Lietuvos.net - Ceslovo Gedgaudo knyga "Musu praeities beiskant" - Lietuvos kilme - Respublika Istorija Roma katalikai Lietuva romenai

Iki šiol, mūsų praeities beieškant, peržiūrėjome baltų tautos Vardo, kilmės ir valstybės dokumentus ir faktus, kurie taip istorikams, taip ir plačiai visuomenei gana lengvai prieinami,- tik kai kieno gal šiek tiek kitokioje šviesoje aiškinami.

Jų didžią daugumą galima patogiai patikrinti, paėmus net Lietuvių Enciklopediją, o kur ši sušlubuoja, didieji pasauliniai mokslo rinkiniai - enciklopedijos ateis abejojančiam pagalbon su išsamesniais duomenimis ir platesniais aprašymais.

Autorius gi, tiesos beieškodamas, nieko nesugalvojo, nieko neišlaužė iš piršto, nieko savo nepridėjo; tik vėl pabrėžkime, pažiūrėjo į tuos faktus lietuviškomis akimis.

Dabar, atskleidžiant naują knygos dalį, turime aiškiai susitarti dėl vieno: visi tie šimtai archeologinių, kalbinių, istorinių ir kitokių jau nagrinėtų faktų anaiptol nesiremia tuo, ką dabar patirsime. Mūsų ligišioliniuose įrodinėjimuose nė žodeliu nebuvo užsiminta (su viena išimtimi, paprasta citata skyriuje “Yra šalis...”), apie kažkokią negirdėtą Žiniavaldo kroniką, kuri net vienam mūsų istorikui buvo pritrenkianti staigmena. Todėl, ją betyrinėjant, bus puiki proga patikrinti jos autentiškumą labai lengvu ir paprastu būdu: palyginsime ją su ta žinių visuma, kurią jau esame surinkę. Ypatingai čia tiks mūsų skyrius "Lietuvos vardo kilmės beieškant", kuriame atradome stebėtiną liaudų tautą Pareinyje, su jos lietuviškais vardais ir vietovardžiais. Jie nebus pilnai ir patenkinamai pateisinti, kol neišaiškinsime tos tautos praeities, kaip padarėme vyčių - gudų atveju, aptikę mūsų kalbinį lobį Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Tikrindami kronikos pateikiamas žinias, nuodugniai ją ištyrinėsime jau žinomų faktų šviesoje. Ar jinai sugriauna mūsų išvedžiojimus, ar juos patvirtina? Jei visur ir visada taip, tai tegali būti viena išvada: ji yra tikra, nes tik tiesa sklandžiai tesiderina su tiesa.

O jei kronika netik neprieštaraus, bet dargi paaiškins mums daugybę mįslių, seniai slėgusių mūsų istoriją ir mūsų tautos vardą, tai čia matysime mus apšvietusio Rūpintojėlio malonę.

SUŠALĘS STUDENČIOKAS

1483 metais žiemos pūgoje, bebrisdamas per vis didėjančias pusnis, Heidelbergo studentas Jonas iš Tritheimo pamatė, jog neįstengs namų pasiekti. Pamėlynavęs ir kalendamas dantimis, 21 metų neturtingas jaunuolis nutarė paprašyti nakvynės šalia kelio glūdinčiame Sponheimo bernardinų vienuolyne.

Iš jo jis išėjo, tik 24 metams praslinkus, kaip to vienuolyno perdėtinis ir visame anų laikų pasaulyje garsus proistorės žinovas. Jau nuo mažens jis pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir gabumais: skaityti, rašyti išmoko per porą savaičių, lotynų kalbą per keletą mėnesių, gi pakliuvęs visai netyčia vienuolynan ir ten pasiekė greičio rekordų: per keletą dienų tapo įšventintas broliu, o lygiai metams praslinkus jau buvo dvigubai ir trigubai už save vyresnių išrinktas perdėtiniu.

Štai mokslininkas, palikęs mums "Frankų karalių ir tautos kilmės" kroniką, kurią jis kruopščiai nusirašė lotyniškai dviem kopijomis iš V šimtmečio po Kr. Žiniavaldo parašytos 12 tomų Sikambrų istorijos.

Pirmoji kopija, aukščiau paduotu titulu, tai platesnė tos istorijos santrauka. Antroji kopija dar sutrumpina pirmąją, ir įvykiai čia atpasakojami savais žodžiais ir savu stiliumi.

Žiniavaldo (Hinibaldus) originalas "kažkur žuvo". Tai toli gražu ne pirmas toks atsitikimas. Taip "žuvo" ir Cassiodoro didžioji gudų istorija, ir mūsų žymiausio teologo bei filosofo Jo Šventenybės Sielmokšio raštai, ir Jo Šventenybės Didonio įstatymų kodeksas "Belagines”, apie kurį teks plačiai pakalbėti, ir aibės kitų mūsų istorijos pagrindinių dokumentų. O jei, per neapdairumą, koks mus liečiantis raštas išlieka, kaip Dusburgo kronika, Bychowco kronika, Girdonio "Gudų Žygiai" ir pan., tai kyla neapsakomas kačių koncertas, bebandant tuos dokumentus suniekinti. Pasirodo, kryžiuočiai dar neišmirę....

Tačiau Žiniavaldo kronika tvirtai pagrįsta ir kitais nepriklausomais šaltiniais: prancūzų ir belgų vienuolynų lygiagretėmis kopijomis. Šių šaltinių dėka, savo mikrofilmuotame egzemplioriuje turiu netgi pilnesnę, kaip J.Tritemijaus, versiją. Tai Jean Bouchet atliktas to bernardinų mokslininko knygos vertimas prancūzų kalbon. Šis eruditas, beveik Tritemijaus vienmetis, sužinojęs apie neapsakomos svarbos atradimą, puolėsi, žinoma, jį tikrinti pagal prancūzų archyvų šaltinius. Tuo būdu jis praplėtė ir paaiškino Žiniavaldo originalą daugelio kitų istorikų, kaip Fredegarijaus, popiežiaus Pijaus - Antonijaus Sabeliko, Manetonio Egiptiečio, Magistro Vinco iš Beauvais ir kitų duomenimis.

Visai neseniai - 1966 metais - vokiečiai išleido perfotografuotą J.Tritemijaus "Opera Historica" 1601 m. Frankfurto laida.(Minerva GmbH., Frankfurt/M.). Archyvarams be to dar žinomos ir Mainco 1515 m. bei Paryžiaus 1539 m. laidos, ir Ludvig Scriptor Wurzburgensis 1011 pusl. Jean Bouchet "Anciennes et modernes genealogies des rois de France" buvo išleistos karališkoje leidykloje, Paryžiuje, 1541 m., bet tos knygos perspausdinimo šansai visai nežymūs. Mat, jau XVII šimtmetyje kai kurie prancūzų eruditai teisingai pastebėjo, jog toji aprašoma liaudų tauta ir jos viešpačiai nieko bendra neturi nei su vokiečių, nei su galų tautomis.

Jos valdovų "mir" galūnės aiškiai kvepia slavais: Marcomir, Ludomir, Vadamir, Varimir, Rikimir, Tautamir; kiti gi vardai: Pereimys, Vandenorius, Sunonis, Valdarikis irgi kažkaip savotiški, ir nesileidžia nei suvokietinami, nei suprancūzinami. Ypač vieno kunigaikščio vardas išvedė prancūzus iš lygsvaros: pas J.Bouchet jis rašomas Merdatus, pas J. Tritemijų - Meodarus. Tai, žinoma, mūsų Mareidaitis, bet prancūzus jis galutinai pritrenkė. Net toks rimtas rašytojas, kaip Anatole France, iš jo pasišaipė. (Le livre de mon ami). Todėl jau XVII šimtmetyje buvo pradėta nuosekli kampanija kroniką nuginčyti, kaip "legendą", o šiais laikais, kada to jau nebegalima padaryti mokslišku būdu, suradus tiek kopijų, keliuose krantuose, griebiamasi paskutinio skęstančio istoriko šiaudo: viską nutylėti. (Bet, deja, tuo būdu prarandamas savo vardas visuomenėje).

Legendos užmetimo nereikia nė atremti; jis toks nevykęs, jog savaime atpuola. Matėme, jog keletas vienas nuo kito nepriklausomų eruditų patvirtino kroniką, tikrindami įvairius šaltinius. Negi jie visi susitarę meluotų? Bet kronika pati save patvirtina, minėdama Romos įvykius bei asmenvardžius, gi iš kitos pusės, Romos istorikai irgi mini kronikoje nurodytus karalius ir atitinkamas datas. To viso pilnai pakaktų, kad autentifikuotume kroniką. Tačiau joje randamas dar vienas labai svarbus įrodymas: ji sugeba mums pateikti tikslią Trojos griuvimo datą: 1179 m. prieš Kr., pasiremdama nepertraukiama datuota karalių geneologijų grandimi, anot Žiniavaldo, siekusią net liaudų prabočių Vandenorių, išvedusį tautą iš Trojos Europon.

Tas valdovas iš kitos pusės įsakmiai pažymėtas Homero Iliadoje, kaip "naujos trojėnų tautos vadas", ir dainius deda Dievui Perkūnui į lūpas pranašiškus žodžius, jog ta tauta nežūsianti, o klestėsianti per amžius. Bepigu buvo Homerui taip pranašauti post factum*, jis rašė kelis šimtmečius vėliau, taigi turėjo prieš akis tos "pranašystės" išsipildymą. Dėl Trojos žlugimo datos autentiškumo pastebėkime, kad joks viduramžių "klastotojas" juk negalėjo atspėti, jog Schliemanas, atkasęs miestą, suteiks mums galimybę archeologinių ir radio karbono metodų pagalba moksliškai ją patikrinti. Tais laikais remtasi biblijos pasaulio pradžios skaičiavimu. Kronikininkas, nesilaikąs tos chronologijos, būtų buvęs paprasčiausiai sudegintas ant laužo. Todėl, jei Kronika būtų buvusi išgalvota, skaičius butų buvęs visai nerealus ir iš karto išduotų klastotoją. Dabar gi priešingai,- ta data suteikia dokumentui neginčijamą autentiškumo diplomą.

* po įvykio

LIAUDAVALDO BOČIAI

Siuntė mane motinėlė

Į Dunojų vandenėlio."

(Liaudies atminties išliekai)

Tik nenurodė, kur jo pasisemti: ar Galotėje (Galati) prie jūros, ar Rusnėje (Rusė) prie Bukarešto, ar Balgarde (Beograd), ar Vanduvonėje (Viena, senas lot. vardas Vindobona) prie Šv. Eistuvonio katedros; (Stepono, vengr. Istvan, isp. Esteban), ar prie Slavų Brastos (Bratislava), ar prie Varangų (frankų) kilnios pilies (Regensburg). . .

Ilgas ilgiausias tas senojo pasaulio vieškelis, bet čia jis dar nesibaigia. Iš jo galima pasimainyti į Mainą,- kaip gi kitaip tą permaina "atlietuvinti"?- ir keliauti toliau šiaurėn didžiąja Reino upe, o, persikėlus per Kelinį (Pas de Calais) net ligi pat Škotijos galo.

Atsimename, jog Lietuvos vardo kilmės beieškodami užtikome Pareinyje sensacingą, liaudų tautą, jau nuo romėnų laikų istorijoje užrašytą ir oficialiuose vadovėliuose, žemėlapiuose ir enciklopedijoje šiandien viešai pripažįstamą.

Tos senojo pasaulio didžiausio vieškelio valdovės iš istorijos išmesti nepavyko dėl tos paprastos priežasties, jog be jos neliktų nė istorijos. Tauta, valdžiusi Dunojų, o vėliau Reiną, lėmė visos Vakarų Europos raidą. Ji atlaikė Romos imperijos spaudimą, stabilizuodama jos rubežių, garsųjį "Limes" ilgiems šimtmečiams. Iš jos karvedžių tarpo iškilęs Karolis (Karalius) Didysis IX amžiuje savo bajorų liaudų - vyčių vėliavų priekyje nukalė Prancūziją jos šiandieninėse ribose.

Dar ligi XV šimtmečio liaudai išlaikė savo tautinę autonomiją, nors jau burgundų leno pajungti. Jujų atskalos (Belgija, Olandija), jujų centras (Elzasas ir Lotaringija - Liaudavaringija), vis dar teberodo atskira nuo kaimynų veidą ir kultūrą.

Vieno pavyzdžio užteks, nes jis kvapą užimantis: kaip paaiškinti prancūziškai ar vokiškai jų senujų valdovų vardus, kaip Šventivaldas, Liaudavaldas, Liauda - Vyčius, kuriuos jau minėjome ir kurie tebespokso Vakarų enciklopedijose kažkodėl mūsų nepastebėti? Kaip suprasti Maino upės, Tauruvėnų pilies, Mainyčios miesto lietuviškų vietovardžių atsiradimą? Jokių sunkumų: iš čia šakojasi magistralės trimis kryptimis: į pietus - Rodanu, į šiaurę - Reinu, į Rytus - Mainu ir Dunojumi. Juk tai visiškas atitikmuo tokios pat strategines reikšmės Gintaro kelio Mainiškei (Mensk).

Skaitytojams, pasibaisėjusiems tokiais neabejotinai lietuviškos prasmės vietovardžių ir vardų atlietuvinimais, pridursime, jog be kalbinės srities, įrodymų yra kiek tik norite, ir kitose. Pirmiausia pažiūrėkime į tą klausimą iš archeologinio taško. Ši mokslo šaka nustato, jog Ukrainos ir Krymo plotas tarp 2000 ir 700 metų prieš Kr. buvo kažkokios "indoeuropiečių” tautos gyvenamas, kuri įdomiau laikui praleisti pildavusi pilkalnius. Ją gerbiamieji kasinėtojai "techniškai" vadina Šiaurės Ponto tauta. M.Gimbutienė, berods, pirmoji savo "Bronzos Amžiaus Kultūrų" knygoje tuos "indoeuropiečius" pozytyviai ir neabejotinai sutapatina su istorine kimrų arba kimbrų tauta (517 pusl.)

Ji taip pat nurodo (516 pusl.), jog "kimeriai minimi ir biblijoje, Genezės knygoje, vadinamoje tautų lentelėje, kur Gomer vardas duodamas vienam Jafeto sūnui, Gomer gi, atrodo, labai rišasi su Gamir - kimerių krašto vardu. Gimirrai, Urartu karalystės užkariautojai, ir jų tėvynė Gamirr paminėti asirų žvalgo Ašhurišua laiške karaliui Sargonui II (722 - 705 prieš Kr.).

Kitas laiškas žvalgo Aradsin karaliaus pilies užvaizdai nurodo, jog kimeriai atėjo iš Manna šalies ir užplūdo Urartu... jų tautos vadas buvo Ligdamis (be atlietuvinimo!)... Jie buvo skaitlingi ir karingi ir užėmė Sardis miestą, Lidijos sostinę... (Ešarheddon dinastijos užrašai 681 - 668 prieš Kr.)... Graikų šaltiniai nurodo kimerių istorijos galą... Homeras Odisėjoje juos mini kelis kartus. Herodotas, Strabo ir Aeschylas išvardina kimerių gyvenamas vietas ir jų sostinės iš abiejų pusių Kerčo sąsiaurio (V šimt. Prieš Kr.). Herodotas, pagaliau, aprašo, jog, skitams užpuolus, kimeriai buvo priversti pasitraukti iš savo krašto,suskildami į dvi priešingas šakas" (Visos M. Gimbutienės cituotos ištraukos).

Iš kitų graikų ir romėnų užrašų ir Žiniavaldo kronikos matome, jog kimerių vardas buvo įvairiausiai rašomas gimrais, cimeriais, kimbrais, sikambrais ir pan. variantais. Ką jis reiškia? Reikia jį sugretinti su Pergamo miesto Sengemonių šventyklos vardu: Sangamon. Tada visi tie kraipymai paaiškėja: Gamir - Gomer - Kimer, tai vis tas pats *Gemaris, jo gimtoji žemė tai - *Gemarė, o Sengemonis, sengemarys arba archaiškai Sengembris, įterpiant iškritusią b, tai tas mitiškas protėvis, kurį garbinome Arijų tikyboje. Tą Gimties šaknį patvirtina ir Gemalė Šventa, vėliau nukatalikinta į Mariją, bet visgi mūsų kalboje išlikusi kaipo Gimtinė. Slavų mir - pasaulis, (archaiškas *gemir) irgi kilęs iš "viso krašto, visos gimtinės" sąvokos.

Išvadoje, oficialios naujausios archeologijos ir proistorės mokslų žinios sutampa, nustatant, jog pietų Ukrainoje nuo 20 iki maždaug 7 amž. prieš Kr. viešpatavo kimbrų tauta. Kalbotyra gi juos nurodo buvus mūsų protėviais. Kaip matysime vėliau, garsusis Radvilos žemėlapis juos dar tebežino gyvenant Čerkasuose, ant Gintaro kelio. Gemariai ne tik tą vieną savo tautos vardą mums paliko. Undenojus (Dunojus) ir Undonė (Donas), kurių žemutines tekmes jie valdė, įrodo, jog tai buvo mūsų tauta. Lenkai juos norėtų paversti iranėnais, ir sutrumpėjusius mūsų Vandens Šaknies žodžius išaiškinti esant iranėnų prokalbės šaknim "duna". Aš mėgstu tuos "iranėnus". Ir nepaprastai mėgstu lenkų naivumą,- jį taip lengva atremti! Jei lotynų Aqua sutrumpėjo ligi prancūzų O tai išeina, kad O yra seniausia vandens prošaknis... Vaje! Be to, lenkai savo įniršime, benaikinant visa, kas lietuviškai kvepia žemiau demarklinijos, pamiršo, jog Duna, tai dviejų upių ir vieno miesto vardas Pabaltėje, kur jokių iranėnų niekad nėra buvę. Kalbotyroje, kaip ir geologijoje, dilimo procesas neapgręžiamas. Iš aštraus akmenėlio skeveldros per šimtus tūkstančių metų pasidaro apvalas žvyro rutulėlis. Iš *Vandonės gali pasidaryti Unduna, iš jos vėl Duna, bet niekad atvirkščiai!

Todėl mūsų motinėlė, siųsdama dukružę į Dunojų, nė sapnuote nesapnavo jos siųsti pas iranėnus. To dar tetrūko!

Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com ir Aldas M.

» Sugrįžti į pradžią