NAUVAROS   KRAŠTAS

"Pour des raisons d'ordre religieux... ces origines devaient, de long siecles durant, demeurer cache's a une race dechue, et soumise a la plus dure des lois". "Tikybiniais sumetimais... ilgų amžių bėgyje toji kilmė turėjo būti nuslėpta nupuolusiai ir pavergtai kiečiausiam įstatymui rasei".

    O. de Miloš, "Les origines Iberiques"

 

Užtikęs Ispanijoje tik mums būdingą "elis" galūnę, jų senoviškų dvasių varduose: Odiel, Teruel, Mataschel, Montiel, Aliustrel, Arvidel, Urgel, Riguel, Berriel, Gabiel (Gabijėlė), Milašius prideda cituotą kartų komentarą. Ir iš tiesų, yra ko pasipiktinti. Bernelis, saulelė, rūtelė, kraitelis, be kurių neapsieina nė viena mūsų daina, ir ta pati Gabijėlė, šventoji židinio dvasia, dar mūsų liaudies nepamiršta, neatremiamai liudija Baltų išeivius krašte, kurį jie pavadino Naująja Vara.

Mūsų žodinis palikimas ispanų kalboje labai turtingas, ir tik prieš porą metų, mano straipsnių pasėkoje, tepradėtas moksliškai tyrinėti. Nenoriu čia užbėgti už akių šviesiai kalbininkei J.Statkutei de Rosales, pacituosiu tik žiupsnelį mano anksčiau paskelbtų pavyzdžių:

 

Abierto - atvertas; galon - galonis, rankovės užbaigos papuošimas; garbo - garbė; banda - banda; bandera - banduorė, susibūrimo ženklas (taip atsirado vėliavos); trampa - trampa (trempti, trambuoti); godo - gudas; grapa - graiba (segamoji "agrafkė"); manta - manta; hidalgo - gudelga, kilnios giminės; molino - malynas; pachol - pakulos, suvelti plaukai; vara - Kastilijos ilgio mastas, pal. mūsų varstą; rancho - (va)rančius, varlaukis, dvaras; varon -vyronis, vyras; vereda - vareida, takas; veredero vareiderys - pasiuntinys; verrugo -vergas, vargšas.

 

Yra ir balto - slavų bendrų žodžių: gacha - košė, kaša, bota - batas, but; abanico - venta, vienik; resbalon - rozwalony, bandurria - kazokų bandūra, mūsų kanklės; heno - seno, šienas; barajear - vorožyt, varažyti.

Žirgyno terminų tarpe, be paduotų prie il. Nr.4, reikia pri­dėti  bermejo – bėras plaukas, charro – šėrėjas (žirgų žinovas ir ganytojas), kuris moksliškai patvirtina prancūzų Char vietovardžių prasmę, taip pat  ir suerte - šertė, atitverta ganykla,- abu tie žodžiai yra neabejotini mūsų šėruoIių šaknies palikuonys.

Išlikusių baltų žodžių viena bendra ypatybė suduoda skaudų smūgį vizigotų vokiškumo teoretikams: grapa yra kilusi iš veiksmažodžio griebti, vokiškai greifen; godo kilęs iš gudo, ne iš got. Kaip gi tai galėjo atsitikti? Kaip tie "gotai" staiga ėmė savo noru ir atlietuvino savo "Lautverschiebungą"? Tokios malonės iš vokiečių nesitikėjome...

Bet užvis didžiausia mūsų įtaka Vakarų Europoje buvo kultūros srityje. Taip, mes neklystame - kultūros!

Kai Eilarikio Vyties draugonės su paradine uniforma ir trankia daina įžengė Romon, sidabru ir brangakmeniais išmuštos kardų makštys, balnai, kamanos, diržai, šydai su garbės ženklais padarė romėnams didžiulį įspūdį, nors jie save laikė rafinuoto skonio ir pažengusio meno civilizuota tauta.  Vietiniai "arbiter elegantiarum" puolė pamėgdžioti aksomo rūbus, aukso ir sidabro siuvinėjimus, ilgas kelnes, o ypač sabalų, bebrų, kiaunių kailių papuošimus. Tas gotų madų isterikos periodas atskleidė naują lapą Europos apsirengimo istorijoje. Buvo amžinai palaidotos graikų ir romėnų togos, tunikos ir peplumai. Jų vietoje Vakarų diduomenė apsirengė "viduramžių rūbais", o liaudis Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje "tautiniais rūbais", kurie labai mažai tesiskiria nuo mūsiškių, nes yra iš jų nukopijuoti. Jei norima įsivaizduoti, kaip atrodė baltų pulkai Romos užkariautojai, užtenka atsilankyti bulių kovos arenon ir pasižiūrėti ati­darymo "paseo" - eisenos. Matadorų ir jų kvadrilijų uniformos yra griežtai tradicinės ir saugomos, kaip didžiausia šventenybė. Jos išliko, kaip ir Romos dvasininkų rūbai, tūkstantį metų be pakeitimo.

Be to, turime ir originalių to laiko papuošalų kiekviename didesniame muziejuje. Būdinga, jog vyčių - gudų atsineštos sagos ir brangakmenių inkrustacijos bei odos išdirbiniai visai atitinka taip vadi­nama, Merovingų meną (pirmosios prancūzų karalių apkrikštytos dinastijos). Tai seniausias liaudų menas, kurio stilius labai giminingas baltams.

 

Krotechildos giesmėje minima, jog frankų ambasada, keliaujanti Pietų Prancūzijon, priėjusi Loaros upę, - Akvitanijos gudų rubėžių, apsirengė savo pačiais geriausiais išeiginiais rūbais, "kad nesusigėdytų prieš gudus, garsėjusius savo puošnumu". Mūsų tautiniai rūbai ir tada darė įspūdį  pasaulyje. Tik medžiagos buvo truputį geresnės: ploniausio permatomo šilko skarelės, turtingo įvairiaspalvio aksomo, brokados vir­šutiniai, brangiausių kailių apsiūtos rankovės, apykaklės, sijonai, skry­bėlės, ploniausio lino įmantriai austi marginiai. Iš Persijos ir Kinijos Gintaro Keliu ir Dunojumi plaukė ištaigingiausios medžiagos. Jas pažino ir burgaudai. (Žiūr. Nibelungų giesmės Sigfrido vedybų aprašymą, jo išlydėjimą į kelionę ir t.t.)

Gero skonio apsirengimas, tai tik išviršinis puošnios dvasios požymys. Mūsų mandagumo ženklas paliko ispanų kalboje "Usted" kreipimosi lytim. To vieno žodžio pakaktų įrodyti vyčių – gudų lietuviškumą: "Tamsta" lytis vartojama tik dviejų tautų pasaulyje,- ispanų ir mūsų. Tos abi lytys kilusios iš lygiagrečio "Jūsų Malonė" bei "Tavo Mylista" sutrumpinimo.

Mūsų daina keliavo vakaruosna su baltų pulkais. Taip pvz. malda Gemalei Šėrėnai prieš kovą (La Macarena), trimituojama matadorams įžengiant arenon, kurią vanduoliai atsinešė V šimtmetyje Andaluzijon (Vandeloten), liko jų tėvynėje Kujavose (Kaujavoje), kur ji žinoma "Stara piesn" (Senoviškos giesmės) pavadinimu, ir gaida gaidon sutampa tūkstantį metų praėjus!

Yra paplitusi netiksli nuomonė, jog muzika pradėjo vystytis su trubadūrais ir ministreliais tik nuo XI - XII amžiaus, o kai kas net XVIII amžiaus Mocartą, tikros, nefalsifikuotos muzikos teorijos bei har­monijos genijų, stengiasi apšaukti "primityviu", nes jis nevartoja laukinių disonansų. Iš tiesų gi yra atvirkščiai: jau Palestrina, Josquin des Pres, Victoria pažymi muzikos meno saulėlydį, besibaigiantį su paskutiniu Mo­carto atodūsiu. Ministrelių gi ir daug ankstesnių laikų melodijos ir poezijos teorijos painumas, rafinuotumas ir geras skonis siekė tokio aukšto lygio, kokio jau turbūt pasaulis nebematys. Tai ne mano nuomonė, o redaktoriaus ir leidėjo Oxford Dictionary of Music, Percy Scholes M. A. Jis absoliučiai teisus. Mūsų laikais iš anksčiau vartotų dvylikos modų, kuriuos buvo galima išpildyti kiekvienoje tonacijoje, beliko tik du: mažorinis ir minorinis,- išviso 22 gamos vietoj buvusių 132. Harmonijos matematinė (jau Pitagoro įrodyta) ir nesugadintai ausiai natūrali struk­tūra beveik visai nebepaisoma ir grimstama į gyvuliškų riksmų ir bliovimų "pažangą". Tuo keliu einant, bus toli pralenkta urvinio žmogaus "kultūra" ir tariamoji "muzika" nužeminta ligi varlės kurkimo lygio.

Tokį "baisų" kaltinimą tenka moksliškai paremti. Atsilankiusi kokiame koncerte publika visad linkusi nutarti: toji žvaigždė turi puikią "klausą", o anoji - visai ne. Ar tai vien subjektyvus vertinimas? Anaiptol. Moksliškų akustinių tyrinėjimų įrodyta, jog mūsų ausyse turime įmontuota, natūralų "La" diapazoną ( 3-je oktavoje). Tai kraujo indų virpėjimas ausies būgnelyje, nepaprastai pastovaus dažnumo, kuris įgalino pasaulines garsenybes iškilti "nemirtingųjų lakštingalų" panteonan. Bet tasai jautriausias tonacijos pajautimas labai lengvai pažeidžiamas, nes "referencijos signalas” vos - vos - vos girdimas galvoje, visiškoje tyloje.

Jei 2-4metų amžiuje, o gal net dar anksčiau, vaikas iš savo motinos neišgirsta tikros "La" jos kalboje, tai ir jo klausa atbunka, ir jis palieka "atoniškas" visam gyvenimui. Tatai paaiškina didžiosios žmonijos dalies klausos neturėjimą ir tebeturinčiųjų tarpe jos nuolatinį menkėjimą, modernaus "progreso" triukšmuose.

Taip žūsta netik muzikos ir poezijos "gotiškas" meno paliki­mas. Nebeatsiras Arraso ranka austų gobelenų, nebebus Benvenuto Čellini, Stradivarijaus ar Hans Memmlingo pasakiškos kantrybės, kruopštumo ir sąžiningumo; rimtas menas, kurio negalima sukurti per pusvalandį, dabar atrodo tik laiko gaišinimu.

Iš praeities tebelieka dar išdidžiai tebetūnančios mūsų gotiškos katedros, apie kurias pakalbėsime penktoje dalyje. Jas irgi norima įrodyti kilus tik XII amžiuje, kad tuo būdu jų pirmuosius kūrėjus vyčius - gudus nustumti į "barbarų" lygį.

Baltų menas, mokslas, kultūra, raštas sistematiškai niekinami, neigiami, pasisavinami; eksponatai naikinami, o kai jie išlieka, apšaukiami "falsifikatais" kaip prūsų vėliava ar Bychovco kronika. Tačiau prieš porą metų kronika vėl buvo surasta, ir tuo būdu nekaltai apšmeižtasis Narbutas puikiai rehabilituotas. Visgi jokių išvadų iš to nedaroma, o juk, jei jis sakė teisybę, tai melavo tie "neklaidingi autoritetai”, kurie vis tebesėdi užkiautėjimo sostuose...

 

 

BALTŲ KARALIAI ISPANIJOJE

Nuo 531  ligi 711 m.

(Gemalių dinastija).*

 

 

Tautis	531 - 548
Tauteisklas	549
Eigila	549- 554
Aukštanagaila	554-567
Lieluva I (Liuva)	567 - 570
Lieluvių gaila**	568- 586
Rikių Rėdas	586 - 601
Lieluva II	601 - 603
Vyties Rikis	603 - 609
Gundemaras	609 - 612
Sisebutas ***	612 - 620
Rikių Redas II	621
Šventila	621 - 631
Sisenaudas	631 - 636
Šventila II	636 - 640
Tulga(Tol - eigis)****	640 - 642
Rikis Šventas	649 - 672
Vamba	672 - 680
Varų Vyčius	680- 686
Eigikas	687 - 701
Vytišius (Vytingis)	701 - 709
Rėda Rikis	709 - 711

 

* Nuo 340 ligi 531 žiūr. Milžinų

Žygio "vyčių - gudų" lentelę.

** Het. Lugalgal

*** Sisu-sanskr. sostas

**** Pal. jo sostinę Tol - eidę ;

jo monetose "Toleto pius"

 12. Tulūzos valdovo Vytis

 

13. Aragonos karaliaus Vytis

Vyties ženklas išliko vyčių gudų dinastijoje  ligi viduramžių galo:

 

Štai  Alfonso,  Tulūzos  Sakos  valdovo,  didysis  antspaudas  iš   1269  metų  (# 12)

ir Jokymo II, Aragonos ir Korsikos karaliaus toks pat iš 1322 metų (# 13) (I Sigilli

del Vaticano V. I.)

 

14. "Gotų''  stilius  mūsų  pilkalnio  viduje

Gotikos "žinovų" skelbiama legenda, jog tas menas atsiradęs spontaniškai iš nežinios, 12 šimtmetyje, sutriuškinama mūsų karaliaus pilkalniu, supiltu 600 metais prieš Kristų pietų  Ukrainoje.

Gudų meno neabejotinas požymis, laužytas skliautas, nežinomas graikams bei romėnams,  čia matomas   1800  metų prieš jam  "oficialiai"   užgimstant...

15, 16. Rūbams susegti (baltų) graibos 4-6 sinti, po Kr.

Baltų "gotiško" genijaus pavyzdžiai, išbarstyti visame žemyne (Danijoje, Ukrainoje, Vengrijoje. Jugoslavijoje ir t. 1.1. kuriuos norima perskirti, "aneksuoti" nuvadinant juos Viking Art, Iskustvo Prizemnomorija, Gotisches Kunst, Vengrų menas, Jugoslavų  menas   ir pan.

Pabandykite   atskirti,  kuris kam priklauso?

Tarp jų, vyčių-gudų žygio pradininko. Eitonių Rikio lobio (Petrosos iškasenos) pavyzdys. Kuris?