III dalis - 'Tušti namai'

Tai buvo 1945 metais, rudeniop, prieš konfiskavimą atėjo agentas su stribu surašyti gyvulių. Abu ginkluoti ir girti, agentas, jaunas vyras, ne taip labai girtas, o stribas, toks nukaršęs senis, sulinkęs, žila barzda iki juosmens, gal apie 30 metų, girtas girtutėlis.

Agentas pasidėjo knygas ant stalo ir liepė stribui sėsti ir saugoti. Man liepė eiti kartu su juo į tvartus ir kitus trobesius surašinėti visą turtą. Stribas, sėsdamas ant suolo, palietė šautuvą ir netyčia iššovė į lubas, kulka prazvimbė pro pat agento ausį, nedaug trūko, kad būtų jį nušovęs. Agentas jį subarė, kad atsargiau elgtųsi su ginklu ir mes su agentu išėjome. Kambaryje su stribu pasiliko mano jaunesnysis broliukas ir pusseserė Aldona Adomėnaitė. Abu jie buvo vienmečiai, dar vaikai.

Neilgai mes užtrukome, kol surašėme visus gyvulius, apžiūrėjom visus pastatus. Sugrįžę į kambarį neberadom to stribo, išsigandęs agentas vaikų paklausė: "Kur dingo tasai senis?" Vaikai jam atsakė, kad išėjo pro duris į lauką. Bet jis netikėjo ir šaukė: "Negali būt, kad išėjo, čia pas jus tikriausiai yra bunkeris ir banditai bus jį įsitraukę į bunkerį!"

Aš jam sakiau, kad mūsų namuose nėra jokio bunkerio, bet jis net nenorėjo girdėti. Išlėkė iš namų ir užrakinęs duris paliko vaikus viduje. O man liepė eiti ir suieškoti tą stribą ir atvesti, o jeigu aš jo nesuieškosiu, tai ir mane uždarys kambaryje ir sudegins namus ir visus tris gyvus.

Kaip tik tuo metu važiavo du vežimai irgi girtų stribų, jie grįžinėjo iš Ažvinčių kaimo, sudeginę partizano Antano Šimkūno sodybą. Pamojo ranka tas agentas stribams, kad atvažiuotų pas mus. Visi stribai sustojo ant kalniuko netoli namų, jiems buvo įsakyta užtaisyti ginklus padegamaisiais šoviniais ir laukti, kol aš sugrįšiu.

Aš išėjau ieškoti to stribo, bet taip buvau persigandusi, jog burnoj išdžiuvo  liežuvis, negalėjau kalbėti. Užėjus pas kaimynus, atsigėriau vandens, ir tik tada paklausiau, ar nematė einančio seno stribo. Kaimynai atsakė, kad nematę. Ir taip užėjau pas kitus, tie irgi nematę ir tik toliau užėjus pas dar vienus žmones papasakojo, kad matę. Neseniai girtas senis su šautuvu nuėjęs į Salako pusę. Aš bėgau vytis ir gale Tolimėnų kaimo, daugiau kaip už kilometro pasivijau, ėjo klūpčiodamas. Manęs paklausė, kur yra kelias į Salako miestelį. Aš jam liepiau eiti su manim atgal, sakau: "Ten laukia draugai, kurie tave parveš". Gerai, kad paklausė, ir mes, nors ir labai sunkiai, parėjom iki mūsų namų. Stribai, pamatę, kad parvedžiau jų draugą, numetė namų raktus, o tą girtą senį paguldę į vežimą ant jo susėdo ir triukšmaudami, keikdamiesi išvažiavo. Po tokio išgyvento šoko ilgai dar negalėjau atgauti jėgų, tik dėkojau Dievui, kad likome nesudeginti.

Kaip jau anksčiau minėjau, po to buvo turto konfiskavimas, mūsų areštas, kalinimai rūsiuose ir t.t.

Vieną naktį atėjo į namus brolis Povilas - Vaidila su kitais partizanais, tada mama kalbino Povilą, kad eitų legalizuotis, kalbėdama:

"Sūneli, aš noriu, kad tu liktum gyvas, gal geriau būtų, kad ateitum užsiregistruoti, nes jūs vis tiek žūsite. Toks galingas ir be galo žiaurus priešas sunaikins jus visus".

O brolis atsakė: "Mama, aš niekados to nepadarysiu, nenulenksiu galvos priešui, nenešiu atiduoti ginklo ir neišduosiu draugų, su bedieviais man nepakeliui. Aš prisiekiau kovoti už Lietuvos laisvę kiek leis jėgos, o jeigu reikės - ir gyvybę paaukoti. Prisiekiau Dievo akivaizdoj ir pažadą šventai vykdysiu. Nebus laisvės be kovos ir aukų, mes tikimės sulaukti laisvos Lietuvos, o jeigu bus lemta mums žūti, lai gyvens laisvi kiti, kurie gyvens po mūsų. Labai norėčiau, tik vieno, nors tai neįmanoma, kad būčiau palaidotas Švedriškės kapinėse šalia tėvelio", dar pridūrė - "tai mano svajonė". (Ji vėliau išsipildė). "Aš gyvas į priešų rankas nepasiduosiu". Mama įsiterpė: "O jeigu tave, sužeistą, paims gyvą?" "- Paskutinį šovinį aš pasiliksiu sau", atsakė brolis.

Girdėdama tą motinos ir sūnaus pokalbį, aš labai susijaudinau, virpėjau, girdėdama tokius tvirtus ir patriotiškus brolio žodžius, padrąsinančius mus kaip reikia mylėti Tėvynę ir garbingai kovoti.

Man kažkodėl norėjosi verkti, bet vis dar tvardžiausi, bet kada brolis kreipėsi į mane žodžiais "Sesute, jeigu surasi mano kapą, pasodink ant jo rūtų", aš jau apsikabinau broliuką ir - pravirkau, sakydama jam: "Tu nežūsi, sulauksi - laisvės".

Tai nepamirštamas, labai jaudinantis susitikimas, tie žodžiai, kurie giliai įsirėžė į mano širdį ir atmintį, aš ir dabar juos atkartoju žodis į žodį ir iki mirties nepamiršiu.

Broliui su partizanais išeinant iš namų, motina garsiai palaimino kryžiaus ženklu jų pasirinktąjį kelią. Namuose pasiliko toks aitrus pelėsių kvapas, tai požeminės slėptuvės, kurioje jie gyveno, tuo kvapu buvo prisigėrę ne tik drabužiai, bet ir kūnai.

Jiems išėjus iš mūsų namų, netrukus pasigirdo šūviai. Gal už kokio kilometro Rokėnų kaime susišaudė su stribais ir kareiviais, tačiau aukų nebuvo. Ryte radau ant stalo paliktą pamirštą brolio dienoraštį, aš jį slėpiau, išnešiau iš namų, nes labai bijojau, kad per kratas nerastų, o vėliau atidaviau broliui.

Mūsų partizanai per vasarą slapstėsi miške bunkeriuose, o 1945-46 m. žiemą susijungė į didelį būrį, tai buvo jungtinis Kazio Kaladinsko - Erškėčio ir Mamerto Laurinėno - Mingailos būrys, iš viso apie šimtą vyrų. Pasivadino "skrajojančiu būriu", kurio labai bijojo enkavedistai. Partizanai apsistodavo visai parai pas žmones, kurie juos maitindavo, o nakčia vėl žygiuodavo į kitus kaimus, kur jiems atrodė saugiau.

1945 m. sausio 14 d. atžygiavo į mūsų kaimą, Jakėnus, apsistojo vienkiemiuos keturiose sodybose pas Kurpę Petrą, Juotką Joną, Kindurį Petrą ir Griškūnienę Uršulę. Man buvo pranešta, kad ateičiau pas juos, tai aš ir nuėjau pas Griškūnieną Uršulę, kur buvo Erškėtėnai. Čia buvo ir mano brolis Vaidila. Visą dieną buvom kartu, pasikalbėjom, aš padėjau šeimininkei paruošti maistą, dar suadžiau keliems kojines. Erškėtis parašė laišką ryšininkui Petrui Grašiui ir įdavė man, kad nuneščiau.

Vieni partizanai miegojo, kiti rašė, skaitė knygas, valė ginklus, ėjo sargybą. Taip nejučiomis praėjo diena. Vakare, jau apie vidurnaktį, čia susirinko visi partizanai. Pas Griškūnienę atėjo ir Mingaila, viso būrio vadas. Sukalbėję maldą ir sugiedoję "Marija, Marija" ruošėsi toliau į kelionę. Brolis man pasakė, jog apsistos  nepertoliausiai. Padėkojo už viską šeimininkei ir įspėjo, jei ateitų kariuomenė, stribai, ir paklaustų apie mus, pasakytu, jog buvo labai daug ir labai ginkluoti. Išžygiavo apie pirmą valandą nakties, o mes sugulėm, nors miegoti negalė jom, dar ilgai kalbėjomės su šeimininko dukra, kol pagaliau užsnūdom. Apie trečią valandą nakties pasigirdo smarkus beldimas į duris ir keiksmai, tai buvo kareiviai, kurie sekė ir vijosi partizanus.

Įėję į vidų kareiviai klausė: "Kiek buvo banditų ? Ar buvo pažystamų ? Kur nuėjo?" Šeimininkė aiškino, kad nebuvo nė vieno pažįstamo, o jų buvę labai daug. Dar klausė: "kokius ginklus turėjo? "Šeimininkė sakė nežinanti kokie ginklai, bet buvo labai ginkluoti. Dar stribai paklausė, ar namuose nėra svetimų žmonių, šeimininkė atsakiusi, kad ne. Aš gulėjau vienoj lovoj su šeimininko dukra, o pas juos šeima buvo didelė, beto kareiviai liepė nedegti šviesos, pasišvietė savais žibintais, nieko neįtarė apie svetimus žmones. Kratos nedarė ir išskubėjo partizanų pėdsakais. Taip šį kartą mane aplenkė areštas, apsaugojo Apvaizda.

Skrajojanti kuopa jau buvo sekama kareivių, jau atsivijo iki mūsų Jakėnų kaimo, nes tą naktį, kada partizanai dar buvo vienkiemiuose, iš vakaro kareiviai jau buvo kaime, tik, matyt, pametę pėdsakus, žmonės pasakojo, kad kareiviai su didele baime dairėsi po kaimą, klausinėjo, ar nebuvo atėję banditai jie žinojo, kad tai didelis būrys gerai ginkluotų partizanų. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, gal būtų kareiviai iš kaimo pasukę ieškoti miško pusėn, jeigu nebūtų atsiradęs išdavikas, kuris atvedė kareivius ir parodė šiltas partizanų pėdas, kad galėtų toliau sekti.

Išdavikas buvo mūsų kaimo žmogus Justinas Rūkas, tai didelis tinginys, už tai buvo pusiau elgeta, tingėjo dirbti, bastėsi elgetaudamas dažniausia: naktimis, jis buvo stribų šnipelis, užverbuotas sekti partizanus, nes pas jį dažnai užsukdavo stribai - ir ilgai užsibūdavo. Visi žmonės apie tai žinojo ir visa matė, todėl su juo į jokias kalbas nesileido, nepasitikėjo. Šį kartą užėjęs pas Kindurį Petrą, kur stovyklavo partizanai, buvo sulaikytas, dar buvo dienos metas. Išeidami partizanai jam liepė niekur neiti iki ryto pasilikti čia ir niekam nepasakoti, jog buvo sulaikytas.

Bet vos tik partizanai išėjo, tuojau J. Rūkas ėjo į namus ir susitikęs kareivius pranešė apie partizanų žygio kryptį. Be jokių sunkumų kareiviai susekė partizanus ir jų buvimo vietą, tai buvo Želmeniškės kaimas (dar vadinamas Prūsija), netoli mūsų kaimo, apie tris kilometrus. Tai buvo nedidelis keleto gyventojų kaimelis, prie pat Ažvinčių girios. Naktį kareiviai keliais žiedais apsupo, o sulaukę ryto pradėjo pulti. Užvirė arši kova ir tęsėsi visą dieną iki pavakarių. Nors ir buvo labai sunku prasiveržti, iš apsupties bet vis tik ne visiems, 22 partizanai žuvo. Visi iš Mingailos būrio, o patį vadą Mingailą sužeidė - peršovė kelį.

Tai buvo didžiausia netektis, kurią iki šiol patyrė mūsų partizanai. Čia žuvo ir Kostas Padvaiskas - Mazgelis iš Joniškiu kaimo, jis buvo felčeris, partizanų daktaras, teikė jiems medicininę pagalbą. Čia buvo atėjusi jo žmona, atnešti vaistų ir susitikti su vyru. Po šaudymo, pamačiusi parkritusį vyrą, pribėgo prie jo, manydama, kad jis tik sužeistas, gal jam suteiks pirmąją pagalbą, bet jos vyras jau buvo nebegyvas. Taip stribai ir išaiškino, kas ji tokia esanti.

Partizanų lavonus sukrovė į vežimus, o Marcelę Padvaiskienę pririšo prie vežimo ir pėsčią nuvarė į Salaką, kuris buvo maždaug už 13 kilometrų. Baisias kančias ir patyčias patyrė ši moteris, vėliau buvo nuteista 10 metų, kalėjo lageriuose, sugrįžo į namus pas savo sūnelį, kuris liko našlaitis, netekęs tėvo ir ilgai neturėjęs motinos. Neseniai Marcelė Padvaiskienė mirė. Partizanų kūnus išniekino Salako turgaus aikštėje, po kelių dienų nuvežė už miestelio, netoli koplyčios, į miškelį, sumetė į nuo karo likusius apkasus ir užkasė. Ten, į tuos apkasus, vežė visų partizanų lavonus, kurie tik žūdavo. Spėjama, kad jų yra apie 200. Kunigas Alfredas Kanišauskas patarė saviesiems neliesti, neperlaidoti partizanų, bet pašventino šį kalnelį kaip kapines, pastatė simbolinį metalinį kryžių. Dabar jau yra ir daugiau kryžių, juos pastatė žuvusių partizanų artimieji. Šis kalnelis pavadintas "Partizanų kalvą".

Pratesiu mintis apie per kautynes sužeistą vadą Mamertą Laurinėną - Mingagailą. Jo būryje kartu buvo ir brolis Jeronimas Laurinėnas - Brutenis. Kautynėms šiek tiek aprimus, nutaikęs progą Brutenis paprašė pas žmones pastotės ir gavęs pakinkytą arklį, paguldė į vežimą sužeistą brolį Mingailą ir parsivežė netoli namų į Juodalaukės kaimą pas Šuminaites, tenai buvo vieną parą. Vėliau parsivežė į savo namus į Mažviliškės kaimą, padarė po grindimis slėptuvę, įėjimas buvo atkeliant dvi ištisines grindų lentas, ant jų buvo pastatyta lova.

Namuose Mingaila slapstėsi daugiau kaip mėnesį, gydėsi pats perrišinėjo sužeistą koją. Buvo ypatingai sekamas, pas Laurinėnus namuose dažnai lankydavo: stribai, dažnai darydavo kratas, todėl pasidarė pavojinga toliau čia pasilikti, todėl Mingailą pervežė į Taujūnų kaimą pas švogerį Mykolą Kamarauską. Čia jis slapstėsi klojime, bet ir čia ilgiau slapstytis pasidarė pavojinga, reikė jo pasitraukti.

Tada buvo sutarta su giminaičiais, gyvenančiais už Vydžių Baltarusijoj reikėjo tik nuvežti, jie sutiko priimti ir gydyti. Kelionė buvo tolima ir pavojinga, reikėjo pakeliui užsukti pernakvoti. Buvo nutarta užvažiuoti į Užusienio kaimą pas Kisielių (giminaitį) ir paprašyti nakvynės. Bet Kisielius bijojo ir kategoriškai atsisakė priimti nakvynei. Padėtis pasidarė tragiška, kadangi jau baigėsi naktis ir nuvažiuoti į Baltarusiją iki ryto nebuvo galimybės, tai nebeliko nieko kito, kaip tik grįžti atgal. Grįžtant atgal, Mingailą buvo nuvežtas į Jonavos kaimą, į ištremto Juršės klojimą ir paslėptas už šieno, tai ir buvo paskutinė jo slapstymosi vieta.

Klojime šieną buvo susikrovęs kaimynas, Skunčikas. Sunku pasakyti, ar ji buvo užverbuotas seklys, ar atsitiktinai pastebėjo įtartiną žmonų klojime įskundė enkavedistams. Atvykę stribai apsupo klojimą ir areštavo sužeistą vadą Mingailą. Jo norėta nusišauti, bet nesuveikė ginklas, užsikirto, taip jis gyvas pateko į enkavedistų rankas. Kaip ir visi suimti partizanai, Mingailą buvo tardomas žiauriausiais metodais, o suimti vadai pereidavo ypatingas kančias. Po tardymų jis buvo nuteistas mirties bausme ir tų pačių, 1945 metų liepos mėnesį, sušaudytas.

Jo brolis Jeronimas Laurinėnas - Brutenis netrukus po kautynių Želmeniškių kaime legalizavosi, manydamas, kad galės padėti sužeistam broliui, bet KGB bandė jį užverbuoti, būti agentu, sekti ir išdavinėti partizanus. Jis atsisakė bendradarbiauti ir vėl pradėjo slapstytis, bet buvo susektas ir areštuotas kaip partizanas. Daug iškentėjęs tardymuose, buvo nuteistas 10 metų lagerio, kalėjo Intoje. Baigęs bausmę sugrįžo į Lietuvą, dabar gyvena Užpaliuose.

Šią istoriją apie Mingailos likimą papasakojo jo brolis Jeronimas Laurinėnas - Brutenis ir sesuo Genė Laurinėnaitė - Reikauskienė, gyvenanti Moliakalnio kaime, Dūkšto apyl.

Po kautynių Želmeniškio kaime, partizanai truputį, pakriko ir daugelis išėjo slapstytis pavieniui, bet vėlgi grįžo į būrį, kuriam vadovavo Kazimieras Kaladinskas - Erškėtis. Žiemą dar stovyklaudavo pas žmones, tik jau toliau pasitraukę nuo Ažvinčių girios, o vasarą slapstėsi stovyklose Minčios ir Labanoro giriose. Turėjo ne vieną bunkerį, vasarą jie buvo saugesni ir savo bunkeriuose galėjo laisvai gyventi ir dirbti. Turėjo spausdinimo mašinėlę, spausdindavo atsišaukimus ir laikraštėlius, kuriuos išplatindavo ryšininkai. Pranas Račinskas - drugelis buvo geras siuvėjas, turėjo bunkeryje siuvamąją mašiną, pasiūdavo partizanams palaidines, uniformas - viską, kas reikalinga partizanams. Toks buvo mūsų partizanų gyvenimas ir kova 1945 - 46 m.

O mūsų namuose gyvenimas buvo neįmanomas. Po konfiskavimo nieko neturėjom, nei ką valgyti, nei su kuo įdirbti žemę, kurios dar nebuvo atėmę, nebuvo nei arklio, nei žemės ūkio padargų. Labai vargino nuolatiniai persekiojimai, tardymai. Kad kažkaip pragyventi, reikėjo eiti į žmones ir kaip nors užsidirbti duoną. Mano draugė Stasė Milašiūtė sužinojo, kad netoli Tauragnų yra siuvėja, kuri ima mokines, moko siuvėjos amato.

Mes abi nuvažiavę susitarėm su ta siuvėja, tai buvo Emilija Vapsvaitė, Vilkiškės kaimo gyventoja. Išvažiavau mokytis, galvodama, kad ten bus saugiau, galėsiu atsikvėpti nuo tų stribų terorizavimų. Tačiau, pasirodo, kad tuo metu ramaus kampelio nebuvo visoje Lietuvoje, ir čia nebuvo palaimos. Pas Emiliją Vapsvaitę buvo bunkeris, kuriame slapstėsi vienas partizanas Kazys Šidlauskas. Jis nepriklausė jokiam - partizanų būriui, gyveno bunkeryje ir, dėl viso pikto, turėjo šiokį tokį šautuvą. Bunkeris buvo gale klojimo, pušynėlyje, šeimininkė jį maitino ir skalbė drabužius. Valgyt nešdavo į bunkerį (į namus jis neužeidavo), mes su drauge Stase irgi kartais nunešdavom jam valgyti. Kada pirmą kartą nuėjom į bunkerį, mano draugė tiesiog išsigando, labai stebėjosi, kad tokiomis sąlygomis po žeme gali gyventi žmogus: drėgna, tvanku ir šalta. Manęs tai nestebino, nes aš esu buvusi pas partizanus, negyvenau, tik užeidavau esant reikalui.

Netoliese, gal už kokio kilometro, buvo Stapšėnų kaimas, kuriame gyveno vieni rusai, ir labai agresyvūs. Visi buvo iki dantų ginkluoti ir su pasididžiavimu sakydavo: "Mūsų kaimas - tai tvirtovė, antra Maskva, mes nebijom jokių banditų ir niekur nežadam iš čia išvažiuoti".

Bet atsitiko taip: žiemą, dienos metu, visi tie ginkluoti vyrai buvo išvažiavę, namuose liko tik moterys ir vaikai. Partizanai padegė keletą namų ir visas kaimas supleškėjo. Aukų nebuvo, net visus gyvulius iš tvartų išgelbėjo, sudegė tik trobesiai. Ir po to visi "maskviečiai" išsikraustė gyventi į Uteną. Gaisro metu girdėjosi šovinių ir granatų sprogimai, ilgai ir su dideliu trenksmu degė ginklų atsargos. Panašu, kad ten buvo ginklų sandėlys.

Tauragnų enkavedistai pradėjo tardyti aplink gyvenančius žmones dėl šio gaisro priežasties, ir aš su drauge Stase buvome pakviestos į Tauragnų NKVD tardymams. Tardymas nebuvo žiaurus, tik apklausinėjo, ar pas mūsų šeimininkę E. Vapsvaitę ateina "banditai". Taip pat paklausė, ar prieš gaisrą nematėme ko nors panašaus į "banditus". Tai buvo tik bendra apklausa. Mes sakėm, kad gyvenama čia neseniai, nieko iš vietinių nepažįstam ir jokie banditai čia neužeina. Tuo ir baigėsi.

Buvo dar vienas atsitikimas, galbūt reikėtų pavadinti tų žmonių istorija, kuri yra gan sukrečianti ir nemaloni. Man teko matyti ir girdėti sekantį vyksmą:

Mūsų siuvėja E. Vapsvaitę turėjo giminių Kubilių kaime, tai Tilvyčiai. Jų šeima buvo gausi: tėvai ir penki vaikai, buvo stambūs ūkininkai, vadinami "buožės", jiems grėsė ištrėmimas į Sibirą. Be to jie buvo partizanų rėmėjai, pas juos partizanai dažnai lankydavosi, tai mes girdėdavome iš E. Vapsvaitės. Čia pradėjo iš tos šeimos lankytis Klemensas Tilvytis, toks energingas, jaunas vaikinas. Jis su didele baime kalbėjo, kad pagal žmonių kalbas greitai prasidėsiąs trėmimas ir jų šeimą tikrai ištrems į Sibirą. Jis aiškino, kad nesiduosiąs ištremiamas, o slapstysis. Šią naktį pernakvos čia, o rytą keliaus į kitą rajoną, į Švedriškės apylinkes, kur Ažvinčių ir Miškiniškių kaimuose turįs giminių. Kalbėjo, kad jokiu būdu negrįš į namus. Taigi pernakvojęs, anksti rytą iškeliavo į mūsų kraštą slapstytis. Atėjo jo sesuo Teklė Tilvytytė ir atnešė broliui Klemensui adresuotą laišką ir paprašė: "kai šeštadienį parvažiuosit į namus, sekmadienį nuėję į Švedriškės bažnyčią, pamatysit mano brolį, nes jis būtinai ateis. Labai prašau, perduokit jam šį laišką." Aš su Stase pažadėjom su malonumu tai padaryti, kaip gi kitaip galėtume pasielgti, juk tai nuo tremties slapstosi partizanų rėmėjas. Stasė, paėmusi laišką į rankas, paklausė, kur jį padėti, kad nepamiršus, aš jai liepiau laišką įdėti į namo pasą ir padėti į stalčių, nes pasą visada nešiojausi su savim. Taip ir padarėm.

Kitą naktį pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkei atidarius duris, į vidų įėjo didelis būrys ginkluotų vyrų, dėvinčių rusišką karišką uniformą. Kalbėjo lietuviškai ir šeimininkei prisistatė esą partizanai. Jie teiravosi ar čia kartais nėra Klemenso Tilvyčio, jie labai norėtų jį pamatyti, susitikt. Šeimininkė, atrodo, atpažino partizanus ir atvirai su jais kalbėjosi, svečiai klausė, gal jinai žinanti kur jis yra ir kodėl slapstosi ?

E. Vapsvaitę jiems aiškino, kad Klemensas slapstosi nuo trėmimo ir kad dabar randasi Švedriškės apylinkėje Ažvinčių kaime. Svečiai atsakė: "Na ką gi, labai toli Švedriškė, bet keliauti teks, mums labai svarbu, būtina su juo pasimatyti". Tuo metu aš su drauge gulėjau lovoje ir klausiausi pokalbių. Aš niekaip nesupratau: kas jie tokie? Ar tai tikri partizanai, ar provokatoriai? Sėdėdami prie stalo svečiai viską sužinojo apie Klemensą Tilvytį. Bekalbėdami atsidarė stalčių ir pamatęs pase įdėtą laišką, paėmė jį ir paklausė: "Ką tai reiškia?" Šeimininkė paaiškino, jog pas ją mokosi siūti dvi mergaitės, gyvenančios netoli Švedriškės, tai jos ir perduos šį laišką. Vienas iš partizanų pašoko nuo suolo: "Ku tos mergaitės?"

Ir štai atėjo prie mūsų lovos, prisėdo ant krašto ir klausia: "Ar jūs žinot kas yra Klemensas Tilvytis ir kodėl jis slapstosi?" Mes atsakėm, kad žinom apie jį mažai, tik tiek, kad jisai slapstosi nuo tremties. Svečias mums taip atsakė: "Lietuvaitės, žinokit, kad šis jaunuolis, Klemensas Tilvytis, yra išdavikas, per jį žuvo trys partizanai ir jis pasislėpė, bijodamas atpildo".

Pradėjęs kalbėti, prisistatė: "Aš esu partizanų vadas, slapyvarde Lydeka, aš irgi buvau patekęs į tuos spąstus ir tik per stebuklą išlikau gyvas", ir pradėjo pasakoti apie išdavystę. Buvo rinkimai. Klemensas Tilvytis, kaip muzikantas pakviestas per balsavimus groti, būdamas gerokai įkaušęs, labai linksmai nusiteikęs, kalbėjosi su stribais, kviesdamas: "Ateikite sekantį ketvirtadienį, naktį, pas mus turi ateiti banditai, tai jūs juos ir likviduosit".

Tą jo kalbą, kad kviečia pas save stribus, išduodamas partizanus, žmonės girdėjo, o Klemensas, būdamas išgėręs, gal nesuvokė, kad kas nors gali girdėt,

Lydeka toliau pasakojo: "Mes buvom susitarę ketvirtadienio naktį nueiti pas Tilvyčius į namus. Mes ten dažnai užeidavom, tai ir šį kartą ėjom keturiese - aš ir dar trys partizanai. Stribai ir kareiviai, stipriai užsimaskavę laukė ir leido mums prieiti iki namų, tada ir atidengė ugnį. Pradejus šaudyt, iškart prie durų krito trys mano draugai - partizanai, o aš bėgau ir pataikiau tiesiai ant kulkosvaidininko. Šis man pakuždėjo: "Bėk tiesiai, aš šaudysiu į viršų" ir taip per tą gerą žmogų stebuklingai likau gyvas. Baisu pagalvoti, kad geriausias draugas liks išdaviku - priešu, o priešas paliks geriausiu draugu. Dabar Klemensas neišsisuks, sulauks mano atpildo, vistiek aš jį surasiu" - baigė pasakojimą Lydeka.

Ir taip jie, keršto vedini, iškeliavo ieškoti išdaviko, o rusišką uniforma vilkėjo, kad einant dienos metu nebūtų įtarimo. Tada jie buvo nuėję į Ažvinčius, bet išdaviko Klemenso nerado, matyt buvo kažkur pasislėpęs. Po kiek laiko jį vistiek sučiupo, ir kaip man sakė, užmušė buožėmis. Užmušė ne pas mus, ne mūsų krašte, bet kažkur Utenos rajone. O sesuo Teklė Tilvytytė, matyt, irgi buvo prisidėjusi prie šios išdavystės, norėjo pabėgti į miestą gyventi. Vedė į turgų parduoti karvę ir jai kelią pastojo partizanai. Ją nušovė ir po pažastim įkišo raštelį: "Likusieji Tilvyčių šeimos nariai, gyvenkit ramiai, mes atsiskaitėm su išdavikais, jie gavo ko nusipelnę". Pasirašė: "Partizanai".

Tai labai sukrečianti istorija, nėra baisesnio nusikaltimo kaip išdavystė, išdavikas pats sau pasirašo nuosprendį.

Utenos rajone aš gyvenau daugiau kaip pusę metų, nors buvom sutarę mokytis visus metus. Šiek tiek pramokau savarankiškai siūti, tada iš čia parvažiavau į namus. O bunkeryje besislapsčiusio Kazio Šidlausko likimas buvo toks. Kurį laiką jis dar slapstėsi, bet susirgo, jam ant nugaros atsirado didelės juodos pūslės. Partizanas pradėjo pūti gyvas, jam labai reikėjo medicininės pagalbos. Čia, netoliese, gyveno toks daktaras, žmonės šundaktariu vadindavo - Žilėnas iš Alioksiškės kaimo. E. Vapsvaitę pakvietė jį pas ligonį į bunkerį. Po daktaro vizito, tuojau kareiviai ir stribai apsupo bunkerį, areštavo K. Šidlauską ir mūsų šeimininkę E. Vapsvaitę. Jie po tardymų buvo nuteisti ir išsiųsti į lagerius. Spėjama, kad išdavė tas šundaktaris Žilėnas.

Gavau žinių, kad Pranas Račinskas - Drugelis nori su manim susitikti, tad nuėjau į Minčios miške. Į susitikimą atėjo Drugelis, mano brolis Vaidila, Žalgiris ir Tarzanas. Kalbėjome jiems rūpimais klausimais, Žalgiris man įteikė laišką perduoti ryšininkei Janinai Arlauskaitei Janinai - Rūtai. O Drugelis man padovanojo savo siuvamąją mašiną "Singer", sutarėm kur ją galės nunešti. Aš nurodžiau kaimynę, pas kurią galės nunešti. Drugelis kalbėjo: "Tu pramokai siūti ir ši mašina tau bus reikalinga, o aš šio amato atsisakau, nes man reikės sėsti prie kitos - spausdinimo - mašinėlės ir spausdinti partizanų leidžiamą laikraštį "Sutemų keleivis". Ir aš turėjau garbės platinti šį partizanų leidinį.

Tikrai be galo brangi man buvo ši dovana - Drugelio siuvimo mašina - tai buvo mano pragyvenimo šaltinis, mano kasdieninė duona. Aš ėjau per žmones siūdama ir taip pragyvenau. Į namus aš jos nė karto nebuvau parsinešusi. Kada mane areštavo, mano siuvimo mašina liko pas kaimynus Juozą ir Elena Vilimus. O kai iš lagerių buvau išvežta į tremtį, paprašiau kaimynų, kad man atsiųstų šią mašinėlę. Gavusi siuntinį labai apsidžiaugiau, nes ji man ir tada buvo labai reikalinga, padėjo pragyventi, užsidirbti duoną. Grįždama iš tremties ją parsivežiau ir čia niekur su ja nesiskyriau. Nors siuvimas jau nebuvo mano pagrindinis darbas, bet su ja niekada neišsiskyriau ji man daug pasitarnavo, dirbo be gedimų ir kaprizų. O dabar jos vieta turi būti muziejuje, pailsėti po darbų, te pasiliks ji Lietuvos istorijoj, kaip liudininkė apie žiaurų pokario laikotarpį, apie tuos garbingus ir be galo drąsius partizanus, jų kovas ir žūtis už Lietuvos Nepriklausomybę.

Ši mašina turi didelę istoriją: buvusi kelis metus bunkeriuose, su partizanais, pabuvojusi tremtyje, vėl sugrįžusi į Lietuvą, o čia dar patekusi gaisrą, bet nesudegusi. Jeigu galėtų kalbėti, daug papasakotų.

Aš sutariau su Utenos kraštotyros muziejaus direktoriumi ponu Baliu Juodzevičiumi, kuris žadėjo paimti šią mašiną į muziejų, kuriame yra ir daugiau Lietuvos partizanų eksponatų. Manęs paklausė: ar negaila atiduoti mašiną? Atsakiau: taip ir ne... Gaila ta prasme, kad su ja visiškai nutrūksta ryšiai su partizanais. Kiekvieną kartą, kada sėduosi prie jos siūti, visada mintyse mačiau partizanus, Drugelį, belaikantį rankose žirkles ir klausiantį: "Vyrai, sakykit, ką jums dar reikia pasiūti?

Negaila dėl to, kad ji būtinai turi pasilikti istorijoj, kad muziejaus lankytojai geriau įsivaizduotų partizanų gyvenimą, jog jiems buvo reikalingi ne tik ginklai, kad gyvam žmogui reikėjo ir apsirengti, o kaip partizanams - ir uniformas, kurių buvo trūkumas, reikėjo patiems pasisiūti.

/Pirmo sąsiuvinio pabaiga/

IV dalis 'Vaidilos mirtis'