V DALIS

ATSIŽADĖTAS DIEVAS

Progreso sąvoka

Minėjome, jog kiekviena tauta kuria dievus pagal savo būdą ir polinkius. Mes turime nepaprastai didžiuotis savo kilniuoju Upeloniu. Tai vienintelis žmonijos civilizacijos istorijoje Pažangos, Mokslo, Meno, Kūrybos Dievas. Jo devynios Gemužės (Mūzos) alegoriškai atvaizduoja įkvėpimo talentą devyniuose senojo pasaulio menuose. Tai buvo :

Astronomija, - kurią apvaldyti reikia išmokti matematikos, geometrijos, architektūros, kalendoriaus skaičiavimo ir t.t.

Istorija, - reikia išmokti įvairių runraščių ir hieroglifų, o išmokus, perskaityti senų rankraščių ištisas bibliotekas.

Epas, - reikia apvaldyti retoriką - poeziją ir pritaikyti jas dailiosios kalbos menu "legendoms" kurti, papuošiant tikrus istorijos faktus literatūros rūbais ir, juos sueiliavus, išpildyti "giesmėmis" kaip Homeras ar Virgilijus, valdovų ir jų dvaro akivaizdoje.

Elegija, - reikia turėti tik jautrią širdį bei puikų kalbos apvaldymą, kaip Baironas, Goete, Puškinas, Mickevičius, poetiškai perteikiant meilės nuotykius. Ta Gemužė buvo tebegarbinama net viduramžiais pietų Prancūzijoje,vyčių gudų kultūros žemėje, kur susirinkdavo ministreliai (meiles poetai) metinėms rungtynėms "jeux floraux" - kas gražiau verks.

Iškalba, - tai iki šiol labai rimtai studijuojamas ir vartojamas politinių agitatorių "menas" - senas, kaip žmonija...

Tragedija, komedija, šokis, - jų esmė ir šiandien ta pati, gal net daug kur sumenkėjus.

Pagaliau vargšė muzika, mirštanti dvidešimtojo amžiaus barbarų triukšme ir riksme.

Tačiau, prieš Upeloniui atsiradus, buvo dar ankstesnis Pažangos pranašas – Pramatėjas, atnešęs žmonijai ugnį. Proistorės mokslas teisingai laiko tą atradimą, kartu su ratais ir gyvulių prijaukinimu, pagrindiniais pasaulio kultūros etapais. Bet pastebėkite. Mūsų tautai atitenka Pramatejaus "legendos" sukūrimo garbė! Kaip iš tiesų vadinosi tasai pirmutinis ugniakurys, atradęs sausų medžių trynimo būdą,- prūsų persu, gudu, eisčiu, upeningiu, medu ar Pramatėjum, čia visai neturi reikšmės. Svarbu, kad iš visų senoviškiausių tautų, mūsiškė savinasi šį atradimą, duodama jam nenuginčijamai lietuvišką vardą.

Graikų šaltiniai Pramatėjų nukelia į Kaukazo kalnyno sritį, toli už jų įtakos ribų, tuo paliudydami proistorės ir archeologijos duomenis apie  mūsų seniausias gyvenvietes Persijos šiaurėje. Bet yra dar svarbesnis įrodymas: Persepolyje - persų sostinėje, degė ir buvo Vaidilučių garbinama ta pati Amžinoji Ugnis, kaip ir žemaičių Paršpilyje (parusų, persų) pilyje.

Šalia pasaulio keturių medžiaginių pradų, mūsų bočiai pilnai suprato ir dvasinio prado buvimą. Ne vien duona gyvename: tai seniausias civilizuotos bendruomenės pareiškimas, kuriuo ji nusako savo pažangą.

Jau penktame šimtmetyje prieš Kristų sielos nemirtingumo doktrina buvo paskelbta kaip tikybos dogma Jo Šventenybės Sielmokšio, mūsų Krivių Krivaičio ir vieno didžiausių žmonijos filosofų. Kodėl jo niekas nebemini? Argi dar reikia aiškinti? Dabartinei tikybai labai ir labai nesmagu pripažinti, jog vieną iš svarbiausių žmonijos pažangos minčių ji pasisavino iš senosios mūsų Arijų tikybos.

Siela tai abstraktas. Tai sekanti pakopa ir kartu neperžengiama praraja tarp kultūros iš vienos ir siaurai materialistinio, prietaringo stabų garbinimo - iš antros pusės.

Dargi ir mūsų dienomis, neapsišvietusi minia pasiliko tame pagoniškame stabų garbinimo lygyje, kurį vaizdžiai liudija Vatikano Bazilikoje stypsanti juodo bazalto Šv. Petro stovyla. (Mūsų "stabus" jie jau XII – XV šimtmetyje nugriovė, bet šis stabas išdidžiai tebestovi ir šiandien)

Su šiurpu teko stebėti, kaip bučiavimo apeigai kasdien rikiuojasi krikščioniškų pagonių minia. Kuriuo tikslu? Statulos dešinės kojos nykštį pabučiavus, įgaunama - jau nebeatmenu - kurių palaimų...

Nuo Petro - Povilo maldyklos pastatymo praėjo vos tik keturi šimtai metų, bet šimtai milijonų lūpų, paliesdamos vieno kiečiausių gamtoje akmenų, jau spėjo nudilinti šventajam stabui pusę kojos nykščio...

Mano užklausti bažnyčios pareigūnai didžiuodamiesi pareiškė, jog tai astronominio dydžio tikinčiųjų pamaldumo įrodymas. O gal priešingai, astronominio dydžio stabmeldiškumo įrodymas?... Juk mūsų Barstukų ir Žalčių kulto įrodinėtojai norėtų mus irgi į tokį pat lygį nustumti.

Norite daugiau pavyzdžių? Statistikos mėgėjų buvo apskaičiuota, kad stebuklingų Golgotos (Galgautės) kryžiaus vinių atgabenta iš Palestinos ir išparduota pamaldiems stabmeldžiams tiek, jog, pakrovus prekinį vagoną, susidarytų 6-8 tonos svorio!

Tiesiog sunku įsivaizduoti, iki kur nueina tų stabmeldžių naivu­mas: buvo netgi sėkmingai pardavinėjama pamaldiesiems medžio gerbėjams pakopos nuo kopėčių, kuriomis Jokūbas sapne matęs lipant ir nulipant iš dangaus angelus... Vaje, vaje, vaje!

Jei visa tai ne stabmeldystė, tai kas pagaliau yra stabmeldystė? Bet jei kas šitaip beviltiškai juodas, tai bent turėtų susilaikyti neprikaišiodamas kitam, kad suodinas puodas...

Todėl Sielmokšio doktrina yra mums tokia nepaprastai svarbi. Mūsų taurusis Krivių Krivaitis iškėlė mūsų tikybą iš to pagoniškojo stabų kulto, sudvasindamas žmogų ir jį supantį pasaulį.

Anot Jo Šventenybės, nemirtinga dievybės dalelė pasireiškia visuose gyvuose sutvėrimuose jau tuo, kad Barma - dvasinis gyvybės pradas, įkvepia jiems sielą gimstant. Žmonės, gyviai, paukščiai, žuvys, neišskiriant menkiausio vabzdelio, yra lygūs ir lygiateisiai ne tik gamtinės, medžiaginės harmonijos dalyviai, bet ir kiekvienas savyje nešioja visagalės Barmos,- dvasinio gyvybės prado kibirkštį,- nemirtingos visapasaulinės sielos dalį. O prie gyvybės apraiškų reikia juk priskirti ir šlamantį ąžuolą, trykštantį šaltinį, plaukiančią upę.

Štai, nepaprastai poetiškas tokio visos gamtos sudvasinimo pavyzdys: Ingaurio Giesmė apsako, kaip Kunigui pavyko pabėgti iš ne­laisvės ir kaip jis, keliaudamas Undončiaus krantais, rasdavo juose saugią slėptuvę nuo besivejančių puolaučių. Upė, stodama didvyrio pusėn, prabyla:

"Nemaža Tau pasididžiavimo, Kunige Ingauri, o Končiakui (totorių vadui) apmaudo, o Rasų žemei džiaugsmo!"

Mandagusis valdovas taip atsako :

"Vai, Undončiau! Nemaža ir Tau pasididžiavimo, liūliavusiam Kunigą ant bangų, patiesdavusiam Jam žalios žolės kilimą ant sidabrinių krantų, apklodavusiam Jį šiltomis miglomis žaliojo medžio paunksnėj, saugojusiam Jį naru ant vandens, pempėmis ant intakų, juodomis antimis ant vėjų".

Šia puikia alegorija kanklininkas - gandaruvys nurodo, jog atsiveją totoriai išbaidydavo upės paukščius, kurie juos matė iš tolo, ir tuo būdu įpėdavo Ingaurį pasislėpti. Negi galime įsivaizduoti, kad iš šimtų tūkstančių to epo klausytojų visame krašte bent vienas būtų patikėjęs, jog tikrai žmogus kalbėjęs upei... Dialogas betgi be galo svarbus tuo, jog parodo visą gamtą sudvasintame pavidale. Du pusdieviai,- Rasos žemės valdovas ir tą žemę gaivinanti upė kalbasi kaip lygus su lygiu, sveikindami vienas antrą, pavykus žygiui. Bet gerai pastebėkite, jog tai ne vanduo, ne srovė prabyla, o tos upės nemirtinga siela, ir Kunigui jos suteikiama sargyba, sparnuotų sąjungininkų, medžių, žolės gyvybės kibirkštis, tai Tėvynė, Žemė Didžioji Motina, Amazonė, Gemalė Šventa, vėl priglaudžianti savo mylimą sūnų.

Šitokiu žaviu gamtos sudvasinimu persunkta visa Giesmė, (plg. mūsų dainas). Medžiai ir kalnai, vėjai ir saulė nesilaiko pasyviai, jie pagelbsti ar trukdo, bet visada elgiasi tikslingai ir dažnai prabyla ar esti prakalbinami. Ta proga priminkime kitą tokį upės - valdovo dialogą, kai Trojos upė Skamandras, užpykusi ant graikų karvedžio Achilo, užpuola jį ir vos nepaskandina. Kadangi tas gamtos sudvasinimas plačiausiai žinomas ir uždokumentuotas, teduosiu dar tik vieną pavyzdį:

Mūsų pabaigtuvių apeigos per tūkstančius metu išliko nepakeistos ligi šios dienos. Labai būdingas čia vainiko pynimas; tam skiriama paskutinė pradalgė. Prasmė, kurią retai kas tebežino, labai graži: rugių laukas kaip ir visi gyvybės apsireiškimai turi savo dvasią - Derlių (sskr. Daukšas, Dauginantis). Toji dvasia, aišku, gyvena visame lauko plote. Bet kai ima rugius kristi, tas plotas, nors ir tolydžio mažėdamas, vis dėlto tebeturi visą nedalomą savo sielą, ir ji priversta šiaip taip susispausti paskutiniosiose tebestovinčiose varpose. Jas nukirtus, iš jų nupintas vainikas turi savyje ir nemirtingą lauko Derlių,- todėl jo nevalia niekinti. Šeimininkas pagarbiai pakabina jį namuose, išlaikydamas rugių Sielą, kol jį sužaliuoja naujame lauke... Gal senovėje, jisai Pavasario Atgimimo šventėje (dabar Velykos) nešdavo tą vainiką padėti ant žiemkenčių dirvono. Katalikybė, be abejo, tokį paprotį seniai jau bus sunaikinusi.

Sutraukiant aiškėja, jog nelabai tikslu būtų pavadinti Visapasaulinės Sielos Nemirtingumo dogmą panteizmu, o jau visai absurdas laikyti mus buvus stabų, medžių, akmenų garbintojais. Mes neeidavome akmeniniams Petrams kojos nykščių bučiuoti...

Gėlių puokštė, padėta Rūpintojėliui, rymančiam kryžkelėje tūkstantį mėtų prieš kryžiuočiams ateinant, tai žemės žiedų Sielos atnašavimas jos valdovo Sielai. Tos miškų, upelių, gyvių ir paukščių dvasios, ant kurių pasismaginant jodinėja mūsų tikybos žemintojai, tai tik Sielos Nemirtingumo dogmos, išplėstos visai gamtai, paseka.

Sielos gi sąvoka išplaukė iš mūsų kultūros pažangos, kada pradėta vartoti abstraktai; tiedu žodžiai yra paprasčiausi sinonimai. Prieita civilizacijos laipsnio, kada bendriniai daiktavardžiai nebepajėgė išreikšti painaus filosofų mintijimo. Prireikė naujų žodžių, ir štai kodėl.

Sakinyje: sėdžiu prie savo medinio stalo, šis daiktavardis paimtas medžiagine, konkrečia prasme. Bet jei sakoma Stalas labai naudingas išradimas, tai čia tą sąvoką suabstraktiname, ir privalėtume ją rašyti didžiąja raide. Juk tai liečia visų stalų, stalelių esmę "sielą" praeityje, dabartyje ir ateityje. Taigi matome, jog dvidešimtojo amžiaus pozityvistinė kultūra ne tik sielų nepanaikino,- priešingai - be jų jinai tuoj beviltiškai sugriūtų.

Netekus vandens abstrakto - Vandentiekio, vedybų abstrakto - Meilės, ir kitų taip dosniai vartojamų abstraktų, kaip Socializmo, Telefono, Karui Pasipriešinimo, Humanizmo ir t.t., juk pražūtume čia pat vietoje; Susisiekimo abstraktui nebeveikiant, užsikimštų greitkeliai; Tendencingų Žinių Teikimo netekus, būtume kaip akli politikoje; Žmogžudžių Išteisinimo nesant, netektume galimybės būti nugalabyti,- žodžiu, patys galite papildyti visuotinės katastrofos vaizdą...

Penktame šimtmetyje prieš Kristų gyvenęs mūsų didysis filosofas Sielmokšis abstraktų - sielų principo neatrado; ši sąvoka mūsų kultūroje jau buvo žinoma ir Homero laikais. Bet savo genialiu to principo susisteminimu tikyboje jisai sudarė kilniausią žmonijos pažangos doktriną, kurią vėliau puolėsi pamėgdžioti krikščionybė. Sekant gi autentišku, originaliu mūsų mokslu, Švenčiausioji Barma,- tai visų Dvasių Dvasia, visatos gyvybės pradas, dieviškoji kibirkštis ir dinamiško pasaulio priežastingumas.

Tat tvam asi! Tatai tu (anusvara) esi. Tai garsioji Arijų tikybos "formulių formulė", aukščiausias pasaulio prasmės atskleidimas. (Žiūr. vėlesnį graikų pamėgdžiojimą: "pažink pats save"). Štai Tiesos Tiesa: tavo siela tai nemirtinga visatos sielos - Barmos dalis; kaip individas, tu tik visuotinės žmonijos, gyvūnijos, augmenijos harmonijos dalyvis ir, jei tai vis dar bandysi užmiršti, žus visa planeta...

Žmogaus gi siela ir šiandien net bedievių pripažįstama "individo" žodžiu. Tai naivus bandymas pakeisti nemėgiamą abstraktą lygiai tos pat esmės, tik skirtingai skambančiu abstraktu. Kiti dar gudresni, bando tuos abu "pasenusius" žodžius pakeisti įmantriu "id" - abstraktu antrajame laipsnyje.. . Mielieji, nuo mūsų genialaus Sielmokšio vistiek nepabėgsite!

Antra vertus, senosios  Arijų tikybos šventumo sąvoka, kurią katalikybė taip pat be ceremonijų "pasiskolino", išreiškia pilnutinį dvasinio prado - abstrakto atsiekimą: visų ąžuolų ąžuolas savaime taps šventuoju ąžuolu, visų didvyrių - didvyris - šventu ir gerbiamu prabočiumi Genčia (Anse). Jojo nemirtingai dvasiai pagarbinti pilamas pilkalnis, deginamas laidotuvių  laužas, triskart su šventa giesme apeinamas jo kūnas. Šventoji Agni apvalo visas negeroves, ir taip, kartu su dūmais, pasklinda Vėjais,- šventais Perkūno atodūsiais,- valdovo išvaduota Siela, vėl pasinerdama Nėruvonėje (Nirvanoje), visų Sielų Pirmaprade - Barmoje.

Aukštadvaris (Trakų apskr.)