700 metai iki Kristaus
Skitų giminėje
Getuose garbingas vyras Gyveleizis įveda žemdirbystę. Giminė jį priskyrė už
dievaitį.
Dar vienas
išminčius Zamolskis įveda pakeitimus įstatymuos ir religijon.
Kitas išminčius
Anakarsis mokėsi Graikijoje ( pas Pitagorą?). Grįžęs įgytą patirtį pritaikė
savo krašte. Tie vyrai - lietuviškos kilties, nes dar XII amžiuje lenkų
rašytojai prūsus ir lietuvius vadina getais. Tapatumą įrodo kalbos ir
papročių panašumai su šiandien getų vietoje gyvenančiais moldavais.
Lietuvių, prūsų, žemaičių pavardės baigiasi -ksis, -sis kaip ir tų tautų.
Lietuvos giminė
turėjo savo rėdą (apeigas), valdžią, ūkiškus (valstybinius) įstatymus, savo
tikėjimą ir savo raštą runas. Tunmanas (švedas) rašytus runomis ne kelis
žodžius lietuviškus, bet ištisas maldas pirm tūkstančio metų įskaitė.
115 metai iki Kristaus
Kryžiokai (Ordo
domus Sanctae Mariae Theutonicorum) užėmę Rusnės salą pagonių šventyklos
altoriuje rado lotynišką įrašą: Nemunas, laivų vyresnysis iš Kartaginos
atėjo į Lietuvą jūra metuose 115 pirm gimimo Kristaus. Kryžiokai 1250
metais šį akmenį nusiuntė popiežiui Inocentui IV. Tai rodo, kad lietuviai
bendravo su Afrika iki Kristaus gimimo. Tuos įvykius tik kitais vardais
aprašo Strijikauskis ir Kojelavičius. Tų atėjūnų visą kelionę apdainavę
Raseinių panemuniuose gyvenantys žmonės.Vandeiviai plaukdami Nemunu prie
Dubysos išvydę bažnyčią pasakė: Še, radom! tai Seredžius. Toliau Dubysa
plaukdami nutarė įkurti stovyklą ir pasakė: Čia kiškim ženklus tai
Čekiškė. Toliau priplaukę nepereinamas girias tarė: Ė! Yra galas tai
Eyrogala. Ėjo pėsčiomis toliau ir nebegalėdami medėmis (miškais) traukti
tarė: Bet yr galas vietovė Betygala. Jų vadovas buvo Nemunas. Vėliau
Nemunas buvo laikomas už dievybę, ant Nemunaičių skardžio buvo jam skirta
bažnyčia.
Romėnai iki gimstant Kristui, valdant Cezariui ir Antonijui, liepė
paruošti žemės aprašymą ir išmatavimą. Keturi žmonės po 32 metų 1 mėnesio ir
10 dienų darbo tai atliko. Mūsų dienas pasiekė tik veikalo ištraukos Etikus
aprašymuose. Ten rašoma, kad ant saulėlydžio krašto gyvenusios: gotų,
tiuringų, alanų, bastarnų, sarmatų, erulių, etų arba letų tai yra lietuvių
giminės. Pinkersonas savo raštuose sako, kad eruliai ir sarmatai yra vienos
giminės. Maltbrunas rašo, kad Sarmatai tai yra Žemaičiai, nes niekas
negalėjo ištarti žiandžiančios rašytinės Ž. Kalba sarmatų ir šiandienos
žemaičių, prūsų, lietuvių kalba buvo senovėje ta pati. Tai teisybei negali
prieštarauti niekas, žinoma, kad Lietuvių giminė buvo didžiai plati;
atmenamuose dar laikuose gyveno upių Elbės, Oderio, Vyslos, Nemuno ir
Dauguvos paupiuose, tai primena iškasami tie patys dievai.
Po Kristaus
gimimo apie lietuvius rašė Tacitas: Peucinai, venedai, penai, estai jų
būdas ir tikėjimas vienodas su svevais arba žvėdais.
Ptolomėjus mini:
oenedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, finai. Mini ir
upes: Kronas (Nemunas), Rubonas, Toruntas, Kesinas.
Pagausėjus tuose
kraštuose gyventojams ir nebegalint jiems išmisti, dalis giminės buvo
išleidžiama svetur. Tai buvo daroma taip: susirinkusi giminė susiskirstydavo
į tris dalis. Burtų keliu viena dalis turėdavo išvykti. Išvykstantieji
išsirinkdavo valdytoją ir išeidavo. Viena tokia dalis buvo ir eruliai
(Heruli). Visi mini, kad eruliai buvę be galo karingi, garbino daug dievų
(Jordanes ir Procopius Cesar., De bello Gothico).
250 metai
Malaboto vedami
eruliai po mūšių su Romos cezariu Valerijonu priimami gyventi ties Juodąja
jūra.
IV amžius
Jordanas (gudas)
rašo, kad Ermanarichas gotų (gudų) viešpats kardu pajungia sau visą savo
giminę.
370 metai
Ermanarichas nukariauja skitus, tuidus, vos, merens, mordenus, remnis,
karis, rokos, todzuns, athual, nanes, rubegentis, koldos, oenedus, etrus ir
erulius visas gimines kur šiandien gyvena prūsai, lietuviai, žemaičiai,
letai ir krieviai. Eruliai su gotais kariavo ilgiausiai (atrodo gyvenančiais
Juodosios jūros pajūryje), galiausiai gotai juos įveikė.
375 metai
Unai giminė iš
Azijos Padneprėje pergalėjo gotus. Ermanarichas žuvo. Su savo sąjungininkais
iš įvairių genčių unai ties upe Reinu nugalimi frankų, burgundų ir kitų
germanų ( pagal Leleweli).
Skitu moneta
Po gotų nuopuolio Eruliai vėl įsišeimėjo. Vėl viena tautos dalis
vedama Odoakro patraukia Panonijon. Prie jų prisijungia tiuringiai, seris ir
kiti eruliai. Panonija užkariaujama. Odoakras užima Italiją ir Romą. 14 metų
juos valdo Odoakras. Zenonas rytų imperatorius (Konstantinopolis) įkalbina
Teodoriką (gotų valdovą) pradėti karą su eruliais. Teodorikas su 200 000
karių įsiveržia Italijon. Gotai pralaimėję eruliams sudaro su jais sąjungą
ir pokylio metu nužudo Odoakrą bei visą erulių diduomenę. Dar 3 metus
eruliai priešinasi, bet galiausiai pralaimi gotams.
490 metai
Viena erulių
dalis nueina algauti Rytų imperatoriui. Antra dalis grįždama namo sumušama
langobardų, likę gyvi per slavionių (šiandien lenkų) žemes sugrįžo namo.
Trečia dalis nuvyko į Redingotiją (šiandien Meklenburgo žemė, dar XVI a.
skyrėsi nuo kitų gyventojų ). Išliko Redingotijos erulių kalba užrašyta
malda Tėve mūsų.
Citata pagal
Lelewel iš Rzut oka na dawni Litews. narod i zwiąski ich z Herulami:
Tabes mus, kas
tu es ekscan Debesis, schwetitz Tows waarcz. Einok mums tows walstibe. Taws
prautz buska. Eckschan Debbes, ta wuwan Summes.
Langobardų valdovas Grin Vald'as VII
amžius
Tas kruvinas kovas su gotais primena tautosaka. Dar XIII amžiuje prūsai
puldinėjami pagonių, prisimindami apie tris amžius trukusias kovas su
gotais, įtarliojo juos gotais. Lietuviai ir žemaičiai turi patarles:
Grūdas, ar ne gotas (gudas)?, Ko, arba kur, grūdies, gote (gude)! Tai
paliudija ir iškasenos laikomos Prūsų Berlyne. Ties Osterode 1740 metais
iškastos 1134 monetos su Septimaus Severo atvaizdu, ties Klaipėda
Teodozijaus, Valentino, Onorijaus, Arkadijaus ir t.t. monetos. Todėl
kiekvienas gali suprasti kodėl tiek daug lotyniškų žodžių, užvis patarlių
yra lietuviškoj kalboj. Prisiminimui apie Romos valdymą eruliai pastatė
miestą (arba vietovę) Roma Nova arba Romovę, kuri buvo vieta vyresnybės (gal
ir pagoniškoji Romos dvasininkija pasitraukė kartu? Mano komentaras).
Eruliai vadinosi
Ejuliais (einantys, keliaujantys). Rašytojai norėdami ištarti ejuliai,
parašė eruliai.
Skitų moneta
Sugrįžus Eruliams krašte prasidėjo sumaištis. Vaidevutis surinko visą
giminę prie Onedos (šiandien Balga) ir surėdo tautos gyvenimą pagal bičių
pavyzdį. Vienok vaidų tarp varguomenės ir turtingųjų jis nepašalino.
Prasideda pilietinis karas. Galiausiai prie šventojo ąžuolo krivė krivaitis
(vyriausias kunigas) išaiškina dievų valią. Vaidevutis patvirtinamas
viešpačiu. Susirinkusieji paskelbia, kad visi žmonės lygus ir laisvi, o
diduomenės privilegijos panaikinamos. Vaidevutis įsigali prūsų, lietuvių,
žemaičių, letų, kuržemių kraštuose. Su savo artimais mozūrais prasideda
karas, mat tie grobstė jaunas lietuvių ir prūsų mergaites. Mozūrai nugalimi
ir priverčiami mokėti duoklę. Mozūrai pasikviečia pagalbon Čembeką,
roksolanų (tai yra gudų) valdovą. Vaidevutis pralaimi. Jo kraštas
nusiaubiamas. Tada Vaidevutis išmokina karius kautis mozūriškai. Prie
pasienio vėl įvyksta mūšis kurį laimi prūsai, žūva Bronislavas (Mozūrų
kunigaikštis) ir Čembekaviską, prūsai viską atgauna. Kaip auka dievams kartu
su baltu žirgu sudeginamas mozūru jaunikaitis. Andislavas (Mozūrų
kunigaikščio sūnus) sudaro su Vaidevučiu taiką. Nuo tada abi šalys gyveno
sutarime.
573 metai
Sulaukęs 100
metų miršta Vaidevutis.
862 metai
Choray (kuršiai)
priklauso Žvėdams. Choray atsisako jiem mokėti duoklę. Danai patraukia
malšinti sukilimo. Gindamiesi kuršiai užsidaro 5 pilyse. Danai sumušami, jų
laivai atimami. Tais pačiais metas žvėdų valdovas Olafas patraukia prieš
kuržemius. Užima Zeeburgą (atrodo Liepoją). Toliau patraukia pėsčiomis ir
užimą Apuolę. Viskas kas buvo atimta iš danų atitenka žvėdams. Apuolės
ūkininkai priversti mokėti duoklę. Tais pat metais variagų giminės būrys
krievių žemėje užima Izborską ir Naugardą. Užmušę krievių kunigaikštį Vadimą
variagai (arba varingijai) tampa jų žemių valdovais.
Romos imperijos pinigas
890 metai
Anglų keliautojas Vulfstanas aprašo ests pas
kurių jis buvo apsistojęs. Senuosius skitus, sarmatus, getus (pirma eruliai)
jis pavadino Estais. Vėliau jų krikštyti atvykę krikščionys juos vadino
kareliais, krieviais, juodviežiais, prūsais, lietuviais, žemaičiais, letais,
kuržemiais, lyviais.
Rūpindamiesi prekyba vietiniai gyventojai tiesino net upes, akivaizdus
pavyzdys Nevėžis(matyti ištiesinti vingiai ir perkasos). Prekybos
išvystymo lygį parodo it tai, kad gudai visad naudojo lietuviškus pinigus
muštinius ir skatikus, savuosius pinigus gudai pradėjo leisti tik nuo 1420
metų.
912 metai
Užvaldę krievius
variagai užima visas gudų žemes su jų sostine Kijevu. Krievių giminė taip
susijungė su gudais, kad kalba gudiškai (nebe savotiškai).
Krieviai tai
šaka erulių arba didžiosios skitų giminės, kalbėjo viena kalba su
lietuviais, žemaičiais, letais, prūsais. Krievių krašte buvo dvi kalbos
viena rašytinė t.y. gudų, antra žmonių t.y. krievių. Tai liudija trečdalis
lietuviškų žodžių gudų kalboje. Lenkų ir gudų t.y. visų slavionų kalba yra
greita ir trumpa, o lietuvių ir jos šakų ištęsta ir į dainą panaši. Polocko,
Tverės, Smolensko gyventojai dar ir dabar kalba ištęsta kalba, todėl gudai
iš jų šaiposi, kaip ir lenkai iš lietuvių kalbančių lenkiškai. Lietuvių ir
krievių apranga taip pat buvo vienoda baltas apdaras, todėl lietuviai juos
praminė Baltaisiais gudais.
IX amžius
Iš
Konstantinopolio išvyksta misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie apkrikštija
čekus, moravus ir kitus gudus. Sarmatai jų mokslo nepriima, nes tiedu
nemokėjo jų kalbos.
Į Prūsiją
atvyksta Magdeburgo arkivyskupas Adalbertas (Vaitiekus). Nemokėdamas
vietinių gyventojų kalbos nieko nenuveikęs jis grįžta atgal.
Kitas Adalbertas
iš Prahos atvykęs Ramovėn paraginamas priimti vietinį tikėjimą ir liautis
skelbti savo. Galiausiai Krivių Krivaitis jam uždraudžia skelbti Evangeliją,
tačiau Adalbertas skelbia toliau Evangeliją ir už nepaklusnumą nužudomas.
Lenkų karalius Boleslovas išperka jo kūną.
1009 metai
Kwedlinburska
kronikoje paminimas Lietuvos vardas.
Lenkų karaliui
Boleslovui veržiantis link jūros vyksta kovos dėl Pamario. Prūsai arba
Brutenai iš visos galios šelpia Pamarėnus. Galiausiai Boleslovas užkariauja
Pamarį. Užpuolama pati Prūsija. Lenkai užima Onedos pilį ir sudeginą Ramovę.
Lietuviai vedami Speros padeda prūsams. Boleslovas prūsus palieka ramybėje.
Su Boleslovo pagalba jo žentas Sviatopelkas užpuola gudus.
Spera paežerėje
tarp upių Nevėžio, Širvinto, Šventos įkuria savo vardo pilį.
Didysis gudų kunigaikštis Jaroslavas užpuola lečius (latvius) ir užima
Odempės pilį, jos vietoje pastato Jurjevo pilį (šiandien Derptas).
1030 metai
Jaroslavas
kariauja su Juodviežiais arba Juodaisiais Gudais (taip vadinamais dėl jų
juodų sermėgų). Lietuviai juos turbūt rėme, nes
1040 metais
Jaroslavas
pradeda karę su lietuviais.
Gimbutas su
Kerniumi pastato Kernavę.
1042 metai
Miršta Lenkų
karalius Mečislovas II. Jo sūnūs kaunasi dėl sosto. Kazimieras palaikomas
švogerio Jaroslavo (gudai) ir vokiečių, Maslavas palaikomas Krivės Krivaičio
ir Lietuvos giminių. Maslavas remiamas pagonių pralaimi Mozūrijoje. Likusį
gyvenimą Maslavas praleidžia Prūsijoje.
Lietuviai ir
žemaičiai pradeda ruoštis karui su krikščionišku pasauliu.
Tuo metu
Lietuvoje valdo du broliai Kernius ir Gimbutas. Gimbutas Žemaitiją,
Kernius Vilijos, Nevėžio, Dauguvos kraštus.
Lenkų karalius Boleslovas Drąsusis pabaigęs
kovas su vengrais, moravais, čekais užpuola prūsus ir apgulą Graudecą,
tačiau pilies nepaima. Lenkija užpuolama čekų ir moravų. Boleslovas
aplinkybių verčiamas iš Prūsijos atsitraukia. Keršydami Boleslovui už savo
užpuolimą prūsai užpuola Lenkiją.
1064 metai
Su čekais ir moravais sudaręs taiką Boleslovas vėl užpuola Prūsiją. Didžioji
sunkiosios Boleslovo raitijos dalis paskęsta besikeldama per Sara upę. Kovos
su prūsais vėl liaujasi, nes Boleslovas išvyksta Kijevan taikyti brolių.
1065 metai
Kernius ir
Gimbutas vesdami Lietuvos - Žemaitijos karius Gudijon užima Lietuvos
pasienyje esančią Braslavą. Tuo pat nusiaubiamos ir Polocko žemės.
1082 metai
Mirus Boleslovui Drąsiajam gudai pasitelkę lietuvius ir palaucius užpuola
Lenkų karalystę. Lenkija nusiaubiama iki Vyslos. Naktį grįžtančius
įsiveržėlius netikėtai užklumpa ir sumuša lenkų kunigaikštis Hermanas.
1089 metai
Gudai tarpusavio
kovų ir kovų su palauciais išvarginti silpsta.
Iš Kernavės
pasitelkę juodviežius, lietuviai ir žemaičiai sėkmingai niokoja Lucko,
Vladimiro ir Lvovo (Lembergo) žemes.
Miršta Kernius. Jis skitų papročiu
sudeginamas ir palaidojamas Deltuvos (arba Devaltavos) pilies atkalnėje.
Lieka jo vienintelė duktė Pajauta arba Pajota. Kada mirė Gimbutas nežinia.
Tuo metu
lietuvių arba erulių giminės tapo apsuptos iš visų pusių neprietelių.
Rytuose ir pietuose gudai su lenkais, vakaruose mozūrai, šiaurėje (nuo 1111
metų) nuo Dauguvos vokiečiai. Erulių gentys nebespėja teikti viena kitai
pagalbos.
Ivano Bilybino piešinys
1106 metai
Gudai susivienija ir vedami Vseslavičių užpuola Žemgalę (Žemaičių žemės
galą). Prie Braslavo įvyksta mūšis. Žemaičiai laimi kovą, kurioje žūsta apie
9000 gudų.
1111 metai
Vokiečiai
įsimeta Dauguvon.
1112 metai
Jaroslavas
Sviatopolkovičius užpuola juodviežius, po permainingų kovų, atvykus į
pagalbą lietuviams juodviežiai atremia gudų puolimus.
1116 metai
Po 17 metų
trukusių kovų lenkų kunigaikštis Boleslavas Kreivaburnis įveikia Pamarius.
Prūsai priverčiami jam mokėti duoklę.
Mstislavas
(gudai) sudegina Odempę (Derpetą). 15 metų bėgyje gudai niokoja lečių
kraštą.
1130 metai
Naugardo
kunigaikštis Vsevolodas iki pat Dauguvos nuniokoja Vidžemę. Daug gyventojų
išvedama Gudijon.
Tais pačiais
metai su lietuvių pagalba lečiai atsiima Derpetą. Gudai išvejami iš lečių
žemės.
1131 metai
Lietuviams
tebesant Vidžemėje, Vsevolodas užpuola Lietuvą ir išveda daug belaisvių.
1132 metai
Mstislavas su jungtine Gudijos žemių armija patraukia Lietuvon.
Lietuviai savo pasienyje su Gudija sunaikina visus kaimus. Pristugus maisto
gudai mėgina grįžti atgal, tačiau prie Minsko juos sumuša jungtinė žemaičių
lietuvių armija.
1150 metai
Meinhardas
vienuolis iš Bremeno, atvyksta į Ikškilę. Ten jis išmoksta lečių kalbos bei
pastato pirmą bažnyčią Lečių žemėje. Bijantis lietuvių ir žemaičių pastatoma
pilis. Popiežius Aleksandras III Meinhardą pakelia lečių vyskupu. Krikštyti
lečiai padaromi vokiečių tarnais. Būriai lečių eina Dauguvon plautis žemyn
krikšto (grįžta pagonybėn).
1155 metai
Iš Kijevo išvyti
žydai (hebrajai) apsigyvena Lietuvoje.
1158 metai
Minsko
kunigaikštis Volodarius pripažįsta lietuvių valdžią. Minske įsikuria
lietuvių įgula.
1161 metai
Baltųjų gudų
kunigaikštis Rogvolodas užpuola Gorodecą, esantį Minsko kunigaikščio
valdžioje. Volodarius su lietuvių parama įveikia Rogvolodą.
1164 metai
Lenkų karalius Boleslovas Garbanočius sudaro
sąjunga su Vokiečių imperatoriumi Fridrichu I. Kartu jie užpuola Prūsiją,
prūsai pasislepia giriose. Pasitraukus Lenkijos karaliui prūsai grobikus
išveja. Boleslovas ir Fridrichas vėl sugrįžta Prūsijon. Esantys karalių
pusėje keturi prūsų didikai (perėję krikščionybėn) į pelkes įvilioja
sąjungininku kariauną. Prūsai laimi mūšį, kuriame žūsta Sandomiro
kunigaikštis Henrikas, likę gyvi krikščionys pabėga.
1174 metai
Vladimiro
kunigaikštis Andrejus I Jurgevičius Kliazmos paupyje įkuria Maskvą ir
perkelia sostinę jon. Kijevo kunigaikščiai vadino save Didžiais
Kunigaikščiais arba Carais, o iš jų valdžios ištrūkęs Vladimiro kunigaikštis
vadino save Maskolių Caru, bet ne visų gudų o tik Maskvos.
1182 metai
Lietuvių kovos
su Baltaisiais gudais. Ant Dauguvos skardžių įvyksta lemiamas mūšis. Gudams
vadovavo Iziaslavas Vasilkovičius, lietuviams nežinia kas. Kritus gudų
karvedžiui lietuviai laimi mūšį. Beveik visi gudai žūsta mūšio lauke,
amžininko žodžiais upė burgėjo gudų kūnais, kaip purvais.
1183 metai
Lietuviai ir žemaičiai vėl užpuola Baltųjų gudų kraštą. Nusiaubiamos
Pskovo ir Naugardo apygardos. Išvedama daug vergų. Naugardo kunigaikštis
Vsevolodas mėgina vytis lietuvius, bet mūšyje su jais jis ir visi jo kariai
gauna galą.
1190 metai
Gudų
kunigaikštis Rostislavas apgulą lietuvių ginamą Dverenės pilį. Pilėnai
atlaiko apgultį. Keršydami lietuviai įsiveržia į Baltųjų ir Juodųjų
Gudų kraštą, Pinsko apygardos kaimai sudeginami. Sėkmingai grįžę pergalę
lietuviai atšvenčia Kernavėje.
1191 metai
Naugardo
kunigaikštis užpuola Vidžemę ir parsivaro daugybę vergų.
1195 metai
Meinhardas
mėgina išvykti Vokietijon ieškoti pagalbos, tačiau lečiai jo neišleidžia.
Tais pačiai metais Meinhardas miršta. Atvyksta naujasis vyskupas, cistersų
vienuolis Bertoldas. Vyskupas skubiai grįžta Vokietijon skelbdamas kokia
sunki krikščionių padėtis Lečių žemėje ir jei vokiečiai nepadės pagonys
visus juos iškirs. Daugybė vokiečių tinginių ir slunkių išvyksta su
Bertoldu. Vokiečiai prievarta pradeda krikštyti lečius.
1198 metai
Ties Beverynos
pilimi, lečiai vedami Imanto sunaikino vyskupo Bertoldo armiją. Mūšyje žūva
pats Bertoldas. Su 25 laivais vokiečių karių atvyksta naujasis vyskupas,
buvęs Bremeno kanauninkas, Albertas Buksherdenas.
Lietuvių su
lenkais ir mozūrais abipusės kovos.
Lietuviai su jų
valdžioje esančiu Polocko kunigaikščiu nusiaubia Baltųjų gudų žemes
(valdomų Jaroslavo), žygio metus sudeginamas Velikije Luki priemiestis.
1200 metai
Padedami Rygos pamatai bei pastatoma Šv. Jokūbo bažnyčia. Norėdamas
išlaikyti vokiečių karius (apsisaugoti ir sudrausti pagonis) vyskupas gauna
Popiežiaus palaiminimą steigti naują vienuolių ordiną. Rygoje pagal cistersų
ordino pavyzdį įsteigiamas Miečievių (Kalavijuočių) arba Kristaus
Riterių ordinas. Ordino pareiga kovoti su pagonimis, juos krikštyti ir
vergti. Vienuoliai visuomet dėvėjo šarvus ir baltą abitą su išsiuvinėtais
dviem kalavijais: dėl to gi ir buvo vadinami miečeiviais (kalavijuočiais).
Popiežiaus remiamas Albertas ordinan sukviečia galybę vokiečių. Prasidėjo
lečių engimas ir vergimas.
Žemaičių
kunigaikštis Mantvila Baltuosiuose Guduose užima Lovatės pilį.
Tapęs visų
Juodųjų Gudų valdovu Romanas atstumia lietuvius ir praplečia savo valdas iki
Gardino bei sumuša Juodviežius (Jotvingius).
1204 metai
Romanas keliuose
mūšiuose įveikia lietuvius. Su paimtais nelaisvėn lietuviais Romanas aria
laukus.
Ties Černigovu
vyksta mūšiai, visus gudų puolimus Lietuviai atremia. Lietuvių kunigaikštis
Živinbudas įsiveržia į Baltųjų gudų žemes, Naugardo kunigaikštis juos
sumuša ir užima lietuviams priklausančią Toropeco pilį.
Ties Zavichostu
mūšyje su lenkais žūva Romanas.
Iš Kernavės į
Romano žemes su kariais tėvūnai išsiunčia Živinbudą, kuris nuniokoja
Vladimiro, Bresto, Lucko apygardas. Didysis Gudų Kunigaikštis Vladimiras
Mstislavičius Slonimo laukuose sumuša Živinbudo karius.
1209 metai
Albertas lečių
žemėje užima Kuoknesės ir Tersikės pilis. Lietuvių bendras, karalius
Visevaldas ir jo žmona Marta pakliūna Alberto nelaisvėn. Visevaldas pereina
krikščionybėn, visas savo žemes padovanoja Motinai Švenčiausiajai t.y.
Albertui. Vėliau Visevaldas pabėga Lietuvon pas savo uošvį. Žemaičių
kunigaikštis Kukovaitis mėgina atgauti Visevaldo žemes, tačiau arkivyskupo
Alberto karių neįveikęs grįžta atgal.
1212 metai
Su 15 000 karių
į lečių, estų arba igulių žemę įsiveržę gudai užima Verpelės ir Odempės
pilis. Sunaikina katalikų bažnyčias statytas vokiečių, užmuša vokiečius
kunigus, o vietiniams gyventojams liepia persikrikštyti jų tikėjiman, bei
sumokėti 10 000 svarų sidabro. Gudams pasitraukus sugrįžę vokiečiai liepia
išpažinti jų tikėjimą, priėmusius gudų tikėjimą pakaria.
Krivė Krivaitis
(vyriausias kunigas) prie Kernavės sukviečia visus vaideliotus (pagonių
kunigai). Krivė Krivaitis ragina iš visų jėgų priešintis užpuolikams,
įspėdamas apie krikščionių klastą: Arba tapsime krikščionių vergais arba
laisvi gindami tėvynę mirsime ,- nusprendžiama. Iš Kernavės išleidžiama
vytis arba lazda (t.y. Krivės Krivaičio įsakymas) visiems Lietuvos,
Žemaitijos, Lečių kariams rinktis Kernavėn. Jiems suėjus karvedžiu
išrenkamas žemaičių kunigaikštis Erdvilas. Tėvūnai skiria 3 pagalbininkus
Ekšį, Griaužį, Grumbį. Erdvilas su 15 000 rinktinių raitelių patraukia
Gudijon.
1217 metai
Po sėkmingų
mūšių su gudais užimami ir sujungiami su Lietuva Gardino, Bresto, Drohičino,
Suražo, Briansko kraštai bei pilys. Erdvilui kovojant Guduose, kitas
žemaičių karvedys Vykintas įsiveržia vaduoti pavergtų lečių. Dar vienas
žemaičių karvedys Ginvila užimdamas Polocką užkariauja beveik visus
Baltuosius gudus. Vietiniams ūkininkams suteikdamas laisves, Ginvila kraštan
grąžina senąją tvarką, tai yra 30 vyrų suėjimas (seimas) vėl tvarko Polocko
reikalus. Žemaičiai užpuola Pskovo, Selezensko, Naugardo apygardas, jas
nuniokoja ir su daugybe imtinių sugrįžta Kernavėn.
Živinbudas
įsiveržia Mozūrijon, vėliau Lenkijoje nuniokoja Kulmijos kraštą, sudegina
250 bažnyčių ir apgula Mozūrijos sostinę Plocką. Mozūrų valdovui Konradui
apmokėjus karo išlaidas (duoklę) lietuviai atsitraukia.
1218 metai
Žemaičių
karvedys Vykintas siaubia Rygos apylinkes.
1219 metai
Lečių
vaideliotai ragina savo tautiečius sukilti prieš pavergėjus (vokiečius). Su
Danijos karaliaus Valdemaro pagalba sukilimas užgniaužiamas. Estų krašte
Valdemaras užima Lindanise (šiandien Talinas) pilį ir iš ten kariauja su
estais ir lečiais. Tais pat metais pagonių krikštyti atvyksta ir žvėdai
(švedai). Danai pakaria vieną estų vyresnįjį už tai, kad tas priėmė krikštą
nuo miečeivių o ne nuo jų. Gudai tame krašte žudė tuos, kurie nenorėjo
pripažinti jų tikėjimo.
1220 metai
Lietuviai
užvaldo Juoduosius ir Baltuosius gudus. Gudai vedami savo Didžiojo
kunigaikščio Mstislavo Romanovičiaus peržengia Pripetės upę (Lietuvos
Gudijos pasienis) ir įsiveržia į Bresto apylinkes. Pasiųsti iš Kernavės
gelbėti Skirmanto atvyksta Erdvilo vedami žemaičiai. Jieseldo paupyje
Mstislavo armija sunaikinama. Lietuviai ir žemaičiai užima Pinska, Turskas.
Guduose Erdvilas palieka senąją tvarką, tik privaloma remti lietuvius karėse
(kovose). Gudai džiūgauja gavę gerus valdovus. Užimtos žemės viduryje
Erdvilas pastato Naugarduką, pilies vyriausiu skiriamas Skirmantas.
1221 metai
Likusieji gudai
su lietuviais sudaro sąjungą. Patvirtinama prekybos sutartis. Gudai kartu su
lietuviais atsiima lenkų ir vengrų anksčiau užimtas Haličo (Rausvųjų gudų)
žemes.
1222 metai
Prie pilies Kese
(Vendenas) miečeiviai sustabdo lečių žemėn įsiveržusius Baltuosius gudus.
Atskubėję lečiams į pagalbą lietuviai nuniokoja net Pskovo priemiesčius.
Krivės Krivaičio
paraginti sukyla Latviai (Lečiai). Pirmiausia Ezelio saloje sunaikinami
žvėdai (švedai). Tada visoje lečių ir estų giminėje kyla sumišimas. Užimamos
Derpeto, Felino, Odempės pilys. Visi vietiniai gyventojai grįžta į senąjį
tikėjimą. Lečiai prašo pagalbos kovai su miečeiviais net gudų. Jų surinkti
pinigai siunčiami Baltųjų gudų valdovui Jaroslavui (Pskovas) prašant
atsiųsti karių kovai prieš miečeivius. Jaroslavas pinigus pasisavina ir
prižada pagalbą kovoje ne lečiams, o miečeiviams bei sudaro sąjunga su
ordinu.
Lietuviai
sutraukę karius iš Infliantų (Latvija) prie Rušonės pilies susigrumia su
baltaisiais gudais, mūšį laimi lietuviai. Jaroslavas jo sūnūs ir apie 5000
gudų raitelių žūva.
Rygos
arkivyskupas Albertas pagalbon kviečia vokiečius. Lietuviai surinkę karius
ruošėsi pulti miečeivius, bet į Lietuvos žemes įsiveržė totoriai.
Lenkai užėmę
vieną prūsų apygardą pastato Kulmo ir Dobrynės pilis. Skiriamas pirmasis tų
žemių vyskupas Kristernas (bernardinų ordinas). Naujasis vyskupas įkalbina
Mozūrų kunigaikšti Konradą steigti pagal miečeivių ordino pavyzdį naują
ordiną. Konradas įsteigia Dobrynės Brolių ordiną. Jų įstatymas kariauti su
pagonimis ir juos krikštyti. Prūsai, lietuviai, žemaičiai žiauriai nuterioja
Mozūriją ir Lenkiją. Nusiaubtų žemių valdovai pasiskundžia Popiežiui
Honorijui. Kulmo vyskupui ir Gniezno arkivyskupui Popiežius paliepia skelbti
Kryžiaus Žygį (KŽ) prieš pagonis. Vykstantiem į KŽ suteikiami vienodi
atlaidai kaip ir vykstantiems vadoti nuo turkų Šventosios Žemės.
1223 metai
Čingischano
karvedžiai užpuola palaucius (polovcai). Palauciai ir gudai sudaro gynimosi
sąjungą. Prie Zarubo ties Kalkos upeliu totoriai sumuša gudų ir palaucių
armiją.
Į Lietuvą reikalauti duoklės atvyksta totorių pasiuntiniai. Kernavėje
Erdvilas neduodamas atsakymo totorių pasiuntinius ilgai juos vaišina ir
visaip linksmina. Tuo pat metu Vykintas su Živinbūdu atveda žemaičių,
lietuvių, juodviežių (jotvingiai) ir lečių karius (surinktų eiti ant
miečeivių). Atvykus kariams Erdvilas pasiuntiniams įteikia dvi strėles, kad
perduotu jas Čingischanui ir pasako: Siunčiu jūsų viešpačiui Čingischanui
tas strėles, kuris, nors ir pusę pasaulio užkariavo, vienok neturi tiek
ginklų, idant Lietuvos giminę, tai yra skitų, užkariautų. Įpykę totoriai
persikelia per Dnieprą ir Pripetės paupyje įkūrė stovyklą. Ryte juos užpuolė
Erdvilas. Pirmą kartą neįveikiamos Čingischano ordos buvo nugalėtos.
Neilgai trukus
miršta Erdvilas.
Čingis Chano
moneta
1225 metai
Naujuoju
kunigaikščiu išrenkamas Utenis.
Dažnos kovos su
miečeiviais (kalavijuočiai arba Livonijos ordinas). Dideliame mūšyje žūva
net arkivyskupas Avigenus de Kolona Agripina.
Tais pat metais
miršta Utenio tėvas Kukovaitis. Prie Šventosios upės ant aukšto skardžio
jam pastatomas stabas (jį matė dar Vijūkas Kojelavičius).
Lietuviai
užpuola baltųjų gudų žemes: Toropecą, Naugardą, Smolenską. Šis kraštas
prijungiamas prie Lietuvos. Grįžtantys lietuviai ties Usvietės upeliu
susikauna su jais mėginančiais sustabdyti baltaisiais gudais, mūšyje abi
pusės patiria didelius nuostolius. Žūva Dovydas Mstislavičius, vienas
lietuvių karvedys pakliūna nelaisvėn.
1227 metai
Prasideda
Popiežiaus paskelbtas kryžiaus žygis. Gauti atlaidų Prūsijon patraukė
lenkai, mozūrai, čekai, vengrai. Krivė Krivaitis visą giminę (tautą) ragina
kardu apginti laisvę. Prie Kulmo pilies kryžnešiai (kryžiaus žygio
dalyviai), miečeiviai, Dobrynės Broliai susiėmė su prūsais, žemaičiais ir
lietuviais. Skerdynės vyko dvi dienas ir naktis iš krikščionių minios liko
gyvi tik 5 kariai.
Utenis užpuola
miečeivius, žygis sėkmingas. Žygiui įamžinti pastato savo vardo pilį
(Uteną). Mirus Uteniui valdysta atitenka Šventaragiui, iki jam subręstant
vietoje jo valdys Rimgaudas.
Mozūrų
kunigaikštis Konradas iš Šventosios Žemės (Jeruzalės) pakviečia Kryžeivių
(Kryžiuočių) ordiną. Ordinui Konradas padovanoja Kulmijos ir Dobrynės žemes.
Atvykę Prūsijon vienuoliai nebeslaugė ligonių (iki tol Jeruzalėje rūpinosi
vokiečių ligoniais), bet pradėjo plėšti prūsų kraštą.
Rimgaudas užima
ir suneria su Lietuva Pinsko, Severijos, Černigovo žemes.
Didysis Gudų
Kunigaikštis Sviatoslavas pasitelkęs pagalbon Levą (Vladimiro) ir Dmitrijų
(Drucko) kunigaikščius įsiveržia Lietuvon. Ties Mogilno (Mogiliovas) pilimi
lietuviai vedami Rimgaudo susikauna su Sviatoslavo vedamais gudais. Vakarop
žemaičių rinktinė sunaikiną gudų armijos vidurį, mūšį laimi lietuviai. Po
šitos pergalės gudai mažyn (silpnyn) pradėjo eiti, o lietuviai keltis
(stipryn).
1234 metai
Jaroslavas
(Naugardo (Novgorodo) kunigaikštis) prie Toropeco įveikia lietuvius. Žūsta
300 rinktinių lietuvių raitelių. Jų ginklais Jaroslavas papuošia savo rūmus.
Miečeiviai pasitelkę pagalbon vokiečius, danus, gudus su daugiau nei 30 000
karių puola Lietuvą.
1237 metai
Krivė Krivaitis
ragina žmones ginti savo kraštą.
25 šilo
(rugsėjis) mėnesio diena:
ties Kamenes
pilimi surinktiems kariams Rimgaudas pasako kalbą kviesdamas mirti už savo
dievus ir laisvę. Po permainingos kovos miečeiviai sutriuškinami. Žūva
miečeivių magistras Folkvinas, karvedžiai Danenbergas ir Haseldorfas, 1840
Kristaus riterių (brolių) ir 27 000 kitų krikščionių. Paimtos priešų
vėliavos buvo laikomos Kernavėje Perkūno bažnyčioje. Pribaigti miečeivių
ordiną neleido totoriai. Čingischano sūnus Oktajus (Očudajus) su 300 000
raitelių pasiunčia savo karvedį Batijų (Bataju). Ties Kolomna Batajus sumuša
Didžiojo Gudų Kunigaikščio Jurgio jungtinę gudijos žemių armiją. Po šito
mūšio mokėti duoklę Batajus paliepia ir lietuviams. Atsiustiems totorių
pasiuntiniams Rimgaudas nupjausto ausis. Totoriai persikelia per Dnieprą.
Prie Kaidanovo Skirmantas pergali totorius, pats totorių karvedys gauna
galą. Skirmantas išveja totorius iš Starodubo, Karačevo ir veik visos
Severijos. Naujų Lietuvos žemių valdytojais paskiriami sūnus Liubartas ir
Pisimantas (Pryšmantas), o Naugarduko Treniota.
Tais pat metais Skirmantas ir Rimgaudas
miršta. Mirus Rimgaudui valdžia turėjo pereiti Šventaragiui, bet Rimgaudo
sūnus Mindaugas apsiskelbia Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu.
Prieštaraujančius Gedvilą, Sprudeikį, Višmutą nužudo. Už žmoną pasiima
Višmuto pačią.
1239 metai
Smolenske gudai
išžudo lietuvius. Į Smolensko kunigaikštystės sostą pakeliamas Vsevolodas
Mstislavičius.
Treniotos,
Pisimanto ir Liubarto žemes užpuola totoriai. Prie Okuniovkos upės lietuviai
sumušami, žūva Pisimantas, Liubartas, Treniota ir Andriejus (Lucko
kunigaikštis). Po šito mūšio kažkodėl totoriai metasi ant lenkų ir vengrų.
1240 metai
Gudijon su nedideliais karių būriais Mindaugas išsiunčia savo 3 brolius
Arvydą, Gedvydą, Tautvilą. Tautvila tampa Polocko, Gedvydis Vitebsko,
Arvydas Smolensko kunigaikščiais. Broliai persikrikštija gudų tikėjiman.
Iš Lietuvos Mindaugas patraukia prieš savo brolius.
1243 metai
Mindaugo
broliams padeda Rausvieji Gudai (kunigaikštis Danielius Tautvilos švogeris)
ir Miečeiviai. Prie Polocko įvyksta mūšis trukęs 7 dienas. Lietuviai mūšio
lauke palieka 8 žuvusius Lietuvos kunigaikščius (mūšio baigtis neaiški).
1245 metai
Rausvųjų gudų
kunigaikštis Danielius su Kijevo kunigaikščiu Vasilijumi užpuola Lietuvą.
Prie Slonimo lietuvių kariai pralaimi. Gudai užima Brestą, Slonimą,
Volkovyską.
1247 metai
Tautvilas
žemaičių žemę užrašo miečeiviams. Pats persikrikštija pirma į gudų vėliau į
miečeivių tikėjimą. Jis ir paskiriamas vadovauti miečeivių ir gudų bendram
žygiui į Lietuvą. Žemaičiai baisiai nusiaubiami. Kurše užimamos Embūtės,
Goldingos, Duobelės pilys ir žemės. Vorutos pilyje Danielius su gudais
apgula Kęstutį. Ištrūkęs iš apsuptos pilies Kęstutis veda Krivės Krivaičio
ir vaideliotų (pagonių kunigai) sutelktus karius. Gudai pergalimi, Kęstutis
nusiaubia Polocko ir Pskovo apygardas.
1248 metai
Mindaugas vėl
nusiaubia Naugardo ir Pskovo žemes. Prie Trotvos upės Mindaugui kelią
pastoja Gudų kunigaikštis Mykolas, vadinamas kantriuoju. Mindaugas kovą
laimi, o kunigaikštis Mykolas žūna. Grįžęs Lietuvon Mindaugas siunčia savo
pasiuntinius pas Sviatopelką, Pamarių kunigaikštį. Sviatopelkas norėdamas
nusikratyti kryžeivių valdžios jau buvo sudaręs sąjungą su prūsais (pažadėjo
pagalbą viens kitam nugalint bendrą neprietelį). Sviatopelkas sudaro sutartį
ir su Mindaugu.
Mindaugo sūnus
Vaišvilkas sudarė sutartį su Danieliumi. Vaišvilko sesuo (Mindaugo dukra)
išteka už Danieliaus sūnaus Švarno.
Einančius padėti
Mindaugui Pamarėnus kryžeiviai išmuša.
Danielius kovoja
su totoriais.
Mindaugas iš
visos Lietuvos surinkęs 30 000 karių ties Embūties pilimi susikauna su
danais ir miečeiviais, iš pasalų apsupti lietuviai pralaimi, žūsta 20 000
lietuvių. Andriejus Stuklandas miečeivių magistras persekiodamas Mindaugą
nusiaubia Žemaitiją ir Lietuvą.
Lietuvių kariai veda Gudų belaisvį
1252 metai
Rugpjūčio 7
dieną:
Miečeiviams
Mindaugas užrašo Kuršą ir Žemaičius.
Mindaugo
krikštas:
Su kunigais
Lietuvon atvyksta Rygos arkivyskupas. Mindaugas su visa šeima ir 60 tėvūnų
(senatorių) apsikrikštija. 12 tėvūnų su keliais kryžeivių vyresneisiais
išvyksta Romon pas popiežių Inocentą IV. Popiežius išsiunčia raštą
patvirtinantį Mindaugą karaliumi ir karūną, kurią jam uždėti turi
miečeiviai. Lietuvos ir Žemaičių vyskupu paskiriamas Vitas. Sostinėje
Naugarduke Mindaugas su žmona Morta karūnuojamas Lietuvos karaliumi.
Žemaičiai krikščionybės nepriima ir kryžeiviams nepasiduoda. Sunaikinę savo
namus žemaičiai pasitraukia į girias ir pelkes. Upes ir ežerus užtvenkia,
upeliai virsta upėmis, o prūdai ežerais. Kelius einančius per miškus
užverčia medžiais, o per laukus perkasa grioviais. Tą gyvenimą giriose
laikmetį primena dar ir dabar miškuose randami šuliniai (mano komentaras:
dar ir dabar galima pamatyti keletą tokių, prižiūrėtų ilgą laiką šulinių
prie Kražių, už Medžiokalnio).
1257 metai
Lietuviai ir
žemaičiai pakeičia kovos taktiką ir priešus pradeda puldinėti mažais 300
400 karių būriais.
Lietuviai
Lenkijoje užima Liubliną, pilis sudeginama. Užimama Mozūrijos sostinė
Plockas. Siaubiama Prūsija, o vietiniai vaideliotai raginami kelti savo
tautą (prūsus) kovon prieš pavergėjus.
1258 metai
Keršydamas
žemaičiams Kryžeivių maršalas Henrikas Botelis Klaipėdoje (Memelburg)
pastato mūrinę pilį. Abu ordinai sulaukę danų pastiprinimo patraukia
Žemaitijon, kaip jų sąjungininkai žygyje dalyvauja kuršiai ir prūsai
(Mackas, Sklodas ir kiti iš prūsų diduomenės). 4000 Žemaitijos raitelių
patraukia prieš kraugerius ir jų sąjungininkus. Prie Durbės upės vyksta 8
valandų mūšis, galiausiai žemaičiai palaužia kryžeivių eiles. Mūšio
pabaigoje kuržemiai (kuršiai) pereina žemaičių pusėn. Žūsta Miečeivių
magistras Ornusenas, maršalas Botelis, 1500 Kristaus riterių ir daugiau nei
10 000 vokiečių kareivių. 8 krikščionių vyresnieji dievų garbei sudeginami.
Kurše sudeginamos Karšuvos, Eisbergo, Goldingos pilys. Iš Kuršo miečeiviai
išvejami. Iki Karaliaučiaus nusiaubiamas ir Samlando kraštas (Prūsija).
Miečeiviai ir kryžeiviai guodžiasi Popiežiui ir prašo jo pagalbos :
trūksta tik 1 valandos, kad išvirstu kryžius Lietuvoje, Latvijoje ir
Prūsijoje.
1260 metai
Kovo 20 diena:
Popiežius
išleidžia bulę skelbiančią kryžiaus žygį (paėmus kryžių). Suteikiami tokie
pat atlaidai kaip ir vykstantiems vaduoti Šventosios Žemės, einantys žygin
atleidžiami nuo buvusių skolų ir palūkanų.
Prieš 40 metų
užkariauti kryžeivių sukyla Prūsai. Lietuviai įsivėlę į karus su gudais,
miečeiviais ir totoriais negali suteikti pagalbos prūsams. Fogtai ir
šaltyšiai (kryžeivių vyresnieji) pilyse uždaro visas grūdų atsargas.
Prūsijoje prasideda badas.
1261 metai
Prūsus palaiko
net kai kurie vokiečiai, kurie pereina Prūsų pusėn. Mūšyje prie Elblongo
Magistras Grumbachas prūsų tarpe sugavo net du savo Ordino brolius, abu juos
sudegina gyvus. Dėl tokio poelgio kiti Ordino broliai apskundė magistrą
Popiežiui, už tai tas iki gyvos galvos buvo įkalintas.
Gerindamasis
miečeiviams po savo mirties Mindaugas jiems užrašo savo karalystę. Tačiau
žemaičių raginamas Mindaugas išsižada krikščionybės. Jo žmona ir 60 Lietuvos
seniūnų atsisako pereiti pagonybėn, Mindaugas juos visus nužudo. Perėjęs
Mozūrus Mindaugas įsiveržia Prūsijon. Prūsija klaikiai nusiaubiama. Popo fon
Osterna regėdamas tokį kraujo praliejimą ir tiek nelaimių išsižada
magistrystės.
Naujasis
magistras Elmerikas fon Reichenbachas sulaukia pagalbos iš Vokietijos
atvyksta Frizų valdovas Vilhelmas. Greitai Vilhelmas nuo Lietuvos kardo
gauna galą.
1262 metai
Prie Lenevardeno
pilies Latvijoje Mindaugas sumuša miečeivių armiją.
Su savo žentu
Švarnu užpuola Mozūrus. Atsitiktinai nelaisvėn pakliūna Mozūrų kunigaikštis
Konradas ir jo sūnus Ziemovitas. Švarnas nužudo Ziemovitą, Mindaugas už
gautas nuo Mozūrų dovanas paleidžia Konradą.
1263 metai
Į Prūsiją
Popiežiaus paraginti atvyksta kovuose su turkais patyrę Vokietijos,
Lenkijos, Čekų, Moravų kariai. Pirma užpuolama Natanga. Kryžininkų armija
padalinama į dvi dalis, viena dalis lieka stovykloje, kita patraukia
naikinti prūsų. Išsiskyrusi kryžininkų armija sunaikinama. Paimtas nelaisvėn
Magdeburgo komendantas Hirchalsas dievų garbei sudeginamas. Prūsai su
Žemaičiais užima Heilsbergo, Kroicburgo, Ragainės, Bartenšteino pilis.
Apgulamas Karaliaučius. Apsuptiems kryžeiviams atskubėjęs padėti Markos
kunigaikštis nutraukia Karaliaučiaus apgultį. Samlandų ir žemaičių karvedys
Svaina vėl apgula Karaliaučių. Kryžininkams atskubėjęs pagalbon Liubekiečių
laivynas neįstengia nutraukti apsiautės. Išsiveržus iš pilies kryžininkams
ant tilto įvyksta lemiamas mūšis. Pagonys negalėdami išskleisti savo karių
pralaimi. Žūsta 5000 prūsų karių ir abu karvedžiai Svaina bei Glandas. Iš
Elblongo ordinan atvyksta nauji kariai. Mindaugo sustiprinti prūsai prie
Liubavos pilies vėl nugali kryžeivius. 40 brolių, ordino magistras
Reichenbachas, bei 10 000 jo karių gauna galą.
Mindaugas
užpuola miečeivius.
Kovo 4 diena
užima Pernavos pilį (Piarnu?), prie Diunamundės pilies jis sumuša miečeivių
armijos likučius.
Mindaugas
užpuola gudus ir užima Naugardo, Smolensko, Černigovo kunigaikštystes.
Mozūrijoje
persikėlę per Vislą Mindaugo kariai įsiveržę Lenkijon užima Lenčicijos
kraštą. Mindaugas tuo metu lieka Lietuvoje prie sergančios žmonos. Karalienė
miršta. Į laidotuves atvyksta vėliuonės sesuo Daumanto žmona, ją Mindaugas
pasilieka sau už žmoną. Daumantas susinėręs su Žemaičių kunigaikščiu
Treniota naktį prie Gardino, karinėje stovykloje, nužudo Mindaugą ir du jo
sūnus Ruklį ir Rupeikį (sako Daumantas buvo papirktas miečeivių).
1265 metai
Treniota užėmęs
Tautvilo žemes patį Tautvilą užmuša. Keturi Mindaugo kariai nužudo Treniotą.
Mindaugas palaidojamas prie Naugarduko, jo garbei supilamas aukštas kalnas.
Kernavėn Krivė Krivaitis sukviečia visą
giminę. Ilgai seniūnai svarsto ar Vaišvilkas (Valstininkas) ar Švarnas
(gudas) Mindaugo žentas Drohičino ir Lucko kunigaikštis bus nauju valdovu.
Valdovu išrenkamas Vaišvilkas. Grįžęs iš Atos vienuolyno Graikijoje Haliče
jis buvo vienuoliu ir kunigu. Nemuno skardyje prie Gardino pastatė
vienuolyną kur ir gyveno. Tapęs Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu pradeda
persekioti tėvo žudikus. Daugiau nei 300 lietuvių šeimų pabėga į Pskovą, jų
palikuonys Maskolijoje aukščiausia diduomene tebėra ir šiandien. Lietuvoje
prasideda vidaus kovos.
1266 metai
Lenkų valdovas
Boleslovas Gėdingasis iš Zavichosto pilies įsiveržia juodviežių (jotvingių)
žemėn. Juodviežiai vedami Komato susikauna su lenkais. Beveik visa
juodviežių giminė (tauta) žūsta viename mūšyje, žūva ir Komatas. Užimtą ir
nusiaubtą kraštą lenkai pavadina Polese (nūdien maskolių dirbtinai sukurta
Baltarusija).
Vaišvilkas ir
Švarnas užpuola Lenkiją, Sandomiro kraštas nuniokojamas. Grįžtančius
lietuvius pasiveja Boleslovas ir juos sumuša. Vaišvilkas su Švarnu vos
išsigelbsti. Žemaičiai nusiaubia Sambijos kraštą ir nesėkmingai apgula
Vėluvos pilį.
Boleslovas
Gėdingasis užpuola ir nusiaubia Švarno žemes.
Daumantas su
gudais užpuola Lietuvą . Jis nusiaubia kunigaikščiui Girdeniui
priklausančias Braslavo žemės.
Vaišvilkas
sugrįžta Ugrovsko vienuolynan. Valdove lieka jo sesuo.
1267 metai
Gruodžio 9 dieną Vladimiro kunigaikštis Levas Švento Mykolo vienuolyne nužudo besisvečiuojantį
Vaišvilką.
1268 metai
Miečeiviai užima
Jelgavą (Mintaują). Prūsijon su 60 000 vokiečių, čekų, moravų, silezionių,
vengrų, lenkų karių atvyksta Čekų karalius Otokaras. Otokaras patraukia
Žemaitijon. Šalčiai (Šalaujai) ir žemaičiai įveikia kryžeivius.
Lietuvos
Didžiuoju Kunigaikščiu Kernavėje pakeliamas Utenio sūnus Šventaragis.
Prūsijoje sukyla
pagezonys su Linkumi ir Bartenšteino prūsai su Divoniu. Prie Marienverderio
prūsai sumušami. Prūsų dvasia visiškai palūžta kai Karaliaučiuje
apsikrikštija pats Krivė Krivaitis. Prūsams pagalbon atskuba žemaičiai. Prie
Zirgūnės upės jie sumuša ordino karius. Žūva 12 brolių ir 5000 raitelių.
Apsisaugoti nuo žemaičių Kulmijoje Ordinas pastato Štarkenburgo pilį. Prūsų
gentis sūdaujai vedami Skomanto užpuola Kulmiją, sunaikina Liubavos pilį ir
įsiveržia iki Birgelavos. Traidenis atsiunčia į pagalbą sūdaujams 30 000
karių paramą. Susijungusios sūdaujų ir lietuvių kariuomenės nusiaubia beveik
visa Mozūriją, Kujaviją ir Lenčicą. Įsiveržę Lietuvon totoriai priverčia
lietuvius grįžti kautis su jais. Divonis su barčionimis (Bartai) apgula
Šenzės pilį. Žuvus Divoniui barčionys nutraukia apgultį. Pagezonys užima
Vartenbergo pilį, apgula Elblongą, tačiau žuvus jų vadui pilies apgultis
nutraukiama.
1271 metai
Ditrichas fon
Goteslebenas ir Konradas fon Tirbergas garsūs kryžeivių karvedžiai sulaukę
karių iš Boleslovo (paragintas Kujavų vyskupo siuntė šią pagalbą)
pirmiausiai apgula Natangų pilį ginama 2000 prūsų, po trijų dienų apgulties
pilis paimama. Galiausiai kryžeiviai pergali prūsus, kurių 12 000 mūšio
lauke išguldo. Lietuviai ir žemaičiai įsivėlę į kovas su totoriais, gudais,
miečeiviais nebegalėjo paremti prūsų. Prūsai galutinai pralaimi. Paskutinis
prūsų karvedys Herkus Montė pelkėse pagautas kryžeivių komendanto Henriko
Švenbergo gyvas pririšamas prie medžio ir išpylojamas (perpjaunamas su
pjūklu). Varmijos karvedys Glapas, išduotas savo draugo, arkliais
sudraskomas Karaliaučiuje. Tik apsupti pagezonys dar ilgai gynėsi Milenu
pilyje, galiausiais atskubėjus į pagalbą žemaičiams jie sumuša apgulėjus.
Žūsta 7000 kryžeivių ir Christburgo pilies komendantas Elvichas fon
Goldbachas.
1273 metai
Kryžeivių
magistras Tirbergas visomis jėgomis užpuola pagezonių kraštą. Po sunkių
mūšių pagezonys palieką kraštą ir persikelia gyventi ties Gardinu Lietuvon.
1274 metai
Sūdaujai užpuola
Kulmiją. Kryžeivių karvedžio Šenebergo pergalėti sūdaujai atsitraukia savan
kraštan.
Žemaičių
karvedys Stuma sugriauna Plovistės pilį, sudegina Torunės, Graudeco,
Marienverderio, Satirino, Christburgo pilis. Sudeginę Lipanovės ir Redino
priemiesčius jie grįžta namo kautis su miečeiviais.
Žiemos metu ties
Ezelio sala (Latvijoje) žemaičiai sumuša miečeivius. Žūsta ordino magistras
Otas, 50 brolių ir daugiau nei 6000 raitelių. Surinkę likusius karius ties
Diunamiundės pilimi miečeiviai su grįžtančiais lietuviais dar kartą
susikauna ir galutinai sumušami.
Traidenis
pradeda keršyti už Vaišvilko nužudymą. Rausvųjų gudų žemėn jo pasiųstas
žemaičių kunigaikštis Gabeta užima Drohičino pilį. Ties Slucko pilimi
lietuviai susikauna su Haličo kunigaikščiu Romanu ir jo sūnumi Olga,
Smolensko kunigaikščiu Glebu, Vladimiro kunigaikščiu Levu ir jiems
atvykusiais pagalbon totoriais. Lietuviai atsitraukia (mūšis be aiškio
baigties), o gudai apgula Naugarduką.
Sumušę
Žemaitijoje miečeivius, kur mūšyje kartu su 20 brolių nukaunamas magistras
Andriejus fon Vestfalenas, lietuviai ir žemaičiai vedami Traidenio brolio
Sirpučio užpuola Naugarduke gudų ir jų sąjungininkų totorių apgultus
lietuvius ir iš Prūsijos persikėlusius pagezonius. Ties Kamene įvyksta
mūšis, gudai ir totoriai traukiasi. Prie Volkovysko lemiamą mūšį laimi
lietuviai ir žemaičiai.
Tais pat metais
miršta Šventaragis. Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tampa jo sūnus
Gereimantas. Pagal papročius Šventaragis kartu su 2 tarnais sudeginamas.
1275 metai
Sirputis ir
Traidenis pereina Mozūriją, Kujavus, Lenčiciją, Kulmiją. Sako nelaisvėn buvo
parvaryta 40 000 lenkų ir vokiečių.
Su Gerimantu
kryžeiviai sudaro taikos sutartį: kryžeiviai nepuls Žemaitijos ir Lietuvos,
lietuviai ir žemaičiai nepadės prūsams.
Žemaičiams
patraukus ant gudų ir totorių miečeiviai užpuola žemgalius, o juos įveikę
ant Dauguvos krantų pasistato Dinaburgo (Daugpilis) pilį.
1279 metai
Kovo 9 dieną
su miečeiviais ties Ašradės pilimi susikauna žemaičių lietuvių kariai
vedami Trobio ir Giligino. Miečeiviai pralaimi netekdami magistro Raceburgo,
maršalo Tyzenhauzeno, karvedžio Gelardo, 71 brolio ir 9000 raitelių.
Žemaičiams paėmus Ordino vėliavą Revelio (Talino) gubernatorius mėgina iš jų
atkovoti vėliavą, bet jo dalinys sumušamas. Dinaburgo pilis sugriaunama.
Žemgaliai atvaduojami. Dievų garbei keli belaisviai sudeginami. Kernavėje
Perkūno bažnyčioje pakabinama paimta Ordino vėliava (karūna) su Švenčiausios
Mergelės Marijos atvaizdu.
1280 metai
Leška Juodasis
ties Sandomiru sumuša lietuvių gudų karius vedamus Kijevo kunigaikščio.
1281 metai
Lietuviai
atkeršydami lenkams išvaduoja Jodviežijos (Jotvingių) žemę, kuri nuo
Mindaugo laikų buvo užimta lenkų. Vietiniai gyventojai grįžta pagonybėn.
Traidenis norėdamas apsaugoti žemę nuo lenkų pastato Raigardo pilį.
Gereimantas
tęsdamas tėvo (Šventaragio) įžadus Vilniuje pastato didingą Perkūno bažnyčia
(šiandien jos vietoje stovi Vilniaus katedra). Bažnyčia buvo 150 mastų
ilgio, 100 mastų platumo, 15 mastų aukštumo, be stogo, turėjo vienas durys,
įėjimas per koplyčia kurioje buvo laikomos šventybės ir kiti ypatingi
daiktai. Po bažnyčia buvo rūsys kuriame laikė šventus žalčius ir varles. Ant
čiukuro buvo 16 mastu bokštas. Koplyčia pastatyta iš plytų, bažnyčia iš
kūlio (lauko akmenys). Priešais koplyčia stovėjo altorius iškeltas ant 12
laiptų. Kiekvienas laiptas apjuostas stulpeliais ir pustrečio masto platumo,
o trijų aukščio, o devynių ketvirtainių platumo, jo šonai taurų ragais
papuošti. Viso altorius aukščio 35 mastai. Kiekvienas laiptas skirtas
Zodiako (Saulės) ženklui. Aukščiausiai Vėžio ženklas, žemiausiai Ožiaragio.
Ant laiptų buvo vaškinės ženklų figūros. Dieną ir naktį ant aukščiausio
laipto deginama amžinoji ugnis. Viršuje altoriaus buvo įšlaitė, kad nei
lietus nei darganos nei vėjai negalėjo ugnies užgesinti (atvirkščiai ugnis
sustiprėdavo). Altoriuje įrengti kambariai skirti laikyti aukojimo indams.
Šalia bažnyčios saulėtekio pusėje buvo Krivės Krivaičio rūmai, jų viršuje
bokštas stebėti Saulę ir Žvaigždes, iš jų nustatydavo kuris mėnuo ir pirmą
mėnesio dieną degindavo ant to mėnesio laipto auką. Į bokšto sieną kas metą
būdavo įmūrijama plyta, kuri metų skaičių rodė. Nemunaičiuose viena pranašė
apreiškė Šventaragiui, kad šventykla stovės iki pagonijos pabaigos ir
liepusi padirbti 101 apvalią plytą su ženklais žyminčiais laimingus ir
nelaimingus metus. Viena plyta buvo su dvilypiu kryžiumi. Pranašė pasakė
tam ženklui atėjus bus žūtis šiuos bažnyčios ir pagonybės pabaiga.
Miršta
Gereimantas.
Kernavėje
Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu išrenkamas Traidenis arba Trydis. Tačiau
kiek ilgai jis valdė neaišku, nes 10 metų bėgyje Didžiaisiais Kunigaikščiais
buvo: Nerimantas arba Narmantas, Alša, Daumantas, Giedraitis, Traidenis arba
Trydis.
Iš visų prūsų
tik šalaujai ir sūdaujai bekovojo su Kryžininkais. Padedami žemaičių ir
lietuvių jie sumuša atvykusiu juos nugalėti kryžeivių karius, žūva Tapiavos
komendantas Bajeris (dėl savo žiaurumo pagonių pramintas baidykle).
Likusi gyva
Prūsų diduomenė pereina krikščionybėn. Apsikrikštija net Skomantas, sūdaujų
karvedys.Vietoje jo sūdaujai išrenka Vadalį, kuris greitai žūsta mūšyje.
Naujasis karvedys Kurtengerdis su 1600 karių pasiduoda kryžeiviams ir
persikrikštija. Sekantis sūdaujų karvedys Gedetas su 1500 karių paseka
pirmtakų pėdomis. Kryžeiviai užima paskutinę sūdaujų pilį Kiemenavą
vadinamą. Likę sūdaujai sudeginę savo gerą pasitraukia Lietuvon.
1283 metai
Per 62 metus
trukusius karus Kryžeiviai galutinai pavergia prūsus. Prūsams uždraudžiama
skaityti ir rašyti prūsiškai, idant užmirštų savo bočių ir prabočių
papročius.
Pskovo
kunigaikštis Daumantas užima Polocko kunigaikštystę ir pradeda siaubti
Lietuvą.
Žemgaliai
padedami žemaičių sumuša miečeivių karius, žūva 33 broliai, 18 iš jų
pakliuvo nelaisvėn gyvi, vieni buvo nužudyti, kiti užsodinti ant laukinių
arklių ir paleisti į miškus, kitus kaip auką dievams sudegino gyvus.
Traidenis
įveikia Daumantą, jo užimta dalis susigrąžinama.
Lenkai užpuola
Juodviežių žemę. Traidenis su 14 000 raitelių įsiveržia ir užima Liublino
žemę. Grįžtančius su grobiu lietuvius Lešekas Juodasis sumuša prie Narevo
upės. Pergalei prieš lietuvius įamžinti Liubline pastatoma Švento Mykolo
bažnyčia.
Traidenis
išleidžia įsakymą draudžianti kariams trauktis iš mūšio lauko, keldamas
Juodviežių pavyzdį.
Daumantas
nusamdo 6 gudus kurie nužudo Traidenį.
Daumantas su
Gudais patraukia Lietuvon ketindamas pasiskelbti Didžiuoju Kunigaikščiu.
Traidenio sūnus Rimantas palieka vienuolyną (buvo vienuolis) ir su lietuvių,
žemaičių, juodviežių kariais prie Braslavo sumuša Daumanto karius, patį
Daumantą perverdamas ragotine (ietimi). Rimantas atsisako jam siūlomo
Didžiojo Kunigaikščio titulo, perleisdamas jį karvedžiui Vyteniui, o pats
sugrįžta vienuolynan.
Vaikystėje
Vytenį, dar vadinama Buivydu, Ariogaloje vaikų būryje pamatė (išskyrė)
Traidenis, nuo tada jis buvo Traidenio globoje. Traideniui žuvus Kernavėje
Vytenis išrenkamas Didžiuoju Kunigaikščiu.
Pirmiausiai jis
užpuola lenkus kur nusiaubia Lukovijos ir Sandomiro apygardas.
Lietuvių kariams
esant Lenkijoje Lietuvon įsiveržia Miečeiviai prieš tai sudarę sąjungą su
Daumanto sūnumi Pelužiu. Jie užima Bisėnos pilį, bet grįždami Nemunu ant
ledo įlūžo prarasdami visą grobį ir daug karių. Kryžeiviai kartu su Pelužiu
apgula Gardiną. Grįžę iš lenkų lietuviai atremia puolimą ir vėl užpuola
Lenkiją. Lietuviams talkina Numa ir Derskas šalaujų (prūsai) karvedžiai.
Kai kuriuos
prūsų gentys kviesdamos pagalbon Lietuvius ir Rugijos (dabar Riūgeno,
Vokietija) salos kunigaikštį vėl mėgina sukilti. Skubantys jiems pagalbon
Rugijos kunigaikštis ir jo kariai žūva mūšyje su Kryžeiviais. Lietuviai ir
žemaičiai kaudamiesi su gudais prūsams negali padėti. Galiausiai šalaujai
vedami savo karvedžio Girdiliaus persikelia Lietuvon.
1285 metai
Lietuviai ir
Žemaičiai nuterioję Naugardo, Pleskavo apygardas įsiveržė Maskvos arba
Maskolių žemėn. Netoli Maskvos jungtinė maskolių ir Dmitrovo žemių kariauna
sumuša lietuvius. Lietuvių karvedys Dementas ar Damantas paimamas nelaisvėn.
Lietuvoje
vasaros metu siautėjo vabalai vėžio didumo, vabalui įgėlus žmogus mirdavo.
1286 metai
Pelužis su
Ragainės komendantu Musnenu, 2 ordino broliais ir 20 rimčiausių raitelių
vieno didiko vestuvių metu Žemaitijoje, naktį prisėlinę nužudo 70 žemaičių
ir lietuvių didikų.
Kurše miečeiviai
užima ginama žemaičių Duobelės pilį.
1287 metai
Vytenis
nusiaubia Dobrynę, Lietuvon parvedami 9000 imtinių (vergų). Toliau jis
siaubia Sambiją. Prie Heilsbergo ir Bartenšteino Vytenis sumuša magistro
Aremo vedamus karius. Magistras, 30 brolių ir 9000 kryžeivių žūva.
1288 metai
Prie Dauguvos
žemaičiai sumuša miečeivius, žūva ordino magistras Širburgas, 33 broliai ir
8000 kareivių. 16 miečeivių vyresniųjų paaukojama dievams sudeginant.
Popiežius
skelbia kryžiaus žygį prieš lietuvius ir žemaičius. Žygin patraukia lenkai,
mozūrai, silezionys, čekai, moravai. Krivė Krivaitis apskelbia vicę (vytį
arba žinią savo lazdos pagalba), kad visa senųjų skitų, sarmatų giminė
ginkluotus ginti savo laisvės ir ūkės (valstybės). Vaideliotai visus skatina
ir drąsina kilti kovon. Vytenis su kariais Žaliojoje girioje laukė
atvykstančių kryžininkų. Kryžiaus žygyje lenkai susivaidija su mozūrais, tuo
pat Lenkų Sandomiro, Seradzės ir Krokuvos žemes užpuola totoriai, taip šis
Kryžiaus žygis baigiasi. Lietuvos raiteliai nusiaubia Sambijos kraštą.
1290 metai
Magistras
Meinhardas apgula Kolainių pilį nepaprastai narsiai ginama 120 žemaičių
raitelių. Atvykstantį pastiprinimą palaikę už žemaičius, kryžiuočiai
atsitraukia. Pilies komendantas Surminas su likusiais gyvais kariais (viso
12) išgabena pilyje buvusius turtus, pilį sudeginą. Atgal parskubėję
kryžiuočiai randa tik pilies degėsius.
Surminas
pasinaudojęs savo kario Nodos patarimu privilioja kryžiuočių laivus prie
Nemuno kranto ir visus juos sunaikina.
Balgos pilies
komendantas Henrikas Cukšvertas su 1500 rinktinių raitelių prie Narevo ir
Elėjos upių sumuša žemaičių karvedžio Jazbučio kariauną.
1291 metai
Karaliaučiaus
komendantas Bertoldas Brunheimas nusiaubia Lietuvą bei išsiveda 700
diduomenės imtinių (įkaitų). Apsaugai nuo Kryžiuočių ordino plėšiamųjų žygių
Junigedos apylinkėse Vytenis pastato pilį.
Brunheimas užima
Mederabės pilį. Magistras Meinhardas su atvykusiais vokiečių, čekų, moravų,
lenkų kariais nusiaubia Paštuvos ir Gaižuvos apygardas.Grįžtančius iš žygio
kryžeivius užpuola žemaičių kunigaikštis Jazbutis. Dvikovoje kardu Jazbutis
sužeidžia bei nukerta vieną pirštą Cukšvertui, bet pats nuo jo kalavijo
žūsta. Mūšis baigiasi, žemaičiai atsitraukia. Klasta Cukšvertas užima
Junigedos pilį.
1292 metai
Lenkų karalius
Vladislovas Mastinis kartu su sūnumi ir kryžeiviais patraukia į Lietuvą.
Lietuviai ir žemaičiai vedami Vytenio pastoja jiems kelią. Vytenis sumuša
jungtinę Lenkijos - Ordino kariauną. Gelbėdamas sužeistą Lenkų karalių ir jo
sūnų žūsta ordino maršalas. Mūšyje žūva daugiau nei 10 000 priešo karių.
Grįžę namo žemaičiai ir lietuviai savo bažnyčias išpuošia lenkų karūnomis
(vėliavomis). Nuo to karto lenkai nebeketėjo daugiau eiti į Lietuvą.
Vytenis Prūsijon
išsiunčia vaideliotus ragindamas prūsus sukilti.
Vytenis užpuola
Lenkus. Kiekvienam žygyje dalyvavusiam kariui teko po 20 imtinių (vergų).
Lenčicijos kunigaikštis Kazimieras grįžtančiam Vyteniui mėgina pastoti
kelią, bet su visais savo kariais gauna galą. Po šito žygio Vytenis ir
mozūrų kunigaikštis Boleslovas sudaro laisvos prekybos ir netrukdomo
judėjimo savo kraštais sutartį.
Ginamos lietuvių
žemaičių daugiakartinius kryžeivių antpuolius atlaiko Junigendos ir Vistos
pilys.
1293 metai
Vytenis
nusiaubia Prūsiją. Karaliaučiaus komendantas Konradas Štange žemaičiuose
užima Mingedėnų (Medingėnų ?) pilį, visus gyventojus išveda vergijon.
3 mėnesius
Vytenis siaubia Prūsiją.
1294 metai
Vytenio kariauna
apsupama ir sunaikinama, žūsta daugiau nei 9000 karių, Vytenis iš apsupties
prasiveržia, mūšyje žūva ir ordino maršalas.
Kryžeiviai
nusiaubia Pieštvės traktą, sunaikina Krivės Krivaičio buveinę (sostinę)
Romovą (Ramovę), apiplėšia Pagraudės ir Vaikių (Žemaitija) apygardas.
1295 metai
Vytenis
atnaujina sutartį su Mozūru kunigaikščiu Boleslovu. Mozūrijoje Viznos pilyje
įsikuria lietuvių įgula. Kryžeiviai pilį sunaikina. Lietuviai ją atstato.
Iš Lietuvos
atėjusių vaideliotų paraginti Prūsijoje sukyla sambiai, natangai. Jie užima
Bartenšteino pilį. Užpuldinėja Karaliaučių ir krašte gyvenančius vokiečius.
Savo vadu natangai ir sambiai išsirenka Naudiotą. Kryžeiviai norėdami
sulaikyti nuo pagalbos prūsams Vytenį, užpuola Gardiną ir visi mūšiuose
žūsta. Kita kryžeivių dalis vedama komendanto Libincelio užima Kiumelio
pilį. Atskubėję padėti pilėnams gardiniečiai sumušami.
1296 metai
Nusiaubę Tilžės
ir Karaliaučiaus apygardas žemaičiai išsivaro daugybę imtinių. Žemaičius
sustabdyti mėgindamas žūva kryžeivių maršalas Meinhardas.
Prie Gardino
Vytenis sumuša Zigfrido (Balgos), Cukšverto ir Bertoldo (Karaliaučius)
komendantų karius.
Rygiečiai prašo
Vytenio globos bei apsaugos nuo Miečeivių (Kalavijuočių) ordino.
1297 metai
Kernavėje
patvirtinama Vytenio ir rygiečių sutartis. Vytenis apgula ir užima
miečeiviams priklausančią Karkuso (Latvijoje) pilį.
1298 metai
Birželio mėnesį
netoli Pernavos pilies, prie Treiderės upės, Vytenis sumuša jam kelią (atgal
į Lietuvą) pastojusią miečeivių armiją, žūva miečeivių magistras, 50 brolių
ir 7000 raitelių. Lečių kraštas lietuvių nusiaubiamas ir apiplėšiamas. Kita
lietuvių dalis prie Naumilės pilies su Karaliaučiaus komendanto Brunheimo
pagalba sumušama, žūsta 3000 lietuvių.
Vytenis užima
Štrasburgo pilį.
1299 metai
Kryžeiviai
nesėkmingai apgula Junigedos ir Pieštvės pilis.
1300 metai
Iš Lečių
pasitraukęs Vytenis nusiaubia Kulmijos žemę (Prūsija).
1301 metai
Kryžeivių
magistras Konradas nusiaubia Karšuvėnų apygardas (Žemaitija).
Aukaimio pilies
komendantas Draika (Šalaujas) su savo sūnumi Pinu išduodą pilį kryžeiviams.
Ragainės komendantas Vobradas ją užima. Ragainėje su šeima Draika
apsikrikštija.
1302 metai
Lenkų ir Gudų
kova dėl Liublino. Po 57 metų Gudų (tarp jų būta ir lietuvių) viešpatavimo
Liubline, lenkai juos išveja.
1303 metai
1297 metais
Tukams iš Šventosios Žemės išginus krikščionis, daugybė jų patraukia
krikštyti lietuvių ir žemaičių.
1304 metai
Reino valdovai
Onembergas ir Vintimelis nusiaubia Gardino apygardą.
Ragainės
komendantas užima jam išduotą Svirtilos (lietuvių komendantas) Aukaimio
pilį.
1305 metai
Vis labiau
Kryžininkams veržiantis į Lietuvą, Kernavėje Vytenis padaro visuotinį
Lietuvos ūkininkų suėjimą (seimą). Tuo metu Sambijos valdytojas Pilypas de
Olandia įsiveržia Žemaitijon. Vytenis su 1500 rinktinių karių grįžtantį
Pilypą sumuša. Prie Gardino jis 3 kartus atremia kryžeivių puolimus. Ties
Dubne sumušami Žemaitijon įsiveržę miečeiviai, žūva miečeivių komendantai
Umeris, Stovenas, Ozenas, 12 brolių ir keli tūkstančiai paprastų karių. Iš
mūšių sugrįžę lietuviai toliau tęsia sueimą svarstydami kaip apginti krašto
laisvę.
1306 metai
Po sueimo,
kuriuo sprendimai neišliko, ties Gardinu Vytenis surenka visą Lietuvos
galybę ir per Mozūriją patraukia Lenkijon. Užima ir nusiaubia Kališo,
Stavišino vietovės. Kryžeivių magistras Albertas liepia apgulti pustuštę
Gardino pilį. Gardinas apsupamas. Prasidėjęs Saulės užtemimas ir baisus
uraganas nutraukia prasidėjusią apgultį. Atsitraukdami kryžeiviai sudegina
miestą ir rūmus. Karaliaučiaus komendantas Everardas su 6000 raitelių ir 100
brolių vėl apsiaučia Gardiną. Atvykus Vytenio pastiprinimui pilėnai
kryžininkus sumuša, kurių žūsta apie 4000.
1307 metai
Žiemą į
kryžeivių ordiną atvykus Germanų valdovui Jonui Sponheimui, kryžininkai
siaubia Lietuvos vietoves ir kaimus, tačiau dėl neužšalusių pelkių ir upių
žygis nutraukiamas.
Atėjus vasarai
prie Jūros upės (Žemaitija) kryžeiviai sudegina Putvių miestą.
Iš netyčių
kryžininkai užklumpa ir sunaikina Bisėnos pilies įgulą. Karšuvėnų apygarda
taip žiauriai nusiaubiama, kad jos gyventojai išsikelia Lietuvon.
Kryžeiviai
sudegina Strovytės ir Berunytės pilis.
Papirktas Putvių
pilies komendantas Spudas ją išduoda kryžeiviams, o pats Karaliaučiuje
apsikrikštija.
Rudeni Lenkijoje
lietuviai su žemaičiais nusiaubia Suražo ir Kolišo apygardas. Sugrįžę iš
Lenkijos užpuola Daumanto užimta Polocką ir jį susigrąžina. Miesto valdytoju
paskiriamas Vytenio sūnus Vainius.
1308 metai
Žemaičiai
surinkę 5000 raitelių karvedžiais išsirinkę Sudargą ir Manstonį užpuola
Sambiją (Prūsija). Žygis sėkmingas.
Kryžeiviai
pavergia visus Prūsus: užima Pamarį, Kujavus ir Mikalau žemę.
Tais pačiais
metais iš Venecijos į Marienburgą (Šv. Mergelės Marijos miestas) persikelia
Kryžeivių ordino magistras.
1309 metai
Latvių žemėje
miečeiviai vėl susivaidija su Rygos arkivyskupu. Rygiečiams pagalbon ateina
Vytenio sūnus Galežute. Miečeiviai sumušami, su daugybe belaisvių ir galybe
turtų Galežutė grįžta Lietuvon. Sūnui bebūnant Infliantuose (Latvijoje)
Vytenis su likusiais kariais nusiaubia Sambiją ir Notangiją, grįždamas
vergijon parsivaro 500 vokiečių diduomenės.
1311 metai
Dviem kryptimis
Lietuvon ir Žemaitijon įsiveržę kryžeiviai nusiaubia Gardino ir Pagraudės
apygardas.
Su 14 000
raitelių Vytenis nusiaubia Varmiją, sudegina Heilsbergo, Varmijos pilis ir
Lietuvon parvaro 1400 mergaičių.
Įsiveržęs
Bartenšteino apygardon Vytenis apsupamas, jo kariai sunaikinami. Tos
pergalės atminimui Torunės vietovėje kryžeiviai pastato vienuolyną. Iš
apsupties prasiveržęs, sužeistas galvon, Lietuvon grįžta Vytenis. Iš ten per
slaptus pasiuntinius susisiekia su Prūsų vaideliotais ir ragina juos kelti
gentį prieš krikščionis.
1312 metai
Iš Prūsijos
kryžeiviai išveja visus vaideliotus (pagonių kunigai). Tais metais Prūsijoje
nutrūksta Zamolskio ir Vaidevučio dorybės mokslas. Nebelieka Prūsijoje
senųjų mokytojų.
Kryžeiviai
užpuola Žemaitiją. Mansfeldas naikina Pagraudės apylinkes. Žemaičių
karvedžiai Manstonis, Sudargas, Masius su maža kariauna nesėkmingai mėgina
išlaisvinti nelaisvėn varomus tautiečius. Kita įsiveržusių kryžeivių dalis
ties Gardinu ir Bisėna sunaikinama.
Ordinui kovose
praradus didžiąją dalį vienuolių (brolių), į išmuštų 67 brolių (vienuolių)
vietą magistras priima paprastus karius.
Neįstengdami
įveikti ant Nemuno skardžių stovinčių Lietuvos pilių kryžeiviai jas puola su
laivais.
1313 metai
Kryžeivių
laivynas apgula Junigedos pilį. Puolimui atremti su savo laivynu Vytenis
pasiunčia Surmina. Kryžeivių laivynas sudeginamas, Nemune žūsta 4000
kryžininkų. Laivų mūšyje žūva ir Surmino brolis Goštautas.
Žiemą Varnių
apylinkes nuniokoja kryžeivių maršalas Henrikas. Naktį 5 žemaičiai slapčia
prasigauna Henriko stovyklon ir nužudo visus kryžeivių vyresniuosius.
Tas pats
Henrikas apgula Naugarduką. Atskubėjęs pagalbon Gardino pilies komendantas
Daujotas sumuša Henriko karius.
Žemaičiai apgula
Tilžės ir Raginės pilis, jų apylinkes jie nusiaubia ir daug imtinių išsivaro
Žemaitijon.
1314 metai
Prūsijoje
Vytenis apgula Christmemelio pilį. Iš Karaliaučiaus atskubėję padėti
apsiaustiesiems žūva 3000 kryžeivių, pilis kartu su gynėjais sudeginama.
Ordino magistras nespėjęs pavyti besitraukiančių lietuvių nusiaubia
Žemaitiją. Vytenis apėjęs magistro karius vėl siaubia Prūsiją.
1315 metai
Lietuvoje dėl
kažkokios ligos krenta (miršta) beveik visi galvijai. Iš Egipto atvykę
kryžininkai prūsų ir latvių kraštan atneša marą, kuris paplinta Lietuvoje ir
Žemaitijoje.
1316 metai
Gudams Vilniuje
Vytenis leidžia turėti savo bažnyčias ir laisvai užsiimti prekyba.
Apsikrėtęs maru,
išvaldęs 33 metus Lietuvos valstybę miršta Vytenis. Kur jo kapas iki šiai
dienai nėra žinoma.
Lietuvos
Didžiuoju Kunigaikščiu Kernavėje išrenkamas Vytenio sūnus Gediminas.
Kryžeiviai užima
Jurbarko pilį, apgula Kauną, kuriuo gynybai vadovauja Goštautas. Goštautas
su savo kariais mėgina sunaikinti prie pilies renčiamus apgulties įrengimus,
bet pakliūna nelaisvėn. Gediminus už didelę sumą jį iš nelaisvės išperka.
Miečeiviai
pergalėję Žemaičius užima jų žemių pakraštį, šiandien Kuršu vadinamą.
Klasta Gediminas
užima Christmemelio pilį.
Kryžeiviai siaubia Paštuvos, Varnių ir Pagraudės apygardas, tėvūno
(senatoriaus) Sudargo giminė netikėtai užklupta visa išžudoma. Magistras
nesėkmingai apgula Gedimino vardu vadinamą pilį. Gediminas su Lietuvos ir
Žemaičių kariais apsistoja tarp Kauno ir Jurbarko. Prie Žeimelės upės
įvyksta mūšis. Kryžeivių pusėje kovėsi ir 4000 žemaičių (neaišku
kodėl?). Kovos lauke žemaičiai kryžeivių armijos viduryje. Kryžeiviams
vadovauja magistras Treviras ir maršalas Plocke, lietuviams Gediminas ir
Goštautas. Gudų pulkai Gedimino armijos sparnuose ir užnugaryje, lietuviai
viduryje, totoriai pačiame priešakyje. Įpusėjus mūšiui žemaičiai pereina
lietuvių pusėn. 15 000 vokiečių krikščionių tą dieną gauna galą, lietuviai
laimi.
Nauja kryžininkų
banga nuo Reino patraukia Lietuvon ir Žemaitijon. Ordino maršalas
žiauriai nuniokoja Varnių (Medininkų) apygardą. Grįžtantiems kryžininkams
Goštautas paspendžia spąstus, girioje papjauna medžius ir jais užverčia
vokiečius, likę gyvi kryžininkai išžudomi. Žūva maršalas Plockė, 40 brolių,
daugiau nei 12 000 raitelių, aukso riteris Gerardas Rudas dievų garbei
sudeginamas.
Pirmą kartą per
90 metų kryžeiviai siunčia Kernavėn pasiuntinius prašydami taikos. Gediminas
sudaro 2 metų taiką.
Gediminas
įsiveržia Gudijon ir nutraukia Naugarduko, Lydos puldinėjimus. Užpuola
Volynę ir apgula jos sostinę Vladimirą. Gudams atskubėję pagalbon totoriai
sumušami. Vladimiras užimamas. Gediminas užpuola Levo, Lucko kunigaikščio
žeme, nes Levas buvo užėmęs Lietuvių Drohičiną ir Brestą. Levas pabėga
Severijos žemėn. Be mūšių Gediminas sujungia Volynę ir Podolę su Lietuva.
Žiemoti apsistoja Breste.
1321 metai
Pavasarį
su visa savo galybe Gediminas apgula Ovručo pilį, priklausančią Didžiajam
Gudų Kunigaikščiui arba Carui Sviatoslavui. Užėmęs ją, apgula Žitomiro pilį.
Žitomirui pasidavus Gediminas patraukia į Kijevą. Prie Pernės upelio
Sviatoslavas, Olga (Perejaslavlio kunigaikštis), Romanas (Briansko
kunigaikštis), Levas (Lucko kunigaikštis) mėgina netikėtai užklupti Gedimino
stovyklą. Prieš mūšį savo kariams Gediminas sako uždegančius žodžius
paminėdamas, kad
laikas susigrąžinti prabočių skitų, sarmatų kraštą
.
Pūsdami kovos trimitus lietuviai užpuola gudus. Mūšis baigiasi tik naktį, iš
jo pabėga Sviatoslavas ir Romanas, likę gudai žuvo. Auštant Kijevas su 400
000 gyventojų pasiduoda Gediminui. Gediminas išrenkamas Kijevo monarchu
(valdovu). Nekeisdamas vietinių papročių Kijevo valdytoju Gediminas paskiria
Alšėnų kunigaikštį Mindaugą, nes jis buvo priėmęs gudų tikėjimą. Užimamos
Belgorodo, Slepovrodžio, Kanevo, Čerkasų pilys, juose paliekamos lietuvių
įgulos. Gediminas įsiveržęs Severijon užima Perejaslavlio ir Briansko žemes
su sotinėmis.
Dviejų metų
bėgyje Gediminas tampa visos Gudijos valdovu arba karaliumi. Tokia Gudų
monarchijos pabaiga, po 500 metų ji atitenka skitams ir sarmatams, išbūdama
jų valdžioje 300 metų.
Grįžus Gediminui
namo, Kernavėje pergalės šventė. Netoli Kernavės medžiodamas Gediminas
randa smagią vietovę kurioje įkuria Trakus (nuo Lietuviško žodžio
patrakusiais, įtrakusiai), kurioje įsikuria pats. Kartą medžiodamas netoli
Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laidojimo vietos (nuo Gereimanto laikų)
Neries ir Vyliaus (Vilenkos) upių santakoje, užmušęs taurą užmiega ir
susapnuoja sapną su geležiniu vilku. Sapno prasmę išaiškina šalia esančios
Perkūno bažnyčios vyriausias kunigas (Krivė Krivaitis) Lizdeikis. Gediminas
guolio vietoje stato pilį. Tauro kalnas perkasamas taip kad pilis ir Perkūno
bažnyčia tampa sala. Darbai užtruko tiek ilgai, kad iki šiuos dienos tarp
gudų gyvenančių Aukštaitijoje yra keiksmas Kap ty bys pašol w Wilniu gary
kapač Eitum, tu, į Vilnių kalno kasti!. Naują vietovę Gediminas
pavadina Vilniumi, nuo lietuviško žodžio vilioti vilkus, kurie tuose vietose
savo kinis (guolius) turėjo.
Baigėsi
paliaubos su kryžeiviais. Per tuos du metus kryžeiviai iš Popiežiaus
sugebėjo išprašyti, kad jis paskelbtu kryžiaus žygį Lietuvon. Kryžeivių
didysis magistras Vildenburgas su miečeivių, lenkų, čekų, silezionių,
austrų, švabų, esų, vestfalų gaujomis įsiveržęs Žemaitijon nusiaubia Vaikių,
Raseinių, Ariogalos, Klogėnų apygardas, apgula Bisėnos pilį, tačiau po 2-3
dienų nesėkmingos apgulties kryžeiviai atsitraukia.
1322 metai
Rygos
arkivyskupo prašomas pats Gediminas atvyksta jam į pagalbą prieš Miečeivių
ordiną. Ten Gediminas užima Derptą, jo vyskupą, atsisakiusi pripažinti Rygos
arkivyskupo valdžią nužudo, pilį sugriauna. Tas pats atsitinka su Kerempės
pilimi ir jo 3000 įgula. Lietuvon išvaroma daugiau nei 5000 vokiečių vergų.
Kiti lietuvių pulkai kartu su rygiečiais užima Diunamundės pilį. Miečeiviai
pripažįsta Rygos arkivyskupo valdžią. Gediminas su Miečeiviais sudaro taikos
sutartį.
Stojus žiemai
kryžeiviai vedami Kumerergo, Ekerbergo ir kitų karvedžių užpuola Lietuvą.
Prasidėjus neįprastai stipriems speigams dauguma kryžininkų kartu su
gyvuliais iššąla. Pavasaryje daug kur net giriuos nesužaliuoja.
Danų užpulti
pleskavionys prašo Gedimino pagalbos. Jiems išsiųstas Gardino pilies
komendantas Daujotas nusiaubia Livonijos kraštą nuo Dauguvos iki Finų jūros.
Grįždamas Lietuvon jis parvaro apie 6000 vokiečių ir danų kalinių.
Žemaičiai apgula
Klaipėdą, nepaėmę pilies sudegina miestą ir nusiaubia Sambijos bei Vėluvos
apygardas. Grįžtančius su belaisviais ir kitomis gėrybėmis žemaičius mėgina
sustabdyti Tepliuvos pilies komendantas, bet mūšyje jis ir daugiau ne 4000
raitelių galą gauna. Tie patys žemaičių pulkai smarkiai nuterioja Mozūriją.
1323 metai
Birželio mėnesį
Vainikų dieną Vilniuje visam pasauliui Gediminas apreiškia, kad jis ir visa
tauta nori tapti krikščionimis, tuo pačiu kviesdamas
krikščionius ypač
dailides, kalvius, čebatorius (batsiuvius), puodžius, plytininkus, atkočius
(audėjus), tekorius, rūbdarbius.. atvykti Lietuvon, kur jiems leidžiama ne
tik savo tikėjimą išpažinti
bet dar ir be mokesčių iki dešimties metų
užsiimti verslu
. Popiežiaus Jono XXII paprašoma atsiųsti krikščioniško
tikėjimo mokytojų, pabrėžiant, kad iki šiol tauta netapo krikščioniška dėl
kryžeivių ir kitų krikščionių noro užvaldyti Lietuvos ir Žemaitijos žemes,
tai patvirtinti galįs ir Rygos arkivyskupas.
Sekančiais
metais Rygon atvyksta Popiežiaus pasiuntiniai Baltramiejus (Ektuenso
vyskupas) ir opatas Teofridas. Atvykę Gedimino pasiuntiniai lietuvių
kunigaikštis Sedegalis ir bernardinų kunigas Dordemunde paskelbia jog
Lietuvos Didysis Kunigaikštis niekuomet neišsižadės savo bočių tikėjimo ir
nesilaikys sutarčių su tais kurie mėgins pakeisti jų tikėjimą. Gedimino
pasiuntiniai suimami ir Ašradės pilyje nukankinami.
1324 metai
Rygos
arkivyskupas kartu su Lenkų karaliumi Vladislovu Mastiniu apskundžia
popiežiui Kryžeivių ir Miečeivių ordinus. Skunde aprašoma kaip vergiami ir
išnaudojami vietiniai gyventojai, vietoje bažnyčių statomi rūmai it
asmeninės pilys. Apkrikštyta pagonių diduomenė puotose nugirdoma ir
išžudoma, vėliau nužudytųjų geras pasisavinamas. Belaisvius parduoda
schizmatikams už vergus. Žudė Rygos arkivyskupijai priklausančius kunigus.
Popiežius abu
magistrus pakviečia teisman. Popiežiaus sotinėje Avinjone magistrai pateikia
Rygos arkivyskupo laiškus Gediminui, bei paaukoję ženklias sumas Bažnyčiai
laimi bylą. Vieni Rygos arkivyskupo šalininkai nužudomi kiti uždaromi
kalėjiman.
Gedimino kariai
viena banga įsiveržę į Latvių žemę, kita į Mozūriją sulygina su žeme
Mozūrijos vyskupo buveinę Pultuską, viso nugriaunama 50 bažnyčių,
40 000 imtinių,
tarp kurių buvo daug žydų, parvedama Lietuvon.
1325 metai
Lenkų karalius
Vladislovas Mastinis prašo Gedimino ištekint dukrą Aldoną už jo sūnaus
Kazimiero (16 metis vaikinas). Santuoka įvyksta. Gediminas Lenkijon
išleidžia 24 000 lenkų belaisvių. Tos dienos atminimui Vladislovas
įstatė (įsteigė) Baltojo Erelio žvaigždę, kurią lenkų diduomenė iki šiai
dienai te
