1. Imperialistiniai
Rusijos tikslai Lietuvoje
Raktas imperialistinei Rusijos politikai
Lietuvoje suvokti yra garsusis caro Petro I testamentas.
Apsiribosime tik viena kita jo ištrauka. Geriausias šio
istorinio dokumento komentaras yra pats jo turinys: "Didysis
Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos
apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką
paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje
viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis
Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės
silpnumas, todėl neabejotinai ir lengvai jas turi užkariauti
nauja, jauna tauta, kai tik pastaroji pasieks savo jėgos
išsivystymo aukščiausią lygį". Ypač įdomus testamento IV
"pamokymas", reikalaująs "suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant
jos viduje pavydą ir nesantaiką: papirkti galinguosius auksu;
įtakoti seimus, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti
karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras,
pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti,
iki pasitaikys proga palikti visam laikui". Šį "pamokymą" teks
ne kartą prisiminti komentuojant Lietuvos Respublikos AT ir
Seimo rinkimus bei vykdomosios valdžios vadovų politinę ir
administracinę karjerą.
Viduramžiais Lietuva buvo
didžiausia ir galingiausia Europos valstybė. Kunigaikštis
Algirdas XIV a. antrojoje pusėje buvo surengęs 3 žygius Maskvai
užkariauti. Karta buvo ją užėmęs. Neįveiktas buvo tik Maskvos
Kremlius. 1410 m. liepą Žalgirio mūšyje jungtinei Lietuvos ir
Lenkijos kariuomenei vadovavo du lietuviai - Vytautas ir
Jogaila. Tada buvo sprendžiamas ir slavų likimas. Objektyviai
tik Lietuvos dėka Maskva išsivadavo iš totorių jungo.
Po pustrečio šimto metų vergijos
1480-aisiais išsivadavusi iš totorių jungo Maskva pradėjo nepriklausomą
valstybinį gyvenimą ir ginklu telkė aplink save suslavėjusias ugrosuomiškas ir
baltiškas žemes. Tuo metu Lietuva buvo pasiekusi savo galybės zenitą. XVII amž.
pradžioje lietuvių ir lenkų kariuomenė buvo užėmusi Maskvą ir keletą metų
šeimininkavo joje.
Šie istoriniai faktai visada kėlė ir
tebekelia rusų imperialistų pavydą ir neapykantą. Šios neapykantos vedamas caras
Aleksejus Michailovičius 1655 m. barbariškai apiplėšė ir sudegino Vilnių, kurį
carai vadino Čiortovgradu.
1795 m. prijungė suskaldytą Lietuvą, rusų
šovinistai stengėsi "paneigti" istorinę Lietuvos galybę ir pačią lietuvių tautos
istoriją. Sąmoningai buvo sugriauta daug didelę istorinę bei architektūrinę
vertę turinčių paminklų, tarp jų Vilniaus Žemutinė pilis. Jų vietoje buvo
statomos (arba restauruojamos) stačiatikių cerkvės, siekiant suteikti Vilniui
rusiško miesto vaizdą.
Šia neapykanta, istorinei Lietuvos
sostinei, šovinistai rusų maršalai bei generolai uždegė ir patį Staliną. Iki šiol
tik pogrindiniame leidinyje "Laisvės šauklys" buvo rašoma apie tai, kad 1944
metų liepą Vilniaus centrą sugriovė ne vokiečių, o rusų lėktuvai be jokios
karinės būtinybės. Vilnius buvo sugriautas, o Talinas ir Ryga beveik
nenukentėjo. Ir šiandien tylima apie tai, kaip iš Leningrado (St. Petersburg'o)
atsiųstas darbuotis Vilniaus vyriausiuoju architektu V. Mikučianis griovė
Vilniuje tai, ko nesuspėjo "Stalino sakalai". Vokiečių gatvės "atstatymo"
negalimu paaiškinti tik neišmanymu. Kyla logiškas klausimas, ar atsitiktinai ir
po 1990 03 11 Vilniaus senamiestis pasmerktas "savaiminei" griūčiai...
Carų neapykanta Lietuvai ypatingu
žiaurumu prasiveržė spaudos draudimo akcijoje, kokios nepatyrė nė viena Rusijos
pavergta tauta. Nors lenku buvo kelis kurtus daugiau negu lietuvių, tačiau jie
nebuvo tokiomis drakoniškomis priemonėmis rusinami kaip kad lietuviai. Lenku
kalba nebuvo uždrausta ne tik pačioje Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. Kaip tik
spaudos draudimo metais buvo nutautinta Rytų Lietuva, kurios nepasiekė Mažojoje
Lietuvoje spausdintos lietuviškos knygos ir kiti spaudiniai.
Maskva 1950 m. ėmė uždarinėti Vilniaus
krašte lietuviškas mokyklas, o jų vietoje steigti lenkiškas net į vakarus nuo
buvusios demarkacijos linijos, už kurios lenkiškų mokyklų niekada nėra buvę.
Stalinas ir už jo nugaros
stovintys rusų šovinistai lenkiškomis mokyklomis siekė surusinti
Vilniaus kraštą. Prisidengus lenkų mokytojų trūkumu, dauguma
dalykų Vilnijos lenkiškose mokyklose buvo dėstoma rusų kalba.
Todėl daugelis lenkiškų mokyklų absolventų ir namuose ėmė
bodėtis lenkų kalbos ir pratinti savo tėvus namuose su jais
šnekėti tik rusiškai.
2. Lenino ir Stalino
idėja sukurti "suverenią socialistinę Lietuvą"
Tuoj pat po bolševikinio perversmo, 1917
11 15, buvo paskelbta Rusijos tautų teisių deklaracija. Antrasis jos punktas
skelbė pasauliui, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai apsispręsti - likti
kolonijinėj metropolijos priklausomybėj ar sukurti savarankišką, nepriklausomą
valstybę. Tačiau greit Rusijos bolševikai, vykdydami Petro I testamentą,
užsimojo užvaldyti visą pasaulį, visų pirma Europą. Leninas, o paskui ir kiti
sąmokslo prieš taiką pasaulyje rengėjai sukūrė naują teoriją, pagal kurią ne
tauta, o tik proletariato partija sprendžia atsiskyrimo nuo Rusijos klausimą.
Bolševikams nusprendus įvykdyti pasaulinę
revoliuciją, Lietuvos vaidmuo Rusijos geopolitikoje labai sustiprėjo. Kaip tik
Lietuva stovėjo skersai kelio naujųjų rusų imperialistų kėslams realizuoti. Jų
spauda ("Izvestijos", 1918 12 25), visiškai neslėpdama savo šeimininkų planų,
rašė: "Estija, Latvija ir Lietuva yra kaip tik ant kelio Rusijai į Vakarų Europą
ir dėl to kliūtis mūsų revoliucijai, nes Sovietų Rusija atskirta nuo
revoliucingos Vokietijos. Šis skiriamasis pylimas turi būti sugriautas. Rusų
raudonasis proletariatas turi rasti progą veikti Vokietijos revoliuciją (...)
Baltijos jūra turi tapti Sovietine jūra (...) Sovietų Rusija, siekdama šio
tikslo, pasirinko mažiausią pasipriešinimą sukeliantį kelią, sukurdama
savarankiškas Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikas".
Apie naujosios Rusijos valdovų
imperialistinius kėslus sovietmečiu paskelbtas "bolševikų revoliucionieriumi"
P.Eidukevičius štai ką rašė LSDP laikraščio "Darbo balsas" (kurį laiką buvojo
redaktoriumi) 1918 12 13 numeryje: "Rusijos komunistų valdžios nutarimu, mūsų
kraštas ir Gudijos plotai sudarysią Vakarų Komuną. Rusijos komunistai, matyt,
aiškiai nusistatę prieš Lietuvos nepriklausomybę ir vėl nori sau Lietuvą
grąžinti, ir ne kaip atskirą vienetą, bet prikergdami prie Rusijos Vakarų, net
centriniu Komunos miestu nužiūrėta ne Vilnius, bet Minskas".
Tačiau šiems Maskvos tikslams visai
netikėtai ėmė priešintis pasmerkta "ištirpti" rusų katile mažytė Lietuva. 1918
11 09 buvo sudaryta A. Voldemaro vadovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
kuri lapkričio 23 d. paskelbė įstatymą
dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo. Tai reiškė, kad Lietuva
ginklu priešinsis Lenino kėslams įjungti ją į
atstatytą Rusijos imperiją. Leninas nusprendė, kad tokioj
situacijoj būtina sudaryti "revoliucinę suverenią Lietuvos
vyriausybę", kuri paprašytų raudonąją armiją
"suteikti sukilusiai Lietuvos liaudžiai karinę pagalbą".
Šį Lenino planą įgyvendinti buvo labai sunku.
Juk 1918 10 1-3 Steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos
kompartijos suvažiavimas "tautų apsisprendimo teisę paneigė
kaip smulkiaburžuazinę" (žr. "Komunistas", 1967, Nr.ll.
P.lll). Šį faktą patvirtina ir Kapsukas: "Lietuvos ir
Baltarusijos komunistų partija niekada nekėlė Lietuvos
nepriklausomybės obalsio". (V.Kapsukas. Pirmoji Lietuvos
proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia". V, 1958. P. 102.) Ir
dar: "Lietuvos komunistai buvo priešingi obalsiui apie pavergtų tautų
apsisprendimo ir atsiskyrimo teisę". Jie pripažino "mažųjų
tautų aneksiją stambiosiomis imperialistinėmis
valstybėmis". (V.Kapsukas. Pirmoji.., P.93,10.) Dar viena citata:
"Visą laiką ėjome aukštai iškėlę raudoną
revoliucinės socialdemokratijos vėliavą ir skelbėme
mirtiną kovą visiems vienybininkams ir nepriklausomybininkams".
(V.Kapsukas. Raštai. T.VIII. P.355.)
Leninui ir Stalinui teko daug padirbėti, kol
įtikino Kapsuką su Angariečiu, kad kaip tik jie, būdami
kosmopolitai, visiškai praradę tautinio pasididžiavimo jausmą,
privalo kurti "suverenią socialistinę Lietuvą"
3. V. Mickevičiaus - Kapsuko asmuo, jo politinės
pažiūros ir prorusiška veikla
1903 m. varpininkas V.Mickevičius įstojo į
LSDP (įsteigtą 1896 m., t.y. dvejais metais anksčiau negu
RSDDP). Šioje partijoje buvo susidariusios dvi srovės: autonomistai ir
federalistai. Pirmieji buvo už Lietuvos autonomiją Rusijos imperijos
sudėtyje. Federalistai pasisakė už nepriklausomą Lietuvą
federacijoje su ateity Rusijos jungą nusimesiančiomis Lenkija,
Gudija, Ukraina ir Latvija. Į šią federaciją buvo galvojama
nepriimti Rusijos, kaip ekonominiu, politiniu bei kultūriniu požiūriu
labai atsilikusios, valstybiniu šovinizmu užsikrėtusios valstybės.
Kurį laiką V. Mickevičius buvo
prisišliejęs prie federalistų, bet jau 1905 m. jis Lietuvos
atsiskyrimą nuo Rusijos laikė utopija, ir net dviguba utopiją.
Kapsukas šaipėsi iš lietuvių patriotų, svajojančių
atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. 1910-1900 m. kalinamas Varšuvos
"Arsenalo" kalėjime ir skaitydamas ten R. Liuksemburg ir
kitų kosmopolitų leidžiamą "Mlot", Kapsukas dar labiau
ėmė neigti lietuvių tautos apsisprendimo teisę. 1913 m. jis
pateko į kosmopolito Sverdlovo įtaką. Vėliau jį
užhipnotizavo šovinistinės Lenino pažiūros į tautų
apsisprendimą. Lenino paveiktas Kapsukas tapo lietuviškai dar
kalbančiu, bet nekenčiančiu savo tautos žmogumi.
1914 m. lietuvių politikų dalis I pasauliniame
kare rėmė Rusiją, nes tikėjosi, kad ji prijungs prie
imperijos sudėtyje esančios Didžiosios Lietuvos Mažąją
Lietuvą (Karaliaučiaus kraštą). Kapsukas atvirai šaipėsi iš
tokių mūsų politikų aspiracijų.
1916 m. Lozanos tautų konferencijoje buvo priimtas
Rusijos pavergtųjų tautų kreipimasis į JAV prezidentą
Vilsoną. Jį pasirašė lietuviai St. Kairys, J. Šaulys ir A.
Žmuidzinavičius. Kapsukas labai pyko už tai, kad jie tik Rusijoj mato
pikta. (Ten pat. P.250.)
Po Vasario revoliucijos Kapsukas negalėjo atleisti savo
draugui Vl. Požėlai (išgelbėjusiam jį iš Suvalkų
kalėjimo) vien už tai, kad iš po "bolševikinio jo švarko kyšo
tautiškos juostos".
1917 m. Petrapilyje įvyko Rusijos lietuvių seimas,
kuris diskutavo Lietuvos ateities klausimu. Bolševikų partijai
reikalaujant, Kapsukas ir Angarietis ėmėsi įnirtingos kovos
prieš šį seimą. (V.Kapsukas. Raštai. T.IX. P.278.)
Steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos kompartijos
suvažiavimas 1918 m. spalio 1-3 d. "tautų apsisprendimo
idėją paneigė kaip smulkiaburžuazinę",
("komunistas", 1967, Nr. ll. P.lll.)
Kuriantis Lietuvos Respublikai ir Lietuvos kariuomenei
pradėjus ruoštis atremti Rusijos agresiją, Leninas su Stalinu
griebėsi naujos politikos "socialistinei Lietuvos valstybei
sukurti". Todėl 1918 metų pabaigoje naujieji Rusijos valdovai
pasiuntė į Lietuvą Kapsuko vadovaujamą 30 komunistų
grupelę. Dauguma šios grupės narių ne tik nemokėjo
lietuviškai, bet niekada anksčiau nebuvo mūsų krašte buvę.
Kapsukui buvo nesuprantama, kodėl Stalinas pusiau lietuvišką,
ketvirtadaliu lenkišką ir tiek pat žydišką aštuonių žmonių
grupelę reikalavo pavadinti Lietuvos vyriausybės vardu. Vėliau
jis rašė: "Per daugelį metų mes kovojome prieš
socialpatriotizmą, separatizmą ir Lietuvos nepriklausomybę,
užtat mes negalėjome taip lengvai pasiryžti paskelbti revoliucinę
nepriklausomos Lietuvos valdžią". (V.Kapsukas. Pirmoji... P.101.)
Todėl jis sąmoningai vilkino "revoliucinės
vyriausybės" sudarymą. (Ten pat.) Stalinui teko atidengti savo
kortas - Kapsuko "vyriausybė" sudaroma taktiniais,
propagandiniais sumetimais - "kad būtų išmuštas ginklas iš
rankų kaip vidaus, taip ir užsienio Tarybų valdžios priešų,
kurie tvirtino, kad Lietuvos valdžia esanti okupacinė valdžia, atnešta su
"raudonarmiečių durtuvų pagalba" (Ten pat. P. 102.) Tačiau
Kapsuko antilietuviškas nusiteikimas nustelbė bolševikinį gudrumą. Kartu su
Angariečiu ruošdamas "vyriausybės" manifesto projektą, jis akcentavo, kad
Lietuva skelbiama Rusijos provincija su autonomijos statusu. (Z.Angarietis. LKP
įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje. V, 1962. P.51-53.) Vėl teko
įsikišti Stalinui. Jis savo ranka ištaisė manifesto tekstą: kad Lietuva taptų
visiškai "suverenia socialistine tarybų respublika". (Ten pat.) Tačiau Stalinas
nesugebėjo pridengti imperialistinio savo sumanymo - manifeste nė žodžio nėra
apie "suverenios" Lietuvos valstybės sienas. Istorijoje tai gan unikalus atvejis
- valstybė be savo teritorijos.
1919 m. pradžioje Rusijos raudonajai
armijai trumpam pavyko okupuoti Šiaurės ir Rytų Lietuvą. Šios Lietuvos žemės ir
buvo paskelbtos socialistine sovietų Lietuvos respublika. Tai buvo valstybė ir
be savo kariuomenės, nes sovietų Rusijos įstatymai draudė kurti tautinius
karinius dalinius. Apie 4 tūkst. Rusijos lietuvių buvo mobilizuoti į raudonąją
armiją. Tačiau jie sąmoningai buvo išblaškyti po tos armijos dalinius. Vilniaus
pulke net vokiečių būta daugiau negu lietuvių. 1918 12 25 "Izvestijos" rašė:
"Raudonoji armija, vokiečiams padedant, padarys galą Lietuvos
kontrrevoliucijai".
Kapsukinėje Lietuvoje nebuvo net tautinės
komunistų partijos. Lietuvos ir Baltarusijos kompartija neturėjo savo programos
ir todėl vadovavosi RKP (b) programa. Jos CK turėjo tik partijos srities
komiteto teises. Kapsukinė Lietuva neturėjo savo konstitucijos ir įstatymų. Tiek
"lietuviškajai" kariuomenei (Kapsukui prašant, 1919 m. spalio 21 d. Pskovo
divizija buvo pavadinta lietuviškąja divizija), tiek geležinkeliams bei ryšių
sistemai buvo vadovaujama tiesiog iš Maskvos.
Jokios tarybų valdžios nebuvo. Vos įkėlus
raudonajai armijai koją į Lietuvą, tarybos buvo išvaikomos, o jų vietoje
steigiamos pusiau karinės, pusiau civilinės institucijos - revoliuciniai
komitetai (revkomai). Revkominė Lietuva neturėjo nė vieno tautinio ar
valstybinio simbolio. Lietuva tapo geografine sąvoka. Tokios Lietuvos valstybinė
kalba buvo rusų kalba.
Aišku, Kapsukas su Angariečiu net
propagandiniais sumetimais nesiekė tarptautinio "suvereninės" Lietuvos
pripažinimo. Ir jie patys buvo žaisleliai rusų imperialistų rankose, įrankiu
Lietuvai inkorporuoti į Rusijos imperijos sudėtį.
1919 01 30 Kapsuko vadovaujami komisarai
(4 surusėję lietuviai, 2 lenkai ir 2 žydai) susirinko į pirmąjį savo posėdį;
Leninas, Stalinas ir Sverdlovas, visiškai neatsiklausę Kapsuko, Angariečio ir
kitų, nusprendė revkomine Lietuvą sujungti su Baltarusija į vieną tautine
unitarinę valstybę - Litbelą. Apie tai Sverdlovas informavo Kapsuką 1919 01 30.
Kokiu tikslu buvo sukurtas Litbelas?
J.Pilsudskis siekė atkurti Lenkiją su
1772 metų sienomis. Į jos sudėtį, be Ukrainos, turėjo įeiti Lietuva ir
Baltarusija. Prie Rusijos buvo prijungtos baltarusiškos Smolensko, Mogiliovo ir
Vitebsko gubernijos. O likusią Baltarusiją kartu su Lietuva Leninas numatė
atiduoti Lenkijai.
Apybraižos autorius nesiekia išaiškinti,
kodėl slaptos Lenino ir Pilsudskio diplomatų derybos dėl Lietuvos atidavimo
Lenkijai iširo.
1919 09 11 Rusija pasiūlė Lietuvai
pasirašyti taikos sutartį. Tai reiškė Lietuvos pripažinimą de facto. Pagrindinė
kliūtis taikos sutarčiai pasirašyti buvo Litbelas ir jo "vyriausybė". Todėl 1919
07 13 Stalinas, norėdamas pademonstruoti rimtus Rusijos ketinimus Lietuvos
atžvilgiu, dar prieš pripažįstant Lietuvą de facto, atvyko į Minską, išvaikė
Kapsuko vadovaujamą "vyriausybę", kurioje lietuvių tebuvo du (Kapsukas ir
Angarietis). Kapsuko tai per daug neužgavo, jis žinojo, kad rusų imperializmas
suras jam tinkamą darbą pagal jo moralę ir politinius įsitikinimus. Tokį darbą
Leninas surado 1920 07 14, sulaužęs prieš dvi dienas Maskvoje pasirašytą su
Lietuva taikos sutartį ir okupavęs jos sostinę Vilnių. Tuoj pat su raudonąja
armija atsikraustė ir Kapsukas. Jis vadovavo lietuviškai kalbančių Rusijos
diversantų permetimui į Lietuvos Respublikos užnugarį. Kapsukui buvo pavesta
inscenizuoti lietuvių tautos skilimą, kuris duotų raudonajai armijai pretekstą
okupuoti visą Lietuvą - "ateiti į pagalbą sukilusiai prieš buržuazinę Lietuvą
liaudžiai". Tą kartą Lietuvą išgelbėjo dvidešimtmečiai jaunuoliai kareivėliai,
rusų kariuomenės (vadovaujamos Stalino ir Tuchačevskio) pralaimėjimas prie
Varšuvos. Kapsukui dar kartą teko su savo kromeliu dangintis į Maskvą ir iš ten
rengti Rusijos mokamus agentus Lietuvos valstybei silpninti, ruošiant naują jos
aneksiją.
4. Kapsuko pastangos
silpninti nepriklausomą Lietuvą
Bolševikinė propaganda Lietuvoje neturėjo
pasisekimo. Lietuvių tautos, 120 metų nešusios rusų ir trejetą metų vokiečių
vergiją, neviliojo perspektyva prarasti laisvę ir nepriklausomybę. Sustabarėjusi
komunistinė agitacija ragino kumečius ir valstiečius išsaugoti lenkų valdytus
dvarus komunoms steigti. Tuo tarpu M.Krupavičius ragino jėga užgrobti dvarų
žemes ir išdalyti jas kumečiams ir mažažemiams. Todėl komunistai neturėjo rimto
argumento nuteikti Lietuvos varguomenę prieš mūsų valstybę ir jos valdžią. Užtat
tiek pirmojoje 1919 m. pusėje, tiek ir 1920 m. liepos-rugpjūčio mėn. Kapsukas
savo vyrus ruošė tik karinėms diversijoms Lietuvos kariuomenės užnugaryje -
versti telegrafo ir telefono stulpus, deginti ar sprogdinti tiltus. 1920 08 26
rusų kariuomenė buvo priversta palikti Vilnių. Kapsukas išsikraustė į Smolenską,
o vėliau - į Maskvą. Ten jis suorganizavo štabą ideologinėms diversijoms
Lietuvos valstybėje silpninti. Kapsukas dar 1919 m. pasiuntė į Lietuvą
keliasdešimt komunistų. Tarp jų buvo ir K. Požėla. Jis apsimetė esąs nusivylęs
komunizmu ir prisiplakė prie socialdemokratų. Tačiau netrukus, iš Raseinių
persikėlęs į Kauną, jis buvo išrinktas Lietuvos ir Baltarusijos KP CK biuro
nariu. Bet Angarietis ir Kapsukas atsisakė patvirtinti Požėlos kandidatūrą. Mat
tasai buvo pareiškęs, kad, komunistams valdant okupuotą Rytų Lietuvą, žmogaus ir
piliečio teisės nedaug teturėjo pagarbos (K. Požėla. Raštai. V, 1960. P.25.) K.
Požėla neragavo Rusijos kalėjimų duonos, todėl nebuvo tiek surusėjęs kiek
Kapsukas.
Tačiau 1920 m. liepą - rugpjūtį ruošiant
Lietuvoje Maskvos inspiruotą sukilimą K. Požėla pateisino Kapsuko ir Angariečio
pasitikėjimą. Už tai jis buvo išrinktas LKP(b) centro biuro nariu. Tuo metu
Kapsukas su Angariečiu buvo Kaune įsteigę LKP(b) centro biurą, o užsienio biurą
-Smolenske. Kadangi tada abu LKP(b) vadai nebuvo praradę vilties greitu laiku
vėl sugrįžti su raudonosios armijos pulkais į Lietuvą, jie įteisino užsienio
biuro priklausomybę nuo centro biuro.
1921 m. spalio mėn. Leninas, Rygos
taikos sutartimi Lenkijai pripažinęs Vakarų Baltarusiją ir Vilnių, palaidojo
Kapsuko ir Angariečio viltį sugrįžti. Todėl jie nusprendė iš Maskvos vadovauti
Lietuvos komunistams. Ambicingas K. Požėla pasipriešino šiam sumanymui.
1922 m. spalio pabaigoje K. Požėla iš
Lietuvos keliavo į Maskvą ir buvo lenkų valdžios suimtas ir įkalintas Švenčionių
kalėjime. Pasinaudoję tuo, Kapsukas ir Angarietis reorganizavo LKP(b) CK taip,
kaip pageidavo Kremlius - politinį biurą įkurdino Maskvoje. III Lietuvos Seimo
rinkimų metu K.Požela vėl susiriejo su Kapsuku ir Angariečiu: jis siūlė balsuoti
už socialdemokratų sąrašą. Jis nežinojo, kad už Kapsuko ir Angariečio stovi
Stalinas, socialdemokratus laikęs socialfašistais, komunizmo priešu Nr.l.
1926 m. gegužės mėn. valstiečiams
liaudininkams laimėjus rinkimus, komunistai buvo išleisti iš kalėjimų ir galėjo
netrukdomi veikti. Rugsėjo 2 dieną K.Požela ir J. Greifenbergeris Kaune sušaukė
CK plenumą ir įvykdė politinį perversmą - politinį biurą išrinko iš Kaune
gyvenančių komunistų: Požėlos, Greifenbergerio, Abramavičiaus, Gervicko ir
Sprindžio. K. Požėla tapo "Tiesos" ir "Kareivių tiesos" redaktoriumi. Rugsėjo 7
d. jis kreipėsi į Kominterną, prašydamas pašalinti iš "Komunisto" redakcijos
Kapsuką. Pareiškė, kad daugiau nėšius į Maskvos komunistinį universitetą
Lietuvos atstovų. (K.Požela. Raštai. P.319.) Tai buvo nedovanotina K. Požėlos ir
jo draugų klaida. Jie nesuprato, kad Kominternas tėra aklas Kremliaus įrankis,
ir šis niekada nesuteiks LKP(b) savivaldos. Kadangi Lietuva neturėjo bendros
sienos su Rusija ir jos greitu laiku negalima buvo prisijungti, K. Požėlos
vairuojamas komunizmas galėjo išauginti stalinizmui pavojingą bacilą.
"Lietuviškasis socializmas" būtų kažkuo skyręsis nuo rusiškojo, t.y.
staliniškojo. Reikėjo sunaikinti tos pavojingos bacilos skleidėjus. Galima
daryti prielaidą, kad 1926 m. gruodžio perversmą inspiravo ne kas kitas, o pats
Stalinas. 1926 m. gegužės mėn. J. Pilsudskis įvykdė karinį perversmą. Iškilo
realus pavojus Lietuvos nepriklausomybei. Šis pavojus išgąsdino Staliną. Jeigu
Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos, ją būtų galima aneksuoti kartu su Lenkija.
O už Lenkijos stovi Prancūzija ir Anglija. Tad Stalinui reikėjo laikinai
išsaugoti teritorinę Lietuvos nepriklausomybę. Todėl Maskva pageidavo
antilenkiškos orientacijos Lietuvos vyriausybės vadovo, sugebančio likviduoti
Lietuvoje anarchiją, sukurti politinį režimą, pajėgų atsispirti karinei Lenkijos
intervencijai. Šiai užduočiai Stalinas numatė A.Voldemarą. Inauguracinė premjero
kalba parodė, kad jis prorusiškai nusiteikęs politikas: "Lietuvai rusų pavojaus
nėra vien dėl tos paprastos priežasties, kad Lietuva su Rusija neturi bendrų
sienų. Jei kiltų karas tarp Lenkijos ir Rusijos, Lietuva liktų visai
nepaliesta". (Citata iš J.Paleckio "Žingsniai smėlyje", V, 1968. P.279.)
Stalinas A. Voldemaro rankomis susidorojo
ir su K. Požėla, ir su jo bendraminčiais. Tokią prielaidą galima daryti
prisiminus faktą, kad, 1940 06 15 Lietuvą okupavus raudonajai armijai,
Voldemaras su žmona sugrįžo Lietuvon. Stalinas jį ištrėmė į Užkaukazę, o 1947 m.
nužudė greičiausiai tik todėl, kad per daug žinojo...
Kitą dieną po K. Požėlos sušaudymo į
Kauną atvyko Stalino pasiųstas A.Sniečkus. GPU paruošta charakteristika įtikino
Staliną, kad šiuo Kapsuko ir Angariečio auklėtiniu galima pasitikėti - jis
įvykdys pačią kruviniausią Kremliaus užduotį.
Kadangi ši apybraiža negali daug dėmesio
skirti LKP istorijai, esu priverstas pateikti tik keletą faktų, akivaizdžiai
rodančių LKP vadų - Kapsuko, Angariečio ir Sniečkaus - neapykantą savo tautai ir
jų antivalstybinės veiklos mastą.
1920 m. praradusi Vilnių, 1923 m. Lietuva
atgavo Klaipėdą. Įvairios vokiečių organizacijos ėmėsi priešiškos veiklos.
Vokietijos revanšistiniai sluoksniai pradėjo antilietuvišką kampaniją, siekdami
šį autonominį kraštą apiplėšti. 1924 m. rugpjūčio mėnesį vietinės vokiečių
nacionalistinės organizacijos netgi organizavo ginkluotą sukilimą. Oficialios
kalbos Klaipėdos krašte buvo lietuvių ir vokiečių, tačiau krašto
administracinėse institucijose lietuvių kalba buvo atvirai ignoruojama.
Mokyklose vyravo vokiška mokymo sistema, vokiško imperializmo dvasia. R.Žiugžda
rašė: "Lietuvių kalba buvo beveik visiškai išstumta iš Klaipėdos krašto mokyklų.
1927 m. ja dėstyta tik penkiose mokyklose". (R.Žiugžda. Po diplomatijos
skraiste. V, 1973. P. 194.) Toliau rašoma:
"1924 m. Konvencija labai apribojo
Lietuvos teises Klaipėdos krašte ir sudarė sąlygas Vokietijos revanšistams
kištis į krašto vidaus reikalus, kurstyti nacionalistines aistras. Lietuviai,
gindami savo teises, steigė kultūrines, ekonomines ir politines organizacijas
kovai su krašto germanizacija". Lietuvos- Vokietijos santykiai didžiąja dalimi
priklausė būtent nuo Klaipėdos krašto klausimo išsprendimo. Šiuo kritišku
Lietuvai momentu vokiečių imperializmui ištiesė savo ranką rusų imperializmas.
Jo tarnai Kapsukas ir Angarietis, o vėliau ir A.Sniečkus varė Klaipėdos krašte
įnirtingą antilietuvišką kampaniją...
Daugumoje pogrindinių LKP organizacijų
Klaipėdos krašte buvo po du tris narius. Tačiau jų veikla labai daug pakenkė
Lietuvai.
1924 07 17-21 Maskvoje vykusio LKP IV
suvažiavimo nutarime "Einamasis momentas ir LKP uždaviniai" tvirtinama: "(..,)
Reikalinga dar energingiau vesti kampaniją už Klaipėdos krašto apsisprendimo
teisę ligi atsiskyrimo (...), iškelti šiuos reikalavimus: Lietuvos kariuomenės
iš Klaipėdos krašto išvedimas ir Kauno valdžios pašalinimas". (Kapsukas. Raštai.
T.10. P.31.) Dar keletas Kapsuko teiginių: "Klaipėdos krašte Lietuvos šauliai ir
perrengti kareiviai padarė 1923 m. pradžioj tą patį, ką lenkų gen. Želigovskis
padarė 1920 m. Vilnijoj. Jie, visiškai neklausę vietos gyventojų valios, su
prancūzų pagalba varu prijungė Klaipėdos kraštą Lietuvai ir ėmė jame varyti
lietuvišką politiką. Lietuvos spekuliantų valdžia pradėjo ten šeimininkauti taip
pat kaip Kauno Lietuvoj". (Ten pat. P.45-46.) Šia proga noriu priminti, kad
J.Pilsudskis Lietuvos valstybę irgi vadino Kauno Lietuva. V. Kapsukas LKP IV
suvažiavime paruošė atsišaukimą į Klaipėdos vokiečius: "Iki šiol pas jus
viešpatauja okupacinė valdžia (mano pabraukta - A.T.). Kauno vyriausybė
stengiasi prieš vietinių gyventojų norą bet kuria kaina paversti Klaipėdos
kraštą grynai lietuvišku kraštu, išnaikinti vokiečių kalbą ir prievarta įvesti
lietuvių kalbą (...) Liaudies pinigai šimtais tūkstančių eikvojami lietuviškai
operai, lietuviškiems laikraščiams ir kt. (...) Tik Lietuvos komunistų partija
tuoj pat pradėjo demaskuoti aneksionistinius lietuviškosios buržuazijos
troškimus ir ryžtingai kovoti prieš Klaipėdos krašto okupavimą". (Ten pat. P.
51-54.) Memelanbundas rėkė apie "Lietuvos smurtą vokiškame Klaipėdos krašte", o
LKP - apie "okupaciją", "svetimųjų jungą".
Tokių LKP(b) antilietuviškos veiklos
faktų Klaipėdos ir Vilniaus krašte ir Didžiojoje Lietuvoje - tūkstančiai. Štai
kokie Maskvos tautinių mažumų universiteto profesoriai ruošė "kadrus" valandai
"x" - Lietuvos okupacijai ir aneksijai. Šis "universitetas" parengė Lietuvai
žymiausią jos budelį A.Sniečkų.
5. Antano Sniečkaus
veikla prieš nepriklausomą Lietuvą
Komunistinė propaganda šaukė: "Leninas -
tai partija, partija - tai Leninas!" Tą patį galima pasakyti ir apie Sniečkų.
A.Sniečkus tapo LKP(b) pirmuoju sekretoriumi 1927 01 06, po gruodžio perversmo
atvykęs į Lietuvą. Juo liko iki pat savo mirties - 1974 01 22. Sniečkus buvo
lietuviškos kompartijos vėliava ištisus 47 metus. Šios partijos simboliu jis
liko ir po mirties. Su Sniečkaus vardu kompartija laimėjo 1992 10 25 Seimo
rinkimus, o 1993 02 14 - Prezidento rinkimus. Atrodo, kad Sniečkaus vėliavą 1996
m. Seimo rinkimuose teks nešti jau Lietuvos socialistų partijai.
Kas toks buvo A.Sniečkus, tiksliausiai
gali atsakyti faktas, liudijantis, kad 1944 m. nuo rusų tanke sugrįžtančio
sūnaus į Vokietiją pabėgo jo motina ir abu jo broliai bei trys seserys.
Iki šios dienos mes turime tik vieną
A.Sniečkaus biografą - Vytautą Tininį. Jo tvirtinimu, "Sniečkaus elgesys,
nuolankumas ir įsiteikimas Maskvai buvo vienas iš žiauriausių ir gėdingiausių
kolaboravimo pavyzdžių Lietuvos istorijoje". (V. Tininis. Sniečkus, 33 metai
valdžioje. V, 1995. P.35.) Tokį teiginį patvirtina visas jo gyvenimas ir veikla.
A.Sniečkus perėmė iš savo mokytojų Kapsuko ir Angariečio panieką tautai,
tikėjimą pasauline komunizmo misija, primityvų mąstymą, komunistines -
kosmopolitines pažiūras. Neapykantos kitaip mąstantiems, žiaurumo jis išmoko
1921 m. pabėgęs į Rusiją ir čia įstojęs į Smolensko ČON'o (časti osobovo
naznačenija) būrį. Šiuos būrius galima laikyti "liaudies gynėjų" - stribų gaujų
pirmtakais. Jaunasis Sniečkus dalyvavo karinėse operacijose prieš
antikomunistiškai nusiteikusius rusų ir baltarusių valstiečius ir, aišku,
susitepė ten rankas nekaltų žmonių krauju.
V. Tininis mėgino paaiškinti A. Sniečkaus
komunistinį fanatizmą tuo, kad vaikystėje jis buvo rengiamas būti kunigu: "nors
vėliau krikščioniškąjį tikėjimą jis pakeitė į komunistinį, tačiau tikėjimo
fanatizmas tapo neatskiriama jo asmenybės išraiška". (Ten pat. P.7.) Aplinkybės
parengė A.Sniečkų "komunistų bei ištikimų Rusijos komunistų partijos (vėliau
VKP(b) - SSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje". (Ten pat. P. 10.)
Sniečkus, turėdamas neblogą politinę uoslę, Kominterno vykdomojo komiteto
plenumo posėdžiuose politinių rietenų metu visada palaikė Staliną. Tai nulėmė
tolesnę jo karjerą.
Atvykęs į Lietuvą keturių komunarų
sušaudymo dieną, vykdydamas Angariečio nurodymus, Sniečkus siekė destabilizuoti
politinę padėtį Lietuvoje. Jam tai nesisekė dėl komunistinės propagandos
dogmatiškumo, jos kosmopolitizmo. LKP buvo negausi organizacija, turėjusi savo
eilėse prieškario Lietuvoje nuo 200 iki 500 narių. Dėl antitautinio jos vadų
nusiteikimo su kompartija į jokias kalbas nesileido visos kitos politinės
Lietuvos organizacijos. Todėl kompartija Lietuvos visuomenėje neturėjo didelės
įtakos. "Tarpukario Lietuvoje LKP jokio žymesnio politinio vaidmens neatliko.
Šiandien sunku atrasti nors vieną jos suorganizuotą politinę akciją, tuo labiau
kad ją būtų rėmę žmonės (...) Per visus 20 nepriklausomybės metų LKP nepavyko
nors kiek rimčiau sukiršinti Lietuvos gyventojų". (Ten pat. P. 21-22.)
1930 04 07 Sniečkus buvo suimtas ir
nuteistas 15-kai metų kalėti. 3,5 metų buvimas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime dar
labiau sustiprino A.Sniečkaus neapykantą Lietuvai.
1933 10 19 SSRS ir Lietuvai pasikeitus
politiniais kaliniais, A.Sniečkus išvyko į Maskvą. Ten jis greit tapo Angariečio
pavaduotoju, dirbo Kominterne, tapo SSRS piliečiu.
1936 m. Stalinas vėl pasiuntė A.Sniečkų į
Lietuvą ardomajai veiklai. Čia jį sutiko Lietuvos žvalgybos agentė S. Trakimaitė,
kuri tuo metu tos žvalgybos pastangomis tapo CK sekretoriaus K.Sprindžio
(sąmoningai palikto laisvėje) žmona. Kaune A.Sniečkus gavo iš Trakimaitės
žvalgybos paruoštą fiktyvų pasą ir net "konspiracinį" butą. Visi LKP CK
pokalbiai buvo užrašomi. Priimti nutarimai per S. Trakimaitę pirmiausia
patekdavo į Valstybės saugumo departamentą, o tik po to su jais per Angarietį
susipažindavo NKVD, retkarčiais ir pats Stalinas. Visas iš Maskvos gautas
instrukcijas visų pirma perskaitydavo Lietuvos žvalgyba, perfotografuodavo ir
per S. Trakimaitę perduodavo adresatui - A. Sniečkui.
Tiesą apie tai, kad Stalinas su Hitleriu
pasidalijo Lietuvą, Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys sužinojo 1939
10 04 vakare iš pačių Stalino ir Molotovo. Jam net buvo parodytas Lietuvos
žemėlapis, kuriame Stalino ranka nubrėžta linija pietvakarinė Suvalkijos dalis
tapo Vokietijos teritorija, o visa kita - Sovietų Sąjungos. Šią žiaurią tiesą
bailus Lietuvos Prezidentas ir tokia pat mūsų Vyriausybė nuslėpė nuo lietuvių
tautos, neruošė jos būsimajai okupacijai ir aneksijai. A.Sniečkus per SSRS
pasiuntinybę Kaune apie tai buvo gerai informuotas. Todėl jis išprovokavo
Lietuvos žvalgybą savo areštui (1939 12 19.) Gali būti, kad A.Sniečkaus areštą
netiesiogiai per savo agentus skatino SSRS pasiuntinybė Kaune. 1938 03 27
Stalino įsakymu buvo suimtas iš anksto pasmerktas mirti uolus jo valios
vykdytojas Angarietis. Tarp Lietuvos komunistų tas buvo susikompromitavęs kaip
NKVD informatorius, perdavęs Stalino giljotinai vos ne visus SSRS gyvenusius
lietuvius komunistus, iš kurių 150 buvo sušaudyti, o kiti atsidūrė kalėjimuose
ir konclageriuose. Stalinas nusprendė prieš pat Lietuvos okupaciją likviduoti
Angarietį, o savo vietininku Lietuvoje numatė A.Sniečkų. Šis pats troško savo
arešto. 1937 05 21 Stalinas buvo iškvietęs Sniečkų į Maskvą ataskaitai. Suvokęs,
kad gali negrįžti iš ten, jis tiesiogiai pirmą kartą neįvykdė savo viršininko
Stalino įsakymo. Žinodamas, kuo gali visa tai pasibaigti, A.Sniečkus veržte
veržėsi į Lietuvos kalėjimą, provokuodamas žvalgybą "pasodinti" jį. Be to, jis
puikiai žinojo, kad už grotų jam neteks daug laiko praleisti - raudonarmiečių
durtuvai atvers "supuvusios" Lietuvos kalėjimų duris.
Stalinas žinojo, jog A.Sniečkus, būdamas
jam dėkingas, kad atleido už 1937 05 21 įsakymo neįvykdymą, it tas šunelis
laižydamas jo kojas, atliks bet kokį pavedimą. Stalinas išnaudojo kruviniems
savo tikslams Lietuvoje Damoklo kardą, kuris kybojo virš A.Sniečkaus galvos už
dvarininkišką jo kilmę. Sniečkus, suprasdamas, kad Stalinas gali jį sudoroti
darė viską kad įtiktų kruvinajam diktatoriui, aklai vykdė kiekvieną jo įsakymą.
Beveik visus Sniečkaus veiksmus pirmiausia diktavo ne politinės jo pažiūros, o
baimė dėl savo kailio. Ir kitų A.Sniečkaus bendražygių poelgių variklis buvo
"didelės baimės akys". Uoliausi Stalino pastumdėliai Lietuvoje, be Sniečkaus,
buvo K.Preikšas ir M. Šumauskas tik todėl, kad abiejų broliai buvo "likviduoti
kaip liaudies priešai". K. Preikšas jautė ir kitą "kaltę" - buvo dalyvavęs
pilietiniame Ispanijos kare komunistų - "revizionistų" pusėje. Išdavikiškus
Lietuvos komunistų veiksmus nulėmė jų įsipareigojimai GPU, vėliau NKVD. Visi
LKP(b) vadovai buvo "mokslus" baigę Maskvos tautinių mažumų universitete, o
lygiagrečiai r NKVD mokyklas ar kursus. Vienas iš Jacovskių savo prisiminimuose
rašė, kad jis Maskvoje buvo išmokytas naudotis siųstuvu ir retkarčiais juo
perduodavo NKVD slaptas žinias. Komunistai atvykdavo į Lietuvą "dirbti" visų
pirma kaip Ježovo ir Jagodos, o tik po to kaip Stalino pasiuntiniai.
Lietuvos komunistų politinės pažiūros
vaidino trečiaeilį vaidmenį. Savo išdavystei pateisinti jie pasitelkdavo tas
pažiūras, kurios tariamai priversdavo juos elgtis taip ar kitaip.
1940 06 15 rusų tankų vikšrai sutrypė
Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ne dėl kažkokios mistinės pasaulinės
socialistinės revoliucijos, o vykdant rusų imperializmo misiją, Petro I
testamentą. Naiviajam V. Mickevičiui - Krėvei 1940 06 30 istorijos pamoką
(trukusią net 5 valandas) Kremliuje davė ne kas kitas, o pats Molotovas.
"Rusų carai, pradedant Ivanu Žiauriuoju,
siekė prasiveržti prie Baltijos jūros ne dėl savo asmeninių užgaidų, bet todėl,
kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymas (...) Vis tiek mažosios
valstybės turės išnykti (...) Jeigu vokiečių vyriausybė prarijo Baltijos šalių
okupaciją, jai teks suvirškinti ir tų valstybių inkorporavimą į SSRS". (V.
Krėvės - Mickevičiaus pareiškimas 1942 08 29 Kaune.)
1939 10 10 Lietuva buvo priversta
pasirašyti su SSRS "Tarpusavio pagalbos sutartį" 15 metų. SSRS šia sutartimi
įsipareigojo gerbti Lietuvos suverenumą. Tačiau jau po kelių dienų raudonosios
armijos divizijų politinės valdybos gavo karinius žemėlapius, kuriuose Lietuva
kartu su Latvija ir Estija jau įjungtos į SSRS. Dar 1939 10 11 NKVD generolas
Serovas pasirašė instrukciją dėl Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą. Tų metų
lapkričio 17 d. M.Kalininas pasirašė įsaką pastatyti SSRS aviacijos generolui
Šmuškevičiui bronzinį biustą Rokiškyje. (Pergalė, 1970, Nr. 10. P.10.)
Vadinasi, Lietuvos likimas buvo Kremliuje
nulemtas dar 1939 metų rugpjūtyje - spalyje. Tačiau Kremliui daug pasitarnavo ir
pati sveikos politinės nuovokos stokojanti Lietuvos vyriausybė su Prezidentu. Ir
vadinamoji V. Mickevičiaus - Krėvės vadovaujama liaudies vyriausybė.
Istorikas V.Kazlauskas rašo: "Tauta,
išgyvenusi penkis komunistų teroro dešimtmečius, pagrįstai kelia klausimą: "Kas
kaltas, kad 1940 m. Lietuva, turėdama gerai ginkluotą ir parengtą kariuomenę, be
jokio šūvio įsileido į savo kraštą okupantus?" Toliau jis nurodo, kad Lietuvos
reguliariojoje kariuomenėje buvo 30 079 kariai bei puskarininkiai, 1817
karininkų ir apie 70 000 ginkluotų, paruoštų ginti Tėvynę šaulių. Mobilizacijos
metu prie ginklo būtų pašaukta dar apie 180 000 Lietuvos vyrų. Ir neutralių
stebėtojų akimis žiūrint Lietuvos kariuomenė buvo gerai paruošta. Kaip rašo
paskutinis Lietuvos žemės ūkio ministras J. Audėnas, "kariauti prieš bolševikus
būtų ėjusi visa tauta, jeigu tik būtų buvusi pašaukta". Tačiau nei ministrai
pirmininkai, nei kariuomenės vadai nepateikė plano, kaip kovoti, nebuvo
paruoštas valstybės aparatas (...) Nei Ministrų tarybos pirmininkas, nei
kariuomenės vadas neieškojo išeities iš kraštui gresiančio pavojaus, o laukė tik
būsimų okupantų malonės, stengėsi įtikti Kremliui. (V.Kazlauskas. Sulaužyta
priesaika. "Lietuvos aidas", 1995 11 09.) Galiu tik pridurti, kad nuo okupantų
bėgdamas A. Smetona, kaip Vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas, ne tik
nedavė įsakymo kariuomenei priešintis agresijai, bet net pabūgo per radiją
kreiptis į lietuvių tautą ir pranešti jai tragišką naujieną - Lietuva
okupuojama. Einąs Lietuvos Respublikos prezidento pareigas ministras pirmininkas
A.Merkys savo bailumu pralenkė Prezidentą. Per Kauno radiją jis tokiais žodžiais
migdė patriotinius lietuvių tautos jausmus: "Turėdami galvoje pagrindinius
gyvybinius mūsų tautos gyvenimo reikalus, būtent, taikaus ir ramaus kūrybinio
darbo būtiniausias sąlygas, mes turime vertinti ir šią naujai susidariusią
situaciją. Sovietų Sąjungos kariuomenės naujų dalinių atvykimas į Lietuvą yra
įvykęs kaip tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo
sumetimų. Todėl ši kariuomenė pas mus atvyko kaip draugiška sąjunginė
kariuomenė". Ne įsiveržė, okupavo, o atvyko... Lietuvos valstybės saugumo
užtikrinti.
Lietuvos valdžios vyrų išdavystė
palengvino LKP(b) ir jos vadovui A.Sniečkui įvykdyti Stalino misiją.
Stalinas per G.Dekanozovą pavedė V.Krėvei
užmigdyti ne tik lietuvių tautos, bet ir viso pasaulio budrumą. Didžiosios
Vakarų valstybės savo protestą dėl Lietuvos okupacijos pareiškė tik 1940 07 23,
t.y. tik paskelbus Lietuvą sovietine respublika.
1940 06 15 vakare į Kauną atskrido SSRS
užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas G.Dekanozovas su grupe aukštų
GPU karininkų. Jie SSRS pasiuntinybėje įkūrė štabą Lietuvai susovietinti. Iš čia
plaukė slaptos instrukcijos LKP(b) vadovams. Stalino nurodymu kompartija buvo
legalizuota tik birželio 25 d. Reikėjo pasauliui sudaryti įspūdį, kad ne
kompartija, o pati lietuvių tauta sprendžia savo likimą. Net pats A.Sniečkus iki
birželio 18 d. buvo laikomas kalėjime. Tačiau G.Dekanozovo kurjeriai, GPU
agentai I. Meskupas, A. ir Gh. Aiženai, visiškai nesiskaitydami su nauja
Lietuvos vyriausybe, lankydavosi Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir ištisomis
valandomis aptardavo su A.Sniečkumi Maskvos instrukcijas.
Jau birželio 19 d. A.Sniečkus buvo
paskirtas Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Faktiškai tai buvo pats
aukščiausias valstybinis postas ką tik okupuotoje šalyje. Lietuvos likimą tada
sprendė ne kompartija, o NKVD, todėl Stalinas su Berija ir paskyrė Sniečkų
vadovauti valstybės saugumui. Tik 1940 08 15 d., savo pareigas perleidęs iš
Maskvos atsiųstam NKVD majorui Gladkovui, A. Sniečkus vėl buvo patvirtintas
LKP(b) CK pirmuoju sekretoriumi. (V.Tininis. Sniečkus... P.26.)
Bene pats didžiausias A.Sniečkaus
nusikaltimas - "valymo nuo nepageidaujamų elementų" operacija (kuriai jis
asmeniškai vadovavo), įvykdyta naktį iš 1940 m. liepos 11 į 12-ąją, likus porai
dienų iki vadinamojo liaudies seimo rinkimų. Ši operacija buvo surengta
asmeniniu Stalino ir Berijos įsakymu lietuvių tautai įbauginti rinkiminio farso
išvakarėse. Tą naktį buvo suimta ir įkalinta daugiau kaip 1600 Lietuvos politikų
ir inteligentų, kurių dauguma vėliau buvo nukankinti ar sušaudyti.
1940 06 18 iš Lietuvos kalėjimų buvo
išleisti 245 politiniai kaliniai. Po kelių mėnesių Lietuvos politinių kalinių
skaičius pasiekė 12 tūkstančių. (K.Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui
atgauti. Vašingtonas, 1973. P.266.)
1941 06 14-18 į Sibirą buvo ištremta
daugiau kaip 35 tūkst. Lietuvos gyventojų. Norėdamas apsiginti nuo Stalino ir
Berijos įtarinėjimų, A. Sniečkus palaimino dviejų savo pusbrolių - P. Dailydės
ir J. Stankūno - šeimų ištrėmimą į Sibirą.
Ta proga cituoju A. Sniečkaus biografą:
"Jis neišdavė tautos nei valstybės tiesiogine prasme (neturėjo tokių įgaliojimų,
o išdavyste būtų galima kaltinti A. Smetonos vyriausybę), tačiau su Sniečkaus
vardu susiję nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimas bei visos prieškario ir
pokario lietuvių genocido akcijos, net jų inspiravimas, kitaminčių (ypač kunigų,
disidentų) politinis persekiojimas ir fizinis susidorojimas (...) Sniečkus,
tapęs svarbiausiu Lietuvos administratoriumi, aktyviai kolaboravo su okupantais,
nuosekliai vykdė jų nurodymus ir netgi pats dažnai rodė iniciatyvą". (V. Tininis.
Sniečkus. R27-28.)
Kitos dalys:
Antra dalis - Sovietinė Rusija ir Lietuvos Respublika
"Lietuvos
Byla"
