YRA  ŠALIS...

...Kur Kaunelių intakas sruvena Plačėtų ežeran. Nuo Žąsotės kaimo ligi GaiIiūnų miško plečiasi didžioji Šerviečių ganykla, saugoma aukšto Matos bokšto. Įkopus jo viršūnėn, patogu stebėti ne tik visą šeruoIių sidabro plauko bandą, bet matyti Artėnai, Paartėnai ir netgi Bajorų pilies bokštas.

Tokios šalies seniai nebėra, kaipo savystovio vieneto. Tačiau smalsuoliams, bandantiems atspėti, kuriame Lietuvos kampe ji buvo, nurodysime vietą, kur tebestūkso Bajorų pilies griuvėsiai: La Rochelle, Aquitaine, France (Chateau de Boyard).

Pietų Prancūzijoje prie Atlanto aptikti lietuviškus vietovardžius gana nuostabu. Ar yra tam istorinis pateisinimas? Taip: į pietus nuo Loaros visas kraštas priklausė "vizigotams", atėjusiems V šimtmetyje po Kr. Baltų karalių vadovybėje.

Čia iš karto susidursime su protestais,- gotai juk esą vokiečiai, ir tam įrodyti turime net jų bibliją, vyskupo Ulfilos "gotų" kalba išverstą, mokslo pasaulyje žinomą "Codex Argenteus" vardu.

Taigi, atsiranda didelis nesutapimas tarp ligi šiol išlikusių lietuviškų vietovardžių daiktinio įrodymo ir oficialios gotų istorijos, pangermanistų XIX šimtmetyje sukurtos. Kaip toji Ulfilos kalbaatrodo?

Paduosime čia žiupsnį pavyzdžių, suskirstydami juos trimis grupėmis, pagal jų kilmę.

I. Andsakanai taiks - atsakymo taikinys, ženklas; gamanjan - gaminti; katile - kaitilas, kaitinimo indas, katilas; aIeve - alyva; Ietan - leisti; rohsna - krosna; bandja - banda; jus - jus; Iein - linas; satjan - sodinti; airzian - erzinti, gundyti; sineigs, sinista - seniūnas; vaiIa - valio, gerai; skuIa - skola; daiI - dalis; vaurd - vardas, žodis; lauš - liuosas; nasjan – tarnauti (nešioti); mulda - miltai; skohsIa - skausla, slogutis, pikta dvasia.

II.  Bidagva - biedak; uruns - rano; laikan - likovat; Iek - lekar; iddja - idėt; pIinsjan - pliasat; magan - mogti; sad - syt; vopjan - vopit; saIian - gyventi (selo, poselenije).

III.  FuII - pilnas; fads - vadas; vaIdufni - valduvonė, valstybė; magath - mergaitė; menath – mainatis (mėnuo); frijonds - prietelius; gastaIda - Goštautas; missaleiks - maišalygus, klai­dingas (angl. mislike); hairdeis - gaurėdis, ganytojas.

Matome, jog pirmos grupės žodžiai visai nedaug teatitolę nuo mūsų kalbos. Antroje yra slavų skoliniai. Trečioje turime lietuviškus žodžius, sudarkytus "Lautverschiebung" - grynai vokiečių kalbinės apraiškos. Visos trys grupės sudaro apie tris ketvirtis Ulfilos žodyno (Virš 2000 žodžių jo biblijoje). Likusieji 700 turi neabejotinas vokiečių šaknis.

Tokiais moksliškos analizės duomenimis esame priversti pripa­žintą jog toji tariama vokiečių prokalbė visai ne senoviška ir ne savita, o pasibaisėtina baltų, slavų bei germanų kalbų mišrainė, morfologiniu atžvilgiu labai panaši į latvišką, kurioje kibždėte kibžda svetimybės. Istorija gi visai tiksliai mums paaiškina, kaip toji Ulfilos kalba atsirado. Jinai priklausė mažai tautelei, gyvenusiai trijų tautų teritorijų susidūrime: jotvingių (vyčių - gudų), slavų (ostro - gotų) ir švabų. Toji tautelė taip ir vadinosi "mažaisiais gotais", ir nieko bendra su tikrais gudais neturi. Tą faktą vokiečių kalbininkai ne tik nutyli, bet bando tą žargoną primesti ostro - gotams, vyčiams - gudams, vanduoliams, varuliams, varingiams, kam tik pakliuvo, be jokių įrodymų, tik prisidengdami bendru "gotų" vardu.

Bet ir mažųjų gotų tarmė kartais išlaikė vertingų mūsų senų žodžių: stikla kaldais vatins - stiklas šalto vandens; thate i Goth gavath,manna tamma niskaidai - tatai ką Gudas (Viešpats, Dievas) sujungė (suguvo), žmonės (ge)monys tan neišskaidys; Tu is sunus meins sa  liuba -Tu esi sūnus mano (mei)lyba(sis). Labai įdomūs ir pamokantieji archaiški variantai k=š; žodžių nutrupėjimas, anusvaros išliekos ir "sis" priesagos perstatinėjimas, kaip pas hetitus.

Randame ir kitų mums svarbių žodžių: gaIga - giltinė, galu­tinė išeitis. Taip mažieji gotai vadino kryžių. Nepamirškime, jog Codex Argenteus siekia V šimtmečio, o ligi trečiojo krikščionys kryžiaus išviso negarbino, nes senovėje tai buvo didžiausios paniekos ženklas. Būti nukryžiuotam reiškė nustoti netik gyvybės, bet ir garbės. Ta prasme ir žodis išliko pas belgus ir danus: gaIge - kartuvės, taip pat pas anglus: gaIlows. Mūsų kalboje gi turime galgonas – tai galgos (kryžiaus) ženklo nešiotojas, kryžiuotis. Be tos senoviškos prasmės, jų elgesys prū­suose dar stipriau tą žodį surišo su niekšo sąvoka, o lenkai irgi jo vilkimą dalmatiką, ant kurios buvo kryžiaus ženklas, surišo su skuduro, mazgotės sąvoka: gaIgan.

Dar XIII šimtmečio pabaigoje Dante Alighieri nukryžiuoja velnių valdovą Luciferį (Šviesos Nešėją, Pramatėją), nugramzdindamas jį pragaro giliausian dugnan (Dieviškoji Komedija, Pragaras). Tuo būdu, nuo 312 metų po Kr., kada Konstantinas I-sis pirmą kart iškėlė tą Galgos ženklą savo vėliavoje (in hoc signo vinces,- tuo ženklu nugalėsi), iki prūsu, albigiečių ir kitų Arijų tikybos pasekėjų išnaikinimo, per visą 1000 metų kryžiaus ženklas buvo vartotas kaipo teroro ženklas: - pasiduok arba būk nukankintas! Kad aš nejuokauju, paliudyja Žiniavaldas: mūsų Krivių Krivaitis Baisonis Didysis IV šimtmetyje prieš Kr. nebegalėdamas kitaip suvaldyti ištvirkusių liaudų, liepė visur nešti prieš save eisenose Galgės ženklą, ir padėtis iš karto susitvarkė... Šitaip paaiškėja, kad Golgotos pavadinimas prasmingas: tai Galgautė,- egzekucijos, galo gavimo vieta.

Kitas, nemažiau svarbus, "gotų" žodis tai gulbandis. Pas Ulfilą jis reiškia tai gulbę, tai dramblį, tai kupranugarį. Jo dėka mums paaiškės ir goto vardas. Galūnė "bandis" bendrai nurodo bandos narį, nenustatant gyvio rūšies. Svarbių svarbiausia gi mums "gul" šaknis, kilusi iš - gaul, gaut, gaud prošaknies, randamos ir sanskrite: sugautas, prijaukintas, naminis. Vargšas Ulfila, versdamas biblijos egzotiškų gyvulių pavadinimus ir nesugalvodamas jiems atitikmenų, pavartojo "naminio gyvulio" bendrą sąvoką. Tas būdingas žodis atskleidžia visą "gotų" esmę. Jie nėra žemdirbiai. Jie gaudytojai ir ganytojai tų milijonų laukinių taurų, šernų, žirgų, gulbių ir kitų stambių mėsai tinkamų gyvulių bei paukščių, kurių buvo pilna ano laiko Rytų Europa. Tai pirmieji naminių gyvulių augintojai ir didžiulių bandų savininkai. Jų amato pavadinimo variantai: getai, gautoniai, gaudoniai, gudonai, gudai, gaučiuvingiai, gauduvingiai, joduvingiai, jotvingiai, gaudai, gautai, gaučiai (pastarasis dar šiandien tebevartojamas Argentinoje tam pačiam amatui) atskleidžia lietuvių ausiai jų neabejotiną užsiėmimą be ilgų disertacijų, o burgundų - burgaudų variantas mums primena,  jog prie "naminių gyvių" buvo priskiriami ir vergai. Vokiečių tebevartojamas tas pats Gaudo - Got žodis Dievo - Viešpaties ir Aukščiausio Valdytojo prasme, o taip pat turtingo, gero, kilnaus ir pan., įrodo, jog jų ponai buvo gudai, todėl jie daro nedovanotiną klaidą, reikšdami dabar pretenzijas į gudų tautą. Juk nega­lima būti  kartu ir ponu, ir pačio savęs vergu? Bet mes jiems davėme ir daug kitų valdžios terminų: kauningas - koenung, koenig, valdyti - v a Idjan, gewalt, verwaltung, garda valdans - pilies valdovas, šeimos galva, gau - apygarda, gaula; fara - (d)varas (didvara, būrų baudžiavos vara, varytinio darbo laukas), gudija - dvasiškis ir t.t.

Bendroje išvadoje galime ramia sąžine palikti tariamąją "gotų" kalbą tiems,  kuriems ji priklauso - sušvabėjusiems mažiesiems gotams. Vokiečių kalbininkai, norėdami įrodyti vyčių – gudų vokiškumą, įprastu jiems kruopštumu persijoję visą ispanų kalbą, terado joje vos keliasdešimtis neva "germanų" žodžių, kuriais jie nepaprastai didžiuojasi, kaipo jų įtakos Ispanijoje įrodymu. Tačiau visa bėda, kad tų jų pačių paduotų pavyzdžių dauguma pasirodo esanti baltų kilmės; daga (trumpas kardas) iš įdiegti, heraldo (herbų žinovas) iš gerbvaldžio; banda iš mūsų bandos, be jokių pakeitimų; bandera iš bandorės, bandos varos ženklo.

Tačiau yra argumentas, kuris užmuša vietoje visas vokiečių pastangas pasisavinti mūsų vyčius - gudus, kaipo germanų "vizigotus". Kai kalavijuočiai išlipo ir įsitvirtino Rygoje, jie užkrėtė visą šalį savo pavardėmis ir vietovardžiais. Po karo lenkai, užėmę Sileziją, per kelis metus sulenkino miestus ir upes - Wisconsine, North Dakotoje vokiečių ir skandinavų pavardės ir vietovardžiai neatremiamai liudija ateivių tautų kilmę. O kur gi vokiškos pavardės, vokiški vietovardžiai Ispanijoje? JŲ NĖRA. Atvirkščiai, mūsų kylanti kalbininkė J.Statkutė de Rosales, remdamasi ispanų žinomiausiais autoritetais, kaip Menendez Pidal, ruo­šia didelės svarbos baltų ir ispanų kalbų sistematinį palyginimą, kuriame iškyla ne tik tūkstančiai mūsų atneštų vardų bei vietovardžiu, apyvokos žodžių ir bendros gramatikos lyčių, bet galima netgi susekti mūsų atskirų genčių tarmes, ypatingai dzūkų, kuri labai būdinga, nes niekur kitur Europoje nerandama.

Tos šviesios tyrinėtojos žygis prilygsta  Radvilos  Našlaitėlio kelionėms po visą Europą, beieškant mūsų praeities, ir karaliaus Z.Vazos siųstai  Madridan ambasadai*,  kad suieškot Baltų karalių dinastijos dokumentus. Jos darbų rezultatų niekur negalima atrasti... Hmm. Ar tik nebus atsitikę, kaip su Vytauto karūna?

*žiūr.  Piasecius