»
Indoeuropiečių prokalbė
»
Sugrįžti į pradžią
Prieš šešetą - aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo
nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių,
nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš
kurios ilgainiui atsirado daugelis
dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių
gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių
dabar kone pusę visos žmonijos.
Jeigu senų senovėje buvo
indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir
indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo
visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros ide.1 kalbos atsirado po
labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi.
(1
Patogumo dėlei šitaip toliau kai kur trumpinsime žodį indo -
europiečiai")
Indoeuropiečių prokalbės susiskaidymas (pagal V. Mažulį).
Pasaulyje yra ir neindoeuropiečių tautų. Šitų tautų
kalbos sudaro tokias kalbų šeimas: ugrų - finų, semitų -
chamitų, tiurkų -totorių, kinų - tibetiečių ir daug kitų.
Tuos laikus, kai dar
nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname
indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais.
Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra
daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą.
Pirmiausia minėtinos visuomeninės
(religines, gamtines) priežastys. Anot
A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi
tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi
veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos.
Įcentrinės jėgos - tai žmonių
konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra
teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas,
bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas,
knygos... Įcentrinių jėgų veikiama,
kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos -
kultūros progresas, sunkios susisiekimo
sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų
tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų
maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt.
išcentrinės jėgos skatina kiekvienos kalbos
kitimą. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Meje,
jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra,
o jėgos, skatinančios kalbą kisti, labai
didelės. Susiformavus bendrinei, tai
yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja.
Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens
amžiuje - neolite, pirmykštės bendruomeninės
santvarkos laikais. Tuomet kalbų raida buvo
lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms,
indoeuropiečių protautė suskilo į
atskiras gentis, o prokalbė - į tarmes.
Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros
prokalbės. Savo ruožtu šios
prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos
šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida
žymiai paspartėjo.
Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime
skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų,
germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų
(aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.
Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai
ir baltai (lietuvių, latvių ir prūsų protėviai)
sudaro vadinamąją
sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo
nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio šimtą" (latviškai simts,
rusiškai sto).
Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami
kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo lotynų
kalbos žodžio centum (skaitome kentum)
šimtas". Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp kentuminių ir sateminių
kalbų. Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai
dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms,
formavosi tautybės ir tautybių kalbos, o kuriantis valstybingumui,
paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės
kalba, nors ir turinčia skirtingose
vietose tarminių skirtumų. Antai, iškilus Lietuvos
valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII
a.) atsirado ir vieninga lietuvių tautybė su vieninga lietuvių kalba,
kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų.
Kylančio kapitalizmo (Industrinėje?) epochoje susiformavo nacijos
ir nacionalinės kalbos. Nuo atskirų ide.
genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių
savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo
praslinko labai daug laiko - keletas
tūkstančių metų. Tai buvo labai
ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui
tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių
kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas
čia tebėra neaišku. Labai tolima
praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji
kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo
pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus
ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas
kalbas lyginamuoju istoriniu
metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo
pradėtą darbą toliau tęsė kiti
kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų
atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje,
indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios
savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta,
susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės.
Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi,
bet atskirais atvejais ir jungėsi.
Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas
(leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus
dėsnius, kuriuos aiškina
lyginamasis - istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius,
kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide.
prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui,
indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr motina",
iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių
motė ir moteris (pastarosios reikšmės
pakitusios), latvių māte, rusų
matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter,
anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų
mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar,
armėnų mair. Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi
netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau,
kitos greičiau, vienos išlaikė senienų
daugiau, kitos - mažiau.
Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas
vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais
tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas
gyvąsias, tai yra dabartines ide. kalbas,
todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, lietuviai mažiausiai
keliavo ir įsikūrė arti savo senosios
protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų
etninių grupių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo
paveikta kitų, neindoeuropiečių
kalbų. Prancūzų kalbininkas A. Meje
kadaise pasakė: Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai,
turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba
lietuvis kaimietis". Sakydamas ,,mūsų proseneliai", A. Meje turėjo
galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių
kalbos archajiškumą, turtingumą ir grožį iškelia ir pabrėžia viso pasaulio
kalbininkai. Lietuvių kalba labai svarbi visiems studijuojantiems
lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje pasaulio
universitetų. Ypač krinta į akį senovės
indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų
panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių
kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas (dievas"), sūnus,
naktam (naktis"), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius
lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui,
žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis
Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje
pateikia tokį sanskrito kalbos
sakinį: Kataras tu - am asi? Kiekvienam
lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama:
Katras tu esi?"
Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o
Lietuva - Europoje, todėl nei
lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų
panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos
paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi,
bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos
ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno
kamieno - iš kadaise egzistavusios
indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o
europiečiai vakaruose, padėjo
atsirasti ir pavadinimui indo - europiečiai".
Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį
terminą indogermanai". O kai kieno
vartojami pavadinimai arijai" ir
arijoeuropiečiai" taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir
iranėnai (indoiranėnai).
Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios
datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne
vėliau kaip trečiajame, o gal ir
ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.
»
Indoeuropiečių protėvynė
»
Sugrįžti į pradžią
Žemėlapyje parodyta, kur kai kurie mokslininkai mėgino ieškoti indoeuropiečių
protėvynės
Iki XIX a. vidurio kalbininkai manė, kad indo - europiečių
prokalbės vaizdą geriausiai išlaikęs sanskritas.
Tai padėjo atsirasti hipotezėms, kad indoeuropiečių protėvynė
ieškotina Azijoje. Anglas Letemas 1862 m.
pirmasis pareiškė, kad ide. protėvynė buvusi ne tik Azijoje, bet
Europoje. Kaskart vis daugėja šios
pažiūros šalininkų. Kad ide. protėvynė ieškotina Europoje, rodo šie
faktai: pirma, paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archaiška, kaip
sanskritas; antra, kalbų lyginimas parodė, kad, gyvendami kaimynystėje su
indoeuropiečiais, finai iš jų pasiskolino
nemaža žodžių, iš kurių pažymėtinas medus (sanskritiškai madhu, ide.
*medhu-, suomiškai mesi). Vadinasi, ir
indoeuropiečiams, ir finams jau buvo pažįstamos bitės. Kadangi į rytus nuo
Uralo kalnų bičių nebuvo, tai Azijoje indoeuropiečių protėvynė negalėjusi
būti. Finų protėvynė buvo į vakarus nuo Uralo,
šiaurės rytų Europoje, tarp Volgos ir Kamos upių,
todėl jų kaimynystėje bus gyvenę ir
indoeuropiečiai. Savo protėvynėje iš
metų laikų indoeuropiečiai pažinojo
vasarą ir žiemą. Jų teritorijoje nebuvo šiltų kraštų
žvėrių: liūto, tigro, dramblio ir
kupranugario, bet būta vilkų, lokių, elnių, vidaus vandenyse - ungurių ir lašišų.
Tai vėl rodo, kad indoeuropiečių protėvynės būta Europoje, vidutinio klimato
juostoje. Tokias išvadas leidžia daryti ide. kalbų palyginimas.
Indoeuropiečių protėvynė negalėjo būti
Indijoje, Irane, Mažojoje Azijoje,
Pirėnų, Apeninų ir Balkanų pusiasaliuose,
Prancūzijoje, Anglijoje ir Airijoje, nes ten
indoeuropiečiai įsikūrė vėliau.
Spėjama, kad visų indoeuropiečių protėvynė
bus buvusi Ukrainos (t.y. Baltų
tautų teritorija A.C.) ir žemutinio bei vidurinio Dunojaus stepėse,
plytinčiose į šiaurę ir į vakarus nuo Azovo ir Juodosios
jūrų. Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną.
Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir
aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano
meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams
tinkamos žemės buvo maža; norint ją
plėsti, reikėjo kirsti girias,
sausinti pelkes. Tuo metu indoeuropiečių gentys klajojo
su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, dažnai
vienos su kitomis susidurdamos ir kovodamos dėl
ganyklų, dėl vandens telkinių ir dėl
geresnių dirvų. Geriau ginkluotos
gentys užgrobdavo silpnesnių genčių
ganyklas ir gyvulių bandas. Nenorėdamos prarasti laisvės
ir gyvybės, silpnesnės gentys kraustydavosi kitur.
Spėjama indoeuropiečių protėvynės teritorija
Kai pagausėjo gyventojų, indoeuropiečiai suskato
ieškoti naujų žemių. Jau V-IV tūkstantmetyje pr. Kr.
prasidėjo jų kelionės (migracijos). Apie IV - III tūkstantmetį
prieš Kr. ide. gyvenvietės jau bus
buvusios tarp Juodosios bei Baltijos ir Šiaurės jūrų. Likusiuose
Europos plotuose gyveno neindoeuropiečiai. Pavyzdžiui, Rytų Europos šiaurinėje
dalyje gyveno minėtieji
finai, Pirėnų pusiasalyje - iberai, Apeninų pusiasalyje
- etruskai ir kitos etninės grupės.
Vieni indoeuropiečiai atsikraustė į Skandinaviją ir Jutlandijos pusiasalius,
kiti įsikūrė Rytų ir Centrinėje
Europoje. Dar kita indoeuropiečių dalis - arijai (indų
ir iranėnų protėviai) - nusikraustė į Vidurinę Aziją, o
iš čia pasuko į Indiją ir Iraną; hetitai iš protėvynės atėjo
į Mažąją Aziją, o tocharai pasiekė net Sinczianą (Vakarų
Kinijoje).
Įsikūrę naujose vietose, kai kur indoeuropiečiai asimiliavo
čiabuvius neindoeuropiečius, primesdami jiems savo kalbą, papročius ir gyvenimo
būdą. Kitur indo - europiečiai buvo asimiliuoti čiabuvių.
Kadangi, išsikėlę iš savo senosios protėvynės, ide. daug kur maišėsi su
neindoeuropiečiais, tai įvairaus plauko rasistų kalbos apie gryną indoeuropiečių
arba
arijų rasę neturi jokio pagrindo.
Indoeuropiečių išsisklaidymas ir kontaktai su kitomis
tautomis pagreitino prokalbės skilimą, o vėliau ir atskirų
ide. kalbų susidarymą. Kaip jau esame minėję, prokalbės skilimas tarmėmis ir
atskirų kalbų formavimasis
buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Iš tarmių formavosi
atskiros prokalbės, o iš jų - atskiros ide. kalbos. Taip,
pavyzdžiui, iš baltų prokalbės išsirutuliojo
prūsų, lietuvių
ir latvių kalbos, iš germanų prokalbės - vokiečių, anglų, olandų, švedų,
norvegų, danų ir kitos germaniškosios kalbos, iš slavų prokalbės - rusų, lenkų,
čekų,
slovakų, serbų - chorvatų, bulgarų bei kitos slavų kalbos.
»
Indoeuropiečių materialinė kultūra
»
Sugrįžti į pradžią
Apie indoeuropiečių materialinę kultūrą žinių suteikia archeologija, lingvistinė
paleontologija ir kultūros
istorija.
Lingvistinė paleontologija yra kalbotyros
šaka, kurios tikslas - remiantis žodynu (leksika) atsekti vienos ar kitos
tautos gyvenimo sąlygas ir teritorinį išplitimą
praeityje. Lingvistinė paleontologija
istoriniu šaltiniu laiko pačią kalbą.
Pavyzdžiui, norėdami sužinoti, ar indoeuropiečiai
laikė avis, turime pasižiūrėti, ką rodo kalbos faktai;
lietuviškai ir sanskritiškai šis naminis gyvulys
vadinamas vienodai - avis, latviškai - avs,
aita, lotyniškai - ovis, rusiškai -
ovca (su mažybine priesaga -ca).
Vadinasi, į šį klausimą lingvistinė paleontologija
duoda teigiamą atsakymą.
Jeigu vokiečiai turi žodį Kuh (karvė"), o
tas žodis turi paralelių armėnų kalboje kov, senovės iranėnų gao,
latvių govs, graikų bus, lotynų bos, airių
bo, bulgarų govedo (galvijai"), rusų
goviadina (jautiena"), arba, jei vokiečių kalbos žodis Joch atitinka
gotišką juk, sanskrito yugum, lotynų
jugum, senovės slavų igo, lietuvių jungas, tai lingvistinė paleontologija
leidžia daryti išvadą, kad šie abu
žodžiai turėjo būti ir indoeuropiečių
prokalbėje ir kad indoeuropiečiai jau laikė
galvijus, o žodis jungas" rodo, kad
kai kurie naminiai gyvuliai buvo
naudojami darbui. Kad indoeuropiečiai jau neolito pabaigoje laikė šešis
naminius gyvulius: šunį, karvę, avį, ožką, kiaulę ir arklį,
tai patvirtino ir archeologija. Dėl šių naminių gyvulių
tiek lingvistinės paleontologijos, tiek archeologijos duomenys sutampa. Tyrimų
duomenys rodo, kad gyvulininkystė
buvo gana svarbus indoeuropiečių verslas.
Manoma, kad ir žemdirbystė nė kiek ne
jaunesnis indoeuropiečių verslas,
kaip gyvulininkystė. Jau naujojo
akmens amžiaus (neolito) metu Europoje buvo auginami
šie kultūriniai augalai: miežiai, kviečiai,
soros, pupos ir linai. Anot K.
Būgos, kalba rodo ir tai, kad indoeuropiečiai jau mokėjo žemę dirbti. Visiems
lietuviams gerai pažįstami šie trys žodžiai: arti, akėti ir sėti. Visus tris
žodžius vartoja ir latviai: art,
ecet ir sēt. Kad ir prūsai turėjo šiuos veiksmažodžius, rodo jų
išvestiniai: artoys artojas", aketes akėčios" ir semen grūdas". Tokių atitikmenų
netrūksta ir kitose indoeuropiečių kalbose.
Indoeuropiečių kalbose nėra bendrų žodžių
metalams pavadinti, iš to daroma išvada, kad su metalais jie bus
susipažinę jau prokalbei suskilus, o iki tol visi įrankiai,
įnagiai, padargai ir ginklai buvo gaminami
iš medžio, kaulų ir dailintų
akmenų. Vadinasi, darbo įrankių būta primityvių, todėl ir žemdirbystė bus buvusi
primityvi. Matyt, vyravo daržinis kaplinis ūkis, kuriuo daugiausia
vertėsi moterys. Atsiradus medinei žagrei bei arklui,
artojais tapo vyrai, nes šiam darbui
prisireikė daugiau jėgos.
Daugumos indoeuropiečių būta sėslių, nes,
kalbos liudijimu, jų jau pažinta
namas su sienomis, durimis ir stogu.
Bet to namo dar neturėta nei langų, nei lubų. Namo būta antžeminio, keturkampio.
Primityvioje indoeuropiečių pirkioje nebuvo nei grindų,
nei stalų, nei krėslų, nei lovų, žodžiu, nebuvo visų
tų patogumų, kuriais mes dabar naudojamės.
Žmonės miegodavo ant plūktinės
aslos, pasitiesę pintinius kilimėlius bei žvėrių kailius. Asloje susėdę
ir valgydavo. Žiemą pasišildydavo prie
židinio ugnelės, sukurtos aslos
viduryje. Sutemus židinio ugnelė ne tik šildydavo, bet ir apšviesdavo
pirkią. Tokioje pirkioje būta ir įkyrių
parazitų: musių, blusų, blakių...
Indoeuropiečiai gyveno šeimyninėmis bendruomenėmis, į kurias įeidavo kelių kartų
šeimos. Joms priklausė galvijai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas.
Šeimyninė bendruomenė viename name
negalėdavo tilpti, todėl prisireikė
daugiau namų. Visi šeimyninės bendruomenės namai sudarė kaimą. Susikaupus
daugiau turto atskirose šeimyninėse bendruomenėse, reikėjo tą turtą saugoti ir
ginti nuo kitų bendruomenių.
Apsisaugojimui negana buvo vien tik ginklų atsirado
ir sustiprintos gyvenvietės. Lietuviškai tokia sustiprinta gyvenvietė (apsupta
pylimo bei griovio ir aptverta)
buvo vadinama pilis, latviškai - pils, graikiškai - polis, sanskritiškai - pur,
slavų kalbose - grad, vokiškai -
Burg. Vėliau kai kurios sustiprintos gyvenvietės tapo miestais. Tai
patvirtina ir latvių k. žodis pilseta - miestas" (iš pils sēta
- pilies sodyba"). Darbo pasidalinimą tarp vyro ir moters nulėmė augalų
ir gyvulių pasaulis. Augalininkyste rūpinosi moterys, o gyvulininkyste - vyrai.
Vyrai žvejojo, medžiojo ir prižiūrėjo naminius gyvulius.
Vystantis gyvulininkystei, vis labiau stiprėjo vyro
vaidmuo bendruomenėje, nes visas
perteklius, kurį duodavo
gyvulininkystės verslas, atitekdavo vyrui. Išaugus vyro vaidmeniui
bendruomenėje, įsigalėjo patriarchatas, arba
tėvinė giminė, kuri palaipsniui pakeitė
seniau egzistavusią motininę giminę
(matriarchatą). Tokiu būdu atskirose bendruomenėse įsivyravo patriarchaliniai
santykiai. Suskilus indoeuropiečių protautei, vienur anksčiau,
kitur vėliau bendruomeninė santvarka ėmė
irti. Nors ūkio vienetas tebebuvo šeimyninė bendruomenė, ji skilo
į atskiras dideles šeimas, o netrukus iš bendruomeninės
žemės nuosavybės ėmė išsiskirti asmeninė žemės nuosavybė - alodas. Visa
tai sudarė sąlygas turtinei nelygybei ir klasėms atsirasti.
Suskilus indoeuropiečių prokalbei, atsirado
atskiros ide. tautybės bei etninės
grupės, kurios paveldėjo visus
kultūrinius savo protėvių įgūdžius ir ugdė juos toliau.
Atskirų ide. tautybių bei etninių grupių kultūros vystėsi
skirtingais tempais. Kultūros vystymąsi skatino geresnės
gamtinės sąlygos ir kontaktai su aukštesnės kultūros
žmonėmis. Etninės grupės, patekusios į blogesnę
geografinę aplinką ir neturėdamos sąlygų
bendrauti su aukštesnės kultūros
grupėmis, negalėjo taip sparčiai
kultūrėti. Tuo ir galima paaiškinti netolygų kultūrų vystymąsi.
Antra vertus, reikia pripažinti, kad tautybių be jokios kultūros iš viso nebūta.
Kiekviena etninė grupė turėjo savitą kultūrą. Tuo laikotarpiu jau buvo keičiamasi
kultūrinėmis vertybėmis su kaimyninių ir tolimesnių
kraštų gyventojais, nes jau egzistavo mainų prekyba.
Kol visi indoeuropiečiai dar
tebegyveno savo protėvynėje, jų
kultūrinis lygis buvo vienodas, o mitologija
- bendra. Jie visi buvo gamtos jėgų garbintojai: garbino
saulę, mėnulį, perkūną. Turėjo šventųjų giraičių,
šventųjų upių ir ežerų. Mat, dėl menko
gamybinių jėgų išsivystymo žmogus
buvo bejėgis kovoti su gamtos reiškiniais. Gamtos baimė, jos jėgų nepažinimas ir
pagimdė religiją, kuri, suskilus
indoeuropiečių protautei, vystėsi toliau.
Indoeuropiečių išsisklaidymo schema. Nurodytos etninės grupės,
kurios, išvykusios iš protėvynės, liko Europoje
»
BALTAI
»
Baltų vardas
»
Sugrįžti į pradžią
Baltų šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykusieji prūsai, jotvingiai,
kuršiai, sėliai ir žemgaliai. Senų senovėje
visos šios padermės kiltys bendro pavadinimo
nėra turėjusios. K. Jaunius ir K. Būga siūlė jas vadinti aisčiais. Pirmasis
baltų vardą pavartojo vokiečių
kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. baltų vardas
išvesdamas iš Baltijos jūros pavadinimo. Jam buvo lemta įsigalėti ir nurungti
aisčių vardą. Aisčių vardą (Aestiorum
gentes) mokslininkai aptiko Publijaus Kornelijaus
Tacito veikale Germania, parašytame 98 po Kr. metais.
Tiesą sakant, nei vienas, nei kitas lietuvių genčių vardas
nėra visiškai geras. Aisčiais
(tai rytu gyventojai)
buvo vadinami ne visi
baltai, o tik vieni prūsai . Be to, aisčių vardas pinasi su dabartinių estų
vardu. Baltų vardas irgi netobulas, mat,
tuo vardu geografijoje kartais vadinamos visos Pabaltijo
tautos - lietuviai, latviai, estai, suomiai... Tiktai
filologijoje baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų
protėviai. Nepaisant minėto trūkumo, baltų vardas prigijo
mokslinėje literatūroje ir dabar visuotinai vartojamas.
»
Baltų kilmė
»
Sugrįžti į pradžią
Tautų kilmės (etnogenezės) klausimai yra patys painiausi,
todėl jie sunkiausiai sprendžiami. Žinome, kad
baltai atsirado suskilus indoeuropiečių protautei bei
prokalbei, bet smulkiai paaiškinti, kaip visa tai įvyko, dar niekas negali,
todėl kilo daug prieštaringų nuomonių
bei hipotezių. Palankiausios sąlygos nepagrįstoms hipotezėms atsirasti buvo iki
XIX a. pradžios, dar nesusiformavus
lyginamosios kalbotyros mokslui.
XV ir XVI amžiuje daug kas lietuvius ir kitus baltus kildino iš romėnų, nes
Lietuvoje anuomet buvo paplitęs
romėniškos kultūros ir lotynų kalbos pažinimas. Buvo
remiamasi faktu, kad lietuvių kalboje yra daug žodžių,
panašių į lotyniškus, pavyzdžiui: dievas - deus, vyras
- vir, ugnis - ignis, sėmenys - semen, dantis -
dens (gen. dentis), senis - senex, tu - tu, esti - est, ėsti - edere,
augti - augere, sėdėti
- sedere, jungas - jungum (plg. jungere)
ir taip toliau. Dėl šių ir kitų panašumų
buvo manoma, kad lietuvių kalba
esanti lotynų kalbos atšaka, o lietuviai esą
kilę iš senovės romėnų. Atsirado net
legenda apie Lietuvos valdovų
pradininką ir Lietuvos kūrėją Publijų Liboną,
vėliau pavadintą Palemonu. Tai buvęs Pompėjaus
laivyno vadas, kuris I a.
pr. Kr.,
Romos pilietinio karo metu, palikęs
tėvynę ir išvykęs į šiaurę su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Jie
apiplaukę Europą ir išlipę į krantą
toje vietoje, kur buvo dvylika kažkokios
didelės upės atšakų. Toliau jie plaukę Nemunu iki
Dubysos. Čia buvusi įkurta pilis.
Lenkų istorikas Jonas Dlugošas, pasirėmęs
tam tikromis bendrybėmis romėnų ir
lietuvių pagonių kulte bei lotynų ir
lietuvių kalbų panašumu, taip pat lietuvius
kildino iš romėnų. Lietuviai, esą, atsikėlę
į šį kraštą Cezario laikais.
Dar daugiau bendrybių galima rasti baltų - slavų žodyne.
Išvardinsime kelis panašius rusų ir lietuvių kalbų
žodžius: galva - golova, draugas - drug,
vartai - vorota, varna - vorona, bėgu
- begu, nešti - nesti, abu -
oba, ranka - ruka (lenkiškai -
ręka,
kašubiškai -
rąka).
Tad nereikia stebėtis, jei J. Dlugošo amžininkas
Enėjas Silvijus Pikolominis, vėliau popiežius Pijus II (1405-1464)
lietuvius laikė slaviškos kilmės tauta. F.
Kalimachas - Buonakorsis (1480) lietuvius kildino iš keltų, E. Stela (1518) - iš
alanų, K. Hartknochas (1679) - iš
suomių. Vienas XVI a. vidurio kronikininkas Jodochas Wilichius tvirtino, kad
prūsų kalba esanti sudarkyta" graikų kalba ir kad jis pats dažnai su prūsais
graikiškai kalbėjęsis... Romantizmo metu Pranciškus
Ksaveras Bogušas (1746 - 1820) lietuvių protėviais
laikė germanų (kai kurie mokslininkai laiko
Trakų, kai kurie Baltų A.C.) giminę Herulius (Gerulius). Panašiai ir latvių
pastorius K. Vatsonas (1777-1826)
latvius kildino iš herulių. Jonas
Basanavičius (1851 - 1927) įrodinėjo, kad senovės trakai ir frigai esą
šių dienų lietuvių sentėviai, kad lietuviai
esą Mažosios Azijos ir Trakijos ateivių palikuonys.
Naujoviška kalbotyra, sugriovusi ir
atmetusi šias ir visas kitas nepagrįstas baltų kilmės hipotezes, sukūrė
keletą naujų, geriau pagrįstų hipotezių.
Europa pagal
Ptolemėjų
Paskutiniuoju metu
išryškėjo dvi pagrindinės baltų kilmės hipotezės. Vienos iš jų atstovai teigia,
kad yra buvusi bendra baltų-slavų prokalbė,
kuriai suskilus atsiradę baltai ir
slavai. Šią hipotezę iškėlė A. Šleicheris, o
dabar palaiko daugelis lenkų mokslininkų ir
tokie kalbininkai kaip A. Vajanas,
V. Georgijevas. Jeigu būtų buvusi
baltų-slavų prokalbė, tai, be abejo,
šiandien turėtume tarpinių tarmių tarp
baltų ir slavų kalbų. Nesant
jungiamųjų grandžių, neįmanoma įrodyti,
kad būta baltų-slavų prokalbės. Visa tai
žinodamas, lenkų kalbininkas prof.
J. Otrembskis paskelbė hipotezę, kad senovės jotvingiai sudarę tarpinę grandį
tarp baltų ir slavų. Jotvingių tarmė yra išnykusi. Neturime tos tarmės nė
rašytinių paminklų. Išliko dokumentuose tik
keliasdešimt netiksliai užrašytų vietovardžių, asmenvardžių ir atskirų žodžių,
iš kurių neįmanoma daryti tokių
drąsių apibendrinimų. (jau po S. Tarvydo
mirties yra rastas taip vadinamas jotvingių
žodynėlis, jį
publikavo Zinkevičius "Rinktiniuose
straipsniuose I". Taip pat pastaruoju metu jotvingių
problema labai domisi lenku baltistai, jie nemažai
nuveikė.) (Už šį
komentarą
dėkui
M. Šinkūnui)
Tarp
kalbininkų šiuo klausimu vyksta gyvos
diskusijos. Vieni palaiko minėtąją hipotezę, kiti neigia.
Antai, tokie kalbininkai, kaip
S. Bernšteinas ir F. Filinas,
yra įsitikinę, kad baltų - slavų prokalbės
hipotezė neturi tvirto mokslinio pagrindo, todėl
ji gali nuvesti į klystkelius ir padaryti daug žalos
tolimesnei lyginamosios kalbotyros raidai.
Antrosios pažiūros pradininkas buvo prancūzų kalbininkas A. Meje, kurį palaikė
J. Endzelynas, K. Būga ir daug kitų kalbininkų. Jo manymu, baltų ir slavų kalbos
kilo iš artimų ide. tarmių, kurios toliau vystėsi paraleliškai
ir nepriklausomai. Ši pažiūra taip pat turi labai
daug šalininkų.
»
Baltų protėvynė
»
Sugrįžti į pradžią
Kiekviena tauta, išgyvenusi ilgesnį laiką kuriame
nors krašte, palieka po savęs tam tikrų pėdsakų: materialinės
kultūros liekanų, vietovardžių ir kt. Materialinės
kultūros liekanas, atrastas piliakalniuose, senose sodybose
bei kapinynuose, tiria archeologija, vietovardžius
nagrinėja lingvistikos šaka toponimika (mokslas
apie tikrinius vietų vardus). Šiomis dviem
mokslo šakomis remiamasi tiriant labai sudėtingus bet kurios tautos kilmės,
kilnojimosi bei protėvynės klausimus. Pasitraukus ledynams, pirmieji gyventojai
atkeliavo į Lietuvą maždaug prieš
12 tūkstančių metų. Archeologiniai
radiniai rodo, kad jie atvyko iš pietų ir vakarų - iš Svidry ir
Arensburgo kultūrų rajonų. Šios dvi kultūrinės grupės vėliau susiliejo į vieną.
Tačiau kurios kilmės bei tautybės yra buvę
patys seniausi Lietuvos gyventojai, šiuo metu dar sunku pasakyti. Yra dvi
hipotezės. Viena hipotezė teigia, kad
ankstyvojo naujojo akmens amžiaus
(neolito) periode visame Pabaltijy gyventa
finų, ir tik vėliau (antrajame tūkstantmetyje pr. Kr.)
juos pakeitę indoeuropiečiai. Pastaruoju
metu vis labiau įsigali nuomonė, kad
jau nuo seno pietiniame Pabaltijy
(Lietuvoje ir Latvijoje) gyveno tie patys žmonės,
iš kurių vėliau susidarė baltų gentys.
Baltų protėvynės riboms nustatyti svarbiausias šaltinis
yra toponimika. Šį klausimą sprendė daugelis kalbininkų.
Jau 1897 m. rusų mokslininkas A. Kočiubinskis paskelbė straipsnį
Priešistorinės Lietuvos teritorija",
kuriame paskelbė, kad kai kurie upių vardai iki Berezinos baseino rytuose
ir iki šiaurinių Pripetės baseino pakraščių
pietuose yra baltiški (pavyzdžiui, upėvardžiai
Ūla, Klevą, Olsa, Berešta). A. Pogodinas,
1901 m. išleidęs knygą Iš slavų
kraustymosi istorijos", baltiškųjų
vietovardžių rado dar daugiau ir žymiai toliau į rytus,
negu A. Kočiubinskis. Įžymusis lietuvių
kalbininkas K. Būga baltiškų
vietovardžių sąrašą šioje teritorijoje
gerokai papildė, įjungdamas dar Sožės upės
baseiną. Ištyręs šios srities
vandenvardžius, K. Būga paskelbė
hipotezę, kad baltų protėvynės reikia ieškoti į šiaurę
nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos
intakus), pagal Bereziną ir Dniepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio.
Slavai, pasak K. Būgos, gyvenę į pietus nuo
Pripetės. VI amžiuje prasidėjusi jų
ekspansija. Slavų stumiami, baltai priversti buvę trauktis iš senųjų savo
sodybų į vakarus, prie Baltijos jūros. Tas atsikraustymo
žygis, prasidėjęs VI-VII a., užtrukęs net
iki IX amžiaus. K. Būgos nuomone,
anksčiausia iš visų baltų atskilę prūsai ir dar prieš Kr. jau gyvenę Pavislyje,
kur jų kaimynai iš vakarų buvę
rytiniai germanai - gotai. Žymiai
vėliau (apie VI-VIII amžių) dėl slavų
ekspansijos išsikelia iš savo senosios
protėvynės kuršiai, žemgaliai,
sėliai, lietuviai ir latviai.
Baltiškų vandenvardžių paplitimo žemėlapis. Šioje teritorijoje reikia
ieškoti baltų protėvynės, kuri, tikriausiai, bus buvusi prie Baltijos
jūros (pietinis ir rytinis Pabaltijys) ir toliau į rytus.
Pirmaisiais
Pabaltijo gyventojais K. Būga laikė somus (finus), tai yra estų, lybių ir suomių
protėvius. Archeologai pirmieji padarė pataisų šiame K. Būgos
teiginyje. Jei šis teiginys būtų teisingas, tai apie VI-
VII amžių pastebėtume visai naują kultūrinę srovę,
užliejusią tuos baltų kraštus, kur šiuo metu yra Lietuvos
ir Latvijos
teritorija. Tačiau šitokio pasikeitimo archeologiniai
radiniai nepaliudija. Medžiaginė šio laikotarpio
baltų kultūra vystosi be staigių šuolių. Archeologai
baltų atsikraustymo datą į Pabaltijį nukėlė
praeitin daugiau kaip 2000 metų.
K. Būga teigė, kad baltai traukėsi nuo slavų į vakarus,
Baltijos linkui. Vėliau archeologai nustatė, kad slavų
ekspansija vyko šiaurės kryptimi, taigi baltai turėjo
trauktis ne į vakarus, bet į šiaurę -
spaudimo kryptimi. Kalbininkų V. Toporovo ir O. Trubačiovo nuomone,
pagrindinė Aukštutinės Padneprės baltų gyventojų
masė, plintant toje teritorijoje slavams, ne pasitraukė į šiaurės
vakarus, o buvo palaipsniui slavų asimiliuota.
Tik priėmus šią prielaidą, esą galima paaiškinti, kodėl taip ilgai išliko tame
rajone gana daug baltiškų vietovardžių. Iš šių duomenų matyti, kad hipotezę apie
rytinę baltų protėvynė reikia jau
kitaip vertinti. Pagal naujausius archeologų tyrimus, baltų protėvynės
centras, iš kurio baltai paplito, buvo į pietus ir į rytus nuo Baltijos jūros.
Bet K. Būgos toponiminiai tyrimai liko ir dabar svarbūs: jis moksliškai
ir įtikinamai įrodė, kad baltiškų vandenvardžių
randama toli į rytus nuo šių dienų Lietuvos
ir Latvijos. K. Būga buvo pirmasis pačių
baltų mokslininkas, sprendęs baltų
etnogenezės, jų protėvynės ir migracijų (judėjimų) klausimus dar tuo metu, kai
archeologija nedaug tegalėjo
suteikti žinių apie baltus. Po K.
Būgos baltiškus vietovardžius slavų kraštuose
tyrinėjo kiti kalbininkai. Vokiečių
slavistas M. Fasmeris išaiškino dar
daugiau baltiškų vietovardžių ir baltų išplitimo ribą nukėlė žymiai toliau į
rytus - net į Okos baseiną. Rusų
kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo studijoje Aukštutinės
Padneprės vandenvardžių lingvistinė
analizė" (Maskva, 1962 m.) paskelbė
Aukštutinio Dniepro baseine suradę 800 baltiškų
vardų, tuo įrodydami šios teritorijos baltiškumą
priešistoriniais laikais (pradedant antro
tūkstantmečio pr. Kr. pradžia).
Minėti autoriai baltiškų vietovardžių rado į šiaurę ir
į pietus nuo Pripetės upės, Sožės baseine
ir Desnos baseino vidurupyje bei aukštupyje. Pietine baltiškų vandenvardžių
paplitimo sritimi autoriai laiko Seimo baseiną. Kadangi Seimo upė sudarė
šiaurinę iranėnų (skitų) paplitimo ribą, tai anuomet baltai galėjo turėti
tiesioginių kontaktų su iranėnais. Rusų
archeologo V. Sedovo nuomone, baltai
į Paseimę atsikėlę iš šiaurės apie V-VI a.
pr. Kristų ir atnešę vadinamąją Juchnovos kultūrą (pavadintą gyvenamosios
vietos vardu). Baltų kontaktai su iranėnais
ten galėję trukti apie 500 metų, tai yra iki Kr.
Paseimės iranėnų (skitų) kai kurios gentys,
atsikrausčius baltams, matyt, ne
pasitraukusios, o prieš Kr. buvusios
ateivių baltų asimiliuotos. Pagal
toponimikos ir archeologijos duomenis, rytinė
baltų priešistorinė riba dabar vedama per
Volgos, Maskvos ir Okos upių aukštupius. Žymiai vėliau buvo pradėtos tirti
vakarinės baltų protėvynės ribos.
1939 m. vokiečių archeologas Lotaras Kilianas
pastebėjo, o kalbininkas H. Krahe patvirtino
(1943 m.) esant neabejotinai baltiškų
vietovardžių į vakarus nuo Vislos iki
Persantės upės, kurios vardas buvo
baltiškos kilmės. Įžymus lietuvių hidrologas prof. S. Kolupaila
1933 m. aptiko neabejotinai baltišką Santakos
vietovardį (lenkiškai - Santok), ten, kur
Notecė įteka į Vartą (Oderio
intaką). Po antrojo pasaulinio karo Vokietijos
Demokratinės Respublikos kalbininkas Hermanas Šalis eilėje straipsnių įrodinėjo,
kad baltiškų vietovardžių esama net iki Elbės ir Saksonijos ir šiek tiek dar
į vakarus nuo Elbės. Remdamasis
vietovardžių studijomis, jis paskelbė
Riugeno salos ir kai kurių jos vietovardžių,
o taip pat ir Berlyno pavadinimo baltišką
kilmę.
Vakaruose savo teritoriją, siekusią net už Elbės, baltai
buvę priversti užleisti germanams. Mat, antrame
tūkstantmetyje prieš Kr., archeologo
Kosinos manymu, germanai iš savo
protėvynės - Skandinavijos ir
Jutlandijos pusiasalių - ėmę veržtis pagal Baltijos pajūrį
į rytus, nes vakaruose jų ekspansijai pasipriešinę keltai. Apie 1750
-1400 m. prieš Kr. germanai pasiekę Oderio
upę, apie 750 m. iki Kr.
- Vyslą, apie
500
m. iki Kr.
jau peržengę Vyslą. Kai II a. po Kr.
rytiniai germanai (gotai) išsikraustė į pietryčių
Europą, baltai vėl pasistūmėjo iki Vyslos.
Reikia manyti, kad ne visi baltai,
veržiantis germanams į rytus, suskubo
pasitraukti nuo Elbės. Rytų germanų paliktoje teritorijoje
VII-VIII a. po Kr. pradėjo kurtis slavai. Ten
jie maišėsi su baltų likučiais, kuriuos
ilgainiui asimiliavo. Sumišus ten
baltų likučiams su slavais, ilgainiui iš
to mišinio susidarė smulkios lenkų etninės
grupės: kurpių, drobuliakų, karvatkų ir kašubų.
Baltų paplitimas paskutiniais amžiais prieš Kristų (pagal K. Būgą,
M. Fasmerj, V. Toporovą, O. Trubačiovą, M. Gimbutienę ir
A. Vanagą).
Įkeliavus slavams į rytų germanų paliktą teritoriją, baltų vakarinė riba
stabilizavosi. Baltų teritoriją nuo
slavų teritorijos skyrė Vyslos žemupys ir Vakarų Būgas. Paskutiniais amžiais pr.
Kr. baltų protėvynė vakaruose
siekė Vyslos žemupį, rytuose - Maskvos, Okos ir
Volgos aukštupius. Pietinė baltų išplitimo riba siekė Seimą,
ėjo įpiečiau Pripetės ir pagal Vakarų Būgą. Žemėlapyje
parodytos baltų protėvynės ribos paskutiniais amžiais
prieš Kristų. Senovės baltų
teritorija, kaip matome, buvo nemaža.
Jos plotas siekė apie 480 000 km2.
Gyventojų tankumas nebuvo didelis,
turbūt, vienam kvadratiniam kilometrui
teko ne daugiau kaip po 1 gyventoją. Vadinasi, baltų
skaičius (įskaitant ir vaikus) pirmaisiais
amžiais po Kr. galėjo siekti arti pusės
milijono. Ne daugiau gyventojų
anuomet galėjo turėti slavai ir germanai. Be
abejo, baltų gentys šioje didelėje
teritorijoje gyveno ne vienu laiku ir
nevienodai ilgai. Pietuose baltai susisiekė
su slavais, pietryčiuose (už Seimo upės) su iranėnais, o šiaurėje ir
rytuose - su finų padermės gyventojais.
Pastoviausi baltų kaimynai buvo finai, kurie šiaurėje kaimynais išliko net iki
šių dienų (estai). Slavai iš pradžių gyveno į pietus nuo baltų.
Prasidėjus slavų ekspansijai į šiaurę, apie
VI amžių, slavai paplinta pietrytinėje
ir rytinėje baltų gyvenamosios teritorijos dalyje ir pasidaro ne tik
pietiniais, bet ir rytiniais kaimynais.
Apie II Kr. a., išsikrausčius iš Pavislio germanams (gotams),
jų vietą, pamažu užima slavai, tapdami VII-
VIII a. ne tik pietvakariuose, bet ir
vakaruose baltų kaimynais.
Nuo VI a. dėl slavų ekspansijos baltai ima
nykti tolimose rytinėse srityse, tačiau viena baltų kiltis - galindai išsilaikė
iki XIII a., iš visų pusių apsupta slavų.
Slavai stūmėsi ne tiesia linija, bet
pleištais (kyliais). Apie VII a.
(ne anksčiau kaip VI a.), pagal K. Būgą, slavai
buvo pasiekę sritis į vakarus nuo Minsko - Polocko linijos. Kalbiniai duomenys
rodo, kad į Gardino apylinkes
slavai įkeliavę apie VIII-IX amžių.
»
Baltų protautės ir
prokalbės skilimas
»
Sugrįžti į pradžią
Nemažuose plotuose gyvenančios artimos gentys niekada
nebūna kultūriniu ir kalbiniu atžvilgiu vienalytės.
Skirtinga geografinė aplinka, sunkios
susisiekimo sąlygos, bendravimo stoka, kaimyninių genčių poveikis ir
kitos priežastys padeda įvairiems
skirtumams atsirasti, susiskaldyti.
Susiskaldymo neišvengė nė baltai. Baltų prokalbė, kaip savarankiškas
kalbinis vienetas, susiformavo maždaug
antro tūkstantmečio prieš Kr.
pradžioje
ir išsilaikė maždaug iki IV a. po Kr. , kai išsiskyrė
vakarinių baltų (prūsų) ir rytinių baltų (lietuvių-latvių) prokalbės.
Apie trečią baltų prokalbės dukterį - Dniepro baltus
- mokslininkai žino labai nedaug. Atskiromis salelėmis baltai išgyveno ten ligi
XIII a. po Kr. Senosiose rusų
kronikose užfiksuotas ten vienos rytinių baltų genties
pavadinimas - galindai. Jie gyvenę apie Protvos upės aukštupį, netoli
Možaisko, į pietų vakarus nuo Maskvos.
Galindai XII a. rusų kronikose dar buvo minimi. Kai kurie tyrinėtojai
mano, kad Herodoto minimi neurai ir
budinai tai irgi Dniepro baltų gentys. Jiems priskiriama vadinamoji
Juchnovos kultūra. Lietuvių bei latvių
kalbos išsiskyrė iš rytinių baltų prokalbės ne anksčiau kaip VII amžiuje. Taigi,
lietuvių ir latvių kalbos gimė maždaug prieš trylika
šimtmečių. Vadinasi, jos abi yra jaunos
kalbos. Nepaisant to, lietuvių kalba
laikoma archaiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, nes ji
daugiausia yra išlaikiusi žodžių ir formų,
artimų indoeuropiečių prokalbei.
Vakariniai baltai (prūsai) buvo asimiliuoti germanų,
o Dniepro baltai - slavų. Savo tautybę
išlaikė tik rytinių baltų
palikuonys (lietuviai ir latviai).
»
Ankstyvieji
istoriniai šaltiniai apie baltus
»
Sugrįžti į pradžią
Apie 425 m po Kristaus Herodotas mini, kad į šiaurę nuo
skitų žemdirbių gyvenę neurai, o į šiaurę nuo skitų klajoklių
- budinai. Neurai ilgą laiką buvo laikomi slavais
ar balto - slavais.
Latvių kalbininkas P. Šmitas teigė, kad
neurai bus buvę baltai. Neurų vardą jis siejo su Neries
vardu. Baltarusių kalbininkas A.
Veržbovskis ne tik neurus, bet ir
budinus laiko baltais, nes ir vieni, ir kiti gyvenę kaip tik ten, kur
kalbininkai yra radę baltiškuosius
vietovardžius. Plinijus Senasis savo Gamtos istorijoje"
(I a.) rašo, kad Dniepras prasidedąs neurų krašte. Kad baltų (aisčių)
gyventa į rytus nuo Vislos, mini net keli
šaltiniai: Tacitas I a., Ptolomėjus II a., Jordanas VI a., Vulfstanas IX
a. Atskirų baltų genčių vardai istoriniuose
šaltiniuose iškyla ne vienu laiku. Jau 178 m. (Kr. e.) graikų geografas
Ptolomėjus mini dvi aisčių kiltis - galindus ir sūduvius. Gana anksti
šaltiniai pradeda minėti kuršių vardą -
nuo VII amžiaus Hervararsaga pasakoja, kad švedų karalius įvaras apie 675 m.
valdęs Kuršą, Estiją ir kitus
kraštus. Žiemgalių vardas pirmą kartą aptinkamas skandinavų
šaltiniuose, kur sakoma, kad apie 870 m.
Danijos išeiviai pavergę Žiemgalą. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas
1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.
Nestoro kronika XI amžiuje, be Lietuvos, Kuršo, Žiemgalos, paminėjo ir
Latgalą. Istoriniai šaltiniai iki XIII-XIV
a. apie baltų kiltis vos
teužsimena. Nerandame juose visus baltus charakterizuojančių pastabų ar
tikslesnio atskirų kilčių gyvenamųjų,
plotų nurodymo. XIII-XIV a. šaltiniai paliko
žymiai daugiau žinių, pagal kurias galima
kiek tiksliau nustatyti atskirų baltų
kilčių gyvenamąsias vietas.
»
Baltų kultūra
»
Sugrįžti į pradžią
Apie baltų kultūra
prieš antrąjį pasaulinį karą Europos kraštų archeologinėje ir filologinėje
literatūroje buvo galima gana apsčiai rasti tendencingų teiginių apie tariamai
žemą baltų kultūrą.
Lietuvių, latvių ir objektyvesnių užsienio archeologų
ir filologų tyrimai sugriovė šiuos
prasimanymus. Archeologiniai
naujojo akmens amžiaus, žalvario ir geležies amžiaus radiniai aiškiai rodo, kad
baltų kultūra nebuvo žemesnė už
kaimyninių tautų kultūrą. Yra žinomas faktas, kad žemesnės kultūros
tautos turi pasiskolinusios daug žodžių iš
tokių tautų, kurių kultūra yra
aukštesnė. Baltų palikuonių - lietuvių ir latvių
- kalbos garsėja savo žodingumu. Neišsenkamas liaudies išminties lobynas
yra lietuvių ir latvių sukurta tautosaka.
Jeigu baltai būtų buvę žemesnės kultūros už savo kaimynus,
tai baltų kalbose turėtų būti daug senų skolinių
iš kitų kalbų. Kalbos faktai to
nepatvirtina. K. Būga, nuodugniai
tyręs šį klausimą, sako: Viso labo
baltų kalbose iki šiol pasisekė sumedžioti vos tik
11 visų seniausių germaniškos kilmės
žodžių." Iš tų žodžių tiktai vienas
tėra bendras visiems baltams (alus).K.
Būga teigė, kad baltai iš germanų kalbų esą pasiskolinę
šiuos žodžius: alus, la. klaips kepalas", pr. pekus,
šarvas, pr. rikijs, pr. kelmis kepurė", pr. ilmisstoginė
daržinė", pr. lapinis šaukštas", midus, kvietys
ir gatvė.
Šiuo metu yra manoma, kad pekus, kvietys ir
kliepas - savi, baltiški žodžiai,
kurių germaniškumo negalima įrodyti.
Išbraukus iš K. Būgos sąrašo šiuos
tris žodžius, beliks tik aštuoni
seni germaniški skoliniai. Taigi, kai kurių vokiečių (ir slavu)
tyrinėtojų kalbos apie tariamą germanų kultūrinę įtaką senovės baltams
yra grynas prasimanymas. Patys
pirmieji lietuvių santykiai su rusais, pasak
K. Būgos, buvo prekybinio pobūdžio.
Prekybos keliu lietuviai gavę iš
rusų (slavu) šiuos žodžius: pundas 40 svarų", birkavas 10 pundų", pipiras,
šilkas, stiklas, asilas, katilas,
kurtas, čerpė, turgus, tulkas (vertėjas) ir muitas.
Šiuos prekybinio pobūdžio žodžius
lietuviai pasiskolinę iš rusų IX ir
XI amžiuose. Kaip matome, senų
senovėje baltai ir iš slavų nedaug skolinių tėra gavę. Kristaus
eros pradžioje baltai kultūrinį
paskatinimą, prekiaudami gintaru,
gaudavo iš tolimesnių pietinių sričių, ypač iš Romos imperijos, o sritis,
esančias į šiaurės rytus nuo jų, veikė
baltai, perteikdami joms kultūrines naujienas. Stiprią įtaką šiauriniams
kaimynams rodo baltiškieji skoliniai suomių, estų, mardvių, čeremisų
kalbose. Suomių kalbininkas L. Hakulinenas
paskaičiavo, kad dabartinėje
literatūrinėje suomių kalboje iš
kiekvieno tūkstančio suomiškų žodžių vienuolika yra
baltų kilmės. Skolinių turinys liečia šias
sritis: pirma - šeima, namai, ūkis; antra - kūno dalys; trečia - medžioklė,
bitininkystė, gyvulininkystė, žemdirbystė, žvejyba;
ketvirta - gamtos kūnai, religija; penkta - abstrakčios sąvokos. Ypač gausu
skolinių, liečiančių žemės ūkį.
Baltiški skoliniai patvirtina archeologinius duomenis,
kad ugrai - finai galėję iš baltų mokytis žemdirbystės
ir gyvulininkystės. Net žodį piemuo" suomiai pasiskolino iš baltų
(suomiškai paimen, estiškai paimendama -
piemenauti"). Visa tai rodo, kad suomių ir baltų
protėviai ūkiškai bendravo, o vietomis jų
ir mišriai gyventa. Romėnų
rašytojas Kornelijus Tacitas (55 -117) 98 m. savo veikale Germania"
rašė, kad aisčiai (baltai) pajūryje renka gintarą, o javus ir kitus (laukų)
vaisius jie rūpestingiau augina, negu
nerangūs germanai. Lietuvos ir
Lenkijos archeologų naujausi
radiniai rodo, kad pirmaisiais amžiais po Kr. baltų
kultūra buvo pasiekusi gana aukštą
išsivystymo lygį. Lenkų archeologai
vien tiktai jotvingių II-III a. Šveicarijos pilkapyne (netoli Suvalkų)
aptiko labai daug archeologinių radinių.
Viename vyro kape, be įprastų vyrams tuo metu dedamų įkapių, prie kojų
surado nedidelį pjautuvą su kauline rankena
ir geležinį irklo pavidalo arklo
noragą. 1962 m. jotvingių kapuose buvo rasta
įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo
formų bei tiglių metalui lydyti,
Romos monetų, būdingos rytinių baltų gentims keramikos ir avių kaukolių.
Matyti, avys vaidino svarbų vaidmenį jotvingių gyvenime. Jotvingių naudotus
irklo formos geležinius noragus pažinojo ir
lietuviai. 1962 m. Giedraičių apylinkės Piliakiemio kaime buvo surastas
arklas su panašiu geležiniu noragu. Tai rodo, kad anuomet visos baltų gentys
buvo maždaug vienodo kultūrinio lygio. Aukštesniu kultūriniu lygiu iš visų baltų
anuomet išsiskyrė tik prūsų kiltis sembai.
Didelį mokslininkų susidomėjimą
sukėlė IV a. - kunigaikščio kapas,
surastas tame pačiame Šveicarijos kaimo
kapinyne (Suvalkų apskrityje). Rasti ten maždaug
55 metų amžiaus vyriškio griaučiai su
daugybe papuošalų. Prie mirusiojo
šono buvo kalavijas medinėje makštyje, prie jo odinis diržas su
žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais
papuošalais bei žvėrių figūrėlėmis. Be to, ten buvo dvejos kamanos, meniškai iš
diržiukų nupintos, su žalvariniais
ir sidabriniais apkaustymais, pentinai, du iečių antgaliai ir kiti įdomūs
radiniai. Šitie radiniai daug ką pasako.
Geležinis arklo noragas rodo aukštą
ano meto žemės ūkio kultūrą, liejimo formos ir tigliai metalui lydyti
byloja, kad jau būta amatininkų (kalvių),
mokėjusių apdoroti metalus, ir kad
kalvio amatas jau buvo atsiskyręs nuo žemės ūkio. Rastos
monetos paliudija prekybos santykius su Romos imperija
ir kitais tolimais kraštais. Kunigaikščio kapas
rodo, kad būta genčių junginių, kurie
išsirinkdavo sau vadus -
kunigaikščius, ir kad jau būta turtinės nelygybės. Iš bendruomenės
išsiskyrė diduomenė, kuri turėjo savo kariaunas, o tai rodo, kad tuo metu ėmė
formuotis klasinė visuomenė. Visa tai kalba
apie gana aukštą baltų
socialinio-ekonominio ir kultūrinio išsivystymo
lygį ir iš pagrindų paneigia kai kurių tyrinėtojų tvirtinimą, kad baltai
kultūriniu atžvilgiu buvo atsilikę.
Senieji vokiečių tyrinėtojai šiais prasimanymais siekė pateisinti kryžiuočių
agresiją, vaizduodami ją kaip
vokiečių kultūrinę misiją. Laisvę
mylinčios Pabaltijo tautos buvo priverstos nekviestus kultūros nešėjus"
pasitikti galingu ginklu, kuriuo
būtų galima prakirsti kryžiuočių šarvus bei skydus. Tai galima buvo
padaryti su damaskinio plieno ietimis bei
kalavijais. Daug damaskinio plieno ietigalių ir kalavijų,
datuojamų XI-XIV a., galima pamatyti Pabaltijo
kraštų muziejuose. Visa tai rodo, kad
damaskinio plieno gamybos paslaptis
vietiniams kalviams buvo žinoma. Iš
visų baltų tik vieni lietuviai XIII a. įkūrė valstybę. Jeigu dar prieš vokiškųjų
feodalų agresiją visoms baltų gentims būtų pasisekę įkurti vieną bendrą
valstybę, tai gal visai kitaip būtų
susiklosčiusi baltų istorija.
»
SLAVAI
»
Sugrįžti į pradžią
Slavai, kaip ir
baltai, priklauso sateminei indoeuropiečių
kalbų grupei. Tolimais slavų protėviais - praslavais
galima laikyti Centrinės ir Rytų Europos žemdirbių- piemenų gentis, gyvenusias
Volynėje bei Dniepro baseine, o
taip pat Vyslos ir Oderio aukštupiuose. Šių
genčių gyvenvietės dar menkai teištirtos,
todėl susidaro palankios sąlygos
kurti prieštaringoms hipotezėms. Kalbininkas H. Krahe, patyrinėjęs
indoeuropiečių vandenvardžius,
paskelbė hipotezę, kad esama dviejų
rūšių indoeuropietiškų vandenvardžių -
labai senų (archaiškų) ir naujesnių.
Vadinasi, galima esą kalbėti apie du vandenvardžių sluoksnius - senąjį ir
naująjį, kurie atspindi dvi indoeuropiečių
migracijų bangas. Lenkų istorikas H.
Lovmianskis (1963) pritarė šiai hipotezei
ir pareiškė, kad II tūkstantmečio pradžioje iki Kr. pasirodę Europoje
virvelinės keramikos ir akmeninių kovos kirvių kultūros nešėjai kaip tik ir buvo
seniausi indoeuropiečių atstovai - venedai.
Apie XIII - XII a. pr. Kristų
pasirodžiusi antra indoeuropiečių banga davė
pradžią baltams, slavams ir germanams. Šie
ateiviai venedus išstūmę arba
asimiliavę, o jų vardu ėmę vadinti slavus, įsikūrusius senųjų venedų krašte.
Senovės autoriai Tacitas ir Ptolomėjus (I-II a. po Kr. ) toje
Pavislio dalyje, kuri prieina prie Baltijos jūros, pamini
venetus. (venedus). Vieni tyrinėtojai laiko juos slavais,
kiti - ilyrais, treti - keltais, dar kiti - baltais,
nes, kaip manoma, Tacitas ir Ptolomėjus
venetais pavadinę Baltijos pajūrio
gyventojus, įsikūrusius tarp Vyslos
ir Kuršių nerijos. P. Tretjakovas spėja, kad germanai
venedais vadinę bent kelias kaimynines tautas,
kurių tarpe galėję būti ir slavai. Esant
tiek daug prieštaringų nuomonių, dar
negalima tvirtinti, kad venetai
(venedai) buvę slavų protėviai, juo labiau, kad visos hipotezės,
liečiančios venedus, nėra gerai pagrįstos.
Slavų kilmės ir protėvynės klausimu buvo daug įvairių įvairiausių
aiškinimų ir spėliojimų. Ir dabar šiuo
klausimu tarp įvairių hipotezių šalininkų vyksta karštos
diskusijos. Spręsdami slavų kilmės
klausimą, daugumas tyrinėtojų palaiko
latvių kalbininko J. Endzelyno nuomonę,
kad slavų ir baltų prokalbės susidariusios
iš giminingų tarmių ir kad bendros
baltų-slavų prokalbės praeityje nėra buvę. V. Ivanovas ir V. Toporovas
teigia, kad slavų prokalbė susiformavo iš
periferinių (pakraštinių) baltiškojo
tipo dialektų. Sunkiai sprendžiamas ir slavų protėvynės klausimas.
Nestoro metraštyje (XI a.) teigiama, kad
senų senovėje slavai gyvenę Dunojaus
pakrantėse, o iš čia atsidanginę į
Rytų Europą. Rusų istorikas V. Kliučevskis, pasikliaudamas
šio metraštininko žodžiais, senovės slavų centru laikė Karpatus.
Lenkų filologas J.
Rozvadovskis slavų protėvynę lokalizavo
Dniepro aukštupyje, o žinomas filologas
A. Šachmatovas slavų
protėvynės ieškojo Pabaltijyje
- Nemuno ir Dauguvos baseinuose, tačiau šias jų
pažiūras sugriovė vėlesni
archeologiniai ir toponiminiai
tyrimai. K. Būgos nuomone,
slavų protėvynė ieškotina
Lenkų žemėje ir Volynėje,
maždaug tame žemės plote,
kuris plyti tarp Vyslos,
Karpatų ir Dniepro - nuo Kijevo
iki Pripetės žiočių. Įžymus vokiečių slavistas M. Fasmeris
slavų protėvynės ieškojo Volynėje.
Kai kurie mokslininkų mėginimai lokalizuoti slavų protėvynę (pagal H. Ulašiną)
Čekų slavistas
L. Niderlė teigė, kad slavų protėvynė bus buvusi
Rytų Europoje, į šiaurę nuo Karpatų, ir apėmusi aukštutinės bei vidurinės Vislos
baseiną, vidurinio Dniepro ir
Pripetės baseinus, taip pat aukštutinius bei vidurinius
Pietinio Bugo, Dniestro ir Pruto baseinus. Šiuo metu
L. Niderlės nuomonei (su tam tikromis pataisomis) pritaria
žymi dalis archeologų ir kalbininkų.
Kai kurie lenkų kalbininkai, archeologai ir istorikai
(T. Ler - Splavinskis, K. Jaždževskis, M. Rudnickis,
J. Kostževskis ir kiti) slavų protėvynę lokalizuoja tarp
Vyslos ir Elbės. Jie tvirtina, kad šioje teritorijoje slavai gyvenę nuo
neatmenamų laikų, kad jie esą ne ateiviai,
bet autochtonai, tai yra patys seniausi to krašto gyventojai.
Dėl to ir minėtų autorių hipotezė vadinama autochtonine,
o jos šalininkai - autochtonistais. Nors autochtonistai yra paskelbę daug darbų,
yra sudarę žemėlapių ir atlasų, tačiau visuotinio pripažinimo
jiems dar nepasisekė išsikovoti nei pačioje Lenkijoje, nei už jos ribų.
Įsigalėti jų hipotezei kliudo šios priežastys: pirma, dar neįrodyta, kad tikrai
buvo baltų - slavų
prokalbė, nes tik baltai arba geriausiu atveju balto - slavai
tegalėjo būti pirmieji gyventojai, įsikūrę tarp Vyslos
ir Elbės; antra, galutinai dar neįrodyta, kurios tautybės
gyventojai sukūrė lužicų kultūrą, išplitusią žalvario
amžiuje Vidurinėje Europoje. Autochtonistai šios kultūros kūrėjais laiko vakarų
slavus, bet dauguma tyrinėtojų
lužicų kultūrą priskiria ilyrams. Aptariant lužicų kultūrą, pravartu prisiminti
rusų kalbininko F. Filino žodžius: ...archeologija
neturi jokio pagrindo nustatyti, kuria kalba kalbėjo iškasamosios
kultūros žmonės. Po vienos ir tos pačios kultūros
apsiaustu gali slypėti etniškai skirtingos gentys,
lygiai kaip vienas ir tas pats etnosas gali turėti skirtingas
kultūras."
Sklavinai (vakarų slavai) ir antai (rytų slavai) VI a. (pagal Tretjakovą).
F. Filinas tvirtina, jog senovės slavų terminologija nepaliudija,
kad slavai būtų gyvenę prie jūros, kalnuose
ir stepėse; ji rodo, kad slavų protėvynė yra buvusi vidutinio
klimato krašte, miško ir miškastepių zonose, kur gausu pelkių, upių ir ežerų, o
ne tarp Vyslos ir Oderio.
Slavų kilmės ir protėvynės klausimai yra labai painūs
ir sudėtingi. Tiktai VI-VII a., tai yra jau istoriniais
laikais, pasirodo tikros žinios apie slavus. Tuo metu senovės
autoriai vis dažniau pradeda minėti slavų protėvius
- antus ir sklavinus. Antams ir
sklavinams VII a. jau buvo pažįstama ariamoji žemdirbystė. Jie žemės
darbui naudojo tiek senovinį arklą, tiek
ir plūgą su geležiniu noragu. Yra žinomas
VII-VIII a. geležinis noragas, rastas Senojoje Ladogoje.
Antai ir sklavinai sėjo rugius, kviečius, miežius, avižas, žirnius,
pupas, soras, linus, kanapes ir ropes. Daug
kur vystėsi amatai. Išsiskyrė specialistai - kalviai,
liejikai, auksakaliai, puodžiai.
Svarbiausius gyvenimo klausimus kiekviena slavų gentis spręsdavo vyrų
sueigoje - viečėje. Viečė rinkdavo karo
vadą - kunigaikštį, kuris vadovaudavo nuolatinei kariuomenei - družinai",
sudarytai iš jaunimo. Gresiant pavojui, buvo sudaroma pašauktinė kariuomenė
- opolčenija. Genties centras buvo sustiprinta gyvenvietė - miestas (gradas").
Ten rinkdavosi visos genties viečė, ten
buvo turgavietė, šventykla ir teismas. Vystantis ūkiui, slavų gentys jau
pajėgė sudaryti ir apginkluoti didelę kariuomenę, tiek pėstininkų, tiek ir
raitelių, aprūpinti ją maistu, ginklais, o
prireikus - ir valtimis jūrų žygiams atlikti.
Stambios genčių sąjungos, susidariusios VI-VII a.,
kaip tik ir buvo ta organizacija, kuri
pajėgė ne tik vykdyti ekspansiją, bet
ir atkakliai, ilgai kariauti su
Bizantijos imperija. Persiritusi VI a. per Dunojų, slavų
banga užliejo žymią Balkanų pusiasalio
dalį, o 623 m. įsiveržė net į Kretos
salą. Kiek stipri buvo slavų įtaka
Balkanuose, liudija toks faktas: 679 m. į Balkanus iš stepių,
esančių prie Juodosios jūros, atsikėlė tiurkų - totorių
kilmės tauta - bulgarai, kurie labai greitai suslavėjo.
Balkanuose slavai priartėjo prie senovės kultūros židinių. Kai kurie slavų
kunigaikščiai, stoję tarnauti Bizantijai,
gana anksti pradėjo naudoti graikų abėcėlės
raides slavų žodžiams rašyti. IX a.
Bizantijos misionierius Konstantinas
Filosofas (Kirilas) sudarė slavų abėcėlę
- kirilicą". Tame pat IX a. įsikūrė Kijevo
Rusios valstybė, kuri netrukus priėmė
krikščionybę. Valstybės ir raštijos
atsiradimas buvo didelis žingsnis į
priekį ir svarbi gairė rytų slavų kultūros istorijoje.
Beveik vienu metu su Kijevo Rusios valstybe atsirado
ir kitos slavų valstybės - Didžiosios Moravijos valstybė ir kiek vėliau (X a.) -
Lenkijos. VII-IX a. pradėjo
formuotis slavų tautybės: senovės
rusų, senovės lenkų, senovės čekų, bulgarų ir serbų.
Slavų tautybių susidarymas buvo labai
sudėtingas ir labai ilgas procesas.
Išsiplėtus gyvenamai teritorijai,
slavai suskilo į rytų, vakarų ir
pietų slavus. Prie rytų slavų šiandien priklauso
rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai, prie vakarų slavų -
lenkai, sorbai (lužicai), kašubai, čekai,
slovakai, prie pietų slavų -
bulgarai, makedoniečiai, serbai - chorvatai
ir slovėnai. Rytų slavų kalbų
seniausieji rašto paminklai iš X a.
rodo, kad tuo metu rytų slavų kalbos dar nebuvo suskilusios
ir sudarė vieną - senąją rusų kalbą.
Kijevo Rusios valstybė susidarė iš penkiolikos stambių
sričių. Apie Kijevą iš seno gyveno polianai, į rytus
nuo jų - severianai, įsikūrę palei Desnos, Seimo,
Sulos ir Seversko Donco upes; į pietus nuo
polianų gyveno uličiai, persikėlę X
a. viduryje į Dniestro ir Bugo
tarpupį. Vakaruose nuo polianų gyveno drevlianai, o dar toliau į vakarus nuo jų
driekėsi volynėnų, bužanų ir dulebų
žemės. Kraštutinės rytų slavų sritys buvo tivercų žemės prie Dniestro bei prie
Dunojaus ir baltųjų chorvatų žemės Užkarpatėje.
Į šiaurę nuo polianų ir drevlianų buvo dregovičių
žemės (kairiajame Pripetės krante), o į
rytus nuo jų, palei Sožės upę -
radimičių žemės. Artimiausi lietuvių,
latvių ir estų kaimynai buvo krivičiai
(juos latviai pavadino krieviais, o
dabar taip jie vadina visus rusus),
poločianai ir slovėnai (apie Ilmenio ežerą).
»
GERMANAI
»
Sugrįžti į pradžią
Archeologijos ir toponimikos duomenys rodo, kad
germanų protėvynė buvo
Jutlandijos pusiasalyje ir Skandinavijos pusiasalio pietinėje dalyje.
Apie 2000 m. prieš Kristų pagyvėjo
indoeuropiečių kilnojimasis. Sujudo sukruto ir germanai. Vakaruose ir
pietuose jų ekspansijai pastojo kelią karingi keltai,
todėl germanai pasuko į rytus. Pietinėje
Baltijos jūros pakrantėje tuomet gyveno ramūs žemdirbiai baltai. Stumiami
germanų iš vakarų, baltai traukėsi rytų kryptimi,
Germanų ekspansija sukėlė baltų ir ilyrų
migracijų bangą.
Reino žemupyje germanai maišėsi su
keltais. Iš keltų kalbos jie
pasiskolino daug asmenvardžių ir žodžių. Pavyzdžiui,
keltiškos kilmės yra tokie vokiški žodžiai:
Reich (valstybė), Geisel (įkaitas), Eisen
(geležis, iš keltų k. žodžio isarnon). Daugelis Vakarų Vokietijos upių
pavadinimų taip pat yra keltiškos kilmės.
Vėliau daug skolinių į vokiečių
kalbą pateko iš lotynų kalbos, kuria šnekėjo senovės romėnai. Iš to
sprendžiama, kad senovės germanai kultūrinį
paskatinimą gaudavo iš keltų ir
romėnų. Išsikėlus germanams iš savo senosios protėvynės ir maišantis su kitomis
tautomis, V a. pr. Kristų įvyko pirmoji
priebalsių perkaita (Lautverschiebung). Tuomet
priebalsiai p, t, k virto f, th, h, o
priebalsiai b, d, g virto p, t, k.
Dėl tos priebalsių perkaltos germanų prokalbė
gerokai nutolo nuo kitų ide. tautų
prokalbių. Antroji priebalsių
perkaita įvyko jau istoriniais laikais
(V-VII a. po Kr. ). Ji padėjo atsirasti tarmėms - vokiečių
aukštaičių (Hochdeutsch), vokiečių žemaičių (Niederdeutsch) ir kitoms. Iš tarmių
ilgainiui susidarė atskiros germanų
kalbų grupės: šiaurės, vakarų ir rytų
germanų kalbos. Šiaurės germanų kalbomis
dabar šneka švedai, norvegai, danai,
Islandijos ir Farerų salų gyventojai.
Vakarų germanams priklauso vokiečiai, olandai,
flamandai ir anglai. Rytų germanams priklausė burgundai,
vandalai ir gotai. Jų kalbos yra mirusios, bet
išliko gotų kalbos rašto paminklų. Tai gotų
vyskupo Vulfilos biblija (IV a. po Kr. ) ir Krymo gotų kalbos keletas
žodžių, kuriuos užrašė XVI a. flamandas Busbekas. Cezario ir Tacito žiniomis,
senovės germanai buvo susiskaidę į
daug kilčių. Joms kilnojantis ir maišantis tarpusavyje, formavosi naujos kiltys.
Vyslos žemupyje buvo įsikūrę gotai,
artimiausi vakarinių baltų kaimynai.
Čia jie atsikraustė iš pietinės Švedijos
bei Gotlando salos. Oderio žemupyje
įsikūrė rugijai, dešiniajame jo
krante vandalai, kairiajame - svebai. Skandinavijos pusiasalyje nuo senovės
gyveno normanai, Jutlandijos
pusiasalyje kurį laiką gyveno anglai, šių dienų Olandijoje
- saksai ir frizai (salose), abipus Reino - frankai,
į pietus nuo jų - burgundai ir alamanai.
Įsiveržus 375 m. į Europą
klajokliams hunams, prasidėjo
didysis tautų kilnojimasis, kurio aktyviausi dalyviai buvo germanai. Daug
energijos išeikvojo ir daug kraujo jie
praliejo besibastydami po Europą ir kitus žemynus.
Dėl to nemaža germanų kilčių ir tautų visai
išnyko, tik kai kurių vardus išlaikė
vietovardžiai. Pavyzdžiui, frankus
mums primena Prancūzija, saksus - Saksonija, langobardus - Lombardijos žemuma
šiaurės Italijoje, vandalus -
Ispanijos provincija Andalūzija. Kaip
žinoma, vandalai, užpuolę 455 m. Romą,
viską plėšė, griovė, degino ir naikino. Nuo to laiko beprasmiškas
kultūrinių vertybių naikinimas vadinamas
vandalizmu. Norint aprašyti visas germanų keliones, reikėtų nemažos
knygos. Čia šiek tiek paliesime tik baltų kaimynų
- gotų kilnojimąsi. Kristaus eros pradžioje gotai buvo įsikūrę prie
Baltijos jūros, Pavislyje. Antrame amžiuje
po Kr. gotai, vadovaujami Filimero,
nusikraustė prie Juodosios jūros ir
įsikūrė stepėse tarp Dono ir Dunojaus žemupių; čia
jie suskilo į vakarų gotus (vestgotus) ir
į rytų gotus (ostgotus). Vestgotai,
vadovaujami Alaricho, 410 m. buvo
užėmę Romą. Vėliau jie įkūrė savo valstybę Ispanijoje, kuri VIII a. pradžioje
buvo užkariauta arabų. Ispanijoje tarp vestgotų buvo paplitę
asmenvardžiai Galindo. Iš to spėjama, kad dalis galindų galėjo dalyvauti
vestgotų žygiuose. Ostgotai kartu su hunais
nužygiavo į Panoniją (Vidurinio
Dunojaus žemumoje). Žlugus hunų
galybei, ostgotai Italijoje (apie Raveną) V a. įkūrė savo karalystę, kuri
gana greit žlugo. Senosios germanų
protėvynės - pietų Skandinavijos -
uolose buvo aptikta įvairių piešinių iš žalvario
amžiaus. Vieni piešiniai vaizduoja
žemdirbius, ariančius jaučiais
žemę, kiti - senovės germanų karius, ginkluotus kalavijais ir apvaliais
skydais. Dar kituose piešiniuose nupieštos
valtys su daugeliu irklų ir karių, dalyvaujančių jūrų kautynėse. Tie
piešiniai rodo, kad germanai buvo karingi.
Archeologiniai radiniai paliudija, kad žalvario amžiuje
germanai savo numirėlius laidodavo skobtiniuose ąžuoliniuose grabuose.
Tokiuose grabuose vietomis gerai
išsilaikė visos įkapės ir drabužiai, nes ąžuolas turi
rauginių medžiagų, kurios užkonservavo
minėtus radinius. Iš tų radinių archeologams buvo lengva rekonstruoti
senovės germanų apdarus. Senovės
germanų gentys gyveno kaimuose. Visos genties susirinkime buvo renkamas
karo vadas - hercogas. Dažnėjant karams,
hercogai tapo nuolatiniais sričių
vadais - konungais (kunigaikščiais). Įsigalėjus galingesniems
kunigaikščiams, susidarė germanų valstybės,
valdomos įtakingiausių konungų. Kunigaikštysčių
gyventojų daugumą sudarė laisvieji
žemdirbiai, bet vis didesnę įtaką
pradėjo įgyti kilmingieji", nes jiems priklausė didesni geresnės žemės sklypai.
»
KELTAI
»
Sugrįžti į pradžią
Keltų protėvyne laikoma pietvakarių Vokietija - sritis,
esanti tarp Reino, Maino ir Dunojaus. Iš šio centro
vyko keltų ekspansija
įvairiomis kryptimis. Kaip ir kiti
indoeuropiečiai, taip ir keltai buvo susiskirstę
į daug giminių bei kilčių. Svarbiausios keltų gentys buvo šios: galai,
britai, helvetai, hedujai, mandubiai ir
kt. Apie VI a. pr. Kristų viena
keltų banga paplūdo per Alpių
kalnus ir įsitvirtino Apeninų pusiasalio šiaurinėje
dalyje. Antra keltų banga III a. pr. Kristų
įsiveržė į Makedoniją ir Graikiją.
Graikų išvyti iš Graikijos, jie pradėjo brautis į Trakiją. Ten, nuveikę
trakus, įkūrė keltų valstybę, kuriai
priklausė teritorija tarp Dunojaus upės ir Egėjo bei Marmuro jūrų. Iš čia
dalis keltų persikelia per Dardanelus ir
Helespontą į Mažąją Aziją. Ten jie įkuria galatų valstybę.
Trečia keltų banga VI a. pr. Kristų
pasiekia šių dienų Prancūzijos
teritoriją, suteikdama jai Galijos vardą, o
Pirėnų pusiasalyje keltai maišosi su
neindoeuropietiškos kilmės iberais,
įgaudami keltų - iberų vardą. IV a.
pr. Kristų keltų gentis - britai įkeliavo į Angliją
ir į Airiją. III a. pr. Kristų buvo didžiausio keltų išplitimo
laikotarpis, o paskui jie ėmė nykti. Vienur buvo
romėnų nukariauti, kitur sumišo su kitomis
tautomis. Keltams nepasisekė įkurti patvarių valstybių todėl, kad
jie išsisklaidė labai didelėje
teritorijoje, kur sudarė negausų
užkariautojų sluoksnį. Be to, pačių keltų vadai
nesutarė ir kovojo dėl valdžios. Keltai
labai greit išeikvojo savo energiją. Įgudę kariauti, jie virto tik pageidaujamais
samdiniais kitų tautų kariuomenėms sustiprinti. Indoeuropiečių kalbų tarpe keltų
kalbai tenka tarpinė vieta tarp germanų ir italikų kalbų. Iš to kai kurie
tyrinėtojai daro išvadą, kad senovės keltai kurį laiką bus gyvenę tokioje
teritorijoje, kuri siekėsi su germanų ir
italikų užimtomis teritorijomis.
Senovės keltų gimininės bendruomenės buvo vadinamos
klanais, kuriuos valdė renkami vadai. Žemė buvo
bendra viso klano nuosavybė. Keltai vertėsi
žemdirbyste, gyvulininkyste,
medžiokle ir miško teikiamų gėrybių
rinkimu. Laikui bėgant, iš klanų
vadų susidarė didikų luomas. Pasenę
klanų vadai valdžią perduodavo savo įpėdiniams.
Visus keltus vienijo bendra kalba, bendra religija ir
bendri papročiai. Senus keltų papročius ir
visą liaudies kūrybą stengėsi
išlaikyti jų dvasininkai - druidai, kurie
klausė išrinkto iš jų pačių tarpo vyriausiojo druido.
Keltai buvo pasiekę gana aukštą kultūros
lygį. Keltų keramikos ir metalo
dirbiniai pasižymėjo dailumu ir gera
atlikimo technika. Iš keltų geležį gaminti išmoko
germanai ir kai kurios kitos Europos žemyno
tautos. Keltų vadai jau kaldino
aukso ir sidabro monetas su savo
atvaizdais. Galijoje keltai įkūrė miestų, kuriuose klestėjo amatai
ir prekyba. Labiausiai išgarsėjo du
miestai: Bibraktė ir Alezija.
Bibraktė, tapusi vienos keltų genties - hedujų
sostine, pasidarė žymiausiu Galijos centru. Alezija
buvo kitos keltų genties - mandubių
sostinė. Galiją nukariavo Julius
Cezaris. Netrukus po to galai buvo romanizuoti.
Mūsų dienomis keltų kalba,
susikūrus Airijos valstybei, yra tapusi šalies valstybine kalba. Šia kalba dar
kalbama Škotijoje ir Meno saloje. Anglijoje (Velso grafystėje) keltų palikuonys
šneka vadinamąja valų kalba, o Bretanėje (šiaurės vakarų
Prancūzijoje) dar tebeskamba bretonų kalba,
kuri, kaip ir valų kalba, priklauso keltiškai britų šakai. (Po II
pasaulinio karo Prancūzijos Bretaniečiams užplūdus su savo prekėmis
(svogūnlaiškiais)Velsą, jie suprasdavo vienas kitą vertėjo (kaip žemaičiai ir
latviai) A.C.)
»
ITALIKAI
»
Sugrįžti į pradžią
Spėjama, kad italikų
protėvynė buvusi aukštutinio Dunojaus baseine ir siekusi rytines Alpių kalnų
pašlaites.
Artimiausi italikų kaimynai anuomet buvo germanai
ir keltai, o tolimesni - graikai ir ilyrai.
Tokias išvadas leidžia daryti jų
kalbų palyginimas. Apie 2000 m. pr.
Kristų prasidėjo italikų migracijos. Pasinaudodami rytinių Alpių
kalnų perėjomis, jie įkeliavo į Apeninų
pusiasalį. Pradžioje jie įsikūrė Pado upės baseine (Lombardijos
žemumoje), o apie 1000 m. pr. Kristų jiems jau priklausė ne tik
Lombardijos žemuma, bet ir žymi vidurinės
Italijos dalis.
Italikai buvo susiskirstę į daug genčių;
žymiausios jų buvo lotynai, umbrai,
oskai. Visų stipriausia buvo lotynų kiltis. Ji apsigyveno Tibro upės
slėniuose, įkūrė Romos miestą ir vėliau nukariavo ir sujungė į vieną
valstybę ne tik visas italikų, bet ir
svetimas gentis. Nuo Romos miesto lotynai gavo romėnų pavadinimą, o vėliau
ir visus italikus imta vadinti romėnais.
Italikai, atkeliavę į Apeninų pusiasalį,
pietinėje jo dalyje ir Sicilijoje rado graikų kolonijas, o vidurinėje pusiasalio
dalyje - senuosius krašto gyventojus etruskus, Herodotas juos vadino
tirėnais. Spėjama, kad patys etruskai save
vadino rasenais. Archeologų iškasenos rodo, kad etruskai buvo gana aukštos
kultūros tauta. Rasta daug turtingų miestų griuvėsių, apie 10 000 raštų
paminklų, meno kūrinių liekanų. Iškasenos rodo, kad etruskai gerai mokėjo žemės
darbus ir kad jų krašte klestėjo amatai ir
prekyba. Etruskų amatininkai
sugebėjo gaminti gražių varinių ir geležinių ginklų, indų, papuošalų. Randama
daug įvairiais papuošalais išpuoštų
indų, statulų, o griuvėsiuose -
daug freskų, vaizduojančių etruskų gyvenimą, darbus,
pasilinksminimus. Etruskai garsėjo
ne tik kaip prekybininkai, bet ir
kaip jūrų piratai. Jų teritorijoje buvo rasta daug daiktų
iš tolimiausių kraštų. Pažymėtini gintaro vėriniai iš
Pabaltijo. Atliekant kasinėjimus Vulčio
mieste, buvo rasta apie 20 000
graikiškų indų. Etruskų raidynas
panašus į lotynų, todėl jų raštai
lengvai skaitomi, bet jų kalba nesuprantama. 1964 m.
italų archeologai, vykdydami kasinėjimus
netoli Romos, aptiko etruskų
šventyklų ir tris auksines plokšteles
su išgraviruotais įrašais. Dviejose
plokštelėse įrašai padaryti etruskų
kalba, o trečioje - finikiečių kalba. Finikiečių
kalbą mokslininkams pasisekė iššifruoti jau XIX a. pradžioje. Italų mokslininkų
manymu, ir etruskų, ir finikiečių
tekstai tose lentelėse savo prasme esą
bent kiek panašūs,- abiejuose kalbama apie
deivę Astartę. Rusų mokslininkai (M.
Gelceris ir A. Harsekinas) mano, kad
įrašai tose lentelėse esą analogiški,
kad finikietiškas tekstas - tai etruskų teksto vertimas. Jei šis spėjimas
pasitvirtintų, galimas daiktas,
mokslininkams greit pasiseks iššifruoti etruskų tekstus
ir išaiškinti šios paslaptingos tautos
etnogenezę, jos kalbą ir istoriją. III a. pr. Kristų etruskus
nukariavo romėnai. Netrukus jie buvo romėnų
asimiliuoti. Kultūrinį paskatinimą romėnai
gavo iš etruskų ir senovės graikų. Lotynų įsteigtoje Romos valstybėje gana
anksti atsirado skirtingi gyventojų sluoksniai ir pasireiškė turtinė nelygybė.
Pilnateisiais piliečiais buvo laikomi tik didikai patricijai. Jie turėjo
teisę balsuoti piliečių susirinkimuose,
tarnauti kariuomenėje, būti senatoriais ir kitais valdininkais. Tik patricijai
turėjo teisę naudotis visuomenės žemėmis, kurias romėnai atimdavo iš
nukariautų kaimynų. Patricijai dalį savo
žemių išnuomodavo nuomininkams.
Nuomos teisė į nuomojamą sklypą buvo paveldima.
Nuomininkai jokių politinių teisių neturėjo. Romos
įstatymai jų nesaugojo, todėl nuomininkus
globojo patricijai, kurie savo
globojamųjų (klientų) atžvilgiu buvo
vadinami patronais. Patronas gynė savo kliento turtą
ir teises, o klientas už tai mokėjo patronui mokesčius,
lydėjo jį į karą, išpirkdavo iš nelaisvės. Plebėjai
taip pat neturėjo jokių pilietinių teisių, nedalyvavo piliečių susirinkimuose,
bet juos globojo patsai karalius ir
Romos įstatymai. Plebėjams priklausė žemės
sklypai, bet už tai jie turėjo mokėti mokesčius ir
atlikti karo prievolę. Ilgainiui jiems
pavyko išsikovoti lygias teises su
patricijais. Vergai buvo kare paimti
belaisviai. Jie jokių teisių ir
nuosavybės neturėjo, priklausė patricijams ir už menką
maistą turėjo dirbti jiems sunkiuosius darbus.
Augant Romos valstybės galybei, labai paplito lotynų
kalba, kuria buvo sukurti pasaulinės
reikšmės romėnų literatūros ir mokslo veikalai. Klasikinė lotynų kalba,
kuria parašyti Cicerono, Horacijaus,
Ovidijaus ir kiti veikalai, jau
pirmaisiais amžiais prieš Kristu gerokai
skyrėsi nuo liaudies šnekamosios kalbos, vadinamos
vulgarine lotynų kalba. Romėnų kareiviai
vulgarinę lotynų kalbą išplatino
užkariautuose kraštuose. Pirmaisiais
amžiais po Kr. jau ištisai buvo sulotyninta ne
tik visa Italija, bet ir daugelis romėnų
provincijų - Galija (dabartinė
Prancūzija), Iberija (Pirėnų pusiasalis),
Dakija (dab. Rumunija). Iš tuose kraštuose
vartotos vulgarinės lotynų kalbos
vėliau išriedėjo romanų kalbos - italų, prancūzų, ispanų, portugalų, rumunų ir
kitos.
Romos imperijos laikais (nuo 31
m. iki Kr.)
romėnai
jau valdė milžinišką teritoriją, kurios ribos šiaurėje rėmėsi į Dunojų ir Reiną.
Tuomet jiems priklausė beveik
visi Viduržemio jūros baseino kraštai (žr. žemėlapį).
395 m. Romos imperatorius Teodosijus, manydamas,
kad lengviau būsią apsiginti nuo germanų, visą valstybę
padalijo dviem savo sūnums: Arkadijui atidavė rytinę
dalį, o Honorijui - vakarinę. Šitaip buvo įkurtos,
dvi valstybės: rytų Romos (Bizantija) su sostine Konstantinopoliu
ir vakarų Romos valstybė su sostine Roma.
Pirmaisiais Kristaus eros amžiais vakarų
Romos imperija, draskoma vidinių prieštaravimų, nusilpo
ir pakriko. Tuo pasinaudojo germanų tautos. 476 m.
į Italiją atėjo germanų tauta heruliai (kai kurie mokslininkai laiko juos
Baltais arba Trakais A.C.). Jų vadas Odoakras
paėmė Romą, pašalino nuo sosto šešerių metų Romos
imperatorių Romulą Augustulą ir pasiskelbė Romos valdovu. Šiuos 476 metus
istorikai laiko vakarų Romos imperijos
žlugimo metais. Rytų arba Bizantijos imperija
gyvavo dar apie 1000 metų.
Vakarų Romos imperijos žemes užplūdo germanų
tautos ir kūrė ten savo valstybes: herulių, ostgotų, vest - gotų, langobardų,
burgundų, anglų - saksų ir frankų.
Patvariausios iš jų buvo frankų ir anglų-saksų valstybės.
»
GRAIKAI
»
Sugrįžti į pradžią
Graikų protėvynė buvo vidurinio Dunojaus žemumoje (rytinėje Vengrijoje). Iš
istorijos žinome tris svarbiausias
graikų kiltis: achajus, jonėnus ir dorėnus. Tos
kiltys vertėsi gyvulininkyste ir šiek tiek primityvia
žemdirbyste. Į Balkanų pusiasalio pietinę dalį jos įkeliavo
ne vienu metu.
Pirmieji į dabartinę Graikiją apie 3000 m. pr. Kristų
atsikraustė achajai.
Visa pietinė Balkanų pusiasalio dalis apsupta jūrų,
kurios į sausumą įsiterpia daugybe įlankų, įlankėlių,
tinkamų uostams įrengti. Be to, jūroje - daugybė salų.
Pats kraštas kalnuotas, nedidelis ir neturtin
