Lietuvos.net - Ceslovo Gedgaudo knyga "Musu praeities beiskant" - Lietuvos kilme - Respublika Istorija Aisciai Estijai Estai

Estų proistorės tyrinėtojas E.V.Saksas 1968 metais paskelbė savo surinktus šaltinius apie estų - aisčių praeities raidą. Tie užrašai nepertraukiama grandimi eina nuo 6500 metų prieš Kr. ligi mūsų eros 1346 metų ir toliau. Visi būdami autentiški, jie neatremiami, ir todėl nediskutuotini. Norėčiau tik prie to mokslininko vertingo darbo pridėti savo žinių saujelę ir atlikti antrą tyrinėjimo uždavinį: įvertinimo ir proistorinės sintezės.

Iš istorinės pusės, galėčiau pridurti tik Ptolomėjaus minimus stavones - eistuvonis, bei Wegeberichtų šaltinį, apie kurį vėliau. Mūsų skaitytojams pakartosime pačius svarbiausius V.Sachso duomenis: 320 metais prieš Kr. geografas Pytheas randa aesti gyvenant Vyslos žiotyse. Tq patvirtina ir Plinijus 16 metais po Kr., pranešdamas apie imperatoriaus Germanikaus laivyno tenai atsilankymą. Tacitas, 98 metais po Kr. aprašydamas tuos aestii Baltijos Gintaro pakrantėje, džiaugiasi jų draugišku elgesiu: jie brenda net jūron jam gintaro parinkti. Čia reikia pridėti to pat Tacito minimus istevones, gyvenančius toli žemyno viduryje, Gintaro Kelio vandenskyros perėjos srityje, kurie atitinka jau minėtus Ptolemėjaus stavones toje pat vietoje.

Vėliau, 525 metais po Kr. pagal Cassiodorg, estų (haestii) delegacija aplanko ostro - gotų karalių Tautarikį Italijoje. Vis daugiau ryškėja nepaprastas "estų" paslankumas ir garsas: juos pažįsta egiptietis Artemidoras iš Epheso (100 m. prieš Kr.), norvegų sagos (400 m. po Kr.), gotų istorikas Girdonis šeštame šimtmetyje po Kr. ir pan.

Nuostabiai, jie užtinkami įvairiose ano laiko pasaulio vietose, čia kariaudami su Romos imperatorium Volusianu (253 m. po Kr.), ten vėl su danais (400 m. po Kr.), tai dėl įvairumo su švedais (600 m. po Kr.). Jie lankosi pas Romos imperatorių (525 m. po Kr.) ir yra Argonautų (600 m. prieš Kr.), Romos imperatoriaus laivyno (16 m. po Kr.) ir jo prekybos atstovų lankomi (60 m. po Kr.).

Nebėra jau nė mažiausios abejonės: tai pasaulinio garso ir pasaulinių santykių tauta. Bet kaip tai suprasti? Koks tų karų ir delegacijų tikslas? Pagaliau, kur gi jų centras? Vien istoriniais šaltiniais mįslė neišsprendžiama, o pačios "aestii" nurodomos buvimo vietovės tai Vyslos žiotyse, - ten gintaro nerandama, - tai vėl Palangos ruože jį begraibant, toliau, Sarmatijos centre, Minsko bei Lietuvos Brastos raktinių perėjų srityje ir net dar toliau, pietiniame imperijos rubežiuje, (kovos su Roma), įneša dar daugiau painiavos.

Laimei, turime kitos nepriklausomos srities,- toponimijos,- gausių papildomų duomenų, bei mūsų brangų "Sezamo raktą": Baltų kalbą. Vietovardžiai skamba taip: Pereigėlė (Pregel), kurią S.Daukantas nurodo buvus senovės vieškeliu tarp Eismarių ir Kuršmarių; tarp gintaro rinkimo ploto ir eksporto centro; toliau, Eislotė bei Suveislotė (Islocz - Svislocz) Europos vandenskyroje, pereinant ii Nemuno į Dniepro baseinus. Tame raktiniame Gintaro Kelio taške stovi Mainiškė (Mensk). Taip einame, mainome vaga ir sueiname. S.Daukantas šį kelią irgi pažįsta, tačiau įdomiausia, jog baltgudžių kalbininkas W.A.Žukiewicz savo išsamioje tos srities vardyno studijoje (Mensk 1961 m.) nurodo tų upių vardq kilus "iš vandens kelio". Mes tegalime jam tik pritarti. Eismo vietovardžių mūsų buvusiose žemėse labai apstu, todėl apsiribosime keliais pavyzdžiais. Eismarės, Pereiloja (Perloja), įvairios Perėjos, prūsų ir vokiečių Eiluvos (Eylau) ir pagaliau Ptolomėjaus minėtas Vyslos žiotyse Eistovijos miestas, kuris sudaro tinkamą atasvarą Olbijos (Eiluvinges) miestui kitame prekybos kelio gale. Ta Eistovija, išlikus visai gryna, neiškraipyta pas Egipto geografą yra lietuviškos šaknies, galūnės ir prasmės senasis Gdansko pirmatakas bei didžiausias "aestii" centras. Kokie jų vardo variantai? Ptolemėjus matėme, paduoda eidrius, eigulionis, eistuvonis. Iš kitos pusės, Wegeberichtai pažymi "ekskursijų" vadovus Eismantus, Eiglius, Eivonis ir pan. Vokiečių šaltiniai teigia, jog tos profesijos specialistų buvę ištįsi kaimai viena pavarde (žiūr. Alex Horn, Kulturbilden aus Ostpreussen). Pridėjus tą visą kalbotyros informaciją prie E.V.Sakso išsamios istorinės medžiagos, gaunamas gana ryškus aisčių vaizdas.

Jie kartu ir smulkių prekių išnešiotojai po tolimas gyvenvietes, Amerikos pionierių "panhandler" rūšies, pasiraitę kelnes brendantieji jūron pagraibyti gintaro Tacitui, ir tolimos pasaulinės prekybos buriuotojai, sugebantieji priiminėti imperinės prekybos delegacijas bei kariauti su paskirais karaliais, jei jų muitai jiems atrodo per brangūs.

Tuo būdu mums paaiškėja pavadinimas Eiduvių, sudariusių Cezariui nemaža rūpesčių Galijos kare. Juos randame įsitaisius, aišku, Prancūzijos vandenskyroje, kontroliuojančius raktinę perėją trimis kryptimis : Loaros upe - Atlantan, Rodanu - Viduržemin, Sena - Lamanšan. O ką jie daro? Gi, prisikrovę urmo sandėlius visokių gerybių, prekiauja su romėnais ir su vietiniais galiais. Jų karaliaus vardas - Liaudavyčius!

ESTAI, AISČIAI AR EISČIAI ?

K.Būga, kaip žinome, aestii išveda esant aisčiais. Tačiau, jei peržiūrėsime jo analizę, pamatysime, jog eismo šaknis nepasislėpė nuo jo aštraus žvilgsnio, ir jis nagrinėjo galimybę ties ja apsistoti. Jam tetrūko tik paskutiniais laikais tesurinktos išsamios istorinės medžiagos, o lietuvių kalbotyros stačiai nebuvo, - Būga pats ją kūrė. Platesnio, siauresnio, ar išviso bet kokio didžiulės eismo šaknies nagrinėjimo niekas nebuvo pateikęs. Tose sąlygose reikia tiesiog stebėtis Būgą sugebėjus gramatiškai neklaidingai atstatyti tą prošaknį aisčių lytim. Žemaičiai jokiu būdu neprieštaraus : eiti jie taria aiti. Graikai tokį tarimą paliudija nepriklausomai, ornitologija. Mat, gandrą jie vadino aistos, kaip slavai aisr. Tą eismo, kelionės simbolį, paukštį svieto perėjūną, paliudija ir patvirtina ir lotynų rašyba ae dvibalsiu : aestii. Antra vertus, jų sudvigubinta galinė balsė, kalbotyros dėsniais, lemia mūsiškę "jai" galūnę, sulietą į "ii". Todėl, norint tiksliai atstatyti prieš porą tūkstančių metų vartotą žodį taip, kaip jis anuo laiku buvo tariamas, išeitų eistėjai, jotvingių - suvalkiečių tarme, o aistėjei, kuršių - žemaičių.

Išvadoje, estų - eisčių - tarmiškai aisčių vardo bei gyventų vietų klausimas dabar nebesudaro paslapties. Tie prekijai nesėdi kur pastoviai Vyslos žiotyse, ar Estijoje, ar Minske, ar Lietuvos Brastoje, ar Bebraktėje prie Loaros, ar dar keliose kitose vietose iš karto, o kaip žaibas zuja pasauliniais prekybos vieškeliais. Tai senovės Hanza - Genčia, daug platesnė ir galingesnė už XII amžiaus vokiškąją. Ji gyvavo ir klestėjo per pusantro tūkstančio metų, plaukiodama mūsų Gintaro Keliu ir Dunojaus - Reino magistrale. Tik XI amžiuje po Kr. mūsų vieškelio reikšmei menkėjant dėl lenkų - čekų - vokiečių spaudimo, ėmė kilti nauja Volgos - Didžiojo Naugardo - Lielmainos - Narvos galia, ir ten susispietė paskutinieji eisčiai - eistėjai - "estai".

Bet prieš mūsų Baltijos - Juodjūrių vieškelio saulėIydį paminėkime ir jo spinduliavimo laikus. Eisčių Genčia buvo žinoma visame senajame pasaulyje: Egiptas, Roma, Artimieji Rytai, o vėliau Bizantija palaikė su ja nuolatinius prekybos ryšius. Dar netgi X amžiuje Nestoro kronika pažymi mūsų prekybos delegacijas, vykstančias pas graikus, apie kurias teks plačiau pakalbėti. Čia tik pažymėsime sensacingus Draugučionių kasinėjimų rezultatus, atliktus 1954 - 57 metais.(Žiūr. K.Musianowicz tuo klausimu referatus). Būgo upės atkrantėje buvo rasti urmo ir perkrovimo sandėliai, bet, kas įdomiausia, tai tūkstančiai muito plombų su įvairiais ženklais - herbais. Manoma, jog jos buvo naudojamos kiaunių kailiukų pundams plombuoti. (Prof. T.Lewicki, prof. B.A.Rybakov). Mat, mūsų imperijos viduje sidabro pinigas neturėjo perkamos galios. Metalas buvo tuoj perdirbamas papuošalams. Mūsų, kaip ir Naugardo, Maskvos, Pavolgės sričių piniginis vienetas tai buvo turbūt senoviškiausia valiuta pasaulyje: kiaunių kailis. Jis kursavo daug anksčiau už kaltinių pinigų atsiradimą, nes mūsų žodis "maineta" buvo kitų senovės tautų perimtas ir pritaikytas jų metalinėms "monetoms". Neveltui Bremos Adomas savokronikoje pastebi: "Chive aemula scaeptri Constan-tinopolitani" - "Kijevo karūna prilygsta Bizantijos imperijos sostui".

Dar vienas faktas iš nepriklausomos, teosofinės srities patvirtina eiscius buvus ne tauta, o tik organizacija. Jie ateidavę į kulto susirinkimus lokių kaukėmis mūvini ir garbinę "Gemalę Motiną" (Tacitas). Toji tikyba rišasi su Indijos, Egipto, Babilono uždarų sektų seniausiomis tradicijomis bei su finikiečių ir kartaginiečių "Didžiosios Motinos" kultu. Ta deivė tai saulės dievo Mitros žmona; - juodu aptarsime V dalyje.

Dabar išvados. Eisčių pavadinimas, aišku, nieko bendra su jų tautybe neturi. Jis priklauso eismo šaknies grupei ir tik parodo jų "keliautojų, einančiųjų" užsiėmimą. Jų plačioje Genčios organizacijoje buvo vietos ne tik kuršiams, prūsams, jotvingiams, bet, be abejo, ir estams bei suomiams ir daugeliui kitų tautų.

Taip turime pripažinti, jog beieškant mūsų protautės, radome tik profesijq. Eisčių komerciniu bešališkumu pasinaudoja pirmas pasitaikęs svetimšalis, ar tai būtų atplaukęs gintaro romietis ar Ordino karys, klausdamas kelio. Tai juos rodo gana neigiama šviesa, tačiau tie tarptautiniai keliautojai, prekybos delegatai, urmo sandėlių laikytojai taip išauklėti, tai jų amatas. Tokį eisčių profesinį taikingumą pabrėžia ir mūsų istorikas Girdonis, kaip matysime IV dalyje.

Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com ir Aldas M.

» Sugrįžti į pradžią