Baltų protautės plotas 1500 m. pr.Kr.

LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖS BEIŠKANT

"Ankstyvajame, o taip pat viduriniame Bronzos Amžiuje Baltų kultūra pasiekė savo didžiausio išsiplėtimo. Vakaruose (1) jinai dengė visą Pomeraniją beveik iki Oderio žiočių ir visą Vyslos baseiną ligi Silezijos pietvakariuose...

... Rytuose (2), miškynuose, išsiplėtusiuose nuo (dabartinės) Lietuvos ir Latvijos ligi aukštutinio Volgos baseino (galindų), Baltai buvo kontakte su suomiais, kimeriais (gemariais), proto-skitais ir ankstyvaisiais slavais...

...Jokiame kitame amžiuje ta (Baltų) kultūra nerandama tokio dydžio, — vėliau gabalas po gabalo jinai ėmė nustoti parubežinių žemių..."

M. Gimbutienė, "The Balts", p. 54-61.

Lietuvos vardo kilmės beieškant esame pastebėję, jog negalima suplakti mūsų vardo, valstybės bei tautos. Baltų protautė tokia plati, jos raida tiek ilga ir sudėtinga, jog šias tris sąvokas tenka atskirai išnagrinėti, jei norime susigaudyti painiavoje, jau nekartą suklaidinusioje daugelį svetimų tyrinėtojų.

Jų nepasisekimas, beaiškinant mūsų tautos kilmę, išplaukia iš jų vartojamo sauso knyginio - istorinio metodo. Imama kuri nors tauta, pvz. prūsai, ir bandoma išnagrinėti jos raidą tik iš rašytosios istorijos. Rodos, viskas tvarkoje. Nustatoma "pradžia", vidurys ir galas. Bet vėliau kyla nemalonios staigmenos, kai atrandama Didžiojo Naugardo kasinėjimuose X amžiaus Prūsų gatvė (prof. S.N.Orlov, 1968 m.), o taip pat mano jau anksčiau minėti prūsai Pietų Prancūzijoje, Liauduvių slėnyje ir vėl Lotaringijoje.

Kadangi istorija jau parašyta, ir tiems "emigrantams" tenai vietos nebuvo numatyta, susidaro gana kebli padėtis... Ar bandysime tuos nustatytos tvarkos ardytojus nuginčyti? Ar juos skelbti išeiviais? Ar patogiausia užmiršti, lyg jų niekas ir nebūtų minėjęs? Tai mažiausia vargo, bet daugiausia gėdos siūlanti išeitis. Tuo būdu istorikas prisipažįsta, jog jis nebe mokslininkas, kuris sąžiningai seka naujausius faktus, bet užkiautėjęs konservatorius, nesugebąs ar nenorįs pervertinti jo šventų ir nesugriaunamų autoritetų "galutinai" nustatytą tekstą "byt' po semu" (Rusijos autokratų carų formulė "tebūnie taip!", pasirašant galutinus sprendimus - jai atitinka autokratinė Vatikano formulė "nec varietur",- be pakeitimų). Tai būtų labai liūdna padėtis mūsų lituanistikos bare, jei savo abejingumu leistume slopinti naujausius atradimus mūsų naudai, vien todėl, kad jie nepatinka keletai asmenų, įsitaisiusių mūsų praeities neginčijamais pranašais. O gal išdrįsime bent kartą rimtai susirūpinti ir paieškoti tiesos? Tuo atveju teks pradėti nuo pat pradžios, nuo tvano, nes neperdėdami galime pasididžiuoti savo senove.

Kitas užmetimas irgi, laikyčiau, svarbus. Tarp trijų tūkstančių metų prieš Kr. ir penkių šimtų metų po Kr. mes netikime, jog mūsų proistorė plėtojosi taip paprastai  ir schematiškai tik su ta viena ateivių banga,  paplintančia  apie  1200 metus   prieš Kr.   Juk   tame pusketvirto tūkstančio metų tarpe pasaulinė  istorija pergyveno ne vieną sukrėtimą, lygų hetitų imperijos griuvimui, su kuriuo tektų rišti tų "Baltų ateivių" bangos sūkurį. Šis mano darbas kaip tik skiriamas tai didžiulei nežinios spragai užpildyti.

Pradėkime tikru istoriniu faktu: Varumonių Rikio valstybe.

Taip pat aiškėja, jog tos tariamos "tautų kelionės" tebuvo raitųjų vėliavų manevrais, kurių skaičių ir maršrutą tiksliai žinome, o ne 16 ar net 30 milijonų gyventojų persikraustymas (jei seksime Historia Miscella duomenis), kuris būtų visai kitaip atrodęs.