Naujienos/Main
Forumas
Svečių-atsiliepimų knyga
Juodraštis.
08/02/2006
Apie Varingijų - Vikingų kilmę.
Ar išties visi vikingai buvo Skandinavijos gyventojais? Vienareikšmiai - ne.
Neįmanoma vykdyti visos Vakarų Europos puolimo, steigti naujas gyvenvietes ir net miestus, turint gamtinių sąlygų apiribotus gyventojų išteklius.
Skandinavija niekuomet nepasižymėjo gyventojų gausa, nes dėl nederlingos, uolingos žemės, maisto ištekliai visuomet buvo riboti.
Vikingų viešpatavimas Vakarų Europoje buvo įmanomas tik dėl vienos priežasties - Prūsijos-Žemaitijos-Kuršo-Lietuvos-Jotvingių, kitų genčių, o tiksliau Europinės Sarmatijos Tautų Sąjungos buvimo priežasties.
Kad priešininkas nesiryžtų puldinėti tikrųjų Vikingų žygių rengėjų žemių, reikėjo nukreipti dėmesį, tam geriausiai tiko retai apgyvendintos Žuvėdų žemės, jos geriausiai tiko ir gynybiniam karui, bei laivų statybai (miškų gausa). Tad ir gavo jos pavadinimą Sueivija/Suevia/Suiebia/Suiones arba Sueivių žemės
Sueivių arba išeivių iš Sarmatijos apgyvendintos žemės (nuo Rugijos-Riugeno iki Verlyno-Berlyno) .
Rusijos pirmojoje kronikoje (Prašyta Graikų Vienuolio Nestor'o arba Kievo Metraštis, "Povest vremennykh let" "Senųjų laikų pasakojimai" 1040-1118 m.) rašoma,
jog Rus buvo grupė "Varangijų" kurių vadas buvo vardu RuRiks (Rusų Rikis).
862 m. (6370 m. nuo pasaulio sukūrimo pagal Bibliją) ir prasidėjo tarpusavio vaidai ir kovos. Galiausiai jie pasakė sau: "Ieškokime kunigaikščio kuris valdytų mus visus, ir teistų pagal įstatymus." Ir išvyko jie jo ieškoti į Varangijų Rusią. Ir atvykoiš jos,giminaičių išrinkti , trys broliai, kartu su savimi surinkę ir visą Rus'ią. Vyriausias brolis RuRiks apsistojo NauGarde, antrasis Sinaeus BaltEžeryje (Beloozero), trečiasis Truvoras IšBarke (Izborsk). Nuo šių atvykėlių Varangijų pavadinimo Naugardo kraštas pradėtas vadinti Rusų žemė. Naugardo gyventojai yra Varangijų rasės palikuonys, tačiau po kurio laiko jie susiliejo su slavais.
Šie "Varingijai" greičiausiai yra Prūsiškos kilmės. Žodelis 'Rus' spėtina - baltiškos kilmės, kilęs nuo salos/žemės Russitten, vėliau Rusnė pavadinimo. Rusenti, rusinti - sietinas su Šventos Ugnies kūrenimu, jos skyrimu Perūnui. Pats žodis Varangijai - kilęs iš Prūsiško žodžio "Vytingis", vėliau sugraikėję sarmatai (suslavėję baltai) jį iškreipė į "Vitiaz", o sukrikščionėję lietuviai į "Vytis".
Mažiau politizuotos rusų kronikos atvirai rašo, jog atvykę Rusai ir yra Prūsai.
Štai "Pasakojimai apie Vladimiro kunigaikščius" kronikoje rašoma:
'Tuomet NauGardo karvedys vardu Gastomyslas, mirdamas, sukvietė visus NauGardo valdovus ir pasakė jiems: "O Naugardo vyrai. Duodu jums patarimą: siuskite Prūsų žemėn išmintingą žmogų, ir iš vietinių kilmingųjų pasikvieskite sau valdovą". Jie išvyko Prūsų žemėn ir surado ten kunigaikštį vardu Rurikas, kilusį iš kilmingos Romos imperatorių Augustų giminės, ir išprašė pasiuntiniai visų Naugardo gyventojų vardu atvykti jiems kunigaikštauti."
"СКАЗАНИЕ О КНЯЗЬЯХ ВЛАДИМИРСКИХ
В то время некий воевода новгородский именем Гостомысл, умирая, созвал всех владетелей новгородских и говорит им: «О мужи новгородские! Даю вам совет: пошлите в Прусскую землю человека мудрого и призовите от знатных тамошних родов правителя себе». Они пошли в Прусскую землю, и нашли там некоего князя именем Рюрик из рода римского императора Августа, и упросили его посланцы от всех новгородцев идти к ним княжить."
860 metai, tai Varingijų - Sarmatijos Vytingų (vyčių, riterių) kovų su Sarmatiją puolančiu krikščionišku pasauliu įkarštis. Normanai (Šiaurės Vyrai/Žmonės) vienu metu pradeda pulti Viduržemio jūros pakrantės miestus, apgulama net Bizantijos sostinė Konstantinopolis. Vienu metu įsiveržiama Anglijon (nesėkmingai) bei Prancūzijon. Prancūzijos dalis suteikta jų valdonėn (su sąlyga jog nepuldinės kaimynų Frankų, visaip mėginant juos nukreipti Anglijon) pavadinam Normandija (Šiaurės Vyrų dalis).
Įdomi smulkmena, vėliau, sukrikščionėję (mat išminčiai-žyniai liko Baltų žemėse) normanai vedami Vilhelmo Užkariautojo užima Angliją. Lankydamasis vienoje iš Vilhelmo pilių Anglijoje pastebėjau įrašą su tikru (originaliu) jo vardu - "Gulielmus" - "Ulielmas" iš čia vėlesnis "Villielm", o galiausiai ir Vilhelmas. Šis vardas tikrai baltiškos/sarmatiškos kilmės - liet. "Vil", "Vylius", "Vilionė" ir lat. "Lielas" - didis sudaro jo vardą Didis Vylius (Viltis)... .
860 - 861 Garsūs rusų kunigaikščiai Askoldas ir Diras apgulė Bizantijos Miklagard'ą (Aukso Miestą). Puolimo metu įsikarščiavusių Vitingų sustabdyti nepajėgdavo nei vienos tautos karys, jų veržlumas būdavo pragaištingas. Kariuomenės sudarydavo nuo 200 iki 2000 laivų. Tik gamtos jėgos įveikdavo šios karius, pvz. prasidėjusios audros išblaškydavo jų laivyną. Taip Varingijų puolimo metu Graikų Patriarchui apnešus aplink sieną Marijos ikoną, ir prasidėjus audrai miesto apgultis buvo nutraukta. 864-867 pirmą kartą su taikia misija Konstantinopolin atvykę Rusai pradeda domėtis krikščionybe. Manoma, jog būtent šis stebuklas su ikona ir privertė juos domėtis šia pasaulėžiūra.
Netrukus Askoldas su Diru, Algio (Olego) įsakymu buvo nužudyti.
Kijeve, atliekant archeologinius tyrimus patvirtinta, jog šie karvedžiai yra prūsų kilmės.
Algis (Oleg) - tampa Kijevo ir Naugardo valdovu.
Pagal Nestoro kronika 907 metais Algis vėl apgula Konstantinopolį. Šį kartą Bizantijos sostinė pasiduoda ir sumoka duoklę (mokesčius).
864 Kirilas ir Metodijus apaštalauja Panonijoje (866), vėliau lankosi Romoje (867-8) pas Popiežių Mykolą I (Nicholas I). Prasideda sisteminga Europinės Sarmatijos christianizacija.
864 metais krikščionybę priima Bulgarijos valdovas Borisas, tačiau gyventojai tokiam jo sumanymui nepritaria ir sukyla. Borisas visiškai sunaikina 52 didikų šeimas, sukilimas paskandinamas kraujyje (tiksliau laisvės kovos mėginant nusimesti vergystės jungą). Laisvės kovos numalšinamo apie 893 metais. Bulgarijos sostinė perkelta iš Preslav'o .
907 - 911 metais pirmą kart Rusia ir Bizantija pasirašo taikos ir prekybos sutartį. Kariniai puolimai liaujasi.
Matyt kova vyko dėl krikščionių užblokuotų prekybinių kelių. Jilga (Volga), Donas ir Dniepras buvo blokuojamos Bizantijos karių ir Venecijos pirklių. Vėliau Šv. Romos imperijos (katalikiškos) armija puldama Sarmatų žemių dvasinį centrą (Prūsija-Kuršiai-Žemaitija) pirmiausia uždarė visus prekybinius kelius Visla, Nemunu, Dauguva. Mat jau 805 metais Karolis Didysis (Charlemagne) oficialiai uždraudė pardavinėti ginklus ir metalą Europinės Sarmatijos gyventojams.
941 metais Algis ir Ingauris vadovavo jūrų mūšiui su graikais. Graikams (bizantiečiams) panaudojus graikišką ugnį Rusams(Rasams) mūšis baigėsi pralaimėjimu.
944 metais Ingauris (Igor) suvienijęs Sarmatų ir Palaucių (Pečnegai, Polovcai) karius vėl užpuola graikus. Bizantijos imperatorius moka duoklę, Vitingai užpuola Kaspijos arabus, arabų šaltiniuose rašoma, jog didžioji Vatingų dalis buvo nunuodyta.
957 Kunigaikščio Igorio našlė Algė (Olga) išvyko Konstantinopolin kur buvo apkrikštyta ir priėmė graikišką Elenos vardą. Sugrįžusi Kievan pastatė Šventos Sofijos (Išminties) bažnyčią.
989 Rasijos krikštas. Valdiemyras (Šventasaulio sūnus) (graikų bažnyčioje žinomas kaip - 'Vladimir Ravnoapostolny', lygiavertis apaštalams) apsikrikštija ir vedą Bizantijos princesę Aną, Bizinatijos imperatoriaus Basil (Vasil) II seserį. Prasidėjo masinės Rasijos gyventojų krikštynos. Įkuriamos vyskupijos Naugarde ir Baltgarde (Belgorod), Kijeva įsteigiama pirmoji kunigų seminarija.
Pagal padavimus Rusų Rikių valdovų tiltas valdė Rasiją (Rusiją) iki 1598 metų, kuomet Fiodoras, Ivano IV sūnus mirė be palikuonių. Naujasis caras (Romanovas), taip pat buvo Prūsiškos kilmės.
Be Europinės Sarmatijos buvimo (kaip ir Romos Imperijos), Vitingų žygių istorijoje ne būtų buvę.
Dniepro upė buvo vienas iš pagrindinių susisiekimo kelių (paprasta ir aišku Dauguva - Nemunas - Visla kur ir randami didžiausi sidabro lobiai). Dniepre buvo keletas pavojingų slenksčių:
Essupi (eisupė "), Ulvorsi (Uola ir Virsus arba Vikrus'), Gelandri ("galingai kriokiantis"), Aifor ("Aršus"), Baruforos ("Greitos bangos" arba "Baugios bangos"?), Leanti ("juokiantysis") and Strukun ("greitas"). Taip juos rašo skandinavai. Turiu Dniepro gyventojų slenksčių tikrus pavadinimus, kurie buvo užrašyti apie 1770 metus (dėl laiko stokos neskelbiu).
Konstantinopolį Vitingai vadino Miklagardas. Gardas - yra baltiškos (sarmatiškos) kilmės žodis, t.y. visi Gardai (liet. "miestas" kilęs iš slaviško "Miesto" - "Vieta".) yra Europinės Sarmatijos gyvenvietės.
Bizantiečiai iš Sarmatų (Baltų) pirkdavo gintarą, kailius, medieną, medų, midų, liną ir daug kitų dallykų.
Europiniai Sarmatai palaikė stiprius prekybinius ryšius su Islamo valstybėmis (tuomet pažangesnėmis už Vakarų Europos), tačiau netrukus ir šie ryšiai buvo nutraukti, krikščionims žudant arabų ir sarmatų pirklius, kurių nežinomi kapai nusidriekė nuo Ilgės(Volgos), Dono, Dniepro iki Vyslos, Dauguvos, Nemuno upių ... . Žmonės, žuvusių Gintaro Kelio prekeivių atminimui dar ilgai kūrendavo ugnį ... .
Graikiško rašto pvz. iš Naugardo. Rytų Baltų (Sarmatų) naikinimo ir nutautėjimo pabaiga.
Vikingai
Katalikų bažnyčios tarnautojas Adomas iš Brėmeno "Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum" veikale rašo:
"Čia (Zelande) yra daug aukso įgyto pirataujant. Šie piratai, save vadina "wichingi" (Vytingais), o mūsų žmonės - Ascomanni (Aisčių Vyrai t.y. Rytų vyrai), mokesčius (duoklė) jie moka Danijos valdovui."
Vikingai tai nėra tautos ar valstybės pavadinimas, tai tik veiksmo apibūdinimas. Lietuviški žodžiai "Vykti, Vyksta, Vytis" - yra veiksmo apibūdinimas (veiksmažodžiai, ne daiktavardžiai). Baltiška galūnė "-ing" reiškia "į", tam tikron kryptin. Taip Europinės Sarmatijos gyventojai vadino išvykstančius iš savo šalies, apibūdindami jų veiksmą - Vykstantieji ieškoti laimės (ang. emigrantai).
Kita prasmė - "Varingijai", kaip jau minėjau, siejasi su Vytingis - riteris, karžygys, vytis.
Vikingų (laimės karžygių) judėjimas greičiausiai užgimė Gotlando saloje arba vienoje iš Prūsijos žemių apie 400-600 metus. Pradininkas, spėjama, yra istorinis asmuo Odinas, atvykęs iš Kuršių arba Prūsų žemės ir įkūręs saloje gardą/pilį - Sigtuna.
Tacitas veikale "Germania" aprašo gentį arba šalį Suiones, Sveoner, Sveas minėdamas, jog ši šalis randasi šalia skirtingos giminės - Sitones, kurie yra valdomi moterų.
Štai dar viena iš užmirštų Sarmatijos paslapčių - Amazonės, kaip jas vadino graikai. Taip, gerbiamosios gaspadinės, vedinėje Lietuvoje (Sarmatijoje) moteriškės turėjo lygias teises su vyrais (kartais net kovos lauke). Toks buvo mūsų žinių ir žiniuonių įstatymas ir reikalavimas. Dabar visų apkvailintų lietuviai baigia ne tik pamiršti, bet ir išsižadėti savo paveldo, savo pačių istorijos ir papročių ... .
Tad kaip išties buvo vadinama Gotlando sala? Rašytiniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip: Gautar, Gautland and Geatland - Getų žemė. Pagrindinė vieta šioje saloje buvo Birga/Birka - kalbininkai spėja, jog tai ne miesto, o bendrinis mugių, prekyviečių pavadinimas. Dabar paimkime paprasčiausią lietuvišką žodį - Birža - kuo puikiausiai sutampa. Tad viena iš sarmatų genčių (Getai) ir atvyko ton salon, įkurdami garsiąją Biržą - prekyvietę. Vėliau su "Birža" (Barka, Jomarkas ir t.t.) buvo supažindinti slavai ir kitos gentys.
Pirmieji - Sueivijos (Sarmatijos) Vytingų žygiai krikščioniškon Europos dalin prasidėjo apie 750-787 metus ir baigėsi katalikybei įsitvirtinus Danijoje ir Švedijoje-Norvegijoje apie 11-tą amžių. Sarmatijos karvedžiams nutolus nuo Žynių ir priėmus jų asmeniniams interesams palankią religiją, žygiai į Vakarų Europą tapo nebeįmanomi, prekybiniai keliai į Sarmatiją pradedami sistemingai blokuoti. Kuršo ir Prūsijos gyventojai dar mėgino susigrąžinti valdžią, puldami Daniją, tačiau jėgos buvo jau nelygios. Karinių ir ekonominių jėgų persvara akivaizdžiai buvo Šv. Romos imperijos pusėje.
957 ir 961 metais Danijos (orig. Danaveldi) kariniai vadai (orig. h(G)ovdingai) Gorm'as senasis ir Garald'as (Heraldas) priima krikščionybę.
Kniutlingų saga 29 skyrius
Konungas Knutas buvo galingas vyras ir griežtas, ir smarkiai bausdavo už nusikaltimus.
O kai Danijos konungu buvo Haraldas Pustyklė, už nusikaltimus būdavo mažai baudžiama, tiek krašto gyventojams, tiek vikingams, kurie tada plėšikavo Danijoje: ir kuršiai, ir kiti Rytų kraštų gyventojai.
O kai Knutas tapo konungu, jis aršiai gynė šalį ir išvijo visus pagonis iš savo žemės ir taip pat iš jūros, kad nė vienas neišdrįso kėsintis į Daniją dėl konungo Knuto bei kariuomenės galybės.
En er þeir váru úti á herskipunum, þá spurðu þeir, at Kúrir hÄfðu her úti ok herjuðu á Bleiking.
Þeir vissu þó eigi víst, hvárt þetta var með sannleik, ok þótti þeim hér þurfa ráð við at gera, ok gerðu þeir þat ráð, at Kristófórús ok Absalón biskup ok ÁsbjÄrn fóru þangat ok sigldu til Eylands.
Þar tóku þeir fé mikit ok svá menn. En er þeir kómu til skipa sinna, þá spurðu þeir, at Kúrir váru við MÄn.
Þá létu þeir laust þat folk, er þeir hÄfðu þar tekit, ok heldu þegar þangat, sem þeir váru, ok fundu þá við eina hÄfn, er heitir Járnloka.
En er Kúrir vissu, at herr fór at þeim, drógu þeir upp skip sín ok bjoggusk við vÄrn á landi ok ætluðu, at Svíar væri. Einn maðr af Kúrum gamall sagði, at þat váru Danir ok er ekki ráð at bíða, sagði hann. Þá røri sá inn gamli maðr braut sínu skipi, en aðrir Kúrir lágu eptir á níu skípum. Þá kómu þeir Kristófórús með sínum her ok réðu þegar til bardaga við þá, ok fellu þar Kúrir allir, svá at ekki mannsbarn komsk undan, en tveir menn fellu af DÄnum.
Síðan tóku Danir þar skip þeira ok fé ok fóru heim með ok hÄfðu nú fengit mikinn sigr.
O išplaukę karo laivais, jie (t. y., konungo Valdimaro sūnus Kristoforas ir vyskupas Absalonas) sužinojo, kad kuršiai, išplaukę su kariuomene, plėšikauja Bleikinge (dab. Blekingėje). Tačiau jie nebuvo įsitikinę, ar tai tiesa, ir nutarė, kad čia reikia pasitarti, ir nusprendė, kad Kristoforas, vyskupas Absalonas ir Asbjornas nuvyktų tenai ir nuplauktų į Eilandą. Ten jie paėmė daug turto, o taip pat ir žmonių. O sugrįžę prie savo laivų jie sužinojo, kad kuršiai yra prie Mono. Tada jie paleido tuos žmones, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę, ir tučtuojau nuplaukė ten, kur jie buvo, ir užtiko juos prie tokio uosto, kuris vadinasi Jarnloka. O kuršiai, pamatę, kad link plaukia kariuomenė, užtraukė savo laivus ant kranto ir pasirengė gintis sausumoje, manydami, kad tai švedai. Vienas senas kuršis pasakė, kad tai danai ir verčiau nelaukti, tarė jis. Tada šis senolis nusiyrė šalin su savo laivu, o kiti kuršiai pasiliko su devyniais laivais. Tada atplaukė Kristoforas ir jo bendražygiai su savo kariuomene, ir iškart stojo su jais į kovą, ir ten žuvo visi kuršiai, anei vienas žmogaus vaikas neišsigelbėjo, o iš danų žuvo du vyrai. Tada danai paėmė jų laivus ir turtą, ir parsigabeno namo, laimėję didžią pergalę.
995 - 1000 metais (pagal Islendingabok 1120 m.) Islandija priverčiama priimti krikščionybę. Priešingu atveju buvo grasinama nužudyti visus Islandų didikų vaikus laikomus Norvegijoje įkaitais.
996/7 metais pirmieji krikščionių apaštalai iš Čekijos (Adalbertas) pasirodo ir Prūsijoje siūlydami priimti krikščionybę ir Sarmatams (Prūsams). Tačiau už vietinių įstatymų pažeidimus jie nubaudžiami mirties bausme.
Europinės Sarmatijos (tuo pačiu ir Vitingų) Dvasinis/Religinis centras buvo užimtas ir sunaikintas apie XIII-XIV amžius. Lietuvai pritaikius tą patį modelį kaip ir Danijai/Bulgarijai (vedybos, papirkinėjimai, karinių vadų ambicijų patenkinimas ir pan.), liko tik vienintelės laisvos Europinių Sarmatų žemės - Žemaitija, kuriai (dėl gyventojų užsispyrimo) buvo taikomas Islandiškas modelis, imant įkaitais vaikus ir giminaičius ... tačiau šis kraštas kovojo iki paskutinio atodūsio XV amžiuje ... .
Vikingų
Saga
Žodis "Saga"be jokios abejonės yra kilęs iš baltiškų žodžių "Pasaka", "Sakmė", "Sako".
T.y. pasakojimų apie žygius ir žygdarbius tradicija kilo Europinės Sarmatijos žemėse ir su šio žanru buvo supažindinti (Žynių) visi priėmę Baltiška pasaulėžiūrą.
Katalikų bažnyčios propagandistine literatūra mažai galime tikėti, nes jų pateikiami faktai dažnai iškraipomi, slepiami arba atvirai falsifikuojami. Juos skaitant ir jais remiantis reikia būti ypač atidžiam ir atsargiam.
Vienas iš garsiausių Sagų (Sakmių) rinkėjų buvo islandas Snorri's Sturlson'as (1179-1241). Tad norintis susipažinti su apytikslėmis senosiomis Vitingų sagomis gali pradėti nuo jo kūrinių.
Pasaulėžiūra/Religija.
Valhalla - savo kilme baltiškas žodis, susidedantis iš "Valgo" ir "Galas", "Galia". Iš jo gali būti kilęs ir lietuviškas Stalas, kurį vėliau perėmę nutautėję baltai Rasai - Rusai.
Vitingai tikėjo, jog jei jie didvyriškai žus mūšyje, juos pasitiks Odinas ir pakvies dievų puoton į Valgalą (Amžinuosius Namus). Jie tikėjo ir į Ragnarok, Pasaulio Pabaigą, kurioje gerieji dievai susikaus su Loki vedamais milžinais ir pralaimės, tačiau kaip pasekmė tuomet kitas, geresnis/tobulesnis, pasaulis bus sukurtas.
Dievų buveinė buvo vadinama "Asgaarrad" - Dvasių Gardas. (Viena iš jo dalių liko Lietuvių kalboje kaip "Aš"?)
Viena iš pagrindinių Sueivių Žinyčių buvo Gamla Uppsala - Upsala (Up Sala arba Šala?, Vilnelės slėnio, Lopaičių arba kitos netoliese esančios žinyčios atitikmuo).1164 metais ji sunaikinama (iškertant tūkstantmečius ąžuolus ir išžudant žynius, dalis jų pasitraukė į Prūsiją, Kuršą arba Estiją), jos vietoje įkuriant Švedijos arkivyskupo sostinę. Katalikų bažnyčia stengėsi prikurti apie šią vieta (kaip ir kitas Šventas vietas) baisių ir kraupių pasakų, kuriomis nemažai žmonių tikėjo, deja tiki ir iki šiol.
Pening Pfennig - Penger Pennies - Pinigas.
Visi šie žodžiai kilę Baltiško (Sarmatiško) žodžio "Pena", "Penėti", Peniukšlis".
http://www.geocities.com/igdrasilas/kursiai.htm
http://www.pgm.lt/Gintaras/Sidrys.en.htm
http://en.wikipedia.org/wiki/Vikings
http://www.hindunet.org/saraswati/gundestrup1.pdf
http://www.geocities.com/Heartland/Pines/7224/Rick/chronindex.htm
http://www.clanrossi.com/Viking%20Rus.htm
http://gamall-steinn.org/text/other-dc10.htm
http://www.lysator.liu.se/nordic/scn/faq253.html
http://www.russa.narod.ru/english/
http://www.dur.ac.uk/~dml0www/vikings.html
http://www.vikinganswerlady.com/varangians.shtml#PrimaryChronicle
http://www.geocities.com/Heartland/Pines/7224/Rick/chron9.htm
http://runeberg.org/authors/snorre.html
http://viduramziu.lietuvos.net/vikingai.htm
p.s. (ateičiai) In 471, Theodrik the Great became king of the eastern Goths
and resided at Ravenna. His
name is mentioned on several Swedish runic stones and, on the most famous one,
Rökstenen, in
the province of Östergötland, the text tells us proudly that one of the
ancestors had fought with
Theodrik the Great.