Trumpa L. Palmaičio knygos - "Eurazija valdžios skandalų veidrodyje: A. Dugino doktrina", Vilnius, Ciklonas 2000 - apžvalga.

Nei višta, nei paukštis » Sugrįžti į pradžią

Prisimenu 1993 metais lankęsis Rusijoje. Kadangi negalėjau išvykti tą pačią dieną, turėjau sugaišti kelias brangias valandas eilėse, kad mano atvykimas, tikslai ir apsistojimo vieta būtų užregistruoti. Su nuostaba sužinojau, kad šie sunkumai dėl to, kad Lietuva (kad ir „artimajame užsienyje”) esanti „kapitalistinė”, vadinas, šalys vis tebeskirstomos į kapitalistines („blogas”) ir socialistines („geras”). Paklausiau pareigūnės, ar Rusija „socialistinė”? Pareigūnė giliai įsižeidė: „Rusija nei socialistinė, nei kapitalistinė! Rusija yra Rusija!”

Pulkim ant kelių... » Sugrįžti į pradžią

Atsistačiusi nepriklausomybę, pakviesta į NATO ir stojanti į ES Lietuva lyg ir galėtų susitelkti ties savo kultūros plėtra ir gerbūvio augimu. Čia iš tikrųjų reikia atlikti daug užduočių, nes „laukinis kapitalizmas” neleidžia atsikvėpti tūkstančiams žmonių, kuriuos slegia skurdo ir nevilties našta. Dėl sunkios situacijos daugelis negailestingai smerkia įvykusias permainas, nenorėdami suvokti, kad juos nuskurdino ne vien netikėtai užklupusi rinka, bet ir savų tautiečių gobšumas bei korupcija. Ar bet kuris lietuvis tautietis nėra tas pats lietuvis kaip ir lietuvis nuskurdėlis? Paklauskite savęs: jei patektumėt valdžion, ar sugebėtumėt atsispirti gerbūvio pagundai? Antra vertus, negi visi žmonės tokie vienodai pagedę, nesugebantys mąstyti toliau savo kišenės, kad jų gyvenimą pajėgi sutvarkyti tik geležinė diktatūra?

Pažiūrėkime, kas vadovauja dabartinei Lietuvai – ar „bajorai”, ar išeiviai iš liaudies? Tiesa, nemaža jų dalis – buvę sovietiniai nomenklatūrininkai, bet toli gražu ne visi. O juk nuo sovietmečio tepraėjo vos daugiau nei dešimt metų. Jei viskuo kalta tik rinka, kodėl šiek tiek geriau sekasi estams1? Kas yra patriotizmas: malimas liežuviu ar kasdienis darbas savo šalies labui visuose lygmenyse?

Lygindami visas tris postkomunistines Baltijos šalis, pastebėsime, kokį svarbų vaidmenį vaidina kultūros tradicija. Lietuviai nuo 1795 metų susidūrė su rytietišku gaivalu ir alkoholizmu, negalėdami tam priešpastatyti jokios alternatyvos. Juk iki tol Lietuva ilgai išbuvo savivaliaujančios sulenkėjusios bajorijos netvarkoje. Latviai ir estai, nors praeityje ir neturėjo valstybingumo, prieš patekdami į Rusijos sudėtį jau buvo patekę į griežtą vokiečių baronų drausmę, perėmę individualistinį protestantizmo pradą, reikalaujantį asmeninės atsakomybės, įpročio patiems rūpintis savo ateitimi, nelaukiant iš aukščiau (suprantama, ne tiek iš Dievo, kiek iš ponų) jokios malonės, prieš kurią reikia „visiems pulti ant kelių”. „Mužikėlis” Antanas Strazdas – grynai lietuviška figūra, neįmanoma nei latvių, nei estų tradicijoje, kurioje „mužikėlis” niekad nebūtų tapęs jokiu idealu. Užtat toks idealas visai artimas rusų mentalitetui, o „puolimas ant kelių” prieš vyskupą yra iki šios dienos išlikusi gyva rusų stačiatikių tradicija. Vakariečiai pamiršo, ką reiškia azijatiškai „pulti ant kelių” jau nuo pat protestantizmo atsiradimo, kuris, be abejo, įtakojo ir katalikų mąstymą. Didžioji prancūzų revoliucija galutinai išgairino iš atminties bet kokius „puolimo ant kelių” pėdsakus. Kitaip buvo Lietuvos-Lenkijos valstybėje, kuri neįstengė dvasiškai išsilaisvinti dėl vidaus netvarkos, trukdžiusios susidoroti su kaimynų agresija, o kartais (Vazų atvejis) ją ir provokavusios. Lietuvos rusinimo pradžia – ne 1795 metai, bet caro Aleksėjaus Michailovičiaus bei kazokų įsiveržimas, kurio pasėkmės taip ir liko neišgydytos, o Valdovų Rūmai atstatomi tik šiandien! Latviai ir estai nepatyrė tokių dramatinių sukrėtimų, bet tyliai mokėsi vokiškos drausmės baronų globojami ir brandindami savo būsimąjį valstybingumą (skirtingai nuo Prūsijos, Estijos ir Latvijos žemvaldžiai vokiečiai neturėjo savų kolonistų, todėl skyrė kūrybines jėgas nacionaliniam estų ir latvių švietimui). Estijai ir Latvijai įėjus į Rusijos sudėtį, jų vidaus gyvenimas beveik nepasikeitė, baronų valdžia ir net daugybė įstatymų išliko.

Tiesa, protestantai latviai (beje, ne visi jie protestantai) – silpniausia Baltijos grandis, bet tuo kalti ne jie patys, bet didžiulis sovietinis kolonizavimas SSSR sudėtyje. Nenatūralizuodami milžiniškos masės sovietinių ateivių, latviai rizikuoja būti apkaltinti „mažumų” diskriminacija ir neatitikti ES standartų. O juos natūralizuodami, jie rizikuoja arba sukurti dvi skirtingas latviakalbes tautas, arba vieną tautą, bet jau su visai kitokia, nelatviška tradicija, pasiduoti neatsakingumui, korupcijai ir alkoholizmui, t.y. visam tam, kas, deja, būdinga Lietuvai, bet nėra baltiška.

Nei Rytai, nei Vakarai... » Sugrįžti į pradžią

Dabartinės Lietuvos kritikai dažniausia būna dviejų rūšių. Vieni, kaip minėta, viskuo kaltina permainas, įskaitant ir pačią nepriklausomybę. Tai visiškai dekultūrizuotas arba asocialus sluoksnis, tebegyvenantis pigios dešros ir degtinės sovietine nostalgija. Kadangi jie yra pensijinio ar beveik pensijinio amžiaus, jų negalima per griežtai smerkti, juolab, kad rimtai pasvarsčius, jokių gerų perspektyvų jie iš tiesų neturi. Deja, jų mąstymas, sunkus gyvenimas negali neatsiliepti jų vaikams, kuriuos lengvai pagauna kitokia populiari kritinė ideologija.

Tai kita, daug platesnė kritikų rūšis. Jiems Lietuva yra vertybė, kurios galima netekti, pasiduodant svetimųjų įtakai. Šioje pusėje irgi nepatenkinti, dažniausia nuskurdinti žmonės, bet jie laikosi tradicinio maironiško arba kuriamojo pseudo-pagoniško romantizmo. Politiškai jie dažniausia tautiniai socialistai.

Abidvi grupes vienija tai, kad ieškodami atsakymo į klausimą „Kodėl mums blogai”, šie žmonės nemato priežasties savyje, t.y. šimtametėje „rytėjimo” tradicijoje. Maža to, akivaizdžius nevakarietiškus dabartinio lietuvio bruožus jie suvokia natūraliais, prigimtiniais. Šiuo pagrindu antroji grupė susikuria Lietuvos kaip „nei Rytų, nei Vakarų” mitą.

Šio mito ideologinis pamatas – „ariška” (deja, naudojamas šis nacių išpopuliarintas neadekvatus terminas, nes istoriniai arijai – vien tik senovinės indų ir iranėnų gentys) iš Rytų atsikėlusių baltų kilmė. Europoje baltai ilgiausiai išlaikė senovinę pagonišką „arijų” kultūrą, nesusiliejo nei su racionalistiniais Vakarais, nei su pravoslaviškais ir islamiškais Rytais. Lietuviai esą gryniausi baltai senovės „arijų” palikuonys2, turintys savo nepakartojamą kelią, kuris nesuderinamas su integracija į Vakarus. Lietuva turinti išlikti visiškai nepriklausoma, atkurdama ir išsaugodama savo grynąją baltų kultūrą.

”Nei Rytų, nei Vakarų” mitas neatlaiko nei teorinės3, nei praktinės4 kritikos. Šiuo atveju įdomi ne mito kritika, bet jo kilmė ir ryšiai, kam jis iš tikrųjų yra naudingas, kurioms politinėms jėgoms tarnauja.

”Nei Rytų, nei Vakarų” mitas kuriamas atneštinio, Lietuvoje prigijusio rusiško mentaliteto ir yra niekas kita, kaip rusiškos eurazinės koncepcijos lietuviška interpretacija. Pažymėtina, kad smerkdami Vakarus, šio mito šalininkai retai kada bekritikuoja Rytus. Pastaroji kritika dažniausiai susijusi tik su akivaizdžiai žiauriomis arba groteskinėmis sovietinės praeities formomis, taigi būna antisovietinė politinė, bet ne ekonominė kultūrinė. Apie Rusiją dažnai sakoma, kad ji jau „pasikeitusi”, „demokratinė”, „nebepavojinga”. Visiškai nutylima dabartinė rusiško kapitalo invazija ir įsigalėjimas Lietuvoje. Matydami pavojų ištirpti Vakaruose, šie kritikai nebemato pavojaus iš Rytų. Pabrėždami lietuvių būdo skirtingumą nuo „supuvusio” vakarietiško, jie beveik nemini šio būdo skirtingumo nuo rusiško (juolab, kad tokio skirtingumo beveik ir nebeliko).

Iš tikrųjų „nei Rytai, nei Vakarai” yra būtent Rusija. Žalgirio mūšis sustabdė Vakarų civilizacijos plitimą į Rytus5. LDK išgelbėjo Rusiją. Be LDK ji turbūt iš viso nebūtų istoriškai susiklosčiusi, būtų tapusi iš pradžių mongolų6, po to – Vakarų „perdalyta teritorija”. Bet ji atsirado tokia, kokia yra, nepriėmusi Vakarų civilizacijos, išplitusi į Rytus, bet nepriėmusi nei islamiškos, nei budistinės Rytų civilizacijos. Ji liko vienintelė surusintos bizantinės kultūros palikuonė („Trečioji Roma”). Tiesa, daugiau kaip 200 metų ją iš vidaus varžė finougrų žemėje įkurta vakarietiška Sank-Peterburgo metropolija. Tačiau pastaroji nesugebėjo Rusijos suvakarietinti ir buvo rusų nušluota (kartu su žemės autochtonais) po 1917 m. bolševikinio perversmo7.

Todėl abejotina, ar šio giganto pašonėje kuri nors kita (maža) kultūra galėtų rimtai pretenduoti savo ruožtu būti „nei Rytais, nei Vakarais”. Jei tai įmanoma, kyla klausimas, kuo vieni „nei Rytai, nei Vakarai” iš esmės skirtųsi nuo kitų „nei Rytų, nei Vakarų”?

Šitokio atsakymo lietuviško mito šalininkai nepateikia, todėl kyla įtarimas, ar tik galų gale nebus taip, kad niekuo ir nesiskiria. Beje, Lietuvoje pagarsėjęs rusų mąstytojas Levas Karsavinas buvo vienas iš rusiško eurazinio mito kūrėjų.

Toliau bus dėstoma rusiško eurazinio mito raida, taigi skaitytojas nesunkiai atpažins Lietuvoje tam tikrų „patriotų” platinamų klišių autentišką pirmavaizdį.

Eurazinis mitas, ideologija ir euraziniai sąjūdžiai » Sugrįžti į pradžią

Eurazinio mito ištakos – vakarietiška antiliberalistinė socialistinė reakcija į kapitalizmo įsigalėjimą, rytietiškas krikščioniškas gnosticizmas ir XIX a. pabaigos teosofija, Hermano Wirth’o „Hiperborėjiška teorija” bei su ja susijęs rasizmas. Šios ištakos iš dalies persipina su fašizmo, vokiško nacional-socializmo bei rusiško bolševizmo (kurie savo ruožtu giminingi) ištakomis.

Eurazinis mitas – pirmosios rusų emigracijos iš Sovietijos produktas. Jo kūrėjai – įvairaus plauko mokslininkai (daugiausia humanitarai) ir teologai, o jų vadas – žymus kalbininkas, Prahos lingvistinio būrelio steigėjas Nikolajus Trubeckojus (1890–1938). Jam priklauso programinis posakis „Turime priprasti prie minties, kad romanų-germanų pasaulis su jo kultūra yra pikčiausias mūsų priešas”. Anų pirmųjų („klasikinių”) euraziečių svajonė – „nuversti Europos jungą”8.

Nesunku suprasti, kad eurazinio mito atsiradimas Rusijoje – ten dar XIX a. viduryje susiformavusių idėjų tąsa. Jas labiausiai išplėtojo rusiškos slavofilijos pradininkas Aleksėjus Chomiakovas (1804–1860), teigęs, kad rusai atstovauja unikaliai kultūrai, kurią reikia ginti nuo Vakarų bei pastarųjų progreso atnešamų ydų, ypač – nuo liberalizmo.

Mat XIX a. – Sankt-Peterburgo metropolinės valdžios ir jo vakarietiškos kultūros suklestėjimas. Atsiradusi vesternizuoto caro Petro Romanovo valios aktu, ši metropolija pajungė sau visą Rusiją su jos sostine Maskva (vidinis kolonizavimas), sugriovė amorfinę azijatišką (paveldėtą iš Aukso Ordos) senosios rusų valstybės struktūrą, panaikino pravoslavišką valdžios mitologiją su patriarcho institucija, įvedė vokiško tipo valdymą, karybą ir švietimą, t.y. sukūrė sąlygas, kuriomis per amžius nieko bendra su Vakarais neturėjusi valstietiška rusų tauta (antropologinis slavų, finougrų ir tiurkų junginys be aiškios dominantės) buvo verčiama europėti prieš savo valią. Todėl slavofilijos plitimas iš tikrųjų buvo ne tiek reakcija į Vakarų Europos „pavojus”, kiek į realų savo metropolijos jungą. Pagaliau apie XX a. pradžią, kai industrializacija bei darbo jėgos poreikis ėmė smarkiai rusifikuoti metropoliją, o du paskutinieji Romanovai (tiksliau – Gottorpai-Romanovai) pasuko nuo vakarietiškos orientacijos prie titulinės imperijos tautos, rusų slavofilai ima kategoriškai neigti Vakarus ir reikalauti visiškos izoliacijos nuo Vakarų. 1914 m. Vokietijai paskelbtas karas buvo natūralus slavofiliškos ideologijos padarinys ir reiškė metropolijos pralaimėjimą. Todėl bolševizmo atėjimas 1917 m. neturi būti traktuojamas kaip kažkokių piktų jėgų (mitinių „Siono išminčių”) inspiruota raida – tai buvo dėsningas pralaimėjusios metropolijos nuvertimas bei ikiromanoviškos mesijinės rusų mitologijos atstatymas.

Ši mitologija susifirmavo pravoslaviškuose bažnytiniuose sluoksniuose dar nuo 1453 m., kai stačiatikybės lopšys Konstantinopolis („Antroji Roma”) teko turkams. Kadangi katalikai buvo laikomi nupuolusiais bei atkritusiais nuo Kristaus mokslo, Konstantinopolio vaidmenį perėmusi Maskva („Trečioji Roma”) ėmė skelbti rusų stačiatikybę vienintele išganymo tiesa, o tiesą, savaime aišku, reikia platinti visame pasaulyje. Nėra ko stebėtis, kad remdamiesi šia tradicija, bolševikai paskelbė pasaulinę revoliuciją, o komunizmą pavadino „šviesia visos žmonijos ateitimi”. Tai rodo, kad nuo pat XV a. iki dabarties rusų tauta gyvavo mitų erdvėje.

Tai, kad rusų bolševizmas oficialiai atsisakė nuo stačiatikybės ir pasirinko ateizmą, aiškintina pirmiausia valdžiai pajungtos cerkvės nepopuliarumu rusų tautoje tiek pirmosios 1905 m. revoliucijos, tiek pasaulinio karo sunkumų metu. Juk mitologija skatina stabmeldystę, bet ne dorovinį pasitikėjimą Dievu (plg. rusų posakį „Dievu pasitikėk, bet pats nežiopsok!”). Dauguma rusų lengvai pakeitė vieną stabą kitu ir tiek. Be abejo, prisidėjo ir karo žiaurumas, paskatinęs kraugerišką norą keršyti įsivaizduojamiems ir tikriems engėjams, o tai nesiderina su Evangelijos mokymu. Antra vertus, tradicinio mesianizmo pakeitimas bolševikiniu labai pravertė valdant visą imperiją su daugybe skirtingų tikėjimų. Dabar jas visas atstojo viena valstybinė ideologija. Pažymėtina, kad ši ideologija išlaikė daugelį įprastų pravoslaviškų normų (pvz., komunistinio Manifesto siūlymas įkurti „bendrų žmonų” instituciją neprigijo, nesantuokiniai ryšiai buvo netoleruojami). Tą ideologiją dabartiniai ir pirmieji eurazininkai teisingai vadina ideokratine, atlikusia sakralinį vaidmenį9.

Minėtas universalus ideokratinės ideologijos vaidmuo ir buvo eurazinis, t.y. suvienijęs tiek pravoslaviškos, tiek islamiškos, judėjiškos ar budistinės kilmės Rusijos bolševikus. Antra vertus, apie N.Trubeckojų susitelkę emigrantai atstovavo būtent pravoslaviškai slavofilijai, todėl jų sukurtas eurazinis mitas nebuvo ateistinis.

Pagrindinė šio mito idėja – rusų negalima laikyti nei europiečiais, nei azijiečiais. Tai ypatinga civilizacija, perėmusi techninę Vakarų pažangą, bet dvasia artimesnė Rytams10.

Kita esminė mito idėja – Vakarų (Trubeckojaus – „romanų-germanų”) civilizacija yra visos žmonijos priešas. Ši civilizacija kilusi iš sekuliarizuotos krikščionybės, kuri nuo protestantizmo atsiradimo, katalikybei padedant, kūrė konkurencija grindžiamą, klasta ir jėga pasaulio tautoms primetamą individualistinę, egoistinę, technokratinę materialinių vertybių sistemą, švietėjų laikotarpiu atvirai kovojusią prieš Dievą11.

Trečia esminė eurazinio mito idėja – tautų raida turi būti suvokiama ne vien laike, bet ir erdvėje. Turima galvoje gamtovaizdžio ir klimato poveikis tautos būdui, o tai neva lemia ir tautoraidos formų gausą. Istorijoje nesą jokių universalių, visoms tautoms neišvengiamų tapačių raidos pakopų12.

Pastaroji idėja susijusi su eile kitų, pvz., demokratijos svetimumo Rusijai: kadangi rusų tauta esanti unikali, tai ir jos raida unikali, kitų tautų modeliai jai netinka. Vietoj demokratijos eurazininkai siūlo demotiją – tautos dalyvavimą valdyme, kuris gali (suprask – turi) būti ir autokratinis. Valdžia tačiau yra ideokratinė, t.y. pajungta pagrindinei sakralizuotai idėjai (kuriai pajungiama politika, ekonomika, visuomenės santvarka) ir remiasi eurazine atranka. Pasataroji numato kolektyvinę, bet ne asmeninę, atsakomybę, asmenybės nuvertinimą pajungiant jos interesus tautos interesams, nesavanaudiškumą, ištvermę, asketizmą, visišką paklusnumą viršininkams (visa tai imama iš Čingischano įstatymų)13.

Pagaliau savo nacionalinę istoriją eurazininkai suvokia dialektiškai, brėždami dvi tarp savęs kovojančias linijas14 nuo stačiatikybės skilimo, kai atsirado sentikiai, iki vesternizuoto Sankt-Peterburgo15 ir jį nuvertusio bolševizmo, už kurio stovėjusi tikroji eurazinė rusų idėja16. Pastarasis teiginys tik rodo, kad eurazininkams tautiškumas svarbesnis už krikščionybę, t.y. už tai, ką turėtų skelbti jų liaupsinama stačiatikybė. Išeina, kad stačiatikybė tik priedanga šovinistinėms rasistinėms užmačioms, jų tarnaitė.

Eurazininkų rasizmas remiasi hitlerininkų gerbta Hermano Wirth’o hiperborėjiška teorija, kuri tačiau pataisyta rusams, įvedant „turaniškąjį faktorių”, t.y. tiurkišką papildymą prie slaviško17. Vėliau (mūsų dienomis) ir šį rasizmą bandoma pertaisyti bolševikiškai, t.y. priešpastatant už teisingumą kovojančiąją rasę (kurią sudaro iš esmės euraziečiai) atlantinei engėjų rasei. Suprantama, abidvi rasės turės ir priešiškų (kitai rasei tarnaujančių) „elementų”. Ką su tokiais reikia daryti, rodo nesena bolševizmo ir nacizmo praktika.

Pirmieji eurazininkai, kaip ir dera, suskilo, o nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios jų balso nebesigirdėjo. Šių idėjų atgimimas susijęs su kitimais pačioje sovietinėje rusų sistemoje, „varžtų atleidimu”, idėjų krize prieš sistemos griuvimą ir po jo.

Tolesnį indėlį į eurazinių idėjų raidą įdėjo istorikas ir etnologas Levas Gumiliovas septintajame – devintajame dešimtmečiuose. Jis yra etnosų gimimo ir senėjimo teorijos autorius, įvedęs etninio pasionariškumo terminą, kuriuo jis papildė eurazininkų koncepciją. Etnosas, anot Gumiliovo, yra gamtos darinys, kurį veikia kosminiai faktoriai. Iš kosmoso ateinantys energiniai impulsai sukelia etnoso superaktyvumą, kuris baigiasi etnoso mutacija. Atsiranda pasionarų – asmenų, kuriančių naujus etnosus ir kultūras18. Deja, šie samprotavimai tėra tik neįrodomi Gumiliovo stebėjimų apibendrinimai, kurie remiasi svajinga vaizduote, bet neturi verifikuojamo pagrindimo. Todėl dabartinė etnologija nelaiko Gumiliovo teorijos moksline, abejoja net ir paties termino „etnosas” moksliškumu. Bent jau atmeta biologinį etnoso kaip gamtos darinio apibrėžimą.

Sovietinės sistemos griuvimas sukėlė galingą įvairių jėgų reakciją, pradedant nuo sustabarėjusių komunistų ir baigiant jų priešininkais ultra-patriotais, kurie negalėjo susitaikyti su rusų supervalstybės praradimu svajodami apie nekomunistinę supervalstybę. Iš šių daugialypių grupių ėmė formuotis nacionaliniai patriotiniai sąjūdžiai, rengę eisenas su raudonomis vėliavomis, Stalino portretais ir stačiatikių ikonomis. Tuo metu ir atgimsta eurazinis sąjūdis iš vienos pusės kaip priešprieša tiek komunistinei ideologijai, tiek ksenofobiškam nacional-šovinizmui, iš kitos pusės – kaip juos vienijantis ir suvedantis į bendrą eiseną centras. Neo-eurazininkai vadinami „dirvininkais”, почвенники – senas terminas, kurį remia ir Vokietijos nacių raktiniai žodžiai Blut und Boden ‘kraujas ir dirva’. Neo-eurazininkai siekia įtraukti į savo sąjūdį visas istorines Rusų imperijos tautas ir religijas. Be abejo, bolševikinio proletariato-„hegemono” vaidmenį šioje koncepcijoje atitinka Dievą savyje turinčios („nešiojančios” богоносный) – vadinas, savaime šventos, visada ieškojusios ir tebeieškančios tik tiesos, t.y. „socialinio teisingumo” (plg. bolševikinį klasinį tiesos suvokimą) – rusų tautos vaidmuo. Neabejotinas šio sąjūdžio tikslas – jei ne sukurti orvelišką pasaulinę supergalybę, tai bent atkurti Leninio ir Trockio pasionarišką fanatinę valstybę bei jos „pasaulinės revoliucijos” idėją, tik ne po bolševikine, bet po daug tobulesne eurazine iškaba. Mesijinė idėja bus išlaikyta: rusų tauta turėsianti išlaisvinti pasaulį nuo Amerikos imperializmo (tikimasi pasinaudoti antiglobalistiniais sąjūdžiais ir jiems vadovauti). Be abejo, ši koncepcija atitinka rusų mentalitetą, ji yra rusams patrauklesnė negu paprastas komunistinio SSSR atstatymas ir įprastesnė negu grynai rusiškos, atvirai ksenofobinės fašistinės valstybės sukūrimas arba jau pamirštos monarchijos grąžinimas. Neo-eurazinis sąjūdis atgimė Rusijoje reikalingu momentu „nacionalinės idėjos” paieškų metu ir su visa savo populistine retorika tiks tiems dešimtims milijonų nuskurdėlių, kurie iki šiol nepajuto jokios naudos iš liberalių pokomunistinių reformų.

Daugiausia šioje srityje yra nuveikęs neo-eurazininkų sąjūdžio vadas Aleksandras Duginas19.

Neo-eurazininkai rėmė savo atgimimą pirmiausia tradicionalistine filosofija, iškeliančia senų paprotinių vertybių primatą prieš bet kurias naujoves, neigiančia pažangą ir jos dėsningumus, istorijoje matančia ciklinių pasikartojimų ratą, t.y. iš esmės pagoniška. Toliau A.Duginas perima Vakarų geopolitikų20 idėją dėl amžinos priešpriešos tarp sausumos (herojiškos „natūralios” ideokratinės) ir jūros („nenatūralios” prekybinės) civilizacijų (Roma–Kartagina, Sparta–Atėnai, Anglija–Vokietija). Iš čia, jo nuomone, istorinė jūrinių Anglijos ir Prancūzijos valstybių vadovaujamų Vakarų priešprieša eurazinei Rusijai. Vadinas, mūsų laikais tai bus JAV vadovaujamų Vakarų priešprieša Eurazijai, kuriai turės vadovauti Rusija. A.Duginas suprato, kad ideokratijai reikalingas Priešas kaip vienijantis elementas (plg. kapitalistų ir žydų sąvokas atitinkamai bolševikų ir nacių ideokratijose)21. Šio priešo vaidmeniui idealiai tinka rusams nuo seno priešu vaizduojamos JAV. Pastarosioms A.Duginas taiko romėnų šūkį „Kartagina turi būti sunaikinta!”. Taigi, lyginant su nusivylusiu, tėvynės netekusiu N.Trubeckojumi, „krikščionis” A.Duginas daug toliau pažengė žmonių neapykantos linkme. Šūkį „Kartagina turi būti sunaikinta!” reikia nagrinėti tiek jo pirminės istorijos požiūriu (žiaurus beveik visų kartaginiečių fizinis išnaikinimas, išlikusiųjų pavertimas vergais), tiek XX a. tautinių neapykantų ir genocidų kontekste. Apie tai, kad JAV turinčios būti sunaikintos (o ne šiaip pertvarkytos komunistinės revoliucijos pagalba), nedrįso kalbėti net sovietiniai ideologai.

1992–1993 m. A.Duginas inicijuoja žurnalo „Elementai. Eurazinė apžvalga” leidybą, geopolitikos ir eurazinės ideologijos dėstymą aukštosiose mokyklose. Apie savo solidarumą su neo-euraziniu sąjūdžiu pareiškia tokios odiozinės figūros kaip Ruslanas Chasbulatovas ir Sergėjus Baburinas. Iki 1998 m. A.Duginas publikuoja pamatinius neo-eurazinio sąjūdžio ideologijos darbus, 1996 m. atidarydamas interneto svetainę www.arctogaia.com.

Kazachijoje A.Dugino idėjas perėmė prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, sujungęs jas su pantiurkizmo idėjomis. Astane ta proga atidaromas L.Gumiliovo universitetas.

Neo-eurazininkams parėmus Jevgenijų Primakovą, 1998 m. A.Duginas pakviečiamas į Dūmą pirmininko Genadijaus Selezniovo patarėju. Tuo metu A.Duginas inicijuoja periodinį leidinį įsidėmėtinu pavadinimu „Eurazijos įsiveržimas” ir išeina į radiją (programa nemažiau įsidėmėtinu pavadinimu „Finis mundi”, t.y. ‘pasaulio pabaiga’), ištisus metus po valandą kas savaitę skelbia eurazinės geopolitikos idėjas per stotį „Laisvoji Rusija”.

2001 m. A.Duginas išleidžia savo pagrindinį teorinį dvitomį „Rusų dalykas”.

Jau tik paviršutiniškai čia išdėstytų veiklos principų mūsų dienos Vokietijoje būtų užtekę tam, kad žmogus būtų patrauktas atsakomybėn už ekstremizmo ir neapykantos propagavimą. Kitaip yra Rusijoje.

Neo-eurazininkams parėmus Vladimiro Putino paskyrimą einančiu premjero pareigas, 2001 m. pastarasis kartu su „Muitų Sąjungos” vadovais Biškeke paskelbia sukuriant Eurazijos Ekonominę Sandraugą (Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Tadžikistanas, Kirgizija, Armėnija), o Brunėjuje pareiškia, kad Rusija esanti eurazinė valstybė.

Tų pačių metų balandyje Maskvoje įkuriamas Visos Rusijos Visuomeninis Politinis Sąjūdis EURAZIJA, kuris nuo gegužės ima leisti laikraštį „Eurazinė apžvalga”. Sąjūdis skelbia palaikantis prezidentą V.Putiną, steigia savo skyrius daugelyje Rusijos regionų. Tai rodo, kad eurazinė koncepcija pakankamai populiari ir rimtai remiama.

2002 m. gegužės 30 d. Šv. Daniilo vienuolyne (!) šis sąjūdis reorganizuojamas į politinę partiją su A.Duginu priešakyje22.

Rusiška eurazinė koncepcija sėkmingai žengia ir už Rusijos ribų. Eurazijos partija vargu ar praleis progą pasinaudoti iš esmės euraziniu Tarptautiniu Pramonininkų ir Verslininkų Kongresu (prezidentas – Arkadijus Volskis), į kurį 2000 m. įstojo ir Lietuva. Kongrese aktyviai dalyvauja Vidurinės Azijos ir Kinijos šalių verslo atstovai, taip pat Centrinės Europos (įskaitant Lenkiją) verslininkai, kurie išlaikė komunistinių laikų ryšius su Rusija.

Galima įtarti, kad eurazinė doktrina bus priimtina ir tam tikriems katalikų bažnyčios vadovams, ypač – pokomunistinėse šalyse (plg. antivakarietišką „Radiją Mariją” Lenkijoje), susirūpinusiems pragmatinio vakarietiško materializmo plitimu.

2003 m. Maskvoje įkuriama Žydų euroazijinė sąjunga, į kurią įėjo Kinijos, Japonijos, kai kurių Centrinės Europos šalių atstovai. Ši sąjunga pirmiausia pretenduoja kalbėti aškenaziškų žydų ir galbūt tik chasidų vardu, atskirdama juos nuo tradicinės sionistinės ideologijos (prisiminkime sovietinį žydišką „Antisionistinį komitetą”), t.y. nuo Izraelio kaip visų žydų tėvynės.

Pagaliau 2003 m. spalio 20 d. Maskvoje įvyko Tarptautinio Eurazijos Sąjūdžio (TES) steigiamasis suvažiavimas, kuriame dalyvavo 22 „artimojo ir tolimojo” užsienio šalių bei 20 Rusijos regionų atstovai23. Sąjūdžiui vadovauja Eurazinis Komitetas (pirmininkas – A.Duginas), Aukščiausioji Taryba ir Kontrolės Komisija. Delegatai kreipėsi į Rusijos prezidentą Vl. Putiną bei Kazachijos prezidentą N.Nazarbajevą prašydami juos tapti TES Aukščiausiosios Tarybos (AT) bendrapirmininkiais. Tarp AT narių yra Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas V. Kaliužnas, RF Tarybos Tarptautinės politikos komiteto pirmininkas M. Margelovas, RF Teisingumo ministerijos Politinių partijų ir visuomeninių sąjūdžių komiteto pirmininkas A. Žafiarovas, RF vyriausiasis muftijus T.Tadžuddinas.

Netiesiogiai A.Dugino įtaka įžiūrima V.Putino antiliberalinėje politikoje, kai stambūs pramoninkai ir verslininkai areštuojami, jiems sufabrikuojamos bylos (Michailas Chodorkovskis), verčiami bėgti iš Rusijos (Borisas Berezovskis, Julijus Dubovas kt.). Norima pajungti stambesnę gamybą valstybei, kuriami pramonės nacionalizacijos projektai. Tai visiškai atitinka neo-bolševikinę eurazinės ideologijos esmę.

Tai, kad Rusijos Federacijos Generalinio Štabo Karo Akademija rekomendavo A.Dugino „Geopolitiką” kaip vadovėlį, o Rusijos Dūmos Gynybos komiteto pirmininkas Andrejus Nikolajevas viešai pavadino euroazijinę koncepciją Rusijos raidos būtinybe ir prielaida, rodo, kad ši koncepcija jau priimama kaip oficiali Rusijos ideologija.

Šiuo metu neo-euroazijines imperialistines Rusijos idėjas jau propaguoja ir už Rusijos ribų esančios interneto svetainės (viena jų – Lietuvoje):

http://utenti.lycos.it/ArchivEurasia/index.html (italų kalba)

http://www.paris-berlin-moscou.org/ (prancūzų kalba)

http://geocities.com/eurasia_uk/ (anglų kalba)

http://www.newdawnmagazine.com.au/ (austrų)

http://endkampf.tripod.com/home01.html (bulgarų)

http://www.asslimes.com/ (italų associazione culturale LIMES)

http://members.tripod.com/~NIE_MONTHLY/nie.htm (NIE, bulgarų)

http://www.eurasischesmagazin.de/ (Vokietija)

http://www.algonet.se/~durrani/traditio.htm (vedija)

http://avigdor-eskin.com/ (Izraelis)

http://www.cc.jyu.fi/~aphamala/pe/index.htm (Suomija)

http://www.eurazija.lt/ (Lietuva)

Ką gi, tikras „Kominternas”! Neverta abejoti – remiamas spectarnybų pagal seną sovietinę tradiciją.

Kuo galima paaiškinti eurazinės koncepcijos sėkmę? Rusijoje ji užpildo „ideologinį vakuumą”, susidariusi po sovietinės sistemos žlugimo. Pripratusi prie ideologinių mitų tauta ieško eilinio universalaus „teisingo mokymo”, mistinio stebuklingo ideologinio rakto, turinčio lengvai ir savaime išspręsti visus realius sunkumus (prisiminkime rusų pasakas apie Jemėlią, gulomis važinėjantį ant stebuklingos krosnies, apie stebuklingą staltiesę, ant kurios savaime atsiranda geriausi valgiai). Šį tą eurazinė koncepcija siūlo ir buvusioms sovietinėms respublikoms (tik ne Lietuvai! – žr. toliau) bei Sovietijos satelitams (išskyrus Lenkiją), pasinaudodama nerimu dėl amerikietiško globalizmo plitimo. A.Duginas neslepia, kad eurazinė koncepcija – alternatyvus globalizmas, priešpastatomas amerikiečių „mondializmui”24.

Viliojantys eurazinio mito kontūrai » Sugrįžti į pradžią

Eurazinės koncepcijos branduolį sudaro vis tas pats senas ideologinis mokymas apie kapitalistinį žmonių išnaudojimą, tik jis yra pakoreguotas geopolitiškai25. Visa blogybė – liberalistinė ideologija, atomizuojanti visuomenę ir suskaldanti žmones į konkuruojančius individus, neturinti gailesčio silpnesniems, tarnaujanti tarptautiniams oligarchų interesams, žlugdanti tautas, jų kultūras, religijas. Ji pagimdo globalizmą, kurį vykdo užkonspiruotos tarptautinės oligarchų vyriausybės vadovaujamos JAV. JAV primeta tautoms savo vertybes (pinigų kultą) ir pop-kultūrą (čia visuomet kažkodėl minima studentus maitinanti MacDonalds’o kompanija), atlieka tarptautinio policininko vaidmenį. JAV yra Eurazijos ir visos žmonijos priešas, kuris turi būti sunaikintas, o žmonija išlaisvinta. Šiai išvadavimo kovai vadovaus rusų tauta = Rusija, žmonijos gelbėtoja, įkūnijanti aukščiausią sakralinę Dieviškąją Tiesą, kuri ateina iš priešistorinio nordiško Vieno Dievo kulto („Hiperborėjiška teorija”) ir visa pilnatve realizuojama stačiatikių cerkvėje – tikroje Paskutiniųjų Dienų Bažnyčioje. Rusija su savo sostine Maskva („Trečiąja Roma”) yra geopolitinė žmonijos istorijos ašis. Ji paveldėjusi geopolitinę Romos, Aleksandro Makedoniečio, Čingischano imperijų misiją26. Rusija ir yra ta galutinė Valstybė, kurioje, pagal Hėgelį, laikų pabaigoje įsikūnys Absoliučioji Idėja27.

Rusija esanti sausumos civilizacija, vienijanti visą Euraziją. Sausumos civilizacijos visada buvo ir tebėra tikrų dvasinių vertybių saugotojos, nesavanaudiškos, herojinės. Jos yra tradicionalistinės, išlaikančios pirminius kultūrinius pradus. Prieš jas visada kovojusios jūros civilizacijos, kurios yra niekingos, prekeiviškos, neturinčios dvasingumo, antitradicionalistinės. Jos – visokių naujovių, griaunančių pradus, išradėjos. Joms dabar vadovaujanti didžiausia ir galingiausia atlantinė civilizacija – JAV. Tačiau JAV jėga tik tariama, ji remiasi gebėjimu manipuliuoti geopolitinėmis realijomis, kolonizuoti sausumos civilizacijų krantus. Dabar ši pinigų civilizacija yra įžengusi į savo krizę ir neišvengiamai žlugsianti28. Kova prieš JAV esą suinteresuotos visos sausumos civilizacijos, nes joms gresiąs povojus būti amerikiečių globalizmo (mondializmo) sunaikintoms. Čia priklauso net ir senosios Europos romanų-germanų kraštai (išskyrus Angliją), kadaise kovoję prieš Rusiją, bet dabar esantys natūralūs jos sąjungininkai. Jūrinės civilizacijos centras galutinai išsikėlė iš Europos į JAV, pasilikęs tik eksteritorinėje Anglijos saloje kaip savo plaukiajančioje bazėje.

Šiaurės pusrutulio civilizacijos sudaro zonas, kurių yra keturos. Iš jų 3 yra sausumos ir tik 1 – jūros. Sausumos zonos – Centrinės Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų. Jūros zona – JAV, Anglija ir (istoriškai) Prancūzija. Centrinės Europos bloko vadovaujanti jėga yra Vokietija, Rusijos – Rusija, Tolimųjų Rytų – Japonija.

Sausumos blokas neįveiks atlantinio mondializmo, jei nesusijungs į Eurazinę Imperiją. Tai nebus rusų imperija, bet rusų tauta vaidins joje svarbiausią vaidmenį. Imperija bus sujungta politiškai, bet jos dalys turės ekonominį savarankiškumą. Kultūrinis tautų gyvenimas nebus varžomas, visos tradicinės religijos bus gerbiamos. Sienos šioje imperijoje bus ne politinės, bet tik etnografinės, atitinkančios istorines tautų ribas.

Šiuo metu poimperiniai rusai neturi savo valstybės, tik „poimperinę legitimaciją”, nes imperiją jie prarado, o atlantistų siūlomas „regioninės valstybės” vaidmuo prieštarauja rusų mesijinei prigimčiai. Ekspansija – natūralus rusų tautos egzistavimo būdas. Perspektyvoje ji dar įmanoma. Šiuo metu rusams nėra reikalo kurti savo valstybės, nes rusų tauta įgyvendins savo organizuojančią misiją Eurazinėje Imperijoje. Tik ateityje, po Didžiosios Pergalės (prieš JAV), kai galbūt kils reikalas Eurazinei Imperijai suskilti į atskiras imperijas valstybes, vėl galės atsirasti ir tikroji rusų valstybė29.

Eurazinė Imperija savo ruožtu pasireikš kaip Didelių Erdvių Konfederacija, į kurią vakaruose įeis Europos Imperija (t.y. Vokietijos vadovaujama Vidurio Europa), Rusijos Imperija centre, Ramiojo Vandenyno Imperija, kuriai vadovaus Jasponija, rytuose, ir Vidurio Azijos Imperija, kuriai vadovaus Iranas, pietuose. Kitai pietų šaliai – Indijai – skirta būti pietiniu Eurazijos forpostu (tai ir visa geopolitinė nauda iš jos, nekalbant apie Indiją kaip dvasinių ariškų pradų šaltinį). Tam, kad visa tai įvyktų, turi būti sukurtos „ašys” Maskva–Berlynas, Maskva–Tokijas, Maskva–Teheranas. Kadangi iraniškas šiitų islamas rasiškai rusams artimesnis, ji reikia naudoti kaip įrankį vykdant panislamišką projektą, jungiantį ir arabų pasaulį. Islamas jau apibrėžęs JAV kaip savo priešą, nes atlantinė civilizacija nesuderinama su religija. Islamo šalių ir Vidurio Europos sąjunga padarys Viduržemio Jūrą Europos ežeru ir užrikrins Eurazinės Imperijos įtaką visame Afrikos kontinente. Rusijos sąjungą su Japonija sustiprins Rusijos sudėtyje esantys, bet rasiškai ir religiškai japonams artimesni kalmukai ir buriatai, Rusijai draugiška Mongolija. Šios konstrukcijos pakraščiuose esančios Prancūzija ir Kinija arba bus atkirstos nuo atlantistų politikos ir taps Eurazinės Imperijos dalimi, arba priešinsis ir tuomet taps geopolitiniais priešais „su visomis pasekmėmis” ir neišvengiama perspektyva tapti tokiu pat „atpirkimo ožiu”, kokiu taps Anglija, kadangi visa Eurazijos politika bus nukreipta prieš atlantinius Anglijos interesus30.

„Sanitarinio kordono” likimas » Sugrįžti į pradžią

Nors ir minėdamas dvasines vertybes bei atmetantis kapitalistinį skaitmeniškumą, A.Duginas, kaip ir būdinga rusams, vertina tautas iš esmės tik pagal skaitlingumą (nepastebėdamas Kinijos, o tai irgi būdinga rusams). Nenuostabu, kad todėl jis beveik neįvardija tautų, gyvenančių pokomunistinėje erdvėje, dažnai išsiversdamas tik su žodžiu „teritorijos” (vien kaip teritorija „Geopolitikos” IV dalyje minima net ir Lenkija). Jam jos yra tik buvusys administraciniai imperijos vienetai, gavę poimperinę legitimaciją, bet nesantys tikros valstybės (jis pažymi, kad pastarųjų valdžia susidaro iš buvusios sovietinės nomenklatūros su natūralia trauka prie buvusio centro). Tie vienetai niekad netapsią tikromis valstybėmis, o jų likimas – arba grįžti prie senojo centro, arba būti pasiglemžtiems kitų stiprių valstybių31.

Mūsų laikais, kai nepaisant dažnų spekuliacijų krikščionybe (Duginas irgi „krikščionis”), visi vertinimai pasidarė atvirai pagoniški, įvardyti samprotavimai teisingi ta prasme, kad silpnesniosios tautos tikrai negalinčios tapti kitus smaugiančiomis atvirai pagoniškomis valstybėmis. Deja, Duginas diferencijuoja ir „mažąsias” tautas pagal tai, kaip jos jam patinka, su visomis „geopolitinėmis” pasekmėmis. Eurazinė Imperija savo viduje garantuosianti visoms sudedamoms dalims (išskyrus Duginui nepatinkančias) kultūrinio „atsiribojimo” teisę (kuri nieko neverta, jei bendroje ekonominėje struktūroje nebus pačios Imperijos užtikrinama ekonomiškai, t.y. palaikoma iš valstybės biudžeto), bet čia kalbama apie tradicinės Rusijos erdvės eurazines kultūras. Religiniais terminais, tos kultūros yra stačiatikiška, islamiška, budistinė ir chasidinė judėjiška (ortodoksinių rabanitų atžvilgiu Duginas yra tradicinis antisemitas32). Katalikai iš karto atmetami kaip kultūra, su kuria rusai nesigiminiavo arba giminiavosi labai sunkiai33. Turint galvoje pirmiausia lenkus, nesunku suprasti, kodėl Duginas piktai atmeta panslavizmą, teigdamas, kad slavai esantys giliai skirtingi (tikrais slavais jis, be abejo, laikytų tik tiurkizuotus rusus bei jų įtakoje ilgai išbuvusius baltarusius ir ne-Vakarų ukrainiečius, bet tai būtų nelogiška rasistiniu požiūriu)34.

Kadangi katalikai ir protestantai dar pirmųjų eurazininkų laikyti Rusijos priešais, suprantamas ir Dugino požiūris į „teritorijas” tarp Rusijos ir Vokietijos kaip į kliūtį vienijant visą Euraziją (t.y. Rusiją ir priešu nebelaikomą Vokietiją, žr. aukščiau). Čia rafinuotas intelektualas Duginas mažai kuo skiriasi nuo prasčioko Žirinovskio. Minėdamas strateginę NATO idėją sudaryti tarp Vakarų ir Rusijos „sanitarinį kordoną” iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos (Dugino terminais – Juodosios jūros – Baltijos federaciją iš Pabaltijo, „Lenkijos teritorijos”, Baltarusijos ir Ukrainos), Duginas teigia, kad pirmiausia Rusijos užduotis – neleisti, kad ši idėja būtų realizuota. Rusijos ar Vokietijos derybos su potencialaus kordono kraštais turinčios būti visada tik trišalės, t.y. dalyvaujant „ir Vokietijai” arba „ir Rusijai”. Rusijos ir Vokietijos vienybe nesuinteresuoti atlantistai buvo visų Rusijos–Vokietijos konfliktų tikrieji rengėjai ir užsakovai, kurie ir įkvėpė tarpinių teritorijų gyventojams „nepriklausomybės” idėjas (galima įtarti, kad Duginas prastai moka istoriją ir nieko negirdėjęs apie LDK). Paskutiniam praeities priešiškumo šešėliui bei Antrojo pasaulinio karo liekanai pašalinti reikia grąžinti Vokietijai buvusią Rytų Prūsiją (atitinkamai Japonijai turi būti grąžinti Kurilai užtikrinant tolesnį eurazinį bendradarbiavimą Ramijojo Vandenyno regione). Suprantama, ir grąžinus Vokietijai Rytų Prūsiją, Kaliningrado srityje turi likti rusų karinės bazės, o mainais už šį gerą gestą Europą turi sutikti su „tam tikrais teritoriniais mainais”, kurie turi būti atlikti ne po Rytų Prūsijos grąžinimo, bet tik tuo pat metu. Šių mainų esmė – prijungti potencialaus „sanitarinio kordono” kraštus prie tų geopolitinių zonų, kurioms jie istoriškai priklauso. Kadangi kalbama apie dalį „Lenkijos teritorijos”, reikia suprasti, kad Lenkija iš naujo turės būti padalyta35.

Nors visa tai rašant, Baltijos šalys dar nebuvo pakviestos į NATO, nekalbant apie referendumus dėl stojimo į ES, geopolitinis strategas Duginas turėjo suvokti įvykių raidą (nebent visas sutartis su „limfatropinėmis” valstybėmis jis pagal nacių ir bolševikų tradicijas laiko niekinėmis) ir bent pamąstyti apie savo autoritetą prieš teigdamas, kad už rusų suniokotą Karaliaučiaus sritį, kurioje dar liksiančios rusų karinės bazės, Vakarai atiduos Rusijai Baltiją ir dalį Lenkijos. Bet per anksti būtų juoktis iš Dugino kliedesių, nes Rusijos tikrovė juoko nesupranta: A.Dugino „Geopolitikos pagrindai”, atskleidžiantys potencialaus „sanitarinio kordono” likimą, recenzuoti ne kieno kito, bet Rusijos Generalinio Štabo Karo Akademijos strategijos katedros ir siūlomi kaip vadovėlis akademijos klausytojams. Kaip geopolitikos vadovėlis ta pati knyga jau vartojama ir universitetinio jaunimo.

Kad ir kiek neapykantos visame šiame kūrinyje išlieta ant „išnaudotojų” ir „atlantistų” galvų, neapykanta lenkams, lietuviams, latviams ir estams yra tokia didžiulė, kad šie „niekingi kliuviniai” paminimi savo vardais vien tik V dalyje – apie Rusijos vidaus (!) geopolitiką. Verti dėmesio A.Dugino argumentai, kuriais jis bando reabilituoti nacių geopolitiką Karlą Haushoferį: girdi, anas buvo rusofilas, o kad Hitleris iškraipęs jo idėjas ir ėmęs ieškoti „gyvybinės erdvės” rusų žemėse – ne Haushoferio kaltė, nes pastarasis visados turėjęs galvoje ne rusų žemes, o tik (!) Baltijos regioną. Pagaliau visai nedviprasmiškai pasakyta V dalyje (sk. 5 „Vakarų grėsmė”, posk. 5.3 „Baltijos Federacija”) jau specialiai apie Lietuvą, kad ji trukdanti „Vidurio Europos konstrukcijai”, o todėl neturinti teisės savarankiškai egzistuoti. Tam tikriems kaimynų ideologams esame daug šlykštesni, negu JAV, tuo tarpu savo pašonėje sparčiai besivystančios milijardinės autoritarinės Kinijos šie „strategai” geopolitiškai neįvertina ir potencialiu priešu nelaiko (beje, prieš porą metų per vieną iš Rusijos viešosios nuomonės apklausų pagrindiniu Rusijos priešu daugelis rusų įvardijo Latviją... Mat valdžios kontroliuojamų masinės informacijos priemonių poveikis mitologizuotam rusų mentalitetui tebėra didžiulis. Prisiminkime, ką sovietmečiu reiškė posakis „parašė laikraštyje!”).

Dugino doktrina Lietuvai » Sugrįžti į pradžią

Nors ir esame A.Dugino nekenčiami (o gal būtent ir dėl šios priežasties), jis vis dėlto teikėsi paskirti Lietuvai kelias „gražias” pastraipas „Geopolitikos” V dalies 5 skyriuje „Vakarų grėsmė”. Šias pastraipas verta pacituoti:

”Rusija turi dvi išeitis. Tai arba karinė Europos okupacija, arba toks europinės erdvės reorganizavimas, kuris padarys šį geopolitinį sektorių patikimu strateginiu Maskvos sąjungininku”36

”Efektyviausias talasokratijos [”jūrinės valdžios” – L.P.] metodas – sukurti „sanitarinį kordoną”, t.y. ruožą iš kelių pasienio valstybių, kurios priešiškos tiek rytiniam, tiek vakariniam kaimynui, bet tiesiogiai susietos su atlantiniu poliu. [...] Akivaizdu, kad ir šiandien susidaro toks „sanitarinis kordonas” iš mažų, įniršusių, istoriškai neatsakingų tautų ir valstybių su maniakinėmis pretenzijomis ir patarnaujamąja priklausomybe nuo talasokratinių Vakarų. [...Jos,] negali integruotis į Europą kaip pilnavertis komponentas, bet visomis išgalėmis atsistumia nuo Maskvos ir Eurazijos. Tai Baltijos tautos (lietuviai, latviai, estai), Lenkija (įskaitant Vakarų Prūsija), Baltarusija (šią idėją joje palaiko lobistinė anti-eurazinė katalikų mažuma), Ukraina (ypač unito-katalikiška Vakarų Ukraina), Vengrija, Rumunija (irgi unitų įtakoje), Čekija ir Slovakija. Beveik visur matome katalikišką Rytų Europos sektorių, kuris tradiciškai priklausė Vakarų įtakos zonai [protestantai Estijoje ir Latvijoje, matyt, tradiciškai priklausė „Maskvos zonai”, o stačiatikiškoje Rumunijoje unitai turi didesnę įtaką nei patys stačiatikiai! – L.P.]. [...] Eurazijos užduotis – kad šis kordonas neegzistuotų. Anos fiktyvios valstybės turi prasmę tik kaip atlantizmo palaikomos strateginės zonos. Jose visur esama faktorių, kurie sieja jas su Eurazija (pvz., stačiatikybė, slaviškos giminystės suvokimas, rusų gyventojų buvimas, istorinis artimumas arba keli komponentai kartu), ir kurie sieja jas su Vakarais (katalikybė, unitų konfesija, etninis kitoniškumas, politinės suvereniteto tradicijos t.t.). Kol šie dariniai yra integraliniai vienetai, jie negali pasirinkti nė vienos iš abiejų orientacijų ir būtent dėl to tampa „sanitariniu kordonu” pilnąja prasme. Integracijai į Rytus priešinasi vieni elementai, integracijai į Vakarus – kiti.

Vienintelis būdas pašalinti „sanitarinį koridorių” – iš esmės perdalyti naujus valstybinius darinius grynai geopolitiniu pagrindu. [...] Jų vietoje sukuriamos federacijos arba kelios valstybės, kurių orientacija bus vienareišmė”37.

”[Suomijos vietoje] sukuriamas karelų-suomių etnoteritorinis junginys su maksimalia kultūrine autonomija, bet su strategine orientacija į eurazinį bloką”.

Toliau A.Duginas dėsto, kad Norvegija, Švedija, Estija (ir Latvija?) įeisiančios į protestantišką-skandinavišką bloką, kuris bus Maskvos ir Berlyno iniciatyva atstatytos Prūsijos–Berlyno geopolitinės vienybės tąsa [matyt, negana Baltijos, reikia dar įgyvendinti nepavykusį „Kvislingo projektą” – L.P.].

”Apie Prūsiją prasideda Baltijos šalių strateginis susijungimas į vieną bloką. Į jį įeina Norvegija, Švedija, Vokietija, Estija, Suomija-Karelija, Danija, galbūt Olandija. Ypatingas statusas deleguojamas Lenkijai, Lietuvai ir Latvijai. Būtina sąlyga – visų šalių išėjimas iš NATO bei demilitarizuotos zonos Baltijoje sukūrimas. Perspektyvoje strateginė kontrolė pereina euraziniam gynybiniam kompleksui”.

Nelabai suprantama, ar čia turima galvoje, kad „eurazinis gynybinis kompleksas”, t.y. Rusija, kontroliuos (valdys) ir Vokietiją.

”Vienintelis silpnas elementas šioje sistemoje – Lenkija ir Lietuva, kuriose vyraujanti konfesija yra katalikų. [...] Reikia pripažinti, kad ši problema [! – L.P.] visai neturi pozityvaus sprendimo, nes ji formuluojama taip: arba lenkų–lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtimi pro-eurazijinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaidyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje [будет расчленено и задавлено в зародыше – vaikiška viso šio poskyrio logika čia galutinai sutrinka, nes autorius, užsirydamas iš malonumo, ima grožėtis savo kraugeriška kalba, matyt, įsivaizduodamas siaubą, kurį ji turėsianti sukelti: jos fragmentai bus integruoti, bet pati bus suskaidyta! – L.P.].

Todėl pagrindiniu Eurazijos partneriu Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, reikalaujančios nekatalikiškos šių šalių orientacijos, pasaulietinės „socialdemokratijos” šalininkai, „neo-pagonys”, „etnocentristai” [Mes – nei Rytai, nei Vakarai! – L.P.], protestantų ir stačiatikių etniniai sluoksniai, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa santykiuose tarp lenkų ir lietuvių yra labai vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir, kiek įmanoma, aštrinti. Jei Prūsijos atkūrimas išspręstų problemas su Lenkija, tai situacija su Lietuva yra dar labiau komplikuota, nes ji yra labiausiai šiaurinis katalikų pasaulio fragmentas, turintis ilgą Baltijos pakrantės ruožą ir atskiriantis rusų erdvę nuo Vidurio Europos šiaurinės ribos, tačiau nepriklausantis nei vienai, nei kitai. Akivaizdu, kad atlantiniai geopolitikai nepraleis galimybės pasinaudoti šia aplinkybe ir pabandys padaryti iš Lietuvos nesantaikos priežastį ir pagrindinę kliūtį reorganizuojant Europą”38.

Šie mizantropiniai, politologiniu požiūriu diletantiški, psichinės pusiausvyros stokojančio nesubrendėlio kliedesiai yra kaimynų Karo Akademijos strategijos katedros rekomenduojami kaip vadovėlis. Pamąstykime, ką tai galėtų reikšti.

Dugino oponentai » Sugrįžti į pradžią

Šiame darbe aptariau tik pačią naujausią ir madingiausią iš rusų ideologinių sąjūdžių – Aleksandro Dugino Euroazijinę teoriją. Ji priklauso neo-bolševikiniam sluoksniui, kurio neapykanta Vakarų demokratijai yra visai suprantama. Suprantama ir tai, kad šios pakraipos ideologai niekad nebus mūsų draugai. Bet žvilgterėkim, ką ta tema dėsto jų politiniai oponentai.

Kaip keista, žodį „imperiją” pamėgo ir liberalas Anatolijus Čubaisas. Straipsnyje „Rusijos misija XXI amžiuje” yra toks įsidėmėtinas pasažas:

”Rusijos ideologija, mano giliu įsitikinimu, visoje apžvelgiamoje istorijos perspektyvoje turi tapti liberalusis imperializmas, o Rusijos misija – liberaliosios imperijos sukūrimas. Būtent prie to mes priėjome visa savo naujausia istorija, tai yra ta neįkainojama vertybė, kurią mes galime išgauti iš XX a. istorijos, o kartu yra tai, kas Rusijai būdinga ir organiška tiek istoriškai bei geopolitiškai, tiek doroviškai [! – L.P.]. Tai pagaliau tokio masto užduotis, kuri padės mūsų tautai galutinai įveikti dvasinę krizę ir iš tikrųjų tautą suvienys bei ją mobilizuos”39.

Suprantama, Čubaisas nekalba apie sienų stumdymą, deklaruoja jų ir tarptautinės teisės pripažinimą. Bet į buvusias „respublikas” jis žiūri vos ne su ta pačia Dugino panieka: „...dar 1991 m. derybų su SSSR respublikomis metu mes pasiūlėme visišką atsisakymą nuo teritorinių pretenzijų, jau tada suprasdami, kad anksčiau ar vėliau Rusija būtinai taps natūraliu traukos ir ekonominės galios centru visoje posovietinėje erdvėje”. Kitaip tariant, planuota, kad atsiskyrusieji bus ekonomiškai priversti sugrįžti atgal. Todėl A.Čubaiso liberalusis imperializmas ir nenumato jokių geopolitinių sutarčių dėl „kordono” padalijimo, bet patriotizmas po senovei suvokiamas kaip lindimas į svetimą namą, tik daug pragmatiškiau:

”Rusijos valstybė gali ir turi remti tėvyninio biznio ekspansiją į kaimynines valstybes tiek prekyboje, tiek įsigyjant bei plėtojant aktyvus”40.

Dugino doktrina ir Lietuvos tikrovė » Sugrįžti į pradžią

Ką gi, jau mes puikiai matome: Lietuvos oligarchų bei „kairiųjų” remiamas GAZPROM’as netrukus šeimininkaus visoje Lietuvoje, o maištinga proamerikietiška JUKOS (jei tik nebus Rusijos nacionalizuota), gastrolieriams su dviguba pilietybe padedant, galbūt ir bus išstumta iš Lietuvos, kad pagaliau būtų ištaisyta istorinė „klaida” ir ateitų LUKOIL’as. Kas tuomet liks iš „suverenios Lietuvos”? Ogi Trojos arklys NATO struktūroje, nes veto teisę turintys lietuviai sėdės rusų kišenėje.

Bet prezidento krizė iškart po to, kai R. Paksas Gruzijoje bandė inicijuoti Rusijai nenaudingą politiką, kelia įtarimą, kad slapti veiksmai prieš NATO gali būti vykdomi ir per kitų valdžių struktūras. Juk niekas nenori prarasti aukšto posto dėl jau primiršto savo bendradarbiavimo su KGB. Gal net ir atpirkimo ožys sukurtas kelių šalių spectarnybų suvienytomis pastangomis.

Gal visa tai vyksta ir be Dugino įtakos? O kaip su „kordonu”?

Geopolitinių žaidimų fonas yra nedviprasmiškas: visais frontais puolama Duginui nepakenčiama katalikų bažnyčia – amžinas Lietuvos ir Lenkijos („sanitarinio kordono”) tiltas. Tuo pat metu Lietuvos seimūnai propaguoja pagonišką ideologiją. Vis tebeprisimenama būtų ir nebūtų lenkų piktadarybių Lietuvai, Armijos Krajovos nusikaltimų. Iš lenkiškų pavardžių įrašymo į pasą originalia rašyba (net be lenkiškų diakritikų!) daroma antilietuviška veikla, o lenkų vaikams norima suteikti teisę atsisakyti nuo gimtosios kalbos egzamino. Lietuvos lenkų studentams, išklausiusiems iš Baltstogės atvažiavusių dėstytojų kursus, nenorima pripažinti Baltstogėje išduoto diplomo, tuo tarpu rusų Technologijos universiteto diplomai pripažįstami, rusų „Rutenijos” universitetas klesti. Kodėl? Todėl, kad rusai suvokiami savais, gerai pažįstamais (teko girdėti įsigėrusius lietuvius vadinant vienas kitą bratuška), todėl – nepavojingais, o vakarietiška lenkų kultūra (kai kam ir pakurstant) asocijuojama su pavojais, kėslais ir piktadarybėmis. Kieno gi kėslai iš tikrųjų realūs ir pražūtingi, tegu sprendžia skaitytojas.

Kokį pirmąjį uždavinį A.Duginas iškėlė Rusijai? – Neleisti „kordono”. Kas yra šio „kordono” šerdis? – Lietuvos ir Lenkijos sąjunga (Dugino kalba būtų „ašis Vilnius–Varšuva”). Kuo nuo amžių rėmėsi ši sąjunga? – Katalikybe. Ką rekomenduoja Duginas? – Aštrinti lenkų ir lietuvių nesantaikos klausimus.

Pagoniškos, neva „nei Rytams, nei Vakarams” nepriklausomos Lietuvos įvaizdį kuria ir „patriotinės” teleprogramos katalikų didžiųjų švenčių išvakarėse.

Pagaliau sulaukėme tikro neregėto lietuviško stebuklo – oligarchas įkūrė „Darbo partiją” ir net jai ir vadovauja! Tarp garbės svečių (ne kur kitur, bet Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose) – Kinijos ir Baltarusijos ambasadoriai, garsus lietuvių kovotojas už taiką prieš JAV globalizmą, kiti pažįstami mieli veidai.

Taigi Dugino idėjos „gyvuoja ir nugali”, jo doktrina sėkmingai veikia Lietuvoje.

Išdavikai » Sugrįžti į pradžią

Nespėjusiems ar nesugebėjusiems prasibrauti prie pinigų buvusiems sovietiniams karjeristams neužtenka vien nusivylimo ir pagiežos. „Nepakankamai įvertinti” dar sovietmečiu ir visiškai neįvertinti vėliau, jie trokšta revanšo, pasiremdami nuskurdusiųjų nepasitenkinimu bei pigios dešros nostalgija. Jausdami Lietuvoje šią bazę, o Rytuose – rėmėjus, jie sąmoningai stengiasi pakreipti nuskurdusiųjų mintis į Rytus. Nors neo-eurazininkai ir žada visišką laisvę savo būsimos imperijos tautoms, kaip matėme, katalikai, juo labiau – Baltijos žmonės, tautomis nelaikomi, jie net neminimi savo vardais, o jų likimas – būti „perdalijamomis teritorijomis” (žr. aukščiau). Kokią tad neapykantą Lietuvai reikia turėti, kad imtum skelbti giliai priešiškus neo-eurazininkų kliedesius internete lietuvių kalba! Deja, šitaip jau yra. 2003 m. rudenį Lietuvoje pasirodė gražiai apipavidalinta svetainė

http://www.eurazija.lt/

(„developed by QMedia”), kuri puolė propaguoti Dugino idėjas lietuviškai. Tam juk turime pakankamai savų renatų ir bratuškų. Suprantama, reaguota ir į Lietuvos aktualijas. Svetainė patalpino aukšto rango rusų pareigūnų straipsnį apie 2K projektą. Jame ne tik buvo skelbiama, kad šio projekto užduotis – įjungti Klaipėdos uostą į Kaliningrado, visos Rusijos ir Eurazijos transporto erdvę, bet ir pabrėžta, kad projektą turinti remti V.Putino įsteigta Eurazijos Ekonominė Sandrauga (žr. aukščiau Eurazinis mitas). Ryšium su Lietuvoje kilusiu politiniu skandalu, į kurį buvo įsivėlę Prezidentūros darbuotojai, turėję ryšių su Rusijos mafija, gražus lietuviškas dizainas su perbraukta JAV vėliava tuo tarpu išnyko, o lietuvių kalbą pakeitė rusiškas variantas, pavadintas AVRORA, su nuorodomis į Euraziją į A.Dugino darbus. Suprantama, už tai kažkas moka. Manyčiau, ne Lietuvos pinigais.

Netaip seniai VSD pakilo prieš Lietuvoje prisiglaudusią interneto svetainę „Kavkazcenter” – teigiama, kad ji platinusi ekstremizmą.

Įdomu, o kaip ilgai bus leista eurazininkams platinti savo „geranoriškas” idėjas Lietuvos atžvilgiu pačioje Lietuvoje? Gal jie ruošiasi, kad pasikartotų tai, kada ne tik pokario partizanai, bet net ir prieškarinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariai buvo okupantų teisiami už „tarybinės tėvynės išdavimą?” Gal reikia sulaukti, kol savo žemėje besiginantys naikinami lietuviai bus paskelbti teroristais?

Kada pasikeis Rusija? » Sugrįžti į pradžią

Lietuviai turėtų būti dėkingi Aleksandrui Duginui už tai, kad jis parodė, kiek iš tikrųjų Rusija yra „pasikeitusi” ir „nebepavojinga”. Gal kas mano, kad Rusijos komunistų vadą Ziuganovą galima nurašyti kaip atgyveną, Čubaiso imperinius samprotavimus laikyti neva populistiniu žaidimu (o GAZPROM’o atėjimą – biznio reikalu, be to, neva „atsveriamu” vakarietiško RUHRGAS, to paties GAZPROM’o kompaniono, atėjimu), bet jau jaunojo politologo A. Dugino niekaip nenurašysi. Reikalingu laiku naujomis sąlygomis jis prikėlė eurazininkų sąjūdį, autentišką rusų slavofilijos atmainą, įvedė į ją populistinius komunistinės ideologijos tęstinumo elementus ir padarė perspektyvią bei madingą nuo plačių masių iki pat Rusijos prezidento. Jis sudomino ja Rusijos generalinį štabą, sukūrė politinę partiją. Tai vienintelė šiuo momentu ideologija, turinti visus šansus tapti oficialąja, ypač, kai Rusijoje grįžo nepriklausomos spaudos ir verslo varžymai.

Tarp Rusijos ir demokratinių laisvių stovi ilgaamžė tradicija, paniekinanti atskiro visuomenės nario vertę ir savigarbą, nepripažįstanti jam individualios žmogiškos garbės, propaguojanti valdžios vertikalės kultą, heroizuojanti bei sakralizuojanti valstybinį prievartos aparatą, kuris sukala kultūros požiūriu neryškiai apibrėžtą rusų tautą (garsioji peterburgiška kultūra Dugino ir kt. pagrįstai atmetama kaip svetima atneštinė) su pajungtomis asimiliuojamomis tautomis į vieną plintantį konglomeratą.

Ši tradicija iš pradžių buvo grindžiama kaip stačiatikiška Kristaus vardu, paskui – kaip revoliucinė išvaduojamoji antikapitalistinė Markso ir Lenino vardu, dabar – kaip euroazijinė išvaduojamoji antikapitalistinė gal jau ir Dugino (bandančio kalbėti nuo Kristaus) vardu.

Platinama melu ir prievarta į kaimynų žemes, ši tradicija neišvengiamai liejo pasipriešinančių (ir net jau nebesipriešinančių) tautų kraują, o dabar jos įveikti neleidžia čečėnų kraujas.

Štai priežastis, dėl kurios Boriso Jelcino demokratizacija žlugo. Dar būdamas Sverdlovsko srities komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi ir įsakymu susprogdinti inžinieriaus Ipatjevo namus prisidėjęs prie bolševikinių žudikų, 1918 m. ten susidorojusių su nekaltais (vaikais, moterimis, tarnais) ar bent neteistais Gottorpais-Romanovais, Jelcinas prisiėmė ant savęs visų bolševizmo aukų kraują. Juk žudynės Ipatjevo namuose tapo valstybinių slaptų masinių žudynių precedentu, žudynių, kurias vėliau dengė keliasluoksnis melas. Jelcinas padėjo dar vieną sluoksnį, naikindamas daiktinius nusikaltimo įrodymus (jis neįsivaizdavo, kad nužudytųjų palaikai galėtų būti atrasti). Šis kraujas ėmė jį persekioti nelyginant karalių Makbetą ir galų gale ištryško čečėnų krauju Kaukaze. Tokių viešai neatgailaujančių vadovų demonstratyvus pasirodymas prie liturginio altoriaus yra dar vienas nusikaltimas, bet šį kartą jis tenka ir tiems, kurie šiuos vadovus išsirenka.

Rusija iš principo negali nei atsikelti, nei pasikeisti, kol nenustos naikinusi čečėnų pačių čečėnų žemėje, kol neišeis iš jos, kol neatsiprašys čečėnų, kaip dabar atsiprašoma žydų, kol su kaupu neatlygins savo padarytų materialinių nuostolių. To lauktų iš Rusijos ne vien čečėnai, bet visos tautos, nukentėjusios nuo „Trečiosios Romos” imperializmo per visą ilgą jo istoriją. Lietuviai irgi gali pateikti ir buvo bepateikią Rusijai dideles sąskaitas, bet į jas numota ranka, nes vienašališkai SSSR įpėdine pasiskelbusi Rusija kažkodėl nesiskelbia SSSR nuskaltimų įpėdine. Kas patikės, kai nusikaltimai Ičkerijoje vykdomi jau nebe sovietinės Rusijos?

Alternatyva » Sugrįžti į pradžią

Lietuvos įstojimas į NATO ir integraciją į ES lyg ir savaime nuima Duginui taip rūpimą „kordono” klausimą. Tačiau aišku, kad šis regionas ir visa Europa dar negali jaustis saugiai, kol Kaliningrado sritis tebėra militarizuota, o lukašenkiška Baltarusija neprognozuojama. Lietuva turi tokią pat teisę kurti geopolitines doktrinas, kaip ir Rusija ar kitos šalys. Istoriniu geopolitiniu požiūriu visa erdvė nuo Lietuvos į pietus iki Juodosios jūros yra „Lietuvos interesų zona”, kurioje niekas nedraudžia vykdyti taikios „imperialistinės” politikos. Jei tuo pačiu būtų suinteresuotos NATO ir kaimyninė Lenkija, kodėl nepabandžius atkurti LDK bent ekonomiškai? Jei rusų geopolitikas, ačiū jam, atskleidžia antilietuviškus Rusijos interesus (iki pat Lietuvos prijungimo prie Rusijos, žr. aukščiau) neleisti Juodosios jūros – Baltijos sąjungos, ar tai nereiškia, kad būtent ši sąjunga ir yra Lietuvai gyvybiškai reikalinga?

Patinka ar nepatinka, sunkiais istoriniais momentais Lietuva ir Lenkija jungėsi prieš bendrą priešą vardan bendro išlikimo. Kaip matyt, priešas tai žino ir įvertina. Todėl visos jo viltys – išpūsti lietuvių–lenkų nesantaiką, kuri iš esmės yra tik praeito šimtmečio skaudulys. Be to, nepamirškime, kad lemiamą vaidmenį atskiriant Vilniaus kraštą nuo Lietuvos suvaidino maršalas J. Pilsudskis, tikras lietuvis, kaip jis pats save vadino. Abiem tautoms reikia visiems laikams įveikti juodą puslapį lietuvių ir lenkų santykių knygoje, kurioje daug daugiau gražių ir šviesių puslapių. Net ir po 1939 m. ultimatumo Lietuva rado savyje kilnių jėgų nepasiduoti nacių kurstymui paskelbti Lenkijai karą ir ištiesė ranką žūstančiai Lenkijai, kai lenkų pabėgėliams buvo atidaryta Lietuvos siena. Išmušant ginklą iš dugininkų rankų, reikia neduoti progos provokatoriams kurstyti tautinės nesantaikos Vilniaus ir Suvalkų kraštuose. Šie kraštai turi ne priešinti, bet jungti lenkus ir lietuvius.

Kadangi Lietuvos interesai rusų politologo ne be pagrindo siejami su Lenkijos interesais, o LDK – istorinė unijinė su Lenkija šalis, nėra abejonių, kad „Lietuvos Imperija” (rašau kabutėse ne iš ironijos, bet pajuokdamas Dugino terminiją) turi kurti savo „pietinį forpostą” drauge su Lenkija, t.y. per „ašį Vilnius–Varšuvą”. Jei Lietuvą ir Lenkiją geidžiantis sunaikinti rusų geopolitikas teigia, kad pagrindinis Rusijos priešas yra JAV, kurios kaip tik ir remia Juodosios jūros – Baltijos sąjungą, ar tai nereiškia, kad JAV yra mūsų „natūralus strateginis sąjungininkas”, taigi ir pasirinktas visiškai teisingai?41

Juodosios jūros – Baltijos geopolitinė „zona” būtų nepilna ne tik be Latvijos ir Estijos, bet ir be Suomijos, kuriai pavyksta išvengti atviros neapykantos ar per dažnų užuominų rusų geopolitikų ir politikų kalbose, nes ji išmintingai tūno sau taip, tarsi jos iš viso nebebūtų, o Rusija nebūtų įžūliai pasiglemžusi iš jos beveik visos Karelijos ir didžiulio Suomijos įlankos pakrantės ruožo. Ši išmintinga tyla Baltijai buvo ir iš dalies tebėra katastrofiška, nes „ašis Varšuva–Helsinkis” savaime garantuotų Baltijos saugumą. Taip buvo prieš SSSR agresiją, taip yra ir po SSSR suirimo.

Suprantama, Baltijos šalių įstojimas į NATO pakoreguoja panašias istorijos spragas: Lietuvos geopolitinės užduotys dabar gali būti reiškiamos Europos Sąjungos kontekste. Čia, be abejo, turi būti toliau plėtojamas Vilniaus dešimtuko vaidmuo, tiek vakarų, tiek pietų ir rytų kryptimi.

Gintaras Beresnevičius neseniai suformulavo įdomią mintį, kad mūsų laikų imperijoms neturint aiškiai apibrėžtų sienų, Lietuva jau patekusi iš karto ir į „Amerikos Imperiją” (t.y. į NATO) politiškai, ir į „Rusijos Imperiją” ekonomiškai, bet kad tai anaiptol netrukdą Lietuvai vykdyti savo imperinės politikos42. Negalima nesutikti su G.Beresnevičiumi, kad norom nenorom Lietuva privalo būti aktyvi Europos Sąjungoje, kitaip įstojimas bus lygiai tokia pat nykimo katastrofa, kaip ir neįstojimas. Europinis Vilniaus aktyvumas rodo, kad Lietuva tikrai jau veikia.

Geopolitinė Lietuvos veikla vakarų kryptimi visų pirma reikštų lobistinę veiklą Europos Parlamente, formuojant mažų Europos šalių interesų suformulavimo ir gynimo taktiką. Vilniaus dešimtukas jau pažymi Lietuvą kaip lyderę.

Kadangi su tarptautinių forumų iniciatyvomis pasirodė tiek Algirdas Brazauskas, tiek Valdas Adamkus, kiti vadovai irgi ima jausti norą atlikti ką nors panašaus. Ko gero, neliks be ilgalaikių pasekmių Artūro Paulausko iniciatyva dėl Šiaurės Baltijos aštuonetuko (veikimas šiaurės kryptimi) bei „atlantistų” dėmesį patraukęs Rolando Pakso vizitas į Užkaukazę su „transporto koridoriaus” per Ukrainą bei tarpininkavimo NATO ir ES pasiūlymais (veikimas pietų ir rytų kryptimi).

G.Beresnevičius rimtai kalba apie galimybę Lietuvai tapti supervalstybe ES rėmuose rengiant „senstančiai Vakarų Europai” (čia vėlgi prasikiša gumilioviška eurazininkų terminija) profesionalias specialias karines pajėgas (šitai galėtume daryti ir darome drauge su lenkais, latviais ir estais) ir užtikrinant jos perimetro saugumą rytuose43.

Vis dėlto negalėčiau pritarti Beresnevčiui dėl pernelyg drąsių prognozių, kad Rusija neišvengiamai byrėsianti44. Jei Rusijoje laimės dabartinė antiliberalistinė Vladimiro Putino kryptis ir bus įtvirtinta mitologinė A.Dugino ideologija, Rusiją ištiks galutinė katastrofa, nes tai reikštų ėjimą prieš objektyvų istorijos procesą. Bet galimas ir taikus Rusijos peraugimas į gyvybingą stiprią konfederaciją, jei laimės Boriso Berezovskio ar Anatolijaus Čubaiso liberalistinė demokratinė kryptis su anaiptol ne kuklia ekonomine (o vadinas, ir politine) ekspansija. NATO nuo jos neapsaugos. Apsaugos tik savo ekonominio potencialo bei visų lietuvių gerbūvio augimas, alternatyvių energijos šaltinių paieška, stipri savimonė ir kultūra.

Pastarosios neturėtų perdaug remtis izoliacionistine dirbtine ir mitologizuota baltiškos praeities ideologija, nes praeitis visada tegali būti tik pamatas, bet ne ateities vizija. Kadangi Lietuva per kelis šimtus metų patyrė stiprią dvasinę slavizaciją, kurios mažiau patyrė baltai latviai, vis dėlto vertėtų orientuotis į bendrą vakarietiškai europinę baltišką ir pabaltietišką raidą kartu su latviais ir estais, ir galbūt tolydžio mažinti kultūros elementus, kurie ryškiai slaviškos kilmės ir neturi jokių atitikmenų baltiškoje latvių kultūroje. Kitaip tariant, mūsų „nei Rytai, nei Vakarai”, t.y. atneštinis euroazijietiškumas, turi mažėti, o mūsų vakarietiškumas turi didėti. Tuo pačiu bus įgytas kultūrinis atsparumas ir prieš naują (ekonominę) eurazinę ekspansiją. Estai jau dabar yra tokio atsparumo pavyzdys. Deja, šitokios raidos ideologų Lietuvoje kol kas neturime. G.Beresnevičiaus „ideologijos metmenys” čia visiškai netinka. Galbūt šią naują ideologiją sukurs jaunimas, kuriam skirta baigti Vakarų universitetus, mokytis Latvijoje ir Estijoje.

Dorovė, krikščionybė, liberalizmas » Sugrįžti į pradžią

Įprasta girdėti, kad liberalizmas (ideologinė, politinė ir ekonominė kryptis, pavadinta nuo žodžio lot. liberalis „laisvas”) neturi nieko bendra su dorove ir priešiškas krikščionybei. Ši pažiūra yra pamatinė visose rusų antivakarietiškose koncepcijose nuo slavofilų iki neo-eurazininkų. Antiglobalistinis sąjūdis sukėlė panašius antiliberalistinius nusistatymus visame pasaulyje, prasiskverbė į katalikų bažnyčią.

Liberalizmas nuo pat Didžiosios prancūzų revoliucijos turėjo savyje du pradus: laisvės kaip prisiimamos atsakomybės ir dorovės „pančius” sprogdinančio libertanizmo. Viena ir kita yra žmogaus santykio su laisve pasekmė. Kaip ir kuriam tikslui turi būti panaudota laisvė, aukštam ar žemam, idėjiniam ar egoistiniam, priklauso nuo paties žmogaus.

Šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė!” kartais kritikuojamas ta prasme, kad lygybė tarp skirtingų gabumų ir išsilavinimo žmonių ontologiškai neįmanoma, o brolybė neįmanoma tarp socialiai nelygių žmonių. Bet juk jokia revoliucija negali sukurti rojaus žemėje, o šis šūkis nėra joks rojaus sukūrimo receptas. Garsus prancūzų šūkis tik išdėsto principą, kuriuo turi būti grindžiama laisva civilizuota visuomenė.

Laisvė reiškia nebūti diskriminuojamam dėl savo rasinės, etninės ar socialinės kilmės, religijos, įsitikinimų, kurie nepasireiškia agresyviais veiksmais. Kitaip tariant, asmens laisvė siekia tiek, kiek ji nesikėsina į kitų asmenų laisvę. Sociume asmens laisvė riboja pati save.

Lygybė anaiptol nereiškia, kad visuomenė privalo išlaikyti tinginį ar negabų žmogų, t.y. tuos, kurie jos nepraturtina, suteikdama jiems tokias pat egzistencijos sąlygas, kaip aktyviems ir gabiems. Tikrą „socialinį teisingumą” gali garantuoti tik laisva visuomenė, kuri pati save tvarko iškeldama poreikius ir atlygindama savo nariams pagal tai, kaip jie tuos poreikius tenkina. Jei žmogus nenori gyventi skurde, jis turi susirasti visuomenėje „nišą”, t.y. tokią poziciją, kurioje jis geriausiai sugeba tenkinti vienokį ar kitokį visuomenės poreikį. Mūsų laikais jokia „amžina niša” visam gyvenimui nebeįmanoma. Kiekvienas turės mokytis ir keisti savo veiklos pobūdį visą gyvenimą. Suprantama, juo kultūringesnė ir sąžiningesnė visuomenė, juo ji yra turtingesnė, o žmogui lengviau surasti joje optimaliausią vietą. Ir priešingai.

Lygybė pirmiausiai reiškia visų visuomenės narių lygybę prieš įstatymą be išimčių ministrui ar kiemsargiui. Suprantama, žmonės ydingi ir ministras nepraleis galimybės pasisamdyti geriausią advokatą, kai kiemsargis gali tokios galimybės ir neturėti vien dėl prastesnės materialinės padėties. Tačiau šūkis išdėsto principą, o ne tvarko visuomenę. Visuomenės užduotis – kuo geriau įgyvendinti šį principą. Tai pagrindinė civilizuotos valstybės funkcija. Jei visuomenė pagedusi, pats principas savaime nieko nepakeis.

Pagaliau brolybė paprasčiausiai reiškia solidarumą su geros valios žmonėmis, sąžinės turėjimą kitų atžvilgiu juo daugiau, juo geriau sekasi tau pačiam. Negabus, ligonis, invalidas, šiaip neprisitaikęs ar dėl vienos ar kitos priežasties pralaimėjęs žmogus neturi būti išmestas lauk kaip šiukšlė, juo ir jo vaikais visuomenė turi rūpintis. Čia ir labdara, ir įvairios socialinės programos. Ir vėl viskas priklauso nuo pačios visuomenės, kuri privalo įgyvendinti brolybės principą, nuo kiekvieno visuomenės nario, bet ne nuo paties principo, kuris iškeltas kaip užduotis ir tiek.

Atrodytų, kad „socialinis teisingumas” geriausiai įgyvendinamas socialistinėje sistemoje. Anaiptol. Ypač mes, buvę Sovietijos žmonės, galime paliudyti, kad kraštutinis socializmas neskatina kūrybingumo, nes žmonės dirbtinai sulyginami, neadekvačiai gauna už atliktą darbą. Šioje atmosferoje plinta tinginystė, nesąžiningumas, atsiranda didžiulė valstybinė skirstytojų kasta, kurie savaime aišku, savęs nepamiršta, bet iš tikrųjų tėra tik visuomenės parazitai. Šitokia socialistinė sistema neišvengiamai degraduoja. Degradacija nužymėjo ir SSSR žlugimą.

Galbūt kas nors paprieštaraus, kad anų parazituojančių valdininkų dabar net daugiau nei sovietiniais laikais. Deja, pokomunistinė sistema dar nėra jokia Amerika. Iš tikrųjų mes dar neturime civilizuotos laisvos konkurencijos, bet tik greitai progresuojantį suvalstybintą kriminalizuotų privačių ekonominių struktūrų monopolį, t.y. praktiškai legalizuotą mafijos valdžią. Postkomunistinė mafijinė valstybė ne tik negina konkurencijos laisvės, bet pastarąją naikina. Būtent tam ir tarnauja antinacionalinė valstybinė valdininkija. Nors Lietuvos ekonomikos augimo tempai Baltijoje pirmauja, turtinė piliečių diferenciacija jau peržengia bet kokias padorumo ribas. „Socialdemokratų” valdžia tęsia komunistinę tradiciją atlikdama skirstytojo vaidmenį, tačiau ji skirsto nacionalinį produktą ne daugumos gyventojų interesams (kaip būtų darę tikri socialdemokratai), bet monopolininkų oligarchų bei aukščiausiojo valdininkijos ešelono interesams. Opozicija nebedaro įtakos, nes korupcijos bei kriminalizacijos pagautas politinių partijų elitas linkęs susilieti su valdančiaisiais į vieną bendrą antinacionalinę kliką. Pastarajai svarbiausia per politinį vadovavimą įtvirtinti savo privatų kapitalą, o ne tautos interesai ar fiktyvinės partinės programos. Šitai aišku jau iš „Mažeikių naftos” aferų (įskaitant priešistorę ir G.Kiesaus nužudymą), taip pat iš to, kaip vieningai puola R.Paksą tie, kurie panašiai ir patys elgėsi (tik laimė, nepažinojo J.Borisovo, kuris yra ne vien „Aviabaltikos” vadovas, bet, kas svarbiausia, – Rusijos karinio pramoninio komplekso kompanijos SPARK savininkas).

Štai kokie painūs faktoriai lėmė, kad praktiškai visos tautos gyvenimas tapo prastesnis nei Brežnevo laikais.

Suprantama, dėl to, kad Lietuva – maža šalis, visi tie procesai nėra tokie baisūs kaip Rusijoje. Antra vertus, žmonių nuskurdimas labai naudingas neobolševikinei A. Dugino propagandai tiek pačioje Rusijoje, tiek „artimajame užsienyje”. Prorusiškų jėgų tikslas – sukelti sovietinės praeities nostalgiją, nukreipti nuskurdusiųjų žvilgsnius į Rusiją. Tai duoda vaisių ir yra rusų oligarchų bei R. Pakso linijos veikėjų populiarumo Lietuvoje priežastis.

Žinoma, jei didžioji dalis lietuvių tikrai nori sugrįžti į Rusiją bendro eurazinio mentaliteto pagrindu, tai yra tautos teisė. Tik „respublikų” nebebus, taigi jei kas nors viliasi Rusijoje būti lietuviu patriotu, tegu pažiūri į čečėnus. Jei nenori, vienintelė viltis susidoroti su savo valdančiąja klika tik viena: Europos Sąjungos tvarkos atėjimas bei „elito” nusikaltimų iškėlimas į Europos teismus, bet ne svajonės apie socialistinės sistemos grąžinimą.

Dabartinėmis sąlygomis prorusiškiems propagandistams lengva skelbti, neva tai, ką dabar matome Lietuvoje, ir yra tikra „laisvoji rinka”. Šio melo tikslas tik vienas: pasukti Lietuvą ir Baltiją link rusiškos pseudo-galybės. Tačiau sovietinė praeitis nebegrįš. Tai, kas dabar dedasi Rusijoje, neapibūdinsi kitaip, kaip visišką tamsą ir siaubą. Tai juoda nevilties duobė, kurioje viešpatauja skurdas, alkoholizmas, nusikalstamumas, valdininkijos bei jėgos struktūrų prievarta ir savivalė. Čia ne vieta statistikai, užtenka paminėti vien tai, kad savo metiniu produktu ši didelė valstybė prilygsta Olandijai.

Net ir ana skurdi tarybinė socialistinė „gerovė” nebegrįš nei Rusijoje, nei kituose kraštuose todėl, kad komunistinis socializmas pralošė savo istorinę kovą su laisvąja rinka. Juk socializmas neatsižvelgė į egoistinę žmogaus prigimtį. Jei visi žmonės būtų angelai, socialistinė santvarka, be abejo, būtų pati geriausia, nes kiekvienas sąžiningai dirbtų visų labui, o visuomenė sąžiningai atlygintų geriau dirbančiam pagal geresnį darbą ir be daugybės skirstytojų, tik pagal produkcijos kokybę ir gerai ištirtą (to socializmas niekad nedaro) jos reikalingumą. Gyvenimas parodė, kad tai utopija. Suprantama, kapitalizmas irgi turi savų ydų, kurios seniai aprašytos ir pagrįstai kritikuojamos. Bet vis dėlto jei žmogus nesugeba pats sąžiningai dirbti ir atsisakyti nuo to, kas jam nepriklauso, jis privalo būti drausminamas konkurencija lygiomis su kitais startinėmis sąlygomis. Šitaip visuomenė turi šansą pati save reguliuoti. Deja, ir čia pasireiškia žmogaus ydos, nesąžiningumas, apgaulė, klasta, pastangos monopolizuoti rinką bei išvengti konkurencijos. Todėl dabartinė visuomenė išmoko derinti liberalistinį principą su socialiniais elementais, o valstybės vaidmuo išlieka kaip įstatymo viršenybės, vienodų startinių sąlygų ir sąžiningos konkurencijos garanto.

Atkreipkime dėmesį, kad raida nuo vergovės ir feodalinio išnaudojimo į konkurencija grindžiamą laisvą visuomenę istoriškai būdinga tiktai krikščionybės kraštams, ji yra tiesioginis krikščioniško dvasinio išsivadavimo iš vergovės įvairiems stabams (nuo gentinių iki imperatoriaus) rezultatas. Jėzus sakė: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Stačiatikiška Vakarų krikščionybės kritika gali būti teisinga ta prasme, kad protestantizmas, ypač – kalvinizmas, atmesdamas didelę dalį tradicijos, susitelkė vien ties Šventuoju Raštu, perkeldamas akcentus į Senąjį Testamentą Kryžiaus Aukos visuotinumo sąskaita. Tuomet primityviai buvo išspręsta ir Jobo problema: jei žmogui žemėje nesiseka, jei jis neturtingas ir vargšas, vadinas, Dievas jį atstūmė už nuodėmes. O kadangi Dievas iš anksto žino, kas bus išganytas, tai aplinkui yra daugybė Dievo atstumtų žmonių, ne jiems ir Jėzaus Kristaus atpirkimas. Jie visi gerai matomi iš jų padėties. Suprantama, išvysčius tokią pažiūrą iki kraštutinumo, Jėzaus Aukos prasmė nublanksta, tikėjimas darosi panašus į stabmeldystę formulėms. Tai, kad kapitalizmas ypač suklestėjo protestantizmo kraštuose, galbūt paaiškinama tikėjimu, kad esi Dievo globojamas ir turi teisę išnaudoti Jo atstumtuosius.

Juo didesnis išnaudojimas, juo didesnė turtinė diferenciacija, kapitalo augimas ir techninė pažanga. Tačiau iš esmės ir čia kalta ne Vakarų krikščionybė, bet žmogaus egoizmas ir noras pakreipti krikščionybę savo naudai, ją pakeisti supaprastinant iki stabmeldystės. Kiekvienas naujas istorijos reiškinys duotas žmogui spręsti, o sprendimo procesas, eidamas per klaidas ir išbandymus, gali trukti gana ilgai. Galų gale ir negarantuota, kad visais atvejais laimės tiesa ir sąžinė, o ne žmogaus egoizmas. Bet argi laisvė dėl to kalta? Atimk laisvę ir įsodink visus į totalitarinį „rojų”, ar patiks? Šitai jau buvo.

Nėra abejonės, kad ypač grėsmingų žmogaus dvasinio išsigimimo požymių stebime dabar, kai civilizacija pasiekusi neregėtą suklestėjimą. Viename polyje regime sočias visuomenes, seniai pamiršusias nepriteklių ir vargus bei praradusias tiek tikėjimą, tiek kenčiančiųjų atjautimą, besirūpinančias tik savo padėties išsaugojimu ir nenorinčias dalytis pertekliumi su kitais. Kitame polyje matome neturtingas, turtiškai žiauriai diferencijuotas visuomenes, kuriose brandinama neviltis, kerštas ir agresyvumas. Tai palanki dirva visokiems mizantropiniams projektams, nuo rasistinių iki bolševikinių ir teroristinių. Čia patenka ir eurazinė doktrina.

Be abejo, pati savaime globalizacija žmogaus negerina. Ji suvienija žmoniją ekonomiškai, tuo užkirsdama kelią žmonijos susinaikinimui, kuris įmanomas skirtingoms valstybėms pradėjus gaminti branduolinį ginklą.

Antra vertus, unifikuotos globalizacijos kritikai gali būti teisūs ta prasme, kad visiems ta pati globalizacinė taktika vargu ar tiktų ir pasiteisintų. Juk reikia atsižvelgti ir į skirtingas gamybos bei gamybinių santykių tradicijas skirtingose šalyse, tam tikrus modelių nesuderinamumus, vienokią ar kitokią silpnesnių šalių išnaudojimo formą.

Be abejo, galų gale globalizacija panaikins prarają tarp turtingiausių ir neišsivysčiusių šalių, nors, be abejo, tai bus ilgas procesas, kurio pradžioje neturtingų šalių išnaudojimas vargu ar išnyks. Bet visa tai, ar gerai ar blogai, irelevantiška Baltijai, kurią veikia ne tiek globalizacija plačiąja prasme, kiek regionalizacija, kaip globalizacijos atmaina. Baltija yra įtraukiama į tradicinį vakarietišką Europos regioną, kuris yra pajėgus beveik iš karto prisijungti sąlygiškai nedidelės Baltijos ekonomiką, padėdamas ją pakelti iki bendro lygio.

Bet kuriuo atveju, globalizacija atsirado kaip objektyvus istorijos procesas, kurio nei atšaukti, nei sustabdyti neįmanoma, kaip savo laiku neįmanoma buvo sustabdyti mechanizuotos gamybos plitimo (prisiminkime beprasmį luditų sąjūdį XVIII a. Anglijoje). Sustabdyta tačiau gali ir turi būti neabejotina kultūrų dehumanizacija, kuri palydi globalizacijos procesą. Žmonijos uždavinys – šį procesą humanizuoti.

Minėtas dvasinis kultūrų išsigimimas tikrai gali būti viena iš globalizacijos pasekmių, bet kažin ar ji neįveikiama. Globalizacijos kritikai laiko ją kraštutinio liberalizmo apraiška, todėl jie paprastai yra ir liberalizmo kritikai. Negalima teigti, kad ši kritika nesiremtų teisingais pastebėjimais. Norėčiau pacituoti neitin malonius G.Beresnevičiaus žodžius:

„Konkurencinėje firmos nuotaikoje, kur karjeros reikalavimai taikomi visiems ir kur nepartrenkęs kito, nepakilsi pats, gali kito ir nepartrenkti, bet tada tavo šeima gaus mažiau pinigų. Vaikai – prastesnį išsilavinimą.

Konkurencinė visuomenė tau sakyte sako – sąžinę palik namuose. Firma, verslas tvarkomi pagal įstatymus ir vidinius dėsnius, kurie siekia pelno. Sąžinė čia nereikalinga. Nori būti sąžiningas – šluok gatves.

Sąžinė dabar išgaravusi iš mentaliteto. Lieka teisumas, o teisūs šiame konkuruojančiame pasaulyje visi, nes kovoti už save (tuo pačiu už savo šeimą, grupę, partiją, firmą) yra natūralu. Teisūs visi, nes kiekviena grupė gali tarti, kad jos veiksmai teisėti. Nes ji remdamasi įstatymais veikia kurioje nors socialinėje, ekonominėje, politinėje terpėje, kur susitinka su kitų interesais, derina su savais ar su jais konkuruoja. Tai normalu. Laisva yra tai, kas teisėta.

Taip, tačiau sąžinės nebėra.”45

Reikia pripažinti, kad čia pateiktas vaizdas atitinka tikrovę ir kad ši tikrovė neatitinka Kalno pamokslo. Maža to, kaip gerai matome savo akimis, atsisveikinusieji su sąžine noriai pažeidžia ir formalų teisumą, jei tik įsitikinę, kad to niekas nepastebės ir jų nenubaus.

Jėzaus pasakymas, kad „Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šių akmenų” (Mt 3, 9), artimo meilės iškėlimo fone reiškia, kad tradicinės natūralios (pagoniškos) vertybės (meilė sau, savo šeimai, genčiai, tautai) nepakankamos. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs” (Mt 16, 24), t.y. viso, kas sudaro tas natūralias vertybes, vardan Visuotinės Aukos.

Neišsižadėti dar nėra nusikaltimas, bet tai ne krikščionybė. Konkurencinėje visuomenėje galima išlikti formaliai teisiam ir be nusikaltimo sąžinei = Dievui (nuodėmės). Ar kas nors joje dar nori būti ir krikščionis – jau visai kitas klausimas bei kiti reikalavimai. Galų gale yra populiari ir „krikščionybės” atmaina, painiojanti formalų teisumą su krikščioniška dorove, arba dar daugiau: „Jei nesi turtingas, vadinas, esi nusidėjėlis” (žr. aukščiau).

Konkurencinė visuomenė savaime stovi žemiau krikščioniško idealo. Juk pats konkurencijos mechanizmas nėra krikščioniškas, bet tik visiškai pagrįstai pasirinktas dėl žmogaus nenoro aukotis ir dalytis. Šis mechanizmas nedaugiau meilės priemonė nei revolveris. Bet iššovęs į žmogų nekaltink revolverio. Problema ne mechanizmas, bet nenoras be jo apsieiti. Jei atimsi iš plėšiko revolverį, plėšikas netaps geresnis, bet griebsis peilio arba plytos.

Šioje situacijoje pats mažiausias blogis yra įstatyminė sąžininga konkurencija, t.y. geras mechanizmas. Jei panaikinsim konkurencinę visuomenę, žmogaus prigimtis nepasikeis. Jos nepakeitė konkurenciją uždraudęs ilgametis sovietinis auklėjimas: vos tik varžtams atsileidus, žmonės puolė prie turto, stumdamiesi ir partrenkdami vienas kitą, be sąžinės graužaties nuskurdindami tūkstančius savo tautiečių, daugelį išmetė į gatvę, paversdami ubagais, sąvartynų gyventojais bei konteinerių „darbuotojais”. Nepadėjo „gera ideologija”! Kadangi ne visos laisvos visuomenės tokios, bet ir su ta pačia žmogaus prigimtimi moka panaudoti laisvę geriau, konkurencijos sąlygomis sukuria tiek dvasiškai, tiek materialiai optimalesnį gyvenimą nei komunistinis rojus, prieiname prie išvados, kad galutinį rezultatą lemia dorovė ir kultūra, t.y. pirmiausia santykio tarp žmonių kokybė. Laisvės suvaržymas nekonkurencinėje visuomenėje nepadaro žmogaus geresnio, atima galimybę bei atpratina panaudoti laisvę krikščioniškai. Štai todėl kiekvienas yra atsakingas už jam duotąją laisvę. Laisvė neatskiriama nuo atsakomybės.

Krikščionybė nėra visuomeninis, bet asmeninis kelias, nors ji įgyvendinama tik bendruomeniškai, bažnyčioje. Krikščioniška iš tikrųjų gali būti tik pačius krikščionis vienijanti bažnyčia, bet ne visuomenė pagal joje vyraujantį tikėjimą, ir, žinoma, ne valstybė. Valstybė ir konkurencija tėra tik įrankiai, kuriais galima įvairiai naudotis. Galima dalyvauti konkurencijoje krikščioniškai individualiai tol, kol tavo sąžinė tau nesako „Sustok!”

Kur yra formaliai teisėto veiksmo dorovinės ribos konkurencinėje visuomenėje, gali spręsti tik kiekvienas atskirai pagal savo sąžinės balsą, pagal tai, kiek įstengia išsižadėti savo interesų ir kiek tai bus naudinga kitiems ir pačiai visuomenei. Gali atsitikti, kad kapitalistas, patobulinęs gamybą ir išmetęs į gatvę šimtą darbininkų, pasieks tokį pelną, kuris teisingai panaudotas, vėliau pamaitins nebe šimtą, o tūkstantį žmonių. Taigi tik momento požiūriu atrodo, kad liberalizmas naudingas vien tik darbdaviams. Einant per laikinus tiek samdomųjų, tiek darbdavių (kurių nemaža dalis bankrutuoja) vargus, vis dėlto prieinama prie turtingesnės visuomenės, kurioje tie patys samdomieji galų gale laimi daug daugiau nei komunistinio socializmo sąlygomis.

Joks savanaudiškas apskaičiavimas neverčia George’io Soroso daugiamilijoninę savo pelno dalį skirti kultūrai ir švietimui visame pasaulyje. Bet Soros’as toks ne vienas. Taigi dvasinės degradacijos fone turime ir kitokių tendencijų, kas garantuos, kad jos nenugalės? Kas toks protingas, kad žino ateitį? Negi koks nors apsėstas naujų ideologijų kūrėjas, siūlantis sunaikinti pusę pasaulio („blogąją” pusę, t.y. „nearijus”, „kapitalistus”, „atlantistus”), kad su tomis idėjomis padarytų laimingą likusią „gerąją” („sausumos”) pusę? Dažnai pasitaiko, kad tie „pasionariniai” žmonijos geradariai nesugeba sutvarkyti net savo asmeninio gyvenimo.

Pagaliau net ir mūsų „laukinio kapitalizmo” sąlygomis jau turime progą įsitikinti, kad civilizuota konkurencija gerina paslaugų ir prekių kokybę ir/arba mažina jų kainas. Dabartinėje Lietuvoje net ir menkai uždirbantys žmonės plačiai naudojasi mobiliojo ryšio telefonais, o kas būtų buvę, jei iki šios dienos būtų išlikęs Telekomo monopolis? Turbūt dar šimtai, o gal ir tūkstančiai šeimų „džiaugtųsi” raginimais „geranoriškai” sumokėti skolas arba laukti teismo antstolių aprašant jų „turtą” bei išmetant buvusius būsto savininkus į gatvę.

Tad ne laisvė yra nedora, bet pati dorovė įmanoma tik laisvėje. Doras per prievartą dar nėra doras.

Ne laisvė yra kalta, bet nemokėjimas ar nenoras panaudoti jos geram.

Visa, ką žmogus daro, turi jo prigimties atspaudą, o ši prigimtis nuodėminga. Jei kas nors sugalvos geresnį už konkurenciją mechanizmą, kuris nežlugdo žmogaus laisvės, jis padarys laimingą visą žmoniją. Deja, niekas nesugalvojo ir nesugalvos, nes šis gyvenimas ir duotas išbandymui, t.y. laisvei.

Išvados

1. Idėja, neva Lietuva „nei Rytai, nei Vakarai”, yra atneštinė. Ji yra eurazinės rusų tikrovės atspindys.

2. Ja naudojasi euraziniams geopolitiniams tikslams sąmoningai ar nesąmoningai tarnaujantys „etnocentristai”.

3. Neo-eurazinis sąjūdis sumanytas Rusijoje kaip anti-atlantinis ir savo ruožtu pretenduoja į alternatyvinį globalizmą.

4. Paniekindama asmenybę, eurazinė Dugino doktrina atgaivina gentinį mentalitetą, iškelia kolektyvinę rasinę atsakomybę, darbdavių ir samdomųjų priešpriešai bando primesti rasinius požymius, todėl yra pavojingiausių fašizmo ir komunizmo bruožų sintezė. Tai pavyzdys ekstremizmo, grasinančio pasauliui dar neregėto masto genocidu ir gyvybės planetoje sunaikinimu.

5. JAV – Baltijos ir Lenkijos išlikimo garantas. Prezidento krizė atskleidžia bandymą suardyti Lietuvos stojimą į NATO. Dėl pro-rusiškų jėgų populiarumo kaltas išsigimęs, valdžioje pralobęs antinacionalinis „politinis elitas”. Lenkijos ir Lietuvos vienybė – istorijos išbandyta atsvara Rusijos imperializmui.

6. Kritikuodami globalizmą, eurazininkai kaltina Vakarų krikščionybę tuo, kad ji atliko savo misiją išlaisvindama žmogų dvasiškai, t.y. kritikuoja pačią laisvę.

7. Išlaisvintas žmogus gali panaudoti savo laisvę tiek geram, tiek blogam. Neišlaisvintas neturi ir šios galimybės.

8. Krikščionių ir visų geros valios žmonių užduotis – humanizuoti globalizacijos procesą.

ATSIŠAUKIMAS Į LIETUVOS VISUOMENĘ » Sugrįžti į pradžią

Per 700 lietuvių–lenkų santykių metų tebūta tik 19 metų konflikto, bet ir tas tebuvo rezultatas bandymo atstatyti lenkų–lietuvių politinę vienybę. Jos priešas visais laikais buvo Rusijos imperializmas. Dabar, kai Rusijos neo-bolševizmas kėsinasi į laisvąją rinką, privatus Rusijos kapitalas veržiasi į Lietuvą su viltimi, kad čia lengviau plauti pinigus. Tai naudinga rusiškos imperialistinės galybės atstatymo šalininkams bei atitinkamoms spectarnyboms. Tam tarnauja ir Lietuvos Prezidento krizė, už kurios slypi tikslas suardyti Lietuvos stojimą į NATO. Tam tarnauja ir neo-bolševikinė eurazininkų ideologija, raginanti suvienyti Euraziją, t.y. visų pirma Rusiją ir Vokietiją, prieš JAV bei pabrėžianti, kad lietuvių–lenkų geopolitinė erdvė, kaip kliūtis tokiam susivienijimui, turi būti „suskaidyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje” (A. Dugin). Pagal Dugino doktriną, Rusija suinteresuota naudotis etninių mažumų problemomis: „etninė įtampa santykiuose tarp lenkų ir lietuvių yra labai vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir, kiek įmanoma, aštrinti”.

Pavojaus Lietuvos ir Lenkijos egzistencijai akivaizdoje siūlome:

1. Vilniaus ir Suvalkų kraštuose įkurti koordinuojamą lietuvių–lenkų Bendrosios Akcijos sąjūdį, kuris turės tikslą neleisti etno-ekstremistams ir provokatoriams eskaluoti mūsų mažumų nepasitenkinimą, kylantį iš tautinių kultūrinių reikmių apribojimo (mokyklinis ir universitetinis švietimas gimtąja kalba bei atitinkami abiejų šalių pripažįstami diplomai, pavardžių rašymo pasuose nacionaline rašyba problema).

2. Įpareigoti Bendrosios Akcijos lietuviškos dalies lietuvius rūpintis lenkų mažuma ir tam įtakoti Lietuvos visuomenę ir valdžią, o Bendrosios Akcijos lenkiškos dalies lenkus – rūpintis lietuvių mažumą ir tam įtakoti Lenkijos visuomenę ir valdžią.

3. Danų-vokiečių pasienio santykių apie Haderslevą pavyzdžiu, paskelbti Vilniaus ir Suvalkų kraštus Lietuvos ir Lenkijos kultūrų bendrumo žeme ir raginti abiejų šalių visuomenę ir valdžią inicijuoti lenkų kalbos mokymą visose lietuviškose Vilniaus krašto mokyklose bei lietuvių kalbos mokymą visose lenkiškose Suvalkų krašto mokyklose.

Kontaktuoti: +370 677 46906

Išnašos

1 Nors ekonominis augimas Estijoje atsilieka nuo Lietuvos, ubagų ir benamių (taip pat korupcijos) ten mažiau nei Lietuvoje.

2 Kažin kas dar sugalvojo sakyti „baltų ainiai”, nors pats šis terminas jau reikštų, kad lietuviai nebe baltai.

3 Archainiai lietuvių kultūros bruožai neišeina už etnografinių ansamblių ribų, o toks tipiškas reiškinys, kaip sutartinės, nėra būdingas latviams, vargu ar egzistavo tarp prūsų, užtat aptinkamas Europos pietuose ir net Kaukaze.

4 Dabartinis pasaulis artėja prie bendros ekonominės struktūros, o nesenas Envero Chodžos Albanijos pavyzdys rodo, į kokį skurdą ir atsilikimą įvels ypatingų gamtos resursų neturinčią šalį bandymas izoliuotis.

5 Šitai pastebėjo mūsų istorikas „nepatriotas” Edvardas Gudavičius.

6 LDK išsaugojo pusę rytinių slavų žemių, panašiai kaip prūsiška Mažoji Lietuva vėliau išgelbėjo pačius lietuvius nuo galutinio suslavėjimo. Ne tik rusai, bet baltarusiai ir ukrainiečiai turėtų būti dėkingi lietuviams už savo buvimą. Baltarusiai kaip tauta susiformavo tik LDK rėmuose.

7 Plg. petersburgsanct.tripod.com/300th.anniversary/

8 Nesu nei istorikas, nei politologas, todėl eurazinio mito raidą dėstau pagal didžiausio dabartinio jo autoriteto kūrinį Дугин А. Краткий курс. Обзор евразийской идеологии. Москва 2003. Elektronine versija:

http://evrazia.org/modules.php?name=News&file=article&sid=225.

Manyčiau, šitaip bent išvengsiu kaltinimų, neva iškraipęs jų „mokslą”. Šiuo atveju ieškoti žodžių европейское иго.

9 Ibid., ieškoti žodžių идеи-правительницы.

10 Ibid., ieškoti žodžių вобравшую, ближе. Kad Rusija kultūriška artimesnė Rytams nei Vakarams, vargu ar ginčytina. Tai rezultatas istorinio rusų plitimo į mažai apgyvendintas, kariniu ir ekonominiu požiūriu silpnesnių azijinių tautų erdves. Rimčiausią pasipriešinimą rusai sutiko tik Pavolgyje, dorodami Kazanės chanatą, bei vėliau Kaukaze (galima sakyti, kad karo prieš čečėnų tautą rusai taip ir nelaimėjo – jis tęsiasi iki šios dienos, o Gruzija buvo taikingai pajungta neva ginant jos stačiatikybę nuo turkų). Šitaip rusų tauta ne tiek primesdavo kitiems savo gyvenimo būdą (kuris kultūriniu požiūriu dažnai buvo primityvesnis), kiek jį silpnino, išplaudama jį tarp pavergtųjų ir per nuolatinį plitimą bei kitų asimiliavimą neįstengdama ryškiai susiformuoti. Susidaręs eurazinis konglomeratas kažkuo priminė Kijevo rusų kadaise nukariautą chazarų konglomeratą. Taigi eurazinis rusų tautos pobūdis nekelia abejonių.

11 Ibid., ieškoti žodžių силой и хитростью, Критика романо-германской цивилизации. Išvardyti teiginiai reikalingi analizės. Kiek juose yra teisybės, aiškintina galbūt žmogaus išsilaisvinimu iš feodalizmo pančių. Juk laisvė pirmiausia reiškia galimybę pasirinkti, bet žmogus iš pradžių pasirenka tai, kas žemiškiau. Tik per išbandymus su laiku ateina ir aukštesnis pasirinkimas, kurio niekad neturės tas, kuris laisvės išvis nepažino. Faktiškai antiliberalistai kaltina ne Vakarus, bet pačią laisvę kaip blogybę. Jei po kruvino bolševizmo Rusijoje vėl atgyja tradicinės antivakarietiškos koncepcijos, tai tik terodo, kad tauta dar taip ir nepribrendusi laisvei.

12 Ibid., ieškoti žodžių Теория месторазвития.

13 Ibid., ieškoti žodžių Политическая платформа, Евразийский отбор, Демотия.

14 Ibid., ieškoti žodžių Диалектика национальной истории.

15 Iš tikrųjų pastarasis buvo ne rusiškas reiškinys, bet valingu valdovo aktu įkurtas dirbtinis darinys nerusiškoje finougrų inkerių ir vadžių (ingrų) žemėje. Žr. petersburgsanct.tripod.com/300th.anniversary

16 Ibid., ieškoti žodžių Большевизм был распознан евразийцами.

17 Ibid., ieškoti žodžių Туранский фактор.

18 Гумилев Л.Н. Этногенез и биосфера Земли / Ленинград 1989.

19 Žr. Maskvoje pasirodžiusius A.Dugino darbus (daugiausia leidykloje Арктогея): Пути Абсолюта, 1990, Мистерия Евразии, 1991, Конспирология, 1992, Гиперборейская теория / arctogaia.com/public/wirth/gipteor/contours.htm, 1993, Метафизика Благой Вести, 1995, Тамплиеры пролетариата, 1997, Абсолютная Родина, 1999, Консервативная революция, 1994, Основы геополитики, 2000, Русская Вещь, 2001, Евразийский Путь как Национальная Идея, 2002, iš kurių daugiausia poleminės informacijos turi Основы геополитики / Elektroninė versija: www.arctogaia.com/public/osnovygeo bei Евразийский Путь как Национальная Идея / Elektroninė versija: evrazia.org/modules.php?name=News&file=article&sid=860.

20 Visų pirma anglas Halford Mackinder (1861–1947), švedas Rudolf Kjellen (1864–1922), vokietis Karl Haushofer (1869–1946), plėtojęs nacių plačiai vartotą „gyvybinės erdvės” sąvoką, kiti nacių geopolitikai.

21 Žr. Суша и море. Общий враг / Основы геополитики, ч. 4 „Геополитическое будущее России”, гл. 4 „Передел мира”, разд. 4.1.

22 Žr. Партия Евразия / evrazia.org/modules.php?name=News&file=article&sid=1478

23 Nepatvirtintomis žiniomis suvažiavime dalyvavo vienas iš buvusių Lietuvos Prezidento Rolando Pakso patarėjų. Šiaip Eurazijos sąjūdžio atstovu Lietuvoje laikomas Lietuvos musulmonų muftijus Romualdas Kremickas.

24 Краткий курс, ieškoti žodžio мондиализм.

25 Plg. Евразийский взгляд / evrazia.org/modules.php?name=News&file=article&sid=162

26 Žr. Русские народ Империи / Основы геополитики, ч. 4, гл. 3, разд. 3.2.

27 Ibid.

28 Apie tai neseniai porino ir lietuviška svetainė www.eurazija.lt.

29 Visi šie samprotavimai paimti iš „Geopolitikos pagrindų” 4 d., o įdomus pasažas apie rusų valstybę ir poimperinę legitimaciją – iš 2 sk., apie galimą tolimos ateities ekspansiją (suprask – į savo buvusių sąjungininkų „gyvybines erdves”) – iš posk. 2.3.

30 Передел мира / Основы геополитики, ч. 4, гл. 4.

31 Концепция „постимперской легитимности” / Основы геополитики, ч. 4, гл. 2, разд. 2.

32 Rašinyje „Žydai ir Eurazija” (žr. www.arctogaia.com, Дугин) žydai skirstomi į dvi „potautes” – išnaudotojišką Vakarų ir Vidurio Europos rabanitų („blogą” – kartu su atlantistais ji padėjusi sugriauti Sovietų Sąjungą) ir revoliucinę Rusijos chasidų („gerą” – kartu su Leninu ji buvo tą Sąjungą įkūrusi), nepamirštant „tarp kitko” paminėti ir antisemitinę „nuomonę” dėl pastarųjų tiurkiškos, bet ne semitiškos kilmės. Čia (irgi „tarp kitko”) kažkodėl prireikė net L.Gumiliovo autoriteto laužtis pro atdaras duris ir teigti, kad karaimai „tikrai tiurkiškos kilmės”. Karaimai („skaitymo, Knygos = Šv. Rašto žmonės”, plg. hebr. qārā ‘skaityti’) – Talmudo nepriėmusi sekta, susidariusi mūsų eros pradžioje Palestinoje būtent tarp žydų, ko gero – esenų. Vėliau paplito Kordobos kalifate, iš kur keliolika jų šventikų VIII a. buvo pakviesti Pavolgio tiurkų chazarų, nutarusių priimti judaizmą karaimiška forma (chazarai nenorėjo patekti nei krikščionių, nei musulmonų įtakon, o su Kordobos karaimais susidūrė visiškai atsitiktinai, net neįtardami, jog tai tik judaizmo sekta). Chazarų kaganatui žlugus, tiurkai karaimai (dalis jų elito tikrai buvo semitiškos žydų kilmės) paplito Kryme, Lietuvoje, Lenkijoje, niekad nesimaišydami su talmudiniais žydais bei pastarųjų nemėgstami. Rytietiška karaimų šaka niekad nieko bendra su tiurkais neturėjo, buvo paplitusi Afrikoje, dabar daugelis jų persikėlė į Izraelį, bet laikosi kaip sekta. Supranatama, senovės chazarai mažai ką bendro turi su aškenaziškais žydais bei tarp jų XVIII a. Ukrainoje atsiradusiu chasidų sąjūdžiu. Drąsūs A.Dugino minčių polėkiai demaskuoja į moksliškumą pretenduojančių jo darbų lygį. Ypatingą diletantizmą A.Duginas parodo atpasakodamas H.Wirth’o runų „teoriją”, neva atspėjusią „pirmųjų garsų” (iš kurių neva susidėjo priešistorinė sakralinė „hiperborėjų” kalba) simbolinę reikšmę (žr. arctogaia.com/public/wirth/gipteor/contours.htm). Šie garsai kažkodėl vadinami „fonemomis”. Visų A.Dugino kliedesių kritika – jau atskira tema.

33 Plg. «ни один этнос, ни один народ „не живёт одиноко”. Между ними существуют многообразные этнические контакты, которые обусловливаются наличием соответствующей „комплиментарности”, симпатии, дружественности. У русских такая комплиментарность легко установилась с „монголоидами”, но была страшно затруднена с европейцами, в особенности с католиками» (Краткий курс, ieškoti šių žodžių).

34 Plg. «подчеркивание расового родства славян между собой не только не приветствуется, но отвергается, так как культурно, конфессионально, геополитически и цивилизационно славяне глубоко различны. Вслед за К.Леонтьевым неоевразийцы подчеркивают: „славяне есть, славизма (в смысле расового единства, осознанного как основа интеграционного проекта) нет”. В некоторых случаях определение „славянофил” в последнее время может выступать как антитеза определению „евразийца”, что несет смысл противопоставления патриота, с этно-расистскими (ксенофобско-шовинистическими) наклонностями, патриоту, осознающему свою идентичность геополитически и цивилизационно» (Краткий курс, ieškoti šių žodžių).

35 Западная ось: Москва Берлин. Европейская Империя и Евразия / Основы геополитики, ч. 4, гл. 4, разд. 2.

36 «у России есть два выхода: либо военная оккупация Европы, либо такая переорганизация европейского пространства, которая сделает этот геополитический сектор надежным стратегическим союзников Москвы» (Основы геополитики, ч. 5, гл. 5, разд. 5.1).

37 Ibid.

38 Ibid, разд. 5.3.

39 Чубайс А. Миссия России в XXI веке / Независимая газета, 1.10.2003.

40 «Российское государство может и должно содействовать экспансии отечественного бизнеса в соседние страны как в торговле, так и в приобретении и развитии активов» / ibid.

41 Gal iš „Darbo partijos” steigiamojo suvažiavimo garbės svečių kuris nors antiglobalistas pasakytų kitaip, bet po visa to, kas čia išdėstyta, ar neturėtume teisės paklausti, kieno interesams toks užsiangažavęs? Būdami N.A.T.O., mes, žinoma, JAV kaip sąjungininko klausimo jau nebediskutuojame, tačiau pats laikas sužymėti visus taškus virš „i”, nes po vieno destrukcinio projekto išnyra vis kiti ir vis su tais pačiais aktyviai veikiančiais arba šalimais pasišmėkščiojančiais personažais (tegu p. V.Uspaskichas neįsižeidžia dėl pasikėsinimo į jo prioritetą).

42 Beresnevičius G. Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys. Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. V. 2003, p. 16.

43 Ibid., p. 53 t.

44 Ibid., p. 69.

45 Ibid., p. 39.

Atgal : Forumas : Pokalbiai internetu