Mieli skaitytojai tai tik mėginimas perprasti
mūsų protėvių kurtos Gyvasties Vedą (Rėdą). Jei manote jog savo
įžvalgomis galite
ir Jūs papildyti šią Pramatą nekantraudamas tokių lauksiu.
Vikingas
Baltų (Lietuvių) Dievai, Laikmečiai ir Veda (rėda).
Pagal Libertą Klimką iš "Paleoastronomija Kuršių Dvasinėje
Kultūroje - Birutės Kalnas - astronominių stebėjimų
vieta." (1989 Mokslas)
Palangos
žynyklos, sugriautos apie 1413 metus, panašios žynyklos buvo įkurtos Naglio kalne
(Neringa),
Purmaliuose (Kretinga), Lopaičiuose (Tverai) ir t.t.) svarbiausios Saulės dienos:
Trumpiausia
diena - XII 22;
Lygiadieniai -
IV (balandžio) 23 (Jurginės) ir VIII (rugpjūčio ) 22 (Šv. Rokas);
Ilgiausia diena
VI 22.
Į Palangą
(Pavasario, gamtos atgimimo šventė) Jurginių šventėn suplaukdavo žmonės iš
Žemaitijos, Prūsijos, Latvijos (net ir XIX a.). Runų kalendoriuje tos dienos
pažymėtos susprogusių pumpurų medeliu (šakele), gegute, jautuku, darbiniu
arkliu. V (gegužės18 d.) pažymėta kryžiaus formos medeliu su trimis šakelėmis,
kai kur su karūna arba laiveliu. Pagal S. Daukantą šią dieną švęsdavo kaip
Jorės, arba Ganyklio dieną. Gal būt todėl Šv. Jurgis paskelbtas (gyvulių)
galvijų globėju.
Taip pat ir į
Kražius, Žemaitija, rugpjūčio mėn. pabaigoje prasidėjus derliaus nuėmimo šventei
prie Medžiokalnio žynyklos suplūsdavo galybės žmonių (net iki 1980 m.).
Medinė Žynykla
Birutės kalne Palangoje, šalia Baltijos jūros.
Saulė, Mėnulis ir
Žvaigždė ant Valiulio akmens, Molėtu raj.
Laikmatis
(Kalendorius):
Pagal Mėnulio
kaitą (fazes):
- 3 naktis
nesikeičia - būna pilnas (-tis);
- 3 delčia;
- 3 jo nesimato;
viso 9 tarpsniai
(ciklai).
Baltų (Prūsų, Jotvingių, Lietuvių,
Žemaičių ir t.t.) dainose
šiuos kartotinius skaičius pastebėsime veik visuomet. Taip išryškėja Dausų Vedos
(kosmologinis mitas) (bylojimai) įvaizdžiai (simboliai). Dausų Vedos
įvaizdžiai ir ženkali naudojami net ir nūdien, taip mėnesėlio pjautuvas arba
laivelis vis dar
keliamas į koplytstulpio viršūnę. Senovėje Mėnulio buvo prašoma sveikatos,
aukštinant jį kaip dievaitį, kunigaikštį, tėvelį. Į jo tarpsnį (ciklą) buvo
atsižvelgiama sėjant, ruošiant atsargas žiemai, vedant, pranašaujant ir t.t.
Moteriška apykaklė
dėvėta prieš 2000 metų
Baltų savaitė
trukdavo triskart po tris paras - viso devynios paros. Trys devynių dienų
savaitės sudaro Mėnulio mėnesį (pats žodis kilęs nuo mėnulio, kaip ir daugumoje
Indo Europiečių kalbose). Senovinės savaitės įvaizdis - devynragis elnias. Šie
Baltų Vediškame gyvenime prasmingi skaičiai buvo vartojami papuošalų , valgių, gėrimų
(žolelių trauktinė "Trejos Devynerios") gamyboje tikint stebuklinga jų galia.
Savaitės dienų skaitmenys rodo trejetainio skaičiavimo vyravimą Baltų
pasaulėžiūroje, moksle, pavelde (kultūroje). Viduramžiais Lietuvoje kalendorius buvo sudarinėjamas valstybės
mastu. Kai kur net sodybos buvo statomos atsižvelgiant į Saulės ir Mėnulio
padėtį danguje, kad pro atitinkama langą (angą) patekėjęs šviesulys praneštų
atitinkamą laikmetį.
Baltų žemėse
buvo naudojami tiek Saulės tiek Mėnulio laikmatis (kalendorius).
Į Saulės metus
buvo įsprausta Mėnesio kaita (ciklas). "Saulė močiutė kaitelį krovė, Mėnuo
tėvelis dalalį skyrė",- dainuojama liaudies dainoje. Saulės ir Mėnulio kaitos
trukmė (periodas) nėra vienas kito kartotiniai, jų tarpusavio padėtys
pasikartoja Metono laikmatyje kas 18,6 metai. Kaitai nustatyti senovės
stebėtojai turėdavo kur nors daryti atžymas. Taip atsiranda gintarinės segės su
įbrėžimais ( ~
2000 m. pr. Kr.) žyminčios laikmečius, kalendorinės lazdos atsirado šiek tiek vėliau.
Buvusių apeigų vietose (alkuose, kapinynuose ir pan.) randami akmenys kur iškalinėtos
duobutės (tarsi nykščiu išsuktos, prie Gaštynų k. Kelmės raj., Laukagalio k.
Kaišiadorių raj., Drūkščių ežero, Laipaičiuose, Tverai) primena Grįžulo Ratų,
Juksztandžio (Kasiopėjos) žvaigždynus.
Kituose akmenyse duobučių skaičius sutampa su Metono metų skaičiumi.
Kiekvieną
Laikmetį ir ypač šventes derindavo prie ir pagal dangaus šviesulių padėtį. Papildomos datos
tikslinimas galėjo būti po elnių ir briedžių rujos (rugsėjo, arba rujos mėnesį)
- skaičiuojama trečioji Mėnulio pilnatis, ir tada švenčiama žiemos saulėgrįža.
Norint sutalpint sveiką skaičių Mėnkaitos Saulės metuose tekdavo kas keleri
metai pridėti papildomą tryliktą mėnesį. Tikriausiai jis buvo vadinamas "Siekiu"
arba "Mažuoju Ragu". Jis pridedamas stebint (turbūt) Sietyno (Plejados)
žvaigždyną. Atkreipkite dėmesį kaip dažnai jis minimas tautosakoje: mįslėse,
dainose. Net ir kalbiškai šio žvaigždyno spiečiaus vardas sėjasi su žemdirbyste;
jo patekėjimas per ryto žarą (Jarą, Jarilą, Jore?) skelbdavo sėjos metą. Tačiau
tai galėjo būti tik pirmaisiais amžiais po Kr., - štai kokie senoviški
(archaiški) yra lietuviškų žvaigždynų pavadinimai! Manoma, kad siauro Mėnulio
pjautuvo ar pilnaties pasikartojimai Sietyne per pavasario ar rudens
lygiadienius reikšdavo keliamuosius metus. Šie neeiliniai metai taip pat galėjo
būti nustatomi stebint Aušrinės ar Vakarinės (Veneros) judėjimo dėsningumus.
Įdomu, kad planetos (Žvaigždės) įasmeninimas yra Marių Mergelė. Tai labai dažnai
sutinkama stebuklinių pasakų veikėja. Kiti šių pasakų dalyviai - Jautis, Žirgas,
Ragana, Šaulys - galimas daiktas, įasmenina žvaigždynus, kuriais keliauja
Aušrinė. Tautosakos tyrinėtojai galėtų padėti rasti raktą baltų Laikmečių
(kalendorinių) paslapčiai įminti. Iki dabar neaišku ar išties būdavo tik trys
metų laikai - vasara, žiema, ruduo (trumputis pavasaris tik vasaros dalis),- kaip apie tai rašo S.
Daukantas. Išsamiau ištyrus Birutės kalno šventykla Palangoje gal rastume
atsakymą. Neabejotina, kad tolimesni tyrimai atskleis daugiau panašių į Palangos
ar Purmalių statinių. Panašūs statiniai rasti, tačiau netyrinėti - Platelių
ežero pusiasalyje (Šventorkalnyje), Šilalės raj. Stabinės kalva, ant Gandingos
alko kalno.
"Kai dar elniai iš dangaus krisdavo"
Pagal Aldonos Ragevičienę, Jurgą Ivanauskaitę,
"Šiaurės Atėnai"
Oi atabėga bistrus alnelis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Bistrus alnelis devyniaragis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Ant devinto rago kavolėliai kalė
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Atlakia alnias devyniaragis
Oi Kalėda, Kalėda.
Jis atlėkis vandeny žiūro,
Oi Kalėda, Kalėda.
Vandeny žiūro ir ragus skaito,
Oi Kalėda, Kalėda. < . . . >
LTR 2209 (38)
Oi ir atlakia
Du juodu elniu, Kalėda.
Oi ir atveja
Du mudru strielčiu, Kalėda.
Bėgat, nebėgat,
Bet nedabėgsit, Kalėda.
Vejat nevejat,
Bet nedavysit, Kalėda.
Oi ir dabėgo
Straunių upelį, Kalėda.
Vandenį geria,
Vandenin žiūri, Kalėda.
Oi aš pažiūrau
Ant savo galvos, Kalėda.
Ant mano galvos
Dzideli dzyvai, Kalėda.
Dzideli dzyvai,
Devynios šakos, dešimta strėla, Kalėda.
LTR 448 (90)
Tikriausiai šios
dainos atspindi Saulės gimimą ir sugrįžimą. Jas giedojo "kalėdotojai".
Pažvelkime į kai kurias užuominas (semantemas).
Auksas.
Slavuose, paminėjus elnią arba taurą (myp), iškart sakoma, kad jo ragai
paauksuoti ar auksu aplieti. Lietuviškose dainose kalviai kala, sliesoriai
lieja, bet niekad nepasakoma, kuo, - o šiose dainose sakoma, kad ant ragų
kibirkštėlės ar ugnelė dega. Draudimas (Tabu): pabrėžtinai vengiama kartu su ragais
minėti auksą, iš kurio kalamos ar žirklės ar vyno kupkos (bet tai jau labai
vėlyvi simboliai).
Kodėl? Ogi, kad
stengtasi išlaikyti tradiciją ir istorinę teisybę, - juk ir vietinės gamybos
aukso dirbinių čia nerandama. Štai prūsai dar 1075-ais auksą ir sidabrą laikę už
nieką (L.Vaitkunskienė). Nors Sapiegos dvare ir kepė 12 elnių ir, paauksinę
ragus, statė ant stalo, bet tai vyko slavėjančio Derečino dvare (ir todėl 12
Saulės mėnesių?).
Žiemą per
aukštus kalnus bei žemus klonius geležiniais ar moliniais ratais per tris
dienas ir tris naktis (Tris dieninas, tris naktinas / Zet pa kalnu
dziedadam. Latv. T6747) atvažiuoja šyvas žirgas ar vaško kumelaitė ir atveža
Kalėdas. Dar ir šiandien Kalėdos bei kitos pagrindinės šventės skaičiuojamos ne
pagal Saulę, bet pagal Mėnulį.
Iš XIV a.
Strėvos laikmačio (kalendorio) (M.Gusevas) matosi, kad visai nesvarbus rugsėjo/rugpjūčio
23-ios Saulės lygiadienis. Svarbiausia yra kažkokia pavasario diena, kurios
ieškota pagal tam tikrą Mėnulio fazę.
Jei Lietuvoje
vystėsi žemdirbystė (spėjama - nuo neolito), tai čia buvo naudojamas Saulės
laikmatis (kalendorius). Matyt nuo tada ir tebesitęsia Saulės ir Mėnulio karas
vėlyvojoje tautosakoje (folklore). Nors žmonėms šiedu šviesuliai puikiai
sugyvena ir bendradarbiauja (Saulutė - motinėlė ir Mėnulis - tėvelis).
Ypatingas
dėmesys skiriamas kunigaikščiui Mėnuliui ir jo paslaptingai kaitai (fazė). Žinoma jo
įtaka žmonių, augalų ir gyvulių gyvenimui. Nuo Mėnulio priklauso gamtos
reiškiniai: potvyniai ir atoslūgiai, žuvų nerštas, žvėrių dauginimasis, moterų
mėnesiniai tarpsniai (ciklai).
Tad
stabtelkim prie senojo (XVII a.) rugsėjo mėnesio pavadinimo -
RUJIS. Rugsėjo mėnesį vyksta elnių
ruja. Prieš 5 - 6 tūkst. metų čia elniai buvo kitokie. Kaulų tyrimai rodo, kad
Lietuva ir aplinkinės sritys buvo stipriausių ir gražiausių tauriųjų elnių
išplitimo arealas.
"Elnių dainose"
rasime ir dviskaitą, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės (pradėjusios irti
apie IV tūkst. pr.Kr.). Ji naudojama kalbant apie poromis gyvenančius žmones,
gyvulius, paukščius ir šiaip daiktus (pvz., "du elniu"). Taip pat dainose
minima elnė devyniaragė. O su ragais tėra tik šiaurinio elnio patelės (ir tik
baltos). Tokie elniai Lietuvoje gyveno poledynmečio laikotarpiu (jie gyvena tik
ten, kur aukščiausia temperatūra tesiekia +10 C).
Lietuviškose
dainose elniai dažnai pribėga prie vandens: "vandeny žiūro ir ragus skaito".
Kolos pusiasalyje šiauriniai elniai rudenį migruoja nuo jūros į pusiasalį rujoti
(estas Mikk Sarv). Jie plaukia per upę, kertančią pusiasalį. Kitoje upės pusėje
yra akmenys, ant kurių išraižyti elnių petroglifai. Elniai būriuojasi vietovėje,
kuri suomiškai vadinama Ruija
(estiškai ir suomiškai žinomas ir kitas pavadinimas - Turja). Nežinoma,
ką jis reiškia, nes estiškai ruja - "rykne aika".
Visų rūšių
elniai gyvena panašiai - šeimomis. Būrio vedlė - patelė, ir būtinai turinti
jauniklį. Ji pirmoji įeina į ganyklą ir visą laiką seka aplinką. Elniui ragai -
jo stiprumo ženklas. Rujos metu elniui, turinčius gerus ragus, patelės atitenka
be jokios kovos. Kova vyksta tik tarp elnių, kurių ragai lygiaverčiai. Elnias
sensta - ragai silpnėja.
Po rujos patelė
atsiskiria, o patinai sudaro savo būrius - "draugijas": vyresni savo, jaunesni
savo. Bandoje pirmasis eina silpniausias. Jis pirmas išstumiamas į visus
pavojus.
Geležinė logika:
tik vedžiojanti jauniklį patelė bus labiausiai atsargi ir tik stipriausieji
patinai yra vertybė, kurią reikia saugoti. Patelių nėštumo ciklas atitinka
moterų nėštumo ciklą. Tad elnių gyvenimas turėjo iš dalies atitikti pirmykštės
žmonių bendruomenės gyvenimo būdą. Elniai žmonių veiklos ir religijos vystymuisi
turėjo didelės įtakos.
1984-ais
Varėnoje iš Valentinos Sviklienės užrašyta tokia sakmė:
"[ ... ] vaikai, sako, laukit, žiūrėkit per langus - atbėgs elnias. [ ... ]
jis bus labai gražus [ ... ] baltas baltas [ ... ] su labai gražiu vainiku [ ...
] ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, sako,
skirkit... Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą
ir kanopas padažė."
Ir kai Elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.
Elnias -
naktinis žvėris. Mįslė: "Danguje - Elnias. Kas?". Aišku, Mėnulis! O kokia
Mėnulio įtaka jo rujojimo metu? "Vasaros Mėnulis eina žemai, kad trumpa
naktis, žiemą naktis ilga - tai jis eina aukštai" Arba "Mėnulis vartosi:
tai kyla, tai leidžias. Pilnas aukščiau eina už jauną - tai žiema." (Jiezno
apylinkės)
Rujos pradžia
yra tada, kai Mėnulis perkerta ekliptiką (Žemės orbitos plokštumos susikirtimo
su dangaus sfera liniją) arba prieš pat ją kertant 1-2 dienų tarpu. Ruja
baigiasi taip pat Mėnuliui artėjant prie ekliptikos kirtimo, tik tarpas truputį
didesnis - 4-5 dienų, nors yra ir 3 ir 6 dienų (A. Kamičaitis).
Rujos pilnatis
(maksimumas) būna dažniausiai per Mėnulio priešpilnį. (Nori nenori prisimena,
kaip romėnų žyniai stebėjo ar skaičiavo Mėnulio kelią: kai jie suranda Mėnulio
priešpilnį, tai jį pavadina "non" - devyniais, nes iki pilnaties liko 9
paros). Tačiau rujos pilnatis (maksimumas) pasitaiko ir per jaunatį, ir per
pilnatį.
Tad senovės
žmonės žinojo rudeninę atskaitos datą, - tačiau ji truko ne vieną rugsėjo 23-ią
dieną, o visą mėnesį.
Surastas 9
mėnesių ( sinodinių arba 10 siderinių) ir moters nėštumo kalendorių panašumas,
todėl "devynios šakelės" ir "dešimtoji viršūnėlė". Skaičiuojama
nuo pastojimo sulauktoji pirmoji pilnatis (iki devintos). Vadinasi, taip
vadinamasis 273-ių dienų periodas atrastas natūraliai, ir jis tęsiasi nuo rudens
lygiadienio ligi trumpiausios vasaros nakties. Šį laiko mūsų protėviai tarpą
nustatė ne dienos, o mėnesio tikslumu. Ar ne todėl dažnai šaltiniuose
fiksuojama, kad lietuviai pagrindines šventes švęsdavo visą mėnesį?
Po rugsėjo prieš
žiemelę
Tave, mūsų voželėli,
Dievų garbei brauks.
Oi ir atbėga
Du juodu elniu, Kalėda.
Senųjų Baltų Dausų
Veda -
pagal
Vikingą
(remtasi
http://www.lithuanian.net/mitai/cosmos/baltai.htm
ir
http://www.bharatvani.org/books/ait/index.htm )
Pradžiai apie vedas:
Santvarka,
Vedose (ir Baltų papročiuose) pirmas tvarkos (susietas su Varuna) dėsnis
(principas) -
Sattva arba San - tva - rė (san-tvarka, santara) tvarkanti
visuomeninį - dvasinį (juridinį - religinį) gyvenimą, remiasi triGuna -
tri Gana, trim teisingai ganančioms (vedančioms, užpildančiomis) ir
kuriančiomis savybėmis (trys gana (dar užtenka) arba gano). Antras dėsnis -
Rajas -
Ruja (?) susietas su karyba ir valdymu, kitaip aistra iš čia ir lietuviškas
Ruja. Trečias dėsnis Tamas - Amas
- tvarko gamyba (kūryba) ir vartojimą, panaudojimą, arba Nauda ir Panaudojimas
atsispindintis turtuose ir (ne-)mokšiškume iš čia lietuviški amas (netekti
amo).
Šie
trys dėsniai dar vadinami
Trivarga - Trim Vargais (arba Pareigomis), kur pirmiausia Dharma -
Darna (religija, pasaulėžiūra, tikėjimas) - darnos
varga (pareiga)
sujungiami (iš čia jungas) į - sAttvika - vykis, vykęs,
sutvarkytas, pareiga, vykstantis, įvykyje kartu su artha - arta, artumas,
ryšys tarp žmonių.
Antras vargas rAjasika - sekas, rasa (tyrumas), pasiekimas, siekimas, kūrimas kartu
su kAma
- amas, įkvėpimas. Trečias vargas tAmasika - amą atimantis, gniaužiantis,
jaudinantis, kūniškas.
Kartais minimas ketvirtas dėsnis
nirguNa - ir ga na (pažinęs ganymą?) arba Moksha - Mokšiškumas -
išsilaisvinimas, išsilavinimas, pažinimas, dažnai priskiriama Jogams arba išsilavėjusiems
darnoje žmonėms - mokšams.
Vedose minimi trys sąmonės (omens) būviai - sapnojimas (svajoti),
pabudimas, miegas. Jie įveikiami (įvaldomi) ketvirtu būviu Turlya - Mokšiškumu
arba Joga (turlys, turėjimu, žinojimas, tikėjimas).
Pagal vedas kiekvienas įvykis gamtoje susietas su dangaus kūnų padėtimi. Šventės švenčiamos
atitinkamam šviesuliui atsistojus į tam tikrą vietą danguje. Buvo naudojamas 12
mėn. Saulės arba Jupiterio ir Mėnulio (?) kalendorius.
Indo -
Europiečių (toliau IE) IkshvAku, įkūrėjas Saulės Giminės
(dinastijos) Ayodhya - Jis turėjo pačią IE Sumati
- gal Su-MATĖ ir IšKurioVaka?.
IE Varuna
pasaulio darnos (tvarkos) dievas keliaujantis vežime (ratuose) atitinka
lietuviška - varantis, judinantis.
IE Prajapati's
sukuria pasaulį, lietuviškai - pradžiaPatis - pati pradžia.
Kiekviena
veduose
minima dievybė turėjo jam skirtą (atstovaujanti) žvėrį. Lietuvių žvėrinėse
pasakose galima rasti atspindžių tokios pat pasaulėžiūros. Pvz. vedose susiejami
vAhana su Vishnu
- vanagas (gal ir višta?), Shiva - šyvas, bulius (jautis) ,
Saraswati - su gulbe (žaros, Aušrinės paukštis). Senųjų graikų tikėjime Atėne - pelėda,
Jupiteris - vanagas, Poseidonas - žirgas, Demetra - karvė.
Zodiako (Dievų arba
Žvėrinės) ženklai:
Vediška Dausų Veda arba astronomija tapati (susieta) Babiloniškai 12 ženklų sistemai,
įkurtai maždaug 600 m. pr. Kr. RigVeduose 1:164:11 sakoma, saulės ratas turi 12
stipinų ir padalintas į 360 porų sūnų - dienų, besisukančių atitinkamu tarpsniu
(diena keičia naktį), taip remiasi babilonietišku apskritimo dalinimu į
3600 tarpsnių (laipsnių) . Pastebime kad šie 12 ženklų
dėsningai grupuojami į
rAshis arba nakshatras t.y. grupes (ašis) besikeičiančių kas 2 arba 3
( t.y. 13020 tarpsnio) sekančių mėnulio buveinių (šatrų).
Indijon Arijai atnešė abu Laikmečius - Mėnulio su 27 Dangaus Ženklais
(nakshatras, nuo nakties šatra (buveinė)) ir Saulės (rAshis) su 12 Dangaus
Ženklų, tapačių babiloniškiems.
Palyginimui
pateikiu Indo - Europiečių (IE) žvėrių pavadinimus - ekwos - ang.
(germanų) horse reiškia greitas (the fast one), graikiškai okus
- eiklus, lietuviškai eikvus; IE babhru - liet. bebras; germanų
beaver, bear, slavų medv-ed ir kitas IE žodis madhv-ad reiškia -
medų ėdantis ir t.t.
Keli IE kalboms bendri
žodžiai - sapta - septyni, sasar - seseris, shata - šimtas, kettra - keturi,
peleku - pjūklas, pilyčia (pelekas?), madhu - medus, gwou - galvijas ir t.t.
IE yoni
(jonė) - moteriškas pradmuo, IE
linga (lingamas) - vyriškas (gal tai susieta ir su Joninėmis bei Lyguo?),
liaudies dainose minima linguo (ypač šokiuose kur visi linguodavo (dar kitaip
ritmas, taktas)).
IE Pashupati
(Shiva) kaip viešpats gyvulių arba Pa(r)šųPatis.
IE EkashRNga
(unicorn) - vienaragis (iešmaRaga, iekašRagas, Rangis).
IE IkshvAku,
įkūrėjas Saulės Giminės (dinastijos) Ayodhya - Jis turėjo pačią IE Sumati
- (IšKurioVaka, AjoDyja, Su-MATĖ, a-ku gal sietinas su ku-ni-gas?)
IE Varuna
pasaulio darnos (tvarkos) dievas keliaujantis vežime (ratuose) atitinka
lietuvišką - Varantis, Judinantis.
IE Prajapati's
sukuria pasaulį, lietuviškai - pradžiaPatis - pati pradžia.
IE SiMha
(RVedos 5:83:3 ir 9:89:3) - Levas arba Liūtas.
IE KanyA
(RVedos 6:49:7) - Mergelė (gal Kalė?).
IE Mithunal
Gemini (RVedos3:39.3) - Dvyniai, Mitūnėliai?.
IE VRshabha
(RVedos 6:47:5 ir 8:93:1) - Tauras, Jautis (gal Veršis?).
Vedose minimos
tautos:
Dasas ir Panis -
gal Rytų - Irano gentys Dahae
ir Parnoi; Paktha? Parshus - Persai? Prthus - Partai? Bhalanas -
Baliniai arba Alanai?
Nuotrupos apie Baltų Vedą ir pasaulėjauta:
Rivijaus raštuose
(Rivius chronicle) Šventaragio slėnyje tarp Neries ir Vilnios minima Perūno
(Perkūno) žynyčia su 12 pakopų (laiptelių), su alka (altoriumi) ant kiekvieno.
Ant pakopų degdavo ugnis žymėdama einamąjį mėnesį. Naujausi tyrimai šalia (ir
pačioje) Vilniaus Katedros tai patvirtino. Dauguma Baltų Dausų Vedos vardų ir
sąvokų neatkuriamai išnyko, kita dalis susimaišė arba buvo perimtos iš lotynų ir
graikų tačiau mes pamėginsime atidengti po praeities danga pasinėrusias
sąvokas.
Baltai planetas
vadino žvėrinės, greičiausiai nuo žvėrių rato.
Kai kurie
žvaigždynų ir žvaigždžių pavadinimai gali atitikti senuosius lotyniškus arba
graikiškus pavadinimus. Šie vardai pas Baltų atkeliavo (arba atvirkščiai, mat
remiantis atradimu Nebroje galime teigti jog Mesopotamijos, Egipto ir Graikų
tautos šį mokymą perėmė iš Baltų ir tik vėliau jį ištobulino) iš Mažosios
Azijos ir Šiaures Mesopotamijos maždaug 2500 Pr. Kr. - Levas, Skorpionas,
Delfinas ir kiti pavadinimai susieti su pietų gyvulija ir augalija.
Žvaigždynai
lietuviškai ir angliškai
|
Žvaigždynai
lotyniškai
|
| Grįžulo
Ratai (Big Cart) |
Ursa Major |
| Perkūno
Ratai (Thunder's Cart) |
Ursa Major |
| Kaušas
(Dipper) |
Ursa Major |
| Grįžulo
Rateliai (Small Cart) |
Ursa Minor |
| Juostandis
(Belt) |
Cassiopeia |
| Kūlėjai ir
Spragilas (Threshers and Flail) |
Perseus? |
| Kelias į
Bažnyčią (Path to Church) |
Andromeda |
| Bažnyčia ar
Stalas (Church or Table) |
Pegasus |
| Grėbėjos
(Rakers) |
Taurus and
Auriga? |
| Sietynas ar
Sietas (Lustre or Bolter) |
Pleiades |
| Dievo
Darželis (God's Garden) |
Hyades |
| Šienpjoviai
(Haymakers) |
Orion |
| Trys
Sesutės (Three Sisters) |
Orion Belt |
| Artojas
(Ploughman) ir Jaučiai (Oxen) |
Leo and
Gemini? |
| Žagrė
(Plough) |
Cancer? |
| Bičių
Spiečius (Swarm of Bees) |
Praesepe |
| Valgio
Nešėja (Food-bearer, faminine) |
Virgo |
| Sėjikas
(Sower) |
Bootes and
Coma Berenices? |
| Darželis
(Flower Garden) |
Corona
Borealis |
| Dangaus
Svarstykles (Heavenly Scales) |
Lyra-Cygnus-Aquila |
| Paukščių
Takas (Way of Birds) |
Milky Way |
| Gervių,
Žąsų Takas (Way of Cranes, Geese) |
Milky Way |
| Vėlių
Kelias (Road of Souls) |
Milky Way |
Žvaigždžių ir
dangaus kūnų vardai:
Šiaurinė (the Northern star) -
Polaris; Perkūno Ožka (Thunder's Goat) - Capella;
Tikutis (nėra atitikmens) - spėjama Capella; Mergelė - (the Maiden),
Spica ir Skalikas (Hound) - Sirius (Sirijus).
Kometos
(Comets) vadinamos - Dangaus Rykštėmis (the sky rods); Saulės antspindžiai
danguje (vakare arba ryte) (Aurora Borealis) - Gaisai arba Pamėnai (the glow);
Ratilai aplink Mėnulį (circles around the Moon) - Drignės; Meteoritai
- krintančios žvaigždės (the falling stars). Manoma kad krintantis
meteoritas tai Aitvaras
kuris neša turtus savo šeimininkui.
Vaivorykštė
arba Vaivos juosta, Laumės juosta, Malonės juosta dar Drignis
dažnai minimi pasakose.
Dangus - greičiausiai kilęs iš žodžio
- dengti, dangtis. Šaknis dan - pasitaiko retai.
Per Jonines
(Rasas, Vainikų, Lyguo) - pagal liaudies dainas Saulužė pakildavo kaip karūnėle
(arba su karūna) virš žynyčios (ties aukščiausiu akmeniu arba stabu).
Stabas
(dažniausiai mediniai, todėl neišliko) - greičiausiai kilęs iš žodžio - stebėti.
Žodį Meditaciją siūlyčiau keisti lietuvišku žodžiu Staba.
Pagal SIMONO
DAUKANTO
"Tikyba
Senovės Lietuvių"
Įtardami pasaulį
kilusį iš šilumos (šaltis - smertis, šiluma - gyvyba); todėl pirmąjį šilumos į
kūrėją vadino Perūnu, arba Perkūnu, nuo žodžio perėti, jis išperėjo visą
pasaulyje. Jis reiškėsi svietui šiluma. Jis savo didybę ir grožybę rodęs
Saulėje, kuri spindi kad viskas augtu, dėl tos malonės vadino jį - Tečiu, arba
Tičiu, arba Papiu, tai yra Tėvu. Tikybos slaptis (simbolis) todėlei buvo -
Ugnis. Žodis kurti, kurstyti buvo šventas, todėl Jį dar vadino Kūrė, Kūroniu
(Cernonis?), arba Kūrėju, kurs savo šiluma visa įkūrė šiame pasaulyje. Vadino jį
Bočiu, arba Vėčiuoju Tėvu, Tėvaliu (Televelis?),, nuo to jog jis pirm viso
gyvojo. Vadino jį Praamžiu, nuo pra ir amžius - amžiaus neturintis, be pradžios
esantis. Taip pat vadino Aukštėju,, arba Aukštuoju Tėvu, dėk to jog gyveno
aukštai danguje. Vadino jį Visagysčiu, arba Gyveleidžiu, nuo žodžių gyvas ir
leisti. Visgamtu, arba Vaisgimčiu, nuo žodžių vaisius ir gimdyti. Vadino
Aukopirmas, nuo žodžių auka ir pirmas, Labdariu, nuo žodžių labas ir dayti.
Vadino jį Likyčiu nuo žodžių likimas. Vadino Derintoju ir Lygyčiu. Vadino jį
Duotonu, arba Duotoniu, nuo žodžio duoti. vadino Žvaigždykščiu, nuo žodžių
žvaigždė ir diegti. Vadino jį Lielu, didžiu nuo jo galybės. Vadino Sutvaru, nuo
žodžio sutverti, kadangi ją sutvėrė iš amžinos miglos (dumpio), todėl jį dar
vadina Pergrūdžiu nuo žodžio perėti ir grūdas dėl to, jog jis globė javus ir
vaisius, vadino Žemperiu, nes išperėjo Žemę. Vadino Godu, nuo žodžio goda, beje,
godos, arba garbės vertu. Vadino dar Perūna Viršaičiu nuo žodžio viršus,
viršininkas. Vadino jį Didžiuoju Šeimininku, arba Gaspadoriumi, nuo to, jog jis
savo butoje, taip ir danguje ir pasauly visais daiktais, gyvuojančiais ir
negyvuojančiais, rūpinos ir apveizėjo visu tuo, ko kam reikėjo. Vadino jį dar
Viešpačiu nuo žodžių vis ir pats (iš čia ir Ponas). Dar ir šiandien žmona sako į
savo vyriškį mano pats vietoje mano vyriškis. Galiausiai įtarė Perūna turint
devynias galybes (Lasicius), kuriuos dar ir šiandien minavojamos mūsų
tautosakoje yra. Taip skaičius 9 yra laimingas laikomu, o žodis devintinės dar
ir dabar suprantamas. Lasickis 1566 rašo, kad žemaičiai Perkūną vadinę tečiu,
arba tėvu, kursai motiną savo Saulę, per dieną nuvargusią ir nudulkėjusią,
vakare vedąs į pirtį, idant ryto metą ji vėl linksma keltųsi ir žibėtu. Iki
šiandien vartojamas žodis perėti, o Daukanto laikais dar buvo klausiama: "Ką
paperėjo, sūnų ar dukterį?" vietoje - ką pagimdė. Peras, perai, perėti,
perukliai, užperis - žodžiai iki šiandien vartojami mūsų kalboje. Dauguma
kitataučių girdėdami kaip dažnai ir skirtinguose aplinkybėse lietuviai
naudoja Perūno apibūdinimus, dorai nesuprasdami mūsų kalbos, parašė, jog
lietuviai perkūnija už dievą turintys ir garbinantys. Lygia dalia kitus Perūno
privalumus, viršiau minavotus, ypatingais dievais pramanė. Taip atsirado
nesusipratimas tarp Perūno ir Perkūno vienop ir to paties asmens. Perkūnija viso
labo tik Perūno galybė, kuria jis reiškiasi. Dar šiandien žemaičiai laikydami
vaiką ant rankų ir išgirdę griaudint perkūniją senų dienų įpročiu sako:
"Klausykis, Titis skelbias" arba "Bočius griaudžia". Taip at latvis išgirdęs
perkūniją, sako: "Vėčasis tėvas baras", arba "Večasis kajo", "Papis (T.y. tėvas)
subildėjo". Dar ir šiandien sužvarbęs žemaitis prie ugnelės šildydamasis senu
įpročiu sako: "Oi tititi, oi tititi", arba "Oi Titi, Titi", žodžiai reiškiantys:
šildyk mane sužvarbusį, stiprink ir gūžk. Ne vien žemaičiai minavoja šiuos
žodžius, bet ir apgudę lietuviai, t.y. tie kurie į gudus išvirto, Daukanto
laikais gyvenę apie Balostokę (Bialystoką), Uolą (Skalą), Usvietę, Vitesbę,
Žąslaukį, Padauguvyje, prie Pripetės, Padunojyje, susirūpinę, atsidūsta tokiais
žodžiais: "Och tititi", tai yra: "Oi Titi, Titi". Ir taip netyčiomis reiškia
senąją nuomonę apie protėvių Dievą ir savo Baltišką kilmę. Viršiau
suminėti Perūno privalumai yra ne ypatingi dievai, o tik jį apibūdinantys
vardai. o prašalaičiai kalbos nesuprasdami tarė juos esant skirtingais dievais.
Istorikas (Varnių kanauninkas) Strijikauskis (Strijikovskis) pramanė už
žemaičių dievus šluotražį, raugą, pryparšes, bestiją, galiausiai užrašė jog
žemaičiai 30 šimtų dievų senovėje turėję (mūsų kalboje išeitų beveik vienas
žodis - dievybė). O važinėdamas po Žemaitiją ir jų midų gerdamas, girdėjo
žemaičius giedant: "Titis leido, Titis leido", nepermanydamas jų kalbos parašė
Didis Ledo, o lenkų raštininkai įtikėjo, ir net pasisavino šią vaizduotės
sukurtą dievybę, nors ką tuodu žodžių jų kalboje reiškia, nei vienas nesupranta.
Tas pats Strijikauskis sako, kad buvęs jų dievas Lelium po Lelium vadinamas; mes
gi turime savo kalboje atitikmenį lielum per lielą, arba didų per didį, o lenkai
pasisavinę už dievą šiuos žodžius nesugeba paaiškinti jų prasmes.
Herodotas (Lib.
IV, pag. 59) - rašo, jog
Skitai (Scythae) savo dievą Papiu ir Tečiu vadinę ir ugnį
garbinę.
Plinijus
(Plinius, lib. IV, 26) sako: "Žemaičių pajūryje (Sarmatorum) yra žmonės
garbinantys savo dievą, vadinama Kuros, beje Saulė, kuriuos garbei ugnį
kuriantys, nuo ko ir patys kuriais vadinami." Iš anksčiau matome jog žemaičiai
Perūną vadino Kūrėju ir jį patį, ne saulę, garbino. (Iš čia ir Kuršiai? A.C.)
Palyginę Dievo
vardus matome jog lietuviai yra tos pačios kilties kaip graikai ir indai
(arijai), kurie Višnu vadino Adivarage Perunal, o lietuviška nuomonė (savimonė,
kalba) apie Dievą lenkia bet kurią kitą senovės kalbą apibūdinimu tikslumu,
turtingumu ir gausa. Net ir krikščionių raštininkai tai patvirtina (Adamus
Bremen c. 227 ir Helmoldus, Chron. Slavor.) sakydami: "- Mūsų nuomonė veik
tapati, tik anie saugo savo šventas vietas nuo krikščionių..."; "Didžiai
gerbtina ši tauta būtu jei sektų Kristaus mokymu ... "
Kodėl tiek daug
vardų lietuvių išminčiai pramanė Dievui? Kad ir didžiausias mulkis suprastu
Dievo privalumus ir gyventų sandoroje su Juo.
Lietuviai,
kalnėnai ir žemaičiai neturėjo jokių stabų ir paveikslų savo dievų (Lucas David,
B. 1, pag. 12), žynyčiuose išstatinėtų.
Tikėjo lietuviai
į antrą gyvenimą. Jam nustipus, jo dvėselė, arba dūšia, einanti kur tais į
aukštybes laimingiau gyventi.
Lietuvos
ūkininkas Zamolksis atvykęs į Valakų (Valachija) mokėsi pas Pitagorą. Tai ne
tikras jo vardas, nes Pitgorui jis prisistatė kaip - esąs mulkis. Sugrįžęs
tėviškėn mokinęs apie dūšios (dvasios) nemarumą. Žuvę kare už laisvę ir savo
namus eina į dangų, kur jų laukia grakščios žmonos, balti drabužiai, geri
valgiai ir gėralas, vasarą baltai apsirėdę vaikšto, o žiemą tyliai plačiuose
lovose miega. Tai didžiausia garbė dievui Perūnui mirti už laisvę ir savo namus.
Todėl nuo neatmenamų laikų lietuviai karėse narsiausiai kovojo.
Tikėjo jog mirus
reikės toliau tuos pačius darbus atlikinėti kaip ir gyvam esant. Todėl įkapėms
vėliuonio darbo įrankius įdėdavo.
Tikėjo jog
dorieji žmonės ėję į dangų, o nedorųjų ir savižudžių dūšios ėjusios į gyvulių ir
kitų gyvūnų kūnus arba medžius, ežerus ir upes, kur kentėdavo neturtą ir badą
lig laiko, Dievo joms skirto, kuriam atėjus išeidavo apsireikšti gentims,
saviems, palikdamos ženklą, kartais daiktą su savim palaidotą, kartais
įkirsdamos į slenkstį arba į vartus. Tada žyniai, kitaip kunigai, išklausinėdavo
ko ta dūšia reikalauja savo išganymui, tokia dvasia vadinama - vėlė. Žudikų ir
bedievių dūšios ėjusios į pragarą, arba peklą, kur raganos tąsydavo jiems
žarnas.
Dangun kopdavo
per aukštą kalną, o kad lengviau būtų kopti, numirėlius degindami, mėčioję į
ugnį meškos ir lūšies nagus. Kiti prieš smertį nagų nekarpė. Pakalnėje to kalno
buvo baisus slykūnas, arba smakas (slibinas), kurs nedorėlius ir piktadėjus
svaidydavo savo uodega šalin. Varguoliams lengvą tenai buvę įlipti, bet
didžturčiams didžiai sunku. Ant to kalno debesų aukštybėse gyvenusi dievybė,
Perūnu vadinama.
Vokiečiai
Parusny XII a. sunaikino šventyklą, viduryje visados žaliuojantis ąžuolas, prie
kuriuo žyniai deginę amžinąją ugnį. Ąžuolo kamiene buvo trys uoksai (drevės?),
kuriuose trys dievybės (medžio stabai) stovėjo. Vienas pagyvenęs vyras, narsiu
ir raudonu veidu, garbanota barzda, ant galvos tvaskančioms liepsnom, rankoje
laikantis vylyčias (strėles). Gyventojai vadinę jį savo didžiausiu dievu
Perūnu, arba Perkūnu. Antras stabas - grakštus jaunikaitis, su varpų vainiku
ant galvos, linksmo veido, vadino jį
Trimpa (Patrimpas, Potrimpas), arba Drimba, arba Jorė. Kaip patarlėje sakoma: "Eik sau po Trimpų." Trimpa -
pavasario, laimės, ramybės, gausumo davėjas, globėjas gyvulių (kaip ir Šv.
Jurgis, Jurginės), oro ir javų. Aukojo jam javų pėdus, mirą, gintarą, vašką ir
vaikus, jis didžiai mėgęs žmogaus kraują. Jo garbei laikomas žaltys. Jam
aukojant, vyriausias kunigas tris dienas pasninkaudavo, ant žemės gulėjęs ir į
šventą ugnį smilkalus mėtęs. Vadino jį Jore (Jurgis!). Kai pavasarį ledas,
sniegas nutirpsta tada krūmuose pasirodo Jorė, kitaip žalesa; vadino jį
Sausjurgiu arba Šlapjurgiu pagal pavasarį (šlapias ar sausas). Dar ir dabar
stokodami pašaro žmonės dejuoja senu įpročiu: "Ai Jorutale, kame esi?" Nes Jorė
ateina paveikti bado, kuris kaip smakas rijo žmones ir gyvulius, todėl Jorai
atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai ir paukščiai džiaugiasi, todėl jį dar vadino
Ganykliu, Bandaganiu. dar ir šiandien visuose šiaures tautose jis didžiai
garsus. Trečias stabas vaizdavo išblyškusį senį, rūstaus veido, nutysusia
barzda, išdriskusiu galvos nuometu, panašų į numirėlį. Vadino jį Smerčiu,
arba Giltine, Pikuliu, Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu, Galūnu, Pragartu, Jodu,
Bubiu, Ragočiu, Kipšu, Kelmu, Juodžiu, Galgiu, Viliūnu, Velniu, Bildžiuku,
Pikčiu, Tratintoju. Kaip Jorė viską veisęs taip Pikulis visą naikinęs. Trys
kaukolės - žmogaus, jaučio, arklio pamautos ant ragotinių šalia jo
stovėjusios. Maldant jį deginę taukų puodelį, dažnai reikalaudavęs savo
garbintojų pačių brangiausių daiktų; jei trečioje dienoje negaudavo
reikalaujamos aukos, tik krauju jo kerštą buvo galima numaldyti. Džiaugsmą jam
teikdavo skausmas, rūpesčiai, vargai. Jam aukodavo žmones, gyvulius, arklius,
kliaules, ožius, kurių krauju šventą ąžuolą šlakstė, nuo ko jis būk visados
žalias buvo. Jis kankinęs ir tuos kurie nenuoširdžiai aukoję arba neklausydavo
kūrėjų kūrėjo. Visame krašte jam buvo daug vietų skirtų. Tie trys stabai žymėjo
tris metų laikus: vasarą, rudenį, žiemą. Ąžuolas buvo Perūno ženklas
(simbolis). Latvių žodis triadyba kyla nuo trys ir gadyba, t.y. metų laikas;
nesgi vartojami žodžiai gadynė, gadas, gadyba, pagada.
Neaišku ar
Perūnas turėjo žmoną (pačią). Saulė tikrai turėjusi, nes yra patarlė: "Tam nė
Saulės duktė neįtiktų."
Pikulio žmona
buvusi Giltinė.
Žemaičių ir
aukštaičių patarlė: "Dievai žino kur" patvirtina, jog lietuviai garbino ne vieną
o kelis dievus.
Dievams tarnavo
kunigai arba žyniai, jie taipogi prižiūrėjo ir ūkės (valstybės) rėdą (valdymą)
skelbdami dievų valią ir jų įsakymus.
Ilgainiui
stebėdami svietą žyniai įtarę esant dvi galybes viena jų sėkmės - Laima,
nuo žodžio lemti, kita gaišinusi ir ardžiusi gerus ketinimus bei darbus -
Nelaima arba Laume. Laima
dar vadinę: Krūvine, nuo žodžio krauti, pvz. brandės Krūvinė, varpų Krūvinė,
žiedus krauna, Vaisgamta jog gamtą veisė arba skalsino, Duoklė nuo duoti, Javinė
nuo javų, Tyklė jog tyliai laimino, Žvaigždūnoke, jog žvaigždes sekė, Žvėrinė,
arba Krūminė , nuo krūmo jog medžioklę skalsino, Upine nuo to jog žuvų upėje
daug sužvejojo, Gaubjavė nuo javų gaubimo, gausinimo, Liela, arba didelė, nes
buvo didelė laimė ir maža, Raugutine, nuo vykusio raugo, Guže nuo žodžio
gužuoti, arba keliauti, nes keleivius glemžusi ir globojusi nuo blogo oro, Aušra
buvo už laimės ženklą, nes sakoma: "Ant laimės mūsų pradėjo aušti", tikėja šią
moteriškę aklą esant, to minavonei paliko iki šiai dienai - lauminėjimas.
Nelaima
arba Laume turėjo tuos pačius privalumus (savybes), skirtingai nuo
Laimos, piktam darbui daryti, todėl vadino ją Ganda nuo žodžio gandinti, jog
svietą gandino, keldama nelaimes, Giltine, Suka, Mogile, dar ir dabar sakoma:
"Kur čia tave giltinė smaugia? Nuvargęs lyg laumės nujotas", Kauke, arba Gauke
jog nuo vieno turtus vogė, o kitam juos davė, Žvaigždūnoke, nes nekurioms
pasirodžius prasidėdavusios nelaimės, novijo ji ne vien žmones, gyvulius, bet ir
pačius medžius, dar ir šiandien nevykusias medžių šakas laumšluotėmis vadina.
Senovės lietuvių
išminčiai žmogaus gyvenimą lyginę su audeklu, kurį devynios indėvės tiekusios
(audžiusios): Verpėja, Metėja, Audėja, Gadintoja gal būt Mogilė,
Kirpėja, Skalbėja ir
Sargė, (kitų vardų šiandien dar nežinome). Verpėja - verpė, Metėja -
metusi (iš čia ir metai - A.C. pastebėjimas), Audėja - audusi, Mogilė
(Gadintoja) maloniomis ir švelniomis pasakomis nepaprastai mandagiai trukdžiusi
jų darbą, kai jos klausydavos jos, ji šioms bevėpsant, gadinusi jų audeklą.
Pakliuvusiam į Mogilės nagą tekdavo visos nelaimės: ligos, opos,
nuopuoliai, kančios, nesantaikos, kaip ir šiandien dar sakoma visos šitos
iškados trumpina žmogaus amžių. Sargė tai pastebėjusi grumdavosi su Mogile,
stengdamasi apsaugoti nuo jos audeklą, tuo pačiu skudrinusi savo draugių darbą
pasakodama apie dorybę ir narsybę ūkės ir karės Lietuvos vyrų. Nuaudus audeklą,
Skalbėja jį nukirpdavusi, taip nutrūkdavo žmogaus gyvenimas, o (balčiausiai?)
išskalbusi atiduodavo sumėtytą (metai) audeklą Aukštėjui, kursai,
pasiūdinęs baltus marškinius jais apvilkdavo mirusį. Toms indėvėms kiekvienas
žmogus turėjęs paskirtus akmenis, ant kurių aukodavo aukas. Patarlė: " Kuri čia
tave indėvė suka, arba pjauna?", daina: " Oi dievuti, dievuti, išskalbk man
amžiutį, kad skaisčiausias eiti galėčiau, plikas danguj nestovėčiau"
patvirtina tokios pasaulėžiūros buvimą.
Lietuviai,
kalnėnai ir žemaičiai neturėjo trobesių arba žynyčių kur visuotinai susirinkę
būt dievą garbinę. Meldėsi
ant kalnų, vadinamų aukos kalnu (alkakaniai) arba girioje prie didžiausių
ąžuolų, visados žaliuojančių. Taip darė todėl, kad besirūpindami statiniais
neprarastu savo laisvės ir nebūtų suskirstyti į luomus (stotus) kaip kaimyninėms
tautoms atsitiko. Dėl to gi norintį pastatyti maldos trobesį iškart nugaluodavo.
Tačiau po truputį iš kaimynų perėme papročius statyti šventyklas ir jau X
amžiuje
Rusnės saloje yra randama didžiai garsi šventovė į kurią tvino visas
svietas teirautis ir jautotis apie savo reikalus, atvykdavo ir krikščionys
graikai, gudai, Biskajai (remtasi Mch. Lomonosovu ir lenkų patarle: "Idž do
Pioruna, eik pas Perūna." Istorikai patvirtina jog mozūrai garbino prūsų dievus
ir laikėsi to paties tikėjimo kaip ir prūsai). Raštai stigavoja, jog
kartaginiečiai (Finikiečiai, Punai arba Filistiniečiai) 100 m. pr. Kr.
Rusnėje įkūrė savo žynyčią ir pavedė prekės dievui - Kronui (Kuronui), dėl
ko ir Nemuno upė gavo pavadinimą Kronas (Chron'as) (tarp kitko Šernų, prie
Klaipėdos pilkapiuos rasta nemažai Baalo (kartaginiečių dievo) skulptūrėlių-
A.C.).
Ten rusenusi amžinoji ugnis, dėl to vietą praminę Rusne, patį kraštą Parusniu, o
gyventojus Parusniais arba Parusėnais (Borus'ai, Borusija). 1250 vokiečiai
sugriovė šią šventyklą, o rastą ten akmenį su jos įkūrimo data nusiuntė į Romą
popiežiui Inocentui III. Antroji žynyčia buvusi Romovėje.
Ji išsidėsčiusi didelėje lygumoje pagiryje stovėjęs amžinai žaliuojantis
ąžuolas, aptvertas šešiakampe uždanga, dešinėje pusėje nuo jo buvę vyriausiojo
kunigaikščio (prašaleičių vadinamas krivė krivaitis, arba kūrėjas) rūmai,
kairėje atvykusiems keleiviams gaspada (poilsinė, viešbutis?). Aplinkui kunigų -
žynių, tarnų namai. Prie įėjimo uždangos (angos) buvęs aukuras kur aukoję
gyvulius ir amžina ugnis ąžuolo medžiais kurstoma degė. Ąžuolo kamiene buvo trys
drevės su įstatytomis ir brangiomis užlaidinėmis užskleistomis Perūno
(viduryje), Trimpos (kairėje), Pikulio (dešinėje) stovylomis. Prieš žynyčia
stovėjo kaukolės ant ragotinių (iečių) pamautos. Tik pats vyriausias
kunigaikštis kūrėjų kūrėjas tegalįs tenai įeiti, kurs davęs atsakus vardu Perūno
klausiantiesiems. Ant metų šventės (pavasarį?) Perūnui aukodavę nujuodytą baltą
žirgą, taip pat karės belaisvius. Trečioji žynyčia buvusi Vilniuje,
ąžuolyne, kurio vietoje šiandien Šv. Stanislovo katedra stovi.1265 metais ją
įkūrė Lietuvos kunigaikštis Gereimantas (Gerimantas). Joje buvo laikomas
dievo stabas parneštas iš Palangos šventosios girios. Ji pastatyta iš plytų. Jos
aukštis 45 kurpės (be stogo), platumas 300 kurpių, priešakyje koplyčios stovėjęs
aukuras su dvylika laiptų, kožnas laiptas 4 kurpių aukščio, aukuras 9 kurpių
aukščio, o 37 platumo ketvirtainyje, viršus jo papuoštas tauro ragais, aukštis
aukuro nuo viršaus iki apačios 27 kepurės. Kiekvienas laiptas paskirtas dangaus
ženklui, aukščiausias laiptas skirtas Vėžiui, žemiausias Ožiaragiui. Šventomis
dienomis ant šių laiptų sudegindavo vaškinį Dangaus ženklą. Prie įėjimo į
žynyčią stovėję kūrėjų kūrėjo rūmai, kur buvo apvalus bokštas stebėti dangaus
kūnus (Saulę) ir pranešti pirmąją mėnesio dieną. Per Naujuosius Metus į bokštą
įmūravodavo paženklintą plytą, kad praėjusių metų skaičių žinotu. Tas plytas
Katedros varpinės pietinėje sienoje dar matė gudų kunigas Mitrofanas iš
Pinsko. 1387 po baltosios nedėlios apsikrikštiję lietuviai žynyčia sugriovė.
Lietuviai, kalnėnai, žemaičiai gailėdamiesi savo parėjusios gadynės, ryžosi
amžinai minavoti tą žynyčios sugriovimo dieną, net iki dabar daug žmonių iš namo
savo išeiti į tolimą kelionę, ką sunkaus panedėly dirbti laiko už grieką
(nuodėmę), o paslėpti savo gailestį nuo lenkų kunigų, sakė karaliaus dieną
švenčiantys (Teod. Narbutt, in 1. c.). Dar žynyčios buvo Raseiniuose,
Vilkmergės papily, Deltuvoje, Šatrijos kalne, Palangoje bei kitur kur dievo
garbei buvo rusenama, rusinama amžinoji ugnis.
Kai kuri
medžiai buvo laikomi šventais
t.y. ąžuolas, liepos ir tie kuriuose amalai augę. Buvo šventos
girios, juose draudžiama net šakelę nusilaužti, medžioti, tik esant mirtinam
pavojui žmogus galėjęs ten įžengti, žyniai patys tegalėję kirsti malką šventais
kirviais. Senovėje dideli ir seni medžiai buvo ženklai rubežiaus (pasienio), jei
tokį nukirsdavai bausdavo mirties bausme. Lietuviai medžius vadino ne šventais,
o lietos (gausos?) medžiais. Šiandien mes steigiame draustinius, kurie yra
atitikmuo senųjų šventųjų girių.
Nesuvokiantys
mūsų papročių gali pagalvoti jog lietuviai už šventus laikė kieles,
gandrus, blezdingas, varnas, šarkas, triškius, blezdingas (kregždė), žyles
(zylė), ežius, rupūžes, žalčius. Tačiau atidžiau pastebėję juos (ir gamtą)
pamatysime jog kiekvienas išmintingas ūkininkas juos turėtų gerbti. Parlėkusi
kėlė ledą spiria laukan, gandras parveda pavasarį, blezdinga - šilumą, varnos ir
šarkos ne tik pavokia (ėda) maitą bet ir įspėja apie plėšrūnų (vilkas ar erelis)
pavojų, pasirodžiusi zylė praneša apie ateinantį speigą ir pūgą, ežiai, žalčiai
gaudo gyvates ir kitokias sodo bjaurybes.
Už šventus
turėję upes, ežerus, šaltinius. Niekas prie jų negalėjęs prisiartinti
nepadėjęs galvos. Atitinkamu laiku juose vykdavo aukojimai, maldos, ritualiniai
apsiplovimai (mazgojimaisi).
Už šventus
turėję aukojimo aukurus arba altorius, bei didelius akmenis ant kurių
melsdavosi ir dievams aukojo, arba juos vaišino degindami gyvulius, vašką,
gintarą, mirą, kitus kvepiančius daiktus.
Šventomis
buvo laikomos ir karmūšų (mūšių, kovų) vietos kur krito gentainiai gindami
nuo neprietelio laisvę. Taip pat vietas kur kritę karžygiai palaidoti,
vadinami milžinkapiai (nors juose dažniausiai randami žuvę kryžininkai,
tai liudija randami vokiški ginklai).
Baltas žirgas
buvo vadinamas Dievo gyvuliu, juo tik vyriausias kunigas tegalėjo joti.
Šventomis buvo
laikomos Kaulinyčios, rūsiai kur buvo laikomi kaulai dievams aukotų
gyvulių.
Garbinami
karvedžiai arba atmonai
išgelbėję savo tautą nuo svetimųjų vergystės. Tokie buvo Smulkys (Zamolskis),
Odinas, Alkis, Nemunas, Vaidevutis, Kernius, Kukaitis arba Kukvaitis
(Kukovaitis).
Kiekviena
Žemaičių apygarda turėjo savo šventąjį ir jo įvaizdį (gyvulį). Tai aprašo
kunigas Jeronimas iš Prahos, kurį LDK Vytautas 1428 buvo siuntęs krikštyti
žemaičių. Bazelio bažnytiniame susirinkime popiežiui Pijui ir kitiems vyskupams
jis apsakė įvykius Žemaitijoje. Vienoje apygardoje garbinę žalčius, kitoje
šventą ugnį (amžinąją) jos kunigų kiti klausinėję apie ligonių ateitį, kitoje
garbinę Saulę ir didžiulį kūjį, kurio pagalba koks tai didis karalius
sutriuškino angį apžiojusią Saulę, su tuo kūju jis sukūlė bokštą kuriame Saulė
buvo laikoma ir taip ją išvadavo, todėl tą įrankį, kuriuo pagalba svietas šviesą
išvydo jie ir garbina. Kitoje vietoje garbino ąžuolą. Galiausiai Jeronimui
teko išvykti iš Žemaitijos, nes žmonės miniomis plaukė su skundais pas LDK
Vytautą.
Pagoniškoje
(Vedinėje)
Lietuvoje kunigai skirstėsi pagal darbus: kūrėjai arba kūrėjaičiai,
vaidelaičiai, žygovai, tylusonys, lygusonys, žvaigždžionys, vėjonys ir t.t.,
visi klausė savo kūrėjų kūrėjaus - vyriausio valdymierio. Žyniai ne tik
saugojo tikybos įstatymus, atlikdavo šventus darbus, bet ir ūkės (valstybės)
rėda (valdymu) rūpinosi. Kūrėjų Kūrėjui pakluso ne tik lietuviai:
kalnėnai, žemaičiai, žemgaliai, latuviai arba kuržemiai, bet dar ir lybiai,
krieviai, kurie atvykdavo pas jį teirautis dievų valios (Dusburg P., III, c.
5.). Dievų įsakymus svietui jis siuntė per kunigus, žygovais vadinamus, kurie
apskelbdavo juos nešdami jiems patikėta lietos arba ūkės lazdą, kitaip
krivūle vadinama. Lenkai lig šiol lietuvius pravardžiuoja "skurzczypalka" nuo to
jog ne rašto, bet savo vyresnybės lazdos klauso. Vyriausiuoju kunigu galėjo
tapti tik išmintingiausias vyras didžioj karšatyje (70 ar 80 metų turįs). Dar ir
šiandien turime priežodį "Viešpatie, prie tavo baltos galvos atėjom paguodos
klūkti." Rinko kunigai jį iš savo tarpo, pakeltasis būdavo vyriausiuoju lig savo
amžiaus galo. Tos tarnystės jis galėjo atsisakyti tik save dievams paaukodamas
(sisidegindamas), rašoma, kad daug Kūrėjų būtent taip pabaigė savo gyvenimą. Nuo
Brūtenio (Prūtenio) laikų lig paskuojo kūrėjų kūrėjo jų buvę 51 (Simonas Grunau,
tom 1, c1). Gintautas buvo paskuojis Žemaičiuose (Teod. Narbutt, t. 1, p. 438).
Kūrėjų Kūrėjo valdžioj buvo didi daugybė kitų kunigų, kaip vaideliotai arba
vaideliotai, nuo žodžių vaidinti ir lieta, t.y. žinantys ir permanantys lietos
daiktus. Dėvėjo baltus rūbus lig žemės, kepurę trynytę su viršuje spindinčiu
aukso burbulu.
Pats Kūrėjų Kūrėjas
kėlė į vyriausiąją kunigišką godą tarp mažųjų kunigų, kuriuos svietas pats sau
skyrė tarp našlių ir bevaikių, vyrus išmintingus ir dorus, teisybę ir savo ūkę
mylinčius, svieto regėjusius, gero ir pikto prityrusius, vilko neštus ir
pamestus, didžius gudrinčius, mokytojus protingus ir atentę prajaučiančius,
trumpai sakant, Dievo vyrus.
Kiti kunigai
vadinos žygovai, kurie taip pat gyveno, kaip regis, netoli nuo rūmo kūrėjų
kūrėjo, atmenant ant to, jog vienas tarp jų šventame pamedy metuose 999 nukavo
šv. Vaitiekų, skelbiantį Parusy krikščionišką mokslą. Vadinami buvo žygovais nuo
žygio, jog jie žygius, arba reikalus, Kūrėjų Kūrėjo atliko ir jo lazdą, arba
įsakymus, nešiodami skelbė po svietą; mėklinantis į tą, kas su šv. Vaitiekum
nutiko, gal tarti, jog jie antveizais yra buvę ne vien šventos girios apie rūmus
paties kūrėjų kūrėjo, bet ir kitų visų girių, medžių, upių ir kitų šventų vietų,
kurie taip pat atgabentas aukos dovanas priėmė ir duodantiems dievų pataiką
apreiškė; apie kitus jų darbus nėra žinoma. Paskiau vadino juos
dvarionimis, gudiškai dworzanin, jog prie rūmų, arba dvaro, kunigaikščio gyveno.
Tarp tų buvo dar kunigai viršaičiai, arba vyriškaičiai, vadinami, beje,
viršininkai; regis, jog tuo vardu vadino ne kitus kunigus, bet viršiau minavotus
vaideliotus, beje, kūrėjaičius ir žygovus, nesgi pats žodis viršaičiai tą rodo.
Prašalaičiai, nepermanydami lietuvių kalbos, pramanė tuos viršaičius ypatingais
kunigais. Tie visi kunigai, viršiau minavoti, ne vien šventenybėmis, bet lieta
ir ūkės rėdą rūpinos, kaip tuojau regėsim. Buvo dar daug žemesnių kunigų, kurie
negyveno parūmiuose Kūrėjų Kūrėjo, nebuvo nė antveizais šventų vietų, bet, po
svietą paskydę, mokė jį tikybos įstatymų, pasakojo jam praėjusių gadynių notis,
veikalus savo tautos, girdami dorybę išmintingų vyrų, lygia dalia garbindami
narsybę ir kantrybę savo tautos kareivių. Regis, jog kiekvienoj apygardoj toksai
kunigas buvo vyras išmintingas našlys ar bevaikis, nuo svieto perdėtas. Tarp tų,
kaip jau minavojau, buvo tylusonys ir lygusonys, teisiau sakant, lydusonys, nuo
žodžio lydėti, kurie palaidosena mirusiųjų rūpinos, kaip viršiau minavojau.
Ilgainiui paklydus jau ibūtinai pirmoje nuomonėj apie dievą, buvę dar vadinami
žvalgionys, kurie laimę ar nelaimę moterims lėmę. Pučionys, kurie nuo vandens
putų reiškę atentę. Vėjonys vadinos, kurie lėmė nuo vėjo. Pūsčionys nuo pūtimo,
kurie ant pūtimu savo dvasios opas ir luošumus gydę. Žeisčionys, kurie patys
save žeidę dėl numaldymo dievų. Burčionys, kurie su pagalba pikto lėmę.
Žvaigždžionys, kurie nuo žvaigždžių atentę reiškę. Vadinos dar puotininkais,
arba ragučiais, tie kunigai, kurie ant švenčių aukaudami arba puotose gerdami iš
ragų gėrimą laimino ir svietui dalijo, kaip tuojau matysim. Ant galo buvusios
dar ir motriškosios, kunigėmis vadinamos, beje, našlės bevaikės, kurios, mirus
savo vyriškiems, stojusios į kuniges, kurių darbas buvęs kurstyti šventą ugnį ir
jautojantiems nekuriose notyse reikšti laimę ar nelaimę; vienok žinoma yra, jog
tarp našlių buvusios kunigėmis ir mergaitės. Vienos ir antros čystatą už visų
pirmiausią įstatymą turėjusios ir saugojusios, o jei kuri nusižengė, tą, kaipo
ūkės nuodėmę, dievus maldydami, gyvą sudegindavo.
Šventės ir
iškilmės
Pirmoji -
pavasario šventė Trimpos arba Jorė
(atrodo švenčiama balandžio 1 d.).
Vainikų arba
Viešės šventė
Prasidėdavo
birželio gale ir švęsdavę per 14 dienų. Šiandien Joninės. Proga - Perūnas
aukštybėse išperėjęs (išleidęs) visą sutvėrimą regimą ir neregimą. Senu įpročiu
kai kur sakoma "Tą žmogų yra dievas leidęs ant svieto", nesakoma sutvėręs, o
leido, net ir 1540 m. Šv. Rašte visur vietoje sutvėrė sakoma leido: leido Saulę,
leido žvėris ir paukščius etc. Pradėdami šventę būk giedoję: "Titis
leido, Titis leido" (iš nesupratimo mūsų kalbos radosi gudiškas ir lenkiškas
Didis Ledo, taip mėgindami pasisavinti net mūsų senovę jie šį savo kalba
nepaaiškinamą dievybę priskyrė sau). Prieš šventę ėję į šventas upes ir
ežerus praustis idant jaunais taptų. Tai buvo linksmiausia šventė kai kuriuose
pasakuos minavojama, jog net Saulė šokusi šventės metu. Šventės pabaigoje
kurdavo ugnį ir šokinėdavo per ją, minėdami jog nuo šilumos prasidėjęs pasaulis.
Šventės metu visi susitaikydavo, visi buvę lygus, didžturčiai vargdienius slaugė
(patarnavo).
Apjavių viešė
arba šventė
Javus
nuo laukų nuėmus švenčiama. Visa šeimyna su talka eidavo į laukus kur paaukojus
auką, surinkdavo derlių. Grakščiausiai ir linksmiausiai moteriškei varpų vainiką
pindavo, kurį sugrįžę namuose kabindavo garbingiausioje vietoje. Po to visą
naktį vykdavo puota ir dainomis garbinami geriausi ūkininkai
(gaspadoriai), mokytojai, narsiausi kariai ir jų žygiai. Dar ir šiandien kai kur
šis paprotys užsilaikė.
Ilgių viešė
arba šventė
Švenčiama javus
nuo laukų nuvokus ir rugius pasėjus. Arba su visu į namus parėjus ir žiemai
įsikūrus. Viso savo labo įkūrėjui dėkavodavo aukodami pirmskrajus, valgius,
gėrimus, žuvį, mėsą, pieną, medų, midų, alų darė, pyragus kepė. Visi susirinkę į
didžiausią namą, kertėse išstato bosus (bačkas) su alumi ir midumi, žyniai
padengia stalus ir viduryje aslos sukuria ugnį pailguotinę ir atvedę gyvulius
(veislės po porą, patiną ir patelę), vainikais papuoštus pradeda tyliai melstis,
pabaigę maldą čiumpa lazdas šaukdami: "Tai mūsų žemeliukėms (žemės ūkėjoms)
aukojam ir dėkavojam, jog mums šį metą mūsų javų, daržų, pievų negadinot, o nuo
ugnies, geležies, marų, badų ir visokių neprietelių mus saugojot." Iškepę,
išvirę mėsą pamuštų galvijų, vyriškiai išsakę savo nuodėmes kunigui (žyniui), už
nuodėmes gaudavo su lazda nuo jo į kailį, po to visi mušdavo žynį. Toliau sekė
pamokslas moterims (Merkel, T. 1, S, 178).Budavo giedamos šventos (ritualinės)
giesmės, geriamas midus, žaidžiami prasmingi (magiški) žaidimai. Galiausiai
susėdus prie stalo žyniai mesdavo į kampus maisto žemeliukėms arba vėlėms
(dūšioms) sakydami: "Dieve Žempati, priimk mūsų maldas ir aukas ir leisk vėles
eiti prie mūsų stalų tų valgių su mumis ragauti ir valgyti", tas pats vyko
su gėrimais, o tad prasidėdavo linksmybė puotos. Vaišės vėlėms trukdavo 4
savaites. Šventei baigiantis (po maždaug 2 sav.) ėjo lankyti kapus ir tenais
lapinėse, šėtruose valgė ir šmotelius nupjaustydami mečiojo po stalu, gėrimą
nupildami, sakė: "Eikit pavalgiusios ir negadinkit grįždamos mūsų javų."
Sugudėję lietuviai lig šiolei laikosi savo protėvių papročių (būtent šios
šventės) , rodydami savo tikrą kilmę.
Kalėdų viešė
arba šventė
Kalėdos -
senojoje lietuvių kalboje reiškė susitikimą senojo laiko su jaunuoju, senų metų
su naujaisiais. Pradedama švęsti per naujus, o pabaigiama per senus metus.
Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, nes minavonei senųjų metų gaspadorius sienon
kaldavo vinį arba ragą, o žyniai į žynyčios sieną plytą mūryjo. Dar šiandien
žiemgalių arba kuršininkų namuose gal regėti balkius ir sienas po dvi eiles
prikalinėtų briedžio ragų, kurie rodo metų skaičių. Nėra išlikę aprašymo šitos
šventės. Tačiau svietas taip pat linksminosi kaip ir kitų švenčių metu: valgė,
gėrė, būrė iš šiaudų, žyniai veizėdami į žvaigždes lėmė ateinantį metą. Vilkdavo
bluką (trinka, storas pagalys) per kiemus dainuodami: "Tabalai, tai, tai, tai
judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudaužk rankų delnus etc., etc. Paskui tą
bluką sudegina, kaipo praėjusį metą. Sudeginus bluką moteriškės tojaus ištraukia
lėlę iš medžio drožtą, vyrai stengiasi ją atimti, o moteriškės pasliepti.
Tarp šitų
svarbiausių švenčių buvo dar ir kitos viešės: paviešės arba gėrynės, su
šventenybėmis susietos, kurių paslapties atskleisti niekas nedrįso, taip pat:
įkurės, apkulos, koštuvės, skerstuvės, užvis budynė ir laidosena.
Įkurės -
kai naujai pastatyn trobesin pirmąją ugnį asloje įkurdavo. Kol ugnis neįkurta
nuo blogo namą saugojo pro stogą įkištas vainikas.
Apkulas arba
gubjauja - baigus kulti javus, grūdų pripilta rakanda (indą) paduoda
gaspadoriui ir linki jam visus grūdus sveikam suvalgyti. Baigdavosi gera gėryne.
Pabaigę sunkiausius darbus gerai "užpildavo".
Skerstuvės -
rudenį gaspadorius šeimyną vaišino dešromis, vėdarais, riaušiais, kogalvėmis iki
persivalgymo. Taip pat rudenį rinkdavo medų, gamindavo midų, alų tokios šventės
buvo vadinamos
Koštuvėmis.
Budynė
Ligonį
slaugydavo kunigai lygusonys ir tylusonys. Jei matydavo jog nepasveiks
kviesdavo gimines atsisveikinti, ligonis skirdavo paveldėtojus,
atsisveikinus su artimaisiais ir kaimynais, kunigai uždėję pagalvę arba podušką
nutroškindavo, nes tikėjo jog tokia smertis yra dievo malonė ir geriau už
sopulius. Mirusįjį aprengdavo baltais rūbais sušaldydavo ir net kelis
mėnesius laikydavo. Prajovai kviesdavo į budynę gimines. Suėjus
gentims nabaštninką numazgoję antrą kartą, įkapėmis apvilkdavo ir pasodinę
krėsle, šalia uždegę vaško žvakes, gėrę paeiliui midų arba alų, moteriškės
apstojusios nabaštiką raudojo, o sėdintieji pasieniais giedojo: "Ulele! Ulele!
Ko numirei? (tikriausiai buvo Vėlelė, nelaidota dūšia vadinosi vėle) Ar
neturėjai gražią žmoną, dailų žirgą, rimtą ginklą, darbią šeimyną, didžius
turtus, lakius sakalus, greitus pėdsekius? Ko numirei? Ulele! Ulele! Ko
nepertekęs buvai, ko stokojai, ko numirei? Ulele! Ulele! Ko numirei, kas tau
kaitėjo?" ir t.t. Viską minavojo, kas mirusiam ant svieto malonu yra buvę, kuo
jis gėrėjos ir džiaugėsi gyvendamas. Budėtojai rinko savo ašaras į ašarines
kuriuos, kaip meilės ženklas budavo dedamos į kapą. Kartais buvo samdoma raudė,
raudotoja, dar ir šiandien senu įpročiu sakoma "Tas neraudojo savo motušės, ar
tėtušio." Budynė tęsdavosi kelias dienas, užkanda padedama užpakakalinėj troboje
(galutiniame kambarėlyje). Pabaigus raudą visi raginami gerti midų ir alų.
Galiausiai visi atsisveikindavo, prašydami perduoti linkėjimus mirusiems
artimiesiems. Galiausiai lydusonys ir tylusonys išpasakodavo mirusiojo gyvenimą
ir jo vardu visiems sakė sudiev. Išnešę nabaštiką iš trobos dėjo į ratus,
moterys lydėjo lig kiemo galo, o vyriškiai ligi kapų raiti, plikus kardus iškėlę
švytravo ujo šalin Pikulį ir piktasias dvasias. Jie vadinosi lydėtojais, nuo to,
jog nabaštiką į kapus nuleido. Turtingus degino su karės žirgu, lanku,
strėline (seidoku), ragotine (ietimi), kardu ar kalaviju, tarnu, pėdsekiais
(šunimis) ir sakalais, vargdienius su namų padargais. Ugnin mėtę meškos, lūšies
nagus, kad lengviau kopti kalnan būtų ir pūtę trimitus. Paskutinėms lėpsnelėms
rodantis kunigai pakėlę dangun žvakes, sušuko: "Regim nabaštiką ant balto žirgo,
žibančiuose ginkluose, ant peties sakalą sėdintį ir į dangų lekiantį didžioj
draugėj." Kiti lydėtojai veizėdami į dangų atsiliepdavo: "Keliauk, vargali,
laimingai į antrą gyvenimą, kuriame nebnovys tavęs daugiau nei kraugerys
vokietis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus amžinai." Sudėję
pelenus į urną, pastatydavo ją ant akmenų grindinio, suskliausdami iš šonų
4 akmenimis, kartais išgrįsdami nuo centro spindulius (kaip stebulė) galiausiai
tą žvaigždę akmenimis išgrįsta užpildavo smiltimis (smėliu). Tokias rogas
garsiems žmonėms pildavo ne vienerius metus. Likęs nuo budynių nabaštniko turtas
padalijamas į tris dalis, kurį varžybų keliu laimi geriausi raiteliai
lydėtojai. Po laidotuvių pateikiamas valgis ir gėryne, stypa vadinama, nuo
žodžio stipti, tai yra mirti (dar šiandien žiemgaliai, kuršiai sako: "Mūsų Janis
nuostipa"). Praėjus devynioms dienoms buvo minimos
devintinės, regis minint devynias galybes Perūno. Metams sukakus minimos
sukaktės (metinės) vėl susirinkę giminaičiai lanko nabaštiko kapą, vaišinasi
ir vaišina mirusiuosius. Dar ir dabar žmonės eina pas kunigą prašydami atlaikyti
Šv. Mišias už amžiną atilsį žmogelį mirusį prieš metus. Artimieji metus (ypač
moteriškės) dėvėdavo gedulo rūbus - nebalintus nuometus, drobulių rutulius ant
galvų.
Laiko
skaičiavimas
Laiką
matuodavo naktimis, ne dienomis, dar ir šiandien sakome: "Tris naktis
išnakvojau", "Naktį pernakvojęs, sugrįžau."
Metus dalijo
į trylika mėnesių: 1. Siekis, 2. Sausis, 3. Kovas, 4. Karvelis arba
balandis, 5. Gegužė, 6. Kirmėšų arba birželis, 7. Liepos mėnuo, 8. Rugpjūtis, 9.
Rugsėjis, 10. Šilo mėnuo, 11. Spalių mėnuo, 12. Lapkritis, 13. Gruodis.
Kiekvienas mėnuo turėjo 27 dienas ir dalijosi į tris dalis, arba devintines, nuo
devintos dienos, kurioje svietas linksminosi ir meldėsi (dar vartojame po
nedėlios, kuri kartais 9 dienas turi A.C.).
Dieną ir
naktį dalijo į 24 valandas arba adynas, kurias vadino: 1. Smabrėškis arba
brėkšta, 2. Santėmis arba sutemo, 3. Vakaras, 4. Nuovakarės, 5. Išvakarės, 6.
Naktovidas, 7. Įmigis, 8. Pirmieji Gaidžiai, 9. Antrieji Gaidžiai, 10. Prieš
Aušrą, 11. Aušta arba Švinta, 12. Mažoji Pusrytėlė, 13. Išaušo, 14. Saulėtekis,
15. Didysis Pusrytis, 16. Priešpietis, 17. Pietai arba Pusdienis, 18. Pakaitis,
19. Po Pokaičio, 20. Po Pusdienio, 21. Pavakarė, 22. Mažoji Pavakarėlė, 23.
Vakarop, 24. Saulėlydis.
Metus
skaičiavo nuo didelių nelaimių, Saulės užtemimų, marų, giedrų, speigų,
audrų, vėtrų, lietų ir krušų. Ir taip sako: "Mano bočius, pasibaigus Žuvėdų
karei, 13 metų turėjęs"(1660), "Mano matušė mirė 5 metuose po šaltosios žiemos"
(1703); "Mano bobutė ištkėjusi vienuoliktuosiuose metuose po marų metų" (1704)
(Notizen Preuss. Erst Sammlung, S. 74).
TEODORAS
NARBUTAS "LIETUVIŲ TAUTOS ISTORIJA"
(dažnai maišo
dievų savybes su vardais, skaityti S. Daukantą)
Dievai
(vyr.):
Praamžius
(Pramžimas) - šis dievas valdė žmonių, viso pasaulio ir dievų likimus.
Ukapirmas
(Okkapirmas) - buvęs anksčiau už laiką, jam skirta šventė gruodžio 25 dieną,
vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių
lietuviškai klaida)
Viršaitis
(Wirszajtos) - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo
Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui.
Perkūnas
(Perkunas) - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir žemės karalius,
gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve.
Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje),
kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas
(Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didžiajame Naugarde. Slavai
neturi žodžių su Per- šaknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo
baltišką Perkūno kilmę.
Kovas (Kawas)
- Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (iš čia
Kostėjus, Koščėjus - Kostėda) iš čia ir Slavų kovos šūkis Uraa - A.C. pastaba).
Ragutis arba
Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas.
Santvaras
(Sotvaras, Sotwaros) - dienos šviesos, poetų, gydytojų dievas.
Atrimpas
(Atrimpos) - jūros ir vandens dievas.
Gardaitis
(Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam
tarnaujantis žynys vadinamas - Sigonotta.
Poklius
(Poklus) - požemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus,
Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo žodžio pragaras, pekla.
Kriukis
(Krugis) - kalvių dievas.
Žiemininkas
(Ziemienikas) - žemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priešingybė šviesos
dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus.
Patelas
(Patelo) - skraidančių oro dvasių dievas, panašus į angelą. Dar vadinamas
Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno dešinėje. Lietuviškai patalas
reiškia mirties neštuvus, šis dievas globojo laužus ant kurių buvo deginami
numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis
mirties angelas.
Šneibratas
(Sznejbrato) - paukščių ir medžioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip
vadinamas Iszwambratus. Tai vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių stabą
Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio
(Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.
Kibirai
(Kabiry) - tai yra trejybė (stabmeldiška), lietuviškai Trejopa (Triopa).
Deivės
(mot.):
Praurimė
(Praurime) - šventosios ugnies deivė. Jai tarnaudavo vaidilutės
(Wejdalotenie).
Lada (Lado)
- didžioji deivė. Jai (Ladonai) skirtas laikotarpis nuo gegužės 25 iki
birželio 25 dienos, o šventė jai skirta vadinama Rasos šventė.
Budtė (Budte)
- išminties deivė.
Laima (Lajma)
- Dianos ir Izidės atitikmuo, turėjusi didžiulę valdžią danguje ir žemėje. Dar
vadinama tūkstanvarde, Menule, Lela, Kunimirszis, Miedzioima.
Pelenų Gabija
(Polengabia) - globojanti židinį.
Moterų Gabija
(Matergabia) - keptos duonos ir kepėjų deivė.
Perkūnaitėlė
(Perkunatele) - žaibo, griausmo motina, kuri saulę nuvargusią ir dulkina
prausia. Perkūno žmona.
Pilvytė
(Pilwite) - pinigų, turto, lobių, sėkmės deivė.
Lietuva
(Liethua) - laisvės, malonumų, džiaugsmo deivė. Skandinavų Frėjos atitikmuo.
Katinas buvo Lietuvos (Lietwii arba laisvės) simbolis.
Veliuona
(Wellona) - amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė.
Prūsų vadinama Giltine.
Pergrubė
(Pergrubie) - pavasario, gėlių, daržų, žemės vaisių deivė.
Milda -
meilės, piršlybų deivė. Kitaip Alexota.
Krūminė
(Krumine) - javų, žemdirbystės globėja ir išradėja.
Nijolė
(Nijola) - pragaro karalienė, Pokliaus žmona, Krūminės duktė.
Alabatis
- ji kviečiama dirbant linininkystės darbus.
Aušra
(Ausssra) - ryto deivė. Kitaip Aurora.
Bezelea -
vakaro deivė, vakarinė.
Brėkšta
(Brekszta) - tamsumų ir sapnų deivė.
Kruonis
(Kronis) - laiko deivė. Dar kitaip
Mehta, Meta.
Užsparinė
(Usparinia) - žemės ribų deivė, globojanti ribų ženklus.
Verpėja
(Werpeja) - nemarioji žmogaus gyvenimo (gijos) verpėja.
Gondu -
vestuvinių iškilmių, vestuvių karalienė, išleidžianti mergaites už vyrų.
Upinė (Upine)
- upių, šaltinių deivė.
Ratainyčia
(Ratajniczu) - deivė globojanti arklius.
Valginė
(Walgina) - globoja naminius gyvulius.
Luobo gelda
(Lajbegelda) -deivė Žinia, skleidžianti žinias, šlovę, gandus.
Mėšlų boba
(Mahslu baba) - iššluojamų šiukšlių globėja.
Budintoja
- žadinanti miegančius.
Austėja
(Austheja) - bičių ir bitininkystės globėja.
Ragutiene
Pati (Ragutenapati) - Ragučio žmona, globojanti aludarystę.
Žemės Motina
(Zemmes mahti) - požemio deivė, atsakinga už pamestus daiktus.
Gaila (Gajla)
- moteriška šmėkla kankinanti žmones ir gyvulius. dar kitaip Magilla.
Neris -
upės Vilijos nimfa.
Dugnė (Dugna)
- upinė nimfa, kitaip
Gudelka.
Ragana -
globojanti medžius.
Lazdona -
globojo lazdynus.
Medziojna
- nimfa globojusi miško tankmes ir ten gyvenusi.
Pajauta -
pripažinta už dievybe, kun. Kerniaus duktė, ištekėjusi už Dausprungų giminės
Živinbūdo (Ukmergės kun.). Jos sūnus Kukovaitis (Kukowojtis).
Birutė
(Biruta) - žemaičių didiko Widymunda duktė, vaidilutė, ištekėjusi už
Kęstučio. Pagimdžiusi Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą (Žygimantą) ir dukterį
Danutę. Ja garbino Palangoje ant Raksztis Szwiesta Birutas arba Birutės kapas.
Ji buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuru. Ant to kalno stovėjo Praurimės
aukuras. Jūrų uostas lietuviškai vadinamas Langas Marių.
Yra dar
skyrelis:
Mažesnieji
Dievai, arba Dievaičiai (Dewajtas) (Šį skyrių praleisiu dėl laiko stokos).
Dangaus Kūnų
dievinimas
Saulė (Saule)
- Saulės rūmai buvo rytuose, lietuvių protėvių tėvynėje (Austruma zemme). Dienos
karalienė.
Mėnuo (Menes)
- nakties karalius. Jis Saulės vyras. L.
Rėzos
užrašyta daina: "Mėnuo
saulužę vedė pirmą pavasarėlį. Saulužė anksti kėlės, Mėnužis atsiskyrė. Mėnuo
viens vaikštinėjo, Aušrinę pamylėjo. Perkūns didei supykęs Jį kardu padalijo. Ko
saulužės atsiskyrei? Vienu naktį vaikštinėjat?"
Aušra (Aussra)
- Saulės tarnaitė. L.
Rėzos
užrašyta daina: "Aušrinė
svodbą kėlė, Perkūnas pro vartus įjojo. Ąžuolą žalią parmušė, Ąžuolo kraujs
varvėdams Apšlakstė mano drabužius, Apšlakstė vainikėlį. Saulės dukrytė verkiant
Surinko tris metelius, Pavytusius lapelius. - O kur, mamute mano, Drabužius
išmazgosiu? Kur kraują išmazgosiu? - Dukryte mano jaunoji, Eik pas tą ežeratį, Kur
tek devynės upatės. - O kur, mamyte mano, Drabužėlius džiovįsu? Kur vėje
išdžiovįsu? - Dukryte, tame daržaty, Kur aug devynės rožatės. - O kur, mamyte
mano, Drabužiais apsivilksu? Baltuosius išnešiosiu? - Dukryte, toj dienelėj, Kad
spįs devynės saulelės." Skaičius 9 - reiškia laiko dalijimą į tam tikrus
laikmečius (periodus).
Vakarinė (Wakarinne)
- Saulės duktė ir tarnaitė.
Žvaigždės
-
Saulės ir Mėnulio vaikai, bei dangaus žirgai. Žvaigždės tuokdavosi tarpusavy.
Latvių daina: "Kur
paliku Deewa sirgi?
Deewa dehli jahdija.
Kur aisjahje Deewa dehli?
Saules mejtos raudsitees.
Patti Saule atbildeja:
Maži manni behrnini,
Mažas mannas dahwanes. (Kur paliko
Dievo žirgai?
Dievo sūnūs nujojo.
Kur nujojo Dievo sūnūs?
Saulės dukterų ieškoti.
Pati Saulė taip atsakė:
- Maži mano vaikeliai,
Mažos jų dovanos.)
Iš didžiausiųjų žvaigždžių vedybų
pamažu priaugo mažesnių žvaigždžių, - taip skelbia padavimas.
Pavienės žvaigždės ir žvaigždynai
lietuvių tautoms buvo žinomi nuo senų senovės, jų žyniai tirdavo [žvaigždžių]
judėjimą ir apskaičiuodavo laiko kaitą; to įrodymų rasime ne vienoje šios
mitologijos vietoje, tą patvirtinti dar gali lingvistiniai pastebėjimai, kadangi
daugelis dangaus kūnų turi originalius lietuviškus vardus, pavyzdžiui: kometa -
Uodegytė (Udegita) nuo degimo; dangaus vežimas - Grįžulo ratai (Griždorata),
arba Grįžulas (Grįžulas); Kasiopėja - Juostandis; dangaus ožka - Naszejowalgis;
Capella - Tikutis; Paukščių Pieno kelias - Paukščių takas (Pauksztu - kielas) ir
nemaža kitų; tas pats latviškai ir senovės prūsų kalba.
Paslaptingos dievybės ir persikūnijimai (fetišai)
Gyvatė (Giwojte), Žaltys, Rupūžė (Raupuže). Giminės ir miestai turėjo savo
fetišus. Akmenys. Elnias (Elnis) - dievukų fetišas.
Didvyriai (Didziawiry)
Gelonas (Gellon), Vytolfas (Witolf) arba Vytolis (Witol), Alcis, Palemonas (Palemon),
Nemunas (Nemon), Kukovaitis (Kukowojtis), Murgiai (Murgi) - taip latviai vadino
žuvusius už tėvynę.
Garbinimo objektai
Šventoji ugnis; Šventos upės; Šventieji ežerai; Šventieji medžiai (Alyva (Sambe),
Ąžuolas (Užuolas), Liepa, Pušis (Pussis), Blindė (Blinda), Vinkšna (Winkszna),
Uosis (Wousis); Aukurai, ragai (Roha); Stabai (Wejdos).
Šventos vietos
Kalnai, Šventieji miškeliai (Emas), Šventyklos.
Šventieji asmenys (istoriniai)
Žyniai, Krivių Krivaits (Krewe - Krewejto) jų buvę nuo Vaidevučio 48:
1. Vaidevutis (Wejdawutis), 505 metai po Kristaus
2. Prutenis (Bruteno)I
3. Deniges
5. Berausto
6. Marko
7. Meksuno (Mexuno)
8.
Gerusso
9. Thywajto I
10.
Bruteno
IIont>
11.
Napejles I
12.
Tellejno
13.
Thywajto
II
14.
Nergenno
15. Gardhiwajto
16.
Konis
17. Napejles
IIfont>
18. Jajgello
19.
Nerwasso
20. Grudewo
21. Austomo
22. Molėjno
23.
Tajdo
24. Romois
25.
Dargigajto
26.
Mangalo
27. Bollojsus
28. Postwo I
29. Marango
30. Lewajles - 1017 metais
po Kristaus
lenkų užmuštas
31. Torreto
32. Nerges
33. Wibrotos
34. Barbajdo
35. Barkando
36. Jargallo
37. Tippes
38. Leiso
39. Katkoyo
40. Pomoloys
41. Postwo
II
42. Napejles III
43. Tirgajto
44. Nadroko
45. Bojtonor
46. Tormejso
47. Kirbajdo
48. Alleps, iki 1265 metų
po Kristaus.
