Šeimos iširimas - tai baisus dalykas, didelė trauma vaikams, kiek jiems tenka pergyventi, juk visi vaikai nori ir privalo turėti abu tėvus. O mano gyvenimo  taurė buvo plati, gili ir be galo karti ir aš ją turėjau išgerti iki dugno. Kiekvienas išbandymas turi savo ašmenis, tarsi skustuvas perskrodžia širdį, o žaizdos ne greitai užgyja. Ir čia skaudžiausia buvo matant taip nuskriaustus vaikus, begalo gaila jų - našlaičių.

Man dabar teko būti tėvo ir motinos vietoje, dirbti už du ir auklėti juos, kad užaugtų dori, geri žmonės. Juk svarbiausia- nepasiduoti sugniuždomai, mobilizuoti visas jėgas, eiti pirmyn ir nesuklupti po savo našta, nors ir labai sunku bebūtų. Tik duok, Dieve, sveikatos ir kantrybės, o aš šį išbandymą mėginsiu įveikti.

Dirbau ūkio sandėlininke prie degalų, technikos ir atsarginių dalių. Medelynas buvo didelis ūkis, paskui dar prijungė ir kaimyninius kolūkius, todėl darbo buvo labai daug. Nežinojau, kada darbo pradžia ir kada pabaiga, nors dienotvarkė ir buvo, bet jos niekas nesilaikė.

Mechanizatoriai dirbo be poilsio dienų, ištisai, be jokių išeiginių tai vergų darbas. Todėl ir man reikėjo dirbti labai ilgai, nes reikėdavo išduoti degalus, atsargines detales, priimti iš tiekimo atvežtą produkciją. O atlyginimo gaudavau 65 rublius, tai buvo pagrindinis sandėlininko atlyginimas.

Sandėlininke išdirbau 10 metų, labai norėjau iš čia išeiti į kitą darbą, bet valdžia niekaip manąs neišleido, nes anksčiau čia dirbą sandėlininkai buvo padarą didelių trūkumų, aš čia suradau didelę betvarkę. Iki manąs sandėlininkai dažnai keitėsi, o rezultatas - vienodi trūkumai.

Kai aš atvažiavau į šį ūkį, mane valdžia labai įkalbinėjo dirbti sandėlininke, o kai norėjau pakeist darbą - neišleido, nors ir prievartos nebuvo. Manimi buvo patenkinti, nes nepadariau jokių trūkumų, įtikau ir mechanizatoriams ir valdžiai. Tiktai aš nebuvau patenkinta, nes teko dirbt viršvalandžius, o atlyginimas buvo menkas. O man reikėjo ir laisvesnio laiko ir pinigų, nes dar turėjom skolos namo statybai, o dabar grąžinti skolą jau turėjau viena. Turėjom žemės, tuos įstatymiškai leistinus arus, turėjom gyvulių, darbo ir namuose buvo sočiai, visur reikėjo suspėt.

Nežinau, kaip visur viena būčiau suspėjusi, jeigu nebūtų buvę mano mamos. Tai buvo didžiausia Dievo dovana turėti tokią motiną. Ji buvo stiprios sveikatos, šviesaus proto ir tvirtos valios, užgrūdinta varguose ir begalinėje kančioj. Jinai be galo daug padėjo mano nedalioj, daug dirbo, prižiūrėjo ir auklėjo dukreles. Pagalbos ranką ištiesė mano brolis, gyvenantis Londone, labai padėjo materialiai, atsiųsdamas siuntinius. Nors ir pats turėjo gausią šeimą, penkis vaikus, bet jų pragyvenimo lygis buvo nepalyginamas su mūsų - tarybiniu.

Taip ir gyvenom. Po truputį atidaviau skolas, baigėm įsirengti namus, pasistatėm ūkinius pastatus, tiktai be galo daug reikėjo dirbti ir pergyventi labai daug rūpesčių.

Dukrelės augo, mokėsi labai gerai, baigė Dūkšto vidurinę mokyklą. Tuo laiku mokyklose buvo didelis ateizmo šėlsmas ir ateizmo propaganda dvasiškai luošino vaikus. Aš, būdama giliai religinga ir tikinti į Dievą, to paties mokiau ir dukreles, aiškindama tikėjimo tiesas, pasakodama, kokius stebuklus patyriau savo gyvenime, o jų buvo tikrai daug. Vesdavau jas į bažnyčią, nežiūrėdama, nors mokykla tai ir draudė. Už tai ateistai mane pasikvietė "auklėti" į mokyklą, bet aš jų nė kiek nebijojau, pasakiau, kad už savo vaikų auklėjimą atsakinga aš pati ir noriu, kad jie išaugtų taip, kaip mano supratimu tinkamiausia.

Labai bijojau, kad ateizmo skersvėjai neužgesintų vaikų sielose tikėjimo šviesos kibirkštėlės, kurią aš įžiebiau. Juk kada namuose aiškini taip, o mokykloje - priešingai, tuomet vaikai patenka į abejonių sūkurį. Bet, ačiū Dievui, užauginau dukreles ir išauklėjau taip, kaip norėjau. Abi baigė aukštuosius mokslus, dabar jau sukūrė šeimas, augina vaikus, dirba pagal specialybes ir gyvena Vilniuje.

Vaikai - tarsi paukščiai, užauga, sustiprėja sparnai ir palieka gimtuosius namus. Toks jau gamtos dėsnis.

Laikas bėgo nenumaldomai greitai, atrodo taip neseniai, dar vakar, sugrįžusi į namus rasdavau jas ruošiančias pamokas, ryte skubančias į mokyklą, o namų šviesa ir šiluma - tai mūsų mama, močiutė, ji visus mus išleisdavo ir laukdavo pareinant. Triūsė virtuvėj, stengėsi mums padėti. Kaip tada buvo gera, koks tai palaimingas laikotarpis. Galbūt per tuos rūpesčius ir darbus nė nepajunti, kad gyvenimas sukasi greitai kaip kino juostoj, nusinešdamas į negrįžtamą praeitį ir džiaugsmą ir skausmą.

Pasilikom dviese su mama, bet neilgam. Po poros metų, 1987 m. rugpjūčio 6 dieną ji staiga mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.

Tai buvo be galo skaudi netektis. Motina - tai nepakartojamas žmogus žemėje, su kuriuo taip sunku išsiskirti. Nors ir solidus amžius, bet motina, kaip ir jos meilė, niekada nesensta, visada jauna ir labai reikalinga.

Sustojo plakusi širdis, kuri labai daug iškentėjo... Tai sopulingas gyvenimas ant skustuvo ašmenų, tai ištisinė kraujuojanti žaizda. Tai - be galo sunki našlės dalia, sūnų žūtys, tai - neišmatuojamas motinos skausmas, Golgotos kančios Sibiro žemėje. O kiek jinai dar iškentėjo dėl mano nedalios- už tai aš likau be galo skolinga savo motinai.

Nors turėjo jau 88-erius metus, buvo fiziškai stipri, geros sveikatos , šviesaus proto, geros, be pakitimų, atminties. Buvo optimistė, tvirtai tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, dažnai kartojo, kad Lietuva tikrai bus laisva, sakydavo "o mano sūnūs bus minimi kaip didvyriai, niekas jų neįžeis "bandito" vardu".

Prisimenu, kaip jinai per televizorių žiūrėdavo kaip žaidžia krepšinį Kauno "Žalgirio" komanda. Nė vienos laidos, nė vienerių rungtynių nėra praleidusi. Nors ir žaidė išvykose į kitas respublikas, o pas mus būdavo vidurnaktis, kai transliuodavo televizija, mama keldavosi iš miego ir stebėdavo kaip sekasi mūsų žalgiriečiams. Labai džiaugdavosi iškovota pergale ir ne mažiau sielodavosi dėl pralaimėjimų. O ką bekalbėti, kiek nervų ir įtampos, kai žaidė "Žalgiris" su Maskvos CASK. Tai buvo viršūnė.

Pergyveno iš visos širdies, žiūrėdama įraudusiu veidu, ranką pridėjusi prie širdies stebėjo kiekvieną judesį. Gerai suprato žaidimo taisykles, labai pyko už visas teisėjų suktybes, nes teisėjai, norėdami CASK pergalės, dažnai neteisingai atlikdavo savo pareigas, taigi ir pergalių prieš CASK buvo mažai. Žalgiriečių pergalė mūsų namuose būdavo didžiausia šventė.

Aš bijojau, kad mamą gali ištikti širdies smūgis, bet nepadėdavo jokie mano įkalbinėjimai, kad nusiramintų. Mama sakydavo: "šėriau jūs man nieko nesakykit, aš jaučiu, kad čia mano vaikai kovoja su visa Lietuva prieš bolševikus".

Vien toks komandos pavadinimas "Žalgiris" jai asocijavosi su sūnumis - partizanais ir visais lietuviais, kovojusiais prieš raudonąjį marą.

Tiek daug iškentėjusi, paaukojusi tris sūnus, šventai tikėjusi Lietuvos laisve, jos deja ir nesulaukė, mirė Atgimimo priešaušryje. Mamą palaidojom Švedriškės kapinėse šalia savo vyro ir vyresniojo sūnaus Povilo. Pasitarėme su broliu, gyvenančiu Londone ir pastatėme paminklus: mamai ir atskirai - broliams. Pasisekė surasti gerą menininką - skulptorių, gyvenantį Vilniuje - Kęstutį Kesminą. Jis ir sukūrė bei pastatė paminklus. Finansavo brolis, o aš parinkau žodžius užrašui ant paminklo.

Mamai ant paminklo iškaldino Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą su žodžiais: "O, Viešpatie, duok jai ramybę, Širdis jos daug mylėjo. Priglausk ją, Motina Marija, Ir ji kaip tu kentėjo".

Nors šiose kapinėse ilsisi tik brolis Povilas, o kitų dviejų brolių kaulai vargsta užkasti, įslaptinti, ir jų surasti nepavyko, bet paminklą pastatėme visiems trims. Tai iškalti trys biustai viename akmens luite, pavaizduoti apsikabiną trys broliai. Vyresnysis brolis Povilas viduryje, apkabinąs prie savas glaudžia jaunesniuosius Bronių ir Stasiuką. Kaip mirus tėveliui, jis visus mus globojo, glaudė prie savas, labai sunkiai dirbdamas, padėjo mamai mus išauklėti ir užauginti, taip toks vaizdas įamžintas ir paminkle.

Ant paminklo užrašėme:

Butrimai

Bronius 1923   -   1948

Povilas 1921   -   1947

Stasys  1934   -   1951

Brangiausią turtą - gyvybę ant Tėvynės aukuro padėjom,

Nes Lietuvos laisvę mes karštai mylėjom.

********

Tai nenuginčijama tiesa, kad Dievo dovana - gyvybė yra brangiausias turtas. Betgi tuo pačiu negalima prieštarauti, kad buvo daug atvejų, daug tarpsnių mūsų istorijoj, kad yra dar brangesnių vertybių. Tai laisvė brangesnė už gyvybę. Taigi dvi tiesos. Gyvybė ir laisvė. Brangiausia ir brangesnė.

Mes gyvenam tokioj nedėkingoje geografinėje vietoj, tarp stiprių ir besočių kaimynų, kurie progai pasitaikius užgrobia, okupuoja mūsų Tėvynę. Okupantų visų vienas tikslas - sunaikinti viską užgrobtoj žemėj, jiems reikia Lietuvos be lietuvių. Jie nori nudvasinti žmones, padaryti vergų ir mankurtų tautą.

Iš istorijos puslapių žinom, kad dėl laisvės teko daug kartų kovoti ir sudėti aukas mūsų seneliams ir proseneliams. Paaukoti brangiausią iš brangiausių - Gyvybę.

Po penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų bene daugiausiai buvo sudėta aukų ant Tėvynės aukuro. Bolševikai vos įkėlė koją į Lietuvą, pradėjo žiauriausiu būdu susidoroti su visai nekaltais beginkliais žmonėmis. Kankino, trėmė, grūdo į kalėjimus, šaudė, vykdė dvasinį ir fizinį, genocidą, civilizuotame pasauly negirdėtais metodais. Prieš prievartą ir smurtą, už pavergtos Tėvynės laisvę stojo į kovą partizanai. Jie krito nelygioj kovoj, kelios dešimtys tūkstančių bebaimių Lietuvos sūnų ir dukterų, perfrazavus Maironio žodžius:

"...Kad nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,

Kiek lietuvių čia kraujo tekėjo..."

Partizanai ne tik save, bet ir savo šeimas paaukojo, žinodami, kad enkavedistai jų šeimų nepaliks ramybėje. Jos buvo terorizuojamos, kalinamos tremiamos į Sibirą.

Partizanų kovose reikšmingą vaidmenį, atliko ryšininkai ir rėmėjai, juk be ryšių ir rėmimo mūsų partizanai nebūtų galėję tiek metų kovoti. Kaimo žmonės tiek metų nuoširdžiai talkino, rėmė partizanus rizikuodami, nes už tai labai nukentėdavo, jeigu būdavo sučiupti. Už tai laukė kalėjimas arba ištrėmimas į Sibirą. Tai buvo tikri Lietuvos patriotai, ir jų buvo labai daug. Deja, tenka pripažinti, kad daug būta ir išdavikų, KGB agentų. Vieni dirbo savo juodą Judo darbą už grašius, o kiti- palaužti, įbauginti, silpnavaliais Jie sekė partizanus bei ryšininkus, išduodami juos į budelių rankas pragaro kančioms. Išdavikai - tai tautos nelaimė ir gėda. Jie padėjo greičiau sunaikinti partizanus, tai išduotųjų kančios ir kraujas -jis turėtų kristi sunkiu akmeniu ant kaltųjų sąžinės, deja, sąžinę jie pardavė už grašius, kurių gal būt dauguma ir nepanaudojo, nes išdavikas visada pasirašo sau mirties nuosprendį.

Nėra didesnio nusikaltimo už išdavystę, todėl ir partizanai sutikę juos savo kelyje naikino. Prisiminkime Kristaus gyvenimą žemėje, Jo kančias ir mirtį. Judas Iskarijotas, susigundęs pinigais, už trisdešimtį sidabrinių grašių pardavė savo Mokytoją, išduodamas į budelių rankas baisiausioms kančioms.

Budeliai jį žiauriai kankino, tyčiojosi ir skyrė pačią niekingiausią mirtį, prikaldami ant kryžiaus. Ir Kristus savo budeliams atleido. Nuožmiai kankinamas meldė ir prašė savo Tėvą jiems atleidimo, sakydamas: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro!"  Tik Judui Iskarijotui jis neatleido, nesuteikė atgailos malonės ir neprašė Tėvo jam atleidimo, bet davė jam tokį sąžinės graužimą, kad nerasdamas sau vietos Judas pasikorė.

Ir šių dienų išdavikai vadinami Judais, kitokio vardo jiems nėra, nes jie to nusipelnė.

Nepavadinsi išdavikais tų, kurie patekę gyvi į kankintojų rankas patys buvo žiauriausiai tardomi - laužomi kaulai, pirštai veriami tarp durų, adatom badomos panagės ir t. t. Neištvėrę kančių jie prisipažino ir papasakojo apie kitus, nes per didžiausias kančias žmogus išprievartaujamas prisipažinimui. Tai ne išdavystė, bet palūžimas, neišlaikius kančių, išduoti per kankinimus ar laisva valia - tai labai didelis skirtumas.

Buvo ir tokių faktų, kai partizanų vardu prisidengę veikė tiesiog plėšikai, vagys ir girtuokliai. O ką jau kalbėti, kada veikė iš Maskvos atsiųstas Sokolovo dalinys, tai buvo specialūs žudikai, vilkėję partizanų kariškas uniformas. Uniformų jie turėjo, nes žuvusiuosius partizanus išrengdavo ir išniekinę gatvėje, užkasdavo kur tik panorėję, kad tik savieji nesurastų.

Sokolovo žudikų dalinys ėjo iš kaimų į kaimus, žudė net savo aktyvistus, žudė ištisas šeimas, net mažus ir senus. Visa tai darė partizanų vardu, atseit štai kaip "banditai" žudo nekaltus žmones. Ir čia, žudikų tarpe, būdavo nors vienas KGB užverbuotas agentas iš vietinių, ar tai užverbuotas partizanas, ar ryšininkas, žinantis lietuvių kalbą ir partizanų gyvenimą. Visokiais metodais ir būdais kagėbistai stengėsi kuo greičiau sunaikinti partizanus, puolė atvirai, su kariuomene ir slaptai per agentus. Atviras puolimas partizanams nebuvo toks skausmingas ir pavojingas, kaip kad užverbuotų agentų veikla. Puola priešas, o išduoda draugas. Teisingai yra sakoma: apsaugok, Viešpatie, nuo draugų, o nuo priešų aš pats apsiginsiu.

Ir taip sunkiai, per didžiausius pavojus, partizanai skynė kelią į laisvą, kova užsitęsė dešimtmetį, iki paskutinė auka buvo padėta ant Tėvynės aukuro.

Kokia gi esi brangi tu, Tėvyne, kokia didele kaina sumokėta už tavo laisvę. Kiek daug paaukota jaunų gyvybių, kiek daug išlieta nekalto kraujo O kur dar kančios ir aukos tų Sibiro tremtinių, tų mažų vaikelių, mirusių nuo bado, sustingusiomis lūpytėmis, su žodžiais: "mamyte, donytės noriu..."

Didžiulė auka paaukota, o laisvės dar nematyti. Priešai džiaugėsi sunaikinę "klasinį priešą", triumfuoja, švenčia pergalę. Ant kankinių, žuvusių, kaulų, kraujo ir ašarų švenčia pergalę, stato šviesų komunizmo rytojų ir toliau nuodija jaunas vaikų ir jaunimo sielas, draudžia ir baudžia už bažnyčios lankymą, kunigus už viešą religinių apeigų atlikimą.

Lietuvos žmonės įveikė šią krizę, nes buvo labai darbštūs ir kantrūs net po keliolikos didelio skurdo metų, kada kolchozai jau truputį sustiprėjo, o žmonės iš moko vogti, tik tada jie atkuto. Lietuviams iki tol buvo labai nebūdinga vogti, bet gyvenimas ir aplinkybės visko išmokė.

Ir taip visi ką nors tempė iš darboviečių, iš fermų, iš laukų ir sandėlių, nes nebuvo kaip apsiginti nuo bado. Buvo toks šūkis: "nepavogsi - nepragyvensi!" Teismai teisė tik tuos, kurie vogti nemokėjo ir įkliūdavo - tai buvo nepartiniai, o komunistų partijos nariai teisiami nebuvo — jie buvo neliečiami, jiems degė žalia šviesa - juk tai tos epochos "protas ir sąžinė". Komunistai nevogė -jie kombinavo.

Teisybės sovietmečiu nebuvo, tik melas, apgaulė, prievarta. Ir taip ilgai užsitęsusi bolševikinė okupacija suluošino, sužeidė mūsų tautiečius, nuskurdino juos dvasiškai. Skaudžių okupacijos metų vaisius skiname iki šiol. Ir tik vienas Dievas žino, kada Lietuva atsities, gal prireiks vėl kokių trijų kartų, kol žmonių širdyse ištirps okupacijos metų paliktas įšalas, sielos apsivalys nuo tų šiukšlių, kurias mums atnešė svetimi.

Kada žmogus bus dvasingas ir sąžiningas, tuomet bus ir doras ir teisingas - tai yra pagrindinės vertybės, kad žmogus būtų laisvas. Tam reikia laiko, nes žmogus negreit keičiasi, o ypač į gerąją pusę. Pasėta blogio sėkla vešliai sužaliuoja net neparuoštoje dirvoj, o gėriui pasėti reikia ilgai ir kruopščiai purenti dirvą. Tad pradėkim ruošti dirvą ateinančioms kartoms, padėkime vieni kitiems apsivalyti, pirmiausia su šaknimi išraukim tuos baisius, ausį rėžiančius keiksmažodžius, kuriuos dažnai vartoja net ir mūsų jaunimas. Tai - bjaurastis, kurią paliko mums okupantai. Naikinkime ši blogį, kad nepersiduotų ateinančioms kartoms, nes tai srutos, kuriose mus išmaudė atėjūnai, o jų kvapas pasilieka ilgam.

Prašykime Dievą jėgų, kad galėtume nugalėti savyje ydas ir blogį, kad mes po truputį galėtume būti geresni, kad Lietuva ir ateity būtų minima kaip didvyrių žemė, Dora ir garbinga tauta. Karštai tikėkime ir turėkim vilties, kad mūsų norai išsipildys.

Tikėkim taip šventai, kaip tikėjom daugelis iš mūsų, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Tik nė vienas nežinojom kada? Nežinojom ir kokiu keliu ateis ta laisvė - į šiuos klausimus atsakymo nebuvo, mes gi buvom galingo žvėries glėbyje, prispausti geležine letena.

Aš visą laiką turėjau savo širdyje ir mintyse, tą ir dažnai kartojau savo vaikams, kad tiek daug kančių, tiek daug sudėtų aukų tikrai nenueis veltui, nekaltas kraujas, išlietas vardan laisvės, tikrai nebus beprasmis. Nekaltas kraujas visuomet šaukiasi dangaus atpildo, anksčiau ar vėliau jo vistiek sulaukia. Tuomet atrodė, jog iš to baisaus priešo, to žvėries glėbio ir iš jo geležinės letenos ištrūkti neįmanoma, bet Dievui negalimų dalykų nebūna, o Lietuva - Marijos žemė.

"Dievas neapleidžia smilgos palaužtos, Nei benamio paukščio, blaškomo audros. Neapleis ir mūsų tėviškės brangios, Čia Marijos žemės, o vaikai mes Jos."

(iš partizanų dainos)

Ir įvyko stebuklas, o jo liudininkai esame visi. Štai 1990m. kovo 11-oji. Paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tai data kuriai ruoštasi jau seniai, nes daugelio žmonių širdyse dar nebuvo išblėsęs laisvės troškimas Susikūrė atgimimo Sąjūdis, būrėsi inteligentai, mokslo vyrai, tik reikėjo drąsaus, ryžtingo vado, kuris galėtų per pavojus išvesti Tautą iš nelaisvės namų. Ir pats Dievas siuntė mums vadą, bebaimį, drąsų, ryžtingą - tai gerb. Vytautą Landsbergį. Jis paskelbė Nepriklausomybę, bet laisvės dar nebuvo, okupanto tankai ir batai dar trypė Lietuvos žemę. Grasino su mumis susidoroti.

Išleisdami paskutinį garą, prieš galą, žvėrys su didžiausiu įniršiu puolė, užiminėjo Lietuvai gyvybiškai svarbias įstaigas ir jau kėsinosi į pačią Lietuvos širdį - Aukščiausiąją Tarybą Vilniuje ir televizijos bokštą.

Suskambėjo pavojaus garsas. Tik paskelbtai Nepriklausomybei grėsė mirtinas pavojus ir Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pakviečia Lietuvos žmones ateiti ginti Nepriklausomybę. Be ginklų, tik su karštomis laisvę mylinčiomis širdimis.

"O kai nuaidės laisvės šūkis, Lietuvius į pagalbą šauks, Nekils tik nuo gatvės lietuviai, Tėvynė tik jų nesulauks..."

Išgirdę kvietimą, žmonės skubėjo, bėgo, važiavo prie Aukščiausios Tarybos Vilniuje rūmų ir televizijos bokšto. Tūkstantinė minia budėjo dieną ir naktį, savo širdimis apjuosę Lietuvos laisvę. Budėjo ir meldėsi, kunigai čia aukojo Šv. Mišias, o visų lūpose - šaukianti į dangų pagalbos malda "Tėve mūsų ... Sveika Marija ..."

Okupantai ir vietiniai kolaborantai jau artinosi, sėlino plačiai išžioję nasrus, tykodami visus praryti. Apimti tokios baimės kai kurie deputatai pasitraukė, pabėgo iš Aukščiausios Tarybos rūmų. Pasiliko tiktai drąsieji, bebaimiai. Vytautas Landsbergis priešakyje, iškėlęs ranką, prieš visus prisiekė: "Mes nesitraukėme, mes kovosime, mes nugalėsime. Aš pasilieku čia" - stovi tuščiomis rankomis, su iškeltais dviem pirštais, prieš labai galingą ir gerai ginkluotą priešą. Kaip Dovydas prieš Galijotą.

Ir štai prisiartino lemiamas Lietuvai momentas. Būti ar nebūti. Tai -1991m. sausio 13-oji. Šią naktį ir galima pavadinti taip: tai - juodoji, kruvinoji naktis. Lemiamoji naktis. Pergalės naktis.

Tą naktį budėjusi žmonių minia, rankomis apjuosusi televizijos bokštą, saugo jo jį nuo priešų užgrobimo. Pamatę atvažiuojant tankus, nepasitraukė, bet dar tvirčiau susikibo rankomis, susiglaudė ir laukė: kas gi bus?

Ar išdrįs okupantai su kolaborantais važiuoti per minią? Žmonės tuo netikėjo. Bet priešas - tas nužmogėjęs žvėris, jausdamas galą, apdujęs nuo svaigalų, stiklinėmis akimis, puolė beginklius žmones, traiškė juos tankais. Tik minia nesitraukė ir skandavo: "Lie-tu-va! Lietuva bus laisva!"

Ir žvėris paspringęs sustojo ir pralaimėjęs gėdingai pasitraukė.

Žuvusiųjų trylika. Sužeistų - keli šimtai. Pergalė! Su šiomis aukomis apvainikuota Lietuvos Nepriklausomybė. Triumfas ir gedulas. Šis įvykis yra svarbiausias Lietuvos istorijoj - iškovota laisvė. Tai gal būtų ir atsakymas į daugelio žmonių klausimus.

Daug kas klausia: iš kur partizanai sėmėsi tiek jėgų ir drąsos? Žinodami savo žūtį nesitraukė iš mūšio lauko, kovodami iki paskutinio kraujo lašo? Paaukodami savo jaunystę ir gyvybę?

Kodėl ir sausio 13-ąją žmonės, pavojingu momentu nesitraukė, nebėgo nuo tankų, o elgėsi priešingai?

Atsakymas: tai vidinis šauksmas, patriotizmo jausmas ir pareiga apginti savo Tėvynę, protėvių dvasioje. Tą jausmą turėjo partizanai, tai jautė ir televizijos bokšto gynėjai. Galbūt būtų tiktai toks skirtumas, jog partizanai gal tik iš pradžių tikėjosi greitos pergalės, bet netrukus įsitikino, kad jie palikti vienui vieni ir jų žūtis neišvengiama. Bet nesitraukė. O žmonės prie televizijos bokšto, ši gausi minia, iš pradžių irgi netikėjo, kad tankai važiuos į žmones ir traiškys juos, bet kada iškyla grėsmingas pavojus ir užverda kraujas, tada mirtis jau neegzistuoja ir trauktis nėra ko, tai aš žinau iš savo patirties.

Aš tvirtai tikiu, kad tuo Lietuvai lemtingu momentu, sausio 13 d. šalia žmonių buvo ir partizanų dvasia, teikianti stiprybę ir ryžtą, drąsiai kovoti ir apginti savo Tėvynę.

Galbūt atrodytų juokinga, bet aš aprašysiu sapną, kuris sapnavosi man ir mano dukrai prieš 1991 m. sausio 13-osios įvykius.

Maždaug savaitė prieš tuos įvykius, mano vyresnioji dukra Valda atsikėlusi ryte sako: "Kokį šią naktį mačiau baisų sapną. Rodos, kad mano trys dėdės partizanai ir aš, visi kartu bėgom į bunkerius ir slėpėmės nuo kareivių. Neilgai ėjus, staiga išaušo toks gražus saulėtas rytas. Aš pamačiau tekančią sraunią - upę, jos vanduo buvo labai švarus, ji negili, tik plati, o dugne matėsi kiekvienas akmenėlis. Toje upėje maudėsi ir nardė mano mažas anūkėlis, kuriam dar nebuvo ir metukų. Pamatęs mane, jis juokėsi ir dar labiau nardė, rodydamas savo sugebėjimus. Aš išsigandau, puoliau prie jo, nutvėriau šaukdama: "Ką darai, vaikeli! Tu gi gali paskęsti!" Ir laikydama jį ant rankų atsibudau".

Atsibudusi galvoju, ką tas sapnas galėtų reikšti, nes taip aiškiai viską mačiau, tai nepaprastas sapnas, kas gi tai galėtų būti?

Bandžiau sapną aiškinti. Gražus saulėtas rytas - gerai. Plati, srauni upė - gerai. Bet kas gi ta juodoji naktis? Kodėl taip sapnuojasi žuvę broleliai? Šito aš negalėjau išsiaiškinti ir su slogia nuotaika laukiau: kas gi bus?

Aš galvojau apie sava asmeniškai, kad tai tik man skirtas sapnas, nepagalvojau, kad ta juodoji naktis atsėlina visai Lietuvai.

Neteko man budėti Vilniuje, man atvežė anūkus, aš juos prižiūrėjau, o dukros ir žentai budėjo prie Aukščiausios Tarybos ir televizijos bokšto, baisios tos dienos ir naktys, ta nežinia, tas okupantų ir vietinių kolaborantų puolimas, užgrobiami svarbūs objektai... Ir laukimas kažko tai baisesnio.

Sausio 13-osios naktį mane pažadino telefono skambutis, skambino kaimynė ir klausė: "Ar miegi? Įsijunk televizorių!"

O, mano Dieve, kokie baisūs vaizdai! Karas, žmones traiško tankai, žūsta, veža sužeistus... Tuos visus vaizdus rodė Kauno televizija, tuomet Vilniaus televizijos bokštas jau buvo užgrobtas. Vis tikslino žuvusiųjų pavardes, o ryte perskaitė kiek yra žuvusiųjų. Ten gi mūsų visų vaikai, žūsta Lietuva.

Atsiklaupusi prieš šventųjų paveikslus, klausiausi žuvusiųjų sąrašo, kokios pavardės bus perskaitytos.

Jau rodėsi ir ausimis negirdžiu, tik spengimas galvoje, o širdis šokinėja - rodos sudaužys krūtinę. Nors tame sąraše mano vaikų pavardžių nebuvo, betgi žuvo kitų Lietuvos motinų vaikai.

Buvo be galo baisu ir visų gaila.

Kada pamačiau Antakalnio kapinėse naujus kapus, paskendusius gėlėse, tada jau galutinai išsiaiškinau savo sapną.

Sausio 13-os naktis - tai toji juodoji naktis, pergalė- tai gražus, saulėtas rytas su sraunia upe, o mano anūkėlis, nardantis toj upėj ir neturintis dar metukų - tai Lietuvos Nepriklausomybė, jai nuo 1990 03 11 iki 1991 01 13 dar nebuvo ir metų.

Taip greitai išsipildė mano sapnas. Aš netikiu burtais ir jokiais prietarais, bet sapnais tikiu. Aš jau apie tai rašiau, kad mes, kaliniai, tiktai sapnais ir gyvenom, ir jie buvo reikšmingi.

Per penkiasdešimt kruvinos okupacijos metų Lietuva skynėsi kelią į Nepriklausomybę, bet dar trūko keleto kraujo lašų iki paskutinės pergalės. Ir sausio 13-oji apvainikavo tą pergalę. Lietuva - laisva, nepriklausoma valstybė. Džiaugsmas netelpa krūtinėj. Ačiū Tau, Visagalis Dieve, už padarytą stebuklą, nes to, kas įvyko, kitaip kaip stebuklu nepavadinsi.

Man trūksta žodžių, kuriais galėčiau išreikšti pagarbą gerb. Vytautui Landsbergiui, už jo išmintį, drąsą ir pasiaukojimą, už sugebėjimą be didelių aukų, jam vadovaujant atkovot Nepriklausomybę. Auksinėm raidėm įsirašęs savo vardą Lietuvos istorijoje. Ir ateityje nevys gėlės prie jo paminklo.

Kaip bedrabstytų purvais jį priešiškai nusiteikę jėgos, bet auksas ir purve žiba.

Išorinio fizinio priešo nebėra, Lietuva laisva, bet ar mes laisvi? Mumyse liko didžiausias priešas, tai mūsų ydos, tas juodas pavydas, neapykanta, melas, šmeižtas ir kitos blogybės. Kaip gi save nugalėti? Tai sunki kova, nes su savimi kovoti yra sunkiausia. O piktoji dvasia nesnaudžia, vis kursto ir kursto daryti daugiau blogybių. Kaip sako patarlė, kad "velniui kiek besikeiktus - vis mažai ir mažai, o žydui kiek bedirbtum - irgi mažai."

Šį blogį mumyse pasėjo okupantai, tai jų sėkla, kurios vaisius skiname Išrovę iš sielų dvasingumą ir padorumą, pasėjo blogį. Ir šias skausmingas žaizdas teks gydyti patiems, tai ilgas procesas, reikalaujantis daug pastangų auklėjant jaunąją kartą.

Tai tėvelių pareiga, kartu su bažnyčia ir mokykla išugdyti dvasingą ir dorą jaunimą, neleisti bujoti blogiui. Tam reikia noro ir sąmoningumo. Kada pakils dvasingumas, tada visos blogybė išnyks savaime. Tauta, atgimusi dvasioje, bus vėl tokia brangi kaip prieškaryje, neveltui tiek sudėta aukų už jos laisvė.

Mielas jaunime! Jūs mūsų pamaina, Lietuvos ateitis. Puoselėkite ir saugokit kaip savo akį taip sunkiai iškovotą laisvę ir nepriklausomybę, o jeigu reikės, apginkit tą mažą žemės lopinėlį, kuris vadinasi Lietuva. Iš praeities semkitės stiprybės, eidami giliai įmintomis partizanų pėdomis. Nieko nėra brangesnio už laisvę, už ją labai brangiai - kraujų - sumokėjo mūsų karta.

Apsaugok, Viešpatie, ateinančias kartas nuo tokio žiauraus ir klastingo priešo ir jo vykdomo genocido, kad žmonija niekada nepatirtų tokio siaubo, kad niekada tai nepasikartotų.

Tai tokie butų mano apmąstymai ir palinkėjimai. Rašyti prisiminimus mane prašė ir vis ragino mano vaikai. Ilgai apie tai mąsčiau ir atidėliojau. Rašyti ne taip paprasta, net ir labai sunku, kada reikia vėl susitikti su praeitimi akis į akį ir atnaujinti senas žaizdas.

Kelis kartus nutraukiau rašymą, kad galėčiau išsiblaškyti. Teko nemažai ir raminančių išgerti.

Ir vėl, sukaupusi jėgas, mažais žingsneliais ėjau per savo gyvenimą. Nuo basakojės vaikystės - gyvenimo aušros iki solidaus amžiaus - vėlyvo rudens.

Užrašiau viską, kas užsifiksavo mano atmintyje, nes dar savo atmintim nesiskundžiu, problemų nėra. Bet vis tik nuo aprašomų įvykių prabėgo labai daug laiko. Rašiau ne iš dienoraščio, bet iš atminties. Žinoma, nevalia pamiršti to, kas nepamirštama.

Rašydama apmąstau nueitą savo gyvenimo kelią, gyvenimą su daugybe iš bandymų, pareikalavusių daug kantrybės ir jėgų, visko būta perdaug, tik laimes jaunystėj pašykštėta.

Gyvenimas, koks jis bebūtų, geras ar blogas, vistiek greitai praeina tarsi paukštis nuplasnoja, o džiaugsmas ir skausmas pasilieka praeityje.

Ir taip nejučiomis atėjo ir gyvenimo ruduo, o rudenį jau reikia suskaičiuoti, pasverti derlių. Pamastyti: ar prasmingai nugyventa? Ar esu šiandien laiminga?

Aš žemiškų turtų nesusikroviau, bet ne tai šiandien svarbiausia. Gyvenimą priėmiau tokį, koks man buvo skirtas ir kantriai ėjau erškėčiuotu keliu.

Kažkada girdėjau labai teisingus vieno pamokslininko žodžius: "jeigu Dievas palietė tave savo kryžium, imk jį su džiaugsmu ir nešk su meile, nes taip bus lengviau. Jeigu nešdamas murmėsi, jis tik labiau slėgs pečiu o nešti vis viena reikės".

Esu laiminga, kad man buvo lemta sugrįžti į Tėvynę ir sulaukti Atgimimo. O mano turtas - tai labai rami, lengva sąžinė, kurios neslegia išdavystės akmuo, prieš Dievą ir Tėvynę, prieš artimą ir savo vaikus.

Nenešioju pykčio širdyje ir netrokštu keršto savo budeliams. Ramiai pasitinku savo gyvenimo saulėlydį. O šį mažą žiupsnelį prisiminimų, kurį užrašiau iš savo gyvenimo istorijos, palieku vaikams ir anūkams.

Iš Tėviškės klonių surinkom Vargelį ir skausmo gijas, Pavargę mūs galvos palinko Palaiminki, Viešpatie, jas.

Tai juodraštis, tad jei pastebėsite klaidas arba turite foto medžiagos rašykite į valstybe@yahoo.com

» Sugrįžti į pradžią