GRAŽIOJI
ELENA
Sekdami karo Dievo Vario žygius ir Trojos karalaičio Pareisio
meilės nuotykius, ar nenuėjome per toli į padavimus ir mitus?
Visai ne. Čia reikia aiškiai pabrėžti, jog yra tam tikra grupė
mūsų priešų, kurie tyčia, pikta valia stengiasi mums uždrausti
probaltų praeities tyrinėjimą, bandydami ją išjuokti ir paversti
"legendomis". Tačiau didžiojoje Britų Enciklopedijoje rasite paduota
keliasdešimties seniausių rašytojų liudijimą, palikusių Trojos karo
istorinius aprašymus, nepriklausomai nuo Homero epo. Vis dėlto tai
esanti tik "legenda" ir gana! Tokiems per akis nukalbėtojams
parodžius čia pridėtas Trojos nuotraukas, stengsis ir jas kaip nors
nuneigti... Yra ir daigiau tokio nesąžiningumo pavyzdžių net pas
išgarsėjusius mokslininkus. Štai kad ir Urartu karalių vardai iš IX
- VI šimtmečio prieš Kr. paduodami Bosserto (Anatolien, 88-89 p.).
Juos perrašysime, nepakeisdami nei kablelio, neatlietuvindami nei
vienos raidės: Lutupris, Išpuinis, Menusas, Argistis, Rusas,
Erimėnas. Ar neatrodo, jog tokius vyrus galėtume sutikti mūsų
susirinkimuose? Klystate, pareiškia vokiečiai Bossert ir Friedrich:
"Urartu kalba gimininga hurritų kalbai; ji net "neindoeuropietiška"!
Ar tie "pasauliniai ekspertai" juokauja, ar jie nemoka lietuviškai?
Kaip bebūtų, taip lengvai jų nepaleisime, sugavus "in flagrante" *:
Vieton analizavus vardus, jie nušneka apie hurritų kalbą, o tai
visai kita tema!
Matote, kas dedasi. Kai tokie užangažuoti mokslininkai atsiduria
prieš kokį nenuginčijamą įrodymą, jie apsivelka savo pačiomis
iškilmingiausiomis, išeiginėmis neklaidingumo togomis ir aukščiausiu
autoritetu nulemia, to įrodymo visai nesant!
Kitas pavyzdys: Prancūzų kalbininkas A.Dauzat daugelio Pietų
Prancūzijos ežerų pavadinimą Ouzouer, liudijantį neabejotiną vendų -
vanduolių paIikimą, stengėsi akrobatiškais kalbiniais kaulų
išnarstymais išvesti iš lot. "Oratorium". Tokia nesąmonė: ežerą
pavadinti "koplytėle". Be to, prieš keletą tūkstančių metų katalikų
koplytėlių dar nebuvo, tai čia baisus anachronizmas. Dar vienas to
mokovo žygdarbis: "Archaišką lietuvių kalbą reikia įrikiuoti tarp
keltų ir čigonų, kaip menką likutį" ( L'Europe linguistique, p. 51).
Jei Monsieur Dauzat nesupranta skirtumo tarp mūsų ir čigonų kalbų,
toks jis ir kalbininkas... Bet ne, jis tai daro tyčia, sąmoningai,
lokalinio patriotizmo vedamas, kad nuslėptų vendų lietuviškumą,-
seniausio Europos gyventojų klodo!
Nuo "legendarinio" hetitų mūšio Kadešo laukuose jau praėjo
tūkstantmečiai, draugų ir priešų situacijos šimtus kartų pakito, bet
tam tikra hieratinė nepajudinama povyza vis dar kliudo ramiai ir
vieningai dirbti bendrą civilizacijos darbą.
Bet yra ir kita gana gausi ir nuolat auganti grupė, kuri mielai
priimtų mūsų aiškinimus ir bešališkai svarstytų argumentus, bet,
pamačiusi, jog mes spinduliuojame savo nebuvimu kalbotyros ir ypač
proistorės laukuose ir pati užtenkamai nemokėdama lietuviškai,
nesiryžta iššokti pirmoji "ne savo pupose". O dar kiti tose pupose
seniai šeimininkauja. Pokarinis susidomėjimas hetitų kalba, ypač
atradus Karatepe dvikalbį užrasą, rimtų mokslininkų tarpe
nepaprastas. Nuo Hrozny ir Sturtevanto pažengta jau tiek, jog pvz.
rusų kalbininkas V.V.Ivanov pateikia kelis šimtus baltų, slavų,
hetitų, luvių bendrų žodžių. Savo išsamioje 300 puslapių knygoje
"Bendraindoeuropeinė, proslaviška ir anatoliška kalbinės sistemos"
(Maskva, 1965 m.), kurią reikia laikyti pačiu rimčiausiu ir
moderniškiausiu veikalu hetitologijoje, jis, visai nesivaržydamas
Vakarų mokyklos tabu, kone kiekviename puslapyje sensacingu
efektyvumu naudoja lietuvių, ar senprusių, ar latvių kalbų sezamo
raktą, beaiškindamas ir belygindamas su hetitų kalba. Susidaro
įspūdis, jog knyga galėtų būti greičiau kokio Ivanausko, o ne
Ivanovo kūrinys.
Kada gi mes atsibusime? Tie žmonės dirba rimtai, iš peties, mums
gyvybiniai svarbiose srityse, kurios tiesiogiai liečia brangiausią
tautos palikimą, o kur mūsų darbai? Rusų mokslininkai jau ant tiek
pažengę, jog prie progos gali nurodyti ir tokių pasaulinių
autoritetų, kaip Meillet, Brugman ar Benveniste silpnesnes vietas ir
kartais gana pagrįstai. Gerai dar, kad tam "draugui" rūpėjo savoji
tezė: mat, jis taip pat ieško savo tautos kilmės, ir mūsų keliai
priverstinai susitiko ten, kur tyvuliuoja balto - slavų prokalbės
šaltinio versmė. Tačiau toji paradoksinė padėtis, kurioje tenka
sutikti su Maskvos mokslu, gana laikinis ir visai atsitiktinis
dalykas. Kada jie, padrąsinti mūsų tylėjimo, pradės įrodinėti, jog
hetitai slaviškai kalbėjo, bus jau per vėlu pareikšti protestus.
Žymų įnašą hetitų studijuose sudaro ir prancūzų mokykla.
E.Laroche onomastinis rinkinys, su pilna dokumentacija, labai
vertingas, tik, deja, kiek sužalotas, kaip ir mūsų
L.Enciklopedijoje, neteisinga Akkado tarmės rašyba. Mat, hetitai
tikrai naudojo tą patį Akkado semitų klynraštį, bet tuos ženklus
tardavo, kaip ir baltai, nes pvz. ch raidės pas juos kaip ir pas mus
visai nėra, todėl skaityti jų kalba akkadiškai nėra tikslu, nei
moksliška.
Pasaulio kalbininkams, oficialiai mums pripažinus kelis šimtus
žodžių hetitų kalboje, tuo pačiu iškyla milžiniškos svarbos išvada:
senovėje buvome su jais kaimynais. Tik pagalvokite: iš Karkiemio į
Palangą, gandro skridimu, yra 2400 kilometrų!
Pirmą kartą "onus probandi" (įrodymo prievolė) moksliškai
užkrauta ne ant mūsų, o ant neigėjų - nukalbėtoje pečių. Tegul
pabando paaiškinti, kaip Anatolijoje ir Pabaltėje, ir niekur kitur,
atsirado tie patys žodžiai. Bene gandro paštu?
* Bedarant nusikaltimą viešai, prie liudininkų.
HETITŲ SENOJI
IMPERIJA
(nuo 1930 prieš Kr.)
|
(U) Pečionis |
gimė apie |
1930 |
|
(U) PIJUSTIS |
|
1920 |
|
*ANITAS |
|
1900 |
|
... trys gentkartės be vardų |
|
|
|
TAUTGAILA |
|
1810 |
|
(U) PA ŠERUMA |
|
1780 |
|
*LAB ARNAS |
|
1750 |
|
GUDŲ SAULIS |
|
1720 |
|
*PIMPIRAS |
|
1690 |
|
(GE) MAR SAULIS |
|
1660 |
|
*ŽIDANTAS |
|
1630 |
|
*AMUNAS |
|
1600 |
|
TOL UPĖNAS |
|
1570 |
|
*ALUVAMAS |
|
1520 |
|
*ŽIDANTAS |
|
1500 |
*Žvaigždyte pažymėti vardai paduodami, visai nebandant jų
atlietuvinti, paraidžiui iš T. Bosserto.Kiti labai mažai
teištaisyti, tik interpretuojant klynraščio skiemenų rašybą mūsų
abėcėle.
29. Arijų menas: Aukso
karuolis
(H. Schmidt, Troja,
#5876)
Didysis Trojos lobis: Aukso karuolis ir diadema. Palyginkite su
Lietuvoje rastais toliau pailiustruotais karuoliais ir spręskite
patys...
30. Bronzos karuolis iš
Pakuonio, apie 200 po Kr.
(M. Gimbutienė, The
Balts.)
31. Pasidabruotas
bronzos karuolis iš Salantų (Vilniaus muz.)
(M. Gimbutienė, The
Balts) Pastebėkite labai svarbų "Sauluvos" ratą, - jį rasime
Krivių-Krivaičių vežimuose.
32. Gintaro kelio
daiktinis įrodymas (Bossert, Geschichle d. Kunslgew, III, p. 365)
Gintaro taurė iš Trojos didžiojo lobio.
33. Arijų karalių galios
simbolis - Šventasis Labrys
(Bossert, Geschichte d.
Kunstgew.) Trojos didysis lobis: akmens Labrys labai aukšto meno ir
technikos.
34. Trojos palikimas
Lietuvoje
(Istorinis muz. Kaune,
pagal M. Gimbutienę, The Balts)
Bronzinis "Labrys",
rastas Žygaičiuose, prie Tauragės. Kaip matote, stiliumi jis visai
atitinka trojėnų Labrį.
Schliemano atkasti mūsų
sostinės Taurojos griuvėsiai.
39. Gemuvatolio
antspaudas (14 šimtm. prieš Kr.)
(Iškasena iš Buyuk Kale.
T. Beran, Die hittitische Glyptik von Bogazkoy)
Antspaudo Įrašas
(aplink)
"Didžiojo Kunigo
(Ge)muva Tolio (Muvatalio) antspaudas, sūnaus (Ge) Mar Saulio
(Mursilio), karalių karaliaus, didvyrio, dievų numylėtinio: Saulės
Dievo (Mitros) sūnaus, Perkūno, Šerumos, Apsaugos Dievų".
Virš kairės Dievo rankos:
"Didysis dangaus Dievas
Perkūnas" (Apsigaubęs tiara).
Po kaire Dievo ranka:
"Didžiojo Dievų Dievo
Majestotas" (Sauluva - sparnuotoji saulė ir trijų aukurų simboliai).
Kairėje pusėje, grupės
užpakalyje:
"Karalių karalius (Ge)
Muva Tolius".
Pastebėkite Perkūno dešinės rankos judesį: jis apkabina,
"globoja" karalių. Jo būdas laikyti krivulę mums neįprastas -
"atbulai", - bet daugelio kitų atvaizdų paliudytas ir atidengia tos
kreivos lazdos reikšmę: kunigai užkardavo besispiriančiai aukai tą
kablį ant kaklo, atitempdami ją prie aukuro...
Todėl krivulės apnešimas po liaudį visuotinės mobilizacijos
atveju simboliškai reikšdavo, jog neatvykusiems reikės atsakyti
kaklu. Mūsų karaliai mirties bausmę taikydavo tik dviem atvejais:
bailius liepdavo paskandinti pelkėse, o išdavikus pakarti.
Žmogžudžius gi, pagal kraujo keršto pareigą, turėdavo nubausti aukos
giminės, ir ligi to laiko kūnas negalėjo būti garbingai palaidotas,
nes jo vėlė šauktųsi keršto ir gąsdintų žmones naktimis (Iš čia
labai gausios vaiduoklių pasakos).
Smulkesnių gi skriaudų ar ginčų atveju nukentėjęs nesibylinėjo:
jis čia pat vietoje išlygindavo nuomonių skirtumą, išsitraukdamas
kardą ir kviesdamas įžeidusį "Dievo teisman" - dvikovon.
Tuo paprastu ir labai efektingu būdu tvarkant įžūliuosius bei
nevaleivas, išmokėme visą Europą neapsakomai rafinuoto mandagumo,
kuriuo vėliau garsėjo ypač ispanai ir prancūzai. Tai mūsų kultūros,
mūsų tauriųjų riterių vyčių-gudų neabejotinas palikimas.
40. Arnuvandas ir
Tautgaila atnašauja
(Bossert, Altanatolien p.
113, #507)
Reljefas iš Alaca Hoyok.
Krivių-krivaitis Arnuvandas (be atlietuvinimo, taip kaip pas
Bossertą), laikydamas krivulę "atvirkščiai", artinasi prie aukuro
atnašavimui su karaliumi Tautgaila (Tutchalija).
Yra taip pat antspaudų, rodančių "bičiulystės" apeigą: karaliui
dovanojamas bičių avilys, tebesekant tuo seniausiu papročiu ir pas
mus (pvz. Frankfort, Cylinder Seals. p. 221).
Vėliau, 6-12 amž. po Kr.. Romos bažnyčiai perėmus valdžią
palaipsniui Europoje iš mūsų Krivaičių, ta pati krivulė, jau nešama
kreive aukštyn, tapo vyskupų mirties galios simboliu. Jie tuo visai
nesidrovėjo pasinaudoti: atminkime inkvizicijos ant laužo deginimo
papročius.
» 
