KUR ŽUVO ŠVENTASIS BRUNONAS BONIFACAS?

Dr Letas Palmaitis

Artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui (rašyta prieš kelis metus), jau daugelis žino, kad šv. Brunonas Bonifacas žuvo Rusijos ir Lietuvos pasienyje. “Magdeburgo vyskupų darbuose” (Gesta Archiepiscoporum Magdeburgensium) apie tai pasakyta taip:

“Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu /.../ vainikuotas kankinyste, paskiau – triumfu, Rusios ir Lietuvos pasienyje” (sanctus Bruno, qui et Bonifacius /.../ agonia triumpho subsequenter in confinio Rucie et Litue regionum laureatus est).

Be šio pasakojimo, svarbiausi to paties XI a. šaltiniai, dėstantys šv. Brunono Bonifaco misijos istoriją, – “Kvedlinburgo analai” (Annales Quedlinburgenses), “Titmaro Merzeburgiečio kronika” (Thietmari Merseburgensis Chronicon) bei šv. Petro Damijono “Palaimintojo Romualdo gyvenimas” (Vita beati Romualdi). Prieštaringi duomenys apie šv. Bonifaco misiją, prieštaringos ir istorikų išvados. Būdamas kalbininkas, nesiimu ginčytis su autoritetais, bet tik išdėstau savo požiūrį, paremtą lingvistiniais samprotavimais. Nenorėčiau eiti lengvesniu keliu, reikalui iškilus, griebdamasis šiaudelio, neva anais laikais prūsų, lietuvių (gal ir rusų?) sąvokos buvo “painiojamos”. Jei sakoma “Rusios ir Lietuvos”, vadinas, tokia buvo įvykių kryptis (ne iš Lietuvos į Rusią). Jei “pasienyje”, vadinas, rusų ir lietuvių  genčių riboje. Dabar pagalvokime, kur galėjo būti tas pasienis, jei vienas iš misijonierių (Vibertas/ Vipertas) buvo prūsas ir minėjo, kad viskas įvyko jo tėvynėje.

Šv. Brunonas tikrai lankėsi Kijeve 1007 m., bet 1008 m. praleido Lenkijoje. Metų gale jis susiruošė į kažkokią Sklaviją (Sclavia). Kas tai per šalis? Gal kokia nors slavų žemė, jei jau 1009 m. vasario 19 d. šv. Bonifacas žuvo Rusijos ir Lietuvos pasienyje?

Skalva  

Tarp aštuoniolikos šv. Bonifaco palydovų buvo prūsas Vibertas, kuris ir aprašė tolesnę kelionę. Atvykimą į vietą Vibertas aprašo taip: “Kai įžengėme į tėvynę, buvome čia pat nuvesti pas karalių”. Jeigu prūsas kalba apie tėvynę, reikia manyti, kad Sklavija – viso labo Skalva.

Minėto karaliaus vardas buvo Netimeras. Na jau niekaip nepanašu į rusišką! Tiesa, žinome daug visokių -merų / -mirų, pvz., Vladimiras. O ar žinome, kas tas Vladimiras? Lenkai turi kitokį šio vardo variantą – Wůodzimerz, o senovės rusų kalboje buvo Volodimer. Jau šiek tiek arčiau prie Netimero, o gal – ir prie Vladimiro vardo šaltinio. Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras (Volodimeras), kaip žinia, buvo pirmosios Rusios valstybės įkūrėjo Riuriko palikuonis, bet Riurikas buvo variagas, t.y. normanas. Variagais senovės rusai vadino Švedijos vikingus. Žodžio “vikingas” normanams pavadinti rusai nevartojo, nes šis žodis buvo paplitęs daugiau į Vakarus, kur reiškė pirmiausia Danijos vikingus. Maždaug tada, kai atsirado slaviškas vardas Wůodzimerz / Volodimer, atsirado ir vardas Vsevolod. Bet šis yra ne kas kita, kaip Visvaldas. Lietuvių vardų kilmės žodynas aiškina, kad Visvaldas – vardas, sudarytas iš sandų vis- ir vald- (plg. valdyti, valdo), t.y. “Tas, kuris visa valdo”. Tai gal Vsevolod – skolinys iš lietuvių? Kažin, nes atsirado kartu su vardu Wůodzimerz / Volodimer. Vardą Vladimir rusai supranta kaip “Tas, kuris valdo pasaulį (mir)”. O kaip tuomet su Volodimeru? Kas tai per -mer? Mįslę išsprendžia kitas slavų vardas – Vladislav. Ar kitas? Kas nesupranta, ką reiškia -mer, tegu žino: tą patį, ką ir -slav. Kurioje kalboje? –  Senovės skandinavų, tų, kurių buvo Riurikas, Vladimiro / Volodimero protėvis. Yra toks skandinaviškas vardas – Sigmeras. Germanų kalbose sig- ir reiškia viešpatavimą, pergalę, o -maer(d) – šlovę.

 Volodimer 

 Taigi slavai, pasiimdami iš normanų valdovo vardą, iš pradžių išsivertė tik pirmąjį jo sandą – Sig- = Voldi-. Bet ne visiems slavams patiko tas nesuprantamas galiukas -mer. Iš jo arba pasidarė savo žodį (rusai – mir), arba išvertė viską iki galo: Vladislav. Taigi ir Visvaldas su Vsevolodu bus tokie pat skandinavų vardai, tik juos baltai išsivertė savaip, o slavai savaip, bet panašiai, nes ir kalbos panašios.

Antra vertus, žinomi ir prūsų vardai su -mer, kuriuos kažkodėl laiko slavizmais. Bet juk mer slavų kalbose ničnieko nereiškia! Tiesa, prūsų atveju pasirodo ir paraleliniai variantai su mir: Nammer / Nammir, Manemer / Manemir, Nawtemer, Pomere (visi užrašymai jau vokiški, todėl be galūnių). Manyčiau, karalius Netimeras visiškai pritampa prie šios kompanijos.

Netimer     

 Čia pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Br. Savukyno (su nuoroda į V. Pėteraitį, žr. “Tarp istorijos ir būtovės”, Aidai 1999, psl. 16–17) pateiktus Skalvos/ Nadruvos vietovardžius Netynai (Nettienen), Nečiūnai (Nettszunen), kurių pirmasis vargu ar vėlyvas ar atneštinis iš Didžiosios Lietuvos. Sandą net(i)- Br. Savukynas sieja su žodžiu  lie. nečias “nebylys”. Jei vardas verstinis, o antrasis sandas skandinaviškas, valdovo vardas galėjo reikšti “Garsus tylėjimu”.

Rusai?...    

Taigi šv. Brunonas kartu su prūsu Vibertu atėjo į kažkurią Skalvos sritį (Skalva buvo labai didelė), kurią Vibertas laikė savo tėvyne ir kurioje karaliavo Netimeras. Niekur nepasakyta, kad šv. Brunonas iš ten būtų vėl patraukęs į Kijevo Rusią. Visi tolesni įvykiai rieda ten pat. Bet štai Viberto amžininkas šv. Petras Damijonas, aprašydamas šv. Romualdo gyvenimą, kažkodėl vadina aną karalių... rusų karaliumi (regem Russorum)...

Šv. Brunonas buvo nužudytas Rusios ir Lietuvos pasienyje. Ši tvarka rodo kryptį: iš Rusios į Lietuvą, bet ne priešingai. Belieka daryti išvadą, kad rusų karaliaus Netimero valdoma žemė ir buvo Rusija... Beje, kodėl Rusija? Juk Rusijos vardas Rossija atsirado tik XVIII a., prieš tai buvo Rusj, Rusia. Neklasikinį lotynišką užrašymą Rucie iš tikrųjų gal ir reikėtų skaityti Rusjae.

 Rusia

 Kur Skalva su Lietuva, o kur Rusia-Rusija! Pažiūrim, ką apie tai XI a. rašo Adomas Bremenietis. Minėdamas prūsų žemę Sembą, o sembais anais laikais dažnai vadino visus prūsus, jis sako, kad ta “trečia žemė ribojasi su... rusais ir su lenkais (Tertia est illa, quae Semland dicitur, contigua Ruzzis et Polanis). Jei skalviai nebuvo vadinami sembais-prūsais, išeina, kad Rusia kaip tik ir turėjo būti Skalvoje!

Kitur tas pats Adomas Bremenietis pasakoja, kaip lenkų karalius Boleslovas drauge su danu Otonu III jėga užvaldė visą Sklavaniją, Rusią ir prūsus (omnem vi Sclavaniam subiecit et Ruzziam et Pruzzos) – niekas niekad nėra girdėjęs, kad kuris nors danų karalius būtų užvaldęs Kijevo ar Naugardo Rusią! Bet šią Rusią danai vadinę Ostrogard, t.y. “rytų vietovė, miestas”.

Holm

 Danų karalių istorijoje, “Knytlingasagoje”, vėlgi pasakojama apie prūsų pirklį Vidgaudą, kuris suviliojo Šlezvigo karalių Kanutą Lavardą (būsimą šventąjį) vykti į Rusią, kuri čia pavadinta “Salos vietove” (Holmgard) ir kurioje tuomet karaliavęs Haraldas. Vargu ar koks Haraldas kada nors karaliavęs Rusijoje! Visa tai vyko prieš 1131 m., kai Kanutas Lavardas buvo nužudytas. Saksonas Gramatikas, savo ruožtu, “Danijos istorijoje” mini Salos tvirtovę bei Salos įlanką. Kas tai per sala?

Kurie domėjosi Karaliaučiaus krašto istorija, žino, kad dabartinio Primorsko pavadinimas – Fischhausenas, o lietuviškai sakoma “Žuvininkai”. Tie “Žuvininkai” (“žuvis” čia pasidarė vokiečių tarmėje iš “vyskupo”: Bisch(ofs)husen > B/Fischhusen “Vyskupo namai”), vokiečiams tik ateinant XIII a., jau buvo vadinami germaniškai – Skonewik, o tai skandinaviškas vardas. Į rytus nuo Kranto / Zelenogradsko buvo garsus vikingų ir prūsų karinis ir prekybinis centras Kaupas, o Žardėje prie Klaipėdos atkasta didžiulė vikingų pilis. Neseniai rusų archeologas Vladimiras Kulakovas atkasė naujų skandinaviškų radinių Rasytėje Kuršių Nerijoje. Taigi lyg ir atsiduriame prie įlankos! Ta įlanka senovėje buvo jungiama su jūra kanalais, kurie kirto Kuršių Nerija. Vieno jų pavadinimas yra gerai žinomas – Brokistas. Tai irgi skandinavų žodis.

Rusyčiai

Dabar verta paminėti, kad pavadinimas Rasytė – klaidingas. Jokiomis ypatingomis rasomis Kuršių Nerija nepasižymėjo. Pirmą kartą vokiečiai užrašė šį vardą 1387 m. Rositten, bet jų raide o perteikia ne tik o (kuo čia dėta “rasa”?), bet ir trumpąjį u. Štai 1395 m. užrašyta Russitten, t.y. Rusyčiai. Kaip žinia, ir Svetlogorskas tais laikais užrašytas Ruse-moter. Taigi vėl pavadinimai su šaknimis rus-! Beliko tik rasti salą, kuri vadinosi Rusia.

 Rusa

Pirmiausia ateina į galvą upės pavadinimas, kuris lietuviškai yra Rusnė, o vokiškai – Russ. Daugelis teigia, kad Rusnė – vėlyvas lietuviškas darinys. Manyčiau – iš senesnio Rusinė. Vokiečiai tokio nebūtų girdėję – atėję, jie, matyt, rado skalvišką vardą Rusa, o tai neretas upėvardis prūsų žemėje. Šis pavadinimas baltiškas, nuo žodžio rusėti “iš lėto tekėti”.

 Rusinė 

Gal skaitytojas jau pamanė, kad rasta ir sala – Rusnė. Deja, deja – anais laikais jos tebuvo tik nežymios užuomazgos, bet ir dabar kažin ar joje būtų vietos kelioms sritims. Šią salą formuoja dvi Rusnės atšakos: Atmata ir Skirvytė. O kur dingo Rusnė? Anot velionio prof. Č.Kudabos, Atmata iš viso nauja atšaka, senovėje jos nebūta. Bet dar ir dabar per sala teka nedidelė upė vardu Vorusnė, vokiškai - Waruss. Nesunku atspėti, kad šis vardas reiškia “Senoji Rusa, Rusnė” – prūsiškai “senas” yra vors (giminiga žodžiui “voras”). Taigi nebuvo Atmatos, bet ir Rusos / Rusnės vaga jau nebėjo dabartine Vorusne, kitaip nebūtų atsiradęs pats pavadinimas Vorusnė, kurį vokiečiau jau rado atėję. Vadinas, vaga jau buvo pakeista ir, ko gero, ėjo dabartine Pakalne, kurios galiukas (atsišakojimas) dar tebevadinamas Rusnaite. Matyt, tai senas pačios Pakalnės pavadinimas, kuris iš pradžių gal ir buvo Rusinė, t.y. „priklausanti Rusai“. Reikia manyti, kad ir Skirvytė anais laikais tebuvo tik smulkus atsišakojimas. Užtat galinga upė buvo Gilija, sukanti daug piečiau. Tarp Rusos / Rusnės ir Gilijos (o gal net ir tarp Rusos ir Nemunyno, kuriuo lituanisto Kęstučio Demerecko spėjimu ėjo sena Nemuno vaga) plytėjo gigantiška sala – holm. Štai ir mūsu Rusia! Skalviškoje prūsų žemėje.

 Rusa Holm

 Norite patvirtinimo? Labai paprastas. Paimkite į rankas naujutėlį gražų vokišką leidinuką – Prūsijos istoriniai žemėlapiai – Jäger E., Prussia-Karten 1542–1810. Konrad Verlag, 1982. Ten puslapyje 52 rasite Casparo Hennebergo 1576 m. žemėlapį, pavadintą “Tikruoju Prūsijos aprašu” (Prussiae vera Descriptio). Jame atskirai išvardijamos Rusnės upės žiočių šakos (čia lotyniškai parašytas jau lietuviškas upės pavadinimas: RVSNAE flummis ostiorum nomina). Štai juodu ant balto skaitome “Rusia arba Holmas” (Russe siue Holm – vokiečiams žodis Holm tereiškė tik šiaurinę salos ribą). 

Koks keistas sutapimas su pirmosios rusų valstybės pavadinimu, ar ne? Bet dar keisčiau, kad šis gana didelės salos pavadinimas, Rusia, lyg ir be pėdsako išnyko. Kodėl?

IX a. – vikingų eros klestėjimas. Jų greiti laivai, tarsi šiuolaikiniai reaktyviniai lėktuvai, žaibiškai permesdavo karius nuo Danijos į Kuršą, nuo Švedijos – į Lenkiją arba prie Ladogos. Vietos tautos noriai imdavo vikingus savo valdovais, nes tie ateidavo nedideliais būriais ir pamokydavo greitų laivų statybos bei “reketo”. Vikingai buvo priimami į vietos gentis, o tapę valdovais, per porą kartų asimi­liuodavosi tarp vietos gyventojų, palikdami savo dinastijas. Stipri jų vietinė kariuomenė buvo sudaryta jau nebe iš vikingų, bet iš vietos gyventojų.

 Estija 

 “Knytlingasaga” mini, kad Švedijos kraštus puola aisčiai, kuršiai ir karelai. Turbūt ir jiems vadovavo vikingai, bet vietos gyventojai visų šios rūšies būrių ir neskyrė nuo vikingų. Šitaip aisčių vardas galėjo būti perkeltas į Estiją – nedidelė gentis, puldinėdama kraštą, galėjo užvaldyti jo dalį, persikelti ten visa, asimiliuotis tarp vietos gyventojų, palikdama savo vardą.

 Glandas

 Imkime senovės rusų Nestoro metraštį. Jis teigia, kad naugardiečiai pakvietė valdyti savo šalį variagą Riuriką. Tai visiems gerai žinoma. Tik mažai kam žinoma, kad Rusijos metraščiai teigia, jog Rusijos valstybės įkūrėjas Riurikas buvo “kviestas” iš Prūsijos, o pirmųjų rusų didikų genealogijos vedamos iš prūsų giminių. Net tarp Romanovų protėvių minimas toks Glandas, Riuriko palikuonis. Bet juk šis vardas – tipiškiausias prūsiškas, joks metraštininkas nė tyčia negalėjo tokio sufabrikuoti! Štai ir aiškėja, kad Riurikas buvo iš vietinių Prūsijos vikingų, ko gero, ne pirmos kartos.

 Szymon

 Tiesa, antinormanistai seniai teigia, kad Riuriko kildinimas iš Prūsijos esąs dirbtinis, paimtas iš Dlugošo, kad suteiktų šiam avantiuristui kilmę nuo mitinio Prūso bei kilmingųjų romėnų, Cezario giminaičių. Be abejo, šis mitas buvo panaudotas, bet jis nepaneigia Riuriko atėjimo ne iš Švedijos, bet nuo Kuršių marių. Kodėl? Todėl, kad šį mitą propagavusi “Velvetinė rusų carų laipsnių knyga”, tarp “variagų”, atėjusių iš Prūsijos (o tai jau nebe  mito reikalas), pamini ir Šimoną su 3000 kariais [plg. Лакиер А.Б., Русская гераль­дика. (С.-Петербург, 1855,) Москва, Книга, 1990, p. 298]. Anas Šimonas, jei atėjęs iš Švedijos, tegalėjo būti tik švedų žydas. Vargu! Taigi tebuvo tik mūsų kraštų Szymon, vikingas (tiksliau - vytingis, žr. toliau) su lenkišku vardu, joks švedas.

Pagaliau svarbu atsižvelgti į jau minėto archeologo V. Kulakovo nuomonę, kad Kuršių marios – paskutinioji vikingų prieglauda (antroji tėvynė), kai jų skandinaviškose tėvynėse jau įsigaliojo centralizuota karalių valdžia.

 Rusai!!!

 Skalviškos Rusios – Rusos upyno gyventojai (vakarų) baltai turėjo vadintis rusais. Nėra abejonių, kad IX a. Rusios vardą į finougrų žemę, į rytinių slavų karinę prekybinę bazę (Starają) Rusą, o po to – į Naugardą (“Naująją Rusą” – beje, ten skandinavai lankėsi ir anksčiau), nunešė būtent Sembos–Rusios regiono vikingas Riurikas (Rurikas, Hrörekr) su savo prūsiška draugove.

 Prūsų gatvė 

 Ne be reikalo Naugarde nuo pačių seniausių laikų (vėliausia – nuo XI a.) žinoma ir Prūsų gatvė (Prusskaja ulica). Riuriko draugovė ir bus ta, apie kurią rašo V.Kulakovas ir V.Šimėnas savo neseniai išėjusioje knygoje “Užmirštieji prūsai”. Juk V.Kulakovas atkasė tuos pačius radinius Kijevo Padnieprėje, kaip ir Semboje!

Rotsai

 V.Kulakovas mini ir istorinę vietovę Semboje Irtekapinis – “Irtojų, t.y. irkluotojų kapai”, o irkluotojais visos regiono tautos tada vadino vikingus, Rothsmen, žargoniškai – rotsus. Estai ir suomiai iki šiol vadina švedus rotsais (estų rootsi, suomių ruotsi).

 Kijevas 

Kaip rodo radiniai, X a. visa draugovė su šeimomis (t.y. visi prūsiški rusai) iškeliavo iš Kaupo. Kur? Ogi į Kijevo Rusią drauge su savo vardu!

 Rūsai 

 Tiesa, skandinavai dar vadinti rūsais. Mat, girdėję panašiai skambančius pavadinimus, Bizantijos dvasininkai perkėlė į skandinavus (o nuo Riuriko – ir į Kijevo / Naugardo rusus) tautos vardu klaidingai palaikytą hebrajišką žodį rōš “galva”, “vyriausiasis” graikiška forma Rōs [nāsī rōš mešek wetubāl (Ezech. 38 : 2, 3, 39 : 1) “Mešecho ir Tubalio vyriausiasis kunigaikštis” > “Roso, Mešecho ir Tubalio kunigaikštis”]. Šį naujadarą arabai, neturėdami savo kalboje ilgojo ō, išplatino forma Rūs.

Matulaitis

 Prisipažinsiu, kad čia išdėstytos mintys nėra naujos. Jos beveik visos (išskyrus irkluotojų rotsų paminėjimą, Prūsų gatvę, Rusinę, Glandą, Šimoną, Estiją, rūsus) surašytos kun. K.Matulaičio darbe “Senovės skalviai iki XIII a.” (žr. Amerikos lietuvių leidinį “Tautos Praeitis”, t. II, 1965, p.123–142).

 Vitiazj 

 Bet ir aš turiu ką pridėti iš savo pusės. Dar Maksas Fasmeris (Vasmer) savo klasikiniame rusų kalbos etimologijos žodyne iškėlė klausimą, iš kur slavai turi žodį vitiazj “kilmingas karys”. Imta laikyti jį skoliniu iš žodžio “vikingas”, vikingr, bet juk rusai nepažinojo jokių vikingų. Jie vadino normanus variagais nuo švediško žodžio varingr. Bet juk jeigu iš varingr pasidarė variag, tad iš vikingr turėjo pasidaryti vitiag, bet ne vitiazj, jau nekalbant apie tamsoką problemėlę su “t” originalo “k” vietoje. Užtat rusų žodis vitiazj tiksliausiai atitinka baltišką žodį vytingis “kilmingas karys” su minkštu kamiengaliu. Tokį jį rekonstruoja akad. Vytautas Mažiulis savo “Prūsų kalbos etimologijos žodyne”. Tai, be abejo, senas prūsų skolinys iš skandinavų vikingr. Prūsai, skolindami vardą, tarė “k” minkštai, o minkštų “k” ir “t” painiojimas yra tipiškas ir lietuvių tarmėms. Latvių kalboje yra minkštasis “k”, rašomas kaip “k” su “kableliu” apačioje, tariamas kaip minkštasis “t” ir dažnai pasitaikantis skoliniuose iš senovės kuršių bei lietuvių kalbų.

 Trišakis  

 Šiek tiek aš pataisau ir V.Kulakovo mintį, kad senovės rusų juodai-raudonai-juodos šv. Vladimiro ordino spalvos priklausiusios prūsų pulkui kunigaikščio Vladimiro draugovėje. Daugiau! Turbūt jos buvo būtent vitiazių, t.y. prūsų didikų vytingių spalvos Kijevo valstybėje. Pagaliau verta dėmesio ir V.Kulakovo bei V.Šimėno mintis, kad seniausias Kijevo simbolis – trišakis, kuris rastas iškaltas ant akmens ir daugelyje vietovių Semboje, buvo prūsų vyriausiųjų dievų Perkūno, Patalo (V.Mažiulio interpretacija) ir Patrimpo simbolis.

 Olgis

 Atsižvelgiant į tokį didžiulį prūsų karių indėlį į pirmosios rusų valstybės susidarymą, nebūtų klaidinga manyti, kad Riuriko dinastijos kunigaikščiai galėjo turėti ir prūsiško kraujo. Romanovų protėvį Glandą jau minėjome. Bet antrasis didysis rusų kunigaikštis vadinosi Olegu. Įprasta teigti, kad tai skandinaviškas vardas Helgi. Bet juk daug arčiau yra baltų Algis! Turint galvoje, kad šis vardas turėjo tęstinę priegaidę pirmajame skiemens al sande, o tokius sandus senovės prūsai tardavo pailgindami, prūsiškas vardo tarimas turėjo būti Olgis, panašiai kaip doalgis “dalgis” prūsų Elbingo žodynėlyje. Šis vardas net ir galėjo būti linksniuojamas kietai, t.y. Olgis, Olgas (“Algio”) pagal senovės prūsų kietąjį linksniavimą su -is vardininke. Aš esu įsitikinęs, kad rusų vardas Oleg (ir moteriškas vedinys – Olga) yra prūsiškos kilmės, lygiai kaip ir žodis vitiazj “kilmingas karys, vytingis”. Kad vardas Oleg yra artimas skandinavų vardui Helgi – nieko nuostabaus, nes ir pats vardas Algimantas (dvikamienis, o tai būdinga kilmingųjų vardams) savo ruožtu galėjo būti vikingų laikų vertinys, tarkim, iš kokio nors Helgimundr, kaip ir vardai Visvaldas bei Vladimeras / Vladislavas. Baltams čia labai padėjo sava šaknis alg- (slavai šaknies olg- neturėjo), taip pat ir kamienas mant-, kurio reikšmė buvo artima skandinavų mund- “nuotakos išpirkos dovana (manta)”.

 Alsa    

Taigi dabar yra aišku, kuriame pasienyje žuvo šv. Brunonas Bonifacas. Kadangi vėlesnės valstybinės sienos dažnai atkartoja senovines genčių ribas, nebus per drąsu tvirtinti, kad šv. Brunonas Bonifacas žuvo arba dabartinio Šilutės rajono šiaurinėje riboje su buvusia lietuvių Karšuva, arba kur nors už Jūros upės ties Smalininkais. Galutinai nustatyti šią vietą padeda šaltiniuose minimas upės vardas Alstra, kuris E. Gudavičiaus spėjimu, gali būti siejamas su upe Alsa (LTSR MA Darbai, A, 3, psl. 80), o tai Mituvos intakas, maždaug 20–25 km į šiaurės rytryčius nuo Smalininkų-Jurbarko. Alstra gali būti kitas vardo Alsa variantas, gal ir iškraipytas. Taigi šv. Brunono Bonifaco žuvimo vietos ieškotina tarp dabartinių Šimkaičių ir Elenoravos miškų. Kad XI a. būtent Mituvos upynas ir buvo skalvių ir lietuvių paribys – vargu ar ginčytina tiesa.

 Žulkus

 Baigdamas negaliu nepaminėti, kad 1987 m. Vladas Žulkus “Moksle ir gyvenime” (“Vikingų burės Kuršių mariose”) kėlė panašių minčių dėl vikingų vaidmens Kuršių marių regione. Bet jis klaidingai siejo Rusnės / Rusos upės pavadinimą su irkluotojų rotsų pavadinimu, laikydamas šį baltišką upės vardą skandinavišku. Upės nepavadinamos svetimų karių vardais. Upėvardžiai dažnai siekia daug gilesnę senovę nei kartais mums atrodo, tai seniausias geografinių vardų klodas.

 “Iriuosi”

 Panašią klaidą daro ir V.Kulakovas knygoje “Užmirštieji prūsai”. Jis teisingai jaučia, kad rusų vardo šaltinio reikia ieškoti Sembos - Kuršių marių regione, bet nebūdamas kalbininkas, naiviai spėja, kad žodis “rusas” kilęs iš (kažkodėl lietuviško) atsakymo “Iriuosi” į klausimą “Kas tu esi?”.