Lietuvos.net - Ceslovo Gedgaudo knyga "Musu praeities beiskant" - Lietuvos kilme - Respublika Istorija Roma katalikai Lietuva herbas

Nagrinėdami Žiniavaldo kronikos įdomesnių vietų ištraukas, Valdarikio laikais, 213 m. po Kr. randame įterptą liaudų senoviškos vėliavos aprašymą ir sužinome, kaip prancūzų valstybės ženkle atsirado trys lelijos. Tai paaiškina ir mūsų liaudies raštuose taip mėgiamų "lelijų" kilmę.

Krivio Galdegausčio teigimu, seniausia iš Trojos Panonijon atsinešta vėliava buvusi "trijų mėlynų varlių sidabro lauke". Kiekvienam heraldikos žinovui aišku, jog niekas pasaulyje niekad garbėje varlių nevaizdavo. Ypač tokia išdidi tauta, kaip Perkūno - Saulės palikuonys, būtų tai palaikiusi mirtinu įžeidimu. Tai iš kur atsirado tos mėlynos varlės?

Prisiminkime, jog iš runraščio sidabro plokštėse kronika buvo verčiama lotyniškai, prancūziškai, daug, daug kartų vienuolynų glūdumoje rašoma ir perrašoma. Bet vertimo klaida įvyko pačioje pradžioje, runas beskaitant. Skriba neblogai mokėjo lietuviškai. Metraštis užrašytas sklandžiai ir nejaučiama sunkumų, atlietuvinant vardus. Tačiau iš kur tos varlės? Nemokėdamas hetitų kalbos, skriba palaikė "tris varulius" arba varlius simpatiškų amfibijų rūšimi. Tikrumoje hetitai, taip kaip ir mūsų senoliai, pradinei šwa tebegaliojant, žodį aras tardavo "varas", taigi varulys, varlys buvo garbingas Perkūno paukštis, ir kaip toksai turėjo pilną teisę plevėsuoti vėliavoje. Senovėje jis turėdavo dvi ar net tris galvas, - tai jam tuo laiku nesudarydavo jokio keblumo (žiūr. il. 22,23). Taip pat lengvai jis pasiversdavo lelija (žiūr. il. 20,21,25). Prie to paukštelio patarčiau prieiti atsargiai,- jis visagalio Viešpaties Perkūno atstovas ir pasiuntinys ir tebegaubia savo sparnais paskutinę šių dienų imperiją,- JAV.

Vartaurio laikais (253 - 271 po Kr.), byloja toliau Žiniavaldas, gudai, peržengę Dunojaus Limes, išžudo 30.000 romėnų, kartu su imperatoriaus Didžiaus (decius) sūnumi. Sąjunginės liaudų vėliavos, pasinaudojusios ta proga, vėl suplevėsuoja šiaurės Italijoje. Ravenna paimama, o 266 m. žygyje nueinama ligi Taragonos miesto Ispanijoje, kuris "sutvarkomas". Karalius Liaudžius 271 m. užkariauja visą Galiją ir ją valdo septynis metus, bet Romos imperatorius Aurelijus ją atkariauja. Mieli bičiuliai, ar pastebėjote dviejų galybių, dviejų pasaulių, dviejų tikybų kova? Jei ne, bus daugiau, kol neatsibos.

Muškimės. Liaudžius IV didelėje kovoje su gallų ir romėnų armija užmušamas, bet jo brolis Liaudamarys apsivelka jo šarvais ir laimi mūšį (Plg. EI Cid ir Gražinos padavimus). 319 m. romėnai persekioja švabus, tad Liaudžius (Liudvikas) V pasiunčia savo brolį karvedį Giniavaldą su 60 vėliavų ir tauringių Vyties paspirtimi juos švelniai nuraminti. Romėnai, aišku, bėga, jei kuris liko gyvas, bet kraštas negrąžinamas vokiečiams. Jų vietoje 30.000 liaudų kolonistų užima teritoriją.

22. Hetitų dvigalvis aras - pergalė

(Bossert, Altanatolien)

Anatolijoje rastas hetitų dvigalvis aras - pergalė. Šį imperijos ženklą vėliau perėmė Vakarų bei Rylų autokratai Habsburgai bei Romanovai. Pastarieji jį paveldėjo iš Bizantijos.

25. Aras - lelija

(Th. L. Shear, Sardis, Tafel 13)

Kimerių (Gemarių) šarvuočių pralaužiamas puolimas. Pergalės Vytis - krintančio ant aukos aro pavidalu - turi "lelijos" formą. Reljefas iš apie 600 m. pr. Kr.

23. Dvigalvis (Rytų ir Vakarų) valdovas

(T. Beran, Die hittitischeGlyptik von Bogazkoy. Tafel 4 # 40)

Imperijos varlys, vandenų eismo valdovas, skrieja virš bangų. Hetitų karaliaus antspaudas.

24. Dvigalvio aro papėdė... Krokuvoje!

(Krokuvos 11 šimt. pastatas)

Boleslovo Narsiojo katedroje išlaikytas karo trofėjus: "pagonių" pavergta pergalė. Krokuvos valstybėlės Malopolska (Mažoji Lenkija) kunigaikštis Boleslovas, sukvietęs talkon čekus ir visą Vatikano kryžiuočių galybę (Vakarų Europos kryžiaus karą), nukariavo jotvingius, užgrobdamas jų teritoriją, dabar vadinamą "Wielkopolska", - tai 9/10 visos Lenkijos žemės. Jotvingių sostinė buvo Varšuva (Varžuva, tvirtovė); jų prekybos didmiesčiai Pinsk (Upyniškė), Drohiczyn (Draugučionys), Lietuvos Brasta (tvirtovė), Plock (Upelotiškė) valdė Gintaro kelio eismą. Mūsų imperinio dvigalvio aro kunigėliai katedron neįsileido: tai juk būtų šventvagystė... Beliko tik papėdė - Gintaro kelias, pavaizduotas lygiai tokia pat technika, kaip 3000 m. prieš tai pas hetitus.

Lenkai ilgai negalėjo suvirškinti didžiulio grobio. Jų sostinė taip ir paliko Krokuvoje, gi, netrukus po aneksijos, sukilę galindai atsikovojo visišką nepriklausomybę, kuri tęsėsi apie šimtą metų, o ir kitos kunigaikštijos sunkiai pakluso tik leno teisėmis, kaip liudija metus prieš Liublino uniją išleistas Merkatoriaus žemėlapis (žiūr. il. 41), kuris parodo "Lenkiją" Krokuvos valstybėlės ribose. Tokios pat nuomonės ir garsusis Radvilos Našlaitėlio žemėlapis, išleistas apie 50 metų vėliau, - jis išvardija buvusias jotvingių žemes: Kaujavą (Kujavy), Galindus (Mazury), Palenkę (Podlasie), Pagyrį (Polesie) ir Baluinę (Volyn) atskirais vardais, o Lenkijos vardą deda žemiau, į pietvakarius nuo jų.

Tos sritys net ligi padalinimo išlaikė savo asmenybę, todėl mūsų karalių didžiuose antspauduose, kur heraldikos tradicijomis privalomai paduodamas pilnas valdovo titulas, - jo visos valdomos "žemės", tie jotvingių kraštai visada įsakmiai buvo išvardijami.

26. Trys Varliai Krokuvos katedroje.

Išorinė "gotiško stiliaus" pastato detalė: Trojėnų valstybės ženklo trys Varliai. Tretysis nenustatytu laiku kažkur išskrido, palikdamas tik tuščią lizdą...

Naujo užimto krašto padėtis vėl Žiniavaldo tiksliai nusakoma: rytuose - Bohemija, pietuose - Švabija, vakaruose - Mainyčia ir šiaurėje -Tauringija.

Liaudžiaus (360 m. po Kr.) laiku išgirstame apie mūsų Sarmatijos valdovą Varumonių Rikį. Žiniavaldas jį rašo Hartanaricus - Gardana Rikio (Gardino Rikio) vardu. Pasirodo, energingas karalius persekioja krikščionis, kurie Gintaro keliu įsiskverbę krašto gilumon ir demoralizuoja piliečius, kiršindami juos prieš valdžių. Naujos tikybos skleidėjai išvaromi ir nuvejami atgal už Romos sienos. Bet svarbiausia žinia, kurią patvirtina taip pat ir Šv. Jeronimas bei Šv. Eusebijus, tai romėnų kerštas: 377 m. jie užima Sarrnatiją ir net Saksoniją - Prūsiją! Čia atsiskleidžia Varumonių Rikio 400 vėliavų pralaimėjimo prieš hunų 100 vėliavų priežastis. Pasirodo, tuo pat laiku Romos legijonai visa galybe puolė Varumonį iš kitos pusės. Galima net prileisti "trijų didžiųjų" koaliciją, Bizantijai dalyvaujant, nes po pergalės hunai niekur nebepuola, o taikingai įsikuria Panonijoje ilgesniam laikui. Tai žinoma, neapsiėjo be sutarties su kaimynais.

393 metais po Kr., pirmajai Liaudų dinastijai pasibaigus, Daugvardis, o po jo 398 m. Gudvaldas jau tėra tik kunigaikščiai; jie valdo mažamečio karaliaus sūnaus vardu. Liaudų Saulėnų įstatymu, karaliumi galėjo būti renkamas ne jaunesnis kaip 24 metų Trojos kraujo kandidatas. Paskutinis tos kilmės palikuonis miršta 404 metais, ir jam supilamas tradicinis pilkalnis. Tų šermenų aprašymą duosime penktoje dalyje.

Taip ir baigėsi Dievo Perkūno žemėje vietininkų, Saulės valdovų, Mėlynųjų Varulių sakmė. O juk tai Dievo vaikų būta...

"Perkūnas pagimdė Dardaną, kuris pagimdė Vareiktonį. Jo sūnus Tauras įkūrė Tauroją, didžiulę Lielonę. Jis turėjo tris sūnus: Lielys pabaigė statyti Lielonę, gražuolis Gaunimeidas (gaunąs midų) įsimylėjusių dievų buvo gyvas priimtas Olimpan jiems pilstyti nektarą, o Auksčiarikis pagimdė sūnų Kaupį. Tas pagimdė Aukštį, kuris pagimdė Einį, kuris pagimdė Vandenorių". (Iliada, XX giesmė). Tą paskutinį gerai pažįstame: tai istorinis Krivių Krivaitis, išvedęs dardanų - sikambrų tautą Panonijon.

Homeras toliau aprašo, kad Trojos karui prasidėjus, Olimpo dievai suskilo į dvi aršiai kovojančias partijas: graikus palaikė Dangaus Valdovo žmona Juno, duktė Minerva ir, aišku, Atėnų miesto dvasia Pallas Athena,- joms pritarė visi antraeiliai dievai. Troją gynė tik mūsų karo Dievas Varys, Perkūno sūnus, jo sesuo Diana (Deina), mėnulio Deivė, jo brolis UpeIonis (Apolonas) su motina Lietone.

Toji "kova danguje" labai būdinga, nes alegoriškai vaizduoja dviejų civilizacijų, dviejų tikybų lemtingą konfliktą ir parodo Arijų dievus, priešpastatytus graikų dievams. Panašios "dangaus kovos" kitą pavyzdį paduoda Evangelija (Šv. Jono Apreiškimas, XII, 7-9), kur katalikų archangelas Mykolas kovoja su Arijų Šventu Pramatėjumi ir jį nugali, pašalindamas iš dangaus. Ta proga jis iškoliojamas Slibinu, Pirmapradžiu Žalčiu, Velniu ir Šėtonu, ir to mūsų Šviesos Nešėjo (Lucifer) vardas irgi įgauna pasibaisėtiną prasmę kaipo keiksmažodis...

O kaip su kitais Arijų Dievais?

Mūsų sidabro šėruolių bandos globėją lietuvį - jotvingį Upelonį be vargo atpažįstame, paskaičius jo atsiradimo "legendą”, pačių graikų užrašytą. Jis esąs šiaurės Dievas, "Hyperboreus", primygtinai pabrėžiama. Kas pavasarį jis atgimstas iš motinos Lietonės (lietaus), sulaužydamas savo pančius (ledus). Tuo būdu jis atgaivinąs gamtą, atnešdamas viskam gyvybę ir džiaugsmą. Ar rasite poetiškesnį upės ledlaužio aprašymą? Tačiau jis ne upė, ne vanduo, o abstrakti dvasia suasmeninta žmogaus pavidalu. Panašiai Romoje pilna sužmogintų Teverio upės statulų, o taip pat Neptūnas, jūros dievas ir dvasia pavaizduotas barzdoto žmogaus pavidalu. Upelonio taiklusis lankas, tai mūsų išrastas gudų - gaučių ganytojų ginklas. Jo devynios Mūzos (Gemužės) pagimdo mūsų išrastus ir pasauliui suteiktus devynius klasiškus menus. Apie tai bus plačiai kalbama penktoje dalyje. Jisai ir pirmasis mūsų tautinių šokių mokytojas. Jo švente, vis dar tebeatmenama latvių, tai Joninės (Jauniaus diena). Jo sesuo, Diana - Deina, dienos mainatis, senovėje buvo moteriškos lyties; tai dienos šviesą pakeičiantis mėnulis - mainulis. Gi svarbiausias mūsų senuolių karo Dievas - tai Varys. Jam atiteks visas sekantis skyrius.

Kai kas gal patraukios pečiais - ar tai rimta skirti tiek dėmesio "legendoms?,- atsakysiu - jei archeologui dera pašvęsti keletą mėnesių, belipdant molinio puodo šukes, kuriame prieš keletą tūkstančių metų virė paprasta košė, tai proistorikui juo labiau privalu rinkti ir branginti savos kultūros, savos tikybos pirmutines užrašytas apraiškas.

Žinoma, tiesiogine, ciniška prasme paėmus, kiekvienos "legendos" vertė lygi nuliui. Štai puikus pavyzdys: "Paskui apsireiškė antrasis meteoras: didžiulis rudas slibinas, septyniomis galvomis ir dešimčia ragų, o ant septynių galvų septynios karūnos. Vizgindamas uodega, jis nušlavė trečdalį žvaigždžių, kurios nukrito ant žemės"!

Ar nors vienai sekundei patikėjote tai nesąmonei? Jei taip, tai laikas atsilankyti pas daktarą... Bet ar išdrįstumėte tokiomis pat blaiviomis akimis paskaityti Šventraštį? Tai skaitykite dievobaimingai dar kartą, nes tai autentiška Šv. Jono Apreiškimo ištrauka... (Apokalipsės XII, 3-4). Įsigilinus rimtai į turinį (niekas senovėje tyčia negadindavo brangaus pergamento), matome, jog Šventas Jonas, aprašydamas kylančios krikščionių tikybos (kurią vaizduoja neščia moterimi) kovą su Romos septynių karūnų imperija (Roma įsteigta ant septynių "kalnelių") ir išmintingai prisibijodamas pavadinti ją savo vardu, poeto įkvėpimu sugalvojo tą šių dienų akimis "absurdišką" slibino alegoriją. Ypač uodegos vizginimas vertas metinės literatūrinės premijos...

Matote: kiekvienoje "legendoje" yra gili prasmė, todėl legendas išjuokiantieji specialistai tik patys save išsistato pajuokai, pikta valia neva "nesuprasdami" alegorijų.

Taip ir mūsų "legendose", arba geriau sakant, tautos dvasios išraiškose, mūsų dievų autentiškai užrašyti ir niekeno neginčijami vardai turi mums lietuviams milžiniškos mokslinės svarbos. Mat, Upelonio vardas išliko ne tik pas graikus, kurie jį gavo "iš antrų rankų" - iš hyperborėjų (šiauriečių arba eisčių tautos), pas graikus juk nėra ir niekad nebuvo nei ledlaužio, nei sniego. Bet jo gimtinė, Būgo (Dievo upės) upynas, kuriame jis ganė savo sidabro šėruolių bandą, netik išlaikė jo vardo kitą lietuvišką variantą: Veles arba Bolus - (Velnias arba Balinis), bet ir jo valdytas kraštas ligi šiol nešioja jo vardą - Voluinė! Jo duktė "Vėlė” numirusio žmogaus siela, vis dar mūsų tebegerbiama, nors jis pats katalikų išniekintas. Berods, žinote mitologijos mokslo dėsnį - nugalėtos tautos Dievas virsta nugalėjusios tautos velniu. Kijevo Rasa mums pateikia dar vieną jo vardą: Mokošius (Mokos). Tuo vardu buvo garbinama mūsų Mokslo Dievo stovyla Kijevo Šventoriuje, apie kurios nugriovimą pasakoja Lavrentievo ir kitos Rasų kronikos. Pagaliau, Pareinio liaudai jį garbino irgi Belenus (Balinis) vardu. Kadangi jo požymiai visuose paminėtose tautose vienodi jis atgimimo, vandens srovės, raguočių bandų valdovas, ko neginčyja nė vienas mokslininkas, nė viena rimta enciklopedija, tai kyla neišvengiamas klausimas: kokia užmiršta tauta davė jam tuos visus lietuviškus ir tik lietuvių kalboje prasmingus vardus?

Daugiau: jo "motinos" Lietonės - lietaus vardas nereikalingas atlietuvinimo, 3000m. vėliau! Čia tat ir glūdi "legendų" mokslinė vertė. Panašiai, kada pas Homerą užtinkame Achilo draugą "Patrokles", vien to pavadinimo būtų per maža, kad darytume moksliškų išvadų, bet kai pats poetas mus nustebina, pabrėždamas, jog "Patrokles" yra buvęs karžygio patarėju, tai jis mums duoda mums suprantamo lietuviško žodžio graikišką aptarimą, ir nebeturime jokių abejonių, kad šis vardas reiškė PatarokIį, ir kartu sužinome, jog mūsų klajoklis, pakaruoklis, girtuoklis ir t.t. yra pasidabinę neapsakomai archaiška "oklis" priesaga.

Gal dar "legendų" moksliškos vertės pavyzdžių? - Kai Homeras aprašo mįslingą dievą, kuris akimirka gali pakeisti savo išvaizdą į bet kurį gyvą, negyvą ir nebūtą (abstraktų) daiktą, kuris persikelia tą pat sekundę į bet kurią žemės ar visatos vietą, tai čia mes be vargo suvokiame buvus senovėje plačiai paplitusios mįslės - pamokymo. Taip pat be sunkumų atrandame ir atsakymą: tik protas, akimirka pasikeisdamas, tegali nugalėti atstumus, pavidalus ar abstraktus. Bet kai čia pat dainius mums pasako, kad to priešgraikinio Pelasgų dievo vardas buvo Protėjus, tai jo nė atlietuvinti netenka!

Taigi, Upelonio "legendoje" slypi mums lietuviams milžiniškos vertės kalbinis faktas, kurį užvainikuosiu moksliniais duomenimis, dideliam "legendų" niekintojų susikrimtimui. Graikų geografas Herodotas nurodo, jog Būgo ištakai "skitų kalba" buvo vadinami šventaisiais keliais. Tikrai taip, Bog net sanskritų kalboje yra šventas. Pagaliau, pažvelkite dar kartą į il. Nr. 9. Mūsų mokslininkė M.Gimbutienė tame žemėlapyje nurodo, jog Pripetės - Būgo upynų plotai sudarė baltų kultūros senovišką, neginčijamą dalį.

ARIJŲ DIEVŲ KILMĖ

Štai, tarp daugelio kitų, keli graikų bei romėnų autoriai, tvirtinantieji, jog žemiau išvardintieji dievai turėję geltonus plaukus ir mėlynas akis, taigi, jie nebuvo jų kultūros, o šiauriečiai, "hyperborėjai" *.

APOLONAS	Pindaras Ovidas Bacchylides	Is. VI 49,Ol. VI.41 Am.I.XV, Met.XI.165 Carmina IV.2.
MŪZOS	Pindaras	Is. VI. 23
LATONA	Homeras	Ap. 205
TĖTIS (Tauta)	Ovidas	M. XIII
DIANA	Claudinus Stačius	XLIV. 55 Th. II. 238
GANYMEDAS	Horacius	O. IV. 4. 4
PROTĖJUS	Ovidas	F. 1. 375
CERES ir VARYS	Ovidas, Tibullius, Bacchylides, Lucanus, Virgilijus ir t.t.

Be to, daugel senovės rašytojų praneša ir apie tokios pat išvaizdos tautas: lyvių tauta Egipto kaimynė (Callimachus, H. 85, Scylax Per. 110, Procope II. 13) su jos valdove Didone, Kartagos kūrėja (Virgilijus IV. 590); sikambrai - gemariai (Ovidas, Am. 45 - 49, Claudinus VIII. 4. 46, XXIV. 18, XXVI. 19) "jūrų žmonės" - eisčiai (Aristotas Peri. Ch. IV. 21, Problemata XXXVII. 2.). Toji geltonplaukių, mėlynakių padermė nuo praamžių gyveno išimtinai tik Baltijos jūros pakraščiais, ir tik paskutiniais šimtmečiais jos skeveldros išsiblaškė po visą pasaulį. Prūsų, gudų - jotvingių, varuIių, rasų, liaudų ir visų kitų mūsų tautų tokia pat išvaizda paliudyta visų istorikų, todėl jų net dokumentuoti netenka.

* Senovėje, dievų stovylos buvo dažomos, kaip ir dabar bažnyčiose.

Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com ir Aldas M.

» Sugrįžti į pradžią