Lietuvos partizanai tremtis Sibiras Rusija Genocidas Holokaustas Mirtis Lietuva tremtiniai partizanu karas Respublika rzistencija

Gyvenimas - tai Dievo dovana.

Trumpa akimirka. Mažytė atkarpa nuo gimimo iki mirties.

Ateidami į šį pasaulį mes atsinešame ir savąją lemtį, gimstam po savo žvaigžde.

Nežinau koks buvo dangus ir kokia mano žvaigždė po kuria aš gimiau. Žinau tik tiek, kad mano gyvenime skausmo ir išbandymų taurė buvo plati ir gili, kurią turėjau išgerti iki dugno.

Visko buvo perdaug, tik laimės jaunystėj pašykštėta.

Šie prisiminimai autorės surašyti apie 1997-1998 metus

*******

II dalis 'Sušaudyti gandrai'

III dalis 'Tušti namai'

IV dalis 'Vaidilos mirtis'

V dalis 'Keršto mirtis'

VI dalis - 'Sudiev laisvė'

VII dalis. 2 knyga. 'Į plačią tėvynę raudono grobiko'

VIII dalis. 2 knyga. 'Motina'

IX dalis. 2 knyga. 'Dūkštas'

X dalis. 2 knyga. Pabaiga - 'Kovo 11/Sausio 13, ateitis'

Rašytoja

Mano gimtinė Jakėnų kaimas Salako valsčiuje Zarasų apskrityje, miškų ir ežerų kraštas, šalia šimtametė Ažvinčių giria ir Minčios miškas, du ežerai - Ažvintis ir Ažvintaitis. Tai nuostabus gamtos kampelis, čia ir prabėgo mano nerūpestingos vaikystės metai.

Mano tėvai: Jonas ir Julija Butrimai. Šeimoje augom penki vaikai: keturi broliai ir aš viena sesuo. (Brolis) Povilas, gimęs 1921m., Bronius-1923m., Balys-1925m., aš - Ona, gimusi 1929m., Stasys-l934m.

Žemės turėjom 7 ha. Tėvelis mirė 1935 metais, likom našlaičiai. Sunki našta užgriuvo ant motinos pečių, jauna našlė, būrys vaikų, reikėjo visus pamaitinti ir aprengti. Žemės nedaug ir ta nelabai derlinga. Socialinės paramos iš niekur nebuvo galima laukti, tad reikėjo patiems savo jėgomis daug suktis, daug dirbti, kad galėtume apsirengti ir pavalgyti. Tada buvo Nepriklausoma Lietuva, jauna valstybė, išsilaisvinusi iš šimtametės vergijos, apiplėšta ir nuniokota, nes nė vienas okupantas nesistengia apdovanoti užgrobtos valstybės, bet plėšia ir naikina kaip įmanydamas. Tad valdžia mums jokios paramos negalėjo duoti.

Brolis ir Sesuo. Susitikimas laisvoje Lietuvoje

Mama neparvedė mums patėvio, nors buvo jauna ir graži, labai mylėjo mus, savo vaikus, gailėdama, kad nepatirtume patėvio skriaudos aukojosi sunkiam darbui, dideliam vargui. Mes, vaikai, stengėmės tuo pačiu atsilyginti mamai savo meile ir paklusnumu. Buvom darni, darbšti šeima. Nelengva dalia teko ir vyresniajam broliui Povilui. Tėveliui mirus jam buvo trylika metų, vos prasidėjo keturioliktieji, jis buvo mamos užvadėlis, mūsų "tėvelis", dirbo sunkiai, ne pagal savo jėgas visus sunkius ūkiškus darbus. Juk tada viskas buvo dirbama rankomis: arimas, pjovimas, kūlimas ir t.t.

Broliai žuvę už Lietuvos laisvę

1936-1933-ais metais pas mus prasidėjo žemės reforma. Iš rėžių dalino vienkiemius, reikėjo ir trobas persikelti iš kaimo į vienkiemį. Mūsų namas buvo netinkamas perstatymui, reikėjo statyti naujus namus. Neturėjom kapitalo, norint pasistatyti naujus namus reikėjo išsipirkti miško medžiagą, be abejo reikėjo ir jėgos, kurios mūsų šeimai atrodė per silpnos.

Mes visi labai norėjom pasistatyti naujus namus, mama su broliais tarėsi, kaip surasti būdų tai padaryti. Nors šeimoje buvo sunki padėtis, nutarė pasiskolinti pinigų ir išsipirkti miško medžiagą namų statybai. Taip ir padarė: pasiskolino pinigų, išsipirko miško medžiagą, o broliai savo jėgomis išpjovė, susivežė ir apdorojo medžius, paruošė statybai. Viską darė rankiniu būdu, pjovė specialiu pjūklu, pritaikytu medžio apipjovimui, tuo pačiu ir lentoms pjauti.

Pasisamdėm tris statybininkus, brolis Povilas ketvirtas, ir taip greitai išdygo gražus naujutėlis namas. Parsivežėme kitus ūkio pastatus ir baigę statybą labai džiaugėmės ir dėkojome Dievui. Nors daug sunkaus darbo ir sūraus prakaito išlieta, bet kaip tos skruzdėlytės šapelį po šapelio susinešėm ir jau turėjom kur gyventi.

Persikraustėm gyventi į naujus namus vienkiemyje 1940m. ankstyvą pavasarį. Nė sapne nesapnavom, kad šiuose namuose neilgai teks gyventi, tik pasisvečiuosime. Apie tai - vėliau.

Prasilenkiau su laiku, rašydama apie savo šeimos tik fizinį ir materialinį gyvenimą. Grįžtu į savo vaikystę, mūsų dvasinį gyvenimą. Vaikystė - tai laimingiausi metai, tai šviesiausioji žvaigždė mano gyvenime, gražiausieji prisiminimai. Vaikystė - tai nepakartojama, nors buvo vargana ir basakojė, kokia yra našlaitės dalia. Jeigu man kas leistų pasirinkti savo gyvenimo tarpsnį, į kurį aš norėčiau sugrįžti, žinoma aš pasirinkčiau tik vaikystę.

Mūsų šeima buvo labai religinga, pirmiausia motina buvo giliai tikinti į Dievą. Su motinos pienu mes gavom gilų tikėjimą, meilę Dievui ir Tėvynei nes iš mažens to mus išmokė mūsų brangioji motina. Turėdama be galo daug darbų ir rūpesčių, niekada neapleido maldos, meldėmės kartu. Sakydavo: "anksti ryte atsikėlę, vaikeliai, padėkokim Dievuliui už ramų miegą, paprašykim Jo šiai dienai sveikatos, ištvermės ir palaimos visuose darbuose. Vakare padėkokim už šią dieną, už visas suteiktas malones, prašykim ramios nakties, o už tėvelį sukalbėkim "Amžinąjį atilsį..."

Mokė mama melstis, mokė būti dorais, sąžiningais žmonėmis. Gavusi vaikystėje tokį stiprų gyvenimo pagrindą, nuoširdų ir gilų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, aš sugebėjau atlaikyti, nepalūžti visuose labai tragiškuose išbandymuose, kuriuos teko sutikti savo gyvenime.

Vaikų ir jaunimo dvasiniam ugdymui didelį vaidmenį atliko bažnyčia, kunigai. Mes priklausėm Švedriškės parapijai, parapija įsikūrė tais pačiais metais kai aš gimiau - 1929m. Atvyko iš Žemaitijos klebonas Jonas Gurauskas ir suorganizavo bažnyčios statybą. Statyti pradėjo 1932m., o 1934m. užbaigė ir pašventino naują bažnyčią.

Vasaros atostogų į Švedriškę atvažiuodavo klebono giminaitis Valentinas Šikšnys, klierikas. Tada jis mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, jam ir pavedė klebonas vaikų ir jaunimo dvasinį ugdymą. Valentinas Šikšnys buvo labai energingas, gabus, be galo drąsus, talentingas savo pašaukime, Dievo apdovanotas labai gražia iškalba pamokslininkas. Būdamas didelis Tėvynės patriotas tokia dvasia auklėjo jaunimą ir mus, vaikus. Paruošdavo vaikus pirmajai Šv. Komunijai. Įsteigė angelaičių ir pavasarininkų kuopas, subūrė vaikus į angelaičius, o jaunimą - į pavasarininkus, atvežė programas ir himnus, kuriuos mes taip nuoširdžiai giedojom. Prisimenu ir dabar tuos gražius ir prasmingus himnus.

ANGELAIČIŲ HIMNAS

Mylėkim Dievą ir Tėvynę, Mylėkim savo tėvelius.

Kalbėkim maldą kasdieninę, Geri darbai telydi mus.

Globoki angele mažuosius.

Po savo mylimu sparnu.

Mūs jaunos širdys tegul puošias,

Doros žiedais ir blaivumu.

PAVASARININKŲ HIMNAS

Nauji laikai mums spindi,

Žiba laisva galinga Lietuva.

Už bočių žemę, ir tikybą Štai plevėsuoja vėliava.

Petys petin, jaunime, dvasią atgaiviną,

Drąsiai! Pirmyn! Mus šaukia Dievas ir Tėvynė.

Graži jaunystė mūsų žydi

Neatboja vėtrų nei audros,

Mus idealai nuolat lydi

Petys petin, jaunime, .....

Nors griaus įniršusiai ne vienas,

Ir mūsų darbus ir mintis,

Tvirti mes būsime kaip plienas

Ir bus tik mūsų ateitis.

......

Valentinas Šikšnys suorganizavo bažnytinį chorą, tai buvo pavasarininkų choras. Rengdavo vakarėlius, vaidinimus, važiuodavo parengę programą su pavasarininkais į ekskursijas į Zarasus. Čia suvažiuodavo iš aplinkinių parapijų ir kitų apskričių pavasarininkai irgi su savo programomis: vaidinimais, dainomis ir šokiais. Varžydavosi dėl prizinių vietų, tai buvo didelė šventė. Mūsų pavasarininkai beveik visada laimėdavo pirmą vietą, grįždavo laimingi, tuo buvo labai patenkintas V.Šikšnius. Du mano vyresnieji broliai Povilas ir Bronius buvo pavasarininkai. Povilas giedojo bažnytiniame chore, tai pat gerai vaidindavo. Jam paskirdavo pagrindinio veikėjo roles, kurias jis puikiai atlikdavo.

Daug buvo renginių, vaidinimų per tuos keletą metų, bene labiausiai įsimintinas vaidinimas "Mirta Činčibiraitė". Komedija trijų gimnazistų gyvenime ir meilėje. Mirtą Činčibiraitę vaidino brolis Povilas. Važinėjo su gastrolėmis, daug kur buvo kviečiami, žiūrovų būdavo labai daug. Brolis pasako jo, kai jie vaidino Salako miestelyj, salė buvo pilnutėlė, susirinko daugiausia žydai, nes Salake žydų buvo daugiau kaip lietuvių. Žydams labai patiko jie taip scenoje juokėsi, kvatojo ir plojo, kad mes scenoje negalėjom susikalbėt. Po spektaklio žydai neduodavo praeit neužkabinę, patapšnos per petį, sakydami: "Ui tu Mirta Činčibiraite". Kviesdavo dažniau apsilankyt Salake su vaidinimais.

Mes, jaunesnieji vaikai, buvome angelaičiai, turėjome savo programą. Buvo daug įvairiausių renginių, vaidinimų, šokių, dainų ir sporto. Daug kartų ir man teko vaidint ir dalyvaut visuose renginiuose, už gerą pasirodymą daug kartų gavau dovanų - lėlių, knygų. Didžiausia šventė mums buvo Motinos diena. šiai datai mes turėjom labai gerai pasiruošti, programa buvo turtinga. Deklamavome eilėraščius, dainavom ir šokom, sveikindami savas ir visas susirinkusias motinas. Šią šventę organizavo bažnyčia, mūsų vadovas buvo tas pats Valentinas Šikšnius.

Švedriškėje buvo vadinama "šuopa"- didžiulė salė. Anksčiau, vos dar susikūrus parapijai, kol dar nebuvo pastatyta bažnyčia, žmonės čia rinkdavosi melstis. Čia buvo laikomos šv. Mišios, buvo laikini maldos namai. Pastačius bažnyčią, ši salė paliko visokiems renginiams, susirinkimams, spektakliams, čia rinkdavosi su savo renginiais šauliai ir kitos jaunimo organizacijos. Motinos dieną šios salės scenoje būdavo pastatytos kelios apvainikuotos kėdės. Prasidėjus iškilmėms, pakviesdavo šias vietas užimti labiausiai nusipelniusioms motinoms, kurios gerai, pavyzdingai išauklėjo vaikus. Tai vadindavosi garbingų motinų kėdės. Į šią garbingą kėdę visada būdavo pakviečiama ir mūsų motina už padorų našlės gyvenimą, gerai išauklėtus vaikus.

Po vasaros atostogų V.Šikšnius grįždavo tęsti mokslo į Telšių kunigų seminariją. Paskirdamas pavasarininkų vadovu Švedriškės vargonininką Kazimierą Četkauską, o angelaičių vadu - mano brolį Povilą, nurodydamas ką jie turėtų daryti, kad angelaičių ir pavasarininkų veikla būtų tęsiama. Parašydavo laiškus, atsiųsdavo veikalus ir parašęs roles pats paskirdavo artistus V. Šikšnius parvažiuodavo Velykų ir Kalėdų atostogų. Mes labai mylėjom savo dvasios vadovą V.Šikšnių, labai laukdavom jo parvažiuojančio. Mylėjom ne vien mes, vaikai, jis buvo be galo mylimas ir gerbiamas visų parapijiečių. Įšventintas į kunigus 1933 metais, V. Šikšnius buvo paskirtas Į Plungės parapiją Žemaitijoje, nes jis buvo žemaitis, kilęs iš Kuinelių k. Skuodo raj. Švedriškės jis nepamiršo, pagal galimybes visą laiką atvažiuodavo, rašydavo laiškus mano broliui Povilui. Jie buvo geriausi draugai visą likusį gyvenimą.

Savo nuostabiais pamokslais V. Šikšnius visus sužavėdavo, taip jis mokėdavo perduoti žodžius iš širdies į širdį. Sugebėdavo taip patriotiškai

išauklėti vaikus ir jaunimą. Apie jo tolimesnę veiklą parašysiu vėliau.

Dabar norėčiau parašyti apie mūsų ir aplinkinių kaimų žmonių gyvenimą iki okupacijos, kokį aš prisimenu.

Mūsų, Jakėnų, kaime gyveno virš penkiasdešimties šeimų, tai buvo didelis kaimas, ne kuo mažesni buvo ir kiti kaimyniniai kaimai Tolimėnai, Rakėnai, Ažvinčiai. Stambių ūkininkų buvo nedaug, daugiausia buvo vidutiniokai. Šeimos buvo gausios, augo daug vaikų, daug jaunimo. Kaimynai labai gražiai sugyvendavo, mokė jo bendrauti, sueidavo pasikalbėt, o laisvalaikiu ir ilgiau pasėdėdavo. Pajuokaudavo, užtraukdavo dainą, kartais pakortuodavo ir išsiskirstydavo po vidurnakčio.

Moterims visada daugiau darbų ir rūpesčių šeimoje, nebuvo laiko suėjus sėdėt ir plepėt, todėl jos sueidavo ilgais žiemos vakarais, atsinešdamos ir darbo. Vieną vakarą pas vieną, kitą vakarą pas kitą ir taip iš eilės, nešdavosi ratelius, verpdavo, megzdavo, tada iki valios ir pakalbėdavo.

Jaunimas gyveno savo gyvenimą, mokė jo dirbti, mokė jo ir gražiai pasilinksmint. Buvo ir keletas muzikantų, taigi skambėjo dainos rugių baruose, lankos pjaunant ar grėbiant šieną. Pertraukėlės metu kaip užtraukdavo dainą, tai net laukai skambėdavo, buvo tiek daug balsingų jaunuolių ir merginų, man atrodė, kad tada visi dainavo.

Gegužės mėnesį Švenčiausios Mergelės Marijos garbei į pamaldas kiekvieną vakarą susirinkdavo visi kaimo žmonės. Kaimas buvo didelis, tai į vieną namą visi netilpdavo, tai pasidalindavo į dvi dalis - viename ir kitame kaimo gale vykdavo pamaldos. O po to jaunimas susirinkdavo ant prie klėčių, kaip gi apsieisi be armonikos? Ir vėl dainos, juokas, muzika, nors po sunkių dienos darbų žinojo, kad rytoj vėl reikės anksti kelt ir vėl sunkiai dirbt, vis tiek ilgai linksmindavosi, neskubėdavo išsiskirstyt.

Sekmadienis - šventa diena maldai, poilsiui ir pasilinksminimui. Švedriškės parapijoj vasaros metu buvo daug atlaidų, didžiausi tai švento Jono atlaidai. Šv. Jonas buvo mūsų bažnyčios globėjas. Prigūžėdavo tiek daug žmonių, pėsčių ir važiuotų, vietinių ir iš kaimyninių parapijų, kad netilpdavo į bažnyčią, pilnas būdavo ir šventorius.

Bažnyčia stovi lyg tai saloje, miškelyje, apsupta ežerų, atvažiavę žirgais turėjo kur pririšti savo nenuoramas žirgus, kurie kasė kanopomis žemą ir taip garsiai žvengė, kad atrodė jog tai žirgų paroda. Viens už kitą gražesni ,eiklesni, tai buvo jaunuolių bernelių pasididžiavimas.

O koks gi kermošius be skanėstų! Čia visada atvažiuodavo žydeliai su savo gaminiais. Kokios skanios buvo bandelės, riestainiai, meduoliai, saldainiai - kvepėjo visas bažnytkaimis. Mums, vaikams, tai buvo didžiausia šventė pirkdavome tuos skanėstus, arba kas nors iš šeimos nupirkdavo. Tam pinigų visuomet susitaupydavome.

Po pamaldų žmonės ilgai dar neišsiskirstydavo: senesni ieškodavo atvažiavusių giminių ir vedėsi pas save į svečius, jaunimas poravosi. Kurie neturėjo poros, ieškojo naujų pažinčių, visi vaikščiojo poromis. Kas norėjo - galėjo paplaukioti klebono valtimi. Po to jau visi skubėdavo į namus su svečiais, gražiai pasivaišindavo skaniu putojančiu alum, kvapniais skilandžiais ir pyragais - juk tai didžioji parapijos šventė - Joninės. Jaunimas susirinkdavo su savo svečiais linksmintis. Pieva, kur vykdavo gegužinė, būdavo aplinkui apkaišiota berželiais, o vidury iškelta trispalvė vėliava. Čia linksminosi jaunimas, šoko, dainavo, prisigalvodavo visokių pokštų.

Vakare sutemus eidavo prie ežero, kūrė laužus ir plukdydavo ežere - atrodydavo lyg degtų ežeras, kiti ieškodavo paparčio žiedo. Linksmybės baigdavosi tiktai ryte. Vėliau dar ilgai gyvendavo Joninių prisiminimais iki sekančio sekmadienio, kada vėl susirinks pasilinksminti. Jaunimas buvo blaivus, aš nesu mačiusi nė vieno nusigėrusio jaunuolio, linksminosi tik blaivūs.

Kaime buvo šposininkų, pasakorių, kurie sakydavo monologus, porindavo nebūtus dalykus. Ture jom vieną vyruką muzikantą, tokį linksmą, kad jį čia vadino "Pupų dėde". Gražiai grojo armonika, dainavo ir kūrė kupletus, apdainuodamas pakritikuodavo bernelius, mergeles ir net valdžią. Tai Juodka Petras - didysis pokštininkas, niekas ant jo nesupykdavo. Mėgdavo paerzinti ir žydelius, būdavo atvažiuos žydeliai į kaimą su "kromu", atveš muilo, adatų, stiklo langams ir kitokių smulkmenų, keis su moterimis ant skudurų, derėsis ilgai, išeis iš namų ir vėl sugrįš, kol susidera. Žydų arkliai patys žinojo kelią ir užsukdavo į kiekvieną kiemą. Pas Juodką irgi derėjosi, o tuo tarpu Petras, parinkąs momentą, į jo vežimą po skudurais įdėjo nudvėsusį paršelį. Didelį triukšmą sukėlė Salako žydai, sulaukę prieš "šabą" tokios "dovanos", sulėkė visas pulkas, šaukė ir rėkė, išvijo tą vargšą žydelį su paršu ir vežimu už miestelio ribų. Daug šposų ir išdaigų Juodka prikrėtę žydeliams. Buvo pasiprašąs, kad jį įsileistų į sinagogą, žydai sutiko, tik paprašė, kad Juodka nesijuoktų kada jie melsis. Šį kartą jis savo išdaigomis peržengė visas ribas ir už tai buvo išmestas iš sinagogos. Bet nepyko žydeliai ir toliau buvo draugiški.

...Metai nenumaldomai bėgo ir mes jau sulaukėm 1939 metų. Vyko istoriniai įvykiai, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Atsarginiai kariai buvo mobilizuojami ir žygiavo į Vilnių. Į mūsų, Jakėnų, kaimą atžygiavo šimtas Lietuvos karių ir laikinai apsistojo, visą mėnesį laukė vadų įsakymo, kada galės įžygiuoti į mūsų sostinę - Vilnių. Tai buvo pėstininkai ir raiteliai, prisimenu, kokie gražūs vienodi žirgai nerimastingai trypčiojo, žvengė, kasė kanopomis žemą, tarytum ragindami - "Greičiau, pirmyn!" Gražūs ir pasitempę buvo Lietuvos kariai, o užsėdę ant žirgų atrodė dar gražesni. Buvo atsivežę ir savo virtuvę, virė kareivišką košę, gamino maistą ir pavaišindavo smalsuolius kaimo berniukus, kurie sukiodavosi aplink kareivius, galvodami kaip gera būti Lietuvos kariu. Kareiviai eidavo pas šeimininkes prašyti pieno, keisdavo į jį košę ir sriubą. Ateidavo ir pas mus, atsinešdavo atsibodusį košės davinį, sriubos, paimdavo - pieno ir labai skaniai jį išgerdavo. Atsargos kariai buvo vedą, namuose buvo palikę žmonas, vaikus. Jie mus, vaikus kalbindavo ir švelniai glostydavo galvas, sakydami: "ir mes turim mažus vaikus, kurie laukia ir ilgisi mūsų, o mes - jų". Kiek džiaugsmo būdavo mano vyresniesiems broliams, kai kareiviai leisdavo apsivilkti kariška miline, užsidėti kepurę, pabūti nors trumpam tikru vyru, nors milinė ir siekdavo žemę.

Turėjo kareiviai atsiveža ir armoniką, sekmadieniais klojimuose pasidarydavo šokius, bet mūsų panelės su jais nešokdavo, pasislėpdavo namuose. "Juk tai nepadoru draugauti su kareiviais, kai jie yra vedę. Man močiutė taip įsakė..."

Išsirikiavę vakarais žygiuodavo per kaimą ir toliau plačiu vieškeliu, dainuodami "Ant kalno mūrai", o vakarais rinkdavosi patikrinimui, giedodavo "Marija, Marija "... vėliau eidavo ilsėtis.

Kaimo žmonės taip susigyveno su kareiviais, kad jiems gavus įsakymą žygiuoti išvaduoti Vilniaus, žmonės net verkė, su ašaromis išlydėjo karius, linkėdami gero pasisekimo ir laimingai sugrįžti į namus.

Džiaugėsi visa Lietuva atgavusi Vilnių, iširus tai laikinai sienai, kurią pastatė okupantai lenkai. Dabar giminės galėjo laisvai susitikti, nuvažiuoti vieni pas kitus, žinodami, kad nėra lenkų pasieniečių, niekas jų nesodins į daboklę, nemuš už tos, vadinamos, sienos perėjimą. Vilnius laisvas, džiaugsmo ašaros žmonių akyse.

Neilgai žmonėms teko džiaugtis atgavus Vilnių, nes jau kaupėsi juodi tiršti debesys rytuose ir slinko link Lietuvos. Artėjo pirmoji sovietinė okupacija.

Aš lankiau Tolimėnų pradinę mokyklą, baigiau keturis skyrius. Baigimo egzaminai mums buvo kaip tik 1940 metais birželio 15 dieną. Pirmasis - tikybos egzaminas, egzaminavo Švedriškės klebonas Jonas Gurauskas. Prasidėjus egzaminui, pasigirdo keisti garsai, ūžimas, čerškėjimas, dundėjimas, kas mums buvo neįprasta. Ir štai iš miškelio siauru keliuku išlindo pirmieji tankai, kurių buvo labai daug. Įvažiavę į vieškelį sustojo prie šulinio netoli mokyklos, iš jų išlipo juodi, labai apdulkėję kareiviai.

Į mūsų klasę įėjo mokytojas Vincas Kuzma (tai buvo mūsų mokytojas) ir priėjęs prie klebono kažką tyliai jam pasakė. O mums liepė ramiai pasėdėti, o patys išėjo prie tų kareivių. Pasikalbėję su jais vėl sugrįžo į klasę.

Aš ir dabar matau tą vaizdą, kai po pokalbio su kareiviais klebonas ir mokytojas įėjo į klasę. Tokie liūdni buvo jų veidai, kažką labai skausmingo pergyvenantys, kažką tarpusavyje kalbėjosi. O mums pasakė: "vaikai, eikite namo egzaminų nebus, jums pažymėjimus išduosim vėliau, parašysim pažymius iš visų keturių mokslo metų vidurkio".

Mes paklausėm mokytojo ir klebono: "Kas čia? Kieno šitie kareiviai?"

Ką jie sakė?" Mokytojas giliai atsiduso ir pasakė: "atvažiavo čia raudonoji armija iš Rusijos, apginti, apsaugoti mus nuo karo. Žinoma jie mums pasakė tą, ką kareiviai kalbėjo, o iš tikrųjų taip negalvojo. Buvo labai susirūpinę ir tarp savęs kalbėdami minėjo okupaciją.

Iš mokyklos parėjus į namus pamačiau kraupų vaizdą, mama verkė, sakydama "vaikeliai brangieji, atėjo galas mums visiems. Bedieviai išžudys mus visus nes jie ir savus žudė Rusijoj 1917m." Visas kaimas sunerimo, žmonės bėgiojo vieni pas kitus, teiravosi ir spėliojo, kodėl bolševikai čia atvažiavo ? Gal bus karas? Nerimavo ir verkė motinos, nes jos augino sūnus ir nuojauta joms teisingai kuždėjo apie tą siaubingą ateitį, kad jų sūnūs kris nuo bolševikų rankos, gindami savo Tėvynę.

Atsidanginę bolševikai, tie neprašyti svečiai, greitai pasijuto šeimininkais ir įvedinėjo savo tvarką. Atleisdavo iš tarnybų policiją ir kitus jiems neparankius tarnautojus, nuo mokyklos sienų nukabinėjo kryžius, pradėjo tuštinti parduotuves ir prekes gabenti į Rusiją. Žydai beveik visi buvo verslininkais, vertėsi prekyba, taigi bolševikai iššlavė visas jų parduotuves. Bet jie nesupyko ant bolševikų, net labai svetingai su džiaugsmu pasitiko "išvaduotojus", pakėlę raudoną skudurą, vadinamą vėliava, šaukė "ura, ura!" ir džiaugsmingai šokinėjo.

Šventėmis paskelbė spalio revoliucijos dieną ir gegužės pirmąją. Rinkosi į mitingus, užsilipę ant statinės oratoriai (pagrinde buvo vieni žydai) dėstė ir aiškino naujo gyvenimo, vadinamo "rojaus" taisykles, žadėjo aukso kalnus.

Vienu brūkšniu nubraukė mūsų ramų gyvenimą, uždraudė visų organizacijų veiklą: angelaičių, ateitininkų, šaulių ir visas kitas religines ir valstybines organizacijas.

Jaunimas dar bandė susieiti neva į šokius, tai būdavo ir į mūsų namus sueidavo, pasikalbėdavo, pakritikuodavo bolševikus ir "tėvelį Staliną" ir su nerimu laukė rytdienos. Nebe šokiai jau rūpėjo. Mūsų "Pupų dėdė" kartą atsinešė tokią dainą (nežinau, ar pats sukūrė, ar iš kur nors gavo):

Kai išmintingi Lietuvą valdė,

Buvom apsivilkę,

buvom pavalgę.

Kai tik atėjo Stalinas dykas

Visus paliko pusbadžius, plikus.

Buvom turtingi, visko turėjom

Krautuvės pilnos visus žavėjo,

O kai atėjo tinginių gauja

Viso to turto liko tik sauja.

Visas mūs džiaugsmas, kad daug jūs žadat,

Bet aiškiai matom, prie ko jūs vedat

Ką gi mums duosit patys apdriskę,

O jūsų kiauše šiaudų tik biškis.

Neilgai, draugai, ant mūsų josit,

Nieku jūs buvot, nieku ir stosit

Viską iškąsti mums jėgų stinga,

Greitai užtrauksim himną galingą.

Kritikavo, kaip buvo vežamos prekės iš Lietuvos į Rusiją ir iš Rusijos į Lietuvą, tą sakydavo geležinkeliečiai. Iš Lietuvos sunkiai pakrautas traukinys su prekėmis, garvežys pūškuoja, dūsta, šaukdamas: "Oda ma-nu-faktū-ra! Oda ma-nu-fak-tū-ra! " Iš Rusijos į Lietuvą su prekėmis labai lengvai lėkė traukinys, ratukai smarkiai sukosi ir tauškėjo "Kareški - spički, kareški -spički!"

Bolševikai rengėsi iškilmingai švęsti spalio revoliucijos dieną, ragino eiti su raudona vėliava ir Stalino portretu, bet kokį darbą dirbti jų šventėje buvo uždrausta. Grasino, jog jeigu ką pamatysią tą dieną dirbant, tai teksią labai gailėti: ...Štai jau ir atžygiuoja "šventinė kolona", komjaunuolis Širbinskas aukštai iškėlęs raudoną skudurą - vėliavą - ėjo pirmas, paskui jį šlepsėjo pora tinginių, tai ir visas "paradas".

Mano brolis Povilas, pamatęs vieškeliu žygiuojančius "draugus", tyčia visai prie lango prisitraukė varstotą (jis tuo metu ką tai meistravo) ir kad pradės kalti, pyškėti kiek tik jėgos turėjo!

Širbinskas pasisukęs pasižiūrėjo į langą, tas jam labai nepatiko. Vėliau jis sakė, įspėjo: "žinai, Povilai, šį kartą aš tau dovanoju, bet jeigu dar kartą krėsi tokias šunybes, tai tu labai pasigailėsi, nukentėsi".

Brolis buvo labai drąsus ir nepaklusnus bolševikams, jis nėjo balsuot per pirmuosius balsavimus, kada su šautuvais politrukai varinėjo visus žmones. O jis atsisakė, nebalsavo.

Slogi buvo žmonių nuotaika, lėtai slinko pirmieji okupacijos metai, visi nerimavo: o kas gi bus toliau?

Ir štai jau - 1941 metų birželio 14 diena - skausmingoji data Lietuvos istorijoje, kada prasidėjo genocidas Lietuvos žmonėms, vežė, trėmė į Sibirą šeimas. Išvežė ir mūsų kaimynus Gimžauskus, gyvenančius Tolimėnų kaime. Senukus tėvus paliko, vežė tik jaunimą: du brolius - Mykolą (šaulių vadą) ir Joną, dvi seseris - Zofiją ir Adelę. Areštavo mokyklos direktorių J. Samą, gyv. Sungarduose. Tą dieną iš Lietuvos ištrėmė labai daug šeimų, daugiausia mokytojų, inteligentų.

Po poros dienų mašina atvažiavo politrukai, išsidėstė netoli kaimų, užsimaskavę laukė pasirodančių jaunų vyrų, gaudė juos ir vežė į Zarasų kalėjimą, nežiūrėjo ir neklausė kas tu esi, bele tik jaunas - ir "pakavo" į mašinas. Daug vyrų nujautė pavojų ir nesirodė, pasislėpė. Į namus politrukai nėjo, gaudė pirmus pasitaikiusius praeivius.

Iš mūsų kaimyninių kaimų pagavo tris vyrus: Taškūną Mykolą iš Margavonių k., Joną Šimkūną iš Želmeniškių k., Bernardą Augulį, gyv. Švedriškėje. Baisų siaubą šitie ir kiti sugautieji vyrai pergyveno rusų kalėjime. Vokiečiams paskelbus karą, kalėjime prasidėjo kalinių egzekucija. Žydai su politrukais atvežę traktorių, užvedė jo motorą, kad per jo ūžimą nesigirdėtų kankinamų žmonių riksmo, žiauriai juos kankinant.

Neilgai teko jiems "darbuotis". Jau buvo aukų, o kiti laukė savo eilės, kada pasirodė vokiečių lėktuvai ir pradėjo bombarduoti Zarasų miestelį. Bomba pataikė į kalėjimo kampą, budeliai išsigandę pasitraukė, o esančius kalėjimo kamerose išvadavo Lietuvos partizanai. Jie jau buvo susiorganizavę, išlaužė kamerų duris, paleisdami kalinius.

Visi trys mano paminėti kaimynai sugrįžo į namus šoko būsenoje, nors buvo jauni (apie 20 metų) bet pražilę per tą siaubingą laikotarpį.

Mūsų kaime vienintelė radiją buvo pas eigulį Petrą Strazdą. Pas jį kaimynai bėgo pasiklausyti žinių. Pranešus, kad vokiečiai užėmė Kauną, visi džiaugėsi ir laukė kaip išvaduotojų.

Bolševikai skubiai traukėsi iš kur atvykę, į Rusiją traukėsi, su jais bėgo ir jų pakalikai. Vokiečiai greitai užėmė Kauną, nes bolševikai Lietuvoj nesipriešino.

Neteko perdaug džiaugtis ir vokiečiais, nes okupantas pakeitė okupantą. Turėjom jau kitą šeimininką, kuris įvedinėjo savą tvarką. Vadų portretai irgi pasikeitė: vietoj "tėvelio" Stalino puikavosi Hitleris. Šie "vadai" skyrėsi tik išvaizda, o okupuotose valstybėse turėjo vieną tikslą: "viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva", - taip dainavo liaudis.

Frontas nudundėjo į Rytus, o vokiečiai šiek tiek pasisvečiavę ėmėsi darbo. Ragino ir agitavo jaunimą važiuoti Vokietiją, į Reicho darbus, su tokiu šūkiu "Reicho darbo tarnyba - garbės tarnyba" Nebuvo norinčių važiuoti į tą garbės tarnybą, tada buvo panaudota prievarta.

Reikėjo atiduoti duoklę grūdų, mėsos, vilnų, kiaušinių. Žmonėms prievoles buvo sunku įvykdyti, o kas jų neįvykdydavo - bausdavo.

Lietuviai policininkai, tarnautojai, vertėjai nebuvo parsidavėliai, jie kiek galėdami užstojo žmones, padėjo išsisukinėti, kad nepatektų į Vokietiją taip pat ir dėl neįvykdytos duoklės, kad nebūtų baudžiami. Žinoma ne viską galėjo padaryti, bet darė tai, ką galėjo. Prisimenu mūsų kaime darė taip: policininkai pranešė, kad atvažiuos vokiečiai pas kiekvieną ūkininką dėl pyliavų, tikrins, kodėl neatidavė jiems paskirtos normos. Liepė mūsų seniūnui pasiruošti priimti "svečius", pavaišinti, duoti išgerti, gal tada suminkštės vokiečių širdys.

Žmonės taip ir padarė: paruošė vaišes su gėrimais, žinoma, vokiečiams tai patiko, bet jie pasigedo muzikos, šokių, reikėjo panelių šokiams. Seniūnas pasiuntė savo įgaliotinius (tai buvo paaugliai berniukai), kad pakviestų paneles į šokius. Merginos juos išvijo, o pačios pasislėpė. Seniūnas, patekęs į tokią nemalonią padėtį pats pasikinkė arklį ir važiavo parvežti šokiams merginų. Jos ir šį kartą atsisakė važiuoti, bet jis maldavo ir aiškino, jog tai nieko blogo, jeigu pašoksią, aiškino, kokios gali būti pasekmės, jeigu neišpildytų vokiečių pageidavimų. Galų gale merginos sutiko važiuoti, bet važiuodamos verkė, sakydamos: "gal užrūstinom Dievą, kada su lietuviais kareiviais nešokom (tai buvo 1939m., kada lietuvių kariai žygiavo į Vilnių) , o dabar reikės šokti su vokiečiais".

Tada nieko blogo neatsitiko, vaišėmis ir šokiais ūkininkai atsipirko nuo duoklės.

Vokiečiai fašistai savo tikrąjį veidą parodė šaudydami žydus. Išnaikinus žydus eilė būtų atėjusi mums, vienaip ar kitaip lietuviams vietos Lietuvoj nebebūtų likę, žinoma, jeigu vokiečiai būtų laimėję karą.

Pasigirdo dundėjimas rytuose tartum griaustinis, žmonės neturėdami tikros informacijos ir nežinodami kas gi dedasi, spėliojo (ar kas nors buvo pasakęs), kad tai partizanai užfrontėje sprogdina bombas. Tai buvo netiesa, nes iš tikrųjų artėjo frontas ir kaskart vis garsiau girdėjosi bombardavimas. Matėsi, jog vokiečiai pakriko, pradėjo kasti apkasus ir trauktis atgal prie Vokietijos sienų. Frontas jau buvo Lietuvoje ir artėjo antroji sovietų okupacija. Tai žiauriausias laikotarpis Lietuvos istorijoje, kokios nėra buvę.

Tėvyne Lietuva, mūsų Motina! Tu visus mus glaudei po savo sparnu, visiems po lygiai dalinai savo šilumą ir duoną, nežiūrint ar tai rusas, lenkas, žydas ir kiti. Mes visi buvom vienodai lygūs, kurie gyvenom po taikiu Tavo dangumi, gražiai sugyvenom, nešaudėm viens kito. Tik okupacija, pakeisdama okupaciją, sukiršino, supjudė mus.

Antroji sovietinė okupacija mirtinai sužeidė Tave, Tėvyne, iškilo galutinis pavojus Nepriklausomybei. Ir Tu šaukei į pagalbą visus mus, savo vaikus:

Menu, šaukei, kai verkė vėjai,

Šaukei Tu mirštančiu balsu

Ir išėjau į juodą naktį

Sakei: Drąsos! Ten bus klaiku.

(iš partizanų dainos)

Išėjo į juodą klaikią naktį mokytojai ir moksleiviai, palike, klases ir suolus, išėjo karininkai, kurie dar buvo likę gyvi, išėjo ir klumpėti kaimo berniukai - artojėliai.

Skubėjo kaip tikri donorai, atiduoti savo jauną karštą kraują, kad nenustotų plakusi Tavo širdis, Tėvyne. Ir krito nelygioj kovoj keliasdešimt tūkstančių narsių, bebaimių, gražiausių žiedų - Lietuvos partizanų. Tarp jų krito ir trys mano broliai: Povilas, Bronius ir Stasys, vos sulaukęs šešioliktojo pavasario.

.... O dabar apie Antrą bolševikinę okupaciją ir jos pradžią.

II dalis - 'Sušaudyti gandrai'

Jei rasite klaidų arba turite foto medžiagos rašykite į valstybe@yahoo.com