II dalis - 'Sušaudyti gandrai'

 

1944m. liepos mėnesį mes išvydome pirmuosius rusų karius, jie žygiavo tiesiog per pievas, brido tiesiai per javų laukus. Tai buvo pėstininkai. Vadas ėjo priešaky. Visi su baime žiūrėjom į jau gerai pažįstamus ir nepageidaujamus svečius.

Išvedęs karius į vieškelį arti mūsų namų, vadas vienas atėjo į mūsų namus. Namuose tuo metu buvom: mama, jaunesnysis broliukas ir aš, persigandę labai drebėjome.

Įėjęs rusiškai pasisveikino - "zdrastvuite"- ir paklausė mamos, ko mes taip išsigandę drebam? Klausia: "kas jus prigąsdino, primelavo apie mus. Mes nieko jums nedarysim, mes atėjom jūsų išvaduoti nuo vokiečių, ir atėjom visiems laikams".

Štai pro šalį važiavo girti skrebai ir nutarė nutildyti tuos "triukšmadarius". Paleido automato seriją į gandralizdį. Žuvo visi garbieji paukščiai; vieni liko tupėti lizde, nuleidę žemyn kruvinas galvas, kiti dar sužeisti bandė skristi, bet užsikabino už medžio šakų ir liko ilgai tysoti, plačiai išskleidę sparnus, apkrešę kraujais. Niekas jų iš ten nenuėmę, kol savaime suiro jų kūnai ir gabalais nukrito žemyn.

Savo akimis aš mačiau tą šiurpų vaizdą, ir iki šiol jis stovi mano atmintyje.

Atlikę dar vieną kruviną darbą, budeliai - stribai važiavo toliau, taip garsiai kvatodami, kad net pragaras skambėjo. Juk jiems nieko nėra švento, kas juos už tai sudrausmins, juk jie tokie galiūnai, šiandien jiems duotas ginklas ir įsakyta sunaikinti priešą. Čia ir sunaikino didelį "priešų" lizdą. Po šios tragedijos gandrų čia jau nieks nebeprisiviliojo.

Nutilo jau seniai mūsų kaime ne tik muzika, dainos ir juokas, dabar jau nutilo ir gandrų klegesys. Juos pakeitė automatų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. O stribai kiekvieną dieną vis šliaužiojo, važinėjo, ieškodami grobio, naujų aukų, po kišenes ir stalčius ieškojo "banditų".

.... Antrasis mano brolis suklastojo dokumentus, pasijaunino ir gyveno legaliai, bet labai atsargiai, vengdamas susitikti su stribais. Ardamas lauką, apsirišdavo galvą skarele, apsivilkdavo sijoną, kad stribams nebūtų įtarimo, atrodytų, kad tai aria moteris. Būdavo namuose, bet labai liūdnas, nerimavo, laukė, kas gi bus toliau. O sklido gandai, kad rusai baigę karą išves savo kariuomenę iš Lietuvos, buvo visokių gandų - gandelių.

Broniaus draugas mūsų kaimynas Gurkšnys Povilas taip pat gyveno legaliai ir, kad nepatektų stribams išėjo lyg tai tarnauti pas dėdę, dirbti ūkiškų darbų pas savo dėdę, gyvenusį Miškiniškių kaime. Bet, kaip jau minėjau, stribai ten buvo dažni "svečiai". Kada surado dirbantį Gurkšnį Povilą, areštavę jį nusivarė į Salako stribyną, nežmoniškai žiauriai kankino, mušė, degino padus, kišo ugnį į burną. Krūtinė buvo taip nežmoniškai sumušta ir ištinusi, kad net kraujais spjaudė. O klausimas jam, kaip ir visiems areštuotiesiems: kur banditai? Kur bunkeris?

Neperilgai jis buvo areštinėje, "apdoroję" atvežė į namus leisgyvį ir paleido. O stribai suvaidino, kad jis pabėgo, nors jis pats paeit negalėjo. Vėliau jis pasakojo, kad jį verbavo, liepė susekti "banditus" ir juos išduoti, už tai jį ir paleido. Bet jis nebuvo išdavikas, šiek tiek atgavęs jėgas, įsijungė į partizanų gretas, slapstėsi ir žuvo pas Kazį Dijoką (apie tai jau rašiau). Tada iš viso žuvo aštuoni partizanai. Povilo brolis Petras buvo nušautas anksčiau... . Abu broliai palaidoti kapinėse. Petras - pirmoji auka - palaidotas Švedriškės kapinėse, o Povilas - Jakėnų kaimo kapinėse, nes tada, pirmaisiais metais dar neveždavo išniekinti į turgaus aikštes. Greitai po šių įvykių, NKVD įsakymu kunigams uždrausta žuvusius partizanus laidoti su bažnyčia. Jie visą laiką patys "pasirūpindavo" partizanų laidojimu", žiauriausiu būdu išniekindami jų kūnus, mėtydami turgaus aikštėse ir prie bažnyčių šventorių, užkasdami naktimis grioviuose, kanalizacijos šuliniuose ir lauko tualetuose. Taip Lietuva virto ištisu kapinynu, nuklotu partizanų kaulais.

1944 metais gruodžio mėnesį areštavo mano brolį Bronių. Jis anksti rytą pasiėmęs pjūklą ir kirvį, išėjo į mišką paruošti malkų. Tuo metu kareivių buvo apsuptas miškas, jie brolį ir sulaikė. Klausė: "Kur eini? Eini pas brolį, padėti banditams statyti bunkerį?" Nors brolis aiškino, kad eina sau malkų kirsti, kareivai ir stribai vistiek nepatikėjo.

Nusivarė Bronių į Salako NKVD, čia ir prasidėjo jo nežmoniški kankinimai. Žiauriai mušė, paguldę ant grindų užkimšdavo gerklę, ant jo atsisėdę mušė geležiniais strypais, kačergomis, daužė tuo, kas pakliuvo po ranka, reikalaudami išduoti, kur slepiasi brolis Povilas ir kiti partizanai, kur jų bunkeris.

Prieš keletą dienų anksčiau buvo areštuotas mano jau minėtas Povilas Gurkšnys, abu jie buvo Salako NKVD areštinėje, tiktai nekartu. Nežmoniškai žiauriai kankinamas P. Gurkšnys pasakė tikruosius mano brolio gimimo metus. Bronius gimė 1923m., o jo dokumentuose buvo nurodyta, kad gimęs 1926m.

Broliui Broniui teko dar daug kentėti ir už dokumentų klastojimą, bet jis nepyko ant savo draugo Povilo Gurkšnio, kad išaiškino jo tikruosius jo gimimo metus, sakė, kad tai - ne išdavystė, nes tokie žiaurūs kankinimai palaužia žmogų ir jis pasako tai, ko reikalauja tardytojas.

Kalinimo vietos, rūsiai, areštinės pirmaisiais metais buvo ypatingai baisios: šalti, sausakimši rūsiai areštuotųjų, knibždėte knibždėjo utėlės, net ir blakstienos buvo pilnos utėlių.

Mūsų mama nešdavo Broniui į areštinę maisto ir laukdavo prie Salako stribyno, kada galės jį perduoti. Ir štai pamatė savo sūnų, varomą iš tardymo į rūsį, žiauriausiai sumuštą, veidas kruvinas ir pajuodęs - beveik neatpažįstamas. Mama verkdama sušuko: "sūneli, už ką gi tave taip sumušo?" Bronius, praeidamas ramino, sakydamas: "Neverk, mama, man neskauda". Sargybiniai stribai šaukė: "Negalima kalbėtis! Eik šalin, banditka!"

Kurį laiką tardę ir kankinę Salako areštinėje, pratęsti kankinimams išvežė į Zarasus, su maistu kartu perduodavom keitimui ir apatinius baltinius. Iš kalėjimo atsiimdavome baltinius kruvinus ir utėlėtus.

Po keleto egzekucijos mėnesių, brolį Bronių nuteisė šešeriems metams ir išvežė į Vorkutos lagerius 1945m. kovo mėnesį.

Taip mūsų šeimoje likome trise: mama, aš ir jaunesnysis brolis Stasys. Brolis Balys (tuomet tarnavęs Lietuvių Rinktinėje - tai vienintelis dalinys prasiveržęs iš Stalingrado apsupties 25 km. gylio fronto ruožas, gal kada nors apie tai daugiau parašysiu - Vikingo pastaba) pasitraukė į Vakarus kartu su vokiečiais, dabar gyvena Londone. Mūsų šeima buvo didžiausi priešai bolševikams: vienas brolis, Povilas, -partizanas, antras brolis - Bronius, - nuteistas lagery, brolis Balys - emigrantas į Vakarus. O mus, likusius namuose, kankino visais įmanomais būdais: persekiodami, uždarydami žiemą į šaltus rūsius, mušdami ir visaip terorizuodami. Kadangi mūsų sodyba buvo prie pat vieškelio, o stribai važinėjo kiekvieną dieną, tai vis nepamiršdavo mūsų "aplankyti". Dažnos kratos, durtuvais išbadytos sienos ir stogas, maisto vogimas, gąsdinimas ir mušimas - tokia buvo mūsų kasdienybė. Du kartus buvo konfiskuotas visas turtas, net ir degtukai. Galų gale išvarė mus iš namų ir užkalė langus, o vėliau namus atidavė naujakuriui Jonui Žiuliui (dabar jau miręs).

Mūsų, Tolimėnų, apylinkės pirmininku buvo toks Maksimas Trofimovas, kilęs iš Šeimaties kaimo, netoli Tauragnų m. (miestelio - L.A.), Utenos raj. Čia apsivedęs ir apsigyveno pas žmoną Tolimėnų kaime. Tai buvo labai žiaurus, negailestingas čekistas, apsiginklavęs automatu ir pistoletu, apginklavo ir du vietinius žmones, kaip savo sargybinius. Drąsiai pradėjo savo "veiklą": terorizavo partizanų šeimas, vadovavo konfiskuojant turtą, pats traukė už ragų iš tvartų gyvulius, bėgiojo su maišais į klėtis, iki vieno išsėmė grūdus, stumdė ir daužė žmones, kurie dar prieštaravo. Tai buvo 1944-45 metais.

Partizanai tykojo jį likviduoti, bet šį kartą nesėkmingai, tik sužeidė peršovė koją per kelio sulenkimą. Kulka įstrigo ir nebuvo išimta, todėl jis raišavo. Po sužeidimo jis dar labiau pasiuto, dar labiau puolė žmones, už pyliavas, kurių nebuvo galima atiduot, nes buvo per didelės, tada ir pats Maksimas atiminėjo prievarta, plėšikavo. Buvo mažai raštingas, net rašyti nemokėjo.

Kartą atėjo pas mus, atsinešė kažkokius tai popierius, protokolus, ir pats būdamas beraštis, man liepė, įsakė perrašyti, sakydamas: "tu būsi mano sekretorė, turėsi rašyti ir toliau." Aš labai išsigandau ir pergyvenau, man tada buvo 15 metų, bijojau net pagalvoti, kad man reikės dirbti su Maksimu. Tačiau kol į namus atnešdavo, keletą kartų perrašiau tokius nereikšmingus protokolus, bet jis jau planavo tolimesnį darbą, kada reikės rašyti visus kaimo gyventojus. Buvo aišku, kad jam rūpėjo visi jauni kaimo vyrai. Aš bandžiau atsisakyti šio darbo, sakiau, kad aš ne čia augau, bet pas senelius už dvidešimties kilometrų ir nelabai ką žinau apie šio Jakėnų kaimo gyventojus. Jis aiškiai suprato, kad aš išsisukinėju, meluoju, bet ir toliau mane šantažavo. Sakė, kad turėsim važiuoti į susirinkimą į Baltabiržės kaimą, ten reikės susitikt su to kaimo gyventojais (o Baltabiržės kaimas stovėjo vidury miško). Aš jam atsakiau, kad niekur - nevažiuosiu, bet jis net nenorėjo girdėti. Čia jau buvo ne juokais man paspęsti spąstai, bet kaip iš jų ištrūkti? Maksimas puikiai žinojo, kad partizanai nepaliks jo ramybėje nes jau kartą norėjo likviduoti (jį sužeidė). Greičiausiai jis galvojo, kad kada aš drauge su juo važiuosiu, partizanai į jį nešaudys.

Pergyvenom su mama ir visą naktį nemiegojom, tarėmės ką gi daryti. Kaip, iš šios bėdos išsisukti? Galų gale mama taip nutarė: tu esi per jauna, nepilnametė, o aš atsakinga už tave, tai nueisiu pas jį į namus ir pasakysiu, kad neleidžiu niekur važiuoti.

Anksti rytą mama nuėjo, nors labai bijojo jo reakcijos, nes ką žinai ką tas žvėris (žmogumi jo nepavadinsi) gali padaryt.

Paklausta "Ko atėjai?", mama atsakė: "Atėjau pranešti, kad mano duktė labai jauna, bijo važinėti per miškus, o beto aš jos neleisiu".

Maksimas net iš pykčio pašoko ir visa gerkle pradėjo rėkti: "Ko gi tavo duktė bijo, ji banditams į mišką valgyt neša, aš viską žinau. Tada ji nieko nebijo." Apšaukė, aprėkė, keikėsi ir pagrasino: "Jūs, banditai, dar prisiminsit mane!"

Mama sakė, kad jos gyvenime buvęs baisiausias įvykis tai atlikti tokią misiją, susitikt su sužvėrėjusiu žvėrimi, bet motinos viskam ryžtasi ir ji tikrai mane išgelbėjo. Visi žmonės bijojo Maksimo, nes jis tai jau įrodė, pas jį nuolatiniais svečiais buvo stribai ir kareiviai.

Ir štai Maksimas pakeitė taktiką, pradeda žmoniškai kalbėti su kaimynais, girdi, kam mums čia pyktis, mes gi esam kaimynai, čia mes gyvenam ir gyvensim ir t.t. Kvietė ir įkalbinėjo du savo besislapstančius kaimynus, kad ateitų pas jį rūkyti "taikos pypkės", nebijoti, juk tik būsianti abipusė nauda visiems. Maksimas juos kvietė per šeimų narius. Ir įtikino. Tai buvo šaulių būrio vado pavaduotojas Mykolas Lisauskas ir šaulys Jonas Daugelė, abu iš Tolimėnų kaimo.

Sutartą dieną paruošė vaišes. Atėję pas Maksimą abu buvo maloniai sutikti ir pakviesti prie stalo. Ir staiga, ko ir reikėjo tikėtis, namus apsupo stribai ir šiuos vyrus areštavo, o Maksimas pats jiems surišo rankas (buvo iš anksto pasiruošęs virves).

Sužinoję žmonės neteko amo, stebėjosi, kaip gi tokie protingi vyrai galėjo pasitikėti tuo niekšu.

Abu sulaikytuosius nuvežė į Salako NKVD, į stribyną ir žiauriai kankino. Mykolas Lisauskas, neištvėręs kankinimų bandė bėgti, bet nesėkmingai. Jam peršovė koją, kurią Zarasų ligoninėje amputavo. Vėliau abu nuteisė po 15 metų ir išsiuntė į lagerius. Atlikę visą bausmę sugrįžo į Lietuvą, dabar abu jau mirę. Už pasitikėjimą okupantais jie skaudžiai sumokėjo.

...O Maksimas ir toliau siautėjo, prasidėjo masiškas partizanų ir kitų "liaudies priešų" turto konfiskavimas, varinėjo žmones į pastotes, kad pasikinkę arklius nuvežtų tą turtą - jų grobį į Salaką. Labai dažnai ir mane išvarydavo vežioti priplėšto turto, juo labiau, kad tada galėdavo ant manęs išlieti savo pyktį, už tai, kad atsisakiau būti jo sekretore.

Nuvažiavau į Sungardų kaimą, ten buvo konfiskuojamas dvaro turtas. Jo savininkas, buvęs mokyklų inspektorius J. Šamas 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuotas ir nukankintas kalėjime. Jo žmona Stasė Samienė ir dukra Janina Samaitė dar gyveno dvare. Kaip visada ir visur Maksimas išsijuosęs vadovavo ir darbavosi: tampė iš tvartų gyvulius, išgraibė visus grūdus ir visą kitą turtą. Netrukdė jam nei automatas ant peties, nei peršauta koja - plušo suprakaitavęs.

Janina Samaitė, atėjus paklausė Maksimo: "Kaip mums toliau gyventi ir ką valgyti, jūs gi viską atėmėt, išvežėt?" Jis atsakė ir tuo pačiu pakvietė: " "Ateik pas mane dirbti mano sekretore !" Mano didelei nuostabai J. Samaitė sutiko kartu su juo dirbti - mane net šiurpas nukratė. Mane Maksimas jėga privertė dirbti, nors tai truko neilgai, kol ištrūkau iš jo pinklių, o ši jauna aštuoniolikos metų panelė sutinka pati, savo valia darbuotis! Už ką? Negi už tai, kad jos tėvelį taip žiauriai nukankino kalėjime? O gal čia buvo jos lemtis, kurios pati negalėjo pasirinkti?

Maksimas, jau turėdamas pilną komandą: sekretorę, du ginkluotus sargybinius, pats apsiginklavęs iki dantų, negailėdamas jėgų norėjo kuo greičiau įtvirtinti Tarybų valdžią Lietuvoje, o "liaudies priešus" - kuo greičiau sunaikinti. O priešais buvome mes - visi lietuviai, taikūs gyventojai. Važinėjo po kaimus, įsakydamas žmonėms susirinkti, susirinkusius mokydavo, kaip reikia gyventi, gąsdindamas išliedavo tulžį.

1945 m. žiemą, pavasarėjant, tai buvo gavėnios metas, įsakė mūsų Jakėnų kaimo žmonėms susirinkti pas Čičelį Petrą, užsakė muziką (nes šeimininkas buvo muzikantas), davė suprasti, kad turi būti ir samagono. Liepė susirinkti ir laukti "garbingų svečių". Su baime rinkosi žmonės, nes žinojo, kad nieko gero neišgirs. Šis susirinkimas Maksimui buvo paskutinis, lemiamas.

 Susirinkimą pradėjo jau gerokai išgėręs. Maksimas liepė sargybiniams liepė saugot, o pats pradėjo auklėti žmones, rėkti: "Ką jūs, Jakėnų išgamos, norit mane nušauti? Net negalvokit, jums vistiek nepavyks! Štai kiek mes turim ginklų (parodė ginklus)- mes visus jus išklosim. Jūs žinokit - jeigu mane nušausit, tai visas jūsų kaimas pavirs pelenais". Po tokio "malonaus pasikalbėjimo" susėdo už stalo vaišintis, liepė uždaryti langus. Kai jau gerokai pasivaišino, liepė sargybiniams eiti į vidų, o ginklus pakabinti prie sienos ant vinių. Pasodino gerti ir sargybinius, o muzikantui liepė groti. Prasidėjo šokiai, Maksimas šokdino sekretorę, o šeimininkę - kiti svečiai, mat šeimininko dukra jau buvo panelė. Kai jau buvo pašoką ir vėl susėdo už stalo gerti ir dainuoti, staiga per uždengtus langus pasipylė kryžminė ugnis. Pradėjo šaudyti į Maksimą, jis pirmasis ir krito. Žuvo ir sekretorė Janina Samaitė, žuvo abu sargybiniai - Povilas Ragauskas ir Kazimieras Gimžauskas (abu iš Tolimėnų), sužeidė šeimininkę Uršulę Čičelienę, kuri neužilgo mirė. Po susirinkimo buvo pasilikę keletas žmonių pažiopsoti, bet pradėjus šaudyti visi išbėgiojo.

Buvo aišku, kad tai šaudė partizanai, bet kas jie ir iš kokio būrio? Dėl ko taip aklai šaudė per uždengtus langus? Apie tai sužinojęs Kazys Kaladinskas - Erškėtis ir mano brolis Vaidila labai susirūpino ir sunerimo, pradėjo ieškoti kieno čia darbas. Juk šiose apylinkėse, šioj vietoj vadovavo Erškėtis, o buvo šaudyta nesuderinus su juo, jam nežinant.

Po kurio laiko Erškėčiui pavyko sužinoti, kad Maksimą ir kitus  nušovė partizanai iš Utenos rajono. Tauragniškiai, Maksimo kaimynai, jie seniai jį persekiojo ir galų gale likvidavo, tą aršųjį niekšą, bet nereikėjo nekaltų aukų. Tai įvyko netoli nuo mūsų namų, gal už kokių 400 m., bet mes šaudymo negirdėjom, ir apie tai nieko nežinojom. Tą dieną mama buvo nuvežusi maistą broliui į Zarasų kalėjimą. Prie kalėjimo reikėdavo stovėti visą dieną eilėje, nes maistą pradėdavo priimti tik vakare. Tai buvo specialus pasityčiojimas iš norinčių perduoti maistą saviškiams.

Tą naktį mama grįžo labai - vėlai, sušalusi, mes visi sugulę ant pečiaus kietai užmigom ir nieko negirdėjom.

Ryte, vos auštant, mus pažadino smarkus beldimas į duris. Tai buvo stribai ir kareiviai, jie daužė duris ir keikėsi. Įėję į vidų šaukė: "Gal negeri svečiai iš ryto lankosi, turbūt naktį, buvo geresni? Ar buvo banditai naktį, ar buvo sūnus?!"

Iškart puolė motiną, nutvėrę už kasų smogė į veidą ir išmušė du dantis. Mes su broliuku pradėjom klykti, tada mušė mus, man su bizūnu čaižė per galvą ir pečius, o broliuką be gailesčio spardė batais. Mamai liepė eiti su jais, ir taip sumuštą, sukruvintą išsivedė. Aš nesupratau, kas čia atsitiko, nes nemokėjau rusų kalbos ir nesupratau ką stribai šaukia, už ką muša. Tik vieną žodį supratau - nuolat kartojo Maksimo vardą.

Neužilgo atskubėjo kaimynė Vilimienė Elena ir pranešė mums apie šitą įvykį, nes jos vyras buvo po susirinkimo pasilikęs pažiopsoti, o prasidėjus šaudymui jis pabėgo.

Prasidėjo tardymai, areštai. Į Salako areštinę sugrūdo visus, kurie buvo pasilikę po susirinkimo. Nunešiau mamai maisto, mačiau, kad ji atskirai nuo kitų uždaryta name be langų (ten nieks negyveno). Taip, šaltyje, ji prabuvo daugiau kaip dvi savaites. Po visų tardymų vis tik NKVD išaiškino, kad šaudė ne mūsų partizanai, ne Erškėtėnai ir po poros savaičių visus paleido iš areštinės, sugrįžo ir mūsų mama.

Štai kaip baigėsi linksmas vakarėlis, surengtas gavėnios metu. Žmonėms gavėnia buvo rimties, susikaupimo, atgailos laikotarpis ir tokie pasilinksminimai juos šokiravo.

Žmonės džiaugėsi, kad nebebus Maksimo. Trofimovo, net tartum netikėdami, sakydavo "nejaugi tikrai jo nebus?" Jis mūsų žmonėms buvo tikras baubas tiktai skaudino bereikalingos aukos, kurių buvo galima išvengti. Nepasitvirtino ir Maksimo prognozė, kad už jo galvą daugelis sės į kalėjimą ir pelenais pavirs visas kaimas.

Mūsų partizanai, Erškėčio būrys, o kartu ir mano brolis Vaidila, 1944-1945 metų žiemą iki pavasario gyveno miškuose, bunkeriuose, kurių turėjo kelis. Gyveno nedidelėmis grupėmis. Buvo didelių sunkumų su maisto pristatymu.

Juos šelpė šeimos, ryšininkai ir rėmėjai, daug kartų teko ir man vežti maistą į mišką, kada pranešdavo, kad jau neturi maisto. Taip pat ir puskojinių ir pirštinių, megzdavau vilnones puskojines ir pirštines ir kartu su maistu pristatydavau miškan. Pasikinkydavau arklį į važelį, kurio po sėdyne buvo padaryta tokia dėžė ir vieną lentelę buvo galima išimti, o viską sudėjus vėlgi uždaryti ir atrodydavo, kad važiuoju su tuščiu vežimu. Tai gelbėjo tik nuo pašalinių akių, o dėl stribų kratos atveju, tai tikrai neišgelbėtų, be abejo surastų. Ačiū Dievui nebuvau pakliuvusi.

Niekam nekėlė įtarimo, kad važiuoju miško link, nes mano teta gyveno Kazitiškyje ir reikėdavo pervažiuoti Ažvinčių girią. Ir aš dažnai pas ją važiuodavau, taigi ir dabar tokiais atvejais, kai reikėdavo partizanams nuvežti maisto, man buvo lengviau, mažiau sukeldavo bereikalingų įtarimų. Ažvinčių girioj buvo partizanų bunkeris ir jie sutartu laiku manęs laukdavo prie kelio. Pasitikdavo brolis Vaidila, Žalgiris, Drugelis ir kiti, o kartais ir pats vadas Erškėtis. Jie manęs klausinėdavo kas girdėti apie stribus ir kariuomenę, aš viską jiems pranešdavau, liepdavo kai ką pranešti ryšininkams. Aš viską atlikdavau.

Kartą turėjau nuvežti į Ažvinčių girią šovinių dėžutę ir atiduoti ją partizanams. Tai buvo labai sudėtinga ir pavojinga, bet pasiklausius, kad kaimuose nėra kariuomenės nei stribų, vežiau šį pavojingą, bet partizanams labai reikalingą krovinį. Laiku nuvežiau į sutartą vietą, perdaviau partizanams į rankas ir nuvažiavau į Kazitiškį pas tetą. Visai netoli nuvažiavus, pasigirdo šūvių serijos. Aš labai išsigandau ir į Kazitiškio pusę važiavau nei gyva, nei mirusi. Miške buvo toks garsas, jog atrodė, kad šaudo čia pat, bet iš tikrųjų šaudė už keleto kilometrų Joniškio kaime. Tąsyk nieko nesutikau, laimingai nuvažiavau ir grįžau namo.

Partizanų vadas Kazys Kaladinskas - Erškėtis pasiūlė man priimti priesaiką ir dokumentaliai įforminti kaip ryšininkę. Aš pasitariau su broliu Vaidila ir jis man patarė toliau palaikyti ryšius, pagal išgales padėti partizanams, bet neįforminti dokumentuose. Taip, jo nuomone, būsią saugiau. Priesaikos aš nepriėmiau, partizanai man davė slapyvardę "Daina", taip jie mane ir vadindavo.

Partizanams buvo labai svarbi žmonių parama, o ypatingai žiemos metu, kada visur likdavo pėdsakai. Kankino šaltis, reikėdavo ir valgyti ir apsirengti, reikėdavo ir ištikimų patrioto - ryšininkų, o jų, ačiū Dievui, tada buvo, nors žmonės ir labai nukentėjo nuo stribų.

1944 metais, vos susiformavus partizanų būriams, į Švedriškę atvyko mano anksčiau minėtas kunigas Valentinas Šikšnius, tuo metu kunigavęs Žemaitijoje, Plungės parapijoj. Jis žinojo, kad visi jo auklėtiniai jau yra partizanai ir kovoja su okupantais. Čia būdamas jis susitiko su K. Kaladinsku - Erškėčiu ir visais būrio vyrais, užmezgė su jais ryšius ir labai daug jiems padėjo iki savo arešto 1946 metais.

Atveždavo vaistų, rašomosios medžiagos, popieriaus ir kitko, taip pat ir medžiagos siūti partizanų ženklams. Daugiausiai perduodavo per mano brolį. Vaidilą, nes jie buvo geri, ištikimi draugai. Dvasiškai stiprino kovotojus, klausydavo išpažinčių, teikdavo Sakramentus, drąsino, ragino kovoti iki pergalės, aukotis dėl Tėvynės, jis kalbėdavo: "Kristus yra pasakęs: nėra didesnė aukos, kaip atiduoti savo gyvybę už kitus. Telaimina jūsų žygius Dievas".

Kunigas Valentinas Šikšnius buvo be galo drąsus, didelis Tėvynės patriotas, tikras laisvės šauklys. Garsėjo kaip labai geras pamokslininkas, o tokių buvo reta, kalbėdavo taip emocingai, patriotiškai apie Tėvynės pavergimą, kovą už laisvę, teigdamas viltį, kad Lietuva vėl bus laisva. Viešai taip kalbėti per pamokslus buvo labai pavojinga, bet Šikšnius dėl to nesibaimino, kad anksčiau ar vėliau reikės už tai atsakyti. Jis tiesiog negalėjo tylėti, turėjo pasakyti, kas susikaupė jo viduje. Paminėsiu keletą jo išsakytų griežtų, drąsių žodžių iš jo pamokslų.

Kartą per pamaldas į sausakimšą Švedriškės bažnyčią atėjo stribų būrys Pradėjęs sakyti pamokslą, Šikšnius pastebėjęs bažnyčioj stribus, paraudo ir labai susinervinęs sakė tokį ugningą pamokslą: "Kristus yra pasakęs: Petrai Tu esi uola, ant tos uolos aš pastatysiu - bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Bažnyčią priešai puolė visais laikais, bet tvirtai stovi nenugalėta ir niekas jos nenugalės. Vokiečiai griovė, naikino bažnyčias - šiandieną jie yra sutriuškinti. Ir visi, kurie šiandien griauna bažnyčias - visi bus sutriuškinti".

Maskva paskelbė amnestiją partizanams, išleido įsakymą, garantuojantį jų saugumą ir neliečiamumą, jeigu savo noru ateis legalizuotis į NKVD, atneš ginklus. Tokiems valdžia garantavo saugumą ir ramų gyvenimą.

Gąsdino, kad nepaklusnieji busią nubausti , jų šeimos bus ištremtos į Sibirą, o visas turtas - konfiskuotas.

Kunigas V. Šikšnius įspėjo partizanus, patarė neklausyti Maskvos, netikėti jų pažadais, neiti legalizuotis, o kovoti iki pergalės, kol bus laisva Lietuva. Anot jo, bolševikai yra melagiai, apgavikai, ir niekada nesilaikys savo žodžio.

Atsirado keletas partizanų, norinčių legalizuotis. Tada Erškėtis sušaukė visus savo būrio vyrus ir kreipėsi į juos, kalbėdamas: "vyrai, kurie esate bailūs, abejingi, šiai kovai per silpni, galite legalizuotis." Įspėjo: "tik nebūkite išdavikais, bet būkite gyvais liudininkais, pasakykite tiesą Lietuvai, istorijai, apie mūsų tikslus, kovas ir aukas dėl Lietuvos laisvės. O aš ir kiti partizanai, kurie pasilieka, kausimės su okupantais iki paskutinio kraujo lašo".

Leidus vadui, legalizavosi tie, kurie buvo apsisprendę pasitraukti iš kovos, nes jau buvo pradėta masiškai konfiskuoti partizanų šeimų turtą, varomi gyvuliai ir t.t.

Kunigui V. Šikšniui nepatiko tie, kurie legalizavosi ir jis pamokslo metu bažnyčioje pasakė: "tai nėra didvyriai, kurie eina paskui teliukus, paklūsta melui, Tėvynė dar nelaisva" ir t.t.

Už tokius pamokslus ir ryšius su partizanais 1946 m. kunigą Valentiną Šikšnių areštavo, jam esant Žemaitijoje. Patyręs dideles kančias per tardymus, nuteistas dešimčiai metų, jis kalėjo Mordovijos lageriuose. Baigęs bausmę ir tremtį, palaužta sveikata, bet nepalaužta dvasia, sugrįžo į Lietuvą, į gimtąją Žemaitiją.

Iš pradžių valdžia jam neleido dirbti kunigu, bet vėliau didelių pastangų dėka, gavo parapiją ir kunigavo toliau, bet buvo persekiojimas visą laiką. Dažnai kaitaliojo parapijas, ilgai vienoje vietoje neužsibūdavo. Žinoma, valdžios nurodymu. V.Šikšnius ir vėl buvo subūręs vaikus, viešai mokė katekizmo, ruošė pirmai Šv. Komunijai, tą valdžia ir ateistai griežtai draudė. Už tai buvo perduotas teismui, jam grėsė bausmė - vieneri metai kalėjimo, bet jį išgelbėjo parapijiečiai. Jie važiavo į Maskvą, prašydami, kad nenuteistų, nes jis nepadarąs jokio nusikaltimo. Tad antrą kartą V. Šikšniui sėsti į kalėjimą neteko.

Retkarčiais dar atvažiuodavo į mūsų parapiją Švedriškę, pas savo dėdę, tuo metu kunigavusį Joną Gurauską, bet jau tada neberado nė vieno gyvo partizano - visi buvo likviduoti. Dabar su jais palaikydavo ryšį tik malda, viešai paskelbdamas, kad Šv. Mišios aukojamos už žuvusiuosius už laisvę partizanus. Toks buvo kunigas Valentinas Šikšnius, be galo drąsus tiesos žodžiui, labai daug padėjęs partizanams, iškentėjęs lagerio kančias, visą gyvenimą persekiojamas ir terorizuojamas, bet nepalaužtas. Mirė 1984 m. Žemaitijoje, Telšių vyskupijai priklausiusioje Nevarėnų parapijoje, ten ir palaidotas. Apie jo mirtį, kada mirė ir kur bus laidojamas, aš sužinojau iš Vatikano radijo laidos. Kaip šviesi, ryški žvaigždė, užgesdama palieka paskui save šviesų kelią, taip ir mūsų, visų mažų ir didelių mylimas ir brangus a.a. kunigas Valentinas Šikšnius, paliko mūsų atmintyje šviesų ir platų kelią. Užgeso, nesulaukęs Lietuvos atgimimo, Nepriklausomybės, dėl kurios paaukojo save ir tvirtai tikėjo, kad Lietuva bus laisva.

Ačiū Dievui, Lietuva jau laisva ir mums labai labai reikalingi tokie drąsūs ir ryžtingi kunigai, kurie sugebėtų pažadinti iš snaudulio nusilpusį mūsų tikėjimą, taip žemai smukusį dvasingumą, ypač jaunimo tarpe.

...Rašydama jau prasilenkiau, su laiku, reikia grįžti į praeitį, į 1945-1948 metus.

Po amnestijos paskelbimo, kuri vadinosi dar ir "Bartašiūno amnestija", enkavedistai suaktyvino savo veiksmus, žiaurumus. Konfiskavo visų partizanų šeimų turtą, ir mūsų viską išgrobė, išvežė, liko tik namų sienos. Pasikinkę mūsų arklį (o jis buvo labai gražus), stribai pradėjo jį mušti lazdomis, šaukdami: "Na užteks tau vežiot banditus, dabar vežiosi mus". Po kurio laiko mūsų arklį mačiau Salako miestely, jis buvo leisgyvis ir šlubas.

O mus, partizanų seseris ir žmonas, uždarė į rūsį, Salako miestely. Tai buvo gruodžio mėnuo, stiprūs šalčiai iki 25 laipsnių, mes buvom įkaitais, sakė: "čia sėdėsit tol kol ateis jūsų banditai, tik tada paleisim".

Apie sąlygas nėra ko ir kalbėti. Šaltas, drėgnas rūsys, atviras langas ir "visi patogumai", nes į tualetą mūsų neišleisdavo. Gultai buvo sukalti iš lentų, truputį pakelti nuo žemės. Mes buvom devynios, vos sutilpom, kaip silkės gulėjom susispaudę, apsiverst pavieniui negalėjom - vertėmės visos kartu. Nei pasiklot, nei apsiklot neturėjom, miegojom kaip apsirengę. Buvo labai šalta, labai šalo kojos. O mus laikė dvi savaites, naktimis tardydavo ir vėl rūsin.

Rūsy sulaukiau šv. Kalėdų, ryte žmonės važiavo arkliais ir ėjo bažnyčion, o mes pro langelį girdėjom žmonių kalbas ir skambančius varpus. O mes jau čia baigiam sušalti, duonos negalima įkąsti - sušalusi į ledą. Bet mūsų moterys buvo labai energingos, drąsios, balsingos choristės, na ir užtraukėm šv. Kalėdų giesmes, visos giedojom. Sargybiniai stribai labai supyko, atlėkė prie langelio, šaukė net kojomis trepsėjo: "nutilkit, banditai!" Bet mes jų neklausėm, pagiedoję giesmes dainavom taip garsiai, kad net miestelis skambėjo. Stribai nuėjo skųstis savo viršininkams, bet jie kažkodėl nesureagavo, nebuvo atėję mūsų drausminti. O stribai įpykę nutarė mums atkeršyti. Naktį, kai mes miegojom, jie atrideno metalinę statinę ir paleido nuo laiptų į mūsų rūsio metalines duris. Nuo tokio trenksmo mes persigandę visos pašokom ant kojų, galvodamos, kad sprogo bomba, o stribai patenkinti kvatojo.

Galų gale prieš Naujuosius 1946 metus mus išleido į namus ir įspėjo: "jeigu dar neateis legalizuotis jūsų banditai, broliai ir vyrai, jums į šį rūsį durys bus visuomet atviros". Sugrįžusi į namus, nusitraukiau nuo kojų batus, o kojų pirštai visi ištinę, raudoni, nušalę. Taip skaudėjo, kad negalėjau prisiliesti, ilgai teko gydytis, kol galėjau apsiauti batus.

Bet kaip gi gyventi toliau? Tušti namai, viską išsivežė stribai, konfiskavo rudenį, kai visas derlius buvo nuimtas, neliko jokių maisto atsargų. Po truputį sušelpė geri kaimynai, ačiū jiems, dar vieną karvę buvom išvedę, paslėpę, tai taip ir išgyvenom per žiemą.

Praleidau neparašius tokio nepamirštamo įvykio. Tai buvo 1945 metais, rudeniop, prieš konfiskavimą atėjo agentas su stribu surašyti gyvulių. Abu ginkluoti ir girti, agentas, jaunas vyras, ne taip labai girtas, o stribas ... .

III dalis - 'Tušti namai'