O mes, gyvieji, dar vargstam, turim vilties ir laukiam, kada galėsim sugrįžti į Tėvynę Lietuvą, dėl kurios taip daug kentėta ir sudėta tiek daug aukų. Bet ar kas nors laukia mūsų, sugrįžtančių?

Okupantai ir jų pakalikai, kolaborantai, džiūgauja, kad tiek daug iškeldino "liaudies priešų", o iš ten jie niekada nesugrįš, sodybose, kurių dar neišgriovė, nesudegino, patogiai įsikūrę su šeimomis, linksminasi, girtuokliauja, keldami tostus "už ateitį, už šviesų rytojų". Tai kruvina okupantų ir kolaborantų puota. (Lietuvos komunistų partijos pirmininkas A. Sniečkus vykdęs trėmimus ir atsakingas už okupuotos LR gyventojų žudynes iki šiol nepaskelbtas kriminalinių nusikaltėliu žmonijai ... .)

Nepriklausomoj Lietuvoj užaugą lietuviai, išmokyti būti dorais, sąžiningais ir darbščiais žmonėmis, turėdami šias savybes visur buvo gerbiami, turėjo didelį autoritetą. Deja, taip išauklėti nesugebėjo "matuška Rusija". Vietiniai rusai stebėjosi lietuvių pastovumu, darbštumu ir sąžiningumu, jie lietuvius klausdavo: "Kaip jūs, lietuviai, taip sugebat gyventi su viena žmona ir turėt pinigų?" O jie, vargšai, keičia žmonas ir jau nesuskaičiuoja kiek jų buvo, jie neskaičiuoja kiek uždirba, kiek prageria ir ateina pas lietuvius pasiskolinti keletos rublių... .

Šie paprasti žmonės rusai yra geros širdies, bet jie labai nuskurdinti, daug iškentėję nuo kitų savo tautiečių žiaurumo. Galbūt nėra nė vienos civilizuotos valstybės, kuri taip kankintų savo tautiečius. Tai ir Rusijos carų baudžiava su katorgom ir ištrėmimais, vėliau 1917 metų revoliucijos metu valdžią paėmę komunistai viršijo viską savo žiaurumu, kankinimais ir nekaltų piliečių žudymais. (Rusijoje iki šiol nėra nuteistų už nusikaltimus žmonijai – Lietuvos.net pastaba).

Kaip baisiai vargsta ir kenčia paprasti eiliniai kolūkiečiai, kokia čia buvo betvarkė - sunku ir aprašyti. Kam neteko pabuvoti Rusijoj, ypatingai kolchozuose, tas negali įsivaizduoti ir supranta, koks gi čia gyvenimas verda, jeigu jį apskritai galima pavadint gyvenimu. Tai amžinas vargas be perspektyvos gyventi geriau. Jokiu būdu negalima kaltinti paprastų žmonių už tokį skurdą ir betvarkę, kalti partiniai bosai, komunizmo statytojai, jie sotūs, o paprastais žmonėmis nesirūpina.

Man teko pabuvoti kolchozuose, tad aprašysiu tą vaizdą, kurį teko regėti savo akimis. Aš atvažiavau į kolchozą, nes pakeičiau savo mamą, ji dirbo Koliūčiaus - mokykloje valytoja ir turėjo važiuoti su mokiniais į kolchozus dirbti, padėti sudoroti derlių. Važiavom ilgai, tas kolchozas buvo toli, nuo Koliūčiaus, mes ten su mokiniais gyvenome savaitę.

Buvo vėlus ruduo, kviečiai jau iškulti, o ten daugiausiai sėjo kviečius, grūdai supilti į didžiulę krūvą po atviru dangum, ant tų kviečių krito ir sniegas ir lietus. Ir taip drėgni iškulti kviečiai degė, buvo karšti ir suplėkę. Tai ir buvo mokinių darbas tuos grūdus kastuvais perpilti iš vienos krūvos į kitą vietą - ir vėl ta pati krūva, garuojančių, suplėkusių kviečių. Po juos knaisiojosi kolūkiečių kiaulės, tik žmonėms paimti tų grūdų nevalia, nes tai esą valdiški, o kolūkiečiai gyveno pusbadžiu. Kolūkio pirmininkas sakė, kad neturi sandėlio supilti grūdams.

Kolūkis didžiulis, ten gyveno laisvi žmonės, daugiausiai čiuvašai. Jų gyvenamos lūšnos labai menkos, daug kurie gyveno žeminėse, tose pačiose lūšnose buvo kiaulės su mažais paršiukais, taip pat ir maži ožiukai. Malkas kurui tempdavo iš miško ant pečių arba rogutėmis, už darbą kolūkis duodavo labai mažai grūdų, o pinigų jie visai neturėjo, apsirengę labai prastai bet išgerti sugebėjo, virdavo naminę ir gerdavo. Retkarčiais jiems atveždavo filmus, tai buvo didžiausia šventė, visi norėdavo pamatyti ir salė būdavo sausakimša.

Kino mechanikas, būdamas girtas, pradėjo sukti kino juostą aukštyn kojomis, o čiuvašai šaukė, kad nieko nesupranta. Kino mechanikas atsakė: "Galimas dalykas, kad nieko nesuprantat, nes filmas užsienietiškas". Neturėdami pinigų sumokėti už filmą, čiuvašai mokėjo kiaušiniais.

Kadangi kino mechanikas buvo partietis, tai po šio įvykio jį išsikvietė į partijos biurą, tik nežinau už ką, ar kad parodė girtas filmą aukštyn kojom, ar už tai, kad ėmė mokestį kiaušiniais. Kadangi kino mechanikas buvo partietis

Tai ne vienintelis toks skurdus Rusijoj kolūkis, jie visi viens į kitą panašūs, tik žinoma jų neparodo per televiziją. Turi keletą stipresnių, tai tik tuos kaip pavyzdinius ir rodo.

Rusija, turtingiausia savo gamtinėmis iškasenomis šalis, turinti naftą, geležį, auksą ir anglį, labai derlingas žemes, didžiulius miškus, bet kas iš viso to, jeigu nėra šeimininko, nėra nuosavybės, viskas valdiška, nėra noro dirbti, gyvena su ta diena, slampinėja girti ir keikiasi. Už tai rusai kaip niekas kitas taip lengvai palieka savo tėvynę ir plūsta į kitas šalis gyventi, ieško kur geriau, sočiau pragyventi. Okupavę Baltijos ir kitas valstybes, kur tik jų pėda pasiekė žemę, tuojau iš paskos kaip varnai suskrenda su šeimomis gyventi. Rusai sako: "Mūsų Tėvynė ten, kur yra ką valgyti" - tai klajoklių tauta.

Kartą važiuodama traukiniu iš Vilniaus į Dūkštą kalbėjausi su rusai važiuojančiais į tuometinį Sniečkaus miestą, važiavo jauna pora - vyras su žmona. Tarp savęs labai linksmai kalbėjosi, tiesiog džiūgavo, dairėsi pro langus, o manęs paklausė ar dar toli Dūkšto stotis. Aš atsakiau, kad važiuoju iki Dūkšto, tad kartu išlipsime. Įsikalbėjom, moteris sakė, kad jie su vyru baigę institutą, abu inžinieriai. Vyras gavo paskyrimą į Sniečkų, o ji važiuojanti kartu gyventi.

Matydama juos tokius laimingus, spinduliuojančius, tyčia paklausiau: -"Tikriausiai labai sunku palikti savo Tėvynę, išvažiuoti iš savojo krašto?“ -"Ką jūs, ką jūs!" - sušuko moteris, net pašokdama iš vietos, -„Mes taip norėjom čia važiuoti!", ir pridūrė - "O kas gi nenorėtų gyventi Baltijos šalyse? Čia taip gera ir gražu, mes pakviesim ir savo draugus, kad ir jie atvažiuoti čia gyventi." Taip kalbėjo moteris, dar nepradėjusi gyvenimo Lietuvoje.

Privažiavus Dūkštą, ji pasakė: "Jau, jau atvažiavom, štai "Naš rodnoj Dūkštas!" ("Štai mūsų gimtasis Dūkštas!")

Ir ištikro, jie traukė vieni kitus į Visagino miestą ir apsigyveno čia rusų apie 30000 žmonių, jie gyvena kaip šeimininkai ir nenori paklusti Lietuvos įstatymams, nepageidautini ir čia gyvenantys lietuviai. Rusai čia kuria savo koloniją, kursto nesantaiką. Tai okupacijos tęsinys ("naš rodnoj Visaginas").

Rašydama prasilenkiau su laiku, rašau jau apie Dūkštą, o išties dar turėčiau būti tremtyje, Krasnojarsko krašte Koliūčiaus kaimelyje, tarp mielų ir darbščių vargdienių tremtinių. Čia ir susipažinau su savo būsimuoju vyru Petru Laurinėnu. Jis ištremtas 1948 m. su savo gausia šeima gyveno Karenos kaimely, nuo Koliūčiaus 7 km. atstumu.

Susipažinau su Petru netrukus, kai atvažiavau čia iš lagerių. Jis pirmasis atėjo pas mus su draugais, tai man dar nieko nereiškė, bet jis nepaliko manęs ramybėje, jis man skyrė didžiulį dėmesį, bet tai buvo tik susipažinimas. Vėliau po truputį pradėjom draugauti, kartu nueidavom į klubą, kartu švęsdavom šventes, buvom draugai.

Aš jau anksčiau minėjau, kad čia buvo jaunuolių daugiau nei merginų, aš turėjau didelį pasisekimą jaunimo tarpe, gyvenimo draugą galėjau pasirinkti iš kelių vyrų, man draugaujant su Petru piršosi keli jaunuoliai ir taip primygtinai prašė, kad tekėčiau už jų. Tai buvo labai rimti, dori vyrai sugrįžę iš lagerių. O tuo tarpu aš draugavau su Petru, pamilom viens kitą ir 1957 m. lapkričio mėnesį susituokėm. Taip jau lėmė likimas.

Aš pasirinkau būtent tą, kuris man buvo skirtas, aš tuo neabejoju ir sutinku su vieno žydelio pasakytais žodžiais: "Ui, boba ir mirtis - tai tik nuo Dievo!" Tai buvo pasisekimas, pasirinkimas, bet ar tai buvo laimė? Apie laimę ir nedalią - vėliau.

Dabar mes jau šeima, laimingi, patenkinti viens kitu, gyvenom darniai, kartu su mano mama. Taip ir toliau gyvenom, vyras perėjo dirbti į statybininkų brigadą, o statybininkais buvo visi lietuviai tremtiniai.

jau 1958 m. buvo plačiai kalbama, jog paleis tremtinius. Ir iš tikrųjų pradėjo leisti šeimas grįžti, vieniems į Lietuvą, kitiems gyventi SSSR teritorijoj, be teisės gyventi Lietuvoje. Ir jau tų pačių metų rudenį paleido ir mus, taigi man su mama leido grįžti į Lietuvą, o mano vyras neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, jam buvo leidžiama gyventi bet kurioj kitoj SSSR Respublikoj, bet mes vis tiek rengėmės kartu gyventi Lietuvoje. Kiek buvo džiaugsmo pagalvojus, kad pagaliau mes sugrįšime į savo išsvajotą brangią Tėvynę.

Išvažiavom 1959 m. vasario mėnesį, kelionė man buvo man ypač sunki ir varginga, nes aš jau laukiausi, tai buvo paskutinės savaitės, bet tas noras kuo greičiau sugrįžti į Tėvynę nugalėjo mano visus sunkumus. Kelionė truko gal kokias aštuonias paras.

Važiuoti tai važiuojam, bet kas mūsų laukė?

Tėviškė išdraskyta, sulyginta su žeme, artimų giminių neturim, kur apsistosime, prisiglausim - nieko nežino jom, tik važiavom į Lietuvą ir tiek. Paskutinė stotis buvo Dūkštas, čia atvažiavę susitikom su anksčiau grįžusiais tremtiniais, su kuriais gyvenom Koliūčiuj, tai vyro draugai, kurie čia, Dūkšte, dirbo statybose brigadoj, čia jie remontavo ir statė namus, įstaigas. Jie pakvietė ir mano vyrą kartu su jais dirbti statybinėj brigadoj. Bet kur gyventi? Neįmanoma susirasti kambarį, nes čia, Dūkšte, buvo rajoninis centras, visi butai valdiški, o privatūs - užimti. Nuėję kryžiaus kelius, pagaliau gavom pas rusus Nikitinus išsinuomoti mažytį kelių žingsnių kambarėlį.

Atvažiavom į Dūkštą vasario 19d., o mano dukrytė gimė kovo 16d., vos spėjome apsigyventi šiame mažame kambarėly, kur tilpo lova, stalas ir mažytėj virtuvėlėj mamos lova, o vaikelio lovytei pastatyti nebuvo vietos. Todėl dukrytė miegojo kampe ant stalo, čia buvo jos vieta.

Šeimininkai turėjo namų knygą, kurioje buvo įregistruoti namo gyventojai, taip pat ir nuomininkai. Tokia buvo tvarka, tokias knygas turėjo ir kiti savininkai. Todėl dabar iškilo didžiausia problema su mūsų šeimos priregistravimu, mane ir mamą galėjo priregistruoti, nes turėjom pažymėjimus su teise gyventi Lietuvoje, o vyro nepriregistravo - netinkamas pažymėjimas. Nepriregistravus galima gyventi tik tris paras, taigi atėjęs milicininkas įspėjo šeimininką Nikitiną per 24 valandas iškeldinti nepriregistruotus asmenis, arba to neįvykdžius nustatytu laiku bus baudžiami šeimininkai. Mes tuo laiku jau buvom čia pragyvenę apie porą savaičių.

Padėtis buvo tiesiog beviltiška, nežinojom ką daryti, kokiu būdu priregistruoti vyrą. Sužinojau, kad čia, Dūkšte, rajono komunistų partijos centro komiteto antruoju sekretoriumi dirba mano gerai pažįstamas kaimynas Juozas Juotka, labai doras žmogus, į komunistų partiją įstojęs su partizanų vado Kazio Kaladinsko - Erškėčio leidimu.

Aš ir nuėjau pas jį. Mes pasikalbėjom, aš jam išdėsčiau savo bėdas. Jis gerai pažinojo mūsų, Butrimų, šeimą, žinojo ir dabartinę padėtį ir kaip geras kaimynas pažadėjo padėti. Taigi Juozo Juotkos dėka ir pastangomis leido mano vyrui Petrui Laurinėnui prisiregistruoti Lietuvoje.

Jeigu Dievas neapleis, tai nebus padėties be išeities.

Dabar jau šiek tiek atsidusom, bet buto vis tiek ieškojom. Ėjom per kaimus ir suradom greta Dūkšto Girutiškių kaime, labai apleistą, gerokai supuvusį namą. Išsinuomojom vieną namo galą, vyras šiek tiek paremontavo ir apsigyvenom. Nusipirkom karvę, pavasarį gavom daržą, gabalėlį žemės. Vyras ir toliau dirbo Dūkšte statybininku, aš auginau dukrelę Valdą, o mama nuėjo dirbti į tarybinį ūkį laukų darbus, nes jai dar trūko reikiamo stažo iki pensijos, o išdirbusi visą darbo stažą gavo 16 rublių pensijos.

Mes dabar gyvenom Dūkšto eksperimentiniame tarybiniame ūkyje, ūkio valdytoju buvo Mykolas Bužinskas, komunistų partijos narys, lenkas. Kaip žmogus jis buvo labai geras. Vasarą, kaip ir visada, liepė sueiti visiems Girutiškių kaimo žmonėms, nes turėjo dalinti pievas šienavimui. Aš nuėjau ir stovėjau atokiau, o visi kiti žmonės, sulaukę valdytojo, apstoję aplink prašė, kad duotų geras pievas, nurodinėjo, kur norėtų gauti. O valdyto jas, kiek pyktelėjęs, jiems atsakė: "Ką ir kiek jums duosiu, jums vistiek mažai ir mažai, nors ir negalėtumėt skųstis - gyvenat neblogai!" - o parodęs į mane pasakė: "Va štai šitie žmonės - jauna šeima, kuri daug iškentė jusi tremtyje sugrįžo, jiems dabar labai sunku ir pirmoj eilėj turime jiems padėti".

Liepė man sėstis ant motociklo ir važiuoti kartu, parodė man didelį plotą pievų, labai geros žolės ir mes prisipjovėm daug gražaus šieno karvei. Jis važiuodamas man sako: "Jūsų šeimoj yra dvi pavardės - Butrimienė ir Laurinėnai (mama ir aš su vyru)-jūs pirkit kitą karvę, kadangi skaitotės dvi šeimos, pardavę pieną turėsit pragyvenimo šaltinį". Tuo metu valdžia leido šeimai turėti tik po vieną karvę, o kadangi šeimoje buvo dvi skirtingos pavardės, tai mums buvo galima laikyti dvi karves. Bužinskui leidus, už minimalią kainą ūkyje gavom nusipirkti grūdų ir kombinuotų pašarų šerti kiaulėms.

Tai be galo daug mums padėjo sunkią valandą, ne tik materialiai, bet ir morališkai sustiprino mus Mykolas Bužinskas. Mes gi buvom tremtiniai -raupsuotieji, valdžia į mus žiūrėjo su neapykanta kaip į priešus. Bet tarp visų blogybių Dievas duoda ir gerų žmonių, jeigu nebūtume sutikę savo kaimyno Juozo Juotkos, be jo pagalbos nebūtume priregistravę mano vyro, jeigu čia atsikraustę į ūkį nebūtume radę gero žmogaus, kuris padėjo prasigyventi, o būtume buvę ujami, tad būtų buvęs vienas kelias - grįžti atgal, kaip ir padarė kai kurie tremtiniai.

Mykolas Bužinskas buvo ir dabar yra idėjinis komunistas, buvęs TSKP, dabar LDDP (Lietuvos Demokratinė Darbo Partija – buvusi Lietuvos Komunistų Partija; žymiausias narys Algirdas Brazauskas buvęs Sovietų Lietuvos Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi) narys, tvirtai tikintis šia partija ir savo įsitikinimų nekeičia. Dabar jis gyvena kaip ir anksčiau Dūkšte, mes dažnai susitinkam, sekmadieniais ateina į bažnyčią. Po Atgimimo, kada jau kalbėjom viešai, aš jam nuoširdžiai padėkojau už paramą mūsų šeimai, žmonėms sakiau, kiek gero mums padarė šis žmogus, Mano padėką jis su džiaugsmu priėmė ir sakė: "Aš visada stengiausi žmonėms daryti gera, gal šimtui žmonių esu gera padaręs pagal savo galimybes (tai ne tremtiniams), o padėkos sulaukiau tik iš tavęs vienos."

Dėl politikos mes susitikę nesiginčijam, nes turim labai skirtingus įsitikinimus ir tvirtas pozicijas. Jis gerai žino, kad aš nė per vieną centimetrą nepasuksiu į kairę, o aš žinau, kad jo neišauklėsiu - irgi nesuks į dešinę. Taip mums ir netrukdo bendražmogiški pokalbiai, o už jo gerus darbus atlygink jam, Viešpatie.

Taip mes Girutiškių kaime pragyvenom penkerius metus, čia gimė kita dukrelė Marytė. Vaikai dar buvo maži, o namas labai šaltas, supuvęs, reikėjo ką nors daryti, nors čia mums bloga nebuvo, bet neturėjom kur gyventi.

Sužinoję, kad parduodami namai netoli mano tėviškės, kuriuos galima perstatyti, susitarėm ir nusipirkom. Trūko pinigų, tai pasiskolinom. Dabar tik reikėjo gauti sklypą namo statybai. Tuo laiku buvo suplanuotos vadinamos gyvenvietės ir šeimos masiškai iškeldinamos iš savo vienkiemių į gyvenvietes. Atėmęs žemes, kolchozas dabar jau iškeldino ir namus, tai darė prievarta, nepaklusniuosius priversdami sankcijomis - bolševikai tai sugeba. Išvarymą iš gimtųjų vietų žmonės pergyveno kaip antrąją tremtį.

Mes gyvenom ne gyvenvietėj, reikėjo ieškoti vietos, kur leistų pasistatyti namus. Nutarėm kreiptis į Dūkšto medelyną - sodininkystės ūkį, čia buvo didelė gyvenvietė. Direktoriumi dirbo buvęs politinis  kalinys, 10 metų kalėjęs lageriuose, Petras Balčiukonis, mūsų pareiškimą priėmęs be jokių kliūčių. Aš padaviau pareiškimą į darbą šiame ūkyje, vėliau atėjo dirbti ir mano vyras. Gavom sklypą statybai, tai Dūkšto medelyne - sodininkystės ūkyje, Kaniūkų kaime.

Petras Balčiukonis direktoriumi dirbo čia neilgai, buvo iškeldintas, nežiūrint to, kad jis buvo specialistas, gerai išmanantis sodininkystės darbą, galėdamas daug gero nuveikti šioje srityje. Buvo pašalintas kaip "ne tokio kvapo" - ne tokių idėjų žmogus. Komunistai nevertino specialybės, jiems buvo svarbu, kad turėtų partijos bilietą.

Vietoj Balčiukonio į direktoriaus pareigas atsiuntė KGB darbuotoją Žydą Michailą Bolikovą. Tai buvo bukas žydelis, visai nesuprantantis darbo nei sodininkystėj, nei žemės ūkyje, bet buvo "nusipelnęs" tardytojas, gerai žinantis, kur yra skaudžiausia žmogaus kūno vieta, kur galima smogti tardomajam kaliniui. Jam nerūpėjo ūkio reikalai, pirmoj eilėj - partiniai dalykai. Storai apkalęs savo kabineto duris, kad būtų negirdimas, kaip ir dera tardytojui, laukdavo aukos - ateinančio darbuotojo, darbininko ar traktorininko. Net neįsiklausęs į atėjusio darbininkas kalbas, direktorius pirmoj eilėj klausinėja: "O kaip gi partiniai reikalai?" Pradeda agituoti - primygtinai reikalauti įstoti į "garbingąją" komunistų partiją, girdi tu esi tinkamas, tavo praeitis švari, dabar tik reikia parašyti pareiškimą ir stoti kandidatu į komunistų partiją. Čia, greta kambarėly, sėdėdavo partijos sekretorius, kuris aprūpins popierium ir tušinuku. Tik pirmyn ir skubiai į "garbingas" gretas!

Jam pavyko sumedžioti tuos, kurie ne iš idėjos, bet nesugebėdami atsispirti pagundai parašė pareiškimus, bet tai buvo tik keletas, kiti, kurie nenorėjo būti partiniais, kiek galėdami vengė susitikti direktorių, patekti į jo kabinetą. O direktorius visomis jėgomis stengėsi įvykdyti planą, kiek turėjo būti komunistų partijos narių. Tokiu vadovu žmonės buvo labai nepatenkinti, išskyrus partijos narius niekas jo negerbė, tik bijojo patekti į jo nemalonę.

Mes čia statėme namus, po poros metų jau įsikėlėme gyventi, nors dar buvo visiškai neįrengti, dar nebuvo ir ūkinių pastatų.

Ir štai apskundė mano vyrą, kad jis padaręs nuostolį už 17 rb. vertės. Jis dirbo traktorininku ir iš tikrųjų nepadarė jokio nusikaltimo ir jokio nuostolio ūkiui. Bet vis viena tie tipeliai jį įskundė direktoriui, o šis iš karto perdavė prokuratūron ir prokuroras davė sankciją areštui. Vyrą iš karto areštavo, o kaltinamąją bylą vedė tardytojas, irgi žydas, Nikita.

Kadangi nebuvo nusikaltimo ir nuostolių, tai apie tai aš plačiau nerašysiu, nes smulkiai aprašant detales, reikėtų rašyt labai daug, jeigu būtų galima suprasti už ką. Galima parašyti tik tiek, kad byla buvo labai politizuota ir reikėjo tik mano vyrą įkalinti, kadangi jis - buvęs tremtinys, o direktorius - KGB bosas, tai tokiam pačiam ir tardytojui perdavė. Į žydų rankas patekęs, teisybės nelauk.

Teismas buvo parodomasis, Ignalinoj. Kaltinimas skambėjo maždaug taip; gerai, jeigu nepadarei nuostolio (nusikaltimo), o jeigu būtum jį padaręs, tai būtų buvęs 17 rb. nuostolis. Salėje pasigirdo šurmulys, nuvilnijo juokas, žmonės labai pasipiktino, kada perskaitė teismo nuosprendį. Nuteisė 2 metams Mažiems ir dideliems buvo aišku, kad tai susidorojimas politiniais motyvais, nors byla kriminalinė.

Teisme vyrą užstojo visi ūkio specialistai, tai: inžinierius - mechanikas, agronomas, skyriaus valdytojas. Jie prašė išteisinti, bet niekas nepadėjo, taip jau buvo suplanuota KGB vadų.

Nuteisę išvežė į Veliučionių koloniją šalia Vilniaus, kur jis turėjo atlikti bausmę. Nuveždavau maisto, važiavau į pasimatymą, vyras buvo labai įsižeidęs ant direktoriaus Bolikovo, sakė, kad niekada negrįš dirbti į tą ūkį. Kaliniai, atlikę pusę bausmės laiko, buvo išsiunčiami į laisvas statybas kur nors Rusijon, į kokį nors rajoną, kur vyko statybos. Ir mano vyrui iškalėjus vienerius metus buvo pasiūlyta važiuoti su šeima į laisvas statybas į Rusiją. Aš dėjau visas pastangas, rizikuodama, nes galėjau įkliūti, važiavau pas aukšto rango pareigūnus, vežiau kyšius, kad tik greičiau išleistų vyrą į statybas Lietuvon. Ir man tas pasisekė: vyrą išleido į Kazlų Rūdą.

Iš ten leisdavo retkarčiais atvažiuoti į namus, aplankyti šeimą, kiek džiaugsmo būdavo dukrelėms, sulaukus tėvelio. Jos buvo be galo laimingos. Valdutei buvo jau septyneri metai, lankė pirmą klasę, o Marytei vos keturi metukai. Jos tėveliui daug ką pasakodavo, deklamavo eilėraščius, jis irgi joms ką nors pasakodavo, visi buvom labai laimingi susitikę. Tik dukrelės niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėvelis pasisvečiavęs porą dienų, vėl išvažiuoja. Sunku vėl išsiskirti, atsisveikindamas su dukrelėmis, tėvelis net ašarą nubraukdavo, o jos klausdavo: "Kada vėl atvažiuosi?" Jis atsakydavo, kad labai greitai, atvažiuos visam laikui gyventi kartu.

Laikas bėgo, o mūsų tėvelis atvažiuodavo vis rečiau, o atvažiavęs nelabai džiaugėsi dukrelėmis, galbūt negirdėjo ir eilėraščių bei pasakojimų, buvo užsisvajojęs, skubėjo išvažiuoti. Man buvo viskas aišku, kad tai jo nauji planai šeimos išdavystei, bet aš nieko nesakiau, laukiau, kada baigs bausmę, o paskui ką jis pasakys, kokia bus priežastis? Kaip bebūtų skaudu, bet aš jau buvau susitaikiusi, jos vyras negrįš į šeimą.

Baigęs bausmę atvažiavo be jokių asmeninių daiktų, sakė, kad turįs grįžti atgal, išsiregistruoti, o tas gali užtrukti net keletą savaičių, o paskui ieškos gyvenamo ploto visai šeimai. Tai buvo tik jo paistalai, labai tolimi nuo tiesos ir visiškai nenuoširdūs.

Praleidau pro ausis jo tuščius žodžius, o savo tiesos nepasakiau, ką aš apie tai galvoju. O aš galvojau taip, kaip buvo iš tikrųjų, kad jis palieka šeimą, bet aš nenorėjau susipykti, kad paskui jis nesakytų, motyvuodamas, kad buvo neteisingai suprastas ir t. t., rastų pasiteisinimą, kodėl palieka mus.

Ryte išeidama į darbą vyrą palikau miegantį, į mokyklą išėjo ir dukrelė Valdutė, laiminga, kad sugrįžo tėvelis. Namuose buvo mažoji Marytė ir mama. Mama pasakojo, kad Petras atsikėlęs apsirengė, paruoštų pusryčių nevalgė ir nieko nepasakęs, neatsisveikinęs išėjo pro duris. Tai buvo paskutinė diena, paskutinis šių namų durų rankenos palietimas.

Parėjusi pietų, radau grįžusią iš mokyklos dukrelę. Jos pirmieji žodžiai atėjus į namus buvo: "Močiute, o kurgi tėtė?" Kaipgi dabar paaiškinsi, jog tėvelis visai išėjo iš namų ir kodėl jis taip pasielgė. Kur jis išėjo?

Marytė dar buvo maža ir taip skausmingai nepergyveno, bet - Valdutei tai buvo begalinis skausmas, jinai labai mylėjo tėvelį, laukė jo parvažiuojančio. Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus tėvelis užtrenkė prieš ją duris visam gyvenimui. Matau akyse tą vaizdą ir matysiu iki gyvenimo pabaigos, kol mano akys užsimerks amžinai, kaip skausmingai Valdutė pergyveno, sužinojusi, jog neteko tėvelio. Močiutė padavė pietus, bet jinai nevalgė, ji verkė, o jos skruosteliais ritosi stambios ašaros ir krito į lėkštutę. Taip kartojosi daugelį dienų, nes jos proteliu buvo nesuvokiama, kodėl jinai taip turi kentėti.

Taip atsitiko nenuspėjamas įvykis. Pragyvenę santuokoj dešimt metų, nė vieno karto nesusipykę, nebuvo išsakyti pikti žodžiai viens kito adresu, gražiai sutardami gyvenom, buvom laimingi. Ir štai išsiskiriam. Praėjus laikui, gal už pusės metų, gavau kvietimą atvykti į Ignalinos rajono Liaudies teismą, skyryboms. Teismas pirmą kartą neišskyrė, nes tam nerado pagrindo. Vyras manęs niekuo nekaltino, nedrabstė purvais, sakė gyvenantis su kita ir tiek. Aš irgi jo nešmeižiau, bet skirtis nesutikau, tyčia taip dariau, kad jis dar pasivargintų, važinėdamas po teismus, jeigu jam taip patinka.

Po metų pakartotinas teismas mus išskyrė. Priteisė iš jo alimentus po 30 rublių per mėnesį, laikinai, nes jis nenurodė pastovios darbovietės, o vėliau, kada teismas priteisė mokėti procentus iš atlyginimo, tai jis mokėti vengė, išsisukinėjo, rašė atlyginimą kitų pavarde. Žodžiu piktybiškai vengė mokėti alimentus. Išėjęs iš namų, su dukrelėmis niekada nesusitiko, nebendravo, nė karto neaplankė, neparašė jokio sveikinimo ar laiškelio. Ir dabar jų nepažįsta. Iš pradžių eilę metų jis gyveno linksmai, palaidą gyvenimą, turėjo daugybę mergelių. Bet vėliau susidėjo, dabar turi sugyventinę ir gyvena Kaune.