Istorija
Algirdas Gustaitis
Raštai
Nuorodos
Rėmėjai
 
 

Šis interneto puslapis bus pastoviai papildomas naujomis knygos dalimis.
Kadangi tai negalutinis variantas pastebėjus klaidų drąsiai rašykite man: vikingas@yahoo.com
Jeigu šią medžiagą naudosite: privalu įdėti nuorodą į  www.lietuvos.net ir pridėti - vikingas©A.C./Aldas
Apie veikalų leidybą CD, knygomis, www ir t.t. galime kalbėtis t.p. drąsiai
.

 

Aplankykite: Istorija Nuotraukos Forumas-Skelbimai

 

Č. Gedgaudas - "Lietuvių kilmė" - Lietuvos Istorija

 » Įžanga » Sugrįžti į pradžią 

 

1. Slavų kilmė

2. Lietuvių tautos kilmė

3. Aisčių keliai

4. Kaip sugriuvo žlugo Romos imperija

5. Yra šalis ...

6. Ispanija - Mažoji Lietuva

 

II dalis - Žiniavaldo raštus (kroniką) suradus

 

7. Žiniavaldas. Liaudavaldo bočiai

8. Runraštis. Perkūno tautos antspaudas

9. Mėlynos varlės. Arijų dievų kilmė

10. Varingių kilmė. Gražioji Elena

 

III dalis - Giesmė apie gintaro kelią

 

11. Paminklai patvaresni už bronzą

12. Didžioji Gardarikės gadynė

13. Kur buvo Artanija ir Thule ?

 

IV dalis - Išcenzūruota praeitis

 

14. Išcenzūruota praeitis (nauja)

 

 

 Baltų protautės plotas 1500 m. pr.Kr.  (M. Gimbutienė, "The Balts", p. 63)

Štai mūsų protėvių gyvenamas plotas tarp 1500 m. prieS Kr. ir 500 po Kr. Tasai žemėlapis Įdėtas ir LE išleistame J. Andriaus didžiajame Lietuvos žemėlapyje (15 T. priedas).

LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖS BEIŠKANT

"Ankstyvajame, o taip pat viduriniame Bronzos Amžiuje Baltų kultūra pasiekė savo didžiausio išsiplėtimo. Vakaruose (1) jinai dengė visą Pomeraniją beveik iki Oderio žiočių ir visą Vyslos baseiną ligi Silezijos pietvakariuose...

... Rytuose (2), miškynuose, išsiplėtusiuose nuo (dabartinės) Lietuvos ir Latvijos ligi aukštutinio Volgos baseino (galindų), Baltai buvo kontakte su suomiais, kimeriais (gemariais), proto-skitais ir ankstyvaisiais slavais...

...Jokiame kitame amžiuje ta (Baltų) kultūra nerandama tokio dydžio, — vėliau gabalas po gabalo jinai ėmė nustoti parubežinių žemių..."

M. Gimbutienė, "The Balts", p. 54-61.

Lietuvos vardo kilmės beieškant esame pastebėję, jog negalima suplakti mūsų vardo, valstybės bei tautos. Baltų protautė tokia plati, jos raida tiek ilga ir sudėtinga, jog šias tris sąvokas tenka atskirai išnagrinėti, jei norime susigaudyti painiavoje, jau nekartą suklaidinusioje daugelį svetimų tyrinėtojų.

Jų nepasisekimas, beaiškinant mūsų tautos kilmę, išplaukia iš jų vartojamo sauso knyginio - istorinio metodo. Imama kuri nors tauta, pvz. prūsai, ir bandoma išnagrinėti jos raidą tik iš rašytosios istorijos. Rodos, viskas tvarkoje. Nustatoma "pradžia", vidurys ir galas. Bet vėliau kyla nemalonios staigmenos, kai atrandama Didžiojo Naugardo kasinėjimuose X amžiaus Prūsų gatvė (prof. S.N.Orlov, 1968 m.), o taip pat mano jau anksčiau minėti prūsai Pietų Prancūzijoje, Liauduvių slėnyje ir vėl Lotaringijoje.

Kadangi istorija jau parašyta, ir tiems "emigrantams" tenai vietos nebuvo numatyta, susidaro gana kebli padėtis... Ar bandysime tuos nustatytos tvarkos ardytojus nuginčyti? Ar juos skelbti išeiviais? Ar patogiausia užmiršti, lyg jų niekas ir nebūtų minėjęs? Tai mažiausia vargo, bet daugiausia gėdos siūlanti išeitis. Tuo būdu istorikas prisipažįsta, jog jis nebe mokslininkas, kuris sąžiningai seka naujausius faktus, bet užkiautėjęs konservatorius, nesugebąs ar nenorįs pervertinti jo šventų ir nesugriaunamų autoritetų "galutinai" nustatytą tekstą "byt' po semu" (Rusijos autokratų carų formulė "tebūnie taip!", pasirašant galutinus sprendimus - jai atitinka autokratinė Vatikano formulė "nec varietur",- be pakeitimų). Tai būtų labai liūdna padėtis mūsų lituanistikos bare, jei savo abejingumu leistume slopinti naujausius atradimus mūsų naudai, vien todėl, kad jie nepatinka keletai asmenų, įsitaisiusių mūsų praeities neginčijamais pranašais. O gal išdrįsime bent kartą rimtai susirūpinti ir paieškoti tiesos? Tuo atveju teks pradėti nuo pat pradžios, nuo tvano, nes neperdėdami galime pasididžiuoti savo senove.

Kad kas mus neapkaltintu šališkumu, naudojant tik vakarų šaltinius, paminėkime tarybinių lietuvių archeologų darbus (kurie susi­laukė jau apie 50 tyrinėtojų prieauglio). Štai R. ir P. Kulikauskų ir A. Tautavičiaus mūsų kilmės tezė : (Lietuvos archeologijos bruožai,Vilnius, 1961 m.) anot jų, trečio tūkstantmečio prieš Kr. baigmėje Baltijos pajūrys buvo ugro-finų retai apgyventas. Apie 1800 metus prieš Kr. tenai atsirado pirmieji mūsų protautės pirmatakai (juos lenkų mokslas kėsinasi aneksuoti “Wenetų" vardu). Vėliau, apie 1200 metus prieš Kr. atsiranda nauja gyventojų banga, kuriems šį kartą prikergiamas "Baltų" vardas.

Man regis, tarybinis mokslas daro pagrindinę klaidą. Jis kukliai apsiriboja "smetonine Lietuva", kurios juk tariamai nemėgsta, o visai išleidžia iš akių vytautinę ir varumonių rikio Lietuvą. Kokia gi čia gali būti rimta archeologija, jei pradedama 1918 metų teritorialine padėtimi? Tyrinėjant mūsų praeitį, ypač tolimą, reikia galvoti kontinentų, ne apskričių kategorijomis. Šitaip gi, dar net nepradėjus, iš anksto galime būti tikri, jog išdavos bus nepilnos ir iškraipytos.

Kitas užmetimas irgi, laikyčiau, svarbus. Tarp trijų tūkstančių metų prieš Kr. ir penkių šimtų metų po Kr. mes netikime, jog mūsų proistorė plėtojosi taip paprastai  ir schematiškai tik su ta viena ateivių banga,  paplintančia  apie  1200 metus   prieš Kr.   Juk   tame pusketvirto tūkstančio metų tarpe pasaulinė  istorija pergyveno ne vieną sukrėtimą, lygų hetitų imperijos griuvimui, su kuriuo tektų rišti tų "Baltų ateivių" bangos sūkurį. Šis mano darbas kaip tik skiriamas tai didžiulei nežinios spragai užpildyti.

Pradėkime tikru istoriniu faktu: Varumonių Rikio valstybe.

 

Taip pat aiškėja, jog tos tariamos "tautų kelionės" tebuvo raitųjų vėliavų manevrais, kurių skaičių ir maršrutą tiksliai žinome, o ne 16 ar net 30 milijonų gyventojų persikraustymas (jei seksime Historia Miscella duomenis), kuris būtų visai kitaip atrodęs.

 

SEZAMO RAKTAS

Mūsų filosofas E. Kantas lietuvių vokiečių žodyno įžangoje pažymi : "Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis".

Kaip gaila, kad tų filologų, geografų, istorikų aibės, bergždžiai pradilinusios akinius, bandydamos atspėti Sarmatijos tautų paslap­tingų kilmę, jo anksčiau nepaskaitė. Tą jiems neįkandamą darbą mūsų skaitytojai, be ypatingų mokslinių pasiruošimų, o tik ginkluoti  mūsų Sezamo raktu - gimtąja kalba,- atliks tuoj pat. Paprastai, pateiksime tuos senovės geografų užrašytus mūsų Gintaro Kelio valstybės gyventojų vardus, o skaitytojai patys turės nustatyti, kokios kalbos čia būta.

Klaudijus Ptolemėjus, astronomas ir geografas, gyvenęs antrame šimtmetyje prieš Kr. toje mūsų "Sarmatijos" valstybėje suskaičiuoja net 61 gentį, jas taip išvardindamas :

Baudiniai, galonys, nauvariai, neriai, nauvareišiai, sekitai, pagirytai, gudai, gudonys, selonys, burgaudai, gemvaroniai, aukščiai, aukščiliai, rasai, parusiai, kurikonys, kurėtai, kurivonys, saliai, suvarai, bastarniai, eidriai, eigulionys, gauviniai, aukštamiai, upečionys, gautonys, gaučingiai, undenaičiai, sargaičiai, galindai, sudėnai, vandenėtai, eistuvonys.

Štai Gintaro kelio arba anais laikais vadinamos Sarmatijos valstybės 35 gentys. Jų vardų graikų mokslininko tekste beveik neteko nei atlietuvinti, nei ištaisyti; kiekvienas vertas savo druskos svorio pradedantis kalbininkas sugebėtų išlyginti graikų ir mūsų raidynų smulkius skirtumus. Tačiau, tiesiog stebuklinga , yra vardų, kurie ir šiandien be mažiausio pakeitimo paraidžiui taip pat teberašomi: galindai, sudėnai, pagirytai, neriai, rasai, parusiai (prūsai) ir t.t.

Palyginus su tais dviejų tūkstančių metų atstumu užrašytais vardais, Rytprūsių sudarkytus vietovardžius atstatyti daug sunkiau, kaip įrodė įvairių kalbininkų nevykę bandymai.

Tų genčių neabejotiną lietuviškumą įrodo ir jų "amato" būdingos šaknys, puikiai papuoštos mums ir tik mums tepriklausančiomis galūnėmis: kurėtai, kurikonys, kurivonys; gudai, gudonys, burgaudai, gauviniai, gautonys, gaučingiai; aukščiai, aukščiliai, aukštarniai; selonys, saliai, sudėnai; eidriai, eigulionys, eistuvonys; upečionys, (pal. pečeniegus), undenaičiai, vandenėtai, rasai, parusiai.

Tai kaip jums atrodo? Ar tai buvo slavai, mongolai, o gal graikai arba germanai? Juk tai buvo realūs, gyvi žmonės, ir jų vardai, absoliučiai nieko nereiškiantys tose kalbose, turėjo priklausyti kuriai nors kukliai, senai užmirštai tautai. Tai kuriai?

Štai dar keletas vardų: melanchlanai, hippopodai, hamaksobijai, transmontanai, anartofraktai, metanastai. Čia mūsų raktas nebeveikia - paprastai, tai graikų žodžiai. Hippopodai - arkliakojai atitinka sugraikintą mūsų Kintavyrį (Kentaurą): tai raitelio sudievinimas. Hamaksobijai - vežimų gyventojai, tai klajokliai. Jų liekanas, XX amžiaus čigonus ir XII amžiaus puolaučius gerai pažįstame. Pridėkime, jog hunai irgi taip gyveno, kaip smulkiai aprašo graikų ambasadorius Priskus jo atsilankymo Atilos stovykloje proga. Transmontanai, tai persidanginę užkarpatin užukalniai, (kaip užupiai, užnemuniečiai ir pan.). Metanastai tai irgi "persikėlėliai", ankstesnėje jų gyventoje vietoje vadinti gaučingiais. Dar du vardus lengva atpažinti: fenni - suomiai ir chunni - hunai. Turime jau 41 atsakymą tiems paslaptingiems Sarmatijos gyventojams. Palikime dar dvidešimt gin­čytinų; jie pareikalautų painių techniškų išvedžiojimų. Iš jau pririnktų ir taip turime pakankamai medžiagos susidaryti tų genčių apytikrį vaizdą.

Atsimename, jog apie Olbijos mugiavietę turime du skirtingus pranešimus - iš vienos pusės, tenai susitikdavo trys šimtai "tautų", iš kitos, vertėjų reikėjo tik septynioms kalboms. Kaip tai suderinti?

Bandykime nustatyti tas kalbas. Baltų, graiku, romėnų nesudaro abejonių. Prie jų nemažiau aiškiai turime pridėti egiptiečių, kurių laivynas plaukiodavo tarp Aleksandrijos ir Krymo, ir semitų - aramėjų pirklių, aptarnaujančių Artimuosius Rytus. Tai jau penkios kalbos, o prekybos kelių iš Olbijos ėjo sausuma dar trys: šilko kelias (per Samarkandos urmo centrą) ir Indijos bei Persijos keliai. Čia tik galima spėti, bet s.persų, indų ir kiniečių kalbos varžosi kandidatūromis.

Dabar susidarėme neblogą praeities vaizdą. Minėtos kalbos yra tarptautinės, ir jos priklauso ne tautoms, o imperijoms, lygiai kaip šiandien rusų, anglų, kiniečių. Iš čia  išvada peršasi pati savaime: kaip Romos imperijos ribose buvo per šimtą "tautų", bet viena oficiali kalba, taip ir mūsų Sarmatijoje tevartota tik viena. Tą liudija ir pačių "tautų" pavadinimai, kurie pasirodo esą ne kas kita, o atskirų genčių "pravardės" angliškai "nicknames" pagal jų gyventą vietą, verslą ar kitą ypatybę.

Taip pvz. kurėtai, kurionys, vėlesni kriviči - kuriviečiai, kuria ugnelę ir varo smalą Baltgudijos miškuose, didžiai reikalingą ano meto medžio laivams. Mūsų Baltijos laivynas buvo aprūpinamas panašaus amato kuršių, gyvenusių Žemaitijoje, Nemuno, tuomet vadinamo Kuronių, žemupyje. Tokie vietovardžiai kaip Karšuva, Smalininkai, Kurtuvėnai, Kražiai geriausiai patvirtina jų veiklą. Jų laivininkystės polinkius teks dar labai plačiai panagrinėti.

 


Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com


» Sugrįžti į pradžią

 

   Lietuvos.net - Lietuvos Istorija - Parama:

Ši svetainė išlaikoma tik iš asmeninių lėšų. Jei manoti jog ji reikalinga - padėkite ją išlaikyti ir garsinti:

vikingas@yahoo.com