Naivus eilėraštis

Jeigu lytų

aš sakyčiau melsva

jeigu snigtų

pasakyčiau balta

jeigu susigėstum

pasakyčiau rausva

jeigu nusisuktum

aš sakyčiau šalta

pievos jei žydėtų

aš sakyčiau žalsva

jei plaukai draikytųs

pasakyčiau juosva

akys jei šypsotųs

aš sakyčiau gera

Viską pasakyčiau

ką tik pamatyčiau

nieko nemeluočiau

ir neišgalvočiau

jeigu ir nelytų

jeigu ir nesnigtų

viskas ką darytum

viskas man patiktų

Šeima

Aš ir tu

grumstas ir smiltelė

juodžemis ir žvyras

moteris ir vyras

Mes abu

laukas ir pievelė

keistas derinys

mūsų – trys

Mes visi

tripirštė rankelė

ko liūdnai žiūri

mūsų – keturi

Miškas ar šilelis

din – di – lin varpelis

dviese – keturi

o po vieną – trys

Du maži vaikeliai

motiną, tėvelį

veda už rankelių

rieda obuolys

Keista nuojauta

Kažkur nematomam laike

virš debesų viršūnių

ar kalnuose įsmigus

dalis esybės broliškos

dar egzistuoja

Dvelkteli dvasia

blakstienos virpteli

uoslė ir žvilgsnis

beviltiškai nuskuodžia

horizonto linkui

Iš kur tas šiurpulys

tas lengvas transas

ką sako tau šis dvelksmas

skverbiantis vinim

dar blaivią sąmonę

kur traukia jis tave

ar nujauti ką dvelkia

broliška dvasia

Kažkur nematomam laike

tau gyvastį palaiko

dalis esybės, o gal brolis

mirštančios žolelės kvapą

siunčia, gal tik laikas

dantračiais per slankstelius

tratėdamas tau primena

žmogau, – naktim į dangų

dienom į žemę žvelki

kol kalnai po kojom trupa

ir vandenynai traukiasi iš kelio

žvelki ir manęs ieškodamas

savęs ieškok – arba

gražiai sapnuok

Kažkur nematomam laike

virš debesų viršūnių

ar kalnuose įsmigus

dalelę svorio tavo laiko

dalis esybės broliškos

tave palaikančios

dar egzistuoja

patikėk

******

Ačiū gyvenimėli

kad gyvuoji

bendras visų

ir atskiras kiekvieno

gyvo gyvio

šansas scenoje pabūt

toks neapčiuopiamas

saldus – skaudus

kaip tavo vardas

žarija – medus

Ačiū kad tarkuoji

pakrapštai iš išorės

švelniais nagais

ir iš vidaus tu

saldžiai padraskai

kruopelę laimės

numeti paskui

sujaukdamas

mintis, jausmus

Myliu tave

nuoširdų tokį

kad ir žiaurų

atvirą, bet tikrą 

vis dėlto sakyk

o kur tavęs ieškot

surast, atrasti kaip

ir patarkuot už tai

kad geras tu, nors  

visų bendras, bet ir

atskiras kiekvieno

gyvo gyvio šansas

vardas tavo karštas

žarija – medus  

akmuo ir oras

Taip – pasiutusiai

skaudu – saldu

sunku ir lengva

scenoj būt

dėkoju nuoširdžiai

ir dar pabūti

noriu

Turiu atsirėžęs

dangaus gabalėlį

Ten paslaptys mano

slapčiausi jausmai

ten ilsisi mintys

svajonės pavargusios

guli dirvonuos

baltų debesų

pirmiausia sudygsta

užauga, subręsta

virš žemės aukštai

nors laukiu, bet

nekrenta niekad

lyg gėrio kruša

į žemę darbais

tos svajonės

vilionės vilioja

masina, traukia

ir šaukia aukštyn

Turiu atsirėžęs

dangaus gabalėlį

Ten lankosi mano

numirę draugai

žodžius ir mintis

prasmingas palieka

paguodžia ir perspėja

tyliai ir nebyliai

bylodami daug

įpareigoja

augt

Turiu atsirėžęs

dangaus gabalėlį

Tikėjimo plotu

dangaus – man

nestinga, o žemės

dar pamatuos

tiek kiek reikia

dangaus, ačiū Dievui

dar nieks nedalija

be dokumentų

sielos lieka

žemę palieka

paukščiais lekia

aukštis beribis

traukia, vilioja

arimuos vėjų

ištirpsta viskas

begaliniam

rūke – ūke

svajonės lieka

tyliai supas

ant debesų baltų

lėtai nuplaukia 

leidžias žemėn

gabalėlį ledo

mėlyno sodina

širdin tavo

nebūtim – būtim

baugina, primena

kad mato – girdi

žingsnio laukia

čia – arimuos

žemės atsispindi

tavo gabalėlis

žydras remias

Turiu atsirėžęs

dangaus gabalėlį

Ir debesims

neužstoju kelio

keliaukit ir jūs

į tą mėlyną tolį

ir rėžkitės

po riekelę

tik neįpjaukit

manęs

prie arimų

rymančio

vėjo laukiu

derliaus

ledo ga

ba – lė

lio

Istorikui Aivarui C.

Vandens maži lašeliai

rūkas, debesys atplaukia

lauką, mišką, pievą, kelią

ir gyvenvietę, ir miestą 

dengia, užima, aptraukia

slepia paslaptis, migloja, sėja

sumaištį, mintis apniaukia

kas esi – kodel ir kam

lyg klausia tie lašeliai

laidūs laidūs – neša klaidą

priežastį ir kiša šnervėsna

su oru klausimus, atsakymus

pešioja iš krūtinės – ar žinai

kodėl ir kam esi čia, ši – čia

tarsi kaltina ir painioja vis

mezga, rezga, grūda, kiša

ir akistatoj būties parodo

ženklą – vieną, antrą, kitą

sek, skaityk, mintyk

lig ryto laikas pamažu

ištįsta kirmėlė armonika

meni, žinai, jauti, kaip

persmeigia juoda naktis

į vyzdį siūlą veria įveria

ir nusuka praeitą laiką

užvynioja tau ant kaklo

sklaidos juodas tušas

džiūsta, trupa, byra

suodžiais gula raidės

sakiniai ryškėja, paslaptys

atsiveria, bet rytas žadina

ir vaikas valgyt prašo

keltis laikas, neša kojos

rašo vėl diena apniukus

sėja sumaištį, mintis migloja

krentantys vandens lašeliai 

ar girdi – kažkas atjoja

Rauda dejonė

(Melodeklamacija)

anksti išėjusiems amžininkams

1.

Broleliai

broleliai, mano

broleliai, mano brangūs

vaikystės, jaunystės draugai

Kas pamatuos draugystės vertę

nors tik akimirkų tada

kai širdys vienu plakdavo ritmu

tuo pat virpėjimu, džiugių akimirkų

ilgai lauktų susitikimų

įrašiusių į atmintį laimingas 

nuotrupas prisiminimų

2. 

Broleliai, mano brangūs

nesulaukę nei Kristaus amželio

į birų smėlį miegot išėję

neprinokusiais obuoliais

į amžiną tamsą nukritę

Kodėl išėjot ir kodėl palikot tuštumą

kaip praradimą neišgydomą

ir niekuo kita neužpildomą

kodėl nutraukėt buvusią draugystę

nuskurdindami mūs gyvenimus

kodėl taip žiauriai atsisveikinot

paskutiniu šauksmu, dar ligi šiolei

spengiančiu tyloj skausmingoj

3.

Broleliai, mano brangūs

prisimenu – mačiau, jaučiau

ir patyriau tą nepasotinamą

jaunystės kvaitulio troškimą

tą norą iš savęs išeiti, atsiskirti

ir ištirpti, minioje liūdėt vienam

ir ne vienam – vienatvėj savo

džiaugtis tarsi minioje ar būryje

draugų gerų ir vėl – kankintis

slepiant sielos skausmą ir netikrą

džiaugsmą, gniaužomą depresijos

bandyt uždengti nuotaika gera

mačiau, girdėjau padrikas mintis

ir apsimetėlišką drąsą, varomą

vidinės baimės ir baudžiančią

jus klaikiai – mačiau jautrius ir

kompleksuotus, geraširdžius ir

nenuoširdžius, deja, patiems sau

4.

Kas pateisins ir paaiškins – kas tada

jus valdė, ko jūs klausėt, kuo tikėjot

kas jus traukė, stūmė ir varė į tą

pražūtį lemiantį apsvaigimą, kuriame

tik pats sau svetimas ir savas budelis

galėjai būti ir buvai vis bėgdamas

prie paskutinio savo kranto – karsto

kaip, kodėl ir vardan ko reikėjo bėgt

išbėgt paskubomis, net neatsigręžus  

Nepasotinta neišsipildžiusiais norais

tikslais, darbais ir svajonėmis, nors

nepatyrus, gležna, bet subrendus jau 

rodės, pačioj jėgoj brandos žiedas

švytėjo ir degė žadėdamas kalnus

nuversti, deja, jau kita lemtis, sotulys

kitas amžiams užspaudė šį žiedą, ir

trykšta skausmu į mus jaunystės gėlė

gęsdama tyliai, blunka raudonis ir gęsta

ištirpsta, išnyksta, užgęsta jau amžiams 

Kas sugrąžins, kas pakeis

ir darbus už ją

kas nudirbs

5.

Broleliai, mano

broleliai, mano brangūs

vaikystės, jaunystės draugai

ką pasakyt jums ir kaip paguost

Nėra vaistų sėkmei, nėra nė lemčiai

ir pakeisti jus kitais – niekam nelemta

jauni išėję – jauni ir likit – skrajokliai

ištirpusioje būtyje, plasnokit mūsų atminty

nesulaukę nė Kristaus amželio, į birų smėlį

miegot išėję, broleliai jūs mano ir mūsų, gyvų dar

******

Viskas nublanksta

prieš – dabar

tikrasis džiazas

Epochų, stilių kaita

laikinų manierų

madingų įpročių

rafinuoto skonio

žurnalistinio mąstymo

pseudointelektualizmo

patogių, bohemiškų

užuolaidėlių, laikinų

kaip sezoniniai džinsai

mados kuriozų 

Dalio siurrealizmo

Pikaso kubistikos

Kalderio stabilių ir mobilių

Pendereckio atonalikos

Lemo fantastikos

popmeno industrijos

elektronikos ir videobumo

superkarinės technikos

kapitalinio tvorų tvėrimo

tarprasinių įtakos sferų

pasaulio padalijimo politikos

karšto ir šalto jėgos

demonstravimo ir visa

kita – kas vienodai svaru

svarbu ir suprantama

įvykių kaitos ir raidos 

vyksmo prasmė

kurią kiekvienas pilietis

suvokia kaip dėsningą

saulės tekėjimo motoriką

užsuktą kūrėjo spiralę

informacinėse galaktikose

malančią į dulkes ir

kaupiančią visą šį

gražų grožį

Viskas nublanksta prieš natūralią

liaudies dainos dermę

elementarią Bacho invenciją

tradicinio džiazo temą

Viskas nublanksta prieš – dabar

širdis svinguoja, ritmą kala

koja ir mintis kūryboj tarpsta

tavo videogalva – klausa, rega

ir kvapas šią minutę užfiksuoja

čia – dabar tikrasis gazas*

(*gazas (sl.) - greitis, pagreitis, lėkimas)

Amžinas klajūnas

Ateinu išėjęs

įeidamas sugrįžtu

o užėjęs neprisimenu

iš kur atėjau prieš ateidamas

taip ir vėl sugrįžtu į ten

iš kur atėjau išėjęs

kur prieš įeidamas norėjau eiti

o to galo pradžios

tų durų niekaip nesurandu

amžini skersvėjai traukia

daužo mane į gyvenimą

lyg rudeninį lapą mėto

blaško pažeme ir kviečia užeiti

į kur prieš ateidamas buvau išėjęs

ir vėl grįžau nieko neradęs

kada pasibaigs   

* * *

Taip ir vaikštai po gyvenimą 

žiūri, spoksai, ieškai to aiškumo

rausiesi ligi nelengvo supratimo

perpratimo, vildamasis perkąsti

kietas mįsles – atsakymus ir

paslaptis išlupt, atrodo kartais

palieti medžiotojo jutimais, jau

turi, laikai – bet vėlei dingsta ir

išnyksta visos pastangos, o tu ir

vėlei vaikštai po gyvenimą, mąstai

rausiesi patirty, dėlioji įspūdžius

ir ženklus praeities, kvapus, vaizdus

svarstai sugretindamas, stengiesi

pasverti pirmus blyksnius sąmonės

ryškios – iki dabar, artėjant 50

kai ne juokaudamas gali rimtai

suvokt, kad žaisti nebėra jau laiko

linksmintis – plėvelės nepatvarios

tie juokai, išdaigos, kai jau tiek

esi patyręs savo kailiu ir pajutęs

kirčių skonį, supranti ir pamatai

nes susirūpini – smagaus dūkimo

metas baigėsi, todėl ir prasminkis

brolau, įsprausk save, suraski vietą

Viešpačiui tik žinomą – susimąstai

kas ta prasmė, ir vėlei vaikštai po

gyvenimą, akim stiklinėm spoksai

nieko nematydamas, galvoji, ieškai

gal po dangum visiems gerai ir tau

tegu ir ką darytum – taip, gerai iš tikro

būtų, jei praeitis lėta į greitą ateitį

pavirstų, betgi atvirkščiai – lėtai

ateina, greit praeina dienos, dingsta

o tu ir vėlei vaikštai po gyvenimą

dairaisi, uostai, čiupinėji šį bei tą

vis ieškai, iškankintas klausimų

užmiegi dieną kūdikio miegu kietai

o naktyje klausaisi muzikos lietaus

mąstai, žvelgi į tamsų lango stiklą 

jame pavargę tavo akys klaidžioja

už jo tik medžių kontūrai ir tolimi

žibintai gęsta rytui auštant, sapnas

pamirštas migla apgaubia sąmonę

ir žvilgsnį užgesina čia, ant stalo

rašomo lėtai paguldo tavo sunkią

galvą ir plauki, nevaikštai ir neieškai

nieko – plaukia takas link pušyno

traiško kalvis kūju akmenis, išgliaudo

lupa branduolius, dantim juodais

sukramto, tarsi girnom mala, spjaudo

piktas barasi ir keikiasi, vaikus į šalį

veja – keturpėsti rankas, kojas kojinėm

apsimovę cypia lyg šunyčiai – vaikai

tavo laksto inkšdami, piktuolio kalvio 

gąsdinami verkia gailiai, gailiai verkia

plyšta sapnas rankom smaugiančiom

paleidžia gerklę, išvaduoja – kur vaikai

vaikai kur – rytas sugrąžina dabartin

išblaivo miegančias mintis šis gyvas

priekaištas – vaikai kur tavo, klausia

taip, yra kažkur ir auga, ir kojinių jiems

reikia, ir dar daug, oi daug ko reikia

šitiek suvoki ir supranti jau nemažai

šaunuolis, geras, o kartu ir nelabai jau

koks, nes nežinai, kada pasuksi į kur

eidamas tenai, kur reikia iš tikrųjų, ir

žinai ir nežinai, ir supranti, bet nedarai

ryte galvodamas gražiai apie pasaulį

tarpukojį krapštai, o negalvodamas

visai – gražiai pratęsi savo giminę

kuriai plyšdama oro duoda tau visai

nepažįstama ir atsidavusi moteris, tavų

vaikų mama tik tapus – Dieve Dieve

kada gi pagaliau į gamtą pasinersi ir

ištrūksi paklausyti gaudesio miškų lyg

muzikos tylios – tylos prasmingos ir

svaiginamai saldaus gimtinės kvapo

atsigersi lyg močiutės išvirtos vaistažolių

arbatos – paprastų brangių dalykų, kur

nuo vaikystės lydi tyliai plakdami širdy

akimirkas brangiausias – šitaip niekas

nesibaigia, ir tavo mintys raizgosi galvoj

kankina ūždamos, vis veda per gyvenimą 

ir tempia ši inercija skaudi, ir klausimai

tie patys nesibaigia, tęsiasi painus savęs

ieškojimas ir pažinimas – rodos, imtum

ir numirtum nors keletui dienų išjungęs

sumaištį galvoj, paliktum širdžiai darbą

šitą, leistum sutvarkyt ir sudėliot ką reikia

savo vietose – dar prisivaikščiosi ir visko

dar prisižiūrėsi, tik neužmiršk brangiausio

turto pasiimti, kuriančio ir šildančio tave

nuo mažo – laimės valandėlių neužmiršk

dar užrakinti praeities, juk raktų ateičiai

nereikia – taip – ir vaikštai po gyvenimą

» Sugrįžti į pradžią