»
Įžanga
»
Sugrįžti į pradžią
1.
Slavų kilmė
2.
Lietuvių
tautos kilmė
3.
Aisčių keliai
4.
Kaip
sugriuvo žlugo Romos imperija
5.
Yra šalis ...
6.
Ispanija - Mažoji
Lietuva
II dalis
- Žiniavaldo raštus (kroniką)
suradus
7.
Žiniavaldas. Liaudavaldo bočiai
8.
Runraštis. Perkūno tautos antspaudas
9.
Mėlynos varlės. Arijų dievų kilmė
10.
Varingių kilmė. Gražioji Elena
III dalis
- Giesmė
apie gintaro kelią
11.
Paminklai patvaresni už bronzą
12.
Didžioji Gardarikės gadynė
13.
Kur buvo Artanija ir Thule ?
IV dalis - Išcenzūruota praeitis
14.
Išcenzūruota praeitis
(nauja)
Baltų
protautės plotas 1500 m. pr.Kr.
(M. Gimbutienė, "The
Balts", p. 63)
Štai mūsų protėvių gyvenamas plotas tarp 1500 m. prieS Kr. ir
500 po Kr. Tasai žemėlapis Įdėtas ir LE išleistame J. Andriaus didžiajame
Lietuvos žemėlapyje (15 T. priedas).
LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖS BEIŠKANT
"Ankstyvajame, o taip pat viduriniame Bronzos Amžiuje
Baltų kultūra pasiekė savo didžiausio išsiplėtimo. Vakaruose (1) jinai dengė
visą Pomeraniją beveik iki Oderio žiočių ir visą Vyslos baseiną ligi Silezijos
pietvakariuose...
... Rytuose (2), miškynuose, išsiplėtusiuose nuo
(dabartinės) Lietuvos ir Latvijos ligi aukštutinio Volgos baseino (galindų),
Baltai buvo kontakte su suomiais, kimeriais (gemariais), proto-skitais ir
ankstyvaisiais slavais...
...Jokiame kitame amžiuje ta (Baltų) kultūra nerandama
tokio dydžio, vėliau gabalas po gabalo jinai ėmė nustoti parubežinių žemių..."
M. Gimbutienė, "The Balts", p. 54-61.
Lietuvos vardo kilmės beieškant esame pastebėję, jog
negalima suplakti mūsų vardo, valstybės bei tautos. Baltų protautė tokia plati,
jos raida tiek ilga ir sudėtinga, jog šias tris sąvokas tenka atskirai
išnagrinėti, jei norime susigaudyti painiavoje, jau nekartą suklaidinusioje
daugelį svetimų tyrinėtojų.
Jų nepasisekimas, beaiškinant mūsų tautos kilmę, išplaukia
iš jų vartojamo sauso knyginio - istorinio metodo. Imama kuri nors tauta, pvz.
prūsai, ir bandoma išnagrinėti jos raidą tik iš rašytosios istorijos. Rodos,
viskas tvarkoje. Nustatoma "pradžia", vidurys ir galas. Bet vėliau kyla
nemalonios staigmenos, kai atrandama Didžiojo Naugardo kasinėjimuose X amžiaus
Prūsų gatvė (prof. S.N.Orlov, 1968 m.), o taip pat mano jau anksčiau minėti
prūsai Pietų Prancūzijoje, Liauduvių slėnyje ir vėl Lotaringijoje.
Kadangi istorija jau parašyta, ir tiems "emigrantams"
tenai vietos nebuvo numatyta, susidaro gana kebli padėtis... Ar bandysime tuos
nustatytos tvarkos ardytojus nuginčyti? Ar juos skelbti išeiviais? Ar
patogiausia užmiršti, lyg jų niekas ir nebūtų minėjęs? Tai mažiausia vargo, bet
daugiausia gėdos siūlanti išeitis. Tuo būdu istorikas prisipažįsta, jog jis nebe
mokslininkas, kuris sąžiningai seka naujausius faktus, bet užkiautėjęs
konservatorius, nesugebąs ar nenorįs pervertinti jo šventų ir nesugriaunamų
autoritetų "galutinai" nustatytą tekstą "byt' po semu" (Rusijos autokratų carų
formulė "tebūnie taip!", pasirašant galutinus sprendimus - jai atitinka
autokratinė Vatikano formulė "nec varietur",- be pakeitimų).
Tai būtų labai liūdna padėtis mūsų lituanistikos bare, jei
savo abejingumu leistume slopinti naujausius atradimus mūsų naudai, vien todėl,
kad jie nepatinka keletai asmenų, įsitaisiusių mūsų praeities neginčijamais
pranašais. O gal išdrįsime bent kartą rimtai susirūpinti ir paieškoti tiesos?
Tuo atveju teks pradėti nuo pat pradžios, nuo tvano, nes neperdėdami galime
pasididžiuoti savo senove.
Kad kas mus neapkaltintu šališkumu, naudojant tik vakarų
šaltinius, paminėkime tarybinių lietuvių archeologų darbus (kurie susilaukė jau
apie 50 tyrinėtojų prieauglio). Štai R. ir P. Kulikauskų ir A. Tautavičiaus mūsų
kilmės tezė : (Lietuvos archeologijos bruožai,Vilnius, 1961 m.) anot jų, trečio
tūkstantmečio prieš Kr. baigmėje Baltijos pajūrys buvo ugro-finų retai
apgyventas. Apie 1800 metus prieš Kr. tenai atsirado pirmieji mūsų protautės
pirmatakai (juos lenkų mokslas kėsinasi aneksuoti Wenetų" vardu). Vėliau, apie
1200 metus prieš Kr. atsiranda nauja gyventojų banga, kuriems šį kartą
prikergiamas "Baltų" vardas.
Man regis, tarybinis mokslas daro pagrindinę klaidą. Jis
kukliai apsiriboja "smetonine Lietuva", kurios juk tariamai nemėgsta, o visai
išleidžia iš akių vytautinę ir varumonių rikio Lietuvą. Kokia gi čia gali būti
rimta archeologija, jei pradedama 1918 metų teritorialine padėtimi? Tyrinėjant
mūsų praeitį, ypač tolimą, reikia galvoti kontinentų, ne apskričių
kategorijomis. Šitaip gi, dar net nepradėjus, iš anksto galime būti tikri, jog
išdavos bus nepilnos ir iškraipytos.
Kitas užmetimas irgi, laikyčiau, svarbus. Tarp trijų
tūkstančių metų prieš Kr. ir penkių šimtų metų po Kr. mes netikime, jog mūsų
proistorė plėtojosi taip paprastai ir schematiškai tik su ta viena ateivių
banga, paplintančia apie 1200 metus prieš Kr. Juk tame pusketvirto
tūkstančio metų tarpe pasaulinė istorija pergyveno ne vieną sukrėtimą, lygų
hetitų imperijos griuvimui, su kuriuo tektų rišti tų "Baltų ateivių" bangos
sūkurį. Šis mano darbas kaip tik skiriamas tai didžiulei nežinios spragai
užpildyti.
Pradėkime
tikru istoriniu faktu: Varumonių Rikio valstybe.
Taip pat aiškėja, jog tos tariamos "tautų kelionės" tebuvo raitųjų vėliavų
manevrais, kurių skaičių ir maršrutą tiksliai žinome, o ne 16 ar net 30 milijonų
gyventojų persikraustymas (jei seksime Historia Miscella duomenis), kuris būtų
visai kitaip atrodęs.
SEZAMO
RAKTAS
Mūsų filosofas E. Kantas lietuvių vokiečių žodyno
įžangoje pažymi : "Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą,
kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis".
Kaip gaila, kad tų filologų, geografų, istorikų aibės,
bergždžiai pradilinusios akinius, bandydamos atspėti Sarmatijos tautų
paslaptingų kilmę, jo anksčiau nepaskaitė. Tą jiems neįkandamą darbą mūsų
skaitytojai, be ypatingų mokslinių pasiruošimų, o tik ginkluoti mūsų Sezamo
raktu - gimtąja kalba,- atliks tuoj pat. Paprastai, pateiksime tuos senovės
geografų užrašytus mūsų Gintaro Kelio valstybės gyventojų vardus, o
skaitytojai patys turės nustatyti, kokios kalbos čia būta.
Klaudijus Ptolemėjus, astronomas ir geografas, gyvenęs
antrame šimtmetyje prieš Kr. toje mūsų "Sarmatijos" valstybėje suskaičiuoja
net 61 gentį, jas taip išvardindamas :
Baudiniai, galonys, nauvariai, neriai, nauvareišiai,
sekitai, pagirytai, gudai, gudonys, selonys, burgaudai, gemvaroniai,
aukščiai, aukščiliai, rasai, parusiai, kurikonys, kurėtai, kurivonys,
saliai, suvarai, bastarniai, eidriai, eigulionys, gauviniai, aukštamiai,
upečionys, gautonys, gaučingiai, undenaičiai, sargaičiai, galindai, sudėnai,
vandenėtai, eistuvonys.
Štai Gintaro kelio arba anais laikais vadinamos
Sarmatijos valstybės 35 gentys. Jų vardų graikų mokslininko tekste beveik
neteko nei atlietuvinti, nei ištaisyti; kiekvienas vertas savo druskos
svorio pradedantis kalbininkas sugebėtų išlyginti graikų ir mūsų raidynų
smulkius skirtumus. Tačiau, tiesiog stebuklinga , yra vardų, kurie ir
šiandien be mažiausio pakeitimo paraidžiui taip pat teberašomi: galindai,
sudėnai, pagirytai, neriai, rasai, parusiai (prūsai) ir t.t.
Palyginus su tais dviejų tūkstančių metų atstumu
užrašytais vardais, Rytprūsių sudarkytus vietovardžius atstatyti daug
sunkiau, kaip įrodė įvairių kalbininkų nevykę bandymai.
Tų genčių neabejotiną lietuviškumą įrodo ir jų "amato"
būdingos šaknys, puikiai papuoštos mums ir tik mums tepriklausančiomis
galūnėmis: kurėtai, kurikonys, kurivonys; gudai, gudonys, burgaudai,
gauviniai, gautonys, gaučingiai; aukščiai, aukščiliai, aukštarniai; selonys,
saliai, sudėnai; eidriai, eigulionys, eistuvonys; upečionys, (pal.
pečeniegus), undenaičiai, vandenėtai, rasai, parusiai.
Tai kaip jums atrodo? Ar tai buvo slavai, mongolai, o
gal graikai arba germanai? Juk tai buvo realūs, gyvi žmonės, ir jų vardai,
absoliučiai nieko nereiškiantys tose kalbose, turėjo priklausyti kuriai nors
kukliai, senai užmirštai tautai. Tai kuriai?
Štai dar keletas vardų: melanchlanai, hippopodai,
hamaksobijai, transmontanai, anartofraktai, metanastai. Čia mūsų raktas
nebeveikia - paprastai, tai graikų žodžiai. Hippopodai - arkliakojai
atitinka sugraikintą mūsų Kintavyrį (Kentaurą): tai raitelio sudievinimas.
Hamaksobijai - vežimų gyventojai, tai klajokliai. Jų liekanas, XX amžiaus
čigonus ir XII amžiaus puolaučius gerai pažįstame. Pridėkime, jog hunai irgi
taip gyveno, kaip smulkiai aprašo graikų ambasadorius Priskus jo atsilankymo
Atilos stovykloje proga. Transmontanai, tai persidanginę užkarpatin
užukalniai, (kaip užupiai, užnemuniečiai ir pan.). Metanastai tai irgi
"persikėlėliai", ankstesnėje jų gyventoje vietoje vadinti gaučingiais. Dar
du vardus lengva atpažinti: fenni - suomiai ir chunni - hunai. Turime jau 41
atsakymą tiems paslaptingiems Sarmatijos gyventojams. Palikime dar dvidešimt
ginčytinų; jie pareikalautų painių techniškų išvedžiojimų. Iš jau pririnktų
ir taip turime pakankamai medžiagos susidaryti tų genčių apytikrį vaizdą.
Atsimename, jog apie Olbijos mugiavietę turime du
skirtingus pranešimus - iš vienos pusės, tenai susitikdavo trys šimtai
"tautų", iš kitos, vertėjų reikėjo tik septynioms kalboms. Kaip tai
suderinti?
Bandykime nustatyti tas kalbas. Baltų, graiku, romėnų
nesudaro abejonių. Prie jų nemažiau aiškiai turime pridėti egiptiečių, kurių
laivynas plaukiodavo tarp Aleksandrijos ir Krymo, ir semitų - aramėjų
pirklių, aptarnaujančių Artimuosius Rytus. Tai jau penkios kalbos, o
prekybos kelių iš Olbijos ėjo sausuma dar trys: šilko kelias (per
Samarkandos urmo centrą) ir Indijos bei Persijos keliai. Čia tik galima
spėti, bet s.persų, indų ir kiniečių kalbos varžosi kandidatūromis.
Dabar susidarėme neblogą praeities vaizdą. Minėtos
kalbos yra tarptautinės, ir jos priklauso ne tautoms, o imperijoms, lygiai
kaip šiandien rusų, anglų, kiniečių. Iš čia išvada peršasi pati savaime:
kaip Romos imperijos ribose buvo per šimtą "tautų", bet viena oficiali
kalba, taip ir mūsų Sarmatijoje tevartota tik viena. Tą liudija ir pačių
"tautų" pavadinimai, kurie pasirodo esą ne kas kita, o atskirų genčių
"pravardės" angliškai "nicknames" pagal jų gyventą vietą, verslą ar kitą
ypatybę.
Taip pvz. kurėtai, kurionys, vėlesni kriviči -
kuriviečiai, kuria ugnelę ir varo smalą Baltgudijos miškuose, didžiai
reikalingą ano meto medžio laivams. Mūsų Baltijos laivynas buvo aprūpinamas
panašaus amato kuršių, gyvenusių Žemaitijoje, Nemuno, tuomet vadinamo
Kuronių, žemupyje. Tokie vietovardžiai kaip Karšuva, Smalininkai,
Kurtuvėnai, Kražiai geriausiai patvirtina jų veiklą. Jų laivininkystės
polinkius teks dar labai plačiai panagrinėti.
»
Sugrįžti į pradžią
|