Augustinas Janulaitis ir
Lietuvos.net 1860 - 1864 m. sukilimas Lietuvoje.Išleista 1921 metais Kaune. © Lietuvos.net
pataisymai ir papildymai 2005 Spalis. Spausdintame pavidale šia
medžiaga galima naudotis tik su Lietuvos.net sutikimu.
Cituojant būtina paminėti
www.Lietuvos.net tinklapį.
Okupuotos Lietuvos - Lenkijos
didvyriai, žuvę už laisvę
VI. Baltukai
Baltukai - tai dvarininkų organizacija. Dauguma Lietuvos
bajorų (šlėktos) dalyvavo sukilime
gindami savo interesus, vildamiesi jog revoliuciją
pavyks pasukti jiems tinkama kryptimi. Gal
būti, buvo tai geri žmonės, atsidavę tėvynei, bet baikštūs ir į
viską žiūrintys dvarininkų (verslininkų - monopolistų) akimis. Jie
skyrė sukilimui pinigus, taigi ir reikalavo, kad finansai būtų
panaudoti tinkamai (jiems). Jų tarpę buvo ir nusistačiusių prieš sukilimą, tik dėl akių
vykdžiusių sukilėlių reikalavimus 1). Kiti baltukų
vadai vėliau prisipažino, jog dėl to ėjo į sukilimą, kad
sutrukdytu raudonikiams, kad juos pažabotu ir jiems neleistų
Lietuvoj įsigalėti 2).
((1) Kalbama apie Jelenskį (M. M. 1865 Nr. 383 p. 58-68).
2) Ten pat 105 - 112, Geištaro atsiminimai, J. Giesysztor.
Pamietniki). I 121-7.))
Raudonikių
politiką bajorams buvo nepriimtina. Ir, kaip jau
minėta, 1863 m. vasario 7 d. Vilniuje susirinkę Lietuvos bajorvedžiai, tarpininkai (valstiečių komisarai) nutarė
įkurti savo valdžią, priklausomą nuo Varšuvos.
Lietuvai skiriamas vienas diktatorius -
Geištaras 1), jam atsisakius, valdžią
sudaroma iš 6 žmonių: J. Geištaro, Giedraičio, Jelenskio,
Oskierkos, Lopačinskio, Kenevičiaus 2). Pirmininku išrinktas Geištaras.
Lietuvos bajorai tuojau pat apie tai pranešė Varšuvos bajorams
(baltukų direkcijai), kurie dar valdžios neturėjo, ir susisiekė
su raudonikiais, tuomet buvusiais valdžioje. Papeikdami
Varšuvoje pradėtąjį sukilimą jie paaiškino, kodėl sudarė savo
organizaciją - raudonikis Kalinauskas veikiąs prieš bajorus,
norįs Lietuvą nuo Lenkijos atskirti.
Pirmasis Lietuvos bajorų leidinys buvo knygelė "Lietuvio Balsas" ("Glos
Litwina") Oskierkos ir Geištaro parašyta, kur įrodinėjama unijos
(sąjungos) būtinybė.
Varšuvoj tuo metu valdžioje buvo raudonikiai, berods ir jie palaikė uniją, tačiau dvarininkų
interesai jiems buvo paskutinioje eilėje.
1863 Sausio 29 d. jie išleido
atsišaukimą, kuriame paskelbė sukilimą ir išdėstė savo programą. Veltui Lietuvos
bajorai siuntė į Varšuvą reikalavimą neskubėti skelbti sukilimo, tarp
kito ko, įspėdami jog paskelbus dekretą (manifestą) apie valstiečių
teises į žemę,
sukilimas taps nebe politinė revoliucija, o socialiniu perversmu.
Visgi Lietuvos bajorai norėjo veikti išvien su Varšuvos valdžia, kuriai
taip pat nepatiko Lietuvos raudonikiai - visi be išimties
separatistai (siekiantys nepriklausomos nuo Lenkijos Lietuvos), nenorintys pripažinti Varšuvos viršenybės. Todėl Lenkiška
Tautos Valdyba, nors ir raudona, rėmė Lietuvos
bajorus. Jie pasiūlė, kad Lietuvos Valdyba būtų tik Varšuvinės
skyrius, ir ši su džiaugsmu priėmė šį siūlymą. Lietuvos valdžia
pasivadino "Skyrius, valdąs Lietuvos provincijas". Varšuva
davinėjo bendrus nurodymus, bet į Skyriaus vidaus reikalus nesikišo.
"Skyriun" Varšuva paskyrė visus tuos, kuriuos jau buvo išrinkę
bajorai 1).
((1)
Przyborowskis (ZLS.) tvirtina, kad Starzynskį, bet tas pateko
į pirmiau minėtąjį bajorų komitetą. 2) Kenevičius buvo išvažiavęs
į Kazanių Pavolgio valstiečių kelti, jam grįžus jis būtų narys,
bet jis Lietuvon nesugrįžo.))))
Lietuvos Skyrius
turėjo savo sekretorių Varšuvoje. Tai - Przybylskis, raudonikis, ką tik pabėgęs iš tremties Rusijos ir gyvenęs Varšuvoje.
Apie jo veiklą neturime jokių žinių. Varšuva gi turėjo savo
komisarą Vilniuje, anksčiau pasiųstąjį, jau minėtąjį, Du-Laurensą,
Lietuvos Komiteto valdybos narį. Skyrius, gavęs Varšuvos
pritarimą, Kovo 10-11 d. nutarė panaikinti Lietuvos Komitetą.
Kalinauskis nepritarė šiam sprendimui, bet baltukai ėmė grasyti
jį nubausią už neklausymą, žadėjo įdėti į užsienio laikraščius,
kad jis esą maištininkas ir tėvynės išdavikas ... .
Kalinauskis su savo draugais, kiek pasiginčiję, nusileido. Kasoj
pinigų nėra, o jų turi užtektinai dvarininkai.
Baltukai, įgavę valdžią, visus raudonikius išsiuntinėjo
į provinciją. Ir pasitraukė jie į Lietuvos žemes ragindamas
žmones ginklu kovoti už savo laisvę.
Pats Kalinauskas darbavosi Gardino gubernijoje.
Pirmame savo atsišaukime išleistame 1863 m. kovo 31 d., pilname
lenkiško patriotizmo, Lietuvos Skyrius pažymi, jog bajorai norėję
suteikti
valstiečiams žemes, tačiau rusų valdžia neleidusi.
Baltukų valdyba perėmė
raudonikių pradėtus darbus - pradėtąjį sukilimą, ginklų gabenimą,
spaustuves
(masinės informavimo priemones). Toliau leidžiama "Laisvės Vėliavą", bet jiems
vadovaujant išėjo vos vienas
jos numeris (3), taip pat "Žinių iš kovos lauko" vienas numeris (4).
Lietuviškai jiems padėjo rašyti geraširdis
M. Akelaitis.
Sukilimas rutuliavosi ne taip kaip buvo
numatę Lietuvos
bajorai. Ne visuomet jiems paranku paklusti Varšuvos raudonikiams, o kartais ir susisiekti
buvo nelengva, tad dažnai jie elgdavosi savo nuožiūra. Nors
Lietuvos Skyriaus valdybą
sudarė bajorai (baltukai), tačiau Lietuvos miškuose ir sodžiuose
(kaimuose) daugiausia veikė, vadovavo
ir kariavo raudonikiai; Vilnius (baltukai) numatydavo vienokią veiksmų programą, o
vietoje vykdoma visai kita - raudonikių.
Pavyzdžiui, Varšuva įsakė organizuoti liaudį, liepė įvesti
greitus teismus išdavikams, sudaryti žandarų būrelius. Žandarams
buvo leista bausti mirtim ir tojaus savo sprendimą išvykdyti.
Nuo tokių teismų kuo daugiausiai galėjo nukentėti bajorai. Dėl
to Lietuvos baltukai panaikino tą jų valdžios įsakymą: jie leido
žandarams tik tą nužudyti, ką jie prisakys. Kalinauskas, žinoma
buvo kitokios, negu bajorai, nuomonės ( Geištaras, II, 52-3).
Baltukai skirdami Lietuvos Kunigaikštystės vietininkus ir valdininkus, o šiems atsisakant
priimti pareigas, kartais pagąsdindavo, jog tuomet
turėsią paskirti koki raudonikį, taip Jelenskis, Kalinauskio
šalininkais, gąsdino vieną
bajorą - Borzobogatą. LK bajorai bijojo
visuotino sukilimo.
Jie mėgino ir su rusų valdžia dviveidę politiką vesti: sukilimu
tikėjosi išgausią sau nuolaidų, o patį sukilimą stengėsi palaikyti tiek, kad
sulauktų Europos įsikišimo. Kai baltukai užėmė valdžią,
Jelenskis išleido
įsakymą, kad sukilėliai vengtų mūšių ir tik dėl akių bruzdėtų.
Štai vienos 1863 metų
įvykių liudininkės atsiliepimas raudonikius ir
baltukus : "Ir matau
tuos sukilėlius šviečiant, lyg Šv. Jono vabalėlius; miršta nuo
bado ir šalčio, ir stato viską iš naujo, o kankynės yra pagrindas.
O čia, greta, patogiai miega, nesirūpindami rytojumi, tarp žirklių
ir peilio, bailus avinai"... .
Savo delsimo
politika, laukimu Prancūzijos, Italijos, Austrijos ir Švedijos
armijų atvykimo Lenkijon - Lietuvon, bajorai šį
sukilimą vertė tragikomišku vaidinimu. Dauguma jų tikėjosi tapsią
Lenkijos politikos papuošalu ... tačiau tikrovė buvo
negailestinga jų svajonėms.
Savo pirmame atsišaukime (kovo 31 d.) baltukai daugiausiai
kalba apie tautinį lenkų persekiojimą, apie universiteto
uždarymą, tikybos laisvę, valstiečiams aiškinama (tačiau
absoliučiai nieko nežadama), jog prie
lenkų jiems buvę geriau.
Kitame atsišaukime pranešama, jog jie yra teisėtoji valdžia, kad
valstiečiai nepradėtų sukilimo be jų žinios.
Baltukai kvietė laisvės kovai istorinę Lietuva (LDK), kaipo Lenkijos dalį, o
sukilo tik etnografinė Lietuva, bet ir tai ne jų nuopelnas,
o raudonikių pasišventimo demokratinėms reformoms pasekmė.
Baltukai stengėsi priduoti sukilimui lenkiškai (tautinį) - patriotinį
atspalvį. Kaip pavyzdį pateiksime, kad vartotus slaptažodžius: vienas sako "Vladislav'as"
(lietuviškai skambėtų Jogaila),
kitas atsako "Jadvyga".
Vienas sukilėlių vadų (F. Vislouchas - raudonikis) piktinosi
Skyriumi, kam jis atsiuntė į mišką konfederates (lenku raguotas
kepures) ir tautines juostas, o jis reikalavo batų, ginklų,
šovinių 1), o šių nedavė.
Z.
Sierakausko nuotrauka
Visi laisvės kovotajai išėję į miškus
ir įkvėpdavę žmones kovai prieš rusus buvo raudonikiai (Narbutas, Vislouchas,
Mackevičius, Vrublevskis ir t. t.) ... deja, nei vieno žymesnio
baltuko. Tik vėliau, paėmę valdžią į savo rankas, jie kvietė
sukilti. Pirmasis ir paskutinis žymesnis jų vadas -
tai
Z. Sierakauskas, ir tas pats - raudonikis, raudonikių
anksčiau paskirtas, į politiką kaipo karininkas (oficierius) jis
nesikišo. 2).
Baltukai Vilniuje perėmę raudonikių spaustuvę, toliau
leido jų
laikraštuką "Laisvės vėliavą" (išleido Nr. 3) ir "Žinios iš mūšių
lauko" (Nr.7). Gudų gi šaliai neišleido nieko, tik Kalinauskas Baltstogėje
užsiėmė leidyba.
Tad laisvės ugniai pakurstyti valstiečių tarpe veik niekas
nebuvo daroma. Jeigu kas iš karinių vadų drąsiau ką pasakydavo, tai
tokį papeikdavo, o norinčius valstiečius sukelti, stengėsi
pašalinti. Stengiantis išlaikyti vienybę baltukų politika viešai buvo
nesvarstoma ir nekritikuojama. 3)
((1) M. M. 1863 Nr. 299 1. 87.
2) Limanowski 247
3) Limanowski 247.))
Lietuva, kaip savarankiška valstybė, nebuvo baltukų tikslas. Jie
stengė,
kad Lietuva
ir toliau išliktų Lenkijos dalimi, o neįstengdami šio tikslo
pasiekti, Lietuvą
dalimis dalino. Vienas baltukų vadų, Geištaras, atpasakoja raudonikių ginčus su lenkais dėl Lietuvos sienų:
"Dėl pietų Gardino gub. pavietų ginčijosi Vilniaus Komitetas
(raudonikiai) su Tautos Valdžia (Varšuva), kuri norėjo juos
prijungti prie Lenkijos, o lietuviai kovojo už Lietuvos
viršenybę (vientisumą). Pirmas mūsų (baltukų) darbas buvo
perleisti Tautos Valdžiai visą Gardino gubernijos administravimą, taigi
Valdžios įsakymai anksčiau ateis iš Varšuvos.
Juolab mes (baltukai) skaitėme save už vieną su Lenkija.
Norėjome naikinti tą separatizmą, kuris yra viena iš amžinų mūsų
kliaudų, ir kuria mes, lietuviai, ypatingai išsiskiriame
1). " Rugp. mėn. "Vykdomasis Skyrius" atiduoda Lenkijai Gardino guberniją.
1863 metų vasarą
Varšuvoje ir pačiame Vilniuje įvyko nemažai permainų.
Neatvykstant pagalbininkams iš Vakarų Europos, iniciatyvą perima
revoliucinių priemonių šalininkai (raudonikiai). Nutariama viską centralizuoti.
Varšuva labiau ir labiau nepatiko Lietuvos Skyriui
(baltukams).
Vilniuje į valdžią grįžta raudonikiai. Raudonikiai, pritardami Varšuviniam
Laisvės Kovų planui, gegužės mėnesį tapa Varšuvinio Tautų
Komiteto dalimi pasivadindami - "Lietuvos Vykdomasis
Skyrius". Pasibaigus kovoms su rusais, jie siekė atkurti
nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Lenkų atstovas Lietuvoj buvo nepriklausomas nuo Skyriaus. 3) Raudonikiai
pasinaudoję Du
- Laurenso išvykimu (savo įgaliojimus perleidusiam Kalinauskiui),
Liepos mėn.
panorėjo įvykdyti visišką Lietuvos atskyrimą nuo
Lenkijos, kvietė ir baltukus. Vienas iš raudonikių sakė
jiems: "Gana to pasyvaus vaidmens; Varšuva nesupranta mūsų
reikmenų, patys turime galvoti apie Lietuvos labą, nutarkime čia,
visi susirinkusieji, pertraukti priklausomybės ryšius, kurie mus
žudo". Tačiau baltukai neišdrįso ... .4)
Lietuvos
baltukai buvo šalininkai diplomatinių priemonių, tad
šnairavo į Varšuvą ir jos kvietimą ginklu siekti laisvės.
Varšuvai užmezgus ryšius su anglų - prancūzų
diplomatais, Lietuvos bajorai išsigando, jog Varšuva juos
apmulkins
ar užmirš, paliks Rusijai, todėl panoro turėti
nepriklausomą atstovą užsienyje. Bet Lenkų "Tautų Valdžia"
nesutiko su šio prašymu, leisdama paskirti tik sekretorių prie
vyriausio diplomato Paryžiuje - kunigaikščio
Čartoriskio.
5)
Kunigaikštis Čartoriskis su sūnumi.
Prasidėjus Laisvės Kovoms pagalba iš svetur taip ir neatvyko,
visa sukilimo naštą gulė ant
lenkų, lietuvių ir gudų pečių, o ji be valstiečių buvo nepakeliama.
Sukilimo malšinti atvyksta
Muravjovas. Rusijos
okupacinė armija
pradeda persekioti sukilėlius ir juos remiančius gyventojus. Neilgai
besilaikė baltukų valdžia. Pamatė ir baltukai, jog vieni patys
maskolių neįveiks. Tad po dviejų mėn.
pertraukos
pasikviečia raudonikius. Sudaroma mišri valdžia: Geištaras, Morikoni, Malachowski, Juozas Kalinauskas, K.
Kalinauskas, Lopacinskis, Algirdas Vagneris. Bet per vėlai, viskas
pakriko: rusai išgaudė daugumą organizatorių.
1863 m. baigiantis,
laisvėje beliko tik keletas raudonikių, kurie buvo
pripratę slapstytis tai : K. Kalinauskas, T. Dalevski. Nuo
rudens Kalinauskus buvo vienintelis Lietuvos diktatorius
vadovavęs sukilimui. 1864 metų pradžioje ir jis buvo suimtas.
((1) Geištaras, I 252.
3) Geištaras, parodymai (Iš Mur. Muz.),
4) Geištaro atsiminimai II, 62-8.
5) Limanowski, 379, Giller I 161-2.))
VII. Sukilimo pradžia 1863 metais ir
vakarų valstybės.
Lenkijos raudonikiai jau 1862 metų
pabaigoje suvokė, jog ginkluota kova už Lenkijos - Lietuvos
laisvę yra neišvengiama. Bajorai
konservatoriai su
Wielopolski'u stengėsi
pašalinti ar net sunaikinti visus prieštaraujančius jų
prorusiškai politikai, dargi
nutarė surinkti visą jaunimą ir atidavus Rusijon rekrutais išvežti jį
svetur. 1862 m. gruodžio mėn. Varšuvoj raudonikiai paskyrė
sukilimo laiką; vieni tarė apie sausį, bet pasvarsčius
pasirinktas 1863 metų Gegužės mėnuo.
Sukilimo teritorija padalinama į 5 apygardas.
Lietuvai vadovauti paskiriamas
diktatorius - Z. Sierakauskas. Užnemunė
(Suvalkija) priskirta prie Plocko, kuriai vadavo Čapskis. Tojau
pat pradėta: rūpintis ginklų tiekimu, ieškoti karinės paramos,
kurią sutiko suteikti Italai (Garibaldis). Ginklus, per tam
skirtus agentus, dažniausiai supirkinėjo Anglijoje.
Vielopolskis (rusų caro šalininkas), pajutęs apie tai, netyčia pagreitino
sukilimą 1863 m. sausio 15-16d. įsakydamas imti naujokus (rekrutus)
rusų armijon. Jaunimą buvo būtina išlaikyti namie. Sukilimas
prasideda anksčiau, nei buvo
nutarta -
1863 sausio 22 d.
Visos lenkų sukilėlių jėgos turėjo susirinkti Plocke, o iš ten
pasukti Varšuvon ir į kitas žemes. Plocke turėjo pasisakyti
Laikinoji Tautinė Valdžia (iš tautos Centro Komiteto). Pradžia
gavosi visai nevykusi, ypač Plocke. Iš užsienių pirmieji
ginklai sulaikyti. Visa laisvės kovotojų ginkluotė - atimta iš rusų ir
pasieniečių.
1863 pradžioje
Lietuvoj buvo ramu, niekas nė krustelėjo. Tiktai iš Palenkės (Podlasie)
išstumtieji sukilėlių būreliai vasario pradžioje pasirodė
užnemunėje (Suvalkijoj), kiti kėlėsi per Nemuną, pasirodė tarp
gudų ir lietuvių,
Lenkų turtingoji visuomenė pasipiktino įvykusiu sukilimu, ypač
dvarininkai. Valstiečiai jiems nebedavė duoklių, nėjo lažų,
tačiau prie sukilimo taip pat neprisidėjo, o daugelyje vietų,
atvirkščiai, padėjo rusų okupacinei armijai.
1863 m. Vasario mėn.
Lenkijos laisvės kovų pulkai buvo išblaškyti. Bajorai tarė, jog
su sukilimu
viskas baigta. Bet štai vasario viduryje Galicijos baltieji
gavo iš Paryžiaus žinią, jog sukilimas sulauks Prancūzijos
paramos. Jie tučtuojau siunčia atstovą sužinoti, kas įvyko, kodėl
patys prancūzai veržiasi padėti? Prancūzų
valdžios atstovas (vienas jų -
Valevski - buvo lenkas), pareiškė,
kad lenkai turi 1) pradėti tautinį, o ne revoliucinį sukilimą, 2)
reikalauti, kad Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos. Lenkų atstovas
grįžęs patarė baltiesiems, jog reikia
kurti savo sukilimo organizaciją, ir kad ji pasistengtų perimti
valdžią iš raudonikių. Lengva tatai buvo
įgyvendinti, nes raudonikiai jau išsisėmė: jų pradėtoji socialinė revoliucija
įvyko, baudžiava panaikinta, o ir
raudonikių gyvųjų tarpe nedaug beliko. Lenkijos - Lietuvos
bajorai sukyla. Nykstąs Lenkijoje sukilimas prasideda
Lietuvoje (Gudija tuomet buvo Lietuvos dalis).
Europos politika, valstybių tarpusavio santykiai atsispindėjo sukilimo
eigoje.
Artimiausi kaimynai - Prūsai (Vokiečiai), stengėsi iš sukilimo pasipelnyti.
Reikšmingiausias vaidmuo čia teko
Bismarkui. Jisai buvo prūsų
pasiuntiniu Petrapilyje, vėliau
buvo paskirtas Prūsų ministrų pirmininku, bet pirm negu pradėjo savo darbą 3 mėn.
išbuvo Paryžiuje, kad perprastų prancūzų
politiką. Dirbdamas Petrapilyje, jis pastebėjo dvi politines sroves: Rusijos caras
buvo už suartėjimą su prūsais, jo gi užsienio
reikalų ministeris
Gorčakovas už tat, kad su prancūzais, ir kad
lenkams reikia nusileisti, nes jis skaitėsi su Europos valstybių nuomone,
ypač prancūzų.
Bismarkas siekė naudos
Prūsijai. Šis sukilimas berods pagelbėjo Bismarkui įveikti liberalų
opozicija Abgeordnetenhaus'e.1863 m. pradžioje, vienam lenkų
baltųjų atstovui Drezdene, jis siūlęs, kad lenkai viešai pareikštų, jog
nenorį būti po barbarais rusais, o velija sudaryti sąjungą su
vokiečiais; tuomet prūsai užimtų, žemes iki Vyslos - Narevo
upių. Žinoma, tas pasiūlymas buvo atmestas. Tuomet Bismarko
rūpesčiu sustiprinama Prūsijos sienų apsaugą, kad niekas negabentų
ginklų į sukilusias Lenkiją ir Lietuvą, nutrauktų
korespondenciją. Po šių sankcijų Bismarkas kreipiasi į rusus.
Caro vietininką Varšuvoje nustebino siūloma prūsų pagalba,
tačiau
Petrapilyj Bismarko pasiūlymą priimamas. Prūsijos - Rusijos Konvencija (sutartis)
pasirašoma 1863 m. vasario 8 d. (27-1).
Šiąją konvencija rusams leista:
- persekioti sukilėlius, kaipo plėšikų
gaujas, net Prūsų žemėje, 3 mylių spinduliu nuo sienos;
- naudotis
prūsų geležinkeliais kariuomenei gabenti,
- abi pusi pasižadėjo pranešti
apie kitų valstybių užmačias (planus) lenkų klausimu.
Rusams neprireikė
šios sutarties, lenkų - lietuvių laisvės kovas patys vieni
nuslopino.
Bismarko tikslas, sudarant
šią konvencija buvo toks: rusai bus dėkingi už talką, o jeigu jie
vieni Lenkijos neįveiks, ko ir tikėjosi prūsai, tai, padėdami
jiems, užimtų Lenkiją ir nebeišeitų, nes seniai
svajojo apie Varšuvą, o tuo pačiu ir Vokietijos opoziciją
(liberalus) šio laimėjimu sudorotų.
Prūsų liberalai - seimo opoziciją - lenkų
klausimu turėjo kitokią nuomonę. Negalima lenkams prūsų užimtų žemių
grąžinti,
bet ir nepridera eiti išvien su rusais, dėlto jie
protestavo prieš sudarytąją Rusų-Prūsų konvenciją. Reikalavo
Bismarko paskelbti konvencijos tekstą, bet jis atsisakė jį rodyti; nepamatė jo ir
kitų valstybių atstovai, berods vėliau Bismarkas rodė
vienam - kitam pasiuntiniui, bet nežinia ar visą.
Bismarkas gynė savo nusistatymą
prieš lenkus, juk iš jų kyląs pavojus Prūsams. Jei lenkai užsinorėsią
susigrąžinti Dancigą, tai reikštų
Prūsijos pražūtį. Kartą Bismarkas užsiminė, jog užėmę lenkus,
prūsai sudarysią uniją.
Prancūzai, išgirdę apie šią slaptą konvenciją, rimtai įpyko; jie
drąsiau palaiko sukilusiųjų lenkų - lietuvių pusę.
Nedviprasmiškai Paryžius prašo laikytis brolių lenkų kiek ilgiau,
o už šešių savaičių atskubėsianti prancūzų armija.
Prūsai su rusais skelbė, kad jokių
slaptų sutarčių jie nesudarę.
Dabar
Prancūzija į savo politikos tinklą stengėsi įtraukti ir kitas
valstybes, bet taip, kad Rusijos caras neužpyktų. Prancūzai
kreipiasi į rusus siūlydami sudaryti mažą
Lenkiją.
Su tokiu pat pasiūlymu prancūzai kreipiasi ir į austrus.
Pastarieji sutinka padėti
sukilėliams, bet, bijodami konflikto su rusais, atvirai pagalbai
nesiryžta.
Austrai, kurie varžėsi su prūsais
dėl viršenybės Vokietijoj,
leido per
Galiciją (sostinė
Lvovas) teikti pagalbą
sukilusiems lenkams. Tačiau Austrai buvo prieš Lenkijos
nepriklausomybę, rusų palaikymas jiems buvo svarbus
Balkanuose, nes čia rusai (per savo agentus) kurstė nesantaiką.
Austrai, stebėdami prancūzų politinius "viražus", įtarė, jog
jie siekia sukelti politinę suirutę Europoje, ir toje sumaištyje užimti
vokiečių Pareinę. Žinoma, prancūzai, apie tai išgirdę,
gynėsi, kad to jie nenorį, karštai įrodinėjo, kokia bus Europai
nauda iš Lenkijos atstatymo.
Anglai visą laiką buvo atsargūs. Jie po senovei skersavo į
Peterburgą, nepatiko jiems ir prancūzai, kurie dar nesenai
palaikė
rusus, todėl atidžiai stebėjo įvykius. Prancūzijos - Rusijos suartėjimas anglams buvo nepageidaujamas.
Rusų - prūsų sutartis irgi nebuvo anglų interese, todėl
griežtais reikalavimais prispyrė abi puses pasižadėti atšaukti
sutartį (slaptą konvenciją), arba bent jos nevykdyti.
Kad neįvyktų prancūzų - rusų
politikų suartėjimas, anglai stengėsi kaltinti prancūzus keliant
revoliucijas (Lenkija, Italija). Patys anglai gana griežtai, "draugiškais" patarimais,
nurodo carui, jog reikia sutvarkyti Lenkijos reikalus,
nes kitaip kyla pavojus Europos stabilumui. Anglų atstovas Rusuose
(Napier) išdėstė sekančias mintis lenkų klausimu (rašyta
Petrapilyje 1863 IV 6 d., o gauta Londone 13 d.):
"Gali būti dvi išeitys: pirma - atkuriant nedidelę Lenkiją,
remiantis Vienos kongresu, o antra
- atkuriant didelę
istorinę Lenkiją.
Pirmasis sumanymas esąs įgyvendinamas. Bet tai reikštų, kad
vieni rusai aukotų žemes, o prūsai ir austrai nepridėtų nieko.
Prūsai ir austrai dargi bijotų nepriklausomos Lenkijos, juk
įgavę laisvę lenkai stengtųsi atsikovoti visas savo žemes. Lenkija taptų
revoliucijos lizdas. Ar galės kitos valstybės laiduoti, kad
lenkai bus ramūs? Ne.
Antrasis sumanymas - utopija. Lenkija nuo Dniepro iki Vyslos, nuo Baltųjų
iki Juodųjų jūrių? Tai - svajonės, kuriomis tiki tik
Mieroslavskis
ir Zamoiskis. Jų žemėlapyje, Paryžiuje išleistame, tik Petrapilis paliktas carui,
ir matyti dėlto, jog lenkai nepasitarė su švedais. Anglų nuomone, šį
sumanymą reikia atmesti. Didelė, agresyvi katalikų
valstybė Europos viduryje, deganti neapykanta vokiečiams ir rusams,
kupina simpatijų prancūzams - grėsme stabilumui. Kas galėtų atsverti
šį katalikų (prancūzų-lenkų) viešpatavimą Europoje? Ir kodėl tiek daug
žemių reikia atiduoti
lenkams? Lietuviai, latviai, estai, mažrusiai, gudai - tai ne
lenkai. Lenkai juos buvo užvaldę jėga. Tų šalių gyventojai
nenori sugrįžti Lenkų globon. Lenkai, tuos pačius pančius,
kuriais patys supančioti yra, norėtų uždėti kitiems.
Prancūzams
nepriklausoma Lenkija naudinga, kol vokiečiai kariaus su lenkais jie
pasieks Reiną. Rusų caras ketina duoti konstituciją visai valstybei,
taigi ir lenkai galės naudotis konstitucinėmis teisėmis".
Anglų atstovai ir konsulai kruopščiai renka informaciją apie
sukilimą Lenkijoje. Pradžioje jis atrodė socialistiniu (Marksistiniu) ir kad Vakarų Europos
revoliucionieriai jį
inspiravo (įkvepė). Anglai bijojo jog iš
Lenkijos toji socialistinė revoliucija galint persimesti į Rusiją.
Švedai akylai sekė sukilimą. Jie svajojo apie susigražinimą tų
žemių, kurias rusai buvo iš jų atėmę. Švedų visuomenė buvo
nepalanki rusams; pats karalius aukojo pinigus lenkams,
siūlo prancūzams 100.000 gerų
kareivių karui prieš rusus. Bet tie taip ir neatsakė. Berods
konservatyvių gaivalai nusistatę buvo prieš lenkus, įtardami,
buk jie darą socialinę pervartą. Bet ginklų buvo galima šiek tiek
gauti Šveduos.
((1) Anglų valdžia korespondencijos tuo klausimu paskalba 1914 m.
Paryžiuje knygoje "Confidential correspondence of British
government respecting the resurrection in Poland 1863" Editcat
by Titus Filipovicž". Iš ten sėmiau tas žinias. Bet jų yra tik
iki balandžio m.))
Popiežius (Pijus IX) akylai sekė Lenkijos įvykius. Pastebėjo,
jog jau nuo 1861 m. sukilimo kurstytojai naudojasi bažnyčiomis ir
remiasi katalikų tikyba; kai kuriems popiežiaus aplinkos
veikėjams nepatiko sukilėlių broliavimasis su žydais, įskaitant
ir
tikybos sritį. Varšuvos žydai paaukojo Bernardinų
bažnyčiai naują kryžių, vietoje seniau rusų, nulaužytojo per demonstraciją, už
tai katalikai atsilygino žydams tuo, kad jų sinagogai
padovanojo žibintuvą.
Gavęs žinią apie kruvinas demonstracijas Varšuvoj, Popiežius
atlaikė mišias už užmuštuosius, parašė paguodos
laišką arkivyskupui (1861.II. 6). Rusų valdžia piktinosi, būk
popiežius kurstąs sukilimą.
Rusų atstovas prie popiežiaus sosto paprašė, kad jis atskiru
savo raštu (breve) pasmerktų Lenkijos kunigų dalyvavimą
revoliucijoje, bet popiežius nesutiko su rusų prašymu, dargi
apkaltino rusų valdžią dėl šios
suirutėse. Popiežius šia proga stengės išgauti caro
sutikimą turėti savo pasiuntinį (nuncijų) prie rusų valdžios, iš
pradžių jis buvo sutikęs, bet paskui tą sutikimą atšaukė.
Gorčakovas ir vėliau per slaptą pasiuntinį Osten-Sackeną
stengėsi išgauti sukilimą smerkiantį popiežiaus raštą, įtikinęs jį, kad
kunigai platiną socializmą ir griauną visuomenės tvarką.
Balandžio mėn. popiežius prašo Austrų ciesoriaus užtarti lenkus
- katalikus prieš stačiatikius. Rašo carui laišką, kuriame sako,
jog nepalaiko kunigų dalyvaujančių politikoj, bet tame jų
"pasileidime" yra ir rusų valdžios kaltės.
Ištyrę paskutinius įvykius, anglai, pritardami prancūzų pasiūlymui,
įsikiša įvykių eigon ir Balandžio 10 d. 1863 m. įteikė rusams
griežtą
notą, kurioje sakoma, jog reikia geriau sutvarkyti savo reikalus,
nes suirutė gali kilti visoje Europoje.
Caras pabūgo; teisinos, jog tai Europos revoliucininkai kalti,
kad pas jį įvyko sukilimas, ima svyruoti, ką daryti; galų gale
išleido manifestą apie amnestiją (31. III./12. IV).
Nors tuo laiku kaip tik prasidėjo sukilimas Lietuvoje, bet lenkai jau tarė, kad
jie gali sudaryti taiką su rusais, nes jiems žadamos lengvatos. Net
lenkų raudonikiai ėmė svyruoti, ketino išsižadėti Lietuvos,
norėjo sudėti ginklus, nes masių negalėjo sukelti, kariavo vis
bajorai - savanoriai, dalis miesto amatininkų, jaunimas, į
rekrūtus nepaimtieji, o visuotinio sukilimo nėra. Berods jų Centro
Komitetas išleido daug žadantį atsišaukimą, protestuojantį
prieš carą, pakartojo senąjį norą užimti Lietuvą ir Gudiją 1),
bet jau patįs į save pažadus netikėjo, gyveno viltimi, kad išgelbėti gali
tik Europa, pradėjusi karą jų pusėje.
Anglai, kišdamiesi į lenkų reikalus, anaiptol nesirūpino jų
nepriklausomybe, jiems gaila buvo žmonių, rusų kankinamų ir
žudomų. Dar seniau (1862 m.) vienas iš Anglų seime (parlamente) (Derby)
1862 m. pasakė: "Anglų pareiga būtų prispirti lenkus klausyti
rusų, jeigu jie norėtų išsivaduoti, kad ir savo jėgomis. Ne
anglų reikalas atkurti Lenkiją jos senose sienose, nes Lenkija
rusų rankose yra silpninimas Prancūzų Europoje. Iš kitos gi
pusės dažni Lenkijos sukilimai yra taip pat Anglijai naudingi,
tos nelaimingosios tautos konvulsijos, kuri nei mirti, nei
prisikelti iš numirusių negali, neleidžia Rusijai būti
pavojingai. Tėvynės meilės išnykimas lenkų širdyse būtų
didžiausia nelaimė Anglijai ir Austrijai, nes Rusija pasidarytų
galinga ir galėtų suartėti su Prancūzija 2)...
((1) Grabiec Powstanie styczniowe 139-141
2) Stella Savicki 39-41.))
Prancūzams gi sukilusieji lenkai buvo kablys, kuriuo jie
norėjo pritraukti rusus prie savęs.
Europos revoliucionieriai, kurie matė Rusijos care
visos Europos reakcijos šulą ir patys kariavo su savo
despotizmu, buvo susižavėję lenkų sukilimu, su pasigerėjimu sekė
demonstracijas, kaipo kovų pradžią su caro despotizmu, o ypač
prasidėjus sukilimui.
Dar 1858 m.
Mazzini, pats ištremtas dėl kovų už Italijos
nepriklausomybę, kvietė lenkus ruoštis sukilimui, pakartojo
kvietimą 1859 m. Į sukilimą ruošėsi atvykti ir
Garibaldi,
Cuneo provincijoje jis
įkuria lenkų legioną, o 1861 m. ir karo mokykla sukilimo
tikslams. Vėliau italų karininkai aktyviai dalyvavo laisvės
kovuose vienas iš jų - A. Bonoldi. Italijos masonai daug prisidėję prie italų išlaisvinimo,
padėjo lenkams įsteigti masonų Rytus.
Bet jau 1862 m.
Mazzini ir kai kurie rusų revoliucininkai
pareiškė, jog negali suteikti pagalbos, nes nespėjo pasiruošti.
Sukilėlių vadai tarėsi su
Garibaldi,
Marksu,
Engelsu,
Bakuninu,
Hercenu,
Kossutu; jie padėjo kiek galėjo, tai agituodami
sukilimo naudai, tai ginklus pirkdami ar jų duodami, kiti, kaip
Garibaldi, ketinęs buvo ateiti talkon su savo armija. Italų
korpusas buvo numatęs išsilaipinti Odesoje ir su mūšiais traukti
link Galicijos.
Proudhon'as, kuris norėjo socializmą įgyvendinti nerengiant politinių perversmų, žiūrėjo
į sukilimą kitomis akimis: "Lenkija, sako, katalikų šalis, naujųjų jazavitų
židinys ir paskutinis popiežijos pylimas... Kokią naudą galėtume
turėti męs, prancūzų, italų, belgų, vokiečių ir kiti demokratai,
iš Lenkijos atkūrimo, jei ji neturi kito tikslo, kaip katalikų tikybos
ir lenkų aristokratų iškėlimą, paminant revoliucijos
siekius ... 1)
Prudoną (anarchistą) ignoravo lenkų diplomatai - visi aristokratai, nes bijojo
kad neprasidėtų revoliucija.
Tad ir Europos revoliucionierių pagalba buvo menka. Juo toliau,
tuo labiau iro vienybė Vakarų Europos diplomatų ir politikų
tarpe. Ir rusai,
tai pajutę, galėjo atsigauti, ypač turėdami prūsų paramą.
((Šaltiniai: Stella Sawicki. Dyplomacja Europejska w sprawie polskiej. Lwow 1894.
J. Klaczko. Studya dyplomatyczne. 1903- 1904 m. Krakow. Pelczar.
Pijus IX a Polska.))
VIII. 1863 metų sukilimas Lietuvoje
1. Pavasaris 1863 m.
Susirinkusiems Kaune Žemaičių bajorams 1863 m. sausio 20 d.
pranešta, jog Varšuvos nutarimu sukilimo nebus. Lietuvoj įvyko rekrutų ėmimas
Rusijos armijon. Žmonės nesiskubino trauktis miškan žiemos metu. O rusai ruošėsi
malšinti būsimą sukilimą. Jie žinojo, jog Lietuvos liaudis
šviesesnė, labiau susipratusi, negu lenkų, ją įtakoti yra
sunkiau, ėmė apsimestinai rūpintis, su jąja
skaitytis, kreipėsi net gudų kalba. Maskoliai stengėsi pasiekti Lietuvos
liaudį gudrumu. Ketino net leisti laikraštį; valdžia
suvokė, jog tik
eidama prieš bajorus, o palaikydama liaudį, gali šį tą laimėti.
Nazimovas išleido įsakymą (1863 II. 7) apie sodžių sargybą,
kur nurodomi ponų nedorumai, caro nuopelnai, todėl tikisi, kad
valstiečiai padės jam palaikyti tvarką.
Rusija ruošėsi ginklų pagalba sutramdyti prasidėsiantį sukilimą.
Lietuvoj stovėjo 1 korpusas pėstininkų (3 divizijos), 1
divizija raitelių; išviso buvo apie 60.000 karių, o iš
tikrųjų gal buvo apie 30 - 40.000 žmonių.
((1) "La Prese" 1861. IX. 23.))
Šių karių butų užtekę numalšinti sukilimui Žemaičiuose ir
Aukštaičiuose, žinoma, jei butų buvusi tvarka ir geras
susisiekimas. Rusų kariuomenė buvo išskirstyta į 3 tvirtovėse - Dinaburgo (Daugpilis) , Bobruisko, Brastos,
- Lietuvos
pasieniuose, tik Daugpilis buvo arti etnografinės Lietuvos.
1863 metų pavasaris buvo lietingas, susisiekimas
buvo prastas, o dar dalį esamos kariuomenės
reikėjo pasiųsti į Lenkiją. Be to, rusų kariuomenėje
buvo gana daug lietuvių ir lenkų karininkų, kuriais
valdžia nepasitikėjo. Ir išties, dalis karininkų perėjo
lietuvių pusėn, kiti buvo atšaukti Rusijon, tik maža dalis liko kariuomenėje, taigi
naujai atsiųstieji rusai ar likusieji neištikimi karininkai,
negalėjo pakelti rusų kareivių karinės nuotaikos.
Laukiama sukilimo. Pirmas, rimtesnis okupacinės rusų armijos užpuolimas, lydėjusios
rekrūtus, įvyko Trakuose, Vasario mėnesio 9-10 dienomis.
Šis nutikimas nepaprastai išgąsdino bajorus. Jie įtarė, kad tai bus
raudonikių darbas, pastarieji kurstė lietuvius atsiskirti nuo Lenkijos ir
nacionalizuoti dvarininkų žemės. Bajorai ima burtis, derasi su
Varšuvos baltukais, kovoja su savo raudonikiais. Prašo Varšuvos
palaukti, nepradėti sukilimo, bet "šaukštai jau po pietų". Gyvenimas
pasuko ne
Varšuvos ir Vilniaus ponų nurodytais keliais. Sukilimas prasidėjo.
Sukilimas
Lietuvoje buvo numatytas balandžio 30 d., tačiau raudonikiai ir liaudis nelaukė, jau
Kovo mėn. viduryje prasidėjo ginkluota kova. Tikslas - lažų panaikinimo ir
žemės išdalinimas (nacionalizavimas)
Kuriasi
pirmieji partizanų (laisvės kovotojų) būriai. Pirmiausia sukilo Paberžėj,
Panevėžio par., kunigas Antanas Mackevičius. Nelaukdamas bajorų
nutarimo, pats paskelbė lenkų raudonikių manifestą apie
sukilimą, apie žemę ir laisvę. Su savo buriu jis vienas iš
pirmųjų patraukė
mušti okupantų rusų (maskolių) 1).
Kovo 20 d. ties Lydą Liudvikas Narbutas surinko smulkiuosius
bajorus. Jis pats karininkas; Lietuvos patriotai apsistojo Rudininkų girioje.
Neilgai jo būrys tekariavo. Apylinkėse gyvenę sentikiai (starovierai)
susekė jo stovyklą ir išdavė okupacinei rusų kariuomenei.
Liudvikas Narbutas didvyrio mirtimi krenta mūšyje (30. III / 11. IV).
Liudvikas Narbutas (1831-1863) - T. Narbuto (1784 - 1864)
sūnus
Pasakojimas apie
Liudviko Narbuto, Lietuvos istoriko
Teodoro Narbuto sūnaus
mirtį už Lietuvos-Lenkijos laisvę:
Lietuvos
istorijos autorius, Teodoro Narbuto ir Kristinos Sadauskaitės
sūnus Liudvikas gimė 1831 m. Motinos tėvas buvo Kosciuškos
karys. Liudvikas augo tėvynės meilės atmosferoj, kuri viešpatavo
jo tėvų namuose.
Lydoje baigė mokslą, o
1849 m. nuvyko į Vilnių tolimesnėms studijoms. Ten jis pateko į
patriotišką jaunimo sūkurį, įsijungdamas į slaptus būrelius.
Ir štai atėjo tamsi naktis, kuomet jaunuolį rusai pagrobė ir
įstūmė į pūvantį kalėjimą. Jis nuteisiamas - mirtimi. Bet dėl
jauno amžiaus (buvo vos 18 metų) sprendimas pakeistas: gavo 50
rykščių ir atiduotas visam amžiui kareiviauti (į rekrūtus).
Kai buvo vykdoma ši žiauri bausmė, Vilniun, kartu su jo draugais
buvo iškviesti ir tėvai. Pasipuošę iškilmių rūbais visi
buvo priversti stebėti šią egzekuciją. Bausmę įvykdžius,
Liudvikas krito tėvams po kojų ir paprašė palaiminimo. Sulinko
po to tėvo pečiai, o tamsiaplaukė motina grįžo namo pražilusi.
Liudvikas, išsiųstas į Kaukazą, apie 10 metų dalyvavo Azijos
pasieny kovose prieš gyventojus, gynusius savo žemę nuo maskolių
užpuolimų. Jam teko dalyvauti 90-tyse susirėmimų, 4 kartus buvo
sužeistas, po to jau visuomet vaikščiodavo pasilenkęs į priekį.
Pasižymėjo taktu, drąsa ir greita orientacija, net rusai jį
gerbė. Po 10 metų buvo amnestuotas ir, niekam nesitikint, grįžo
į Lietuvą net su karininko laipsniu.
1863 m. Liudvikas vienas iš pirmųjų prisidėjo prie sukilimo kaip
Lydos apskrities sukilėlių vadas. Pirmasis jo būrys buvo
bičiuliai, vaikystės draugai, gimtojo kaimo berneliai. Netrukus
prie jo prisijungė kunigas Horbačevskis, o iš Vilniaus atsivedė
šimtą jaunuolių italų dailininkas Andrioli. Liudviko adjutantu
buvo jo brolis Boleslovas, nors jaunas, bet taip pat ryžtingas.
Visas būrys turėjo apie 1.000 žmonių. Visi pilkomis milo
uniformomis. Vasario mėn. jau ėmė graudinti maskolius.
Pasirodę
sukilėliai pradingdavo kaip dūmas. Kaimas kūrė apie juos
legendas. Rusai su prietaringa baime kalbėjo, kad Narbuto
šoviniai neima, o jo kulka kiekvieną užmuša. Dėl to nenoromis ir
su baime ėjo prieš jo būrį. Dėl sunkios kovos su juo paskyrė
aukštą atlyginimą už jo galvą. Ir ko neįveikė rusų kariuomenė,
tą padarė išdavimas.
Lydos apskrity yra ežeras Katra, prie jo sena bažnytėlė -
Dubičiai, už ežero nepereinami miškai, o juose - senos pilies
griuvėsiai. Ten, girioje, Liudvikas stovyklavo, laukdamas maisto
iš Dubičių. Vieta buvo saugi. Prie stovyklos galima buvo prieiti
tik pasidarytu lieptu. Šiuo keleliu turėjo būti maistas
pristatytas. Sargyba, pasislėpusi tankumynuose, davė ženklą, kad
jau žmonės neša duoną. Vadas stovėjo su broliu, Andrioliu ir
keliais artimais draugais. Andrioli pastebėjo:
"Per daug vyrų ateina! Užimti pozicijas!" - įsakė vien dėl
atsargumo, nė nenujausdamas išdavimo, nes prieky ėjo savas
pasiuntinys ir rodė kelią.
Vieni ėjo lieptu, kiti brido per upelį. Staiga vienas
prisiartino, parodė
pirštu ir pasakė: "Štai Narbutas!"
Pasirodė šautuvai, ir Liudvikas krito žemėn sužeistas į krūtinę
ir kaktą. Draugai jį pakėlė ant rankų, bet visi buvo sužeisti,
ir aplink vadą bematant susidarė žmonių kūnų užtvara. Dar
Liudvikas įsakinėjo: "Elkitės garbingai!" - bet dar kartą
sužeistas, krito ant samanų ir mirė, tardamas tuos žodžius:
"Malonu mirti už Tėvynę ..."
Jaunesnysis brolis, sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę ir
ilgus metus kentėjo Sibire.
Rusai leido palaidoti užmuštuosius
prie Dubičių bažnytėlės. Kaimietės nuprausė lavonus, apvilko
savo vyrų marškiniais, paprasti karstai buvo sudėti vienas prie
kito, žmonės supylė aukštą kapą.
Legendos vis sklido.
Kalbėta, kad Narbutas nežuvo. Rusai griebėsi ginklo, pradėjo jo
ieškoti. Muravjovo įsakymu atvyko totoriai, išardė bažnyčią,
iškasė kapą, išmėtydami mirusius po laukus... .
Bažnytėlės vietoje
užaugo beržai, tarytum šventyklos pavidalo, o liaudis tai laikė
stebuklu, įvykusiu ties kankinių kapais. Muravjovas liepė
pašaukti senąjį tėvą ir pasakė:
"-Žinai, seni, kad
tavo sūnus jau nebegyvas?"
"-Turiu dar daugiau
sūnų," - atrėžė nepalaužtas patriarchas.
Atkeršyta ir Liudviko
motinai. Naktį ji buvo išvilkta iš lovos, nuoga ir suimta,
grasinama bizūnais, pagaliau apalpusi buvo nugabenta į kalėjimo
ligoninę, o iš ten - į Sibirą. Iš tremties ji sugrįžo ir mirė,
turėdama apie šimtą metų. Ant jos kapo vaikai iškalė trumpą, bet
reikšmingą užrašą:
SŪNŲ MOTINA
Didvyriškasis tėvas
mirė, praėjus metams po sūnaus žuvimo, o žmona, grįžusi iš
Sibiro, parūpino ant jo kapo kuklų akmenį su užrašu:
ČIA ILSISI TEODORAS NARBUTAS, LIETUVOS
ISTORIKAS
----------
1863 metais kyla
visos lietuvių gentys. Kovoje už savo, žmogaus, teises juos palaiko
ir katalikų kunigai. Pradžioje buvo ir tokių
kunigų, kurie nekentė bajorų lenkų, nenorėjo nė kalbėti apie
sukilimą, arba apie kokį kitą bendrą reikalą su lenkų ponais. Bet pamatę,
jog ir Lenkijoje piktinasi tais pačiais bajorais, padeda
sukilimui, įsijungia į jį, nes sukilimas - užtikrina žmonėms laisves, žemę, o
ponams reiškia jų viešpatavimo galą.
Bajorai, matydami, jog sustabdyti įvykių nebeįmanoma, jog pats sukilimas
krypsta prieš juos, vadžias mėgina perimti į savo rankas, o
(vėliau) įvykius pasukti sau naudinga linkme. Padarė perversmą
(skaityti aukščiau apie Kalinauską), raudonikių komitetą išvaiko, Lietuvą
patiki lenkams, patys pasivadindami save Lietuvos Skyrium.
2. Lietuvos sienos. Sukilimo planas.
Prancūzams nurodant, nubrėžiamos Lietuvos sienos. Sienos, anot jų,
turi būti pažymėtos krauju; kur pasipils lenkų kraujas, ten ir
bus Lenkija. Varšuva taip pat prašo Lietuvos sukilti. Juk
Lietuva turi būti Lenkijos pylimu nuo rusų puolimo, jos
krūtinė turinti apsaugoti Varšuvą, dėl kurios tektų ir galvą
padėti.
Sukilimas plėtojasi toliau. Vadu patvirtintas, anksčiau
raudonikių numatytas Sierakauskas skiriamas Lietuvos
diktatoriumi.
Jis paruošė sekantį sukilimo planą: Lietuva su Gudija turi
sukilti iš karto; partizanų būriai turi užpuldinėti mažus rusų
armijos būrelių, juos sumušti ir atimti ginklus.
Reikėjo užimti Dinaburgo (Daugpilio) tvirtovę,
silpnai ginamą. Sierakauskis, pats rusų generalinio štabo
karininkas (oficierius), mokėjo įvertinti tvirtoves, žinojo, kiek kur buvo
rusų; žinodamas vietos partizanų jėgą, išskaičiavo, kad tikimybė
užimti
Dinaburgą (Daugpilį) yra. Numatė, jog Gudų
žemėse skelbiant valstiečiams laisvę ir nuosavybės teisę į žemę,
sukilimo gaisras turi kuo
toliau nueiti. Šiek tiek krauju pažymėjus sienas, reikia visas
jėgas suspiesti Žemaičiuose, kur per Palangą galima susisiekti
su plačiuoju pasauliu, sulaukti atvykstančių Europos revoliucionierių
(įsidėmėtina jog be Garibaldžio, net ir Marksas mėgino padėti,
iš Anglijos vyko apie 150 savanorių) ir ginklų,
galima geriausiai gintis, vedant partizanų kovą.
Tačiau įvykiai nesiklostė taip kaip buvo numatyta. Nepavyko
užimti Dinaburgo
(Daugpilio).
Tuo metu, kai buvo ketinama pulti tvirtovę, rusai
netoliese (ties Kreslaukiu) gabeno ginklus. Sukilėliai
užpuolė vilkstinę ir atėmė ginklus (25 - 27 IV). Sukilėlių būrys
buvo sudarytas iš vienų bajorų; netoliese gyvenantys burliokai (sentikiai/starovierai),
pastebėję sukilėlius, pranešė valdžiai. Sukilėliai, jau
perėmę ginklų transportą, buvo sumušti,
ginklai vėl atiteko rusams. Dauguma karių rusai išgaudė, tarpe suimtųjų
buvo ir jų vadas Leoną Zybergis - Pliateris.
Rusai valdininkai sukurstė burliokus prieš bajorus, leido juos
mušti ir plėšti. Per trumpa laika buvo apiplėšti 34 dvarai, 14 sudeginta,
į Dinaburgą (Daugpilį) pristatytą surištų 120 bajorų.
Rusai sužinoję apie užpuolimą sustiprino Dinaburgo įgulą ir
dabar nebuvo galima nė svajoti apie Daugpilio paėmimą.
Išgirdę apie burliokų riaušės, primenančių senovės žakerijas vakaruose
ar Pugačiovą Rusuose, išsigando ir gretimų žemių rusų dvarininkai,
valdininkai. Jie ėmė nerimauti, būk tai gali būti priežastis socialinei
revoliucijai, kurią pradedanti rusų valdžia, nors tai daroma
prieš lenkų dvarininkus, bet šis gaisras gali išplisti ir
toliau į Rusijon. Net Europoje kilo triukšmas, dėl caro leistų
skerdynių, už kurias jis dar apdovanojo burliokus.
Lietuvos pasieniuose. Kazanius (Kazanė).
Mogiliovo gub. Gori-Gornuose
vienas raudonikis Zvierždauskis užpuolė mokyklos
kasą ir įgulos ginklų sandėlį (5-6. V; abu pastatai buvo šalia).
Būrį sudarė
bajorai. Paėmę ginklus, pinigus, traukė atgal, skleisdami sukilimo
idėjas; gudai valstiečiai nepriėmė jos, nes ją skelbė bajorai,
kuriais jie netikėjo; gudai visur gaudė ponus (šlėktas), o prieš valstiečius nebuvo
galima kariauti, nuo jų niekur nebuvo galima pasislėpti.
Sierakauskis ir kiti manė, jog sukilimą galima iš Gudijos perkelti
į pačią Rusiją, ten sukelti valstiečius vardan žemės ir
laisvės.
Raudonikiai jau seniau galvojo apie tai, ir net tarėsi su rusų
revoliucininkais (Bakuninu). Buvo jų tarpe tokių žmonių svajotojų; jie
gyveno patys vieni, prie liaudies prieiti negalėjo, nepajėgė net
valstiečių išjudinti. Apie
Kazanių (Kazanę) gegužės vidurį
sukilimą rengia lietuviai ir lenkai. Čionai, kur gyveno dauguma
totorių, kur yra daug universiteto jaunuomenės, kur sakėsi
turint ryšių rusų draugija "Žemė ir Laisvė", buvo sumanyta
sukelti Kazanės totorius, toliau kurstant Pavolgio valstiečius,
kur buvę dar senovės revoliucijų atsiminimų (Razino, Pugačiovo).
Sukilimas Kazanėje buvo ruošiamas už Lietuvos Skyriaus pinigus.
Sukilimą turėjo daryti rusų vardu, dargi rusų rankomis, tik tų
rankų nebuvo. Sukėlus didesnį būrį būtų galima pulti Kazanę, paleisti politikos
kalinius, gabenamus į Sibirą, užimti arsenalą, paimti ginklų
fabriką ir t. t. Tuo tikslu lietuviai parašė ir atspausdino "Aukso Gromata"
- caro manifestą, kurio visus valstiečius kvietė sukilti prieš valdžią,
padėti carui pažaboti ponus ir valdininkus. Žmonės turį nustoti
eiti lažą, žemė jiems atiduodama dovanai; kareiviai
paleidžiami
namo; naikinamas pagalvės mokestis. Valdžia turi skirti valsčiams valdybas
ir atstovus, o atstovai pavietose išrinks valdybą ir
jos atstovus; ir gubernijoj daroma tas pats; iš jų išrinktieji
atstovai sudarysią Maskvoje Valstybės Tarybą, kuri su caru
valdysianti visą Rusiją.
Mėtė tą "gromatą" Tambovo, Riazanės, Tūlos, Simbirsko, Penzos
ir Saratovo gubernijose.
Bet ir kiek besistengė Lietuvos sukilėliai, Rusijos liaudies
nepavyko įkvėpti
revoliucijai, tamsūs buvo ten žmonės.
Ginklai per Palangą.
Iš anksto buvo pradėta rūpintis ginklų tiekimu į Lietuvą. Nes
užpuldinėjant rusų kareivius, jų ginklų sandėlius užimant
nedaug naudos tebuvo. Iš Prūsų buvo galima
gauti nedaug, smukulio (kontrabandiniais) keliais, nes tenai net
atsišaukimų išspausdinti nepavykdavo. Reikėjo ieškoti geresnės
vietos. Surado ją Londone. Tenai buvo lietuvių agentas - Demantavičius, o lenkų - Cvierčakevičius, kurie supirkinėjo
ginklus sukilimui. Už pinigus, kuriuos jie turėjo, nupirko vieną
partija ginklų - 1000 šautuvų, 759 kardų, 100.000 šovinių, 50 centnerių parako ir t.t., surinkę savanorių įvairių tautų apie 150
žmonių, pasamdė garlaivį "Ward Jackson", ir su anglų kapitonu nutarė plaukti į Palangą. Tos ekspedicijos viršininku paskyrė Lapinskį, atsižymėjusį partizaną čerkesų kovose prieš rusus
Kaukaze (buvo Imamo Šamilio būryje?) . Tarp tų savanorių įsipainiojo
ir lenkų žydas (Tugendhold,
o praminė save Stepas Poles) - rusų šnipas, kuris apie viską
pranešdavo rusų valdžiai. Rusų valdžia viską žinojo. Iš rusų
revoliucininkų padėjo Bakuninas. Rusai ir vokiečiai pakeliui
išstatė pasalas, darė kliūtis garlaiviui, jau prieš išplaukiant iš
Londono. Prūsai ėmė saugoti visa jūros pakraštį nuo Klaipėdos
iki Palangos, be to jie apstatė visą kraštą gana tankia sargyba.
Palangoj laukė rusai pėstininkai, tarp Klaipėdos ir Liepojos
plaukiojo du rusų karo laivai, o plačioj jūroj turėjo vytis ir
gaudyti dar keletas laivų. Garlaivis kovo pradžioj išplaukė iš
Londono, apsistojo Helsinborge, iš ten nuvyko į Kopenhagą.
Kadangi pavasaris buvo ankstyvas, ledus anksti paleido, rusų
laivynas iš Kronštato galėjo laisvai medžioti sukilėlių laivą, tai Lapinskis
manė nebeplaukti į Palangą, o įsteigti ginklų sandėlį Olando
saloj, kuri priklausė švedams, o iš ten mažais laivais slapta
gabenti žmones ir ginklus į Žemaičius. Anglas matydamas, jog
gali įklimpti, slapta pabėgo, "Ward Jackson" persikėlė į Malmo
(Šveduose). Švedai sukilėlius priėmė draugiškai, pasipylė iš
visų pusių aukos. Kadangi rusai žinojo apie tą laivą ir darė
kliūtis jam išplaukti, tai nupirktas kitas laivas. Krovinys slapta
perkeltas į naują laivą, naktį išplaukta į jūrą. Netoliese Klaipėdos
(Memelburgo), nakties metu Lapinskis bandė išsikelti pajūrin, bet
prasidėjusi audra
paskandino daug žmonių (19) iš pirmojo būrelio. Rusų sargyba
netrukus pastebėjo sukilėlių laivą, ir Lapinskis turėjo grįžti atgal
Švedijon. Ginklų Žemaičiuose taip ir
nesulaukta.
Sierakausko žygis.
Vilniuje aptarus sukilimo eigą Lietuvoje (planą), Sierakauskis
per Velykas iškeliavo į Kauną, iš ten į Šėtą, kur ėmė burti visus
sukilėlių būrius. Prie jo prisijungė Dluskis, kun.
Mackevičius, Kalyška, Kušleika ir kiti. Čia Sierakauskas pateikė karo planą. Žemaičiai
turėjo sudaryti kariuomenės branduolį. Būtina buvo apmokyti
karius, o paskui rinkti, šaukti armijon visus žmones. Jo
daliniai buvo gausiausi.
Berinkdamas būrelius, Sierakauskis nuvyko į Krementiškio
girias prie Kėdainių. Jo būrys - 300
savanorių. Jis apžiūrėjo savo kariuomenės ginklus - nedaug
medžioklinių šautuvų, apie 20 raitelių, daugiausia gi buvo
dalgiais ginkluotų.
Dalgininkų tvarkymu buvo užsiėmęs Vivulskis.
Sierakauskas suprato, jog partizanams tai geras ir pigus ginklas,
kad, puldinėjant iš miškų, galima daug nuostolių rusams padaryti,
todėl atkreipė į tai dėmesį, skyrė į dalgininkus rinktinius
karius. Čia stovyklaudamas, sudarė štabą, paskirstė armiją į dalinius,
skyrė užduotis daliniams. 1863 Balandžio 19 dieną visi
laisvės kovų dalyviai duoda priesaiką Tėvynei
- tarnaus jai ir gins iki paskutinio atodūsio, kol
okupantai rusai nepasitrauks ir laisve nesidžiaugs visi Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės žmonės.
Pulkas iš Kėdainių apylinkių traukė į Vadaktus. Visas
žygis - tai iškilminga procesija. Kunigai sutikdavo su
iškilmėmis, skambindami varpais, giedodami "Te Deum laudamus".
Kiekvienoj vietoj skaitomas sukilėlių atsišaukimas (manifestas) apie baudžiavų
ir lažų panaikinimą, apie žemės atidavimą valstiečiams. Kunigai pritarė tam
darbui, nes tikėjo į žmonių lygybę. Pakeliui pulkas
augo kaip ant mielių, įsijungdavo vis naujų ir naujų žmonių.
Pasiekę Raguvos miškus, apsistojo ties Ginetynių sodžium. Iš čia
norėjo patraukti į Dinaburko (Daugpilio) pusę, nes manė sudaryti
tenai neįveikiamą kliūtį rusams, kad turėtų laisvą
susisiekimą Baltijos jūra.
Kovų dalyvio (?) M. Andriolli paveikslas "1863 laisvės kovos"
Rusai, kurie stovėjo Ukmergėje, gavo žinių, kad didelis
sukilėlių pulkas apsistojo ties Raguvą, todėl balandžio 22 d.
patraukė į tą
pusę, pasiryžę neleisti jam pasitraukti į pietryčius. Buvo
tai pirmas didesnis susidūrimas su rusais. Sierakauskis gavęs
žinių, jog jį vejasi, nutarė užpulti rusus iš pasalų miške. Prie
pat sodžiaus miške buvo pelkėta loma, per ją ėjo kelias. Vedami Kalyškos ir
Antanevičiaus šauliai atsistojo iš abiejų pusių kelio, o Sierakauskis pats su Mackevičium vedė
dalgininkus turėjusius apeiti rusus iš užnugario, ir pulti
kuomet iš
šonų užpuls šauliai. Rusai, neįtardami nieko, ramiai ėjo keliu.
Viskas vyko kaip sumanyta. Lietuvos patriotai laimėjo.
Pasižymėjo Mackevičius su
dalgininkais. Sklido pasakojimas, būk jis, besitaikantį jį
nudurtį rusų kareivį permetęs per save ir kaustytu batu
sutriuškinęs galvą. Žemaičių džiaugsmas buvo neišpasakytas. Jie
samanuotose miškuose galėjo mušti reguliarios rusų armijos
dalinius, kur dideliems rusų pulkams neparanku buvo
sukinėtis (manevruoti). Rusai gi nežinojo, su kuo kaunasi. Sierakauskis
pasivadino slapyvardžiu - Dolenga, ir tuo vardu buvo žinomas; tik jo artimieji
žinojo tikrąją pavardę.
Iš čia sukilėlių pulkas pasuko į šiaurę, į Karpių girią,
apsistojo ties Kazokiškių sodžium, pakeliui prisidėjo dar
keletas partizanų būrių - Liutkevičius, Kazakauskas nuo
Ukmergės. Čionai esant, juos užpuolė dar didesnis rusų būrys. Balandžio 24 d.
įvykęs mūšis baigėsi lygiomis, rusai traukėsi atgal, jausdami,
kad nepergalės, ir bijodami užpuolimo iš šonų, kaip aną sykį.
Sierakauskis traukė toliau, apsistojo ties Vareikiais, o paskui
traukė į Indrioniškio miškus. Knebių dvarelyj, 2 mylios nuo Anykščių,
stovyklavo ilgesnį laiką, tvarkėsi ir darė kareivių pratybas.
Vadai mokino partizanus kaip apsieiti su ginklu, darė
manevrus. Čia prisidėjo dar daugiau partizanų, kurių tarpe buvo
ir karininkų. Susirinko jau apie 2500 savanorių. Apylinkėse vyko
agitacija, visur buvo dalinami revoliuciniai atsišaukimai.
Turint tiek žmonių, reikėjo jau galvoti apie karo
jėgų pergrupavimą; vienoj vietoje visiems jau nebebuvo galima pasilikti.
Visus pėstininkus padalino į batalionus, viso jų buvo 9,
kiekviename po 300 žmonių:
Pirmas ir antras batalionas, vedami Žarskio ir Radavičiaus, sudarė Kalyškos
grupuotę. Kalyška buvo
baigęs karo mokyklą, įkurta Cuneo (Italuose) sukilimo reikalams;
Kunigas Mackevičius vedė trečią batalioną;
Ketvirtą - Antanevičius;
Penktą - nežinoma kas;
Šeštą - Kazakauskas;
Septintą - Maleckis;
Aštuntą - Gasparavičius;
Devintą - Stanišauskis.
Beveik visi
vadai karininkai iš rusų kariuomenės. Dauguma partizanų - žemaičių
valstiečiai; tik vienas, devintas batalionas ginkluotas šautuvai,
visi kiti - tik dalgiais, kuriuos Sierakauskis teisingai laikė
galingu ginklu žmonių rankose. Knebių lygumoj vyko mokymai, buvo
mankštinami kariai. Partizanai jau turėjo savo aprangą (uniformą) -
pilko
milo švarkas, šikšninis (odinis) diržas, juoda kepurė. Karininkų
vartojama raštvedybos kalba -
lietuvių. Raitelių buvo nedaug, apie 20 žmonių, beveik vieni
bajorai. Rusų kareivių ir apylinkinių valstiečių tarpe buvo
varoma revoliucinė agitacija. Drausmė buvo gerai palaikoma;
vyresnieji karininkai apsieidavo be plakimo, mušimo, šiom
priemonėm priešinosi Sierakauskis, Mackevičius, nors kai kurie bajorai,
įrodinėjo, jog
mušimas esąs būtinas.
Stovyklaujant Knebių dvarelyje, atėjo žinios apie atsitikimus ties Kreslaukiu;
aišku buvo, kad skubėti į Dinaburgo (Daugpilio) pusę
jau nėra prasmės. Reikėjo traukti tiesiai į pajūrį.
Dluskis, kuris tenai sukinėjosi, pranešė, jog Lapinskio laivas
su ginklais jau stovįs Šveduose, kad reikia skubėti jo pasitikti. Be to apie Knebių stovyklą žinojo rusai Vilniuje, ir jau
pasiuntė Ganeckį sukilėlių mušti.
Gegužės 3 d. Sierakauskas apleidžia Knebius. Eidamas toliau,
padalino savo kariuomenę j 3 grupes. Kairįjį sparną, per Kupiškį
ir Biržus, paėmė vesti Kalyška (1 ir 2 bat.) apie 500 žmonių; vidurį,
link
Subačiaus, Kamajų, Bapelių vedė Sierakauskas (4, 5, 7 ir 9 bat.), dešinį sparną (3 ir 6 bat.) vedė
Mackevičius, kuris atsiskyręs nuo vidurio, perėjęs Šventąją upę, traukė
link Rokiškio; visos trys grupuotės turėjo
susitikti Madeikiuose ties Biržais.
Pakeliui kariai gaudavo maisto sodžiuose ar dvaruose.
Mackevičius savo daliniams buvo įsakęs kad iš valstiečių, jeigu jie
labdarai neduoda, imti už pinigus, iš dvarų gi
visuomet imti už dyką.
Pradžioje neaišku buvo, kodėl vingiuoja Sierakauskis; priėjo iki
Svėdasų, atrodė lyg jis trauktų į Dinaburgo (Daugpilio) pusę;
spėjo, kad jis tuo manevru vilioja į šalį Ganeckį, o paskui
staiga pasuks kairėn, į Biržų pusę.
Tris dienas tęsėsi Sierakausko kelias nuo Knebių iki Biržų. Pakeliui
šiame žygyje žmonės sutikdavo jį su iškilmėmis; varpai skamba,
girdėti bažnytinės giesmės, kunigai laimina, kitur (Salose)
mergaitės barstė jam kelią ajerais. Skapiškyje žmonės gieda "
Dievas mūsų gelbėtojas". Į laisvės kovotojų gretas norėjo įstoti
daug naujų savanorių, nei galėjo jų priimti, nes trūko ginklų; pakeliui
sukilėliai pirkdavo dalgius ir juos perkaldavo į durtuvus. Sykį,
mokėdamas vienam valstiečiui auksiniais pinigais iš paskirtų
mokėti už ginklus, gabenamus iš užsienio, pasakė jam: "lai tas
auksas primena apie mūsų bajorų šykštumą".
Artinantis prie Biržų, kur žmonės buvo reformatų tikybos,
negelbėjo kreipimasis į jų kunigus. Arčiau Kuršo vokiečių
baronai ginklavo savo girininkus rusams padėti ir sukilėliams
mušti.
Sierakauskis, pasiekęs Kamajus, staiga pasuko. Jis traukė į
šiaurės rytus, į Biržų pusę. Dabar pasikeitė
fronto linija: atvykęs artimiausiu keliu, Kalyška atsidūrė priekyje, Sierakauskis viduryje, o Mackevičius, kuriam paskirta
tolimiausias kelias, užnugaryje.
Persekiotojas Ganeckis taip pat padalino savo kariuomenę į tris
dalis; vijosi paskui, bet negalėjo visų pagauti, dargi buvo
suklaidintas. Gegužės 7 d., Kalyška atvyko į Madeikių sodžių,
netoli Biržų; jį užpuolė rusų dalinys vedamas Merlino, bet
atskubėjus į pagalbą Sierakauskiui, rusai buvo sumušti ir su dideliais
nuostoliais jiems teko pasitraukti. Visi laukė Mackevičiaus,
todėl ir
nepuolė Ganeckio, kurio armijos vos keli daliniai buvo teatvykę
(taip padaryta lemtinga klaida).
Sierakauskis, ištyręs savo dalinių pozicijas, pastebėjo, jog ties Madeikiais yra netinkama vieta didesniam mūšiui, todėl
pasitraukė prie Gudiškių sodžiaus (kaimo) kur apsistojo tankaus miško
pakraštyje.
Merlinas, sumuštas, prašo pagalbos iš Ganeckio, tas skubinai
atvyksta nakčia. Pasilsėję rusai traukė į Gudiškių pusę, apie 11 val. ryto
buvo jau arti sodžiaus, ir stengėsi, apsupti Sierakauskį. Šis
pasitraukia į miško gilumą, apsistoja aikštėje, kur stovėjo
girininko trobesiai. Lietuvių armijos priešakį gynė klampus upelis, sparnus ir
užnugarį - miško tankynė. Kairįjį sparną sudarė Kalyškos ir
Stanišauskio 1, 2 ir 9 bat., vidurį - 7 ir 3 bat., ir 4-ojo dvi
kuopos; dešinį sparną 4-ojo bat. 2 kuopos, o 5 batalionas buvo
rezerve. Staiga pasirodė Ganeckio karių grandinės. Pradžioje, kol
priešas persikėlė per tą klampųjį upelį ir griovius, rusai patyrė daug
nuostolių, o paskui, perėjus, rusų padėtis tapo geresnė.
Šaudymas truko kelias valandas, nesyk kariai susieidavo artimam
mūšiui, kapojosi,
durdavos; sukilėliai pradėjo trauktis į mišką gilyn, jau ėmė
temti, pradėjo netikėtai snigti, pakilo pūga su lietumi, rusai negalėjo vytis, ir Ganeckis su dideliais nuostoliais
pasitraukė į Madeikius. Šio
mūšio metu kulka sunkiai sužeidė Sierakauskį, kuomet jis
atsiklaupęs po medžiu davinėjo įsakymus. Jis perdavė valdžią
kitam - Laskauskui, savo štabo viršininkui. Sukilėliai, nepratę
prie mūšių, nusiminė, tarė, jog jie pergalėti, dėlto ir traukėsi
atgal, bet tą patį manė ir rusai: tokie dideli buvo jų
nuostoliai.
Į mūšio lauką
Mackevičius atskubėjo tuomet kai nulemti mūšio baigtį ir
pakelti karių ūpą buvo beviltiška.
Sako, būk Kalyška ir Mackevičius nenoriai klausę Sierakauskio,
nesutikdami su jo karo planu, vėliau jiedviem jis dėl to
priekaištavęs. Netolimais viename dvare rusai užklupo -
sužeistą Sierakauskį. Suėmę išvežė į Vilnių.
Laskauskis visą naktį rankiojo išblaškytuosius karius, surinkęs
armijos likučius Gegužės 9 d. apsistojo ties Šniurkiškiais ir
ėmė tvarkytis be baimės, kad juos rusai apsupsią.
Bijodamas sukilėlių kontrapuolimo
Ganeckis (su daugybe sužeistų) pasitraukė atgal, jo patruliai
suėmė 9 bat. vadą Stanišauskį, kuris
tuoj pasisakė, kas jis toks, kokia padėtis Lietuvių kariuomenėje, kad vadas Dolenga yra
žinomasis Sierakauskas, kad sukilėliai visai sumušti. Dabar
Ganeckis netikėtai, kaip vėjas užpuolė sukilėlius, jų
sargybą suėmė, tačiau kažkas iš budėjusių karių spėjo pranešti stovyklai apie
užklupusį pavojų. Mackevičius su kariais narsiai atlaikė
rusų puolimą. Jo dalinys gynė vežimus su sužeistaisiais, bet kiti
daliniai ėmė
trauktis. Rusai užėmė visą sukilėlių gurguolę (įskaitant
ginklus), kurią
sukilėliai buvo užgrobę ties Raguva. Taip rusų rankose atsidūrė
- 2 vėliavos, kasą (pinigai), nelaisvėn pakliuvo raitelių vadas
Labanauskas ir apie 60 partizanų. Vieni būriai traukėsi paskui Laskauskio
dalinį, kiti sekė Mackevičiaus grupuotę.
Vėliau Kalyška ir Mackevičius kaltino Sierakauską, kad savo
taktika jis pražudęs juos, kad partizanai turį kariauti mažais
būreliais, nes nematomi visur gali praslysti. Nuo tol laisvės
kovas vykdė daug mažesni sukilėlių būreliai.
Nepavykus sukurti didžiulio armijos junginio, sukilėliai ėmėm
skaidytis į mažus būrelius ir veikti pavieniu. Būrį sudarydavo
nuo
kelių iki kelių šimtų partizanų.
Stipriausias sukilimas įvyko Kauno gubernijoje - toje Lietuvos dalyje kur
lietuviškai kalbama.
Pasakojimas apie Lietuvių tautos didvyrį
Adomą Bitę
Tarp sukilėlių vadų gyvai reiškėsi Adomas Bitė. Tai valstietis iš Belazariškių kaimo, Šiaulėnų
valsčiaus, neišėjęs jokių mokslų, tik geras amatininkas, net nemokėjęs lenkiškai.
Matyti, Adomas turėjo artimesnių ryšių su sukilėliais dvarininkais, nes šeimos atsiminimais
"į
maištininkus buvo ponų išsiųstas". Kas tie ponai buvo - nežinia. Sukiliman jis
įsijungė dar jaunas, 27 metų amžiaus, bet jau prieš tai buvo veiklus ir
įtakingas savo kaime.
Kai sukilimas prasidėjo, Adomas telkė sukilėlius valstiečius Tomo Kušleikos būriui Krakių
miškuose. Kušleika jį išsiuntė veikti Šiaulių apylinkėse, nes valstiečiai juo labai pasitikėjo.
Kovo 3 d. Bitė su savo vyrais puolė Lygumų valsčiaus valdybą, kovo 21 padėjo Kušleikai kautynėse su rusais ties Lenčia Krakių valsčiuje. Kai Kušleikai teko slapstytis girioj su 200 sukilėlių, ir jis buvo rusų užpultas Tytuvėnų apylinkėje, tada Bitė prie
Varnionių kaimo gegužės 27 d. smogė rusams iš užnugario. Birželio 2 d. jis sunaikino Šiaulėnų, vėliau ir Baisogalos valsčių valdybų raštines. Birželio 5 d.
ties Mažuolių kaimu, Pašušvio valsčiuje, padarė nuostolių rusų daliniui. Toliau, kai jau svarbiausieji sukilimo vadai buvo sunaikinti, Bitė tebesilaikė miškuose.
Savo būrio vyrus jis pakaitomis siųsdavo į namus "atostogų", jų vietoj kitus mankštindamas. Visas jo susirašinėjimas buvo lietuviškai.
Liepos mėnesį jis vėl
kovėsi su rusais Šiaulių apskrity, už 16 kilometrų į pietus nuo Tryškių.
Rugpjūčio 15 d., turėdamas vos 40 raitininkų, susidūrė su rusais, palikdamas
lauke 20 priešo kareivių užmuštų, o pats likęs be nuostolių. Spalio mėnesį jis
turėjo vėl 150 pėstininkų ir 20 raitininkų. Ties Notiniškiais jis paėmė rusų
dragūnų transportą. Dar iki vėlyvo rudens jo būrys puldinėjo rusus, nestodamas į
atvirą kovą. Kartą vienas būrys užaliarmavo Šiaulėnus. Rusai pasitraukė į
miškus, ieškodami sukilėlių, ir mieste tepaliko 20 kareivių. Tada Bitė įpuolė į
miesteli, privertė rusus atiduoti jam turimus ginklus ir šovinius, o pats su
saviškiais tie tik sveikas pasitraukė, bet dar vėliau puolė paštą Radvilišky,
sudegino dokumentus, sunaikino raštinę ir paėmė 9 arklius.
Pagaliau, kai
sukilimas jau visai geso, jis pasitraukė į Paryžių. Pagal šeimos atsiminimus
Bitę labai globoję kažkokie dvarininkai. Kažkokia našlė moteris jį išlaikiusi ir
padėjusi išvykti į užsienius. Paryžiuje jis vargingai gyvenęs, žibindamas
gatvėse žibintus.
Pasakojama, jog
kartą, policijai atėjus Bitės ieškoti, jis pasislėpęs bičių avily. Pas jo seserį Dailidonienę daryta krata, ir ją pačią su vyru policininkai išvežė į kalėjimą.
Vaikams policininkai papylė ant stalo krūva auksinių pinigų, žadėdami juos visus
jiems duoti, jei pasakys, kur yra dėdė Adomas. Bet vaikai nieko nesakė,
nes, matyt, nežinojo. Tada policininkai sudegino visą šeimos turtą, tik namus
paliko, matyt, todėl, kad buvo nenuosavi. Ugnis buvusi baisi, vaikai to pamiršti
negalėjo.
Po kiek laiko tėvai
grįžo namo, bet buvo taip sumušti, kad reikėję vandeny mirkyti kūną, nes
negalima buvo nuimti krauju pridžiūvusių marškinių. Dailidoniai abu anksti mirė,
palikdami 6 mažamečius vaikelius. Rusų kankinimas pakirto jų sveikatą.
Tai juodraštis, jei pastebėsite
klaidas arba turite kitokių pastabų
rašykite mums.
Sekanti istorija -
"Lietuvos kelias į
1918 Vasario 16"
"Lietuvos
Byla"
