1940 - 1990 - 1991 metai Kovo 11 - Sausio 13 Lietuvos Respublikos istorija ir ivykiai XX amzius

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas arba kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją. 1938-1994 metai.

1918 Vasario 16 dieną atkuriama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tai pačiais metais įsteigiama Lietuvos Karalystė ir galiausiai 1922 metais sukuriama Lietuvos Respublika. Daugiau apie 1918 metų Lietuvos istoriją skaityti čia.

1919 metais Rusijoje sukuriamas Kominternas (Tarptautiniai Komunistai dar kitaip tarptautiniai socialistai). Jo tikslas - pasaulinės komunistinės/socialistinės revoliucijos pradėjimas visame pasaulyje. Kominternui priklausė visos komunistų partijos (pradedant Amerika ir baigiant Kinija). Kominternas J. Stalino "paleidžiamas" 1943 metais.

Apie 1934 metus Europoje įsitvirtina socialistų totalitarinės diktatūros. Tautiniai (nacional) socialistai - Vokietijoje ir tarptautiniai (inter/komunistai) socialistai - Sovietų Sąjungoje (tiksliau Rusijoje ir jos okupuotose valstybėse).

1936 metais Lapkričio 25 d. Vokietija ir Japonija pasirašo "Anti Kominterno" sutartį (paktą) laikomą Ašies (Axis) valstybių sąjungos pradžia. Į ją įėjo Vokietija, Japonija, Italija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija.

1937 07 11 d. Sovietų Sąjungoje prasideda karininkų "oportunistų" naikinimas.

1938 metai - Miuncheno sutartis. Ją pasirašo Adolf'as Hitler'is, Neville's Chamberlain'as, Edouard'as Daladier'as ir Benito Mussolini's. Vokietija (su Anglijos, Prancūzijos ir Italijos pritarimu) okupuoja Čekiją.

1939 metų Lietuvos Respublikos ekonominiai rodikliai ir pajamos 1 gyventojui sutapo su Danijos. Litas buvo laikoma viena iš patikimiausių valiutų Europoje. Lietuvai vadovavo diktatorius, tautininkų partijos vadovas, Antanas Smetona.

Antanas Smetona (1874 - 1944)

Lietuvos Valstybės ("respublikos") diktatorius (prezidentas)

1939 Kovo mėnesį Rusijoje įvyksta 18 tarptautinių socialistų (komunistų) partijos suvažiavimas, kuriame patvirtinama, jog imperialistai/kapitalistai bijo, kad antrojo karo dėka socialistinė revoliucija laimės vienoje arba keliose šalyse. Pažadama - revoliucijoms prasidėjus Sovietų Sąjunga neliks nuošalyje, bet padės revoliucionieriams. Suvažiavime paruošiami planai kurie įgyvendinami per sekančius 5 metus - pradedant II-ą pasaulinį karą ir okupuojant Centrinę Europą bei Balkanus.

Juozapas Stalinas (1878-1953) -

Sovietų Sąjungos ir inter-socialistų vadas

1939 metais Kovo 20-21 dienomis J. Ribbentrop'as susitinka su LR užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu Berlyne. LR vyriausybė besąlygiškai sutinka su Vokietijos reikalavimu grąžinti Memel'į ( Klaipėdą).

1939 Kovo 22 d. Dr. J. Goebbels'as praneša, jog Klaipėda prijungiama prie Vokietijos.

Adolfas Hitleris (1889 - 1945) -

Vokietijos tautininkų-socialistų vadas

1939 Kovo 23 dieną A. Hitleris lankosi Klaipėdoje (Memel'yje). Tą pačia dieną patvirtinamas Klaipėdos įjungimas Vokietijon, kurią jie prarado pagal Versalio sutartį 1919 metais, o po 1923 metų sukilimo įjungtą Lietuvon.

1939 metų balandžio 6 dieną Didžioji Britanija, Prancūzija ir Lenkija pasirašo karinio bendradarbiavimo sutartį, kurią galima laikyti "Sąjungininkų" karinės sąjungos pradžia. Vėliau prie jų prisijungia JAV, Norvegija, Belgija, Graikija Sovietų Sąjunga, Kinija ir kitos valstybės.

V. Molotov'as, J. Stalin'as, J. Ribbentrop'as, F. Gaus'as.

1939 08 23 Maskvoje pasirašoma sutartis.

II pasaulinio karo pradžia.

1939 metais Rugpjūčio 23 dieną Maskvoje įvyksta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vyriausybių atstovų susitikimas nulėmęs ne tik Lietuvos ir kitų valstybių okupaciją, bet ir laikytinas Antrojo Pasaulinio karo priežastimi, bei pradžia.

Šioma valstybėms susitarus Centrinė Europa padalinama į dvi dalis - viena iš jų priklausys Vokietijai, kita Sovietų Sąjungai (Rusijai). Vokietijai atiteko pietinė Lenkija, Suvalkija (vėliau parduota Sovietams). Sovietų Sąjungai (Rusijai) - Estija, Latvija, Lietuva, šiaurės Lenkija (Vakarų Ukraina, Lietuvos DK dalis - Baltarusija), Rumunijos dalis - Besarabija/Moldavija ir Suomija. Vokietijos - Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį pasirašė Joachim'as von Ribbentrop'as ir Vyacheslav'as Molotov'as.

Lietuvos.net paruoštas tinklapis apie šią sutartį ir ją sekusius įvykius

1939 Rugsėjo 1 dieną Vokietijos kariniai daliniai pradeda Lenkijos Respublikos puolimą. Po 2 savaičių, Rugsėjo 17 dieną Lenkijos šiaurinėn dalin (Vakarų Ukraina) įsiveržia Sovietų Sąjungos armija. Kariniams veiksmams prasidėjus Lietuva paskelbia apie savo nešališkumą (neutralitetą).

1939 m. Vokietija ir Sovietų Sąjunga okupuoja Lenkiją

1939 09 03 Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbia karą Vokietijai.

1939 metų Rugsėjo 28 dieną Lenkijos armija pasiduoda (kapituliuoja) Vokietijai ir Sovietų Sąjungai. Lenkija, kaip buvo numatyta Molotovo - Ribentropo sutartyje, okupuojama ir pasidalinama. Po nesėkmingo ginkluoto pasipriešinimo okupantams, trukusio iki 1939 10 06, Lenkijos vyriausybė pabėga Rumunijon, vėliau persikeldama į Londoną, DB.

H. Guderian'as su Sovietų armijos komisaru S. M. Krivoshein'u Lietuvos Brastoje ("Brest-Litovsk") stebi bendrą Vokietijos-Rusijos armijų paradą. 1939 Rugsėjo 23 d. Brest - Litovsk'as.

Karinio parado dalyviai. 1939 metai Lietuvos Brasta (Brest-Litovsk'as)

1939 rugsėjo mėn. pabaigoje Sovietų Sąjungos diplomatai kreipiasi į LR vyriausybę siūlydami pasirašyti "Savitarpio Pagalbos" sutartį.

1939 m. rugsėjo 17 d. LR paskelbus dalinę mobilizaciją surinkta 100 000 karių, Spalio 2 d. kariuomenė demobilizuota (paleista).

1939 10 01- buvo sukviestas skubus Lietuvos Vyriausybės posėdis, kuriame dalyvavo ir Respublikos Prezidentas (diktatorius) A. Smetona; buvo svarstyta kritinė padėtis santykiuose su Sovietų Sąjunga dėl jos reikalavimo pasirašyti "Savitarpio pagalbos" sutartį. Nutarta, kad nesant kitos išeities derybose būtina išvengti konfrontacijos ir išsaugoti gerus santykius su Sovietų Sąjunga. Deryboms dėl "Savitarpio pagalbos" sutarties su Sovietų Sąjunga paskirta Lietuvos delegacija: užsienio r. ministras J.Urbšys (pirmininkas), ministro pirmininko pavaduotojas K.Bizauskas, kariuomenės vadas gen. S.Raštikis, Lietuvos pasiuntinys L.Natkevičius.

1939 m. spalio 10 d. Tarp Lietuvos Respublikos (J.Urbšys) ir Sovietų Sąjungos (V.Molotovas ) pasirašoma "Savitarpio Pagalbos" sutartis dėl Lenkijos okupuoto Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai. Pagal Lietuvos-Sovietų Sąjungos "Savitarpio Pagalbos" sutarties IV straipsnį Lietuva buvo įpareigota įsileisti sovietų kariuomenės įgulas, prarasdama neutralios valstybės statusą ir tapdama priklausoma nuo SSRS užsienio politikos. Tačiau didžioji dalis etnografinių Lietuvos žemių, kuriose 1918 metais buvo atkurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, toliau liko okupuotos Sovietų Sąjungos (Rusijos).

1939 10 27 d. 9 val. ryto Lietuvos kariuomenė - gen. V.Vitkausko vadovaujama Vilniaus rinktinė - pradėjo žygį iš Širvintų ir kt. pasienio vietų į Vilnių. 10.28 d. 12 val. į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinė. 10.29 d. - iškilmės Vilniuje prasidėjo pamaldomis Aušros Vartų koplyčioje. Po to Katedros aikštėje gen. V.Vitkauskas priėmė Vilniaus rinktinės karių paradą. Šaudant patrankoms, skambant bažnyčių varpams, grojant kariuomenės orkestrams ir miniai giedant Tautos himną Gedimino bokšte buvo iškelta trispalvė vėliava. Visoje Lietuvoje vyko iškilmės Vilniaus atgavimo proga.

1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Lietuvos vyriausybės įgaliotinį užgriuvo vilniečių skundai dėl Raudonosios armijos ir NKVD vykdytų suėmimų. Jau lapkričio 24 d. vyriausybės įgaliotinis turėjo 352 suimtų ir išvežtų žmonių pavardžių sąrašą. Jame buvo gydytojai, teisininkai, prekybininkai, tarnautojai ir kiti žmonės, kalėję Balstogės, Lydos ir Minsko kalėjimuose. Šis sąrašas lapkričio 25 d. buvo išsiųstas Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Ladui Natkevičiui. Tačiau raštiško atsakymo nebuvo sulaukta.

1939 Lapkričio 30 dieną Sovietų Sąjungos armija (23 divizijos, 450 000 karių) užpuola Suomiją (ginamą 180 000 karių įskaitant savanorius). Prasideda Suomijos - Rusijos karas dar vadinamas "Žiemos karu". Negausi Suomijos armija sėkmingai priešinasi Maskvos planams.

Sargybos poste sušalęs sovietų kareivis. 1939-1940 Suomija

1940 metų Gruodžio 14 dieną (dėl Suomijos užpuolimo) Sovietų Sąjunga pašalinama iš Tautų Lygos.

Suomijos žemės okupuotos Sovietų Sąjungos 1940 metais

1940 Kovo 30 dieną pasirašoma Suomijos - Sovietų Sąjungos taikos sutartis. Suomijos nuostoliai buvo apie 25 000 karių ir civilių, bei apie 10 procentų prarastų žemių. Jei suomiai būtų pasirinkę Baltijos valstybių nuolankumo "kelią" jų nuostoliai būtų buvę 10 kartų didesni.

1939 m. Sovietų Sąjungos aneksuotų teritorijų gyventojai, Rytų Lietuvos lietuviai, išgyveno pirmuosius masinius trėmimus.

1940 04 09 Vokietijos armija įžengia Danijon ir Norvegijon. Norvegijos armija nesėkmingai priešinasi.

1940 pavasarį - vasarą pradedamas vykdyti Maskvoje paruoštas planas kaip "teisinėmis" priemonėmis inkorporuoti (okupuoti) Lietuvą Sovietų Sąjungon. Už Lietuvos reikalus atsakingas buvo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas. Lietuvos komunistų partija vadovaujama LKP I--ojo sekretoriaus Antano Sniečkaus atlieka "Trojos arklio" vaidmenį.

1940 metų Gegužės 10 d. Vokietijos kariniai daliniai įsiveržia Belgijon, Liuksemburgan, Olandijon.

1940 05 12 Vokietijos armija aplenkusi "neįveikiamą" Maginot gynybos liniją įsiveržia Prancūzijon.

1940 metų Birželio 14-15 d. vidurnaktį Maskvoje tuo metu buvusiam užsienio r. ministrui J. Urbšiui buvo įteiktas grėsmingas ultimatumas su sunkiausiu reikalavimu - laiduoti laisvą įėjimą į Lietuvą neribotam Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių skaičiui. Ultimatumo terminas 06 15 d. 10 val. ryto. Molotovas rūsčiai įspėjo ministrą J.Urbšį: "Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą”. (Citatos iš L.Truskos ir V. Kancevičiaus knygos, 128 p.). Analogiški ultimatumai buvo įteikti 06 16 d. Latvijai ir Estijai.

Ultimatume Lietuva buvo apkaltinta Savitarpio Pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga pažeidinėjimu ir nedraugiškais veiksmais sovietų atžvilgiu. Jame taip pat buvo išdėstyti šie skubiai vykdytini reikalavimai Lietuvai:

- teisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą ir Valstybės saugumo departamento direktorių, kurie buvo neva kalti dėl tariamų provokacijų prieš sovietų karius Lietuvoje;

- pakeisti ir suformuoti Sovietų Sąjungai tinkamą vyriausybę, kuri neva turėtų laiduoti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;

- įsileisti į šalies teritoriją faktiškai neribotą papildomą sovietų kariuomenės kiekį, kurio užtektų neva tinkamai įgyvendinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokacijos veiksmams. Be to, SSRS kariuomenės daliniai turėtų "išsiskirstyti svarbesniuose Lietuvos centruose".

1940 Birželio 15 dieną apie 150 000 gerai ginkluotų ir paruoštų Lietuvos karių su šauliais, nepaleidę nei vieno šūvio į okupantus, pasiduoda maskolių ordoms. Okupacija įvyksta su Lietuvos diktatoriaus (prezidento) Antano Smetonos pritarimu maskolių ir vokiečių politikai. Lietuvos Respublikos piliečiai paliekami vienų vieni. Neįspėdamas tautos apie prasidėjusią okupaciją Antanas Smetona pabėga į JAV (vėliau Klivlende, 1944 metais, spėjama Sovietų spec. tarnyboms iniciavus gaisrą, žūstąs).

Tą pačia dieną prasideda pasiruošimas rinkimams į "Liaudies Seimą". Rinkimai įvyksta 1940 m. Liepos 14-15 dienomis.

1940 m. "Liaudies" seimo atstovai.

1940 Birželio - Liepos mėnesiais Maskvos politikai vykdyti į Lietuvą buvo atsiųstas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas. Su juo atvyko didelė grupė paties L. Berijos atsiųstų NKVD darbuotojų. Kaune įsitaisė pirmieji šeši NKVD darbuotojai – Davidas Bykovas, Charitonovas, Semionas Choleva, Ploskobajevas, Solovjovas ir Danijilas Švarcmanas, dar penki nuvyko į Vilnių. Kurie iškarto pradėjo formuoti naują vyriausybę. Ministras pirmininkas A.Merkys buvo priverstas perduoti valdžią J. Paleckiui, kuris konsultuodamasis su Dekanozovu ir Pozdniakovu ir jų vadovaujamas 1940 m. birželio 17 d. sudarė naują vyriausybę, kuri nebuvo vienlypė, bet susidėjo iš dviejų priešingų grupių, su atskirais tikslais ir siekimais. Viena grupė - iš tautiškai nusistačiusių žmonių, kurie Maskvai buvo reikalingi tik todėl, kad naujoji vyriausybė turėtų dar šiokį tokį pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, bet kuriai nepasitikėjo Maskva ir jos įgaliotiniai Lietuvoje. Antrąją grupę sudarė komunistai, kurie turėjo griežtai vykdyti Maskvos jiems, kaip komunistams, padiktuotus uždavinius.
Pirmajai grupei priklausė - ministeris prof. V. Krėvė-Mickevičius, finansų ministeris inž. E. Galvanauskas ir krašto apsaugos ministeris div. gen. V. Vitkauskas.
Neaiškaus nusistatymo buvo žemės ūkio ministeris M. Mickis ir švietimo ministeris A. Venclova, daugeliu atvejų palaikydami pirmąją grupę.
Antrai grupei iš pradžių priklausė: teisingumo ministeris P. Pakarklis, vidaus reikalų ministeris M. Gedvilas ir sveikatos apsaugos ministeris dr. L. Koganas.

1940 m. liepos 1 d. "Lietuvos aide" išspausdintame straipsnyje "Krašto demokratizacija" buvo paskelbti okupantų ir jų statytinių tikslai: "Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais <...>. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas". Įgyvendinant "naująją tvarką", kartu turėjo būti apsaugoti inscenizuoti Seimo rinkimai. Liepos 6 d. VSD direktorius (ir LKP vadas) A. Sniečkus įsakė: "Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų". Bet tai tebuvo fonas masiniams suėmimams, numatytiems kitame A. Sniečkaus įsakyme. Liepos 7 d. jis patvirtino "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą". Plane numatyta iki liepos 10 d. parengti suimtinų asmenų sąrašus ir, pasitelkus SSRS NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti nė vienam persekiojamam asmeniui pabėgti į Vokietiją. Operaciją organizavo vien VSD įdarbinti okupantų parankiniai komunistai – Icikas Demba, A. Gailevičius, Judita Komodaitė, F. Krastinis, Anupras Macevičius, E. Rozauskas, Aleksandras Slavinas, A. Sniečkus, D. Todesas, J. Zdanavičius. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta reguliavo aukščiau paminėti Sovietų Sąjungos instruktoriai.

1940 Liepos 3 d. buvo paskelbtas Lietuvos kariuomenei pertvarkyti įstatymas:

1. Lietuvos kariuomenė iš pagrindų pertvarkoma. Ji vadinama "Lietuvos liaudies kariuomene".
2. Kariuomenėje įvedamas politinių vadovų institutas.
3. Kariuomenėje steigiamas propagandos skyrius.
4. Kariams laisvu laiku leidžiama dalyvauti politinėje veikloje.
5. Įstatymai ar jų nuostatai, prieštaraujantys šiam įstatymui, panaikinami.
6. Šis įstatymas veikia nuo 1940 m. liepos 2 d.

1940 m. liepos 1 d. likus dešimčiai dienų iki masinių suėmimų, "Lietuvos aide" išspausdintame straipsnyje "Krašto demokratizacija" buvo paskelbti okupantų ir jų statytinių tikslai: "Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais... ."

1940 Liepos 11 d. J. Paleckio aktu buvo sustabdyta Šaulių Sąjungos veikla, o nuo liepos 13 d. ji pradėta naikinti. SSRS gynybos liaudies komisaras maršalas V. Timošenka buvo pasirašęs įsakymą Nr. 0141, skelbiantį, kad iki 1940 m. rugpjūčio 1 d. suformuojama Pabaltijo ypatingoji karinė apygarda su štabu Rygoje. Į Pabaltijo karinę apygardą buvo įtraukiamos dalys ir įstaigos, dislokuojamos Latvijos ir Lietuvos teritorijose bei 12-oje Kalinino srities rajonų.

1940 Liepos 12 d. kariuomenės vadu buvo paskirtas iš Maskvos atsiųstas surusėjęs lietuvis Raudonosios armijos gen. mjr. Feliksas Baltušis-Žemaitis.

Tokie reklaminiai skelbimai kviečiantys balsuoti už 'darbininkų ir valstiečių' kandidatus lietuvių, lenkų ir jidiš kalba buvo platinami prieš 'rinkimus' Vilniuje.

1940 m. liepos 14-15 d. vyko rinkimai į "Liaudies seimą". Liepos 14 dieną į rinkimų apylinkes atėjo labai mažai žmonių, nors buvo imtasi priemonių įbauginimui - masiniai suėmimai, todėl rinkimai buvo pratęsti dar vienai dienai t.y. liepos 15 dienai, kad būtų galima rinkimus falsifikuoti ir "surinkti" 99 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Buvo išrinkti 79 Liaudies seimo nariai, tarp jų 49 komunistai. Pagal tautybę: 67 lietuviai, 4 - žydai, 3 - lenkai, 2 - baltarusiai, 1 - rusas ir 1 - latvis.

1940 Liepos 15 - 17 dienomis Vokietijos armija okupuoja Daniją, Norvegiją ir Belgiją.

1940 Liepos 11–14 ir 18–19 d. okupacinė administracija suima apie 2 tūkst. LR piliečių.

1940 m. liepos 23 d. "Liaudies seimas" išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Parengtą konstitucijos projektą Liaudies Seimas priėmė rugpjūčio 25 d.d.

Išrinkti 78 "Liaudies" seimo atstovai susirinko į Kauno Muzikinį teatrą ir dirbo Liepos 21-23 d. juridiškai įteisindami sovietinę santvarką (okupaciją).
Pirmą "Liaudies" seimo posėdį atidarė einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Išrenkamas "Liaudies" seimo prezidiumas: Liudas Adomauskas-pirmininkas, M. Gedvilas - pavaduotojas, J. Grigalavičius - antrasis pavaduotojas, P. Cvirka ir A. Vencova - sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas seimo deklaracijas.

Pirmoji "Liaudies seimo" sesija išrinko 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija - perduoti TSSR Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Tarybų Sąjungos sudėtį ir "parvežti Stalino Saulę": Lietuvos prezidentas Justas Paleckis, vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas, buvęs kunigas, vyriausias kontrolierius Liudas Adomauskas,žemės ūkio ministras Matas Mickis, švietimo ministras Antanas Venclova, rašytojas Liudas Gira, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, profsąjungų pirmininkas Motiejus Šumauskas, kompartijos veikėjas Karolis Didžiulis-Grosmanas, rašytojas Petras Cvirka, poetė Salomėja Neris, K. Petrauskas, darbininkas Pranas Zibertas, S. Vaineikienė, Icikas Meskupas-Adomas, kareivis V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė, B. Abdulskaitė.

Atminkite šias pavardes - jų (visų dalyvavusių "Liaudies seimo" suvažiavime) veiksmų pasekoje Lietuvoje nukentėjo daugiau nei 1 000 000 gyventojų, o Sovietinė okupacija ir genocidas tęsėsi net iki 1990 metų. Tai yra nusikaltėlių žmonijai ir lietuvių tautai mažoji sąrašo dalis. (O gražios eilės arba įžymūs anūkai nėra priežastis užmiršti nusikaltėlius žmonijai)

1940 m. liepos 21 d. "Liaudies seimui" nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos R. pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Pirmasis tokį protestą liepos 21 d. pareiškė K. Škirpa Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui. Šiek tiek vėliau, liepos 22 d. – rugpjūčio 4 d., protestą pareiškė ir kiti pasiuntiniai: S. Girdvainis – Vatikane, S. Lozoraitis – Italijoje, K. Graužinis – Argentinoje (jis taip pat pareiškė protestą Urugvajaus, Brazilijos užsienio reikalų ministrams ir kitų Lotynų Amerikos šalių akredituotiems diplomatiniams atstovams), B. K. Balutis – Didžiojoje Britanijoje, dr. J. Šaulys – Šveicarijoje, E. Turauskas – Rumunijos ir Jugoslavijos, V. Gylys – Švedijos ir Danijos vyriausybėms, P. Žadeikis – JAV, P. Klimas – Prancūzijos (Vichy) ir Portugalijos vyriausybėms.

1940 Liepos 25 diena Vokietijai pasiduoda Prancūzijos vyriausybė. Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Prancūzija okupuojama Vokietijos.

1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija traukiniu išvažiavo į Maskvą, kur rugpjūčio 3 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos posėdyje turėjo įteikti prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Sovietų Aukščiausioji taryba Lietuvos prašymą patenkino. Lietuva tampa Sovietų Sąjungos dalimi ... pačių lietuvių rankomis nepriklausomybės ugnis užgesinama.

1940 m. rugpjūčio 25-26 d. įvyko ypatingoji "Liaudies seimo" sesija, kuri priėmė sovietinę jau Lietuvos TSR konstituciją. Su jos priėmimu jau "de jure" buvo prarasta Lietuvos nepriklausomybė ir pasiduota SSSR globon. "Liaudies seimas" buvo pervadintas "Lietuvos Aukščiausiąja Taryba". Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininku buvo išrinktas Balys Baranauskas, Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininku - Justas Paleckis, jo pavaduotojais - Karolis Didžiulis ir Domas Rocius, sekretoriumi - Stasys Pupeikis.
Buvo sudaryta Respublikos vyriausybė - Liaudies komisarų taryba. Liaudies komisarų tarybos pirmininku buvo "išrinktas" Mečys Gedvilas. Jo pavaduotojais buvo patvirtinti - Stasys Brašiškis ir Pijus Glovackas(jis ir plano komiteto pirmininkas), vietinės pramonės komisaru - Motiejus Šumauskas, maisto pramonės- Jonas Laurinaitis, sveikatos apsaugos - Vytautas Girdzijauskas, žemės ūkio - Matas Mickis, prekybos - Marijonas Gregorauskas, vidaus reikalų - Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, teisingumo - Povilas Pakarklis, švietimo - Antanas Vencova, komunalinio ūkio - Valerijonas Knyva, darbo - Mykolas Junčas-Kučinskas, valstybės kontrolieriumi - Liudas Adomauskas, finansų - Juozas Vaišnoras.

1940 m. Liepos 14 -15 d. - Liepos 17-18 d. pagal Lietuvos scenarijų įvyksta Latvijos ir Estijos aneksija (okupacija).

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR LKT priėmė nutarimą, iš esmės skelbiantį Lietuvos kariuomenės likvidavimą: "Perorganizuoti Lietuvos Liaudies Kariuomenę į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos kariuomenės sudėtį." Lietuvos karinės pajėgos nustoja gyvavusios... . Milijonai mokesčių mokėtojų litų išleistų Lietuvos gynybai atitenka okupantams. Armija turėjusi ginti Tėviškę, pradeda ginti Sovietų Sąjungą.

Atminkite asmenis "laižiusius" okupantams batus:

Div. gen. V. Vitkauskas, div. gen. S. Raštikis, plk. Leonas Rajeckas bei plk. ltn. Antanas Urbelis, div. gen. S. Pundzevičius, gen. št. plk. Kostas Dulksnys, šaulių brig. gen. Emilis Vymeris, Šaulių sąjungos vadas plk. Pranas Saladžius, vyriausiasis Lietuvos Respublikos karinių pajėgų vadas Antanas Smetona ir kiti "kariūnai" pasižadėję ginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ... .

1940 m. rugsėjo 9 d. A. Guzevičius pasirašė įsaką dėl areštų ir kratų atlikimo tvarkos. Tai tik dar labiau paakino apiplėšinėti suimtuosius. Jau rugsėjo 19 d. buvo pažymėta, kad "NKVD apskričių skyriai per kratas iš areštuotų asmenų šeimų atima įvairius daiktus: baldus, radijo aparatus, amžinuosius plunksnakočius <...>". Pati NKVD viršūnė dalijosi nacionalizuotus butus, konfiskuotus privačius automobilius. Metų pabaigoje šis plėšikavimas buvo legalizuotas. Gruodžio 9 d. P. Gladkovas, konstatavęs, kad "NKVD bendradarbiai tiek Kaune, tiek provincijoje savo butuose turi baldų ir kitokių dalykų, priklausiusių pabėgusiems iš Lietuvos liaudies priešams", leido komisariato darbuotojams visą pasigrobtą turtą "nusipirkti".

1940 m. rugsėjo 19–25 d. Romoje įvyko pirmasis po Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasiuntinių pasitarimas, kuriame dalyvavo S. Girdvainis, P. Klimas, S. Lozoraitis, K. Škirpa ir E. Turauskas. Po šešių pasitarimo dienų Romoje buvo nubrėžtos politinės veiklos gairės, įkurtas Tautinis komitetas, kurio svarbiausias tikslas buvo "derinti" siekiančių atkurti nepriklausomą valstybę lietuvių veiklą ir iki valstybės atkūrimo "rūpintis Lietuvos valstybės ir Tautos reikalais". Komitetą sudarė keturi asmenys: pirmininkas E. Galvanauskas, pirmininko pavaduotojas ipso jure S. Lozoraitis ir du nariai – K. Škirpa ir E. Turauskas. Tautinio komiteto atstovu JAV numatytas Rapolas Skipitis.

1940 Rugsėjo 27 dieną Berlyne Vokietija, Italija ir Japonija pasirašo trišalę sutartį pagal kurią šalys įsipareigoja padėti viena kitai politiškai, kariškai ir ūkiškai.

1940 m. spalio 9 d. studentų organizacijų pagrindu Kaune sukuriamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) kaip vadovaujantis ar net koordinuojantis besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centras, savotiška centrinė antisovietinio pogrindžio institucija.

1940 m. Japonija okupuoja Indokiniją (Vietnamą).

1940 m. Spalio 28 d. Italija užpuola Graikiją.

1940 m. lapkričio 17 d. Kazys Škirpa, atsižvelgdamas į tai, kas vyksta Lietuvoje, Berlyne įsteigė LAF‘o (Lietuvių aktyvistų frontas) vadovaujantį centrą.

1940 m. lapkričio 30 d. Lietuvos SSR aukščiausiosios tarybos prezidiumas paskelbė įsaką "Dėl laikino RSFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų taikymo Lietuvos SSR teritorijoje". Tuomet Lietuvoje oficialiai pradėjo galioti garsusis RSFSR BK 58 straipsnis, tačiau iš tikrųjų jis buvo pradėtas taikyti gerokai anksčiau. Antai 1939 m. Vilniaus krašte suimtiems žmonėms buvo taikomas Baltarusijos SSR BK 74 straipsnis, analogiškas RSFSR 58 straipsniui.

1940 pabaigoje - 1941 metų pradžioje Vokietija pradeda ruoštis invazijai į Angliją, o Sovietų Sąjunga (Rusija) rengiasi nešti komunizmo ugnį Europon. Visuose naujai SSSR (Rusijos) okupuotose valstybėse statomi ginklų sandėliai, rengiami kariniai oro uostai, prie Vokietijos okupuotų valstybių sienos telkiama sunkioji ginkluotė, karininkai mokinasi vokiečių kalbos, Raudonosios Armijos štabai aprūpinami Vokietijos ir Lenkijos žemėlapiais. Anot K. Tamošiūno dalyvavusio raudonosios armijos šaudmenų sandėlių statybose (šalia Kalvarijos) - dieną ir naktį į juos buvo gabenami sprogmenys. Galybė sprogmenų. Rusija buvo numačiusi pradėti Vokietijos puolimą (kai kurių šaltinių duomenimis) 1941 metų Liepos 15 dieną.

1941 m. balandžio 22 d., Kaune Vilniaus ir Kauno LAF'o atstovai sukūrė Lietuvos laikinąją vyriausybę, t.y. sudarė jos narių sąrašą. Vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai: Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas; 6 kauniečiai: Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis; ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas. Yra dvi Lietuvos laikinosios vyriausybės sukūrimo datos: sudarymo - balandžio 22 dieną ir viešo paskelbimo - birželio 23 dieną. Tačiau Vokietijos vyriausybei reikalaujant galutinis "valstybininkų" ( buvo vien emigracijoje Berlyne buvę žmonės) sąrašas buvo sekantis: premjeras K. Škirpa. Jam dar buvo numatytas ir užsienio reikalų ministro portfelis, premjero pavaduotojas ir finansų ministras – Ernestas Galvanauskas, teisingumo – Rapolas Skipitis, krašto apsaugos – Stasys Raštikis, vidaus reikalų – Petras Gužas, žemės ūkio – Petras Karvelis, švietimo – Antanas Maceina, darbo ir socialinės apsaugos – Klemensas Brunius, susisiekimo – Vytautas Augustaitis, propagandos – Albertas Gerutis, valstybės kontrolierius – Karolis Žalkauskas.

1941 m. Gegužės 11 d. Romoje įkurtas Lietuvos Tautinis komitetas paskelbė ilgai redaguotą atsišaukimą į tautą, kuriame pranešė, kad "Lietuvos Respublikos Pasiuntinių nutarimu sudarytas Europoje Lietuvos Tautinis Komitetas imasi vadovauti kovai už Nepriklausomos Lietuvos Valstybės išvadavimą iš bolševikų okupacijos..." Atsišaukimo kopijos buvo nusiųstos visiems Lietuvos diplomatams ir JAV lietuvių išeivijos spaudai. Beje, vienintelis Tautinio komiteto pirmininko E. Galvanausko aktas buvo 1941 m. birželio 22 d. laiškas K. Škirpai, kuriame Škirpa Lietuvos tautinio komiteto vardu kviečiamas sudaryti Lietuvos vyriausybę, "jai vadovauti bei atstovauti, pasiremiant 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucija". 1941 m. birželio mėn. sudarius Laikinąją Lietuvos vyriausybę Kaune, Tautinio komiteto egzistavimas neteko prasmės ir komitetas vėliau nebebuvo atkurtas.

1941 m. kovo 16 d. – birželio 21 d. NKVD sunaikina-suima Vilniaus LAF štabo narius.

1941 m. birželio 4 d. Sovietų Sąjungos NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta "Instrukcija dėl prieštarybinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos". Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo J. Paleckis ir A. Sniečkus.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimai, į gyvulinius vagonus buvo susodinta 60 tūkst. estų, 34 tūkst. latvių ir 38 tūkst. lietuvių, visi jie buvo išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibire. Tik labai maža dalis jų besugrįžo. Tokio politinio, ekonominio ir socialinio sukrėtimo Lietuva nebuvo patyrusi nuo kryžiaus žygių (ruoštų Romos katalikų bažnyčios) laikų.

1941 m. Birželio 22 dieną 4:45 val. ryte, Vokietija pirmoji suduoda karinį smūgį (Barbarosa planas) Sovietų Sąjungai. Jėgų santykis buvo maždaug 1:6-20 Sovietų (Rusijos) naudai. Pavyzdžiui, Sovietai turėjo apie 24 000 modernių tankų, Vokiečiai tik apie 3 500 tankus. Tačiau netikėtas (J. Stalinas ir kiti tikėjosi, jog Vokietija puls D. Britaniją) Vokietijos armijos puolimas (Blitzkrieg) buvo sėkmingas. Sovietai neteko beveik visos sunkiosios ginkluotės, šaudmenų ir ginklų atsargų, dauguma karinių dalinių pasiduodavo vokiečiams be mūšio. Sovietai traukėsi gilyn į Rusiją apleisdami okupuotas ir apiplėštas žemes. Atsitraukdamos Sovietų karinės tarnybos (NKVD, NKGB) žiauriai ir dažnai be jokios priežasties susidorodavo su okupuotų kraštų gyventojais. Lapkričio-Gruodžio mėnesiais JAV ir D. Britanijai pradėjus sovietams tiekti ginklus ir karinę techniką, Sovietai sustabdo Vokiečių armijos puolimą. Prisidėjo ir šalta žiema, kadangi vokiečiai ruošėsi pulti Angliją, jie buvo visiškai nepasiruošę mūšiams Rusijoje.

Vos prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, tauta žaibiškai susivienijo svarbiausiam tikslui – išvyti iš savo žemės pavergėjus. Buvo staigiai užimti strateginiai objektai – ryšių centrai, radijo stotis, elektrinės, vandentiekis, milicijos būstinės ir kt. Kaunas išlaisvintas nuo sovietų pusantros paros iki vokiečių kariuomenės atėjimo.

1941 metais birželio m. Lietuvos gyventojai džiaugėsi atgauta "laisve".

1941 m. birželio 23 d. (Laikraštyje "Į laisvę" rašoma) Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimtos ir paskelbtos "Nepriklausomybės atstatymo deklaracijos”: susidariusioji Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais."

Po 30 metų K.Škirpa rašė: "Birželio sukilimas pasisekė 100 proc. ne dėl to, kad Lietuvos aktyvistų frontas būtų buvęs ypatingai gerai susiorganizavęs, nors visame krašte turėjo daug vyrų, pasiryžusių aktyviai kovai už didįjį tautos idealą, bet pirmiausia todėl, kad sovietų režimas ir jo Lietuvoje praktikuotas raudonasis teroras verste vertė krašto gyventojus griebtis ginklo ir vyti sovietinius įsibrovėlius lauk iš Lietuvos..."

Bėgantys nuo Vokiečių komunistai siautėjo Lietuvoje.

Vien už tai, kad klausėsi radijo, 1941 m. birželio 24 d. netoli Kvėdarnos esančiame Drobūkščių (Uosynės) kaime sadistiškiausiais būdais sovietai nužudė tris brolius Puleikius – Juozą, Jurgį ir Stanislovą. Juozui nukirto rankas, paskui subadė durtuvais. Stanislovui nurėžė nugaros odą, vėliau sušaudė. Po egzekucijos privertė kankinių tėvą kelti žudikams vaišes. Tame pačiame kaime, įsiveržę į ką tik vedusių Liudviko ir Sofijos Stasyčių sodybą, kareiviai papjovė jų telyčią. Skerdienai apdoroti panaudojo šeimininkų paklodes. S. Stasytienė jas išplovė ir padžiovė. Dalinio politrukas nusprendė, kad taip ji duoda ženklą vokiečiams. Baisiausiai sumušęs, nukirtęs ranką galiausiai moterį nušovė. Panašiomis aplinkybėmis buvo nužudyti dar penki Kvėdarnos parapijos žmonės – Petras Bertulis, Tomas Jasas, Antanas Sinkevičius, Kazimieras Zaramba, Vladislovas Zaramba.

Daug baisesni nusikaltimai buvo padaryti Rainių miškelyje (nužudyti 76 žmonės), Kaune (Pravieniškėse nužudyta apie 400, žudynių vadovas - ltn. Kiseliovas) .

Červenės žudynės vienintelės atitiko "I kategorijos evakuacijos" schemą. P. Gladkovo teigimu, iš Kauno kalėjimo 1941 m. birželio 23 d. naktį buvo išvežta 90 kalinių. Liudytojų atsiminimuose minima, kad iš 4-ojo skyriaus buvo išvesta 118 kalinių. Juos nugabeno į Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirti ir sušaudyti mirtininkai B. Kantauskas (nuteistas sušaudyti 1941 m. birželio 11 d.), V. Pranckonienė, ats. plk. S. Rusteika, kpt. Švarplaitis (nuteistas sušaudyti 1941 m. birželio 18 d.) ir kt. Birželio 25 d. visi kaliniai buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo kartu su kitais 2 tūkst. kalinių. Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje (čia pateikti kalinių evakavimo duomenys) apie šiuos kalinius yra parašyta tik keletas eilučių: "Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Atvesti į Červenę, kur apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją" (t. y. buvo sušaudyti).

Atminkite jog už šios nusikaltimus lietuvių tautai nuteistų nėra iki šio, Rusija ir toliau slapsto nusikaltėlius žmonijai ir žmogiškumui.

Kovodami su plėšikavusiais ir žudžiusiais raudonarmiečiais, enkavedistais bei sovietiniais aktyvistais, žuvo nemažai partizanų – birželio 23 d. prasidėjusio sukilimo prieš bolševikus dalyvių. 1942 m. partizanais buvo laikomi žmonės, partizanais tapę prieš įžengiant Vokietijos kariuomenei, savo vardo nesuteršę svetimo turto grobimu ir savo veikla komunistų viešpatavimo laikais nekenkę tautos interesams, o 1941 m. partizanu buvo laikomas kiekvienas, atvirai pasipriešinęs bolševikams pirmomis karo dienomis. Žuvusių kovose partizanų skaičius nėra tiksliai nustatytas. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad žuvo 2 tūkst. partizanų, tačiau išliko tik 371 žuvusiojo pavardė. Dėl įvairių priežasčių nemažai partizanų aukų liko neregistruota.

1941 m. Lietuviai tremtyje Sibire. Iki Birželio mėn. iš 8.7 tūkst. kalintų lietuvių tautybės žmonių apie 4 tūkst. buvo sunaikinta. Kai kuriuose maskolių koncentracijos lageriuose mirtingumas buvo toks didelis, kad per metus išmirdavo visi kaliniai. Didžiausias mirtingumas būdavo balandžio–gegužės mėn. Kaliniai mirdavo nuo įvairių ligų, bet daugiausia – iš bado ir nuo sekinančio darbo sukeltos pelagros. Pasak buvusio tremtinio, gerai pažinojusio ir kalinių gyvenimą, A. Šerėno, "lagerių medikai šią ligą apibūdindavo trumpai – trys D: distrofija, diarėja (viduriavimas), demencija (silpnaprotystė)".

1941–1944 m. žuvusių lietuvių kalinių palaidojimo vietos taip ir liko nežinomos. Viename NKVD pranešime nurodomas toks kalinių laidojimo būdas: "Visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais į morgą. <...> Morge lavonai užpilami 20% kalkių tirpalu. Iš viso 24 kapai, 128 palaidoti žm. – po 5–6 vienoje duobėje". Žuvę kaliniai iš sausakimšų kamerų ar barakų atsidurdavo ir bendruose kapuose.

Rusišką okupaciją, keičia Vokiškoji okupacija

Taip baigėsi paskutinė ir pati kraupiausia sovietinės okupacijos savaitė Lietuvoje. Nužudę 1.1 tūkst. (be žuvusių partizanų) lietuvių, ištrėmę daugiau nei 40 000 taikų civilių vienus okupantus pakeitė kiti. Rusų komunistinį terorą, pakeitė vokiškasis fašistinis teroras, taikūs okupuotos Lietuvos gyventojai toliau buvo naikinami.

Vokietijos sostinėje Berlyne suformuota Laikinoji Lietuvos Respublikos vyriausybė, išlikdama priklausoma nuo Berlyno, negalėjo priešintis nacional socializmo ideologijai ir jos vykdomoms represijoms žydų ir kitų tautų atžvilgiu.

Pirmosios vokiškos okupacijos dienos 1941 birželio 22-24

1941 birželio mėn. pabaigoje Kaune įvyko pirmosios masinės žydų žudynės už kurias tiesiogiai atsakinga Vokietijos vyriausybė (kaip ir už kitus nusikaltimus įvykusius okupacijos metais). Žydų žudynės Kaune, tarp jų ir žudynės Lietūkio garaže, buvo inspiruotos nacių, o jose visų pirma dalyvavo buvę policijos pareigūnai, iš kurių vėliau suformuota lietuvių saugumo ir kriminalinė policija atstovaujanti okupacinės Vokietijos vyriausybės interesus.

Nuo 1941 iki 1944 metų pabaigos okupacinės Vokietijos vyriausybės įsakymu, buvo sunaikinta maždaug 94 procentai Lietuvos žydų, t.y. apie 184 000.

Garsioje nuotraukoje (1941 birželis, Kaunas) kurios pagalba lietuviai dažnai kaltinami žudynėmis, dalyvauja ir Vokietijos karininkai ir kariai (apibrėžta juodai), kurie reprezentavo ir stengėsi, jog nacistinės Berlyno vyriausybės įsakymai būtų įvykdyti visuose jų okupuotose kraštuose.

Taikiai, nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, sugyvenusios tautos okupantų buvo supriešintos. Vieni palaikė okupantus komunistus, kiti okupantus fašistus. Abipusis pyktis ir neapykanta dažnai virsdavo skundų ir negero linkėjimo vienas kitam priežastimi. "Skaldyk ir valdyk" - Romos imperatorių priežodis buvo tiesiogiai pritaikytas okupuotoje Lietuvoje.

Nemažai Lietuvos gyventojų padėjo žydams išvengti tragiško likimo. Vilniaus valstybinio žydų Gaono muziejaus darbuotojų surinkta medžiaga leido paskelbti gelbėtojų ir išgelbėtų žydų skaičius daugiau kaip 3 tūkstančiai.

Vokiškos okupacijos metais žydų žudynėse Lietuvos teritorijoje dalyvavo Tilžės operatyvinis būrys. Kaune prie to prisidėjo suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas, iš kurio vėliau atsirado „garsieji“ 1-asis ir 2-asis pagalbinės policijos batalionai, Vilniuje – Vilniaus ypatingasis būrys. Lietuvos provincijoje daugiausia žydų nužudė motorizuotas būrys, sudarytas iš kelių dešimčių vokiečių bei lietuvių, vadovaujamas SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno.

Vokiečiu okupuotoje Lietuvoje įvyksta įdomus reiškinys - jau 1941 metais žydai sukuria savo rezistencinį-partizaninį judėjimą palaikomą komunistinės Maskvos.

Jerachmiel'is Berman'as - vieno iš Kazlų Rūdos miškuose veikusio žydiško partizano būrio karys.

Vilniaus žydų partizanų grupė

I. Erinburg'as su Vilniaus žydų partizanų grupe 1944 metais

Daugelis Lietuvos žydų partizanų gavo aukštus Sovietų Sąjungos apdovanojimus

Vokiškos okupacijos metais žydų partizanai sabotuodavo ir sprogdindavo vokiečių transporto priemones, geležinkelius ir t.t.

Vėliau, Lietuvą vėl okupavus Rusijai, žydiškos rezistencijos kovotojai sudarė NKVD, GPU ir kitų komunistų represinių įstaigų branduolį. Bet tai yra ne jų tautos (kaip ir lietuvių), o Maskvos ir Berlyno vyriausybių atsakomybė ir nusikaltimas žmonijai, kurių veiksmų pasėkoje okupuotų valstybių gyventojai buvo supriešinti, o siekiant įtvirtinti okupaciją ir įtraukti į Maskvos ir Berlyno vyriausybių nusikalstamą veiklą.

1941 metų pabaigoje Vokietijos okupuotoje Lietuvoje pradedama leisti pogrindinė spauda. Pirmasis leidinys, "Laisvas Žodis" pasirodė Kėdainiuose 1941 birželio mėnesį (?).

1941 m. liepos 28 d. Ostlando reicho komisaras H. Lohse oficialiai paskelbė, kad įvedama vokiečių civilinė valdžia (Ziwilverwaltung). Lietuvą valdyti pradėjo generalinis komisaras A. T. Rentelnas.

1941 m. rugpjūčio 5 d. A. T. Rentelnas sustabdė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklą. Įvyko paskutinis Vyriausybės posėdis.

1941 m. rugsėjo 26 d. generalinio komisaro A. T. Rentelno įsakymu uždarytas Lietuvių aktyvistų frontas, jo turtas konfiskuotas.

1941 metais Lietuvoje prasideda

1942 m. sausio 31 d. masines Lietuvos žydų žudynes vykdžiusios operatyvinės grupės A vadas W. Stahleckeris pranešė Vyriausiajai reicho saugumo valdybai, kad Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 136 tūkst. žydų.

1943 metais Lietuvoje kviečiama boikotuoti mobilizaciją Vokiškon armijon

1944 m. pr., kai vokiečių kariuomenė rytų fronte patyrė didelių nuostolių ir pradėjo trauktis, Lietuvai atsirado viltis atgauti nepriklausomybę. Reikėjo skubiai atkurti ginkluotąsias pajėgas. Po ilgų prašymų generolas Povilas Plechavičius gavo leidimą kurti Lietuvos vietinę rinktinę kovai su sovietų partizanais. 1944 02 16 generolas per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, ragindamas ginti Tėvynę nuo bolševikų ordų, stoti į Vietinę rinktinę. Utenos aps. Vietinės rinktinės komendantu dar 1944 02 10 buvo paskirtas Juozas Vidugiris, štabo adjutantu – Mykolas Augutis, karo gyd. – leitenantas Kviklys. Buvo suorganizuotos dvi savanorių kuopos (apie 350 vyrų). Savanoriais buvo užsirašę daugiau, bet trūko apavo, aprangos, ginklų, patalpų. Naujokus mokė vietiniai karininkai ir puskarininkiai – Jonas Čiegis, Antanas Falkauskas, Kazys Grigaitis, Jonas Lasys, Kazys Lisauskas, Povilas Protas, Edvardas Rašimas, Albinas Repšys, J. Skorochodovas, S. Vėžauskas ir kiti. Didžioji dalis Utenos g-zijos vyresniųjų klasių berniukų išvyko mokytis į Marijampolės karo m-klą. Uteniškiai sudarė 308 bataliono trečią ir ketvirtą kuopas. Du mėnesius pasimokę, 1944 05 02 su ukmergiškių (I ir II) kuopomis jie išvyko į Ašmenos apylinkes, kur siautėjo lenkų Armijos krajovos partizanai. Vokiečiai jau nerimavo dėl atkuriamos Lietuvos kariuomenės ir norėjo priversti jaunimą eiti į frontą. Lenkų partizanai buvo įspėti apie žygiuojančius lietuvių savanorius ir surengė pasalą. 1944 05 06 mūšyje su Armija krajova prie Graužiniškių miestelio žuvo 21 Utenos plechavičininkas. ar trys ,,plechavičiukai“ buvo neatpažinti, nes lenkai atvežė nukapotomis galvomis.

1944 metais Lietuvoje vyksta masiniai susirinkimai. Žmonės pradeda ruoštis naujajai, sovietiniai okupacijai

NEBAIGTA.

1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.

Partizanai Žuvinto paliose 1944–1951 m.“ Toje unikalioje vietoje, kurioje partizanai retkarčiais laikėsi gyvendami iš augalų liekanų susidariusiose plaukiojančiose salelėse, autorių duomenimis, kovojo ir slapstėsi daugiau kaip 50 aplinkinių kaimų vyrai, jų buvo per 150. Pateiktos ilgesnės ar trumpesnės daugiau kaip 80 vyrų biografijos, spausdinama per 60 pavienių ir grupinių kovotojų, jų rėmėjų bei ryšininkų nuotraukų. Rusų kariuomenė ne kartą puolė Palias; bene didžiausias mūšis įvyko 1945 m. rugpjūčio 7 d., kai puolant buvo panaudoti minosvaidžiai ir net lėktuvai. Beje, to ar kito mūšio gaudesys buvo girdėti net mano gimtajame Prienų miestelyje, t. y. daugiau kaip už 20 km.

http://www.lituanus.org/1989/89_1_04.htm

http://en.wikipedia.org/wiki/World_War_II

http://en.wikipedia.org/wiki/Allies_of_World_War_II

http://wilk.wpk.p.lodz.pl/%7Ewhatfor/rona.htm

http://genocid.lt/GRTD/Tremtis/arvydas1.htm

http://uralica.com/finnliv5.htm

http://www.is.lt/voruta/article.php?article=604

http://www.ceri-sciencespo.com/themes/geno/chronology/soviet.htm

http://tunelis.ginklai.net/fortification/molotov/index.en.html

http://www.genocid.lt/Leidyba/9/vytenis.htm

http://www.genocid.lt/GRTD/Tremtis/birute.htm

http://krakiai.tinklapis.lt/Istorija/Tremtis.htm