VI dalis - 'Sudiev laisvė!'

Vieną sekmadienio dieną partizanai kambaryje pavalgė pietus, o mes nepastebėjom, kaip atėjo pas mus dvi kaimynės - Vita Puodžiūnienė ir Zosė Girniūtė. Jas pamatę, partizanai sutriko ir mes jautėmės nepatogiai. Nors jos ir buvo geros kaimynės, bet perdaug pasitikėti būtų naivu, geriausia, jei niekas nežinotų. Partizanai pakvietė jas prie stalo ir besikalbėdami nutarė paprašyti jas būti ryšininkėmis. Abi, be jokių abejonių, sutiko padėti partizanams. Priėmusios priesaiką, jos gavo slapyvardes: mokytoja Zosė Girniūtė – Nendrė, Vita Puodžiūnienė - Varna. Partizanai įspėjo apie tai niekam nė žodžio neprasitarti, net ir namiškiams.

Pavardei neegzistuojant, ateidavo Nendrė ir Varna, vykdė partizanų užduotis. Ir taip Saulius ir Nendrė pamilo vienas kitą ir nutarė susituokti bažnyčioj.

Dabar jau ruošėmės vestuvėms. Išleidę jaunuosius į Leliūnų bažnyčią, mes pynėm vainikus ir papuošėm bunkerio angą, sutikom su duona ir druska, jau kaip vyrą ir žmoną. Taip savotiškai atšventėme jų vestuves, o bunkeryje gyveno jau keturi partizanai: Saulius, Nendrė, Kirvis ir Plienas.

O aš viena sau galvojau ir planavau, jeigu kada nors Nendrė lauktus kūdikio, o mes su vyru neturim vaikų, tada aš pradėčiau rengtis taip, kad atrodyčiau esanti nėščia, o "pagimdžiusi", auginčiau vaikelį ir taip nebūtų niekam įtarimo.

Mes pamilom partizanus ir mums buvo smagu, atrodė, kad esam viena šeima, o apie pavojus net negalvojom arba nenorėjom galvoti. Man kartais atrodydavo įtartinai tai, kad kartais koks tai šešėlis staiga pasitraukė nuo namų, bet pagalvojau sau, kad man pasivaideno. Ir štai 1950 04 05, anksti rytą, kariuomenė apsupo mūsų sodybą. Mano vyras klojime kažką darbavosi, o kareiviai ir stribai, apsupę namus, viduje viską krėtė, sakydami: "Pas jus yra bunkeris! Tą patį sako ir jūsų vyras! Nuėję, kalbėjo tą patį vyrui, jog žmona sakiusi, kad namuose yra bunkeris, Tokia buvo enkavedistų taktika, norint išprovokuoti, bet mes su vyru, nors buvom atskirai, neprisipažinom, gynėmės.

Krata buvo tokia nuosekli, kad visur išbadė su durtuvu, nes jie visgi žinojo, jog bunkeris tikrai yra, todėl taip kruopščiai ir ieškojo. Jau atrodė, kad neras. Visur ieškojo, tačiau nerado, mat bunkerio anga buvo labai gerai paslėpta po krosnim, visai neįtartinai. Vėl iš naujo pradėjo ieškoti, badyt su durtuvais ir dabar jau pataikė į bunkerio angos akmenį, pagal garsą suprato, kad pataikė. Išvarė mane į kiemą ir patys išbėgę padegė namus. Tiesa, prieš padegant namus, bunkeryje pasigirdo du šūviai.

Apsupę sodybą, kareiviai iš visų pusių šaudė į degančius namus, kulkos zvimbė pro mane, o kaip aš tada troškau, kad paklydusi kulkelė surastų mane, stovėjau atsisukdama tai į vieną pusę, tai į kitą pusę, į tą pusę kur daugiausiai buvo šaudoma. Viena kulka nudrėskė nuo nosies odą, o antra lietė megztuko rankovę. Aš likau gyva. Tais dviem šūviais bunkeryje nusišovė Saulius su žmona, o Plienas ir Kirvis bandė bėgti. Išbėgę į kiemą iš karto buvo nušauti, žaibo greitumu išrengti, gulėjo vien apatiniais drabužiais (baltiniais).

Sudegus namui, iš bunkerio buvo ištraukti  Sauliaus ir jo žmonos kūnai bei rasti nespėję sudegti archyviniai dokumentai, kuriuos padegė Saulius. Šiuose dokumentuose saugumiečiai iššifravo ryšininkių Vitos Puodžiūnienės ir Zosės Grigonytės pavardes. J. Sriūbienė pasakojo, jog bunkerį bus išdavęs jų kaimynas Beivydas, tą patį kartojo ir Vita Puodžiūnienė. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Utenos mieste, o šeimininkus ir ryšininkus areštavo.

Vita Puodžiūnienė pasakojo, "kiekvieną vakarą ją vesdavo prie gulinčių gatvėje partizanų ir liepdavo juos nuprausti, o jie būdavo apipilti mase iš tualetų. Nuplovus veidus, kitą vakarą vėl rasdavo aplietus ir vėl reikėjo prausti, taip tyčiojosi, kol lavonus užkasė... ."

Utenos kalėjime teko pabuvoti apie du mėnesius, kalėjimas buvo prigrūstas žmonių. Mus varydavo pasivaikščioti į kalėjimo kiemo mūrinį gardą, ten vaikščiojom ratu apie 15 minučių. Kai mus išvesdavo, kamerų langus atidarydavo vėdinimui, langai buvo su grotomis.

Iš kaimyninių kamerų vyrai, eidami pasivaikščioti, įmetė pro langą į kamerą Morzės abėcėlę, su paaiškinimu, kaip reikia bendrauti per sieną. Mums tai buvo labai smagu ir mes greitai ją perpratusios susipažinome su kaimyninėmis kameromis, jų gyventojais, sužinojom vardus ir pavardes, kiek jų yra. Uteniškės moterys rado daug pažįstamų. Pervežė į Panevėžio kalėjimą ir čia buvome apie porą mėnesių, o rudeniop išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Po kratos nuvarė į antrą aukštą, aštuonių vietų kamerą su dviaukščiais mediniais narais. Ant jų mes miegojome. Kameroj buvom septynios, rėžimo taisyklės, kaip ir visuose kalėjimuose, buvo vienodos: draudžiama kalbėtis su kitomis kameromis "morze", garsiai kalbėtis, dieną miegoti ir t.t., žodžiu viskas draudžiama. Maistas visur vienodai prastas, iš tokių pačių sugedusių produktų. Leidžiama gauti iš namų siuntinius, jie čia buvo didelė parama, ne tik tiems, kurie gaudavo, bet ir daugeliui, nes kaliniai dažniausiai pasidalindavo tarp savęs gautą maistą. Aš niekada negaudavau siuntinių, nes nebeliko artimųjų... ačiū Dievui mano draugėms padėjusioms išgyventi.

Kalėjimo kameros buvo sausakimšos, atrodė, į Lukiškių kalėjimą susodinta visa Lietuva, ten vyko pragariški žmonių kankinimai, Lietuvos istorijoj dar tokių kankinimų nėra buvę, nėra buvę tokio genocido ... okupantai iš Maskvos ir vietiniai Lietuvos išdavikai - budeliai neturintys tikro vardo. Budeliai - pavadinamas per švelnus.

Kokio tik siaubo neteko patirti ir pamatyti šiame kalėjime. Štai atsidaro mūsų kameros durys ant neštuvų įneša jauną moterį, pameta ant grindų ir užtrenkia duris. Mes žiūrim ir nesuprantam, kodėl ji sėdi ant grindų ir nesikelia. Juk ir mes esam po tardymo, o tardymo metu galima patirti visokiausių skriaudų, tad kas gi jai nutiko?

Pradėjom kalbinti, o ji graudžiai pravirkusi sako: "Aš negaliu vaikščioti, neturiu kojų..." Mes ją užkėlėm ant žemutinių narų, o ji toliau verkdama kalbėjo: "Mielos mergaitės, neduok Dieve patekti pas žydą tardytoją, štai ką jis padarė su manim" - ir parodė savo kojas, su vielos bizūną nukapotas per sulenkimą, sausgysles, kojas negyvas, mėlynas, tokias plonytes kaip skudurines.

Mes nedrįsom jos klausinėti, bijodamos žeisti, skaudinti, bet ji pati pradėjo pasakot: "Baigiau medicinos mokslus, pradėjau dirbti gydytoja, ištekėjau, vyras buvo inžinierius, vaikų dar neturėjom. Kartą buvau pakviesta į kaimą priimti naujagimį, pas gimdyvę. Nuvažiavusi ir viską sutvarkiusi grįžau atgal. Bet kažkas įskundė mane, neva aš buvau nuvažiavusi pas sužeistą partizaną ir jam suteikiau pagalbą, nors tai netiesa. Mane areštavo, o tardytojas buvo žydas, jis manęs paklausė: "Kokiam tu banditui suteikei medicininę pagalbą?" Aš jam aiškinau, kad buvau pas gimdyvę, bet žydas nenorėjo ir girdėti ir pačiupęs mane už kasų partrenkė ant grindų, su vielos bizūnu kapojo mane, o dažniau per kojų sulenkimus. Kai liepė atsistoti, aš negalėjau, nejaučiau kojų. Galvodamas, kad aš apsimetinėju, tyčia nesikeliu, su sargybiniu abu nutvėrė už kasų ir drabužių nutempė į kamerą,  vėliau jau visą laiką į tardymą nešdavo neštuvuose.

Bijau suklysti, gerai neprisimenu, bet man atrodo, jos vardas Birutė, nei jos pavardės, nei iš kur, nei kas ją tardė - to jau neprisimenu. Mūsų kameroje ji buvo tik vieną parą ir toks skausmingas vaizdas užgožė atmintį. Liko prieš akis tik tas žiaurus vaizdas, dar ir dabar ją matau, kaip ją įnešė į kamerą, kaip ji sėdėjo ant narų, pakišusi kojas po savimi, lyg nenorėdama jų matyti, nes tai ją labai skaudino. Buvo jauna, graži, dvi storos supintos ilgos kasos, o per skruostus be pertraukos ritosi stambios ašaros.

Kartą kai Birutė šukavo kasas, viena iš mergaičių jai patarė jas nusikirpti, kad būtų mažiau vargo, bet jinai atsakė: "Niekada aš jų nekirpsiu, tai vienintelis mano turtas, kurį aš turiu - tai mano kasos, net mano budelis - tardytojas jų neišrovė. Viską praradau, netekau laimės, laisvės, vyro, specialybės ir per kelias minutes netekau sveikatos. Esu amžina invalidė, neturiu ateities. Jūs, mergaitės, esate jaunos ir sveikos, Dievas duos - iškentėsite ir sugrįšit, turėkit vilties, o mane nuteisę išveš kur į Sibirą, į invalidų namus, iš kurių aš niekad nesugrįšiu. Argi jie gali išleisti mane į laisvę tokią suluošintą?"

Kamerose labai dažnai vykdavo kratos, visada naktimis, ieškodavo to, kas draudžiama kaliniui turėti arba daryti, tai: rašomų priemonių, aštrių daiktų, adatų... Su lazdomis stukseno į grindis ir sienas ar nesiruošiama pabėgti, nėra skylės ir t.t. Moterų kamerose kratas darydavo moterys - prižiūrėtojos. Vieną naktį atėjo į mūsų kamerą dvi moterys su lazdom daryti kratos, įsakė mums visoms keltis ir lipti nuo narų. Mes atsikėlėm, o Birutė nesikelia. Prižiūrėto jos priėję prie jos, piktai įsakė keltis. Ši vargšė atsisėdo, ištraukė iš po savęs "skudurines" kojas ir parodė joms, kodėl negali atsikelti. Šios moterys išsigandusios, susijaudinusios sužiuro viena į kitą ir Birutės paklausė: "Kas tai? gal tardytojas taip sužalojo? Už ką?" Birutė joms papasakojo, kaip ją visai nekaltai įskundė, o tardytojas tokiais metodais vertė prisipažinti. Tos prižiūrėtojos sakė: "Dėl ko tu leidai save taip suluošinti? Nors ir nekalta buvai, vistiek reikėjo prisipažinti kaltę, kad išvengtum tokių žiaurių pasekmių." Tos moterys kalbėjo nuoširdžiai, su užuojauta ir, neatlikusios kratos, tarp savęs šnekučiuodamos išėjo iš kameros. Žmogų, dar turintį širdį, negali nesujaudinti tokie žiaurūs dalykai, o iš tikrųjų jos teisingai sakė, nes labai daug suimtųjų, tardymo metu prisipažįsta kaltę, nors iš tikro to nėra padarę jokio nusikaltimo, tegul sau teisia, bet nekankina, nemuša, kad tik išvengtų smurto... .

Vėliau, kai Birutę išnešė iš mūsų kameros, apie jos tolimesnį likimą nieko nežinau. Galima su tuo sutikti, kad jos, tokios invalidės, nepaleis į laisvę, patys taip sužaloję. Kaip gi tai atrodys? Juk tai jie, šlovingosios komunistų partijos nariai - tardytojai, mūsų epochos protas ir sąžinė, jie tardymo metu smurto nenaudoja, jie ne teroristai!...

Kaip gražūs komunistų lozungai, jeigu jie būtų tiesa! Laisvėj taip paprasčiau nusikaltimus paslėpti, jie - budeliai, išžudę ištisas nekaltų žmonių šeimas, kankinę, sudeginę gyvus, padegdami namus, tiek daug tokių teroristinių aktų įvykdę... O kaltę primesdavo partizanams.

Kol dar yra gyvi liudininkai, gal pavyks Lietuvos istorikams įvardinti tikruosius nusikaltėlius. O jų be galo daug, tai ne vienintelė tragedija šios jaunos gydytojos Birutės, tai tūkstančiai suluošintų likimų tarp kalėjimo sienų. Apie kitus tai gal niekas ir nesužinos, o juk kiekvienam, gal ir keliems buvo budelis, kuris atliko kruviną darbą. Kiek jų tokių? Kur jie?

Štai girdim kažkas gieda lotyniškai Šv. Mišių giesmes, garsai eina iš pirmo aukšto (o mes buvom antrame), toks šiurpas nuėjo, kas tai galėtų giedoti? Mokėdamos susikalbėti Morzės abėcėle, nors tai ir griežtai draudžiama, vogčiomis pastuksenom į kaimynų kamerą ir paklausėm ką tai reiškia. Mums atsakė, jog ten yra du išprotėję kunigai, jie ir gieda. Buvo girdėti jų šūkaliojimas, tai verkia, tai dainuoja, tai gieda... . Kai juos varė pasivaikščioti, mes slapta (vėlgi, tai draudžiama) pasižiūrėjom pro langelį, kaip jie atrodo. Kunigai vaikščiojo ant galvų apsisupę adijalus (antklodes), basi, nors žemė jau buvo įšalusi ir ją dengė iškritęs sniegas. Nesužinojome nei jų pavardžių, nei iš kur jie. Tik tokie vaizdai be galo liūdnai nuteikia, pergyveni kartu su nelaimingaisiais, žinai, jog šios aukos tikrai niekada nesugrįš į laisvę.

Vieną vakarą pastukseno mūsų kaimynai ir pranešė, kad šią naktį išveš sušaudyti mirtininkus. Mirtininkų kameros apačioj, irgi pirmame aukšte. Tokia žinia mus labai sukrėtė, mes negalėjom valgyti vakarienės, su nerimu klausėmės, laukėm kažko baisaus, negalėjom užmigti. Naktį kieme pasigirdo mašinų ūžesys, koridoriuose toks sujudimas, kažkas bėgiojo, trankėsi, matyt, kad sargybiniai ruošėsi palydai. Labai norėjosi pamatyti pasmerktuosius brolius, betgi rizikinga pažiūrėti per langą, nes koridoriuose visur sargybiniai, aplink kalėjimą, bokšteliuose vėl saugoja stipri sargyba, o kamerose visada dieną ir naktį šviečia lemputė, taigi mes matomos. Tačiau mes pasaugojom, kai sargybinis nutolo nuo mūsų durų, dvi atsistojom prie lango, tiksliau prie sienos, o viena iš mūsų atsistojo ant mūsų pečių (nes langas buvo aukštai), sugebėjo pažvelgti kas ten vyksta. Ji pasakojo ką matė: "Kareiviai su vilkšuniais stovi viens prie kito iš vienos ir iš kitos pusės. Išvedė visą eilę kalinių, surakintų vienas su kitu, vyrai eina be triukšmo, tyloje. Mašina - "varna" laukia paruošta." Sargybinių apsupti  vyrai ėjo link mašinos, sulaipinami ir išvežami myriop. Sudie Laisvė! Sudie, Tėvyne! Sudie, Gyvenime!"

Atlikę pareigą Tėvynei, šie Lietuvos Ąžuolai, nepalaužti, nenulenkę galvos prieš prievartą ir melą, iškentėję tardymus, atlaikę nežmoniškus fizinius kankinimus, dvasinęs kančias ir pažeminimus,  mūsų broliai, tikri Lietuvos sūnūs, išvyksta susitikti su mirtimi. Kur? Ir kokiais būdais? To niekas nesužinos, budeliai sugebės įslaptinti, jų kūnus paslėps, kaip kad paslėpė tūkstančius Lietuvos partizanų, kurių neįmanoma surasti... .

Mums tai buvo skausmo ir gedulo naktis, negalėjom sumerkti akių, tamsoje tyliai meldėmės už pasmerktuosius mirčiai ir verkėm... . Nemiegojo ir kaimyninėse kamerose, mus paklausė: "Ar miegat?" Trumpai atsakėm: "Ne". Nakties metu gerai girdisi stuksenimai į sieną ir ilgesni pokalbiai pavojingi, mat sargybiniai ištisą naktį budi koridoriuos ir jei pagautų, tai neišvengiamai lauktų karceris.

Kad ir koks bebūtų griežtas kalėjimo rėžimas, kad ir kaip griežtai draudžiama palaikyti ryšius su kitais kaliniais, tačiau mes, esančios kamerose, susižinodavome Morzės abėcėle, arba per "žirgelius" (taip buvo vadinami laiškeliai atsiųsti iš aukštesnių aukštų, pririšami prie siūlo ir nuleidžiami iki lango). Jei neturėdavo skiautelės popieriaus, tada rašydavo ant baltos medžiagos gabalėlio, jei neturim pieštuko, tai pasidarom rašalo iš sudegusios duonos plutos. Gavom "žirgelį" iš trečio aukšto, o ten, pasirodo, buvo mūsų Zosės Grigonytės brolis. Į viršų "žirgelio" nepasiūsi, o jis prašo atsiliepti, ieško pažįstamų, o čia kaip tik yra jo sesuo. Reikia atsiliepti "morze". Mūsų kameroje aš iš visų moterų ir mergaičių geriausiai mokėjau "morzę", greitai susikalbėdavau, išstuksenti žodžius ne taip sudėtinga, o iš kitų priimti sunkiau. Man geriausiai sekėsi, už tai Zosė Grigonytė prašė manęs, kad pasikalbėčiau su jos broliu, esančiame trečiame aukšte.

Atrodė, sargybinis nutolo, ji užstojo duris, o kartu ir stebėjimo akutę, vadinamą "volčiok" ("vilkelis"), o aš pradėjau stuksenti. Vos tik pradėjau kalbėti su jos broliu, atsidarė kameros langelis ir sargybinis pasikvietė mane. Paklausė pavardės, surašė raportą ir rytojaus dieną nuvedė mane į karcerį trims paroms. Taip už savo "gabumus" patekau į karcerį. Karceris - tai patalpa rūsyje, labai drėgnas, šaltas. Šiltesnius drabužius liepė nusirengti, paliko tik suknutę, pirmą parą valgyti visai nedavė, tik puoduką virinto vandens, trečią parą vieną kart  davė vadinamos sriubos, tik nelabai panašios į sriubą. Miegoti ("otboj") 12 valandą. Atneša pora lentų, numeta ant cementinių grindų, nei apsikloti, nei pasikloti neduoda. Tai tokios karcerio sąlygos. Po bausmės - vėl į tą pačią kamerą sugrąžino. Po karcerio daugiau jau neberizikavau ir nekalbėjau "morze", nes patekus antrą kartą, jau baudžiama septyniomis, o trečią kartą - penkiolika parų. Nors ir labai rūpėjo sužinoti daugiau naujienų, bet susilaikiau.

Kameroj ant sienų buvo prirašinėta įbrėžimais, nors tai irgi buvo griežtai draudžiama, bet tarp narų kur nors rasdavome prirašinėta raidėmis. Tai vardai, pavardės, kiek metų nuteisti, kada išvežami iš kalėjimo į lagerius. Būdavo parašytos net ir išdavikų pavardės, kas juos išdavė. Daugiausia parašyta vyriškų pavardžių, matyt, kad šioj kameroj buvo laikomi vyrai. Iš visų prirašinėtų minčių , pora paminėsiu:

Prieš išvažiuodami ir mes pasirašėm savo vardus ir pavardes. Bet kol dar neišvažiuojam, dar laukiam teismo. Ir štai lapkričio pabaigoje, atnešė man į kamerą teismo nuosprendį. Atidarė langelį, pro kurį paduoda valgyt, pasišaukė ir perskaitė, kokiais straipsniais ir punktais esu kaltinama, tai: 58 1/a 11, 58 l/a 10. Maskvos "ypatingasis pasitarimas" ("osoboje soveščianije") nuteisė mane 10 metų lagerių ir 5 metus tremties. Bausmę turėsiu atlikti bendrojo rėžimo pataisų kolonijoj. Perskaitė - ir visas teismas, trukęs penkias minutes. Tą dieną nuosprendžius perskaitė ir kitoms likimo draugėms.

Dabar jau žinojom, kiek nelaisvės metų "padovanojo" mums Maskva, galėjome jau ruoštis kelionei į "plačiąją Tėvynę". Kalbėjomės, spėliojome kur mes pateksim, pergyvenom, kad tik mūsų neišskirtų, norėjom kartu važiuoti į vieną lagerį, nes  susigyvenome, tapome lyg seserys. Visos tikėjome, jog sugrįšim į Tėvynę jau laisvą, taip svajojome ir kalbėjomės, lyg tai tikrai žinodamos. Bet negalėjom atsikratyti ir slegiančių abejonių, juk vienas Dievas težinojo, ar mums leis kada sugrįžti atgalios. Taip nerimastingai laukėm dienos kai turėsim palikti savo brangią Tėvynę.

Vieną naktį Genutė Vaiginytė, susapnavusi tokį vaizdą, pradėjo per miegą garsiai šaukti: "Jėzau, Marija!" Mes persigandę pašokom iš miego, nesuprasdamos kas čia vyksta. Genutė pabudusi atsisėdo ant narų ir gailiai verkė, negalėdama atsipeikėti po jaudinančio regėjimo sapne. Ji sakė: "Mačiau Švenčiausiąją Dievo Motiną Mariją, stovinčią ant Lukiškių kalėjimo su išskėstomis rankomis, o iš jos delnų ėjo akinantys spinduliai į kameras, ėjo spinduliai ir į mūsų kamerą, o aš, parpuolusi ant kelių šaukiau: Jėzau, Marija!" Mes begalo buvome visos sujaudintos tokio Genutės sapno, džiaugėmės su viltimi, jog Dievo Motina, tarsi apsireiškusi per sapną, globoja mus, visus kalinius, teikia malonę ir viltį sugrįžti. Spinduliai iš jos delnų - tai malonė, globa ir viltis.

Šis nepaprastas sapnas visas mus sustiprino dvasiškai ir fiziškai, suteikė vilčių visą iškentėti ir sugrįžti į savo gimtinę. O sapnais mes, kaliniai, tikėjom, nes jie būdavo reikšmingi, malda ir sapnai buvo mūsų išgyvenimas, išsilaikymas, taip siaurame mūsų akiratyje. Kiekvieną dieną daug melsdavomės, visos bendrai kalbėjome rožančių, tyliai pusbalsiu. Rožančius pasidarydavome iš duonos, o kai per kratą atimdavo, mes ir vėl pasidarydavome. Čia, kaip niekur kitur, galėjai susikaupti maldai, pasikalbėti su Dievu, nors nematomu, bet esančiu šalia, nuolat jaučiant jo artumą.

...Ir štai atėjo ta lemtingoji... Prižiūrėtojas perskaitė sąrašą, turinčių išvažiuoti į etapą (Tremtin. Stalinas su Lietuvos komunistų pagalba planavo ištremti apie 800 000 - 900 000  okupuotos LR piliečių, kas atrodo veik ir įvyko ... ). Turėjom išvažiuoti visos, esančios mūsų kameroj.

Liepė pasiskubinti ir susiruošt. Koridoriuj kilo šurmulys, bruzdesys, kamerų rakinėjimas, durų trankymas, mat šiam etapui ruošė labai daug kalinių. Mus išvarė į koridorių, įvedė į tokią kamerą, kur atliko kratą. Tos kratos jau buvo įgrisusios, net koktu, o ši krata paskutinė, tokia nuosekli. Kruopščiai iškratė, išvertė, išmėtė daiktus, visas mus išrengė. Po kratos šaukdami "Greičiau, greičiau!" ragino susidėti daiktus ir išvarė į kalėjimo kiemą. Kieman iš visų kamerų varė ir varė moteris, vyrus, visiems liepė susėsti ratu ant savo daiktų. Mus saugodami aplink stovėjo kareiviai su vilkšuniais.

Suskaičiavo, patikrino pagal bylas ir išvarė mus į geležinkelio stotį, kur jau laukė gyvuliniai vagonai su triaukščiais narais ir grotuotomis durimis. Mus lydėjo sargybiniai su vilkšuniais. Ėjome dideliu būriu kuriame buvo ir senelių ir suluošintų, jie nespėjo eiti, tad kareiviai su vilkšuniais juos "pasmagindavo". Šunys prišokdavo prie atsiliekančio, rodos puls ir sudraskys į gabalus. Kariai vis šaukė: "Greičiau, greičiau!"

Taip atkeliavome į stotį. Kai laipino į vagonus vėl suskaičiavo, sutalpino į juos. Narai buvo labai arti vienas kito, mes, jaunesnės, užlipom į trečią aukštą, o vyresnėms palikome apatinius gultus. Vagonas buvo sausakimšas. Kareiviai bėgiojo, aplink pyškėjo, kažką kalė, kol, pagaliau, paruošė mus kelionei. Uždarė grotas, užtrenkė duris ir dabar jau laukėm, kada atvažiuos garvežys mūsų išgabenti. Naktį girdėjosi prikabinėjamų prie garvežio vagonų triukšmas ir jautėme, netrukus teks iškeliauti į "plačią Tėvynę" raudono grobiko. Prieš išvykdamas garvežys taip klaikiai suriaumojo ir sunkiai pūškuodamas pajudino ilgą, ilgą ešeloną. Mes jau išvažiuojam. Mūsų vagone įsivyravo spengianti tyla, susikaupimas, kiekviena iš mūsų šią akimirką išgyvenome ypač skausmingai, juk reikia palikti Tėvynę ir savuosius, su ašaromis akyse  atsisveikinome su visais, juk kiekvieną iš mūsų turėjom su kuo atsisveikinti.

O aš tariu: Sudie! Mano brangieji broleliai, jūs paliekat ilsėtis Tėvynėje, už jos laisvę paaukoję save. Ir kur bebūtumėte užkasti, visur yra šventa Lietuvos žemelė. Tik ar suras kas jūsų kapus broliukai? Kas pasodins gėlytę? Kas ją palaistys skausmo ašaromis, kad gražiau žydėtų?

Sudie, Tėvyne Lietuva! Sudie, šalie mūs numylėta! Sudie! Sudie! Sudie!

Įsismaginęs traukinys vis greičiau lėkė į Rytus, veždamas beteisius vergus, be kaltės, nuteistus pagal sukurptas bylas, apkaltintus nebūtais dalykais. Visi turėjom "dovanų": tie, kuriuos teisė Karinis Tribunolas, gavo po 25 metus, o Maskvos teisti gavom po 10 metų. Dabar jau  turim išpirkti savo "kaltę", važiuojam "daryti atgailos" už tarybinės Tėvynės išdavimą. Tą mums dažnai primindavo budeliai, jog mes turim džiaugtis ir dėkoti šlovingajai komunistų partijai ir jos humaniškiems įstatymams, sprendimams, jog leidžia mums išpirkti kaltę darbu, kurį mes turėsime sąžiningai atlikti. "O kitaip, tai jus visus reikėtų sušaudyti!"- kalbėjo "gerieji dėdės". Kuo greičiau artinomės prie Golgotos, tuo labiau tolome nuo Tėvynės ir dar labiau griaužė širdį laisvės ilgesys: