Tą vienintelį ir paskutinį kartą mačiau savo broliuką ir kitus partizanus. Tai buvo 1949 m., prieš Šv. Kalėdas.

1950 metų sausio 31 dieną mane areštavo ir jau nebepaleido. Paskutiniu laiku aš apsigyvenau ir galvojau toliau pasilikti Ignalinos miestely. Vieną dieną pas mane atvažiavo saugumietis Lūža, apsirengęs civiliais drabužiais, liepė rengtis ir važiuoti kartu su juo.

Jis jau niekur nebepaleido manęs iš savo akiračio, kol aš apsirengiau sekiojo iš paskos. Jaučiau - tai jau paskutiniai mano laisvi žingsniai. Nupirko bilietą ir iki Salako važiavom autobusu, o čia uždarė nakvoti į rūsį. Pamenu, jog buvo labai šalta žiema, rūsyje nakvoti buvo be galo šalta ir aš labai peršalau. Ryte jau buvo paruoštas transportas - sunkvežimis su geležiniu kėbulu. NKVD viršininkas, perskaitęs, jog jau gauta prokuroro sankcija mano areštui, liepė pasirašyti, bet aš pasirašyt negalėjau - rankos buvo taip sugrubusios, kad nesugebėjau paimti tušinuko.

Mane vėl vežė į Zarasus, pasodino mašinos kėbule, už nugaros ant suolo sėdėjo du sargybiniai, įrėmę man į nugarą šautuvų vamzdžius, net skaudėjo nugarą. Taip atviroje mašinoje, per tokį šaltį pasiekėm Zarasus. Pristatė mane mano bylą vedusiam tardytojui, tai buvo lietuvis Savickas, vėl uždarė į tą patį rūsį, kuriame buvau prieš porą mėnesių, tik šį kartą kameroje radau ne provokatorę, bet gerai pažystamą Stasę Ramanauskaitę iš Gatelių kaimo, Vajasiškio apylinkės. Saugumas jau žinojo, kad mano brolis Stasys išėjęs į partizanų būrį. Tardytojas sakė, kad manęs nepaleis - "Neišsisuksi daugiau!" - ir perskaitė kaltinamąjį straipsnį 58-la-ll- tėvynės išdavimas.

Kameroj buvo tokios taisyklės: keltis ("podjom")- 6 val., maistas labai prastas - ryte puodukas virinto vandens, mažytis šaukštelis cukraus ir riekutė juodos duonos, nepanašios į duoną, rūgščios, šlapios ir sudegusios. Pietums būdavo "sriuba" iš sugedusių produktų: sušalusių kopūstų arba sugedusios žuvies ir vėl plona riekutė duonos. Vakarienė - tai šaukštas prosų košės. Gultis ("otboj") - 10 val. vakare.

Sulaukėm vakaro. 10 val. vakaro liepė gultis, nusirengus viršutinius rūbus. Vos spėjom atsigulti, pasigirdo geležinių vartų žviegimas ir kamerų atrakinėjimas, girdėjosi kaip iš gretimų kamerų tardymui veda kalinius. Vedlys atėjęs prie mūsų kameros klausia, ar čia yra kalinys, pavarde iš "B" raidės. Atrakino kamerą ir liepė man ruoštis pas tardytoją, ragino: "Greičiau, greičiau!" Taip ragindavo visada, kad kaliniui sukeltų daugiau baimės ir panikos.

Tardytojas Antanas Savickas paklausė mano pavardės, vardo, gimimo metų, šeimos sudėties ir jos narių likimų, kiek yra giminių ir kur jie gyvena ir t.t. Pradėjęs tardymo protokolą, pranešė, jog turinti atsakinėti į užduodamu klausimus ir sakyti tik tiesą. Pirmieji klausimai buvo man jau šimtą kartų girdėti: kada užmezgiau ryšį su "banditais", kokios jų pavardės, slapyvardžiai ir t.t. Gavęs neigiamus atsakymus, ne tokius, kokių tikėjosi pradėjo pykti, rėkti, grasinti. "Jei nenori kalbėti geruoju, mes tave prakalbinsim bloguoju, tam turim pakankamai priemonių. Daug tokių iš pradžių nenori kalbėti, bet mes visus prakalbinam" - pagrasino tardytojas Savickas. Tardė iki 5 val. ryto. Po tardymo sargybiniui liepė mane nuvesti  į kamerą, o man pasakė: "Apsigalvok iki rytdienos, kol dar nevėlu, ir atėjusi pasakyk tiesą,

Vos spėjau atsigulti, ilgai negalėjau atsipalaidoti. Nespėjau užmigti, o sargybinis jau daužo į kameros duris - "Podjom !" (keltis!). Dienos metu gali vaikščioti po kelių žingsnių kamerą, arba sėdėti ir kojomis siekti žemę, jokiu būdu negalima atsiremti į sieną, tai griežtai draudžiama, o štai apie miegą dienos metu negali būti ir kalbos. Ir taip visą laiką tardė naktimis iki ryto, neleisdami pailsėti, pamiegoti ir tik vienintelę sekmadienio naktį nekviesdavo tardymui, tai galima buvo šiek tiek atsipūsti, bet ne pailsėti.

Pagrindinis kankinimas buvo nemiga. Į tardytojo kankinimus įsijungdavo ir kiti, atsinešdavo bizūnus, keikdamiesi rėkdavo: "Užmušime"; pasistatydavo prie sienos ir įrėmę pistoletą į smilkinį, grubiai stumdydami šaukė: "Tu vis tiek pasakysi tiesą, nes mes turime suėmę banditą, kuris mums apie tave ir papasakojo, bet tau tada bus per vėlu."

Na o klausimų jiems netrūko, klausinėjo kas rėmė partizanus, kokius žinau ryšininkus, ar pažystu ryšininkę Dainą? Ar pažinojau kun. Valentiną Šikšnių, kuris sakė labai "gražius" pamokslus? Tai nebuvo vien paprasti klausimai, tai reikalavimai išduoti, kankinant, terorizuojant, naudojant smurtą. Aš atsakinėjau trumpai ir aiškindavau stengdamasi jog niekas nenukentėtų, ko nors neįpainiočiau į bylą.

Pirmąsias dvi savaites ištisai tardydavo naktimis ir taip iškankino, neleisdami miegoti, neskaitant kitų tardymo metodų, taip jog atrodydavo pradedi nieko nebesusigaudyti, negali galvoti. Skaudėjo visą kūną, atrodė pradedi skęsti kaip į vandenį įkritęs akmuo. Sunku suprasti, nepatyrusiems tokios kančios. Einant į tardymą, rankas turėjai laikyti ant juosmens. Iš rūsio į viršų buvo aukšti tamsūs laiptai, tad kai sargybinis užbėgdavo pirmas atidaryti dangčio, aš turėdavau laisvas rankas ir visada su giliu tikėjimu persižegnodavau, mintyse prašydama: "Viešpatie Jėzau Kristau, palietęs mane kryžiumi, suteik jėgų jį nešti, aš viską iškentėsiu, tik neleisk man išduoti kitų, neleisk, kad kas nors per mane nukentėtų." Kiekvieną kartą eidama į tardymą taip meldžiausi, nes labai bijojau, jog nesąmoningai galiu ką išduoti. Taip atgavusi jėgas eidavau pas tardytoją.

Zarasų saugume mane tardė tris mėnesius. Kurį laiką apie brolį Stasį neklausinėjo, o dabar pagrindinis klausimas buvo: "Kur tavo jaunesnysis brolis Stasys?" Aš jiems atsakydavau: "Iš kur man žinoti, kada aš esu čia?" Kada jisai išėjo į bandą?" – klausia. Atsakiau: "- Nežinau." Ir taip paskutinį mėnesį tardė vien tik apie brolį ir dar tris partizanus iš mūsų kaimyninių kaimų: Joną Čičelį iš Rakėnų, Vytėną Albertą iš Ažvinčių ir Petrą Cicėną. Jau baigėsi balandžio mėnuo, o tardymai dažnėjo. Nuo nemigos, prasto maisto ir blogo oro, nuo žiaurių tardymų pradėjau silpti. Kaip išganymo laukiau sekmadienio, tik tuomet nekviesdavo pas tardytoją, galiu atsigauti, pailsėti.

Ir štai sekmadienio rytą atrakina kameros duris ir liepia man ruoštis pas tardytoją. Mano kameros draugė S. Ramanauskaitė sako: "Gal tave paleis, jei kviečia dienos metu", o aš išsigandau, galvojau: gal ką areštavo ir veda į akistatą.

Įėjus, tardytojas liepė man sėstis kaip ir visada (prie durų, kampe, buvo pritvirtinta taburetė, vadinamas tardomųjų "sostu"). Pasmaukdamas kepurę ant kaktos kabinete vaikščiojo susinervinęs tardytojas, tačiau man nieko nesakė. Paskui paklausė: "Kada gi tu galų gale pasakysi, prisipažinsi, kada ir dėl ko tavo Stasys išėjo pas banditus?" Vėlgi aš jam atsakiau, jog nežinau ir aš netikiu, jog jis galėjo išeiti, nes yra dar labai jaunas. Tardytojas kalbėjo toliau: "Ko reikėjo tam piemeniui eiti į mišką. Mes jį nušovėm," - ir taip įsmeigęs akis, nenuleisdamas žiūrėjo į mane. Aš pagalvojau, kad tai eilinė provokacija ir nereikia į tai kreipti dėmesio, bet pajutau, kad šie žodžiai "mes jį nušovėm", kaip elektros srovė nutrenkė mane ir aš nesuvaldomai pradėjau virpėti. Tardytojas nustojo į mane žiūrėjęs ir pastebėjo, jog aš sukrėsta. Dar bandžiau prisispausti kojomis prie grindų ir rankomis tvirtai įsikibau į taburetę, maniau taip sustabdysiu vidinį drebulį, tačiau kūnas nesuvaldomai virpėjo.

Tardytojas atsisėdo už stalo ir pakvietė mane: "Ateik, parodysiu nuotrauką!" Rankoje laikė nuotrauką, kurioje gulėjo keturi nušauti partizanai. Tardytojas laikė nykščiu pridengęs veidus, virš žuvusiųjų galvų buvo skaičiai 1, 2, 3, 4. Man darėsi silpna, akyse raibuliavo vaivorykštė, visa drebėdama vos laikiausi ant kojų. Tardytojas, patraukęs nykštį nuo pirmojo, Nr. 1, pažymėto partizano, paklausė: "Ar šitą pažįsti?" Atsakiau: "Nepažįstu." "Čia Čičelis Jonas - Šermukšnis" - sakė, parodė Nr. 2 ir 3 pažymėtus partizanus: "Ar pažįsti ?" Atsakiau, jog nepažįstu, tada tardytojas paminėjo jų vardus pavardes ir slapyvardžius. Nr.2 buvo Vytėnas Albertas - Siaubas, Nr. 3 - Cicėnas Petras - Žalgiris. O dabar jau patraukė pirštą nuo Nr. 4 ir paklausė jau supykęs: "O šitą ar pažįsti?" Nieko neatsakiau tardytojui, tik pamačius savo šešiolikmetį broliuką Stasį - Kerštą, suklykiau ir pradėjau verkti. Verkiau, negalėdama susilaikyti, skausmo taurė jau buvo perpildyta ir liejosi per kraštus, tai buvo jau trečias ir paskutinis mano brolis, atidavęs patį brangiausią savo turtą - gyvybę už Lietuvos laisvę. Matytas nuotraukoje vaizdas mano atmintyje išliko visam gyvenimui. Ir šiandien - regiu juos gulinčius, išniekintus, pažymėtus numeriais. P. Cicėno, J. Čičelio ir A. Vytėno veidai neatpažįstamai sumaitoti, o mano broliuko galva pasvirus į šoną, iš smilkinio nusidriekusi per veidą plati kraujo juosta.

Jie buvo nukauti 1950 m. kovo 10 d. prie Laukstenių kaimo. Išdaviko išduoti okupantams nelygioje kovoje jie krito už Laisvą Lietuvą, už svajonių ir tikėjimo Lietuvą ... už Tavo skaitytojau svajas ... už Tavo ateitį ir gyvenimą ... sakalėliais išskrido Anapilin ...  . Jų kūnai buvo išniekinti Ignalinos miestelyje, sukapoti gabalais ir sumesti į lauko tualetus. Apie tai sužinojau sugrįžusi iš lagerių. Daug kartą bandėm ieškoti jų palaikų perlaidojimui, tačiau nesėkmingai.

Jie žuvo kovo 10 d., nuotrauką gi parodė užbaigiant bylą balandžio pabaigoje.

Žiūrėjau į nuotrauką ir raudojau balsu, tardytojas įspėjo: "Neverk, nes triukšmauti kalėjime draudžiama. " Aš nekėliau triukšmo, tik gailiai gailiai verkiau ... . Jis liepė sargybiniui mane išvesti į kamerą. Lydėdamas sargybinis piktai barėsi, keikėsi ragino nutilti, tačiau aš jo neklausiau, nenorėjau ir jau nebegalėjau girdėti... .

Kameroje savo draugei negalėjau nė žodelio ištarti, taip skaudėjo širdį, taip širdužė daužėsi, rodėsi, išsiverš per ausis, trūko oro, negalėjau atsikvėpti ir verkiau, verkiau, verkiau... .

Sargybiniai nesiliovė barę ir grasino: "-Pasodinsime į karcerį", nors čia, šiame rūsyje, buvo karcerio sąlygos, ar begalėjo būti kitas, baisesnis karceris? Jie iškvietė kalėjimo viršininką, kad nubaustų mane. Atėjęs, nieko nesakydamas jis į mane ilgai žiūrėjo. Pasitraukęs iškvietė kalėjimo gydytoją, kuri atėjusi suleido man vaistų. Tačiau vaistai nieko nepadėjo, man nė kiek nebuvo ramiau. Aš nebuvau išprotėjusi, tačiau savęs nebevaldžiau, negalėjau susitvardyti - toks baisingas skausmas varstė, laužė mane ... o ašarėlės, sesulės ašarėlės, tekėjo nesulaikomai... .

Sargybiniai be paliovos mane stebėjo pro durų akutę, matyt galvodami jog aš galiu nusižudyti. Nors apie nusižudymą nemąsčiau, tačiau mirties troškau, tą akimirką mielai būčiau sutikusi mirtį, jeigu taip būtų lemta. Didelio skausmo diena artėjo į pabaigą, mano akys užputo, o veidas sutino, kameros draugė man sakė, kad mano veidas buvo labai dėmėtas raudonomis, net juodomis dėmėmis.

Vakare mane vėl pakvietė tardytojas, tai buvo jau paskutinis kartas, nes buvo baigiama byla. Kabinete buvo susirinkę gal apie dešimt žmonių, nežinau kas jie, visi uniformuoti, dauguma iš jų girti. Buvo prokuroras ir tardytojas Antanas Savickas. Prokuroras ir tardytojas kažką - rašė, baiginėdami bylą, o šie, išgėrusieji, pamatę mane pradėjo tyčiotis, sakydami: "Oi, kokia tu graži, su kuo taip nusidažei veidą ?" - ir juokėsi. Aš į jų patyčias neatsakinėjau, tada jie patys už mane atsako: "Matyt raudonaisiais burokėliais iš sriubos". Toliau vėl tyčiojosi: "Ko gi tu taip užsiverkusi?", o kiti atsako: "Girdi, mes nušovėm keturis banditus, tai kol visus apraudojo, net veidas sutino!" Jie tyčiojosi dar ir toliau, bet aš tylėjau ir jiems neatsakinėjau.

Prokuroras man pasakė, kad mano byla baigta, bet mano bylos neperskaitė ir nieko daugiau neklausė, tik pasakė, "Pridedam vieną kaltinamąjį straipsnį". Aš paklausiau už ką, jis atsakė: "Už brolį!" Paskaitė man kaltinamuosius straipsnius: 53-1-a-ll, 53-la-10. Pasakė, jog byla bus perduota teismui. Byla jau buvo užbaigta, į tardymus nekvietė, jau buvo galima ir naktimis miegoti, tačiau širdies skausmas neleido ilsėtis. Kalėjimo gydytojas atnešdavo raminančių vaistų ir liepdavo prieš miegą juos išgerti. Taip po truputį pradėjau atsipeikėti, susitaikiau su šia žiauria tikrove ir kai jau galėjau susikaupti maldai meldžiausi, tada pasijaučiau stipresnė.

Gal už savaitės mus išvežė į Utenos kalėjimą, ten buvo didelė kamera ir nemažai merginų ir moterų, jos visos irgi buvo kalinamos už ryšius su partizanais, visoms bylos buvo užbaigtos. Jos visos buvo iš Utenos rajono ir viena kitą pažinojo. Kada mane įvedė į kamerą, jos labai nieko nekalbėjo, į mane žiūrėjo atsargiai, bijojo, kad nebūčiau šnipė. Aš jų irgi nekalbinau, bet įsitikinusios, jog nesu tokia, pradėjo mane kalbinti ir mes susipažinom. Tai buvo Vita Puodžiūnienė iš Aknystėlių kaimo, Janina Sriubienė iš Vosiliškiu k., Elytė Zarankaitė, Emilija Vengeliauskienė, Zosė Grigonytė, Genutė Vaiginytė, ir kitos, kurių pavardžių neprisimenu.

Jos visos buvo buvo mielos ir draugiškos, visos gaudavo iš namų maisto siuntinių, nes tame pačiame rajone gyveno jų namiškiai. Sužinojusios apie mane, mano padėtį, jog mano šeimos nebeliko. Savo istoriją  papasakojau ... . Geros moterys  manęs labai gailėjosi ir net per daug rūpinosi manimi, gavusios siuntinius, juos dalindavosi su manim. Čia, Utenos kalėjime, aš labai sustiprėjau ir atgavau jėgas, o mes taip susidraugavom, jog bijojom, kad neišskirtų, kuomet veš į kalėjimus. Taip jau ir atsitiko, kad mano geriausia draugė Vita Puodžiūnienė su manimi visą laiką buvo lageriuose.

Janina Sriubienė ir Vita Puodžiūnienė buvo vienoj byloj, nes pas Sriubienę buvo bunkeris, o Vita Puodžiūnienė buvo ryšininkė. Janina Sriūbienė pasakojo, kaip pas juos atėjo trys partizanai ir prašė leisti jiems išsikasti bunkerį jų namuose, bei galėtų slapstytis, Mes pasitarėm su vyru ir leidom apsigyventi partizanams mūsų namuose pasakojo Sriūbienė. "Naktimis kasė bunkerį po krosnim, kasti padėjo ir vyras Antanas Sriubas, labai gerai įrengę ir įslaptinę bunkerį, jame apsigyveno trys partizanai: vadas Jonas Bertašius - Saulius, Vincas Laucius - Kirvis, Antanas Zabulionis - Plienas.

Gyveno jie bunkeryje ir kai aplinkui būdavo tylu, ramu, nesiautėjo kariuomenė su stribais, tai išlysdavo iš bunkerio ir būdavo kambaryje. Mes jiems iškūrendavome pirtį, jie nakčia eidavo praustis. Kartais nakčia išeidavo pas kitus partizanus. Ir atrodė viskas tvarkoj, jie ruošėsi žiemoti 1949-1950 metų žiemą.