Lietuvos Istorija
Algirdas Gustaitis
Kūrėjai

  P. R. Liubartaitė - 'Mane kala prie kryžiaus' - 'Eilės' (nauja)

  Juzė Erelickas - 'Eilės'
  Juozas Erlickas - 'Istorija'
  -
  -

Čia gali būti ir Jūsų Kūriniai. Sąlyga (?) - Meilė ir Ugnies

Kūryba.

 

Papročiai
Rėmėjai
Lietuvos.net tai aukų ir savo laisvą laiką skiriančių žmonių dėka išsilaikanti svetainė.

Jei manote jog galite padėti finansiškai arba savo kūriniais praturtinti Lietuvą rašykite:

valstybe@yahoo.com

   

Judėjimas 'Valstybė'-

Kartu kurkime teisinę, turtingą ir Dvasingą Lietuvą.

Laukiame Jūsų įsijungiant į mūsų veiklą ... .

 
Juzė Erelickas - 'EILĖS'
Juzė Erelickas
- Eilės -

_______

Išėjo  tėvas

 

Kai kaimo vyrai gyvastį pakeisdavo į lašinius,

tavęs dar neišrovė, net plaukų nebalino.        

Išėjo tėvas pats, saulėlydžiu taip sunkiai nešinas,

nes gegužinėje ne taip citavo Staliną.

 

Išeit padėjo, veltui vežė šiaurėn – kaip į atlaidus.    

Ir gidai pasitaikė, taikė tik į žaliavą.

Žaliavo pievos, akys rangėsi pro langus ratlankiais,

o bėgančius ganydavo švinu su alavu.

 

Ekskursija užtruko tik penkis metus  ir mėnesį

Šešėliu grįžo – saulės nors nebuvo, erzino.

Paslydo, vedė, amato vaikus daryti ėmėsi.

Gimiau ir aš, daugiau. Vis tiek ne tas jau eržilas.

 

Raukšlėm kaktoj jam pasirašė raidėmis be nosinių.

Iš nosies po masažų šaipėsi net spragilas.

Neskaitėm užkaltos burnos ir niekad nežinosime,

kodėl sode jis skerdė smuiką, tylą žagino.

 

Iš atminties prikėlė seno kaimo žiogą smilgose,

kai lankstesni į kairę grojo, jis - į dešinę.

Matyt, diena per daug nuo ašarų žeme sužvilgo, nes

išėjo kartą pats, saulėlydžiu dar rytą nešinas.

 

 

2004  11  14

 

Į  Pabradę

  Mano broliai už balų išskrido,

net rudens sparnams užaugt nelaukė.

Be kelialapių, atlaso, gido.

Liko pėdos įmintos palaukėj.

 

Mano sesės haremuose audžia

kilimėlį: galėtų - parskristų.

Ir dainuoja arabiškai graudžiai

Muchamedui. Tikėjosi – Kristui.

 

Mano dėdės – ne mano jau dėdės:

išplasnojo girėnais ir dariais.

Apelsinų spalvos susigėdę,

Alikantėj po palmėmis karias.

 

Tetos mano, ne mano, bet tetos

Barselonoje ieško „manjanos“.

Juk Chuanas tikrai ją pametęs.

Nesurado, praskrido, paseno.

 

Mano pusbroliai puskvailiais skraido,

nes čia turi tik pusę etato.

Naktį surengia skersgatvy reidą,

neišskridusį brolį iškrato.

 

Taip iškrato, kad šiam palengvėja

ir bet kur jis išlėkt užsirašo.

Pasikinko į Vakarus vėją.

Aš lieku, kad patirčiau miražą.

 

Aš likau – Lietuvoj kaip Sacharoj.

Kopos aukštos: maniau – nepaskęsiu.

Pabradėj paskutinį uždaro

izmailai, achmedai, jų sesės.

 

Narvas geras. Ir šeria ne sykį.

Net lankytojų čadros nekeikia.

Kai praskrisit, prašau, aplankykit,

broliai, sesės - Salem Aleikum.

 2004  12  05


Himnas

Skaičiau, žinau, kad Lietuva, tėvynė mūsų,

bet nežinau, iš kokio krašto himnas kilęs.

Gal knygnešiai jį parnešė krepšy iš prūsų?

Profesorius Bumblys jį atkasė prie Nilo?

 

Ne vienas jis, ne vieną tėvą jis turėjo:

Kudirką, Lvovą, Venclovą ir vėl Kudirką.

O kiek aukštų pirkėjų - pardavėjų

jį keitė, draudė, pardavė ir vėl nupirko!

 

Išdykęs buvo, nes nežinom apie mamą.

Turėjo ją? Ar nekaltai jis prasidėjo?

Neradom faktų, ar aptiko gimtą namą

ir ar turėjo aukšto rango pribuvėją.

 

Net kalba, lenkų ponas, muziką įstatė.

Rytinis vėjas derino prie balalaikos.

Kai šiandien jis prabyla – stingsta visos katės

ir stoja ąžuolais senelis, tėvas, vaikas.

 

Tu čia. Kol „Tautiška giesmė“ skambės, aš būsiu.

Man pasakyk, iš kokio kraujo himnas kilęs?

Mes giedame už Lietuvą, tėvynę mūsų.

Ataidi Trakai, Nemunas, Punia ir šilas.

 

 


Išeisim vieškeliais plačiais

 

Išeisim vieškeliais plačiais, plačiais

siauruko bėgiais išvažiuosime.

Tik liks usnynas ties pečiais

ir tuščias gandro lizdas uosyje.

 

Išeisim patys? Ar kiti išves?

Už balų, jūrų – nesugrįšime.

Kiti varnėnai kels čia vestuves,

kaliausės kitos gąsdins vyšniose.    

 

Vis tiek išeisim: kojom, keturiom.

Dar šliaužti, sliūkint nepamiršome.

Ramiai Ramiajame sielas buriuos,

Atlantu bėgsime paviršiumi.

 

Į priekį žingsnį, du girtus atgal,

ir dar daugiau žemyn – į vakarus.

Neklaus jau niekas: - Ar sustosi, gal?

Ar trauks lokomotyvo prakuros?

 

Ir aš išeisiu, kai visi išeis

gilyn į žemę Pažadėtąją,

ištaręs sau „sudie“, senais ryšiais.

Išeisiu dulkėm, paukščiais, mėtomis.

 

Išeis ir vieškeliai kažkur po to.

Ir viešnamiai nuvys – nelaistėme.

Plačiai tik vėjas grįžtantis kvatos,

užkalęs išeitį nelaisvėje.

 

 

2005  01  26

 


 

Dar stoviu

 

 Stoviu, kur broliai guli.

Ar dar tikrai aš stoviu?

Nuotraukoj sėdi motulė.

Tėvas prigulęs šventovėj.

 

Stoviu, kur teka sesės.

Ar dar mūs upės teka?

Buvom ir būsime, esam

vakar savęs netekę.

 

Stoviu. Nesėdi tėvas.

Ar man šalia jo sėsti?

Gula čia jojančios dienos.

Mėnesiai slenka pėsti.

 

Stoviu. Po manim broliai.

Ar man nueit į šalį?

Sėdi ant jūsų molis

ir atsistot negali.

 

Stoviu. O mintys klūpo.

Ar atsiklaupt pavėsy?

Klausia sukąstos lūpos:

Kada save pasėsi?

 

Stoviu. Šešėliai kaso.

Ar jie sulįs į žemę?

Stoviu, o kojos basos

į žemės dulkes remias.  

 

2004 07 02

 


 

Guliu danguj

 

Guliu danguj, o debesėliai byra.

Išlanksto skersvėjis narcizų kvapą.

Čia snukiais nesidaužo Šančių vyrai,

nedusina Žvėryno mergos papais.

 

Iškirpsiu tylą iš ausų būgnelių –

giedos Perkūno moterėlių choras.

Girdžiu, vakaris krantą Nidoj velia,

kaip vyrai pučia „Ešerinėj“ oriai.

 

Užspringo rojaus partery gegutė.

Nuplyšo mano akys padėvėtos.

Panevėžy boksuojasi truputį,

nors Vilniuje daugiau gaidukams vietos.

 

Ištinęs žadintuvas graužia miegą –

akim miegu, kita stebiu tėvynę,

kaip fermoj paskutinės kiaulės žviegia,

skerdikas keikiasi šūde įmynęs.

 

O peilio ašmenis aušra galanda.

Nemelžtos karvės tamposi kefyrą.

Ganau iš aukštumų šią mielą bandą.

Guliu danguj, o debesėliai byra.

 

 

2004  12  31

                             


Burkuoja ramybę

 

Burkuoja ramybę verpimo ratelis.

Močiutė vis mina ir mina.

Kita aplink kryžių jau vaikščiotų keliais

ar mintų takus tankumyne.

 

Baigs pyškint ugniakuras eglę ir pušį.

Taika pelenuos įsivyraus.

Čia šilta, smagu: atsiremsi, nulūši,

Ratelis burkuos tau punktyrais.

 

Ir klaupsis, žegnosis išėjusių akys

prieš verpalą, ramią močiutę.

Įklimpsi nemynęs, užsnūsi nesakęs,

nes taip jau tau duota čia būti.

 

Kai siūlai susisuka apskritą guolį,

ratelis apkvaista, sustoja.

Dar vakaras vienas į sapną įpuolė -

žiloji nelaukė rytojaus.

 

2004  11  27


Neverkit pas kapą

Neverkit pas kapą ant smilgos Janonio.

Nepulkit ant kelių žemiau už Žemaitę.

Neleiskit keliu pravažiuoti Maironiui..

Vieni čia protingi, kiti apsiskaitę.

 

Visi už visus, o anas už Vienuolį,

tik vienas Biliūnas prieš vienišą Brisių.

Kampe „Pas Erlicką“ ant kamščio parpuolė,

poetas, kurio pavardės nesakysiu.

 

Turėjo jis marčią, o Vilnius Marčėną.

Be juoko kvatokit, rimčiau už Gavelį.

Gedėkit už Gedą ir skaudančias strėnas.

Pakelkit už Krėvę, palaistykit kelią.

 

Pakelkite Širvį, atimkite dalgį..

Įbriskit į Nerį, į čiulbančią Nėrį.

Ir vėl Šemerys Herbačiauską apvalgė,

„Metropoly“ krupniką Puida išgėrė.

 

Maldaukit Maldonio, bučiuokite kryžių,

kad saulę rytinę prašvilpautų Cvirka.

Sodinkit sodyboj, ne bulves – Avyžių.

Nepilkit Patackui: negali - pravirko.

 

Nevykit į Siriją Vytautą Girą -

jis savas prie stalo, už girą užmoka.

Migloj su žmogum Mieželaitis išniro,

kol vyrai Kybartuos citavo Rudoką.

 

Palikit pas Vaižgantą nuodėmes savo.

Plikai išravėkit usnynę Tilvyčio.

Paduokit beretę - žmogus užbuksavo,

kurio pseudonimas užstrigo lyg tyčia.

 

Nuskinkite Binkiui pavasarių šimtą,

o gramo, ar šimto neduokite Sruogai.

Gyveno gi kartą toks Juozapas rimtas -

kaip dzūkės gyveno iš grybų ir uogų.

 

 


 

Užkimęs vakaras

 

Užkimęs šito keisto vakaro balselis.

Į upę lieptas brido ir atgal negrįžo.

Ieškočiau jo, bet laumių pirštai žvilgsnį velia,

paguldo, užkutena, krapina anyžiais,

 

po klevo nukirsto šešėliu išsimaudau.

Ir laumių ašarom akis svaigias skalauju.

Atleiskite, kad aplenkiau aš jus, už skriaudą

primelšiu vakarinio vyno vietoj kraujo.

 

Svaigsti? Išminčiai išmintį dugne sumynė?

Aš – ne paveikslas, net galiu išlipt iš rėmų.

Prisėskime, kur tupi vakaras kaimynas.

Pritūpkim - etiketas tokį draugą lėmė!

 

Aš baltas, iščiulptas armonikos klavišas.

Kokį man vaidmenį šįvakar tylos skyrė?

Nebūsiu siena aš penkta, tegul pamišę

negirdi, kaip svirplys pravirks, ar supsis vyriai,

 

kur taip šviesu, net mirusieji keltis žada,

užšaldo net karščiausią horizonto tašką.

Be maršo slenka pilkas antkapių paradas,

užkimęs vakaras po pieno jūrą taškos.

 

 

2004  11  14

 


 

Visos dienos

 

Visos dienos vysta šaknimis į viršų

ir save kasdien palaidojam šiek tiek.

Neprašytas vakaras vėl pasipiršo -

pasiimk nuo pievų, paukščiais atsiriek

 

žalią šilą, svaigulio kvapais susiūtą.

Atgaivink plaštakes - tavo lig vienai.

Visos tavo rasos: susirink - jos liūtys,

nes gal nebeverksi, niekad nežinai,

 

ar iš ašarų susisuka lakštutės gūžtą,

ar giliai po Nemunu dar dūzgia aviliai.

Brenda sutemos ir horizontas dūžta,

o šukes susirenki savy giliai,

 

kur šukuotos bitės kapsto tavo medų,

kur koriai ant stuburo jau suverti.

Pasigauk nors upę – rūkas girtas veda,

nusigriebk, nes ir tave išves nakty

 

per mergotakius, pabėgančius iš kaimo.

Nors kvapus mergos apkvaitusios pasiek.

Šitas vakaras vėl pradeda ir laimi –

pasiimk save iš jo ir dar šiek tiek.

 

 

2005  01  31

 


» Sugrįžti į pradžią

 

Šiaip skyrelis
Šiaip skyrelis
 

Tuščia Vieta (kairėje)

 

Tuščia Vieta (dešinėje)

 

Vieta apmąstymams ...
 

Vieta Jūsų apmąstymams ... yra ir Juozo Erlicko eilės čia ... .

 

 

Lietuvos.net - prašymas

Ši svetainė išlaikoma iš asmeninių pinigų ir geranoriškų aukų. Jei galite padėti, rašykite:

valstybe@yahoo.com