Skaudus smūgis buvo ir mano areštas - taigi iš penkių vaikų jai nė vieno nebeliko, viena neaišku - gyvi ar ne? ... . Balys, tai sužinojom vėliau , gyvas, pasitraukęs į Vakarus.

Taigi išsiunčiau laišką į tremtį mamai, į Krasnojarsko kraštą ir su nekantrumu, baime laukiau atsakymo. Laukimas ir nežinia yra didelė kančia, dienos slenka vis lėčiau, o galvoji vis blogiau, negu kartais iš tikrųjų yra. Ir štai atėjo pašto viršininkas (jis vadinosi KVČ) su laiškais, skaito pavardėmis ir atiduoda laiškus, o mano širdis apmirė iš jaudulio belaukiant. Gaunu ir aš taip skausmingai lauktą laiškelį, atplėšus skaitau ir netikiu, dar ir nuotrauka įdėta, mama pati rašo rusiškai, nes ji buvo baigusi dvi klases rusiškai, prie kito  Lietuvos okupanto - caro Nikolajaus.

Sunku apsakyti, kiek buvo džiaugsmo ir ašarų, sužinojus, jog mama sveika ir gyva, nekantriai laukia manęs sugrįžtančios. Tai buvo pirmas, nepamirštamas laiškas, suteikęs stiprybės ir vilčių gyventi – širdelė daužėsi - yra dėl ko gyventi, yra mama… .

Mama buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, Šitkino rajoną, nepertoliausiai nuo mūsų Taišeto lagerių, jos kelionė truktų vieną parą, taigi gal po poros metų mama pati sugalvojo žūt būt atvažiuoti pas mane į pasimatymą, net manęs apie tai neįspėjusi. Kartą atėjusi į baraką prižiūrėtoja pasakė: “- Į pasimatymą atvyko tavo  mama.” Aš pergyvenau, nes žinojau, kad mūsų spec. rėžimas pasimatymus draudžia. Darbe su draugėm kalbėjomės ir jos mane įtikinėjo, jog vis tik neleis mums pasimatyti ... gaila vargšė mamytė vargo kelionėj... . Mūsų cecho viršininkas Ivan Ivanovičius buvo geros dūšios, kaliniams jis nejautė neapykantos, ko negalima pasakyti  apie jo žmoną Aleksandrą Ivanovną. Ta buvo pikta kaip katė, jei mūsų produkcijoj žėruty būdavo broko virš leidžiamos normos (o to išvengti buvo neįmanoma), tai ji išvadindavo visus mus fašistais, kenkėjais, sakydama: “-Jus maža sušaudyti... .” Atėjęs į cechą Ivan‘as Ivanovič‘ius garsiai, taip kad visos girdėtų, pasakė, jog į pasimatymą yra atvažiavusi Butrimaitės motina, nors tai yra draudžiama, bet kadangi ji gerai dirba ir neturi lagerio rėžimo pažeidimų, tai aš pasistengiau, jog lagerio viršininkas leistų jai pasimatyti su mama vieną valandą.

Aš buvau šių žodžių pritrenkta, net neįsivaizdavau, kad galiu pasimatyt su mama. Tai buvo pirmasis pasimatymas šioj rėžimo zonoj, jeigu kurios kalinės manęs anksčiau nepažino, tai dabar jos norėjo mane išvysti, tą laimingąją, kuri pasimatys su mama. Visos man linkėjo laimingo susitikimo, net nubraukdamos ašarą... . Kalinių tarpe kilo šurmulys, visos džiaugsmingai kalbėjo, jog tai geras ženklas, galima tikėtis permainų. Sužibo viltis, šiaip jau beviltiškame gyvenime.

Iš darbo vietos mane išvedė į pasimatymą. Nežinau, kokios tai buvo patalpos, bet jos buvo už zonos. Mažas kambarėlis, o per vidurį platus stalas, sargybinis man liepė sėstis vienoj stalo pusėj, o mamai kitoj, kalbėtis tiktai rusiškai ir jokio daiktų perdavimo nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Taip pat negalima  prisiliesti, pasisveikinant ir atsisveikinant. Sargybinis visą laiką buvo šalia. Žodžiu tai buvo susitikimas iš tolo - tik akimis ir rusiškais žodžiais.

Mama, pamačiusi mane kalinės rūbais ir su numeriu ant kupros (nugaros),  suvargusią ir išblyškusią, neišsilaikė ... verkė visą laiką, o aš bandžiau laikytis, raminau mamą: "Neverk, mamytė" - sakiau, "Esu sveika ir tikiuosi greitu laiku pas tave atvažiuoti." Ši valanda praėjo lyg žaibo blyksnis, sargybinis ištarė: "-Pasimatymas baigtas" ...  pasakėm viena kitai "Sudie" ir mane išvedė.

Po pasimatymo sugrįžusi į baraką nerasdama sau vietos, skausmas draskė širdį, daviau valią ašaroms. Nežinau ar šis susitikimas suteikė man daugiau džiaugsmo ar skausmo, nespėjome net pasikalbėti, net neapsikabinom.

Taip ir toliau gyvenom su viltimi sugrįžti. Lageryje buvo trys dalykai į kuriuos mes dejom viltis, tai malda, sapnai ir visokie gandai - gandeliai kažkur girdėti, o gal tik išgalvoti, bet vis tiek jie buvo mūsų paguodą.

Vieną pavasarį, data žinoma visiems, tai 1953 m., pamatėm už zonos iškeltą vėliavą su gedulo kaspinu ir girdėjosi liūdna muzika. Mes gi nieko nežinojom, kas vyksta už zonos, dirbom kaip ir kiekvieną dieną.

Atėjęs į mūsų cechą vyr. prižiūrėtojas su KVČ viršininku įsakė mums atsistoti: "Dėmesio!" "Pranešame jums labai liūdną žinią, mirė mūsų didysis tautų vadas, tėvas Stalinas. Pagerbkit tylos minute."

Širdis iš džiaugsmo suspurdėjo kaip paukštis, taip buvo gera, kad norėjosi juoktis, bet buvo didžiausias pavojus parodyti linksmą veido išraišką, nežinia kaip tai visa būtų baigėsi, nes prižiūrėtojai labai stebėjo.

Kai kurios rusės verkė, kūkčiojo, sakydamos: "Ką gi mes dabar, komunistai darysim be vado!" Tokios ryt atėjo į darbą į kasas įsirišusios juodus kaspinus, o mes, nevien lietuvaitės, bet ir kitų tautybių mergaitės, sveikinom viena kitą, tokiu būdu išreikšdamos savo džiaugsmą.

Dabar jau gyvenom naują laikotarpį, visiški tvirtai tikėdamos, jog prasidės permainos, tačiau kol kas dar padėtis nesikeitė, rėžimas vis išliko tas pats, tik diena iš dienos laukėm ko nors šviesesnio.

Mūsų gyvenimą lydėjo daug pavojų. Čia Sibire žiemos būdavo labai šaltos, o vasaros karštos ir sausos, todėl dažnai kildavo gaisrai, degdavo taiga. Šį kartą, 1953 metų vasarą užsidegus taigai, vėjas pūtė į mūsų lagerio pusę, traškėjo, pleškėjo, medžiai degė ir didelį ugnies liežuviai artėjo visiškai šalia mūsų. Mus visas išvarė iš darbo ir liepė eiti į barakus ir užrakino. Pasakė, kad kareiviai sargybiniai eis gesinti gaisro. Ką jie sakė - tai buvo melas, tai buvo dienos metu, o mus saugojo kareiviai tie, kurie stovi bokšteliuose, lagerio kampuose, o viduje zonos buvo tik prižiūrėtojai, kurie mums komandavo. Bet čia buvo tyčia taip suplanuota visas kaline: užrakinti barakuose. Languose  įtaisytos grotos, kad gaisro metu niekas nepabėgtų, mat gaisrui nurašyti mus lengviau - sudegė ir tiek, ką gi reiškia. O jeigu mes išsibėgiotumėme, tada jiems, viršininkams, tektų atsisėst už grotų.

Bet Dievas apsaugojo mus - įvyko stebuklas. Vejas pakeitė kryptį ir liepsnos nutraškėjo atgal į taigą, o buvo didžiulis pavojus, nes ugnis buvo visai arti, vos už kelių dešimčių metrų nuo mūsų zonos.

Po kurio laiko kilo gaisras zonos viduje, užsidegė sandėlys, kur buvo laikomi mūsų asmeniški daiktai, drabužiai, kuriuos turėjome atsivežę iš namų, nes čia turėjom vilkėti kalinių forma, valdiškais skarmalais, taigi tas sandėlis (vadinamas "kaptiorka") sudegė su visais mūsų daiktais.

O mūsų lauktosios geresnės permainos atėjo 1955-siais metais. Nuėmė barakų užraktus, išėmė iš langų grotas, liepė nusiplėšti numerius, leido laisvai rašyti laiškus, net ir fotografai atvažiavo - galima buvo daryti nuotraukas. Mūsų nuotaika buvo pakili, nes jau buvo peržiūrimos bylos ir kai kurias jau paleido į namus, bet dažniausiai tai į tremtį.

Išskirstė ir išvežiojo mus visas ir išvežiojo iš šio lagerio: vienas paleido be sargybos dirbti netoliese į kiaulių fermą, o kitas dideliais etapais išvežiojo į kitus lagerius. Visos mano artimos draugės išvažiavo į Mordovijos lagerius, o aš patekau į netoliese esantį, lagerį, kur buvo kiaulių ferma. Čia mūsų buvo didelis būrys, o mes tik dvi lietuvaitės, tai Janina Savickaitė ir aš, vadinomės be sargybos (konvojaus). Ryte, einant į darbą reikėdavo atsižymėti vachtoj, kad išeini, o vakere grįžtant iš darbo taip pat atsižymi, kad sugrįžai - sargybiniai iš paskos jau nesekiojo.

Kiaulių ferma aprūpindavo mėsa lagerio administraciją ir kareivinės buvo du dideli pastatai pilni kiaulių. Mus paskirstė po darbus: vienos dirbom šėrėjomis, dviem pamainomis, kitos - virėjomis - ruošė kiaulėms maistą, o aš dirbau maisto išvežioto ja. Su arkliu vežiojau į fermas jau paruoštą kiaulių maistą, atveždavau iš malūno miltus, paruošdavau miške malkas ir vežiojau jas į virtuvę, taip pat ir vandenį. Žodžiu darbo buvo daug ir sunkaus, bet aš jo jau buvau išsiilgusi, darbo aš nebijojau, buvo labai malonu kad galiu įkvėpti gryno oro ir esu nors pusiau laisva.

Čia dirbti man teko neilgai. Tais pačiais 1955 metais, rudenį atėjo komendante ir liepė su daiktais eiti pas lagerio viršininką, nes aš jau paleidžiama į laisvę. Tuo laiku paleido labai daug kalinių, o ta laisvė, žinoma, buvo tremtis.

Pirmiausia tai viršininkas mane ir kitas kalbino pasilikti čia dirbti, bet mes nesutikom. Tada paklausė: "O kur tu galvoji važiuoti ?" Taip kalbėjo apie tremtį, o aš jam atsakiau, kad noriu važiuoti pas mamą, į Krasnojarsko kraštą, nes buvo leidžiama važiuoti pas savuosius.

Sutvarkė dokumentus, 300 rublių kelionei įdavė , dar paklausė: "Ar viena susirasi mamą, ar nereikia palydovo ?" Aš atsisakiau palydovo, sakiau, jog viena nuvažiuosiu, galvojau, kad tik greičiau atsikračius tų sargų. Paklausiau viršininko: ar galiu pasiųsti mamai telegramą, kad atvažiuoju, jis atsakė: "Taip, būtinai pasiuskit".

Pasiunčiau mamai telegramą ir išvažiavau, bet žiūriu, kad su manim vis-tiek važiuoja palydovas, tik tiek, kad neginkluotas.

Atvažiavom į Krasnojarsko miestą, o čia mane nuvedė į kalėjimą ir už­darė į kamerą. Iš pradžių buvau viena, paskui atvedė dvi moteris, irgi kalines. Tokių pabaisų, recidyvisčių dar bebuvau mačiusi, jos teistos ne už vieną žmogžudystę, taip šlykščiai išsidažiusios, kūnai ištisai tatuiruoti - tarsi piešinių paroda, o jau kalbos, išsireiškimai, keiksmai - tai man iki šie negirdėti. Jų negalima vadinti nei moterimis, nei žmonėmis, tai buvo baisus nužmonėjimas, kokį tik galėjo ir sugebėjo išauginti bedvasė tauta Rusija.

Jos tuojau "žirgeliais" susirišo su kalėjime sėdinčiais vyrais, šūkaliojamais (sargyba joms tai nedraudė) gavo iš kamerų rūkalų ir laiškelius. Pasirodo, kad šis Krasnojarsko kalėjimas buvo griežtojo rėžimo už sunkius nusikaltimus (žmogžudystes) čia kalėjo visi mirtininkai, įvykdę ne vieną žmogžudystę. Apie tai aš sužinojau iš šių žmogėdrų, su kuriomis buvau vie­noje kameroj. Jos irgi buvo žmogžudės ir prostitutės. Su tokiu pasitenkinimu, netgi sakyčiau pasididžiavimu, jos pasakojo apie savo darbelius, kuriuos nuveikė praeityje. Klausantis tokio siaubo man pagaugai ėjo per kūną, o Viešpatie, kaip baisu, kada žmogus praranda savo prigimtį ir sužvėrėja.

Mintyse aš karštai meldžiausi, prašydama Apvaizdos, jog apsaugotų mane nuo šių pabaisų, nes supratau, dėl ko mane čia uždarė KGB. Aš gi buvau jau laisva, o uždarę į mirtininkų kamerą, jie norėjo manimi atsikratyti, sunaikinti, ko savo rankomis nepadarė, tad atidavė į recidyvisčių rankas. Teko girdėti, jog vyrų lageriuose buvo daug kriminalinių nusikaltėlių, kurie žudė politinius kalinius, tuo suteikdami malonę lagerio administracijai, nes jie į tas žudynes nesikišdavo, netramdydavo nusikaltėlių. Tuo tarpu man teko kalėti lageryje su politinėmis kalinėmis, normaliomis, kultūringomis moterimis, kriminalinių kalinių pas mus nebuvo.

Ir taip šiame košmare aš išbuvau apie dvi savaites, kol pagaliau viena išvykau pas mamą. Važiuodama galvojau ir tuo tikėjau, jog prieš Dievo galybę - niekas yra blogi kėslai, sugalvoti pikto žmogus. Jei Dievas su mumis, tad kas prieš mus? Kad ir kokioje  pavojingoje situacijose, po sunkiausiu savo kryžium suklupęs, atrodo, jau nebepakilsi ir tada pats Kristus yra tavo Kirėnietis, padedantis pakilti ir nešti kryžių. Tai aš jaučiau visą gyvenimą.

Mama gavo mano telegramą ir kiekvieną dieną ėjo į  Koliūčiaus geležinkelio stotelę pasitikti manęs. Jau dvi savaites nesulaukdama manęs, ji pergyveno, jaudinosi ir viltis sulaukti blėso, galvojo, jog su manim atsitiko kas baisaus, juk iš manęs negavo jokios žinios. Pirmą dieną kai mama liovėsi eiti į stotį laukti traukinio, aš tą dieną atvažiavau.

Išlipau Koliūčiaus stotelėj. Pasukau į Koliūčiaus kaimelį, kur gyveno mama. Šalia  geležinkelio stoties dirbo tremtiniai Petras Panavas ir Kiškiai Juozas ir Kostas. Pamatę mane priėjo ir paklausė: "Gal būsi Butrimaitė?" "Taip" - aš atsakiau, o jie kalbėjo: "Mes gyvenam kartu su tavo mama viename kaimelyje, tai tave nuvesime, eikime kartu". Jie nunešė ir mano daiktus.

Kaliūčiaus kaimelis buvo netoli nuo stoties, gal kiek daugiau nei kilometras. Ėjom per miškelį ir iš jo išėjus, pamačiau tokius pat barakus kaip ir lageriuose, tik tiek, kad nebuvo apsupti tvorų ir sargybinių. Besiartinant smarkiai pradėjo plakti širdis, taip jaudinausi - rodos ir kojos pasidarė nepaklusnios - galų gale susitiksiu su mama.

Sunku aprašyti, koks džiaugsmas buvo susitikus su mama, apsikabinome ir verkėm ir džiaugsmo ir skausmo ašarėles krito ... iš tokios gausios šeimos likome tik dviese. Kiek buvo kalbų, atrodė, jog niekada negalėsim išsipasakoti visko kas nutiko, o pasakoti buvo apie ką. Nors ir kaip galėdama švelninau, pasakojau mamai apie savo ir brolių tragišką likimą. Norėjau kuo mažiau aitrinti ir taip kraujuojančias žaizdas, bet kuo gi jas sušvelninti, juk viskas taip aišku, taip žiauru. Mama sakė: "Vaikeli mano, užauginau jus penkis vaikus ir nebegirdžiu, jog kas čia mane pašauktų mama!"

Sakė, kad gavusi iš Lietuvos laiškus, bijojusi juos atplėšti, nes juose nieko gero neparašyta, tik sūnų žūtys ir mano areštai. "Kada gavau žinią, kad žuvo trečias ir paskutinis sūnus Stasiukas, tai eidama iš darbo per taigą, atsilikdavau nuo draugių ir kai jos nueidavo toliau, aš tada šaukdavau savo sūnūs vardais, o aidui atkartojus jų vardus, man atrodė, jog jie mane girdi ir atsišaukia, lyg būčiau su jais susitikusi, o savęs klausdavau: iš kur gi man tiek ašarų? Surinkus visas išsilietų plati upė... ."

Tai toks buvo motinos pasakojimas, toks buvo jos skausmas, kuriam nusakyti tiktų Maironio žodžiai:

"Tarp girių plačių ne staugimas žvėrių, Oi ne, tai našlaitės lietuvės..."

Tai tūkstančių lietuvių motinų skausmo šauksmas atšiaurioje taigoj, likęs niekieno neišgirstas. Tai jos čia ištremtos ir pasmerktos badui ir šalčiui tik už tai, kad išaugino savo vaikus dorais žmonėmis, išmokė mylėti Dievą, ir Tėvynę ir dėl jos aukotis.

Už Tėvynę daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens... Jei kurioms motinoms bus dar lemta sugrįžti atgal, daugeliui jau nebepavyks surasti savo sūnų kauburėlių, nes raudonasis žvėris, sudraskęs jų kūnus, paslėpė, užkasė slapta, kad niekas niekada nesurastų. Tai dvigubas skausmas motinai, kai neturės kur uždegti žvakutės ir pasodinti gėlytės.

.... O aš jau gyvenau pirmas dienas tremtyje drauge su mama. Palyginus su lagerių gyvenimu, čia atrodė tiek daug laisvės ir tiek gryno oro, o jo mums labai trūko. Po Stalino mirties, tremtinių gyvenimas labai pasikeitė, daugiau turėjo teisių ir, kas labai svarbu, jie jau buvo vadinami žmonių vardais, o anksčiau vadinti fašistais, banditais ir buožėmis.

Kai kurie jau buvo pasistatę savo gyvenamuosius namus, bet dauguma dar gyveno skurdžiuose barakuose po kelias šeimas. Koliūčius buvo miško ūkio pramonės (Leschimchozo) centras. Čia žmonės dirbo prie medžių sakinimo.

Čia gyveno tremtinių šeimos, daugiausiai tai buvo lietuviai, keletas ukrainiečių šeimų. Plačiai po taigą buvo išsimėtę kaimai, priklausę šiai miško ūkio pramonei, tai: Gubarevič, Karena, Jamna, Smilianka, Sitkin, Peščianka Tolimiausi kaimai buvo už 20 kilometrų, kiti kaimeliai buvo arčiau. Kadangi Koliūčij buvo centras, tai čia buvo ir komendantūra, visi tremtiniai kartą per mėnesį turėdavo eiti pas komendantą užsiregistruoti. Čia buvo kontora, kultūros namai ir mokykla, visi šie pastatai, išskyrus mokyklą, atrodė kaip barakai. Viskas buvo pastatyta tremtinių rankomis.

Buvo didelės kapinės, tai didelis plotas nusmaigstytas kryželiais, anksčiau buvęs dar didesnis, nes ant tų kapinių pastatyta kontora ir klubas. Daug kryželių jau buvo ištampyta, išgriauta. Šios kapinės - tai lenkų tremtinių, ištremtų 1939 m. Vietiniai žmonės pasakojo, kad lenkus trėmė vasaros metu, jie atvažiavo lengvai apsirengę, o sulaukę žiemos visi masiškai išmirė nuo bado ir šalčio.

Daug vargo, bado ir šalčio patyrė ir mūsų lietuvių šeimos, ištremtos 1948 05 22. Keletą metų jiems buvo be galo sunku, o ypatingai šeimoms su mažais vaikais. Jaunų vyrų čia atvažiavo mažai, nes jie buvo likę partizanų būriuose arba kalėjo lageriuose, o tremtin pakliuvo paaugliai, moterys, vyresnio amžiaus žmonės ir šeimos su mažais vaikais.

Mama pasakojo, kad atvežę išlaipino upės pakrantėj, kuri vadinasi Poma, čia, šalia Koliūčiaus. Jokios pašiūrės nebuvo, naktimis šalta, skaudžiai gėlė ilganosiai uodai, baigėsi maistas, kurį atsivežėm.

Viršininkai leido pasistatyti iš lentų bendrą pašiūrę, o vėliau ir barakus, į kurias patalpino po kelias šeimas. Gultus atstojo dviaukščiai narai.

Miško sakinimas buvo labai sunkus darbas. Reikėdavo vaikščioti į taigą 10 km ir toliau, normos buvo didelės, kurias reikalavo įvykdyti 100%, o atlyginimo iš pradžių nemokėjo. Vėliau davė po keletą rublių.

Darbą labai apsunkino muselės - "moškės", kurios labai kankino, dėl jų vasaros metu negalima buvo dirbti atviru veidu - sukandžiodavo iki sutinimo.

Duonos mažai leisdavo nusipirkti - tik pagal korteles, davė po gabalėlį žemės, kurioje susikasus kastuvu, galima buvo pasisodinti bulvių. Žemė čia buvo labai derlinga, be trąšų ir mėšlo - augdavo viskas, ką pasodinsi, tik nebuvo sėklos. Vėliau sėklai, keletą bulvių gavome siuntiniuose iš Lietuvos.

Viskas palengvėjo tik po Stalino mirties, geriau mokėjo už darbą, parduotuvėje buvo galima nusipirkti maisto ir t. t.

Atvažiavusi į tremtį per tris dienas turėjau nueiti pas komendantą užsiregistruoti (taip reikėdavo registruotis kiekvieną mėnesį, kaip ir visiems tremtiniams). Darbą buvo galima susirasti pačiai, jau prievartos nebuvo. Dirbti privalu, tik valdžia nenurodinėjo kur ir kokį darbą dirbsi.

Koliūčiaus stotelėje gyveno kelios lietuvių šeimos, jie dirbo prie geležinkelio. Tai buvo geri mano mamos draugai, jie ir rekomendavo mane eiti dirbti iešmininke, nes buvo viena laisva vieta. Jie jau pakalbėjo su viršininku, kad mane priimtų į darbą. Nuėjus pas viršininką, man liepė parašyti pareiškimą, kad priimtų lankyti kursus, taigi mokiausi mėnesį. Penketais išlaikiusi egzaminus pradėjau dirbti iešmininke.

Darbas nebuvo sunkus, bet nesaugus, sakyčiau net pavojingas. Dirbau slenkančių grafiku, su pamainomis, reikėdavo dirbti ir naktimis, o geležinkelis ėjo per taigą, stotis ir iešmininkų postai buvo apsupti miškų. Nuo stoties postai už 500 metrų. Nors čia buvo ir telefonas, pavojaus atveju galima paskambinti į stotį, bet geriausiai jeigu tokiu telefonu nereikėtų skambinti.

Nesaugu buvo dėlto, kad čia aplink - lageris prie lagerio kriminalinių nusikaltėlių, jie dažnai pabėgdavo iš kolonijos, o jų ieškodavo kareiviai, taigi nė vieni, nė kiti nebuvo draugai, jie buvo pavojingi. Čia iešmininke dirbo kita lietuvė, gyvenanti Koliūčiaus stotelėje, tai Žemaitienė. Mes viena kitą pakeisdavome, pas juos į namus tankiai užsukdavo kareiviai, kurie tykodavo pabėgusių kalinių, taigi kaliniai buvo gerai pažįstami, sugyveno draugiškai.

Vieną naktį į mano postą pasibeldė kareiviai ir paprašė, kad įsileisčiau į vidų, sakė, kad susirgo vienas kareivėlis - jam labai suskaudo skrandį, norįs prie pečiaus sušilti. Aš jokiu būdu jų neįsileidau ir liepiau eiti iš kur atėję. Tiesa, jie jėga nesiveržė, tik murmėdami atsitraukė.

Kai poste budėjo Žemaitienė, jie irgi atėjo ir paprašė įsileisti, sakydami tą patį. Jinai kareivius įsileido, nes juos gerai pažinojo. Tiesą sakė kareiviai - vienam iš jų labai skaudėjo skrandį, jis turėjo tą ligą, todėl šildėsi prie pečiaus ir buvo laimingas, o mane visaip iškoneveikė, sakydamas: "Ačiū Dievui, kad šią naktį nebudi ta bjauri jauna lietuvaitė, kuri neįsileidžia, nors mirk už durų - jokiu būdu neįleis.

Sutikusi mane Žemaitienė pasakojo, kaip kareiviai pyko ant manęs ir barėsi. Jos pasakojimas man taip paglostė dūšią, girdėdama apie jų nepasitenkinimą tyliai savimi didžiavausi. Man garbė buvo girdėti, kad lietuvaitė yra bjauri ir neleidžia kareivių.

Nesmagu čia buvo dirbti. Visą laiką bijojau tų pabėgusių recidyvistų, betgi, ačiū Dievui, su jais nesusitikau.

Dabar tremtyje buvo daug jaunimo, suaugo visi paaugliai, daug atvažiavo pas savo šeimas iš įkalinimo vietų, tai daugiausiai vyrai. Jaunimas gyveno savo gyvenimą, poravosi, draugavo ir jau pradėjo tuoktis, čia nepertoliausiai gyveno kunigas, grįžęs iš lagerių. Jis krikštijo vaikus, davė šliūbą visiems krikščionims - lietuviams, ukrainiečiams ir lenkams. Tai buvo kunigas Jonas Fabijauskas.

Čia jaunų vyrų buvo daugiau, negu merginų, tad sužinoję, kad aš sugrįžau pas mamą, atėjo aplankyti kaimynai, pažįstami jaunuoliai. Atėjo su draugais, kvietė mane kartu eiti į klubą pažiūrėti filmo, o sekmadienį eiti į šokius. Aš atsisakiau, kalbėdama, kad niekad gyvenime neisiu nei į kiną, nei į šokius Nors tai jų neįtikino, jie vistiek nepaliko manęs ramybėj, atėjo ir mergaitės, kvietė, įkalbinėjo eiti kartu su jaunimu. Jie sakė: "Mes kartu susibūrę pamirštam nors trumpam savo vargus, dainomis pabuvojam Tėvynėj, kur bebūtum - jaunystė viena."

Jaunimas jau atsigavęs ir užsidirbęs šiek tiek pinigų - galėjo nusipirkti drabužių ir žmoniškai apsirengti, o aš neturėjau kuo apsirengti. Lageryje sudegė visi mūsų drabužiai ir daiktai, o aš atvažiavau apsivilkusi kalinio rūbą - šimtasiūlę, aišku, kad man buvo nesmagu susilyginti su kitais, bet tai nebuvo pati svarbiausia priežastis, kodėl aš nenorėjau eiti į pasilinksminimus. Man buvo be galo liūdna, mane slėgė ta skausminga praeitis ir tie praėję už grotų gražiausi jaunystės metai. Atrodė, kad ten mano vieta, toje didelėje pilkoj minioj, su numeriais ant nugarų, aš ten mačiau save Man norėjosi pabūti vienai su savimi ir tyliai tyliai išsiverkti.

Bet gi gyvenimas nestovi vietoje, kaip bebūtum sužeistas, praeitį reikia palikti praeičiai ir gyventi reikia dabartimi, juk šis gyvenimas tremtyje buvo šviesesnis, laisvesnis, o svarbiausia, kad čia yra mano didžiausias turtas - mama. Beto dar mus labai nudžiugino netikėta staigmena, tai laiškas nuo brolio Balio iš Londono, mums jį persiuntė iš Lietuvos paštininkė Vlada Jankūnienė. Laiškas buvo adresuotas broliui Povilui į Jakėnų kaimą, ten, kur mes gyvenom.

Balys nežinojo apie mūsų šeimos tragediją, nes jau buvo žuvę visi trys broliai ir mes su mama išvežtos į Sibirą, o mes apie jį irgi nieko nežinojom, paskutinė žinia mus buvo pasiekusi, kai jis traukėsi į Vakarus. Jis per mūšį prie Sedos buvo sužeistas, mums tai pranešė kunigas Valentinas Šikšnius, atvažiavęs iš Žemaitijos į Švedriškę. Jis sakė, kad Baliui sužeista koja ir jis guli vokiečių ligoninėj, o jis, netoliese kunigaudamas, brolį aplankęs. Tolimesnis brolio likimas mums iki šiol buvo nežinomas.

Mums buvo labai daug džiaugsmo, žinant, kad dar yra gyvas vienas brolis, kuris gražiai rašė broliui Povilui, nežinodamas, kad šis jau seniai žuvęs.

Ilgai galvojome kaip reikia jam parašyti apie mūsų likimus tiesiogiai rašyti negalima - cenzūra jokiu būdu nepraleis, beto dar galima ir įkliūti, todėl parašiau taip: mes su mama gyvenam kurorte, o visi trys broliai gyvena pas tėvelį (tėvelis jau buvo miręs).

Balys gavęs laišką, perskaitęs viską suprato, tik nežinojo dėl ko broliai nuvažiavo gyventi pas tėvelį. Niekaip negalėjo suprasti, kuo gi nusikalto jaunesnysis broliukas, kuris vos šešiolika metų sulaukęs turėjo žūti.

Balys rašė, kad gavęs tokią žinią apie savo šeimą, vos neišprotėjo. "Tokia žiauri staigmena mane visai sugniuždė, užsidariau savo kambary, nieko nenorėjau įsileisti ir mintimis buvau su šeima. Tris dienas neišėjau į darbą, verkiau kaip mažas vaikas."

Taip mes visą laiką susirašinėjome su broliu, jis mums atsiųsdavo siuntinius - maisto ir drabužių ir taip labai palengvino mūsų varganą gyvenimą.

Čia, tremtyje, gyvenantys lietuviai gražiai sugyvenom kaip giminės, o ypač jaunimas - buvome kaip viena šeima. Kartu švęsdavome visas šventes, kartu sutikdavom Naujuosius Metus. Vestuvėse vieni pas kitus būdavome svečiais, pajauniais, pamergėmis. Aš irgi ėjau su jaunimu, labai gražiai darniai visi sugyvenom, visus mus slėgė tas pats tėvynės ilgesys ir nekantriai laukėme tos valandos, kada galėsime iš čia išvažiuoti, sugrįžti ten, iš kur atvažiavome.

Čia anksti prasidedančios žiemos buvo labai šaltos - iki penkiasdešimties laipsnių šalčio, o vasaros labai karštos ir labai daug muselių - "moškių". Nors vasarą čia gražu - upė, miškas, miškuose daug gražių gėlių, tik jos čia be kvapo:

...Bet viskas čia svetima ir taip nemiela, Svetimoj padangėj nemalonu, ne...

O kiek daug vargsta ir kenčia Lietuvos vaikų svetimoje padangėje, išblaškytų po Sibiro platybes, apkaltintų be jokios kaltės, priverstų dirbti sunkiausius darbus. Kiek jie pastatė miestų, kiek nutiesė geležinkelių alkani ir sušalę, beteisiai vergai. Kiek daug jų niekada jau nebesugrįš į Tėvynę, paliks jų kaulai ir mažų vaikų kauleliai ilsėtis, o gal vargti, svetimoj žemėj - nesvečioj šalyj. Visų mūsų buvo tik vienas troškimas - sugrįžti nors numirti savo žemėn.