17. Šernuose, prie Klaipėdos, rasta hetitų Perkūno stovy lėlė

(M. Gimbutienė, "The Bronze Age", p.  16.)

Tokios stovylėlės būdavo Vyties vėliavų kotų viršūnių papuošalu ir palaima, - pergalės ženklu. Vienas smaigtukas kojoje nutrūkęs pusiau, be to, kairioji ranka rasta sužalota - prilenkta prie kūno; joje Dievas laikė tris žaibus. Iškelta dešinė buvo ginkluota kūju (griausmu), Labriu (Šventuoju dviašmeniu kirviu), arba kardu.

18. Perkūno tautų palikimas: jo stovylėlių radybų vietos

(Bossert, Altanatolien, pagal Demircioglu)

Perkūno tautų: hetitų, lydų (trojėnų), liaudų (sikambrų) ir britų gyvenvietės tiesia
linija kerta anuometinį pasaulį didžiuoju eismo keliu nuo Persijos įlankos per Anatoliją,
Dunojų ir Reiną ligi Škotijos. Šalutinė šaka eina Adriatikos vandų ir Šiaurės Italijos etruskų kryptimi. Tos visos tautos priklausė senovinei eisčių - upeningių pirklių federacijai.

 PERKŪNO TAUTOS ANTSPAUDAS

Pasižiūrėkime atidžiai į čia pridėtą žemėlapį (il. Nr. 18). Jame parodytos hetitų dievo Tešubo (Taučiuvio) statulėlių radybų vietos. Mūsų broliai liaudai atžymėjo tais daiktiniais įrodymais jų gyventas vietas ir jų laikytą Vakarų Europos vieškelį. Kaip eisčiai valdė Gintaro kelią, taip sikambrai buvo Reino - Dunojaus arterijos valdovai. Ką į tokį tvirtinimą sako Žiniavaldas?

Atskleiskime vėl jo kroniką. Jinai prasideda karaliumi Margomariu, kuris gudų (jotvingių) daugybės spaudžiamas pamatė, jog negalės ilgai atsilaikyti. Susapnavęs apie liūtą, žaltį ir apuoką, jis atsiklausė žinės Akirūnės Sikambrės Perkūno šventykloje. Apie tą labai svarbų sapną, pradedant lemtingą žygį (pal. Gedimino sapną Šventaregio slėnyje), pla­čiau pakalbėsime, aptardami mūsų senąją tikybą.

Gavęs iš Šventaregės išsamų paaiškinimą,  jog drauginga ir gimininga sėsnų (saksų) tauta priims liaudus Pareinyje,  karalius sušaukia visuotinę tautos Suveją. Renkasi kunigaikščiai: Naukaunorius, karaliaus dėdė, Senonis, Upantenorius ir Pereimys, jo broliai, o taip pat ir kiti Trojos kraujo didikai: Gaulėnis, Upantenorius, Mainanderis, Eidrašius, Gautienius, Pereimys, Marionis, Varmonius, Naukaunorius, Upendaris, Galonis, Margamaris, Lielonis, MaIonis, Upantenorius II, Ankrašius, Baustgaustis (Krivaitis), Laukamarys, Vareidonis, Malda, Kaulanis, Vareimus, Selna, Meilonis, Sekonis, Šokas, Laukys, Naukaunorius, Tėvonis, Mareidaitis.

Štai mūsų kalbos vardai 1500 m. senesni už Mažvydo tekstą!

Taigi, tautos Vytį sudaro 35 riterių vėliavos, gi iš viso karių suskaičiuota 175 tūkstančiai, "neįskaitant tarnų bei kambarinių". Pastarųjų tarpe, aišku, buvo daug svetimšalių, pagautų karo lauke. Kronikos žiniomis, viso emigrantų būta arti pusės milijono. 436 metais prieš Kr . pajudama ilgon kelionėn ir sustojama, tik įsikūrus dešiniajame Reino deltos krante, tarp Reino ir Visurgio (Veser) krašte, dabar vadinamame Gueldrais. Karalius Pereimys, 382 metais, tenai įkuria Naumainingę ir Nauupagę (Nimegues ir Neupagen). Karaliaus ir jo įkurtų miestų var­dai neabejotinai lietuviškai liudija tuos "perėjūnus, naujakurius". 337 m. vėl kito karaliaus vardas, DiduokIis, kronikos lotyniškai paaiškinamas - esą "jis buvęs labai didelis kūnu". Labai ačiū. Tokie sakiniai moksliškai neatremiami, be to iškart vienu šūviu paliudijamas liaudų lietuviškumas ir kronikos autentiškumas, jei kas dar abejotų. Tasai milžinas tačiau turėjo rūpesčių: gudai, sutelkę didžiulę kariuomenę, bandė ir naujose vietose sikambrus pasiekti bei priveikti. Bet čia išsipildo Šv. Akirūnės pranašystė (ar tiksli informacija): kaimyninės tautos, atmindamos savo senos giminystės ryšius (tatai keliose dokumento vietose pabrėžta), palaiko savo viengenčius sikambrus. Sudaroma penkių tautų sąjunga, klestėjusi kelis šimtmečius Vakarų Europoje:

Liaudai, arba sikambrai, arba "frankai" (Elzasas, Lotaringija, Belgija, Olandija), tos Federacijos vadovai;

Sėsnos, arba saksai, arba senprūsiai (dab. Westpreussen);

Tautonys ant Maino raktinės perėjos (lot. Teutones);

Tauringiai (Turingija);

Varuliai, arba Varulli, arba Gerulli, arba Herulli, arba Erulli (dabartinis Meklenburgas ir Brandenburgas).

Nesijaudinkime. Čia ne legenda. Tūkstančiai istorinių tomų užfiksavo tų tautų vardus ir jų raidą. Gaila, kad neturėjote laiko paskaityti. Tie faktai jokiems pašaipų mėgėjams neįkandami. Nerasite rimtos enciklopedijos, aš sakau rimtos, kurioje tos tautos nebūtų paminėtos.

Šį Žiniavaldo pranešimą privalome ypatingai pagerbti, nes jis atitinka visiems lotynų šaltiniams, visoms viduramžių kronikoms, ir oficialaus proistorės mokslo be ginčų priimtas. Grįžkime prie mūsų karaliaus milžino.  Jo sąjunginės jėgos siekia 260 vėliavų. Gudai atmušami, nors tauringių karalius Gerinija žūsta kovoje.

Ateina taikos ir pergalės laikai. 298 metais sostan įkopęs Gaulenius tik linksminasi, įsitaisydamas didžiausią haremą, ne kiek neblogesnį už garsųjį Nebukadnesaro. Ta proga pamatome mūsų pažangios civilizacijos santvarkos apsireiškimą - Liaudų bajorų sukviestas visuotinis seimas nuvainikuoja karalių ir jo vieton pasodina griežtą moralės saugotoją Baisonį Didįjį, Gaulėnio brolį. Šis, būdamas Krivių Krivaičiu, duoda tiek karčių pipirų doros ir įstatymų laužytojams, jog šiurpas apima kiekvieną patvirkėlį Pareinyje, ir liaudų tauta vėl įstatoma į drausmingos valstybės vėžes. Pagal kronikininką Gimarodaugą tas baisus, bet teisingas valdovas senatvėje paskyrė karaliumi savo sūnų Liaudamarį, o pats, įžengęs Perkūno šventyklon, išnykęs iš akių, nes "buvęs pusdievis ir didžiai šventas burtininkas". Apie tą šventą vyrą dar pakalbėsime.

Kitas mūsų mokslininkas karalius Margeris 196 - 168 m. buvo astronomas ir istorikas. Jis dainiams - kanklininkams (sanskr. gandarviams), liepdavęs dainuoti apie senus tautos žygdarbius šventykloje ir pilyje, kad tuo būdu išlaikytų tautos dvasią ir susipratimą. Jo viešpatavimo metu, pastebi Žiniavaldas, Hanibalas buvo Scipijaus nugalėtas ir pabėgo pas Bitinijos karalių Prūsą. Iš kur jis tai sužinojo?

Mardaugis, ar Mindaugis,  121 metais jau įveltas Romos impe­rijos užmačių, ir liaudų Dunojaus - Reino kelio Genčios pirklių federacijos jėgų lygsvaros atvirame konflikte. Surinkęs penkių tautų visasąjunginę Vyties talką, jis nužygiuoja iki Ravenos ir ją sugriauna.

Varingis, 37 metais  prieš  Kr., įamžina penkių tautų sąjungą sidabro plokštėse. Nuo to laiko romėnų skribai vartoja jai pavadinti bendrą "germanų" žodį. Kalbotyros moksle nėra aiškesnio pavyzdžio v > g sumenkėjimo. Vokiečiai negali pasigirti, kad jie kadaise buvo "germanais", nes prieš tai, gramatiškai, buvo mūsų "varumonys", varingiai. Tą paskutinę lytį daug vėliau vokiečiai jiems būdingu garso nuslydimu išvertė į v > f: varangas > farangas > frankas. Bet dar ilgai jiems nevyko primesti savo tarimo: Tabula Peutingeriana duoda juokingą tų neva frankų vėl atlietu­vintą variantą, pažymint jų gyvenamas vietas - "qui et Pranci". Kas gi galėjo taip ištarti? Tik ne romėnų generolas. Jo kalboje f laisvai vartoja­ma. Atvirkščiai, liaudas ar senprūsis žvalgas atsisakė ištarti vokiškai ir savaime surado prieš tūkstantį metų mūsų tik dabar nukaltą "prancūzo" lytį.

Margerio laikais (32 m. po Kr.), imperatorius Kliaudijus su­rengia ekspediciją Anglijon ir grįžęs smarkiai sumuša liaudus. Po to Roma pradeda įsigalėti. Liaudamaris nuolat priverstas kariauti su romėnais ir jų sąjungininkais gallais. Jam nebepavyksta sugriauti romėnų pastatytos Mainyčioje (Mainz) raktinės tvirtovės. Rikimario laikais, 79m. po Kr., už­tinkame nepaprastos svarbos žinią. Karalius, išvijęs gudus iš sėsnų krašto, - taigi, Sarmatijos rubežius buvo pasistūmėjęs tiek toli,- pasiunčia savo sūnų “Sūnonį” Rytuosna su 43 vėliavomis nuolatiniam garnizonui. (Beje, ta proga pastebėkite kronikos lotynišką išsireiškimą "suum filium Sunonem". Kaip dabar išsisuksime iš tos nemalonios padėties, kad sūnus vadinamas lietuviškai sūnumi? (Gal paprašyti kokios labdaringos draugijos, kad paskirtų tūkstantuką už sugebėjimą paversti tai "legenda"?)

O nepaprastos svarbos žinia tokia: ta proga kronika paduoda Sėsnų krašto rubežių aprašymą,- rytuose sarmatai, pietuose Bohemijos slavai, vakaruose Vokietijos (daugiskaitoje), šiaurėje frizai, danai ir EISČIAI. Krivių Krivaitis Rutingius, užrašęs tą žinią, mums parodo mūsų praeities tikrovę: vokiečių tais laikais Baltijos ir Šiaurės jūrų pakraščiuose nebuvo; jie tebetūnojo savo švabų "Gebirguose". Saksonija arba sėsnos, arba senprūsiai tęsėsi ilgu siauru ruožu nuo Reino ligi Oderio, o per vidurį buvo drauginga sąjunginė varulių - rugių tauta su sostine Varulynu - Berlynu. Sunonis, nuvykęs rytų rubežiun, pastatė tvirtovę Frankfurtą ant Oderio -Varingių Brastą, kuri atitinka tokią pat tvirtovę ant Maino upės.

19. Mūsų Dievas Anatolijoje

(Bossert, Altan4 atolien, reljefas iš 14 šimt. prieš Kr.)

Perkūnas laiko kairėje žaibus, dešinėje kūjį - griaustinį. Pagal popiežių Pijų III, Kamandulių vienuolis Jeremijas 1464 m. aptikęs Lietuvoje didžiulį kūjį, kuri žmonės garbino, kaip Dievo paliktą šventenybę. Perkūnas - Tešubas - Taučiuvis ginkluotas dar varingiams būdingo stiliaus kardu, kurių mūsų pilkalniuose atrasta apsčiai.

Archaišką kai kurių vardų skambesį pateisina 1500 metų spraga, bet visdėlto tarp jų lengvai atrasite mūsų Vyt - tauto, Min - daugo, Liauda - vario, Pilėnų Margerio, Rasos imperatorių Varių - rikio, Vandenoriaus atitikmenis...

20, 21.   Arų — lelijų kilmė

(Corpus sigillorum Neerlandicorum, V. 2. # 658, 670.)

Štai kaip iš Trojos arų kilo prancūzų lelijos, kai piešiniui sumažėjus, išnyko detalės. Tačiau pereinamojoje stadijoje tų "lelijų" dar matomos kojytės... Ši trijų varulių (arų) garbė išlikusi autentiškame 12 šimtmečio olandų kunigaikščių antspaude, restauruota, piešinio nekeičiant, dailininko  P. Weckstromo, ir mano panaudota knygos viršeliui.