BALTIJOS  VYTIES  LAIVYNAS

Leiskite man pašvęsti šį skyrių mano pirmojo proistorės švietėjo, prof. A.Voldemaro atminimui. Mums abiems Zarasuose tekdavo beveik kasdien pasimatyti ir išsikalbėti. Rašydamas savo knygą, jis dažnai siužeto pagautas, diskutuodavo mūsų senovės istoriją, aštriai ir bešališkai tirdamas faktus, dvejodamas, tikrindamas, nuginčydamas pats save, ir taip iš šalies stebėdavau erškėčiais klotą kūrybos proceso brendimą.

Kartą man paminėjus gotus, kaip visai nereikšmingą mūsų praeities epizodą – buvau paskaitęs pas K.Būgą, jog jis terado tik septynis "gotų" (atsieit vokiečių) žodžius mūsų kalboje - susilaukiau iš giedro dangaus tokio mūsų žymaus istoriko griaustinio: "Be gotų istorijos nesuprasi Lietuvos istorijos!" Gavęs staiga it kuolu per galvą, pergyvenau didžiausią savo jaunystės pažiūrų sukrėtimą: ir pikta, ir gėda, ir skaudu, ir norėtųsi tokį faktą nuneigti, kad ir prasilenkiant su tiesa... Mat, studenčioko tvirtai tikė­ta mūsų orakulų teigimu, jog gotai esa buvę vokiečiai!

Tik keliolikai metų praslinkus ir ilgai pasidarbavus dulkėtuose archyvuose, teko visiškai įsitikinti, kaip teisus buvo tikrasis istorikas. Prie jo knygoje iškelto sensacingo tvirtinimo, jog normanai, gotai "vikingiai" tai lietuviai (La Lithuanie et ses problemes, 94 p.), šiandien pats galiu pridurti geroką pluoštą įrodymų.

Pradėsime Voldemaro paminėtu, bet necituotu Wulfstanu. Savo kelionės aprašyme tasai šitaip nusako "Witland",- Vyčių žemę Vyslos žiotyse:

"Veisla (t.y. eismo, vejimo kelias) yra dideIė upė ir todėl skiria Vytiją nuo Vanduolės (VandaIijos). O ta Vytija priklauso eisčiams (veisčiams), o Veisla išteka iš Vanduolės ir įteka (V)Eismarėsna, o tos Eistmarės yra ne mažiau 15 mylių pločio. Iš rytų in jas inteka Eiluvingė (Ilfing), ant kurios kranto stovėjo Prūsa... ir čia Eismarėse susieina iš rytų Pereigėlė (Ilfing) iš Eisčių šalies ir Veisla iš Vanduolių žemės".

Gi pati Vytingių žemė yra neabejotinai autentifikuota keliais kitais vėlesniais dokumentais: vyskupo Heidenreicho dovanos aktu 1246 metų, kitu vyskupo Heinricho 1264 metų, ir be to paminėta Adalberto iš Trijų Šaltinių (Tre Fonti) vienuolyno pranešime 1228 m., kuriame sakoma, jog popiežiaus legatas Vilgelmas iš Modenos vystė apaštalavimo veiklą "Prūsijoje, Kuršiuose, Lietuvoje, VYTIJOJE ir Sambi­joje". Pagaliau Dusburgas ir Šv. Barboros galvos laidojimo reliacija mini Vytiją. (Žiūr. taip pat pridėtą J.Lelevelio žemėlapį).

Kur tiksliai žemėlapyje lokalizuoti tą Vykingių žemę? Kelios dešimtys vėlesnių vokiečių, lenkų, skandinavų mokslininkų išliejo Eismarias rašalo, stengdamiesi "paaiškinti" (kiekvienas savo naudai), t.y. nuslėpti nuo mūsų, kur buvo visame viduramžių pasaulyje išgarsėjusių mūsų drąsuolių vykingių išeities uostas. Bet kadangi dokumentai tiksliai tą kraštą aprašo, kaip rubežiuojantį su Varmija bei Sambija, o iš kitos pusės Wulfstanas nurodo Vyslą buvus jo vakarine siena, tai, kad ir kaip norėdami, šališki komentatoriai negali per daug nuklysti į šalis.

Siaura, bet išsitiesusi per visą Vanduolių (Gdansko) įlanką Nerija (šis prūsų vardas irgi paliudytas dokumentuose), besibaigianti Vyslos deltos sala Tarpšakiu (kitas prūsų vardas), štai Vytijos neabejotina tvirtovė, apsauganti Eismarių uosto šiaurę bei vakarus. Kiek pajūrio Eismarių pietuose priklausė Vytingiams, tai ginčų objektas, bet mūsų tyrinėjimui tikslus tos pietinės sienos nustatymas skirtumo nesudaro.

Čia mums rūpi visai kas kita. Atsiminkime rasų tvirtovę Salyną (dabar Solima) Dunojaus žiotyse, mūsų Gintaro kelio priešpaskutinį atramos tašką Rasų (Juodojoje) jūroje. Tai kitas tarpšakis (delta), panaudotas tuo pat aukščiausios strateginės svarbos tikslu – kontroliuojant Dunojaus - Maino - Reino pasaulinio vieškelio eismą.

Iš dviejų tūkstančių metų Europos istorijos ir proistorės nedaug tesuprasime, jei išleisime iš akių tų dviejų tvirtovių buvimą. Jos atitiko senovėje Gibraltaro, Bosforo, Suezo reikšmę bei paskirtį. Nesibaigiančios kovos dėl Dunojaus ir Vyslos žiočių amžių bėgyje iš karto paaiškėja, imant galvon jų strateginę padėtį, valdančią Europos Vakarų ir Rytų eismus. Karaliaus gi sostinės (Karaliaučiaus) padėtis ant Pereigėlės žiočių atskleidžia to vidaus vieškelio svarbą.

Štai priėjome mano knygos vieną svarbiausių vietų. Jokių le­gendų. Jokių autoriaus išvedžiojimų. Jokių spėliojimų. Girdite tik mus supančių lenkų, vokiečių, skandinavų ginčus, nemokančių kaip pasidalinti Vytingių krašto lavoną ir jų garsiąją praeitį.

Tai dar nebūtų taip šiurpu, bet keli mūsų pačių nykštukai taip įsitikinę savo menkavertiškumu, jog nenori pastebėti dramblio - Gintaro kelio imperijos, ir įkyriai kartoja savo posmelį apie Lietuvytės pradžią "iš pelkių XII šimtmetyje", nutylėdami faktą, jog tai Vladimiro ir Daugonio krikštai sužlugdė mūsų didžiulę, klestinčią valstybę.

Gana. Sapienti sat (Išmintingam užtenka). Wulfstanas teisingai Pereigėlę vadina tuo pat vardu, kaip  ir Vyslos dešinę šaką: Ilfing - Eiluvingė, nes tai ne upės vardas, o techniškas "eismo kelio" apibrėžimas. (Pal. Dunojaus eismo šaką "Giliją"). Tuoj pat jis tai ir paaiškina, nes, girdi, Eismarėse sueina abu keliai: iš pietų - Vandalijos, ir rytų – Eistijos. Tikrai. S.Daukantas irgi  nurodė, jog iš Vyslos buvo pereinama į Nemuną via Pereigėlė - Diemena (Undė - Maina) - Kuršmarės, arba via Pereigėlė - Eisra (Isra) - Eimenys (Ei - Mainys) - Baudviečiai - Šešupė. (Pal. J.An­driaus Lietuvos žemėlapį). Senoviškame gi Friedricho Wilgelmo 1735 metų Prūsų žemėlapyje tos vidinės Gintaro kelio pereigos vietovardžiai išvardinti dargi smulkiau: PEREIGĖLĖ, EISTERYS, NEŠTOVIETĖ, BAUDVIEČIAI, EIKŠIAI, ŠEŠUPĖ. Pavadinimai kalba griausmingu balsu: toji Neštovietė ir Baudviečiai stūkso strateginiame vandenskyros ruože, kur reikėdavo pervilkti laivus sausuma. (Pal. Eivarį). Vietovardis nurodo lyg ir savotišką baudimo būdą (taip pat bausdavo druskos ar geležies kasyklomis), o gal tiktai liudija baudžiauninkų, karuose pagautų belaisvių panaudojimą.

Prie progos pažymėkime, jog turime pagrindo atlietuvinti Gintaro kelio vagą Veislą jos tikruoju vardu, nes ji atitinka veiksmažodį nu-veiti, kuriame dar išliko nesutrumpėjusi "eiti" lytis. Be to, Eismarės, Eisčiai ir jų sostinė Eistovija nesugriaunamai patvirtina tą vardą.

Tuo būdu Vyčių žemė ir jų valdovo sostinė Karaliaučius atgauna savo užmirštą milžinišką strateginę svarbą. Vykingiai, atsirėmę vidaus vieškelio Pereigėlės, ne tik kontroliavo du didžiulius gamtos uostus, bet galėjo, reikalui esant, permesti laivyną Vyslos, Nemuno arba Juodosios jūros kryptimi.

Jei dar neužtektų argumentų, Eismarių raktinė svarba pozityviai įrodoma net keturių didžiausių senovės miestų susitelkimu jų pakrantėse: Eistovijos (vėliau Gaudančius - Gdansk), Prūsos, Eiluvingės - Alvytaus (vėliau Elbing) - taigi trijų garsiųjų senovės prekybos centrų, ir administracinės sostinės - Karaliaučiaus.

Wulfstano gi IX šimtmečio liudijimas apie Vyčių buvimą Eismarėse sensacingai patvirtinamas VI šimtmečio Girdonio liudijimu, taigi čia turime prieš akis mūsų valstybės santvarkos tęstinumo įrodymą žiliausių amžių bėgyje:

"Ad litus autem oceani, ubi tribus faucibus fluenta VistuIae fluminis ebibuntur, VIDIVARII resident, ex diversibus nationibus adgregati: post quos ripam oceani item Aestii tenent, pacatum hominum genus omnino... Vesegothae familiae Balthorum, Ostrogothae preclaris Amalis serviebant... ante quos etiam cantu maiorum facta moduIationibus citharisque canebant : Eterpamara... Vidigoiae et aliorum, quorum in hoc gente magna opinio set quales vix heroas fuisse miranda iactat antiquitas"

"Ant Okeano (Baltijos) kranto, ten kur trimis gerklėmis susigeria Vyslos vandenys, gyvena Vyties Variai (kariai), susirinkę iš įvairių genčių, už jų pakrantę laiko eisčiai, visai taikingi žmonės. ... vyčiai - gudai pakluso Baltų dinastijai, ostrogotai šviesiausiems Gemaliams... Jų tautinėse giesmėse, giedamose pritariant kanklėms, jie garsino bočių žygius: Eiterio po marias... Vyties Gaujo (Kaujo) ir kitų visų,- apie juos jų tautoje Iabai aukšta nuomonė, ir vargu ar pati žavingiausia (kitų tautų) senovė gali pasigirti turėjusi tokių didvyrių".

Tas Girdonio nepaprastai svarbus liudijimas išblaško visas abejones: Eterpamara – Eitorius po marias, tai mūsų tolimojo plaukiojimo pirklių ir atradėjų eisčių eponimas,- pusdievis. Daug senovės jūrų tautų turi tokius jūreivių Žygdarbių epus: graikai - keliauninką Odisėjų, tauruvėnai (trojėnai) - Einių, kurs yra eisčių simboliu Viduržemių jūroje, arabai - Sindbadą, skandinavai - savo gausias sakas (sagas). Tos sakos buvo giedamos kanklininkų sakaldų. Vieną tokį dainių netikėtai užtiksime Kijevo soste, tai gediminaičių protėvis...

Kitas Girdonio paminėtas eponimas - Vidigoie - Vytis Gaujis arba Kaujis pagaliau yra mūsų Baltijos karingų bernužėlių vytingių - vykingių laivyno šventasis patronas.

Kai kam kris į akį, jog Eitorius labai savotiškai skamba. Ar ne "lietuviškiau" būtų Einys, Eivonis, Eičys, Eigulis ir pan? Žinoma, tik štai: šis vardas ateina mums keturiais tūkstančiais metų pavėluotai, kai  jau primiršome senoviškiausias mūsų gramatines lytis. Magišku hetitų kalbos kilimu skriskime atgal praeitin:

Štai kaip atsiskleidžia senoviškiausios mūsų galūnės: švent - oriaus, stikli - oriaus, us - oriaus prasmė. Romėnai, mūsų etruskų, Trojos emigrantų pamokyti, daug vėliau perėmė tą galūnę savo doct - or, past -or ir t.t. žodžiams, apie 1500 metų po to, kai ji jau buvo mūsų ir hetitų vartota, ir lotynų kalboje ji sutrumpėjo.

Dabar atkreipkime dėmesį į būdingą Girdonio išsireiškimą: "Vyties Variai (Kariai)... susirinkę iš įvairių genčių". Čia mūsų pirmasis istorikas pabrėžia, jog kalbama ne apie tautą, o apie profesiją; tuo būdu ne tik pateisinamas mano vertimas iš prasmės, bet ir paliudijamas Voldemaro (pasirėmusio ordino kronikomis) teigimas, jog dar XIII amžiuje šis Vytingių vardas buvo vartojamas luomine, ne genties prasme. Aš gi savo ruožtu aptikau tokį pranešimą: "Es gab in Rittensordenburg drei Tische: Herrentisch, WlTHINGSTlSCH und Jugendtisch". Riterių ordine buvo trys stalai: Ponų, Vyčių ir Jaunių (Alex Horn, Kulturbilder aus Ostpreussen, Leipzig, 1886). Nepamirškime pagaliau, didžiai svarbaus jau cituoto S.Daukanto pranešimo apie Vyčius (žiūr. Sk. ‘Litavoro atsakymas’), kuriame jis, smulkiai juos aprašydamas kaipo profesiją, pabrėžia "Palangos pavietą". Kas gi iš tiesų buvo tas vidurinis luomas, išgarsėjęs nuo žiliausių laikų? Čia vėlgi nėra jokios paslapties, nes tai plačiausiai viduramžių Europoje žinoma mūsų civilizacijos rėda, taikoma "secundum jus antiquorum Vitingorum" - pagal senovinę Vyčių teisę (Voldemaro cituota).

Mat, riterio - bajoro - barono pentinų neprisisegdavo iš karto pirmas pasitaikęs pienburnis. Jis turėdavo pirma prakaitu ir krauju įrodyti, jog jų nusipelno. Iš čia kilo plačiai žinoma istorijoje ginklanešių profesija - kandidatų į aukščiausį luomą. Jie, savaime suprantama, turėjo būti "mėlyno kraujo", pagal anų laikų fikciją, dievo Perkūno - Trojos karalių anūkais. Tačiau tai nebuvo labai sunku įrodyti, imant galvon, jog kiekvienas karalius turėdavo neribotą žmonų skaičių...

Bet vien kilmės buvo dar per maža. Teko veiksmu įrodyti, jog neesi popierinis tigras. Išdidūs kunigų sūnūs tat, kaip byloja rasų kronikos, dažnai kovos lauką paversdavo turnyro aikšte: "Tu, brolau, stovėki ir veizėki su savo kariais, o aš vienas su puolaučiais susitvarkysiu!" ir ponaičio vedama Vyties vėliava, susidedanti iš tokių pat jaunų pramuštgalvių, puola dešimteriopai didesnes jėgas, penkiasdešimtis procentų žūva, bet likusieji neretai pasiekia pergalės ir riterio pentinų, ką juk ir reikėjo įrodyti... .

Gražiajame Užundonės Žygio (Zadonščinos) posme, mūsų didvyriai Algirdo sūnūs, Algirda - Vyčiai Andrius ir Didmitra, atėję talkon Maskvai prieš Aukso Ordos antplūdį, grasinantį trečią kartą užlieti Europą, šitaip drąsina viens kitą prieš kovą: "Tu, brolau, balnok savo žirgus (mobilizuok Vyties draugonę), o gi mano jau žygiui pabalnoti, kad atsigertuva šalmais iš Dono, nes abu juk esava Gedimina - vyčiu, garsiojo Sakaldo anūku!" Ir taip, dėka kietų liaudų draugonių, Kauli Kovos lauke (Kulikovo pole) buvo sutriuškintas paskutinis totorių bandymas pavergti Europą.

Kautalonės laukuose (campos Catalaunicos) išsirikiavusios vyčių - gudų draugonės, besiruošdamos pasaulinę istoriją lemiančiam mūšiui prieš Atilą (Eitilą), susiskirsto pareigingai į dvi tradicines dalis: riterių smogiamoji jėga, vedama paties karaliaus Tautarikio, ir jauniai Vyčiai, vedami jo sūnaus Taurimanto.

Hunų, ostrogotų, gepidų, Pabaltijo rasų ir aibės kitų pavergtų rytų ir centro Europos tautų vadas Aitila savo žodyje armijų karvedžiams prieš kovą įsakmiai įtaigoja: "nenoriu jums priminti, visi esate patyrę vadai, bet nesismulkinkite, susikoncentruokite į vyčius - gudus, nes, kai sugriausite atsparos branduolį, grius ir visa likusi romėnų, liaudų, galonių ir kitų rinktinė". (Laisvai sutraukta pagal Cassiodorą).

Karvedžiai pakluso. Riterių gudų armija buvo beveik visa sunaikinta. Žuvo ir jos vadas karalius Tautarikis. Bet jo sūnus, Vyčių vadas Taurimantas kruvinai atkeršijo tėvo mirtį ir nusvėrė pergalę. Mongolai nakties metu - kova užtruko iki sutemų - pasitraukė, tuo pripažindami pergalę vyčiams gudams, liaudams ir Eičiui, romėnų generolui samdiniui.

Kaujalės mūšyje kunigų Ingaurio ir jo brolio Visvaldo sūnūs, vesdami jaunius - Vyčius armijos priekyje, pasikarščiuoja ir nusiveja sumuštus puolaučių likučius per toli. Sugaištama 24 lemtingas valandas pačiame priešo krašto viduje, suteikiant galimybę puolaučių vadui Kovikui sumobilizuoti visą mongolų masę. Rezultate: apsupimas ir katastrofa. (Slovo o polku Igoreve - Sakmė arba "Sakalda" apie Ingaurio Žygį).

Manau, nebėra reikalo duoti daugiau pavyzdžių; vyčių - ginklanešių - riterių kandidatų vaidmuo čia pakankamai išryškintas. Visas jų tikslas ir svajonė - tapti didvyriais didelėje kovoje ir tuo prilygti bočių žygdarbiams. O kaip gi greičiausiai būdavo galima pelnyti guzą kaktoje (jei ne riterio pentinus), kaip pavojingiausiu pasaulio amatu: žegliuojant šėlstančiomis jūros bangomis, įsitvėrus iš šakelių pinto, oda aptraukto neįsivaizduojamai trapaus laivelio (žiūr. Voldemaro aprašymą), o, jei laimingai į krantą išlipus, puolant vakarų Europos išdidžias mūrų tvirtoves ir šarvuotus riterius?

Šiuo paprastu sumetimu visų genčių kandidatai į didvyrius traukdavo kasmet Eismarėsna. Sauso maisto prisikrovus, gėlo vandens statinaites prisipylus paskutinėje jūros pakraščio upės žiotyje, balandžius narveliuose uždarius,- vykstama nežinion.

Vai kiek gi jūreivių, kiek gi kapitonų,

Linksmai  išvykusių į tolimiausias žemes,

Niekuomet nebesugrįžo... .

Šiuo atveju dera šauktis Viktoro Hugo genijaus pavaizduoti tai tamsiai prarajai, kurion iškeliaudavo drąsuoliai Vykingiai. Jų balandžiai - tai paskutinis bandymas išvengti Likimo Laumės sprendimo.

Pasimetus viduryje nežinomo okeano, maisto ir vandens pristigus, paleidžiamas šis paukštis. Jis iškyla aukštai, aukštai, ir, laimingu atveju, pamatęs kokią salą, kurios iš jūros paviršiaus neatspėtum,- pasuka ta kryptimi ir tuo būdu nurodo išganymo kelią. Bet jei šis žvalgas, ilgai raitęs padangėje ratus, pavargęs grįžta ir nutupia laive,- pameskite visas viltis, Vytingiai,- jūsų mergelės, jūsų motinos jus apraudos...