Lietuvos.net - Ceslovo Gedgaudo knyga "Musu praeities beiskant" - Lietuvos kilme - Respublika Istorija Roma zlugimas Romos imperija

» Įžanga » Sugrįžti į pradžią

II dalis - Žiniavaldo raštus (kroniką) suradus

7. Žiniavaldas. Liaudavaldo bočiai

8. Runraštis. Perkūno tautos antspaudas

9. Mėlynos varlės. Arijų dievų kilmė

10. Varingių kilmė. Gražioji Elena

III dalis - Giesmė apie gintaro kelią

11. Paminklai patvaresni už bronzą

12. Didžioji Gardarikės gadynė

13. Kur buvo Artanija ir Thule ?

IV dalis - Išcenzūruota praeitis

14. Išcenzūruota praeitis (nauja)

KAIP ŽLUGO ROMA?

Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.

Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.

Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.

Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti,- privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:

Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legijonai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai. Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais: Žemutinės Imperijos cezariai, iškilę iš paraitorių (pretoriani) gvardijos generolų, visi turi mūsų vardus, - Kaulys - Gaulas (Caligula), Viešpačionis (Vespasianus), Taučius (Titus), Aukštuolis (Augustulus) ir t.t.

Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį. Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės jį nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, - "susitaikymo" bet kuria kaina.

Matydami autoriteto nustojusių administratorių neryžtingumą, bailumą ir jų naivias pastangas atsipirkti dar nors mėnesį, nors valandą, saugumo "panem et circenses " programa (valgyk ir linksminkis cirke nemokamai, valstybės sąskaiton), vergų milijonai, vis aukščiau keldami galvas ir garsiau kalbėdami, išėjo gatvėn. Miestai ir ištisos provincijos tapo nuolatinių riaušių arenomis. Cezariai retai mirdavo lovoje; vis kas nors jiems pasitarnaudavo durklu ar nuodais.

Vienas po kito griuvo trys organizuotos valstybės ramsčiai: finansai, kariuomenė, tikyba. Paliko tik nuolat besiplečiąs parazitinis biurokratijos vėžys. Romos imperija laukė užkariautojo... .

ANT MARIŲ KRANTELIO

Čia įžengia scenon mūsų "admirolas" Genčiarikis, vanduolių ir galanių karalius (Vandalorum et Alanorum rex). Nuo proistorės pradžios, t.y. 1800- 1200 metų prieš Kr., vanduoliai gyveno prie upės, kurios vardą jie turi. Vysla dar netaip seniai nustojo vadintis Vanduolium (Vandalus fl. senuose žemėlapiuose). Ne tik upė, bet ir jos žemupio baseinas buvo tuo vardu, ir jo valdovas turėjo "Dux Vandalia" titulą. Tie vardai šiandien lenkų sistemingai nutylimi.

Vanduoliai, laikydami mūsų Gintaro Kelio šiaurinės dalies tėkmę, buvo gėlo vandens laivininkais. Apie II amžių po Kr. jie tiek įsigalėjo, jog užvaldė visą kelią, pasiekdami Juodąją jūrą. Ten jie rado kitą vandens tautą, su kuria iš karto susidraugavo - galonus (aukštaitiskai - galonis, galėnus, o lot. variantais - Gelons, Alani). Šie - buvo tolimo jūros plaukiojimo specialistai; jie sudarė Olbijos uosto laivyną.

Pangermanistų tėzė, vanduoliai savo "kelionėje" iš Baltijos pietuosna nesustojo, o po kiek laiko traukė toliau vakaruosna, kur, radę Dunojų, suskilo į dvi šakas: Asdingi ir Selingi. Tų vardų reikšmė paaiškėja, žvilgterėjus žėmėlapin: Aukštingių gyvenvietės yra Teiss, Koroš, Maroš aukštupiuose, o sėslių sėlingių - derlingame Dunojaus žemupyje.

Tačiau "kelionės" tėzė, kaip toliau įrodysime, tėra tik vokiečių išsigalvojimas, bandant įrodyti jų tariamai protautės bei kultūros įtaką Ukrainoje bei Panonijoje. Tie Užkarpačio vanduoliai tai visai atskira to pat amato gentis, valdžiusi nuo žiliausios senovės atskirą vandens kelią - Dunojų - Undenojų, nes Vienos, aukštingių senosios sostinės vardas Vindobona - Vanduvonė.

Vandens šaknis sudaro Europos vietovardžių seniausį klodą, todėl tenka ją rišti su pačiais pirmutiniais "prabaltais", lenkų mokslo pramintais "Wenetais". Dėl vardo nė kiek nesiginčysime. Jis pilnai sutampa su "proindoeuropiečių" vardynu: mūsiške Venta, Undenojum, Undone, Venecijos Venetais, kuriuos italų mokslas pripažįsta pirmutiniais Adriatikos gyventojais, o taip pat Prancūzijos Armorikos, lygiai senais vendais ir dar XII šimtmetyje paminėtais mūsų vandais (Heinrici Chronicon Lyvoniae).

Bet lenkai per daug pasišoko aprėpti, jei jie mano išsiplėsti po visą Europą prosenelių "Wenetų" globoje, nes pats žodis juk lietuviškas. Slavų Woda nebeteko anusvaros (pirmykščio n) ir todėl yra aiškiai antrinis mūsų vandens šaknies padarinys.

Tas klausimas yra pagrindinis visai "indoeuropiečių" prokalbės teorijai; su juo ji žūsta, kai įrodome, jog apsieita be tų sugalvotų šmėklų, nes Europos upėmis paprastai tekėjo mūsų VANDUO.

PASAULIO PABAIGA: BARBARAI ATEINA !

Nuo žiliausios senovės, grįžtant į patikrintus istorijos įvykius, mūsų Genčiarikio žygis prasideda taip:

Jo tėvas, aukštingių karalius Gaičiarikis, V amžiui beauštant, ėmėsi apjungti Rytų Europos upių ir jūros kelių laivynus. Aukštingiai, sėlingiai, Gintaro Kelio vanduoliai ir Olbijos tolimo plaukiojimo galaniai sudarė sąjungą dideliam tikslui - pribaigti griūvančią Romą. Prie jų neklaidinga uosle prisiplakė visokie pasaulio perėjūnai, nuotykių ieškotojai sueiviai, gaudai (Suevi, Quadi).

Kaip tik tuo metu Romos vyriausiu karvedžiu buvo vanduolių kilmės Aukščilius Kaunys (Stilicon), kurį dalis romėnų laikė papirktu. Mat jis, gavęs žvalgybos pranešimą apie priešo jėgų telkimąsi ir, beveik neturėdamas kariuomenės, atšaukė Reino pasienį saugančias vėliavas sostinei ginti, palikdamas savo giminaičiams atviras duris Galijon.

Tačiau tie jo kaltintojai, rinkos kalbėtojai, dėdamiesi dideliais strategais, negalvojo, kas būtų atsitikę, jei jis to nebūtų padaręs. Vanduoliai, paprasčiausiai pakeitę maršrutą, būtų puolę ir užėmę neapsaugotą Romą. Dabar gi jungtinis 80 vėliavų laivynas pajudėjo gerai žinomu Vidurio Europos vieškeliu - Dunojumi prieš vandenį ligi Maino upės, kur pasimainoma į Šiaurės jūros vandenskyrą, Reino magistralę.

Jiems tenai pastojo kelią vienintelė likusi Reino vieškelio sargyba - letes, liaudai. Dideliame ir kruviname mūšyje žūsta Gaičiarikis, bet vanduoliai, galanių padedami, nugali liaudus. Išsirinkę karaliumi jo sūnų Gundarikį, jie jau be pasipriešinimo pereina per užšalusį Reiną 406 metų gruodžio 31 dieną prie Mayence (Mainiškės). Laivai paliekami, užsėdama ant žirgų ir žygiuojama per Belgiją, Šiaurės bei Pietų Prancūziją ir 409 metais užimama Ispanija, neužmirštant pakeliui gerokai prisiplėšti. Ispanija pasidalinama taip: aukštingiai bei sueiviai pasiima Galiciją. Galoniai gauna Lusitaniją, dabartinę Portugaliją. Kita jų dalis užima svarbų Kartagenos uostą, nes jie jūreiviai iš prigimties. Vanduoliai sėlingiai įsitaiso vienintelėje Ispanijos derlingos žemės srityje, Gvadalkviviro žemupyje, kuris jiems primena Dunojaus žemupį. Savo vardą jie suteikia tam kraštui - Vandeločia (V)andalusia.

Romos imperija, giliai atsidusus, pasirašo garbingą taiką: oficialiai pripažįsta Ispanijos užkariavimą 411 metais. Viskas tuo būtų gal ir pasibaigę, jei Romos strategai nebūtų persistengę. Mat vyčiai - gudai, pamatę vanduolių pralaužtą Limes (Romos rubežių), paspaudė gerokai pentinais ir jų Vyties vėliavos bematant atsidūrė Pietų Prancūzijoje. Šią padėtį Roma panoro išnaudoti savo tikslams, sukiršindama abu savo priešus, tarp kurių iš tradicijos didelės meilės nebuvo. Klastingai laužydama savo duotą žodį vanduoliams, Roma sudaro slaptą sutartį su vyčių - gudų karaliumi Aukštaleiva ir jo palikuoniu Valija, prižadant jiems Ispaniją, jei jie sugebės vanduolius iš jos išstumti. Gudai tarp 416 - 418 metų sąžiningai imasi šio darbo. Jie niokoja sėlingius vanduolius Andalūzijoje. Bet staiga besivaidijančioms mūsų gentims atsiveria akys. Turime vieną įdomiausių diplomatinių dokumentų, bendrą kariaujančių šalių laišką imperotoriui, pasirašytą visų suinteresuotų, kuriame, tarp kitko, tiesiai ir drūtai sakoma: "Mes kariaujame tarp savęs, bet kas nepralaimėtų, tu visvien išloši". Žinoma, to laiško signatarai turėjo progos ir bendrai pasitarti dėl tolimesnių planų, šįkart grynai Romos sąskaiton.

Netrukus matome juos vykdant. 428 metais, mirus Gundarikiui, vainikuojamas jo brolis Genčiarikis, ir reikalai ima virte virti. Jis dar labiau paspartina laivyno statybą, pradėtą jau 425 metais, taip kad 429 metais vanduolių ekspedicinė jėga (vėl apie 80 vėliavų) sėda į laivus ir persikelia Afrikon. Cassiodoras žiūri į tai kitomis akimis : "Vanduolių gentis, gudų išvyta, perėjo Afrikon". O kur karas? Jo nebuvo. Viskas, matyt, buvo vykdoma pagal prieš dešimtį metų pasiektą susitarimą.

Išlipę, atrodo, Orano uoste, vanduoliai žaibo karu užima visą tuometinę Afrikos "provinciją". Pavėluotai Romos atsiųstas generolas Bonifacijus, nežiūrint vietoje esančių 11 pėstininkų ir 10 raitelių pulkų, greit sutvarkomas ir su vienintele išlikusia jo palydovų gudų gvardijos vėliava apsupamas Hipponoje, kur taip pat gyvena Šv. Augustinas.

Ką Roma laimėjo? Tik išviliojo vilką iš miško.Užuot nustojusi tik tolimos ir nederlingos Ispanijos, pražudė savo ūkinės gamybos centrą. Afrika Romai buvo tas pat, kas Ukraina buvo ir tebėra Rusijai: grūdų ir visokiausių maisto produktų neišsemiamas aruodas. Jos 7-8 mil. darbščių maurų ir berberų žemdirbių pavertė šį kraštą žydinčiu, pertekusiu gėrybėmis, derlingos žemės ūkio kultūros centru. Tai buvo vertingiausias perlas Romos karūnoje. Jo nustojimas lėmė "galutinį ekonominį ir valstybinį suirimą. Afrika aprūpindavo visą Romos imperiją alyva, vynu, o patį miestą kviečiais, metinės duoklės pavidalu. Ir čia pajuntame, kur batas spaudė. Senatoriai, turtuoliai, generolai, gavę didžiules Afrikos latifundijas - dvarus, kiek galėdami čiulpė vietos gyventojus.

Vanduoliams išlipus Afrikoje, gyventojai džiūgauja. Kas čia vyksta? Tie nemokšos, matyt, neskaitė mūsų enciklopedijų. Pagal priimtą nuomonę, jie turėtų bėgti nuo neapsakomai "žiaurių vandalų", ar bent nepasiduoti kaip lepšiai.

Istorijos dulkėti pergamentai byloja ką kitą:

"Mokesčių iškankinti vargšai troško priešo atėjimo. Jie meldė Dievą atsiųsti barbarus" (Salvinus, taip pat Orozijus). O Dievą jie meldė savotiškai - pagal Donato "hereziją" (senąją Arijų tikybą). Vienas antrą jie sveikindavo mūsiškiu "Tegul bus pagarbintas" (Deo laudes), užuot krikščionims privalomu "Dievui dėkokime" (Deo gratias). Tai ne atsitiktinis sutapimas. Dar daugiau: pagal žinomą dėsnį - "jei sau padėsi, ir Dievas tau padės", jie dažnokai griebdavosi ginklo prieš romiečius išnaudotojus. Tuo pat momentu, kai vanduoliai lipa krantan, Donatistų maurų vadai Gildon ir Firmus suorganizuoja didžiausias riaušes. Čia taip pat ne sutapimas, o, iš anksto susitarus, suplanuota diversija.

BAISŪS VANDALIZMO DARBAI

Visdėlto "vandalų smurtas" nesibaigia tuo keistu gyventojų džiūgesiu. Pasižiūrėkime, kaip tie "barbarai" elgiasi užkariautame krašte:

1) Per baisųjį birželį mūsų tautos viršūnė iš pasalų, naktį užklumpama, duodamas pusvalandis susikrauti, išvežama žiauriems darbams į nepakeliamą šaltį, kur per kelis metus 90% žūsta. Ką žiauresnio darys tie "laukiniai vandalų banditai" ? Ogi štai: Romėnų engėjams, dvarų savininkams, siūlomas pasirinkimas, - laisvai keliauti į keturias pasaulio šalis, kur tik akys veda, arba pasilikti bernauti tiems, kuriuos jie išnaudojo (Victor Vitensis I. 13, Procope V. I. 5.). Čia netikėtai pamatome Genčiarikį turėjus neblogą jumoro pajautimą.

2) Krikštydami prūsus, kryžiuočiai išžudo, prieš tai juos žiauriai iškankindami, mūsų Arijų dvasiškius. Ką baisesnio sugalvos "barbarai vandalai" ? Ogi visa katalikų dvasiškija suimama ir deportuojama Sardinijon į vienuolynus, kur jie sau ramiai, vanduolių netrukdomi, rašinėja juodžiausius pranešimus apie "vandalizmą".

3) Arabų fanatikai, užėmę Aleksandriją, sudegina neapsakomos vertės seniausią pasaulio biblioteką. Hitleris suruošia viešus knygų deginimo festivalius. Kaip elgėsi mūsų jūrininkai, kad palaikytų savo "vandalizmo" reputaciją? Genčiarikis, po trijų metų apgulos paėmęs Hipponą, uždraudžia paliesti bent vieną lapelį tos didelės bibliotekos, neišskiriant ir savo aršiausio dvasinio priešo Sv. Augustino raštų, ir taip visi šio pastarojo darbai išlieka civilizuotam pasauliui in extenso*. Jei kas taip gerbia knygą, įrodo, kad patsai didžiai raštingas. Ką dar besugalvos mūsų karalius, kad užsitarnautų istorijoje negarbingiausią vardą?

4) Ogi, užėmęs sostinę Kartageną, pirmu savo žygiu uždaro pagarsėjusią "Via Coelestis" - dangiškosios deivės gatvę. Tai naktinių linksmybių centras. Visi girdėjome apie romėnų orgijas ir plunksna neaprašomus iškrypimus. Jokie šių dienų palaidžiausi užkampiai jiems negali prilygti. Rezultatas? Salvinus ji taip nusako:

"Pas gudus (Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje) tiktai romėnai gyvena palaidą gyvenimą, - pas vanduolius gi net patys romėnai sutvarkyti!" "Barbarai" moko "civilizuotus"... Neblogai. Jei nustosime vartoti tuos nuvalkiotus žodžius ir sąvokas, Romos propagandos sukurtas, pamatysime, kas vyko iš tikrųjų: tai buvo dviejų pasaulėžiūrų kova,- padorių, dievobaimingų lietuvių Arijų prieš ištvirkėlius pagonis, Italijos miestelėnus. Poetas Ovidijus, ištremtas Panonijon ir pagyvenęs mūsų vanduolių tarpe, taip susižavėjo aukštu moralės lygiu ir pavyzdinga šeimos bei socialine santvarka, jog išmoko net kalbos ir parašė lietuviškai ilgą odę "barbarų" garbei, statydamas juos pavyzdžiu romėnams. Tas jo kūrinys "žuvo", o liko tik blankus perpasakojimas.

5) Paskutinė betgi Genčiarikio nuodėmė pati juodžiausia:

oficialiai panaikinus katalikybę, bažnyčios nugriaunamos, o Arijų tikybos apeigose karalius įveda lietuvių kalbą! ("vanduolių" kalbą).

Štai! Romos bažnyčia šaltai ir galutinai nuneigiama. Vanduoliai skelbia jai karą ir laimi. Čia ir glūdi to per 1500 metų nesibaigiančio "vandalizmo" klyksmo paslaptis. Tik paklausykime Romos vyskupo Posidijaus tų pačių, tik atpasakotų, įvykių aprašymą: "Vandalai atvykę atneša visur kur tik praeidami, suirutę, žudynes, plėšikavimą ir aibę baisiausių bėdų, neatsižvelgdami nei amžiaus, nei lyties, nepasigailėdami nei dvasiškių, nei šventųjų indų, netgi nei bažnyčių".. ."Nė vieno fakto, nė vieno įrodymo", pastebėkime, o tik tušti pikti apibendrinimai,- ir taip per puslapių puslapius, ir per amžių amžius...

Atrodo, aukso indų konfiskavimas čia ir buvo aršiausia pasipiktinimo priežastimi. Kryžiuočių plėšimus mūsų turtingų Arijų bažnyčių čia, aišku, nedera minėti, juk tie šventieji vyrai turėjo iš anksto suteiktą popiežiaus dispensą...

Šitaip mūsų Gintaro Kelio, Olbijos ir Dunojaus jungtinių laivynų admirolo asmuo iškyla naujoje šviesoje. Tai pirmas bekompromisinis patriotas, sąmoningai tautinės minties vedamas Arijų tikybos šulas. Jis griežtai atmeta svetimą ištvirkavimo, kyšininkavimo, tautos ir tėvynės išpardavinėjimo "kultūrą". Kiti mūsų karvedžiai, varulių, vyčių - gudų, ostro - gotų karaliai prisitaiko, pripažįsta imperatorių ir popiežių, ir už tai gauna valdyti Romos imperijos dalis leno teisėmis, iškyla jos armijų vyriausiais karvedžiais. Ne jis. Jam Roma ir katalikybė paliks lemtingais amžinais priešais.

Todėl jis užantspauduotas istorijoje "vandališku barbaru".

* Ištisai.

ŽUVUSI GINTARO EILUTE

Koks gi išviso Genčiarikio palikimas? Ar tik tas vandalizmo koliojamas žodis, taip neteisingai jam primestas? Ar dar tebeatmena kas Afrikoje lietuvių karalių? Štai sausi faktai:

a) Mūsų kultūros įtaka nulėmė visą arabų pasaulio vėlesnę raidą. Genčiarikis sustabdė katalikybės ekspansiją Afrikoje, išlaikydamas joje Arijų tikybą. Netgi vėlesnė Moslemo tikyba įgavo daug pagrindinių Arijų tikybos bruožų: jinai atmeta Trejybės dogmą, garbina tik vieną Visagalį,- kovos lauke kritęs karys žengia tiesiu keliu į dangų.

b) Vanduolių - berberų amalgamas sudarė elito branduolį vėlesniame arabų imperijos užkariavime. Vanduolių laivynas liko viešpatauti Viduržemio jūroje ligi XVII amžiaus. Iki mūsų laikų, Rifo berberai išlaikė karinės drąsos reputaciją. Mūsų Baronas - Varonas - Varys, arabiškai tariamas Farys,- karžygys raitelis, tos pat Vyties - "senovinės rėdos".

c) Mūsų protautės beieškodami, ir vėl atradome amatą. Bet, jei eisčiai buvo mūsų prekybos laivynu, tai vanduoliai patys neprekiavo, o tik prižiūrėjo jo tvarkingą ir nekliudomą eismą. Tai "marinų",- jūrų išlaipinamų puolamųjų dalinių ir vandens policijos mišinys. Jų pareiga, žinoma, už tam tikrą nustatytą muitą, - saugoti prekybos kelius ir keršyti piratams, surandant ir sunaikinant jų gyvenvietes.

Genčiarikis, ruošdamas savo Kartagos laivyną tokiam eiliniam Viduržemių jūros "pacifikacijos" žygiui (tai moderniškas to veiksmo apibūdinimas), užklaustas, prieš ką ruošiamasi, trumpai atsako: "Prieš šalį, kuri užrūstino Dievą" (Salvinus). Vanduoliai išrado pirmą ir, atrodo, vienintelį istorijoje jūros raitelių ginklą. Jie visada su savim laivuose turėdavo ir žirgus (Sid. Apolinarius).

d) Vanduolių, jūros terminai prigijo visame pasaulyje: jų karvedys vadamariolas, tai dabartinis (v)admirolas, jų matelis ar matelotis, žvalgas, užsikoręs ant matos stiebo (mast), tai anglų mate, prancūzų mateIot, rusų matros. Žėgliai, burės, išžėgiamos ir sužėgiamos tarp stiebų, buvo perimtos lenku žagieI ir vokiečių segei lytimis. Ispanų ir portugalų catamaran, kautamarionė, greičiausiai ir bus tas marių kovos laivas, kurį jie naudojo.

e) Pažvelkite į 10 a ir d iliustracijas. Tai 1500 metų senumo gintaro eilutės,- tiesioginis Genčiarikio palikimas. Berberų tauta, "kurios kilmės nepajėgiama nustatyti", nieko bendra su arabais neturi. Tai kaukaziečių rasė,- ilgos tiesios nosys, plonos lūpos, yra ir mėlynakių. Jie tebegyvena aukštai neprieinamame kalnyne, prie Oued Dades (Didysis intakas), kuris teka į Dra(Undurą). Tenai jie vėl surado gimtojo krašto sniegą,- jis mums fiziologiškai reikalingas. Pats Oued, tai ne kas kita, kaip sutrumpėjusi vand (ens) šaknis.

Amerikietis žurnalistas V.Engelbert, nufotografavęs mūsų gintaro karuolius, tos muziejinės retenybės reiksmės, žinoma, nepramatė. Tačiau reporterio pastabumu jis pažymi, jog jie yra "a favorite of Berber women" - berberų moterų labai mėgiami. Jis bešališkai, kas mums dar svarbiau, pažymi jų kitas išskirtines ypatybes: didelį polinkį dainoms, svetingumą, mandagumą ir kilnią išvaizdą.

Palyginus lla ir llb iliustracijas, matome daiktinį įrodymą to papročio, apie kurį kalbėjome sidabro pinigų proga. Jie buvo naudojami tik kaipo papuošalas, ir tradiciją išsilaikė pas berberus iki šiandien. Taip atrandame mūsų vanduolių tautos likutį, sulietą su Kartagos trojėnų palikuonimis berberais, pasitraukusiais į paskutinę gamtos tvirtovę, Atlaso kalnyno viršūnes. S.Daukanto minėta kartaginiečių šventovė Rusnėje, taip neįtikinančiai atrodanti iš pirmo žvilgsnio, įgauna visai naują ir rimtą prasmę. Tai būtų mūsų brolių vanduolių nuolatinė atstovybė pas kuršius - eisčius. Juk Kartaga garsėjo, kaipo Afrikos didžiausias prekybos uostas. Jei kada atsirastų tos šventovės aukuro akmuo, kryžiuočių išvogtas ir pasiųstas Vatikanui, tai jo užrašuose greičiausiai išskaitytume tą užmirštą vanduolių palikimą.

Galutinėje išvadoje, susumuojant vanduolių epopėją, taurus jų didvyris Genčiarikis priklauso tam negausiam asmenybių ratui, į kurį įeina Aleksandras, Kolumbas, Martynas Liuteris, ir kurie savo išskirtiniu veiksmu ir nusistatymu pakeitė žmonijos raidą. Dar daugiau: jis apjungia savyje tuos tris karvedžio, atradėjo ir pranašo pradus.

Tai ne vien tik mano asmeniška nuomonė. Vanduolių žygiui atpasakoti rėmiausi gausiomis vertingos E.Gauthier knygos ištraukomis "Genseric roi des Vandales", kuris irgi stengiasi juos rehabilituoti.

10. Baltų tautiniai rūbai prieš 2200metų

Voronežo sidabro indas (4 šimt. prieš Kr.). Taip atrodė mūsų tautinis rūbas Sarmatijos laikais. Turtingai išmarginti marškiniai ir ilgos siauros kelnės. Ukrainai marginių piešinį išlaikė beveik be pakeitimo.

Jaunasis sekitas (žvalgas) ginkluotas šventu karo kirviu "labriu". Vyresnysis rago lanku ir išmargintu brangakmeniais odos saidoku.

Kuršių ir vanduolių mergaičių galvos aprėdai labai panašūs.

Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com

» Sugrįžti į pradžią