700 metai iki Kristaus
Skitų giminėje
Getuose garbingas vyras Gyveleizis įveda žemdirbystę. Giminė jį priskyrė už
dievaitį.
Dar vienas
išminčius Zamolskis įveda pakeitimus įstatymuos ir religijon.
Kitas išminčius
Anakarsis mokėsi Graikijoje ( pas Pitagorą?). Grįžęs įgytą patirtį pritaikė
savo krašte. Tie vyrai - lietuviškos kilties, nes dar XII amžiuje lenkų
rašytojai prūsus ir lietuvius vadina getais. Tapatumą įrodo kalbos ir
papročių panašumai su šiandien getų vietoje gyvenančiais moldavais.
Lietuvių, prūsų, žemaičių pavardės baigiasi -ksis, -sis kaip ir tų tautų.
Lietuvos giminė
turėjo savo rėdą (apeigas), valdžią, ūkiškus (valstybinius) įstatymus, savo
tikėjimą ir savo raštą runas. Tunmanas (švedas) rašytus runomis ne kelis
žodžius lietuviškus, bet ištisas maldas pirm tūkstančio metų įskaitė.
115 metai iki Kristaus
Kryžiokai (Ordo
domus Sanctae Mariae Theutonicorum) užėmę Rusnės salą pagonių šventyklos
altoriuje rado lotynišką įrašą: Nemunas, laivų vyresnysis iš Kartaginos
atėjo į Lietuvą jūra metuose 115 pirm gimimo Kristaus. Kryžiokai 1250
metais šį akmenį nusiuntė popiežiui Inocentui IV. Tai rodo, kad lietuviai
bendravo su Afrika iki Kristaus gimimo. Tuos įvykius tik kitais vardais
aprašo Strijikauskis ir Kojelavičius. Tų atėjūnų visą kelionę apdainavę
Raseinių panemuniuose gyvenantys žmonės.Vandeiviai plaukdami Nemunu prie
Dubysos išvydę bažnyčią pasakė: Še, radom! tai Seredžius. Toliau Dubysa
plaukdami nutarė įkurti stovyklą ir pasakė: Čia kiškim ženklus tai
Čekiškė. Toliau priplaukę nepereinamas girias tarė: Ė! Yra galas tai
Eyrogala. Ėjo pėsčiomis toliau ir nebegalėdami medėmis (miškais) traukti
tarė: Bet yr galas vietovė Betygala. Jų vadovas buvo Nemunas. Vėliau
Nemunas buvo laikomas už dievybę, ant Nemunaičių skardžio buvo jam skirta
bažnyčia.
Romėnai iki gimstant Kristui, valdant Cezariui ir Antonijui, liepė
paruošti žemės aprašymą ir išmatavimą. Keturi žmonės po 32 metų 1 mėnesio ir
10 dienų darbo tai atliko. Mūsų dienas pasiekė tik veikalo ištraukos Etikus
aprašymuose. Ten rašoma, kad ant saulėlydžio krašto gyvenusios: gotų,
tiuringų, alanų, bastarnų, sarmatų, erulių, etų arba letų tai yra lietuvių
giminės. Pinkersonas savo raštuose sako, kad eruliai ir sarmatai yra vienos
giminės. Maltbrunas rašo, kad Sarmatai tai yra Žemaičiai, nes niekas
negalėjo ištarti žiandžiančios rašytinės Ž. Kalba sarmatų ir šiandienos
žemaičių, prūsų, lietuvių kalba buvo senovėje ta pati. Tai teisybei negali
prieštarauti niekas, žinoma, kad Lietuvių giminė buvo didžiai plati;
atmenamuose dar laikuose gyveno upių Elbės, Oderio, Vyslos, Nemuno ir
Dauguvos paupiuose, tai primena iškasami tie patys dievai.
Po Kristaus
gimimo apie lietuvius rašė Tacitas: Peucinai, venedai, penai, estai jų
būdas ir tikėjimas vienodas su svevais arba žvėdais.
Ptolomėjus mini:
oenedai, galindai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, finai. Mini ir
upes: Kronas (Nemunas), Rubonas, Toruntas, Kesinas.
Pagausėjus tuose
kraštuose gyventojams ir nebegalint jiems išmisti, dalis giminės buvo
išleidžiama svetur. Tai buvo daroma taip: susirinkusi giminė susiskirstydavo
į tris dalis. Burtų keliu viena dalis turėdavo išvykti. Išvykstantieji
išsirinkdavo valdytoją ir išeidavo. Viena tokia dalis buvo ir eruliai
(Heruli). Visi mini, kad eruliai buvę be galo karingi, garbino daug dievų
(Jordanes ir Procopius Cesar., De bello Gothico).
250 metai
Malaboto vedami
eruliai po mūšių su Romos cezariu Valerijonu priimami gyventi ties Juodąja
jūra.
IV amžius
Jordanas (gudas)
rašo, kad Ermanarichas gotų (gudų) viešpats kardu pajungia sau visą savo
giminę.
370 metai
Ermanarichas nukariauja skitus, tuidus, vos, merens, mordenus, remnis,
karis, rokos, todzuns, athual, nanes, rubegentis, koldos, oenedus, etrus ir
erulius visas gimines kur šiandien gyvena prūsai, lietuviai, žemaičiai,
letai ir krieviai. Eruliai su gotais kariavo ilgiausiai (atrodo gyvenančiais
Juodosios jūros pajūryje), galiausiai gotai juos įveikė.
375 metai
Unai giminė iš
Azijos Padneprėje pergalėjo gotus. Ermanarichas žuvo. Su savo sąjungininkais
iš įvairių genčių unai ties upe Reinu nugalimi frankų, burgundų ir kitų
germanų ( pagal Leleweli).
Skitu moneta
Po gotų nuopuolio Eruliai vėl įsišeimėjo. Vėl viena tautos dalis
vedama Odoakro patraukia Panonijon. Prie jų prisijungia tiuringiai, seris ir
kiti eruliai. Panonija užkariaujama. Odoakras užima Italiją ir Romą. 14 metų
juos valdo Odoakras. Zenonas rytų imperatorius (Konstantinopolis) įkalbina
Teodoriką (gotų valdovą) pradėti karą su eruliais. Teodorikas su 200 000
karių įsiveržia Italijon. Gotai pralaimėję eruliams sudaro su jais sąjungą
ir pokylio metu nužudo Odoakrą bei visą erulių diduomenę. Dar 3 metus
eruliai priešinasi, bet galiausiai pralaimi gotams.
490 metai
Viena erulių
dalis nueina algauti Rytų imperatoriui. Antra dalis grįždama namo sumušama
langobardų, likę gyvi per slavionių (šiandien lenkų) žemes sugrįžo namo.
Trečia dalis nuvyko į Redingotiją (šiandien Meklenburgo žemė, dar XVI a.
skyrėsi nuo kitų gyventojų ). Išliko Redingotijos erulių kalba užrašyta
malda Tėve mūsų.
Citata pagal
Lelewel iš Rzut oka na dawni Litews. narod i zwiąski ich z Herulami:
Tabes mus, kas
tu es ekscan Debesis, schwetitz Tows waarcz. Einok mums tows walstibe. Taws
prautz buska. Eckschan Debbes, ta wuwan Summes.
Langobardų valdovas Grin Vald'as VII
amžius
Tas kruvinas kovas su gotais primena tautosaka. Dar XIII amžiuje prūsai
puldinėjami pagonių, prisimindami apie tris amžius trukusias kovas su
gotais, įtarliojo juos gotais. Lietuviai ir žemaičiai turi patarles:
Grūdas, ar ne gotas (gudas)?, Ko, arba kur, grūdies, gote (gude)! Tai
paliudija ir iškasenos laikomos Prūsų Berlyne. Ties Osterode 1740 metais
iškastos 1134 monetos su Septimaus Severo atvaizdu, ties Klaipėda
Teodozijaus, Valentino, Onorijaus, Arkadijaus ir t.t. monetos. Todėl
kiekvienas gali suprasti kodėl tiek daug lotyniškų žodžių, užvis patarlių
yra lietuviškoj kalboj. Prisiminimui apie Romos valdymą eruliai pastatė
miestą (arba vietovę) Roma Nova arba Romovę, kuri buvo vieta vyresnybės (gal
ir pagoniškoji Romos dvasininkija pasitraukė kartu? Mano komentaras).
Eruliai vadinosi
Ejuliais (einantys, keliaujantys). Rašytojai norėdami ištarti ejuliai,
parašė eruliai.
Skitų moneta
Sugrįžus Eruliams krašte prasidėjo sumaištis. Vaidevutis surinko visą
giminę prie Onedos (šiandien Balga) ir surėdo tautos gyvenimą pagal bičių
pavyzdį. Vienok vaidų tarp varguomenės ir turtingųjų jis nepašalino.
Prasideda pilietinis karas. Galiausiai prie šventojo ąžuolo krivė krivaitis
(vyriausias kunigas) išaiškina dievų valią. Vaidevutis patvirtinamas
viešpačiu. Susirinkusieji paskelbia, kad visi žmonės lygus ir laisvi, o
diduomenės privilegijos panaikinamos. Vaidevutis įsigali prūsų, lietuvių,
žemaičių, letų, kuržemių kraštuose. Su savo artimais mozūrais prasideda
karas, mat tie grobstė jaunas lietuvių ir prūsų mergaites. Mozūrai nugalimi
ir priverčiami mokėti duoklę. Mozūrai pasikviečia pagalbon Čembeką,
roksolanų (tai yra gudų) valdovą. Vaidevutis pralaimi. Jo kraštas
nusiaubiamas. Tada Vaidevutis išmokina karius kautis mozūriškai. Prie
pasienio vėl įvyksta mūšis kurį laimi prūsai, žūva Bronislavas (Mozūrų
kunigaikštis) ir Čembekaviską, prūsai viską atgauna. Kaip auka dievams kartu
su baltu žirgu sudeginamas mozūru jaunikaitis. Andislavas (Mozūrų
kunigaikščio sūnus) sudaro su Vaidevučiu taiką. Nuo tada abi šalys gyveno
sutarime.
573 metai
Sulaukęs 100
metų miršta Vaidevutis.
862 metai
Choray (kuršiai)
priklauso Žvėdams. Choray atsisako jiem mokėti duoklę. Danai patraukia
malšinti sukilimo. Gindamiesi kuršiai užsidaro 5 pilyse. Danai sumušami, jų
laivai atimami. Tais pačiais metas žvėdų valdovas Olafas patraukia prieš
kuržemius. Užima Zeeburgą (atrodo Liepoją). Toliau patraukia pėsčiomis ir
užimą Apuolę. Viskas kas buvo atimta iš danų atitenka žvėdams. Apuolės
ūkininkai priversti mokėti duoklę. Tais pat metais variagų giminės būrys
krievių žemėje užima Izborską ir Naugardą. Užmušę krievių kunigaikštį Vadimą
variagai (arba varingijai) tampa jų žemių valdovais.
Romos imperijos pinigas
890 metai
Anglų keliautojas Vulfstanas aprašo ests pas
kurių jis buvo apsistojęs. Senuosius skitus, sarmatus, getus (pirma eruliai)
jis pavadino Estais. Vėliau jų krikštyti atvykę krikščionys juos vadino
kareliais, krieviais, juodviežiais, prūsais, lietuviais, žemaičiais, letais,
kuržemiais, lyviais.
Rūpindamiesi prekyba vietiniai gyventojai tiesino net upes, akivaizdus
pavyzdys Nevėžis(matyti ištiesinti vingiai ir perkasos). Prekybos
išvystymo lygį parodo it tai, kad gudai visad naudojo lietuviškus pinigus
muštinius ir skatikus, savuosius pinigus gudai pradėjo leisti tik nuo 1420
metų.
912 metai
Užvaldę krievius
variagai užima visas gudų žemes su jų sostine Kijevu. Krievių giminė taip
susijungė su gudais, kad kalba gudiškai (nebe savotiškai).
Krieviai tai
šaka erulių arba didžiosios skitų giminės, kalbėjo viena kalba su
lietuviais, žemaičiais, letais, prūsais. Krievių krašte buvo dvi kalbos
viena rašytinė t.y. gudų, antra žmonių t.y. krievių. Tai liudija trečdalis
lietuviškų žodžių gudų kalboje. Lenkų ir gudų t.y. visų slavionų kalba yra
greita ir trumpa, o lietuvių ir jos šakų ištęsta ir į dainą panaši. Polocko,
Tverės, Smolensko gyventojai dar ir dabar kalba ištęsta kalba, todėl gudai
iš jų šaiposi, kaip ir lenkai iš lietuvių kalbančių lenkiškai. Lietuvių ir
krievių apranga taip pat buvo vienoda baltas apdaras, todėl lietuviai juos
praminė Baltaisiais gudais.
IX amžius
Iš
Konstantinopolio išvyksta misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie apkrikštija
čekus, moravus ir kitus gudus. Sarmatai jų mokslo nepriima, nes tiedu
nemokėjo jų kalbos.
Į Prūsiją
atvyksta Magdeburgo arkivyskupas Adalbertas (Vaitiekus). Nemokėdamas
vietinių gyventojų kalbos nieko nenuveikęs jis grįžta atgal.
Kitas Adalbertas
iš Prahos atvykęs Ramovėn paraginamas priimti vietinį tikėjimą ir liautis
skelbti savo. Galiausiai Krivių Krivaitis jam uždraudžia skelbti Evangeliją,
tačiau Adalbertas skelbia toliau Evangeliją ir už nepaklusnumą nužudomas.
Lenkų karalius Boleslovas išperka jo kūną.
1009 metai
Kwedlinburska
kronikoje paminimas Lietuvos vardas.
Lenkų karaliui
Boleslovui veržiantis link jūros vyksta kovos dėl Pamario. Prūsai arba
Brutenai iš visos galios šelpia Pamarėnus. Galiausiai Boleslovas užkariauja
Pamarį. Užpuolama pati Prūsija. Lenkai užima Onedos pilį ir sudeginą Ramovę.
Lietuviai vedami Speros padeda prūsams. Boleslovas prūsus palieka ramybėje.
Su Boleslovo pagalba jo žentas Sviatopelkas užpuola gudus.
Spera paežerėje
tarp upių Nevėžio, Širvinto, Šventos įkuria savo vardo pilį.
Didysis gudų kunigaikštis Jaroslavas užpuola lečius (latvius) ir užima
Odempės pilį, jos vietoje pastato Jurjevo pilį (šiandien Derptas).
1030 metai
Jaroslavas
kariauja su Juodviežiais arba Juodaisiais Gudais (taip vadinamais dėl jų
juodų sermėgų). Lietuviai juos turbūt rėme, nes
1040 metais
Jaroslavas
pradeda karę su lietuviais.
Gimbutas su
Kerniumi pastato Kernavę.
1042 metai
Miršta Lenkų
karalius Mečislovas II. Jo sūnūs kaunasi dėl sosto. Kazimieras palaikomas
švogerio Jaroslavo (gudai) ir vokiečių, Maslavas palaikomas Krivės Krivaičio
ir Lietuvos giminių. Maslavas remiamas pagonių pralaimi Mozūrijoje. Likusį
gyvenimą Maslavas praleidžia Prūsijoje.
Lietuviai ir
žemaičiai pradeda ruoštis karui su krikščionišku pasauliu.
Tuo metu
Lietuvoje valdo du broliai Kernius ir Gimbutas. Gimbutas Žemaitiją,
Kernius Vilijos, Nevėžio, Dauguvos kraštus.
Lenkų karalius Boleslovas Drąsusis pabaigęs
kovas su vengrais, moravais, čekais užpuola prūsus ir apgulą Graudecą,
tačiau pilies nepaima. Lenkija užpuolama čekų ir moravų. Boleslovas
aplinkybių verčiamas iš Prūsijos atsitraukia. Keršydami Boleslovui už savo
užpuolimą prūsai užpuola Lenkiją.
1064 metai
Su čekais ir moravais sudaręs taiką Boleslovas vėl užpuola Prūsiją. Didžioji
sunkiosios Boleslovo raitijos dalis paskęsta besikeldama per Sara upę. Kovos
su prūsais vėl liaujasi, nes Boleslovas išvyksta Kijevan taikyti brolių.
1065 metai
Kernius ir
Gimbutas vesdami Lietuvos - Žemaitijos karius Gudijon užima Lietuvos
pasienyje esančią Braslavą. Tuo pat nusiaubiamos ir Polocko žemės.
1082 metai
Mirus Boleslovui Drąsiajam gudai pasitelkę lietuvius ir palaucius užpuola
Lenkų karalystę. Lenkija nusiaubiama iki Vyslos. Naktį grįžtančius
įsiveržėlius netikėtai užklumpa ir sumuša lenkų kunigaikštis Hermanas.
1089 metai
Gudai tarpusavio
kovų ir kovų su palauciais išvarginti silpsta.
Iš Kernavės
pasitelkę juodviežius, lietuviai ir žemaičiai sėkmingai niokoja Lucko,
Vladimiro ir Lvovo (Lembergo) žemes.
Miršta Kernius. Jis skitų papročiu
sudeginamas ir palaidojamas Deltuvos (arba Devaltavos) pilies atkalnėje.
Lieka jo vienintelė duktė Pajauta arba Pajota. Kada mirė Gimbutas nežinia.
Tuo metu
lietuvių arba erulių giminės tapo apsuptos iš visų pusių neprietelių.
Rytuose ir pietuose gudai su lenkais, vakaruose mozūrai, šiaurėje (nuo 1111
metų) nuo Dauguvos vokiečiai. Erulių gentys nebespėja teikti viena kitai
pagalbos.
Ivano Bilybino piešinys
1106 metai
Gudai susivienija ir vedami Vseslavičių užpuola Žemgalę (Žemaičių žemės
galą). Prie Braslavo įvyksta mūšis. Žemaičiai laimi kovą, kurioje žūsta apie
9000 gudų.
1111 metai
Vokiečiai
įsimeta Dauguvon.
1112 metai
Jaroslavas
Sviatopolkovičius užpuola juodviežius, po permainingų kovų, atvykus į
pagalbą lietuviams juodviežiai atremia gudų puolimus.
1116 metai
Po 17 metų
trukusių kovų lenkų kunigaikštis Boleslavas Kreivaburnis įveikia Pamarius.
Prūsai priverčiami jam mokėti duoklę.
Mstislavas
(gudai) sudegina Odempę (Derpetą). 15 metų bėgyje gudai niokoja lečių
kraštą.
1130 metai
Naugardo
kunigaikštis Vsevolodas iki pat Dauguvos nuniokoja Vidžemę. Daug gyventojų
išvedama Gudijon.
Tais pačiais
metai su lietuvių pagalba lečiai atsiima Derpetą. Gudai išvejami iš lečių
žemės.
1131 metai
Lietuviams
tebesant Vidžemėje, Vsevolodas užpuola Lietuvą ir išveda daug belaisvių.
1132 metai
Mstislavas su jungtine Gudijos žemių armija patraukia Lietuvon.
Lietuviai savo pasienyje su Gudija sunaikina visus kaimus. Pristugus maisto
gudai mėgina grįžti atgal, tačiau prie Minsko juos sumuša jungtinė žemaičių
lietuvių armija.
1150 metai
Meinhardas
vienuolis iš Bremeno, atvyksta į Ikškilę. Ten jis išmoksta lečių kalbos bei
pastato pirmą bažnyčią Lečių žemėje. Bijantis lietuvių ir žemaičių pastatoma
pilis. Popiežius Aleksandras III Meinhardą pakelia lečių vyskupu. Krikštyti
lečiai padaromi vokiečių tarnais. Būriai lečių eina Dauguvon plautis žemyn
krikšto (grįžta pagonybėn).
1155 metai
Iš Kijevo išvyti
žydai (hebrajai) apsigyvena Lietuvoje.
1158 metai
Minsko
kunigaikštis Volodarius pripažįsta lietuvių valdžią. Minske įsikuria
lietuvių įgula.
1161 metai
Baltųjų gudų
kunigaikštis Rogvolodas užpuola Gorodecą, esantį Minsko kunigaikščio
valdžioje. Volodarius su lietuvių parama įveikia Rogvolodą.
1164 metai
Lenkų karalius Boleslovas Garbanočius sudaro
sąjunga su Vokiečių imperatoriumi Fridrichu I. Kartu jie užpuola Prūsiją,
prūsai pasislepia giriose. Pasitraukus Lenkijos karaliui prūsai grobikus
išveja. Boleslovas ir Fridrichas vėl sugrįžta Prūsijon. Esantys karalių
pusėje keturi prūsų didikai (perėję krikščionybėn) į pelkes įvilioja
sąjungininku kariauną. Prūsai laimi mūšį, kuriame žūsta Sandomiro
kunigaikštis Henrikas, likę gyvi krikščionys pabėga.
1174 metai
Vladimiro
kunigaikštis Andrejus I Jurgevičius Kliazmos paupyje įkuria Maskvą ir
perkelia sostinę jon. Kijevo kunigaikščiai vadino save Didžiais
Kunigaikščiais arba Carais, o iš jų valdžios ištrūkęs Vladimiro kunigaikštis
vadino save Maskolių Caru, bet ne visų gudų o tik Maskvos.
1182 metai
Lietuvių kovos
su Baltaisiais gudais. Ant Dauguvos skardžių įvyksta lemiamas mūšis. Gudams
vadovavo Iziaslavas Vasilkovičius, lietuviams nežinia kas. Kritus gudų
karvedžiui lietuviai laimi mūšį. Beveik visi gudai žūsta mūšio lauke,
amžininko žodžiais upė burgėjo gudų kūnais, kaip purvais.
1183 metai
Lietuviai ir žemaičiai vėl užpuola Baltųjų gudų kraštą. Nusiaubiamos
Pskovo ir Naugardo apygardos. Išvedama daug vergų. Naugardo kunigaikštis
Vsevolodas mėgina vytis lietuvius, bet mūšyje su jais jis ir visi jo kariai
gauna galą.
1190 metai
Gudų
kunigaikštis Rostislavas apgulą lietuvių ginamą Dverenės pilį. Pilėnai
atlaiko apgultį. Keršydami lietuviai įsiveržia į Baltųjų ir Juodųjų
Gudų kraštą, Pinsko apygardos kaimai sudeginami. Sėkmingai grįžę pergalę
lietuviai atšvenčia Kernavėje.
1191 metai
Naugardo
kunigaikštis užpuola Vidžemę ir parsivaro daugybę vergų.
1195 metai
Meinhardas
mėgina išvykti Vokietijon ieškoti pagalbos, tačiau lečiai jo neišleidžia.
Tais pačiai metais Meinhardas miršta. Atvyksta naujasis vyskupas, cistersų
vienuolis Bertoldas. Vyskupas skubiai grįžta Vokietijon skelbdamas kokia
sunki krikščionių padėtis Lečių žemėje ir jei vokiečiai nepadės pagonys
visus juos iškirs. Daugybė vokiečių tinginių ir slunkių išvyksta su
Bertoldu. Vokiečiai prievarta pradeda krikštyti lečius.
1198 metai
Ties Beverynos
pilimi, lečiai vedami Imanto sunaikino vyskupo Bertoldo armiją. Mūšyje žūva
pats Bertoldas. Su 25 laivais vokiečių karių atvyksta naujasis vyskupas,
buvęs Bremeno kanauninkas, Albertas Buksherdenas.
Lietuvių su
lenkais ir mozūrais abipusės kovos.
Lietuviai su jų
valdžioje esančiu Polocko kunigaikščiu nusiaubia Baltųjų gudų žemes
(valdomų Jaroslavo), žygio metus sudeginamas Velikije Luki priemiestis.
1200 metai
Padedami Rygos pamatai bei pastatoma Šv. Jokūbo bažnyčia. Norėdamas
išlaikyti vokiečių karius (apsisaugoti ir sudrausti pagonis) vyskupas gauna
Popiežiaus palaiminimą steigti naują vienuolių ordiną. Rygoje pagal cistersų
ordino pavyzdį įsteigiamas Miečievių (Kalavijuočių) arba Kristaus
Riterių ordinas. Ordino pareiga kovoti su pagonimis, juos krikštyti ir
vergti. Vienuoliai visuomet dėvėjo šarvus ir baltą abitą su išsiuvinėtais
dviem kalavijais: dėl to gi ir buvo vadinami miečeiviais (kalavijuočiais).
Popiežiaus remiamas Albertas ordinan sukviečia galybę vokiečių. Prasidėjo
lečių engimas ir vergimas.
Žemaičių
kunigaikštis Mantvila Baltuosiuose Guduose užima Lovatės pilį.
Tapęs visų
Juodųjų Gudų valdovu Romanas atstumia lietuvius ir praplečia savo valdas iki
Gardino bei sumuša Juodviežius (Jotvingius).
1204 metai
Romanas keliuose
mūšiuose įveikia lietuvius. Su paimtais nelaisvėn lietuviais Romanas aria
laukus.
Ties Černigovu
vyksta mūšiai, visus gudų puolimus Lietuviai atremia. Lietuvių kunigaikštis
Živinbudas įsiveržia į Baltųjų gudų žemes, Naugardo kunigaikštis juos
sumuša ir užima lietuviams priklausančią Toropeco pilį.
Ties Zavichostu
mūšyje su lenkais žūva Romanas.
Iš Kernavės į
Romano žemes su kariais tėvūnai išsiunčia Živinbudą, kuris nuniokoja
Vladimiro, Bresto, Lucko apygardas. Didysis Gudų Kunigaikštis Vladimiras
Mstislavičius Slonimo laukuose sumuša Živinbudo karius.
1209 metai
Albertas lečių
žemėje užima Kuoknesės ir Tersikės pilis. Lietuvių bendras, karalius
Visevaldas ir jo žmona Marta pakliūna Alberto nelaisvėn. Visevaldas pereina
krikščionybėn, visas savo žemes padovanoja Motinai Švenčiausiajai t.y.
Albertui. Vėliau Visevaldas pabėga Lietuvon pas savo uošvį. Žemaičių
kunigaikštis Kukovaitis mėgina atgauti Visevaldo žemes, tačiau arkivyskupo
Alberto karių neįveikęs grįžta atgal.
1212 metai
Su 15 000 karių
į lečių, estų arba igulių žemę įsiveržę gudai užima Verpelės ir Odempės
pilis. Sunaikina katalikų bažnyčias statytas vokiečių, užmuša vokiečius
kunigus, o vietiniams gyventojams liepia persikrikštyti jų tikėjiman, bei
sumokėti 10 000 svarų sidabro. Gudams pasitraukus sugrįžę vokiečiai liepia
išpažinti jų tikėjimą, priėmusius gudų tikėjimą pakaria.
Krivė Krivaitis
(vyriausias kunigas) prie Kernavės sukviečia visus vaideliotus (pagonių
kunigai). Krivė Krivaitis ragina iš visų jėgų priešintis užpuolikams,
įspėdamas apie krikščionių klastą: Arba tapsime krikščionių vergais arba
laisvi gindami tėvynę mirsime ,- nusprendžiama. Iš Kernavės išleidžiama
vytis arba lazda (t.y. Krivės Krivaičio įsakymas) visiems Lietuvos,
Žemaitijos, Lečių kariams rinktis Kernavėn. Jiems suėjus karvedžiu
išrenkamas žemaičių kunigaikštis Erdvilas. Tėvūnai skiria 3 pagalbininkus
Ekšį, Griaužį, Grumbį. Erdvilas su 15 000 rinktinių raitelių patraukia
Gudijon.
1217 metai
Po sėkmingų
mūšių su gudais užimami ir sujungiami su Lietuva Gardino, Bresto, Drohičino,
Suražo, Briansko kraštai bei pilys. Erdvilui kovojant Guduose, kitas
žemaičių karvedys Vykintas įsiveržia vaduoti pavergtų lečių. Dar vienas
žemaičių karvedys Ginvila užimdamas Polocką užkariauja beveik visus
Baltuosius gudus. Vietiniams ūkininkams suteikdamas laisves, Ginvila kraštan
grąžina senąją tvarką, tai yra 30 vyrų suėjimas (seimas) vėl tvarko Polocko
reikalus. Žemaičiai užpuola Pskovo, Selezensko, Naugardo apygardas, jas
nuniokoja ir su daugybe imtinių sugrįžta Kernavėn.
Živinbudas
įsiveržia Mozūrijon, vėliau Lenkijoje nuniokoja Kulmijos kraštą, sudegina
250 bažnyčių ir apgula Mozūrijos sostinę Plocką. Mozūrų valdovui Konradui
apmokėjus karo išlaidas (duoklę) lietuviai atsitraukia.
1218 metai
Žemaičių
karvedys Vykintas siaubia Rygos apylinkes.
1219 metai
Lečių
vaideliotai ragina savo tautiečius sukilti prieš pavergėjus (vokiečius). Su
Danijos karaliaus Valdemaro pagalba sukilimas užgniaužiamas. Estų krašte
Valdemaras užima Lindanise (šiandien Talinas) pilį ir iš ten kariauja su
estais ir lečiais. Tais pat metais pagonių krikštyti atvyksta ir žvėdai
(švedai). Danai pakaria vieną estų vyresnįjį už tai, kad tas priėmė krikštą
nuo miečeivių o ne nuo jų. Gudai tame krašte žudė tuos, kurie nenorėjo
pripažinti jų tikėjimo.
1220 metai
Lietuviai
užvaldo Juoduosius ir Baltuosius gudus. Gudai vedami savo Didžiojo
kunigaikščio Mstislavo Romanovičiaus peržengia Pripetės upę (Lietuvos
Gudijos pasienis) ir įsiveržia į Bresto apylinkes. Pasiųsti iš Kernavės
gelbėti Skirmanto atvyksta Erdvilo vedami žemaičiai. Jieseldo paupyje
Mstislavo armija sunaikinama. Lietuviai ir žemaičiai užima Pinska, Turskas.
Guduose Erdvilas palieka senąją tvarką, tik privaloma remti lietuvius karėse
(kovose). Gudai džiūgauja gavę gerus valdovus. Užimtos žemės viduryje
Erdvilas pastato Naugarduką, pilies vyriausiu skiriamas Skirmantas.
1221 metai
Likusieji gudai
su lietuviais sudaro sąjungą. Patvirtinama prekybos sutartis. Gudai kartu su
lietuviais atsiima lenkų ir vengrų anksčiau užimtas Haličo (Rausvųjų gudų)
žemes.
1222 metai
Prie pilies Kese
(Vendenas) miečeiviai sustabdo lečių žemėn įsiveržusius Baltuosius gudus.
Atskubėję lečiams į pagalbą lietuviai nuniokoja net Pskovo priemiesčius.
Krivės Krivaičio
paraginti sukyla Latviai (Lečiai). Pirmiausia Ezelio saloje sunaikinami
žvėdai (švedai). Tada visoje lečių ir estų giminėje kyla sumišimas. Užimamos
Derpeto, Felino, Odempės pilys. Visi vietiniai gyventojai grįžta į senąjį
tikėjimą. Lečiai prašo pagalbos kovai su miečeiviais net gudų. Jų surinkti
pinigai siunčiami Baltųjų gudų valdovui Jaroslavui (Pskovas) prašant
atsiųsti karių kovai prieš miečeivius. Jaroslavas pinigus pasisavina ir
prižada pagalbą kovoje ne lečiams, o miečeiviams bei sudaro sąjunga su
ordinu.
Lietuviai
sutraukę karius iš Infliantų (Latvija) prie Rušonės pilies susigrumia su
baltaisiais gudais, mūšį laimi lietuviai. Jaroslavas jo sūnūs ir apie 5000
gudų raitelių žūva.
Rygos
arkivyskupas Albertas pagalbon kviečia vokiečius. Lietuviai surinkę karius
ruošėsi pulti miečeivius, bet į Lietuvos žemes įsiveržė totoriai.
Lenkai užėmę
vieną prūsų apygardą pastato Kulmo ir Dobrynės pilis. Skiriamas pirmasis tų
žemių vyskupas Kristernas (bernardinų ordinas). Naujasis vyskupas įkalbina
Mozūrų kunigaikšti Konradą steigti pagal miečeivių ordino pavyzdį naują
ordiną. Konradas įsteigia Dobrynės Brolių ordiną. Jų įstatymas kariauti su
pagonimis ir juos krikštyti. Prūsai, lietuviai, žemaičiai žiauriai nuterioja
Mozūriją ir Lenkiją. Nusiaubtų žemių valdovai pasiskundžia Popiežiui
Honorijui. Kulmo vyskupui ir Gniezno arkivyskupui Popiežius paliepia skelbti
Kryžiaus Žygį (KŽ) prieš pagonis. Vykstantiem į KŽ suteikiami vienodi
atlaidai kaip ir vykstantiems vadoti nuo turkų Šventosios Žemės.
1223 metai
Čingischano
karvedžiai užpuola palaucius (polovcai). Palauciai ir gudai sudaro gynimosi
sąjungą. Prie Zarubo ties Kalkos upeliu totoriai sumuša gudų ir palaucių
armiją.
Į Lietuvą reikalauti duoklės atvyksta totorių pasiuntiniai. Kernavėje
Erdvilas neduodamas atsakymo totorių pasiuntinius ilgai juos vaišina ir
visaip linksmina. Tuo pat metu Vykintas su Živinbūdu atveda žemaičių,
lietuvių, juodviežių (jotvingiai) ir lečių karius (surinktų eiti ant
miečeivių). Atvykus kariams Erdvilas pasiuntiniams įteikia dvi strėles, kad
perduotu jas Čingischanui ir pasako: Siunčiu jūsų viešpačiui Čingischanui
tas strėles, kuris, nors ir pusę pasaulio užkariavo, vienok neturi tiek
ginklų, idant Lietuvos giminę, tai yra skitų, užkariautų. Įpykę totoriai
persikelia per Dnieprą ir Pripetės paupyje įkūrė stovyklą. Ryte juos užpuolė
Erdvilas. Pirmą kartą neįveikiamos Čingischano ordos buvo nugalėtos.
Neilgai trukus
miršta Erdvilas.
Čingis Chano
moneta
1225 metai
Naujuoju
kunigaikščiu išrenkamas Utenis.
Dažnos kovos su
miečeiviais (kalavijuočiai arba Livonijos ordinas). Dideliame mūšyje žūva
net arkivyskupas Avigenus de Kolona Agripina.
Tais pat metais
miršta Utenio tėvas Kukovaitis. Prie Šventosios upės ant aukšto skardžio
jam pastatomas stabas (jį matė dar Vijūkas Kojelavičius).
Lietuviai
užpuola baltųjų gudų žemes: Toropecą, Naugardą, Smolenską. Šis kraštas
prijungiamas prie Lietuvos. Grįžtantys lietuviai ties Usvietės upeliu
susikauna su jais mėginančiais sustabdyti baltaisiais gudais, mūšyje abi
pusės patiria didelius nuostolius. Žūva Dovydas Mstislavičius, vienas
lietuvių karvedys pakliūna nelaisvėn.
1227 metai
Prasideda
Popiežiaus paskelbtas kryžiaus žygis. Gauti atlaidų Prūsijon patraukė
lenkai, mozūrai, čekai, vengrai. Krivė Krivaitis visą giminę (tautą) ragina
kardu apginti laisvę. Prie Kulmo pilies kryžnešiai (kryžiaus žygio
dalyviai), miečeiviai, Dobrynės Broliai susiėmė su prūsais, žemaičiais ir
lietuviais. Skerdynės vyko dvi dienas ir naktis iš krikščionių minios liko
gyvi tik 5 kariai.
Utenis užpuola
miečeivius, žygis sėkmingas. Žygiui įamžinti pastato savo vardo pilį
(Uteną). Mirus Uteniui valdysta atitenka Šventaragiui, iki jam subręstant
vietoje jo valdys Rimgaudas.
Mozūrų
kunigaikštis Konradas iš Šventosios Žemės (Jeruzalės) pakviečia Kryžeivių
(Kryžiuočių) ordiną. Ordinui Konradas padovanoja Kulmijos ir Dobrynės žemes.
Atvykę Prūsijon vienuoliai nebeslaugė ligonių (iki tol Jeruzalėje rūpinosi
vokiečių ligoniais), bet pradėjo plėšti prūsų kraštą.
Rimgaudas užima
ir suneria su Lietuva Pinsko, Severijos, Černigovo žemes.
Didysis Gudų
Kunigaikštis Sviatoslavas pasitelkęs pagalbon Levą (Vladimiro) ir Dmitrijų
(Drucko) kunigaikščius įsiveržia Lietuvon. Ties Mogilno (Mogiliovas) pilimi
lietuviai vedami Rimgaudo susikauna su Sviatoslavo vedamais gudais. Vakarop
žemaičių rinktinė sunaikiną gudų armijos vidurį, mūšį laimi lietuviai. Po
šitos pergalės gudai mažyn (silpnyn) pradėjo eiti, o lietuviai keltis
(stipryn).
1234 metai
Jaroslavas
(Naugardo (Novgorodo) kunigaikštis) prie Toropeco įveikia lietuvius. Žūsta
300 rinktinių lietuvių raitelių. Jų ginklais Jaroslavas papuošia savo rūmus.
Miečeiviai pasitelkę pagalbon vokiečius, danus, gudus su daugiau nei 30 000
karių puola Lietuvą.
1237 metai
Krivė Krivaitis
ragina žmones ginti savo kraštą.
25 šilo
(rugsėjis) mėnesio diena:
ties Kamenes
pilimi surinktiems kariams Rimgaudas pasako kalbą kviesdamas mirti už savo
dievus ir laisvę. Po permainingos kovos miečeiviai sutriuškinami. Žūva
miečeivių magistras Folkvinas, karvedžiai Danenbergas ir Haseldorfas, 1840
Kristaus riterių (brolių) ir 27 000 kitų krikščionių. Paimtos priešų
vėliavos buvo laikomos Kernavėje Perkūno bažnyčioje. Pribaigti miečeivių
ordiną neleido totoriai. Čingischano sūnus Oktajus (Očudajus) su 300 000
raitelių pasiunčia savo karvedį Batijų (Bataju). Ties Kolomna Batajus sumuša
Didžiojo Gudų Kunigaikščio Jurgio jungtinę gudijos žemių armiją. Po šito
mūšio mokėti duoklę Batajus paliepia ir lietuviams. Atsiustiems totorių
pasiuntiniams Rimgaudas nupjausto ausis. Totoriai persikelia per Dnieprą.
Prie Kaidanovo Skirmantas pergali totorius, pats totorių karvedys gauna
galą. Skirmantas išveja totorius iš Starodubo, Karačevo ir veik visos
Severijos. Naujų Lietuvos žemių valdytojais paskiriami sūnus Liubartas ir
Pisimantas (Pryšmantas), o Naugarduko Treniota.
Tais pat metais Skirmantas ir Rimgaudas
miršta. Mirus Rimgaudui valdžia turėjo pereiti Šventaragiui, bet Rimgaudo
sūnus Mindaugas apsiskelbia Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu.
Prieštaraujančius Gedvilą, Sprudeikį, Višmutą nužudo. Už žmoną pasiima
Višmuto pačią.
1239 metai
Smolenske gudai
išžudo lietuvius. Į Smolensko kunigaikštystės sostą pakeliamas Vsevolodas
Mstislavičius.
Treniotos,
Pisimanto ir Liubarto žemes užpuola totoriai. Prie Okuniovkos upės lietuviai
sumušami, žūva Pisimantas, Liubartas, Treniota ir Andriejus (Lucko
kunigaikštis). Po šito mūšio kažkodėl totoriai metasi ant lenkų ir vengrų.
1240 metai
Gudijon su nedideliais karių būriais Mindaugas išsiunčia savo 3 brolius
Arvydą, Gedvydą, Tautvilą. Tautvila tampa Polocko, Gedvydis Vitebsko,
Arvydas Smolensko kunigaikščiais. Broliai persikrikštija gudų tikėjiman.
Iš Lietuvos Mindaugas patraukia prieš savo brolius.
1243 metai
Mindaugo
broliams padeda Rausvieji Gudai (kunigaikštis Danielius Tautvilos švogeris)
ir Miečeiviai. Prie Polocko įvyksta mūšis trukęs 7 dienas. Lietuviai mūšio
lauke palieka 8 žuvusius Lietuvos kunigaikščius (mūšio baigtis neaiški).
1245 metai
Rausvųjų gudų
kunigaikštis Danielius su Kijevo kunigaikščiu Vasilijumi užpuola Lietuvą.
Prie Slonimo lietuvių kariai pralaimi. Gudai užima Brestą, Slonimą,
Volkovyską.
1247 metai
Tautvilas
žemaičių žemę užrašo miečeiviams. Pats persikrikštija pirma į gudų vėliau į
miečeivių tikėjimą. Jis ir paskiriamas vadovauti miečeivių ir gudų bendram
žygiui į Lietuvą. Žemaičiai baisiai nusiaubiami. Kurše užimamos Embūtės,
Goldingos, Duobelės pilys ir žemės. Vorutos pilyje Danielius su gudais
apgula Kęstutį. Ištrūkęs iš apsuptos pilies Kęstutis veda Krivės Krivaičio
ir vaideliotų (pagonių kunigai) sutelktus karius. Gudai pergalimi, Kęstutis
nusiaubia Polocko ir Pskovo apygardas.
1248 metai
Mindaugas vėl
nusiaubia Naugardo ir Pskovo žemes. Prie Trotvos upės Mindaugui kelią
pastoja Gudų kunigaikštis Mykolas, vadinamas kantriuoju. Mindaugas kovą
laimi, o kunigaikštis Mykolas žūna. Grįžęs Lietuvon Mindaugas siunčia savo
pasiuntinius pas Sviatopelką, Pamarių kunigaikštį. Sviatopelkas norėdamas
nusikratyti kryžeivių valdžios jau buvo sudaręs sąjungą su prūsais (pažadėjo
pagalbą viens kitam nugalint bendrą neprietelį). Sviatopelkas sudaro sutartį
ir su Mindaugu.
Mindaugo sūnus
Vaišvilkas sudarė sutartį su Danieliumi. Vaišvilko sesuo (Mindaugo dukra)
išteka už Danieliaus sūnaus Švarno.
Einančius padėti
Mindaugui Pamarėnus kryžeiviai išmuša.
Danielius kovoja
su totoriais.
Mindaugas iš
visos Lietuvos surinkęs 30 000 karių ties Embūties pilimi susikauna su
danais ir miečeiviais, iš pasalų apsupti lietuviai pralaimi, žūsta 20 000
lietuvių. Andriejus Stuklandas miečeivių magistras persekiodamas Mindaugą
nusiaubia Žemaitiją ir Lietuvą.
Lietuvių kariai veda Gudų belaisvį
1252 metai
Rugpjūčio 7
dieną:
Miečeiviams
Mindaugas užrašo Kuršą ir Žemaičius.
Mindaugo
krikštas:
Su kunigais
Lietuvon atvyksta Rygos arkivyskupas. Mindaugas su visa šeima ir 60 tėvūnų
(senatorių) apsikrikštija. 12 tėvūnų su keliais kryžeivių vyresneisiais
išvyksta Romon pas popiežių Inocentą IV. Popiežius išsiunčia raštą
patvirtinantį Mindaugą karaliumi ir karūną, kurią jam uždėti turi
miečeiviai. Lietuvos ir Žemaičių vyskupu paskiriamas Vitas. Sostinėje
Naugarduke Mindaugas su žmona Morta karūnuojamas Lietuvos karaliumi.
Žemaičiai krikščionybės nepriima ir kryžeiviams nepasiduoda. Sunaikinę savo
namus žemaičiai pasitraukia į girias ir pelkes. Upes ir ežerus užtvenkia,
upeliai virsta upėmis, o prūdai ežerais. Kelius einančius per miškus
užverčia medžiais, o per laukus perkasa grioviais. Tą gyvenimą giriose
laikmetį primena dar ir dabar miškuose randami šuliniai (mano komentaras:
dar ir dabar galima pamatyti keletą tokių, prižiūrėtų ilgą laiką šulinių
prie Kražių, už Medžiokalnio).
1257 metai
Lietuviai ir
žemaičiai pakeičia kovos taktiką ir priešus pradeda puldinėti mažais 300
400 karių būriais.
Lietuviai
Lenkijoje užima Liubliną, pilis sudeginama. Užimama Mozūrijos sostinė
Plockas. Siaubiama Prūsija, o vietiniai vaideliotai raginami kelti savo
tautą (prūsus) kovon prieš pavergėjus.
1258 metai
Keršydamas
žemaičiams Kryžeivių maršalas Henrikas Botelis Klaipėdoje (Memelburg)
pastato mūrinę pilį. Abu ordinai sulaukę danų pastiprinimo patraukia
Žemaitijon, kaip jų sąjungininkai žygyje dalyvauja kuršiai ir prūsai
(Mackas, Sklodas ir kiti iš prūsų diduomenės). 4000 Žemaitijos raitelių
patraukia prieš kraugerius ir jų sąjungininkus. Prie Durbės upės vyksta 8
valandų mūšis, galiausiai žemaičiai palaužia kryžeivių eiles. Mūšio
pabaigoje kuržemiai (kuršiai) pereina žemaičių pusėn. Žūsta Miečeivių
magistras Ornusenas, maršalas Botelis, 1500 Kristaus riterių ir daugiau nei
10 000 vokiečių kareivių. 8 krikščionių vyresnieji dievų garbei sudeginami.
Kurše sudeginamos Karšuvos, Eisbergo, Goldingos pilys. Iš Kuršo miečeiviai
išvejami. Iki Karaliaučiaus nusiaubiamas ir Samlando kraštas (Prūsija).
Miečeiviai ir kryžeiviai guodžiasi Popiežiui ir prašo jo pagalbos :
trūksta tik 1 valandos, kad išvirstu kryžius Lietuvoje, Latvijoje ir
Prūsijoje.
1260 metai
Kovo 20 diena:
Popiežius
išleidžia bulę skelbiančią kryžiaus žygį (paėmus kryžių). Suteikiami tokie
pat atlaidai kaip ir vykstantiems vaduoti Šventosios Žemės, einantys žygin
atleidžiami nuo buvusių skolų ir palūkanų.
Prieš 40 metų
užkariauti kryžeivių sukyla Prūsai. Lietuviai įsivėlę į karus su gudais,
miečeiviais ir totoriais negali suteikti pagalbos prūsams. Fogtai ir
šaltyšiai (kryžeivių vyresnieji) pilyse uždaro visas grūdų atsargas.
Prūsijoje prasideda badas.
1261 metai
Prūsus palaiko
net kai kurie vokiečiai, kurie pereina Prūsų pusėn. Mūšyje prie Elblongo
Magistras Grumbachas prūsų tarpe sugavo net du savo Ordino brolius, abu juos
sudegina gyvus. Dėl tokio poelgio kiti Ordino broliai apskundė magistrą
Popiežiui, už tai tas iki gyvos galvos buvo įkalintas.
Gerindamasis
miečeiviams po savo mirties Mindaugas jiems užrašo savo karalystę. Tačiau
žemaičių raginamas Mindaugas išsižada krikščionybės. Jo žmona ir 60 Lietuvos
seniūnų atsisako pereiti pagonybėn, Mindaugas juos visus nužudo. Perėjęs
Mozūrus Mindaugas įsiveržia Prūsijon. Prūsija klaikiai nusiaubiama. Popo fon
Osterna regėdamas tokį kraujo praliejimą ir tiek nelaimių išsižada
magistrystės.
Naujasis
magistras Elmerikas fon Reichenbachas sulaukia pagalbos iš Vokietijos
atvyksta Frizų valdovas Vilhelmas. Greitai Vilhelmas nuo Lietuvos kardo
gauna galą.
1262 metai
Prie Lenevardeno
pilies Latvijoje Mindaugas sumuša miečeivių armiją.
Su savo žentu
Švarnu užpuola Mozūrus. Atsitiktinai nelaisvėn pakliūna Mozūrų kunigaikštis
Konradas ir jo sūnus Ziemovitas. Švarnas nužudo Ziemovitą, Mindaugas už
gautas nuo Mozūrų dovanas paleidžia Konradą.
1263 metai
Į Prūsiją
Popiežiaus paraginti atvyksta kovuose su turkais patyrę Vokietijos,
Lenkijos, Čekų, Moravų kariai. Pirma užpuolama Natanga. Kryžininkų armija
padalinama į dvi dalis, viena dalis lieka stovykloje, kita patraukia
naikinti prūsų. Išsiskyrusi kryžininkų armija sunaikinama. Paimtas nelaisvėn
Magdeburgo komendantas Hirchalsas dievų garbei sudeginamas. Prūsai su
Žemaičiais užima Heilsbergo, Kroicburgo, Ragainės, Bartenšteino pilis.
Apgulamas Karaliaučius. Apsuptiems kryžeiviams atskubėjęs padėti Markos
kunigaikštis nutraukia Karaliaučiaus apgultį. Samlandų ir žemaičių karvedys
Svaina vėl apgula Karaliaučių. Kryžininkams atskubėjęs pagalbon Liubekiečių
laivynas neįstengia nutraukti apsiautės. Išsiveržus iš pilies kryžininkams
ant tilto įvyksta lemiamas mūšis. Pagonys negalėdami išskleisti savo karių
pralaimi. Žūsta 5000 prūsų karių ir abu karvedžiai Svaina bei Glandas. Iš
Elblongo ordinan atvyksta nauji kariai. Mindaugo sustiprinti prūsai prie
Liubavos pilies vėl nugali kryžeivius. 40 brolių, ordino magistras
Reichenbachas, bei 10 000 jo karių gauna galą.
Mindaugas
užpuola miečeivius.
Kovo 4 diena
užima Pernavos pilį (Piarnu?), prie Diunamundės pilies jis sumuša miečeivių
armijos likučius.
Mindaugas
užpuola gudus ir užima Naugardo, Smolensko, Černigovo kunigaikštystes.
Mozūrijoje
persikėlę per Vislą Mindaugo kariai įsiveržę Lenkijon užima Lenčicijos
kraštą. Mindaugas tuo metu lieka Lietuvoje prie sergančios žmonos. Karalienė
miršta. Į laidotuves atvyksta vėliuonės sesuo Daumanto žmona, ją Mindaugas
pasilieka sau už žmoną. Daumantas susinėręs su Žemaičių kunigaikščiu
Treniota naktį prie Gardino, karinėje stovykloje, nužudo Mindaugą ir du jo
sūnus Ruklį ir Rupeikį (sako Daumantas buvo papirktas miečeivių).
1265 metai
Treniota užėmęs
Tautvilo žemes patį Tautvilą užmuša. Keturi Mindaugo kariai nužudo Treniotą.
Mindaugas palaidojamas prie Naugarduko, jo garbei supilamas aukštas kalnas.
Kernavėn Krivė Krivaitis sukviečia visą
giminę. Ilgai seniūnai svarsto ar Vaišvilkas (Valstininkas) ar Švarnas
(gudas) Mindaugo žentas Drohičino ir Lucko kunigaikštis bus nauju valdovu.
Valdovu išrenkamas Vaišvilkas. Grįžęs iš Atos vienuolyno Graikijoje Haliče
jis buvo vienuoliu ir kunigu. Nemuno skardyje prie Gardino pastatė
vienuolyną kur ir gyveno. Tapęs Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu pradeda
persekioti tėvo žudikus. Daugiau nei 300 lietuvių šeimų pabėga į Pskovą, jų
palikuonys Maskolijoje aukščiausia diduomene tebėra ir šiandien. Lietuvoje
prasideda vidaus kovos.
1266 metai
Lenkų valdovas
Boleslovas Gėdingasis iš Zavichosto pilies įsiveržia juodviežių (jotvingių)
žemėn. Juodviežiai vedami Komato susikauna su lenkais. Beveik visa
juodviežių giminė (tauta) žūsta viename mūšyje, žūva ir Komatas. Užimtą ir
nusiaubtą kraštą lenkai pavadina Polese (nūdien maskolių dirbtinai sukurta
Baltarusija).
Vaišvilkas ir
Švarnas užpuola Lenkiją, Sandomiro kraštas nuniokojamas. Grįžtančius
lietuvius pasiveja Boleslovas ir juos sumuša. Vaišvilkas su Švarnu vos
išsigelbsti. Žemaičiai nusiaubia Sambijos kraštą ir nesėkmingai apgula
Vėluvos pilį.
Boleslovas
Gėdingasis užpuola ir nusiaubia Švarno žemes.
Daumantas su
gudais užpuola Lietuvą . Jis nusiaubia kunigaikščiui Girdeniui
priklausančias Braslavo žemės.
Vaišvilkas
sugrįžta Ugrovsko vienuolynan. Valdove lieka jo sesuo.
1267 metai
Gruodžio 9 dieną Vladimiro kunigaikštis Levas Švento Mykolo vienuolyne nužudo besisvečiuojantį
Vaišvilką.
1268 metai
Miečeiviai užima
Jelgavą (Mintaują). Prūsijon su 60 000 vokiečių, čekų, moravų, silezionių,
vengrų, lenkų karių atvyksta Čekų karalius Otokaras. Otokaras patraukia
Žemaitijon. Šalčiai (Šalaujai) ir žemaičiai įveikia kryžeivius.
Lietuvos
Didžiuoju Kunigaikščiu Kernavėje pakeliamas Utenio sūnus Šventaragis.
Prūsijoje sukyla
pagezonys su Linkumi ir Bartenšteino prūsai su Divoniu. Prie Marienverderio
prūsai sumušami. Prūsų dvasia visiškai palūžta kai Karaliaučiuje
apsikrikštija pats Krivė Krivaitis. Prūsams pagalbon atskuba žemaičiai. Prie
Zirgūnės upės jie sumuša ordino karius. Žūva 12 brolių ir 5000 raitelių.
Apsisaugoti nuo žemaičių Kulmijoje Ordinas pastato Štarkenburgo pilį. Prūsų
gentis sūdaujai vedami Skomanto užpuola Kulmiją, sunaikina Liubavos pilį ir
įsiveržia iki Birgelavos. Traidenis atsiunčia į pagalbą sūdaujams 30 000
karių paramą. Susijungusios sūdaujų ir lietuvių kariuomenės nusiaubia beveik
visa Mozūriją, Kujaviją ir Lenčicą. Įsiveržę Lietuvon totoriai priverčia
lietuvius grįžti kautis su jais. Divonis su barčionimis (Bartai) apgula
Šenzės pilį. Žuvus Divoniui barčionys nutraukia apgultį. Pagezonys užima
Vartenbergo pilį, apgula Elblongą, tačiau žuvus jų vadui pilies apgultis
nutraukiama.
1271 metai
Ditrichas fon
Goteslebenas ir Konradas fon Tirbergas garsūs kryžeivių karvedžiai sulaukę
karių iš Boleslovo (paragintas Kujavų vyskupo siuntė šią pagalbą)
pirmiausiai apgula Natangų pilį ginama 2000 prūsų, po trijų dienų apgulties
pilis paimama. Galiausiai kryžeiviai pergali prūsus, kurių 12 000 mūšio
lauke išguldo. Lietuviai ir žemaičiai įsivėlę į kovas su totoriais, gudais,
miečeiviais nebegalėjo paremti prūsų. Prūsai galutinai pralaimi. Paskutinis
prūsų karvedys Herkus Montė pelkėse pagautas kryžeivių komendanto Henriko
Švenbergo gyvas pririšamas prie medžio ir išpylojamas (perpjaunamas su
pjūklu). Varmijos karvedys Glapas, išduotas savo draugo, arkliais
sudraskomas Karaliaučiuje. Tik apsupti pagezonys dar ilgai gynėsi Milenu
pilyje, galiausiais atskubėjus į pagalbą žemaičiams jie sumuša apgulėjus.
Žūsta 7000 kryžeivių ir Christburgo pilies komendantas Elvichas fon
Goldbachas.
1273 metai
Kryžeivių
magistras Tirbergas visomis jėgomis užpuola pagezonių kraštą. Po sunkių
mūšių pagezonys palieką kraštą ir persikelia gyventi ties Gardinu Lietuvon.
1274 metai
Sūdaujai užpuola
Kulmiją. Kryžeivių karvedžio Šenebergo pergalėti sūdaujai atsitraukia savan
kraštan.
Žemaičių
karvedys Stuma sugriauna Plovistės pilį, sudegina Torunės, Graudeco,
Marienverderio, Satirino, Christburgo pilis. Sudeginę Lipanovės ir Redino
priemiesčius jie grįžta namo kautis su miečeiviais.
Žiemos metu ties
Ezelio sala (Latvijoje) žemaičiai sumuša miečeivius. Žūsta ordino magistras
Otas, 50 brolių ir daugiau nei 6000 raitelių. Surinkę likusius karius ties
Diunamiundės pilimi miečeiviai su grįžtančiais lietuviais dar kartą
susikauna ir galutinai sumušami.
Traidenis
pradeda keršyti už Vaišvilko nužudymą. Rausvųjų gudų žemėn jo pasiųstas
žemaičių kunigaikštis Gabeta užima Drohičino pilį. Ties Slucko pilimi
lietuviai susikauna su Haličo kunigaikščiu Romanu ir jo sūnumi Olga,
Smolensko kunigaikščiu Glebu, Vladimiro kunigaikščiu Levu ir jiems
atvykusiais pagalbon totoriais. Lietuviai atsitraukia (mūšis be aiškio
baigties), o gudai apgula Naugarduką.
Sumušę
Žemaitijoje miečeivius, kur mūšyje kartu su 20 brolių nukaunamas magistras
Andriejus fon Vestfalenas, lietuviai ir žemaičiai vedami Traidenio brolio
Sirpučio užpuola Naugarduke gudų ir jų sąjungininkų totorių apgultus
lietuvius ir iš Prūsijos persikėlusius pagezonius. Ties Kamene įvyksta
mūšis, gudai ir totoriai traukiasi. Prie Volkovysko lemiamą mūšį laimi
lietuviai ir žemaičiai.
Tais pat metais
miršta Šventaragis. Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tampa jo sūnus
Gereimantas. Pagal papročius Šventaragis kartu su 2 tarnais sudeginamas.
1275 metai
Sirputis ir
Traidenis pereina Mozūriją, Kujavus, Lenčiciją, Kulmiją. Sako nelaisvėn buvo
parvaryta 40 000 lenkų ir vokiečių.
Su Gerimantu
kryžeiviai sudaro taikos sutartį: kryžeiviai nepuls Žemaitijos ir Lietuvos,
lietuviai ir žemaičiai nepadės prūsams.
Žemaičiams
patraukus ant gudų ir totorių miečeiviai užpuola žemgalius, o juos įveikę
ant Dauguvos krantų pasistato Dinaburgo (Daugpilis) pilį.
1279 metai
Kovo 9 dieną
su miečeiviais ties Ašradės pilimi susikauna žemaičių lietuvių kariai
vedami Trobio ir Giligino. Miečeiviai pralaimi netekdami magistro Raceburgo,
maršalo Tyzenhauzeno, karvedžio Gelardo, 71 brolio ir 9000 raitelių.
Žemaičiams paėmus Ordino vėliavą Revelio (Talino) gubernatorius mėgina iš jų
atkovoti vėliavą, bet jo dalinys sumušamas. Dinaburgo pilis sugriaunama.
Žemgaliai atvaduojami. Dievų garbei keli belaisviai sudeginami. Kernavėje
Perkūno bažnyčioje pakabinama paimta Ordino vėliava (karūna) su Švenčiausios
Mergelės Marijos atvaizdu.
1280 metai
Leška Juodasis
ties Sandomiru sumuša lietuvių gudų karius vedamus Kijevo kunigaikščio.
1281 metai
Lietuviai
atkeršydami lenkams išvaduoja Jodviežijos (Jotvingių) žemę, kuri nuo
Mindaugo laikų buvo užimta lenkų. Vietiniai gyventojai grįžta pagonybėn.
Traidenis norėdamas apsaugoti žemę nuo lenkų pastato Raigardo pilį.
Gereimantas
tęsdamas tėvo (Šventaragio) įžadus Vilniuje pastato didingą Perkūno bažnyčia
(šiandien jos vietoje stovi Vilniaus katedra). Bažnyčia buvo 150 mastų
ilgio, 100 mastų platumo, 15 mastų aukštumo, be stogo, turėjo vienas durys,
įėjimas per koplyčia kurioje buvo laikomos šventybės ir kiti ypatingi
daiktai. Po bažnyčia buvo rūsys kuriame laikė šventus žalčius ir varles. Ant
čiukuro buvo 16 mastu bokštas. Koplyčia pastatyta iš plytų, bažnyčia iš
kūlio (lauko akmenys). Priešais koplyčia stovėjo altorius iškeltas ant 12
laiptų. Kiekvienas laiptas apjuostas stulpeliais ir pustrečio masto platumo,
o trijų aukščio, o devynių ketvirtainių platumo, jo šonai taurų ragais
papuošti. Viso altorius aukščio 35 mastai. Kiekvienas laiptas skirtas
Zodiako (Saulės) ženklui. Aukščiausiai Vėžio ženklas, žemiausiai Ožiaragio.
Ant laiptų buvo vaškinės ženklų figūros. Dieną ir naktį ant aukščiausio
laipto deginama amžinoji ugnis. Viršuje altoriaus buvo įšlaitė, kad nei
lietus nei darganos nei vėjai negalėjo ugnies užgesinti (atvirkščiai ugnis
sustiprėdavo). Altoriuje įrengti kambariai skirti laikyti aukojimo indams.
Šalia bažnyčios saulėtekio pusėje buvo Krivės Krivaičio rūmai, jų viršuje
bokštas stebėti Saulę ir Žvaigždes, iš jų nustatydavo kuris mėnuo ir pirmą
mėnesio dieną degindavo ant to mėnesio laipto auką. Į bokšto sieną kas metą
būdavo įmūrijama plyta, kuri metų skaičių rodė. Nemunaičiuose viena pranašė
apreiškė Šventaragiui, kad šventykla stovės iki pagonijos pabaigos ir
liepusi padirbti 101 apvalią plytą su ženklais žyminčiais laimingus ir
nelaimingus metus. Viena plyta buvo su dvilypiu kryžiumi. Pranašė pasakė
tam ženklui atėjus bus žūtis šiuos bažnyčios ir pagonybės pabaiga.
Miršta
Gereimantas.
Kernavėje
Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu išrenkamas Traidenis arba Trydis. Tačiau
kiek ilgai jis valdė neaišku, nes 10 metų bėgyje Didžiaisiais Kunigaikščiais
buvo: Nerimantas arba Narmantas, Alša, Daumantas, Giedraitis, Traidenis arba
Trydis.
Iš visų prūsų
tik šalaujai ir sūdaujai bekovojo su Kryžininkais. Padedami žemaičių ir
lietuvių jie sumuša atvykusiu juos nugalėti kryžeivių karius, žūva Tapiavos
komendantas Bajeris (dėl savo žiaurumo pagonių pramintas baidykle).
Likusi gyva
Prūsų diduomenė pereina krikščionybėn. Apsikrikštija net Skomantas, sūdaujų
karvedys.Vietoje jo sūdaujai išrenka Vadalį, kuris greitai žūsta mūšyje.
Naujasis karvedys Kurtengerdis su 1600 karių pasiduoda kryžeiviams ir
persikrikštija. Sekantis sūdaujų karvedys Gedetas su 1500 karių paseka
pirmtakų pėdomis. Kryžeiviai užima paskutinę sūdaujų pilį Kiemenavą
vadinamą. Likę sūdaujai sudeginę savo gerą pasitraukia Lietuvon.
1283 metai
Per 62 metus
trukusius karus Kryžeiviai galutinai pavergia prūsus. Prūsams uždraudžiama
skaityti ir rašyti prūsiškai, idant užmirštų savo bočių ir prabočių
papročius.
Pskovo
kunigaikštis Daumantas užima Polocko kunigaikštystę ir pradeda siaubti
Lietuvą.
Žemgaliai
padedami žemaičių sumuša miečeivių karius, žūva 33 broliai, 18 iš jų
pakliuvo nelaisvėn gyvi, vieni buvo nužudyti, kiti užsodinti ant laukinių
arklių ir paleisti į miškus, kitus kaip auką dievams sudegino gyvus.
Traidenis
įveikia Daumantą, jo užimta dalis susigrąžinama.
Lenkai užpuola
Juodviežių žemę. Traidenis su 14 000 raitelių įsiveržia ir užima Liublino
žemę. Grįžtančius su grobiu lietuvius Lešekas Juodasis sumuša prie Narevo
upės. Pergalei prieš lietuvius įamžinti Liubline pastatoma Švento Mykolo
bažnyčia.
Traidenis
išleidžia įsakymą draudžianti kariams trauktis iš mūšio lauko, keldamas
Juodviežių pavyzdį.
Daumantas
nusamdo 6 gudus kurie nužudo Traidenį.
Daumantas su
Gudais patraukia Lietuvon ketindamas pasiskelbti Didžiuoju Kunigaikščiu.
Traidenio sūnus Rimantas palieka vienuolyną (buvo vienuolis) ir su lietuvių,
žemaičių, juodviežių kariais prie Braslavo sumuša Daumanto karius, patį
Daumantą perverdamas ragotine (ietimi). Rimantas atsisako jam siūlomo
Didžiojo Kunigaikščio titulo, perleisdamas jį karvedžiui Vyteniui, o pats
sugrįžta vienuolynan.
Vaikystėje
Vytenį, dar vadinama Buivydu, Ariogaloje vaikų būryje pamatė (išskyrė)
Traidenis, nuo tada jis buvo Traidenio globoje. Traideniui žuvus Kernavėje
Vytenis išrenkamas Didžiuoju Kunigaikščiu.
Pirmiausiai jis
užpuola lenkus kur nusiaubia Lukovijos ir Sandomiro apygardas.
Lietuvių kariams
esant Lenkijoje Lietuvon įsiveržia Miečeiviai prieš tai sudarę sąjungą su
Daumanto sūnumi Pelužiu. Jie užima Bisėnos pilį, bet grįždami Nemunu ant
ledo įlūžo prarasdami visą grobį ir daug karių. Kryžeiviai kartu su Pelužiu
apgula Gardiną. Grįžę iš lenkų lietuviai atremia puolimą ir vėl užpuola
Lenkiją. Lietuviams talkina Numa ir Derskas šalaujų (prūsai) karvedžiai.
Kai kuriuos
prūsų gentys kviesdamos pagalbon Lietuvius ir Rugijos (dabar Riūgeno,
Vokietija) salos kunigaikštį vėl mėgina sukilti. Skubantys jiems pagalbon
Rugijos kunigaikštis ir jo kariai žūva mūšyje su Kryžeiviais. Lietuviai ir
žemaičiai kaudamiesi su gudais prūsams negali padėti. Galiausiai šalaujai
vedami savo karvedžio Girdiliaus persikelia Lietuvon.
1285 metai
Lietuviai ir
Žemaičiai nuterioję Naugardo, Pleskavo apygardas įsiveržė Maskvos arba
Maskolių žemėn. Netoli Maskvos jungtinė maskolių ir Dmitrovo žemių kariauna
sumuša lietuvius. Lietuvių karvedys Dementas ar Damantas paimamas nelaisvėn.
Lietuvoje
vasaros metu siautėjo vabalai vėžio didumo, vabalui įgėlus žmogus mirdavo.
1286 metai
Pelužis su
Ragainės komendantu Musnenu, 2 ordino broliais ir 20 rimčiausių raitelių
vieno didiko vestuvių metu Žemaitijoje, naktį prisėlinę nužudo 70 žemaičių
ir lietuvių didikų.
Kurše miečeiviai
užima ginama žemaičių Duobelės pilį.
1287 metai
Vytenis
nusiaubia Dobrynę, Lietuvon parvedami 9000 imtinių (vergų). Toliau jis
siaubia Sambiją. Prie Heilsbergo ir Bartenšteino Vytenis sumuša magistro
Aremo vedamus karius. Magistras, 30 brolių ir 9000 kryžeivių žūva.
1288 metai
Prie Dauguvos
žemaičiai sumuša miečeivius, žūva ordino magistras Širburgas, 33 broliai ir
8000 kareivių. 16 miečeivių vyresniųjų paaukojama dievams sudeginant.
Popiežius
skelbia kryžiaus žygį prieš lietuvius ir žemaičius. Žygin patraukia lenkai,
mozūrai, silezionys, čekai, moravai. Krivė Krivaitis apskelbia vicę (vytį
arba žinią savo lazdos pagalba), kad visa senųjų skitų, sarmatų giminė
ginkluotus ginti savo laisvės ir ūkės (valstybės). Vaideliotai visus skatina
ir drąsina kilti kovon. Vytenis su kariais Žaliojoje girioje laukė
atvykstančių kryžininkų. Kryžiaus žygyje lenkai susivaidija su mozūrais, tuo
pat Lenkų Sandomiro, Seradzės ir Krokuvos žemes užpuola totoriai, taip šis
Kryžiaus žygis baigiasi. Lietuvos raiteliai nusiaubia Sambijos kraštą.
1290 metai
Magistras
Meinhardas apgula Kolainių pilį nepaprastai narsiai ginama 120 žemaičių
raitelių. Atvykstantį pastiprinimą palaikę už žemaičius, kryžiuočiai
atsitraukia. Pilies komendantas Surminas su likusiais gyvais kariais (viso
12) išgabena pilyje buvusius turtus, pilį sudeginą. Atgal parskubėję
kryžiuočiai randa tik pilies degėsius.
Surminas
pasinaudojęs savo kario Nodos patarimu privilioja kryžiuočių laivus prie
Nemuno kranto ir visus juos sunaikina.
Balgos pilies
komendantas Henrikas Cukšvertas su 1500 rinktinių raitelių prie Narevo ir
Elėjos upių sumuša žemaičių karvedžio Jazbučio kariauną.
1291 metai
Karaliaučiaus
komendantas Bertoldas Brunheimas nusiaubia Lietuvą bei išsiveda 700
diduomenės imtinių (įkaitų). Apsaugai nuo Kryžiuočių ordino plėšiamųjų žygių
Junigedos apylinkėse Vytenis pastato pilį.
Brunheimas užima
Mederabės pilį. Magistras Meinhardas su atvykusiais vokiečių, čekų, moravų,
lenkų kariais nusiaubia Paštuvos ir Gaižuvos apygardas.Grįžtančius iš žygio
kryžeivius užpuola žemaičių kunigaikštis Jazbutis. Dvikovoje kardu Jazbutis
sužeidžia bei nukerta vieną pirštą Cukšvertui, bet pats nuo jo kalavijo
žūsta. Mūšis baigiasi, žemaičiai atsitraukia. Klasta Cukšvertas užima
Junigedos pilį.
1292 metai
Lenkų karalius
Vladislovas Mastinis kartu su sūnumi ir kryžeiviais patraukia į Lietuvą.
Lietuviai ir žemaičiai vedami Vytenio pastoja jiems kelią. Vytenis sumuša
jungtinę Lenkijos - Ordino kariauną. Gelbėdamas sužeistą Lenkų karalių ir jo
sūnų žūsta ordino maršalas. Mūšyje žūva daugiau nei 10 000 priešo karių.
Grįžę namo žemaičiai ir lietuviai savo bažnyčias išpuošia lenkų karūnomis
(vėliavomis). Nuo to karto lenkai nebeketėjo daugiau eiti į Lietuvą.
Vytenis Prūsijon
išsiunčia vaideliotus ragindamas prūsus sukilti.
Vytenis užpuola
Lenkus. Kiekvienam žygyje dalyvavusiam kariui teko po 20 imtinių (vergų).
Lenčicijos kunigaikštis Kazimieras grįžtančiam Vyteniui mėgina pastoti
kelią, bet su visais savo kariais gauna galą. Po šito žygio Vytenis ir
mozūrų kunigaikštis Boleslovas sudaro laisvos prekybos ir netrukdomo
judėjimo savo kraštais sutartį.
Ginamos lietuvių
žemaičių daugiakartinius kryžeivių antpuolius atlaiko Junigendos ir Vistos
pilys.
1293 metai
Vytenis
nusiaubia Prūsiją. Karaliaučiaus komendantas Konradas Štange žemaičiuose
užima Mingedėnų (Medingėnų ?) pilį, visus gyventojus išveda vergijon.
3 mėnesius
Vytenis siaubia Prūsiją.
1294 metai
Vytenio kariauna
apsupama ir sunaikinama, žūsta daugiau nei 9000 karių, Vytenis iš apsupties
prasiveržia, mūšyje žūva ir ordino maršalas.
Kryžeiviai
nusiaubia Pieštvės traktą, sunaikina Krivės Krivaičio buveinę (sostinę)
Romovą (Ramovę), apiplėšia Pagraudės ir Vaikių (Žemaitija) apygardas.
1295 metai
Vytenis
atnaujina sutartį su Mozūru kunigaikščiu Boleslovu. Mozūrijoje Viznos pilyje
įsikuria lietuvių įgula. Kryžeiviai pilį sunaikina. Lietuviai ją atstato.
Iš Lietuvos
atėjusių vaideliotų paraginti Prūsijoje sukyla sambiai, natangai. Jie užima
Bartenšteino pilį. Užpuldinėja Karaliaučių ir krašte gyvenančius vokiečius.
Savo vadu natangai ir sambiai išsirenka Naudiotą. Kryžeiviai norėdami
sulaikyti nuo pagalbos prūsams Vytenį, užpuola Gardiną ir visi mūšiuose
žūsta. Kita kryžeivių dalis vedama komendanto Libincelio užima Kiumelio
pilį. Atskubėję padėti pilėnams gardiniečiai sumušami.
1296 metai
Nusiaubę Tilžės
ir Karaliaučiaus apygardas žemaičiai išsivaro daugybę imtinių. Žemaičius
sustabdyti mėgindamas žūva kryžeivių maršalas Meinhardas.
Prie Gardino
Vytenis sumuša Zigfrido (Balgos), Cukšverto ir Bertoldo (Karaliaučius)
komendantų karius.
Rygiečiai prašo
Vytenio globos bei apsaugos nuo Miečeivių (Kalavijuočių) ordino.
1297 metai
Kernavėje
patvirtinama Vytenio ir rygiečių sutartis. Vytenis apgula ir užima
miečeiviams priklausančią Karkuso (Latvijoje) pilį.
1298 metai
Birželio mėnesį
netoli Pernavos pilies, prie Treiderės upės, Vytenis sumuša jam kelią (atgal
į Lietuvą) pastojusią miečeivių armiją, žūva miečeivių magistras, 50 brolių
ir 7000 raitelių. Lečių kraštas lietuvių nusiaubiamas ir apiplėšiamas. Kita
lietuvių dalis prie Naumilės pilies su Karaliaučiaus komendanto Brunheimo
pagalba sumušama, žūsta 3000 lietuvių.
Vytenis užima
Štrasburgo pilį.
1299 metai
Kryžeiviai
nesėkmingai apgula Junigedos ir Pieštvės pilis.
1300 metai
Iš Lečių
pasitraukęs Vytenis nusiaubia Kulmijos žemę (Prūsija).
1301 metai
Kryžeivių
magistras Konradas nusiaubia Karšuvėnų apygardas (Žemaitija).
Aukaimio pilies
komendantas Draika (Šalaujas) su savo sūnumi Pinu išduodą pilį kryžeiviams.
Ragainės komendantas Vobradas ją užima. Ragainėje su šeima Draika
apsikrikštija.
1302 metai
Lenkų ir Gudų
kova dėl Liublino. Po 57 metų Gudų (tarp jų būta ir lietuvių) viešpatavimo
Liubline, lenkai juos išveja.
1303 metai
1297 metais
Tukams iš Šventosios Žemės išginus krikščionis, daugybė jų patraukia
krikštyti lietuvių ir žemaičių.
1304 metai
Reino valdovai
Onembergas ir Vintimelis nusiaubia Gardino apygardą.
Ragainės
komendantas užima jam išduotą Svirtilos (lietuvių komendantas) Aukaimio
pilį.
1305 metai
Vis labiau
Kryžininkams veržiantis į Lietuvą, Kernavėje Vytenis padaro visuotinį
Lietuvos ūkininkų suėjimą (seimą). Tuo metu Sambijos valdytojas Pilypas de
Olandia įsiveržia Žemaitijon. Vytenis su 1500 rinktinių karių grįžtantį
Pilypą sumuša. Prie Gardino jis 3 kartus atremia kryžeivių puolimus. Ties
Dubne sumušami Žemaitijon įsiveržę miečeiviai, žūva miečeivių komendantai
Umeris, Stovenas, Ozenas, 12 brolių ir keli tūkstančiai paprastų karių. Iš
mūšių sugrįžę lietuviai toliau tęsia sueimą svarstydami kaip apginti krašto
laisvę.
1306 metai
Po sueimo,
kuriuo sprendimai neišliko, ties Gardinu Vytenis surenka visą Lietuvos
galybę ir per Mozūriją patraukia Lenkijon. Užima ir nusiaubia Kališo,
Stavišino vietovės. Kryžeivių magistras Albertas liepia apgulti pustuštę
Gardino pilį. Gardinas apsupamas. Prasidėjęs Saulės užtemimas ir baisus
uraganas nutraukia prasidėjusią apgultį. Atsitraukdami kryžeiviai sudegina
miestą ir rūmus. Karaliaučiaus komendantas Everardas su 6000 raitelių ir 100
brolių vėl apsiaučia Gardiną. Atvykus Vytenio pastiprinimui pilėnai
kryžininkus sumuša, kurių žūsta apie 4000.
1307 metai
Žiemą į
kryžeivių ordiną atvykus Germanų valdovui Jonui Sponheimui, kryžininkai
siaubia Lietuvos vietoves ir kaimus, tačiau dėl neužšalusių pelkių ir upių
žygis nutraukiamas.
Atėjus vasarai
prie Jūros upės (Žemaitija) kryžeiviai sudegina Putvių miestą.
Iš netyčių
kryžininkai užklumpa ir sunaikina Bisėnos pilies įgulą. Karšuvėnų apygarda
taip žiauriai nusiaubiama, kad jos gyventojai išsikelia Lietuvon.
Kryžeiviai
sudegina Strovytės ir Berunytės pilis.
Papirktas Putvių
pilies komendantas Spudas ją išduoda kryžeiviams, o pats Karaliaučiuje
apsikrikštija.
Rudeni Lenkijoje
lietuviai su žemaičiais nusiaubia Suražo ir Kolišo apygardas. Sugrįžę iš
Lenkijos užpuola Daumanto užimta Polocką ir jį susigrąžina. Miesto valdytoju
paskiriamas Vytenio sūnus Vainius.
1308 metai
Žemaičiai
surinkę 5000 raitelių karvedžiais išsirinkę Sudargą ir Manstonį užpuola
Sambiją (Prūsija). Žygis sėkmingas.
Kryžeiviai
pavergia visus Prūsus: užima Pamarį, Kujavus ir Mikalau žemę.
Tais pačiais
metais iš Venecijos į Marienburgą (Šv. Mergelės Marijos miestas) persikelia
Kryžeivių ordino magistras.
1309 metai
Latvių žemėje
miečeiviai vėl susivaidija su Rygos arkivyskupu. Rygiečiams pagalbon ateina
Vytenio sūnus Galežute. Miečeiviai sumušami, su daugybe belaisvių ir galybe
turtų Galežutė grįžta Lietuvon. Sūnui bebūnant Infliantuose (Latvijoje)
Vytenis su likusiais kariais nusiaubia Sambiją ir Notangiją, grįždamas
vergijon parsivaro 500 vokiečių diduomenės.
1311 metai
Dviem kryptimis
Lietuvon ir Žemaitijon įsiveržę kryžeiviai nusiaubia Gardino ir Pagraudės
apygardas.
Su 14 000
raitelių Vytenis nusiaubia Varmiją, sudegina Heilsbergo, Varmijos pilis ir
Lietuvon parvaro 1400 mergaičių.
Įsiveržęs
Bartenšteino apygardon Vytenis apsupamas, jo kariai sunaikinami. Tos
pergalės atminimui Torunės vietovėje kryžeiviai pastato vienuolyną. Iš
apsupties prasiveržęs, sužeistas galvon, Lietuvon grįžta Vytenis. Iš ten per
slaptus pasiuntinius susisiekia su Prūsų vaideliotais ir ragina juos kelti
gentį prieš krikščionis.
1312 metai
Iš Prūsijos
kryžeiviai išveja visus vaideliotus (pagonių kunigai). Tais metais Prūsijoje
nutrūksta Zamolskio ir Vaidevučio dorybės mokslas. Nebelieka Prūsijoje
senųjų mokytojų.
Kryžeiviai
užpuola Žemaitiją. Mansfeldas naikina Pagraudės apylinkes. Žemaičių
karvedžiai Manstonis, Sudargas, Masius su maža kariauna nesėkmingai mėgina
išlaisvinti nelaisvėn varomus tautiečius. Kita įsiveržusių kryžeivių dalis
ties Gardinu ir Bisėna sunaikinama.
Ordinui kovose
praradus didžiąją dalį vienuolių (brolių), į išmuštų 67 brolių (vienuolių)
vietą magistras priima paprastus karius.
Neįstengdami
įveikti ant Nemuno skardžių stovinčių Lietuvos pilių kryžeiviai jas puola su
laivais.
1313 metai
Kryžeivių
laivynas apgula Junigedos pilį. Puolimui atremti su savo laivynu Vytenis
pasiunčia Surmina. Kryžeivių laivynas sudeginamas, Nemune žūsta 4000
kryžininkų. Laivų mūšyje žūva ir Surmino brolis Goštautas.
Žiemą Varnių
apylinkes nuniokoja kryžeivių maršalas Henrikas. Naktį 5 žemaičiai slapčia
prasigauna Henriko stovyklon ir nužudo visus kryžeivių vyresniuosius.
Tas pats
Henrikas apgula Naugarduką. Atskubėjęs pagalbon Gardino pilies komendantas
Daujotas sumuša Henriko karius.
Žemaičiai apgula
Tilžės ir Raginės pilis, jų apylinkes jie nusiaubia ir daug imtinių išsivaro
Žemaitijon.
1314 metai
Prūsijoje
Vytenis apgula Christmemelio pilį. Iš Karaliaučiaus atskubėję padėti
apsiaustiesiems žūva 3000 kryžeivių, pilis kartu su gynėjais sudeginama.
Ordino magistras nespėjęs pavyti besitraukiančių lietuvių nusiaubia
Žemaitiją. Vytenis apėjęs magistro karius vėl siaubia Prūsiją.
1315 metai
Lietuvoje dėl
kažkokios ligos krenta (miršta) beveik visi galvijai. Iš Egipto atvykę
kryžininkai prūsų ir latvių kraštan atneša marą, kuris paplinta Lietuvoje ir
Žemaitijoje.
1316 metai
Gudams Vilniuje
Vytenis leidžia turėti savo bažnyčias ir laisvai užsiimti prekyba.
Apsikrėtęs maru,
išvaldęs 33 metus Lietuvos valstybę miršta Vytenis. Kur jo kapas iki šiai
dienai nėra žinoma.
Lietuvos
Didžiuoju Kunigaikščiu Kernavėje išrenkamas Vytenio sūnus Gediminas.
Kryžeiviai užima
Jurbarko pilį, apgula Kauną, kuriuo gynybai vadovauja Goštautas. Goštautas
su savo kariais mėgina sunaikinti prie pilies renčiamus apgulties įrengimus,
bet pakliūna nelaisvėn. Gediminus už didelę sumą jį iš nelaisvės išperka.
Miečeiviai
pergalėję Žemaičius užima jų žemių pakraštį, šiandien Kuršu vadinamą.
Klasta Gediminas
užima Christmemelio pilį.
Kryžeiviai siaubia Paštuvos, Varnių ir Pagraudės apygardas, tėvūno
(senatoriaus) Sudargo giminė netikėtai užklupta visa išžudoma. Magistras
nesėkmingai apgula Gedimino vardu vadinamą pilį. Gediminas su Lietuvos ir
Žemaičių kariais apsistoja tarp Kauno ir Jurbarko. Prie Žeimelės upės
įvyksta mūšis. Kryžeivių pusėje kovėsi ir 4000 žemaičių (neaišku
kodėl?). Kovos lauke žemaičiai kryžeivių armijos viduryje. Kryžeiviams
vadovauja magistras Treviras ir maršalas Plocke, lietuviams Gediminas ir
Goštautas. Gudų pulkai Gedimino armijos sparnuose ir užnugaryje, lietuviai
viduryje, totoriai pačiame priešakyje. Įpusėjus mūšiui žemaičiai pereina
lietuvių pusėn. 15 000 vokiečių krikščionių tą dieną gauna galą, lietuviai
laimi.
Nauja kryžininkų
banga nuo Reino patraukia Lietuvon ir Žemaitijon. Ordino maršalas
žiauriai nuniokoja Varnių (Medininkų) apygardą. Grįžtantiems kryžininkams
Goštautas paspendžia spąstus, girioje papjauna medžius ir jais užverčia
vokiečius, likę gyvi kryžininkai išžudomi. Žūva maršalas Plockė, 40 brolių,
daugiau nei 12 000 raitelių, aukso riteris Gerardas Rudas dievų garbei
sudeginamas.
Pirmą kartą per
90 metų kryžeiviai siunčia Kernavėn pasiuntinius prašydami taikos. Gediminas
sudaro 2 metų taiką.
Gediminas
įsiveržia Gudijon ir nutraukia Naugarduko, Lydos puldinėjimus. Užpuola
Volynę ir apgula jos sostinę Vladimirą. Gudams atskubėję pagalbon totoriai
sumušami. Vladimiras užimamas. Gediminas užpuola Levo, Lucko kunigaikščio
žeme, nes Levas buvo užėmęs Lietuvių Drohičiną ir Brestą. Levas pabėga
Severijos žemėn. Be mūšių Gediminas sujungia Volynę ir Podolę su Lietuva.
Žiemoti apsistoja Breste.
1321 metai
Pavasarį
su visa savo galybe Gediminas apgula Ovručo pilį, priklausančią Didžiajam
Gudų Kunigaikščiui arba Carui Sviatoslavui. Užėmęs ją, apgula Žitomiro pilį.
Žitomirui pasidavus Gediminas patraukia į Kijevą. Prie Pernės upelio
Sviatoslavas, Olga (Perejaslavlio kunigaikštis), Romanas (Briansko
kunigaikštis), Levas (Lucko kunigaikštis) mėgina netikėtai užklupti Gedimino
stovyklą. Prieš mūšį savo kariams Gediminas sako uždegančius žodžius
paminėdamas, kad
laikas susigrąžinti prabočių skitų, sarmatų kraštą
.
Pūsdami kovos trimitus lietuviai užpuola gudus. Mūšis baigiasi tik naktį, iš
jo pabėga Sviatoslavas ir Romanas, likę gudai žuvo. Auštant Kijevas su 400
000 gyventojų pasiduoda Gediminui. Gediminas išrenkamas Kijevo monarchu
(valdovu). Nekeisdamas vietinių papročių Kijevo valdytoju Gediminas paskiria
Alšėnų kunigaikštį Mindaugą, nes jis buvo priėmęs gudų tikėjimą. Užimamos
Belgorodo, Slepovrodžio, Kanevo, Čerkasų pilys, juose paliekamos lietuvių
įgulos. Gediminas įsiveržęs Severijon užima Perejaslavlio ir Briansko žemes
su sotinėmis.
Dviejų metų
bėgyje Gediminas tampa visos Gudijos valdovu arba karaliumi. Tokia Gudų
monarchijos pabaiga, po 500 metų ji atitenka skitams ir sarmatams, išbūdama
jų valdžioje 300 metų.
Grįžus Gediminui
namo, Kernavėje pergalės šventė. Netoli Kernavės medžiodamas Gediminas
randa smagią vietovę kurioje įkuria Trakus (nuo Lietuviško žodžio
patrakusiais, įtrakusiai), kurioje įsikuria pats. Kartą medžiodamas netoli
Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laidojimo vietos (nuo Gereimanto laikų)
Neries ir Vyliaus (Vilenkos) upių santakoje, užmušęs taurą užmiega ir
susapnuoja sapną su geležiniu vilku. Sapno prasmę išaiškina šalia esančios
Perkūno bažnyčios vyriausias kunigas (Krivė Krivaitis) Lizdeikis. Gediminas
guolio vietoje stato pilį. Tauro kalnas perkasamas taip kad pilis ir Perkūno
bažnyčia tampa sala. Darbai užtruko tiek ilgai, kad iki šiuos dienos tarp
gudų gyvenančių Aukštaitijoje yra keiksmas Kap ty bys pašol w Wilniu gary
kapač Eitum, tu, į Vilnių kalno kasti!. Naują vietovę Gediminas
pavadina Vilniumi, nuo lietuviško žodžio vilioti vilkus, kurie tuose vietose
savo kinis (guolius) turėjo.
Baigėsi
paliaubos su kryžeiviais. Per tuos du metus kryžeiviai iš Popiežiaus
sugebėjo išprašyti, kad jis paskelbtu kryžiaus žygį Lietuvon. Kryžeivių
didysis magistras Vildenburgas su miečeivių, lenkų, čekų, silezionių,
austrų, švabų, esų, vestfalų gaujomis įsiveržęs Žemaitijon nusiaubia Vaikių,
Raseinių, Ariogalos, Klogėnų apygardas, apgula Bisėnos pilį, tačiau po 2-3
dienų nesėkmingos apgulties kryžeiviai atsitraukia.
1322 metai
Rygos
arkivyskupo prašomas pats Gediminas atvyksta jam į pagalbą prieš Miečeivių
ordiną. Ten Gediminas užima Derptą, jo vyskupą, atsisakiusi pripažinti Rygos
arkivyskupo valdžią nužudo, pilį sugriauna. Tas pats atsitinka su Kerempės
pilimi ir jo 3000 įgula. Lietuvon išvaroma daugiau nei 5000 vokiečių vergų.
Kiti lietuvių pulkai kartu su rygiečiais užima Diunamundės pilį. Miečeiviai
pripažįsta Rygos arkivyskupo valdžią. Gediminas su Miečeiviais sudaro taikos
sutartį.
Stojus žiemai
kryžeiviai vedami Kumerergo, Ekerbergo ir kitų karvedžių užpuola Lietuvą.
Prasidėjus neįprastai stipriems speigams dauguma kryžininkų kartu su
gyvuliais iššąla. Pavasaryje daug kur net giriuos nesužaliuoja.
Danų užpulti
pleskavionys prašo Gedimino pagalbos. Jiems išsiųstas Gardino pilies
komendantas Daujotas nusiaubia Livonijos kraštą nuo Dauguvos iki Finų jūros.
Grįždamas Lietuvon jis parvaro apie 6000 vokiečių ir danų kalinių.
Žemaičiai apgula
Klaipėdą, nepaėmę pilies sudegina miestą ir nusiaubia Sambijos bei Vėluvos
apygardas. Grįžtančius su belaisviais ir kitomis gėrybėmis žemaičius mėgina
sustabdyti Tepliuvos pilies komendantas, bet mūšyje jis ir daugiau ne 4000
raitelių galą gauna. Tie patys žemaičių pulkai smarkiai nuterioja Mozūriją.
1323 metai
Birželio mėnesį
Vainikų dieną Vilniuje visam pasauliui Gediminas apreiškia, kad jis ir visa
tauta nori tapti krikščionimis, tuo pačiu kviesdamas
krikščionius ypač
dailides, kalvius, čebatorius (batsiuvius), puodžius, plytininkus, atkočius
(audėjus), tekorius, rūbdarbius.. atvykti Lietuvon, kur jiems leidžiama ne
tik savo tikėjimą išpažinti
bet dar ir be mokesčių iki dešimties metų
užsiimti verslu
. Popiežiaus Jono XXII paprašoma atsiųsti krikščioniško
tikėjimo mokytojų, pabrėžiant, kad iki šiol tauta netapo krikščioniška dėl
kryžeivių ir kitų krikščionių noro užvaldyti Lietuvos ir Žemaitijos žemes,
tai patvirtinti galįs ir Rygos arkivyskupas.
Sekančiais
metais Rygon atvyksta Popiežiaus pasiuntiniai Baltramiejus (Ektuenso
vyskupas) ir opatas Teofridas. Atvykę Gedimino pasiuntiniai lietuvių
kunigaikštis Sedegalis ir bernardinų kunigas Dordemunde paskelbia jog
Lietuvos Didysis Kunigaikštis niekuomet neišsižadės savo bočių tikėjimo ir
nesilaikys sutarčių su tais kurie mėgins pakeisti jų tikėjimą. Gedimino
pasiuntiniai suimami ir Ašradės pilyje nukankinami.
1324 metai
Rygos
arkivyskupas kartu su Lenkų karaliumi Vladislovu Mastiniu apskundžia
popiežiui Kryžeivių ir Miečeivių ordinus. Skunde aprašoma kaip vergiami ir
išnaudojami vietiniai gyventojai, vietoje bažnyčių statomi rūmai it
asmeninės pilys. Apkrikštyta pagonių diduomenė puotose nugirdoma ir
išžudoma, vėliau nužudytųjų geras pasisavinamas. Belaisvius parduoda
schizmatikams už vergus. Žudė Rygos arkivyskupijai priklausančius kunigus.
Popiežius abu
magistrus pakviečia teisman. Popiežiaus sotinėje Avinjone magistrai pateikia
Rygos arkivyskupo laiškus Gediminui, bei paaukoję ženklias sumas Bažnyčiai
laimi bylą. Vieni Rygos arkivyskupo šalininkai nužudomi kiti uždaromi
kalėjiman.
Gedimino kariai
viena banga įsiveržę į Latvių žemę, kita į Mozūriją sulygina su žeme
Mozūrijos vyskupo buveinę Pultuską, viso nugriaunama 50 bažnyčių,
40 000 imtinių,
tarp kurių buvo daug žydų, parvedama Lietuvon.
1325 metai
Lenkų karalius
Vladislovas Mastinis prašo Gedimino ištekint dukrą Aldoną už jo sūnaus
Kazimiero (16 metis vaikinas). Santuoka įvyksta. Gediminas Lenkijon
išleidžia 24 000 lenkų belaisvių. Tos dienos atminimui Vladislovas
įstatė (įsteigė) Baltojo Erelio žvaigždę, kurią lenkų diduomenė iki šiai
dienai tebedėvi.
1326 metai
Brandenburgijos
(Brandenburgo žemė, Berlynas) valdovas Voldemaras pradedą karą su lenkais.
Pagal sutartį Gediminas savo žentui nusiunčia 10 000 rinktinių raitelių.
1327 metai
Lietuvių ir
lenkų kariai vedami Daujoto (kitas Gedimino žentas) persikėlę per Vislą ir
Odrą (Oderį) įsiveržia ir nusiaubia Brandenburgijos žemę, nukenčia net
Berlyno apylinkes. Lietuvon parvaroma 6000 jaunų mergaičių ir pargabenama
begalė turtų. Grįždami atgal lietuvių kariai nepasidalijo viena mergaite,
ginčą paprašius išspręsti Daujoto, jis mergaitę perkirtęs pusiau pasakė:
kiekvienam užteks. Merginos vaikinas mozūras Andriejus Gostas ietimi
perveria begirdantį žirgą Daujotą.
1328 metai
Vyriausias
Gedimino sūnus Algirdas apgula Brandenburgijos sostinę Frankfurtą ir
nusiaubia iki pat Magdeburgo Saksoniją.
Vladislovas
kartu su Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio kariais ties Palauciais sumuša 15
000 kryžeivių armiją. Iš Kulmo krašto kryžeiviai išvejami.
Kryžeiviai
Vladislovui siūlo nutraukti savo draugystę su Gediminu, už tai pažadėdami
mokėti jam duoklę. Vladislovas nutraukia sąjunga su Gediminu.
Vedami ordino
maršalo Aldenbergo kryžeiviai nesėkmingai apgula ant Nemuno skardžių esančią
Veliuonos pilį. Kryžeiviams į pagalbą atvykus Bavarijos valdovui Veliuonos
pilis vėl apgulama. Gediminas nesėkmingai mėgina užimti šalia Veliuonos
esančias Fridburgo ir Bajerburgo pilis. Apgulties metus pirmą kartą mūšiuose
panaudojus parakinį ginklą peršaunamas Gediminas.
Sunkiai
sužeistas Gediminas miršta. Apgiedant jo žygius ir pergales Gediminas
palaidojamas Vilniuje. Jo palikuonys: dvi (ar 3?)dukterys, viena ištekėjusi
už Lenkų karaliaus Kazimiero, kita už Mozūrų kunigaikščio Venceslavo (dar
kita turėjo būti ištekėjusi už Daujoto); septyni sūnūs: Mantvydas Kernavės
ir Slonimo valdovas, Narimantas Pinsko, Mozyriaus ir dalies Vladimiro
valdovas, Algirdas Krėvos iki Berezinos upės, Kęstutis Žemaičių, Trakų,
Gardino, Kauno, Panevėžio, Juodviežių kunigaikštis, Karijotas Naugarduko ir
Volkovysko kunigaikštis, Liubartas Vladimiro ir Volynijos, Jaunutis
jauniausias sūnus Vilniaus, Ašmenos, Vilkmergės ir Braslavo valdovas
pastarasis buvo ir Gedimino karšinčius. Tėvūnai susirinkę Vilniun Lietuvos
Didžiuoju Kunigaikščiu išrenka Jaunutį, karvedžiais skiriami Algirdas ir
Kęstutis. Algirdas su Kęstučiu nutaria pašalinti nuo sosto Jaunutį.
Lapkričio 22
dieną, auštant Kęstutis užima Vilnių. Jaunutis išsiunčiamas Zaslavlio
kunigaikštystėn, kur išlieka iki karšaties (gilios senatvės). Lietuvos
valdovo sostą Algirdas su Kęstučiu pasidalina tarpusavyje.
1330 metai
Vedami Čekų
karaliaus (atvykusio kartu su žmona ir sūnumi) bei kunigaikščių Vitembergo,
Leiningeno, Elingeno, Dane kryžeiviai užpuola Lietuvą. Viena kryžeivių dalis
nesėkmingai apgula Veliuoną ginama 6000 žemaičių, kita nusiaubia Trakų,
Vilniaus apygardas ir miestus.
Kartu susirinkę Lietuvos ir Žemaitijos tėvūnai sprendžia kaip apginti
kraštą. Iš visos Lietuvos žemių renkami kariai. Vitebskiečiai, polockiečiai,
vilkmergiai, braslaviečiai bei drujonys puls Latvių ir Kuršių žemę. Kitoje
pusėje Algirdas su Kęstučiu ties Kaunu sutraukę 40 000 rinktinių raitelių
patraukia Prūsijon. Kryžeiviai išgąsdinti Lietuvių puolimo slepiasi pilyse.
Netyčia užkluptas su 1000 rinktinių saksų žemės karių žūva Insterburgo
pilies komendantas Everardas Stortas. Nusiaubiamos Sambijos, Natangijos,
Varmijos, dalis Pamario žemių. Ordino didysis magistras priverstas atiduoti
užimtą Žemaičių krašto dalį, bei Fridburgo ir Bajerburgo pilis, tik tada
Lietuviai sudaro 2 metų taiką su kryžeiviais. Grįžus iš Prūsijoje surinktų
turtų atnaujinamas Vilnius.
Taika su ordinu
pasirašyta tik dėl įsiveržusių Lietuviškon Gudijon Taurijos (Krymo) totorių,
valdomų Batajaus.
Baskakai plėšė
Podoliją, Volyniją, Kijevą. Prie Mėlynųjų Vandenų lietuviai atranda totorių
stovyklą. Totorius vedė 3 valdovai Katlubachas (sultonas), Kočubėjus Girėjus
(sultonas) ir Dimeitris. Lietuvių kariuomenė padalinama į 5 dalis, sparnai
kiek įmanoma iškleidžiami plačiau, o vidurys kiek įmanoma sustiprinamas.
Tarpai tarp karių paliekami kiek įmanoma didesni. Lietuvių sparnai apsiautė
totorius. Viduryje stovintys Lietuvių Žemaičių dursarai (husarai)
pralaužia priešo gynybą, totoriai traukiasi. Algirdas su Kęstučiu užima prie
Juodosios jūros stovinčią Očakovo pilį. Putivlio ir Dono pievose totoriai
galutinai sumušami. Lietuvon įjungiama šiaurinė Juodosios jūros pakrantės
dalis. Grįždami Gudijon lietuviai išveja totorius iš Podolės ir krašto
apsaugai pastato Bekotos, Smotričės ir Skalos (Kameneco) pilis. Tuo pačiu
žygiu iki Dunojaus upės užimami moldavonys ir valachai. Jurgis Karijotaitis
paskiriamas moldavų ir valachų valdytoju. Algirdas su Kęstučiu pergalę
atšvenčia Vilniuje.
1332 metai
Sustiprėjęs
Semionas I Jonavičius įsigeidžia gauti valdžią ant visų Gudų, net ir ant tų
kurie buvo Lietuvos valdžioje. Į Vitebską atvykęs Semiono pasiuntinys
lietuviams parodo kalaviją ir ugnį, sakydamas: Tokių dovanų laukite nuo
mano viešpaties Velykų metu, Vilniuje, savo sostinėje. Visą Lietuvos
valstybę užims iki tol, o jei norite valdovo pyktį sumažinti atiduokite jo
valdžion visus gudus, o Lietuvą jo globon ir kaip nusižeminimo ženklą tuojau
pat mokėkite duoklę. Lietuvos valdovai nepasakę pasiuntiniui nei taip nei
ne, liepė jį visaip linksminti ir vaišinti, o patys 2 dienų bėgyje sutraukia
iš visos Lietuvos, Žemaitijos, Gudijos Vitebskan savo karius. Tiesdami
kelius per pelkes ir miškus jie patraukia Maskvon. Pirma užimamas Možaiskas,
iš ten maskolių pasiuntiniui nusiunčiamas degantis dagtis ir pasakoma:
Nešk savo carui vietoje laiško šį degantį knatą ir pasakyk, jog ligi tam
knatui nesudegus, Didis Lietuvos Kunigaikštis bus Maskvoj ir tenai į Caro
rūmus įsmeigs ietį kaip pergalėtojas su užrašu: Ne tas yra karvedys, kuris
ketina kariauti, bet tas, kuris neketindamas kovoja. Aštuoniolika trūkiu
buvo nuo Možaisko iki Maskvos. Beveik kartu su pasiuntiniu prie Maskvos
sienų pasirodo lietuviai. Tai buvo Velykų naktis, Caras savo pasiuntinio
žodžiais nepatikėjęs išbuvo bažnyčioje iki paryčių. Tačiau auštant savo
akimis išvydo ant Paklono (Nusilenkimo) kalvos blizgančias lietuvių vėliavas
ir pulkų ženklus. Padegami Maskvos priemiesčiai, miestas su daugybe žmonių
atvykusių švęsti Velykas apgulamas. Maskoliai meilauja bičiulystės ir
paliaubų. Algirdas ir Kęstutis padaro sandarą (sutartį) su maskoliais.
Algirdas kartu su savo diduomene kaip pergalėtojas įžengia miestan ir
Kremliaus sienon įsmeigia ietį. Lietuvos riba nustatoma nuo Možaisko ir
Ugros upės. Maskoliai sumoka Lietuvos kariams algą, o Didžiajam
Kunigaikščiui padengia karo išlaidas. Sutartį pasirašo metropolitas su
senatu ir visa Maskovijos diduomenė. Tą pačią dieną Algirdas pasveikino carą
bažnyčioje,o paduodamas Velykų margutį paklausė: Mink, Semionai Jonavičiau,
kuris iš mudviejų anksčiau kėlės kariaut?
Vilniaus
komendantas Petras Goštautas vedęs lenkaitę Bučale, persikrikštija ir
Vilniun pakviečia pranciškonų vienuolius. Toje vietoje kur šiandien yra boni
fratres vienuoliai, Goštautas pastatė Švento Kryžiaus bažnytėlę, jam išvykus
į Tikociną Vilniaus ūkininkai nužudo 14 vienuolių. Grįžę iš Maskolijos
Algirdas ir Kęstutis mirtimi nubaudžia 50 vilniečių.
1334 metai
Vilniun
Goštautas vėl pakviečia Lenkų pranciškonus ir pastato jiems naują bažnyčią,
kuri iki šiai dienai jiems ir priklauso.
Tuo metu
kryžininkai laikė 70 000 lietuvių vergų.
1336 metai
Mirus Mozūrų
kunigaikščiui Venceslavui, jo žmona buvo Gedimino dukra, lapkričio mėnesį
lietuviai nusiaubia Mozūriją.
20 000 kryžeivių
vedamų Brandenburgo valdovo Enegos Namuro užima Margirio ir 4000 lietuvių
karių ginam Punios pilį. Norėdami mirti laisvais, likę gyvi pilėnai
nutraukia vienas kitam gyvybę ir uždega pilį. Praradę daugiau nei pusę karių
ir vietoje pilyje saugotų turtų gavę tik degėsių krūvą, kryžininkai
pasitraukia atgal.
Kęstutis ir
Algirdas dviem kryptim įsiveržia kryžininkų žemėn. Mozūrijoje Algirdas užima
ir sunaikina Pultusko bei Ciechanovo pilis. Prie Narevo upės mozūrai sumuša
grįžtančius iš sėkmingo žygio lietuvius.
1339 metai
Į pagalbą
kryžeiviams atvyksta Tesalonikos ir Čekijos karaliai, Burgundijos,
Bavarijos, Lignicijos, Pjemonto ir Reino valdovai. Vedami kryžeivių magistro
Aldenbergo jie nesėkmingai apgula 6000 žemaičių ir lietuvių ginamą Veliuoną.
Bevaikis miršta
Lenkų karalius Kazimieras, jo įpėdiniu lenkai išsirenka lietuvių kunigaikštį
Karijotą, kuris neatsisakęs gudiško (pravoslavų arba ortodoksų) tikėjimo
grįžta namo (Padolijon), kur netrukus ir miršta.
1340 metai
Lenkų karalius
Kazimieras(?) užpuola ir užima Rausvųjų gudų kraštą, kurį valdė Liubartas.
Lietuvos Didysis Kunigaikštis įsiveržia ir nusiaubia Mozūriją.
1342 metai
Žemaičiai ir
lietuviai taip žiauriai nusiaubia Prūsiją, kad ordino magistras Rudolfas
išvydęs kraštą iš gailesčio pasvaigsta (išprotėja) ir miršta.
Naujasis
kryžeivių magistras Henrikas Dusemeris išprašo Popiežiaus Klemenso VI
skelbti Lietuvon kryžiaus žygį. Dalyvaujantiems jame Popiežius suteikia
vienodus atlaidus kaip ir vykstantiems Šventojon Žemėn vadoti Jeruzalės. Į
Prūsiją atvyksta Vengrijos, Čekijos, Danijos karaliai ir Moravijos,
Brandenburgo, Halės valdovai.
1343 metai
Kęstutis su
Algirdu sutraukia iš visų savo valdų karius. Pasienyje su Prūsija esantys
kaimai ir gyvenvietės sunaikinamos, pilys sustiprinamos naujais kariais.
Algirdas Juodojoje girioje, Kęstutis Palangos miškuose laukė atvykstančių
kryžeivių. Lietuvon įsiveržia kryžininkai. Algirdas užpuola Latvių žemėje
įsitvirtinusius miečeivius, o Kęstutis Prūsiją. Pritrūkus maisto ir
prasidėjus ligoms kryžininkai grįžta atgalios. Algirdas sugriauna Derpeto
pilį, nusiaubdamas kraštą iki Ezelio salos, Kęstutis nusiaubia Sambiją,
sudegina Karaliaučių.
1345 metai
Kryžeivių
magistras ir Brandenburgo valdovas su likusiais Prūsijoje kariais pavasarį
užpuola Žemaitiją, tačiau patvinus upėms jie grįžta atgal.
1346 metai
Lapkričio mėnesį
40 000 kryžeivių įsiveržę nusiaubia Žemaitiją ir Lietuvą. Ties Aukaimio
pilimi Algirdas užtveria jiems kelią. Grabnyčios (Visų Šnetųjų) rytą
prasidėjęs mūšis vakare baigiasi lietuvių pralaimėjimu. Vokiečiai rašo žuvus
22 000 lietuvių ir žemaičių, lietuviai 10 000. Atsitraukęs su likusiais
kariais Algirdas užsirakina Veliuonos pilyje. Matyt nustoję daug savo karių,
liepę mokėti Algirdui duoklę, kryžininkai atsitraukia. Algirdo atsakymas
nusiaubta Sambija, vietoje duoklės magistrui nusiunčiamos nupjautos
pasiuntinių nosys.
1347 metai
Kartu su
Smolensko kunigaikščiu žemaičiai ir lietuviai baisiai nusiaubia Prūsiją. Po
šito žygio kryžeiviai prašo įspėti vienas kitą apie karinius žygius prieš
jiems prasidedant, nes iki šiol ir lietuviai ir kryžininkai juos pradėdavo
be įspėjimo.
Prūsijon
atvyksta Olštino valdovas su savo kariais, 40 000 rinktinių Anglijos ir
Prancūzijos karių. Labguvos lygumuose prasideda mūšis su lietuviais.
Pasiekęs ordino magistrą Dusemerį ir mėgindamas atimti ordino vėliavą
(karūnėlę) žūsta kunigaikštis Narimantas. Gudų pulkai netekę savo karvedžio
pradeda gurti. Algirdas ir Artmanvigas atnaujina krinkančio kryžininkų
sparno puolimą. Vokiečių kareivis Kepštedtas kalaviju perveria Artmanvigą,
Olštino valdovas iš balno išmeta Algirdą. Pralaimėję žemaičiai ir lietuviai
netenka 18 000 karių, laimėję kryžeiviai 500 riterių ir 11 000 kareivių.
Ordino magistras pergalės atminimui Karaliaučiuje pastato Lebemeincho
vienuolyną. Kryžeiviai apgula Veliuonos pilį, pilies įgula pasiduoda be
mūšio, pilis sunaikinama.
Miršta ordino
Didysis magistras Dusemeris. Naujasis ordino magistras užpuola Žemaitiją ir
Lietuvą.
Lenkų karalius
Kazimieras užima Liubartui ir Kęstučiui priklausančias gudų žemes: Podoliją,
Volynę, Belską ir Brestą. Lietuviai užpuola Lenkiją, nuniokoja Sandomiro
kraštą ir susigrąžina prieš tai lenkų užimtas gudų žemes, tik Lembergas
(Lvovas) lieka Lenkijos valdžioje. Lenkų karalius kartu su Liudviku
Vengrijos karaliumi siaubia Vladimiro žemes. Atskubėjęs padėti saviškiams
nelaisvėn pakliūna Kęstutis. Liubartas padedamas kareivio Ivonės naktį
pasprunka iš apsiausto Vladimiro. Karaliai užima Vladimirą. Kęstutis iš
nelaisvės nakties metus pabėga. Parskubėjęs iš Lietuvos su naujais kariais
Kęstutis įsiveržia Vladimiran, visus lenkus išžudo, savo žemes vėl
susigrąžina, tuo pačiu nusiaubia Lenkų, Valachų ir Vengrų kraštus.
1352 metai
Kęstutis vėl
užpuola Lenkiją, nusiaubia Sandomiriją ir Zavichostą. Papirkęs du lenkus
Pšonką ir Čekaravičių Kęstutis mėgina persikelti kiton Vyslos pusėn. Lenkams
pažymėjus brastą, žvejai žvejodami tuos ženklus perkelia į kitą vietą. Naktį
atvykę prie Vyslos ir nesugebėję persikelti lietuviai apkaltina Pšonką, jį
nužudo ir atsitraukia Lietuvon.
Algirdo įveikti
lenkai išvaromi iš Podolijos.
1353 metai
Lenkai su
Lietuva sudaro taikos sutartį. Nesilaikydamas sutarties Liubartas kartu su
lietuvių ir volyniečių kariais apgula ir užima Haličą.
Kovo mėnesį
prasideda neįprastai ankstyvas pavasaris, sužaliuoja pievos, sėjami javai,
gegužės pabaigoje užeina stiprūs speigai, sniego iškrenta net du mastai. Tie
metai buvo nepaprastai derlingi.
1354 metai
Lietuvos ir
Žemaitijos rinktiniai kariai nusiaubia Sambiją (Prūsija).
1355 metai
Didysis
magistras nusiaubia Žemaitiją, grįždamas Ragainės pilies vartuose jis
iškrenta iš balno ir susilaužo ranką. Naktį pilyje prasidėjus gaisrui paimti
nelaisvėn žemaičiai pabėga.
1356 metai
Algirdas ir
Kęstutis siaubia Prūsiją. Išsigandę kryžeiviai nedrįsta kišti nosies iš
pilių. Lietuviai ragina prūsus vėl sukilti, bet anie buvo tiek suvargę jog
nebgalėjo nieko. Palikę degančią Prūsiją, suėmę daugybę krikščionių kalinių,
lietuviai grįžta Lietuvon ir Žemaitijon.
Apie Kryžeivių
ordino negandas ir nuopuolius pasklido garsas visoje Europoje. Prūsijon
atvyksta rinktiniai anglų, prancūzų, čekų, frankonų, svevų (Švedija) kariai
ir jaunuomenė iš visos Germanijos. Tebesergant magistrui Kniprodei
(susilaužė ranką), žygiui vadovauja kryžeivių maršalas Daveltas. Pradedamos
siaubti Žemaitijos ir Lietuvos žemės. Stipriai susivaidiję Kęstutis ir
Algirdas susitaiko. Atvykusiems ordino pasiuntiniams ir žadantiems jam
paramą kovoje prieš Algirdą, Kęstutis nupjausto nosis, įsiveržia Prūsijon ir
sugriauna Raginės, Tilžės pilis.
1357 metai
Į Marienburgą
atvykę Algirdo ir Kęstučio pasiuntiniai paprašo dviejų metų taikos,
sakydami, jog abu priims krikščionybę su sąlyga, kad kryžeiviai grąžins ką
užėmę ir prisiplėšę. Kaip garantas atvyksta Algirdo brolis.
Į nelaisvę
pakliuvusi Kęstučio dukra Pareinės valdovo Valterio Štadiono išvežama į juo
valdas, kur atiduota į vienuolyną miršta sulaukusi 19 metų.
Medžiodamas
Prūsijos pasienyje į nelaisvę pakliūna Kęstutis. Išleidus 50 000 krikščionių
kalinių, Kęstutis paleidžiamas.
1360 metai
Kęstutis ir jo
vedami žemaičiais Prūsijoje susikauna su kryžeiviais, mūšyje žūna ordino
maršalas, 12 brolių, 3000 karių, kryžeiviai pradeda gurti, tačiau aukso
riterio Ekebergo išmestas iš balno nelaisvėn pakliūna pats Kęstutis, jo
sūnus Patrikas mėgina išlaisvinti tėvą, Ekebergas išmeta iš balno ir
Patriką. Laikantį Patriką kryžeivių pulką žemaičių staigiai sunaikina,
belaisvis išvaduojamas.
Kęstutis
uždaromas Marienburgo pilyje. Daug kryžeivių ėjo pasižiūrėti į jį. Degdamas
jiems neapykanta, užpakalį (nugarą?) jiems atsuko. Išliko toks Kęstučio
aprašymas:
valgė sausus valgius ir mažai miegojo. Buvo aukštas, sausas,
akys žiburiuojančios, šviesaus veido, pliktelėjęs, žila barzda iki krūtinės,
plonų lūpų, kalbėjo nepaprastai aiškiai, jei supykdavo kaktoje iššokdavo
gysla, o visas kūnas rodė kantrybę ir drąsybę
. Laisvėn Kęstučiui padėjo
ištrūkti žemaitis Alpas nuo mažumės augintas ordine ir net tapęs magistro
pirmuoju tarnu. Prasislapstę pelkėse tris dienas bėgliai pasiekia Eidamo
kaimą Mozūrijoje. Paviešėjęs pas savo žentą, Mozūrijos kunigaikštį ir dukrą
Danutę, Kęstutis grįžta Lietuvon. Netrukus ordino magistras gauna Kęstučio
padėkos laišką už vaišes, kuriame rašoma jog dievai ir jo sūnus Alpas jį
išvadavo, juokaudamas Kęstutis priduria, kad pagavęs magistrą jį sergėtų
atidžiau.
Viduržiemį
įsiveržęs Prūsijon Kęstutis užima Johanisburgo pilį, sudeginą Dansko miestą
ir pilį, komendantą Koliną su kitais vyresneisiais išvaro nelaisvėn, užima
ir sunaikina Kekerbergo pilį, kuriuos komendantas buvo jį numetęs nuo žirgo.
Grįžtančiam namo Kęstučiui kelią pastoja Bartenšteino ir Rastenburgo pilių
komendantai. Mūšyje kryžeivis Vindekenas išmeta iš balno Kęstutį, Nesau
pilies komendantas sunkiai jį sužeidęs paima nelaisvėn. Neužilgo, neaišku
kokiomis aplinkybėmis, Kęstutis sveikas gyvas grįžta Žemaitijon.
1362 metai
Kryžeivių
magistras Vinrichas kartu su anglais, danais, čekais, pasiėmęs 30 patrankų
(dar niekad neregėtas ginklas) pasiekia Kauno pilį, kurią gina 5000 karių
įgula, vadovaujama Kęstučio sūnaus Vaidoto. Ties Kaunu Kęstutis mėgina
sustabdyti Kryžeivių žygį, tačiau po 3 dienas turkusio mūšio Kęstutis
priverstas pasitraukti. Apgulama Kauno pilis. Vaidotas su 26 didikais
pasiduoda kryžeiviams ir persikrikštija. Vaidotas išsiunčiamas pas
imperatorių, sugrįžęs ordinan savo gyvenimą baigia Vėluvos pilyje. Visą
mėnesį kryžeiviai mėgina užimti pilį. Po mėnesio Verbų sekmadienio rytą
Kaunas apgulamas iš trijų pusių, nugriaunama gynybinė siena, tačiau už jos
kryžininkai išvysta pastatytą naują dar storesnį mūrą, iš apmaudo
kryžininkai nužudo 26 apsikrikštijusius Lietuvos didikus. Pas magistrą
atvyksta Kęstutis, kuris pasako: Jei aš ginčiau pilį, neįsilaužtum
.
Lietuviams tebebūnant pas magistrą, kryžeiviai it nesavi metėsi ant pilies,
piliai užsidegus likusių 1500 gyvų gynėjų Velykų rytą išsižudo, idant
nepakliūtų nelaisvėn. Ordino magistras su Sambijos vyskupu ir visais savo
kariais užimtoje pilyje užgieda Tave, Dieve, garbinam. Užimama apleista
Pieštvės pilis, po 4 dienų apgulties užimama Goštauto ginta Veliuonos pilis.
1363 metai
Puolami visos
Europos karių jau 300 metų gynėsi lietuviai ir žemaičiai.
Atvykus
Bavarijos valdovui kryžeiviai įsiveržia Žemaitijon: Ariogalos, Pernaravos,
Labūnavos žemės stipriai nuniokojamos, daug vietinių gyventojų išvaroma
nelaisvėn. Kryžeivių maršalas Šindekopas apgula Patriko ginamą Gardiną,
negalėdami įsilaužti pilin, kryžeiviai pasklinda siaubti apylinkių,
atskubėjęs Mindaugas veja juos iš Lietuvos žemių. Viename mūšyje
Karaliaučiau komendanto Trolburgo sužeistas Kęstutis ginasi kaip liūtas iki
atskubėję kariai sužeistą vadą išneša iš kovos lauko.
Atstatomos
Kauno, Pieštvės, Veliuonos pilys.
1365 metai
Su rinktiniais
Žemaitijos kariais Kęstutis patraukė Prūsijon. Šalaujų lygumuose mūšis su
kryžeiviais kuriame 8000 kryžeivių gauna galą. Laimėjęs jį Kęstutis užima
Jurgenburgo pilį, 800 lietuvių kalinių išlaisvinama, pilis sunaikinama.
Sugriaunama užimta Angerburgo pilis. Algirdas su Karijotu nusiaubia Sambiją,
sunaikina Tilžės ir Ragainės pilis. Grįžę svarbiausią kryžeivį sudegina
dievų garbei.
Du Algirdo sūnūs
Kovigalis ir Butautas pereina Kryžeivių pusėn. Susirašinėdami su kryžeiviais
jie ketina tapti Lietuvos Didžiais Kunigaikščiais. Vilniaus rėdytojas
(komendantas) perima laiškus ir suima Butautą. Kovigalis pabėga Karaliaučiun
ir persikrikštija, jo kūmas pats ordino magistras.
Kęstutis
įsiveržęs Prūsijon sumuša maršalo Šindekopo kryžininkus, iš kelių tūkstančių
vos 25 kryžininkai teišgyvena. Vėluvos, Tepiavos apygardos nusiaubiamos,
Insterburgo pilis nugriaunama.
Ties Kaunu
kryžeiviai pastato Gotesverderį (ar tik ne Raudondvaris?). Kęstutis tuojau
pilį užima, palieka savo įgulą, maršalas Šindekopas atkovoja lietuvių ginamą
pilį.
Kryžeiviai
susitarę su lietuviais Karaliaučiuje apsikeičia belaisviais.
Lenkų karalius
Kazimieras užima lietuvių valdas Volynėje ir Podolėje. Kęstutis užima ir
sunaikina Pultuską.
1370 metai
Sutelkę karius
iš Žemaitijos, Lietuvos, Gudijos ir pasikvietę pagalbon totorius Algirdas su
Kęstučiu dviem bangom įsiveržia Prūsijon. Sambija nusiaubiama, Otelsbergo ir
Rudavos pilys sunaikinamos. Nuo Piliavos pilies ordino magistras Vinrichas
kartu su 90 000 karių atvykusių iš Prancūzijos, Anglijos, Čekijos,
Vokietijos, Moravijos patraukia prieš lietuvius. Prie Rudavos griuvėsių 100
000 Lietuvos karių susikauna su kryžininkais. Mūšis truko dvi dienas, žūsta
ordino maršalas Šindekopas, 26 komtūrai (generolai), 200 riterių arba
brolių, daugiau nei 30 000 karių, lietuvių nuostoliai panašūs. Lietuviai
atsitraukia. Pergalei atminti kryžeiviai prie Rudavos ir Laptau pastoto
bažnyčias. Atvykus Austrijos valdovui Leopoldui, kryžeiviai siaubia
Žemaitiją. Prūsijoje Kęstutis sugriauna Gozenlankės pilį.
Lietuviai jėga
iš Lenkų atsiima Volynę ir Podolę bei nusiaubia Sandomiro ir Liublino
kraštus, ypač smarkiai nukentėjo Plikojo kalno vienuolynas (Łysej gurze).
1371/2/3/7 metai
Abipusiai
lietuvių-kryžeivių antpuoliai.
Algirdas,
Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Liubartas, Narimantėlis su lietuvių, žemaičių,
gudų, volyniečių pulkais 3 mėnesius siaubia Liublino, Sandomiro, Podguro ir
iki pat Krokuvos lenkų žemes.
Kryžeivių
magistrui Vinrichui apgulus Kauną, lietuviai iš Lenkijos pasuka atgalios. Iš
Vengrijos parskubėjęs lenkų karalius nuo Sandomiro dviem kryptimis užpuola
likusius ir siaubiančius Lenkiją Lietuvos karius. Lenkai atkovoja Chelmo,
Grabovo, Horodlės, Sevlošo pilis, bet nepajėgia užimti Narimantėlio ginamos
Belsko pilies. Kęstutis su Lenkijos karaliumi sudaro taikos sutartį.
Lietuviai išleis visus lenkų kalinius laikomus Lietuvoje ir Žemaičiuose,
Belsko pilis perduodama lenkams, o likęs kraštas lieka Lietuvai.
1377 metai
Vytautas su
lietuvių ir žemaičių kariais Prūsijoje sunaikina Insterburgo pilį. Kęstutis
per Mozūriją įsiveržęs Prūsijon, nusiaubia Ilieburgo apygardas ir kartu su
Algirdu, Vytautu nusiaubia Vėluvos, Insterburgo ir Šalaujų apygardas.
Kryžeiviai mėgindami pastoti kelią grįžtantiems lietuviams visi iki vieno
žūva arba pakliūna nelaisvėn, viso 6000 karių.
Kryžeiviai
nusiaubia Žaliąjį Pagirį (Polesė). Grįžtantiems kryžeiviams žemaičiai
paspendžia spąstus pakirto medžius ir prikasė vilkduobių, į juos pakliuvę
kryžeiviai netenka 12 000 karių.
1378 metai
Kryžeivių
maršalas su 12 000 karių įsiveržia Lietuvon. Pasiekęs Vilnių sudegina dalį
miesto. Bijodami atvykstančio lietuvių pastiprinimo pradeda trauktis
Prūsijon. Vytautas su 500 rinktinių karių užpuldinėja besitraukiančius ir
ieškančius maisto kryžininkus. Po 6 bado dienų daug nusilpusių kryžininkų
žūna nuo Vytauto karių kalavijo.
1381 metai
Miršta Lietuvos
Didysis Kunigaikštis Algirdas. Su pirma žmona Julijona, Vitebsko
kunigaikštyte jis turėjo 6 sūnus: Vladimirą, Kijevo kunigaikštis; Joną
Žadivydą, Podolijos kunigaikštis; Simoną Lengvenį, Mstislavlio kunigaikštis;
Andriejų Vygantą, Trubeckių kunigaikštis (Trubeckojų giminės pradžia);
Konstantiną, Černigovo kunigaikštis; Liubartą. Su antra žmona, Tvėres
kunigaikštyte turėjo 5 sūnus: Jogailą, Skirgailą, Švitrigailą, Kaributą
(Zbarskių ir Višniaveckių giminių pradžia), Dimitrijų (Koreckių giminės
pradžia). Algirdo karšinčius buvo jo mylimiausias sūnus Jogaila. Algirdas
palaidojamas pagal lietuvių papročius: aprengtas šarvais, su kalaviju,
ietimi, lanku, saidoku, verpste, ištikimiausiu tarnu, mylimiausiu žirgu,
sakalais, pėdsekiais, mėtant meškų, lūšių nagus ir apgiedant jo žygius,
sudeginamas.
1381 metai Jogaila ir Vytautas
Dar gyvas
būdamas Algirdas buvo sudaręs su Kęstučiu tokią sutartį - Jogaila valdys
tuos kraštus, kuriuos valdė Algirdas, o jo broliai klausys jo kaip
šeimininko, o Vytautas valdys Kęstučiui priklausiusius kraštus, o jo
broliai jo klausys kaip vyresniojo.
Diduomenė
palaidojusi Algirdą, susirinko Lietuvos sostinėn ir Vilniuje naujuoju
Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu paskelbia Jogailą.
Vaidila iš
duonkepio berno, tapęs Algirdo patarėju ir net vedęs Dovydo našlę (Algirdo
dukrą, seserį?), bijodamas prarasti savo valdžią įtikino Jogailą išnaikinti
visą Kęstučio giminę.
1383 metai
Į kryžeivių
ordiną atvykęs Vaidila parneša, jog
Jogailos dėde, Kęstutis nori sesers
sūnų Ziemovitą, mozūrų kunigaikštį, lenkų karaliumi pakelti, o pats ruošiasi
tapti Lietuvos valdovu
. Jogaila kryžeiviams pažada Žemaitiją iki Dubysos
upės, per 4 metus su visa tauta apsikrikštyti ir karą su artimosioms tautoms
pradėti tik su kryžeivių pritarimu. Abiejų ordinų magistrai Jogailai pažada
visokeriopą pagalbą ir laikyti jį už Lietuvos Didįjį Kunigaikštį. Sužinojęs
apie slapta Jogailos ir Ordinų sutartį Študšteinas, Osterodės pilies
komendantas, Kęstučio kūmas (ištekant Kęstučio dukrai Danutei už Jonušo,
Mozūrų kunigaikščio, jis buvo jos krikšto tėvas), informuoja Kęstutį apie
Jogailos klastą. Į Trakus iš Gardino Kęstutis pasikviečia savo sūnų Vytautą.
Vytautas atkalbinėja tėvą nuo veiksmų prieš Jogailą, manydamas, kad tie
gandai tik priešų išmislas (prasimanymas). Kęstutis Vytautą išsiunčia į
Gardiną. Netrukus išaiškėjo, kad slapta sutartis išties buvo sudaryta (10
metui); kryžeiviai puldinėjo tik Kęstučio kraštus, Jogailos gi kraštų
nelietė. Ir dar Polocke Jogaila, vietoje jauniausiojo Kęstučio sūnaus
Andriejaus Vaidoto pasodina savo brolį Skirgailą. Polockiečiams nenorinti
priimti naujo valdytojo Jogaila su miečeivių parama apsiaučia Polocką.
300 rinktinių
žemaičių raitelių persirengusių paprastais rūbais Kęstutis pasiunčia
Vilniun, paskui 600 karių pasislėpę šieno vežimuose įvažiuoja į Vilnių,
galiausiai Kęstutis su 1000 rinktinių raitelių įsiveržia Vilniun. Suima jis
Jogailą, jo seserį Julijoną ir jo tetulę Mariną. Plikalnyje pakariamas
Vaidila. Kęstutis suranda ir pagarsina ordinan rašytus Jogailos laiškus. Iš
Gardino atskubėjęs Vytautas užstoja Jogailą, Kęstutis jo pasigaili. Vytautas
išlydi Jogailą į Kęstučio jam (Jogailai) padovanotą Krėvos kunigaikštystę.
Kryžeivių
užimtoje Žemaitijos dalyje sukilę žemaičiai sunaikina ten stovėjusią
Fridlando pilį. Atvykęs malšinti sukilimo Klaipėdos komendantas Kefštekas su
4000 raitelių įviliojamas į pelkes ir paimtas gyvas nelaisvėn sudeginamas
dievui Perkūnui, likę gyvi kryžeiviai pririšami prie miškuose augusių
(laukinių) arklių, bei pabrukus po arklio uodega dagį paleidžiami į pelkes.
Apgultam Polocke
Vaidotui Kęstutis nusiunčia pastiprinimą, Skirgaila nutraukęs apsiaustį
pasitraukia pas miečeivių. Severijos kunigaikštis Kaributas užima kelias
pasienyje esančias lietuvių pilis. Kęstutis išskuba drausti Kaributo. Su iš
Vitebsko atskubėjusiais kariais Jogaila padedamas Aunulio, Vilniaus
komendanto ir Vilniaus vyresnybės užima Vilnių. Kęstučio kariai išžudomi
arba suimami. Jogaila paprašo kryžeivių ir miečeivių pagalbos, o pats su
kariais patraukia į Trakus, iš kur Vytautas su savo pamote Birute,
persidangina į Gardiną. Trakų įgula pasiduoda Jogailai. Palikęs savo pulkus
Severijoje Kęstutis išvyksta Žemaitijon. Iš ten su surinktais kariais
susijungia prie Neries upės su Vytauto kariais, bei išsiunčia pasiuntinius
pas Mozūrų kunigaikštį Jonušą, kuris priešingai Kęstučio lūkesčiams užima jo
žemes Jodviežijoje (Polesė), Drohičiną, Melniką, Suražą, Skalą ir kitas
pilis. Jogaila sulaukia karių pastiprinimo iš abiejų ordinų. Atvykęs
deryboms pas Jogailą Kęstutis su Vytautu suimami. Kęstutis uždaromas Krėvos
pilyje. Jogaila suima Vytauto žmoną. Kęstučio uošvis Vydimantas, Lietuvos
tėvūnas (senatorius), Jogailos įsakymu Vilniuje pririštas prie arklių
sudraskomas gyvas.
Jogaila išvyksta
Lenkijon derėtis dėl Lenkijos karaliaus karūnos. Pažadėjęs apsikrikštyti,
Žemaitiją ir Lietuvą amžiams sujungti su Lenkija, atleisti diduomenę nuo
mokesčių, Kulmo, Mikelau, Pamario žemes atkariauti Lenkijai iš jas užėmusių
kryžeivių, gauna lenkų sutikimą jį išrinkti karaliumi. Karalaitės Jadvygos
ranka pažadama Jogailai.
1384 metai
1385 metų Vytauto antspaudas
Persirengęs žmonos rūbais iš nelaisvės pasprukęs Vytautas pabėga pas
savo švogerį Mozūrų kunigaikštį Jonušą. Iš Mozūrijos Vytautas išvyksta pas
kryžeivių, ten apsikrikštijęs, už pagalbą ordinui užrašo Žemaitiją, o jei
bevaikis mirs tai kryžeiviams visa Lietuva liks. Kartu su kryžeiviais
Vytautas užima Trakus. Jogaila apgula kryžeivių Marienverderio pilį. Jogaila
nebepajėgdamas kovoti su kardu, su liežuviu ima kariauti. Pažadėjęs Vytautui
sustiprinti Lietuvos valdžią (įtaką) ir garbę (turtus), o Vytautą skirti
Lietuvos ir Žemaičių valdovu, palenkia Vytautą savo pusėn. Krokuvon atvyksta
Vytautas. Jadvygai nesutinkant už Jogailos tekėti, Lenkijos tėvūnai palieka
juos vienu du ir taip priverčia ją tekėti už Jogailos. Įvyksta vestuves ir
Jogailos karūnavimas Lenkijos karaliumi.
Kryžeiviai
keršydami Vytautui nunuodija Karaliaučiuje paliktus įkaitais jo sūnelius
Jurgį ir Joną.
1386 metai
Parvykęs Vilniun
Jogaila paskelbia apie Lietuvos ir Žemaitijos sujungimą su Lenkija. Dauguma
lietuvių ir žemaičių prieš tai buvo apdovanoti pilimis, titulais, turtais.
1387 metai
Prasideda
Lietuvos krikštas. Jogaila kartu su žmona skelbia žmonėms Evangeliją, mat
trūko lietuviškai mokančių kunigų. Lietuviai ir žemaičiai nenori atsisakyti
senoviškų papročių, užvis moterys, kad nenustotų savo baltų rūbų ir nuometų.
Liaudžiai Jogaila dovanoja balčiausias vilnones ir drobines drobes, bet ir
tai nedaug tepadėjo. Jogaila tikėdamasis stebuklo liepia sukapoti
Perkūno stabą. Pirmu kirčiu kirtėjas prasikerta sau koją, žmonėms stebintis
stiprybe mūsų dievų!, priėjęs krikščionių kunigas peržegnoja sužeistąjį,
kuris beregint pasveiksta, o stabas tik jį palietus pavirsta į dulkes. Tai
regėdami pagonys būriais puola krikštytis, pritrūkus kūmų ir kunigų žmones
krikštydavo būriais po 300, 400, duodami visiems vieną pavyzdžiui Jono ar
Petro, moteriškėms Onos ar Elžbietos vardą. Per kelias dienas dešimtys
tūkstančių pakrikštijama. Vilniuje Perkūno bažnyčia perdirbama į
krikščionių, didysis altorius pastatomas senojo amžinos ugnies altoriaus
vietoje. Taip išsipildo senosios pranašės žodžiai. Poznanės vyskupas praneša
Popiežiui apie įvykius Lietuvoje. Popiežius išleidžia raštą idant kryžeiviai
ir miečeiviai amžiną taiką saugotų su Lietuva ir Žemaitija.
Jogaila netesi
savo pažadų Vytautui vis neskirdamas jo Lietuvos valdovu, o paskyrus
Skirgailą Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu, Vytautas vėl pasitraukia pas
kryžeivius.
Kartu su
kryžeiviais Vytautas užima kai kurias Lietuvos pasienio pilis. Jogailos
įkalbėtas Vytautas vėl sugrįžta Lietuvon; vienok Jogaila stiprindamas savo
valdžią vis daugiau Lietuvos žemių ir pilių skiria lenkams.
1388 metai
Vytautas su
žmona, vaikais ir žemaičių diduomene trečia kart pasitraukia pas kryžeivių.
Jogaila apgula
atsisakiusi priimti lenkus ir paklusti jo įsakymams Gardiną. Po kelių
mėnesių apsiausties, maistui sunaudojus net supuvusius stogų šiaudus,
pilėnai pasiduoda.
1390 metai
Trim bangomis
Lietuvon įsiveržia Vytauto, kryžeivių magistro ir miečeivių magistro vedami
kariai. Prie Kauno susijungę ir nugalėję Jogailos brolį Karigailą jie užima
Trakus ir apgula Karigailos, Narimanto ir lenko Maskrauskio ginamą Vilnių.
Viename išpuolyje į nelaisvę pakliuvusiam Karigailai nukertama galva ir
ginantiems miestą įbauginti pasmeigiama prie vartų ant ieties (ragotinės).
Dvikovon iškvietęs Vytautas mirtinai sužeidžia jauniausiąjį Jogailos brolį
Narimantą, jį įsako pakarti už kojų medin ir vylyčiomis (strėlėmis)
suvarstyti įgulos akivaizdoje. Visgi Vytautas nepajėgė įsilaužti miestan,
nors 14 000 jo gynėjų jau buvo žuvusių. Galiausiai po 3 mėnesių apgulties,
pritrūkus maisto ir nustojus nemažiau karių kaip ir gynėjams, Vytautas
pasitraukia. Apgulties metu Vytautas neteko savo brolio Tautvilos, kurį
pūškos kulka bekalbantį su juo nudaužė. Vytautas patvirtina savo raštus
išduotus kryžeiviams, žemaičių diduomenė pasirašo kaip įmananti Vytautą
remsianti ir tuojau pat jam sumeta 500 svarų sidabro bei atsiunčia daugybę
žirgų ir karių, kad savo tėvynę nuo priešų atgautų ir lenkų valdžios
nusikratytu.
1391 metai
Savo vienturtę
dukterį Sofiją Vytautas ištekina už maskolių kunigaikščio Vasilijaus, o jo
sesuo Rimgailė išteka už Mozūrų kunigaikščio. Tai regėdamas Jogaila
nusižemina ir atsiunčia pas Vytautą savo pasiuntinį Plocko vyskupą Henriką
prašydamas taikos.
Apgaulės būdu
Vytautas užima Vilnių, grieždamas apmaudą už praeitas nesėkmes, leidžia savo
kariams plėšti miestą. Paskui su žeme sulygina lenkų ginamą Vilkmergę, kuri
niekada nebeatgauna savo buvusios reikšmės (prekybinis centras su lenkais,
gudais, vokiečiais, totoriais, mieste buvo daug prekybinių sandėlių). Užima
Naugarduką. Žemaičiai Vytautui užima Panemunės pilis, o Nemuno salose
esančias suardo. Tuo nesitenkindamas Vytautas pradeda kovoti ne tik kardu,
bet ir nuodais. Mylimiausias Jogailos brolis Vygantas nunuodijamas. Kijeve
nunuodijamas Skirgaila.
1392 metai
Pergalėjęs savo
priešus Vytautas tampa Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu, kurį diduomenė pagal
senus papročius pakelia, o pirmasis Vilniaus vyskupas Vasilkas pagal
krikščionišką apsiėjimą pašvenčia jį Vilniaus katedroje.
Miečeiviai atima
Latvijos arba Vidžemės kunigų žemes, o patį ordino arkivyskupą įkalina.
Rygos arkivyskupas Zintenas paprašo Vytauto globos ir paramos prieš
miečeivius.
1393 metai
Vytautas ir
Rygos arkivyskupas sudaro sutartį. Tačiau karo prieš miečeivius Vytautas
nepradeda, mat Jogailos broliai į Lietuvos iždą nesiuntė duoklės, o
Kaributas, Severijos valdytojas Vytautui pasakė, kad kaip Algirdo sūnus ir
Jogailos brolis nieko neduos Vytautui.
Rugpjūčio 3
dieną:
Vytautas sudaro
sąjungą su savo posūniu Borisu, Tverės Didžiuoju Kunigaikščiu. Kartu su
Borisu Vytautas įsiveržia Severijon. Kalugos gubernijoje ties Tečės upe prie
Nedokovo Vytautas su Borisu sumuša Kaributo karius. Apgulamas ir užimamas
Severijos Naugardas. Kaributas su žmona ir kūdikiais įkalinamas Vilniuje, o
Severija suneriama su Lietuva. Riazanės kunigaikščio, Kaributo uošvio,
prašomas Vytautas jį išlaisvina ir padovanoja jam Podolijoje bei Volynėje
Braclavo, Vinicos ir Sokoleco pilis.
Apsisukęs
Vytautas sutramdo Kijevo valdytoją Vladimirą, kuris nemokėjo duoklės,
Vladimirui skiriamas Kopylius, o vietoje Kijevą valdyti skiriamas Alšėnų
kunigaikštis Algimantas. Liko nesudraustas tik Teodoras Karijotas Podolijos
rėdytojas.
1394 metai
Pas kryžeivių
perbėgęs Švitrigaila su didžiuoju magistru užėmęs Panemunės pilis traukė
Lietuvos vidurin.Vytautas su kariais užsidaro Vilniuje. Po dviejų mėnesių
apsiausties, žlugus Švitrigailą palaikančių gudų kunigų sąmokslui (kurių
tikėjimo jis buvo), Vilniaus apgultis nutraukiama.
Su vienu pulku
karių kryžeivių maršalas Tetingeris nusiaubia Lietuvą, su kitu pulku
Karaliaučiaus komendantas Konradas Jungingenas (magistro brolis) Žemaitijoje
sudegina Varnius ir Raseinius, trečiu pulku vedinas Koborgas Balgos
komendantas nusiaubia Drohičiną ir jo apygardas. Vytautas Prūsijoje
sugriauna Insterburgo pilį, kryžeiviai priversti sugrįžti atgalios. Vytautas
užpuola Kaributo valdomą Podoliją. Podolija sujungiama su Lietuva.
Mirus Tverės
(Vitebsko?) kunigaikštienei, Algirdo žmonai, ketindamas atgauti savo
valdas Švitrigaila iš kryžeivių persikelia pas miečeivius. Vytautas sudaro
sandarą su Ditrichu, Derpeto vyskupu, ketinančiu miečeivius iš visos Latvių
žemės išvyti. Latvijoje Vytautas užima Dinaburgą, iš kur neapseikimus turtus
Lietuvon išsiuntęs pats užpuola Švitrigailą, jau patapusį Vitebsko valdovu
(prieš tai jis nuo pilies mūrų liepė numesti Jogailos paskirtą valdytoją
Viosną). Vytauto ir Smolensko kunigaikščio Jurgio Sviatoslavičiaus apgultas
Vitebskas po 2 mėnesių apsiausties pasiduoda. Sukaustytas Švitrigaila
išsiunčiamas Krokuvon pas brolį. Grįžtant Vytautui namo, Smolensko
kunigaikštis Jurgis su Riazanės kunigaikščio Olego parama užima Oršos žemėje
esančias lietuvių pilis. Vytautas po kelių nemalonių atsitikimų Smolenske,
gudrumu pajungia Smolenską Lietuvos valdžion. Jomantas ir Boreikis nauji,
Vytauto skirti, Smolensko valdytojai. Glebui valdyti skiriama Polonos pilis.
Smolenskan pasveikinti Vytauto atvyksta žentas Vasilijus Maskolių Didysis
Kunigaikštis. Susitikimo metu nustatomos Lietuvos ir Maskovijos valstybių
sienos.
Aukso Ordos monetos
Lietuva tuo metu buvo nuo Velykije Luki,
Karačevo, Volchovo, Belevo iki Moldavijos ir Galicijos, baigėsi ties Okos
upe. Visa pietinė Gudija priklausė Lietuvai. Tik šiauries gudus valdė
Maskolių kunigaikštis, jo valdos prasidėjo nuo Možaisko, Borovsko, Kalugos
ir Aleksino. Susitikime buvo sutartu pradėti bendrą kovą prieš totorius.
Riazanės kunigaikštis Olegas keršydamas Vytautui už Glebo prarastą Smolenską
užpuola Lietuvą. Vytauto pasiųstas Mstislavo kunigaikštis Lengvenis užima
visą Olego kraštą esantį tarp Okos ir Dono upių.
Vytautas prieš
totorius pasiunčia savo karius vedamus karvedžio Algirdo. Persikėlę per Doną
lietuviai sumuša totorius žūsta 3 totorių chanai.
Mirus Tamerlanui Ordoje prasidėjus sumišimui, pas Vytautą prašyti pagalbos
prieš Timūrą atvyksta Tochtamyšas. Vytautas pradeda rengtis žygin prieš
totorius. Paramos prašo net iš kryžeivių ir miečeivių, tačiau tie
užpuldinėjami žemaičių nusitinka jos suteikti Vytautui iki Vytautas
nesudraus žemaičių ir neperduos jų ordino globon kaip kad buvo sutarta.
Jadvyga atsiunčia Vytautui raštą sakantį, jog Jogaila jai užrašė Lietuvą
ir Vytautas siųstų jai duoklę. Vilniun sukviesti Lietuvos tėvūnai pasako
lenkų pasiuntiniams:
jog mes buvome laisvi ir esame, o lenkams duoklės
nemokėjom ir nemokėsim.
Vytautas vėl
sudaro sutartį su kryžeiviais, kaip įkaitas ordinan išvyksta Vytauto brolis
Sigizdas arba Sigizmundas. Pakartotinai jiems užrašoma Žemaičių žemė.
1399 metai
Vytautas
patraukia prieš totorius į žygį įsijungia 500 kryžeivių riterių, keli
tūkstančiai Jogailos atsiųstų lenkų. Timūras pas Vytautą atsiunčia
pasiuntinius su prašymu jam atiduoti Tochtamyšą. Vytautas pasiuntiniams
atsakė: Einu aš su anuo pasiregėti. Ant Vorkslos skardžių Vytautas sutinka
Timūrą su jo kariais. Timūras dar kartą paprašo taikos, sutikdamas
pripažinti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vyresnybę ir kas met mokėti
duoklę, tačiau Vytautui pasakius, kad jo atvaizdas turi būti ant totorių
kaldinamų pinigų derybos žlunga. Tris dienas Vytauto pasiuntiniai totorių
stovykloje dovanų ir gudrumo dėka užlaikomi, per tą laiką atvyko totorių
pastiprinimas.
12 diena šilo
mėnesio:
Pas Vytautą
atvykęs Ediga (Edigėjus) pasako: Kantrus kunigaikšti, chanas, mano
viešpats, teisingai tave pripažino tėvu, tu už aną esi senesnis, bet
jaunesnis už mane, dėl to gi nusižemink, būk mano tarnu ir pinigus Lietuvos
žymėk mano atvaizdu. Vytautas paragintas lenkų vajevodos Ščukovskio
ir nepaklausęs kitų savo karvedžių puola ant nesuskaičiuojamų eilių totorių.
Mūšio metu lietuviai nesugeba panaudoti turėtas patrankas. Lietuvių raitijai
ir pėstiesiems susijaugus (susimaišius) kartu, Vytauto kariai išgursta
(pakrinka), pirmas iš mūšio lauko pabėga Ščukovskis. 74 kunigaikščiai žūva
mūšyje, Vytautas išsigelbsti tik savo žirgo greitumo dėka. Lietuvių armijos
likučiai persekiojami iki Kijevo. Apsuptas totorių Kijevas išsiperka 3000
rublių. Lietuva nusiaubiama iki Lucko.
Kryžeiviai su
kryžnešiais atvykusiais iš Geldrijos ir Lotaringijos kariauja ir krikštija
žemaičius. Toje kovoje Vytautas padeda ne žemaičiams, bet kryžeiviams.
Galiausiai apsupti iš visų pusių žemaičiai pasiduoda. Ordinas išsiveda
daugybę žemaičių įkaitų. Magistras išsiunčia imperatoriui laišką: Per dvi
savaites užėmėme pagonių kraštą ir išdeginom, įkaitus įgavom ir daugybę
privertėme krikštytis.
1400 metai
Žiemos metu 4000
žemaičių šeimų apleidžia savo namus ir persikelia Lietuvon. Pas Vytautą
atvykę kryžeivių magistro pasiuntiniai paprašo sugrąžinti pabėgusius
žemaičius. Dėl prasidėjusių speigų ir gerų Vytauto vaišių pasiuntiniai
užtrunka 5 dienas. Per tą laiką Vytautas žemaičiams nusiunčia ginklų ir savo
karvedį Rumbaudą. Sukilę žemaičiai su žeme sulygina Žemaitijoje stovinčias
kryžeivių pilis, o užpuolę Prūsiją tikėdamiesi atgauti savus įkaitus daugybę
vokiečių belaisvių parsiveda.
Vytautas su
Jogaila patvirtina sutartį pagal kurią jei Vytautas mirs bevaikis, Lietuva
atiteks lenkams, jei Jogaila mirtų bevaikis Vytautui arba jo sūnums atiteks
Lenkija.
200 žemaičių
įkaitų (žemaičių diduomenės vaikų) magistro Konrado paliepimu apvelkami
drapanomis, apkalami ir jiems liepiama ganyti galvijus. Visi 200 žemaičių
jaunuolių nusižudo. Žemaičiai vėl sukyla. Sukilimui vadovauti išrenkamas
Skirvaila. Kovai skiriami visi likę ištekliai net ir žambriai, dalgiai,
akėčios perkalamos į kardus ir ragotines (ietis), paliekant dirvas medėmis
augti, moteris atiduoda visus savo papuošalus. Galiausiai pasiryžę mirti,
bet neprarasti laisvės parašo lotynišką ir vokišką laišką: Išklausykit!
Išklausykit jūs, valdovai dvasiški ir pasaulietiniai balso mūsų prapuolusių
ir imkit mus taikiau (švelniau) kankinti! Mes esam laisvi žmonės, didžios
kilties, visą tai nori mums atimti šiandien kryžeiviai, negeidžia anie mūsų
dūšios (dvasios) išganymo nei mūsų moko pažinimo tikro Dievo, nes tiktai,
prisidengę mokymu švento tikėjimo, nori užimti mūsų žemę, mūsų turtus. Taip
jog mes, tapę šiandien vargdieniais, lupami ir mušami turim rinkdamiesi
(sukildami) mūsų vargingą gyvybę užturėti (apsaugoti).
Kaip tokie
drįsta save broliais vadinti? Kaip tokie gali mus krikštyti? Kas nori kitą
mazgoti (nuprausti), tas patsai turi švariu būti. Prūsai seniai jau yra
krikščionimis, vienok nieko nežino apie šventą įtikėjimą, taip lyg pagonimis
tebebūdami. Nes kai kryžeiviai siaubią svetimą kraštą, tuo kartu siunčia
priešakyje prūsus, idant anie savo kraują pirmiau išlietų. Vienok tuo anie
dar nesitenkino, plėšė ir degino bažnyčias pikčiau už turkus, kurie juo
labiau kankina žmogų, juo didžiau džiaugiasi. Kam mums krikštas, mes galime
ir be krikšto lygūs prūsams būti.
Iš pamažo mūsų
nelaimė prasidėjo, bet kas diena ana augo: visus javus ir bartis tie broliai
mums atėmė, nuengė nakties darbais mūsų pečius, nuo gimimo laisvus, ir visus
vargdienius žmones neišsakytais lažais apsunkino. Užgynė mums mūsų pačių
giriose medžioti, ežeruose, upėse žvejoti ir su svetimais kraštais
prekiauti.
Kas mums dar
širdgėlingiausia yra, tas, jog kas meta ima mūsų kūdikius kaipo įkaitus ir
vargina juos be kokio pasigailėjimo taip jog iš 200 nė vieno nebeliko,
kuriuo jų motina galėtų pasidžiaugti.
Mes verkiame,
išklausykit mūsų tie, kurie teisybę mylit! Mes daugiau raudame, nekaip
kalbame. Jie mūsų diduomenę vienus išvedę apvergė, kitus su jų žmonomis ugny
sudegino už tą, jog anie savo kūdikių nenorėjo jiems atiduoti. Mus įveikę
mūsų jaunas seseris ir dukteris grobė, tie sakau, žmonės, kurie kryžių ant
krūtinės dėvi. Kai mes jiems guodžiamės (skundžiamės), anie melu vadina tai,
kas yra visiems žinoma ir ką mes galime įrodyti. Nes vienas mūsų tėvūnas
(senatorius), vadinamas Kirkutis, didžios kilties, turėjo visų grakščiausią
dukterį, kurią broliai kryžeiviai , iš rankų tėvui išplėšę, norėjo išžaginti
(išprievartauti), dar jos brolius norinčius užstoti ją nuo išgėdinimo,
pačius nužudė. Visiginą, kitą ūkininką didžios kilties (bajorą), išvarę į
Prūsus su pačia, su kūdikiais, taip pat nužudė. Smulkio namus su apygarda
nudeginę, gyventojus jos iškirto, vos patsai gyvas beišsprūdo. Antrą bajorą
Sungailą, išvedę į Prūsus, apvergė, o turtus, gėrybes jo sau atėmė.
Klausykit,
krikščionių, viešpačiai! Mes nieko negalim viltis nuo tų brolių, negut to,
jog anie mūsų nekaltu krauju suteptų savo kalavijus. Tapom jau
krikščionimis, vienok neturim mūsų žemėj nė vienos bažnyčios, nė vieno
kunigo, kursai mus mokytu šventojo įtikėjimo. Dėkojam tiktai Lietuvos
Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui ir Lenkų karaliui Jogailai, jie mus
nekuriuos išmokė švento įtikėjimo. Pasigailėkit mūsų! Meldžiame krikšto!
Atminkit, jog mes esame žmonės, ne gyvuliai, kuriuos gal parduoti, mainyti,
dovanoti, nes esame sutvėrimu Dievo išmintingu pagal jo atvaizdą sukurti ir
laisve apdovanoti, kurią norim užturėti iki paskuojo ir ana džiaugtis, kaipo
visų didžiausia Dievo dovana. Dėl to gi šaukiamės pas tėvą šventąjį, idant
mus per lenkų vyskupus teiktųsi priimti į skreitą (globą) bažnyčios šventos,
taipogi trokštam būti apkrikštytais, vienok ne krauju. (Kotzebue, Preus.
aelt. Gesch., T. III, K. II.)
Garsas tos
raudos sugaudė ne tik Europos sostinėse, bet taipogi Imperatoriaus ir paties
Popiežiaus rūmuose. Kryžeiviai norėdami nuslėpti savo nedorybes rašo laišką:
Žemaičių tauta
turi didžiai kietą sprandą ir atkakliais (užsispyrusiais) darosi, dėl to
ėmėme nuo jų įkaitus, kuriuos apkrikštijome ir geriau anuos užlaikome,
nekaip jų pačių tėvai, lygia dalia 80 senų žemaičių, kurie vaikus savo į
Marienburgą atnešę buvo, apkrikštijom pačius ir jų vaikus (turėjo būti
verkiama diena, jog iš Žemaičių reikėjo vaikus nešti krikštyti į
Marienburgą, kryžeivių sostinę, t.y. 60 trūkių arba mylių). Badui
prasidėjus, 40 000 auksinių nusiuntėm jiems, davėm javų ir gyvulių. Visuomet
mes su anais meilingai ir bendringai apsiėjome (elgėmės), apie tą gali
sakyti ką nori. Tas velnias (Vytautas) paikina tuos senus žalčius
(žemaičius), kurie bažnyčias ir pilis su žeme sulyginę, šventojo Mykolo
paveikslą, pastatę vietoje taikinio naudojo, už tokią jų atkaklybę mes
sudraudėme anuos, nes visuomet teisingai rėdome (valdome).
Tačiau žemaičių
teiginių paeiliui paneigti negalėjo.
Vytautas padėti
žemaičiams nebepajėgė, nes reikėjo eiti drausti išpuikusius gudų
kunigaikščius, kurie nebenorėjo jo klausyti. Sukyla Sviatoslavičius, buvęs
Smolensko kunigaikštis.
1402 metai
Vytautui
pasirodžius prie Smolensko sienų, skubantis Sviatoslavyčiui padėti Riazanės
kunigaikštis Rodoslavas sumušamas Vytauto karių ir dar pats nelaisvėn
pakliūna. Apsisukęs Vytautas apgula Smolenską. Sviatoslavičius pabėga
Maskvon. Po 7 savaičių apsiausties Smolenskas užimamas. Smolenskiečiams
Vytautas dovanoja įvairias privilegijas ir sujungia su Lietuva.
Švitrigaila
tikėdamasis tapti Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu sudaro sutartį su
kryžeiviais ir su ordino kariais užima Merkinės pilį.
Vytauto monetos
Lietuvos Didysis Kunigaikštis apskundžia
kryžeivius Imperatoriui ir popiežiui. Kuris pasiunčia kryžeiviams bulę
liepiančią laikytis taikos su naujaisiais krikščionimis. Tačiau perskaitę
bulę kryžeiviai atsakė, kad jiems nebuvo uždrausta kariauti, todėl jie daro
tai kas būtina. Ordino magistras ir Švitrigaila antrą karta nusiaubia
Lietuvą.
1405 metai
Racionže susitinka Lietuvos Didysis Kunigaikštis, Lenkų karalius ir
kryžeivių Didysis Magistras kartu su savo vyskupais. Jie sudaro sutartį:
tarp valstybių bus amžina taika. Jogaila už 50 000 auksinių atperka Dobrynės
žemę, Žemaitija atitenka kryžiuočiams, Švitrigaila apleidžia Kryžiuočių
ordino žemes, magistras leidžia savo krašte lietuviams prekiauti be jokių
mokesčių taipogi neleis jokiam priešui jo žemėmis pulti Lietuvos. Sutartis
patvirtinama tik iš antro karto, visiems vėl susirinkus Kaune. Lietuviai
įsiteikdami kryžeiviams uždraudžia visoje Lietuvoje prekiauti su žemaičiais,
į Žemaitiją nebeįleidžiama nei druska, nei geležis, nei javai.
Tuo pat metu
žemaičiai nutaria nepasiduoti kryžeiviams, tardami jog pats Vytautas
Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu yra žemaičių pakeltas, o jie savo valia
šiandien vieną, rytoj kitą galį Didžiu Kunigaikščiu pakelti. Prasideda
partizaninis karas prieš kryžininkus. Elfenbachas naujasis Žemaitijos
valdytojas, kai kuriuos bajorus už tai liepia suimti. Išleisti kalėjimo
prižiūrėtojo laisvėn (buvo krikščionis žemaitis, kitą kartą kūdikiu į vergus
paimtas) bajorai nužudo Elfenbachą. Prasideda visuotinis sukilimas.
Trūkstant ginklų žemaičiai kasa kalnus, kuriuose iš pasakų girdėjo ginklus
esant užslėptus nuo Mindaugo laikų. Už vieną kovos žirgą du tris valakus
žemės davė. Tuojau pilys Fridburgo, Tobišau su žeme sulyginamos, kryžeiviai
ir vokiečiai išžudomi arba išvejami atgal Prūsijon. Vytautas atskubėjo
pagalbon kryžeiviams ir susijungęs su jais slopino žemaičių sukilimą.
Praliejus nepaprastai daug kraujo žemaičiai išgursta. Taip nedorybės dėka
garbinga sarmatų (gerulių) tauta išnyko iš skaičiaus tautų gyvenančių šiame
pasaulyje. Vytautas padeda atstatyti žemaičių sugriautas kryžeivių pilis. Po
šitų mūšių Žemaitijoje liko vien girios, o jų properšose degėsiai pilių,
kaimų ir apleisti laukai.
1406 metai
Į Marienburgą
atvykę žemaičių pasiuntiniai paprašo magistrą suteikti jiems teisę
vadovautis Kulmo miesto įstatymais, bet magistras atsako ne. Žemaičiai iš
laisvų žmonių paverčiami vergais. Tai liudija iš tų laikų išlikusi
laidotuvių daina: Eik, vargdieni, į antrą, laimingesnį, gyvenimą, kuriame
ne tu vokiečiams, nes tau vokiečiai vergaus.
Pskoviečiai
išžudo Pskove esančius lietuvių pirklius, jų turtą pasisavina. Vytautas
įsiveržia pleskavionių (pskoviečių) žemėn, užima Koložos pilį ir
10 000 gudų
belaisvių parvaro Lietuvon. Maskvos Didysis Kunigaikštis Vasilijus
keršydamas už jo globoje esančių žemių užpuolimą nesėkmingai mėgina pulti
Lietuvą. Atvykęs maskoliams į pagalbą totorių chanas Sadzibekas taip pat
nesugeba įveikti Lietuvos pilių. Tulos gubernijoje prie Krapivos sudaroma
taika.
1407 metai
Švitrigaila su
jam Vytauto patikėtom Starodubo, Briansko, Naugardo Severijos pilimis ir
žemėmis pasiduoda Maskolių Didžiajam Kunigaikščiui Vasilijui. Su kariais
prie Ugros upės pasirodžius Vytautui, Vasilijus Naugardą Sversko grąžina
Vytautui, vėl sudaroma sandara.
1408 metai
Vytautas išduoda
žydams privilegiją Lietuvoje gyventi ir juos apsiima globoti. Iki tol žydai
Gudijoje buvo beteisiai.
1409 metai
Sukilę žemaičiai
sugriauna jų žemėje pastatytas ir statomas kryžeivių pilis. Keršydami
Ragainėje kryžeiviai išžudo lietuvių pirklius. Kryžeiviai sulaiko Jogailos
žemaičiams siųstus 20 laivų pakrautus javais ir ginklais.
Augant įtampai
visos pusės pradeda ginkluotis ir traukti karius kovai. Vytautas Gudijoje ir
Lietuvoje, Jogaila Lenkuose paskelbė karą ant kryžeivių. Lietuvos Didysis
Kunigaikštis pagalbon pasikviečia totorius. Kryžeiviai sudarę sandarą su
Pamario valdovu nusiaubia Dobrynę, užima Bydgoščių pilį, pasiekia net
Kūjavus. Padažnėja pasienio susidūrimai. Kryžeiviai sumokėję 40 000
raudonųjų (auksinių) ir pažadėję kaldinti monetas su jo atvaizdu pasikviečia
pagalbon Vengrų karalių Zigmantą. Vytautas mėginą pagalbos prašyti iš Čekų,
tačiau jų karalius Vaclovas uždraudžia tarnauti čekams Lietuvos ir Lenkų
kariuomenėje, vienok kai kurie čekai išvyksta į Vytauto pulkus. Vytautas su
Rumbaudu, Goštautu ir Radvila atvyksta į Budą, Vengrijos sostinę mėgindami
sudaryti sutartį. Zigmantas pasako, kad sandaros su kryžeiviais nelaužys.
Vizito pabaigoje Zigmantas palinki Vytautui užsidėti Mindaugo karūną.
Kryžeiviai daugybę karių nusamdo Vokietijoje.
1410 metai
Kryžeivių
magistras su visas galia patraukia ant lietuvių. Prūsuose ties Soldau
įkuriama kryžeivių stovykla, ten atvykę Vengrų karaliaus pasiuntiniai
paskelbia karą lenkams ir lietuviams. Pastarieji pasiuntinių akivaizdoje su
žeme sulygina Gilgenburgo vietovę (kaimą).
Liepos 15 diena
(Griunvaldo arba Žalgirio mūšis) :
Šalys susitinka
Tanenburgo lygumuose. Kryžeivių daugiau nei 100 000 vedamų magistro
Jungingeno. Lietuvių, žemaičių, gudų, totorių ir lenkų tiek pat, o gal ir
daugiau. Lietuvių, gudų ir totorių karvedys Vytautas, Lietuvos Didysis
Kunigaikštis, lenkų Zidranas Maskovskis, Krokuvos komendantas, kurį mokė
ir prižiūrėjo Lietuvos karvedys. Jogaila išvydęs paparčius (pulkų ženklai)
kryžeivių blizgančius, paėmęs savo rinktinių pulkų papartį pasako:
Aukščiausias! Būk man liudytoju, jog aš priverstas pakėliau kalaviją ant
krikščionių, idant ginčiau nuo kraugerių galvažudžių mano tautas ir jiems už
jų neteisybes atmonyčiau (atkeršyčiau). Būk mano liudininku jog daug kartų
tiesiau savo ranką taikai, tačiau tie kraugeriai, kurie vienuoliais save
drįsta vadinti, jos nepaspaudė, niekina dorybę, o teisybę po kojomis mina.
Dėl to gi tau, Viešpatie, patikiu šį papartį (vėliavą), ir tas kraujas,
kuris čia išsilies, tegul krinta ant jų galvos. Tai sakant karaliui ašaros
pradėjo kristi, lenkai regėdami karalių ašarojantį, visi pradėjo verkti.
Vytautas tuo metu rėdė karius kovai skraidydamas nuo vieno sparno prie kito,
daugiau nei per dvi mylias išsitęsusia karių siena. Kryžeivių
pasiuntiniai atvykę į Vytauto stovyklą padavė Jogailai du kalavijus, vieną
kruvina kitą švarų sakydami: Rinkis, karaliau, katrą nori, o su juo kovą
arba ramybę. Siunčiame juos tau, gal trūkstat su Vytautu kardų, gal
neužtenka vietos kautis, mes ją praplatinsime pagal tavo norą. Karalius
atsakė: Nors turiu užtektinai kalavijų, vienok abu paimsiu, kaip būsimos
pergalės ženklą, prisimindamas senus papročius, jog nugalėtasis atiduoda
savo kalaviją nugalėtojui, o mūšiui Aukščiausias vadovaus. Pasitraukus
pasiuntiniams Jogaila puola prie altoriaus melstis, Vytautas taria: Broli,
diena mūšio, ne maldos. Jogailai nieko neatsakius Vytautas išskuba į
dešiniojo sparno priešakį. Kariai laukė karaliaus ženklo pradėti mūšį. Tuo
pat metu nedideli būriai nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių karių
išpuldami iš savo pulkų susiremdavo, pranašaudami didį kraujo praliejimą.
Pasirodęs Jogaila liepia pūsti trimitus mūšiui. Nuaidėjus trimitų gausmui
susirėmė it mūrai abi šalys. Pirmas gurti (krikti) pradėjo Vytauto
vadovaujamas dešinysis sparnas. Rodydami kantrybės stebuklus užvis trakiškių
pulkas, lietuviai, gudai, totoriai pradeda trauktis. Lenkai iš visos galios
užgulė kairįjį kryžeivių sparną. Kryžeiviai pergalėję dešinįjį sparną ir
išlaikę bei pradėję puolimą viduryje, kai kuriems jau besiveržiant link
Jogailos palapinės, tarė esą jau nugalėtojais. Jogaila klausėsi mišių ir
nepasirodė padrąsinti nusiminusiems savo kariams. Vytautas pasakęs: Sudiev,
broli, aš einu mirti priešakyje mano kantrių lietuvių nuskuba prie
savo pulkų. Galiausiai karalius pasirodė, jį išvydę lenkai drąsiau ėmė
pulti. Vytautas savo kantrybe ir išmintimi iš visų pusių apgula kryžeivius.
Vienas kryžeivių pulkas lyg ir pralaužė lenkų sieną, o riteris Dipoldas
išsikirtęs kelią per lenkų eiles, skriejo link karaliaus, Olesnickis
karaliaus rašytojas, jį su ragotine išmeta iš balno, o kiti karaliaus tarnai
jį nužudo. Vytautas atsivedęs šešis lenkų pulkus sustabdo kryžeivius, o
totoriai ir gudai, kurie buvo pabėgę pradeda puolimą, kryžeiviai išgursta;
600 riterių arba brolių, magistras Jungingenas ir 50 000 ordino karių krinta
karvietėje. Visos gėrybės ir turtai ne tik kryžeivių, bet ir visos
Vokietijos kliuvo į rankas nugalėtojams. Šis mūšis sutrupina kryžeivių
galybę. Apgulamas Marienburgas, ginamas komendanto Plaueno su 5000 karių.
Lietuviams
kaunantis su kryžeiviais, žemaičiai susiėmė su miečeiviais skubančiai į
pagalbą kryžeiviams. Miečeivių magistras Fitingofas tik su 500 raitelių
pasiekia Prūsiją, ten jį suėmęs Vytautas perduoda Jogailai. Nenorėdamas kad
Jogaila ir lenkai įsigalėtų, pasakęs kad jo stovykloje prasidėjusios ligos,
Vytautas sugrįžta Lietuvon. Sakoma, jog Vytautas rinktinių lietuvių ir
žemaičių pulkų nestatęs į kovą, o laikė užslėpęs užnugaryje.
1411 metai
Nepajėgdamas
užimti Marienburgo, Torunėje Jogaila sudaro su kryžeiviais sutartį: užimti
kraštai grąžinami visoms pusėms, Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos mirties
bus jų valdžioje, o po to teks kryžeiviams. Lenkų karaliui ir Lietuvos
Didžiajam Kunigaikščiui ordinas sumokės 100 000 kapų skatikų karo išlaidoms
padengti, o Mozūrų kunigaikščiui 5000 kapų už jam padarytus nuostolius.
Kadangi sutartis buvo sudaryta be Vytauto, jis su savo kariais įsiveržia
Prūsijon, jo sustabdyti pasiųsti 6000 rinktinių kryžeivių raitelių
sunaikinami. Sudaręs Torunėje sandarą su kryžeiviais, Krokuvon kaip
nugalėtojas sugrįžta Jogaila. Ta pačia proga įvyko ir Jogailos sesers
dukters vestuvės ištekančios už Austrijos arkikunigaikščio. Sakoma, kad
juose imperatoriaus Zigmanto pasiuntiniai įkalbėjo Vytautą, idant jis
užsidėtų Lietuvos karūną ir atsiskirtų nuo lenkų.
1412 metai
Horodlėje Lenkų
karalius Jogaila susitikęs su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu Vytautu
patvirtina sutartį pagal kurią Lietuva suneriama su Lenkija amžiams.
Vytautas ir Jogaila pradeda Žemaitijos
krikštą. Ties Nevėžio upimi užgesinama amžinoji ugnis, vadinama žinyčia.
Nemokant kunigams lietuviškos arba žemaitiškos kalbos Jogaila su Vytautu
patys švento tikėjimo moko ir krikštija. Žemaičiai sulaukę Šventuosios
Dvasios apšvietimo visi atsižada pagonybės ir apsikrikštija. Varniuose
paskiriamas Žemaitijos vyskupas ir pastatoma apaštalų Petro ir Povilo
katedra. Vytautas pastato devynias bažnyčias: Ariogaloje, Kražiuose,
Varniuose, Raseiniuose, Viduklėje, Veliuonoje, Kaltinėnuose, Cetroj (Sedoj)
ir Luokėje.
1414 metai
Naugardo
Didžiojo valstybė atnaujino su Vytautu sandarą.
Vytautas ir
Jogaila negalėdami susigrąžinti jiems priklausančius Žemaitijos, Sūdaujų,
Pamario, Kulmo ir Mikelau kraštus užima Osterodės, Neidenburgo, Balgos,
Alenšteino, Heilsbergo, Brandenburgo, Elbingo, Christburgo, Rizenburgo pilis
ir dalį Marienburgo žemės. Sudaromos dviejų metų paliaubos. Visi ima ruoštis
Konstancos bažnytiniam susirinkimui. Į jį atvyksta Popiežius, visi
kardinolai, arkivyskupai, vyskupai, daug valdovų ir įvairių pasiuntinių.
Išvykdamas į Konstancą Zigmantas savo Vengrijos karalystę ginti nuo turkų
galybės patiki Vytautui.
Lietuva pasiekė
savo galybės viršūnę. Nusidriekdama nuo Adrijos, Juodosios, Kaspijos jūrų ir
atsiremdama į Baltijos jūrą bei Dono upę.
Žemaičiai
Konstancon išsiuntė 60 išmintingiausių vyrų, jų žodžių paveiktas kardinolas
Raguza ketėjo pats eiti Žemaitijon švento tikėjimo mokyti ir tai būtų
padaręs jei žemaitiškai būtų mokėjęs. Konstancos susirinkimas liepia
kryžnešiams ir kryžeiviams sugrąžinti žemaičių belaisvius ir įkaitus,
žemaičiai valstybiniuose ir dvasiniuose reikaluose klausys tik Imperatoriaus
ir savo vyskupo.
1418 metai
Miršta Lietuvos Didžioji Kunigaikštienė Ona,
Vytauto žmona, kuri jį 1383 metais išvadavo iš kalėjimo.
Edyga persikėlęs
per Doną apgula Kijevą, nepajėgęs jo užimti nusiaubia visas apylinkes taip,
kad nuo tol Kijevas nebepajėgė atgauti savo buvusios didybės.
Mirus Didžiajam
Chanui Saladinui, Vytautas Vilniuje Chanu karūnuoja Bestebulę, pastarasis
kovodamas dėl sosto žūva Totorijoje. Vytautas Chanu karūnuoja jo brolį,
kuris sugeba paimti valdžią ant visų totorių, tuo pat būdamas Lietuvos
Didžiuoju Kunigaikščio tarnu moka jam duoklę. Ediga į Vilnių atsiunčia savo
pasiuntinius su dovanomis tris kupranugarius apkrautus dovanomis ir 27
puikiausius žirgus.
Imperatoriaus
pasiuntiniai sutaiko Vytautą ir Švitrigailą, kuriam Vytautas patiki valdyti
Severijos Naugardą bei Brianską.
1419 metai
Sukilę žemaičiai
sudegina bažnyčias ir išgina savo vyskupą. Slopindamas sukilimą Vytautas
nukirsdina 60 žemaičių bajorų.
1420 metai
Sukilę Čekai
(husitų karai) mėgina atsikratyti imperatoriaus (vokiečių) valdžios. Čekų
pasiuntiniai atvykę pas Vytautą pasiūlo jam Čekijos karūną, Vytautas
atsisako ją priimti ir vietoje savęs su viena savo karių dalimi išsiunčia
brolio sūnų Kaributą.
Imperatoriaus
įkalbėti kryžeiviai mėgina pulti Lietuvą, bet keliose mūšiuose pralaimėję
atsitraukia Prūsijon, persekiodamas juos Vytautas užima Liubavos pilį,
Rizenburgo pilis sudeginama, Golupo pilis taip pat užimama, apgulamas
Kulmas.
1422 metai
Prie Melno ežero
sudaroma sandora tarp kryžeivių ir Vytauto. Žemaičiai, sūdaujai (šiandien
Augustavo vaivadija), Nesau, Orlau, Neudorfo, Morino apygardos iki upės
Drevencos ir Bydgoščiaus sugrąžinamos lietuviams ir lenkams; taip pat
atiduodamos visos prieš tai rašytos sutartys.
Visi pietiniai
gudai buvo Lietuvos valdžioje, vienok dvasiška vyresnybė klausė metropolito
savo Maskvoje esančio ir visas dvasiškas rinkliavas bei dešimtines jam
Maskvon siuntė. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas įsakė visiems
Lietuvos žemių vyskupams susirinkti ir išsirinkti savo metropolitą,
uždrausdamas siųsti į Maskvą visas dešimtines ir kitas rinkliavas.
1425 metai
Į Naugardą
susirinkę Polocko arkivyskupas Teodosijus, Izaokas Černigovo, Dionizijus
Lucko, Gerasimas Vladimiro, Sebastijonas Smolensko, Charitonas Chelmo,
Eufemijus Turovo vyskupai pašvenčia Lietuvos Rytų Bažnyčios (Stačiatikių
arba Ortodoksų) naująjį metropolitą Grigorijų Camblaką.
Kilus vaidams
tarp pskovionių, naugardiečių ir lietuvių Vytautas apgula Opočkos pilį
priklausančia pskoviečiams. Besiveržiantys pilin lietuviai susigrūda ant
tilto, pilies gynėjai pakerta tiltą ir daugybė lietuvių sukrenta vandenin
ant nusmailintų mietų, kariai kurie nepersidūrė buvo sugauti ir Vytauto
akivaizdoje jiems gyviems nulupama oda. Neįstengdamas užimti Opočkos
Vytautas metasi ant Voronačo pilies. Supratę pskovionys, kad nestengs su
galybe Lietuvos kariauti nusižeminę pasiduoda ir prisiekia kas met mokėti
700 svarų mokesčių (duoklės). Nužeminęs dukterį Vytautas patraukė motinos
kariauti, tai yra Naugardo Didžiojo (Novgorod Velykij). 10 000 kirtėjų per
pelkes ir miškus tiesė Vytauto kariams kelią link miesto apie kurį buvo
sakoma: Kas gali ką padaryti Dievui ir Didžiam Naugardui? Vytautui apgulus
Porchovo pilį, jos komendantas Boreckis išsiperka nuo apylinkių nusiaubimo
sumokėdamas 2000 svarų sidabro. Išsigandę ir pamiršę savo priežodį Naugardo
ūkininkai pasiduoda Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui. Vytauto
stovyklon atvykę naugardiečiai su vyskupu Eufemijumi paprašo Vytauto globos
ir pažada kas metą po 4000 svarų sidabro mokėti. Pergalę Vytautas atšvenčia
Vilniuje.
Vytautas tampa
garsiausiu savo laikmečio karvedžiu. Vienos tik karūnos jo didybei betrūko.
Per savo senų laikų draugą Ragainės komendantą Mimpelgardą Vytautas išsako
ką ketina daryti, tai sužinojęs Ordino didysis magistras paragina Vytautą
greičiau karūnuotis ir praneša apie tai Imperatoriui. Paskiriama vieta
bendram susitikimui Luckas.
Į Lucką atvyksta
Imperatorius Zigmantas su žmona, prašydamas pagalbos kovoje su turkais ir
čekais, Danijos ir Lenkijos karaliai su visa diduomene, Didysis Maskolių
Kunigaikštis, Tvėres ir Riazanės didieji kunigaikščiai, Totorių Didysis
Chanas, Rytų Imperatoriaus pasiuntiniai iš Konstantinopolio (jie įteikė
Vytautui ikoną Motinos Švenčiausios didžiai brangią, kurią Senuose Trakuose
rado kunigas, o šiandien ji tebėra pas benediktinus), daug kitų valdovų
pasiuntinių, metropolitų, arkivyskupų. Dauguma jų tikėjosi išvysti Vytauto
karūnavimo iškilmės. Per dieną svečiai išgerdavo 700 bačkų midaus
(neįskaitant kitų gėrimų), suvalgydavo 700 jaučių, 100 briedžių, 100 šernų,
100 taurų, o paukščių ir kitos smulkmės be skaičiaus. Taip svečiai buvo
vaišinami 5 savaites. Tai regėdamas imperatorius prasitarė: Esi jau aiškiai
karaliumi, titulo vieno bereikia, kurį neužilgo gausi. Vytautas už tai
pažada imperatoriui 100 000 karių pagalbą kovoje prieš turkus. Vienok to
žingsnio žengti be Lenkų karaliaus Jogailos, taip pat viešinčio Lucke,
sutikimo nesiryžo. Galiausiai Vytautas apreiškia savo norą lenkams. Gniezno
arkivyskupas neprieštarauja, bet Krokuvos vyskupas Olesnickis stoja prieš
sakydamas, kad negalima Lietuvių ir Lenkų valstybių sunertų amžiams
perskirti. Vytautas pasakęs: Nors ir nenorit, vienok darysiu, ką nutaręs
išeina. Vytauto apdovanotas brangiais brangesniais daiktais, tarp kurių buvo
ir auksu apkaltas tauro ragas, kurį jo senelis Gediminas ant Vilniaus kalno
buvo užmušęs, išvyksta Imperatorius.
Vytauto
karūna, lenkų pavogta ir saugoma Krokuvoje.
Vytautas
suvadina sueimą idant sužinotų kas bus Jogailos karšinčius. Lenkai atsiuntė
pas Vytautą pasiuntinius mėgindami atkalbėti jį nuo siekio tapti Lietuvos
karaliumi. Vienok Vytautas neperkalbamas. Vytautą su Jogaila mėgina taikyti
net Popiežius išleisdamas jiems bulę. Matydami nepalenkiamą Vytauto norą
tapti karaliumi, lenkai pasiūlo jam Lenkijos karūną, Vytautas jos atsisako:
Tegul aukščiausias pailgina karaliaus amžių! Aš netykau jo karūnos, kad tik
jis man nepavydėtų manosios; su jo karalyste aš laikausi ir laikysiuos senos
bendrytės, jei jūs to trokštat, jei ne, jūs mane išvysite ginkluotą.
Galiausiai lenkai susitaria perimti Imperatoriaus Vytautui siunčiamą karūną.
Čarnkovskis su kita lenkų diduomene suima Imperatoriaus pasiuntinius ir
atima iš jų siunčiamus Vytautui raštus bei karališkus atributus. Atvykę be
nieko pasiuntiniai viską papasakoja Vytautui. Iš tų kuriems visada padėdavo
tiek blogo patyręs Vytautas suserga. Vienok ir ligoje būdamas tikėjosi
perkalbėti Lenkų karalių. Vilniun atvyksta Jogaila ir Lenkijos senatoriai.
Vytautas prabyla: Stoviu ant grabo, ko jūs baiminatės dėl manęs, nieko aš
nebepadarysiu su savo karūna, noriu tik pasauliui su tuo ženklu pasirodyti,
kaip su savo nuopelnu. Nenešiosiu aš jos, prisiekiu jums visais šventais,
jog po kelių dienų jos išsižadėsiu savo noru. Jogaila atsiliepė: Jei
sutinka mano artimieji, aš neprieštarauju. Jie nesutiko, užvis Olesnickis,
Krokuvos vyskupas, kuris pasakė: Esi iš visų tinkamiausias karūnai, tavo
kraštai, tavo galybė, tavo turtai lygus visoms didžiausioms karalystėms, o
Lietuvos karaliumi gali tapti lenkų priešu; šiandien abi tautos yra sunertos
(sujungtos) amžiams ir abiejų karūna ant vienos galvos nešiojama. Tas
draugiškas tautas Imperatorius, jų priešas, nori išskirti, ne dėl laimės, o
dėl prapulties jų, nes prie stalo jis ištarė: Karaliaus vardą kaip mėsos
gabalą tarp šunų įmečiau. Sunertos mūsų tautos yra neįveikiamos, o
išsiskyrusios taps grobiu priešams, ir tu būsi tuo kaltas; pats regi, jog
teisybę sakau, nes negaliu būti savo tėvynės išdaviku. Po šitokios kalbos
net ir tie lenkai kurie palaikė Vytautą, nebeprieštaravo Krokuvos vyskupui.
Deja neatsirado tada nei vieno kuris pasakytu vyskupui: Norime bendrais, ne
vergais lenkų būti. Neteisingai, Krokuvos vyskupe geidi lenkų laimės, o
Lietuvos prapulties ir to neįrodysi jokiais argumentais. Tiesa, prisiekė
lietuviai, žemaičiai iš vieno būti ir gintis kartu nuo priešų, bet gi
neprisiekė, jog nebebus daugiau lietuviais, o lenkais, jog kalbės, rašys
lenkiškai, ne lietuviškai, jog išsižadės lietuviai savo įstatymų, savo
papročių, o tvarkysis pagal lenkiškus, ne, ne, taip lietuviai
neprisiekė. Nes išsižadėti savo kalbos, savo įstatymų, savo papročių, o į jų
vietą priimti svetimus lygiai tas pats yra, kaip kad svetimam patapti vergu.
Nė vieno rašto lenkai neparodys, kuriame lietuviai būtų save vergais lenkams
užrašę, tuo metu kai lietuviai valdo Gudiją (Rusiją), įveikė miečeivius
(kalavijuočius), sutrupino galybę kryžeivių, sudraudė ir į savo vietą
pastatė totorius ir savo galybe triuškina turkus. Kuris lietuvis geis
šiandien save svetimųjų vergijon užrašyti?
Jei atėjus
sunkioms ir kruvinoms dienoms mokėjo lietuviai, žemaičiai save apginti nuo
visos Europos galybės, galiausiai įveikę visus savo priešus, pažinę savo
kantrybę ir tvirtybę, ir toliau žinodami kaip valdyti, vadovauti ir gintis.
Esame laisvi ir tokiais norime būti ir valdymą kokį norime tokį pasirenkame;
o jei kas išdrįs mūsų kalbą, mūsų įstatymus ir papročius išplėšti ir mus
vergais savo padaryti, tą mes pirmiau, kaip tikri skitų, sarmatų (gerulių)
palikuonys, savo kantrybe įveiksime ir suveržę jį patį grandinėmis, po
kojomis paminsime arba pelenuose tėvynės užsirausime. Galime kartu su
lenkais gyventi ir kartu nuo priešų gintis, ir valstybę kaip tinkami
tvarkytis ir toliau kalbėti, rašyti, mokytis kalba savo protėvių. Nežinau,
pasakykit jūs, tėvūnai Lietuvos, už ką mus lenkai nori vergais paversti? Jei
Olesnickis girias mylįs tėvynę savo, norėdamas mus lenkais paversti, mes už
jį tūkstantį kartų stipriau mylime savo tėvynę, nes tūkstantį kartų už ją
savo kraują praliejome.
Deja, tuo metu
Olesnickiui taip neatsakė nei vienas.
Jogaila apsuptas
mokytais arkivyskupais, vyskupais, senatoriais, o Vytautas surambėjusiais
karvedžiais, bei tik tikėjimo dalyką išmanančiais prelatais ir vyskupais,
amžininko žodžiais: Jogaila, Lenkų karalius, be Vytauto buvo ranka be
kalavijo, taigi Lietuvos vyskupams vėpsant ir žiovaujant, be jokio
gailesčio Jogaila su lenkais prapuldo (pražudo) Lietuvą. Taip lenkai
įsigali bendroje valstybėje.
1430 metai
80 metis Vytautas išlydi Jogailą.
Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų staiga jis iškrenta iš balno.
Žmonos rogėse
atvykęs į Trakus, Vytautas susitaiko su Jogaila ir Ponu Dievu, o savo
žmonos rankose, Alšėnų kunigaikštienės Julijonos Algimantaitės, atiduoda
dūšia Dievui (miršta) Spalio 27 dieną.
