Neonormanistų mokykla, norėdama atsikratyti nemalonaus fakto, jog dabartinė Rusija ir Lenkija mokėdavo mums duoklę, bando sumažinti rasų valdymo reikšmę bei įtaką, įsikalbėdama sau ir kitiems, jog tai buvęs "laikinis plono viršutinio sluoksnio reiškinys, nepalikęs jokios žymės krašto kultūrai".

Neskaitlingo valdančio "normanų" sluogsnelio teorija pasidarė šiomis dienomis labai madinga. Apsaugodama "skandinavų" legendą, ji vis dėlto neįžeidžia rusų ir lenkų savimylos. Tai esąs buvęs tik svetimšalių būrelis, sužibėjęs, kaip meteoras, bet nepalikęs gilesnės įtakos plačioms autochtonų slavų masėms, kurios išsivysčiusios saviškos kultūros rėmuose.

Tik visa bėda: kai norima ligi nulio sumažinti tą aristokratų valdovų viršūnėlę, pasidaro nebeaišku, kuriuo būdu toji keletos vėliavų bajorų saujelė sugebėjo ne tik suvaldyti 10 milijonų gana kovingų gyventojų, pasklidusių pusantro milijono kv. klm. plote (nei rusų nei lenkų vis dėlto negalima pavadinti nekaltais avinėliais), bet be to dar pakartotinai vykdyti "taikos" demonstracijas prie Bizantijos mūrų 80 - 50 vėliavų skaičiumi. Juk tie rasų tėvai, broliai, sūnūs nepaliko savo šeimų neapsaugotų "nekaltų avinėlių" slavų tarpe?

Tokio absurdo neonormanai nenori pastebėti, todėl jų išvedžiojimai telieka tuščiažodžiavimu. Bet ne tik logika juos galime lengvai nugalėti. Turime triuškinantį tiesioginį įrodymą, tai mūsų veItmiIas.

Dviejų tūkstančių metų bėgyje,- nuo Olbijos freskų ligi Nepriklausomybės paskelbimo,- rikiuojasi nepertraukiami viduramžių paveikslų, rasų ir kitų kronikų, arabų keliautojų, skandinavų ir vokiečių Hanzos pirklių šimtąkart kartoti liudijimai apie mūsų Gardarikės valstybėje vartotą "vatmal". Jo prekyba siekė milijoninės apyvartos. Tai anaptol nebuvo aristokratų aprėdas. Jie nešiojo sobolius, aksomus, šilkus ir ploniausius išsiuvinėto lino baltinius. Veltmilą gi dėvėjo liaudis, visa tauta. Apančia - paprastas, pailgas keturkampis milo gabalas su išpiova galvai prakišti, vartotas Ukrainos kazokų "oponča" bei Argentinos gaučių ir Meksikos charru "pončo" vardu, taip pat išliko kaip Vatikano liturginis kunigo aprėdas. Tai sanskrito "apanču" - nusileidžiąs apačion daiktas. Staiga pastebime,  jog "pančeką" visai ne iš lenkų esame gavę, o atvirkščiai, jų "panienkoms" dovanoję pyrago...

Olbijos freskų vyčiai – gudai buvo apsirengę apančiomis. Ogi X - tame šimtmetyje imperatorius Algis, didžiam skribo nustebimui, "nevartodavo karališkų palapinių, o išmiegodavo žygio metu, pasidėjęs po galva balną, ir apsiklojęs paprastu veltmilu, savo varingių karių tarpe". Štai jums ir Napoleono "pilko švarko" atitikmuo! Nemanau, kad jiedu būtų žinoję ir nukopijavę kits kito papročius. Algis tai tikrai ne. Bet nieko nepadarysi, abu taip elgėsi savo armijų tarpe; pridėkime čia ir Aleksandrą Makedonietį. Genijus prilygsta genijui. Tai tiesos suradimas pačiu paprasčiausiu būdu. Kario meilė ir pasitikėjimas vadu, kuris, nepaisydamas auksu, aksomais ir ordinais apsikarsčiusių generolu, nuoširdžiai sutinka dalintis eilinio varingio prakaito ir nepatogumais klotu žygiu, yra tikra pergalės garantija. Tie žmonės nedvejodami "guldys savo galvas" už jų garbinamą vadą.

Kieto Spartos auklėjimo ir paprasto apsirengimo papročiai būdavo standartinis išlepintų atėniečių pašaipos taikinys. Bet kai teko pakariauti, Atėnuose staiga atsirado tiems pilkiesiems kariams nepaprasta pagarba... Jogailos sūnų auklėjimo aprašymas mūsų akimis atrodys šiurpus. Vargšus keldavo gaidykštėje,- berneliai išsimaudydavo vandenyje, kuriame plaukiodavo ledo gabalai, apsirengdavo šiurkščiu veltmilu. Tuoj pat pamokos, mankšta, pamaldos, ir vėl mankšta, vėl pamokos,- šitaip per visą dienelę, tik su trumpomis pertraukomis užkasti ir pažaisti...

Jogaila tos auklėjimo sistemos nepasiskolino iš lenkų - tuo laiku jie jau buvo išlepę. Jis sekė mūsų tradicinius sveikos filosofijos pagrindus, kuriais vadovaudamiesi išauklėdavome karžygius.

Kaipgi apsiriko Jansonijus! Olandų geografas, atvykęs Žemaitijon sudaryti žemėlapio, pamatęs turguje susirinkusius pilkomis sermėgomis - veItmiIu apsirengusius ūkininkus, sušuko: "Tiesiog negalima patikėti, kad tai ainiai didvyrių, nukariavusių Romą! Puošniam atėniečiui, išlepintos Vakarų "kultūros" atstovui, atrodė, kad užkariauti galima tik pasipuošus pudruotais parikais ir Leydeno mezginiukais...

Susumuokime. Veltmilas, sutrumpintai “milinė”, nešiota Donelaičio būrų ir Lietuvos ūkininkų, yra žinoma ir atsekama nuo pat pirmutinių rasų kronikų "vatmal" vardu. To paslaptingo vardo,- kaip keista,- nei slavai, nei skandinavai negali atspėti, nes savo kalbose jo neranda, ir desperacijoje vieni kitiems prikaišioja esą blogi kalbininkai...

Kaipgi, kaipgi... susitiko australas su prancūzu, ir ėmė aiš­kinti eskimų žodį. Ar daug buvo naudos?

Bet to mūsų žodžio tikros prasmės ir kilmės atskleidimas tiesiog Perkūno trenksmu išvarto "skandinavų" ir neonormanų legendas. Liaudis, mieli ponai nukalbėtojai, visa rasų Gardarikės liaudis dėvėjo mūsiškį, lietuvišką drabužį ir jį lietuviškai vadino. Argi pagal jūsų pačių išsisukinėjimus maža skandinavų saujelė sugebėtų primesti milžiniškai valstybei žodį, kurio reikšmės ji net nesuprato? Kur gi toliau eiti nesąmonėn?

Be to, turime dar kitą labai svarbų to mūsų milo žodžio patvirtinimą. Kaip nurodo J.S. de Rosales, ispanų kalbos kraštuose jis atrandamas "muleta" lytimi. Tai raudonas veltmilo gabalas buliui erzinti.

44.   Veltmilo  apančia  praktikoje

(Olbijos freskos iš 2-3 amž. po Kr.)

"Sarmatų" raiteliai medžioklėje. Medžiotojų apranga buvo lengvesnė, kaip karių. Jie mūvėjo tik žvynių liemenę, o žirgai likdavo visai neapdengti. Plevėsuojantis veltmilas sudarė raitelių pulkų būdingą uniformą, sakalų sparnų įspūdžiui sukelti puolimo metu. Todėl senovės dainiai juos vadina "sakalėliais" (plg. mūsų dainas ir Slovo bei Zadonščinos epus}. Vėliau mūsų draugonės įsitaisė net specialius geležinius sparnus, padengtus tikromis plunksnomis. Tai buvo mūsų sunkieji šarvuotieji dragūnai - draugūnai, riteriai. Lenkai juos vadindavo "tovarzysz pancernv" - draugonės nario draugūno vertimas jų kalbon.

Visai panašūs į Olbijos freskas Vyties raiteliai pavaizduoti ir Šv. Dimitro sobore, Vladimiro mieste, jau net 12 šimtmetyje.

KUR BUVO ARTANIJA ?

Arabų kronikos ir žydų keliautojai tvirtina, jog rasų mainelgų valstybė susidėjo iš trijų dalių: Kijevo rasos, slavų žemių ir Artanijos, į kurią joks svetimšalis nebuvo įsileidžiamas,- jį tuoj nugalabindavo.

Niekas iš daugelio varingių klausimo tyrinėtojų nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kame buvo toji pati svarbiausia mūsų imperijos dalis, kurios rubežiai buvo saugomi taip pat griežtai, kaip Tibeto švenčiausios žemės? Ten, aišku, turėjo būti ir vyriausios dvasinės bei civilinės valdžios neliečiamas centras - sostinė.

Skandinavų sakos ir islandų kronikos Gintaro kelio šiaurę vadina Gardarike – Gardino Karalyste. Tenai, pagal Porfirogeneto liudijimą, turėjo sostą Šventasaulavis,- taigi, kaip nusako jo vardas, vyriausias Krivis ir kartu Didysis Kunigas. Žiniavaldo kronika, pagaliau, vadina mūsų imperatorių Varumonių Rikį "Hartana ricus",- Artanijos arba Gardanijos karalium. Taigi, jau IV šimtmečio pabaigoje Gardino pradinė šva buvo sumenkėjusi į spirantę. Tačiau sekantis mūsų vyčių - gudų valdovas (jot­vingis Garda Rikis) įvairių šalių kronikininkų vadinamas Vardarikiu arba tiesiog Ardarikiu. Tokie įvairūs to pat laikotarpio variantai puikiai tinka, kaip kalbotyros V > G > nulis kitimo daiktine pamoka. Idealus gi tos pilnos V > G > H > J > nulis progresijos pavyzdys yra Varumonių Rikio vardas, iškraipomas į Varmanrik > Germanreich > Hermanreich > Jormanrek > Ermanrik pagal jo didžiulės valstybės rasų, varulių, slavų, jotvingių, vengrų, suomių tautų tarimą ir papildomai germanų, lotynų, arabų bei skandinavų lūpose iškraipytas.

Antra vertus, varulių > geruli > heruli > eruli  variantai bei Berlyno - Varulyno klasiškas svyravimas suteikia kalbininkui nemaža pasitenkinimo, analizuojant pradinės "šva" nykimą, kurį pvz. Rugijos žemės varde visai išdilo, bet išliko jos gyventojų Varungių - varulių pavadinime ir jų sostinėje Varulyne. Krivių Krivaičių sostinė Arkona nudilus tik pusiau - Var - Kaunia.

Ieškant Artanijos padėties žemėlapyje, geriausias šaltinis tai Bizantija, kuri palaikė nuolatinį ryšį su mūsų mainelgomis, Gintaro kelio eisčiais, vėliau rasais - varingiais. Tie paskutinieji Konstantinopolyje turėjo net pastovią bazę - šventyklą, kurioje jiems buvo suteikiamos diplomatinės neliečiamybės teisės (Fotijaus pamokslai).

Taigi, Porfirogenetui nebuvo sunku gauti reikalingų jo knygai žinių iš "gerai pagristų" šaltinių. Pereigių apkeliavimas skobniais, taip vaizdžiai ir tokiomis realiomis detalėmis nusakytas, kad galėjo būti paimtas tik iš patyrusio Eimanto - Eiglio - Eisčio vadovo lūpų. Pagaliau, negalima išjungti prileidimo, kad pats imperatorius savo akimis matė pereigių vargus, keliaudamas apsilankyti Gardine.

Čia iškyla svarbus faktas: graikas dalina mūsų imperiją į penkias dalis, tuo tarpu arabai težino tik tris: pietinę rasų Kaujavą (Kijevą), rytinę Slaviją, o trečioji, Artanija - Gardanija jau jiems nebeprieinama, grasinant mirties bausme. Išskiriant iš tų graiko penkių dvi arabams atdaras, gauname vėl tą patį: lieka Vyslos žemupys, Bugo upynas ir "Nemogardas" Gardinas ant Nemuno, Gardanija - Artanija!

Tačiau Al Masudi 943 metais pavyko gauti netiesioginių žinių: "Rasus sudaro daugelis tautų, tarp jų didžiausioji Ludana (Liaudonė, Lietuva) jie keliauja su prekėmis į "Andalus" šalį (Ispaniją), Rumiją (Romą), Konstantino Miestą ir Chazarus (Astrachanę).

Tuo būdu visi mūsų kaimynai: šiaurėje - skandinavai ir islandiečiai, rytuose - arabai, pietuose - graikai, vakaruose - Žiniavaldas ir Venecijos dožai,- patyrę mūsų ekonominį ir kultūrinį spinduliavimą, sutartinai paaiškina ir patvirtina mūsų valstybės ribas, pavadinimą ir net valdovo titulą, kuriuos mes patys užmiršome, buvome užhipnotizuoti nebeatsiminti ir nebedrįsti vėl ieškoti. O visgi iš tų aplinkinių kaimynų padėties galime neabejotinai nustatyti, kame buvo toji šventoji Artanija, ir kaip toli buvo nusmaigstyti jos neperžengiamų sienų šventstulpiai - Rūpintojėliai.

Dar XVI šimtmetyje kazokas Bagdonas Chmielnickis, kuriam rūpėjo pagrįsti sukilimą prieš grobuonis lenkus teisiškai istoriniais įrodymais, jog kazokai buvo buvę nepriklausomi, iškėlė rasų imperatoriaus Vadakario (Romos užkariautojo) asmenį, kaip jų senolių teisėto valdovo. Tuo būdu jis mums suteikė nepaprastai svarbų paliudijimą, jog kazokai dar tada neabejotinai atsiminė esą Kijevo Rasos, o ne slavų tauta. Lietuvoje gi turime jo teigimo sensacingą patvirtinimą, kurio nei vienas mūsų nykštukų ligi šiol "nepastebėjo". Garsiajame Radvilos žemėlapyje, kuriame Gintaro kelias pažymėtas ištisai atskiru padidintu mas­teliu,  prie Čerkasų miesto yra toks užrašas:

"tradunt plerique Czyrkassos esse reliquas veterum illorum Cymbrorum qui a Homero Cimeri vocatur,... cum omnibus constet eos Ruthenos esse". "Daugelis šaltinių teigia Čerkasų (gyventojus) buvus tais senoviniais Kimbrų paIikuoniais, kuriuos Homeras vadina Gemariais... bet šiandien visi juos laiko esant Rasais (kazokais)".

Taigi, iš abiejų šaltinių: kazokų ir mūsų turime paliudijimą, jog Gimerių - Rasų tapatybė dar buvo plačių masių tebežinoma XVII šimtmetyje; gi Jokymo kronika ir Žiniavaldas, kaip toliau pamatysime, duoda mums dar du nepriklausomus dokumentų liudijimus. Sukilimo aplinkraštį kazokų vadas juk siuntė ne kanceliarijoms,- jis buvo skirtas visai kazokų tautai Sičėje, paprastiems draugonės nariams, kurie savo istorines žinias sėmėsi iš liaudies tradicijos, banduristų - kanklininkų giesmių. Chmielnickis nebūtų minėjęs iš dulkėtų pergamentų ištrauktos niekam negirdėtos naujienos.

Išvadoje reikia pripažinti Porfirogenetui nepaprastą jo žinių tikslumą. Jis pažymi esant dvi Rasas: išorę ir vidinę. Tą patį patvirtina ir arabai. Deja, "variagų" klausimo specialistai blaškosi po visą rytų Europą, bet nei Artanijos, nei išorės Rasos tikslios padėties nustatyti "nepajėgia". Štai puikus pavyzdys, kaip nusigrūdama akligatvin, kai bandoma užuot moksliško, bešališko tyrimo vartoti "partis pris" nusistatymą: iš anksto susidaryti sau norimą įrodyti tikslą, o vėliau desperatiškai kovoti su bet kuriuo istoriniu ar kalbiniu faktu, prieštaraujančiu tai tezei.

Mums gi lietuviams visai aišku, ką turi galvoje arabai ir graikai, nes iš tiesų juk buvo dvi Rasos dalys: Gardarikė, arba Artanija, arba vidinė Rasa, iš vienos, ir Varulių - Varingių kraštas (Rugijos sala, Rugijos, Meklenburgo ir Brandenburgo žemės) - iš antros pusės. Prancūzas Marmier, keliaudamas po tą senovėje išgarsėjusį kraštą, surado sensacingų dokumentų įjrodančių, jog Varių Rikis buvo to krašto vienas kunigaikščių, kurį vidinė Rasa (žiūr. metraščius) pasikvietė savo karaliumi. Marmier paduoda net jo tėvo vardą - Gudeleiva, (ap. 840 m.), Vyties Saulavio sūnus. Tą patvirti­na ir M. Beier, B. Latome ir F. Chemnitzius.

Tačiau kai kurie neonormanų entuziastai, to nežinodami ar tyčiomis stengdamiesi nukalbėti "išorės Rasos" klausimą, atranda ją Gotlando pajūryje, mažame Roslageno kaimelyje. Netenka abejoti, jog ten buvo eilinis mūsų atramos taškas,- tokiomis bazėmis nusėtas visas Gintaro kelias, ligi Salynos ir Varnos. Antra vertus, arabai žinojo, jog tuo keliu galima pasiekti Varingių (Baltijos) jūrą ir Daniją. Bet iš čia dar neseka, kad Varna, ar Kijevo Sambutis, ar Rusnė Nemuno žiotyse, ar pagaliau tas kuklus Roslagenas būtų buvę "visa Rasa". Čia įžūliai nesidrovima imti "pars pro toto",  ir dargi be galo menkutę to viso kelio dalytę.

Mūsų priešai, bandydami dalį palaikyti visuma, remiasi vienu vieninteliu "Roslageno" vietovardžiu. Kaip malonu. Vietovardžiai tai mano specialybė. Žiūrėkite, ką jie praleido ir "nepastebėjo": Ros, Raseiniai, Rusnė, Rasytė, Rusteikiai, Rušani, Rėšlius, Rusiai ir šimtai panašių, o be to išleistos iš akių ištisos to vardo tautos, kaip Galyčiaus Rutėnai arba Rasėnai, Baltieji Rasai (klaidingai verčiami Baltgudžiais, o dar klaidingiau Gudais), Čerkasų Rasai - Gimeriai, Šėruvėnai - Rasai  (Czerwona Rus), Šerninguvos Rasai (Černigovas), Kijevo Rasai ir t.t. ir t.t. - jie visi sudarė mūsų didžiulės tautos ir valstybės Federaciją. Mūsų Didžiųjų kunigų, o vėliau karalių oficialiuose antspaudose "visų Rasų" valdovų titulas tvirtai ir neabejotinai paliudija mūsų protėvių tautos kilmę. Matote - šimtai "visų Rasų" tai ne vienas skurdus Roslagenas.

Arabų pranešimas, pagaliau,  jog  Artanija - Gardarikė neįsileisdavo svetimšalių, yra visai teisingas. Misijonieriai Adalbertas ir Bruno nepaisydami įstatymo, užsimokėjo už tai savo gyvybėmis. Čia tad pačių katalikų pripažintais ir išgarsintais faktais - "žmogžudystėmis" įrodoma, kur buvo šventoji neįžengiama Artanija. Be to turime istorinius dokumentus: Gedimino sutartį su Livonijos ordinu, kurioje jis pirmą kartą pakeitė tūkstantmetę "uždaro krašto" tradiciją, atidarydamas kalavijuočiams tam tikrus specifiškai išvardintus prekybos kelius. Vytautas gi, įsileisdamas Lietuvon ištremtus iš Ispanijos žydus, irgi turėjo paskelbti specialų dekretą.