2 knyga. VII dalis - 'Į plačią tėvynę raudono grobiko'

...O vagonuose iš tikrųjų buvo labai tvanku, nebuvo jokios ventiliacijos, traukinys sustodavo labai retai ir tik tada, pravėrus duris, galėdavom įkvėpti gurkšnelį gaivaus oro, ir vėl tvankuma.

Kelionei mums davė maisto davinį, tai silkės, truputis cukraus ir truputis duonos. Kalėjimo maistas buvo labai blogas ir to paties labai nedaug duodavo. Silkės mes niekada negaudavom, o dabar, turėdamos, su tokiu apetitu suvalgėm keletą gabalėlių. Tik mes  nepagalvojom, jog neturėsim ko atsigert, vandens mums nedavė, o labai norėjos gerti, vagone tvanku, karšta, visos suprakaitavusios, kankina troškulys. Prašėm kareivių, maldavom, gal duotų vandens, o jie atsakydavo: "Niepoloženo!", neva "Vanduo jums nepriklauso! Ir taip važiavom vieną ir antrą parą, troškulys mirtinai kankino, atrodė, liežuvį galėtum praryti. Moterys pradėjo alpti iš troškulio, nualpo dvi merginos, mes pradėjom daužyti duris, pasiekusios grotas, prad4jome šaukti, reikalauti, kad ateitų ešelono viršininkas.

Atėjęs viršininkas piktai paklausė: "Kas per triukšmas, ko šaukiate?"

Mes parodėme nualpusias moteris, sakydamos, kad jos miršta iš troškulio, vandens mums niekas neduoda, o mes norime gerti. Tada viršininkui liepus, kareiviai atnešė vandens, tokio šalto su ledais, o mes, ištroškusios, taip godžiai gėrėme, ir net prisisotinusios gėrėm lyg ir prisisaugodamos kad neparšaltumėm. Bevažiuojant mums pakilo temperatūra, pradėjo skaudėjo gerklę. Jaučiau, temperatūra kyla, skauda galva, o iš nosies bėga kraujas. Tai buvo angina, kuri mane ilgai kankino kelionėje ir vėliau lagery.

Privažiavom paskirstymo punktą - "peresylką". Čia mus išlaipino iš vagonų ir patalpino į tam tikras patalpas, specialų kalėjimą, čia buvo formuojami etapai, skirstoma, kuria kryptimi bus vežami vieni ir kiti. Mus vežė į Taišeto lagerius, kitus - į Vorkutos, Mordovijos ir kitus lagerius. Po kokios savaitės ar daugiau vėl turėjom judėti į priekį, vėl iki sekančio persiuntimo punkto, o jų buvo nemažai. Gerai neprisimenu kaip vadinosi tie persiuntimo punktai, bet teko pabuvoti Kuibyševe, Sverdlovske, Čeliabinske, Novosibirske. Paskutinė stotis - tai mūsų lageris 027 kolona.

Mūsų ešelonas riedėjo per taigą siauruku, o čia buvo daugybė lagerių punktų, vienoj ir antroj geležinkeliuko pusėj kas kilometras buvo lageris. Ir taip, sustodamas, traukinys važiavo prie tų lagerių, kur turėjo būti išlaipinami kaliniai, o poto važiavom toliau.

Naktį traukinys sustojo ir mums liepė išlipti. Mus apsupo kareivių būrys ir varė į netoliese esantį mūsų lagerį, tai Angarsko lageris 027 kolona. Viskas užpustyta sniegu, puriu, klampojome jame iki juosmens, o kareiviai vis ragino: "Greičiau, greičiau!" Vėjas buvo labai stiprus, sniegas kapojo mums veidus. Kai kurios iš mūsų atsisukom veidu atgal, taip kad sniegas nekapotų veido ir akių, tačiau kareiviai įspėjo: "Nesidairykit, nežiūrėkit į tą pusę iš kurios jūs atvažiavot, į savo namus jūs iš čia niekada nesugrįšite, čia bus jūsų namai ir jūsų kapai!" Jie nieko naujo nepasakė, tai sakydavo visiems kaliniams ir tremtiniams,  tik dar pridūrė: "Žinokit į kokį lagerį patekot!"

Mes negirdėjom ką kalbėjo kareiviai, širdis išgyveno kitus jausmus, tad tikėdamos, mintyse, jiems atsakėm: "Mes tikrai sugrįšim į savo Tėvynę!"

Štai jau atkeliavom į lagerį, į žadėtus "namus". Patalpino mus į pirtį, čia buvo šlapia, bet šilta, nes kalinės neseniai maudėsi. Tai buvo Kūčių vakaras, 1950 12 24, įsimintinos Kūčios - sėdėjom tamsoj ant savo ryšulių.

Ryte jau skirstė į brigadas. Atėjo brigadininke su sąrašu, šaukė pavardėmis, kurios paskirtos į jos brigadą. Ji buvo taip pat kalinė, iš Baltarusijos: - Anna Iljenkova. Supažindino mus su gyvenimo sąlygomis ir kokį darbą turėsime dirbti, kokios čia gali būti sąlygos. Tai buvo spec. rėžimo lageris. Gavom aprangą: šimtasiūlę ir veltinius ant vienos kojos. Kai kurioms teko poriniai veltiniai, o man pora kairei kojai. Kartu išdavė ir numerius, kuriuos turėjom prisisiūti ant šimtasiūlės nugaros. Mano numeris A5 -715. Taip mes tapome "numeriais".

Laiškus buvo galima rašyti tik du kartus per metus ir tik rusų kalba. Barakai, kuriuose gyvenome, buvo dideli, languose grotos, nakčiai užrakina duris. Čia gyveno apie tūkstantis moterų, visos politines kalinės, įvairių tautybių, daugiausiai ukrainiečių. Suformavę brigadas paskirstė į darbus. Mūsų brigadą ir daugelį kitų paskyrė dirbti į cechą skaldyti žėručio. Kelios brigados buvo statybininkių, jos pačios ėjo į taigą, pasiruošti statybinės medžiagos. Jos taip pat remontuodavo barakus ir statydavo naujus.

Iš pradžių gal kokias tris dienas mes turėjom parnešti iš miško malkų kareivinių apšildymui, sakė, taip mes turim atsidėkoti kareiviams už tai, jog jie mus saugoja. Tai buvo eilinės patyčios.

Miškas, kur buvo paruoštos malkos - gal už penkių kilometrų, ten rastai, o mes dviese užsiritindavome rastą ant pečių ir nešdam. Puraus sniego daug, o kelio beveik nėr, tai klampodamos sniegu dažnai parkrisdavome. Buvo nepaprastai sunku, pečiai net mėlyni nuo rąstų, bet ką gi tu darysi - turėjom išpirkti savo "kaltę" sąžiningu darbu. Aprūpinusios kareivines malkomis, dabar jau turėjom eiti į cechą prie žėručio.

Žėručio cechas buvo toje pačioje lagerio teritorijoje, tik papildomai aptvertas vielų tvora. Didelės patalpos, sustatyti stalai, prie kiekvieno stalo sėdėdavom po aštuonias. Mūsų stalas buvo lietuviškas, mes visos buvom lietuvaitės. Iš visų mano kalėjimo draugių čia atvažiavom keturios ir dabar dirbom vienoje brigadoj ir už vieno stalo, tai: Emilija Vengeliauskienė, Elytė Zarankaitė, Vita Puodžiūnienė ir aš - Ona Butrimaitė.

Mūsų darbas buvo toks: žėrutis (sliuda) - tai tokios plokštelės, kristalai kuriuos reikėjo su peiliais ant stiklo, esančio ant stalo, skaldyti į popieriaus storumo lapelius. Nors tas žėrutis buvo prastos kokybės, bet reikalavo iš mūsų, kad darytume kuo didesnius "numerius", tai yra kuo didesnius

lapelius, be broko. Norma buvo 400 gr., kad gautume visą maisto davinį, nes maistas buvo be galo prastas ir jo gaudavom mažai. Nepadarius normos, dar mažiau gaudavom, tai vadinosi "štrafnoi" (bauda).

Žėrutis buvo naudojamas karinėms reikmėms, nedegi ir nedūžtanti medžiaga tiko lakūnų akiniams ir kitiems reikalams. O dulkės - labai pavojingos plaučiams. Daug kurios susirgo tuberkulioze, žėručio dulkės tiesiog prilimpa prie kvėpavimo takų ir plaučių, tada labai sunku atsikosėti.

Dirbom po dešimt valandų dviem pamainomis, vieną savaitę dieną, o kitą naktį. Pamainai pasibaigus cechą iššluodavo invalidės senutės, jų buvo toksai darbas. Šluojant sukildavo dulkės ir į tas dulkėtas patalpas ateidavo dirbti jau kita pamaina.

Ir taip tokiose sveikatai pavojingose dulkėse, tvankiame ceche, aš išdirbau penkis metus. Mūsų cecho viršininkas buvo laisvas, ne kalinys, tai Ivan‘as Ivanovič‘ius ir jo žmona Aleksandra Ivanovna, o brigadininkas buvo kalinys. Viršininkas labai nenorėjo, jog mus, kurios dirbom prie žėručio, išvežtų į kitus lagerius, nors daug kartų lagerio administracija ketino mus išsiųsti etapu kitur, o čia atvežti naujas kalines, tas buvo būdinga perkelti tremtines iš vietos į vietą. Tuo tarpu mes tikėjomės jog mus iš čia išvež. Kaitalioti darbininkus būtų labai nuostolinga, nes žėručiui skaldyti reikia įgūdžių. Pradžioje teko mokytis, keletą dienų nebuvo normų ir tik vėliau prasidėjo tikras dirbas. Jau pati norma - 400 gramų pasako, kad tai labai kruopštus ir įtemptas darbas.

Aš ir mano draugės lietuvaitės įvykdavome normas ir net viršydavom, o išdirbus virš normos gaudavom .... (Toliau seka dingusi teksto dalis  - Lietuvos.net pastaba) ... .

Bolševikai teisė mus, užgrobtų valstybių piliečius, vadindami mus didžiausiais priešais, nors mūsų nepažinodami, tik už tai, nes mes gimę ir užaugę savoje Tėvynėj, mylėjom Ją kaip savo motiną. Betgi jie lygiai taip teisė ir savuosius, kuriuos gerai pažinojo, žinodami, kad jie tikrai nekalti, sukurpdami jiems bylas, pritaikydami jiems politinį straipsnį.

Kiek daug čia buvo mūsų kolonijoj rusų su juokingais nusikaltimais, net keletą paminėsiu. Viena senutė rusė buvo 85 metų amžiaus, nuteista pagal 58a straipsnį 8 punktą. Aštuntas punktas reiškė, kad padarytas teroras, nuteista 25 metams. Tai buvo senutė - invalidė vardu Polia, taip į ją kreipdavosi moterys. Mes jos paklausėm: "Teta Polia, kokį terorą esat padariusi, kad taip griežtai nuteisė?" Ji atsakė: "Žinot mergaitės, aš buvau senelių namuose, o karo metu mums nedavė valgyt. Daug mūsų senelių išmirė badu, o aš ir pasakiau, kad nudvėstų Stalinas. Už šituos žodžius mane areštavo, kaip pasikėsinus į Stalino gyvybę, davė man straipsnį, 8 punktą ir nuteisė 25-iems metams."

Kita moteris buvo nuteista 10 metų, mat pirkdama iš Vokietijos parvežtą skarelę    pasakė jog skarelė labai graži.

Čia buvo visos fronte buvusios, kovojusios prieš vokiečius ir patekusios į nelaisvę, vadinamos "Katiušos". Už tai, kad jos išliko gyvos, visas nuteisė ir tiesiog atvežė į lagerius, vadindami jas vokiečių patalu.

Vyrų lageriuose sėdėjo nuteisti rusai generolai, kurie kovojo ir užėmė Berlyną, tai generolai Liebedevas ir Kuznecovas, kurie pasipriešindami spec. rėžimui, suorganizavo kalinių streiką, už tai buvo numalšinti tankais ir kulkosvaidžiais, labai daug kalinių žuvo.

Daug buvo nuteistų ir už religinius įsitikinimus, mūsų lageriuose buvo vienuolės iš Moldavijos (vadinamos "manaškės"), jos neidavo į darbą. Nežinau, kokiai religijai jos priklausė, bet tik sakė: "Mes neturim tarnauti piktajai dvasiai, nes tai neleidžia mūsų įsitikinimai." Bedievius mūsų viršininkus jos vadino piktosiomis dvasiomis, velniais. Didžiausia tragedija buvo, jei nuteistasis nepaklūsta, neina į darbą. Lagerio administracija tas vienuoles kalbino geruoju, kad dirbtų, baudė karceriu, jos vis nepakluso. Vieną pavasario rytą kalinės buvo siunčiamos už zonos sodinti bulves lagerio viršininkams,  į mašiną kartu su išvykstančiomis už drabužių paėmę sumetė  ir vienuoles,  nes jos pačios nėjo. Taip kalinės ir kelios vienuolės išvažiavo į daržą. Vakare po darbo parvežė kalines ir dvi nušautas vienuoles. Mums sakė, jog jos bandė pabėgti, bet tai, žinoma buvo melas. Mūsų kolonijoje šių vienuolių buvo apie dešimt, ir tos, kurios buvo paliktos, neišvežtos į daržą buvo sustatytos prie valgyklos ir zonos kampuose. Joms uždėjo antrankius,  kad kandžiotų muselės ("moškės"), surakinus rankas jos negalėjo apsiginti nuo uodų. Parvežę nušautas, gyvąsias kartu su  jomis uždarė į karcerį. Sekančios dienos ryte vienuoles išvežė iš mūsų kolonijos. Tikriausiai visas sušaudė, nes mes sužinojom, jog iš kaimyninių lagerių vežė sušaudymui.

Mes ir toliau gyvenom pilkoje zonoj pilką gyvenimą. Čia nebuvo nė vieno medelio, nei gėlytės, net ir žolę liepdavo suarti, kad būtų visur pilkuma.

Parėjusios iš dulkėto darbo vos spėdavom pavalgyti, labai norėjosi pakvėpuoti grynu oru, išspjaudyti dulkes, o žiūrėk jau dešimta valanda vakaro, vėl liepia eiti į savo barakus ir užrakina. Ten mes meldžiamės, vėliau pasišnekučiuojame. Mes, lietuvaitės, kurios dirbome prie vieno stalo, ant narų gulėjom greta, buvome lyg viena šeima. Tai: Elytė Zarankaitė, Emilija Vengeliauskienė, Vita Puodžiūnienė - visos trys uteniškės, Jadvyga Butaitė iš Žemaitijos, Janina Budreikaitė iš Vyžuonų, Elvyra Tugaudytė ir Joana Dijokaitė, neprisimenu iš kur. Kartu švęsdavom visas šventes: Kalėdas, Velykas, Vasario 16-ąją. Bene skausmingiausia buvo Kūčių vakarienė. Tai buvo mūsų šeimų šventė, prisimindavome Kūčias kai valgydavome kartu su savaisiais laisvėje... . O kurgi dabar mūsų šeimos? - ir tai prisiminusios nubraukdavom ašaras ir pasimeldusios už gyvus ir mirusius, valgydavome kuklią Kūčių vakarienę.

Kaimyniniame barake, kuris vadinosi invalidų baraku, gyveno Stefanija Ladygienė, Lietuvos generolo žmona. Tai buvo iškili asmenybė, didelė Tėvynės patriotė. Ji ateidavo pas mus, čia buvo daugiau lietuvaičių. Sukviesdavo mus arčiau į būrį ir pasakodavo prisiminimus iš savo praeities, - apie savo veiklą, pasakojo kaip kūrėsi Lietuvos kariuomenė 1918 metais.

Kaliniams buvo leidžiama skaityti knygas iš vietinės bibliotekos, bet mes nemokėjom rusų kalbos, o ir laiko nebuvo. S. Ladygienė gerai mokėjo rusų kalbą, skaityti, rašyti, o būdama invalidė su mumis nedirbo. Jos ten kelios, vadinamos invalidės, prižiūrėdavo mūsų barakus: kai mes išeidavom į darbą jos plaudavo grindis, iškūrendavo krosnį. Viršininkams leidus, p. Stefanija Ladygienė ateidavo pas mus į cechą su knygomis ir visoms esančioms ceche garsiai skaitydavo tol, kol pavargdavo. Knygos buvo labai įdomios: Levo Tolstojaus raštai, "Prisikėlimas" ir "Ana Karenina". Mes dirbom, o ji skaitė, mes laukdavom, kol ji ateis, o pamatę ateinančią, sakydavom: "ateina Ana Karenina". Žinoma, skaitė rusų kalba ir mes supratom.

Tai nors šiek tiek išblaškydavo tą nuobodulį, nes čia šviesių minučių nebūna. Leidžiama zonos ribose kaliniams daryti koncertus, čia buvo nemažai teatro žvaigždžių, šokėjų, solisčių, aktorių. Kartais rengdavo koncertus, suruošė chorą, dainuodavo solistės. Lietuvė mokytoja Aliejūnienė subūrė šokių būrelį ir jam vadovavo - lietuvaitės šoko tautinius šokius.

Koncertai labai patiko lagerio viršininkams ir visiems prižiūrėtojams, ateidavo pažiūrėt visi, kurie dirbo prie kalinių ir turėjo įėjimą į zoną. Ir gyvenantys laisvėje čia, taigoje, neturėjo kur pasižiūrėti koncertų, todėl čia buvo proga, tik kareiviai neįleisdavo.

Muzikante buvo Lilija Semionova. Jos tėvas, buvęs baltagvardiečių generolas, per revoliuciją kovojo prieš raudonuosius, o kai laimėjo bolševikai jis pasitraukė į Kiniją. Lilija Semionova papasakojo apie tėvo ir visos šeimos tragišką likimą. Pirmiausia tai pati Lilija buvo nepaprasto grožio mergaitė, tikra gražuolė, Dievo apdovanota grožiu, figūra, talentu, tik laimės pašykštėta. Jos grožį galima būtų taip atpasakoti: aukšta, liekna, labai juodi, truputį garbanoti plaukai, baltas, truputį pailgas veidelis, su duobutėmis skruostuose, akys rudos, didelės blakstienos, gražūs dantys ir putlios lūpos - viskas, ką apibūdina žodis "gražuolė". Nors Lilija ir nesišypso, bet jos veido išraiška buvo lyg  tokia liūdnai švelni šypsena. Lilija pasakojo, kaip jos tėvas Semionovas, pralaimėjęs kovą prieš bolševikus ir vengdamas atpildo pasitraukė į Kiniją ir ilgai ten gyveno. Apsivedė, susilaukė trijų vaikų: dviejų dukterų - Lilijos ir Tatjanos ir vieno sūnaus. "Tėvas mums niekada nepasakojo apie save ir nesakė, jog jis rusas, šeimoje mes kalbėjome anglų kalba. Brolis apsivedė, sesuo Tatjana ištekėjo ir jau laukėsi kūdikio, o aš buvau jaunesnioji, gimus 1929m., tėvų numylėtinė. Ir štai atvažiavo iš Maskvos aukšti pareigūnai, kariškiai - aršūs bolševikai, atėję į namus atliko kratą, areštavo mano tėvelį ir surakinę rankas išsivedė. Tėvelis prašė tų pareigūnų, kad jie neliestų šeimos, nes ji nekalta, nei žmona nei vaikai niekuo dėti. Tie kariškiai pažadėjo, jog mūsų nelies, paliks ramybėje.

Bet bolševikai nebūtų bolševikai, jeigu nemeluotų. Po keleto dienų jie vėl atvažiavo, šį sykį jau mūsų areštuoti. Vėl krata, įsakė visiems susiruošti į kelionę. Mamą ištiko širdies smūgis ir ji vietoje mirė, brolienė spėjo nusinuodyti, išgėrusi nuodų - mirė. Mus likusius areštavo, tai Tatjaną ir jos vyrą, brolį bei mane, mus keturis išgabeno į Maskvos kalėjimą. Maskvos Raudonojoj aikštėj pakorė mūsų tėvelį, pakabino už kojų žemyn galva, taip jis kabojo tris paras. Iš kalėjimo atvedė mus, tris vaikus, ir parodė kaip žiauriai susidorojo su tėveliu. Mes pradėjom klykti, norėjom atsisveikinti su mirusiuoju, bet artyn neprileido. Mūsų tardytojai buvo labai žiaurus, labai niršo, kad mes nemokam kalbėt rusiškai, tardė per vertėją. Ko jie mūsų klausinėjo, mes nieko nesupratome. Mus visus nuteisė 25 metams lagerio ir po 5 metus be teisių ... .

Atvežę į Taišeto lagerius, Tatjaną ir motiną pasodino į koloniją. Tatjana ten pagimdė sūnelį, kurį kiek paaugusį atidavė į vaikų namus, o pačią Tatjaną perkėlė į kitą lagerį."

Lilija, pasakodama savo šeimos tragediją, negalėjo išlikti rami, springo ašaromis, guodėsi: "O kaip aš galėjau visa tai išgyventi, kaip man nesprogo širdis, matant tokį šiurpų vaizdą - už kojų pakabintą tėvelį, paliktą mirusią mamą, šio vaizdo aš nepamiršiu kol gyva būsiu."

Lilija tada jau turėjo širdies ligą, skundėsi skrandžio skausmais, už tai čia lagerio maistą ji gavo kaip ligoninės dietą, todėl dar ir galėjo gyventi, nes čia, spec. rėžimo lagery, maistas buvo labai prastas. Generolą Semionovą bolševikams išdavė Kinijos vyriausybė, tuo metu Rusija ir Kinija buvo labai draugiškos, tarp jų buvo „broliški“ santykiai. O žavioji Lilija buvo mūsų brigadoj ir skaldė žėrutį.

Kartą į mūsų lagerį iš Maskvos atvažiavo komisija ir atėjusi į cechą klausinėjo: "Gal turit kokių skundų, pageidavimų?" Tai buvo plačiape­čiai, aukštomis žieminėmis kepurėmis pareigūnai. Jei kurios iš mūsų bandė ko nors prašyti, tai jie nenorėjo ir klausyt, aišku, kad jie čia atvažiavę ne paguosti mūsų, bet pažiūrėti ar pakankamai esam kankinamos, ar neperšvelnus mums rėžimas, ar jo laikomasi. Visų pareigūnų žvilgsnis buvo nukreiptas į Liliją, negalėjo nuo jos atitraukti akių, ji matyt sužavėjo vyrus, o ji atsistojusi paprašė, kad jai būtų leista gyventi kartu su seserim Tatjana, atvežtų ją čia. Nors tai buvo griežtai uždrausta gyventi su šeimos nariais, bet Lilijai padarė išimtį, paklausė kokioj kolonijoj kali jos sesuo, užsirašė ir netrukus atvežė Tatjaną pas mus ir visą laiką jos buvo kartu. Tarp savęs jos kalbėjosi angliškai, tolimesnio jų likimo aš nežinau.

Mes ir toliau gyvenom niūrų pilką gyvenimą, nieko nežinodamos apie namiškius, laukėm birželio mėnesio, nes tada bus leidžiama išsiųsti laišką, o antrą rašysime gruodžio mėnesį. Tai ir bus du rusiškai rašyti laiškeliai, kuriuos leidžia mūsų rėžimas, o ir gauti leidžiama ribotai. Dauguma mūsų, lietuvaičių nemokėjom rusiškai nei skaityti nei rašyti, tačiau kalbą išmokdavom greitai.

Sulaukę birželio mėnesio kaip išganymo, dabar jau rašom laiškus, norisi parašyti savo ranka, kad namiškiai žinotų, kad esame gyvos. Ir aš pirmą laišką rašiau rusų kalba, jau buvau pramokusi, ko nežinojau, paklausdavau rusių moterų ir taip parašiau, kad cenzūra praleido, reiškia suprato. Tik rašydama mamai nepaprastai jaudinausi, taip daužėsi širdis, nes nežinojau ar suras mano laiškas adresatą, ar gyva mano mamytė, ar atlaikė tuos smūgius – jaunesniojo ir paskutinio brolio Stasiuko (mes jį taip vadindavom mažybiniu vardu), žūtis.