SLAVŲ KILMĖS  BEIEŠKANT

 

PUSBROLIŲ  SLAVŲ LIETUVIŠKI  SKOLINIAI

 

"Kartas nuo karto randame slavų kalbų esant mažiau senoviška už baltų" (E. Fraenkel,Die Baltishen Sprachen, p. 75).

Labai teisinga pastaba, tačiau E.Fraenkelis jokių pavyzdžių tam tvirtinimui nepateikia, laikydamas jį savaime suprantamu ir seniai pripažintu faktu.

Tačiau, kai Trautmanas, peržiūrėjęs tūkstančius mums ir slavams bendrų žodžių, pateikia net 375 puslapių lyginamąjį žodyną, mes turime tendencijos užmerkti šviesias akytes ir kuo greičiausiai pradėti kitą kalbą.

 

Ar ne laikas čiupti bulių už ragų?

 

Pabandykime. Žemaitijoje, dar pirmojo pasaulinio karo metu, mažas berniukas stebi, kaip senas ūkininkas, prisikimšęs pypkę, skelia kibirkštis titnagu ir skeltuvu. Štai minkšta kempė pradeda rusenti. Ugnis! - Kaip tu tai padarei, dėduk ? - Ogi įskėliau iškūrą ant kempės, ir išpūčiau užkūrą pypkei, -atsako. Nūdienėje kalboje iškūra išnyko, pradėjus vartoti degtukus, nes turime ir kitą variantą - žiežirba. Slavai tačiau jį išlaikė: iskra. Kieno gi lytis senoviškesnė?

Viena kalbotyros taisyklių nurodo, jog kalba, turinti veiksmažodinę šaknies lytį, yra pirmykštė. Kita gi taisyklė nustato baltų - slavų kalbų evoliucijoje ž > z, š > s kitimo kryptį. Dėl tų abiejų priežasčių iškūra yra neabejotinai senesnė už slavų iskra ir iš čia seka, jog mes tą žodį esame davę slavams. Panašiai, ž > z taisyklė galioja ir žiūrėti > zreti bei labai įdomaus mūsų senoviško teatro pavadi­nimo atveju : *pažiūrėštė > s.sl. pozoriste. (Kaip pašvaistė).

 

Žvaigždės nudilusi slavų lytis gvezda >zvezda rodo dar senesnį antrinį g > ž > z kitimą, todėl mūsų prošaknį turime atstatyti į *gyvėgždą. Ta proga priminsime vieną svarbų mūsų senos tikybos teigimą: kartu su žmogumi gimsta ir jo žvaigždė, gyvėgžda, gyvybės spindulėlis, ir kai jis krinta iš dangaus, žmogus miršta. Tai dvasios nemirtingumo dogmos poetiškas atspindys liaudyje; tq klausimą plačiau nagrinėsime penktoje dalyje.

Atstatytą *gyvėgždos prošaknį paliudija kitas tos pat šeimos žodis: žvėris, *gyvėris (gyvas sutvėrimas, gyvulys), lot. ferus, gr. fer, s.sl. zveri. Jojo pirmykštė lytis beveik visai teisingai buvo kalbininkų atstatyta į "indogermanų" *ghwer . Kai anglų astronomas Sir Lowell vien apskaičiavimais įrodė, jog turi būti dar viena planeta, o 25 metais vėliau tikrai buvo atrastas Pluto, astronomijos mokslas pergyveno pelnyto pasididžiavimo valandą. Lygiai ir kalbotyra gali pasigirti esanti matematiško tikslumo mokslu. Nepavyko patirti, kuriam lietuviškai nemokančiam mokslininkui tenka gvėros "apskaičiavimo" palmė, tačiau toks žodis mūsuose dar tebėra gyvas ir, indogermanų nepaisant, vartojamas žemaičiuose geraširdės pajuokos prasme: "tu, gvėra!", kaip "tu, verši!" Aišku, tikros prošaknies rašyba truputį kitokia. Vietoje mums absoliučiai svetimo h, turi būti suminkštėjimas: g'vėra - gyvulys, žioplas daiktas. Būdinga, jog prancūzų kalboje žodis bete irgi vartojamas tiesiogine ir perkeltine prasme.

Štai dar vienas antrinio kitimo g > ž > z slavuose pavyzdys: žiema, sanskr. himah, hetitų kemanz, sl. zima iš *gema - gamtos atgimimo prado. Arijų tikyboje Kalėdos tai astronominė šventė, pa­gerbiant saulėmainos faktą, dienos ilgėjimą, šviesos dievo atgimimą.

 

Rūbų pavadinimų srityje daug kur išliko mūsų paminklų: vokiečiams davėme kepurę, muetze iš maučia,- tai pradžioje buvo vilnonė megztinė, užsimaunama po šalmu. Ispanams padovanojome batus: zapata iš aučia batas, aulinis batas dabar čebatas. Bet slavus teko apdengti nuo galvos iki kojų: jų *apdengda > odežda kilusi iš *apdengti > odeti. Mes tebevartojame tos pat prasmės variantą apvilkti, apsivilkti. Slavams davėme ir lovos *apdarą > odr, gi lenkams prisiuvome kišenes > kieszen1. Jų nešiojama bekiesza tai bekišenis, viršutinis apsiaustas su išpjovomis jų vietoje. Kad tas mūsų teigimas teisingas, turime neatremiamą įrodymą: lenkų kalboje nėra veiksmažodžio kišti.

 

Kita svarbi kalbotyros taisyklė liečia žodžių nudilimą, nutrupėjimą amžių bėgyje. Taip lotynų aqua nudilo iki garso "o" prancūzų kalboje. Slavuose tų nudilimo pavyzdžių labai gausu; veik kiekvienas mūsų žodis pas juos sutrumpėjo, kartais gana drastiškai: (me)lag(is) sutrumpėjo ligi lož, *temsuma ligi t'ma, sutvėrimas, tvarinys ligi tvar1.

Iš jų sutrumpėjusio mrtv lengvai atstatome *mirtuvys , mirėlis.

Iš jų žalčio pavadinimo ąži gauname mūsų senovišką *vangį , vingiuo­jantį gyvį, paI. lot. anguis. Šitokią pirminę lytį patvirtina vingilis, vėgeIė, ir pagaliau *(v)ungurys. Lenku wąž, węgorz šalia daug senesnių s.sl. ąži ir uogor' įrodo, jog jie tas lytis antrąkart iš mūsų pasiskolino jau jotvingių užkariavimo laikais XII—XIV amž., o taip pat paliudija, jog dar tada lietuvių kalboje buvo vartojama pati pirmykštė tų legendarinių "indogermanų" lytis.

Slavų žrti atnašauti Dievui paaiškinamas mūsiškiu šerti; valgio aukos sudarė Arijų apeigų svarbią dalį. Tokios pat prasmės ir slavų črevo, *šeruva, motinos gimda vaisių maitinant, ir krv, *šeruvė, kraujas, kūno maistas. Ties tuo labai svarbiu k - š svyravimu verta šiek tiek ilgiau sustoti.

Klausyti ir slušati, švitėti ir latv. kvitet, karūnas ir šarūnas, kalavijas ir šalavijas - visi nurodo to svyravimo pirmykštį šaltinį balto - slavuose.Tuo būdu, pagarsėjęs kentum - centum Boppo išgalvotas suskirstymas tinka tik palyginti  naujesnėms kalboms, bet jis nedera prikergti prokalbei, davusiai pradžią abiems k-ssakoms. Kerdžius - skerdžius -  šerdžius; krivda - krivida - skrivida - skriauda rūšies grandys įrodo pirmykštės *sk raidės esimą, kuriai suskilus gauname tq žalvario, o gal ir neolito siekiantį svyravimą. Dar daugiau, krivda - skriauda labai svarbi tuo, jog neabejotinai kilusi iš seniausio Arijų kraujo keršto įstatymo. Lygiagrečiai x> = ks junginys davė panašių rezultatų. Išvadoje, galime ramia sąžine prileisti širdžiai  *skerdis prošaknį (plg. skersti, kirsti ir pan.). To viso pasėkoje kentum - centum skirstymas mūsų kalboje neįmanomas, - tai poros tūkstančių metų vėlesnis reiškinys.

 

Minties prasme slavuose vartojamas žodis "mysli". Dėl tos priežasties jų imia - inminis (vardo), plg. pr. emmens, pamiąt' - pomintis ir panašūs dariniai reikia priskirti mums, nes šaknis randama ir sanskrite. Jų skaniai pagaminta ikra, tai neatsargių erškėtrų gyvybės inkura. Galima pastebėti, jog mūsų senovės leksikonas giliai persunktas tikėjimu,-  šiuo atveju tas žodis susijęs su nemirštamo gyvybės prado Barmos įsikūnijimu ir sielos nemirtingumu.

SI. lebed1, tai sutrumpėjęs ir iškraipytas *gulbandis, mūsų gulbė; lenkų žolądz' tai gilandis (plg .pr. gIand), sen. slavų goląben', baIandis;golos - balsas. Kadangi g - b svyravimas nurodo be galo senovišką pradinį *w, tas prošaknis reikia irgi laikyti neabejotinai mūsiškėmis, nors indogermanai čia pasijustų lyg ir apeinami. S.sl. ągol (kampas) kilęs iš *ant-galo, lot. anguius. Tai gana svarbus žodis mūsų astronomijos bei statybos atžvilgiu. Panašiai, statybai priklauso ir mūsų *grindinyčia, s. sl. gridnica, šių dienų gryčia. Sla. dolg (ilgas) nurodo į mūsų *d(id)elgas, plg. delsti; glava tai galuva, kūno galūnė, italų capo - užbaigos prasme; tos pat šaknies sl. golen1. Ju b(p)'cela tai mūsų avilio bičiula, jų človeku tai (bi)čiulavykas, bičiulis; pradinio b' nudilimas jau smarkiai juntamas ir b1cela, vėlesnė pčeIa, lytyse. Ju devica tai deivyčia, Dievui pašvęsta nekalta vaidilutė (kaip telyčia, bažnyčia). Jų nevesta tai vedyboms paruošta nevesta sužadėtinė. SI. sądii tai sendyvis, seniūnas - teisėjas; lenkų sejm tai mūsų suėjimas, sl. sobor tai sanburys - šventas susirinkimas; bulgarų Šventa Sofija tai mūsų senoji šventa Suveja, vėliau užmaskuota šventosios vardu .

 

Kokios šio nagrinėjimo išvados?

 

Geriausiai čia tiktų anglų posakis: "Don't sell us short". Neparduokime per pigiai slavams tautos, atnešusios jiems ugnį ir bitininkystę, rūbus, namus, tikybą ir socialinę santvarką, ir tūkstantį kitų dalykų, kuriuos kruopštusis Trautmanas yra užfiksavęs. Tačiau  ir tų keletos peržiūrėtų pavyzdžių pakanka, nes tos sąvokos liečia kertinius civilizacijos akmenis.

Jei kas vis dėlto pamanytų, jog per daug iškeliame savo kalbą, štai dviejų autoritetingų rusų akademikų nuomonė :

"Kaip interpretuoti slavų ir baltų kalbų grupių santykį? Ar jas galima abi nukelti senovėn į vieną plokštumą, lygiagretį klodą, ar reikia žiūrėti į vieną iš jų, kaip kilusią iš kitos?

Pateikę tokį klausimą ir jį giliai išanalizavę savo knygoje, tie mokslininkai prieina sensacingos mums išvados :

Slavų grupę (modelį) reikia laikyti kilusią pasekoje Baltų grupės  (modelio) pakitimo. Atvirkščias santykis neįmanomas, imant galvon išnagrinėtus faktus" (V.V.Ivanov i V.N.Toporov - K postanovke voprosa o drevneišich otnošenijach baltiiskich i slavianskich iazykov. Moskva 1958m.)

Tam įrodyti rusų akademikai pasirinko giliai mokslišką šaknų morfemų evoliucijos tyrimo būdą. Jis dar tikslesnis už mano ir Trautmano vartojamą žodžių palyginimą, bet, bijau, jo dėstymas tebūtų įkandamas tik siauram specialistų rateliui.

Be šių kalbininkų įvade matėme E. Fraenkelį iš anksto mūsų ir rusų teigimams pritarus, gi A.Vailiant, Vakarų iškiliausias slavistas savo senslavių gramatikos įvade pabrėžia, jog lietuvių kalbą daug iškilių kalbininkų laikė pačia pirmykšte "indoeuropiečių" prokalbe.

Taip susidaro negirdėta moksliniame pasaulyje padėtis: Mūsų kalbos jaunesnieji giminaičiai slavai patys be kovos atiduoda mums tai, kas mums teisėtai priklauso - mūsų kalbos didesnį senoviškumą; Europos didžiausi autoritetai tam pritaria, gi mes, kažkokio nusižeminimo siaubo apimti, paniškai mėtome per langą brangiausią mūsų kultūros palikimą, lyg jis būtų maru užkrėstas, ir uoliai tebesistengiame "išvalyti" iš žodyno visus tos kultūros įrodymus, bendrus su slavais žodžius, užsispyrusiai kartodami melą, jog "jie kilę iš slavų"!

 

Tokį skandalingą reiškinį galima paaiškinti tik dviem prielaidomis: neprotavimu arba pikta valia. Tik pagalvokit, kas būtų, jei graikai staiga imtų mėtyti iš savo kalbos telefoną, metrą, kilogramą, remdamiesi tuo pačiu pamišėlių argumentu, jog tie žodžiai negraikiški, nes "svetimšaliai juos vartoja"...

 

Šio skyriaus specialūs ženklai pažymi:

* Atstatomą prošaknį, gyvoje kalboje išnykusią

A > B  =   A pakinta, nudyla į B

B < A =   B kilusi iš A

1   nurodo suminkštėjimą

'  nurodo kirtį

IŠ KUR SLAVAI PAKILO ?

Slavų tautos pradžia, gana būdingai, gaubiama tokios pat paslapties, kaip ir mūsų,  jei imsime oficialią istoriją.

Per tūkstantmečius jie pasižymi savo visišku "nebuvimu", o VI - VII amžiuje staiga pasirodo, jog jie valdo visą Rusiją, Ukrainą bei Balkanus. Kaip tik tuo pat laiku, tiksliau 630 m.po Kr., avarų didžiajam chanui Bajanui mirus, tie paskutinieji, valdę tą plotą per tris šimtus metų, kukliai dingsta be žinios (išnyko kaip avarai, tai klasiškas rusų posakis) ir kažkokiu būdu jų vietoje atsiranda slavų Bulgarų imperija, išsiplėtusi nuo Uralo, Volgos baseino, per Ukrainą, Panoniją, Balkanus ligi Benevento provincijos Italijoje imtinai.

Yra buvę įvairiausių bandymų prorusų, provokiecių, promongolų, probalkanų šalininkų išaiškinti slavų kilmę, ir kiekvienas jų tyrinėtojų neatremiamai įrodė, visus kitus suklydus.

Jei atsiminsime mūsų istorijoje įvykusį "neapsižiūrėjimą", kai XIII - XIV amžiuje be jokio perspėjimo mus išgąsdinama milžiniškos vytautinės Lietuvos atsiradimu, suprasime, jog tasai slavų iš pasalų pusės Europos užgrobimas yra išdava nuoseklaus užsispyrimo nepastebėti to paties dramblio, Varumonių Rikio valstybės ankstesnio buvimo.

 

O juk rašytų dokumentų pas juos kur kas daugiau, kaip pas mus. Jie turi Bizantijos kronikas, Romos istorikus, vėliau arabų šaltinius bei senslavių metraščius. Trūksta tik paprastos vedamos minties toms visoms gausioms žinioms suderinti.

 

Pradėkime nuo neginčytinų pagrindų. Slavų kunigaikščiams labai būdingas pomėgis savo vardus papuošti slav bei mir galūnėmis: Boleslav, Jaroslav, Balamir, Vladimir, Malamir, be tu slav - šlovės bei mir - pasaulio sutaikintojo galūnių niekaip negalėjo apsieiti. Tačiau tokių vardų aptinkame ir Atilos generaliniame štabe. Istorikai pažymi ypač kelis jo karvedžius, turėjusius aukščiausią rangą ir galingiausias armijas: tai Vardarikis, gepidų - jotvingių karalius, bei trys broliai Valemir, Tautamir ir Vadamir - ostro - gotų valdovai. Štai tie paskutinieji ir išlenda, kaip yla iš maišo: tai neabejotini slavai.

Taip atrandame slavus 400 metų anksčiau už oficialioje bul­garų istorijoje pirmą kartą pasirodantį "grynai" slavų kunigaikštį Malamir - Precian (831 - 852). Daugiau, surišome juos su ostro - gotais. Atidžiau įsižiūrėję, pastebime dar vieną įrodymą: Ostro tai raktinė šaknis slavams nustatyti, - tų vietovardžių apstu čekų - lenkų teritorijoje, ir jie nusitęsia nuo Austrijosligi Astrachanės Volgos žiotyse, o šiaurėje siekia net Vilniaus su Ostrobramska dievo motina, už kurią turime būti dėkingi Jogailai.

 

Bet jei ostro - gotai, germanų bei indogermanų nusivylimui, kalbėjo senslaviškai, jie turėjo, jų armijoms Italiją užėmus, ten palikti savo kalbinių pėdsakų. Ir tikrai: italų pizza, tai slavų pišča, valgis, mūsų pietūs. Italu ravioli - tai lygiai taip pat pagaminti ukrainiečių varenyky, mūsų (va)ruvėliai, (tot. koldūnai), kuriems to mūsų senoviško pavadinimo nesugebėta atrasti. Italų straIe, tai sl. streIa, mūsų strėlė. Italų barone - tai sl. barin, mūsų varonis, varingis. Italų stinco - kinka iš *skinka, (pal. lenkų szynka). Italų stoa - sl.stodol, mūsų staIdas įrodo raitelių pulkų atneštą naują pastatą žirgams. Italų baIcone, sl. balkon, mūsų visai nesudarkyta baIkonė, išsikišusių balkių aplink namą ar svirną dvigubo aukšto gonkos, paremtos protarpiais sustatytais balkiais. Tai gražiausi ir senoviškiausi Vilniaus krašte dar išlikę mūsų statybos paminklai (Prof. Z.Morelowski, Zarysy syntetyczne sztuki Wilenskiej, p. 61 - 65.)

Čia tik keli ostro - gotų žodžiai, pačių vokiečių ekspertų paduoti, kurie nebežino, ką su jais daryti. Kaip matome, jie tiesioginiai rišasi  su senslavių ir tuo pačiu mūsų kalba. Tokių pavyzdžių, be abejo, galima būtų pririnkti ir daugiau, bet tai jau slavistų darbas bei rūpestis.

 

Mūsų gi tikslas tik praplėšti uždangą pietų Europos plotuose ir įžvelgti tų įvairių antų - vandų, sarmatų, skitų, avarų, bulgarų ir aibės kitų tautų atsiradimo ir dingimo priežastis.

 

Tur but, arčiausia tiesos bus žymusis rusų tyrinėtojas Rostovcev, kai jis pasipiktinęs numoja ranka į pangermanistų sugalvotą "tautų kilnojimo" - jų betikslio po Europą lakstymo legendą. Sveiko proto vardan jis nurodo, jog tas mirgantis ginkluotų turistų kaleidoskopas tik apgaulingas istorijos fasadas. Už tų neskaitlingų keliautojų būrelių nugaros, kuriuos vienus temato ir teaprašo kronikininkai, yra žmonija, - 250 milijonų sėslių gyventojų, kurie diena iš dienos dirba ir triūsia toje pačioje vie­tovėje, niekeno nepaminėti, ir kurių retas per visą gyvenimą tenukeliavo toliau  už kaimyno ežių. Šitą teisingą mintį verta mums toliau praplėsti.

Kokia buvo hunų valdovo Atilos jėga? Savo žygį, kaip ži­nome, jie pradėjo su 100.000 mongolų, taigi, 100 vėliavų (draugonių, pulkų). Jam Varumonių Rikio Imperiją užėmus, 376 m. Eunapius nurodo jo vasalo Vardarikio vyčių - gudų armiją siekus 200 vėliavų. Prokopas tuo pat laiku nustato trijų ostro - gotų vadų kariuomenę, irgi apie 200 vėliavų, Girdonis gi praneša, Atilos jungtines jėgas 451 m. sudarius 500 vėliavų. Romos Historia Miscella paduoda net 700 vėliavų, kas irgi priimtina,  jei pridėsime visus mažesnius vasalus.

Keturių nepriklausomų šaltinių sutapimas gana tikslus: skaičiuojant patogiai vėliavomis, apsirikti nebuvo kaip. Deja, dalis moderniųjų istorikų tos skaičiavimo sistemos nebesupranta, ir pvz. Durbės ar Šiaulių mūšio dalyvių skaičius jų sumažinamas lygiai 1000 kartų. Mat, jei kronikininkas trumpai pažymi, jog "krito 17 brolių arba riterių", tai jis turi galvoje tiūfadus, vėliavų vadus, kuriems kritus, savaime aišku, jog žuvo ir jų vedamų vėliavų visi kariai, prisiekę juos ginti iki mirties. Tačiau "skrupulingi" istorikai ima tokį sakinį pažodžiui, ir taip gauname lemiamą pasaulinės  istorijos mūšį su  17 dalyvių. Tai jau aiškiai  kvepia nesąmone: to  laiko turnyruose krisdavo daugiau. Netgi bulių kautynėse, atliekamose raitų bajorų mėgėjų, neretai žūdavo po kelis per dienq.

Turime juodu ant balto dokumentuotą vieną tokį skaičiavimo nesusipratimą. XV amžiuje šveicarų pėstininkai sumušė Karolio Narsiojo burgundų raitelius prie Granson. Demokratiniu būdu atskirai užmuštus skaičiuodami, jie praneša 7000 karių kritus. Burgundų kronikininkas, sekdamas nusistovėjusiu riterišku papročiu, tepažymi "7 chevaliers", t.y. chevaliers bannerets, - vėliavų vadus. Tas "nesutapimas" taip paveikė Delbrueką, jog jis, nors būdamas vienu žymiausiu Viduramžių žinovu, galutinai pasimetė ir neteko pasitikėjimo visai viduramžių kronikininkų profesijai aplamai.

Epinė poema Zadonščina, aprašydama lemtingą Europos raidai Kulikovo mūšį 1380 metais, kada Aukso Ordos galia buvo sunaikinta, paduoda dar aiškesnį tokio dvigubo skaičiavimo pavyzdį. Išvardijant kritusius mūšyje, suskaičiuojami 526 bajorai, o bendras žuvusių karių skaičius pažymimas 153.000 (kai kurie bajorai tebuvo "šimtininkais").

 

Grįžkime prie ostro - gotų tautos dydžio nustatymo. Dabartinėse karo akademijose mokoma, jog mobilizacijos atveju galima iš anksto nustatyti priešo kariuomenės maksimalinį dydį, žinant bendrą gyventojų skaičių. Paprastai mobilizuotinų skaičius ne perdidžiausias, apie 5%. Tuo pat būdu iš kariuomenės dydžio galime apytikriai išvesti gyventojų skaičiaus minimumą. Ostro - gotų atveju gauname ne mažiau kaip 4.000.000 gyventojų tautą. Tikrinant tą skaičių pagal užimamą plotą gyventojų tirštumo vidurkiu, išeina daug daugiau - apie 8.000.000. Šiaip ar kitaip, tuose rėmuose svyruojanti tauta anais laikais sudarė labai rimtq veiksnį Europos jėgų balanse. Pridėjus gi mūsų vyčių - gudų tokio pat dydžio kariuomenę ir valstybę, darosi visai aišku, jog jungtinės jėgos toli prašoko Romos nualintus legionus ir buvo pilnai pakankama jų pralaimėjimo priežastimi. Taip pat aiškėja, jog tos tariamos "tautų kelionės" tebuvo raitųjų vėliavų manevrais, kurių skaičių ir maršrutą tiksliai žinome, o ne 16 ar net 30 milijonų gyventojų persikraustymas (jei seksime Historia Miscella duomenis), kuris būtų visai kitaip atrodęs.

 

Todėl kaip ostro - gotus (slavus) bepavadintume amžių bėgyje, bulgarais, kurie sekė avarus, kurie sekė skitus, kurie sekė partus, kurie sekė sarmatus, kurie sekė antus, masagetus, korezmus, medus ir t.t. arba tiesiog čiabuviais, "tutejšais", - skirtumo nesudaro. Mūsų tautai per jos ilgiausią istoriją irgi buvo prikergta begalė įvairių pavadinimų. Esmė palieka ta, jog ir slavai, ir mes pastoviai ir sėsliai gyvenome Gintaro Kelio Imperijos ribose ir niekur nė nemanėme kilnotis.

---

Artimiausiu metu bus t tęsinys: vikingas@yahoo.com

---