IV dalis - 'Vaidilos mirtis'

1947 metų sausio mėnesį iš Vorkutos lagerių sugrįžo į namus brolis Bronius, neatlikęs visos bausmės. Radęs tuščius, išgrobtus namus, paklausė stribų, kurie buvo užėję pas mus: "Kodėl visą turtą atėmėt, konfiskavot? Juk tai ne viskas priklausė broliui Povilui, mūsų šeimos yra ir daugiau. Juk dabar mane išteisino, tai kaip man gyventi ir ką dirbti?" Stribai jam atsakė: "Jeigu neturi darbo, tai mes tau duosim, imk šautuvą ir eikim kartu banditų mušti". Bronius jiems atsakė: "To dar betrūko!" ir kalba buvo baigta.

Partizanams išlikti buvo vis sunkiau ir sunkiau, stiprėjo persekiojimai ir išdavystės, be pertraukos puldinėjo stribai ir kareiviai.

Kazio Kaladinsko - Erškėčio būrys po mūšio Želmeniškyje buvo labai didelis (apie 80 vyrų), todėl būti kartu buvo labai pavojinga. Pradėjus retėti būriui, nes kai kurie legalizavosi, būta žuvusių ir areštuotų, būrys buvo suskirstytas į mažesnius būrelius. Atsiskyrė ir mano brolis Vaidila ėmęs vadovauti dešimties partizanų būriui. Sėkmingai peržiemoję pas Lisauskus Ripelialaukio kaime, pavasarį išsikėlė į bunkerį miške tarp Ginučių ir Šiliniškių. Čia gyveno iki 1947 m. gegužės 7 dienos, kada jie buvo išduoti ir bunkerį apsupo NKVD daliniai ir stribai. Jėgos buvo nelygios, partizanai atsitraukdami šaudė, dauguma pabėgo. Žuvo mano brolis Povilas - Vaidila ir Petras Šimkūnas - Klajūnas. Jų kūnus paliko vietoje miške, kur juos surado ryšininkas ir visai negiliai laikinai užkasė.

Apie brolio žūtį aš sužinojau visai atsitiktinai rytojaus dieną - gegužės 8-ają. Nuvažiavau į Kazitiškį pas tetą, nes ten vyko Šv. Stanislovo atlaidai, buvo labai daug žmonių suvažiavusių ir iš aplinkinių parapijų, tokiuose susibūrimuose kaip atlaiduose, buvo proga susitikti su pažystamais ir sužinoti visas naujienas, tai buvo pagrindinis ryšys tarp žmonių.

Išėję iš bažnyčios būriavosi žmonės, ieškojo savų ir pažystamų, praeidama pro šalį, kur kalbėjo susitikę keturi jaunuoliai, išgirdau jų pokalbį. Pasisveikinę jie pradėjo klausinėti viens kito, kas gero jų krašte? Vienas jaunuolis atsakė: "Ką čia gero dabar išgirsi. Štai vakar pas mus netoli Ginučių, miške susišaudė kareiviai su partizanais, žuvo du partizanai, vadas Vaidila ir kitas partizanas."

Ši žinia mane labai pritrenkė ir aš išskubėjau į namus, ką girdėjusi persakiau mamai ir broliams. Tokia naujiena mus labai sukrėtė, su nerimu ir sielvartu laukėme žinių iš partizanų, o gal tai bus netiesa? Nuo mūsų iki mūšio vietos buvo apie 15 km. atstumas. Nesulaukdami jokios žinios iš brolio, buvom tikri, kad jis bus žuvęs, nes anksčiau po kiekvieno susišaudymo sėkmingai išlikus gyvam, visada greitai pranešdavo per ryšininkus: "Esu sveikas ir gyvas". O dabar tylu... .

Ir dabar, praėjus savaitei po jo žūties, partizanai per ryšininką Balį Grašį pranešė, kad brolis tikrai žuvo ir klausė ar mes patys jį palaidosim, ar reikės laidoti partizanams? Mama atsakė taip: "Mes patys palaidosim, aš būtinai parsivešiu savo sūnelį".

Kaimynai davė pakinkytą arklį ir mama, pasiėmusi kartu jaunesnįjį brolį Stasiuką, kuriam buvo vos trylika metų, leidosi į kelionę. Vėliau mama pasako jo: "Važiavau miško keliu iki Ginučių kaimo, gegutė kukuodama skrido priešaky, tartum rodydama man kelią, ji tik viena suprato mano skausmą šioje juodžiausioj kelionėj, niekam kitam aš negalėjau pasiguosti. Slėpdama ašaras skubėjau greičiau susitikti su sūnumi....Ginučių kaime manęs jau laukė žmogus, kuris turėjo parodyti, kur užkasti žuvusieji. Dar pavažiavę mišku jau be kelio, privažiavom kalnelyje du žemės kauburėlius, tas žmogus man pasakė: "Aš nežinau, kuris yra jūsų sūnus", bet mano širdies nuojauta man pasakė, kuriame kauburėlyje yra mano sūnus ir neapvylė.

Žemę atkasėm rankom, nes labai mažai jos buvo užpilta, tik pridengta nuo žvėrių, ant veido uždėta balta lininė skepetaitė, atidengiau veidą ir pamačiusi pasakiau: "Tai mano sūnus". Mačiau, kaip baisiai kulkų sukapotas, suvarpytas visas kūnas, kaip žiauriai sumuštas, suspardytas veidas. Taip tvirtai apkabinau ir nepajutau, kaip jis atsidūrė vežime, nes tas žmogus man padėjo tik kojas įkelti. Tuo momentu aš nieko nesuvokiau, bet kada atsipeikėjau, aš klausiau savęs: iš kur gi man buvo tokia jėga, kaip aš galėjau taip lengvai įkelti savo sūnaus lavoną ?

Dabar jau skubėjom į namus, kad tik greičiau parvažiuoti, palaidoti, tuo apsaugodami jo kūną nuo išniekinimo ant gatvės. Kelionė buvo labai pavojinga, kiekviename žingsnyje galėjome susitikti stribus ir kareivius, nes tai buvo dienos metas, o jie kaip nepasotinami žvėrys vis ieškojo naujų aukų ir bastėsi ieškodami grobio. Apie pavakarį atvažiavome į savo Jakėnų kaimą, bet vežtis į namus buvo neįmanoma, pavojinga. Užvažiavom pas kaimyną Kazį Juodką, gyvenantį pamiškėje, ir paprašiau, kad leistų pas save paslėpti mano sūnų, kol palaidosim. Kaimynas nedvejodamas sutiko ir paslėpė klojime po šienu. Vakare dviese su kaimynu Juozu Kinduriu padarė karstą ir nakčia pašarvojo pušinėly toliau nuo klojimo. Ryte mes su mama nuėjusios prie karsto budėjome iki pietų , po pietų atėjo budėt abu broliai - Bronius ir Stasys.

Mums parėjus į namus, netrukus atėjo didelis būrys kareivių ir stribų su dviem vilkšuniais, namuose darė tokią kratą, kokios niekad iki šiol nebuvo. Durtuvais badė visur: sienas, lubas, grindis ir net stogą, nieko mums nesakė ir neklausinėjo, tik pasižiūrėdami į mus siauraakiai kareiviai tęsė savo darbą. Kiti kareiviai tą patį darė pas kaimynus. Mums buvo aišku, kad ieško žuvusio brolio. Baigę kratas kareiviai su stribais patraukė per kaimą miško link. Mes pasekėm, kur jie eina - o Viešpatie! - pasuko keliuku į Miškiniškių kaimą, kur netoli nuo to keliuko, gal net nebuvo 100 metrų, buvo pašarvotas brolis Povilas. Mes išgyvenom šoko būseną ir laukėm kažko labai baisaus. Mes negalvojom apie mirusį - jis vis tiek nejaus, ką jam bedarytų, bet gi radę gyvuosius - brolius Bronių ir Stasį galėjo žiauriai su jais susidoroti. Bet įvyko stebuklas, tuo metu Bronius meldėsi, kalbėjo rožančių, o Stasiukas prisiverkęs užmigo prie karsto. Degė žvakės, brolio lavonas jau savaitę išgulėjęs po žeme, nors mažai, bet vistiek turėjo šiokį tokį kvapelį, kurį galėjo užuosti vilkšuniai. Ir ačiū Dievui, kad to neįvyko, kareiviai praėjo pro šalį visai nieko nepastebėję.

Nuostabūs buvo, mūsų kaimo žmonės, geri ir labai draugiški. Dauguma, beveik visi žinojo, kad atvežtas ir kur pašarvotas brolis Povilas, ėjo atsisveikinti, mergaitės nupynė vainikus, atnešė gėlių, kaimynai susitarę iškasė duobą Švedriškės kapinėse, kiti sužinojo, kur nuėjo kareiviai, kad būtų saugu palaidoti, o Antanas Damošius su Petru Juodka, pasikinkę arklį, prieblandoj nuvežė į kapines ir nakčia palaidojo.

Štai jau atgulė brolelis į amžino poilsio vietą Švedriškės kapinėse šalia tėvelio, apie kurią jis svajojo. Išsipildė jo norai, o aš turėjau kur pasodinti rūtas.

Tik enkavedistams nepatiko, kad nesugebėjo išniekinti ant gatvės jo kūno, jie nesiliovė siautėją. Pradėjo kapinėse ieškoti naujų kapų, pagal kuriuos būtų galima rasti brolio kapą ir atkasus nusivežti ir išniekinti ant gatvės. Jie sakė: "Vis tiek mes jį surasim!" Pirmiausia ieškojo senose Jakėnų kapinėse, nors čia jau nieko nelaidojo, ieškojo ir Švedriškės kapinėse. Kadangi niekas neįskundė, tai jiems nežinant surasti nebuvo taip ir lengva. Nepertoliausiai nuo mūsų brolio kapo jie susidūrė su paminklu, pastatytu 1941 06 14 nužudytam mokytojui Jonui Garbšiui. Ant paminklo buvo parašyta:

"Į šaltąjį Sibirą nevažiuosiu, geriau savo Tėvynėj mirsiu. Žydų bolševikų žiauriai nužudytas A+A mokytojas Jonas Garbšys 1941 06 14"

Perskaitę tokį užrašą, stribai taip įniršo, kad net užmiršo, ko ieškoję kapinėse. Keikdamiesi nulėkė pas Švedriškės kleboną Joną Gurauską, jo neradę namuose paliko raštelį skubiai atvykti į Salako NKVD, o patys išvažiavo iš kur buvo atvykę. Klebonas nežinodamas dėl ko jį kviečia, pasikinkė arklį ir pakvietė važiuoti kartu šeimininkę, sakydamas: "Manęs tikriausiai nepaleis, tai tu atvažiuosi su arkliu namo. Gal mane bus kas nors įskundęs, jeigu matė, kad aš pašventinau duobę Povilui Butrimui." Bet kleboną kvietė dėl to Garbšio paminklo, jo paklausė: "Ar tu esi savo kapinių šeimininkas?" Klebonas atsakė: "Taip." NKVD viršininkas įsakė, kad paminklas būtų tuojau nugriautas, jeigu tas nebus padaryta, tuomet patys nugriaus...

Pasakė: "-Kodėl čia kapinėse stovi toks agitatorius?" Klebonas apie tai pranešė Garbšio giminėms, ir jie tą paminklą paslėpė.

Apie mano brolio žūties aplinkybes iš kautynių, man papasakojo vienas ryšininkas (jo slapyvardžio neprisimenu), kuris viską matė iš arti. Jis pasakojo: "Pamatęs, jog telkiasi kariuomenė į tą miško pusę, kur buvo Vaidilos būrio bunkeris, jaučiau, kad tai gali būti išdavystė, skubėjau jiems apie tai pranešti.

1947 05 07 ankstyvą rytą ėjau pas juos į bunkerį, įspėti, kad pasitrauktų, nes iš vakaro Ginučių ir Šiliniškių kaimų link važiavo mašinomis kareiviai. Miške einant keliu mane sulaikė kareiviai, nes jau aplink bunkerį buvo apsupę mišką. Paklausė kur aš einu. Atsakiau, ką buvau sugalvojęs sakyti, jeigu sulaikytų. Kareiviai man sakė: "Niekur tu nenueisi!", liepė gultis šalia jų ir nejudėt.

Netrukus iš tankumyno pasirodė partizanai, norėdami pereiti kirtimą, Vaidila išėjęs pirmas su žiūronais dairėsi. Nors kareiviai buvo labai arti, bet gerai užsimaskavusių nepastebėjo. Kareiviams buvo liepta atidengus ugnį taikyti vadui į kojas ir paimti jį gyvą. Jie kalbėjo: "Tas, kuris su žiūronais, turėtų būti vadas". Kareiviai paleido seriją į partizanus ir sužeistas Vaidila parkrito. Partizanai traukėsi atsišaudydami, daugeliui iš jų pasisekė pabėgti, žuvo vienas - tai Petras Šimkūnas - Klajūnas. Vaidila sužeistas pasiliko vienas mūšio lauke, kareiviai artinosi prie jo, norėdami paimti gyvą, bet jis gynėsi ir paleido seriją į kareivius, užvirė arši kova, susišaudymas. Vaidilai nustojus šaudyti, nors jis dar buvo gyvas ir judėjo, kareiviai vėl puolė prie jo, bet jis, prisileidęs kareivių būrį arčiau, sviedė į juos granatą. Sprogus granatai, rusų kareiviai ir stribai patyrė didelius nuostolius, buvo daug nukautų ir dar daugiau sužeistų, o kareiviai, prišokę prie Vaidilos, spardė jį batais. Jis, tikriausiai, jau buvo nebegyvas, nes jų vyresnysis sakė kareiviams: "Kas iš to, kad jūs spardot negyvą, jis nieko ne jaučia, geriau pasimokykit taip dirbti, kovoti, kaip šis banditas!"

Žuvusius ir sužeistus draugus kareiviai skubiai krovė į sunkvežimį ir greitai spruko iš miško. Galbūt bijojo pabėgusių partizanų, nes nežinojo, kiek jų buvo, o Vaidilos ir Klajūno kūnai liko gulėti mūšio vietoje.

Nieko apie mane neįtarę, paleido, tik aš ilgai poto negalėjau atsipeikėt po tokio karo, į kurį buvau pakliuvęs, labai gaila, kad niekuo negalėjau padėti partizanams" - baigė pasakojimą ryšininkas, vardu Jonas. Mes buvome susitikę ir kalbėjomės per Šv. Jono atlaidus Švedriškėje, jis buvo specialiai atvažiavęs į Švedriškę susitikti su manim ir papasakoti tą kraupią istoriją. Mus supažindino ryšininkas Balys Grašys. Mano brolis Vaidila tada jau daugiau kaip mėnuo buvo palaidotas Švedriškės kapinėse. Po brolio mirties, jo būrio partizanai vieni legalizavosi, kiti vėl prisijungė prie erškėčio būrio.

1947 11 15 Puziniškiu kaime netikėtai kareivių ir stribų apsupti žuvo keturi partizanai. Žuvo pats vadas Kazys Kaladinskas - Erškėtis, vado pavaduotojas Antanas Skunčikas - Kaltas, Kazys Bubulis - Algimantas ir Milašius - Signalas. Žuvus vadui Erškėčiui, vadovauti teko Pranui Račinskui - Drugeliui - Žaibui, kartu su Petru Cicėnu - Žalgiriu. Pranas Račinskas - Drugelis, Žaibas buvo puikus žmogus ir geras vadas, išmintingai vadovavo partizanų būriui, buvo griežtas sau, taip pat ir partizanams. Iš pradžių, kada tik įstojo į partizanų gretas, turėjo slapyvardę Karajiedas, vėliau buvo Drugelis, o Žaibu tapo, kada buvo paskirtas Lokio rinktinės vadu, Vytauto apygardoj.

Partizanų gretos retėjo, žūtys ir areštai silpnino jėgas, bet jie mokėdavo greitai ir ramiai susitaikyti su netektimis ir vėl tęsti kovą su okupantais. Tik žavėtis tenka jų energija, žvalumu, pasitempimu, išlaikančiu gerą nuotaiką, o labiausiai - pasiaukojimu Tėvynės labui. Jie visi gerai žinojo savo ateitį, pasirinkimo nebuvo - žūti, tik neduok Dieve, jei suimtų gyvą! To jie labiausiai bijojo ir esant tokiai galimybei visuomet nusišaudavo.

Laisvė dar buvo toli, niekas jau nebetikėjo Vakarų "išvaduotojais" pletkininkais (gandų skleidėjai), o virš Tėvynės dar buvo juodi, tiršti debesys.

Jokių prošvaisčių dar nesimatė, bet jie niekada nerodė savo nevilties. Visada ir neviltyje sugebėdavo išlaikyti gerą nuotaiką ir tikėjimą laisve,

Jau atėjo ir 1948-ieji metai, vėl žmonės kalbėjo, kad bus trėmimas į Sibirą. Mes šeimoje buvom keturiese - du broliai ir aš su mama, nedažnai mes būdavom namuose, nes čia nebuvo ką veikti - tušti pastatai. Bet vistiek lyg tai prisilaikėm, jog gyvenam retkarčiais namuose. Prisimenu, kai brolis Bronius sėdėjo labai nusiminąs, mama jo paklausė: "Ko gi tu, sūnau, taip liūdnas? Džiaukis, kad dar gyvas grįžai iš Vorkutos". Brolis mamai atsakė: "Ko čia džiaugtis, žmonės kalba, kad bus trėmimas į Sibirą." "Na ką gi darysi, vaikeli, veš ir važiuosim, ir čia nėra kur dėtis. Viską konfiskavo, nuolatiniai stribų persekiojimai, kratos, tai ta baimė taip atsibodo, kad gal ir Sibire ir pragare nebus blogiau". Brolis kategoriškai pasakė: "Aš į Sibirą nevažiuosiu antrą kartą, į jų rankas gyvas nepasiduosiu. Jeigu užklups netikėtai, tai bėgsiu - tegul nušauna".

Po tokio pokalbio nieko kito neliko, nutarėm nė vienas, niekada nebenakvoti namuose. Vis slapstėmės, pas kaimynus, pas savo draugus, teko ir po krūmais nakvoti. Gegužės mėnesį būdavo gegužinės pamaldos kaime ir po pamaldų mes ėjom nakvoti kas kur: aš pas savo draugą Stasę Milašiūtę, broliai pas draugus, mama pas kaimynus. O tą lemtingąją gegužės 22 dienos naktį mama kaip tyčia nuėjo nakvoti į namus, nors mes to nežinojom, sakė, jog jau nusibodo girdėti kalbas apie trėmimą, galbūt dar ir nebus trėmimo.

Ir naktį, apie antrą valandą, kareiviai apsupo mūsų namus. Įėję į vidų rado tik vieną mamą ir supykę klausė: "O kur kiti, kur vaikai?" Mama jiems atsakiusi, "-Vaikai namuose nebūna, dirba pas žmones, ten ir nakvoja." Klausinėjo, kur jie gali būti ir mamai liepė su jais eiti ieškoti. Mama žinojo, kur mes nakvojame šią naktį, bet vedė kareivius į kitą pusę, pas tuos kaimynus, kur mūsų tikrai negalėjo būti. Tą gegužės 22-osios naktį iš mūsų apylinkės išvežė daug šeimų, išvežė ir mūsų mamą.