, ar panaši nuotaika gali persimesti ir į kitus Sovietų Sąjungos pavergtus kraštus, kurių okupacinė diktatūra buvo paremta komunizmo taisyklėmis, o tai nukreipta prieš pagrindines žmogaus teises. Melu, klasta, apgaule, žmoniškumo naikinimu galima džiūgauti tiktai kurį laiką. Tiesa ir žmoniškumas vistiek laimės. Raudonieji patys sau pasistatė kartuves. Dabar komunistai meldžiasi, kad į jų pastatytas kartuves jie patys nebūtų pakabinti.

Išeinu nusipirkti pagrindinių Amerikos laikraščių. Pirmuose puslapiuose stambios antraštės: "Vengrijos komunistai atsisako komunizmo". Amerikiečių korespondentų reportažai iš Vengrijos. Skaitome: „Vengrams komunizmas susijęs su melu, baisiais nusikaltimais". „Komunizmo vardas kruvinas vengrų tautai". Vengrai įsitikino, kad viskas, ką komunistai skelbė, yra melas ir kenksminga vengrų tautai. Buvę vengrų komunistai pasivadino socialistais. Vengrijoje komunizmas mirė, pats save susinaikino. 


» Europa laisvinasi  » Sugrįžti į pradžią

Tuos laikraščius nuvešiu Sovietų Sąjungos okupuoton Lietuvon, padalinsiu įtakingiems komunistams ar žymiems veikėjams. Dar ir vokiškų nupirksiu. Tegu pasiskaito. Lietuviams buvo, manau, daug sunkiau nei vengrams, nes Lietuva buvo visiškia įjungta į Sovietų Sąjungą, kai Vengrija turėjo žymiai daugiau teisių, buvo lyg atskira valstybė. Be to, vengrų daugiau negu lietuvių, o ir Antrasis pasaulinis karas ne taip baisiai buvo sunaikinęs Vengriją, jos gyvuosius žmones. Pradėjus komunizmui trupėti, laikas ir pavergtiems lietuviams atsikvošėti, nusikratyti komunizmo. Bet ar vardo pakeitimas pakeis galvoseną? Daugelis į komunistų partiją bus įstoję praktiškais ar savisaugos pagrindais, kitas klausimas, ar ilgainiui jie nepakeitė galvosenos? Kokia būtų nauda, jei socialistai elgtųsi kaip komunistai?

Per keletą dešimtmečių rusiškas komunizmas įvairiopai stengėsi įsitvirtinti jų pavergtoje Lietuvoje. Komunizmas ir Antrasis pasaulinis karas sunaikino apie trečdalį Lietuvos gyventojų. Suprantama, išlikusieji gyvi nori gyvais ir būti. Kaip gyvenimas eis Sovietų Sąjungos (Bolševikijos) okupuotoje Lietuvoje? Ar suklaidintieji, apgautieji panorės būti dorais, ištikimais lietuvių tautai? Noriu tikėti, kad taip.

Kaip tvarkysis kitos Europos valstybės, esančios sovietų okupacinėje orbitoje?

Tuo tarpu, Rytų Vokietijos gyventojai, kaip garsinama, tebėra sukvailinti komunizmo, dar bijosi pasireikšti kaip laisvi žmonės. Ateis ir tenai pasikeitimai. Jau dabar iš Rytų Vokietijos žmonės bėga tūkstančiais į Čekoslovakiją, Austriją, net Lenkiją, o iš tenai į Vakarų Vokietiją. Sakoma, kad lenkai ieško pabėgusiųjų adresų, tadajie stengiasi nuvykti į Rytų Vokietiją ir gauti darbą pabėgusio vieton. Iš Rytų Vokietijos lengviau patekti į Vakarų Vokietiją ir toliau į Vakarus. Visi nori laisvės, atsipalaidavimo nuo komunizmo.

Lietuviai iš sovietų okupuotos Lietuvos nenori išvykti, jie stengiasi pasilikti savo žemėse, darbovietėse. Šiuo metu, kai pradeda švisti išsilaisvinimo aušra, kai sovietinis komunizmas traukiasi ir netgi taikstosi pasikeisti, Lietuva lietuviams yra kovos apkasai. Tegul iš Lietuvos bėga rusai ir okupanto padlaižiai, norintieji lietuvių tautos sunaikinimo. Tikėkime, kad lietuvių tauta išsilaikys, išsilaisvins, nepasitenkins numesta „apendicito žarnele" ties Dieveniškėmis. Laisvė negali būti be galvos, be kojų. Lietuviai negali pamiršti 1920 metais Maskvoje pasirašytos sutarties, tenai atžymėtos teritorijos. Ir Mažosios Lietuvos. 


» Daug benamių  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 7 d.

Gražus rytas. Skaitau naujus straipsnius apie nuostabius įvykius Vengrijoje, apie vokiečių bėgimą iš Rytų Vokietijos į kitas valstybes. Sovietų okupuotoje Europos dalyje ne tiktai politiniai debesys, bet ir prasidedanti audra.

Dienos laiku Vašingtone vyko didelė eisena ir demonstracija. Prie vyriausybės rūmų tūkstančiai žmonių prašė nelaimingiems amerikiečiams maisto, pastogės. JAV benamių esą apie trys milijonai žmonių. Žinomas filmų artistas Christopher Reeve aiškiai kalbėjo, kad Amerikos vyriausybė savo krašto alkaniems benamiams paskirtų bent dalį iš tų milijonų dolerių kuriuos be jokios naudos duoda Izraeliui. Vos tiktai tą sakinį ištarė, staiga televizijoj nutrūko vaizdas, pradėjo rodyti ką kitą.

Nuvykstu pas seserį Gražiną ir jos vyrą dr. Domą Krivicką, gyvenančius netoli nuo Vašingtono. Maloniai pasikalbėjome, gražiai pavaišino.

Vakare gavau naudingų patarimų vykstant į sovietų okupuotą Lietuvą. 


» Darius ir Girėnas Smithsonian institute  » Sugrįžti į pradžią

Prie žymiųjų tolimųjų skrydžių lakūnų nuotraukų Smithsonian Institute. 1989.X.8. Pagarbi vieta čia skirta ir lietuviams didvyriams S. Dariui ir S. Girėnui

Spalio mėn. 8 d. Sekmadienis.

Vaikštinėju po Vašingtoną. Gana daug turistų.

Smithsonian Institutas garsus visame pasaulyje. Įsteigtas JAV Kongreso aktu 1846 m., nes anglas James Smithson, miręs 1829 m., paliko pusę milijono dolerių žinių garsinimui pasaulyje, nors jis niekad nebuvo atvykęs į JAV. Ilgainiui, Smithsonian Institution išaugo \ pasaulinio garso įstaigą — muziejų su daugeliu skyrių, gausybe eksponatų. Tenai saugomi daiktai, iš ten gaunami duomenys laikomi autentiškais ir jais naudojasi įvairios pasaulio valstybės.

Lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas su lėktuvu „Lituanica" iš New Yorko išskrido į Kauną norėdami pagarsinti Lietuvą. Perskridę Atlanto vandenyną, tragiškai žuvo 1933 m. liepos mėn. 17 d., kai jų „Lituanica" trenkėsi į mišką Soldino apylinkėse, tuometinėje Vokietijoje. Abu lakūnai žuvo vietoje. Tų dviejų, savo tautai pasiaukojusių lakūnų laukė visa lietuvių tauta, bet į Kauną buvo atskraidinti jų lavonai. Darius ir Girėnas tapo lietuvių tautos didvyriais.

Daugelį metų pasaulis tarsi nenorėjo žinoti apie tuos du lietuvių lakūnus, kurie skridimą įvykdė pasigėrėtinai. Tik mirtis neleido juos papuošti pergalės ir laurų vainikais. Lietuvoje apie Darių ir Girėną buvau parašęs trijų dalių vaidinimą, bet rankraštis liko nepanaudotas. JAV, po ilgai trukusių pastangų, man pavyko S.Darių ir S.Girėną, su jų „Lituanica", įstatyti į Smithsonian Institution. Buvau pakviestas ir su žmona dalyvavau jų pristatymo iškilmėse Smithsonian Institute. Šiandien vėl nuėjau pasižiūrėti. Jų portretai tebeka-bojo tarp kitų pasaulyje garsiųjų lakūnų. 


» Paskutinės valandos Amerikoje  » Sugrįžti į pradžią

Grįžęs iš Smithsonian Instituto, sumoku už kambarį „Holiday Inn". Prie sąskaitos įmuštos USIA raidės. Mokestis valstybine papiginta kaina.

Daiktus nusinešu apačion. Didokas laukiamasis. Minkštos kėdės, marmuro staleliai. Nusiperku bananų, obuolį. Nežinau, ar tokių vaisių gausiu Maskvoje.

Ramiai sėdžiu, šį tą užsirašau. Džiaugiuosi USIA tarnautojų draugiškumu. Jie man jokių elgesio, laikysenos nurodymų nesiūlė, nieko nedraudė, nepatarinėjo ką kalbėti, ar ko nesakyti. Vilniuje, ar kitur, galėsiu eiti kur noriu, veikti, kaip man patinka. Manau, nuomonę susidarė skaitydami mano laiškus, pasikalbėdami. Man skambino, laiškus rašė, viską tvarkė William A.Bate, European Book Pro-grams. Jo laiškai buvo taiklūs, taktiški. Į Voice of America ėjau su Thomas Johnson. Visi buvo labai malonūs.

Dar užbėga vienas USIA pareigūnas, klausia, ar viskas tvarkoje, jei būtų kokių neaiškumų, tai skambinti jam į namus, štai, tuo telefonu. 

Vakarėjant, kaip buvo sutarta, atvyko amerikiečių kultūrininkas Eli Flam, — jis paskirtas rūpintis amerikiečių knygų nugabenimu į Vilnių, taip pat su tomis knygomis vykstančiais. Drauge skrenda Amerikos lietuvaitė Joana Adomaitytė-Agerholm, vienas ukrainietis, vienas armėnas.

Los Angelėj buvau iš savo lagamino išėmęs keletą svarbių daiktų, nes negalėjau pakelti. Vašingtone gavau būtinai nuvežtinų knygų, įsigijau naudingos svetima kalba spaudos. Šiaip taip sudariau naują ryšulį, kurį teks nugabenti į Vilnių.

Su taksi važiuojame prie Eli Flam buto. Jo žmona gimusi Rygoje. Jiedu atitempė daug ryšulių, maišus knygų, lagaminų. Juodasis taksi vairuotojas viską sukrauna, priraišioja — mūsų vos galvos matosi.

Dulles aerouostas tolokai. Kelias nelygus. Važiuoja neprilaikydamas ties duobėmis, daiktai krenta į visas puses. O negras spaudžia pasišypsodamas.

PanAm lėktuvų kompanijos saugumo pareigūnas tikrina bilietus, pasus, vizas. Ar nesivežame narkotikų, ginklų, sprogmenų? Ar žinome, kas yra mūsų lagaminuose, nešuliuose, nepalikome jų be priežiūros, ar prie jų nebuvo priėjęs svetimas žmogus? Ar esame atsakingi už savo žodžius? Pamatęs, kad skrisiu į Helsinki, mane sveikina suomiškai, aš atsakau lietuviškai.

Ilgokoje eilėje reikia laukti iki įregistruos bilietą, priims lagaminą, gausi sėdimą vietą. Nuo gretimo langelio moja jauna negriukė, vieta laisva. Prie lagamino pritvirtina geltoną kortelę, man grąžina dokumentus, viskas tvarkoje, linki geros kelionės.

Galvojau eiti ir atsisėsti, pailsėti. Bet prieinu prie Eli Flam pasikalbėti — jie tebestovi eilėje. Kaip tik tuo metu jam prie nešulių, lagamino prikabina raudonas korteles. Man dingtelia mintis: kodėl jam raudonos kortelės, o man geltona? Pasakau. Jis nustemba. Kodėl skirtingos spalvos, juk bendrai skrendame į tą pat vietą? Pakviečiame vyresnįjį. Paaiškėja, kad lagaminai su geltonomis kortelėmis iškraunami Frankfurte, o su raudonom kortelėm - - Maskvoje. Tai reiškia, kad mano lagaminas liks Frankfurte, o visų kitų — bus nuskraidinti į Maskvą.

Bando sulaikyti lagaminų pakrovimą, bet jau per vėlu. Telegrafuoja į Frankfurtą, kad taip atrodantį žalią lagaminą su tokiu numeriu neiškrauti, bet skraidinti į Maskvą.

Lėktuvas skris į Frankfurtą. Sėdžiu prie lango. Lėktuve daug laisvų vietų. Vidurinėje eilėje indas (indusas) su moterimi, rėkaujančiu kūdikiu. Gerokai paskridus, staiga, tasai indas, manęs nei klausęs, nei prašęs, tą savo rėkiantį kūdikį guldo visai prie manęs, netgi burbtelėjęs, kad jis nori pailsėti.

Aš net išsižiojau. Kodėl savo kūdikį guldo prie manęs? Kodėl jis, ar jo žmona, nenori to kūdikio globoti? Jų eilėje yra tuščių vietų, kodėl tenai neguldo kūdikio?

Indo veidas išsitempė, akys piktai subaltavo, prišokęs įtūžusiai griebė paguldytą kūdikį, paguldė prie savęs, jo moteriai šaltai žvilgtelėjus. Jis į mane vis piktai žvilgčiojo. Kūdikis ramiai užmigo. 


» Frankfurt a. M.  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 9 d. Švinta.

Pusryčiai lėktuve.

Frankfurto aerouostas. Laukimui ilga salė. Tamsiai aptrauktose kėdėse daug miegančių, daugiausia juodų ir pusjuodžių. Ar jie laukia lėktuvo? Mes vos atrandame pasienyje laisvų kėdžių atsisėsti, bet ne miegoti.

Vakarų Vokietija priima nesvarbu iš kur ir kaip atvykusius vaikus ir jaunuolius iki 16 metų. Tokie atsidangina laivais, lėktuvais ar kitaip. Daugelis atvykusiųjų sakosi, jie nežiną iš kokio krašto, nežiną tėvų nei giminių pavardžių, adresų, nežiną kur gyveno. Rankose jie neturi jokio dokumento ar popieriaus iš tolimojo krašto. O jei ką turi, tai dažniausia ne jų, net visai kitos šalies. Jie nežiną savo pavardės, kai kurie nežiną savo pirmojo vardo, jį vadina taip ir kitaip. Kaip tokį negrą, indą, pakistanietį ar kitokį grąžinti atgal? Jų tėvai, ar kokia nors organizacija, žinojo, kad Vokietija priims, priglaus, maitins, apmokys. Ar pradėjus septynioliktuosius metus išvarys iš Vokietijos — šiuo kart dėl to nesirūpinama. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija iš svetimų kraštų atsikvietė daug darbininkų. Ilgainiui, tie svetimieji ne tiktai išmoko vokiškai, bet pasidarė Vokietijos piliečiais. Kaip dabar išvaryti tūkstančius Vokietijoje gimusių turkų ir kitokių? Dabar sudaroma naujos progos atvykstantiems „nežinia iš kur".

Atidžiai apžiūrinėj au atskraidinamų lagaminų skyrių, bet manojo neradau. Padidėjo viltis pamatyti Maskvoje.

Aerouosto patalpose gausu įvairių parduotuvių, yra net puošnių. Daug jaunų patarnautojų gerai kalba angliškai. Nusipirkau vokiškų laikraščių su pagrindinėmis antraštėmis apie įvykius Vengrijoje — nuvešiu Lietuvon.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvenau netoli nuo Frankfurto esančiame nedideliame mieste — Hanau. Dažnai atvykdavau į Frankfurtą, be to, šiame mieste esančiame J.W.Goethės universitete studijavau vokiečių literatūrą. Karo metu Frankfurt a.M. ir Hanau a.M. buvo baisiai sugriauti. Gaila, dabar nėra laiko pasidairyti po miestą.

Prieš einant į Maskvon skrendantį lėktuvą, labai stropūs tikrinimai, net įkyrūs. Paeini keletą žingsnių ir vėl tikrina. Ir vėl, ir vėl.

Pakilome. Netrukus atsidūrėme virš debesų. Žemės nematyti. Mintimis bandau spėti vietoves.

Gerokai paskridus, protarpiais matyti žemė. Lėktuvas leidžiasi. Debesys lieka viršuje. Slapia žemė, vietomis krūmokšniai, balos, namai.

Lėktuvas pasvyra, skrieja apačion. 


» Sovietų sąjungoje  » Sugrįžti į pradžią

Nusileidome Maskvoje. Einant ir išlipus negirdėti klegėjimo, kaip būna atskridus į Europos ar Amerikos aerouostus.

Išlipant ginkluotų sargybinių nemačiau. Kiek tolėliau - - šen ir ten matėsi milicininkų. Einame nurodyta linkme, priekinius turbūt kas nors veda, rodo taką. Pastatas menkai apšviestas. Pro apytamsius langus matyti parduotuvių, bet dabar jos uždarytos. Laiptais žemyn. Reikia žiūrėti, kur eini, nėra daug laiko pasidairymui.

Pasivaikščiojimas baigiasi. Visi stoja eilutėmis paso, vizų tikrinimui. Man pakliuvo kraštinis takas, greta sienos. Aš paskutinis iš atskridusių. Žingsneliais artėjame prie nedidelės būdelės, kurioje sėdi į svetimą kraštą įleidžiantis. Prie sienos ir prieš būdelės langą pakabintas palenktas veidrodis, kad iš būdelės tave matytų iš užpakalio.

Sėdi jaunas vyras, apsivilkęs karišką uniformą, kurioje yra rusiškai atrodančių raidžių. Nėra pavardės, ar kokio užrašo lotyniškomis raidėmis. Saitas, bejausmis žvilgsnis. Jis nei žodžio neištaria. Žiūri tiesiai į akis. Paduodu dokumentus. Nieko nesako. Ištiesia ranką, paima. Žiūri į mano pasą, vizą. Tyli. Žiūri į mane. Žvelgia apačion sau po kojomis ar į stalelį, nematau į ką. Veidas ramus, nesikeičiantis. Žiūri į mane. Nieko nesako. Žiūri žemyn. Žvelgia virš manęs, žinau kad mato iš nugaros veidrodyje. Galvą nuleidžia žemyn, gal į ką nors žiūri. Vėl žiūri į mane. Vis nieko nesako. Ir aš tyliu. Žiūri virš manęs. Pažiūri žemyn ir kažin ką rankomis varto ar kiloja. Žiūri į mane. Saitu balsu ištaria, kad aš rusas. (Gal dėl to, kad pase įrašyta gimimo vieta: Rusija). Ramiai atsakau, kad aš ne rusas. Dėl to jo išvaizda nesikeičia, žiūri į mane. Aš ramiai žiūriu į jį. Tyli ir vėl žiūri man į akis. Aš jaučiuosi visai ramiai. Kažin ką rankomis pajudina ir vėl žiūri į mane. Ir aš žiūriu jam į akis, šį kartą pagalvoju, kad jo akys neįdomios, žvilgsnis nemalonus, tarsi neturėtų jokio jausmo, tuščias žvilgsnis. Atstumianti išvaizda. Jis tyli, bet ištiesia ranką su mano viza, pasu. Nieko nesako. Aš irgi nieko nesakau, pasiėmęs dokumentus įsidedu į švarko kišenę, pasiimu nešulius, nueinu.

Mūsų grupelės žmonės smagiai šnekučiuojasi. Jie jau buvo pradėję dairytis link manęs, būtų ėję pasiteirauti, kodėl taip ilgai užtrunku. Sakau, dokumentų tikrintojas buvo šnekus, negalėjome atsikalbėti. 

Mano lagaminas jau padėtas besikalbančių viduryje. Jaučiu, kad kelionė buvo sėkminga ir laiminga.

Čia kaip tik stovi JAV ambasados Maskvoje atstovė Susan Ro-binson. Maloniai sveikinasi, aiškiai ištaria mano pavardę, klausia, ar teisingai. Greta du atstovai iš sovietų kelionių įstaigos „Intou-rist". Vienas jų, atrodo vyresnis, gerai ištaria mano pavardę, jis sako apie mane jau girdėjęs. Pasikeitėme keliais sakiniais anglų kalba.

Jis pataria atidžiai saugoti savo nešulius, nes čia pilna vagių, o ką nors pavogus, sunku sugauti ir atgauti. Stebime kiekvieną arčiau prieinantį.

Maskvos aerouosto pastatas niūrus, tamsokas. Jau esąs per mažas, reikės statyti didesnį. „Intouristo" atstovams mostelėjus, pro nešulių tikrintojus praėjome nesustoję. 


» Kur mane nuveš?  » Sugrįžti į pradžią

JAV atstovė Maskvoje ir su knygomis atskridusieji autobusiuku bus nuvežti į viešbutį. Man paskirtas taksi atskirai nuveš į kitą viešbutį, kur man rezervuotas kambarys. Bematant įdėjo daiktus, greitomis atsisveikiname, jau veža.

Minutėlę prabėgo mintis, kad panašiai gali dingti tam tikros rūšies keleiviai. Aš, staiga nuo kitų atskirtas, ir vienų vienas Maskvoje. Vairuotojas stambus, tvirtas, kalba tiktai rusiškai. Maskvoje niekad nesu buvęs. Atrodo, esame tolokai nuo miesto. Neturiu menkiausios nuovokos, kur veža, o važiuoja greitai. Šoferis užklausia, ar kalbu rusiškai.Ir tuoj pradeda pasakoti, kad jiems trūksta mėsos, nėra muilo, daug ko nėra. Cukraus pagal talonus, mėnesiui du svarai.

Aš tik klausausi, apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje neklausinėju. Jis paklausia, kodėl Amerikoje daug negrų neturi darbo? Kiek uždirba fabriko darbininkas, taksi vairuotojas, kiek kainuoja vieno kambario butas, automobilis, litras benzino, kilogramas mėsos? Klausimai plačios apimties. Atsargiai pasakodamas, pritrūkstu rusiškų žodžių. Jis užsimena apie Gorbačiovą, bet aš tiktai klausau, nieko nesakau. Po to, jis nustoja kalbėti. Tylime. Iš gatvėse esančių šviesų sprendžiu, kad jau esame Maskvoje. Jis pasako vieną kitą vietovę, antai, sporto stadionas, Gudijos (vadina Bielarusijos) geležinkelio stotis. O čia — žymiausia Maskvos gatvė. Ir tuojau pamatau „Intou-rist" viešbutį. Milicininkas baltomis pirštinėmis, griežtais judesiais nurodo kur sustoti. 


» Maskvos viešbutyje  » Sugrįžti į pradžią

Šoferis neša mano lagaminą, prie registracijos stalo. Einu paskui. Vos įžengus pro pagrindines duris, kažin kodėl du vyrai puolė prie kažin kokio jaunuolio, nuplėšė nuo jo pečių didoką keleivinį krepšį, jam užlaužė rankas. Čia pat, prie mano akių. Dėl to niekas anei krust.

Prieangis apytamsis. Registracija anglų kalba. Maloni moteris. Įdaviau rezervacijos kortelę, paprašė pasą, vizą, grąžins išsiregist-ruojant. Jei kur reikės parodyti dokumentą, tai štai, jų viešbučio registracijos kortelė, nieko daugiau nereikia. Mano kambario numeris 1904. O kambario raktą galiu gauti, parodęs registracijos kortelę tai moteriai, beveik greta stovinčiai.

Rakto išdavėja pamoja uniformuotam daiktų nešėjui, tas tuojau paima mano lagaminą, veda prie keltuvo. Pamažu kylame aukštyn. Jis man rusiškai aiškina kaip sunkiai dirba, delnu bando šluostytis prakaitą, kurio nėra. Suprantama, nori gauti rublį, o gal ir dolerį. Kalba tik rusiškai, vieną kitą žodį ištaria angliškai. Atrakinęs duris, parodo, kur spinta, vonios kambarys, lagaminą padeda prie sienos, man — raktą į delną.

Kambaryje dvi lovos. Mažas televizorius. Vonioje yra įtaisai dušui, bet tuoj įsitikinu, kad per tuos įtaisus nebėga joks vanduo. Bet užtai prausykloje yra šiltas ir šaltas vanduo. Lova platoka, užsiklo-jimas švarus. Norint televizorių įjungti, reikia įkišti laidą į elektros srovę. Nerandu nieko įdomaus, nors peržvelgiau visas rodomas stotis. 


» Žvilgsniai Maskvoje  » Sugrįžti į pradžią

Paskambinu prof. Antanui J.Buračui. Gyvena netoli, greitai atėjo. Tuojau radijo aparato garsą padidino, žvilgtelėjo. Aš palingavau galva. Jis Lietuvoje išrinktas atstovu į Sovietų parlamentą, penkeriems metams. Tuoj išeiname pasivaikščioti po Maskvą. Pataria išeinant užgesinti visas elektros lemputes, nes kartais viešbučio pareigūnai pereina tikrindami. Elektros energiją reikia taupyti.

Dabar 9 vai. vakaro. Lauke šilta, nereikia apsiausto, net megztuko neužsivilkau. Nebuvo vėsu.

Nežinojau, kad Kremlius visiškai netoli. Kremliaus mūrai, aikštė, daug sykių matyta televizijoje, nuotraukose. Čia vyksta kariuomenės paradai, žmonių eisenos. Prie mūro vartų sargybiniai. Norėjau kumštimi trenkti į Kremliaus mūro sieną, bet palydovas patarė taip nedaryti, čia pat ginkluoti sargybiniai. Aikštė gerai prožekto-

riais apšviesta, greta nedidelė, įvairiai išdailinta cerkvė. Gailiuosi nepaėmęs foto aparato.

Vakarienei kviečia į restoraną. Sargybiniai praleidžia, mano vadovui švystelėjus kortele. Didelis namas. Valgomajame kmbaryje maistas išdėstytas po stiklu, gali prašyti ką matai.

Atsisėdu prie tuščio stalo, uždengto balta staldengte. Tuo laiku prof. Buračas užsi-gėrimui paima Pepsi Cola su rusiška etikete, bando gauti garstyčių kurios nebuvo išstatytos po stiklu, bet jis jautė, kad šeimininkė laiko paslėpusi. Aš sau vienas apžiūrinėju maistą, bandau atspėti rūkytos žuvies padermę. Staiga prie manęs prieina vyras sovietų karininko uniforma, jau deda savo apypilnę lėkštę su maistu ir paklausia, ar gali prisėsti. Sakau, laukiu draugo, kuris, antai, kalbasi su šeimininke. Karininkas atsiprašė, pasiėmė jau padėtą lėkštę su maistu, nuėjo prie laisvo stalelio.

Su akademiku prof. Antanu J. Buraču prie Maskvos mūrų. 1989.K.10. Maskvoje dangoraižio dusinama cerkvė vos matosi tarp berželių. 1989.X.10.

Maskvoje dangoraižio dusinama cerkvė vos matosi tarp berželių. 1989.X.10

Prof. Buračas grįžo patenkintu veidu su dviem Pepsi Cola buteliais ir mažute dėžute garstyčių. Tuojau gurkšnodamas pripažinau, kad sovietine Pepsi Cola panašaus skonio kaip amerikietiškoji, betgi kiek skirtingą. Garstyčios labai stiprios, jas tepėme ant dešrelių, pasigardžiuodami valgėme net ašarėlę nubraukdami.

Gražiai padėkojau mano vadovui. Atsisveikinome iki rytojaus ryto.

„Intourist" viešbutyje gaunu kambario raktą, pasakęs numerį. Išeidamas užgesinau elektrą, o dabar, atidaręs duris, grabaliojuosi, ieškau kur įjungti elektrą. 

Vonios kambaryje pasiruošiu dušui, bet nei iš vieno krano nebėga vanduo, tik kažin kaip ūžia, rodos stena ir stengiasi. Dušu ar vonia nėra kaip pasinaudoti. Prausyklos kriauklė aukštoka, ir nors turiu ilgas kojas, vos įkeliu. Tenai bėga šiltas ir šaltas vanduo, nusiprausiu. Matomai, kojas bus plovę žemesnio ūgio nuomininkai, nes kriauklė nuo sienos gerokai atitraukta, neilgai trukus gali išvirsti.

Užgesinu elektrą.

Išsitiesęs lovoje galvoju: beveik stebuklas, kad ramiai guliu Maskvos centre, visai netoli Kremliaus, garsiame viešbutyje. Važinėjau ir vaikštinėjau Maskvos gatvėmis, ėjau požeminiu „Panoramos" taku, kalbėjausi su Maskvos vyrais, moterimis, milicininkais, net karininku. Šiandien tiek nepaprastai daug įspūdžių! Tik užsimerkiu — ir buvusieji vaizdai lyg prabėga vaizduotėje.

Noriu pamatyti, kaip Maskva atrodo naktį iš mano kambario lango.

Atsikėlęs, pamažu prieinu prie lango. Mieste nedaug šviesų. Namai, namų stogai — kiek užmatau. Apačioje gatve pravažiuoja autobusas, kartais lengvas automobilis. Praeina pėsčias žmogus. Netoliese gatvės judėjimą tvarkanti šviesa. Stovi žmogysta, laukia šviesos pasikeitimo. Prisimenu, prie mūsų viešbučio buvo milicininkas. Iš kitos pusės pravažiuoja dar vienas automobilis. Daugiau vaikščiojančių nematyti. Gana tyku. Kiek dabar laiko? Nenoriu žiūrėti į laikrodį. Šiuokart laikas nesvarbu, jis prabėgs, atsiminimai liks. Apačioje parduotuvių iškabos, bet viduje tamsu. Kaminuose dūmų nematyti. Ant stogų nei vieno katino. Nei mėnulio šviesos.

Žvilgsnis į Maskvą iš "Intourist" viešbučio "mano" kambario.

Tamsoje pamažu pereinu visą kambarį, iš toliau žiūriu pro langą į Maskvą. Gatvė apšviesta. Perdaug bendras vaizdas. Iš arčiau įdomiau.

Vėl atsigulu. Tolėliau pokštelia šūvis, antras. Riksmo negirdėti. O gal per toli.

Vėl tylu. Jau nenoriu daugiau girdėti. J laikrodį nežiūriu, tik pagalvoju, ar tuoj mano žadintuvas praskambės. Prasimerkiu, bet dar nešvinta.

Maskva, Maskva... Lietuvos valdovo Algirdo laikais čia kur nors netoliese buvo jo kariai. Kremlius prašė juos apginti nuo totorių, nuo mongolų. Kas dabar apgins lietuvius nuo Kremliaus ir Maskvos? Ar atsiras tokių gynėjų mongolų gentyse? Kaip bus po šimto metų?..

Dabar Maskva apima 878 km2, turinti virš 8 milijonų gyventojų. Išsistačiusi Volgos ir Okos tarpupyje, abipus Maskvos upės ir jos intakų — Jauzos ir Setūnės. 


» Pėsčiomis  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 10 d.

Ryte atvyksta prof. A.J.Buračas. Pėsčiomis išeiname susipažinti su Maskva.

Gatvė skirta vien pėstiesiems. Joje yra dvi lietuvių parduotuvės. Kavinė ,fiasa" uždaryta, antroji tolėliau.

Sovietų parlamento nariams skirta valgykla. Žymiai geresnė už vakar lankytą. Staleliai baltom staldengtėm, įmerkta gėlytė. Patarnautojas atnešė šiai dienai skiriamo maisto sąrašą. Pasirenkame. 

Maskvoje lietuvių kavinė „Rasa".

Kaip tik to, ko pasirinkome, nėra. Yra tas ir tas. Gerai, atneškite to ir to.

Prie mūsų stalelio atsisėda du Armėnijos atstovai. Vienu žodžiu pasisveikinę, tarpusavyje pradeda garsiai armėniškai kalbėtis. Mudu nesivaržydami kalbamės lietuviškai.

Tolėliau sėdėjo du latviai, taip pat okupuotos Latvijos parlamento atstovai. Pasisveikinu, kaip iš Amerikos atvykęs lietuvis, linkiu laisvos Latvijos. Jie taip pat palinkėjo Lietuvai nepriklausomybės.

Kokiu būdu išsilaiko Sovietų Sąjunga, jei jų pavergtos tautos nenori rusų kalbos, sovietinės okupacijos? Kaip ilgai gali išsilaikyti priverstinė okupacija? Jei sovietinio parlamento atstovai nenori kalbėti rusiškai, tai kaip toli raudonojo tunelio pabaiga?

Sovietų Sąjunga jų parlamento atstovams Maskvoje duoda nemokamą butą ar kambarį. Tai prof. Buračas kviečia pasižiūrėti, kur gyvena lietuvių parlamentaras. 

Namas didelis. Kiekviename aukšte to aukšto prižiūrėtoja, ji sėdi ten, iš kur geriausiai matyti, lengva stebėti. Jos stalo gale — didelė dėžė kambarių raktams, kurie įstatomi į dideles skyles su numeriais. Kiekvienas raktas turi metalinį svambalą, kurio gale įmuštas kambario numeris. Taip, kaip ir „Intourist" viešbutyje. Prižiūrėtoja žino, kas namuose. Prieš ją didelė knyga, pasižymi ką nori. Ten pat telefonas. Gyventojai retai keičiasi, tai visus pažįsta. Prof. Buračas pasiimdamas savo kambario raktą pasakė, kad aš esu jo svečias. Stambi prižiūrėtoja dirstelėjo, pasakė gerai (rusiškai), nežymiai ranka mostelėjo.

Mudu žingsniuojame ilgu koridoriumi, jo šonuose durys į butus, kambarius. Prasilenkiame su keliais sovietų karininkais, rusiškai besikalbančiais, o mudu garsiai kalbamės lietuviškai.

Jis gyvena dideliame kambaryje, kuris be kuklumo nieku nepasižymi. Lietuvišku masteliu — viengungio kambarys. Viduryje — didokas stalas, lėkštė sii obuoliais, kėdės. Langai platūs. Telefonas, televizorius. Keletas rusiškų laikraščių.

Sovietų parlamento atstovams paštas, pokalbiai telefonu ir visi važinėjimai nemokami.

Paskambina į Vilnių, kalbasi lietuviškai.

Ar norėčiau pasivažinėti po Maskvą? Jam nieko nekainuoja. Telefonu pašaukė automobilio vairuotoją. Vėl traukiame ilgu koridoriumi atgal prie storos moters su skylėtu stalu cimboliniams raktams įkišti.

Apačioje jau laukė valstybinis automobilis su šoferiu, kuris mandagiai pasisveikino. Aš irgi kilstelėjau ranką. Mudu sėdame į užpakalinę sėdynę, priekyje — vienas šoferis. Šiuo metu Sovietų parlamente Maskvoje yra keturi Lietuvoje išrinkti atstovai, kurių vienas sėdi greta manęs. Dar vienuolika lietuvių kitoje aukštos paskirties sovietinėje įstaigoje.

Vairuotojas paklusnus, sustoja kur pasakyta, palaukia. Parlamentaras aiškina, pro kokias vietas pravažiuojame, kokius namus matome. Greit važiuojant viskas tik sumirga akyse. 

Klausiu vairuotojo, ar supranta lietuviškai. Nustemba užklausimu. Ne, nemokantis.

— O ar draugą Gorbačiovą pažįsti?
Ne, vairuotojas jo asmeniškai nepažįsta.
— Jei sutiksite draugą Gorbačiovą, tai paklauskite, ar jis moka
lietuviškai.
Šoferis nusijuokia, dirstelia link manęs. - Kodėl?
— O todėl, kad tada su lietuviais galėtų susikalbėti be vertėjo,
vieni kitus galėtų geriau suprasti. Tiesą sakant, lietuviai rusus su
pranta, tik bėda, kad rusai nesupranta lietuvių.
Laikas mudviem išlipti.
Einame pėsti, dairomės po miestą, laisvai kalbamės. Gatvėse judėjimas tvarkingas.
Atsisveikinu. Dėkoju prof. Buračui už malonią globą Maskvoje.
„Intourist" viešbutyje be vargo gaunu savo kambario raktą. Baigiu susidėti daiktus. Išsiregistravęs gaunu įduotus dokumentus.

Maskvoje prof. Antanas J. Buračas norėjo nusipirkti naują rusišką laikraštį, bet negavo. 1989 spalio 10. 


» Palieku Maskvą  » Sugrįžti į pradžią

„Intourist" laukiamajame pasieniais yra suolų, kėdžių. Eilutėmis susėdusios, susispaudžiusios jaunos merginos, atrodo, laukia mirktelėjimo. Tokias vadina „plaštakėmis" arba „peteliškėmis".

Artėja laikas išvykti, o taksi neatvažiuoja. Registracijoje prašau rusiškai užrašyti aerouostą, iš kurio man teks išskristi į Leningra-dą.

Maskvos apylinkėse lietuvių (aiščių-baltų) kilmės žmonės gyvena nuo prieš-Kristinių laikų. Nuo XIII a. Maskva tiesioginiai pajuto Lietuvos kultūrą, įtaką.

1854 m. Maskvoje studijavo būrelis lietuvių. 1860 m. jie apsijungė, 1883 m. pradėjo bendradarbiauti Prūsijoje spausdinamoje „Auszroje". 1880.XII.21—1881.1.22 Maskvos lietuviai išleido keturi numerius savo „Aušros", iš viso 38 puslapius. Bendradarbiavo su Minsko lietuviais ir kitais. Maskvoje lietuvių buvo ir 1989 metais.

Čia pat pasipainioja taksistas, parodau lapelį, sutariu atlyginimą.

Mano sunkų lagaminą paima viešbučio durininkas, abu išeiname į lauką, taip pat ir taksistas. Lauke pilna automobilių. Yra tarp tų automobilių vaikštinėjančių. Staiga, man iš akių dingsta sutartas šoferis, nors tik ką jį mačiau besikalbantį su kitu taksistu. Akimirka, atsisuku — ir nematau viešbučio durininko su mano lagaminu. Keista mintis dingtelėjo. Stoviu vietoje ir atidžiai klausausi, stebiu, ar kas kur nepajudės. Antai, atidaromos automobilio užpakalinės durys. Pribėgu. Tenai dedamas mano lagaminas. Šoferis visiškai nematytas. Sakau, čia mano lagaminas. Girdi, jie pasikeitę pareigomis, jis mane nuveš. Kur man reikia važiuoti? Parodau lapelį su rusiškai įrašytu aerouosto vardu. Aha, gerai, jis nuveš. Rodo sėstis į jo taksi. Užsirašau automobilio numerį, paklausiu pavardės.

Kada lėktuvas išskrenda? Lengvai suspės, dar turėsiu penkiolika minučių laisvo laiko.

Gatvėmis judėjimas tirštokas. Daug įvairių sunkvežimių su krovimais. Graži, saulėta diena.

Iš Maskvos išskridau 12 vai. 10 min. dienos laiku. Lėktuvas pilnas keleivių. Daug turistų: angliškai kalbančiųjų grupė iš Kanados, atskirai - - būrelis vokiečių. Daugiausia triukšmo kelia prancūzai, ypač jų vaikai nepaliaujamai šūkauja, makalojasi, rangosi per lėktuvo sėdynes, o tėvai nieko nesako. Rusai į tuos vaikus piktai žvilgteli, turbūt pagalvoja: europiečių kultūros pažiba, prancūzai, su moderniškai auginama jaunąja karta.

Sėdžiu tarp storo ruso ir nei žodžio nepratarusio negro. Pranešimai rusiškai. Nusileidžiant ir angliškai. Beskrendant, davė išgerti po puodelį limonado.

Muzika visam lėktuvui, klausymuisi ausinėlių nėra. Jokios spausdintos informacijos. Daiktams lentyna be atitvėrimų, be uždarymų. Lėktuve anglų kalba du užrašai: Exit. No smoking. Kitokių svetimų kalbų nenaudoja. Lėktuvas skrido, nusileido gerai. Iš Maskvos į Leningradą skridome l valandą ir 5 minutes. 


» Leningrade  » Sugrįžti į pradžią

Nusileidus, vos pradėjus eiti, aerouosto pastate pamačiau stambaus sudėjimo vyriškį, laikantį didelį įrašą su mano pavarde. Kaip man Vašingtone buvo pranešta, nupasakota — pasitiko JAV Leningrade konsulas spaudai ir kultūrai James W.Hutcheson. Atpažinau iš nupasakojimo. Pasisveikiname, tarsi būtume seni pažįstami.

Maloniai kalbėdamiesi, žingsniuojame. Jis čia konsulo pareigose jau virš dvejų metų. Man įdomu, ką jis žino apie Lietuvą. Vardina Brazauską, Landsbergį, net svarbesnius jų pasisakymus. Kadangi JAV nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, tai oficialiai jis nėra susipažinęs su svarbiausiais Lietuvos asmenimis. Sakosi lietuviškai nemokąs. Apie Lietuvą skaito rusų kalba laikraščiuose. Jam įdomu pasikalbėti su Amerikos lietuviu, sužinoti užsienio lietuvių nuomonę.

Bepasakojant, šio to klausia. Jam įdomiau Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių reikalai, ne užsienio lietuviai. Išgirdęs, jis labai stebisi užsienio lietuvių gyva veikla. Anksčiau jis profesoriavęs Lenkijoje, dėstęs kalbas. Kalbamės apie lietuvių kalbą, literatūrą. Vokiečių kalbininkas prof. Wolfgang P. Schmid neseniai paskelbė, kad europiečių kalbos išsivystė iš aisčių (baltų) kalbos, o aisčių (baltų) kalbų pagrindas yra lietuvių kalba. Nurodau, kur galėtų gauti tokių duomenų. Pasiūliau išmokti lietuvių kalbą, jam būtų įvairiopai naudinga.

Greta esančioje aikštelėje stovėjo konsulo automobilis. Prašė sėstis greta, bus patogiau kalbėtis. Išvažiavo be jokio trukdymo.

Važiuodami Leningrado gatvėmis tęsėme pasikalbėjimą apie Lietuvą. Norėjo išgirsti, kaip numato tvarkytis atsikurianti nepriklausoma Lietuva. Sakau, ne užsienio lietuviai, bet Lietuvos lietuviai nustatys savojo gyvenimo taisykles. Taip, mes esame tos pat tautos žmonės, žinome tautos galvojimo pagrindus, bet iš kitų kraštų atvykusieji tegali su vietiniais gyventojais pasikalbėti, pasitarti, gal padėti, o sprendžiamoji valia bus vietinių lietuvių. Mes visi norime lietuvių tautai gero. Per keletą okupacinių dešimtmečių sovietai stengėsi sugadinti lietuvių tautą, įsprausti ne lietuvišką, o rusišką ar sovietinį galvojimą, daug ko negerbimą. Tai sovietai vykdė naikindami lietuviškas knygas, jų vieton spausdindami ir kišdami neteisingas ir melagingas knygas. Sovietai prievartavo lietuvių šeimas, tikinčiuosius, prievarta grūdo rusų kalbą ir raštą, norėjo sunaikinti lietuviškumo pagrindus, religiją, pagarbą šeimai ir viską, kas brangu lietuviams. Lietuvių tauta iš kelių pusių apkapota, jos žemės pasigrobtos, išdalintos, į jas privežta šimtai tūkstančiai piktų barbariškų kolonistų. Antrasis pasaulinis karas, okupacijos sunaikino apie trečdalį buvusios Lietuvos gyventojų, arba daugiau kaip milijoną žmonių. Atimkite iš JAV trečdalį gyventojų, juos brutaliai nužudydami, sušaldydami, duodami utėlėms ir vilkams suėsti, tada paklauskite likusių, kaip jie norės tvarkytis. Mes tikime, mes norime tikėti, kad reikalingam momentui atėjus, JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybę, sudraus buvusį okupantą, pasiųs savo ambasadorių į Vilnių. Amerikai būtina gražiai bendrauti su Lietuva ir Baltijos kraštais Latvija ir Estija, svarbu toje srityje turėti palankius gyventojus. Sutikime, Amerikai ne vistiek, kokią svetimą kalbą mokys lietuvių, latvių, estų gimnazijos, o kalba yra kultūros durys. Tikėkime, JAV nenorės šias tautas pakreipti priešinga kryptimi.

Jis mano, kad Sovietų Sąjunga tuojau pripažintų Lietuvai nepriklausomybę, gal net Latvijai ir Estijai, bet sovietai bijosi, kad tada to pat pareikalautų Ukraina ir kai kurios kitos Sov. Sąjungos ribose esančios tautos. Kaip tvarkytųsi lietuviai, jei jiems pavyktų atgauti buvusias prūsų žemes imtinai iki Vyslos? Žinome, Potsdamo sutartimi šiaurinė buvusios Prūsijos dalis pavesta laikinai Sov. Sąjungos administracijai, o pietinė dalis laikinai Lenkijos administracijai. Kaip žinoma, Lietuva ir Sovietų Sąjunga 1920 metais Maskvoje pasirašė taikos sutartį, joje nustatytos sienos rytinėje ir, iš dalies, pietinėje Lietuvos pusėje. Toje sutartyje įrašyti nutarimai turi būti įvykdyti. 


» "Leningrado" viešbutyje  » Sugrįžti į pradžią

Pasikalbėjimo nebaigėme. Štai, ir didelis viešbutis „Leningrad". Nepalyginamai geresnis už Maskvos „Intourist". Įregistravo, lagaminą pastatė mano kambaryje 231. Davė savo vizitinę kortelę su JAV konsulato adresu, telefonu, taip pat privačiu jo namų telefonu. Prašė kreiptis kada tik norėsiu. Rytoj l vai. dienos atvažiuos mane paimti, nuveš į aerouostą, skrisime į Vilnių, kur mūsų lauks Amerikos knygų paroda jaunimui.

Kambarys tvarkoje. Langas į Ne vos upę. Lygiai prieš langą, kitoje Nevos pusėje, stovi pagyvenęs karo laivas „Aurora", kuris 1917 metais talkinęs nuversti carą, padėjęs įveikti „baltųjų" rusų karines jėgas. Dabar tas laivas laikomas kaip plūduriuojantis sovietų karinis paminklas. 6 valandą vakaro išgirdau griežtą rusišką komandą, dūdų orkestro muziką per garsintuvą — vėliavos nuleidimas laive.

Vandenyje atsispindi negausūs žiburiai.

Televizijoje nieko įdomaus.

Viešbučio apačioje galima pasivaikščioti. Už stiklų matyti parduotuvių, bet dabar visos uždarytos.

Valgomasis trim aukštais. Atsisėdu apačioje. Patogu dairytis. Nei joks patarnautojas neprieina. Moju ranka. Neateina. Kviečiu dar vieną, jis tuoj ateitų, čia ne jo stalas, kitas vyras ateis. Lūkuriuoju, kaip iki tol. Padavėjai vaikštinėja savo takais, būsiu prie negero tako atsisėdęs. Moju dar vienam, tas pakelia ranką, bet vistiek neprieina. Ką gi, einu prie didelio stalo, kur dėstomos lėkštės. O jie prie ano stalo, kur sėdėjau (net ranka nurodo), patarnauja tik vakarienės laiku, dabar ne vakarienė. Jei noriu greitai pavalgyti, tai reikia eiti tenai, pasukti kairėn, tada tiesiai, bus užrašyta Extra. Tenai gausiu valgyti.

Prie tų Extra durų niekas nei sėdi, nei stovi. Įeinu, sėduosi prie stalelio. Žmonės ateina su pilnomis lėkštėmis. Už kampo prikrauta lėkščių. Didelis bliūdas su silkėmis. Yra kitokių žuvų, daržovių, duonos, pyragų, mineralinio vandens, alaus. Kiek ko nori.

Maistas geras. Mineralinis vanduo keisto skonio.

Gretimai sėdintis rusiukas jau įkaitęs nuo alaus, mergaitei susiriesdamas pasakoja, toji abejingai klausosi.

Išėjus, prie Extra durų sėdėjo mergina. Ji buvo minutėlei pasitraukusi. Dėkoja, kad sumokėjau. Nebrangu.

Apačioje pasivaikščiojimui takai. Už plačių stiklinių langų čiurena vanduo, ant smėlio prie vandens tupi antys.

Alinė. Parduoda tik užsienio valiuta. Atsisėdu kampe. Atėjo septyni jauni vokiečiai ir viena vokietaitė. Vienas vokietukas bando prisikalbinti netoli sėdinčią rusaitę, pramokusią vokiškai. Vokiečiai taip apsėdo aplinkui mane, kad nė krust. Jie gurkšnoja alų, garsiai kalbasi. Į mane nė žvilgt. Atsistoju, rodau, kad noriu išeiti. Tada vienas pasitraukė.

Mano kambaryje ramu. Veikia dušas, yra šilto ir šalto vandens. Rankšluostis vienas, ilgas. Televizijoje vėl nieko įdomaus nerandu. Užsiklojimas švarus. Rūbams vienas kabiklis. Vienas muilo gabalėlis.

Gailiuosi, kad nepasirūpinau kokio lietuvio telefono. 


» Vanduo  » Sugrįžti į pradžią

Vartau keliautojams pritaikytą leidinėlį, įduotą Vašingtone. Juodomis raidėmis įrašyta: Leningrade blogas vanduo, primygtinai patariama negerti nevirinto vandens, nedėti ledų į gėrimus, nes galima susirgti. Gerti tik virintą ar iš bonkų vandenį, įskaitytinai dantų valymui. 

Šiuo metu (1989 metais) Leningradas esąs Europoje didumu ketvirtas miestas, po Maskvos, Londono, Paryžiaus. Miestas 1703— 1914 m. vadintas St. Peterburgu, arba Petersburgu. Iki 1924 metų — Petrogradu. Po Lenino mirties 1924 m. pavadino Leningradu. Jei Lenino „markė" kris, gali būti pakeistas miesto vardas. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenė buvo apsupusi Leningradą, daužė, norėjo sulaikyti maisto pristatymą, žuvę apie pusė milijono gyventojų, bet miestas nepasidavė. Dabar mieste ano karo žymių nemačiau.

Rusijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą, krašte prasidėjo riaušės. 1917 m. rugpjūčio mėnesį sukilėliai suėmė carą Nikalojų II (Ni-kolay Aleksandrovič), jį su visa šeima kalino Petrapilyje carų vasariniuose rūmuose. Vėliau — išvežė į Sibirą. Ir 1918.VII.16 Jekaterinburge (dabartinime Sverdlovske) sušaudė carą Nikalojų II, jo žmoną, keturias jų dukteris ir sūnų. Taip buvo pakrikštyta Sovietų Sąjunga.

Mieste nuo senovės gyveno lietuvių, net ištisa eilė žymių asmenų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Petrapilyje gyveno apie 30000 lietuvių. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis jų grįžo atgal į Lietuvą. 1927 m. buvę apie 6000 lietuvių, 1970 m. apie 3300. Neužtikau duomenų, kiek lietuvių buvo 1989 m. Seniau apie Petrapilio lietuvius buvo pilna korespondencijų lietuvių spaudoje.

1918 m. Petrapily kun. Vladas Mažonas įkūrė lietuvių moksleivių skautų skiltį ir ją globojo. 


» Prie Nevos upės  » Sugrįžti į pradžią

Spalio 11 d.

Iš anapus Nevos skardena šaukiantieji šūksmai nuo „Aurora" laivo. Jis tebeplūduriuoja priinkaruotas krantinėje.

Laikas pusryčiauti. Lentynoje šio ryto gėrybės: pyragai, sūris, kava, arbata, cukrus, pienas. Moteris rusiškai pasako kainą. Ištiesi pinigėlių, ji pasirenka.

Užkandinėje visi staleliai užimti. Žmonės stebėtinai tyliai šnekučiuojasi. Išeinu į didelį koridorių. Yra žemų staliukų, prie jų žemų kėdžių. Kažin kokiam reikalui duoda 6x6 centimetrų plonutį popieriaus gabalėlį, turbūt servetėlė.

Nulipus apačion, tarnautoja pritaria sumanymui pamatyti Ermitažo muziejų. Taksi vairuotojai prie durų ir lauke, geriausia iš anksto sutarti, už kiek nuveš.

Gerokai pavažiavome Nevos upės pakraščiu. Joje visai menkas judėjimas. Taksistas nieko neklausinėjo, nuvežė už du rubliu. Pridėjau pokelį kramtomos gumos, vyras smagiai nusišypsojo.

Didelis pastatas. Keista, bet įėjimas pro mažas duris rūsyje, gal kitur taisė. Dabar 9 vai. ryto. Apytyliai zurendami, stoviniuoja prie to rūsio durelių laukiantieji. Uniformuotas aiškina, kad atidaroma gerokai vėliau, skaičių rašo pirštais ant sienos.

Lynoja. Turiu pusantros valandos. Žingsniuoju Nevos pakraščiu. Nedaug vaikštinėjančių. Gatvėmis judėjimas irgi menkas. Graži pakrantė. Yra gražių pastatų - - carų palikimas. Prie didesnių rūmų vaikštinėja po du kareiviu. Atrodo, visos lankytinos vietos dar uždarytos.

Grįžtu atgal. Netoliese groja dūdų orkestras. Nustoja lynoti. Aikštė erdvi, rūmai gražūs, tai esanti Sovietų Sąjungos karinės vadovybės būstinė, išlikusi nuo caro laikų. Kareiviai žygiuoja, jauni vyrai kerta kojom kiek drūti, ant pečių kiekvienas turi po šautuvą su durtuvu ir raudona vėliavėle. Didesnę kareivių grupę veda karininkai, vienas, net atbulas, labai įdėmiai žiūri žygiuojantiems kareiviams į akis, kažin ką sako. Ruošiasi kariuomenės paradui. Ir čia nedaug žiūrovų. Tolėliau stovintis didelis kariškas orkestras, pučia pilnomis burnomis, būbnais pliekia iš paskutiniųjų. 

Prie Nevos upės. Leningrad, 1989.X.11. 


» Ermitažo muziejuje  » Sugrįžti į pradžią

Grįžtu prie netoliese esančių Ermitažo muziejaus rūmų. Daug laukiančių. Vidun patekau lengvai. Rūbinėje reikia palikti paltus, skrybėles. Išduoda numerėlius. Foto aparatą leido įsinešti. Įėjimas vienas rublis.

Ermitažo rūmai iš lauko ir viduje puikūs. Įsteigti pradėjusi Kotryna II 1764 metais, vėliau kiti carai. Komunistinės revoliucijos metu daug išvogta, sunaikinta. 1928 — 1929 m. dalis brangių meno rinkinių parduota į užsienį. Šiuo metu Ermitaže esą apie 2600000 eksponatų. Muziejuje įvairūs skyriai. Išstatyta tiktai dalis turimų daiktų. Radimai gražūs. Muziejuje daug salių.

Norėjau pasižiūrėti į viduramžiais vartotus rūbus, šarvus, ginklus, tarp jų turėtų būti kas nors iš tuo laikmečiu galingiausios Europos valstybės Lietuvos. Riterių šarvams atskira salė, bet išstatyta tiktai pakraščiais, vidus tuščias. Tenai tiktai italų, prancūzų ir vokiečių kai kurie šarvai, ginklai. Nei jokio daikto iš ano meto Lietuvos, tarsi tokio krašto visiškai nebuvę.

Ermitažo muziejaus rūmai Leningrade (dabar Petersburge) prie Nevos upės.

Visame Ermitažo muziejuje neužtikau nei vieno eksponato iš Lietuvos, nei vieno žodžio apie Lietuvą, lietuvius! Jų knygynėlyje tikėjausi rasti ką nors apie Lietuvą, bet ir tenai nieko, o nieko apie Lietuvą. Sovietai Ermitažo muziejaus lankytojus aiškiai kvailina, nutyli istorinę tiesą, garsina tiktai rusišką ir sovietinę mintį. Rusiški komunistai daug istorinės tiesos apvilko dekoratyviniais komunistiniais ar sovietiniais rūbeliais. Jie nuolatos keičia, perrašinėja istorinius duomenis rusams palankiai. Jie iškarpo enciklopedijų ir meno knygų puslapius, dažnai sunaikina visą laidą, o sunaikintų vieton išspausdina sovietiniai nudailintą. Net ir dabar Sovietų Sąjungoje daug ko gyventojams „nereikia žinoti".

Pamažu lipu laiptais žemyn, ir aukštyn.

Rūbininkei padaviau numerėlį. Mano lietpaltis kabėjo netoliese. Atnešė, pakėlusi šypsodama siūlo apsivilkti. Už malonų patarnavimą pasiūliau švarko kišenėje pasipainiojusį trijų rublių pinigą. Ji dirstelėjo, pasakė kad tai per daug. Vieną rublį mielai paėmė.

Į gatvę išėjau pro tas pačias mažas duris rūsyje.

Ermitažo muziejuje, yra daug nuo XVIII a. iš Lietuvos išvogtų meno, kultūros vertybių, apie tai rašiau kitose knygose. Rusai tebeplėšia ir Sovietų Sąjungos (Sojuzo) vardu. Jie Lietuvos, lietuvių tautos, taip pat Latvijos, Estijos ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų tautų meną, kūrybą stengiasi uzurpuoti, tarsi tai būtų jų.

Iš Leningrado etnografė Dina Gorb, tuo reikalu mažumėlę paskelbė: Pabaltijo tautodailės raida ir problemos. Straipsnyje: Lietuvos liaudies dailės muziejinių kolekcijų mokslinis komplektavimas ir panaudojimas TSRS tautų etnografijos muziejuje, p. 52—59. Vilnius, 1990. Iš ten:

„Valstybiniame TSRS tautų etnografijos muziejuje (toliau VEM) Leningrade saugoma daugiau 270 tūkstančių daiktinių buities ir kultūros paminklų beveik 160 TSRS tautų, tautybių, etnografinių grupių ir daugelio užsienio šalių. Tarp jų Pabaltijo tautų dailės kolekcijos atrodo nedidelės; antai, šiuo metu Lietuvos kolekciją sudaro 2374, Latvijos — 2082, Estijos — 3180 eksponatų.

Muziejus organizavo parodas ir užsienyje, vardinami metai, valstybės, kaip Japonija, Prancūzija, Libanas, Belgija, Bulgarija, Vengrija, Švedija, Indija, Zimbabvė, Olandija, Vietnamas, Jugoslavija, Kampučija, Brazilija.

Ir eilėje miestų Sovietų Sąjungoje. Pabaltijo skyriuje rodytas „Baltijos juros saulė — gintaras". (58).

Straipsnyje net neužsimenama apie XVIII a. ir kitais laikais iš Lietuvos išplėštas meno, kultūros vertybes.

Lietuviai kuria, saugo, o rusai tokiomis mūsų tautos vertybėmis garsinasi.

„Petrapilio choro regentų ir dirigentų tarpe Sasnausko choras buvo laikomas tos rūšies chorų — pirmųjų; su malonumu jo klausydavo ypač didžiojoje savaitėje". (J.Žilevičius, „Suomėn Laulu" Kaune. „Muzikos Menas" nr. 5—6, p. 1. Kaunas, 1924). 

Per šią skylę rūsyje įleidžiama į Ermitažo muziejų. 1989.X.11.

Viduramžiais vakariečių nešioti šarvai. Ermitažo muziejuje, Leningrad. 1989.X.11.

Prie Emitažo muziejaus nėra taksi, o man reikia skubėti. Vienas stovėjo, vairuotojas kalbėjosi su milicininku, bet jis užimtas, laukia kito asmens. Paėjau upės link. Atvažiuojantį taksi sulaikau, įsėdu, užtrenkiu duris ir tada pasakau kur vežti. Atvežė. Pasiūliau tris rublius (likusius nuo rūbininkės), bet neėmė, prašė vieno dolerio.

Viešbutyje „Leningrad" patikrinau savo kambarį, ar viskas susidėta. Keltuvu žemyn. Čia pat jau ateina JAV konsulas James W. Hutcheson. Jis vėl „atima" mano lagaminą, tempia prie savo automobilio, reikia skubėti.

Važiuojant maloniai kalbėjomės panašiomis temomis, kaip vakar. Automobilį palieka aerouosto kieme be jokio bilietėlio. 


» Palieku Leningradą  » Sugrįžti į pradžią

Leningrado aerouoste lengvai įsiregistravome. Laukiamajame baras gėrimus ir smulkmenas pardavinėja tiktai „kieta valiuta", rublių neima. Pagalvojau, kai Lietuva įsives litus, tai mūsų litas bus tvirta valiuta, o rublis kaip buvęs taip ir paliks pastumdėliuku.

Skridimo tvarkaraštis elektriniai keičiamas lotyniškomis raidėmis, ne rusiškomis.

Daiktų kontrolės kaip ir nebuvo, tikrintojas paprašė praverti mano rankinį krepšį, bet net rankos neįkišo. Viskas tvarkoje.

Į lėktuvą — pagal tvarkaraštį. Vietos nėra numeruotos. Atskrido iš kur nors, tai daug žmonių jau sėdėjo. Praeinant, girdėjau lietuviškai besikalbančių, atrodė, vietiniai lietuviai. Išskrendant, pranešimas rusų ir lietuvių kalbomis. Padėkojau tarnautojai, kad taip gražia, taisyklinga lietuvių kalba pranešė apie skridimą. Skrendant, grojo rusiškų lengvų melodijų, vieną lietuvišką, vieną anglišką. Iš Leningrado skrendame tiesiai į Vilnių, be sustojimo. Artėjant prie Lietuvos dangus giedrėjo, debesys retėjo. Apačioje matyti žemė. Juo tolyn, tuo gražyn. Kažkaip žemė darosi panašesne į lietuvišką žemę. Daug žalumo. 


» Pamatau Vilnių  » Sugrįžti į pradžią

Tolumoje pradeda rodytis namai. Dar kiek — ir pamatau Vilnių f Akimis gaudau besikeičiančius vaizdus, juos mintyse vardinu.

Aukštėliau miesto pakilę Gedimino pilies griuvėsiai. Kaip vienas bokštas buvo, taip vienas ir paliko. Sovietai — komunistai neleidžia pilnumoje atkasti, atstatyti Gedimino laiko pilį Vilniuje. Turbūt, bijosi, kad Vilniaus pilis neatrodytų gražesnė, įspūdingesnė už Maskvos Kremlių. Gedimino pilies vietovė tik mažumėle atstatyta, nei iš tolo neleidžiant pamatyti tikrai buvusį architektūrinį grožį, pilies rūmus, bokštus, mūro sienas. 

Smagu atsiminti auksinė senovė,
Kada viešpatavo didi Lietuva;
Smagu aplankyti garbinga vietovė,
Kame plevėsavo tautos vėliava.
 
Garsios pasiilgęs tėvų praeities,
Važiuoju į Vilnių. Tenai Gedimino
Pilis, Aušros vartai — paguoda širdies!
Tiek kartų vaizduotę kilnojo, graudino.

Motiejus Gustaitis 

Panašiai nutylimos, nustelbiamos, neleidžiamos atstatyti kitos istorinės pilys sovietų okupuotoje Lietuvoje. Sovietai bijosi lietuvių tautos, Lietuvos istorinės praeities. 

„Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybės, Lenkijos valdovų, mongolų — totorių chanų pasiuntiniais. Vilniuje oficialų... Gedimino paskyrimą gaudavo naujieji LDK priklausančių rusų žemių kunigaikščiai. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai.

1323—1324 m. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje — tuometinę popiežių rezistenciją. Kad ir paradoksalu, bet garsas apie Vilnių Europoje užgožė net pačios Lietuvos vardą". (Alvydas Nikžentai-tis, Gediminas, p. 91, Vilnius, 1989).

Lietuvos karalius Gediminas į svetimus kraštus buvo pasiuntęs daug raštų, juose aiškiai pažymėdamas, kad jis yra lietuvių ir kitų karalius, valdovas. (V.Pašuta ir I.Stal, leidinyse „Gedimino laiškai", Vilnius, 1966, vertimai lietuvių kalba).

Vieno laiško pradžia, rašyta Vilniuje 1323 m. gegužės 26:

„Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, S tėti no, ir Gotlando (miestų) reikalų valdytojams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir kokios padėties amatininkams (siunčia) pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą.

Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui Kristui tokiu būdu..." (37).

Knygoje paskelbta 18 laiškų. Paskutinis rašytas 1338 m. lapkričio l d., liečia prekybinę sutartį su Livonijos ordinu. Pradžia:

„Nuo Eviastos žiočių tiesiog tuo keliu, kurį valdo Lietuvos karalius Gediminas, Nicevros kryptimi ir nuo Eviastos žiočių per Dauguvą iki dvarvietės, kuri vadinasi Uspaldė, ir nuo jos tiesiog į tą kaimą, kuris vadinasi Stripainė, aukščiau to kaimo nei už kelio, nei tame kelyje nei Lietuvos, nei magistro žmonės neturi kėsintis į kieno nors gyvybę ar turtą. Štai Lietuvos žemės, kurias liečia ši taika: Balnikė, Kedraichė, Nemensijanė". (187). Balnike reiškia Balninkai, Kedraichė — Giedraičiai, Nemensijanė — Nemenčinė.

Sovietai-komunistai buvo susprogdinę Tris kryžius, stovėjusius netoli nuo Gedimino pilies. Tik neseniai lietuviams pavyko juos atstatyti. Dabar kryžiai iš tolo baltuoja.

Katedra. Sovietai norėjo sunaikinti religiją, bažnyčias atiminėjo, tenai įtaisė fabrikus, bedievybės rodinius. Vilniaus katedrą buvo pavertę muziejumi. Paskutiniu metu lietuviai išsikovojo teisę Katedroje melstis ne vien slapta. Požemiuose lietuvių archeologai atrado iki tol nežinotų istorinių duomenų, daiktų.

Vilniaus bokštas stovi netoli Katedros. Tai žymiausias bokštas dabartinėje okupuotoje Lietuvoje. Manytina, bus atrasta reikšmingų duomenų apie šį bokštą, jo reikšmę.

Daug senosios lietuvių praeities, spėtina, tebėra žemėje.

Lėktuvas leidžiasi, krypsta šonan. Skrendame neaukštai, vaizdai greitai keičiasi. Lengvai nusileidome Vilniaus aerouoste.

JAV konsulas, kiek anksčiai išėjęs, laukia prie lėktuvo, kad drauge galėtume eiti. Jis paima mane už rankos, maloniai taria (angliškai) „Tai jūs esate savo mieste, savo krašto sostinėje". 


» Vilniuje  » Sugrįžti į pradžią

Vilniaus aerouosto pastatas niūrus, pilkas, neįdomus. Sovietinė statyba.

Viduje, Amerikos konsulą sveikina, jei teisingai išgirdau, Lietuvos Užsienio reikalų protokolo šefas. Ir mudu susipažįstame. Konsulas su manimi atsisveikina, netrukus susitiksime knygų parodoje. Jiedu nueina.

Tuo pat laiku jauna mergina klausia, ar aš esu aš. Ji atsiųsta „Intouristo" mane sutikti, nuvežti į viešbutį „Lietuva". Amerikos konsulas bus nuvežtas į kitą viešbutį.

Už durų stovi keletas automobilių. Su šiuo būsiu nuvežtas. Ji tuoj atvyko su atskraidintais mano daiktais.

Šoferis nekalbus, rūko cigaretę po cigaretės. Vos prasižiojus — aiškiai girdisi rusiškas akcentas, lietuviškai bus Lietuvoje pramokęs.

Dairausi pro automobilio langą. Vilniuje gyvenau nuo 1939 metų pabaigos iki 1944 m. vasaros. Po tokios pertraukos vėl Vilniuje! Taip nuostabu, kad vienas sau judinu galvą.

Važiuojame gatvė po gatvės, bet vietovių nepažįstu. Ar čia naujos gatvės, nauji namai, ar viskas pakeista? O gal pamiršau? Na, jei kas pasiūlytų pėstute nueiti į Tauro gatvėje buvusį studentų bendrabutį, ar pataikyčiau? Jei nepažįstu aplinkos, tai ar vien nuojauta pasirinkčiau teisingą kryptį? Gal iš automobilio lango per siauras akiratis? Skaitau pravažiuojamų gatvių pavadinimus, bet vistiek negaliu susigaudyti. Ar gatvių vardai pakeisti? Tai kaip čia... paklys-čiau savo valstybės sostinėje, kurią taip gerai pažinojau, pėsčias buvau visomis kryptimis išvaikščiojęs. Štai, ką padarė pusšimtis metų!

Vilniuje gatvių užrašai lietuviški ir rusiški, kai kur tiktai rusiški. Mane tai erzina. Klausiu rusą vairuotoją, kodėl kai kur tiktai rusiški užrašai, kodėl nėra lietuviškų? Lietuvos sostinėje turi būti lietuviški užrašai, kaip Maskvoje rusiški, ar ne? Šoferis pamažu atsako, kad visko iš karto negalima pakeisti.

Vilniaus aerouosto pagrindinis pastatas. 1989.X.11.

Vilniaus aerouoste vyrauja rusiški užrašai

Šaligatviu eina jaunimo būrelis, mergaitės ir berniukai, nešasi įsidėję knygas. Jie neatrodo netvarkingi. Jau artėja vakaras, po penktos valandos.

— Iš kur eina tie mokiniai?
— Iš mokyklos.
— Ar tik dabar baigiasi pamokos?
— Taip.
Ir paklausia, kada iš mokyklų grįžta amerikiečių vaikai Amerikoje.
 


» Viešbutyje "Lietuva"  » Sugrįžti į pradžią

Iš tolo matosi didelėmis raidėmis įrašas „Lietuva", tai „mano" viešbutis. Priekyje — aikštelė automobiliams. Mane atvežęs įneša lagaminą, padeda prie registracijos stalo.

Malonios merginos kalba taisyklinga lietuvių kalba. Įregistruoja, kambarys 915. Nurodo, kur keltuvas, valgykla. Linki sėkmės.

Aplinkui švaru, maloni aplinka. Laukiamasis su plačiom ir minkštom kėdėm. Televizija aukščiau. Suvenyrų parduotuvė. Kitokie patarnavimai.

Keltuvas geras. Koridoriai iškloti kilimais. Durys tvirtos. 

Kambarys jaukus, didesnis ir malonesnis už Maskvoje ir Leningrade turėtus. Didesnis televizijos aparatas. Geros spintos. Dvi švariai paklotos lovos. Telefonas. Didelis langas, pro kurį žvilgsnis į Nerį ir Vilnių.

Tuojau pamatau rkraidinėj ančių kuosų. Jos visad linksmos, net skraido įdomiai. Atsimenu, Lietuvos ūkiuose ar miesteliuose kuosos, pavasariui įsižydėjus, pradėdavo užkimšti nusižiūrėtą kaminą, į jį mėty damos atsineštus pagaliukus, šakaliukus ar kitokius daiktelius. Kantriai pasidarbavusios, kaip reikiant užkimšusios, pradeda krauti baigiamąją lizdo dalį. Krosnį užkūrusios šeimininkės iškart sužino, kad kuosos bus įsitaisiusios kamine, nes kambarys bematant prisipildo dūmų. Seimininkas lipa ant stogo, šiaip taip atpalaiduoja kaminą nuo kuosų primėtytų daiktelių. Lietuviai, kiek žinau, už tokius nusikaltimus kuosų nebausdavo, tik išvalę kaminą saugodavo, kad iš naujo neužkimštų, pasirinktų kitur perėjimui vietą.

Man kuosos atrodo kaip linksmos, malonios gerų žmonių kaimynės. Antai, čia viena kuosa atrado duonos ar pyrago gabaliuką. Kita kuosa tuoj pastebėjo, bando atimti. Pirmoji pasikraipydama skrenda šalin, antroji iš paskos. Pirmoji dar kiek paskrido, antroji paliko ramybėje. Tada pirmoji ramiai kapojo radinį, sulesė iki trupinėlio.

Panašių paukščių šposavimų nesu matęs Amerikoje.

Dainelė kuosai

Kuosa, kuosa,
Kuosele,
Dūmų pilkoji sesele,
Atlėk, kuosele, atlėk,
Pilką kiaušinį padėk!
Geriausiai -
Mūsų kieme,
Senam
Suodinam kamine,
Kuris
 
Seniai neberūksta,
Kuriam
Šilumėlės trūksta...
Sups
Kamine kiaušinėlį
Dūmų pūkuoti šešėliai,
Ir išsiris
Kuosiukas –
Skardus
Kibirkšties balsiukas!
 

Ramutė Skučaitė Iš Vilniuje spausdinamo jaunimėliui žurnalo „Žvaigždutė" 


» Televizijoj rusiška propaganda  » Sugrįžti į pradžią

Įjungiu televiziją. Sugaunu dvi stotis, kurių viena turėtų būti lietuviška. Toji, tariamai lietuviška, rodo rusišką paišytą filmuką (kartūną) vaikams, jaunimui. Matome, senelė ir senukas, nupaišyti, nudailinti taip maloniai, kalba nusaldintai, jie tokie nelaimingi, kad nors eik ir padėk seneliams. Tai tokia televizijos programa maitinami iš mokyklų grįžę lietuvių vaikai sovietų okupuotoje Lietuvoje! Mokyklose, spėju, irgi kemša rusišką ar sovietinį dėstymą, paklusnumą sovietams ar rusiškai kalbantiems, kai tuo tarpu daug ko lietuviško neleidžia. Sovietai stengiasi lietuvišką jaunimą išauklėti paklusnų rusiškai kalbai. Tolygiai negerbimas religijos, nevertinimas kitokių kalbų, paklusnumas sovietinei „žmonių lygybei". Iš Maskvos įkimšta ir lietuviškai (tariamai) televizijai privaloma (?) rodyti sovietinė programa aiškiai parodo, kad Lietuva kaip buvo, taip ir yra griežtoje rusiškų komunistų kontrolėje. Sovietai stengiasi lietuvišką jaunimą nuo mažens padaryti draugišką rusų kalbai, rusų raštui, rusiškiems filmams ir rusų žmonėms, o tada jau nebus sunku pakreipti gilesnėn rusiškon — komunistinėn pusėn.

Kiek vėliau pastebėjau, kad buvo keturios sugaunamos televizijos stotys, visos traukiančios rusiškon pusėn. Mačiau, net angliškai kalbantieji giria, aukština sovietus.

Nusileidžiu į pirmą aukštą, kur yra restoranas „Lietuva". Patarnautojos — malonios lietuvaitės. Pasodina prie laisvo stalo. Paprašiau to pat, kaip mačiau greta valgančius. Greitai atnešė: viščiuko vyniotinis, geras karbonadas su tinkamai paruoštom bulvėm, daržovių, puikios lietuviškos duonos. Valgau pasigardžiuodamas. Bonkutė mineralinio „Birutės" vandens skoningesnė už Rusijoje gertą mineralinį vandenį. Puikiai pagaminti ledai. Arbata arba kava iš Gruzijos. Stalai uždengti baltom staldengtėm, papuošti gyvom gėlytėm. Baltos servetėlės didokos, ne tokios popierinės špygos kaip Rusijoje. 


» Lenkams šūkaujant, rusiška muzika  » Sugrįžti į pradžią

Prie netolimo staliuko atsistoja nudilusiai plika galva pilvotas vyriškis. Gal koks vyresnis, nes keliems sėdintiems įrodinėja, makaloja abiem rankom, nesivaržydamas garsiai šūkauja lenkiškai. Sėdintieji tyli, tiktai galvomis linguoja, reiškia sutinka. Plikagavis šūkauja taip garsiai, matomai nori, kad aplinkiniai girdėtų ir pastebėtų jo mužikiškumą. Norėjau prieiti ir paprašyti, kad taip garsiai nešūkautų, čia ne Lenkijos miškas.

Visam restoranui iš garso juostų grojama lengva muzika, ne kažin kokia. Pliurpia viena po kitos rusiškos dainuškos, slaviškai pakraipytos melodijos. Nei vienos lietuviškos.

Paprašau, kad pakviestų restorano direktorių, noriu pasikalbėti. Maloni lietuvaitė tuoj pakvietė. Atėjo mandagus lietuvis, pasakė savo vardą, pavardę (turiu užsirašęs). Dėkoju už gerą maistą, gražiai padengtus stalus, malonų patarnavimą. Čia man viskas patinka, išskyrus visam restoranui grojamas rusiškas melodijas. Kodėl Lietuvoje rusiškos, o ne lietuviškos? Į čia atvykau iš Los Angeles, Kalifornijos. Tenai lietuviams Lietuva nors tolimas, bet savas kraštas. O čia, Lietuvos sostinėje, net garsiame restorane, esančiame tokiu garbingu vardu viešbutyje „Lietuva", ištisai grojamos rusiškos melodijos. Kodėl? Ar jums įsakyta groti rusiškai? Ar jums tos svetimos melodijos nerėžia ausų? Ar jūs jau pripratote prie rusiškų dainuškų taip, kad neskiriate nuo lietuviškų? Užsienio lietuviai mano, kad sovietinė rusų okupacija yra kartuvės lietuvių tautai. Ar Vilniuje lietuviai taip negalvoja? Ar jūs neturite lietuviškų garso juostelių?

Restorano direktorius sutinka su manimi. Tikrai, jie gal per menkai gina lietuvišką muziką. Tos garso juostelės iš seniau pasilikusios, reiks pakeisti. Taip, pasakys, kad pakeistų, kad grotų lietuviškas.

Prisėdu laukiamajame. Netoli pagrindinės viešbučio durys. Prie jų stovi vyras ir tikrina ateinančių pažymėjimus. Reikia parodyti, kad esi įregistruotas „Lietuvoje". Vėliau man aiškino, kad braunasi neaiškių tipelių ir „plaštakių", galinčių sudaryti nemalonumų. Abejotinų asmenų, kartais, susidaro net eilutės, aiškinančių, kad nori aplankyti tokį ar kitokį asmenį. 


» Mieli lankytojai  » Sugrįžti į pradžią

Vos grįžus į savo kambarį, tuoj pradėjo ateidinėti pirmieji malonūs lankytojai, nors niekam nebuvau sakęs, kad būsiu Vilniuje, kur apsistosiu.

Vakare telefonu paskambino iš JAV Maskvos ambasados atvykusi jų atstovė Susan Robinson, šiuo metu esanti Vilniuje. Maloniai pasikalbėjme. Pasiteiravo, kaip buvo Maskvoje, Leningrade, ar tenai mane pasitiko JAV konsulato atstovas, ar laimingai atvykau į Vilnių, ar viskas tvarkoje šiame viešbutyje. Ji irgi patenkinta buvojimu Vilniuje. Rytoj iš ryto pas mane atvyks toksai asmuo (pasakė vardą, pavardę), man įteiks su Amerikos knygų paroda atvykusiems oficialių priėmimų, lankymų sąrašą, pageidauja, kad juose būčiau, kalbėčiau tos parodos vardu.

Padėkojau už dėmesį. Nors dar nemačiau tvarkaraščio, bet pasistengsiu jį vykdyti.

Vėl pakartojo, jei turėčiau kokių neaiškumų ar sunkumų, kad tuoj jai skambinčiau šiuo telefonu į Vilnių, pranešti ko pageidauju. 

Aš prisimenu, gimtine,
Tavo pievas ir laukus,
O pavasariais sugrįžtant
Gervių ir žąsų pulkus.
 
Buvo gera man ten augti
Tarp savųjų, prie mamos.
Nerandu šiandien pasauly
Tėviškėlės šilumos.
 
Stasys Džiugas

Spalio 12 d.

„Lietuvos" restorane pusryčiavau. Gali kartoti kiek nori, įskaity-tinai kavą. Maistas geras, sveikas, skanus. Daug svetimtaučių net iš Suomijos, Vokietijos, Amerikos. Girdėti ir lenkiškai kalbančių. Tie ne vien turistai ar norintieji susipažinti su Lietuvos muziejais, pasigrožėti gamta. Jie iš Lenkijos atvažiuoja autobusais ir sunkvežimiais, perka viską ką pamato. Nusivežę į Lenkiją, pardavinėja nepalyginamai aukštesnėmis kainomis. Dabar lenkai į Lietuvą važiuoja, plaukia, veržiasi panašiai, kaip meksikiečiai iš Meksikos į Jungtines Amerikos Valstijas. Lietuvos vyriausybė ruošiasi tokius spekuliantus suvaldyti, prekės bus parduodamos tik vietiniams gyventojams. Ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Gudijos, žmonės virtinėmis traukia į Lietuvą. Pagal lenkų ir gudų mastelį — Lietuvoje viskas geriau, pigiau, gražiau.

Nustatytu laiku atvyko mane pavėžinti labai malonus lietuvis. Įteikė storuose apvilkimuose minėtą lankymų tvarkaraštį. Paaiškėjo, kad spalio 10 d. su Amerikos knygų paroda atskridusieji iš Maskvos vyko į Vilnių, buvo apgyvendinti „Draugystės" viešbutyje. Iš ten vyko į biblioteką. Spalio 11 d. nuo ryto darbavosi Martyno Mažvydo bibliotekos rūmuose Vilniuje, tvarkė atvežtas knygas. Susitiko su lietuvių spaudos komitetu, lankėsi „Vyturio" knygų leidykloje.

Žiūrėsime, kaip reikalai klostysis šiandien.

Vytautas Vasiliūnas nuvežė į Lietuvos Auščiausios Tarybos rūmus. Labai maloniai priėmė Prezidiumo sekretorius Liudvikas Sabutis. Pakviesti, susėdome prie tvirto apskrito stalo su elegantišku servizu, lengvu užkandžiu. Puikus patarnavimas, draugiška nuotaika. Trumpai supažindinus su atvykusiais, mus priėmęs Liudvikas Sabutis, dokumentiškai aiškino apie jų įstaigą, jo kalba iš lietuvių kalbos versta į anglų kalbą. Visą kelionėje buvimo laiką, vertėjo pareigas gerai vykdė Edmundas Juškys. Aš kalbėjau lietuviškai, išvertė į anglų k. Visi gavome po dovanėlę: odoje išpjaustytą šių rūmų įvaizdį. Prie didžiųjų vitražų bendra nuotaika. Mus maloniai palydėjo, pasikeitėme adresais. 


» Martyno Mažvydo bibliotekoje  » Sugrįžti į pradžią

Vos iėjusį Mažvydo bibliotekos rūmu, staiga mane apstojo nuostabiai puikus lietuviškas jaunimėlis, vadovaujamas nuoširdžiai besišypsančių mokytojų.

Ant Mažvydo bibliotekos laiptų su lietuvių jaunimui laikraščio "Aitvaras" atstove Rasa Lipskyte. Vilnius, 1989.X.12

Iš Aukščiausios tarybos į visai netoli esančius Martyno Mažvydo bibliotekos rūmus Vilniuje, Gedimino prospekte 51.

Belipant plačiais  laiptais,  švelniai užkalbino graži  lietuvaitė, atstovaujanti Lietuvos didžiausio tiražo laikraštį jaunimui, kuris tuojau bus pavadintas „Aitvaru". Norėtų laikraščiui parengti pasikalbėjimą su manimi. Iki prasidės knygų parodos atidarymas, gal galėtume kur nors ant suolelio prisėsti, pasikalbėti.

Einant, pakliuvau į jaunų, linksmučių lietuvių, lietuvaičių būrelį, atėjusių apžiūrėti knygų parodą. Jaunimėlis juda, vienas už kitą linksmesni. Aplinkui triukšmas, bet jų mokytoja kažin ką tarė. Pasakiau keletą sakinių. Gailėjausi palikti tokius puikius jaunuosius lietuvius.

Kiek nuošaliau prisėdome ant suolelio, malonioji „Aitvarų" atstovė Rasa Lipskytė klausinėja, aš greitomis atsakinėju. Tuo laiku atėjo kito laikraščio atstovai su mikrofonu ir korespondente. Atsiprašau, gal malonėtų lukterti iki šį pasikalbėjimą užbaigsime. Jaučiu, kad per maža laiko atsakinėti į užklausimus. Tąjį pasikalbėjimą „Aitvaras" išspausdino nr. 2, 1989 spalio 21 d. 

Martyno Mažvydo bibliotekos rūmai Vilniuje 


» Amerikos knygų parodos atidarymas. Spaudos konferencija  » Sugrįžti į pradžią

Amerikos knygų paroda vaikams ir jaunimui tuoj pradedama. Kažin kas mane, už rankos paėmęs, lydi prie pasienyje stovinčių garbingų asmenų. Netoliese gražios tautiniais rūbais lietuvaitės skambina kanklėmis. Maloni kanklių muzika. Jos pakyla, nueina. Matyti kelių aukštų bibliotekos laiptai, aplinkui pilna žiūrovų.

Mažvydo bibliotekos antrame aukšte didokas lietuviško jaunimėlio būrys. Gal jiems vadovaujančios mokytojos kažin ką pasakė, nes tuojau jie visi ėmė glaustis prie manęs, prašo pakalbėti, labai maloniai žiūri. Laiko nėra, vadovai mane traukia toliau.

Apie tą Lietuvai didžiai reikšmingą biblioteką duomenų atsiuntė Silvija Vėlavičienė, Lietuvos tautinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja:

„Įsteigta 1919 m. Vilniuje, po to netrukus perkelta į Kauną ir tuoj po karo 1963 metais, pastačius jai pastatą, kuriame Jūs buvote, vėl perkelta į Vilnių. Savo fonduose turi per 4,5 milijono spaudinių. Nacionalinės bibliotekos statutas įpareigoja mus rinkti ir saugoti ateities kartoms visą lietuvišką spaudą, nesvarbu, kur ji būtų leista — Lietuvoje ar už jos ribų.

Bibliotekoje kasmet užregistruojama virš 30 tūkstančių skaitytojų. Visose bibliotekos skaityklose per metus pabuvoja pusė milijono lankytojų. Skaitytojams kasmet išduodama apie 2 milijonus spaudinių. Per metus surengiama daugiau kaip šimtas knygų parodų (teminių, personalinių-jubilie-jinių ir kt.)"

Pirmosios Amerikos knygų parodos jaunimui atidarymo iškilmes pradeda tinkamais žodžiais ir mintimis Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius dr. Vladas Bulavas. Kviečiamas James W. Hutche-son, JAV konsulas spaudai ir kultūrai iš Leningrado. Dideliam nustebimui, jis paskaitė lietuvių kalba ir gana neblogai, suprantamai. Lietuviams patinka, kai JAV vyriausybės oficialūs asmenys kalba lietuviškai, todėl plojimai. Jis man nebuvo užsiminęs, kad kalbės lietuviškai. Kas jam tą kalbą parašė?

Kviečiamas ir aš, nors nežinojau, kad man teks kalbėti. Tariau, maždaug taip:

Mieli broliai ir sesės amžinoje Lietuvos sostinėje Vilniuje! Tebūnie leista jums padėkoti, kaip vienam iš Amerikos atvykusiam lietuviui, už jūsų nuostabiai gražią lietuvišką veiklą, už kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, už įsitvirtinimą mūsų tautos puikioje sostinėje Vilniuje. Mes į čia atvykome ne vien dėl to, kad šiuo sunkiu metu okupuotos Lietuvos lietuviai kovoja taip drąsiai ir sumaniai, net amerikiečiai nustebinti. Jie atsiuntė 650 gražiai išspausdintų amerikietiškų knygų jaunimui, kurios, jums apžiūrėjus, paliks Lietuvoje. Geros knygos lengvina laisvės kovą, todėl linkime daug ir gerų knygų išspausdinti jūsų ir mūsų brangioje Lietuvoje, ypač sostinėje Vilniuje. Jūs gyvuokite, darbuokitės ir žinokite, kad užsienyje yra keletas šimtų tūkstančių lietuvių, kurie galvoja ir darbuojasi panašiai kaip jūs. Kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės tikri užsienio lietuviai eina išvien su nepriklausomybės siekiančia Lietuva.

Tokia lankytojų spūstis Mažvydo bibliotekoje vykusioje Amerikos knygų jaunimui parodoje. R.Ginaičio nuotrauka.

Spaudos konferencija Vilniuje, Mažvydo bibliotekoje. A. Gustaitis (trečias iš kairės) atsakinėja žurnalistams, redaktoriams, vyriausybės atstovams į klausimus. 1989.X.12. R. Ginaičio nuotrauka.

Tuoj po Amerikos knygų parodos atidarymo Mažvydo bibliotekoje vyko spaudos konferencija. Dalyvavo: Lietuvos Ministrų Tarybos atstovas spaudai Česlovas Juršėnas, Mažvydo bibliotekos direktorius dr. V.Bulavas, „Kultūros Barų" vyr. red. V.Chadze-vičius, „Žvaigždutės" vyr. red. J.Laucius, Algirdas Gustaitis, (nuotraukos viduje, stalų kryžmėje). Vilnius, 1989.X.12. R.Ginaičio nuotrauka.

Tuojau einame į gretimą didelį kambarį. Pilna susėdusių spaudos atstovų, redaktorių. Ant stalų užkandžiai, Lietuvos ir JAV vėliavėlės. Vėliau sužinojau, kad tų iškilmių dalis rodyta per Lietuvos televiziją. Pažįstami pasakojo, kaip begaliniai jie buvo nustebę pamatę ir išgirdę mane. Tenai susirinkusieji spaudos žmonės daug klausinėjo, atsakinėjau. Šios Amerikos knygų parodos suruošimas Vilniuje nėra JAV politikos pakeitimas, nes JAV kaip nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, taip ir toliau nepripažįsta. Užsienio lietuviai, kaip ir Lietuvos lietuviai tiki, kad Lietuvos išsilaisvinimas artėja. Mes visi esame tikri, kad netrukus Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė.

Vėliau šių iškilmių dalis buvo pakartota per Lietuvos televiziją, ir tada turėjau galimybę netgi save pamatyti ir išgirsti.

Tuojau po spaudos konferencijos einame prie kaspinu atitvertos knygų parodos. Kviečiamas ateiti priekin. Iš JAV knygas atvežęs ir mūsų grupei vadovaujantis Eli Flam, ima mane už rankos, įduoda žirkles, prašo atidaryti knygų parodą — perkirpti mus atitveriantį kaspiną. Ir tai man visiškai nelaukta.

Aplinkui daug žmonių, jaunimo ir vyresniųjų. Jų į knygų parodą įleidžia tiek, kad būtų galima laisvai apžiūrėti išstatytas knygas, kurios išdėstytos paaukštinimuose prie sienų ir salės viduryje.

Mažvydo bibliotekoje Jungtinių Amerikos Valstijų atvežtą, Lietuvai dovanotą knygų parodą atidaro parodai vadovavęs JAV gyvenantis rašytojas Algirdas Gustaitis. Greta amerikietis Eli Flam. 1989.X.12. R.Ginaičio nuotrauka.

Buvo atvežtos kelios mano knygutės jaunimui. Jas tuojau paėmė parodos eigos tvarkytojas Vytautas Vasiliūnas. (Tada Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungos okupacijoje), ir tuoj išdėstė salės gale atskiroje lentynoje, kurios apačioje — stalelis su gėlyte, tautine juosta. Vėliau, kažin kas padėjo įrašams knygą. Daugelis apžiūrinėjo lietuviškas knygeles. Kas ir ką įrašė ton knygon — nežinau, ji liko parodoje man išvykstant.

Iš JAV į Vilnių atskraidintos amerikiečių knygos jaunimui — gražios, įvairios. Atsigabenti plakatai, lietuvių kalba aiškinantieji paskirus jų knygų laikotarpius, svarbesnius autorius. Viskas dovanojama Lietuvai.

Į knygų parodą įėjimas nemokamas. Kiekvienam siūlomas gražiai išspausdintas plakatas su šūkiu angliškai ir lietuviškai: Give us books, give us wings! Duokite mums knygas, duokite mums sparnus! dalinta ir mažutė brošiūrėlė, kurią čia persispausdiname.

Kalbuosi su parodos lankytojais. Prie lietuviškų knygelių būna net kiek pa skaitančių, ir vėl atgal tvarkingai padedančių. Linksmi jaunieji, mamytės, tėveliai. Klausinėja, ar galėtų tokias knygutes įsigyti Lietuvoje? Norėtų pamatyti filmą Lietuva - - Europos nugalėtoja, kurios tekstas ir 80 iliustracijų išspausdintas knygutės pavidalu, su dail. prof. Adomo Varno viršeliu. Atsakinėju, kad viskas priklauso nuo vietinių lietuvių, jei norėtų jas persispausdinti. Pardavimui nei vieno egzemplioriaus nėra.

Man nepatogu, kad iš skaitlingų užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų, tiktai aš vienas buvau parinktas ir,atskraidintas į Vilnių. Manau, dėl to tūli užsienio lietuvių rašytojai bus nepatenkinti. Tokia gyvenimo lemtis.

Kai kurie lankytojai prašo pasirašyti ant minėto amerikietiško plakato, netgi įrašyti kdkį linkėjimą ar sakinį. Kai nervinuosi, mano rankos dreba, rašysena gaunasi pasibaisėtinai krevezuota. Skaitlin-giausio lietuvių kalba dienraščio „Komjaunimo tiesa" (vėliau pasivadino „Lietuvos rytas") atstovė Inga Brazaitytė kviečia pasikalbėjimui. Bibliotekos vadovai pasiūlo ramesnį kambarį. Rašinį su 4 iliustracijom išspausdino 1989.X. 14 d.

Kita jauna lietuvaitė prašo pasisakyti Vilniaus radijui. Kokie įspūdžiai atvykus? Kaip atrodo Vilnius, sutikti lietuviai?

Sugrįžęs į Ameriką patyriau, kad tą pasikalbėjimą girdėję.

Su Mažvydo bibliotekos direktorium dr. Vladu Bulavu Vilniuje atidarius pirmąją Amerikos knygų parodą jaunimui. Šalia keletas mano knygučių. 


Duokite mums knygas, duokite mums sparnus!  » Sugrįžti į pradžią

Iš visų žinių aruodo, kurias viena karta gali perduoti kitai, iš patyrimo, kurio mokome savo vaikus, niekas nesuteikia daugiau galimybių, nepraturtina dvasios ir neprapliečia mūsų supratimo kaip rašymas ir skaitymas.

Jeigu žmogiškajai egzistencijai palaikyti būtina sąlyga yra turėti maisto bei pastogę, o abstraktaus mąstymo tobulėjimui reikalingas žodinis bendravimas bei apsigynimui nuo priešo būtina jungtis į bendruomenes, tai rašto atsiradimas ir informacijos perdavimas naujoms generacijoms apima kur kas platesnes sferas negu fizinį žmogaus išlikimą arba bendrijų kūrimą.

Kai žmogus vedamas vien tiktai savo paties gyvenimo patirties, rašto neturėjimas bei nemokėjimas skaityti siaurina jo pasaulėžiūros akiratį. Kuometl642 m. anglų poetas Ričardas Lovelace rašė , jog kalėjimo nepastato nei akmeninės sienos, nei geležinių virbų narvai", jis neturėjo omeny beraštį žmogų, bet jo žodžiai šiuo atveju tinkami. Raštas praplėtė žmonijos akiratį, padėjo vystytis analitiniam mąstymui, sudarė atitinkamas sąlygas sudėtingesnės visuomenės vystymuisi ir supratimui, kaip ją valdyti. Asmuo, negalintis skaityti, lieka šių sugebėjimų nuošaly; jis kalinamas neraštingumo sienų, o visuomenė didele dalimi netenka jo intelekto vaisių, kuriems išauginti nebuvo perduotas stimulas iš už jojo tiesioginės aplinkos. 

IŠŠŪKIS

Mūsų laikais visų pramoninių ir aukštą išsivystymo lygį pasiekusių kraštų pagrindinis tikslas yra pasiekti kuo didesnį raštingumo laipsnį. Skaitymas individui atveria kelią į žmonijos kolektyvinės atminties išmintį—ir negudrumą. Skaitydamas jis palygina didžiųjų mąstytojų percepcijas—tiek senais laikais, tiek dabartiniais; jis gali išsiaiškinti, ko žmonija išmoko ir ką ji sukaupė per visą savo vystymosi istoriją ir visa tai apibendrinti, tuo sukurdamas pagrindą savo naujoms idėjoms. Moderniai visuomenei nėra vertingesnio įnašo kaip išsilavinusis, analitiško ir nepriklausomo mąstymo individas, kadangi tiktai su tokiais žmonėmis kuriamas socialinis gerbūvis ir pažanga. 

ATSAKYMAS IŠŠŪKIUI: 1989-ieji-JAUNOJO SKAITYTOJO METAI

Tai buvo šios mintys, kurių pagrindu Jungtinių Valstijų Kongreso biblioteka 1989-uosius metus paskelbė ,,Jaunojo skaitytojo metais". Visoje šalyje jaunimas raginamas skaityti, rašyti bei susipažinti su pasauline literatūra. Dar 1988 m. gruodžio 5 d. prezidentas Ronaldas Reiganas paskelbė proklamaciją, skiriančią 1989-uosius metus Jungtinių Valstijų „Jaunojo skaitytojo metais". Pritardamos šiai proklamacijai, tūkstančiai mokyklų, bibliotekų, pilietinių ir valstybinių organizacijų sudarė programas, puoselėjančias meilę knygai Amerikos jaunimo tarpe.

Dabartinio prezidento žmona Barbara Bus jau seniai remia švietimo programas. Neseniai ji priėmė Amerikos Kongreso bibliotekos darbuotojo Džeimso H. Bilingtono pakvietimą tapti ,,Jaunojo skaitytojo metų" kampanijos garbės pirmininke. Pranešama, kad poniai Buš priėmus Šį pakvietimą, dr. Bilingtonas pareiškė, kad „nuo dabar Kongreso biblioteka turinti naują tikslą, tai yra efektyviau patenkinti Švietimo ir intelektualinius visų amerikiečių poreikius. Tai tikslas, kuris sutampa su pirmosios ledi dėmesiu švietimui".

Ši kampanija susilaukė ir stiprios oficialios paramos. Atsakydami į prezidento Reigano pareiškimą, kad „meilės skaitymui išugdymas vaikams yra lemiamas faktorius jų pačių vystymuisi ir gerovei, lygiai kaip ir mūsų krašto ir jos bendruomenių gerbūviui bei gyvumui", panašias proklamacijas išleido kongresmenai, valdytojai ir gubernatoriai. Ši kampanija rado atgarsį ir tarptautiniu mastu, kadangi meilės skaitymui ugdymas jaunuomenėje yra lemiamas veiksnys visiems kraštams, perduodant savo piliečiams informaciją ir siekiant taikos.

VAIKIŠKOS KNYGOS

Pirmapradis stimulas skaitymui, žinoma, ir yra knygos. Knygos turtina skaitytojo vaizduotę, įkvepia naujomis idėjomis bei padeda plačiau pažinti pasaulį. Knyga— didžioji žmogaus dvasios išlaisvintoja. Tai atsispindi ir pagrindiniame „Jaunojo skaitytojo metų" Šūkyje: Duokite mums knygas, duokite mums sparnus".

Amerikos ekonomijai išsivysčius į po-industrinį laikotarpį, pragyvenimui būtina turėti kuo aukštesnį išsilavinimą ir būti plataus akiračio žmogumi. Šiandien Amerikoje patys tėvai yra labiau išsilavinę profesionalai negu kad ankstesnių kartų, ir geriau supranta švietimo svarbą, ruošiant savo vaikus prasmingam ir džiaugsmo pilnam gyvenimui. Jie perka vaikiškas knygeles ir skaito jas kartu su savo vaikais. Todėl nenuostabu, kad išaugo ir Šių knygų geresnio lygio pareikalavimas.

Atsakydami į tai, Amerikos knygų leidėjai, spaustuvės bei knygynai padidino tiražus, pakėlė leidinių kokybę bei pateikė platesnę pasiūlą. Antai 1986 m. suaugusiems knygų pirkimas pakilo 4%, tuo tarpu vaikiškoms knygoms—15%. Šiuo metu vaikiškų knygų išleidžiama kur kas daugiau negu bet kada ankščiau—per metus išleidžiama 3000 naujų pavadinimų knygų vaikams. Be to, šios knygos turi platesnę mažmeninę realizavimo rinką. Bibliotekoms nuolatos didinamas biudžetas ikimokyklinio amžiaus vaikų knygų užpirkimui; vis plačiau kaip mokymo priemonė naudojamos komerciniu būdu išleidžiamos knygos, šalia standartinių vadovėlių.

Gerų knygų paklausos padidėjimas bei konkurencija rinkoje davė stulbinančius rezultatus: pakilo knygų kokybė bei padidėjo iliustruotų knygų tiražai. Elena Frydman, Niujorko miesto „Morrow" leidyklos vaikiškų knygų skyriaus meno vadovė pasakoja: „Ankščiau mes pasitenkinome vidutinių gabumų knygų iliustratoriais, kurie tiktai nupiešdavo paveikslėlius pagal istoriją. Šiandien mes ieškome kūrybingų ir gabių dailininkų, kurie gali dar ir nuo savęs kažką pridėti pasakojamai istorijai". Pati Frydman parenka iliustratoriams tekstus, nustato knygos formatą, bei palaiko ryšį su spaustuvėmis. „Nauja lazerinė spausdinimo technika suteikia mums galimybę pateikti dailininkams geresnes jų darbų reprodukcijas. Iliustruoti knygas gerus dailininkus patraukia splavų kokybė, detalių perteikimas",—toliau pastebi Elena Frydman.

Vaikiškų knygų spausdinimas lieka skirtingu nuo knygų spausdinimo suaugisiems, todėl skiriasi ir leidėjo lūkesčiai, atitinkamai keičiasi ir šio verslo pakraipa. Pavydžiui, nauja knyga suaugusiems, jeigu ji susilaukė gerų recenzijų, o jos tematika yra aktuali Šiandienai, ji išperkama sparčiai, tačiau po dvylikos mėnesių pardavimo greitis sulėtėja. Tuomet ji bus išleidžiama plonais viršeliais, tuo būdu žemesne kaina dar kelis mėnesius ją išparduodant dideliu tiražu. Vėliau, nebent ta knyga turi daugiametę paklausą, ji visai išnyks iš knygynų lentynų. Aišku, knyga dar gali būti laikinai leidžiama, tačiau ji bus parduodama jau tiktai per užsilikusių knygų sandelius arba ją užsakant.

Vaikiškos knygos, atvirkščiai, parsiduoda lėtai—keli tūkstančiai egzempliorių per metus—tačiau ji leidžiama pastoviai—metai iŠ metų arba net dešimtmečiais. Knygas, kurios mažųjų skaitytojų buvo mėgiamos penktajame dešimtmetyje, lygiai taip pat labai skaitomos ir baigiantis devintajam dešimtmečiui, kasmet vis parduodant du ar tris tūkstančius tos knygos egzempliorių, kad ja džiaugtųsi mažasis skaitytojas arba kad ją paskaitytų savo vaikams ankščiau žavėjęsis šia knyga. 

PASIKEITIMAS KILNOJAMOSIOMIS VAIKIŠKŲ KNYGŲ PARODOMIS

Atžymint „Jaunojo skaitytojo metus", Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos pasikeičia trijomis vaikiškų knygų kolekcijomis, kurias sudaro 650 knygų egzempliorių. Amerikietiškųjų knygų paroda vyks Vilniuje, Lvove ir Jerevane; tarybinės knygos bus rodomos San Franciske, Hiustone (Teksaso valstija) ir Atlantoje (Džiordžijos valstija). I kiekvieną parodą vyksta ir gidai, mokantys dvi kalbas, siunčiami besilankančios šalies. Pasibaigus parodai, tame ar kitame mieste, eksponuotos knygos bus padovanojamos miestui, sudariusiam sąlygas Šią parodą surengti.

Tiktai puoselėjant abiejų šalių savitarpio supratimą ir įvertinant jų sukurtas vertybes, galim tikėtis abipusės tolerancijos ir ilgalaikio supratimo. Iš kitos pusės tai gali pasitarnauti antagonizmo sumažinimui tarp abiejų kraštų. 

DUOKITE MUMS KNYGAS, DUOKITE MUMS SPARNUS

Bet kuri knyga, eksponuojama parodoje, yra langas į tą visuomenę, kurioje ji buvo sukurta. Ji pasakoja apie tos visuomenės narių normas, įsitikinimus ir siekius. Tai, kaip yra vystomas mūsų vaikų intelektas bei ugdomas jų sąmoningumas, daug pasako apie mūsų mąstymą ir mus pačius. Todėl visiškai tinkama, kad vaikiškų knygų parodomis pirmiausiai pasikeičiama tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų.

Pastangomis skatinti jaunimą išmokti skaityti knygas—ar tai būtų valstybinių bibliotekų arba asmenine iniciatyva, kaip antai tėvams skaitant knygas savo vaikams—jau būtų pasėta laisvos minties sėkla. Šios pastangos, remiamos spaustuvių ir leidyklų, atsižvelgiančių į skaitytojų poreikius ir troškimus, atspindi mūsų viltis ateičiai, kurioje vyraus protas, tolerancija ir abipusė pagarba tiek tarp individų, tiek tarp kraštų.

Asmenys, parinkusieji šioms parodoms knygas ir jas surengę, tikisi, kad toks pasikeitimas knygomis pasitarnaus didesniam savitarpio supratimui tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų žmonių. 


» Draugiški pasikalbėjimai  » Sugrįžti į pradžią

Jau vakaras. Geradariai kviečia iš Mažvydo bibliotekos važiuoti vakarienei į senovišką užeigą, esančią netoli Aušros vartų.

Atsiduriame mūrinio pastato rūsyje — „Medininkuose". Ilgas stalas. Romantiškai apytamsų. Aplinkui vietiniai lietuvių kultūrininkai, vadovai, redaktoriai. Daug naujų veidų, bet nei vieno pažįstamo iš mano Vilniuje buvimo laikų. Visiškai nauja karta, nauji žmonės. Mes esame skirtingų generacijų. Aš vienintelis „užsienietis" tarp vietinių. Man labai malonu, kad jie visi mane laiko kaip ir savu žmogumi, mūsų nuomonės nesusikryžiuoja, mūsų idėjos nesikerta. Jie visi puikūs lietuviai, malonūs, inteligentiški, mandagūs. Vyrai ir moterys. Tuojau užsimezga bendros kalbos.

Užsienio lietuviai būgštavo dėl galimo Lietuvos lietuvių nutautėjimo. Kiek patyriau, tatai buvo be rimtesnio pagrindo. Lietuvos lietuviai pamatuotai rūpinosi dėl užsienio lietuvių, ypač jaunimo nutautėjimo. Tvirtai tautai dešimtmečiai yra trumpas laikotarpis. Jaučiu pasididžiavimą, kad esame vienos tautos žmonės. Mus jungia esmė. Lietuvių kalba yra svarbioji tautinio pagrindo dalis, kurios atsižada ne okupuotos Lietuvos lietuviai, bet labai daug užsienio lietuvių jaunuolių.

Dalinamės nuomonėmis, vieni kitų klausiame patarimų, pasiūlymų. Nesijaučia skilimas ar tolėjimas. Kalbamės linksmai. Puikiai pavalgėme, netgi lietuviškai padainavome. 


» Vilnijoje muša lietuvius  » Sugrįžti į pradžią

Netoli Vilniaus esanti vietovė, kur lietuviai lenkiškai kalbančius globoja, kaip jaunus gėlyčių daigelius. Per eilę dešimtmečių tie „gėlyčių daigeliai" užsiaugino lenkiškus spyglius. Piktai paraginami, jie net muša lietuvių vaikučius einančius į lietuviškas mokyklas, girdi, čia reikia tiktai lenkiškai kalbėti. Panašios spalvos lietuvių tautos niekšai nuvyksta net į tolesnes vietoves, iš rinkiminių sąrašų išbraukia lietuvių pavardes.

Ką dėl to Vilniaus lietuviai? Europoje negirdėta, kad per keletą dešimtmečių mokyklas baigusieji nemokėtų valstybinės kalbos. Kodėl Vilniuje ir apylinkėse globojami lenkiškai kalbantieji, išlaikoma lenkiška mokytojų seminarija, redakcija, transliuojamos lenkiškos televizijos programos? Ar Lietuvos tikslas Lietuvoje auginti lenkus?

Lietuvoje lenkiškai kalbantieji yra nutautę lietuviai, arba kolonizacijos tikslais atvežtieji, o gal senovėje paleistieji iš belaisvės lenkai. Lenkijos okupuotame Vilnijos krašte gyvena autochtonai lietuviai. Pokalbio metu aiškinta, kad sovietinė politika buvusi naikinti lietuvius, tam tikę ne tiktai rusai, bet ir lenkai. Ar dabar jau pastebėta klaida?

Gaunu paskaityti vieno žinomo lietuvio rinkiminę programą, kai jis ieškojo balsų Sąjūdžio Seimui, norėjo būti išrinktas atstovu. Išspausdinta ir tokia jo priesaikos dalis: „Užtikrinti sąlygas Vilnijos lenkams studijuoti". Taip garsinosi lietuvis Dzūkijos ir Sūduvos gyventojams! Jis į Seimą buvo išrinktas. Siaubas!

Ar lietuviams, pradėjus atitaisyti sovietines klaidas, išlyginta pražūtingai klaidinga lenkinimo eiga Vilnijoje? Nuo to pokalbio praėjus keliems mėnesiams, jau gerokai po to, kai Lietuva 1990 kovo 11 d. pasiskelbė kaip nepriklausoma valstybė, paminėta žaizda nebandyta gydyti. „Dirva" nr. 24, 1990 birželio 21 d., naudojasi Lietuvoje „Respublikos" paskelbtais duomenimis: 

„Pavergtoji Vilnija", 1923-siais metais tapyta Romoje. Kauno Karo muziejaus nuosavybė.

„Lietuvoje jau įkurta per 60 lenkiškų vaikų darželių, 20 naujų mokyklų, vis didėja lenkiškų klasių mokinių skaičius, jie laiko egzaminus į Lietuvos aukštąsias mokyklas lenkų kalba, jau 200 abiturientų studijuoja Lenkijos aukštosiose mokyklose (ten nepatenka lietuviai). Dvigubai pailgintos Lietuvos radijo lenkiškos laidos, leidžiami nauji laikraščiai. Vilniuje veikia 11 katalikų bažnyčių, iš jų septyniose pamaldos lenkų kalba. Vilniaus rajone iš 20 bažnyčių, šešiolikoje meldžiamasi vien tik lenkų kalba. Tuo tarpu Lenkijos lietuviai tokių privilegijų neturi. Jas Lietuvos lenkai gauna grasindami susidėti su rusais, nors pačioje Sovietijoje jie niekur neturi gerų sąlygų puoselėti savo kultūrą kaip dabar Lietuvoje".

Lietuviškos savigarbos, tarėmės, trūksta ne tiktai civiliams, bet ir lietuviškai kalbantiems dvasininkams.

Kai Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje tvarkiau miestui priklausančią kultūrinę veiklą, tikrintos nuo Lenkijos okupacinio laikmečio išlikusios bibliotekos. Jose rasta daugybė melagingai išspausdintų knygų, kuriose dergiama lietuvių tauta, duodamos klaidingos žinios. Buvo siūlančių tokias knygas pasiųsti į popieriaus fabriką. Visgi nepritariau tokiam pasiūlymui, knygos liko kur buvusios. Dabar, po kelių dešimtmečių, galvoju, ar teisingai pasielgiau? Tos fanatiškos lenkiškos knygos, galimas dalykas, padėjo Vilnijoje lenkiškai kalbantiems užsiauginti lenkiškus spyglius. Jei neleidžiama meluoti žodžiu, tai juo labiau neleistina meluoti knygose.

Prisimenamas, iš sovietinės Lietuvos į Ameriką pasitraukęs, žinomo lietuviškai kalbėjusio komunisto sūnus, kuris lenkų žurnale Paryžiuje pašoko ginti Lietuvoje „persekiojamų" lenkų. Girdi, jis ginąs ir rusus, ir žydus, rašąs neutralia plunksna. Panašios rūšies „neutraliųjų" yra amerikiečių visuomenėje, taip, įskaitytinai ir universitetus. Rašant prieš „homo lituanicus" lengviau pakliūti atitin-kamon spaudon.

Vėliausiomis žiniomis, Lietuvoje, net netoli sostinės, sovietinių „asmenybių" papirkti, net nemokantieji lenkiškai, šūkauja norį prisišlieti prie Maskvos, „būti laisvais". Nuo tokių „laisvųjų" lietuviai bėga dešimtimis, negali išvengti teroro. Vis tebelaukiama, kad Lietuvos respublikos vyriausybė tinkamai pasireikš.

Kažin kodėl Lenkijos okupuota Lietuvos dalis su Punsku, Seinais, Suvalkais ir kitomis vietovėmis vadinama Lenkija. Kodėl atsisakoma Nepriklausomos Lietuvos sudarytų žemėlapių? Kodėl lietuviai patys save naikina?

Šioji naktis buvo labai trumpa. 


» Tarp lietuvių  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 13 d.

„Lietuvos" restorane. Tuoj prisėdo keletas moterų. Vietinė lietuvė bando susikalbėti su giminaitėmis atvykusiomis iš Amerikos, bet nemokančiomis nė žodžio lietuviškai. Kodėl nemoka lietuviškai? Girdi, jų tėvai Amerikoje neraginę lietuviškai kalbėti, net raginę kalbėti tiktai angliškai. Girdi, ką darysite su lietuvių kalba, ot, su anglų kalba, tai galėsite važiuoti ir eiti per visą pasaulį. Nereikėjo viso pasaulio, Lietuvoje įsitikino, kad su anglų kalba nei druskos negausi. Dabar, kiek įstengdamas, verčiu paskirus sakinius, nes Lietuvos lietuvė nemoka nė žodžio angliškai. Amerikietės išmoko žodžius: „duona", „kiaušinis", „sunka", „obuolys". Dabar jos kolioja Amerikoje gyvenusius tėvus, kad neišmokė lietuviškai. 

Vos baigus valgyti, Vytautas Vasiliūnas, nuvežė į Vilniaus universitetą. Įdomus pasikalbėjimas su Vilniaus universiteto prorektoriumi mokslo reikalams pro f. dr. Juozu Vidmantu Vaitkum, Dalyvavo amerikiečiai, jie pasakojo apie mokslą Amerikoje. Aš kalbėjau lietuviškai, vertė į anglų kalbą.

Vaikštinėjame Vilniaus universiteto koridoriais. Kai ką prisimenu. Studentų būrelis kalbasi lietuviškai. Užeiname į kažin kokį seminarą. Norėtų išgirsti iš prieš penkiasdešimt metų čia buvusio studento.

Studentu buvau, rodos, taip neseniai, bet tuo metu ne tiktai jūsų nebuvo, bet gal net jūsų tėvų nebuvo šiame pasaulyje. Reiškia, mano atsiminimai seni, o jei taip, tai ir aš nesu jaunas. Nepajusite, kai po kelių dešimtmečių jus pakvies kalbėti jauniems studentams. Jaunystės prisiminimai ilgai išlieka. Anais laikais ne tiktai studijavau šiuose rūmuose, bet ir tarnavau Teisės mokslų fakulteto bibliotekoje. Gražią birželio mėnesio dieną į mūsų biblioteką atėjo keli rusų kareiviai ir milicininkai, iškart paklausė, kuri čia Birutė Vileišy-tė — Tursienė. Ją tuojau išsivedė. Matėme, kaip liepė lipti į prie bibliotekos stovėjusį sovietinės kariuomenės sunkvežimį, kuriame jau buvo saugomi dar keli žmonės. Sunkvežimis tuoj išvažiavo ir jos daugiau niekad nemačiau. Tegul Aukščiausiasis apsaugo lietuvių tautą nuo panašių okupantų.

Einame toliau. Bibliotekos salė. Gaila, šiuo laiku nebuvo bibliotekos direktorės Birutės Butkevičienės. Su ja esame pasikeitę maloniais laiškais, leidiniais. Yra tyliai skaitančių.

Vilniaus universitete, rektorato patalpose. Kalbamės su prorektorium mokslo reikalams prof.dr. Juozu Vidmantu Vaitkum, dešinėje. Kairėje: Alg. Gustaitis, armėnų atstovas, vertėjas Edmundas Juškys, JAV ambasados Maskvoje atstovė Susan Robinson, Amerikos lietuvaitė Joana Adomaitytė-Agerholm. Vilnius, 1989.X.13. 


» Prisiminimai  » Sugrįžti į pradžią

Antai, tuose languose buvo Teisės mokslų fakulteto biblioteka. Tenai išrašinėjau bibliotekai korteles. Kartais, skaitymo patalpoje išdavinėjau studentams knygas, jie dažnai klausdavo patarimo, kokias knygas skaityti. Lietuviškų buvo įvairiomis temomis. Buvau nutaręs Vilniuje nekalbėti lenkiškai, nes Lenkija buvo sulaužiusi Suvalkuose 1920 metais pasirašytą taikos sutartį, Lietuvą klastingai užpuolusi, atplėšusi Vilnių su platokomis apylinkėmis. Netrukus, lenkų studentai patyrė, kad su manimi negalima susikalbėti lenkiškai, tai kalbėdavo lietuviškai ar kuria kita kalba.

Vaikštinėjantį Vilniaus universiteto koridoriais, mane susirado iš Panevėžio atvykęs vyriškis, atvežė specialų buvusios universiteto kolegės Reginos (dabar Daniūnienės) laišką. Begaliniai nustebau. Čia pat, mielai kolegei parašiau trumpą atsakymą. Gaila, šiuokart negalėsiu į Panevėžį nuvykti.

Pasivaikšinėjame po Vilnių.

Čia pat Katedra, bokštas, Gedimino pilies griuvėsiai, Trys kryžiai. Tiek prisiminimų! Okupacija po okupacijos, lietuvių tautos naikinimai, o štai sugrįžau pasigrožėti mūsų tautos sostine.

Debesuota, lynoja. Mūrai stovi, kaip stovėję.

Netoli Katedros gražūs rūmai, tenai Lenkijos okupaciniu laikmečiu viešpatavo lenkų arkivyskupas R.Jalbzykowski, kuriam rūpėjo ne religija, o lietuvių tautos naikinimas. Jam mielai talkino tuometinė Lenkijos vyriausybė. Per bažnyčias skelbė „lenkišką tikėjimą".

Antrojo Pasaulinio karo metu, Vokietijos okupaciniu laikotarpiu, Vilniaus miestui vadovavo savivaldybė su lietuvių burmistru Karoliu Dabulevičium. Vilniaus kultūrinei veiklai vadovauti pakvietė mane. Tuose buvusio arkivyskupo rūmuose turėjau atskirą, puikų kambarį. Būtų įdomu žvilgterti, kaip dabar tas kambarys atrodo, kas jame sėdi. Įeidavome pro priekines duris, bet jos dabar užrakintos. Traukiame pro šoninius vartelius, laiptais aukštyn. Kambariuose darbavosi malonūs lietuviai. Prisiminiau, mano darbo kambarys buvo užlipus laiptais paskutinis kairėje pusėje. Didžiojoje salėje — burmistro Dabulevičiaus patalpa, tenai vykdavo didesni Vilniaus miesto savivaldybės posėdžiai.

Tada Gedimino gatvėje, netoli Katedros, tvarkiau Kelionių biuro įstaigą, nors kelionių nevykdėme, darbavomės lietuvybės labui. Tenai tarnavo ir maloni lietuvaitė G., vėliau ir Zenonas Blynas. Rūsyje buvau aptikęs sunaikinimui skirtas A.Nezabitauskio knygas „Vilniaus bažnyčios", kurias, patylomis, perleidau patikimiems lietuvių knygynams Vilniuje.

Pietaujame „Neringos" restorane. Kortelių nereikia. Maistas, patarnautojos tvarkoje. Iš juostų grojo lietuvišką muziką.

Vėl Mažvydo bibliotekoje. Knygų parodoje pilna lankytojų. Per bibliotekos direktorių dr. V.Bulavą įteikiau mano sudarytus ar paaiškintus Lietuvos žemėlapius.

Pasikalbėjimai su broliais lietuviais. 


» Braškių uogienė  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 14 d.

„Lietuvos" viešbučio restorane skanuojuosi geru maistu. Braškių uogienė maloniai kvepia, puikiai tinka prie košės. Amerikoje yra daug įvairių uogienių, pagamintų įvairių kompanijų, bet nei viena jų, kiek ragavau, negali lygintis su šiomis lietuviškomis. Čia ir mėsa skanesnė, duona gardesnė. Lietuvos gazuotas vanduo „Birutė" man skanesnis už išgarsintuosius amerikiečių dirbtinai pagamintus skystimus. Lietuvai atgavus pilną nepriklausomynę, maistas būtų dar įvairesnis.

Pagal USIA tvarkaraštį, šį rytą kai kurie vyksime į Trakus, Kauną. Ryte autobusėlis prie viešbučio durų. Vadovas - - Vytautas Vasiliūnas. 


» Trakuose  » Sugrįžti į pradžią

Trakai nuo Vilniaus 28 km. Važiavimui gražus plentas. Prie Trakų ežero esančioje Žydiškių vietovėje, Vilniaus universiteto „Jūros" studentų korporacija, kiti lietuviai studentai pravedė buriavimo kursus, juos ir man anais laikais teko baigti. Nuostabiai malonu buvo buriuoti švariomis jachtomis vėjuotais ežerais, ypač kai kartais staiga pasikeisdavo vėjas. Ten beburiuodami, gavome pranešimą, kad Vilniaus universitete uždaromos visos lietuviškos organizacijos, įskaitytinai ir „Jūros" korporacija. Buvo aišku, kad pradėjo savo norus vykdyti okupacinė Sovietų Sąjungos vyriausybė. Kai buvo pradėtas Antrasis pasaulinis karas, tai Trakų ežeruose buriavę lietuviai studentai, talkinami kai kurių vietinių lietuvių, užėmė Trakuose buvusią milicijos būstinę, Trakus perėmę lietuvių sukilėlių žinion. Vilniuje sukilę lietuviai, užėmė ar išvaikė sovietų miliciją, skaitlingus sovietų kariuomenės vienetus. Vokietijos kariuomenė tikėjosi sovietų pasipriešinimo Vilniuje, bet labai nustebo, kad Lietuvos sostinė jau buvo užimta lietuvių sukilėlių.

Kiek vėliau, esant Vokietijos okupacijoje, Vilniaus universiteto studentai, susibūrę Vilniaus Priešgaisrinėje apsaugoje į Tautinių šokių ir dainų ansamblį, Trakų ežero pilies griuvėsiuose, buvo suvaidinę Joninių vakarą, su parinktomis dainomis, šokiais.

Į Trakus atvažiuojame greitai, laimingai. Vadovas aiškina apie čia gyvenančius karaimus, jų namus iš tolo lengva pažinti pagal statybos būdą: jų namai į gatvės pusę turi tris langus. 

Karaimai yra tiurkų (ne turkų) gentis, VIII—X a. priklausiusi Krymo chazarų chanatui. Karaimų tikėjimas — karaizmas. Jie tiki į VIII a. Babilonijoje gyvenusio Anau ben Dovydo dėstymus, kad religijai reikia laikytis tik rašytų įstatymų, kas prieštarauja talmudo rabinų aiškinimams. Karaimams įtakos paliko Rytuse pradėjusi plisti Mahometo tikyba. (Mahometas (570—632 m. po Kr.) yra arabų religinis ir politinis veikėjas, islamo religijos įkūrėjas). XIII a. Krymą nukariavus totoriams, daug karaimų buvo paveikti totorių religijos.

Vytautas Didysis, su Lietuvos karuomene pasiekęs Juodąją jūrą ir Krymą, atkreipė dėmesį į karaimus, ir 1398—1403 m. iš Krymo į Lietuvą at-kvietęs šimtus karaimų šeimų, iš jų 383 šeimas apgyvendino Trakų miestelyje, apylinkėse. Vytautas Didysis taip pasitikėjęs karaimais, kad jų buvę net asmeninėje Lietuvos valdovo sargyboje. Karaimai ir dabar Vytautą Didįjį laiko savo globėju, jį garbina net maldose. Lietuvos kariuomenėje buvęs atskiras karaimų dalinys su savo vėliava. Karaimai Lietuvai talkino, plukdydami prekes Dniepro upe ar kitomis upėmis iki Juodosios jūros. Ilgainiui karaimai apsigyveno ir kitose Lietuvos vietovėse: Vilniuje, Panevėžyje, Lucke, Haliče, Biržuose, Saločiuose, Upytėje, Krekenavoje, Kruonyje. 1870 metais Šiauliuose buvę du karaimai. Dabar Lietuvoje gyvenantys karaimai yra svarbiausia tos tautybės grupė Europoje, jų studijuoti atvažiuoja įvairūs mokslininkai. Trakuose karaimai turi savo maldos namus — kinesę, karaimų muziejų.

Trakai - lietuvių tautai reikšminga vietovė. XIV a. pilis statyta su karšto oro šildymu. Trakuose kurį laiką buvusi karaliaus Gedimino sostinė.

Yra Trakų pusiasalio ir Trakų salos pilys.

Trakų salos pilis iš miestelio pusės.

Trakų pilies kieme

Senovėje Trakuose laikyta daug karui pasiruošusių raitelių, tūkstančiai žirgų. Buvęs didelis zoologijos sodas, laikyta ir mėsai tinkamų gyvulių, reikalingų maistui karo atveju.

Vytautas Didysis Trakų pilyje 1399 m. išdavęs pirmą oficialų raštą. Jis 1408—1430 m. dažnai gyvenęs Trakų pilyje. Lenkijai pagrobus Vytautui Didžiajam siųstą karaliaus karūną, Vytautas tai skaudžiai pergyveno ir Trakų pilyje mirė 1430 m. spalio mėn. 27 d.

Apie Trakus dar nėra pilnų duomenų. Daug kas paaiškės ištyrinėjus senuosius raštus, įvykdžius tyrinėjančius kasinėjimus pilyje ir aplinkoje.

„Argi užmiršome, kad pats karalius Gediminas save titulavo Lietuvos ir daugybės rusų karaliumi". (P.V. Raulinaitis, Pagaliau nusistatykime, „Lietuvių dienos" nr. 8, 1966).

„Lietuva buvo karalystė ne vien Mindaugo laikais! Gediminas, Algirdas su Kęstučiu, Jogaila save titulavo ir svetimieji juos titulavo karaliais". (Jonas Damauskas, Kada paruošime lietuvišką Lietuvos istoriją? „Draugas" nr. 143, 1996.VII.24).

Vaikštinėjant Trakų pilies aplinkoje, vaizduotėje pinasi praeities įvykiai. Pilies sienos, mūrai atstatomi.

Liekasi gražios ežerų pakrantės, plaukinėjančios gulbės, obuolius pardavinėjančios senutės. Ir didinga Trakų salos pilis.

Greitkelis lygus. Lietuvoje geriausi keliai, lyginant su Sovietų Sąjunga (Sojuzu). Pakelėje nedaug namų. Bolševikai rusai ir jiems pataikavę nugriovė, sunaikino lietuviškus kaimus.

Lietuvoje ruduo nuostabiai nuspalvina medžių lapus. Įvairūs medžiai pasipuošia storesniais ar plonesniais lapais, baltomis, pilkomis, rusvomis žievėmis, išskleistomis šakomis aukštėliau pakilusiomis, ar žemėliau palinkusiomis. Buvę žali lapai dabar atrodo kaip margasparniai paukščiai, nenorintieji palikti gimtinę. Vasariškas spindėjimas nuplautas. Užtai lietutis lijo, vėjelis pūtė, mėnulis balsvai zvilino iki sublizgėjo vaivorykštėmis. Beržai, klevai, uosiai, jovarai, ąžuolai moja stebėtinai nuspalvintais lapais. Platus miško vainikas išpuoštas spalvų dievaičio. Margas, margas Lietuvos rudenėlis. 


» Kaune  » Sugrįžti į pradžią

Kaunas yra gražus, puikus miestas. Jame mokiausi, rinkau knygas, iškarpas, pašto ženklus, filminius vaizdelius, auginau karvelius, lošiau kvadratą, krepšinį, šaudžiau iš lanko, stebėjau paukštelius, klijavau Vilniui Vaduoti Sąjungos ženklelius, pajutau gražiųjų mergaičių žavesį, plaukiojau baidare, pradėjau rašyti lietuviškai spaudai. Kaune patyriau ir daug neteisybių, skausmo.

Norėčiau ilgai vaikščioti Kauno gatvėmis, bet mūsų autobusiukas rieda paskubomis. Jau miesto centras.

Laisvės alėja dabar tiktai pėstiesiems. Graži. Nei vieno pažįstamo veido. Medžiai ūgtelėję. Įgulos bažnyčia. Anais, Lietuvos laikais, joje giedodavo pagarsėjęs Įgulos bažnyčios choras. Į pamaldas atžygiuodavo Lietuvos kariuomenės būriai. Statyta 1891—1895 metais bizantiniame graikų stiliuje. Apie ją, aikštelėse vykdavo įvairūs minėjimai. 

Lynoja.

Netoli nuo Įgulos bažnyčios, Laisvės alėjoje yra Centrinis knygynas. Daug lentynų su įvairiomis knygomis. Stebiuosi, kad tiek daug žmonių ieško pirkti knygų. Žiūriu ir nesinori tikėti, kad lietuviai taip domisi, myli lietuviškas knygas. Ar jų giminaičiai gyvena Amerikoje, Vakarų kraštuose?

Vaikštinėju tarp knygas pasirenkančių. Jie visi kalbasi lietuviškai, ieško lietuvių kalba knygų, kuriose nebūtų tarybinių (komunistinių) minčių. Kiekvieną norėjau apkabinti, padėkoti už dėmesį lietuviškai knygai, bet čia jų tiek daug, tiek daug. Tai mano broliai ir sesės lietuviai.

Centrinio knygyno vadovai maloniai kviečia į atskirą kambarį. Jis mažokas, mes keli vos įtelpame. Nuoširdžiai vaišina kava, arbata, pyragaičiais, obuoliais. Po daugelio metų pirmą kartą valgau lietuvišką obuolį ir negaliu atsistebėti puikiu skoniu, gardumu, šviežumu — visas obuolys net kvepia! Čia buvo ir keletas mūsų grupelės amerikiečių, tai daugiausia kalbėjomės angliškai, išversdavome lietuviškai. Savo nuomonę apie obuolius pasakiau angliškai ir lietuviš

kai. Tai skanumėlis! Amerikiečiams gal keista, jie tik palinkčiojo galvomis, gal jie jau sunaikinę gerą skonį obuoliams.

Knygyno vadovai paaiškina apie šį knygyną, lietuviškas knygas, skaitytojus. Stabtelėjimas trumpas, kelionės vadovas ragina skubėti.

Einame Laisvės alėja. Bolševikai Sovietų Sąjungos okupacijos siutimuose buvo uždraudę Laisvės alėjos vardą. Jiems žodis „laisvė", skamba kaip pavergėjams grasinimas. Nuplėšė Laisvės alėjos pavadinimus, įkišo komunistinio bonzos. Vėliau, matydami, kad žmonės vistiek vadina Laisvės alėja, išskyrus raudonpadžius, tai, patykomis, vėl leido. Daug vaikštančių. Ne visi turi lietpalčius, lietsargius. Anais metais, man iš Lietuvos giminaitis rašė, prašė atsiųsti lietsargį, jų šeima nei vieno neturi, Lietuvoje negalima gauti. Kartais būna Maskvoje, bet tik pagarsinus — maskviečiai išperka.

Kaune viena gražiausių gatvių yra Laisvės alėja. Viduryje dvi medžių eilės, suoliukai, šonuose platūs grindiniai. 


» Grindys tebesisuka  » Sugrįžti į pradžią

Laisvės alėją siekia Vasario 16 gatvė. Kai buvau studentas Vytauto Didžiojo universitete, buvau atėjęs į šioje gatvėje garsėjusį naktinį klubą, kuriame grojo geras orkestras. Salės viduryje sukosi grindys. Išeini su gražuolyte pašokti ir bematant po kojomis ima suktis. Gera proga prilaikyti gražuolyte, kad neišvirstų.

Prieangyje erdvi rūbinė. Praeina gražių mergaičių, ir vyriškių.

Mūsų laukia ištaigingame kambaryje, juk esame JAV atstovai, atvykę su knygų paroda. Puikus servizas, patogios kėdės, jauki aplinka. Elegantiškas patarnavimas. Įvairūs šalti užkandžiai. Skani sriuba. Kelių rūšių karšta mėsa. Žuvys. Kava, pyragai, pyragaičiai. Viskas labai skanu. Kaip vadinasi šisai baltas ir šaltas gėrimas, pakutenančiai nulašėjęs? O, tai garsioji „Kauno specialioji". Dar po vieną?

Salėje grindys, esą, galėtų suktis, tik orkestro nebūna.

Parodau, kur sėdėdavo muzikantai. Dabar tenai net vakarais nieko nėra.

Reikia skubėti.

Pėstute pro gerai išlikusius Lietuvos banko rūmus.

Karo muziejaus (buvusio) bokštas su Lietuvos vėliava. Jau atstatytas Laisvės paminklas, prie jo padėta gėlių. 


» M.K.Čiurlionio muziejuje  » Sugrįžti į pradžią

Netoliese M.K.Ciurlionio muziejus. Pasitinka du malonūs jaunuoliai, su kuriais susirašinėjau, bet jų nebuvau matęs: Tadas ir Raimundas Baltuškevičiai. Jų tėvas, dr. Algirdas Baltuškevieius, kaip tik dabar išvyksta į Braziliją, atstovauti Lietuvos bitininkus. Apgailestauju, neturiu laiko jų šeimoje apsilankyti. Kelionės vadovas jau moja ranka, net priėjęs prašo drauge su jais apžiūrėti muziejų.

M.K.Ciurlionio muziejus įkurtas Nepriklausomos Lietuvos laikais buvusio Karo muziejaus užpakalinėje pusėje. Gražios patalpos. Tinkamai įrengtame kambaryje tykiai grojama Čiurlionio muzika. Pasieniais kėdės. Žmonės susikaupę klausosi. Talentas ne vien paveiksluose.

Lankytojai paskirstomi būreliais pagal kalbas. Mūsų gidė lietuvaitė, gerai kalbanti ir angliškai, taip ir aiškina. Teisingai pasakoja apie Čiurlionį, kaip toji pavardė lietuviškai rašoma, tariama. Čiurlionio darbuotė mene, muzikoje, lietuvių kultūroje. Einame nuo paveikslo prie paveikslo, nors tai nėra paprasta, nes gretimai kitos aiškintojų grupės, prie laisvo paveikslo tuoj kas nors stengiasi prieiti, žiūrėti. Dėl gausybės įvairių tautybių lankytojų, nebuvo galima tinkamai susikaupti, ramiai apžiūrėti Čiurlionio paveikslus. Kiekvienas jų turi neįrašytą mįslę, geriausiai sprendžiamą lietuviui, nes tai mūsų tautos sielos dalelė.

Įsigytoje angų kalba brošiūroje parašyta, kad Kaune esantis M.K.Ciurlionio muziejus turi eilę skyrių. Muziejus įsteigtas 1925 m. Dabar muziejuje yra ne tiktai pastovių eksponatų, bet ir keletas tuzinų kilnojamų parodų. Muziejuje rengiamos paskaitos, koncertai. Be M.K.Ciurlionio (1875— 1911) paveikslų, rodoma įvairių Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių žymiųjų menininkų paveikslų, yra ir iš kitų tautų, įskaitytinai Sovietų Sąjungos ribose gyvenančių.

Lietuvių tautos menas suskirstytas skyriais, kurių pagrindinieji -Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Sūduva. (Gaila, nėra prūsų ar Prūsijos krašto). Yra metalinių, pakelėse stovėjusių dirbinių, medinių kryžių, lazdų, riešutams skaldiklių, uostymui dėžučių, žvakidžių, mažų gėlyčių, gyvulėlių, margintų kiaušinių. Taip pat įvairių audinių, siuvinėjimų iš kelių šimtmečių. XVI a. Lietuva savo audinius eksportuodavo į Olandiją ir kitus Europos kraštus. Yra puikiai dekoruotų kraitinių skrynių, išdailintų natūraliai pagamintais dažais. Matyti meniškos keramikos, žaislelių. Gintaro puošmenų ir daug ko kito. 

Einant į meno muziejų, grojama M. K. Čiurlionį o simfoninės poemos „Jura", „Miške", ir dar kai kas.

Yra senienų ir kitų tautų meno. Senovės rinkinių, įskaitytinai kiniečių medalių ir monetų iš IV a. prieš Kristų. Kodiniai iš Japonijos, Indijos, Tibeto, Indonezijos, Meksikos, Pacifiko salų.

Net kunigaikščių Radvilų, Slucke gamintos, spalvotos juostos.

Tolėliau yra atskiras meno muziejus, stebėtinai parūpintas užsienyje gyvenusio Mykolo Žilinsko. Neturėjome laiko aplankyti. Ten yra originalių paveikslų pasaulyje garsiųjų dailininkų, kaip Santi Raffaelo, Giovanni Bat-tista Tiepolo, Peter Paul Rubens, Anthonis van Dyck, C. Monet, Paul Ce-zanne, B.E. Murillo, Francisco Goya, Emil Nolde, Pablo Picasso, Mare Cha-gall ir daug kitų.

Toji Kauno dalis jau yra muziejų būstinė. 


» Velnių muziejuje  » Sugrįžti į pradžią

Lietuvių tautosakoje apie velnius daug pasakojimų. Netgi būna užuominų, kad „velniai giliai įleidę šaknis į lietuvių tautosaką". Velnias ne būtinai keiksmažodis, kartais gali reikšti netgi kuo nors pasižymintį. Velniūkštis gali turėti įvairių prasmių, netgi švelniai nuskambantis jaunų mergaičių lūpose.

Sumanūs lietuviai velnius dažnai apgauna, arba net perprašo, jei pataiko ant gero būdo velnio. Velnias su geru žmogumi bendrauja, netgi norįs jam padėti. Velnių neieikia pykinti, tai jie nieko blogo nedarys, o gal net padės.

Žinomas lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876— 1966) buvo linksmas, malonus, šnekus, pagelbstantis. Per 1906 metų antanines (birželio 13 dieną) būta svetelių. Apsilankęs linksmo būdo kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869—1933), padovanojo sutryptą velnią, įteikdamas palinkėjo, kad tasai velniūkštis turėtų ramią pastogę. Šypsodamas palinkėjo visą gyvenimą velnius rinkti, juos globoti. Ta proga kilstelta lietuviško krupniko taurelė.

Žmuidzinavičius mielai priėmė velnią pastogėn. Netrukus atklydęs velnias su kanapine uodega. Pasisukinėjęs, pasiūlė dailininkui ilgą gyvenimą, gerą sveikatą ir lobius, kad tik velniai turėtų kur prisiglausti ir kaip reikiant žmonėms pasirodyti. Bematant, pas Žmuidzinavičių pradėję rinktis velniai įvairiausių pavidalų, skirtingai padarytų iš skirtingų medžiagų, ne vien iš medžio. Dailininkas surinko daug velnių tuzinų, juos kiek išmanydamas godojo, gynė nuo dulkių, pelių ir kitokių blogybių. Ir Antanas Žmuidzinavičius visą gyvenimą nesirgo, buvo linksmas, laimingas, žmonių mylimas ir godojamas.

Apie velnių rinkinį sužinojo ne tiktai Lietuva. Latvių dailininkai ir menininkai šiam muziejui sukūrė eilę velnių, net velnišką kavos servizą, iš kurio geriama kava velnioniškai kvepia ir turi nepaprastą skonį.

Dzūkijoje buvęs toks velniūkštis, žmonių pramintas „Spieru". Jis ateidavęs į jaunimo šokius, mokėjęs pašokdinti gražias merginas, o gražiausią ir plepiausę nusinešdavęs į pragarą. Merginos sužinojo, kaip saugotis „Spiero" - jis turįs vienoje pėdoje arklio kanopą. Nuo tada atsargios dzūkaitės per šokius lipdavo ant šokėjo kojų, norėdamos sužinoti, ar neturi kanopos.

Su kanopom, ar be kanopų, velniai davėsi išdžiovinami, virinami, baisiame karštyje deginami. Jie susirinko pas Antaną Žmuidzinavičių. Ateina net po jo mirties. Dar neišaiškinta, ar kada velniai pavirs kuo buvę. Jie nieko blogo nedarysią, nes turėję gerą, šiltą, saugų gyvenimą.

A.Žmuidzinavičiaus name 1966 metais atidalytas Velnių muziejus.

(Naudojausi Prano Poručio įvadu knygoje Velniai. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus kolekcija. Antras leidimas. Vilnius, 1971).

Senoje lietuvių tautosakoje užtinkama, kad mirusiųjų vėlių valdovė buvusi Veluona. Įsivyraujant patriarchalinei tradicijai bei religijai, Veluonos vyras vadintas Vėlinu, ilgainiui išvirto į Velnią. Senų senovėje Velnias buvęs reikšmingas mirusiųjų globėjas.

Kauno Velnių muziejus išsidėstęs trijuose aukštuose. Gausybė lankytojų. Gidai aiškina skirtingomis kalbomis. Iki šiol tai esąs vienintelis Velnių muziejus Europoje. Jam atvežiau savo ketvirtą eksponatą, kurį žmona pirko antikvariate Paryžiuje: velniūkščių galvos durklo ar panašaus daikto rankenos viršuje. Gidės prašiau, kad perduotų muziejaus direktoriui.

Prie juodo velnio skulptūros kartu su amerikiečių knygų parodos dalyviais.

Velnių muziejuje.

A.Žmuidzinavičius apie jo pradėtą „Velnių karalystę" rašė, kad XX a. pradžioje gavo iš šiaurinės Lietuvos „Žemaičių velnią", kuris jam labai patiko. Netrukus pradėjo gauti daugiau velnių. Rygos lietuvio Vlado Tumo pastangomis latvių dailininkai padirbdino „latviškų velnių". Talkino Vaižgantas, daugelis kitų. Iš Leningrado atkeliavo raudonas ir juodas velniai. Atplaukė, atskrido velniūkščiai iš Japonijos, Kanados ir kitur. (A.Žmuidzinavičius, Paletė ir gyvenimas, p. 319—323. Vilnius, 1961) 


» Kiti Kauno muziejai  » Sugrįžti į pradžią

Kelionės vadovas pasiūlo vieną iš dviejų: aplankyti netoliese esantį Mykolo Žilinsko meno muziejų su pasauliniais dailės kūriniais, ar dirstelėti į Kauno senamiestį, nes visų įdomybių nesuspė-sime pamatyti.

Baigiasi modernūs namai. Veža senomis Kauno gatvėmis. Šiose vietose esu vaikščiojęs šimtus kartų. Autobusiukas rieda aiškiai per greitai.

Sustoja prie XVI a. statytos Kauno rotušės. Gražų pastatą kai kas vadina Balta gulbe. Sovietų okupaciniu laikmečiu 1972 metais tenai pradėti civiliai sutuokti jaunavedžiai.

Netoliese buvusi Jėzuitų bažnyčia, statyta XVIII a. Ilgainiui prijungti nauji pastatai. Jėzuitų gimnazijoje kurį laiką mokiausi. Išlikęs tas pats lėkštas stogas, ant kurio išeidavome pasivaikščioti, o likę be mokytojų - - ir pabėginėdavome. Retkarčiais tenai, gryname ore, turėdavome paskiras pamokas. Vieną sykį žaidėme su sviediniu, o tas šoktelėjo kur nereikia, styptelėjo per tvorelę, iškritęs pokštelėjo šaligatvyje.

Kitoje aikštės pusėje — Maironio literatūros muziejus. Tuo laiku buvo uždarytas (nelankymo valandos), bet malonios tarnautojos įleido. Gaila, nebuvo tų, su kuriomis susirašinėjau. Muziejaus patalpose gražiai išdėstytos senos, įdomios knygos, rankraščiai, nuotraukos ne tiktai apie Maironį, bet apie įvairius lietuvių rašytojus, knygas. Antrame aukšte saugomas Maironio gyventos patalpos. Į jas einant, skambina virš durų įtaisytos kanklės: Maironiui labai patikusi kanklių muzika, kanklių skambesys. Gaila palikti šį muziejų, malonias tarnautojas.

Prie paminklo Maironiui (1862—1931) (skulptorius G.Jokūbonis). Toliau — Maironio literatūros muziejus. Kaunas, 1989.X,14.

Maironio literatūros muziejuje daug įdomių rodinių. Matome pagarbos vitražą Kristijonui Donelaičiui (1714—1780). Kaunas, 1989.K.14.

Žvilgsnis į apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą-baziliką, kuri yra didžiausia gotikos stiliaus maldykla Lietuvoje. Viduje daug meno kūrinių, ir vienuolika Mykolo EI viro Andriolio (1836—1893) paveikslų, kuriuos nupaišė 1890—1891 metais. Jis 1863 m. dalyvavo lietuvių sukilime prieš rusus, buvo penkeriems metams ištremtas. M.E.Andriolis iliustravo Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą", „Konradą Valenrodą". Sukūrė ir kitokių paveikslų lietuviškomis temomis.

Pastato rūsyje ir šventoriuje palaidoti žinomi lietuvių rašto asmenys — dvasininkai: vysk. Motiejus Valančius (1801—1875), prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas (1860—1938), prel. Jonas Mačiulis-Maironis (1862—1932).

Bėgte atgal link autobusiuko. Iš tolo matau, jie aplinkui lūkuriuoja, net kojomis trypia. Reikia skubėti.

Vis tebelynoja.

Važiuojame pro Kauno pilies griuvėsius. Kauno pilis statyta XIII a. Ją daug sykių puolė Kryžiuočių ordino kariuomenė, 1362 m. sugriovė. Lietuviai atstatė 1368 m., sienos buvusios iki 12 metrų aukščio, 3,5 metrų storio, kampuose keturi boštai. Rusai — sovietai neleidžia atstatyti Kauno pilį. Menkai atstatytoje pilies bokšto dalyje esą istorinių rodinių.

Autobusiukas purpdamas rieda iš Kauno. Pokalbiuose mielai dalyvauja ir amerikiečiai, atvykę su JAV knygų paroda jaunimui. Jiems muziejai ir Kaunas patiko. Kalbamės ir platesnėmis temomis, ištisai lietuviškomis.

Sovietų Sąjunga Lietuvą okupavo 1940 birželio 15 d. Nuo to laiko, per visą bolševikinę — komunistinę okupaciją Kaune nepastatytas nei vienas gražus, dėmesio vertas, meniškas pastatas, bent tokių nematėme. Gražesni, architektūriniai meniškesni namai pastatyti Nepriklausomos Lietuvos metais.

Tolumoje pradeda rodytis daugiau šviesų — artėjame prie Vilniaus. Nakvynė „Lietuvos" viešbutyje. 


» Vėl Vilniuje  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 15 d. Sekmadienis.

Lankytojai nuo pat ryto. Keletas naujų pažinčių.

Žurnalistas Bromus Juršė atnešė porą „Nemuno" žurnalo numerių su jo straipsniais apie sovietų kankintus du lietuvius, kurie dabar gyvena Kalifornijoje. Prašė žurnalus jiems įteikti, paprašyti, gal parašytų papildymų, patikslinimų. Grįžęs, pageidavimą mielai įvykdžiau. 

Mėnesinio žurnalo „Kultūros Barai" vyr. redaktorius Vilhelmas Chadzevičius (vilnietis lietuvis) nuvežė parodyti jų redakcijos patalpas. Jie įsikūrę, anksčiau vadintuose Napoleono rūmuose, visai prie Vilniaus universiteto, kuriuose, esą, buvo sustojęs Prancūzijos valdovas Napoleonas. Sekmadieniais redaktoriai nedirba, tai vaikštinė-jome tuščiomis patalpomis. Redaktorių kambariai erdvūs, švarūs. Puiki salė susirinkimams. Palyginus su Amerikos lietuvių kultūrinio žurnalo redakcija — čia nepalyginamai geriau.

Vakaras malonios Chadzevičių šeimos aplinkoje, jų gražiame bute, lentynose daug knygų. Lietuvos televizija pakartotinai rodė ištraukas iš Amerikos knygų parodos, tenai pamačiau, išgirdau save.

Svečiavausi mielų Giedrių šeimoje, Audros Poškaitytės aplinkoje. Irgi daug knygų, viskas maloniai, širdingai sutvarkyta. Kalbėjausi ir su keletu kitų lietuvių. Kultūrininkai rūpinasi naujų vadovėlių, istorinių knygų spausdinimu. Reikėtų papildomų knygų jaunimui, ūkininkams. Manoma, kad netrukus bus leidžiama turėti nuosavus mažus ūkius, jei tenai dirbs jo savininkas. Traktorius reikėtų pakeisti gerais arkliais. Traktoriai genda, taisymas brangus, gadina orą. Arkliai ūkyje beveik patys išsimaitina, duoda trąšą.

Kaip pradėti ūkininkauti, jei gautoje žemėje nėra namo, arklio, karvės ar vištos? Vyriausybė turėtų padėti statybine medžiaga, iš užsienio importuotais gerais arkliais, karvėmis. Avys turėtų duoti gerą vilną, iš kurios galima padaryti geriausius vilnonius siūlus. Pradžiai reikės gerų grūdų, vaismedžių. Į tuščius žemės plotus, ar tuščius namus, vyriausybė turėtų pakviesti atvykti užsienyje gyvenančius lietuvius, net maišytos kilmės lietuvius, jiems žemę, kitką dovanoti, kelis metus atleisti nuo mokesčių.

Iki ūkininkai neįsikūrę, jie negalės gerai užlaikyti gyvulių, nes neturės reikalingo pašaro. Pradžioje įvežtus gyvulius turėtų prižiūrėti kolchozai. Dabartiniai kolchozų (kolūkių) pirmininkai elgiasi kaip diktatoriai, jiems girdint, jų pavaldiniai bijosi pasakyti kritišką žodį, nes tokius gali įvairiai nubausti. Lietuvos vyriausybė turėtų apkarpyti kolchozų pirmininkų valdžią, sumažinti jų valdomą plotą, iš ten nusavintą žemę išdalinti kolchozo darbininkams. Nepriklausoma Lietuva įvedė žemės reformą, dabar padėtis daug blogesnė, reikia skubios žemės reformos.

Lietuvai pasiekti aukštą pramoninės valstybės gamybinį lygį, prilygstantį Japonijai, Šveicarijai, Vokietijai, dar ilgai nepavyks. Vietinės gamybos dirbiniai galėtų būti parduodami sovietinėje orbitoje ar panašiai stovinčiuose kraštuose. Lietuvai reikėtų grįžti prie žemės ūkio plėtimo. Maistas buvo ir bus būtinybė. Už gautus pinigus pirkti aukščiausios kokybės techniškus gaminius.

Visi skundėsi dabartiniu Sovietų Sąjungos kontroliuojamu paštu. Sovietai tikrina lietuviams siunčiamus laiškus, siuntinius. Tai bolševikinei kontrolei nusamdyta ir gerai lietuvių kalbą mokančių.

Mes kalbėjomės, tarsi sprendimai galėtų būti greitai padaromi. Tikrovė kitokia. Aš gyvenu už tūkstančių kilometrų esančioje Kalifornijoje, tai daug ko nežinau. Vietiniai lietuviai iškentėjo, jie žino, ko labiausiai reikia, kaip būtų galima įvykdyti.

Grįžus į Vilnių, „Lietuvos" viešbutyje man įteikė naujų laiškelių. Vienas, paskubinta, kieta rašysena, sveikina kaip seniai nematytą klasės draugą, būtinai norės sutikti, šį vakarą paskambins.

Paskambino, atėjo. Gražiais žodžiais sveikina, glaudžia prie krūtinės, tai malonu sutikti klasės draugą, tai malonu, kaip laikaisi?

Dėkoju. Prisimenu jį iš Kauno laikų, bet mes nebuvome vienoje klasėje, aš mokiausi kitoje gimnazijoje.

Tai nėra svarbu, kaip malonu mane vėl sutikti! Negaišindamas mudviem brangaus laiko (taip pasakė), aiškiai prašo paramos.

Gal jiems nebuvau spėjęs pasakyti, kad aš gyvenu iš pensijos.

Diena ir vakaras prabėgo kaip vaivorykštė.

Spalio mėn. 16 d.

Ryte į „Lietuvos" viešbutį atvykęs, vienos knygų leidyklos atstovas, nusivežė parodyti jų patalpų. Pasikalbėjome, pavaišino. Lietuviškas knygas visuomenė išperka.

Iš tenai — į Lietuvos Rašytojų Sąjungos rūmus. Jau buvo būrelis lietuvių rašytojų. Pasikalbėjimai. Lietuvos Rašytojų Sąjungos vardu kalbėjo Vytautas Martinkus. Teko ir man pasakyti keletą žodžių. Su Amerikos knygų paroda į Vilnių atvykusiems jis įteikė po Juliaus Janonio medalioną. Bičiuliški pokalbiai su lietuvių rašytojais.

Pokalbis Lietuvos Rašytojų sąjungoje. Vilnius, 1989.X.16. 


» Nuostabus kvietimas į Lazdijus  » Sugrįžti į pradžią

Besiruošiant iš Lietuvos Rašytojų sąjungos rūmų išeiti, mane susirado iš Lazdijų atvykęs jaunuolis Vaidas Valionis. Jį atsiuntė Lazdijų vidurinės mokyklos (gimnazijos) vadovai, kurios direktorium yra Česlovas Šerkšnas.

Lazdijų gimnazija labai gerbia a.a. kun. dr. Motiejų Gustaitį (1870—1927). Kai lenkai lietuvių gimnaziją išvijo iš Seinų, tai kun. M.Gustaitis su ta gimnazija persikėlė į tuo metu buvusį Lietuvos užkampį — Lazdijus, tenai įsteigė lietuvišką gimnaziją, joje mokytojavo, direktoriavo, ten ir mirė. Plačios apylinkės žmonės prisimena tuos laikus. Lietuviška gimnazija paskleidė taip reikalingos lietuviškos kultūros, sustiprino aplinkinių gyventojų tautinę nuotaiką. Sovietinėje okupacijoje Motiejus Gustaitis buvo bandytas užmiršti, norėta nutylėti jo lietuvišką ir kultūrinę veiklą. Bet žmonėse prisiminimas išliko, jie pasakoja, kaip buvo. Silpnėjant sovietinei okupacijai, pagyvėjo lietuviška veikla. Lazdijų apylinkės gyventojai drąsiau kėlė jų pirminės gimnazijos veiklą. Įsteigė Motiejaus Gustaičio vardo muziejų, apylinkėje veikia jo vardo jaunųjų istorikų būreliai. Kadangi aš esu Motiejaus Gustaičio giminaitis, turiu tą pačią pavardę, tai būtinai turiu atvykti į Lazdijus, manęs laukia Lazdijų gimnazijos vadovybė. Man reikia jiems pasirodyti, pakalbėti. Jis, Vaidas Valionis, atvyko su gimnazijos automobiliu, šoferiu, mane privalo nuvežti į Lazdijų gimnaziją.

Tokia staigmena! Nors Vilniuje turiu įvairių reikalų, bet atmesti Lazdijų gimnazijos kvietimą neleistina. Vaidas pažada mane parvežti atgal į Vilnių šiandien, dar nesutemus.

Sėdu į laukiantį automobilį. Važiuojame link Lazdijų.

Kalbamės. Stebuosi jaunuolio lietuviška veikla. Vaidas tiktai 15 metų jaunuolis, mokinys Lazdijų vidurinėje mokykloje (gimnazijoje).

Klausausi jo kalbėjimo, nuolat perpinamo atkakliu lietuviškumu. Pagalvoju, kuo jis užaugs? Jei gyvenimo kelyje nepasimes, ištvers verpetuose — jo veikla bus plačiai žinoma. Džiaugiuosi, kad tokius puikius vaikinus augina kuklioji Dzūkija. Amerikos ar užsienio jaunimui reikėtų atvykti į šias apylinkes. Užsienio lietuviai turėtų nepamirštinų įspūdžių.

Tyliai džiaugiuosi, kad mane pakvietė Lazdijų gimnazija, atsiuntė tokį jaunuolį prikalbinimui juos aplankyti. Visą kelionės laiką maloniai kalbėjomės. Jis nesikuklina paklausti ko nori, ieško atsakymų.

Vairuotojas dairosi, kur galėtų benzino pasipildyti. Čia tokios parduotuvės vadinamos Degalinėmis. Štai, viena Degalinė, matomai įrašyta ruso ar kacapo, nes paskutinė raidė ne ė, o tiktai e. Nekalbus vairuotojas išlipa, aiškinasi. Mudu su Vaidu laukiame. Pagal turimą pažymėjimą (taloną) ten benzino neparduoda, reikia važiuoti ten ir ten, tada pasukti šonan. Tai važiuojame ieškodami. Atrado. Išlipo, aiškinosi, gavo nusipirkti. Dabar galėsime, jei reikėtų, iš Lazdijų vėl atgal į Vilnių sugrįžti. 


» Pirčiupyje  » Sugrįžti į pradžią

Pakelėje — įspūdingas paminklas, Pirčiupio apylinkėse sunaikintiems lietuviams atminti. Pilkas granitas. Pagarbiai apžiūrime. Aš tylomis sukalbu maldelę žuvusiųjų pagerbimui. 

Pakelėje link Lazdijų stovi paminklas 1944 m. Pirčiupyje vokiečių išžudytiems lietuviams atminti. Stoviu su mane vežusiu V. Valioniu. 

Pirčiupio apylinkėse yra didelė Rūdininkų giria, 26 000 ha ploto, 30 kilometrų ilgumo. Pakraščiu teka graži Merkio upė.

Antrojo Pasaulinio karo metu, 1943—1944 metais, komunistinė Sovietų Sąjunga j tas apylinkes išmetė būrį bolševikinių desantininkų, skirtų sabotažui, kenkimui vokiečiams. Begyvendami, bolševikų desantininkai įsitikino, kad aplink gyvenantieji lietuviai nei kiek neremia sovietinės vergijos, o tai, šnairuojant iš komunistinės pusės, yra negerai. Nutarė sumažinti vietinių lietuvių skaičių vokiečių talka. Kaip tai padaiyti?

1944 m. birželio 3 dienos rytą, apie 9 valandą, sovietų desantininkai pamatė plentu važiuojančius uniformuotus vokiečius, juos apšaudė, po to greitai pasitraukė atgal į miško gilumą.

Netrukus, atvykęs vokiečių kariuomenės baudžiamasis vienetas, neišsiaiškinęs užpuolikų, kerštą nukreipė prieš nieko nekaltus vietinius gyventojus lietuvius. Vokiečiai šaudė, gyvus degino ne tiktai vyrus, bet ir moteris, vaikus, kūdikius. Taip sunaikino 119 lietuvių. Leido laidoti tik krūvon suvertus.

Baisų nusikaltimą pravedė bolševikai, vokiečių rankomis išžudę sovietams nepalankius kaimuose gyvenančius lietuvius. 

Sunaikintų prisiminimui, skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė matomą paminklą, pastatytą 1960 metais.

Dailininkas Juozas Galkus nupaišė įspūdingą plakatą: Pirčiupis 1944.6.3. Išspausdinta knygoje Lietuvos plakatas, Vilnius, 1971.

Dabar Pirčiupio apylinkėse sunaikintų lietuvių pavardės iškaltos marmure. Jų palaikų vietovė - - tautinio susikaupimo vieta.

Gi komunistai — sovietai, tose apylinkėse išlikusias bolševikinių Maskvos desantininkų slėptuves (žemines) netgi 1989 metais tebelaikė istorinėmis vietovėmis, įrašydami be kabučių. 


» Lazdijuose  » Sugrįžti į pradžią

Artėjame prie Lazdijų. Sileikiuose turėtų būti voveraičių, dūzgiančių samanių. Ilgakojai gandrai išskridę, jie grįš kitais metais. Medžių šakos lengvai linguoja, nes taip vėjelis pučia.

Nemunas jau pravažiuotas, toje vietoje — siaurokas. Man akyse tebestovi menkai atrodančioje lentoje įrašytas tos mūsų upės vardas rusiškai. Prisimenu pasakojimą, kai bolševikmečiu į Kauną, iš krašto gilumos atėjęs kaimietis ieškojo artimojo adreso. Paklausia, kur Vytauto prospektas, jam atsako, kad tokios gatvės nežino. Eina toliau. Klausia, kur yra kitokio pavadinimo gatvė, praeiviai tokios nežino. Bevaikščiodamas, priėjo Nemuną, norėtų tiltu pereiti į kitą pusę. Kad būtų pagal sovietinį stilių, nori pasirodyti pažangus, tai rodydamas Nemuno upę klausia: kur artimiausias tiltas per Volgos upę?..

Vėjelis tebelingavo spalvingų medžių šakas.

Pakelėje moja berniukas. Jis eina į tolokai esantį gretimą kaimą. Prisėdo greta manęs. Smagus, linksmas berniukas. Padėkojęs, išlipo.

Lazdijai jau čia pat. Lenkija tebeturi okupavusi plačius Lietuvos plotus, toji demarkacinė linija tiktai 7 kilometrai nuo Lazdijų. Kai Galadusio ežere plaukiojantieji Seinų, Punsko lietuviai užtraukia lietuvišką sutartinę, tyliame vakare galima nugirsti anapus esančių brolių ir sesių dainas. Lazdijų dvaras žinotas 1532 metais. Bažnyčia 1570 m., mokykla 1571 m. Seniūnija 1574 m. Miestelyje 1827 m. buvusios 4 gatvės, 27 amatininkai. 1827 m. stovėjo 272 namai. Gyventojų 1797 m. buvo 1537, 1897 m. - - 2538, 1939 m. - - 3029, 1974 metais buvo 4100 gyventojų. Lazdijai gražiose apylinkėse, netoliese Dusios ežeras, Metelio ežeras. Bolševikmečiu sovietai Lazdijus pavertė „tarptautine" pervažiavimo vieta tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tai nesąmonė, nes abiejose Lazdijų pusėse link Seinų ir gerokai toliau į pietus ir į vakarus yra lietuviškos žemės, nuo senų sevovės gyvena lietuviai.

Norėčiau pasidairyti, bet vežantis automobilis greitai neria tolyn.

Ties Baltajo ežeru šalia Lazdijų,
Pečiais pakeltais ir įdubusiu sprandu,
Bestūkso aukštokas kalnelis — Pilaitė.
Jo amžius nežinomas niekam,
Tik Baltajo vilnys prasitaria kartais,
Esą beatsimenančios tą gadynę,
Kada tris dienas be paliovos žygiavę
Kareivių būriai pro tą šalį,
Ir kožnas po vieną kepurę tik pildams,
Supylę Pilaitę.

Motiejus Gustaitis 


» Lazdijų gimnazija pagerbia a.a. kun. Motiejų Gustaitį  » Sugrįžti į pradžią

Gimnazijos rūmai.

Tuojau iš automobilio, mudu su Vaidu Valioniu lipame laiptais aukštyn. Iš koridoriaus - - didokas kambarys ar salė.

Tenai aplink stalą daug žmonių. Vaidas Valioms pasako, ką atvežė. Prieina, duoda ranką Lazdijų gimnazijos direktorius Česlovas Šerkšnas. Dėkoju už pakvietimą. Jis taria sveikinimo žodžius, dėkoja, kad atvykau, žino, kad turiu kitokių įsipareigojimų. Prašo ką nors papasakoti apie mano dėdę kunigą, pedagogą, rašytoją, jaunimo ir visuomenės švietėją Motiejų Gustaitį, jų gimnazijos įkūrėją, literatą, didelės pagarbos žmogų lietuvį.

Jaučiuosi per daug pagerbtas. Nejauku pradėti. Manau, jie tikisi išgirsti ką nors naujo. Ką reikės kalbėti, jei nieko naujo negalėsiu pasakyti? Jie gal geriau ir daugiau žino apie mano dėdę. Bet reikia prakalbėti.

Visi jau sėdi. Prie stalo gana ankšta. Tai ir aš pradedu sėdėdamas, jei jie leis. Viskas vyksta taip greitai, aš nei pagalvoti nespėjau.

Malonu, kad taip gražiai prisimena buvusį Lazdijų gimnazijos direktorių, jų krašto kultūrininką. Sovietinės okupacijos siautime buvo stengiamasi daug ką nutylėti, kaip ir Motiejų Gustaitį, ne vien todėl, kad jis buvo žmonių švietėjas — lietuvis, bet dar labiau todėl, kad jis buvo kunigas. Kaip matome, lietuvių tauta nesidavė apgaudinėjama, savo atmintyje išlaikė buvusios praeities turinį, nepasidavė klaidinimams. Jūs geriau žinote, kaip buvo sunku ne tiktai mokytojams, bet ir mokiniams, visiems, kurie siekė tikros tiesos, mokslo, buvo nusistatę išlikti lietuviais, nesidavė sovietų apgaulei. Todėl dabar mes esame čia ir jaučiame bendrumą, malonų bendrumą, koksai turi būti ir yra tarp lietuvių. Ačiū jums visiems, kad tokiais išlikote. Man ir kitiems iš Amerikos atvykusiems, ar ateityje atkeliaujantiems, yra ir bus malonu justi tokią nuostabiai malonią, bičiulišką Lazdijų ir apylinkės lietuvių draugystę. Visiškai neabejoju, kad visad išliksite lietuvių tautos pasididžiavimu, nes esate dzūkai nuo Lazdijų. 

1989 metų spalio mėnesio 16 dieną mane pasitikusių Lazdijų gimnazijos mokytojų ir mokinių parašai jų dovanotoje knygoje. (Ne visi parašai Įskaitomi). 

Mano prisiminimai apie a.a. dėdę kunigą Motiejų Gustaitį, deja, visiškai menki, nes jį buvau sutikęs, kiek prisimenu, tiktai vieną kartą. Tada buvau mažas berniukas, kuklus vaikelis. Nežinau, kas ir kodėl, buvo mane nuvežęs į Lazdijus, nei kaip atsiradau name, kuriame gyveno mano dėdė Motiejus. Kažin kas mane įvedė į kambarį, kuris buvo šviesus gal dėl to, kad jame buvo daug langų su stiklais. Gal buvo daug saulės, kad man atrodė taip šviesu. Tasai namas buvo Lazdijuose. Jis sėdėjo kambaryje kėdėje, kurią galima palinguoti, su ja kiek siūbuoti. Jis mane gražiai pasikvietė prie savęs, pasisodino ant kelių ir mudu drauge supomės, siūbavome toje nuostabioje kėdėje. Prie jo atėjau be baimės, o kai supo — buvo net smagu. Mano dėdė Motiejus iki tol buvo nepažįstamas, bet galvojau, kad jis geras žmogus, nes maloniai, draugiškai mane supa. Paskui nustojo suptis, dar patogiau pasisodino ant kelių, rodos, glostė man galvutę, kažin ką lietuviškai pasakojo. Tuo metu turėjo būti kas nors draugiško ar malonaus, nes kažin kokia šviesi nuotaika tebegaubia tą seną įvykį. Rodos, dar kažin kas buvo tame kambaryje - - mano tėvelis ar mamytė.

Nežinau, kiek laiko prabėgo, bet gal netrukus po to kun. dr. Motiejus Gustaitis mirė. Turbūt mano tėveliai neklausė, noriu ar nenoriu važiuoti į dėdės laidotuves. Prisimenu, laidotuvėse reikėjo ilgai stovėti, reikėjo vaikščioti, buvo labai daug žmonių. Kažin kas kalbėjo, kad laidotuvėse dalyvavo daug žydų. Man atrodė keista, kodėl žydus mini atskirai. Kažin kas aiškino, kad žydai labai retai ateina į krikščionių laidotuves, o jei ateina, tai labai gerbia tą mirusįjį. Tuo vaikystės metu man buvo tai keista ir negirdėta, nes iki tol maniau, kad žmogus yra žmogus, nesvarbu kokios religijos būtų. Tik tiek prisimenu iš a.a. Motiejaus Gustaičio laidotuvių Lazdijuose 1927 m. gruodžio mėn. 23 dieną.

Dabar, kai politinė padėtis keičiasi ir pavergtieji lietuviai pradeda atsigauti, reikėtų surasti papildomų duomenų ne vien apie a.a. Motiejų Gustaitį, bet ir apie kitus šių apylinkių lietuvius kultūrininkus, lietuviams talkinusius veikėjus, partizanus. Aplinką veikia ne tiktai vienas žmogus, bet ir eilė talkininkų. Duomenys kiek galint atsargiau, stropiau, teisingai surašyti, paskelbti paskatintų lietuvius gyvesnei veiklai. Gražu, kilnu, kad jus taip pagarbiai atsiliepiate apie velionį. Džiugu, kad padeda, talkina gimnazijos direktorius, mokytojai, jaunimas, tėvai. Bendra talka daug nuveikiama.

Lazdijų vidurinės mokyklos (gimnazijos) direktorius, mokytojai, mokiniai malonėję mane pakviesti, o atvykus maloniai priėmė. Prie vaišių stalo teko kiek pakalbėti. Greta — direktorius Česlovas Šerkšnas.

Jaučiuosi nepaprastai pagerbtas, kad jūsų gimnazija susirado mane Vilniuje ir atsivežė į Lazdijus. Man net nepatogu jausti jūsų tokią didelę pagarbą, nes jums nesu nieku talkinęs. Su manimi baigiasi tų Gustaičių pavardė, iš kurios kilęs jūsų gerbiamas velionis, nes mano dėdės, kurių buvo trys, nepaliko nei vieno sūnaus, o aš neturiu brolio. Likimas man lėmė neturėti sūnaus. Toks gyenimas. Ateina naujos lietuvių kartos, kaip ir jūs čionai. Lietuvių tauta gyvuos, iki bus tokių puikių lietuvių.

Prašo ką nors papasakoti apie pasitraukimą iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio karo metu. Siek tiek pasakau, kas nutiko, vos tik atvykus į prūsų žemę. Ilgesniam pokalbiui neturime laiko. 

Pertraukėlė.

Lazdijų gimnazijos vadovai ir atstovai kviečia ilgiau pasilikti, daugiau pasikalbėti. Gaila, bet diena artėja prie užbaigos.

Trumpu viešėjimu patyriau nepaprastai malonų Lazdijų gimnazijos vadovybės ir mokinių nuoširdumą, bičiuliškumą, lietuviškumą. Gaila su jais atsisveikinti.

Malonėjo nuvežti prie dėdės a.a. Motiejaus Gustaičio kapo Lazdijų kapinėse. Padarėme šen ir ten nuotraukų.

Tuo pat automobiliu į Vilnių. Važiuojant, maloniai kalbėjausi su Vaidu (Vaidotu) Valioniu.

Štai, jau ir Vilnius.

Mažvydo bibliotekos rūmuose įdomūs, malonūs pokalbiai.

Atgal į „Lietuvos" viešbutį. Tenai teikėsi ateiti pažįstami ir nepažįstami lietuviai. Visi mieli, bičiuliški. Vos įtelpame mano kambaryje. Paskiri sakiniai šen ir ten. Nei su vienu nėra kaip ilgiau pasikalbėti. Priedo, telefonu paskambino dar keletas asmenų.

Vidurnaktis jau seniai buvo nutekėjęs Neries upe tolyn Lietuvon. 


» Iš spaudos  » Sugrįžti į pradžią

„Karui prasidėjus, tarnybos reikalai vertė mane palikti mano pirminę buveinę Alytuje ir persikelti gyventi į Trakus. Iš karto čia atrodė gana nyku. Lietuvių sunku buvo čia pamatyti, bet štai atsikelia j Trakus „Žiburio" progimnazija, kun. Gustaičio vadovaujama, ir mokytojos: J.Kairiūkštytė (vėliau Tumėnienė), M.Draugelytė (vėliau Galdikienė), Br.Miginaitė (Kli-mienė), Kazė Gustaitytė (Masiulienė), Antanina Gustaitytė (Šalčiuvienė)". (Aleksandras Stulginskis, Atsiminimai, p. 109—110. Chicago, 1980).

Kalėdų išvakarės atnešė liūdną žinią apie žinomojo lietuvių poeto -lyriko Motiejaus Gustaičio mirtį Lazdijuose, kur jis kunigavo ir direktoriavo vietos gimnazijoj. Velionies poeto vardas žinomas Lietuvos visuomenei nuo 1907 metų, kai pradėjo pasirodyti jo skambūs, švelnaus lyrizmo ir romantikos kupini eilėraščiai, kurie vėliau, jau karo metu išėjo atskirais rinkinėliais. Tai rinkiniai „Tėvynės ašaros" ir „Erškėčių taku", išėję 1916 m. Kiek vėliau išėjo M.Gustaičio oratorija „Aureolė", rinkinys „Sielos akordai", poema „Meilė", drama liaudies opera „Gaustas ir Zapsė", „Varpeliai". Be originalių kūrinių M.Gustaitis yra davęs daug žymių vertimų iš Adomo Mickevičiaus — „Krimo sonetai" ir „Vėlinės" II dalis; Jul.Slovackio „AnhelIi". Pastaraisiais metais M.Gustaitis yra išvertęs nemaža iš senųjų klasikų Horacijaus ir Vergilijaus, taip pat iš lotyniškai rašiusio lietuvio M.Sarbievijaus. Be to M.Gustaitis yra autorius eilės monografijų ir studijų iš lietuvių literatūros — apie kunigą Antaną Tatarę, Petrą Kriaučiūną, Basanavičių ir „Aušrą", kunigą Juozą Galeeką, Ad.Mickevičiaus „Poną Tadą". Dar neištirta M.Gustaičio literatūriniai palaikai, kuriuose gal slepiasi nemaža turtų.

Motiejus Gustaitis gimęs 1870 m. vasario m. Rokų kaime, Žem.Panemunėj. Mokslus ėjo Mariampolėj, paskui Seinų kunigų seminarijoj, universiteto mokslą Friburge ir Romoj. Už disertaciją apie Ad.Mickevičiaus orienta-lizmą gavo filosofijos daktaro laipsnį.

(Iš „Naujo Žodžio" nr. 21, Kaunas, 1927 m.).

„Lindė Dobilas ir Motiejus Gustaitis šviesiausi ir giliausi literatūros mokslininkai, kurių tikroji vieta buvo literatūros katedra, tik dėl kuklumo tenkinosi gimnazijos direktoriaus vieta, tardami, kad ir provincijai reikia šviesių žmonių. M.Gustaitis buvo bene pirmas mūsų literatūros daktaras ir gilios idėjinės poezijos kūrėjas. Mykolaičio parengtą jo poezijos tomą bolševikai 1940 m. tučtuojau sunaikino..."

(Benys Babrauskas, „Draugo" kultūrinis priedas. Chicago, 1960.11.13). 


» Motiejus Gustaitis ir jo kūryba  » Sugrįžti į pradžią

Trylikai metų sukakus nuo poeto Motiejaus Gustaičio mirties, pasirodė šis jo raštų rinkinys. Paskutiniai poeto žodžiai prieš mirtį, sako, kad buvę „Saugokite mano raštus". Garbingojo velionies paskutinės valios vykdytojai pasirūpino, kad jo raštai būtų ne vien saugojami, bet ir išleisti. Tai buvo reikalinga ir mirusiam poetui pagerbti ir mūsų literatūrai jį visą iš naujo pristatyti. Mat, Gustaitis, nors buvo didelis poezijos gerbėjas, visą amžių ja gyvenęs, nuolatos šį bei tą rašinėjęs, bei taisinėjęs, nors jo eilėraščių dažnai pasitaikydavo įvairiuose leidiniuose bei periodinėj spaudoj nuo pat „Tėvynės sargo" laikų, pats tačiau, be kelių plonų rinkinėlių, menkai paplitusių, nesuskato nei išleisti, nei paruošti spaudai bent apypilnio savo poezijų rinkinio.

Taip įvadą pradėjęs Vincas Mykolaitis-Putinas knygai Motiejaus Gustaičio raštai, kurią redagavo, parašė įžangą 5—26 psl. Išleido knygų leidykla „Sakalas" Kaune. Metai nepažymėti. Tuo metu Lietuvą užgožė okupantai. Minėta knyga išspausdinta, bet nespėta įrišti, pavergėjai įsakė ją sunaikinti. Kažin koks žmogus išsaugojo vieną ar daugiau neįrištų tos knygos egzempliorių, kurios atspaudą turiu. Iki šiol nepavyko atrasti sutinkančio tą 384 psl. knygą perspausdinti, paskleisti.

Vilniuje 1984 m. išspausdinta mažo formato 240 psl. knyga Motiejus Gustaitis, Sielos akordai. Red. komisija: Just.Marcinkevičius (pirm.), K.Ambrasas, A.Baltakis, K.Doveika, V.Kubilius, H.Zabulis. Tekstus parengė, įvadą ir komentarus parašė V.Daujotytė. 

Tai gludi giesmės nerašytos,
Tau tvyno mintys nesakytos,
Kurias likimas nuslopino
Ir niekas niekas jų nežino...

Motiejus Gustaitis,
iš Ties mano kryžiumi.

Poetas kun. d-ras Motiejus Gustaitis

Vaizdžiai a.a. Motiejų Gustaitį prisiminė Juozas Slavėnas, Primiršta asmenybė, p. 37—51. Knygoje Plunksna ir žodis, Plunksnos Klubo almanachas. Sydney, Australija, 1966 m.:

„Neužilgo atėjo vienas kitas mokytojas, mokinys. Žinia greitai pasklido po miestą, pradėjo rinktis ir miesto žmonės. Negalėdami patekti į vidų, jie stovėjo kieme, ir, matyti, patys norėjo patikrinti žinią, kuri visiems buvo netikėta. Buvo atėję darbininkų, tarnautojų; lietuvių, lenkų, žydų. Gustaitis visų tarpe buvo populiarus ir gerbiamas.

Lavonas buvo perrengtas bažnytiniais rūbais ir tame pat bute paguldytas lankymui. Mokiniai pakaitomis budėjo, kiti keisdamiesi giedojo šermenų giesmes. Miesto gyventojų lankymas nenutrūko nuo ryto iki vakaro, bet ypač pagausėdavo po pietų. Beveik nieks iš mokinių nevažiavo Kalėdų atostogų ir atlikinėjo laidotuvių parengiamuosius darbus — pynė vainikus, puošė bažnyčią. Mokinių dūdų orkestras, muzikos mokytojo vadovaujamas, kartojo gedulingus maršus.

Kūno išnešimas iš buto į bažnyčią buvo numatytas Kalėdų pirmosios dienos popietį,. Prieš skirtą valandą prie Gustaičio buto susirinko didelė minia žmonių. Čia buvo ir miesto gyventojai, ir iš aplinkinių kaimų, ir net iš tolimesnių vietovių. Buvo apypilnis erdvus gimnazijos kiemas, nors diena buvo gerokai šalta.

Eisena pajudėjo iš buto 3 valandą po pietų. Karstą nešė mokiniai, taip pat ir bažnytines insignijas. Karstas apjuostas egliašakių vainikais. Mokinių ir ugniagesių orkestrai pakaitomis grojo gedulingus maršus. Kai eisenos priekis ir minia išsiliejo iš gimnazijos kiemo į tiesią Seinų gatvę, eisenos ilgis buvo apie pusė kilometro. Pakeliui prisijungė vis daugiau žmonių, o prie bažnyčios laukė kita tiek. Kada karstas buvo įneštas į bažnyčią ir padėtas ant katafalko, erdvi bažnyčia buvo sausakimšai prisigrūdus. Nemažą dalį sudarė žydai. Po trumpų pamaldų karstas, skendįs vainikuose ir mirgančioj žvakių šviesoj, liko paskutinėms valandoms toje vietoje, iš kurios velionis tiek kartų buvo kalbėjęs į savo mokinius.

Lazdijų kapinėse prie a.a Motiejaus Gustaičio kapo, tarp jų ir šios knygos autorius. Lazdijai, 1989.X.16.

Laidotuvių dieną Lazdijai atrodė kaip per didžiuosius atlaidus. Žmonių buvo privažiavę iš plačių apylinkių, nes ir velionio auklėtiniai buvo net iš tolimiausių Dzūkijos kampelių. Be vietinių ir artimųjų parapijų kunigų į laidotuves buvo atvažiavęs vyskupas M.Reinys, „Šaltinio" redaktorius kun. Vl.Mažonas ir kiti. Eisena iš bažnyčios nutįso ilga Kauno gatve kapų link. Vargu ar Lazdijai buvo kada matę panašias laidotuves. Jos buvo nevien skirtingos nuo kitų savo dalyvių gausumu, bet ir įvairumu. Salia mokytojų ir mokinių dalyvavo plačios minios iš miesto ir plačių apylinkių. Visų veidų išraiška — lyg kad savo šeimos narį lydėtų į kapinių kalnelį. Prie kapo atsisveikinimo kalbas sakė mokytojų, mokinių, organizacijų, miesto visuomenės atstovai. Kun. Vl.Mažonas perskaitė Augustaitytės — Vaičiūnienės tai progai parašytą eilėraštį, kuris vėliau buvo atspausdintas „Šaltinyje". Užbaigiamąjį pamokslą pasakė vyskupas M.Reinys „... Laidojame kuklų, tylų, bet didelį kultūros darbininką ir jaunimo auklėtoją". 

Lazdijų bažnyčioje laike Šventų Mišių 1990 kovo 3 d., pagerbiant a.a. kun. dr, Motiejų Gustaitį jo 120-tųjų metinių proga. Nuotrauką atsiuntė Birutė Vanagienė. 


» Suvalkų Kalvarija  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 17 d.

Noriu aplankyti Tėvelių kapus, palaidotus Suvalkų Kalvarijos kapinėse. Maloniai nuvežė Vilhelmas Chadzevičius, pasikvietęs dar vieną asmenį. Važiuojame „Kultūros Barų" žurnalo automobiliu, vairuoja jų šoferis.

Suvalkų Kalvarijoje gyvena mano pusbrolis Stasys Pauliukonis. Nebuvau pranešęs apie atvykimą. Jo žmona triūsė virtuvėje. Jis atėjo iš kito kambario baisiai nustebęs. Širdingai glėbavomės. Skausmingai pasakojo apie komunizmo laikus.

Seimininkė pavaišino keptom dešrom su daug lašinukų, kiaušiniene, duona, gėrimu.

Skubame į tolokai esančias kapines prie mano Tėvelių kapų. Greta ir mano Mamytės brolio (mano dėdės) generolo Jurgio Kubiliaus kapas. Pasimeldėme.

Kapinės atrodo gražiai.

Pusbrolį su žmona parvežėme atgal prie jų namų. Prašo vėl juos aplankyti.

Reikia skubėti.

Marijampolė taip išsiplėtusi, kad nebūčiau pažinęs. Šen bei ten dirsteliame. Kapinėse aplankome rašytojos Žemaitės (1845—1921) kapą.

Graži bažnyčia. Tyloje meldžiasi keletas asmenų.

Atgal į sostinę važiavome be užtrukimų. Vilnių pasiekėme vakarojant. Mažvydo bibliotekoje atsiprašiau lituanistikos skyriaus vedėjos Silvijos Vėlavičienės, kad vakar negalėjome pasikalbėti. Stebiuosi jos nuostabia meile lietuviškai knygai, kultūrai.

Prie Amerikos knygų parodos jaunimui laukia norintieji patekti. Su kai kuriais pasikalbu.

Prieš išeidamas, ant stalelio palieku trumpą raštelį greta mano knygučių, dėkoju atvykusiems į knygų parodą. Man tenka grįžti atgal į Ameriką. Tikiu, mes dar kur nors susitiksime.

Drauge atskridusieji su knygų paroda nežinojo, kad rytoj man tenka skristi atgal, link JAV. Jie net nustemba. Girdi, būna paklausiančių, kur tų lietuviškų jaunimui knygučių autorius, norėtų pasikalbėti, teiraujasi, kada jos bus išspausdintos Lietuvoje.

Atsisveikinu su maloniais bičiuliais.

Greitai automobiliu į viešbutį. „Lietuva". Prie mano kambario durų jau laukė keletas mielų lietuvių. Esu begaliniai nustebintas. Į kambarį ateina daugiau. Skambina iš Kauno „Santara" žurnalo redaktorius Romualdas Norkus, maloniai pasikalbame. 

Suvalkų Kalvariją gaubia tamsūs debesys. 1989.X.17

Mačiau, kaip iš čia matomos parduotuvės išėjusi moteris krepšyje nešėsi kopūsto galvą. Aikštelėje, stabtelėjo pasidžiaugti pirkiniu, bet atitrūkęs iškrito kopūsto lapas. Ji greitai pasilenkė, įsidėjo svarbų kopūsto lapą į krepšį, nužingsniavo. Suvalkų Kalvarija, 1989.X.17.

Generolas leitenantas J. Kubilius, buvęs Smolensko lietuvių bataliono vadas ir Lietuvių Pulkų Tvėrimo Komisijos vice-pirmininkas. Įsikūrus 1918 metais Vilniuje Lietuvos Vyriausybei, pirmas stojo į Lietuvių kariuomenę ir buvo Lietuvos kariuomenės Štabo viršininkas, 1918 m. pabaigoje kartu ėjęs kariuomenės vado pareigas.

Mano dėdės antkapis Suvalkų Kalvarijos kapinėse

Prie mano Tėvelių kapo ir paminklo Suvalkų Kalvarijos kapinėse su pusbroliu Stasiu Pauliukoniu ir jo žmona. Greta dėdės gen. J. Kubiliaus kapas. 1989.X.17.

Lietuviško stiliaus kryžius Suvalkų Kalvarijoje.

Suvalkų Kalvarijoje atstatytas paminklas Lietuvei Motinai. 


» Atsisveikinimai  » Sugrįžti į pradžią

Bematant, į mano kambarį atvyko Ona ir Marius Giedriai, meno istorikė dr. Ingrida Korsakaitė, žurnalistė Inga Brazaitytė su jaunu lietuviu (lyginant su manimi), jis yra Rašytojų muziejaus direktorius, atleiskite, pavardė iškrito iš atminties. 

Tiek daug garbingų asmenų niekad nesu sulaukęs atvykusių atsisveikinti, susipažinti. Jaučiuosi pagerbtas, tik nežinau kodėl. Vardinti ir nevardinti tokie malonūs, lietuviškai nuoširdūs. Jausmingai malonu, kad Lietuvos lietuviai neatstūmė Amerikoje gyvenančio lietuvio. Norėčiau su jais ir kitais tautiečiais artimai bendrauti. Tyloje būkštauju, ar jų nebūsiu apvylęs. Noriu tikėti, kad tarp manęs ir Lietuvos lietuvių bičiuliški ryšiai nenutrūks.

Valandos bėga kaip minutės. Atsisveikiname.

Spalio mėn. 18 d.

Tamsoje prikėlė atsivežtas žadintuvas. Paskutinis žvilgsnis pro viešbučio langą į Vilnių.

Keltuvu nusileidžiu apačion. Prie registracijos stalo lietuvaitė viską sutvarko. Maloniam nustebimui įduoda gražiai įvyniotus pusryčius, nes restoranas dar uždarytas. Vėl pasikartoja tas pat: visi viešbučio, restorano „Lietuva" tarnautojai lietuviai (lietuvės) labai malonūs.

Sutartu laiku atvažiavo, mane nepapastai maloniai vežiojęs, Vilhelmas Chadzevičius, laikas nuvežti į aerouostą. Vilniaus aerouoste jau laukė atsisveikinti atvykęs Vaidas Valioms. Besikalbant, suvalgiau įduotus pusryčius, viskas skanu. Mielieji bičiuliai palaukė, iki baigiau lengvus, patikrinimus. Sėdu į lėktuvą Leningrado kryptimi. 


» Trumpai Leningrade  » Sugrįžti į pradžią

Į Leningradą atskridau be nuotykių. Pasiėmiau savo lagaminą. Skridimui į Helsinkį reikia nuvykti į kitą aerouostą. Taksi vairuotojas nemoka nei angliškai, nei lietuviškai.

Bevažiuojant siūlė pirkti rankinį laikrodį, broškę, dėžutę.

Antrasis aerouostas netoli. Ilga laukiančių eilė. Sargybiniai matosi per stiklinę sieną salės gale.

Praeinant tikrintojus, lengvi formalumai, man nei jokio nešulio nereikėjo atidaryti.

Iš Leningrado į Helsinkį išskridome suomių lėktuvu lygiai pagal tvarkaraštį. Patarnauja labai gražios suomių mergaitės. Gauname apelsinų sunkos, norimų gėrimų. 


» Helsinkyje  » Sugrįžti į pradžią

Nusileidžiame gražiame Helsinkio aerouoste. Visiškai kita nuotaika. Modernu. Įvairios parduotuvės, gražūs atvirukai. Garsinimo brošiūros nemokamai.

Man USIA dar Vašingtone buvo rezervavę kambarį Helsinkio miesto centre, tolokai nuo aerouosto, viešbutyje „Helka". Geru automobiliu atvežė mandagus taksi vairuotojas.

Pėstute į Suomijos tautos ir karo muziejų. Lankytojų nedaug. Kodiniai erdviai išdėstyti. Kiekviename muziejaus kambaryje paskiri jaunuoliai atsargiai braižo, paišo išstatytus daiktus, susijusius su jų krašto istorija, liaudies kūryba. Jie atidžiai stebi braižomus, paišomus daiktus, nekreipia dėmesio į aplinkui vaikštinėjančius. Tokia pagarba, meilė savo tautos senovei, žmonių kūrybai, menui.

Gėrėjausi įdomiais rodiniais. Jų daug, liečia įvairius laikotarpius, skirtingus krašto gyventojus. Suomiai yra jūrų tauta, daug istorijos siejasi su jūra. Pagrindinis jūrinėmis temomis muziejus National Maritime Museum of Finland yra Hylkysaari saloje, Helsinkyje.

Kambaryje, televizija įtvirtinta virš lovos, gerai matosi. Veikia trys stotys. Garsinama sauna, ji viešbutyje nemokamai 7—9 vai. Amerikiečiams populiarus vaidinimą „Metlock", vertimas suomiškai. Kitur - - suomiški pokalbiai.

Suomija — pavyzdys Lietuvai

„Suomija per 4 pasipriešinimo SSSR metus prarado 70 tūkstančių nukautųjų, iš jų 10 tūkstančių civilių. Žiauru, bet gyvena laisva, turtinga, žaizdas užgydė. Nepatyrė deportacijų.

Neiššovusi 1940 metais nė vieno šūvio, Lietuva prarado 312 tūkstančių (skaičiavimas tęsiamas) žmonių — sušaudytų, nušautų, žuvusių Gulage, suluošintų. Pusė — moterys ir vaikai. Nei laisvės, nei gerovės iki šiol, kiekvieną rytą grėsmė.

Išvada aiški, reikia priešintis. SSSR gerbia ryžtą. Ir reikia mokėti priešintis" (A,Cekuolis. Ir jėga, ir protas. „Gimtasis kraštas" nr. 49. Vilnius, 1990.XII.6). 

Paminklas Suomijos maršalui, baronui, karo vadui, prezidentui Carlui Gustavui Emi-liui Mannerheimui (1867—1951). Jo vadovaujami suomių kariai didvyriškai kovėsi prieš komunistinius agresorius. 


» Helsinki — Stockholm  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 19 d.

Helsinkio „Helka" kambarį nuomoja su pusryčiais. Apačioje — valgymui tinkama patalpa. Maistas pasirinktinai, gali kartoti kiek nori: apelsinų sunka, kava (gera), arbata, pienas, grietinėlė, dviejų rūšių mėsa, pjaustyta riebi dešra, juoda duona, bandutės, apysaldis pyragaitis. Elektra šildomam puode — karšta košė, skani.

Laikas išvažiuoti. Jie pašaukė taksi. Po dviejų minučių jaunas, malonus vairuotojas sustojo prie durų. Paslaugiai sudėjo mano nešulius. Aerouostas 20 km nuo čia. Pamiškėje mačiau vaikštinėjantį puikų fazaną.

Helsinkio aerouoste klausinėjo, ar nevežu elektroninių įtaisų, ar žinau kas mano lagamine ir nešuliuose. Skrisiu amerikiečių kompanijos PanAm lėktuvu į Stockholm, iš ten į New York, o lagaminas iškart bus pasiųstas į Los Angeles.

Aerouoste pardavinėjamos iš Baltijos jūros gintaro broškės, kitokie puošmenys.

Iš veidų bandau atspėti tautybes. Daugiausia girdėti suomių kalba. Informaciniuose leidiniuose rašo, kad Suomijoje 94 % supranta suomiškai. Tautybėmis nevardina. Patalpa gerai apšviesta. Lauke debesuota. Grindys parketo. Įvairūs garsinimai.

Lauke vyriškis fotografuoja spalvotus medžio lapus, tebekabančius ant šakų. Ir nukritusius ant žemės. Dairosi, ieško dar įdomesnio lapo.

Lėktuve patarnauja malonios, gražios suomės. Skanūs suplotė-liai, apelsinų sunka, kava, du gabaliukai šokolado. Lėktuve grindys tamsiai mėlyno kilimo su rausvomis gėlytėmis.

Bematant ir Stockholm. Nereikia persėsti. Galima išeiti, pasidairyti, šio bei to nusipirkti. Grįžtant reikia parodyti dokumentus, praeiti saugumą. Laikrodį reikia atsukti vieną valandą atgal. Iš Stockholm į New York skris apie 8 valandas ir 30 minučių, priklausomai nuo oro. New Yorke oras kaip Stockholme - - lynoja. 


» Lėktuve  » Sugrįžti į pradžią

Dalinama amerikiečių spauda. Skaitau šios dienos dienraštį „USA Today". Pagrindinis rašinys apie smarkų žemės drebėjimą San Francisco, Kalifornijoje, daug žuvusių, sužeistų. Pastatus pajudino 100 mylių nuotolyje. Žemės drebėjimas 6,9 pagal Richterio skalę, tai didumu antras nuostolingiausias JAV istorijoje, taip rašo. 1906 m. per žemės drebėjimą San Francisco žuvę virš 2500 žmonių. Dabartinis nutraukė daug telefonų, kitokių patarnavimų. Drebėjimas įvyko prie San Andreas linijos, kurio centras šiauriau nuo Santa Cruz, ir apie 75 mylios į pietus nuo San Francisco. San Francisco aerouostas uždarytas.

Rytų Vokietija iš komunistų partijos pašalino jų vadą Erich Ho-necker, turintį 77 metus. Jo vieton — komunistų jaunimo atstovas Egon Krenz. Erich Honecker Rytų Vokietijoje komunizmui vadovavo apie 18 metų. Jis pašalintas, praslinkus dviem savaitėm po M.Gorbačiovo vizito Rytų Vokietijos komunistinės valdžios 40 metų. Tuo metu, apie 50000 vokiečių iš Rytų Vokietijos pabėgo į Vakarų Vokietiją.

Kitoje laikraščio vietoje — didžiausių JAV įvykusių žemės drebėjimų lentelė.

Mergaitės dalina po mažą bonkutę Kalifornijos vyno, krepšelį pasūdytų riešutų. 


» Virš Atlanto link Kalifornijos  » Sugrįžti į pradžią

Spalio mėn. 20 d.

Pradeda švisti nauja diena. Esame kažin kur virš Atlanto vandenyno.

Lėktuvo kapitonas garsiakalbiu praneša, kad artėjant prie JAV pakraščių patirta, jog „dėl perkrovimo ore" teks nusileisti ne New Yorke, bet Bradley Fields, Connecticuto valstijoje. Tenai papildys benziną, tada skris į New Yorką. 

Nusileidome 4:52 min. po pietų. Smarkiai lyja. Stovės 45 minutes. Išskrido po pusantros valandos. Nusileidus New Yorke, paaiškėjo, kad pavėlavome į lėktuvą, skrendantį į Los Angeles.

Bandau prisiskambinti į namus Los Angelėje, bet telefono automatas pavagia įmestus 25 centus, o daugiau smulkių monetų neturiu. Einu šen ir ten pakeisti, bet stambesnių banknotų nekeičia, o pavienių dolerių neturiu, visus palikau kelionėje. Šiaip ar taip prisiskambinau gerokai po vidurnakčio. Žmonelė Jutta-Jūra susirūpinusi. Prašiau manęs Los Angeles, Kalifornijoje nelaukti. Aerouoste ji išvargusi, bet laimingu veidu laukė. Smagiai kalbėdamiesi, parvykome namo.

Nuostabioji kelionė baigėsi. Lieka neišdilstantieji prisiminimai.

Manęs klausia dažnai ar turtinga
Ji -- Tėvynė benamio baugaus?
Atsakau: Visa žemė ten auksu man žvilga
Žydrumoj krištolinio dangaus.

Manęs klausia dažnai: Kur sugrįžtum,
Jei Tėvynė paliks pavergta?
Aš linksmai jiems veidan nusijuokiu, nors plyšta
Man iš skausmo širdis sužeista.

O kai dingsta viltis paskutinė,
Kai visur tik klasta ir kančia, -
Aš, prispaudęs rankas prie krūtinės,
Vėl prisiekiu: Tėvyne, tu — čia!

Petras Babickas 


» Lietuva — Pasauliui pavyzdys  » Sugrįžti į pradžią

Lietuvą vis dar tebesmaugia okupacinė Bolševikija (Sovietų Sąjunga), bet trupinama raudonojo kalėjimo siena, joje prakalti plyšiai jau neužtaisomi, vis didinami. Lietuva laisvina save ir kitus pavergtuosius. Dabar apie Lietuvą žino visas pasaulis. Lietuva — pavyzdys laisvės siekiantiems. 

Hedrick Smith, „The new Russians", New York, 1990: 1990 metais tūkstančiai lietuvių, suvažiavę iš įvairių vietovių, dvi dienas demonstravo prie Baltųjų rūmų Vašingtone. Nešiojo daug savo kūrybos plakatų su reikšmingais įrašais. Amerikiečių televizija tą demonstraciją stengėsi nutylėti. JAV prezidentui G.Bushui (jis pats nesiteikė priimti) įteiktas daugelio tūkstančių pasirašytas raštas, įtaigojantis, kad JAV vyriausybė neatidėliojant pripažintų Lietuvos respublikos nepriklausomybę, kurią lietuvių tauta paskelbė 1990 kovo 11 d. Vilniuje. Atsakymo negauta.

Žmoniškumo nepraradę žmonės supranta, kad lietuvių tauta turi būti laisva. Pasaulyje svetimtaučiai už lietuvių tautos laisvę, išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos okupacijos, surinko daugiau parašų negu yra lietuvių, ir daugiau negu bet kas, bet kada pasaulio istorijoje.

Tarptautinė TFP (Tradition, Family and Property) organizacija, 1989 metais paraginta Kolumbijoje gyvenančio Jono Kaseliūno, JAV gyvenančių Algirdo Statkevičiaus, Kazio Ėringio, Daivos Meilienės ir kitų jau surinko ir paskelbė tokius nuostabius skaičius:

„TFP organizacijos nariai dvidešimt šešiose pasaulio valstybėse iš viso surinko 5177028 parašų. Iš jų: Brazilijoje — 2777461, JAV 833575,   Ispanijoje — 575837,   Kolumbijoje — 363319,   Čilėje — 126317, Ekvadore — 101640, Kanadoje — 85235, Portugalijoje — 80000, Bolivijoje — 48207, Pietų Afrikos Respublikoje — 41570, Urugvajuje — 49648, Argentinoje — 36452, Peru — 36312, Kosta Rikoje — 16669, Australijoje — 7442 (iš kitų šaltinių mus pasiekė žinia, kaip gruodžio 7 d. ir paskelbėme, Australijoje surinkta rekordinis skaičius parašų — 4039080 „Draugo" red.), kitur — 6344.

Tenka atkreipti dėmesį, jog sutinkamai su pasaulyje plačiai žinoma Guinesso rekordų knyga, iki šiol parašų surinkimo rekordas siekė tiktai 3107000 (Guiness book of Records, London, 1989, p, 194).

Parašus renkant, buvo sutikta įvairiai manančių žmonių. Ėjo ramūs pokalbiai ir atkaklūs ginčai. Vieni žmonės pasisakė už laisvę pavergtoms tautoms, kiti gi - - liko abejingi. Dar kiti — pasiliko už Gorbačiovo veiklos liniją: už tankų ir desantininkų „demokratiją", 

už kraujo laistymą ir žmonių bei tautų vergiją, už kolonijinės imperijos išsaugojimą". (Algirdas Statkevičius, Parašai dėl Lietuvos laisvės, „Draugas" nr. 246, Chicago, 1990.XII.19).

1989 metų rudenį Lietuvoje pastebėjau, kad lietuviai siekia pilnos Lietuvos Nepriklausomybės. Jie stengiasi atsikratyti rusų — sovietų primestų blogybių, įskaitytinai lietuvių kalbos žalojimo. Vietoje lietuviams primestos nacijos, jau pradėjo teisingai rašyti lietuvių tauta, lietuvių tautiniai šokiai, lietuvių tautinė literatūra, ir 1.1.

Šalinasi prisiimtų, piktybiniai į rašinius kaišiojamų angliškų žodžių. Vėl pradeda suprasti, kad lietuvių kalba yra brangus turtas ne tik lietuvių tautai, bet ir pasauliui.

Prisimena tokia mintis:

„Mūsų tautai nėra jokios garbės, kad jos poetai eiliuoja lenkiškai, rusiškai, prancūziškai ar angliškai. Mes jokia pastanga neišim-sime A.Mickevičiaus iš lenkų literatūros, J.Baltrušaičio iš rusų simbolizmo, O.V.Milašiaus iš prancūzų literatūros. (A.Maceina, Orą et labora, p. 56. Perugia, Italijoje);" 


» Iš Lazdijų gautų laiškų ištraukos  » Sugrįžti į pradžią

„Rodos taip neseniai Jūs buvote Lazdijuose, o dabar jau daug kas tenai pasikeitė. Pradėtas restauruoti Jūsų dėdės Motiejaus namas. Kapinėse pagal architekto J. Valentukonio projektą sutvarkytas dr. kun. M. Gustaičio kapas. Buvo keletas renginių."

Vaidas Valionis.

* * *

„Skubu Jums pranešti, kad dėl filmo apie a.a. Motiejų Gustaitį reikalai sprendžiasi teigiamai. Susisiekėme su p. Henriku Šablevičiumi. Jis pažadėjo darbus pradėti sausio 22 d.

Mūsų gimnazija darys viską, kad filmas būtų pagamintas. Kalbėjome ir su A.Poškaityte dėl Jūsų parašytų knygų jaunimui perdavimo muziejui. Ji tvirtai pažadėjo jas atsiųsti, kai tik pastarosios pasilaisvins. Penktos knygutės, kurią Jūs siuntėte, dar negavome.

A..a. Motiejaus Gustaičio muziejus kuriamas jo nuosavame name. Anksčiau šiame name buvo įstaigos. Dabar valdžia atidavė jį (mokyklai reikalaujant) muziejui. Muziejaus apačioje bus įrengta a.a Motiejaus Gustaičio visuomeninės ir švietėjiškos veiklos ekspozicija, o antrame aukšte — jo gyvenamasis kambarys. Lazdijų gimnazijoje veikia gustaitiečių organizacija. Jos vadovas Vaidotas Valionis. Si organizacija turi savo grupes kitose mokyklose".

Česlovas Šerkšnas. Lazdijai, 1990 m. sausio 5 d.

* * *

„Jums rašo Birutė Vanagienė iš Lazdijų — M. Gustaičio muziejaus kūrėja ir globėja, nes muziejų kūriau, o dabar prižiūriu ir tobulinu savo laisvalaikiu, be algos ir atlyginimo. Šis muziejus visuomeninis, kaip pas mus priimta sakyti. Visa tai darau iš didelės pagarbos ir noro išsaugoti šio žymaus švietėjo atminimą. Visus laiškus, korespondenciją, Jūsų atsiųstus laikraščius, žurnalus saugome muziejuje, kai ką eksponuojame, ypač dėkingi už Jūsų knygas, žemėlapį ir žurnalo prenumeratą. Spausdinimo mašinėlės ir juostos dar negavome. Gal užtruko persiuntimas.

Lietuvos kultūros ir mokslo žmonės susidomėję šiuo muziejumi. Be to, M. Gustaičio 120-ųjų metinių paminėjimo proga kartu su mokytoja Eugenija S. parašėme ne vieną straipsnį įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose apie M. Gustaitį. Vėliau atsiųsiu nuotraukas ir kai kuriuos straipsnius, dabar siunčiu šį tą iš jubiliejinės šventės.

Beje, šis muziejus yra pirmas Lietuvoje, skirtas kunigui-pedagogui.

Muziejų būtina ir toliau plėsti, tobulinti ir turtinti, dar daugiau gilintis į šio žmogaus kultūrinę ir švietėjišką darbą. Jūsų pagalba čia būtų labai reikalinga. Nuoširdžiai dėkoju, kad Jūs kreipėtės per įvairius laikraščius, prašydami pagalbos.

Siųsdami laiškus ir kt. medžiagą muziejui adresuokite taip:

Birutė Vanagienė, Motiejaus Gustaičio gatvė 11-5, M. Gustaičio muziejui, Lazdijai 4560, Lithuania

Linkiu Jums daug sveikatos ir kūrybinės sėkmės".
Birutė Vanagienė. Lazdijai, 1990 vasario 14.

* * *

Džiugu, kad Lazdijuose kuriamas Motiejaus Gustaičio muziejus, tenai bus ir knygų, leidinių.

Be knygų nėra kultūros. Geros knygos ugdo žmonių išsilavinimą. Tinkamos bibliotekos kelia apylinkės kultūrinį lygį.

Lietuvai 1990 kovo 11 d. paskelbus Nepriklausomybę, imtasi daug ką persaikėti. Žurnale „Bibliotekininkų darbas", nr. 7-8, Vilnius, 1990, Lietuvos bibliotekininkų draugija paskelbė skausmingą kreipimąsi į Lietuvos vyriausybę, išvardino paskutiniu metu uždarytas, naikinamas bibliotekas.

Tame žurnale Renaldas Gudauskas panaudojo tokį sakinį: „Duokite man biblioteką, ir aš sukursiu universitetą".

* * *

Mūsų tikslas — kelt tėvynę,
Kelt iš karsto, iš žabangų
Į gyvybę ir į dangų,
Kelt į sąžinės gadynę:
Kad tėvų stipri tauta
Būt laiminga ir tvirta,
Kad jos vardas būt garsus
Pas kaimynus, pas visus.

Iš Motiejaus Gustaičio kūrybos

Šiuos du įvaizdžius, gražiai į plastiką aprėmintus, tinkamus pasikabinimui, atsiuntė iš Lazdijų.

Gaila, negalėjau pasinaudoti maloniu kvietimu

Su tokiu atspaudu lapo viršuje rašyta:

„Pas mus darosi dideli pakitimai tiek respublikoje, tiek mokykloje. Apie respublikos pakitimus žinote, todėl rašysiu apie pasikeitimus mokykloje. Taigi direktorius C. Šerkšnas jau išėjo į pensiją ir nei direktoriaus pareigų, nei pamokų mokykloje neturi. O mokytoja B. Vanagienė irgi jau nebedirba mokykloje, nes ji išrinkta savivaldybės deputatų tarybos pirmininko pavaduotoja.

Jau sulaukėme siuntų iš A. Kairio ir Drūčio, jie pasiuntė abu po dvi siuntas. Gavome ir rašomąją mašinėlę. Taip pat gavome Jūsų išsiųstą siuntą 1990 sausio 19 d. Dėkojame Jums už visa tai. Jeigu būtų galimybė, būtų gerai gauti keletą knygų: Apie A. Smetoną, Raštikio prisiminimus ir kitų, kurios liečia istoriją. Mokykloje kuriasi skautai, jeigu galėtumėte pasiųsti jiems medžiagos, tai senų metų „Skauto Aido" numerių, galite siųsti mano adresu, aš perduosiu."

Vaidas Valionis. Lazdijai, 1990 birželio 5 d.

* * *

Grįžęs iš Lietuvos į JAV, gavau laiškų, spaudos ne tiktai iš Lazdijų (čia duotos ne visų lazdijiečių laiškų ištraukos). Man rašė iš įvairių Lietuvos vietovių, atsiuntė knygų, spaudos, iškarpų. Daugelio tų laiškų, siuntų autorių asmeniškai nepažįstu. Visi iš Lietuvos laiškai malonūs, bičiuliški, jiems širdingai dėkoju, kad man parašo, prisimena. Stengiuosi atsakyti, kiek įstengiu. Noriu tikėti, kad tie ryšiai nenutrūks, gal net plėsis. Tolygiai su kituose kraštuose gyvenačiais, įvairiomis progomis man parašančiais. Ačiū! 

Jaunimui laikraštis "Aitvaras" nr. 1, Vilnius, 1990. Parašė Rasa Lipskytė.

Lazdijuose 1990 m. kovo mėn. 3 d. šventinamas naujai atremontuotas namas, kuriame įkurtas Motiejaus Gustaičio muziejus. Nuotrauką atsiuntė Birutė Vanagienė. 

Motiejaus Gustaičio muziejuje Lazdijuose 1990 kovo 3 dieną. Kalbasi muziejaus steigėja Birutė Vanagienė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Jo rašinį „Lazdijai pagerbė M. Gustaitį" spausdino „Literatūra ir Menas", Vilniuje, 1990 kovo 17 d.

Buvodamas Lietuvoje, neužsirašiau nei vieno kalbėjusio lietuvio minčių. Dienos tvarkaraštis prasidėdavo ryte, grįždavau vėlai, gulti eidavau dar vėliau. Visi lietuviai, su kuriais kalbėjausi (ne visų pavardės šiuose lapuose) savo nuomonę išreikšdavo aiškiai lietuviškai.

Vilhelmas Chadzevičius, „Kultūros Barų" vyr. redaktorius, taip kreipėsi į jų žurnalo skaitytojas nr. 6 (306), Vilnius, 1990 m.:

„Jums ne naujiena — blokados suploninti, viena spalva spausdinami Lietuvos periodiniai leidiniai. Todėl, manau, ir šis „Kultūros Barų" numeris, visu spaudos lanku plonesnis, nebus jums staigmena. Ne mūsų kaltė, kad su mumis taip elgiasi ekonominės blokados sumanytojai. Mums liko vienas kelias — ištverti visus sunkumus pasikliaujant savo atkaklumu, racionalumu, taupumu ir darbštumu.

Aišku, ir ateityje, ištrūkus iš kelis dešimtmečius mus kamavusios atsilikusios imperijos, mums nebus lengva. Sunku dabar integruotis į postindustrinę Europą, kai taip nususinta tautos kultūra, nusmukęs žmonių dvasingumas, kai toks didelis krašto ekonominis atsilikimas. Ačiū Dievui, kad „Aušros", „Varpo" pažadintas laisvės troškimas niekada neblėso lietuvio širdyje. Tas teikia vilties, kad sugebėsime būti vieningi, tolerantiški, iš-saugosim tautos charakterį ir mentalitetą, kad turėsime savo valstybę, pajėgią įsijungti į Europos valstybių sandraugą.

Sis mūsų siekimas pareikalaus prometėjiškų pastangų. Vėl kone iš naujo raikės mokytis visa galia dirbti sau ir Tėvynei, racionalaus taupumo, lietuviško atkaklumo, kantrumo. Turime stengtis giliai perprasti savo tautos dvasią, savimonę, kultūrą, perimti pasaulio minties klodus, meną, gamybos patirtį.

Sunkūs, dideli darbai mūsų laukia. Laisvė veltui neduodama, tautos labui reikia aukotis. Kiekviena lazda turi du galus. Blokada mus irgi kai ko pamokys, privers sparčiau suktis, artėti prie išsivysčiusių šalių rinkos. Juk ekstremaliomis sąlygomis visada greičiau surandami optimistiniai sprendimai. Dieve, padėk!

Tikėkime, kad sutelktos visos tautos, visų Respublikos piliečių pastangos ir dvasinės išgalės atneš tiek metų lauktą vaisių — realią Lietuvos nepriklausomybę".

"Kultūros Barų" žurnalas garsina tokią mintį:
„Kultūros likimas priklauso ir nuo vieno žmogaus. Tas žmogus — Jūs!"

Už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodama tik vergija.
Juozas Grušas 


» Pranešimas JAV informacijos agentūrai  » Sugrįžti į pradžią

United States Information Agency
Washington, D.C. 20547
Attn.: Mr. William A. Bate, European Book Programs

Dear Mr. Bate:

I would like to give a short report regarding USIA sponsored Children's Book Exhibition in Vilnius, Lithuania, in October, 1989.

Due to your kind and delightful instructions and information, the project started and finished in good form without interruptions. Your last letter of instructions contained airplane tickets from Los Angeles to Was-hington-Frankfurt-Moscow-Leningrad-Vilnius-Leningt^ad-Helsinki-Stock-holm-New York-Los Angeles.

October 5th, 1989 I started this journey to Washington, D.C., where a comfortable room was reserved form me at the Holiday Inn.

October 6-7 briefings and necessary instructions at USIA, honorarium and final papers. They were informative and pleasant days.

October 8th, 1989 our group representing the American Writers Children's Book Exibition under the capable leadership of Mr. Eli Flam, flew from Washington, D.C. to Frankfurt /West Germany.

We arrived in Moscow October 9th. In Moscow's airport we were met by Miss Susan Robinson -- Second Secretary Cultural Section of the U.S. Embassy in Moscow. There were also two men from Soviet Intourist, all helped us to pass through airport formalities quickly.

I stayed one night in Moscow Intourist hotel.

October 10th I flew by myself from Moscow to Leningrad, where I was met by Mr. James W. Hutcheson -- Consul for Press and Culture, from American Consulate in Leningrad. He was very kind and welcoming.

October llth we both flew from Leningrad to Vilnius. In Vilnius we separated, my room was reserved in hotel ,,Lietuva".

October 12th, 1989, Mr. J.W. Hutcheson opened American Children's Book Exhibition in Martynas Mazvydas Central Library in Vilnius. (Mazvydas in 1547 wrote and printed religious book in Lithuanian Language}. His introductory spech was in Lithuanian language, that every one loved! Several other speakers followed. Ceremony was televised, broadcasted, many people watched there in the library.

Thousands attended American Children's Book Exhibition's first days, On all other days there was a similar flood of young and older people wishing to see American book's Exhibition. Many asked for nice free of charge posters in English and Lithuanian language: Give us books, give us wings!

In the corner of the exhibition room five children's books written by myself in Lithuanian, printed in the U.S. were exhibited. The fact that were in Lithuanian and printed in the U.S. showed the freedom exercised in the United States, and the Lithuanian visitors appreciated it highly.

Not only did this Exhibition represent a large number of highly qualified children's books in English, but it also showed advanced printing techniques.

Because of renewed struggles for Independence by Lithuania, the Baltic states and a number of other countries, an exhibition like this one was a step in the right direction.

Many Lithuanians are hoping to see similar Exhibitions from the U.S. in the near future.

The following days were crowded with many interesting visitors, receptions of the Lithuanian Press Committee, Lithuanian writers, a meeting with local Parliament representatives, discussions with the Vice-Rector of the University of Vilnius, etc. (Vilnius University founded 1579, compares with the first university in Russia: university of Moscow established 1775, university of St. Petersburg/Leningrad in 1819).

I left Vilnius October 18th and flew to Leningrad. October 19th from Helsinki to Stockholm-New York-Los Angeles where I arrived 1:30 AM October 20th, 1989.

Thank you very much for allowing me to represent a small part of American Culture in the way of this Children's Book Exibition to the children and grown-ups of Lithuania. It was an unforgettable experience.

Sincerely,

Algirdas Gustaitis
7946 W. 4th Street
Los Angeles, Calif., 90048.
October 30lh, 1989. 


» Laiškas JAV prezidento žmonai Mrs. Barbara Bush  » Sugrįžti į pradžią

JAV prezidento žmonai Mrs. Barbara Bush, dėkodamas už jos pastangas Amerikos knygų parodą vaikams ir jaunimui suruošti Vilniuje, 1990 m. sausio mėn 12 d., parašiau tokį laišką:

Mrs. Barbara Bush The White House Washington, D.C.

Dear Mrs. Barbara Bush:

In October, 1989 I had the honour and pleasure of participating as a Lithuanian-American writer in the first American book exibition for youngsters in Vilnius, the capital of Lithuania (occupied by Soviets), The United States exibited 650 books for youngsters written in English, also five books in Lithuanian written by me.

The attendance to this exhibition was outstanding, and the display of beautifully printed American books helped greatly to visualise to thousands of visitors democracy and American ways of life, and encourage better understanding of this country. It is very important to arrange similar exibitions, because the Lithuanians will be free (please help!), and they wish to have better knowledge of American culture, literature.

I just received the librarians magazine ,,Library Work" nr. 11, 1989, Gedimino pr. 51, Vilnius, Lithuania. Reading the bulletin I came across the news, that you, Mrs. Barbara Bush were the initiator of this wonderful idea that became reality. I am sure many, many young Lithuanians readers wish to thank you most warmly!

Please thank Mr. President Bush, too.

The book exhibition was ably organized and executed by the United States Information Agency, Washington, D.C. My gratitude and thanks to them, too.

Sincerely,

Algirdas Gustaitis
7946 W. 4th Street
Los Angeles, Calif., 90048.
January 12, 1990. 


» JAV prezidento žmonos Mrs Barbara Bush laiškas  » Sugrįžti į pradžią

Iš JAV Prezidento žmonos Mrs. Barbara Bush gavau tokį atsakymą į mano 1990.1.12 d. laišką: 

February 14, 1990

Dear Mr. Gustaitis,

I am so grateful for your very kind words of support for my efforts in behalf of literacy.  It is heartening to know that good people like you are in agreement with me about the importance of reading for all children.

The exhibit of books for children in Lithuania that you described was, I believe, one of the Year of the Young Reader projects sponsored by the Library of Congress.  I am so pleased to hear your enthusiastic comments I  You are so kind to write and should the opportunity arise for me or my staff to encourage the giving of books to libraries in Lithuania, we would be pleased to do so.

Thank you for writing and for caring about literacy.

With all best wishes,

Warmly,

Barbara Bush


» Sugrįžti į pradžią

 
  Reklama

Vieta Jūsų reklamai