PAMINKLAS PATVARESNIS UŽ   BRONZĄ

  

Mūsų didvyriškų keliautojų žygdarbis, pakartojamas kiekvieną pavasarį, padarė tokio įspūdžio graikų valdovui, jog jis pašventė jų kelionės smulkiam aprašymui ištįsa savo knygos skyrių. Tačiau Heraklo masto fizinės jėgos ir ištvermės įrodymas blėsta prieš svarbesnį mūsų bočių pasiekimą. Jie įamžino Gintaro kelio eismą lietuviškais vardais.

 

Sudarykime Dniepro pereigių vardų lyginamąją lentelę :

Mūsų kalba      "Rasų"                 "Slavų"                 Ukrainiečių

EISUPIS               ESSUPI                NE SPI                      CHODACKIJ

UOLVARŽYS      ULBORSI            OSTROVNIPRAKH    SURSKIJ

GILANDRIS         GELANDRI           (TRIUKŠMINGAS)     ZVONECKIJ

EIVARYS            AEFORS              NEASIT                     NENASYTEC

VARUVARYS     BARUFOROS      VULNIPRACH           VOLNYGA

LIEJANTIS           LEANTI                VERUTSI                   BUDILO

EISTRIVONIS       STRUVUN            NAPREZI                  ZAPOROŽE

KRAŠTINIS          KRARISK             KRARISK                  KRAINIJ

 

Štai aštuoni Dniepro pereigių vardai, aštuoni didingi mūsų praeities paminklai, kurių garsas nuskambėjo ligi Bizantijos, bet nepasiekė tų drąsuolių keliautojų šiudienių palikuonių... .

 

Prieš pradedant lentelės nagrinėjimą kalbotyros mokslo pagalba, pabrėžkime dar kartą mūsų jau iškeltą nepaprastos svarbos faktą: graikas įsakmiai ir pakartotinai paliudija, jog rasai ir slavai tai dvi visai atskiros tautos, kurių net kalbos visai skirtingos, ir tam įrodyti jis pateikia tų dviejų kalbų palyginimus.

Rimtam istorikui tai visai ne staigmena. Mes jau seniai žinojome iš rasų metraščių, jog rasų ir slavų tautos buvo skirtingos.

 

H. Paszkiewicz (The Origin of Russia, London, 1954) pririnko net keliasdešimt tokių kronikų ištraukų iš įvairių miestų, ir įvarių laikotarpių užrašų, kuriuose priešpastatoma Novgorodo, Smolensko, Riazanės - Suzdalio, Galyčo slavai iš vienos, ir Kijevo Rasa iš kitos pusės, įrodant, jog tai buvo skirtingos valstybės ir tautos, dažnai net atvirame konflikte. Jų gi pastovus tarpusavis santykis buvo tasai, jog slavai buvo priversti mokėti duoklę rasams... .

 

Apie tą patį žodis žodin kalba juk ir Jo Šviesybė Basilejus, tų amžių bendralaikis, akivaizdus liudininkas, aprašydamas "po liaudį" valdytojų rasų kalėdojimo tradiciją, ir vartodamas savo tekste tą lietuvišką išsireiškimą, kurį jis graikiškai paaiškina. O iš antros pusės, rusų oficialioji istorija seniai pripažino neginčijamu faktu tą feodališką pasivaikščiojimą "na poliudije". Atkreipkite dėmėsį į sensacingą slavų vėlesnę sintaksę: mūsų originalus išsireiškimas "po liaudį" eiti nereikalingas priešdėlio, gi tapęs vieno žodžio aglomeratu svetimoje kalboje, slavams virto "sviestuotu sviestu": ant - po – liaudį eiti!

 

Vatikanas,- kaip keista - šį kartą irgi liudija mūsų naudai. Kalėdojimų tradicija, iki nepriklausomybės laikų išlaikyta, juk tai šių tekstų šviesoje, nenuginčijamas mūsų "pagoniškas" paprotys. Katalikų kunigėliai perėmė ne tik mūsų valdovų - kunigų vardą; daug svarbiau, jie uoliai pasinaudojo ir ekonominėmis šios tradicijos privilegijomis... .

 

Antra įžanginė pastaba: slavų kalboje krioklių bendrinis vardas "porog", graiko rašomas "prakh", kuris dabar reiškia "slenkstį", yra gana vėlokas,- atsiradęs jau po Varumonių Rikio katastrofos 376 metais, kada slavų ostro - gotų, paklususių mongolams įtaka užliejo Gintaro kelio pietinę dalį. Prieš tai, mūsų arba "rasų" kalba, jie buvo vadinami pereigiais (perėjimais), kas ne tik atitinka ir paaiškina jų tiesioginę prasmę, bet yra patvirtinta tuo pat sanskrito žodžiu ir, be to, tampriai rišosi su kitais panašiais mūsų kalbos dariniais, kaip pervalka, pabradė ir svarbiausia Pereigėlė (Pregel) Prūsuose, kuri, Daukanto liudijimu, buvo didžiuoju vieškelio ryšiu iš Nemuno į Vyslos žemupius.

 

Jei norima daugiau pereigos kalbotyros rakto įrodymų, prašau: net iki 12 šimtmečio Kijeve buvo stebuklingas Švenčiausios Motinos "Pirogoščos" paveikslas, dėl kurio veltui laužo galveles rusų kalbininkai,- mat vis dėlto nepatogu Dievo Motinos vardą kildinti iš pyrago... .

 

Ar norite atsakymo, jei dar patys neatspėjote? Toji Dievo Motina tai rasų žemės Globėja, Gemalė Šventa, Arijų Tėvynės Deivė, Gintaro kelio didvyrių užtarėja.

Šio drastiško teigimo įrodymas užrašytas juodu ant balto: kunigas Ingauris, sėkmingai atlikęs neįtikėtiną iš puolaučių pabėgimo kelionę per visą pietų Ukrainą, žygiuoja epo pabaigoje Kijevan pamaldžiai atsidėkoti turtingomis dovanomis Dievo Motinai "Pirogoščai",- Pereigos Eisčiai už Deivės suteiktą stebuklingą pagalbą. "Žemės laimingos, miestai džiūgauja, valio kunigams ir draugonei!" - nuskambina dainius baigiamais kanklių akordais.

O pats pyrago žodis, kurio nei lietuvių nei slavų kalbininkai neįkanda, irgi kilęs iš tos pat šaknies - tai pereigos dovana, ir aš pats daug kartų esu girdėjęs tą išsireiškimą "atvežti pyrago" - ne tik valgomo, bet ir šiaip kokios dovanos prasme.

Pagaliau, prisiminkime, jog "eisčių" straipsniuose moksliškai nustatėme eismo raktinės šaknies buvimą, todėl netenka abejoti, kad slavų "porog" tai vėlesnė nemokšų daryba - sąskambis. Mat metaforinių vietovardžių senovėje nebuvo, taškas. Tai toponimijos mokslo aiškiai nustatyta. Varna tai ne paukštis, o varymo vieta; Koelnas tai ne kelnės, o kėlinys per upę. Turėdami tai galvoje, peržiūrėkime dabar tekstą.

 

1)   ESSUPI, tvirtina šaltinis, reiškiąs abiem kalbomis tą patį - ne spi. Neturint prieš akis originalo, sunku pasakyti, kas čia padarė klaidą: graikas ar greičiausiai jo vėlesni perrašinėtojai, o gal vertėjai. Bet rezultate gavosi gryna nesąmonė, nes juk mūsų kalboje ne spi nėra ir nebuvo.
Sujauktą sakinį reikėtų tad skaityti: "visų pirma jie prieina pirmąjį krioklį rasų kalboje vadinama "essupi", kas slavų kalboje reiškia "ne spi". Šiaip skaitant, nebelieka nesąmonės, o tik nemokšų daryba. Kad slavai, nesuprasdami  mūsų eismo upe, pritaikė sąskambi ne spi, nėra ko daug stebėtis; tačiau ukrainiečių tebevartojamas chodackij, tai tikslus mūsų eisupio vertimas.

 

2)   ULBORSI reikia išlyginti į ULVORSI, nes graikai raidę V automatiškai  keičia į B arba F. Mūsų UOLVARŽIO išviso graikų alfabetu neįmanoma perduoti, todėl reikia priimti tą versiją kaipo artimiausį sąskambį, kurį Basileus sugebėjo surasti. Iš esmės gi, šitoje pereigoje randama didelė uolienų sala, tad rasai turėjo gero pagrindo praminti ją uolienos varža. Tai patvirtinantis slavų vardas tai vėlgi tikslus vertimas jų kalbon.

 

3)   GELANDRI abejonių nesukelia. Tai beveik neiškraipytas mūsų GILANDRIS, giluminis. Šioje vietoje vėlesnis perrašinėtojas, matyt, praleido porą žodžių, nes pagal sakinio išsivystymą turėtų būti: "jie pereina trečią pereigį, vadinamą Gelandri (rasų kalba, arba Zvonecki), kas slaviškai reiškia krioklio triukšmas". Dabar gi išlikusiame tekste vėl gauname nesąmonę, nes slavų kalboje apskritai nėra gelandri žodžio, todėl jis negali jiems turėti nei triukšmo, nei kokios kitos prasmės. Reikia pastebėti, kad graikas dažnai neduoda mūsų žodžių vertimo.

 

4)   AEFORS ir NEASIT, pagrindinės svarbos pavadinimai, nes tai mažai iškreipti lietuvių ir slavų žodžiai, abiejose kalbose tos pačios prasmės - sauskelio pereigos. Taigi, čia turime prieš akis savotišką senovės žodyno ištrauką - prasmės paliudijimą skirtingomis kalbomis, kas, moksliškai žiūrint, sudaro nesugriaunamą įrodymą. Ei – varys, eismas varu čia be to aiškiai priešpastatomas eis - upiui, eismui upe.

 

Slavų neasit irgi nesudaro abejonių. Jis kilęs iš veiksmažodžio "nosit" - nešti, pernešti. Turime tad šešių mylių čiurkšlėmis bėgančio prakaito aprašymą abiemis kalbomis. Tai pereigos žygdarbio zenitas, užantspauduotas kraujo klanais - pečeniegų geromis paslaugomis. Rasų skobnių laivynas didžiojo Gintaro vieškelio vagoje buvo plėšikams nepasiekiamas. Tik čia jie turėjo šansų, kai keliautojai išlipdavo sausumon, apkrauti nežmoniškais krūviais ir išblaškyti ilgoje pereigoje.

 

Šitaip be vargo atskleidę tikrąją tos pereigos vardo prasme, pabandykime atspėti, iš kur Jo Šviesybės galvoje atsirado pelikanų? Pagrindas buvo, ir gana rimtas. Gal imperatorius apgraibomis orientavosi slavų kalboje, gal turėjo gerų vertėjų ir sąžiningai paruošė "disertaciją"; šiaip ar taip NEASIT lengvai galima surišti su pelikanų ar kitų sparnuočių lizdais.

 

Teks eiti truputį aplinkiniu keliu - per anglų nešt, kas atitinka teksto neasit. Žinoma tarpinė "i" kalbininkui pasako, jog čia tik sąskambio netikra etimologija, bet tokių plonybių senovėje nebota. Jei buvo galima  interpretuoti eis - upį, kaipo "ne spi", tai čia sąskambis, kažkodėl hipnozės stiprumu viliojąs visus nemokšas, buvo dar lengviau pritaikomas.

 

Kalbininkui surišti anglų nešt su slavų gniezdo, prancūzų nid sunkumų nesudaro, bet blogiau su mūsų lizdu. Prasmė ir šaknies galas neabejotinai sutampa. Tai tas pats tų paslaptingų "indoeuropiečių" žodis, gyvenusių Šiauliuose, Kaune, Alytuje, ir dar kai kuriose mažiau reikšmingose Europos žemyno vietose. Bet vargas su pradine "L". Ją rišti ar kildinti iš "GN" būtų kalbinė herezija. Todėl, norėdami moksliškai paaiškinti tų žodžių neabejotiną giminystę, esame priversti prileisti ankstesnio *GL diftongo, vėliau suskilusio, pirmykštį buvimą. Taip prileidus, lengvai atstatomas žiliausios prosenovės (prieš baltų - slavų kalbų skilimą), "indo­europiečių" prokalbės pirmapradas *GULINZDAS, kuris vienintelis tegali pateisinti jo per penketą tūkstantmečių sutrumpėjusių anūkėlių G - N - L variantus: guolis, lizdas, gniezdo, nešt, nid.

Ta proga turime bent kartą atverti širdį ir pasiguosti skaityto­jams, kurie, pamatę šioje knygoje tiek atlietuvinimų, galėjo susidaryti įspūdį, kad tai juoko darbas: va, paimk bet kokį svetimą žodį, pridėk as, is galūnę ir busi didelis lietuvis patriotas, bet ir dar didesnis asilas... .

 

Deja, taip nėra. Pabandykite atlietuvinti Srinagarą, Ibrahim ben Saidą ar Titicacą,- pamatysite kokias gausite pabaisas...  .

 

Visi mūsų padaryti atlietuvinimai yra iš tokių žodžių, kurie tikrai buvo lietuviški ir todėl tokiam traktavimui nesipriešina.

 

Kalbotyros mokslas yra tiek pat tikslus, kiek matematika, chemija, archeologija. Yra griežtos taisyklės, yra gramatinės, etimologinės, morfologinės nenuginčijamos apraiškos, yra evoliucijos nustatytos kitimo lytys, žodžiu, yra viskas, kas sudaro tikrą, rimtą mokslą,- o tačiau to mokslo kartais nepaisoma arba, geriau sakant, jis dar iki šiol tebenaudojamas tam tikru tamsiu veiksniu kaipo politinė mulkinimo priemonė, neretai patiems aukščiausiems valstybės veiksniams laiminant. (Žiūr. pvz. garsiojo "kalbininko" Stalino disertaciją prieš prof. Marrą).

 

Šitaip nesąžiningų mokovų rankose kalbotyra tampa paskutine viduramžių scholastų išlieka, savotiška astrologija,- būrimo ir kerėjimo priemonė. Todėl gana sunku šios šakos nestudijavusiems išaiškint: (nes kad tapus kalbininku, reikia pašvęsti 20 - 30 metų, praktiškai visą gyvenimą, ir išmokti keliasdešimt senų kalbų ir raštų), kaip atskirti šarlatanus nuo rimtų tyrinėtojų. Galima tik duoti bendrą patarimą: jei matote, kad žmogus vengia (ar dažniausiai  nesugeba) nagrinėti kalbos dalykų iš esmės, o tik leidžiasi kolioti, išjuokti ar bendrai  nutylėti ginčo objektą, tai yra gerų šansų, kad turime reikalą su užangažuotu šarlatanu.

Nuo pelikanų lizdų ir jų slaviško gniezd - niest sąskambio tolokai nuriedėjome. Belieka dar vienas pavadinimas, rišamas su ta pereiga, tai vėlusis kazokų "NENASYTEC" (nepasotinamasis). Tokia poezija kilo jau po XII - XIII šimtmečio, vėl iš sąskambio, kai Gintaro kelio eismas buvo seniai sustojęs dėl baltų - slavų imperijos skilimo ir puolaučių įsiga­lėjimo Ukrainoje, ir niekas daugiau NEBENEŠIOJO ant pečių sunkiųjų Gintaro kelio didvyrių skobnių... .

 

5) BARUFOROS, didžiulę Dniepro gaivalingos srovės užtvanką bočiai pavadino Varų Variu - visų krioklių kriokliu. Tai labai svarbus žodis, nes jis mums atskleidžia Dniepro senoviškų pavadinimų prasmę: tai Borysthenes - Var Eistenis romėnų laikais ir Var - sudievinta upė Trojos laikais (žiūr. Vandens visurakčio lentelę sk. Paršpilis ar Persepolis), ir, be to, paaiškina kodėl graikai mus vadino "barbarais" (atitaisant jų tarimą, Varių Variais, kaip paliudija s. sl. žodis varvar). Tai anaiptol nebuvo paniekos žodis, tokiu jis virto tik po renesanso, naujai galybei, "trečiajam luomui" iškilus. Bizantijos gi pirklių akimis, "barbaras - varių varys" tereiškė tik "iš anapus Varių Vario, iš anapus Dniepro pereigių atvykėlis".

Tokiam aiškinimui turime tiesioginį įrodymą: mes iš savo pusės irgi taikėme piliečiams, gyvenantiems pietuose, "už pereigių", Zaporogių kazokų pavadinimą! Reikia turėti galvoje jog pereigiai sudarė per visą proistorės ir istorijos raidą labai sunkiai nugalimą, natūralią gamtos sieną.

 

6)  LEANTI - LIEJANTIS, (visai nesudarkytas, kadangi graikų abėcėlė čia pilnai sutampa su mūsiške), tai didžiulis verdantis versmių verpetas. Kai dėl slavų varianto "verutsi",  kuris 100% patvirtina tą prasmę, reikia pripažinti, jog jie savo kalboje turi "voročat, vareniki, vertet" ir pan., bet visgi mūsų "virutis" - verdantis, kunkuliuojantis, yra daug artimesnis, kas tik įrodo, jog ta slavų šaknis yra kilusi iš mūsų ankstesnės,- tokių pavyzdžių daugybė, kaip matėme analizuojant slavų kalbą.

 

7)  STRUVUN, priešpaskutinis pereigis savo vardo senove nukelia mus ne tik į prabaltų ir trojėnų amžius, bet, gal būt, apskritai į žmonijos pirmosios kalbos lopšį. Greit tekančiai vandens srovei apibūdinti turime bendrą mums ir slavams šaknį. Mūsų buvusios valstybės kraštutinėse ribose: šiaurėje Instrutis, pietuose Ister (Dunojus) ją paliudija drauge su Dniestru (Undonė - Istru). Slavuose gi, ostro - gotai, lenkų strumien, ir vėl gi mūsų sraunus (kuris, aišku, kilęs iš senoviško striaunus) sutampa su sanskrito ta pačia šaknimi. Tą prošaknį išnagrinėsime knygos V dalyje; čia tik tiek tepabrėšime, kad jokios kitos kalbos tos prošaknies negali savintis,- jos dar per jaunos, kad bobutę pamokytų...

"Slavų" paduotas "Naprezi" truputi iškreiptas, bet čia lengva pataisyti skribo neteisingą Z = N skaitymą. Paskutinioji pereiga, be abejo turėjo vadintis Zaprezi, "užslenkstinė", ir tas Zaporogų vardas paliudytas Ukrainos istorijoje be mažiausių abejonių.

 

8)  KRARISK, pačioji kraštutinė, galinė pereiga, irgi neginčytinai paliudyta išlikusiu Ukrainos pavadinimu.

Dokumente paminėtas pečeniegų vardas irgi lietuviškas: tai (u)pečionys, (u)pečiai, arba, pridedant senovišką mums labai budingą priesagą "ingas" - upečioningiai. Kad toji priesaga 100% lietuviška, netenka abejoti; jos nustojus, netektume pusės visos mūsų kalbos būdvardžių: skola - skolingas, laimė - laimingas ir t.t. be galo. Bet ją atrandame ir asmenvardžiuose  bei  vietovardžiuose: varys – varingas (variagas), Kučingis - (Kaučingis), Blinka (Balingis), Rinka (Va)ringas, Činga (Ei)čingas, Palanga, Kretinga, Balninkai, Smalininkai, Druskininkai ir t.t.

Tačiau, pamačius tą galūnę čia pridėtame žemėlapyje, daugeliui bus pritrenkianti staigmena, (žiūr. tos vinjetės aprašymą knygos gale).

 

 Prancūzų kalbotyros didžiausi autoritetai ją panaudojo, įrodydami "Vizi - gotų" įtaką pietų Prancūzijos vietovardžiuose, nes tokios galūnės nėra nei galų, nei romėnų kalbose, todėl ji aiškiai tų neva "germanų" atsinešta.

Kaip jums tai patinka? Ar vis dar abejosite vyčių - gudų lie­tuviškumu? Ar galų gale padarysite mane laimingu?...

 

Dunojaus sala, mūsų atramos taškas, taip ir šiandien vadinama (Sulina), tačiau pas graiką daug mažiau iškraipyta: Salynas. Tuo pat vardu ir viena Dunojaus deltos vagų, o kitos dvi irgi lietuviškais vardais: Gilija (giluminė, eismo, žegliuotės vaga - pal. Gilandri, giluminį pereigį), ir pagaliau Šv.Jurgis, didvyrių globėjas suteikė vardą trečiai. Jo vardu ir ta šventoji sala, kur rasai atnašaudavo: Šv.Gergauris. Apie tą mūsų dangaus D.P. dar pakalbėsime penktoje dalyje.

 

Varna, tolimo eismo atrama - tvirtovė, neabejotinai reiškia "varymo vietą" o ne varną - paukštį, anot lėkščios neigėjų pašaipos. Tie ponai pamiršta, jog turime ir savo Varnius, Varlaukį (varo, baudžiavos lauką), Varėną, Verkius (Varingius - dar vienas ingist), Burnius, Bernotiškį ir t.t.; tai vis rasų - varingių palikimas, iš kurio dar nespėta pasišaipyti, pasitikint žmonių nepastabumu ar naivumu.

 

Be pereigių vardų rasai  paliko Europai daug kitų terminų, liudijančių mūsų kultūros įtaką. Čia paduosiu tik pačių normanistų specų oficialiai pripažintus "rasų" žodžius, kuriuos jie pateikia kaip pavyzdžius "skandinavų įtakai" įrodyti: taip pvz. abiejuose Gintaro kelio galuose tebevartojamas mūsų INKARO pavadinimas: norvegų akkeri, graikų ankora. Iš tų paskutiniųjų pavadinimas pasklido ir Vakaruose. Kad tai neabejotinas mūsų žodis, aišku jau vien iš to, kad kitose kalbose jis beliko tik daiktavardžiu, gi mes vartojame ir atatinkamą veiksmažodį: insikabinti, insikarti. Inkaru arba inkilu Žemaitijoje vadinamas ir inkeltas į medį namelis paukščiams, o tai moksliškai tikras įrodymas, jog šis žodis nebuvo mums svetimų primestas, nes tada mes jį tevartotume tik laivo inkaro prasme, kaip ir visos kitos vėlesnės tautos. Pridėkime dar, kad turime be to ir pakaruoklį bei karuolius - kabančius, užkartus ant kaklo papuošalus.

Sneke – Švedijoje išliko kaip skobtinio laivo vardas, bet Prancūzijoje, "normanų" užkariautoje šiaurinėje dalyje, ją irgi pažįsta platesnių "esnegue" variantu, o ankstyvųjų viduramžių lotynų skribai ją mini kaip "isnechia" Rumunijoje ir Vengrijoje. Tai vis ta pati senovės eisčių – rasų keliautojų valtis EISNINGĖ, eismo priemonė.

 

TIJŪNAS, kilęs iš senoviško TĖVŪNO, Gardarikės admini­stracijos pareigūno, liko visame šiaurės skandinavų Pabaltijy tiun, tivun, tjonn sutrumpėjusiais variantais. Toks nudilimas geriausiai liudija, iš kur žodis atėjo ir kuria kryptimi nuklydo.

 

MUITAS,- aukštos tarptautinės teisės išvystymo pasiekusios užsienių prekybos įrodymas, taip ir paliktas graikų prekybos sutartyje lietuviškai, kaip nepamainomas techniškas išsireiškimas, kuriam graikai nesurado savo pakaitalo. (Mit, 907 metų sutartyje su Bizantija).

 

Iš kitos pusės, Porfirogenetas rašo: "Rasai, pramitę visą žiemą pas duoklininkus slavus ir t.t.". Vieninteliai mes, lietuviai, turime tą veiksmažodį,- tad esame davę muito žodį ir pirmąją feodalinę santvarką visiems mūsų kaimynams. Nenoriu sau užbėgti už akių, bet vėliau pamatysime, kaip toli ta įtaka pasiekė.

Tinklui senoliai naudojo žodį RIŠA, kuris išliko pas suomius - rysa ir švedus - rysia, o slavų metraščiuose iškraipytas į riuza. Kadangi nė viena tų tautų neturi veiksmažodžio rišti, tai neatremiamai seka, jog čia būta probaltų žvejų darbelio. Bet įdomiausia, jog tas žodis paaiškina mūsų dabar naudojamo "tinklo" reikšmę. Pilną pavadinimą galima atstatyti į "tankla riša", tankus surišimas, smulkesnėms žuvims pagauti.

 

Sensacinguose kasinėjimuose 1968 metais Šventosios durpyne, kur buvo pirmą kartą Lietuvoje aptiktas 6-7 tūkstančių metų senumo sėslių gyventojų kultūros klodas, tarp kitų radinių yra ir suraišiotų gražiais, lygiais tarpeliais tinklų likučiai, kaip tik "tankiai surišti". Buvo rasta ir sagų bei kerėjimo fetišų, pradžioje sezono metamų upėn, kad gerai sektųsi žvejyba, ir vėl padėkojant rudenį. Atkastas net apie dviejų metrų dydžio dievulėlis, kurio nuotraukos šiai knygai, deja, nepavyko gauti. Svarbu, jog tokios žilos senovės mūsų protėviai aiškiai negalėjo tinklo vardo pas švedus ar rusus pasiskolinti,-  tokių tautų tada apskritai dar nebuvo.

 

Prie šių neatremiamų "rasų" kalbos pavyzdžių, oficialiai mokslo pasaulio pripažintų priklausius "variagams", kurių čia tik keletą pateikiau, pridėsiu paskutinį. Mūsų  imperijos valdovas Algis (X šimt. po Kr.) oficialių kronikų liudijimu a) buvo variagas (varingis), b) kitaip vadinamos rasų tautos ir c) prisiekdavo PERKŪNO, ne Peruno vardu! (S.Lesnoj, "Rus, otkuda ty?" 48 p.).

 

Gerai pastebėkite: niekur kitur mūsų Dievo vardas šita lytimi nebuvo vartotas - tik pas hetitus Parkun žodžiu porą tūkstančių metų pries Kr. ir Nemakščiuose bei Varėnoje porą tūkstančių metų po Kr.! Slavai teturėjo sutrumpėjusią Perun, piorun lytį, gi skandinavai, kurie norėtų Algį pasisavinti, Perkūno visai nepažįsta! Tie šiauriečiai  turėjo savus Odin, Thor, Wotan žaibo dievų atitikmenis.

Jei tariamas "katalikas" prisiekdamas vartotų Allacho ar Budos vardą, ar patikėtumėte, kad jis katalikas? Čia nesugriaunamas argumentas,- priesaika yra šventa tikybos apeiga ir svetimiems dievams neprisiekiama. Algis mums prisiekė, kad jis lietuvis...

---

Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com ir Aldas M.

---