Naujienos
Forumas
Svečių-atsiliepimų
knyga
Juodraštis. Draft.
Dabar dėl Sarmatų. Smagu aišku, kad bandoma ieškoti žemaičių šaknų, bet jau kildinti juos iš Sarmatų.... Sėkmingai su tokiu pat pritempimu, galima laikyti, kad sarmatai ir žemgalių ar sembų (zembų), kitų baltų genčių protėviai. Deja, sarmatai buvo dalinai išnaikinti hunų, alanų, pečenegų ir kumanų (polovcų), dalinai asimiliuoti Chazarijos kaganato ir Kievo Rusios. Su Lietuva, kaip beje ir su žemaičiais jie neturi nieko bendro.
Lietuvos.net dokumentinis patvirtinimas (skubus 07/01/2006) kad taip nėra kaip sakai.
Aštuoni patvirtinimai, jog Sarmatai ir Baltai - tai viena ir ta pati Tauta.
Eight evidences confirming - Balts and Sarmatians are same nation.
EUROPINĖ SARMATIJA ir Sarmatai vėliau Baltai (Žemaičiai, Kuršiai, Prūsai, Jotvingiai, Lietuviai ir t.t. ir pan.), anksčiau Europos karališkieji Skitai.
Pirmas įrodymas žemėlapiai. First evidence - Maps/Cartography.
Visi kartografai iki XIV a., dauguma net iki XVI a. pateikia sekančius Europinės Sarmatijos žemėlapius (kitokių nėra) - Baltų žemės įvardinamos kaip Europinė Sarmatija; Baltijos jūra vadina Sarmatijos jūra. Lietuvos arba baltų, kaip ir slavų niekuomet nebuvo, nes tai tik dirbtinai susikūrę (tiksliau sukurti) tautiniai vienetai prasidėjus katalikiškai ir ortodoksiškai krikščionių ekspansijai. Iš vieningos Europinės Sarmatijos ir kilo šios nuolaužos; visų pirma - slavai (sugraikėję - Sarmatai) ir Baltai (nors ir pagadinti lotynų, graikų kalbų tačiau iki šiol išlaikę savo senąją kalbą), kurių paskutinė išlaikiusi tiek kalbą tiek papročius ir buvo Žemaitija.
Ptolemejas, kuris gyveno kaimynystėje Sarmatijos (kaip ir kiti graikai) geriausiai apibrėžė jos ribas. Graikai jų žemėse (Taurida) turėjo net savo kolonijas. Tad jų aprašymai, sakykime yra patikimiausi; kaip ir venecijiečių kurie Taurijoje (ir ne tik) taip pat turėjo savo prekybines kolonijas.
http://members.tripod.com/~Groznijat/sarm/udalcov.html
http://en.wikipedia.org/wiki/Sarmatians
http://en.wikipedia.org/wiki/Ptolemy
http://www.imninalu.net/Eurasia_maps.htm
Claudius Ptolemaeus Greek: Κλαύδιος Πτολεμαῖος; ca. 100 ca. 178). Man pačiam teko vartyti jo originalius raštus, tad parenku tiksliausius žemėlapius. Tiesa, jo žemėlapiuose kai kuriuose vietose įdomus rašalas naudotas, kai kurie pavadinimai vos vos įmatomi.
Cartographer: Ptolemaeus, Claudius.
Published: Venice, Valgrisi
Date: 1561
Sarmatia et Scythia (Eastern Europe) - Cluver. 1694, Germany.
Dabar paimkime ir palyginkime šios žemėlapius su baltų kalbiniu plotu, remiantis V. N. Toporovu , V. V. Ivanovu, M. Gimbutiene ir kitais mokslininkais:
Jei rasite antikinių žemėlapių su įamžintais vandens telkiniais, tai baltiškos kilmės vandenvardžiai turėtų tęstis iki pat Juodosios jūros.
Aukščiau pateiktas žemėlapis su Baltiškos kilmės vandenvardžiais ir moksliškai patvirtintas kalbinis plotas sutampa su šių Sarmatų genčių gyvenama vieta:
1. Venedae Venedai vėliau Pamariai gyvenę iki Chronos (Nemuno)
2. Gythones
3. Phinni
4. Sulanes
5. Phrungudiones (Prungudai, vėliau Prūsai?)
6. Auarini
7. Ombrones
8. Anartophracti - Anartotrakai
9. Burgiones - ( vėliau Burgaudžiai, Burgundai?)
10. Arsyetai - (Oseriates, Ežeraičiai arba Aršaičiai)
11. Saboci
12. Piengitae Pien Getai?
13. Biessi iš čia Biesai?
14. Iazyges Metanastae (1) Joti Žygiai, vėliau Jotvingiai. Yra ir kiti Jotžygiai prie Juodosios jūros.
15. Basternae Bastūnai, Bastarnai.
16. Tagri - Tagrijai
17. Tyrangitae Tyrų getai (gyvenę pelkėse prie Karpatų)
18. Tranomontani - gyvenę Pevca kalnuose prie Brosyteno (Dono), vėliau Moldavai ?
19. Galindae Galindai gyvenę už Venedų kalnų prie Chrono, Sarmatų žemių pakraštys. Jų kaimynai Sudini ir Venedai. Kuršių marios tuomet vadinosi Venedų marios, o Baltijos jūra Sarmatų vandenynas.
20. Sudini Sūduviai turėję sostinę Sarum
21. Igylliones kartu su Sūduviais turėję sostinę Sarum
22. Stauani - gyvenę Chronos (Nemuno) pabaigoje (dalinęsi Sarum miestu)
23. Coestobici Kostavyčiai ?
24. Amadoca vyčiai gyvenę prie Olbijos, Amadvyčiai?
25. Chuni - Kunijai gyvenę prie Olbijos
26. Amadoci iš čia vyčiai gyvenę prie Olbijos. Jų vardu pavadinti ir kalnai
28. Nauari Nauariai? Niaurijai?
29. Iaziges (2) gyvenę Amadoci kalnų pabaigoje, tie patys Joti žygiai (jotvingiai) gyvenę prie Panonijos (Vengrijos) ir Dakijos. Matyt tai karių daliniai gyvenę ir saugoję Sarmatų žemių pakraščius
31. Sargatij Sargaičiai (Sauari)
32. Garyones gyvenę paribyje su Stauani atskirti nuo Bondinus kalnų
33. Alanni scytija Skitijos Alanai. Pagal A. V. Kojalavičių ir kitus to laikmečio mokslininkus pavadinimas Lietuva būtent ir kilo iš Alanų genties karvedžio Lit Alano vardo. Jų vardu vadinti ir kalnai.
39. Nasci - dalinosi žemėmis su Acibi jų žemėse buvo Alexandri arce (Aleksandro Makedoniečio) vardo žinyčia, kurioje degė Sarmatams (Baltams) Šventa Ugnis. Ji įkurta Riphaei kalnuose, netoli nuo Dono ir Dauguvos (Turuntus) ištakų.
40. Acibi dalinosi žemėmis su Nasci
42. Tanaite - Donaičiai
44. Dono ir Dauguvos ištakose (netoli dabartinio Vitebsko, kadaise LDK Algirdo žemių) gyveno gentis Sauari.
45. Link Sarmatų vandenyno (Baltijos jūros) nuo Dono ištakų Pagiritae Pagiraičai
46. Careotae. Gyveno Šiaurinėje Latvijos (anapus Chersinus/Dauguvos arnba Nemuno? upės)
47. Carbones.
48. Nuo Chersinus upės į vakarus Hoffij - Ošijai/Gosijai/Sieliai?
49. Borusci Borusiai/Parusiai gyveno netoli 'Alexandri arce' žinyčios, vėliau (prasidėjus Hunų puolimui), kartu su žinyčia jie persikėlė Prūsijon. Nuo jų ir kilo jos pavadinimas, vėliau su Rusais iš Skalvijos jie sugrįžo atgal įkurdami Rusią). Gyveno Turunias (Dauguva?) ištakose
50. Veltce Venedai(?), kurių žemės ribojosi su Sudini (nr. 24) gyvenę išilgai Rubon (Jūros) upės.
Rugijos ir Berlyno žemės tai vėlesnės emigracijos (tiksliau žygių į Romą, Hunų puolimo ir Anglų - Saksų išvykimo Britanijon) pasekmė.
Antrasis įrodymas: - Archeologija (radiniai). Second evidence - Archelogy:
The Baltic tribes arrived in
their present day territory some 3-4000
years ago.
Baltų gentys į šias žemes atvyko apie 3-4000 metų atgal. T.y. niekas iš niekur neatsiranda. Baltai (tiksliau Sarmatai) čia negyveno 1 000 000 metų. Remiantis logika ir archeologiniais radiniais Sarmatai ir Baltai tai ta pati Tauta, visų Indo- Europiečių motininė tauta, atvykus iš M. Azijos (Anatolijos arba Hetų žemės?).
One hypothesis about the arrival of Indo-Europeans in the Eastern Baltic, Belarus and Central Russia has been proposed by Marija Gimbutas, who has pointed to the Baltic Littoral Piemare culture as the nucleus of Western Baltic culture while linking the beginnings of Eastern Balts with the Middle Dnieper, Fatjanovo and Balanovo cultural groups. She also accepts the idea that bearers of Globular Amphora culture participated in this process.5 The Indo-europeanization of the Eastern Baltic has been seen as part of a larger process of Indo-europeanization in Europe.6 Links have been drawn with the three-phase expansion of bearers of the Kurgan culture from the steppes of the Black Sea shores and the forested steppes of Ukraine toward Middle Europe (between 4400 and 2800 BC). From there, the second cradle of Indo-Europeans, these people saw the transformation of Globural Amphora, Corded Ware and Baden-Vuchedol cultures and continued their movement to the South and the North, as well as to the Northeast. This hypothesis is based on the identification of a specific economic regime, point out that the bearers of Indo-Europeanization were semi-nomadic and pastoral in their survival strategy. A different economic model is at the basis of a second hypothesis about Indo-Europeanization and its genesis 6,500 years before Christ (there have been calibrated datings of radioactive carbon), when the earliest representatives of land cultivation survival strategies began to migrate gradually from Asia Minor (Anatolia) through the Balkans toward Middle Europe and then on toward the North.7
The presence of domesticated horses in the Eastern Baltic territory of the Corded Ware culture has been probably confirmed by the discovery (at the Abora site in the Lubāna lake basin) of a single-hole bridle cheek piece made of horn. That suggests that people learned to ride horses in the period between ca 3000/2800 and 2300/2200 BC.23
http://vip.latnet.lv/hss/loze.htm
http://www.csen.org/Archives/2001_Chastiye_Report/2001_Chastiye_Report.html
http://www.rdg.ac.uk/archaeology/Research/Historic/Klin_Yar/klinyar.htm
http://www.da.aaanet.ru/Archiv/12_2001_en.htm
http://www.csen.org/Pubs_Sales_Reviews/Donskaya_Archaeology/DonskayaTofC2_2000.html
http://www.kroraina.com/bulgar/rashev.html
It was believed that the Scythians died out in the early 300's BC. New evidence suggests that then evolved from a warring tribe to an agricultural one.
http://www.russianlife.net/article.cfm?Number=269
Remiantis naujausiais archeologiniais atradimais - iš klajoklių skitai apie 300 metus patapo žemdirbių tauta. Tik mažoji jų dalis (pvz. Palauciai (vėliau Polovcai) toliau vedė klajoklišką gyvenimą.
The Alanic catacombs appeared almost standardized in their construction as well as in many aspects of their ritual. A narrow passage (dromos) leads into the hill slope, to a small entrance closed with a large stone and blue clay; behind this lies an oval chamber the long axis of which runs at right angles to the direction of the dromos. The dromos often contains a deposition of pottery (a broken or complete vessel), in case of a rich grave also a horse and/or horse-gear or arrows. In some dromoi, large charcoal patches suggested the presence here of fire. In the chamber, the body (or bodies) would be laid out on the back, occasionally slightly turned to one side (usually towards another body), with the head to the west. On the southern slope of the hill, females (identified by their dress ornaments) were invariably deposited in the northern half of the chamber, males in the southern half. Most catacombs in the elite plot (cf. below) had been used, or prepared, for multiple burials, often successive ones involving the re-opening of the chamber for the burial of individuals of different gender or different age groups. This deliberate re-use suggests that these were the tombs of specific families or kin groups.
The burials are always inhumations. Frequently, the bottom of the grave was fired or sprinkled with coals and pieces of limestone. The orientation of the skeletons is uniformly northern. There are cases of post-burial partial ritual destruction of the skeleton. Extremely characteristic is the artificial deformation of the skulls with the help of special circular bands. The Sarmatians belonged to the brachi- and mesocranic anthropological type. They were Europeids with small Mongoloid admixture. The grave artefacts consist of clay vessels, adornments, items of everyday life, weapons, equipment.
Iinhumation of northern orientation, secondary graves dig into older mounds, burials containing a horse and weapons.
Four Alanic catacombs of the early 7th century were at the core of the plot: the rich, large chambers 360 and 363, and the immediately adjacent, but robbed chambers 364 and 368 (the latter with a 'horse skin' on top of the dromos). As well as showing splendid wealth, catacomb 363 supplied some of the most intriguing evidence for secondary deposition. On the floor of the chamber, long bones of two adult individuals were found, but only one skull which seems to have been split and the two halves carefully laid out in such a way as to suggest the presence of two skulls.
Catacomb 360 was the outstanding grave of the elite plot. A complete horse and a pottery jar rested on the floor of the dromos. The chamber was the deepest and largest in the plot, and of very regular, oval shape. The two skeletons on the floor of the chamber were undisturbed: on the south the male, with artificailly deformed skull, facing the female whose body was turned towards him. With the female were found two golden earrings in Byzantine style, a gold brooch, a bronze mirror and beads, a bag, and bronze shoe fittings. The man wore a small gold earring in his left ear, and sported golden boot fittings. At his right side was a sword with decorated hilt and P-shaped scabbard mounts (a frequent type in Avar contexts, but with a distribution from Central Asia to Northern Italy), and a sword belt decorated with numerous gold and silver fittings in 'heraldic' style. At his feet, the horse gear had been deposited: an iron horse bit, an iron stirrup with a golden strap end, and what appeared to be a complete horse harness with bronze and silver fittings. A shallow pit between the male skeleton and the entrance held a large bronze bowl, a chain-mail breast patch, a decorated belt and about 15 arrows. Further vessels were in the head end of the chamber, among them a Byzantine glass bowl.
Baltų kapai VI-XII/XIII amžiai, yra tapatūs randamiems Sarmatų žemėse.
Lithuanian graves.
Demography: The demographic structure of the Koban series differs from that of the Sarmatian and Alanic samples, The latter are characterized by a high mortality in the age group 20-29 and an absence of older individuals. On known palaeodemographic analogies, this may be explained with a military specialization of the Sarmatian and Alanic populations.
Alanai (viena iš Sarmatijos genčių) kartu su mirusiais laidojo arklius įdėdami ginklus, maisto, ašarines ir t.t.
Apie 500-600-700 metus Sarmatijos stepėse staiga dingsta senų žmonių palaidojimai ir staiga padaugėja 20-29 metų amžiaus žuvusių žmonių kapų. Čia reikėtu užsiimti DNR tyrimais ir lyginti su palaidojimais Romos Imperijoje ir Rugijoje.
Baltų genčių teritorija priešistoriniais laikais išsiskiria gausiais žirgų kapais, būdingais tautų kraustymosi ir vikingų laikotarpio kapinynams (kitaip vidurinysis geležies bei vėlyvasis geležies amžius). Senesnės, romėniškojo laikotarpio, žirgų kapų radimvietės geriau žinomos prūsų kultūros tyrinėtojams. Tačiau dėmesį ypač traukė VXI a. prūsų kapai su žirgais. Deja, atskiros tyrimų studijos šie kapai nesulaukė, o daugiausia dėmesio buvo kreipiama į turtingas įkapes. Nuo XX a. vidurio sužinota apie žirgų kapus Kauno apylinkių kapinynuose. Paprastai jiems buvo skiriama atskira kapinyno dalis, kapų gausa davė pagrindą kalbėti apie masinius žirgų kapus (Veršvai, Graužiai). Nemažai tokių kapų atrasta vėliau tyrinėtuose Vidurio Lietuvos kapinynuose (Pakalniškiai, Marvelė). Panašūs kapai atrasti Žemaitijos ir Skalvijos paribyje tyrinėtuose kapinynuose (Pagrybis, Žviliai, Bikavėnai). Apie šiuos kapus dažnai kalbama apibendrintai, kaip apie visumą. Tačiau vien paprastas VII/VIIIXII a. būdingų žirgų kapų kartografavimas atskleidžia didelius regioninius skirtumus.
Gausiausios šių kapų radimvietės yra Vidurio Lietuvoje, jos ir išskiria šį regioną iš visų baltų genčių. Kauno apylinkėse tyrinėti žinomiausi žirgų kapinynai. Bandydami išreikšti kapus absoliutiniais skaičiais gausime labai iškalbingus skaičius. Rytinėje Lietuvos dalyje, į rytus nuo Nemuno, Šventosios, priskaičiuotume iki 90 žirgų kapų; Žemaitijos ir Skalvijos paribyje jų telkiasi iki 190, tuo tarpu Vidurio Lietuvoje per 1300 tokių kapų. Tai tik patvirtina žirgų aukojimo paprotį ir kapus esant vienu ryškiausių Vidurio Lietuvą charakterizuojančių požymių. Stambieji kapinynai išryškina šios aukštaičių teritorijos centrą tarp Josvainių, Kauno ir Jurbarko. Ji akivaizdžiai sutampa su kitais požymiais apibrėžta Vidurio Lietuvos teritorija. Kitur baltų žemėse panašų reiškinį randame tik Prūsijoje, didžiausi tokie kapinynai Sambijos pusiasalyje.
Su ryškiu kapų aukojamuoju pobūdžiu susiduriame kituose B tipo kapuose. Kai kur tokie kapai sudaro daugumą ir yra susiję su žmogaus kapu (Žemaitijos ir Skalvijos paribyje), kitur (Vidurio Lietuvos kapinynuose) tokio tipo kapai randami tarp kitų žirgų kapų ir retais atvejais būna tiesiogiai susiję su kremuotais žmogaus palaikais. Lietuvos žirgų kapuose randamos trejopo pobūdžio aukos dažniausiai auką sudaro paaukoto gyvulio galva, padėta kape; nereti kapai, kuriuose randama galva ir kojų kaulai, dažniausiai tik priekinių; retkarčiais tik pasturgalinė aukojamo gyvulio dalis. Žirgo auka įvairiomis formomis ir skirtingu laiku žinoma visoje Europoje. Baltų kraštuose papročio ištakos siekia romėniškąjį laikotarpį, kada Europoje buvo dvi tarpusavyje nesusietos kultūrinės sritys, kur praktikuotas žirgų aukojimo paprotys Dunojaus vidurupis ir vakarų baltų gentys, gyvenusios pajūryje. Žirgų aukos galvos, kojų ir kitų kūno dalių aukojimas specialiose duobėse nuo bronzos amžiaus žinomos šiaurės germanų kraštuose. Įdomu, kad toks trejopas laidojimo būdas atitinka arklio trinariškumą (priekis, vidurys, užpakalinė dalis), kuriam skiriama skirtinga ritualinė reikšmė ir kuris siejamas su skirtingomis aukojimo apeigomis.
Kauno apylinkių aukštaičių (VIIIXI a.) bei Sambijos pusiasalio prūsų kapinynams (VXI a.) ypač būdingi kapai su žirgais. Šie regionai tokių kapų gausa ryškiai skiriasi tarp kitų baltų genčių (7, 8 pav.). Įdomius rezultatus gauname palyginę palaidotų mirusiųjų kapų skaičių su žirgų kapų skaičiumi. Kai kuriuose kapinynuose pastarasis yra daug didesnis (9 pav.). Tai leidžia galvoti, jog žirgas nebuvo kario įkapė, bet aukotas skirtingų lyčių mirusiesiems. Panašios įkapės žirgų kapuose Sambijoje ir Kauno apylinkėse, artimas laidojimo būdas bei panašios paaukotų žirgų amžių grupės rodo jų vienalaikiškumą arba artimą laikotarpį.
Ieškant atsakymo, kokia priežastis lėmė staigų žirgų kapų plitimą Kauno apylinkėse, manoma, kad tai buvo Sambijoje ir Vidurio Lietuvoje gyvenusių genčių visuomenių sąveikos pasekmė. Gausėjantis elitinių karių kapų skaičius Nemuno pakrantėse rodo spartėjančią visuomenės raidą. Įkapės liudija šių karių prūsišką kilmę.
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=654&kas=straipsnis&st_id=1826
http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Rest_centras/Restauratoriai_Jankuniene.htm
http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/gelakap/05.htm
http://www.istorija.lt/ab/AB04-09bertasius.htm
http://viduramziu.lietuvos.net/pilys/atl92a.htm
http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_baltu_laidojimo_paprociai
Kapų įvairovę papildo visame kapinyne išskaidyti šunų ir žirgų kapai. Jie be įkapių, tik šalia vienos žirgo kaukolės rastas didelis stiklo karolis. Šalia esančioje žmogaus kapo duobėje aptikta geležinių skrynios apkaustų. Greta vieno šuns kapo buvo žmogaus kapas urnoje. Nors slavų pasaulėžiūroje žirgas vaidino ypatingą vaidmenį, slavų regione žirgų ir kitokių gyvulių kapai yra reti.
http://www.istorija.lt/ab/AB04-08hauke.htm
Anglosaksų pirklys ir keliautojas Vulfstanas 889-890 m. keliavęs per Lietuvą, aprašo žaidimus ir lenktynes žirgais net laidotuvių šermenų metu. O pagal kryžiuočių kronikininką Petrą Duisburgietį tokių lenktynių metu jodinėdavo net moterys.
Bandužiai. Skiltuvas. Sarmatiški (Baltiški arkliukai).
Nei Slavai (sukrikščionėję Sarmatai), nei Germanai žirgų kartu su mirusiais nelaidojo tai išskirtinai Sarmatų Skitų paprotys, t.y. jų pasaulėžiūros (religijos) dalis.
Mainly all Baltic (Sarmatian) nations have burials with horses.
Ginkluotė. Weapons
Kardai ir kalavijai:
Štai paveiksliukas su Sarmatiškais kalavijais rastais Ukrainos stepėse.
Sarmatian swords, Ukraine steps.
Tokie kardai randami tik Žemaičių žemėje. Same swords was used in Samogitia till XIII AD.
Lyginti su anteniniu kalaviju Telšių kraštotyros muziejuje Nr. 2458.
Žemaitiški kalavijai datuojami apie X-XII a. Tai grynai Sarmatiško kalavijo tipas.
Žemaitiški kardai VII - XII amžiai. Palanga. Žemaitija. Samogitian swords VII-XII A.D. Palanga
Ietys.
Prie Lietuvių Brastos rasti ietigaliai. IV- V amžiai prieš Kristų. Palyginkite su Sarmatų ietigaliais. (Dėl laiko ir finansavimo trūkumo paliksime šią dalį ateičiai).
Kirviai ir strėlių antgaliai. Skydai ir šarvai.
Strėlės. Arrows.:
Archeologija tik patvirtina, jog Baltai tai - Sarmatai (Skitai), išlaikę savo senuosius papročius iki pat XV a. tačiau katalikų ir ortodoksų bažnyčių pastangomis (tiksliau vyko genocidas) jų tapatumas buvo prarastas (atrodo negrąžinamai - nebent katalikų ir ortotodskų bažnyčios skirs lėšų savo nusikaltimų ištaisymui)
Trečiasis patvirtinimas. Raštas ir ženklai. Third evidence. Symbols and letters:
Sarmatai (Baltai) turėjo savo raštą. Vienas buvo ženklinis, o kitas piktograminis (šventasis raštas).
Baltic inscriptions
Baltiško rašto pavyzdžiai (didžioji dalis raštų, jei ne visa, buvo sudeginta katalikų ir ortodoksų kunigų/vienuolių).
Sarmatų rašto pavyzdžiai:
http://public.kubsu.ru/~usr02898/sl4.htm
http://public.kubsu.ru/~usr02898/disk.htm
http://public.kubsu.ru/~usr02898/sl27.htm
http://public.kubsu.ru/~usr02898/sl2.htm
http://www.anthroglobe.ca/docs/Sergei/scythian-sarmatian-religion.htm
Sarmatian inscriptions:
Konstantinopolyje paliktas Sarmatų (spėjama) įrašas.
- retra;ariets 'Aryan'
-Ra rog ar arba Perag
-dagis, dagas, Old Indian dahas
- Mara-m'rati ?
Linear A (see figure 1). Such a
Cretan tablet reads as follows (I use the reading of the syllables of Linear B):
Ti-ru-te - ga-we-te-pi-ta-de-re ja-re-le ne-tu-se-ta-bu - u - a-ri-la-a-ru-la.
Sarmatian letters.
- Sarmatų ženklų pavyzdžiai
"Sarmatian signs" from the North Pontic region (after Solomonik E., 1959)
Aukščiau pateikti daugiausia yra piktograminio rašto pavyzdžiai, t.y. ženklas turi kelias prasmes.
Dabar pasiruoškite staigmenai ...
Ar pažįstate? Atidžiai palyginkite su aukščiau pateiktais pavyzdžiais... .
Taip, Gedimino stulpai yra ne kas kita kaip Sarmatijos valdovų ženklas... . Visų iki krikščioniškos Lietuvos garsesnių kunigaikščių išlikę ženklai aiškiai parodo iš kur jie kilę ir kodėl rusai jiems nesipriešino ... juk žinojo, kad tikrieji valdovai yra būtent Baltai (Sarmatai)... .
-
Symbols - tamgas of the Bosporan (Sarmatian) kings: 1 - Tiberius Julius Eupatoros; 2 - Sauromatos II; 3 - Rheskopurides III; 4 - Ininphimeus (after Solomonik, E., 1959)
Viename iš laikraščių turėtų būti išleistas straipsnis šia tema, tuomet įdėsiu žinių apie tikrove tapusi legendinį Palemoną ... .
Ketvirtasis patvirtinimas. Puošyba ir apranga. Forth evidence. Decorations, clothes, symbols:
http://www.crvp.org/book/Series04/IVA-17/chapter_iv.htm
The Scythians (actually the Balts) of Ukraine shocked the Greeks and Romans because they drank their wine full strength, straight and not mixed with water in the Greek tradition. The ancient Greeks had a saying "drinking the Scythian way" which was to drink wine straight. James and Thorpe seem to be unaware that ancient Scythia was located only in Sarmatia (Ukraine not in Russia) so they are in error to call the Scythians "ancient Russian people" (p. 331). Incidentally, we use the term Ukrainian Scythians to distinguish them from the culturally related Asian Pazyryk people in Siberia who were also called Scythians.
http://www.infoukes.com/history/inventions/
Romėnai turėjo posakį gerti kaip skitams t.y. yra neskiedžiant vyno ir kitų gėrimų vandeniu.
Kaip žinia pirmieji degtinę varyti pradėjo Sarmatai (Baltai).
http://www.lietuvos.net/istorija/paprociai/gerimai/
Rūbai.
Kelnės išskirtinis raitelių rūbas. Žirgų puošyba. Moteriški ir mergaitiški apdarai/papuošalai. Pvz. Kernavėje rasti moteriško karūnos, sutampa Sarmatų moterų naudotomis.
2 Sarmatian mirrors, I-II c AD,
2 Sarmatų veidrodžiai 1-2 amžiai.
Lietuviški (Žemaitiški) kryžiai:
Raštai ir puošyba tiek Sarmatų tiek baltų (o ypač žemaičių) tapati ... .
ROMAN LEGIONARY (OR AUXILIARY) AND SARMATIAN AUXILIARY CAVALRY MINIATURE STANDARD AWARDS
Material: Bronze
Era: 2nd Century AD
Culture: Roman
Style: Roman and Roman Provincial
Origin: An Antiquities Dealer from NJ and an Antiquities Dealer from
California.
Šernas ir Sakalai (totemai?)
GILTINĖ - Laimos sesuo, ji stebi, kada žmogui ateina metas mirti ir jį numarina, mirties simboliu buvo laikomas šernas (kiti mano jog Žemynos, bet abi susietos su požemiu/mirtimi).
Tacitus informs us about the god Tuisco, whose name we still keep in Tuesday;[42] about the supremacy of Mercurius,[43] that is, of Woden; and about the form of the boar as a sacred symbol, which was worn on the person for a charm against danger.[44]
ROMAN LEGIONARY XXI RAPAX RING WITH RIDER (THRACIAN or Sarmatian RIDER (Raitelis))
Material: Bronze
Era: Mid 1st Century AD to 92 AD
Culture: Roman Provincial
Style: Roman
Origin: An Antiquities Dealer in NJ
Sarmatų (arba trakų) legionieriaus žiedas.
Trakų kairių atvaizdai.
Sarmatų karys - IVa.
Atkreipkite dėmesį į vėjyje plazdančius sparnus apsiaustą, lietuvių l. dainose kai minimas sakalėlis, tai minimas būtent lekiantis ant žirgo karys/jaunuolis.
O dabar dėmesio ... Žemaitiškas Šv. Jurgis (XIX a.) (kituose kraštuose jis taip nevaizduojamas su plazdančiais sparnais):
Tai tik eilinis patvirtinimas jog Žemaičiai paskutiniai Europinės Sarmatijos paveldo nešėjai.
Slavų (o tiksliau krikščionių) kariai išsiskyrė savo skydais (importuotais iš Vakarų Europos) akivaizdžiai nieko bendro neturintys su Sarmatais ir jų ginkluote.
Graikų filosofinis-teisinis-teologinis žodynas sunaikino senąją, motininę Sarmatų kalbą, o primesta religija sunaikino savąją - Sarmatišką pasaulėžiūrą.
Pagan mythology Slavs and Scandinavians longer kept. At the last it even has gone through original blossoming in 5 - 11-th. c. A. D. Nevertheless, by 12 century christening of Slavs and Scandinavians basically was completed. Last bastion - Lithuanian heathenism has fallen in the beginning of 15 centuries.
- laikmatis (?) arba Žvėrinės (planetos) su žvėrinėmis (žvaigždėmis - zodiako ženklais) ir gulbele.
http://public.kubsu.ru/~usr02898/sl4.htm
A bronze mirror of Meotian-Sarmatian period (1st - 2nd c. A.D.) was found in the Chernyshov barrow, Republic of Adygea, Russia (Leskov and Lapushnian 1987: 138, fig. 63, the right lower photo). Veidrodėlis su žvėrinėmis
Penktasis patvirtinimas. Pasaulėžiūra ir tautosaka. Fifth evidence. Religion and folklore:
God Sventovit (Vit) holding a mace rides a lion (an incarnation of the god Rarog or Svarog).
Švento Vydas - Veidas (arba Vytis?) - Rugijoje gyvenusių Sarmatų/Baltų garbinta dievybė.
Baltų ir Slavų tautosakos tapatumas tik patvirtina Sarmatišką slavų kilmę (tiksliau nutautėjimo priežastį graikus ir lotynus).
(http://www.tu-cottbus.de/BTU/Fak2/TheoArch/wolke/eng/Subjects/021/Barabanov/Barabanov.htm)
http://www.pantheon.org/articles/p/perkons.html - http://www.pantheon.org/areas/mythology/europe/
http://greek-gods.tripod.com/abstract2.htm
http://www.llti.lt/en/serija_td.htm
http://greek-gods.tripod.com/myth2.htm
http://www.catshaman.com/262mon/0monu23.htm - laikmatis Danijoje
http://en.wikipedia.org/wiki/Scythia
http://www.geocities.com/Athens/Delphi/3503/lecture.html
Lithuanian Perkunas, Prussian Percunis, Russian Perun.
The Indo-Europeistic theories V.V. Ivanov and V.N. Toporov in their reconstruction of "basic Indo-European myth" about the fight between the Thunder god and the Devil (Dragon) (Ivanov, Toporov 1974) regard Perkons/Perkunas/Percunis as one of the two central figures of the myth.
This image unites the various coordinates of the world: vertical (the tree reaching from the earth to the sky) and horizontal (the path), both in the spatial and temporal sense. The following parts are recognized in the vertical section of the world tree: bottom (root), middle (shaft) and top (branches). In the image of the world tree, the three main zones of the universe designate the celestial kingdom (top), the earth (middle), and the nether world (bottom). They represent the spatial sphere. The world tree also reflects the notion of the past, the present and the future. It is the temporal sphere (Toporov, 1994-v.1:399) (fig. 9).
The most live and complete image of the world tree was realized in the Old Russian cities and villages. Until the 11th century, Old Russia was a heathen country. It had its own gods, among them: Perun, Stribog, Sventovit, Dazh'bog, Mokosh, Khors, Semargl, Svarog, Veles (Volos)[2]. Ritual ceremonies were held in holy places, in front of the images of these gods. Christianity came to Russia from only at the end of the 10th century. Despite strong Byzantine influence, the idea of the world tree and the images of ancient gods inevitably dominated in the forms and spatial compositions of settlements and religious complexes. As a rule, a church occupied the best location, visible from all parts of the settlement. The upwards-directed shape of a church roof, usually wooden, resembled a fir-tree, conveying the cultural idea of a world axis, and played an important religious and social role in the center of such a settlement (fig. 10).
Sarmatians under influence of Greek - Latin religion and language become - Slavs. Remove all Greek and Latin words from Russian language and there will be no need to translate from Russian to Lithuanian. Just Baltic language survived as evidence of this brutal expansion. ... .
Šeštasis patvirtinimas. Gyvenvietės ir piliakalniai. Sixth evidence. Towns and mounds:
Gyvenviečių ir gardų (grad) statymas:
Lietuviškas 'Gardas' tapo slavišku Grad. Gyvenviečių statymas (ir puošyba) tiek pas Sarmatus tiek pas baltus tapatus.
Septintasis patvirtinimas. Kalba. Seventh evidence. Language
http://www.lexiline.com/lexiline/language.htm
http://www.reference.com/browse/wiki/Baltic_languages
Historically the Baltic (Sarmatian) languages were spoken over a larger area: West to the mouth of the Vistula river in present-day Poland, at least as far East as the Dniepr river in present-day Belarus, perhaps even to Moscow, perhaps as far South as Kiev. Key evidence of Baltic language presence in these regions is found in Hydronyms (names of bodies of water) in the regions that are characteristically Baltic.
If you'll remove Greek and Latin words from Slavic languages you'll get one of the Baltic languages.
Prof. Gyula Mészáros, Turkologist, published a short article (Jazyg Nyelvemlékek Magyarországon (Jazyg linguistic remains in Hungary), published at the Szegedi Alföldkutató Bizottság Könyvtára (Társadalom és néprajzi) Szakosztály Közleményei no. 31.) in 1937, concerning the discord between the Romans and the Iazig: : We can read about the Jazyg battle of Emperor Constantine in the year 359, in the history books of Ammianus Marcellinus. The Emperor came from his winter camp at Sirmium and organized his troops at Aquincum near the Danube against the limigates who were liberated from serfdom. The Jazygs, faced with the Romans, feigned defeat and promised to be faithful subjects and asked to be permitted to go to the other side of the Danube. The Emperor had a platform built to give a speech to his subjects to be. He almost began to speak, when an irate Jazyg warrior took off his boot and threw it toward the Emperor, calling out: Marha-marha words which Ammianus believed to be their battle cry. Ammianus Marcellinus Rerum Gestarum L.XIX, 11 Marha marha, quod est apud eos signum bellicum...) See Appendix VII.
Sarmatiškas Marha-Marha atitinka baltišką - Mara-Mara lietuviškai Mirtis Mirtis (Death-Death).
Raitelis (lt) > Ritter (ger.) > Rider (en.)
Išmeskite iš slavų kalbos graikiškus ir lotyniškus žodžius ir jie prabils Baltiškai (o tiksliau Sarmatiškai) .
Tuomet mums (lietuviams, latviams) vertėjo nereikės
Daugiau apie nutautėjimą:
http://darkwing.uoregon.edu/~kimball/sac.0000.1682.htm
Aštuntasis patvirtinimas kunigaikštis Artūras. Eight evidence - King Arthur.
Lucius Artorius Castus (alanas/alanian arba/or jožygis/jotvingi/iazygian)
Epetium (modern Strobrez in Podstrana):
"To the spirits of the departed: Lucius Artorius Castus, centurion of the III legion Gallica, also centurion of the VI legion Ferrata, also centurion of the II legion Adiutrix, also centurion of the V legion Macedonica, also primus pilus of the same [the V legion Macedonica], praepositus of the classis Misenatium (the fleet on the Bay of Naples), praefectus of the VI legion Victrix, dux of the legions of cohorts of cavalry from Britain against the Armoricans, procurator centenarius of the province of Liburnia, with the power to issue death sentences. In his lifetime he himself [possibly: "fecit," "had this made"] for himself and his family . . . ["possibly H. s. est,"] "lies buried here". Collingwood and Wright (1965:232), no. 688; Collingwood, R.G. and R.P. Wright. 1965. The Roman Inscriptions of Britain. Vol. 1: Inscriptions in Stone. Oxford: Clarendon.
Lucius Artorius Castus was a Roman general who lived in the late Second Century AD. He was dux (commander) of several legions in Britannia, where Emperor Commodus sent him in the year 181. Along with his personal legion, he guarded Hadrian's Wall (the border between Britannia, or Roman England, and Caledonia, or barbarian Scotland) with a contingent of 5,500 Sarmatian (Iazyges - Lithuania/Balts Jotižygiai or Jotvingiai) heavy cavalry. The aforementioned 8,000 Sarmatian warriors, 5,500 (VI Victrix ) of whom were sent to Britain and 2,500 of whom were sent somewhere else. 500 Iazyges in Ribchester, 60 miles south of Chester, acted as the administrative center for North Wales and West England Castus standard was a large red dragon pennant.
Option 1: Sarmatian name Artorius - means 'plowman'; lithuanian translation (not a joke) - 'artorius'.
Sarmatiškas vardas 'Artorius' lietuviškai reiškia - 'artorių', 'žemdirbį'.
Option 2: The second syllable of Arthurs name tur means bull, maleness in Baltic language - Tauras.
Excalibur. Kalavijas/kardas.
British scholarship originates this word from the Latin 'chalybs', meaning steel. This etymology is believed to be uncertain, which shows that the story, and the names in it have not originated within the English culture sphere, even though it is very much a part of the thought process of the English people. Irish tradition calls the sword 'Caladbold', and this is the older version of the sword legend. According to Helmut Nickel, curator of arms, armor at the Metropolitan Museum believes that the latin word for steel, 'chalybs'...comes from a Greek word derived from the name of the Sarmatian 'Kalybes', a tribe of smiths. The Baltic 'Kardas', 'Kalti', 'Kalvystė' ('sword', 'strike', 'smithery') words are related to 'Excalibur'.
Tapatumai tarp Lietuvių ir Europinių Sarmatų, leidžia daryti prielaidą, jog lietuviai bei istoriniuose šaltiniuose minimi Europiniai Sarmatai - yra ta pati tauta. O Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - kokybiškai kitas Sarmatijos pavadinimas.
More evidences/ Daugiau įrodymų:
History of East Balts - A. Norkunas. Summary on the book 'The tribal Lithuanian nation in the east'
Tad kol kas tiek .