"... Lietuvos vardas etimologiškai, be abejones, sietinas su veiksmažodžiu lieti ir jo vediniais...
... iš Lietaukos raisto išteka du to vardo upeliukai...
... Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis pavadinimas vienos "lietuvių" gyvenamos žemes..."

(Iš A. Salio paskaitos II-jame Lituanistikos Instituto suvažiavime.)

---

» Dramblys pro mikroskopą » Sugrįžti į pradžią

Mėgindami išnagrinėti ir atsekti žodžio "Lietuva "kilmę, iš karto susidursime su stiprokais tabu.

Mums kliudys mūsų būdo kuklumas, nusistatymas neišeiti iš savo dabartinės valstybės ribų, neužgrobti, kas svetima, ir apskritai neapsijuokinti, besiekiant per toli.

Tačiau mokslo srityje toks nusistatymas prilygs akių užsirišimui, prieš pradedant šaudyti. II kitos gi pusės, nusižeminimo slogsna * padarys mus šališkais: būsime patys sau priešais, visur besirikiuodami grobikų palydovais ir papūgomis.

Kaip to išvengti, nenuklystant į fantazijas?

Reikės nusikratyti asmeniško iš anksto susidaryto nusistatymo "už" ar "prieš" kokį nemalonų faktą ar teigimą.

Reikės prisiversti žiūrėti į praeityje pasitaikančius, kad ir garbingiausius ar skaudžiausius mums įvykius, vienodu šaltumu, nebandant jų nei paslėpti, nei išpūsti. Visiško bešališkumo pasieksime tik tada, kai užmiršime viską, ką ligi šiol "tikrai" žinojome (kas mums buvo kalama galvon nuo mokyklos suolo) ir ką buvome priėmė, be kritikos.

Svarbiausia gi turime išsižadėti noro "ką nors įrodyti", ką mes patys iš anksto suplanavome. Tai būtų šventvagystė,- mūsų garbingos praeities niekinimas ir kraipymas ranka rankon su mūsų priešais.

Bešališkas tyrinėto jas pasižymi tuo, kad jis savo aptinkamos medžiagos neskirsto, nerūšiuoja į "gerą" ir "blogą", į priimtiną ir atmestiną. Jis yra faktų vergas, o ne jų žiaurus tironas; faktai veda jį kur norėdami, o ne tyrinėtojas juos stumdo, kur tinkamas. Jisai seka dažnai vos beįžiūrimais senuolių pėdsaku, vingiais, nesipriešindamas ir nesirūpindamas, kur jie nuves, nes tik tuo keliu tegali surasti pamažu iškylančią tiesą.

* "Inferiority complex"

Negrįžtamai praėjo tie laikai, kada Bizantijos scholastai tris dienas diskutuodavo, kiek milijonų angelų galima sutalpinti adatos smaigalyje. Lygiai taip pat niekas jau nebetiki sausu, scholastiniu nagrinėjimo metodu, kai autorius paskęsta nereikšmingų detalių milijone, iš kurių nesuseksi nei pradžios, nei galo kokios nors logiškos, minties,- o išpylęs keliasdešimt nuobodžių puslapių, staiga pareiškia: štai kas ir reikėjo įrodyti. Kaip cirko fokusininkas, jisai stengiasi paskandinti žuvytę - norimą paslėpti didelės reikšmės faktą - neutralios dokumentacijos jūroje, kuri su tuo faktu nieko bendra neturi. Kol tyrinėtojas tik beria ir beria visą enciklopediją datų ir įvykių, jų nesurikiavęs ir neįvertinęs, jis tėra tik archyvaras - eruditas, o ne istorikas, nes nemoka suvaldyti savo atminties, kuri įsivyrauja išminties sąskaiton.

Pagaliau dar viena pasenusi priemonė, kada 20 amžiaus antroje pusėje   griebiamasi  gudriausių, painiausių, migločiausių filosofavimų tik retais protarpiais paremtų vienu kitu faktu. Tai kitas kraštutinumas lygiai nemoksliškas. Ypač negrįžtamai praėjo laikas akiplėšiško senų dokumentų ginčijimo, juos nuneigiant be skrupulų, kur tik jie prieštarauja a priori* nusistatytai "linijai". Vien iš to jau pastebime, jog kažkas  netvarkoje, O juo daugiau ginčų su šaltiniais, tuo esame tikresni, kad vyksta bandymas ką nors nuslėpti.

Be to, modernus pro istorikas jau nesiremia vien rašytais, kartais labai retais dokumentais. Jis kviečiasi pagalbon viską, kas tik įmanoma: gamtos ir gyvių evoliuciją, hidrografiją, hidronimiją, kalbotyrą, toponimiką, ekonomiką, senovės prekybą, susisiekimą, etnologiją, archeologiją, mitologiją, paleografiją, kartografiją, datavimą, pasirėmus ledynų amžių periodais,- arba ledynų metinėmis nuosėdomis, ar medžio kamienų metiniais žiedais, ar pagaliau pačiais moderniškiausiais metodais: molinių puodų magnetinės krypties analizė, pro istorinių židinių tokia pat analizė, anglies 14 radiacijos analizė ir t. t. ir t. t.

Susirinkęs apsčiai įvairiausių sričių faktų užrašų, visai jų nevertindamas, nerūšiuodamas ir nebandydamas a priori* paaiškinti, tyrinėtojas Imasi antros darbo dalies - tų visų duomenų sintezės.

Laimingas, jei suranda kokį vedamą siūlą, ir visi faktai susiklosto, paaiškina, vienas antrą papildo. Jeigu ne, jei nors vienas fizinis veiksnys ar senovės šaltinių užrašas nesiderina,- tyrinėtojas nulenkęs galvą grįžta prie rašomo stalo ir peržiūri visą darbą iš naujo, bandydamas nustatyti, kodėl atsirado prieštaravimas.

Tokius mokslinio tyrimo dėsnius privalome taikyti ir šios knygos puslapiams, norėdami atstatyti nežmoniškai sujauktą ir iškraipyta, mūsų praeities istoriją, kuri, būdama visų seniausia, kliudo daugelio kitų veiksnių šališkumams.

*savo iš anksto susidarytu šališku nusistatymu

Pradėkime tad  nuo Lietuvos vardo kilmės klausimo. Užsimojome ištirti vieną seniausių Baltų, kalbos šaknų, kalbos, kuri savo ruožu yra seniausia Europoje, - na, tai tirkime iš pagrindų, nieko nerūšiuodami nei praleisdami. Kitaip neapsimoka nė pradėti. Teisingai didžiuojamės savo kalbos senove, bet, susidūrus su to teigimo konkrečiais įrodymais, argi mums pritruks drąsos "iš praeities stiprybės pasisemti"?

Galiausiai, apsiėmę  tokį platų darbą, naudokime  mūsų tyrimo objekto dydžiui  pritaikytas priemones, nes jei imtume dramblį tyrinėti mikroskopu, geriausiu atveju rastume tik blusų... .

O Lietuvos vardas tai mastodontas, kuris vos išsitenka Europos žemyne. Jo kilmės iš Lietaukos raisto neišvesi, nors ir tokių bandymų būta. Jei 1918metų Lietuvos ribose dar galima butų šiaip taip aiškinti tą vardą iš kokios pelkės ar upelio, tai susidursime su visišku fiasko, norėdami, kad tas pats upelis pateisintų LITOVIA vardą šiaurės Prancūzijoje.

"Tikimumo spragą " galėsime moksliškai pašalinti, tik suradę, tokią prošaknį, kuri tą senovinį vardą pateisintų ne tik šių dienų Lietuvos teritorijoje, bet visur, kur tik jis aptinkamas ir visuose amžiuose. Be to, turime griežtai   skirti  tyrimo plotmes. Negalima  juk suplakti   Lietuvos  tautos, Lietuvos vardo  ir  Lietuvos valstybės. Tai trys atskiros sritys, karta iš visai nieko bendra neturinčios. Todėl jas čia atskirai paeiliui nagrinėsime.

Laikas jau mums atsikratyti šablonų ir nemoksliškų mūsų istorijos traktavimų. Faktų tyrimo disciplinoje nepakanka paimti žiupsnelį senai žinomų citatų ir jas pavartoti žaliu pavidalu, nesurišant ir nepaaiškinant jų tiriamo objekto požiūriu. Faktas, sako Pirandello, yra lyg tuščias maišas: kad stovėtų, reikia jį prikimšti prasmės.

---

» Keletas šaltinių vakaruose » Sugrįžti į pradžią

"Sanctus Bruno qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus. 11 suae conversionis anno, in confinio Rusciae et Lituae" etc.

"Šventasis Brunonas, kurį irgi vadindavo Geradariu, arkivyskupas ir vienuolis, 11 savo atsivertimo metais, būdamas Rasos ir Lietuvos rubežiuje (tarp tų dviejų šalių)", ir t. t.

Ligi šiol paprastai mūsose Lietuvos vardo kilmės atskleidimo žygį pradėdavome "nuo pečiaus". O pečius visai dar nesenas,- tai Šv. Bruno apaštalavimo kronikos aukščiau paduota citata iš Kvedlinburgo metraščio užrašo 1009 metais. Kartais, magaryčioms, pateikiamas "net" ir Hipatijaus metraštis iš to paties laikotarpio (1040 m. ): "Jaroslav ide na Litvu" (Jaroslavas eina karu ant lietuvių).

Pastebėkime čia milžiniškos svarbos faktą: kiekvienos Europos valstybės oficiali istorija pradedama nuo jos krikšto! Atseit, pagonių  istorija visiškai  nesvarbi : ji mums tik akis gadintų... . Prancūzų istorija pradedama Kloviso krikštu 499 m., nors kelių šimtų metų ankstesnių šaltinių yra, kiek tik norite. Taip pat čekų, lenkų, Kijevo Rasos istorijas ištinka panašus likimas, nors, kaip toliau pamatysime, jų raidas atsekame neabejotinais dokumentais ligi žiliausios proistorės laikų. Ką ir bekalbėti apie mus, ilgiausiai Europoje išlikusius tariamais "pagonimis". Mus pavaizduojama atsiradusiais "iš nežinios" tryliktame amžiuje! Čia matome religinį tabu, pritaikytą praktikoje. Kas buvo anksčiau? Argi tai jau taip  įdomu? Argi tai jau taip svarbu? Todėl mūsų tūkstantmetės  istorijos pergamentai - runraščiai buvo vienuolių stropiai naikinami, o jų skaitymas ar net priminimas laikomas nuodėme.

Šitaip pavyko mus atkirsti nuo mūsų praeities. Tačiau Lietuvos vardo panaikinti nepavyko. Tam įrodyti turime išlikusių Vakaruose seniausių šaltinių, toli prašokančių tą nusibodusį Šv. Bruno.

Pirmasis šaltinis: Romos konsulo Valerijaus Flacco mušis su Prūsais (Borus) 195 m. po Kr., prie Litana miško; vietovė tiksliai nenustatyta, bet žinoma, jog buvo Šiaurės Italijoje.

Antrasis šaltinis: Letų sukilimas Belgijoje 336 m. po Kr.

Trečiasis šaltinis: Pagal Ammianus Marcellinus, kairiajame Reino krante, taigi,- vėlesnių "frankų" teritorijoje, 357 m. po Kr. buvo "Prefectus Laetorum" įstaiga (Codus Theodosianus); pavaldiniai vadinami Laeti, Letes, Lites, Letovici. Palyginkite slavų - Litovci, o ypač mūsų "vyčių"  galūnę: Lietuvaičiai, senovės Liauda - Vyčiai.

Ketvirtasis šaltinis: 451 m. birželio mėn., mobilizuojant Vakarų Europos tautas kovai  prieš Atilą Katalonijos laukuose, konsulas Aetius ir karalius  Teodorikis pasikvietė talkon taip pat ir saksonų, sarmatų, sueivių ir jau minėtų Letų pulkus (sueves, letes). Čia pažymėtina, kad saksonais arba "sesnes" - sėsnomis buvo vadinami senprūsiai  - Vakarų Prūsijos dešiniojo Reino kranto gyventojai. Prūsija tuomet tęsėsi pajūriais nuo Reino ligi Nemuno, ir vokiečiai tebevartoja tą Westpreussen pavadinimą.

Penktasis šaltinis: 30 - čiai metų praslinkus, Letų teritorijoje, kairiajame Reino krante, vyksta genocido tipo kautynės, aiškiai primenančios vėliau kryžiuočių naudosimą sistemą, kai jie žydinčias žemaičių, prūsų ir Sūduvos dalis išžudė ir išdegino, paversdami jas trakais.

Tai burgundai veržėsi per Reiną į Prancūziją, iš jų gyvenamų vietovių Vokietijoje bei Šveicarijoje:

"Jinai zovada pralekia trakų (Trikes) galulaukes, artėja prie rikio (Riak) krašto ir matydama tolyje išnykstančią Burgundijos sieną, maldauja savo palydovus Frankus - Plėškite deginkite, kairėje, dešinėje, dvylika mylių Gudvaldo (Gudebald) krašto". KrotechiIdos giesmė, 590 -591 posmai. Šis Šaltinis mums ypač įdomus tuo, kad viename sakinyje cituoja net tris (deja, gana sudarkytus) lietuviškus žodžius:

a)   Trakai: kaip žinome, tai išdegintas miško - plotas.

b)   Rikis: "Dar Daukantas pažįsta rykys - valdovas, ryke - karalystė; "Tij ponai wadinos rykejs arba karaleis". "Wadeno jį didionjo konego arba rykio" (Būgos cituota).

c)   Gudvaldo lietuvių ausiai aiškinti nereikia, nes daugelis net šių dienų mūsų pavardžių prasideda iš Gud, o dėl  b - v priebalsių svyravimo, Žemaitija ir dabar tebevartoja be skirtumo abi lytis : bulbė - bulvė, senobinis - senovinis, gi ankstyvais viduramžiais ta pati raidė buvo įvairiai tariama pagal kalbą ir vietovę Europoje. Kas svarbiausia, tie lietuviški žodžiai "savo vietoje",- jie ne tik neardo prancūzų sakinio minties, bet jį papildo, paaiškina.

Šeštasis šaltinis: Karolio Didžiojo laikais, 800 m. po Kr., mes pagaliau sužinome, kas tie letes - leudes buvo. Jie ne tik atlaikė Burgundų spaudimą, bet nustūmė  juos toli  pietuosna, Rodano baseinan, o patys taip įsigalėjo Pareinyje, jog Karolio, jų vado, sostinė buvo ne Paryžiuje, o Aachene, ir jisai rinkosi iš  jų pulkų savo asmens gvardiją; todėl iš jo archyvo turime pakankamai rašytos medžiagos jiems tiksliai apibūdinti. Leudes, tvirtina šaltiniai, tai bajorai raiteliai, prisiekę ištikimai iki mirties ginti karalių, kuris užtai jiems skyrė žemes - dvarus nuosavybėn ligi gyvos galvos. Jie buvo pilies (sostinės) karvedžio luitfred (Liaudavarėdo) valdomi, ir pagaliau  jie buvo "frankai", t.y. laisvi  piliečiai.

Čia tenka pabrėžti, kad viduramžiuose, tam žodžiui atsiradus, jis pradžioje tereiškė tik socialinę būklę, "amatą", o ne prancūzą,- tos tautos iš viso nėra buvę. Laisvas frankas tik luominiai tesiskyrė nuo prie žemes pririšto būro, o kilme jis galėjo būti gallas, keltas, šautas, senprūsis, bet jų didžioji dauguma buvo senoviškiausios sikambrų, tautos. Apie tuos įdomius liaudus teks dar labai plačiai išsikalbėti.

Septintasis šaltinis: Po Liaudavario l - mo (Lothaire), kuris gauna imperatoriaus titulą 817m. po Kr. ir Liaudavario II 855 m. Liaudavaringijos (Lotaringijos) sostan bajorų Liaudų seimas (pal. mūsų karalių panašų rinkimo būdą) pastato Šventivaldą (Zwentibold) 895 - 900 m. Po jo mirties prasideda Liudvikų eilė.

Aštuntasis šaltinis: Dėl tų liaudų karalių, rašomų istorijos knygose jų šiandienine "Louis" lytim, nepatikrinus jų parašų ir antspaudų originalų, neįmanoma pasakyti, kiek ir kuris jų yra nutolęs nuo Juliaus Cezario  "De bello Gallico"  50 m. prieš Kr. užrašytų Litav iš, Litavicus (Lietavis, Lietaviekas), iš vienos pusės, ir X amžiaus darkyto lotynų dialekto duodamo Ludovicus (Liaudoviekas) iš kitos pusės ( įdomi  jų, visų latviška  tarmė), o taip pat germanų, versijos Ludvig (Liauduvingis), žemaičiuojant Liaudvigs.

Čia būtų gera proga, patyrinėjus ankstyvųjų viduramžių šaltinius, išrankioti bei surikiuoti visas to senovinio Lietuvos šaknies vardo pamažu kintančias lytis iki galutinio Louis, kaip tai kalbininkų padaryta "vandens" žodžio kitimui parodyti iš lotynų "aqua" per 14 tarpinių laipsnių, 700 metų bėgyje, virtusiu prancūzų eau - tariama "o".

Devintasis šaltinis: Prancūzų kalbininkų, pasirėmusių dokumentų originalais, yra   siūloma  tokia   Liudviko  vardo  kitimo progresija : "C. Luitwig, C. Loduwig, C. Liedewick, C. Lodovix, C. Lodoix, C. Lovis, C. Hlodovechus, C. Lodouaeus, C. Lodovicus, Ludovicus, Ludovics, Ludvics, Louvics, Lovics, Luics, Loys, Louis". (G. Peignot, Melanges litteraires)

Mano manymu,  ta grandis nuo "Ludovikus" iki pabaigos visai  priimtina, gi dėl ankstyvesnių variantų reiktų vėl peržiūrėti pirminius šaltinius lietuvių kalbotyros šviesoje, įnešant daugiau aiškumo mums taip svarbiu "Lietuvos" vardo atsiradimo ir išsivystymo klausimu, ypač rikiuojant tuos Liaudavaringijos karalius šia progresija.

Dešimtasis šaltinis: Justus Lipsijus (Poliorceticon,1559), sako: "Leodevicus" quasi dicas Liedeuvyck refugium et asylum populi, quem facimus et scribimus hodie Lodovicum vel Ludovicum".

-"Liauduvykas arba Lietovykas reiškia liaudies gynėją ir globėją (Liaudų kalboje), kurio vardą šiandien rašome Lodovicum arba Ludovicum".

Jo pateikiamos lytys nuostabiai mažai pakitusios, 1600 metų praslinkus nuo Cezario pirminio užrašo; juose net girdimas minkštas lietuviškas "liaud" šaknies tarimas. Jo paaiškinimas, jog tas vardas reiškiąs "liaudies gynėją", visiškai sutampa pirmoje žodžio dalyje su mūsų lietuviška tos šaknies prasme ir net nustato tos šaknies "demokratėjimo" datą, kada sąvoką jau pradedama taikyti visiems gyventojams (populus).

Dėl Vykas, Vyčius, Vics, slavų Vič galūnės, vėl gi reikėtų gilių studijų jos senoviškai prasmei ištirti. Užtenka tik prabėgomis pastebėti, jog labai klystų galvojantieji, jog mes savo Abromavičius, Gudavičius ir kitas tos galūnės pavardes iš slavų esame paskolinę, nes sakyti jog slavai ir prancūzams tą galūnę, įpiršo, būtų jau absurdas.

Atrodo, yra nemaža pagrindo vičius - vicus galūnę sieti su vyties sąvoka. Kaip toliau paaiškės, tie liaudų karžygiai, tūkstančio "draugų" vėliavom - draugovėm organizuoti (čia turime dragūnų vardo paaiškinimą) ir buvo gyvoji vytis. Tatai pateisintų Lipsijaus duodamą "gynėjo" apibūdinimą. Iš kitos pusės ir patys slavai tai patvirtina jųjų lytim vitiaz¹ - karžygys.

Vienuoliktasis šaltinis: Senprūsiškų liet - liaud šaknies vardų bei vietovardžių Vakaruose tiek apstu, jog susidarytų knygelė, juos visus bandant čia pateikti. Apsiribokime tik keletu būdingesnių :

Litovia, Litaw, Llydaw - Gali jos šiaurėje prieš Kristų gyvenamieji plotai (dabartinėje Armorique).

Lodeve (Liauduvių) slėnys prie Montpellier, minimas jau ketvirtojo amžiaus kronikų, atitinka mūsų Lydavėnų - Liauduvėnų slėnį. Tai buvo prūsų (Rutheni) įgulos stovykla romiečių pasienyje.

Luttich - Belgijoje miesto vardas, dabar Liege, atitinkantis 8 - 10 amžiaus slavų kronikų Liutiči lytį.

Lutetia, Cezario užrašyta tos pat Liaudiečių lyties,- ankstesnis Paryžiaus vardas. Tai buvo maža sala, ginanti Senos upės perėją - tiltus. Nesunku tenai  įsivaizduoti tų pat Pareinio liaudų vėliavos įgulą. Mūsų apžvalgai  besitęsiant, jie vis daugiau išryškės, kaip vandens kelių eismo valdovai.

Lothroc (Liaudrikis), Danų karalius 851 po Kr.

 

Leudovald, pagaliau, iš Viešpaties malonės  Liaudies Valdovas,  vyskupas Chilperikio laikais (570 m.) Šis malonus dvasiškis išlaikė visai nesudarkytą rašybą. Matyti, šeštame amžiuje Pareinyje dar kalbėta prūsiškai, ir pats kronikininkas tą kalbą suprato.

Sugretiną tą vyskupą su anksčiau minėtu Šventivaldu, gauname lygiagrečiai ir Vakarų Prūsuose porą daiktinių įrodymų senų kronikų tvirtinimo, jog Rytų Prūsijos karaliai dažnai apjungdavo dvasinę bei karinę valdžią. Vyskupo Liaudavaldo galūnė uždeda jam ant galvos karūną, gi Šventivaldo šventumas suteikia pastarajam dvasinį, vyskupo rangą. Palyginkime taip pat Kęstučio priesaiką, kurioje jis jungia karaliaus ir dvasiškio galią. (žiūr. Naujos Vilties 2 Nr.)

---

» Litavoro atsakymas » Sugrįžti į pradžią

Trumpai palietus kai kuriuos Vakaruose teberandamus kalbinius paminklus, verta būtų atlikti tą patį ir mūsų tėviškės ribose. Jei Vakarų šaltiniai nurodo "Lietuvos" žodį kilus iš kovos vieneto, ar toks aiškinimas pasitvirtintų ir pas mus?

Štai ką tuo reikalu turi pasakyti S.Daukantas : "Tie, kurie į karą traukė ūkio (valstybės) nuo neprietelių ginti, vadinosi vyčiais (nuo žodžio vyti, tai yra ginti), kurie neprietelius ujo iš savo ūkio laukan. Tie vyčiai žemaičių raštuose žemlionimis yra vadinami, jog už savo žemę, kurią dėvėjo nieko nemokėdami turėjo pavojui radusis į karo žygį traukti. Tų žemlionių buvo kitą kartą didelė daugybė Lietuvoje ir Žemaičiuose, kurių daug paskui Jomylistos (didikai) panaikino ir pavergė. .. .Tokia daugybė, sako, jų kitą kartą buvusi, jog iš vieno mažo pavieto, kaip yra Palangos pavietas, daugiau nei 2000 raitų Vyčių o pėsčiųjų 5000 ar 6000 į karą traukdavo. Šiandien likusieji vadinasi bajorais, taip pat be kokios šviesybės, nebežiną patys kuo kitą kartą buvę ir kuo šiandien yra, kas kartą spaudžiami ir naikinami." (Istoryje Žemaytyška).

Ar galima rasti geresnį Karolio Didžiojo liaudų, žemės bajorų, aprašymą?   Abiejų socialinė santvarka identiška.   Net ir mūsų karalius Jogaila tai mums patvirtina. Jo 1387 m. duotoje privilegijoje Lietuvos bajorams jis  laidoja  jiems teisę ir toliau karo žygin traukti "secundum veterum usum Pogoniae" ir užtikrina jiems, kaip ir Karolis, žemės nuosavybę, uždedamas tik pareigą statyti, kur reikalinga, gynybos pilis.

Tas privilegijoje pabrėžtas "karo vedimas pagal senovinį pagaunios (vyties)" paprotį daug ką reiškia.

Visu pirma, bajorai "liaudai" arba "vyčiai" kovos savo pulku, savo "vėliava", savo karvedžio (vėliau maršalkos) vedami, o nebus mobilizuoti ir išmėtyti įvairiuose karaliaus daliniuose.

Antra, senovinė Pagaunios - Vyties tradicija liepė iš pasalų įsibrovusį ir grobiu nešiną priešą greitosios raitijos vėliavomis pavyti, pagauti, sunaikinti. Iš tų dviejų tos pat esminės reikšmės veiksmažodžių kilo mūsų Vyties, o slavų Pogonia vardai. Tą senovišką "pagonių" šaknį vakarų kalbininkai jau senai konfiskavo, kildindami ją iš lotynų "paganus" - žemdirbys. Bet arčiau tą etimologiją išnagrinėjus, pasirodo, kad romiečiai to žodžio nesugalvojo  :  jie neturi  jam veiksmažodžio. Paprastai,   jie   ardavo  savo laukus pagautais  kare belaisviais,   taigi, "pagauniais", o tų belaisvių didžioji dauguma buvo šiaurės, prūsų kilmės. Be to, kildinant tą šaknį iš lotynų kalbos, susidaro nesąmonė, bandant pateisinti jos atsiradimą toli Rytuose, pas slavus, nes tie juk lotynų kalbos nevartojo. Aiškiai  ir neginčijamai - slavai savo  "pogany"   išvedė iš jų kalboje esamo veiksmažodžio "pogoniti" (pagauti).

Trečia, kai Dlugošas su nustebimu išgiria jotvingių drąsą, "kurie nedvejodami  dešimčia  vyrų puola visą šimtinę," tai jis visai nepramato, jog aprašo Šventos Vyties "senovinio papročio" garbės dėsnį. Mūsų Vyčiai niekad nebėga. Ta "mirties pulkų" tradicija būdavo daugelio vėlesniųjų karinių dalinių perimama. Vengrų, vokiečių, rusų armijos turėdavo keletą tokių elito vienetų (juodieji mirties gusarai, ulonai ir pan.) Ginklavimo ir skaičiaus persvarai 12-ame amžiuje pakrypus Galyčiaus ir Malopolskos naudai, iš Vakarų atvykstančių pasiplėšikauti kryžiaus kare atėjūnų dėka, jotvingiai vis tiek juos savižudiškai puldavo, nors puikiai žinodami, jog "čia  ir padės galvelę". Taip, labai garbingai, bet visai nestrategiškai besielgdami, didvyriai buvo greit ir sistematiškai išnaikinti.

Kitas pavyzdys. Kada Karolio liaudai prisiekdavo jį ginti iki  mirties, tai anaiptol nebuvo tuščias  žodis (Žiūr. Rolando  Giesmė, kur aprašoma, kaip žuvo visas Karolio ariergardas, baskų užpultas. Armijos sudėtyje išvardinti ir liaudų bei prūsų pulkai.)

Vyties "senovinį paprotį" randame ir Lietuvos Statute (XIV, 9) žirgo, senovėje švento gyvulio, vagystės atveju. Tučtuojau sušaukiama kaimynų talka ir vejamasi pėdomis, o jei jos nuveda į kitą sodžių, tai ir šio gyventojai privalo prisidėti arba atsisakius sumokėti nuostolio vertę.

Kaip kovėsi Vyties kariai? Tai buvo anų laikų fronto pralaužiamoji jėga. Šarvuoti nuo galvos ligi kojų ant didžiulių taip pat šarvais apkaustytų žirgu, jie prilygo šių dienų tankų daliniams. Mušin išsirikiuodavo ypatinga tvarka - "Suveinia". (Nei slavai nei vokiečiai to žodžio nesuprasdami, pritaikė savo sąskambius "svinja" ir "švaine"). Priekyje Stodavo tik vienas, stipriausias milžinas. Už jo pečių jau du, beveik jam lygus, už jų vėl trys, - ir taip toliau, draugonė susiglausdavo aštriu kaip kirvis smaigaliu,  išsiplėsdama tolydžio į šonus viską griaunančiu kyliu. Ta žirgų, raitelių  ir geležies didžiulio svorio masė įsibėgėdavo, kiek tik įkabindama ir smogdavo į parinktą taikinį  taip, kad "laukai  ir girios nuskambėdavo". Aišku, tokio dūžio lengvesni raiteliai, o ypač pėstininkai, fiziškai  nepajėgė atlaikyti. Taip  Lietuvos Vyties pulkai, atjoję atvaduoti turkų apgulto Vienos miesto, perskrodė šimtatūkstantinę jų armiją nuo galo ligi galo, išgriovę visą centrą, kaip viesulas. Toks žygis turėjo net nusistovėjusi posakį: "pervažiuoti priešo pilvais". Štai kaip gynė mūsų žemę Šventoji Vytis, kurios atvaizdą nešiojame mūsų valstybės ženkle. (Žiūr. il.4.) Mūsų Vyties raitelio skyde esąs dvigubas kryžius neturi nieko bendra su katalikybe,  jis buvo vartojamas daugelį amžių prieš Kristų. Tai vienas iš mūsų runrasčio išlikusių ženklų - skaitmuo, reiškiąs 1000. Jį atrandame prieš graikinių - pelasgų skaičiavimo sistemoje bei tocharų ir Himalajų papėdės tautelių civilizacijos liekanose. (Žiūr. taip pat Duret, Alphabetum Tzervianorum.) To ženklo reikšmė patvirtinama be to, ir gotų iškraipyto tūkstantinės (vėliavos) vado pavadinime - "tiufad". Todėl tas mūsų raitelis ne paprastas "draugas", pulko narys, o draugonės vadas, jos išrinktasis rikis.

---

» 4. Šermaičių draugonė puola "Suveinia" (kyliu) » Sugrįžti į pradžią

(Trajano kolonos detalė, 105 m. po Kr.)

Kaip galima patikrinti bet kokioje enciklopedijoje, ekspertai vienbalsiai pripažįsta, jog romėnai tuo laiku dar nevartojo balno, kilpų ir kamanų. Tai patvirtina ir jų imperatorių raitosios stovylos - Marko-Aurelijaus Cezario ir pan., todėl, aišku, skulptorius tų nežinomų priedų nesugebėjo pavaizduoti. Jis tik tiek tebuvo informuotas, kad tie tolimieji "sarmatai" ir jų žirgai mūvėjo geležies žvyniais. Ši tiksli žinia paliudyta gausiomis iškasenomis, bet štai, kartu su tais šarvais, mūsų karių kapuose randama ir įvairių žirgo aprangos dalių, jau net keletą šimtmečių prieš Kr.

(Dėl tikro anų laikų mūsų civilizacijos pavaizdavimo žiūr. "Veltmilo gabalas" skyriuje, Olbijos menininko pieštą mūsų raitelių paveikslą, kuris iš akivaizdžių šaltinių patikslina romėno versiją, parodydamas kamanas ir balną.)

Kalbotyra gi įsakmiai patvirtina, jog mes pirmieji išvystėme joties aprangą, nes senovišką balno pavadinimą - SĖDYLĄ (kaip pyla, yla, tarm. skyla) davėme Rytų ir Vakarų Europai: sen. slavų sedilo, vok. sattel, angl. saddle teberodo dar tiesioginį ryšį, bet lotynų vėlesnė lytis sella jau sutrumpėjusi ir savo keliu davusi anūkų isp. silla, pr. selle.

KAMANOMIS apdovanojome slavus: iš jų kilęs s. sl. žirgo vardas komon, vėliau sutrumpėjęs į kon (pažabotas, taigi, prijaukintas balno žirgas), o tos pat sąvokos kitą žodį, BRIZGILĄ, paskleidėme vakaruose: sen vok. bridel, angl. briddle, pr. bride, isp. brida (maloniai įsidėmėkite šią jotvingių galūnę).

ČAPURIKĘ (kepurikę, viršutinę dangą) paskolinome lenkams čaprak ir prancūzams chabaraque variantais

Pagaliau, bajorų požymį - pentinus, senovinį SPYRĮ, suteikėme visai nedėkingai Europai: rusų špor, anglų spur, sen. vok. sporon, sen. pranc. esperon, (tiedu paskutiniu ypač įspūdingu, nes juose senoviškas ĮSPYRONIS padabintas neabejotina mūsų galūne "onis" (kaip Brazdžionis, Kilmonis, Girdonis), gi lenkams bei ispanams prisegėme dar kitą žodį AŠTRINGĘ, lenk. ostrogi, isp. acicate, aguijada. Ispanų "espuela" (ĮSPYRA) įdomi tuo, kad parodo 5 šimt. hunų - mongolų armijų įtaką klasišku R > L susilpnėjimu.

Betgi, kas gražiausia, kad tų mūsų žodžių niekaip nebegalima nuaiškinti tariamąja "bendrų indoeuropiečiu" kilme. Tie vargšai, joties aprangos atradimo nesulaukę, ėmė ir visi iki vieno išmirė mažiausiai 1500 metų prieš tai.

Iš kitos pusės, mūsų riteriams patiems pirmiesiems pabalnojus ir pažabojus žirgus, praėjo vėl keletas šimtų metų, kol susiformavo aukščiau minėtosios vakarų kalbos, taigi, čia vėl nesisektų kildinti iš jų tuos pavadinimus.

Tuo būdu, gauname moksliškai tikrą įrodymą, jog tik vieni vyčiai - gudai paskleidė tenai tuos žodžius, užkariavę Vakarus 4-5 šimtmetyje. Beje, sedyla,* brizgila rodo neabejotinas jotvingių kalbos lytis: plg. Jurgėla, Mingilu. Daugėlų. Raila, Kutra, Aleknų, Alseika, Kudirka (pasirodo, turime nemaža talentingų jotvingių palikuonių...).

Kaip matysime toliau ir kaip jau teisingai tvirtino J. Basanavičius, jotvingiai tai tik kitas vyčių - gudų vardas.

Štai vėl Daukantas: "Bet reikiant kariauti su kokia tauta, pakeltas kareivių (laisvai išrinktas) karvedys vadinos rikis arba gaspadorius (viešpats), lygią galią pačiam kunigaikščiui turįs".

Kas norėtų susipažinti  su tokios Vyties Vėliavos aplinka ir gyvenimu, ras gausios medžiagos  H. Senkevičiaus "Trilogijoje", kurios vienas svarbesnių veikiančių asmenų kaip tik yra tokia Vyties "liaudų" vėliava. Žinoma, reikės daug  kantrybės, pernešant įsikarščiavusio autoriaus  lenkomaniją ir jo šališkus mūsų politikos bei istorijos vertinimus. Jo vėlyvų viduramžių pažinimui ir mūsų karinės santvarkos giliai dokumentacijai nieko negali prikišti.

Kas svarbiausia, jis nieko neišsigalvoja. Toji "liaudų" draugonė iš tiesų istorijoje yra buvusi ir iki mūsų dienų netoli Kauno išliko jos gyventa vietovė -"liaudų šlėktos akalica". Kad jos nariai, iš kartos l kartą tarnavę, sulenkėjusių karalių gvardijoje,  užmiršo net lietuviškai, čia visai nesvarbu. Patsai "liaudų" vardas, kalbotyros atžvilgiu, sudaro mums tos šaknies ir Lietuvoje buvimo neatremiamą įrodymą. Be to, ji yra paskutinioji istorijoje Gyvosios Vyties Vėliava, to "veterum  usum" - senų - seniausio, tūkstantmečio papročio karinės rėdos atstovė, rėdos, praskambėjusios kadaise visame Europos žemyne.

Nustačius liaudų buvimą Lietuvoje, nebėra jokio sunkumo surišti Daukanto "Vyčių" pavadinimą su "Liaudų" vardu Pareinyje. Čia mums padės trys nepaprastai vertingi šaltiniai:

1)   Liber censum Daniae - apie 1231 metais, išvardijant Prūsų Žemių vardus, mini... Nadravia, Galindo, Syllonis,  in Sudua Littonia
(Litovia),  taigi: Lietuva Sūduvoje.

2)   Petro Dusburgiečio išsireiškimas: "Lethovini de Samethia", taigi: Žemaitijos lietuviai.

3)   Kryžiuočių Wegeberichtų keletą kartų paminėtas "Littovin Lant", taigi: Lietuvos kraštas Žemaitijoje!

Kad geriau suprastume tuos keistus išsireiškimus, pridurkime dar porą sudarytų tuo pat būdu: "Šveicarija Olandijoje", "Australijos prancūzai" ir panašiai. Tikra nesąmonė!

Kas gi čia kronikininko norėta pasakyti? Kodėl kryžiuočiai pažymi, jog, pavaikščiojus skersai ir išilgai per Žemaičių žemelę, ten galima rasti "Lietuvos dvarą" (tai yra "Lant" senoviška prasme), maždaug vieno valsčiaus dydžio, bet tikrai ne daugiau kaip vienos dienos kelio išilgai (mat, atstumus tada matuodavo žygio dienomis).

Apie ką, čia kalbama? Prieš atsakant, priminsime vieną pagrindinių kalbotyros dėsnių. To paties žodžio sąvoka viduramžiais ir šiandien tai du skirtingi dalykai. Senovėje pavardžių, valstybių, genčių vardų nebuvo, taip kaip mes juos šiandien atitrauktai, abstrakčiai suprantame. Kiekvienas toks "vardas" susidėjo iš paprastų bendrinės kalbos žodžių, teturinčių konkrečią, apčiuopiamą prasmę. Onomastikos (pavardžių ir vardų kilmės)  ir toponimikos (vietovardžių kilmės) mokslai kaip tik remiasi tuo be galo svarbiu reiškiniu, kuris paaiškina abstrakčių vardų atsiradimo būdą. Senovėje, jei kas paminėdavo Kalvaitį, tai visi suprato, kad tai ne piano mokyto jas, o "sūnus meistro, kuris kausto žirgus". Eičys, vėlgi, tai jiems nebuvo gimnazijos direktorius, o "kelių, eismo žinovas". Užupys dar nebuvo inžinierium, o paprastai gyveno anapus upės. Trumpai, kiekvienas žmogus, krikšto apeigos dar nesant, būdavo atskiriamas ne vardu, pavarde, o jam būdingu įvardžiu, paminint ir tėvą: "Kairys, sūnus Dydžio", "Juodikis, sūnus Balsiaus", "Gudavičius" (ponaitis, bajoro Gudo sūnus).

Tą pagrindinį vardotyros mokslo dėsnį sužinosime, kai sutiksime 9 - to amžiaus kronikose Šventivaldą, suprasime, jog tai ne jo "vardas" šių dienų prasme, o paprastai jo "užsiėmimas" šventai valdant. Taip pat Liaudų - vykas (Liudvig, Louis), tai tik "iš profesijos liaudies gynėjas"; jis, perstačius šaknis, identiškas Vyt-tautui,- tautos Vyčiui. Burgundai, tai ne tautos vardas (tautų vardų tada nebuvo), o jų amato pažymėjimas, kaipo būrų gaudytojų. Tą jų veikla neginčytinai dokumentais patvirtinta.

Taip pat ir vietovardžių senovėje nebuvo, nes gyventojams pakakdavo bendrinių vardų jų apylinkėje susiorientuoti. Brasta, Pervalka, Perloja, kurias mes dabar suprantame, kaipo miestelių vardus, tada reiškė tik jų "užsiėmimą", amatą. Brasta užsiima tuo, kad duodasi perbrendama; be šios daiktinės, kasdieninės, ji jokios kitos reikšmės neturi. Taip pat Pervalka arba Perloja (Per - eiloja) liudija tik jų naudojimo būdą. Mūsų ūkyje jau Nepriklausomybės laikais "beržynėlis", "rūdyne" buvo kartu ir bendriniais ir tikriniais vardais, liudydami tuos seniausius laikus, kada "miestas", "pilis", "upė", "ežeras" atžymėdavo vietovardžius pakankamai, kad jiems nereiktų sugalvoti specialių pavadinimų.

Taip senovėje karaliai vardų irgi neturėjo, o tik jiems primestus spalvingus ar pataikaujančius įvardžius: "Aukštila", "Didžbalis", "Kreivalūpis", "Genčiarikis", "Storulis", "Raudongalvis". Karvedžiai pasitenkindavo "Varėdo", "Vareikos", "Gineičio" titulais, o paprasti eiliniai būdavo sutvarkomi, užrėkiant ant jų "Kaujų", "Kovujų, "Liaudų", "Varingių" ir pan. įvardžiais.

Pavardes pradėta vartoti Europoje tik nuo X - XII amžiaus, pas mus gi daug vėliau ; tik nuo Jogailos mūsų karaliai turi pavardes. Šį faktą atsiminę, pažiūrėsime į tą keistą "Lietuvą Sūduvoje" ir "Lietuvos dvarą Žemaitijoje" visai kitomis akimis. Jei suprasime tų tariamų "Lietuvių" vardus ne kaipo tautos ar valstybės pavadinimus, - tų laikų žmonės taip negalvojo, - o tik kaip jų "amato" nurodymą, nesunku bus čia atpažinti liaudų vėliavų stovyklavietes ir jųjų žemes, jiems rikių dovanotas.

Danai gi, reikšdami pretenzijas į tariamą Lietuvą Sūduvoje, jokių teritorinių ieškinių nekelia, o tik konstatuoja leno teisės faktą : tų liaudų dalinių vadas Sūduvoje yra sudaręs karo išdavoje teisinį siuzereno - vasalo santykį su danų karaliumi.

Tuo pat lengvumu išsiriša Lietuvos Žemaitijoje mįslė. Daugiau: tie šaltiniai pasidaro itin svarbus, nes jie ne tik nustato Lietuvos vardo kilmę, bet ir apytikriai nurodo datą, kada bajorų liaudų žemės jau pradedamos suprasti, kaip krašto, vėliau valstybės sinonimas, t.y. kai persilaužiama iš viduramžių galvosenos ir pavardės, krašto bei vietų pavadinimai įgyja abstrakčią prasmę.

Todėl, nagrinėdami Lietuvos vardo nusistovėjimą, turime pirmoje eilėje ištirti visus tos pačios šaknies vietovardžius, pridėdami ir tokius, kurie iš pirmo žvilgsnio jai nepriklauso, pvz. "Gyneitin land" ir "Boreikin felt" - Gynėjo pilį ir Vareikos dvarą, nes jie yra liaudų, pasienio gynybos tinklo dalis ir buvo nuolatinių įgulų stovyklomis, kur "žemlionys" pakaitomis atlikdavo mėnesinį budėjimą. (Žiūr. platų tos tvarkos aprašymą pas S.Daukantą). Beje, pats "Gineitis" aiškiai sutampa su Justo Lipsijaus "Liaudies Gynėju"  - refugium et asylum populi, todėl jį reikia pilnai tituluoti Liaudies Vyčiu, o čia jis vėl sutampa su Daukanto Vyčiais.

Ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir visoje Europoje "Liaud" šaknis nebesudaro sunkumo,  žinant viduramžių ištisų vėliavų "persisamdymo" įprotį karo tarnybai. Šveicarų pėstininkai ir škotų šauliai irgi vertėsi nuo seno tokiu "amatu".

Lydavėnų gi pačios gamtos sudarytą tvirtovę Žemaitijoje tenka pripažinti buvus tuo kryžiuočių minimu "Lietuvos dvaru", bet tokių labai būdingų vietovardžių ypač gausu Minsko apylinkėse : Litvinowo, Litwa, Litwiany, Lida  ir t.t. (Žiūr. L.E. XV tomo priede J.Andriaus žemėlapį). Tos Liaudų stovyklavietės gynė raktinę Europos žemyno vandenskyrą,* perėjimą iš Dniepro į Nemuną, strategiškai svarbų Gintaro Kelio gabalą. Ten, Naugarduke, vainikavosi Mindaugas, iš ten rašė laišką Ordinui iš sostinės "Litovia". Todėl, manau, nesuklysime spėdami, jog ankstyviausias Lietuvos vardo susikristalizavimas kaip "žemės" įvyko tenai, liaudų - vyčių valdomame dideliame žemės plote, nes iki mūsų dienų ten vyrauja "akalicų", senovės vyčių dvarų nepaprasta daugybė.

Paskutinis klausimas: jei Pareinio liaudų vadas turėjo Liaudavarėdo titulą, tai ar neatsiras jam atitikmens pas mus? Vainikuodami šį tyrinėjimą, šauksimės atsakyman patį didįjį kunigaikštį Litavorą - Liaudavarį. Trejopas jojo vardas, tiek galvosūkio pridaręs, mūsų rasta šaknimi savaime išsisprendžia: kaip ji bevadinsime, ar Pukuveru - Pulkų Variu, ar Būdviečiu - Baud - Vad - Vyčiu, prasmė gaunama vis ta pati. Tai mūsų Vyties vadas, o tos sąvokos dar vienas variantas, Vytautas -Tautos Vytis, be abejo, tai patvirtins. Taip istorijos lapuose susitinka du karvedžiai, kuriuos skiria 1400 metų tarpas: Didysis Kunigas Liaudavarys ir Cezario laikų Eiduvių karalius Litavicus, Letų Vyčius, paliudyti ne jų giminystės, o tik bendro kalbinio palikimo.

Kokias išvadas galėtume padaryti?

a)   Lietuvos šaknis siekia, greičiausiai, net žalvario amžiaus ir galimas dalykas, kad ir karingai keltų tautai ji nebuvo svetima.

b)   "Lithuania  proper" žemėse to vardo siejimas nebe su žemvaldžiais, o su valstybė, eina lygiagrečiai su Kijevo suslavėjimu ir rasų vardo nykimu 11-12 amžiuose.

c)   Liaudų bajorų sudemokratėjimas į germanų Leute bei slavų Liūdi, o taip pat ir mūsų liaudį, kurį taip vaizdžiai aprašo S.Daukantas, matyt, buvo ne vienkartinis, o nuolat vykstąs procesas, nes visur šalia tituluotų bajorų randame lygiagrečiai ir gilų senesnį tos populiarios liaudies
sąvokos substratum.

* - "continental divide"

---

» 5. Lenkų verisija » Sugrįžti į pradžią

Gėdingasis mums buvęs peršamas "Lietuvos kūrimosi 13 šimtmetyje"  žemėlapiukas, pilsudskininko Pan Lowmianski iš piršto išlaužtas. Ta "valstybėlė" esą tebuvusi tik kelių šimtų kv. km. - Kaišiadorių ir Alytaus apylinkes!

Plg. tikrą to laiko žemėlapį, paduotą prof. J. Lelevelio (Baltijos Vyties Laivynas, il. 42).

---

» Lietuvos valstybės kilmės beieškant 

» Šis tas apie žemėlapius » Sugrįžti į pradžią

Okupuotoje Lietuvoje išleistos LTSR istorijos 65 psl. yra duodamas "Lietuvos kūrimosi 13 amž." žemėlapiukas. Jis buvo sudarytas lenko H. Lowmianski Vilniaus užgrobimui istoriškai pateisinti.

Per labai apgailėtiną neapsižiūrėjimą, tasai propagandinis popiergalis ir išeivijoje mums buvo peršamas, kaip oficialios mūsų valstybės kūrimosi istorijos įrodymas. Kėslas kiekvienam doram lietuviui tiek skaudus, jog paskatino mane parašyti Dirvoje eilę straipsnių, kurie davė pradžią šiam darbui.

Originalaus žemėlapio ribose šios knygos autoriaus pridėta vytautinė riba 1920 m. Lietuvos valstybės sienos ir parodytas Gintaro Kelio eismas.

Originalaus žemėlapio lotyniški genčių vardai ir vietovardžiai atlietuvinti.

Probočiai Eisčiai įamžino Gintaro Kelio eismą, duodami jam ištisai savo dinamiškos šaknies vardus: sostinę Eistoviją Vyslos žiotyse (dabar Gdanskas); Eismares; senovės didžiausią prekybos centrą Alvytų - Eilvietę (Elbing); Vyslos šaką Eiluvingę (Ilfing); Pereigėlę (Pregel), perėjimų iš Eismarių į Kuršmares; (V)eislą, eismo kelią (Wisla) Suliejimo Eičią (Salmatia), didžiulį dabar išdžiūvusį ežerą žemyno vandenskyroje, kur buvo persikeliama iš Vyslos į Dniepro baseinus; Pereją Upetę (Pripet); Var Eistenį (Borysthenes, sen. Dniepro vardas); Vyties Eičiuvą (Vitičev, tvirtovę žemiau Kijevo); Eiluvę (Olbia), didžiulį tarptautinį prekybos uostą pietiniame kelio gale kuris atitiko to pat vardo tokį pat sandėlį šiauriniame gale - Eilvietę (Elbing) - ir pagaliau, Dniepro įlanką Eilmainą (Ilmen), dar pažymėtą tuo vardu Radvilos žemėlapyje.

6. Baltų valstybė 372 metais po Kr.

(Andriveau - Goujoh Europos proistorinio žemėlapio detalė.  Paryžius,  1876 m.)

---

» Nuo jūros ligi jūros » Sugrįžti į pradžią

Dar seniai prieš nepriklausomybę atgaunant, tam tikra lenkų "kresowcų"   grupė pradėjo puoselėti svajonę atstatyti galingą imperiją "nuo jūros ligi jūros". Tam siekimui pateisinti jie pateikdavo istorijos liudijimą jog, praeityje Lenkija tikrai tokia yra buvusi.

Čia patogiai buvo nutylimas faktas, jog tik pridėjus vytautinės Lietuvos Imperiją, kuri iš tiesų rėmėsi dviejų jūrų pakrantėmis ir dešimteriopai prateko savo plotu Lenkiją, ta svajonė buvo tapusi realybe po Liublino Unijos.  Teko matyti   ir kai  kurių mūsų tautiečių namuose iškabintus tokius žemėlapius, keliančius savininkų pasididžiavimą ir svečių pagarbą. Tai visai natūralu ir gerai žinoma. Kas gal tik vieno kito tyrinėtojo težinoma, yra faktas,   jog  tos imperines  Lietuvos sienos siekia žiliausią senove, o anaiptol nebuvo, kaip įprasta  manyti, sulipdytos atsitiktiniais užkariavimais 12 - 14 amžiuose.

Štai Varumonių Rikio "Getų" Imperijos sienos 372 m. po Kr. (Žiūr.il.6). To bešališko Vakarų mokslininkų sustatyto žemėlapio pati nuostabiausia ypatybė, tai jo sutapimas su vytautinės Lietuvos sienomis, lyg  jos būtų to paties geografo braižytos,  - tačiau, tas valstybes skiria "tik" tūkstantis metų!

Be to, žemėlapius uždėjus vienas ant kito, gauname tikslų slavų veržimosi  istorijos pavaizdavimą: Bulgarija, Rumunija - Dakija, Malopolska, Galindai, Prusai atkrinta Vakarų pasienyje, iš dalies kaip savarankiškos valstybės. Visa kita  tebelieka kaip buvę. Tas žemėlapis , nuostabiai paprastai išsprendžia tiek daug mus kankinusių mįslių: ir Lietuvos pradžios ir Dunojaus vandenėlio dainų ir Basanavičiaus lietuviškų radinių Bulgarijoje ir jis, pagaliau, vėliausių archeologijos mokslo duomenų įsakmiai patvirtintas. Taip, imkime M.Gimbutienės pateikiamą Baltų tautų gyvenamųjų vietų bronzos amžiuje žemėlapį. (Žiūr. il.9) Pietinė Imperijos dalis jame parodyta Kimerių valdoma; tai mūsų broliai apie kuriuos dar labai plačiai kalbėsime.

Imkime mūsų tautos gyvenamų vietų patikrinimą visai nepriklausomu būdu, - kalbotyra - K.Būga, išstudijavęs apie 120 upių pavadinimų Maskvos, Smolensko ir Vitebsko srityse, jo sudarytame žemėlapyje nustato tokias pat sienas. Jį paliudija vėl kitos nepriklausomos mokslo lakos atstovas; garsusis istorikas Sobolevskij, Petrapilio Akademijos narys, rašo Akademijos žurnale 1911 metais:

"Šiaurės vakarų Lietuvos teritorija prasidėjo netoli Visviato, t. y. Vitebsko gubernijos ribose, dešiniajame Dauguvos krante. Nuo Miežos Intako Dauguva buvo lietuvių rankose ir net gal būt,  nuo jos pradmės. Šiaurės rytuose Volga buvo rubežiumi, Vazuza beveik visa priklausė lietuviams. Protvos aukštupys netoli šiandieninės Vėrėjos buvo Galindų, lietuvių šakos, apgyventas. Aplamai, Lietuva gaubė dalį, šių mūsų gubernijų: Vitebsko, Pskovo, Tvėrės, Maskvos ir ypač Smolensko".

Pabrėžtina, jog tas istorikas nustato tik sienas su Rusija, visai neliesdamas kitų, o jo išvados vėl visiškai sutampa su prancūzų geografo Andriveau pateiktomis tūkstantį metų anksčiau buvusiomis sienomis.

Grįždamas dar giliau senovėn, kitas prancūzų tyrinėtojas taip paliudija Varumonių Rikio Imperijos tęstinumą praeityje: "Dar prieš Periklio amžių (500 m. prieš Kr.) pietų Rusijoje buvo tikra, organizuota valstybė, kuri laikėsi 7-8 šimtmečius, iki hunų užpuolimo". (Gauthier, "Genseric, Roi des Vandales"). Apie tai dar pakalbėsime.

Kokį gi tėviškės palikimą tasai Varumonių, Varingių arba slaviškai Variagų Rikis yra perleidęs Vytautui ? Paprasčiausiai, ano meto "Šiaurės Sueco Kanalą" - didįjį susisiekimo vieškelį,  jungiantį Atėnų - Bizantijos  Imperiją ir jos artimųjų rytų užnugarį su Baltijos jūros pasauliu. Tai mano vadinamas Gintaro Kelias.

Čia, kertant Europą tiesia linija pusiau, upynų laivininkų buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio, buriuojant visa Europos pakrante. Kaip žinome, tie senovės jūreiviai, nei kompaso, nei žemėlapių neturėdami, buvo priversti plaukti pagal krantą, jo iš akių nepamesdami. Toji valstybė, kurios viduriu ėjo Gintaro Kelias, rėmėsi Donu ir Dunojumi, apimdama tarp jų visą didžiulį Dniepro upyną su visais jo išsišakojimais, pridedant dar Dniestro, Pruto upynus pietuose ir Vyslos, Būgo, Nemuno bei Dauguvos upynus šiaurėje. Tai mūsų žemėlapyje pavaizduota Imperija, gaubianti pusę Rytų Europos, kurią atstatyti buvo pasišovę lenkai.

Kodėl senovėje susisiekimui naudota upes ? Atsakymas gana stebinantis. Ankstyvųjų - viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientiso, neperžengiamo miškyno nuklota. Jame stūksojo tik Luneburgo, Puštos ir didžiosios Ukrainos stepės, kuriose! ganėsi milijonai taurų bei laukiniu žirgų. Nesuskaitomų upių, upelių, ežerų palankėse spietėsi visas gyvenimas. Tenai tysojo pačios gamtos sutvertos Šervietės, tos šaknies vietovardžiu labai apstu. Tik paklausykime S.Daukanto:

"Kas aprašys Kalnėnu(Aukštaičiu) ir Žemaičių senovės girias, kokias anie atsidanginę į tą kraštą rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota... . Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti... o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti. " ("Lietuvos girių senovėje" įžanga).

Jei dar šešioliktame amžiuje, pagal senų žmonių atsiminimus, mūsų miškynas taip atrodė, kas gi darėsi, teisingai pastebi pats Daukantas, tūkstantmečiais anksčiau?

Tebėra dar tik viena vieta pasaulyje, galinti mums parodyti anų laikų Šiaurės Europos upynų vaizdą: tai Amazonės upynas, kuriame ir dabar, be lėktuvų, susisiekimas galimas tik upėmis. Tokios pirmykštės, nepaliestos gamtos nesuskaitomi gyvūnijos  ir augmenijos ištekliai lengvai išlaikė tame plote mažiausiai 15 - 30 milijonų žemdirbiu, papildančių gaunamą derlių medžiokle, bitininkyste, žūkle, bandų ganymu.

---

» Gintaro kelio senovė ir svarba » Sugrįžti į pradžią

Atkūrė anų laikų Gintaro Kelio aplinkos vaizdą,  sustokime ties jo reikšme senovėje. Kiekvienam lietuviui paviršutiniškai žinomi buvę mūsų prekybos santykiai su Viduržemių jūros ir Rytų pasauliu, bet įsižiūrėjus tiesiog neįtikėtina, koks didžiulis prekių bei monetų kiekis yra perplaukęs Gintaro Keliu. Kailiai, vaškas, vergai - viena kryptimi, druska, ginklai, sidabras - kita kryptimi sudarė nuolatines galingas ekonomines sroves. Štai A. Voldemaras ("Ala Lithuanie et ses problemos"), sako, jog Švedijoje rasta iš viso 24.000 sveikų ir 14.000 kapotų gabalų Kufos (Abbassidų arabų sostinės prie Eufrato) monetų, datuotų 700 - 1000 metų laikotarpio, o taip pat apie 6.000 ankstesnių Romos Imperijos pinigų.

Graikų šaltiniai įsakmiai patvirtina to prekybos kelio klestėjimą jų laikais: Herodotas praneša, jog "Hyperborėjai" - Šiauriečiai reguliariai siunčia gintaro dovanų Deloso šventyklai, o Dioscuras atžymi to kelio pietiniame gale dideliu mugių buvimą, kur reikėdavo vertėjų septyniomis Kalbomis. Timostenas, Egipto laivyno admirolas Ptolomėjų laikais, žino, jog Kolchidoje buvo mugiavietė, kurioje susitikdavo apie 300 tautų. Plinijus, tą kartodamas, priduria, jog dar Romos laikais ten dirbo 130 vertėjų. Tie senovės pasauliniai prekybos centrai (žiūr. il. 6,7): Olbia, Dniepro žiotyse, Gintaro Kelio gale - Panticapeum, graikų "laisvos prekybos" uostas Kerčeje, maždaug panašiomis teisėmis bei vaidmeniu, kaip nūdieniniai Tangiers, Macao ar Hong Kongas, kur įsileidžiama prekes be muito, - pagaliau Kurtuva (Odesa), įrodo to mūsų "Sueco Kanalo" milžinišką ekonominę ir strateginę svarbą amžių bėgyje, o tokie radiniai, kaip hetitų dievo statulėlės Šernuose prie Klaipėdos, nustato jo gilią senove, nes hetitų imperija žlugo jau XII amžiuje prieš Kr.

Iš kitos pusės, Viduržemių jūros baseine randamos stovylėlės atliedintos "žuvusio vaško" būdu, įrodo tos prekės importą, o labai gausūs gintaro radiniai Mikėnų, Asirų bei Egipto iškasenose patvirtina tą verdančią nuo žiliausių laikų prekybą. Pabrėžtina, jog gintaras randamas Egipte nuo pirmos dinastijos laikų, o tai nukelia mus 3000 metų prieš Kr. ( Žiūr. L. E. tuo klausimu straipsnį "gintaras").

Cheminė to gintaro analizė neabejotinai nustatė, jog jis Baltijos kilmės: "succinic" rūgšties aukštas procentas išskiria jį iš visų kitų. Pagaliau, jei dar būtų neaiškumų tos mūsų prekybos ir susisiekimo arterijos vaidmeniui nustatyti, M.Gimbutienės skyrius apie Aukso Amžių Pabaltyje (“The Balts”, p. 109) geriausiai nušvies padėtį. Ten daugybės archeologinių radinių pačiame  Imperijos centre pagalba įrodomas verdančios prekybos klestėjimas tarp šiaurės ir pietų Europos, o romėnų, Bizantijos ir arabų piniginiai lobiai, išslapstyti Gintaro Kelio pakrantėse,  nusako tų ekonominių mainų nepaprastą apimtį.

7. Gintaro kelias 220 metais prieš Kr.

Eratosteno 220 m. prieš Kr. Navigacinis “Pasaulio” žemėlapis su apskaičiuotais jūrų nuotoliais. Šį nepaprastos svarbos dokumentą lenkų mokslininkai nutyli. Čia pirmą kartą istorijoje minimas “Baltijos” vardas. Žemėlapį sudarant, senovės astronomų pavartota Olbijos (Borysthenes) lygiagretė, laikant ją lygiuos svarbos su Bizantijos, Aleksandrijos, Gadeso uosto lygiagretėmis, įrodo mūsų prekybos centro pasaulinę reikšmę. Tos koordinatės atitinka šių laikų Greenwich koordinatę mūsų sistemoje. Nuliu imta Rodo sala. 

---

» Dviejų valsčių valstybėlė » Sugrįžti į pradžią

Bent krislelis sveiko proto verčia mus pripažinti, jog du pasaulius  jungiančio kelio strateginė bei ekonominė svarba lėmė ir jį, laikiusios valstybės raidą. Kai įveltos didžiulės ekonominės ir politinės jėgos, reikia ir atitinkamai stiprios tautos tam eismui išlaikyti savo žinioje. Iš čia seka dvi išvados.

Pirma, bandymas pavaizduoti mūsų protėvius, kaip toli nuo civilizacijos pelkėse gyvenančius samanotų bakūžių artojėlius, yra, deja, tik romantiška idilija, neišlaikanti faktų teismo. Jei jie būtų pabandę taip nekaltai  ir be ginklo   pagyventi prie to pasaulinio vieškelio, jie kaip žirniai  bematant būtų nuraškyti ir šiandien netektų apie tai lietuviškai rašyti.

Antra, galingos vytautinės Lietuvos pradžia ir kilmė šitokioje šviesoje nustoja būti erzinančia paslaptimi, o sklandžiai įsijungia 3000 metų gyvavusios imperijos tęstinuman. Aukščiau matėme,  jog tos valstybės nekintančias sienas įvairiuose amžiuose mums  paliudijo keleto įvairių nepriklausomų mokslo šakų duomenys. Pagaliau, duo