Žinykla Šventykla šalia Tverų. Staba ir apmąstymai.
Juodraštis - 2004/08
Lopaičių
piliakalnis - už jo randasi Žinykla/Šventykla.
Saulėtekio pusėje - takas, kurio viduriu
Birželio mėn. Joninių/Rasų rytą pateka Saulė. Tako pabaigoje randasi Stabykla
(stebykla) kur Žynys stebėdamas Šviesulių padėti pranešdavo atitinkamos
šventės laiką. Į šią Dangaus - Žėmės kūnų ir žmogaus susitikimo vietą įeiti
galėdavo tik Krivių Krivaitis arba vyriausias Žynys (Kunigas). Šios
apskritimo pavidalo aikštelės kraštuose turėtų būti dvi akmenimis grįstos
stebėjimo vietos. Aikštele buvo apstatyta akmenimis žyminčiais vieno arba
kito Šviesulio patekėjimą nusileidimą.
Taip
atrodo Šventkalnis - Žinyčia. Nuo piliakalnio jį skiria Aitros upelis.
pilnai juosiantis šią šventą vietą.
Nūdien šie akmenys išvartyti, tai
LDK Vytauto ir Jogailos Žemaitijos krikšto tylūs liudininkai. Tačiau aiškiai
matosi vietos kur šie ir kiti akmenys kadaise stovėjo.
Pradžioje šis statinys galėjo būti ir megalitinės
kultūros palikimas (3000 - 1500 m. pr. Kr) vėliau pritaikytas Baltiškos
Vedos rėdai (800-100 m. pr. Kr. pirmasis šimtmetis po Kr.).
"Megalitas
/ Dolmenas" -
išvartyti stabyklos akmenys ir neužaugusi medžiais, akmenimis grįsta aikštelė.
Priešais šią Stabyklą,
truputį dešiniau telkšo užpelkėjęs ežerėlis, buvusio Šventežerio priminimas,
jo kraštai išguldyti akmenimis, čia Žyniai atlikdavo apeiginį apsiplovimą,
vienoje ežerėlio pusėje galėjo trykšti šaltinėlis. Kaip minėjau, aplinkui
ežerėlį surikiuotos akmenų eilės (dvi), kuriuos nukreiptos Saulėtekio Saulėlaidos ir Mėnulio
nusileidimo patekėjimo kryptimis, nors gali būti jog akmenys sudėti
pasaulio šalių sužymėjimui (Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs).
Kairiau nuo Stabyklos randasi "Mėnulio/Saulės
Laivelio"
duobė, matyt joje taip pat tryško šaltinėlis. Duobė yra Jauno Mėnulio
pavidalo, kaip pusė C raidės. Virš jos ant kalvelės - pakilimo randasi
apskritimu išdėstyta akmenų grupė (greičiausiai žymėjusių Viduržemio
Saulėlaidą arba Saulėtekį, tai pati jaukiausia vieta). Vidurinysis akmuo
turi lyg žmogaus rankos įspaudą, delno pavidalo. Akivaizdžiai matosi švento
Baltams skaičiaus trys ženklas. Žmogus ranka gražiai priglunda prie šio
įspaudo.
Delno įspaudas
akmenyje. Žmogaus ranka tiesiog priglunda jame.
Toliau seka takas su akmenimis iš šonų,
greičiausiai tai Stabų eilė arba dangaus kūnų Stabyklos dalis žyminti
kitokius (Žemiškus) reiškinius. Tako pabaigoje matosi nedidelis iki metro
pločio ir aukščio bei 100 150 metrų ilgio žemės pylimėlis juosiantis
Šventų Švenčiausią vietą, ši juosta skyrė Stabykla Švenvietę nuo Žynyklos.
Nuo Šventyklos takas pasuka link liežuvėlio pavidalo kalvelės kur stovėjo
didžiulis akmuo nuo kurio Krivių Krivaitis pranešdavo Šventę, Metų laiką
arba Viešpaties valią.
Paslėptas
Skelbimų/Viešių akmuo, nuo jo Žyniai/Krivė prabildavo į susirinkusius
Žemaičius/Lietuvius. Žemaičių spaudžiams karalius Mindaugas būtent čia
galėjo išmesti Popiežiaus atsiųsta karūną ir užsidėti Krivės skirtą
Lietuvos žemių Kunigaikščio vainiką.
Įsiklausius į vietinius padavimus
galima teigti jog čia pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas atsisakęs Šv. Romos
atsiųstos karūnos ir iš Krivės Krivaičio priėmė Kunigaikščio Vainiką bei buvo
pakylėtas Karvedžiu. Žemaitijos krikšto metu šis akmuo buvo nuverstas ir
užkastas, tačiau spėjamojoje nuritinimo vietoje pakasus samanas įspūdingas
akmuo buvo surastas.
Toliau takelis suka saulėlaidos ir
šiaurės pusėn, ten greičiausiai ir buvo įėjimas, tako pradžia turėjo būti
ties Šventežeriu. Šventų Švenčiausią (skirtą Gyvatai/Gyvasčiai arba Gyvenimui) vietą
praėjus ir takeliui pasukus žemyn prasideda kita kalno dalis skirta Mirčiai
arba Gaišai, Šventyklą užbaigia Gimčiai skirta vieta šalia šaltinio. Prieš įžengiant į Gaišos vietą vėl randame akmenį su žmogaus
delno įspaudu tik šį kartą nukreiptu žemyn (pirmasis aukščiausioje vietoje
nukreiptas aukštyn). Tiesa viduriniame aukšte skirtame Žemiškai
būčiai-stabai arba Gyvybei neradau akmens su delno įspaudu, vienok jis
tikrai turi būti (kai kas sakė jog jį rado šalia stabyklos, gretimais ir akmenį su dviejų
pėdų ženklais, labai prašyčiau atsiųsti šią nuotrauką).
Kūlis su Saulės
(Mėnesio?) Laivelio ženklu prie įėjimo į atilsio/maros vietą.
Kalno papėdėje (šlaitas C arba Jaunaties pavidalo) šalia
pratekančio Aitros upelio Stabų apsuptyje (vienas iš Stabakūlių turi lyg ir
Žuvies lyg ir Perkūno strėlės ženklą) Žyniai išleisdavo savo Gyvybę. Už
kelių žingsnių kalno papėdėje matosi dar vienas pylimėlis greičiausiai ant
jo miręs Žynys būdavo sudeginamas ir pernešus per upelį likusius pelenus į
priešais esantį kalneli palaidojamas. Prieš įeinant į šią atilsio vietą mus
pasitinka priminimui pastatytas kūlis (akmuo) su iškaltu Gaišos arba Saulės
laiveliu.
Žynio kapelis
apjuostas Sietyno/Gyvybės (?) vainiku.
Ant kapelio atminimui ir apsaugai būdavo pastatomas
Atminų akmuo su aplink sudėtu Saulės (Sietyno?) arba
Gyvybės vainiku. Ratu sudėti akmenys ženklino Dvasios/Kūno nemirtingumą.
Kapinaičių pradžią žymėjo akmuo su iškaltu Saulės (Mėnulio?) arba Gaišos
laiveliu žyminčiu Mirtį/Persikėlimą ir Prisikėlimą. Iki kapinaičių nuo Šermenų vietos
ėjo akmenimis grįstas kelias (Kelias kilęs nuo žodžio Keltis). Kildamas keliuku pastebi
išgriautas 9 stabas (stotis) skirtas apmąstymams, atodūsiams, pamokymams,
godojimui. Kiekviena goda skirta vienai iš Dievo jėgos apraiškų ... (Apie
jas norintys sužinoti gali kreiptis į
Lietuvos.net kūrybinę tarybą).
Vaisingumo akmuo - "vyriško daikto"
pavidalo.
Visai šalia kapinaičių už dvidešimt-trisdešimt žingsnių į Aitrą iš
Gaišos kalno papėdės veržiasi Devynių gyslų šaltinis: tris po trys sroves, kiekviena iš jų
ženklino skirtingą dieną (naktį?) arba Dievybę (gal tiksliau vienos Dievybės
9
savybes). Ten kur susieina devynios srovės turėtu būti kaip ir šulinėlis iš
kur buvo semiamas stebuklingas vanduo (Stebuklas siejasi su Stabas,
Staba).
Priešingame šlaite rastas (užkastas) ir vaisingumo akmuo panašus į vyrišką
daiktą. Šis kulę primenantis kūlis, randasi prie
išėjimo iš Maros vietos, tai lyg ir užuomina apie besitęsiantį gyvenimą. Visas šaltinis kaip ir Šventežeris bei Šventų Švenčiausios vietos
akivaizdžiai grįstos akmenimis. Ši vieta buvo skirta Gimčiai.
Apeiginis
Šventežeris, apjuostas kūlių/akmenų.
Nuo šaltinio link spėjamos Žynių gyvenvietės eina takas (Saulėlaida), pro
kapinaites praeina akmenimis grįstas
kelias (Saulėtekio pusė, jei nuo Šventyklos tai Saulėlaida), kurio kraštuose
matomos akmenų sankaupos, spėju jų turėtų būti devynios ir švenčių metu juo
praeidavo valstiečiai (nuo žodžio Valstybė) į vietą kur vykdavo Šermenys ir kitos
reikšmingos apeigos. Vėliau Žemaitijos Romos Katalikų bažnyčios vyskupai
perkėlė šias eisenas į
Žemaičių Kalvarija (šalia savo kurortinės rezidencijos Alsėdžiuose).
Žyniai galėjo gyventi Saulėlaidos pusėje, šalia arba
pačioje Velnio duobėje, nors jų gyvenvietę galėjo būti ir šalia Šermenų
šventimo vietos.
Visą žinyčią juosia Aitros upelis. Dabar ši vieta
(2005/08/29) priklausanti piliečiui 'n' yra apželdinama ir tokiu būdų
naikinama ... .
Į vakarus nuo Stabyklos kalno šią vasarą (2005)
atradome PerKūno žinyčią su ežerėliu, kuriame leisdavosi Saulė ir būdavo
atliekamos kitos šventos apeigos... .
Akmuo su Laivelio ženklu Mėnulio
duobėje. Už 20 žingsnių randasi ir akmuo su delnu.
Dauguma akmenų turi raštus kurie yra
gamtinės kilmės, tai tik patvirtina spėjimą jog ne žmogaus rankų apdoroti
akmenys o Dievo ranka išmarginti Kūliai buvo garbinami, tik taip visas
dėmesys sutelkiamas į vieną Pradžiapatį Gyvybės Leidėją, Perūną arba
PerKūną. Kai kurie ženklai išryškėja liejant vandenį arba medų.Šventykla
Žinyčia (pradžia 1400 Kr. m. 1500 m. pr. Kr) šalia Tverų - akivaizdi priežastis
kodėl Žemaičių vyskupija įkurta Medininkuose (dabar Varniai).
Veik nepakitusi Šventykla, išliko dėka:
- Vytauto Jogailos karių, išvarčiusių,
užkasusių kūlius (tačiau nepalietusių kapinaites) ir kelis dešimtmečius
saugojusių šią vietą nuo žmonių;
- Žemaitijos vyskupo pastangų dėka
marinusio atmintį apie Baltų Vedišką būdą/rėdą ir papročius;
- vėlesnė išlikimo priežastimi, jau
pamiršus Šventyklos vietą, galime laikyti Žemaitijoje vyravusį medinės, ne mūrinės statybos
būdą; tik
malūnų statybai buvo naudojami didesni akmenys; ant vieno iš "dolmen'o"
akmenų išliko gręžimo žymės;
-yra ir kitų priežasčių, tačiau apie jas kita kart ... .
Žemaičių
palikuonys iš Lopaičių kaimo.
Daugiau apie Tverus ir Lopaičių piliakalnį:
www.tverai.lt
http://www.tverai.lt/Piliakalnis.htm#%D0ventov%EB
