» I. Įžanga  » Sugrįžti į pradžią

Nusilenkus Narajanai ir didingiausiam
iš vyrų Narai, o taip pat deivei Sarasvati,
po to reikia sušukti: ”Pergalė!”

1.SKYRIUS.

Kartą tobulas senovės padavimų sekėjas, važnyčiotojo Lomacharšano­ sūnus, suta Ugrašravas pagarbiai rimtas atėjo į mišką Naimišą pas nepalenkiamus įžaduose didžiuosius rišius. Tie išminčiai ramiai sėdėjo atlikdami Vadovu praminto Šaunakio dvylikametį aukojimą. Ugrašravui pasiekus miško Naimišo gyventojų buveinę jį apsupo atsiskyrėliai norėdami pasiklausyti jo nuostabių sakmių. Jis pagarbiu delnų sudėjimu pasveikino atsiskyrėlius ir pats dorybingųjų pagrbtas pasidomėjo jų veiklos sėkme. O kai atsiskyrėliai vėl susėdo. Lomacharšano sūnus kukliai užėmė jam skirtą vietą. Matydamas jį patogiai atsisėdusį ir pailsėjusį, vienas išminčių pradėdamas kalbą paklausė.
-Atsakyk, vežėjo sūnau, iš kur tu keliauji ir kur tu, lotosaaki, buvai? Klausiu, tave, apie tai.

Sūta pasakė:

Aš prisiklausiau įvairių šventų ir stebuklingų sakmių Krišno Saliečio apjungtų į Machabharatą, dailiai ir prideramai pasektų Vajšampajano, karališkojo išminčiaus Džanamedžajo gyvačių aukojimo metu, dalyvaujant pačiam karalių valdovui, Parikšito sūnui. Taip pat aplankiau apsiplovimų ir kitas šventąsias vietas, ir buvau toje dukartpagimdytųjų šalyje vadinamoje Samantapančaka, kur kadaise įvyko mūšis tarp Kuru ainių ir Pandu sūnų bei tarp visų kitų karalių.Visi jūs ilgaamžiai ir man esate Brachma. Šiame aukojime jūs, didžiai laimingieji, spindite kaip ugnis ar Saulė. Jūs švarūs nes apsiplovėte. Pašnabždomis kalbėdami maldas jūs atlikote įpylimą šventąjąi ugniai. Jūs patogiai susėdote. Ką man jums, du kart pagimdytieji, pasekti? Ar puranose surinktas ir turinčias nurodymus apie dorovinę pareigą ir naudą pasauliui šventąsias sakmes, ar apie karalių ir kilniųjų išminčių veiklą?

Išminčiai pasakė:

Aukščiausio pagerbimo susilaukusį, didžiausiojo išminčiaus Saliečio pasektą padavimą, nes buvo išklausytas dievų ir išminčių-brachmnų. Tai geriausia sakmė, įvairialypė eilėmis ir skyriais, turinti griežtą nuoseklumą, subtilią prasmę ir persmelkta vedų reikšme. Sakmę apie Bcharato ainius. Mes norime išgirsti jos turinį, kuris pasižymi dėstymo grakštumu, pripildytas tobulumo, papildytas įvairiomis šastromis ir sutinka su keturiomis vedomis. Sudaryta Vjaso, kurio veikla nepaprasta, ji naikina nuodėmės baimę. Ją, Saliečio pavestas, su įkvėpimu ir sutinkamai su papročiais pasekė išminčius Vajšampajana karaliaus Džanamedžajo aukojimo metu.

Sūta pasakė:

Nusilenkęs pirmąjam vyrui Išanai, kurio dažnai šaukiasi ir didžiai gerbia, vieninteliam amžinam ir nenykstančiam, kuris yra brachma, apsireiškęs ir neapsireiškęs, esantis ir nesantis, kuris yra visa visata, kuris skiriasi nuo esančio ir neesančio, didžiausio ir menkiausio sutvėrėjui, seniausiam ir aukščiausiam, neišsenkančiam ir palankiam, kuris pats yra palankumas ir kuris yra Višnu; geidžiamam, nepriekaištingam ir švariam jausmų valdovui, visko judančio ir nejudančio, Hari – aš čia pilnai išsakysiu išminčiaus Vjaso, kurio jėga neišmatuojama, mintis. Vieni poetai šią sakmę jau pasekė, kiti dabar pasakoja, o kiti dar tik paseks. Tai didi, tvirta trijuose pasauliuose žinia, du kart pagimdytųjų saugoma pilnoje ir sutrumpintoje formoje. Papuošta maloniais žodžiais, dievų ir pasaulio nurodymais, maloni žinovams.
Šiame pasaulyje, kai jis buvo be šviesos ir spindesio, kai jį iš visų pusių gaubė tamsa, kaip pradinė priežastis Jugo pradžioje atsirado vienas didžiulis kiaušinis, visų sutvėrimų amžinoji sėkla, kuris vadinosi Didžiąja Dievybe. Jame, kaip žinome, tikrąją šviesa buvo amžinoji brachma, nuostabi ir neįsivaizduojama, visur esanti, kuri yra paslaptingoji ir nesugaunamoji realaus ir nerealaus priežastis.Iš ten atsirado visų sutvėrimų protėvis ir valdovas aukščiausiasis Brachma. Suraguru, Stchanu, Manu, Ka, Parameštchin, o taip pat Pračetasai, Dakša ir septyni jo sūnūs. Po to atsirado dvidešimt vienas sutvėrimų viešpats ir neišmatuojamos sielos Puruša, kurį žino visi išminčiai, toliau Višvadevai, Aditjai, Vasu ir abu Ašvinai, o taip pat jakšai, guchjakai, sadchjai, pišačai ir pitriai. Po to atsirado nepriekaištingieji bachmanų išminčiai ir gausūs, visomis malonėmis apdovanotieji karališkieji išminčiai. Po to: vanduo, dangus, žemė, vėjas, oro erdvė ir pasaulio dalys; po to nuoseklia tvarka metai, metų laikai, mėnesiai, pusmėnesiai, dienos ir naktys. Taip atsirado visa, ką žmonės mato.
Ir visa esama, judama ir nejudama, kas pasiekiama stebėjimui, viskas vėl susimaišys, kada Jugai baigiantis pasaulis suirs. Kaip įvairūs požymiai išryškėja besikeičiant metų laikams, taip ir visi šie sutvėrimai atsiranda Jugos pradžioje. Taip amžinai sukasi pasaulyje šis pradžios nei galo neturintis ratas, kuris griauna viską egzistuojantį.
Dievų kartą sudaro apskritas skaičius: trisdešimt trys tūkstančiai trisdešimt trys šimtai ir trisdešimt trys. Djaus sūnumis buvo Brochabchanu, Čakšus, Atma, Vibchvasu ir Savitar, Ričika, Arka, Bchanu, Ašvacha ir Ravi, Visi jie taip pat Vivasvano sūnūs. Machja buvo jų jauniausias. Jo sūnum buvo Devabchardža. O jo sūnumi laikomas Subchradža. Pas Subchradžą buvo trejetas daug palikuonių turėjusuių sūnų, kurie gerai žinomi. Tai: Dašadžjotis, Šatadžjotis ir Sachasradžjotis. Pas didžiadvąsį Dašadžjotį buvo dešimt tūkstančių sūnų. Pas kulnūjį Šatadžjotį – dešimtį kartų daugiau. O pas Sachasradžjotį dar dešimtį kartų daugiau. Nuo jų prasidėjo ši giminė Kuru, Jadu ir Bcharatai. O taip pat giminė jajati, ikškvaku ir visų karališkųjų išminčių. Kilo gausios kartos ir nesuskaičiuojami buvo sutvėrimai ir visos jų būveinės. Tiesos, kuri yra trilypė, pasireiškimą, Vedas, abstraktūjį mąstyma ir žinojimą, teisę, naudą ir meilę, o taip pat įvairius įstatymui ir meilei pašvęstus traktatatus, gyvenimo taisykles, o taip pat sąkmes ir įvairius šventus apsireiškimus, - visa tai pamatė išminčius Vasa ir visa tai čia nuosekliai paminėta sudaro Machabharatos turinį.
Išminčius Vjasa pasekė šią žinią pilnoje ir sutrumpintoje formoje, nes mokslininkams pasaulyje pageidautinas jos smulkus ir trumpas turinys. Vieni Machabharatą skaito pradedėdami nuo Manu, kiti nuo Astiko veiklos, treti nuo Uparičaro, o kiti gi brachmanai tyrinėja ją pilnumoje. Komentuodami kūrinį mokslininkai pastebi pažinimo įvairumą.Kaip kurie tobuli jį komentuoti, o kiti įsiminti jo turinį.
Asketizmo jėga ir santūriu gyvenimu padalinęs amžinąją Vedą, Satjavati sūnus sukūrė šią šventąją sąkmę. Ir tas, rūstusis įžaduose Parašaro ainis, teisingasis ir galingasis mokytasis brachmanas-išminčius Krišna-Salietis, savo motinos ir išmintingojo Gangos sūnaus paliepimu kažkada iš Vičitravirjo žmonų pradėjo tris į ugnį panašius Kauravus. Ir, sutvėręs Dchritaraštrą, Pandu ir Vidurą, išmintingasis sugrįžo į savo būveinę asketiškan gyveniman.
Tuo tarpu, kai šie gimė, užaugo ir išvyko į aukščiausiąją kelionę, didysis išminčius Vjasa papasakojo sąkmę apie Bcharato ainius šio pasaulio žmonėms. Džanamedžajo ir tūkstančio kitų brachmanų prašomas jis davė atitinkamą nurodymą greta sėdėjusiam Vajšampajanai. Ir šis, vėl ir vėl raginamas, sėdėdamas kartu su sadasjais, laikotarpiuose tarp apeigų, papasakojo Machabharatą.
Apie Kuru giminės gausumą, apie Gandcharidorybingumą, apie kšatri Viduro išmintį, apie Kunti pastovumą gerai papasakojo Salietis. Papasakojo taip pat apie Vasudevo Krišno didžiadvasiškumą, apie Pandavų teisingumą ir piktas Dchritaraštro sūnų užmačias.
Sakmę apie Bcharato ainius be epizodų išminčius Vjasa sudėjo į dvidešimt keturi tūkstančius dvieilių šlokų ir tik todėl ji vadinama Machabharata. Po to jis pateikė trumpą turinį iš pusantro šimto dvieilių. Tai yra įžanginį skyrių apie įvykius, kartu su kitais skyriais. Pradžioje jis su tuo supažindino savo sūnų Šuku. Po to pranešė kitiems savo garbingiems mokiniams. Narada papasakojo dievams, Asita-Devala - užmigusiems protėviams, o Šuka – gandcharvams, jakšams ir rakšams.
Durjodchana tai galingas iš įniršio išaugęs medis. Karna jo kamienas, Šakuni - jo šakos, Duchšasana jo gausūs vaisiai ir žiedai, o jo šaknys – netoliaregis karalius Dchritaraštra.
Judchištchira - tai didžiulis iš teisingumo išauges medis, Ardžuna jo kamienas, Bchimasena – jo šakos, abu Madri sūnūs Nakula ir Sachadeva – jo gausūs žiedai ir vaisiai, o jo šaknys – Krišna, brachma ir brachmanai.
Kalaviju ir narsa pvergęs daug šalių, mėgdamas medžioklę Pandu apsigyveno miškuose. Ten, už antilopės nukovimą sueities metu, ant jo krito baisi nelaimė, nulėmusi Partchų likimą. Abi jų motinos pradėjo nuo dievų. Kunti nuo Dcharmo, Vaju ir Šakro, Madri –nuo abejų Ašvinų. Kai jie tarp atsiskyrėlių paaugo, jie buvo pristatyti Dchritaraštrai ir jo sūnums.
-Šie mokiniai jūsų sūnūs, broliai ir draugai. Tai Pandavai. – Pasakė atsiskyrėliai ir pasišalino.
Pamatę juos miestiečiai sukėlė didelį triukšmą.
-Kokiu būdu jie jo, kai Pandu seniai mirė? – Šaukė vieni.
-Visokeriopi sveikinimai jiems! Likimo valia mes matome Pandu ainius! – Šaukė kiti.
Triukšmui nurimus pasigirdo nematomų būtybių balsas, sukrėtęs visas pasaulio šalis. Pabiro maloniai kvepiančių gėlių lietus. Pasigirdo kriauklių ir būgnų balsai. Toks stebūklas įvyko partchams įžengus į miestą. Ir visų pasitenkinimą reiškiančių miestiečių džiaugsmingas triukšmas siekė patį dangų.
Išmokę visas Vedas tie Pandavai gyveno ten pagarboje, nieko nesibaimindami. Karaliaus artimieji buvo patenkinti Judchištchiro teisingumu, Bchimaseno narsa ir Ardžuno šaunumu, Kunti pagarba vyresniems ir abejų dvynių kuklumu. O visa liaudis džiaugėsi jų didvyriškais privalumais.
Po kurio laiko, atlikęs sunkiai įvykdomą žygį karalių susirinkime, Ardžuna gavo merginą Krišną jos svajamvaroje. Nuo to laiko jis buvo gerbiamas kaip geriausias šaulys iš lanko ir kaip Saulė bivo neįmanomas sužiūrėti kovoje. Pavergęs visus karaius ir didžiąsias gentis Ardžuna suruošė karaliui Radžasujo aukojimą. Ir kai Vasudevo išminties ir Brachmo bei Ardžuno jėgos dėka buvo nukauti jėga besididžiavę Džarasandcha ir Čaidja, Judchištchira atliko maistu ir dovanomis gausų, visomis tobulybėmis apdovanotą, didįjį Radžasujo aukojimą. Durjodchana irgi į ten atvyko ir pamatė pagarbą, brangius akmenis, auksą, perlus, ir didžią daugybę karvių, dramblių ir arklių. Matant tokį Pandavų turtą jį apėmė didžiulis pavydo pagimdytas įniršis. Pamatęs ten Majo pastatytus ir Pandavams padovanotus į karališkąsias menes panašius rūmus jis pradėjo kentėti nuo pavydo ir, stodamas ant skaidrių krištolinių grindų, pasimetes atšoko, o Vasudevai matant buvo Bchimo išjuoktas kaip paskutinis žmogus.
Gi Dchritaraštrai buvo pranešta, kad vos tik Durjaodchana pasinaudoja įvairiais malonumais ir visokiausiomis brangenbėmis, nuliūsta išblykšta ir suliesėja. Po kurio laiko, mylėdamas sūnų, Dchritaraštra leido jam lošti kauliukais su Pandavais. Vasudeva išgirdęs apie tai labai įniršo. Sieloje jis buvo labai nepatenkintas, bet varžyboms pritarė ir stebėjo lošimą bei lošėjų suktybes. Nekreipdamas dėmesio į Vidurą, Bchišmą, Droną, ir Kripą, Šaradvano sūnų, jis paskatino kšatrijus naikinti vienas kitą nuožmiose kautynėse.

Tuo metu, kai pradėjo laimėti Pandu sūnūs, išgirdęs šią baisią žinia Dchritaraštra sužinojo Durjodchano, Karno ir Šakuni nuomones ir po ilgo apmastymo kreipėsi į Sandžają tokiais žodžiais:
-Išklausyk manes, Sandžaja! Tu apsiskaitęs moksluose, protingas, gabus, laikomas išmintingu ir neturėtum būti manimi nepatenkintas. Aš nebegalvoju apie karą ir nesidžiaugiu Kuru giminės žuvimu. Man nebėra skirtumo tarp mano sūų ir Pandu sūnų. Manieji, į pyktį linkę sūnūs, manes niekina už senatvę. Būdamas aklas ir mylėdamas savo sūnus aš visa tai kenčiu. Aš klydau dėl kvailo ir bejausmio Durjodchano. Pamatęs galingojo Pandu sūnaus turtus ir išjuoktas už savo pasimetusią išvaizdą įžengiant į rūmus Radžasujo aukojimo metu, jis nebegalėjo to pakęsti. Negalėdamas nugalėti Pandavus kovoje pats ir, tarsi nebūtų kšatrijas, neturėdamas narsos įsigyti puikius turtus, jis susitarė su Gandcharos karaliumi nesąžiningai lošti kauliukais. Išklausyk, Sandžaja, viską, kaip aš apie tai sužinojau. Išklausęs mano gerai apgalvotą kalbą, važnyčiotojo sūnau, sužinosi, kad viską žinojau, tarsi matęs. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad įtempęs lanką ir vėl numetęs jį žemėn, Ardžuna pervėrė nuostąbūjį taikinų ir, visiems karaliams matant, laimėjo merginą Krišną Draupadi jos svajamvaroje, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Subchadrą iš Madchu genties Ardžuna nusivežė į Davrako miestą ir abu didvyriai iš Vrišni giminės įžengė į Indraprastchą, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad dievų karaliaus Indro liūtis buvo Ardžuno sustabdyta dieviškųjų vylučių pagalba ir kad tuomet Agni pasitenkino moško Kchandavo sudeginimu, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Subalo sūnaus aploštas kauliukais Judchičtchira netko karalystės ir jo nepalyginamieji broliai nusekė jam iš paskos, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau,Sandžaja, kad vienmarškinę, iškankintą, bejėgia, nors ir turinčią gynėjus Draupadi, tuo metu kai jai atėjo mėnesinės, atvedė į rūmus, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad dorieji Pandavai iš meilės savo broliui nuliūdę išėjo į mišką ir juo rūpinasi, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kaip paskui į mišką pasitraukusį teisingumo karalių nusekė tūkstančiai snatakų ir iš išmaldos gyvenantys didžiadvasiai brachmanai, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Ardžuna, kovoje patenkinęs dievą Trajambaką medžiotojo išvaizda, gavo didį ginklą „pašupatą“, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad būdamas trečiąjame danguje pas patį Indrą teisingasis ir šlovingasis Dchanandžaja kaip reikia ištyrė dieviškąjį ginklą, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Bchima ir Pritchos sūnūs kartu su Vaišravana įžengė į žmonėms nepasiekiamą šalį, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau,Sandžaja, kad, vadovaudamiesi Karno patarimu, mano sūnūs nuėjo į piemenų stovyklą ir buvo sučiupti gandcharvų, bet po to Ardžuno išvaduoti, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Dcharma jakšo išvaizda susitiko su Teisingumo Karaliumi ir gerai paaiškino jam užduotus klausimus, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Virato karalystėje mano geriausieji šalininkai buvo sumušti vienintelių kilniojo Dchanandžajo ratų pagalba, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad lebdaringoji Matsjų karaliaus duktė Uttara buvo atiduota Ardžunai ir, kad Ardžuna paėmė ją savo sūnui, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad toli nuo savo žmonių, tremtyje, aploštas ir netekęs turto Judchištchira surinko kariuomenę iš septynių akšauchini, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, iš Narado pasakojimo, kad Krišna ir Ardžuna abu Nara ir Narajana, ir kad jis visuomet juos mato Brachmo pasaulyje, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Vasudeva iš Madchu giminės, apie kurį sakoma, kad jis vienu žingsniu peržengęs šią Žemę, visą sielą atidavė Pandavų reikalams, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Karna ir Durjodchana sutarė sugauti Kešavą ir kad jis pasidarė visur esančiu, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad prieš Kešavo ratus jam išvykstant viena liūdnai stovėjusi Pritcha buvo Kešavo paguosta, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad vasudeva ir Šantanu sūnus Bchišma tapo Pandavų patarėjais, o Bcharadvadži sūnus siuntė jiems laiminimus, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Karna pasakė Bchišmai:„Aš nesikausiu, kai kauniesi tu“ ir palikęs kariuomenę nuųjo, ač jau nebesitikėjau pergalės.Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad abu Vasudeva bei neprilygstamasis lankas Gandiva, visi trys baisia jėga susijungė kartu, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad tuomet, kai Ardžuna stovėjo ratuose pasimetęs ir jau žuvo – Krišna jam parodė savo kūne pasaulius, tuomet aš jau nebesitikėjau petgalės. Kai aš išgirdai, Sandžaja, kad priešų baudėjas Bchišma kautynėse naikino po dešimtį tūkstančių kovos ratų ir niekas iš žymesniųjų pandavų nebuvo nukauti, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės.Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad nepaprastas didvytis, kovoje nenugalimasis Bchišma buvo sužeistas Partcho pastačiusio prieš saves Šikchandiną, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad nusenęs didvyris buvo nuverstas į įvairių plunksnuotų vylyčių guolį, po to, kai jis padarė neskaitlingais somakus, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdaiu, Sandžaja, kad taip gulėdamas Šantanu ainis paprašė Ardžuną vandens ir tas patenkino Bchišmą gavės vandenį iš žemės, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Šukrair Surja palankūs Kunti sūnų pergalei, o mus nuolat gasdina laukiniai žvėrys, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai įvairiais būdais beesikovęs Drona, rodydamas mūšyje įvairius ginklo naudojimo būdus nenukovė tobulumu pasižymėjusių Pandavų, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad ratuose besikovę, Ardžuną sunaikinti paskirtieji kariai-sanšantakai buvo Ardžuno nukauti, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau,sandžaja, kad į kitiems neprieinamą, puikiai ginkluoto Bchavardži sūnaus saugomą mūsų kariuomenę prasiskynęs vienas prasiskverbė drąsusis Subchadros sūnus, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai galingieji kariai, negalėdami susidoroti su Partchais, aiškiai nudžiugo apsupę ir nukovę berniuką Abchimanju, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad nukovę abchimanju Dchritaraštro sūnūs išprotėję šaukė iš džiaugsmo, o Ardžuna nukreipė įniršį į Saindchavą, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Vasudeva, iškinkęs Dchanandžajo žirgus juos pagirdė ir vėl pakinkęs pajudėjo į priekį, tuomet aš jau nebesitukėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad žirgams nuvargus, ratuose stovėjusio Ardžuno lanko Gandivo pagalba buvo atmušti visi priešai, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Jujudchana iš Vrišni giminės, sujaukė dėl dramblių stiprumo neprieinamą Drono kariuomenę ir pajudėji į ten, kur buvo Krišna ir Partcha, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Karna užpuolęs Bchimą leido jam nuo pražūties išsigelbėti, o tik įžeidė dįdvyrį žodžiais ir sudavė jam lanko galu, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai Drona, Kritavarman, Kripa, Karna, Drono sūnus ir drąsusis madrų karalius leido žūti Saindchavai, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad dievų karaliaus Karnai duotoji dieviškoji galia buvo Madchvo padaryta bejėgia prieš siaubingos išvaizdos rakšą Gchatotkačą, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad kovoje tarp Karno ir Gchatotkačo to galia buvo panaudota pasakotojo sūnaus, kuria be abejonės kovoje būtų buvęs nukautas Kauriarankis, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad sužeistas mokytojas Drona sutiko ratuose mirtį iš Dchrištadjumno po to kai tas pažeidė taisykles, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Pandu ir Madri sūnus Nakula stojo tarp karių ratuose dvikovon su Drono sūnumi ir kovėsi su juo kaip lygus, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai, Dronai žuvus, jo sūnus, neteisingai panaudojęs dieviškąj ginklą „narajaną“, nesunaikino Pandavų, tuomet, Sandžaja, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau , sandžaja, kad nenugalimasis kovoje, nepaprastas didvyris Karna nukautas tose net dievams neišaiškinamose brolių kautynėse, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad pasimetęs Judcištchira negali įveikti Drono sūnų, Kripą ir Duchšasaną bei įnirtingąjį Kritavarmaną, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad teisingumo karaliaus nukautas, visuomet kovon kvietęs Krišną, šlovingasis Madrų karalius, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad pykčio ir lošimo įsišaknijimas, būrtų galią valdantis klastingasis Subalo sūnus buvo Pandu sūnaus Sachadevo nukautas mūšyje, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės, Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad be ratų, su įžeistu išdidumu Durjodchana nuėjo prie ežero ir gulėjo ten vienas, sulaikęs vandenį, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad būdamas pas Gangachradą Pandavai kartu su Vasudeva įžeidinėjo to nepakeliantį mano sūnų, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės.kai aš išgirdau mielasis, kad jis besikaudamas kuokomis braižė visokiausius ratus ir Vasudevo patarimu buvo nukautas negarbingai, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Drono sūnų ir kitų nukauti miegantys pančalai ir Draupadi sūnūs, ir buvo padarytas bjaurus, negarbingas darbas,tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Bchimaseno prsekiojamas Ašvattchamana paleido nuostąbūjį ginktą „aišiką“ ir pažeidė Uttaros įsčiose gemalą, aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Ardžuna sušukęs „suasti!“ ginklu atmušė ginklą „brachmaširą“ ir kad Ašvattchamana atidavė savo brangenybes, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Kai aš išgirdau, Sandžaja, kad Dronaičio paleistam galingąjam ginklui pažeidus gemalą Virato dukteruje, Dvajpajana ir Kešava apsikeitė su juo prakeikimais, tuomet aš jau nebesitikėjau pergalės. Užuojautos nusipelnė sūnų ir anūkų netekusi Gandchari, o taip pat žmonos, tėvai, ir broliai. Pandavų atliktas sunkus darbas, jie atgavo sau lygių neturinšią karalystę. O varge! Aš girdėjau, kad beliko tik dešimtis: trys mūsiškiai ir septyni Pandavai. Be dvajų dvidešimt akšauchini kšatrijų nukauta šiose baisiose kautynėse. Man akyse temsta ir aš tarsi anku. Aš, važnyčiotojau, alpstu, mano protas tarsi maišosi!

Suta pasakė:

Taip pasakęs, giliame liūdesyje bėdodamas, prarado sąmonę, o atsigavęs vėlei Sandžajai pasakė:
-Po to,Sandžaja, kai taip įvyko, aš noriu nedelsiant palikti gyvenimą. Aš nebematau menkiausios naudos jį palaikyti.
Ir tam, sielvarte rypaujančiam karaliui, kai jis taip kalbėjo, išmintingasis
Gavalgano sūnus pasakė tokią didžiai reikšmingą kalbą.
-Tu girdėjai, kaip pasakojo salietis ir išmintingasis Narada apie didžių siekių kupinus galinguosius, kurie gimė didžiose karalių dinastijose, apdovanotus dorybėmis, nusimanančius dieviškuose ginkluose ir didingumu lygius Šakrai, kurie pavergė žemę, teisingumu ir aukų su gausiomis dovanomis atnašavimu pelnė šioje žemėje šlovę, o po to pakliuvo laiko valdžion. Tai buvo Vajnja, šlovingasis Macharatcha, iš nugalėtojų geriausias Šrindžaja, Susatra ir Rantideva, kupinasis uolumo Kakšivan, Bachlika ir Damana, Šajbja ir Šarjati, Adžita ir Sžita, priešų baudėjas Višvamitra ir Manu, Ikšvaku, Gaja ir Bcharata, Dašaratchi sūnus Rama, Šašabindu ir Bchagiratcha, gerų darbų atlikėjas, kuriam atliekant aukojimus padėjo patys dievai ir kurio stupomis su aukojimo stulpeliais buvo nuženklinta ši žemė kartu su miškais ir rūdynais, Jajati. Taip pat, begedint sūnaus iškankintam Šaibjai, dieviškojo išminčiaus Narado, kadaise buvo pasakyta apie dvidešimt keturis karalius. Be jų kažkada buvo ir kiti galingesni, turėję didžiuosius ratus, didžiadvasiai ir visomis dorybėmis apdovanoti karaliai, tai: Puru, Kuru, Jadu, Šura ir kupinas narsos Višvagašva, Anenas, Juvanašva, Kakautstcha Vikramina ir Radchu, Vidžatin ir Vitichotra, Bchava, Šveta ir Brichadguru, Ušinara, Šataratcha Kanaka, Diliducha ir Druma, Dombonodbchava, Para ir Vena, Sagara, Sankriti ir Nimi, Adžeja, Parašu ir Pundra, Šambchu ir nepriekaištingasis Devavidcha, deva chaja, Supratima ir Supratika, Brichadratcha ir Machotsacha, Vinitama, Sukratu ir Nala, karalius Niašadcha, Satjavrata, Šantabchaja, Sumitra ir galingasis Subala, Džanudžanga, Anaranja ir Arka, Prijabchrita ir Šubchabrata, Brilalandchu, Niramarada, Ketušringa ir Bichadbala, Dchrištaketa, Brichatketu ir Dipaketu, Niramaja, Avikšit, ir Prabala, Dchurata, Kritabandchu ir Dridchešudchi, Machanurana ir Sambchavja, Pratjanga, Parachana ir Šruti. Šie ir daugelis šimtų ir tūkstančių žinomų, o dešimtys tūkstanšių ir milijonai dar kitų. Didžiausieji išmintingi ir galingi karaliai, palikę ištaigingus malonumus, panašiai kaip ir tavieji sūnūs surado mirtį. Jų dieviškoji veikla, drąsa ir dosnumas, didžiadvasiškumas ir dievotumas, teisingumas ir teisumas apdainuojami geriausių poetų, išmintingų senovės žinovų. Apdovanoti visais tobulumais ir dorybėmis vis tik jie surado mirtį, gi tavieji sūnūs buvo linkę į piktadarybes, klastingi, deginami pykčio ir godūs. Ir tau nereikia jų gedėti. Tu patyręs moksluose, protingas, žinantis ir pripažintas išmintingu, o kieno protas laikosi šastrų, tas, Bcharato aini, nebeklysta! Nesėkmė ir palankumas tau, vyrų valdove, taip pat pažystami. Ir taip pat žinoma, kad rūpestis išsaugoti sūnus taip pat neturėjo būti beribis. Todėl tu neturi gedėti to, kas turi atsitikti. Kas gali gilia išmintimi pakeisti likimą? Niekas negali peržangti lemties numatytą kelią. Buvimas ir nebuvimas, laimė ir nelaimė, viskas išauga iš laiko. Laikas subrandina būtybę ir laikas ją sunaikina. Laikas ir vėl nuramina būtybes sudeginantį laiką. Būtent laikas keičia pasaulyje visus palankis ir nepalankius jausmus ir mintis. Laikas naikina visas būtybes ir sukuria jas iš naujo. Nesulaikomai vienodai eina laikas visoms būtybėms. Žinodamas, kad reiškiniai, kurie jau praėjo, arba dar neatėjo, arba šią akimirką vyksta, yra laiko sukurti, tu neturi prarasti protą.
Apie tai Krišna-Salietis sukūrė nepriekaištingą upanišadą. Machabcharatos skaitymas yra dorybė. Todėl, jeigu tikintis perskaitys bent vieną eilutę, jam atleidžiamos visos nuodėmės. Čia apdainuojami gerais darbais pasižymėję šventieji išminčiai, o taip pat jakšai ir didieji gyvačiai. Čia apdainuojamas amžinasis viešpats Vasudeva, nes jis yra tiesa ir teisingumas, švara ir dorumas, jis amžinoji brachma, didžiausias ir nekintamas, jis negestanti šviesa, apie kurio dievišką veiklą pasakoja išmintingieji. Iš to viešpaties ateina nerealaus buvimas ir realaus nebuvimas, vientisumas ir judėjimas pirmyn, gimimas, mirtis ir naujas gimimas. Kalbama taip pat apie tai, kas garbinama kaip paslaptinga ir jungia penkių elementų požymius.Taip pat apdainuojama tai, kas aukšta, paslaptinga ir kita. Lygiai taip pat, kaip ir tai, kas geriau už jati, bendra, turi įžvalgumo bei jogos galią, glūdinčią sieloje, kaip atspindys veidrodyje.
Uolus, atsidavęs tiesai ir pareigai tikintysis, nuolat skaitydamas šį skyrių išsivaduoja nuo nuodėmės. Nuolat besiklausantis šios machabharatos “Įžangos” dievotasis iš pat pradžių nebesutinka sunkumų. Skaitantis „Įžangą“ ryto ir vakaro aušroje greitai išsivaduoja iš visų nuodėmių, kiek jų prisirinko per dieną ar naktį. Juk tai Machabharatos pamatas, tiesa ir amrita. Kaip šviežias pienas geriau už rūgusį, o brachmanas geriausias iš visų dvikojų, kaip okeanas geresnis už visus ežerus, o karvė geriausia iš keturkojų, tokiu pat laipsniu Machabharata laikome geriausia (iš rąštų). Pagaliau, kas atminimo aukojimo metu privers brachmanus išklausyti bent vieną jos eilutę, to protėviams šis valgis ir gėrimas taps neišsenkančiais. Iticho ir puranų pagalba galima paaiškinti Vedą, bet veda bijo nemokšos, kad tas jos neperžengtų. Mokinys, pasekęs tą Vjaso sudarytą vedą gauna naudą. Ir be abejo jis sugebės išvengti net iš gemalo nužudymo kilusios nuodėmės. Kas kiekvieną jauno ir pilno Mėnulio dieną stropiai skaitys šį skyrių, tas išmoks visą Machabharatą – taip aš manau. Tas vyras, kuris pastoviai su virpulingumu klausysis šio rašto, turės ilgą gyvenimą, šlovę ir kelią į dangų.
Kažkada susirinkę dieviškieji išminčiai padėjo ant vienos svarstyklių pusės keturias vedas, o ant kitos vieną Machabharatą. Ir ši dydžiu bei svoriu vedas pranoko. Dėl savo didumo ir svarbos ji vadinama Machabharata. Kas žino tikrąją šio žodžio prasmė tas išsivaduoja nuo nuodėmių.
Atsiskyrėliškumas – nekenksmingas, tyrinėjimas – nepavojongas, vedų nurodymai atitinkamai kiekvienai kastai – nepražūtingi, turto įgijimas pastangų dėka – nesmerktinas, bet tie patys panaudoti su blogomis užmačiomis – pragaištingi.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Pirmasis skyrius Adiparvoje.

Įžangos pabaiga. 

---

» II. Trumpas turinys  » Sugrįžti į pradžią

TRUMPAS TURINYS
(Visų Machabharatos knygų)

2 Skyrius

Išminčai pasakė:

Mes norime, važnyčiotojo sūnau, kaip reikia išgirsti apie tai, kas vadinama minėtąją Samantapančaka?

Suta pasakė:

Jeigu jūs, brachmanai, norite klausytis manes pasakojant geras sakmes, tai jūs, didieji, verti išgirsti apie vietovę vadinamą Samantapančaka. Tarp Treta ir Dvapara-jugų, geriausias iš nešiojančių ginklą Rama ne kartą pykčio vedamas naikino puikūjį kšatrijų luomą. Ir, narsos pagalba sunaikinęs visus kšatrijus, ugniniu spindesiu apdovnotasis padarė Samantapančakoje penkis kraujo ežerus. Kaip mums žinoma, jis pykčio varomas tarp tų ežerų suruošė aukojimą ir krauju patenkino savo protėvius. Tuomet Ričika ir kiti protėviai, atvykę pas gariausiąjį brachmaną, jį sustabdė, sušukę,
-Nusiramink!
Ir jis užmigo. Ir ta šventa, prie ežerų su kruvinais vandenimis buvusi vieta tapo žinoma kaip Samantapančaka. Mokintieji sako, kad kiekviena vietovė, kokiais požymiais pasižymi, taip turi ir vadintis. Kai atėjo tarpas tarp Dvapara ir Kali-jugo, Samantapančakoje įvyko kautynės tarp Kauravų ir Pandavų kariuomenių. Šioje šventoje vietoje, kur žemė neturi nuodėmės, susirinko kautis aštuoniolika akšauchini armija. Taip, du kart pagimdytieji, šiai vietovei suteiktas vardas. Ir, sakau jums, ta vietovė tikrai puiki. Taip aš jums, geriausieji atsiskyrėliai, papasakojau kuo ta vieta šlovinga ir garsi trijuose pasauliuose.

Išminčiai pasakė:

Mes norime kaip reikia išgirsti tai, kas vadinama tavo, važnyčiotojo sūnau, minėtąją akšauchini? Papasakok mums smulkiai viską ką tu apie tai žinai. Kiek (kovos) ratų bei žirgų, karių ir dramblių tą akšauchini sudaro?

Suta pasakė:

Ratai, dramblys, penki pėstieji kariai ir trys žirgai mokintųjų vadinama „patti“. Tris patti išminčiai vadina „senamukcha”. Trys senamukcha vadinasi viena „gulama“.Trys gulama vadinama „gana“, o trys gana - „vachini“. Trys vachini mokintų laikoma „pritana“, o trys pritana - „čamu“, trys čamu - „anikini“, o dešimtgubą anikini mokinti vadina „akšauchini“. Ratų skaičius, geriausieji iš pagimdytųjų, vienoje akšauchini, pagal skaičiavimo žinovus, sudaro vieną tūkstantį aštuonis šimtus septynis. Dramblių skaičius taip pat. Žinokite, nepriekaištingieji, kad pėstininkų šimtas devyni tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt, o žirgų čia priskaičiuojama šešiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai dešimt. Tai nusimanantys žmonės vadina akšauchini, apie ką aš jums, geriausieji iš du kart pagimdytųjų, jau smulkiai papasakojau. Būtent tokį didžiulį skaičių, geriausiaji iš brachmanų, turėjo tos aštuoniolika akšauchini Kauravų ir Pandavų. Įvairių įvykių prisodrinto laiko suvesti į tą vietą jie ten surado ir pražūtį, ko priežastimi buvo Kauravai. Tobuliausias ginklo valdytojas kovėsi dešimtų dienų. Drona gynė Kauravų karius penkias dienas, o Šalja - pusę dienos. Po to įvyko kautynės kuokomis, o tos pat dienos gale Chardikja, Drono sūnus ir Gautama naktį sunaikino nerūpestingai miegojusius Judchištchiro karius.
Kol, Šaunaki, vyksta aukojimas aš tau paseksiu sakmę apie Pulomą, einančią antrąja nuo Machabharatos pradžios. Ji sudaryta iš įvairių nuostabių aprašymų, žodžių bei reikšmių ir turi įvairias nuorodas. Išmintingų, galutinio išganymo siekiančių žmonių , ji priimama kaip abejingumo pasaulio norams išraiška.
Kaip siela tarp pažinių daiktų, Kaip gyvenimas tarp malonių daiktų, taip ir ši, į aukščiausią dvasią vedanti sakmė yra geriausia tarp visų šventųjų raštų. Šioje puikioje istorijoje pateikta aukščiausioji išmintis, panašiai kaip kad balsiuose ir priebalsiuose pateikiamas pilnas ir vedose, ir kasdienėje apyvokoje gyvenantis žodis.
Klausykitės gi šios, pilnos išminties, turinčios įvairų nuostabų eiliavimą Machabharatos skyrių išdėstymą.
Pirmasis skyrius - „Įžanga“, antrasis pašvęstas dalių ir skyrių išvardijimui. Po to – apie Paušją , Pulomą ir Astiką. Po to eina skyrius „Apie pirmųjų giminių įsikūrimą“, sekantis stebuklingas, dievų sukūrtas, vadinasi „Kilmė“. Po to eina skyrius apie smalos namo sudeginimą ir Chidimbo nukovimą, po to skyrius „Bako nukovimas“ ir skyrius apie Čitraratchą. Toliau išdėstoma skyrius apie Pančalos karalaitės svajamvarą, kuri ir buvo gauta pagal kšatrijų įstatymus. Po to seka skyrius apie santuoką ir skyriai „Viduro atvykimas“ ir „Karalystės gavimas“. Po to skyriai „Ardžuno gyvenimas miške“ ir „Subchadros pagrobimas“. Po „Subchadros pagrobimo“ seka skyrius „Apie vestuvinės dovanos įteikimą“ ir po to skyrius vadinamas „Miško Kchandavo sudeginimas“ ir ten pat apie Majo pasirodymą.
Po to seka skyrius apie susirinkimą ir skyrius apie klastas. Po to skyriai apie Džarasandcho nukovimą ir pasaulio užkariavimą. Po skyriau „Pasaulio užkariavimas“ seka skyrius apie aukojimą Radžasują. Po to „Garbingos dovanos įteikimas“ ir „Šišupalo nukovimas“. Po to seka skyrius apie lošimą kauliukais ir skyrius apie tolimesnį lošimą.
Toliau seka „Miškos kyrius“, po to „Kirmiro nukovimas“ ir vadinamasis „Medžiotojiškuoju“ skyrius apie grumtynes tarp Viešpaties ir Ardžuno. Po to seka akyrius „Atvykimas į Indro karalystę“ ir skyrius apie išmintingojo Kauravų karaliaus maldos kelius, po to skyrius - „Džatasuro nukovimas “ ir „Kautynės su rakšais“. Po to seka skyrius „Susitikimas su Markandėja“ Toliau seka skyrius „Draupadi pokalbis su Sabtjabchama“, po to „Kelionė pas piemenis“ ir „Baimė, pagimdyta sapno apie antilopą“. Po to išdėstoma sakmė apie droną ryžių. Po to seka skyrius „Draupadi pagrobimas iš miško Sinchju“, o po to seka skyrius „Auskarų pagrobimas“ ir skyrius pašvęstas įvykiams miške. Toliau seka skyrius apie Viratą, po to skyrius apie kičakų ir karvių pagrobimą. Po to seka skyrius apie Virato dukters santuoką su Abchimanju. Po to seka skyrius, kurį derėtų pavadinti „Sandžajo atvykimas”. Po to skyrius „Dchritaraštro nemiga nuo rūpesčių“ ir skyrius apie Sanatsudžatą, kuriame išdėstyta paslaptingoji mistinė filosofija. Toliau seka skyrius apie ratų susitikimą ir „Viešpaties ratai“. Po to, žinokit, skyrius apie kilnaus Karno kivirčą ir skyrius apie abejų kariuomenių – Kauravų ir Pandavų išžygiavimą. Tuoj po to seka skyrius vadinamas „Karių-ratininkų ir sau lygių neturinčių ratininkų skaičius“. Po to seka skyrius apie tik pyktį padidinusio pasiuntinio Uluko atvykimą. Žinokite, kad sekantis skyrius - „Sakmė apie Ambą. Toliau seka puikus ksyrius apie Bchišmo paskyrimą, o po to – skyrius vadinamas „Žemyno Džambu sukūrimas“. Po to seka skyrius apie Žemę ir „Smulkus salų aprąšymas“, toliau – skyrius vadinamas „Bchagavad-Gyta, po to seka skyrius apie Drono paskyrimą ir „Sanšaptakų sunaikinimas“. Po to skyrius apie Abchimanju nukovimą ir skyrius vadinamas „Pažadėjimas“. Toliau seka „Džajadratcho nukovimas“ir „Gchatotkačo nukovimas“. Žinokite, kad sekantis, drebėti verčiantis skyrius „Drono nukovimas“, o tuoj po to išdėstomas skyrius apie ginklo „narajano“ panauojimą. Žinokite, kad toliau seka skyrius „Nužengimas ežeran“ ir „Kautynės kuokomis“, o po to šventųjų apsiplovimo vietų privalumus užbaigiantis skyrius apie Sarasvati, o taip pat geneologija.
Po to pasibjaurėjimą sukeliantis skyrius skirtas miegantiems. Po to eina siaubą sukeliantis skyrius skirtas įvykiams nendrėse. Po to „Aukojimas vandeniu“ ir skyrius apie žmonas. Žinokit, kad sekantis skyrius apie minėjimo aukas – skirtas Kauravams. Po to eina skyrius apie išmintingojo Judchištchiro pašventinimą ir apie brachmano išvaizdą įgavusio rakšo Čarvako nukovimą. Po to išdėstomas skyrius „Namų padalijimas. Toliau seka skyrius „Susitaikymas“, kuriame išdėstomos karaliaus pareigos. Po to skyriai „Pareigos nelaimių metu “ ir „Pareigos vedančios į išganymą“. Toliau, sakau, seka nurodymus turintis skyrius. Po to „Išmintingojo Bchišmo žengimas į dangų“.
Po to seka skyrius apie visas nuodėmes panaikinantį žirgo aukojimą. Toliau reikia pasakyti, kad seka mistinę filosofiją aiškinantis skyrius „Pakartotina giesmė“. Po to seka skyrius vadinamas „Gyvenimas būste“. Toliau - „Sūnų regėjimas“. Sekantis skyrius vadinasi „Narado atvykimas“. Toliau aprašomas siaubingas skyrius apie kautynes vėzdais. Po to skyrius apie didųjų atsižadėjimą ir „Žengimas į dangų“
Pabaigoje seka „Chari giminė“, vadinama papildoma. Ir tarp šios papildomos knygos skyrių pats nuostabiausias skyrius „Pranašingasis“.
Ši šimtinė skyrių papasakota didžiojo Vjaso. Po to važnyčiotojo Lomacharšano sūnaus miške Naimiša nuosekliai atpasakotas visų Machabharatos knygų turinys.
Skyriuje apie Paušją aprašomas Uttanko didžiadvasiškumas. Skyriuje apie Pulomą šlovinamas Bchrigu . Skyriuje apie Astiką visų gyvačių ir Garudo kilmė, pieno okeano plakimas ir Uččaichšravo atsiradimas, o taip pat Parikšito sūnaus karaliaus Džanamedžajo gyvačių aukojimo metu pasektas pasakojimas apie didžiadvasius Bcharato ainius. Skyriuje apie kilmę papasakota apie įvairių karalių ir brachmanų, o taip pat išminčiaus Saliečio gimimą. Čia taip pat apdainuota dievų, didelia narsa apdovanotų daitjų ir danavų, jakšų, o taip pat nagų ir gyvačių, gandcharvų ir paukščių bei kitų gyvų būtybių dalinis įsikūnijimas ir kilmė. Vasu gimimas pas Bchagiratchi Šantanu namuose ir jų žengimas į dangų. Čia taip pat Bchišmo kilmė iš dalelių sąveikos, jo atsisakymas karalystės ir tvirtumas nekaltybės įžade. Įžado laikymasis ir Čitrangado globa, o po Čitrangado mirties – jaunesniojo brolio Vičitravirjo globa ir paskyrimas. Iš Antimandavjo prakeikimo sekęs Dcharmo gimimas tarp žmonių. Dchritaraštro gimimas ir Pandu Gimimas nuo Krišno-Saliečio, iššauktas jo labdarybių, o taip pat Pandavų gimimas. Apdainuojama kelionė į Varanavartą ir Durjodchano suokalbis, požeminės eigos iškasimas Viduro paliepimu ir Chidimbo pasirodymas laukiniame miške pas Pandavus, o taip pat Gchatotkačo gimimas, slaptas pandavų gyvenimas brachmano namuose, Bako nukovimas ir miestiečių nustebimas, Angaraparno nugalėjimas ant Gangos kranto, Ardžuno su broliais išvykimas pas Pančalus. Čia pasakojama nuostabi sakmė apie Tapati, Vasištchą ir Aurava ir nepaprasta sakmė apie penkis Indras. Toliau Drupado samprotavimai apie vienpatystę penkeriems ir žmonėms neįprastą, devų skirtą Draupadi santuoką. Viduro atvykimas ir Kešavo atradimas, gyvenimas Kchandavaprastche ir pusės karalystės valdymas, Narado nurodymu sutarties su Draupadi sudarymas. Čia sekama sakmė apie Sundą ir Upasundą, Ardžuno gyvenimą miške ir jo susitikimą kelyje su Ulupi, šventųjų apsiplovimo vietų lankymą ir Babchruvachano gimimą. Vasudevo patarimu, Kiritino norų ratais Dvarake pagrobiama nuostabioji Subcharda. Po to priimama vestuvinė dovana ir pasirodo Devaki sūnus Krišna. Po to disko ir lanko įsigijimas ir miško Kchandavo sudeginimas, aukščiausia narsa apdovanoto Abchimanju gimimas iš Subchardos , Maijo genties išgelbėjimas ir gyvačių išgelbėjimas, sūnų pas didįjį išminčių Mandapalą gimimas iš Šarngi. Tokia ši gana didelė pirmoji knyga, vadinama „Adiparva“. Du šimtus ir aštuoniolika skyrių priskaičiavo čia didžiausiu spindesiu apdovanotasis Vjasa.
Antroji daug skyrių apimanti knyga vadinasi „Knyga apie susirinkimą“ (Subchaparva). Čia rūmų pastatymas ir tarnų apžiūrėjimas. Narado, kuris matė dievus, pasaulio sergėtojų susirinkimas, aukojimo Radžasuja pradžia ir Džarasandcho nukovimas, kalnų tarpeklyje uždarytų karalaičių išvadavimas Krišno ir Šišupalo nukovimas, besiginčijant dėl iškilmingo įteikimo. Liūdesio ir pavydo kupino durjodchano, matant aukojimo turtus, išjuokimas, Nuo šito jam gimsta pyktis, ko pasekoje suruošiamas lošimas kauliukais, kuriame sukčius Šakuni aplošia Dcharmo sūnų. Bet čia, tarsi valtis prie jūros, Draupadi juos, nugrimzdusius į lošimo liūną, išgelbsti. Sužinojęs, kad jie išgelbėti, Durjodchana ir vėl iššaukia Pandavus lošti kauliukais. Tai ir visa kilniojo išdėstyta knyga apie susirinkimą. Reikią pasakyti, kad skyrių joje septyniasdešimt ir du. O šlokų, kurios pasakojamos šioje knygoje, priskaičiuojama du tūkstančiai penki šimtai ie vienuolika.
Žinokite, kad toliau seka trečia, įvykiams miške skirta knyga (Aranjaparva). Čia miestiečių sekimas paskum išmintingąjį Dcharmo sūnų. Vrišni bendruomenės narių ir visų pančalų atvykimas pas Pandavus. Sakmė apie Saubchos sugriovimą ir Kirmiro nukovimą, nepalyginamąja jėga apdovanotojo Partcho klajones beieškant ginklo. Kova su Machadeva medžiotojo-kalniečio išvaizda, pasaulio saugotojų pasirodymas ir žengimas į dangų, didžiojo įžvalgiojo išminčiaus Brichadašvo pasirodymas ir nelaimėje liūdinčio Judchištchiro nusiskundimai. Čia pat kupina dorovės ir gailestį iššaukianti sakmė apie Nalą, kur aprašomas Damajnti pastovumas Nalui atsidūrus neviltyje. Toliau išdėstoma, kaip iš miško išėję kilnūs Pandavai Lomašo pagalba gavo žinią iš danguje buvusio Ardžuno, o taip pat kilniųjų Pandavų kelionė į šventąsias vietas ir ten pat Džatasuro nukovimas, kai, Draupadi pavedimu, Bchima nuvyko į Gandchamadaną, kur, karalių medžio žiedų beieškodamas, jis sunaikino grupę lotosų ir įvyko didžiosios kautynės su rakšais ir didžiausia narsa apdovanotais jakšais su Manimanu priešakyje. Po to sakmė apie Agastją ,kur aprašomas Vatapi suėdimas ir išminčiaus susituokimas su Lomapudra dėl palikuonių. Po to nepaprasta sakmė apie vanagą ir balandį, kur Indra , Agni ir Dcharma bando karalių Šibi , po to apie susilaikymo įžado besilaikiusio nuo vaikystės Rišjašringo nuotykius ir apie didžiausia narsa apdovanoto Džamadagni sūnaus Ramo nuotykius, kur aprašoma Kartavirjo ir Chaichjų nukovimas. Po to seka sakmė apie Sukanją, kur Bchrigu sūnus Čjavana, Šarjati aukojime padarė taip, kad abu Ašvinai išgėrė Somos ir kur iš jų abejų atsiskyrėliai gavo jaunystę. Po to seka sakmė apie Džantu kur karalius Somaka paaukojo savo sūnų ir gavo šimtinę sūnų. Po to seka sakmė apie Aštvakarą, kur išminčius, nugalėjęs dispute Bandiną, atgavo savo į okeaną pakliuvusį tėvą. Po to Kairiarankio kova su nepažeidžiamais šarvais aprengtais Chiranjapuro gyventojais po to, kai pirmasis iš vyresnuųjų gavo dieviškąjį ginklą. Ardžuno susitikimas su broliais gandchamadane ir kelionė į kerdžių stovyklą, kur įvyko Kiritino kautynės su gandcharvais, Pandavų sugryžimas prie Dvaitavano ežero. Draupadi pagrobimas Džajadradchu, kuomet, kaip vėjas bėgantis Bchima jį persekiojo. Po to, atvykus Markandėjai, atskiros sakmės. Krišno pasirodymas ir pokalbis su Satjabchana, sakmė apie droną ryžių, o taip pat apie Indradjumną, sakmė apie Savitri ir Uddalaką ir sakmė apie Vainją. Paip pat čia gana plati sakmė apie Ramą. Po to Purandara atima iš Karno auskarus. Po to seka sąkmė „Miško“, kur Dcharma moko savo sūnų ir kur Pandavai, gavę malonę, išvyksta į vakarus. Tai aprašyta trečioji, „Miško“ knyga. Čia didžiausiojo išminčiaus priskaičiuota du šimtai ir dar šešiasdešimt devyni skyriai. O šlokų čia yra vienuolika tūkstančių šeši šimtai ir šešiasdešimt keturios. Ši knyga atpasakota.
Žinokite, kad toliau seka plati knyga skirta Viratai (Virataparva). Nuvykę į Virato sostinę, lavonų deginimo vietoje Pandavai pamatė didelį medį šami ir ten paslėpė savo ginklus. Po to , įėję į miestą, jie ten persirengę gyveno. Čia Vrikodara nukauna klastingąjį Kičaką. Karvių pagrobimo metu Partcho nugalimi Kauravai ir Pandavų išvaduojami Virato galvijai. Po to Virata atiduoda Uttarą Kiritinui į marčias, kuris ją paskiria savo sūnui iš Subchardos, priešų triuškintojui Abchimanju. Tai aprašyta skitra Viratai, plati ketvirtoji knyga. Čia kilniojo priskaičiuota šešiasdešimt septyni pilni skyriai. Šlokų joje didžiojo išminčiaus priskaičiuota dutūkstančiai ir penkiasdešimt.
Toliau klausykitės apie penktąją knygą, kuri žinoma kaip „Knyga apie pastangas“ (Udjogaparva), Tuo metu, kai Pandavai, trokšdami pergalės buvo Upaplavjoje, Durjodchana ir Ardžuna atvyko pas Vasudevą ir jam tarė:
-Teikis mums šiame kare padėti!
Į tai didžiai protingasis Krišna atsakė:
-Ar saves, geriausieji iš vyrų, kaipo nesikaunantį patarėją, ar savo kariuomenę aš turiu duoti?
Ir tuomet nedidelio proto klastingasis Durjodchana pasirinko kariuomenę, o Dchanandžaja pasirinko Krišną, kaipo nesikaunantį patarėją. Gi didis ir galingas karalius Dchritaraštra siunčia pas Pandavus Sandžają tikslu susitaikyti. Kai Dchritaraštra sužino, kad Pandavams vadovauja Vasudėva – nuo susirūpinimo netenka miego. Po to Vidura duoda išmintingam karaliui Dchritaraštrai įvairius gerus patarimus. Čia Sanatsudžata, širdies kančių apimtam ir liūdesio prislėgtam karaliui duoda nurodymus apie aukščiausiąją dvąsią. Čia auštant karalių susirinkime Sandžąja kalba apie Viešpaties Vasudėvo ir Ardžuno tapatingumą. Čia pilnas užuojautos ir norintis taikos šlovingasis Krišna pats atvyksta į dramblio vardą turintį miestą , kad sudaryti taiką. Toliau seka karaliaus Durjodchano atsiskymas Krišnai, kuris abejų pusių gerovei prašo taikos. Klastingųjų Karno, Durjodchano ir kitų patarimų atpažinimui Krišna, esant karaliams, parodo tobulumą jogoje. Po to Krišna, pasisodinęs į ratus Karną, jam pataria, bet tas išdidžiai ir suktai atsisako. Po to – ratų išžygiavimas iš Chastunapuro miesto. Po to Ratų, žirgų, karių, dramblių ir kariuomenės išvardijimas. Pasiuntimas Uluko pasiuntiniu su žiauriomis kalbomis Pandavams, prieš didįjį mūšį. Po to karių, besikaunančių ratuose rątininkų ir didžiųjų rątininkų išvardijimas ir sakmė apie Ambą. Tai aprašyta gausi įvykiais, liečianti karą ir taiką penktoji Machabharatos knyga „Knyga apie pastangas“. Čia yra šimtas aštuoniasdešimt šeši skyriai. O šlokų, turtingieji žygiais, kilnaus Vjaso papasakota šeši tūkstančiai ir tiek pat šimtų ir dar devyniasdešimt aštuonios.
Toliau dėstoma pilna nuostabių įvykių knyga apie Bchišmą (Bchišmaparva), kur Sandžaja pasakoja apie žemyno Džambu sukūrimą, kur devynerias dienas vyksta baisus ir žiaurus mūšis, kur Judchištchiro kariuomenę apima didelis liūdesys, kur didžiai išmintingas Vasudėva mokslo apie išganymą teiginiais išsklaido Partcho, kraujo giminystės jausmo sukeltą, pasimetimą, kur galingojo lanko sąvininkas partcha, prieš savęs pasisodinęs Šikchandiną, perveria Bchišmą aštriomis vylyčiomis ir nuverčia jį nuo ratų. Tai apdainuota šeštoji Machabharatos knyga. Šioje knygoje šimtas septyniasdešimt skyrių. O šlokų knygoje apie Bchišmą Vedų žinovo Vjaso priskaičiuojama penki tūkstančiai aštuoni šimtai ašruoniasdešimt keturios.
Po to išdėstoma daugybę įvykių apimanti, puiki knyga apie Droną (Dronaparva), kur Sanšaptaka priverčia Droną pasitraukti iš kovos lauko, kur kovoje Kiritino nugalimas Šakrai lygus didysis karalius Bchagadatta kartu su savo drambliu, kur galingi, garsūs karo pasaulyje didieji ratininkai su Džajadratcha priešakyje nukauna dar pilnametystės nepasiekusį jaunąjį didvyrį Abchimanju. Kur po Abchimanju nukovimo Partcha, sunaikinęs septynis akšauchini kariuomenės, mūšyje nukauna karalių Džajadratchą ir kur kovoje sunaikinami sanšaptakų likučiai. Knygoje apie Droną nukaunami Alambusa, Šrutajus ir galingasis Džalasandcha, Saumadatti, Virata ir Draupada, ratuose kovojantis galingasis karys Gchatotkača. Čia, po to, kai kovoje krito Drona, nirštantis Ačvattchamana panaudojo baisų ginklą „narajaną“. Čia išdėstyta epopėjos apie Bcharato ainius didelė septintoji knyga, kurioje minimi geriausieji iš vyrų, knygoje apie Droną daugumoje pasiekę savo galą. Čia yra šimtas septyniasdešimt skyrių. Tiesą matantis atsiskyrėlis, Parašaro sūnus, pamąstęs, šioje knygoje apie Droną suskaičuoja aštuonis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt penkias šlokas.
Po to seka labai nuostabi „Knyga apie Karną“ (Karnaparva), kur pasakojama apie išmintingojo Madri karaliaus paskyrimą ir padavimas apie Tripuro žlugimą, apie šiurkštų aiškinimąsi tarp Karno ir Šaljo dėl išėjimo. Po to įžeidimus turinti sakmė apie gulbę ir varną, Judchištchiro ir Ardžuno tarpusavio kivirčas. Po to Partcha dvikovoje nukauna galingą, ratuose besikaunantį karį Karną? Tai žinovų išdėstyta aštuntoji bcharatų istorijos knyga. Knygoje apie Karną yra šešiasdešimt devyni skyriai, o šlokų keturi tūkstančiai devyni šimtai.
Po to apdainuojama nuostabi „Knyga apie Šalją“ (Šaljaparva). Po didžiojo didvyrio nukovimo kariuomenės vadu tampa Madrų valdovas. Čia nuosekliai pasakojama, kaip vyksta kovos ratuose. Knygoje apie Šalją aprašomas vyriausiojo Kauravo žuvimas, o taip pat Šaljo žuvimas nuo galingojo ratininko, Teisingumo Karaliaus rankos. Čia taip pat aprašomos žiaurios kautynės kuokomis, o taip pat apdainuojamas Sarasvati apsiplovimo vietų šventumas. Tai išdėstyta nepaprasta ir gausi įvykiais devintoji knyga. Skaičiavimo žinovų čia priskaičiuojama penkiasdešimt devyni daugybės įvykių aprašymą turintys skyriai. O Kauravų atsiskyrėlio sukurtų šlovės nešėju šlokų čia priskaičiuojama trys tūkstančiai du šimtai dvidešimt.
Toliau aš papasakosiu apie baisią, žmonių užpuolimui skirtą knygą (Sauptikaparvą), kur vakare, kai pasitraukia Partchai, pas pykstantį karalių Durjodchaną, kuriam sutrpinti klubai, ateina trys kraujuoti didvyriai: Kritavarmana, Kripa ir Drono sūnus. Kur didysis didvyris Drono sūnus baisiame įniršyje prisiekia:
-Kol neišmušiu visų pančalų su Dchrištadjumna priešakyje ir Pandavų kartu su jų bendrais, nebepadėsiu ginklo!
Kur naktį, Drono sūnaus vadovaujami, tie didžiausieji iš vyrų išžudė nerūpestingai miegojusius pančalus kartu su jų palyda. Kur Krišna, Satjaki ir tie penki Partchai galingo lanko jėga išsigelbsti, o likusieji žūva. Kur savo sūnų gedėjimo kankinama ir savo tėvo bei brolių žuvimą pergyvendama Draupadi sėda greta savo vyrų nutarusi nebevalgyti, o baisią jėgą turintis Bchima, įtūžęs nuo Draupadi žodžių, persekioja mokytojo sūnų, Bcharadvadžo palikuonį. Kur Drono sūnus, bijodamas Bchimaseno, lemties priverstas, svaido ginklus įniršęs šaukdamas:
-Pandavų prąžūčiai!
Kur, panaikindamas jo žodžių galią, Krišna sušunka:
-Te nebūna taip!
O Pchalguna tą ginklą nugali ginklu. Kur tuo metu, kai visiems karaliams buvo atliekamas vandens įpylimas, Drono sūnus, Salietis ir kiti svaido vienas kitam prakeiksmus. Tai dešimtoji knyga apie miegančiųjų užpuolimą, kurią Pritcha pasakoja savo slaptai pagimdytam sūnui Karnai. Šioje knygoje didžiadvasio išdėstyta aštuoniolika skyrių. O išmintingiausiojo ištartų šlokų šioje knygoje, kurioje apjungta – Sauptika („Apie miegančiųjų užpuolimą“) ir Aišika („Nendrinė“) deramai skaičiuojant priskaičiuojama aštuoni šimtai septyniasdešimt.
Po to pasakojama gailestį iššaukianti knyga „Knyga apie žmonas“ (Striparva), kur apršoma liūdniausia didvyrių žmonų rauda, kurios mato tuos nesugryžtančius didvyrius, karius, kurių galas buvo nulemtas,kritusius kovos lauke sūnus,brolius ir tėvus. Gandchari ir Dchritaraštro tūžmingas pasišovimas ir nusiraminimas, kur išmintingiausias karalius, geriausias iš visų įstatymų sergėtojų, sutinkamai su šastromis, sudegina tų karalių kūnus. Tai papasakota didelė ir begalo liūdna vienuoliktoji knyga. Šioje knygoje išdėstyta dvidešimt septyni skyriai, o šlokų čia priskaišiuojama septyni šimtai septyniasdešimt penkios. Ši kilnaus autoriaus Machbharatos dalis geram žmogui iššaukia ašarą ir širdies liūdesį.
Po to seka protą lavinanti dvyliktoji knyga „Knyga apie susitaikymą“ (Šantikaparva), kur Teisingumo Karalius Judchištchira, daleidęs tėvų, brolių sūnų ir visokių genčių išžudymą, puola į liūdesį. Šantikaparvoje Bchišmo iš vylyčių guolio išdėstoma nuostatai, kuriuos, karaliams norintiems išmokti valdymo meno, reikia uoliai studijuoti. Čia pat pareigos nelaimių atvejui, nurodant jų laiką ir priežastis. Jas žinodamas vyras įgyja teisingą visapusį pažinimą. Čia taip pat gana smulkiai išdėstomi keliai į išganymą. Tai aprašyta išmintingiems maloni dvyliktoji knyga. Šioje knygoje priskaičiuojama trys šimtai trisdašimt septyni tikėjimo dorovės turintys skyriai. O čia apdainuotų šlokų priskaičiuojama keturiolika tūkstančių penki šimtai dvidešimt penkios.
Po to žinokite puikią, apie nurodymus kalbančią knygą (Apušanaparva), kur , išklausęs Bchagirati sūnaus Bchišmo išdėstymą, nurimsta Kauravų karalius Judchištchira. Čia pilnai aiškinama dorovinę pareigą ir naudą pasauliui liečiantys įvairūs nurodymai ir dovanojimų būdai įvairiems rezultatams pasiekti. Paip pat nusipelniusių žmonių įpatybės, aukščiausias nurodymas apie dovanas, elgesio taisyklių laikymosi būdai ir aukščiausios tiesos kelias. Ši knyga apie pamokymus geriausioji, nes apima daugybę įvykių. Būtent čia apdainuojama kaip Bchišma pasiekia dangų. Tai tryliktoji, pareigas skyrstanti knyga. Joje šimtas keturiasdešimt šeši skyriai, o šlokų – šeši tūkstančiai septyni šimtai.
Toliau išdėstyta keturioliktoji „Knyga apie žirgo aukojimą“ (Ašvamedchikaparva), kurioje nuostabi sakmė apie Samvartą ir Maruttą. Kur pasakojama apie aukso lobio įsigijimą ir apie ginklo ugnimi anksčiau sudeginto, bet Krišno vėl prikelto, Parikšito gimimą. Kur aprašoma Pandu sūnaus kovos su nirštančiais karaliais įvairiose vietose, jam sekant paskui paleistąjį aukojimo žirgą. Čia pat Dchanandžaja, besikaudamas su buvusios putrikos Čitrangados sūnum Babchruvakchana pareiškia abejonę. Čia pat sakmė apie ichnevmoną didžiojo žirgo aukojimo metu. Tai gana stambi knyga vadinama „Ašvamedchika“. Joje priskaičiuojama šimtas trisdešimt trys skyrii. O šlokų tiesos žinovas priskaičiuoja tris tūkstančius tris šimtus dvidešimt.
Toliau seka gyvenimui būste pašvęsta penkioliktoji knyga (Ašvramavasikaparva). Karalius Dchritaraštra kartu su Gandchari ir Vidura palieka savo karalystę ir išvyksta į tyrus. Matydama juos nueinančius ir rasdama malonumą paklusti vuresniems dorovingoji Pritcha palieka savo sūnų karalystę ir nueina paskui juos. Ten karalius Krišno-Saliečio malone mato savo kritusius sūnus ir anūkus ir kitus į kitą pasaulį nuėjusius karalaičius. Pamatęs napaprastą stebūklą jis meta savo liūdesį ir kartu su žmona pasiekia aukščiausiąjį tobulumą. Ten į doros kelią stoja teisingumo prisilaikantis Vidura, o taip pat ir savo jausmus pažabojęs vyriausias patarėjas, mokintasis Gavalgano sūnus Sandžaja. Ten Teisingumo Karalius Judchištchira mato Naradą ir iš Narado girdi apie didįjį Vrišnijų išnaikinimą. Tai išdėstyta itin didelė knyga, vadinama „Apie gyvenimą būste“. Pagal apskaičiavimą šioje knygoje keturiasdešimt du skyriai, o šlokų tiesą žinantis priskaičiuoja tūkstantį penkis šimtus.
Toliau žinokite baisią knygą apie kautynes vėzdais (Mausalaparva), kur brachmano prakeikimo slegiami ir lemties verčiami, išgertuvėse svaigalų sudirginti, gebatys kautis ginklais vyrai-tigrai prie Sūriosios Jūros nužudo vienas kitą į grėsmingus vėzdus paversta erako žole. Kur, leidę visų išnaikinimą, Rama ir Krišna – abu neišvengia ištikusio, visus vienodai nusinešančio laiko, kur bulius tarp vyrų Ardžuna, atvykęs į Dvaravati ir pamatęs jį be Vrišnijų, puola į neviltį ir nusiminimą. Atlikęs geriausiam iš Jadu giminės, savo dėdei iš motinos pusės - Krišnai laidojimo apeigas, jis pamato didįjį Jadų mūšį išgertuvių metu.Jis sudegina Vasudevo ir Ramo kūnus, o taip pat ir Vrišnijų, pagal jų amžių. Po to, keliaujant su Dvaravati seneliais ir vaikais, patiria sunkią nesėkmę ir pamato Gandivo neveikimą. Nepaklūsta jam ir visi dieviškieji ginklai. Matydamas Vrišnijų žmonų žuvimą ir jų laimės nepastovumą, Ardžuna nusimena ir, Vjaso patartas, atvyksta pas Teisingumo Karalių, kad tas išleistų jį į Sanjasą. Tai išddėstyta šešioliktoji knyga „Mausala“, priskaičiuojanti aštuonis skyrius ir tris šimtus šlokų.
Toliau septynioliktoji knyga „Apoe didįjį išvykimą“ (Machaprastchnikaparva), kur buliai tarp vyrų Pandavai palieka savo karalystę ir kartu su karaliene Draupadi išvyksta į aukščiausąją ir galutinę visiško išsilaisvinimo kelionę. Čia įjungta trys skyriai, o šlokų tiesos žinovo priskaičiuojama šimtas dvidešimt.
Toliau žinokite didžiai nuostabią knygą „Apie žengimą į dangų“ (Svargarochanikaparva), kur pasakojama apie nežmoniškus įvykius. Šioje knygoje , turtingieji asketiniais žygiais, priskaičiuojama penki skyriai, o šlokų – du šimtai.
Tokiu būdu šios aštuoniolika knygų pilnai išdėstytos. Prieduose patalpintos knygos „Chari giminė“ (Charivanša) ir „Pranašingoji“ (Bcharišja).
Tai aprašyta visa Machabharata trumpame skyrių ir dalių išdėstyme.
Aštuonioloka armijų susitiko norėdamos susikauti. Tai buvo didžiosios aštuoniolikos dienų kautynės. Tas du kart pagimdytasis, kuris žino keturias Vedas su vedangomis ir upanišadomis, bet nežino šios sakmės – negalo būti laikomas išmintingu. Kai pasiklausai šios sakmės – kitos klausytis nebenori, panašiai, kaip išgirdęs gegutės patinėlio kukavimą nebenori šiurkštaus varnos kvarksėjimo. Panašiai, kaip iš penkių sudėtinių dalių susidaro trys pasauliai, poetams nuo šios sakmės gimsta įkvėpimas. Šios sakmės pagrindu egzistuoja puranos, du kart pagimdytieji, panašiai, kaip ir keturios sutvėrimų rūšys oro pagrindu. Ši sakmė visų apeigų ir dorovinių tobulybių pagrindas, panašiai, kaip įvairios proto apraiškos – jausmų pagrindas. Nėra Žemėje sakmės, kuri nesiremtų šiuo pasakojimu, kaip kad nebėra kūno būvio nepriklausančio nuo maisto. Ši poema visų geriausiųjų poetų dėmesyje, panašiai kaip kilmingasis – tarnų, norinčių paaukštinimo. Išėjusi iš Saliečio lūpų ji nepalyginama, teisinga ir šventa. Ji nuvalo nuodėmę ir siūlo laimę. Kas įdėmiai klausosi Machabharatos ją pasakojant – tam nereikalingi apsiplovimai Puškaro vandenyse! Žmonėms būna lengva įsisavinti šią didžią, nepaprastą ir gilią prasme poemą, kai jie pradžioje išgirsta „trumpo skyrių išdėstymo“ formoje, panašiai kaip platų vandenyną lengva perplaukti laiveliu.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Antrasis skyrius Adiparvoje

Trumpo turinio (visų Machabharatos knygų)
Pabaiga.

---

» III. Sakmė apie Paušją  » Sugrįžti į pradžią

SAKMĖ APIE PAUŠJĄ

3 Skyrius.

Suta pasakė:

Parikšito sūnus Džanamedžaja kartu su savo broliais užtruko ilgalaikiame aukojime Kurukšetre. Brolių buvo trys: Šrutasena, Ugrasena ir Bchimasena. Tuomet, jiems beaukojant, atėjo Džanamedžajo brolių sumuštas Saramos šuo. Cypdamas jis atbėgo pas savo motiną. Jį, graudžiai beraudantį, motina paklausė:
-Ko tu verki? Kas taves sumušė?
Jis atsakė:
-Manes sumušė Džanamedžajo broliai.
Motina jį paklausė:
-Matomai tu ten nusikaltai, todėl taves sumušė?
Jis jai vėl atsakė:
-Niekuo aš nenusikaltau. Nežiūrėjau aš į akojamą sviestą, nelaižiau jo.
Tai išgirdusi, sūnaus liūdesio įskaudinta motina Sarama nuėjo į ten, kur Dažanamedžaja su broliais sėdėjo ilgalaikiame aukojime. Ten ji supykusi paklausė:
-Šis mano sūnus niekuo nenusikalto. Kodėl gi jį sumušė. O kadangi jį sumušė nakaltąi, tai todėl tau atsitiks nenumatyta nelaimė.
Išgirdęs, ką pasakė dieviškoji kalė Sarama, Džanamedžaja labai nusiminė ir sunerimo.
Tuo metu, kai aukojimas baigėsi, Džanamedžaja sygryžo į Chastinapurą ir stengėsi susirasti tinkamą namų žynį, kuris galėtų nukreipti į šalį jo nusižengimo veikimą. Kartą Parikšito sūnus išvyko į medžioklę ir vienoje iš savo valdų pamatė būveinę. Ten gyveno tūlas išminčius vardu Šrutašravas. Čia pat, pasinėręs mintyse, sėdėjo jo sūnus Somašravas. Priėjęs prie jo Parikšito sūnus Džanamedžaja nusprendė pasiimti jį namų žyniu. Jis pasveikino tą išminčių ir jam pasakė:
-Tegul šis, palaimintasis, tavo sūnus būna mano namų žyniu.
Kai jis taip pasakė, tai šis Džanamedžajai atsakė:
-Šis, Džanamedžaja, mano sūnus gimė iš gyvatės. Išaugęs jos įsčiose, sugėręs mano gyvybės sėklą, jis kupinas didžių asketinių pasišventimų, patyręs vedų skaityme ir apdovanotas mano asketine jėga. Jis gali nukreipti šalin visus tavo nuodėmingus poelgius, išskyrus nusižengimą Machadevai. Bet jis davęs vieną slaptą įžadą: jeigu koks nors brachmanas jį ko nors paprašys, jis jam tai ir atiduos. Jeigu tu ryžtiesi tam, tai iamk jį.
Išgirdęs taip pasakytą, Džanamedžaja atsakė:
-Tebūnie, palaimintasis, taip!
Paėmęs jį sau namų žyniu, sugryžęs jis broliams pasakė:
-Jis manim pasirinktas (dvasiniu) vadovu. Ką jis bepasakytų visa tai turi būti jūsų vykdoma negalvojant.
Išgirdę ką pasakė Džanamedžaja jo broliai taip ir pasielgė. Taip nurodęs savo broliams jis išvyko į Takšašilą. Ir ią šalį jis užvaldė. Tuo metu gyveno tūlas išminčius vardu Ajoda Dchaumja. Pas jį buvo trys mokiniai: Upamanju,Aruni ir Veda. Vieną mokinį iš pančalų šalies Arunį jis pasiuntė:
-Eik, užtaisyk angą užtvankoje.
Tam valdovui įsakius, pančalas Aruni nuėjo į ten, bet angos užtvankoje užtaisyti nesugebėjo. Bet nusiminęs jis surado būdą:
-Gerai. Padarysiu šitaip.
Ir jis uždengė užtvanką savimi. Tokiu būdu jam ten begulint vanduo buvo sulaikytas Po kurio laiko mokytojas Ajoda Dchaumja savo mokinius paklausė:
-Kur nuejo Pančalas Aruni?
Šie jam atsakė:
-Jik tu pats jį pasiuntei, pasakęs:„Eik, užtaisyk angą užtvankoje“.
Tai išgirdęs jis pasakė:
-Tai eime visi į ten, kur jis. – Atvykęs jis pašaukė. – Pančalai Aruni! Kur tu? Eik į čia, mano sūnau!
Išgirdęs mokytojo balsą Aruni greitai išlindo iš angos užtvankoje ir stojo prieš mokytoją, jam sakydamas:
-Aš čia. Aš įlindau į skylę užtvankoje, kad sulaikyti vandenį, kurį kitaip sulaikyti buvo neįmanoma. Kai tik aš išgirdau tavo balsą, aš greitai paleidau vandens srautą ir atėjau pas tave. Taigi, aš sveikinu tave, sakyk, ką aš dar turiu padaryti?
Mokytojas jam atsakė:
-Kadangi tu atsistojai paleisdamas srautą, tai tu būsi vardu Uddalaka („paleidžiantis“). – Ir mokytojas padarė jam malonę. – O, kadangi tu atlikai mano paliepimą, tai tu pasieksi laimę. Ir visos Vedos su visomis dcharmašastromis švies tau.
Kai mokytijas jam taip pasakė, jis išvyko į savo šalį. Kitas Ajidcho Dchaumjo mokinys buvo Upamanju. Jį mokytojas pasiuntė, liepdamas:
-Mano sūnau, Upamanju. Paprižiūrėk karves.
Paprižiūrėjęs karves šis dienos gale stojo prieš mokytoją ir jam nusilenkė. Mokytojas, pamatęs jį esantį riebų, jam tarė:
-Upamanju, mano sūnau! Kur tu gauni lėšas pragyvenimui, kad tu toks riebus?
Šis mokytojui atsakė:
-Lėšas pragyvenumui aš gaunu elgataudamas.
Mokytojas jam paprieštaravo:
-Nedera naudotis išmalda neaukojant man.
Šis, atsakęs „gerai“, vėl pradėjo saugoti karves. Po to jis vėl stojo prieš mokytoją ir jam nusilenkė. Mokytojas, pamatęs jį esantį tokį pat riebų, jam pasakė:
-Upamanju, sūnau mano! Visą išmaldą iš taves aš paimu. Kuo gi tu saves palaikai?
Į mokytojo klausimą šis atsakė:
-Atidavęs tau pirmąją (išmaldą) aš einu rinkti kitą. Ja aš saves ir palaikau.
Mokytojas jam paprieštaravo:
-Toks elgesys su savo mokytoju neteisimgas. Taip tu sudarai kliūtis kitiems, kam reikalingos lėšos pragyvenimui. Tu gobšus!
Pasakęs „gerai“ jis vėl pradėjo prižiūrėti karves. Paprižiūrėjęs jis vėl sugryžo į mokytojo namą ir jį pasveikino. Ir pamatęs jį tokį pat riebų , šis vėlei tarė,
-Sūnau mano, Upamanju! Visą išmaldą aš iš taves paimu, o kitos tu nerenki. Ir tu vistiek riebus. Kaip gi tu gauni lėšas pragyvenimui?
Tas atsakė:
-Šių karvių pienu. Pone aš palaikau saves.
Mokytojas jam paprieštaravo:
-Tai neteisinga, kad tu naudojiesi be mano leidimo.
Žodžio „gerai“pareiškęs sutikimą ir paprižiūrėjęs karves, jis vėl sugrįžo į savo mokytojo namus ir jį pasveikino. Pamatęs.kad jis vis toks pat riebus, mokytojas jam pasakė:
-Upamanju, sūnau mano! Išmaldos tu nebevalgai ir kitos neberenki. Pieno tu nebegeri. Vienok tu toks pat riebus. Kuo gi tu dabar saves palaikai?
Į mokytojo klausimą jis atsakė:
-Aš, pone, geriu putas, kurias leidžia veršeliai, žysdami karves.
Mokytojas jam paprieštaravo:
-Kilnūs veršeliai iš užuojautos tau išskiria daug putų.Todėl šitaip besielgdamas tu taip pat darai kliūtis veršelių pragyvenimui. Nedrįsk gerti net putų!
Pasakęs „gerai“ jis pažadėjo ir, netekęs maisto, vėl ėmė saugoti karves. Gavęs tokį draudimą jis nevalgė išmaldos, kitos neberinko, pieno negėrė putų nenaudojo. Kankinamas alkio kartą jis miške suvalgė arko lapų. Nuo šių aitrių, karčių ir sunkiai virškinamų arko lapų jam suskaudo akis ir jis apako. Ir kai jis tan jau aklas klaidžiojo, jis įkrito į duobę. O, kadangi jis nebegrįžo, tai mokytojas mokiniams pasakė:
-Aš uždraudžiau Upamanju viską, Jis, žinoma, supyko, todėl, neilgam pasitraukęs, jis nebesugrįžta.
Taip pasakęs jis išėjo į mišką ir pradėjo šaukti Upamanju.
-Upamanju! Kur tu? Eik šen, sūnau mano!
Tas, išgirdęs mokytojo šaukimą, garsiai atsiliepė.
-Aš čia, mokytojau! Įkritau į duobę!
Mokytojas jį paklausė:
-Kokiu būdu tu įkritai į duobę?
Tas jam atsakė:
-Užvalgęs arako lapų aš apakau ir įkritau duobėn.
Mokytojas jam pasakė:
Pašlovink abu Ašvinus. Jie sugrąžins tau regėjimą, nes jie abu dievų gydytojai.
Kai mokytojas jam taip pasakė, jis ėmė šlovinti abu dievu ašvinu žodžiais iš Rigvedos himnų:

-Jūs, visuomet priešaušryje spindintys pirmagimiai!
Aš šloviny jus, begaliniai akinančiai spindintys!
Jūs nuostabūs puikiasparniai paukščiai,
Kurie skriedami virš visų pasaulių visur valdo ir praeina.

Jūs teisingi ir stebuklingi, auksasparniai
Ir visad nugalintys auksiniai ereliai iš kito pasaulio!
Jūs puikiose spindinšiose staklėse
Nesulaikomai suaudžiate baltą ir juodą.

Jūa, Ašvinai, didžuilei laimei išleidote
Plunksnuoto plėšrūno jėgos sučiuptą putpelę.
Juk Jums, kilniabūdžiai, lenkėsi illiuzijos veikiamieji
Ir atgindavo geriausias žalas karves.

Trys šimtai ir šešiasdečimt karvių
Gimdo vieną veršį.
Jos duode jam pieną, leisdamos žysti
Tik du kartus skirtingose stovyklose.
Tai ,Jūs Ašvinai teikate karštąjį
Išgyrimo vertąjį pieną!

Prie rato stebulės priyvirtinta
Septyni šimtai prie ratlankio pripintų špykių
Sukasi tas begelinį apskritimą turintis rątas
Ir niekuomet nesudyla.
Dieviškoji illiuzija jus puošia,
Greitieji Ašvinei!

Ritasi vieningasis
Dvylika špykių ir vieną ašį turintis ratas.
Savo ratlankiu jis duoda atspindį
Ir savo viduje turi amritą,
Jam palankūs visi dievai.
Tik jūs, Ašvinai, galite manes išgelbėti.

Jūs, Ašvinai, Įkūnijate reiškinių būvį!

Pašalinkite nemirtingąjį Indrą,
Demonus nugalėję Ašvinai!
Perskeldami kalną jūs, Ašvinai, atsirandate tarp karvių,
O atėjus dienai – jų ištisas lietus.

Jūs, dar prieš pradžią sukūrėte dešimtį pasaulio krupčių
Jos išsidėsto aukštybėje, vienodai tartum ratai.
Jų judėjimą stebi išminčiai.
Dievai ir žmonės atlieka savo kasdienines apeigas.

Jūs sukuriate įvairis spalvas,
Iš jų išeina ir sklinda spinduliai ir prasiskverbia į visus pasaulius.
Dievai ir žmonės atlieka savo kasdienines apeigas.

Aš človinu Jus, teisingieji Ašvinai,
Taip pat ir vainiką iš žydrųjų žiedų, kurį Jūs nešiojate.
Jūs teisingi ir nemirtingi, Jūs kilnūs ir nepaprasi.
Tikrieji dievai tokiu pat būdu atsiranda.

Te gauna, Amžinai Jaunieji, kvėpuojantis burna gyvybinį maistą,
Ne jis tokiu pat būdu atgimsta.
Nujai pagimdytoji būtybė žinda savi motiną,
Tau Jūs, o Ašvinai!
Duokite man dangaus maisto,
Kad aš galėčiau gyventi!

Taip jo šlovinami abu Ašvinai jam pasirodė ir tarė:
-Mes patenkinti. Štai tau paplotėlis. Suvalgyk jį.
Išgirdęs kas buvo pasakyta jis paprieštaravo:
-Jūs nekalbate netiesos. Bet aš negaliu panaudoti šį paplotėlį. Aš privalau paaukoti jį mokytojui.
Tuomet Ašvinai jam pasakė:
-Dar anksčiai, tavo mokytojo pašlovinti ir juo patenkinti, mes davėme jam paplotėlį. Jis jį panaudojo nepaaukodamas savo mokytojui. Ir tu padaryk taip pat, kaip pasielgė tavo mokytojas.
Kai jie taip pasakė – šis vėl jiems paprieštaravo.
-Ištikrųjų, Ašvinai, Aš negaliu jo suvalgyti.Aš privalau atiduoti jį mokytojui.
Ašvinai jam pasakė:
-Mes patenkinti tokiu tavo elgesiu savo mokytojo atžvilgiu. Tavo mokytojo dantys juodos geležies, pas taves gi bus auksiniai. Ir tu turėsi regėjimą, ir tu pasieksi laimę.
Kai Ašvinai jam taip pasakė, jis praregėjo ir, atėjęs pas mokytoją, jį pasveikino ir viską jam papasakojo. Ir šis buvo patenkintas, ir jam tarė:
-Kaip pasakė Ašvinai, taip tu ir įgysi laimę, ir visos Vedos švies tau.
Ir tai buvo Upamanju išbandymu.
Trečiasis Ajodcho Dchaumjo mokinys buvo vardu Veda. Jam mokytojas liepė:
-Veda, sūnau mano, pasilik čia. Patarnauk uoliai kurį laiką mano namuose ir būsi apdovanotas.
Pasakęs „Gerai“ jis ilgą laiką visiškai paklusnus valdovui gyveno mokytojo šeimoje. Kęsdamas karščio ir šalčio. Alkio ir troškulio sunkumus, nuolat tarsi jautis, naudojamas sunkiems našuliams, jis visuomet buvo malonus. Prėjo daug laiko ir mokytojas liko patenkintas. Veda pasiekė gerovę ir tobulas žinias. Ir visa tai buvo išbandymas Vedai. Gavės mokytojo leidimą jis paliko jo namus sugrįžo gyventi į savo namus. Jam begyvenant savo namuose pas jį taip pat atsirado trejetas mokinių. Jis niekuomet nesakė savo mokiniams:„Dirbkite, tarnaukite savo mokytojui“, nes jis pats patyrė gyvenimo mokytojo namuose sunkumą ir nenorėjo savo mokinius apkrauti.
Štai, po kiek laiko , pas brachmaną Vedą atvyko kšatrijai Džanamedžaja ir Paušja, ir pasirinko jį savo mokytoju. Kartą, besiruošdamas išvykti aukojimo reikalais, jis mokiniui vardu Uttanka liepė:
-Aš ,Uttanka, noriu, kad pasielgtum taip, kad namuose pakaktų visko, ko trūksta.
Taip įsakęs Uttankai Veda išvyko į kelią. Vykdydamas mokytojo nurodymus paklusnusis Uttanka pradėjo gyventi jo šeimoje. Ir štai, jam ten begyvenant, moterys susirinko ir, jį pasišaukę, tarė:
-Tavo šeimininko žmona yra mėnesinių pojūčių laikotarpyje, o pats mokytijas išvykęs į kelionę. Reikia padaryti taip, kad šis jos laikotarpis nenueitų veltui. Nes ji nuo to liūdi.
Tai išgirdęs jis toms moterims pasakė:
-Man negalima šį darbą padaryti nuo moters žodžių, nes mokytojas man neįsakė:“Tu privalai padaryti net ir neleistiną“.
Po kurio laiko mokytojas sugrįžo iš kelionės į namus ir, sužinojęs viską kas su juo įvyko, nudžiugo ir jam tarė:
-Uttanka, mano sūnau, kokią malonę aš turiu tau padaryti? Tu teisingai tarnavai man, nuo ko užaugo mūsų tarpusavio supratimas.Todėl aš leidžiu tau išeiti, tu pasieksi visokeriopą rjaaus sėkmę. Tad eik.
Kai buvo taip pasakyta, šis jam atsakė:
-Ką man padaryti tau malonaus? Nes juk sakoma:„Jeigu kas nors neteisingai reikalauja, arba jeigu kas nors neteisingai aiškina, tai tarp jų atsiranda priešiškumas ir vienas iš jų žūva“. Todėl, tavim išleistas, aš noriu kaipo mokytojui pasiūlyti deramą atlyginimą.
Išgirdęs: ką jis pasakė, mokytojas jam atsakė:
-Mano sūnau:Uttanka! Pasilik dar kol kas.
Kartą Uttanka mokytojui pasakė:
-Įsakyk man, ko tu norėtum, kad aš padaryčiau, kaipo atlyginimą mokytojui?
Mokytojas jam atsakė:
-Sūnau mano, Uttanka! Tu daug kartų manes skubinai, sakydamas:„Aš turiu atlyginti mokytojui“. Tad eik pas mano žmoną ir paklausk ją, kuo tu turi atsilyginti. Ką ji tau pasakys, tuo tu ir atsilyginsi.
Kai mokytojas taip pasakė, šis mokytojo žmona paklausė.
-Mano mokytojas, ponia, leido vykti man namo. Bet aš noriu būti laivas nuo skolos, įteikdamas deramą mokestį už mokslą. Todėl tegul ponia pasako, ką aš turiu atnešti kaipo mokestį už mokymą.
Taip paklausta mokytojo žmona Uttankai atsakė:
-Keliauk pas karalių Paušją. Paprašyk jį poros karalienės nešiojamų auskarų ir atnešk juos. Ketvirtąją dieną bus šventės. Aš noriu pasirodyti brachmanams įsisegusi tuos auskarus. Atlik tai, kad tą dieną aš žėrėčiau auskarais. Nes, jeigu išpildysi šį mano norą, tai taves laukia laimė.
Kai mokytojo žmona šitaip pasakė, Uttanka išvyko į kelią. Pakeliui jis pamatė nepaprastai didelį bulių ir ant jo nigaros sėdintį taip pat nepaprastai didelį žmogų. Tas žmogus kreipėsi į Uttanką:
-Ei, Uttanka! Suvalgyk šio buliaus mėšlo!
Šis, tai išgirdęs, nepanoro. Žmogus jam tarė:
-Suvalgyk, Uttanka, nedelsk! Ir tavo mokytojas anksččiau irgi suvalgė.
Kai jis taip pasakė, tuomet Uttanka, taręs „gerai“ suvalgė to buliaus mėšlo ir šlapimo. Po to jis nuvyko pas kšatriją Paušją. Atvykęs pas karalių Uttanka rado jį besėdintį. Atėjęs prie jo jis jį pagerbė palaiminimais ir tarė;
-Aš atėjau pas taves kaip prašytojas.
Tas jį pasveikino ir paklausė.
-Juk aš,pone, esu Paušja. Ką aš turiu tau padaryti?
Uttanka jam atsakė.
-Aš atėjau pas taves prašyti poros auskarų vietoje mokesčio už mokslą mano mokytojui. Būk malonus, atiduok man tuos auskarus, kuriuos dėvi tavoji žmona.
Paušja jam atsakė:
-Eik į rūmus ir paprašyk pas karalienę.
Kai jis taip pasakė, tas nuėjo į rūmus, bet karalienės nebepamatė. Jis vėl kreipėsi į Paušją.
-Nedera tau manes apgaudinėti, nes tavo žmonos rūmuose nebėra. Aš jos nebematau.
Tai išgirdęs Paušja Uttankai atsakė:
-Prisimink, ar tu dabar švarus? Juk ta karalienė nepasirodo nešvariam, ant kurio yra maisto likučių. Iš atsidavimo vyrui ji neišeina pasirodyti suteptam.
Kai Uttanka tai išgirdo, prisiminęs pasakė.
-Taip ir yra. Man bekeliaujant nusiprausiai paskubomis.
Paušja jam atsakė.
-Tame tad ir reikalas! Neleidžiama apsiplovinėti einant arba stovint.
Tuomet, jam pasakęs „gerai“, Uttanka atsisėdo veidu į rytus. Garai Išsiprausęs rankas, kojas ir veidą jis visas apsiplovė stovinčiame, jam krūtinę siekiančime vandenyje. Po to tris kartus išgėrė, du kartus nusišluostė ir prisilietė vandeniu kūno angas. Tuomet jis įėjo į rūmus ir pamatė karalienę. O ji, kai tik pamatė Uttanką, jį pasveikino ir jam tarė:
-Sveikinu taves pone! Sakyk, ką aš turiu tau padaryti?
Tas jai atsakė:
-Būk maloni! Atiduok man šiuos auskarus. Aš prašau jų kaip atlyginimo savo mokytojui.
Patenkinta jo elgeiu ir pagalvijusi:„Šis, kaipo vertas malonės asmuo, neturi būt nuskriaustas“, ji tarė jam:
-Šių auskarų siekia gyvačių karalius Takšaka. Nešdamas privalai juos saugoti.
Išgirdęs ką jinai pasakė, jis karalienei atsakė:
-Būk rami, ponia! Gyvačių karalius manes nugalėti negali.
Taip pasakęs karalienei ir su ja atsisveikinęs, jis atėjo pas Paušją ir jį pamatęs pasakė:
-Paušja, aš patenkintas!
Paušja jam atsakė:
-Asmuo, pone, vertas malonės retai bepasitaiko. Tu irgi deramas svečias. Todėl aš atlieku Šraddchą. Palauk truputį.
Uttanka jam atsakė:
-Aš lauksio tik minutėlę. Aš noriu, kad tu greitai paduotum paruoštą valgį.
Šis, pasakęs „gerai“, pavaišino paruoštu valgiu. O, pamatęs, kad maistas šaltas ir turi plaukų, Uttanka nusprendė, kad jis nešvarus ir Paušjai tarė:
-Kadangi tu man duodi nešvarų maista, už tai tu apaksi!
Paušja jam atsakė:
-O, kadangi tu švarų maistą apkalbi, už tai tu būsi bevaikiu!
Tuomet Paušja, nustatęs, kad maistas tikrai nešvarus ir kad jame yra plaukų, nes buvo ruoštas palaidais plaukais, - pradėjo Uttanką graudenti
-Šis, pone, tau paduotas maistas šaltas ir turi plaukų per neapsižiūrėjimą. Todėl prašau pas taves atleidimo, kad aš neapakčiau!
Uttanka atsakydamas pasakė:
-Aš veltui nekalbu. Apakęs tu greitai vėl praregėsi. Bet tavo man ištartas prakeikimas neišsipyldys.
Paušja jam paprieštaravo:
-Aš negaliu nuimti prakeikimo, nes mano pyktis net ir dabar nebeatslūgsta. Argi tau nežinoma, kad:„Brachmano širdis minkšta, kaip šviežiai suplaktas sviestas, net jeigu jo žodžiuose jaučiamas išpustytas skustuvas. Tuo tarpu pas kšatriją atvirkščiai. Jo žodis minkštas, kaip šviežiai suplaktas sviestas, bet širdis aštri, kaip skustuvas“.O kadangi taip yra, aš dėl kietaširdiškumo nebegalio nuimti prakeikimo. Eik!
Uttanka jam atsakė:
-Nustatęs maisto nešvarumą tu pradėjai manes graudenti, o prieš tai tu pasakei:„Kadangi tu apkalbi švarų maistą, todėl tu būsi bevaikiu!“ Bet, kadangi maistas ištikrųjų pasirodė sugadintas, tai šis tavo prakeikimas man neišsipildys. O tuo tarpu aš pasieksiu tikslą.
Taip pasakęs Uttanka, pasiėmęs auskarus , leidosi į kelią. Pakeliui jis pamatė elgetaujantį vienuolį, kuris ėjo tai aiškiai matomas, tai nematomas. Tuo tarpu Uttanka pasidėjo auskarus ant žemės ir nuėjo prie vandens. Tuo metu tas ėlgeta skubiai priėjo, čiupo auskarus ir nubėgo. Uttanka prisivijo ir čiupo jį, o tas, nusimetęs savo išvaizdą, pasivertė Takšaka ir vikriai įęjo pro atsivėrusią žemėje nedidelę angą. Pakliuvęs į ten, jis nuėjo į savo būveinę gyvačių karalystėje. Uttanka pro tą pačią angą nusekė jam iš paskos. Ir į ten pakliuvęs jis gyvates pasveikino tokiomis eilėmis:

-Turinčios savo karalimi Airavatą, žvilgančios kovoje
Gyvatės šliaužia, tarsi vėjo varomi, žaibų lydimi debesys

Gražios ir bjaurios, su pajuodintais auskarais,
Kilę iš Airavto, jos spindi dangaus skliaute kaip Saulė.

Daug gyvačių takų šiauriniame Gangos krante.
Kas be Airavato panorės žengti tartum tarp kariuomenės po Saulės
spinduliais!

Aštuoni tūkstančiai aštuoni ir dvidešimt tūkstančių gyvačių
Eina palydovais, kuomet išžygiuoja Dchritaraštra.

Ir tie, kurie jiems seka arba turėdami vyresnįjį brolį Airavatą
Išvykę į tolimus kraštus – jiems aš lenkiuosi taipogi.

Kad atgauti auskarus aš pašlovinau tą Kadru sūnų Takšaką,
Kurio gyvenamoji vieta visuomet buvo Kurukšetre ir Kchandave.

Du ištikimi bendražygiai Takšaka ir Ašvasena
Gyvena Kurukšetre prie upės Ikšumati.

Aš taip pat visuomet šlovinsiu tą jauniausiąjį Takšako brolį,
Kuris žinomas kaipo Šrutasena ir kuris besistengdamas
vadovauti gyveno Machadjumne

Nors jis taip gyvates ir šlovino, jis tų auskarų negavo. Po to jis pamatė dvi moteris, kurios prie audimo staklių audė audinį. O tose staklėse buvo juodos ir baltos gijos. Ir pamatė jis šešių berniukų sukamą rątą. Ir pamatė jis pasižiūrėjomo verąjį vyrą. Ir visus juos jis pradėjo girti tokiais žodžiais
-Kaip kad nuolat juda paliarinis ratas su trimi šimtais šešiasdešimčia ant jo esančių padalų, taip ir šis ratas, kurį suka berniukai, turi dvidešimties keturių padalų derinį. Dvi moterys šiose pasaulius apjungiančiose staklėse nuolat šaudydamos audžia iš baltų ir juodų siūlų, nuolat kūrdamos būtybes ir pasaulius. Garbė griaustinio valdovui, pasaulio sergėtojui, Vritro ir Namuči triuškintojui, juodu drabužiu apgaubtam kilniąjam, kuris pasaulyje atskiria tiesą ir netiesą, kuris važinėja vietoje ratų ant žirgo, kuris yra vandenų sūnus ir dievo Agni paveikslas! Pagarba tam trijų pasaulių valdovui Purandarai!
Tuomet tas vyras jam pasakė;
-Aš patenkintas šiais pagyrimais. Kokią malonė aš turiu tau padaryti?
Šis jam atsakė:
-Tepaklūsta man gyvatės.
Tas vyras jam vėl pasakė.
-Papūsk šiam arkliui į išėjimo angą.
Ir jis pradėjo pūsti arkliui į įšėjimo angą. O kai jis į arklį papūtė – iš jo angų išėjo liepsna su dūmais. Jos pagalba buvo apsvilinta gyvačių karalystė. Tuomet Takšaka nuo ugnies liepsnos baimės susigėdo. Čiupęs auskarus jis išėjo iė savo būsto ir Uttankai pasakė:
-Pasiimk tuos auskarus!
Ir Uttanka juos pasiėmė. Gavęs auskarus jis pagalvojo:„Juk šiandieną mokytojo žmonai šventė, o aš toli. Kokiu būdu aš galėsiu jai pareikšti savo pagarbą?“ Jam taip bemąstant tas vyras jam tarė:
-Sėsk, Uttanka, ant šio arklio raitas ir jis per akimirksnį nugabens raves į tavo mokytojo namus.
Pasakęs „gerai“ jis atsisėdo ant to arklio ir sugrįžo į savo mokytojo namus. O mokytojo žmona išsimaudžiusi sėdo susišukuoti plaukus ir, matydama kad Uttanka nebegrįžta, jau ėmė galvoti kaip čia jį prakeikus. Įėjęs pas mokytojo žmoną Uttanka ją pasveikino ir įteikė jai tuos auskarus. Ji gi jam pasakė:
-Tu, Uttanka, laiku grįžai į vietą! Sveikinu taves, sūnau! Tu juk vos netapai manim prakeiktas. Laimė lydėjo taves. Teįgysi tu ir sėkmę!
Po to Uttanka pasveikino savo mokytoją. Mokytojas jam tarė:
-Sveikas, mano sūnau Uttanka! Kodėl tu užtrukai?
Uttanka mokytojui atsakė:
-Pone, gyvačių karalius Takšaka darė man kliūtis. Aš buvau jo nuvestas į gyvačių karalystę. Ten aš mačiau dvi prie staklių audžiančias moteris. Tose staklėse buvo juodos ir baltos gijos. Kas tai? Ir ten aš pamačiau ratą iš dvylikos špykių, jį suko šeši berniukai? Kas gi tai? Taip pat aš mačiau ir vyrą. Kas gi jis? Ir nepaprasto dydžio žirgą. Ir jis irgi kas? O man einant keliu aš pamačiau jautį ir ant jo sėdintį vyrą. Jis švelniai į manes kreipėsi:„Ei, Uttanka, suvalgyk šio jaučio mėšlo. Tavo mokytojas irgi valgė“. Tuomet, jo lieptas, aš tą jaučio mėšlą ir suvalgiau. Todėl aš noriu, kad tu man paaiškintum: kas tai?
Jo paklaustas mokytojas atsakė:
- Tos moterys tai Dchatri ir Vidchatri. O tas juodos ir baltos gijos tai diena ir naktis. O tie šeši ratą su dvylika špykių sukę berniukai tai šeši metų laikai, o ratas tai metai. Tas vyras tai Pardžanja, tas žirgas tai Agni. Tas jautis, kurį tu matei eidamas keliu tai dramblių karalius Airavata. O tas, kuris ant jo sėdėjo raitas tai Indra. O tas buliaus mėšlas, kurį tu suvalgei tai amrita. Būtent todėl tu ir nežuvai gyvačių būveinėje. O tas Indra mano draugas. Jo malonės dėka tu gavai auskarus ir sugrįžai. Todėl eik gi, mielasis, aš išleidžiu taves. Pasaulyje tu surasi laimę.
Gavęs mokytojo leidimą, supykęs ant Takšako ir ketindamas jam atkeršyti, Uttanka nuvyko į Chastinapurą. Ir netrukus geriausias brachmanas Uttanka sugrįžo į Chastinapurą ir prisistatė, prieš tai iš Takšašiljos sigrįžusiam nenugalimąjam karaliui Džanamedžajai. Pamatęs iš visų pusių patarėjų apsuptą didįjį nugalėtoją jis pradžioje pagal paprotį palinkėjo jam pergalės. Po to, atėjus laikui, kreipėsi į jį su kalba iš tokių žosžių
-Tuo metu, kai reikėtų atlikti kitą darbą, tu, geriausias pirmasis karaliau, tarsi iš vaikiškumo darai visai ką kitą.
Išgirdęs, ką brachmanas jam pasakė, tyrą sielą turintis karalius Džanamedžaja kaip dera pagerbė atsiskyrėlį ir jam atsakydamas tarė:
-Pavaldinių gynimu aš vykdau savo parigą kšatrijų kastai. Pasakyk-gi , geriausias iš du kart pagimdytųjų, ką reikia padaryti? Šiandieną aš noriu pasiklausyti tąvojo žodži
Atsakydamas į geriausiojo iš karalių klausimą geriausias iš brachmanų ir išsiskiriantis iš dorybingųjų karaliui su nenuliūdinta siela pasakė:
-Šis tavo darbas yra karaliaus darbas. Tavo, karalių karaliau, tėvas numirintas Takšako, todėl atkeršyk tam klastingąjam gyvačiui. Aš manau, kad jau laikas veikti likimo lemtu būdu. Tad eik gi , karaliau keršyti už savo didžiadvasį tėvą. Juk tas karalius, be kaltės įgeltas nusikaltėlio, tarsi parkūno trenktas medis suiro į penkias sudėtines dalis. Išdidus savo jėga, niekingiausias iš gyvačių, kalstingasis Takšaka padarė neleistiną darbą. Jis įgėlė karališkųjų išminčių gynėją ir nužudė dieviškąjį karalių, tavo tėvą, o Kašjapą šis niekadėjas privertė grįžti. Tu, didysis karaliau, aukodamas gyvates privalai sudeginti piktadarį liepsnojančioje ugnyje. Būtent tai tau dera įsakyti. Ir tokiu būdu tu galėsi atkerčyti už savo tėvą. Tuo ir man, karaliau, bus padaryta didelė paslauga, nes, žemės saugotojau, klastingasis ir mano dąrbe padarrė kliūtis, kuomet aš , didysis nepriekaištingasis karaliau, keliavau dėlei mokytojo.
Tai išgirdęs karalius Uttanko kalbos uždegtas įniršo ant Takšako, panašiai, kaip kad aukuro ignis įsiliepsnoja nuo lydyto sviesto. Ir tuomet gana nuluūdintas karalius, esant Uttankai, paklausė savo patarėjus apie savo tėvo kelionę į dangų. Ir tuomet, kai tas karalių karalius išgirdo iš Uttanko kaip viskas su jo tėvu įvyko, prisipildė liūdesio ir gedėjimo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Trečiasis skyrius Adiparvoje.

Sakmės apie Paušją pabaiga. 

---

» IV. Sakmė apie Pulomą  » Sugrįžti į pradžią

Sakmė apie Pulomą.

Sakmės apie Pulomą turinys,

4. Šaunakio aukojimas
5. Rakšo atvykimas.
6. Pulomos pagrobimas ir Agni prakeikimas.
7. Agni išėjimas ir sugrįžimas.
8. Pramandvaros gimimas ir mirtis.
9. Pramandvaros prikėlimas ir Ruru susitikimas su dundubchu.
10.Ruru pokalbis su dundubchu.
11.Dundubcho pasakojimas.
12.Ruru ir dundubcho išsiskytimas.

4. Skyrius.

Patyręs puranose Lomacharšano sūnus Ugrašravas atėjo į Naimišą pas išminčius. Jie dalyvavo dvylikamečiame vadovo Šaunakio aukojime. Nusimanantis puranose ir uoliai jų mokęsis jis kreipėsi kreipėsi į juos pagarbiai sudėjęs rankas.
-Ką jūs pageidaujate išgirsti? Ką aš jums privalau papasakoti?
Išminčiai jam atsakė:
-Mes taves, Lomacharšano sūnau, prašysime ir tu, mums trokštantiems išgirsti, paseksi stebuklingas sakmes. Šventasis Šaunakis šiuo metu užsiėmes ugnies priežiūra. Jis žino nuostabias sakmes, pasakojančias apie dievus ir asurus, o taip pat žino įvairius pasakojimus apie žmones, gyvačius ir gandcharvus. Šiame pasakojime, važnyčiotojo sūnau, tas mokintasis brachmanas yra giminės vadas. Jis gabus, tvirtas įžaduose ir išmintingas. Jis šastrų ir Aranjako mokytojas. Jis romus ir teisingas, jis atsiduoda gailestingumui ir ištikimas duotam įžadui. Jis visų mūsų gerbiamas. Kol kas reikia jo palaukti. Kai tas geriausias iš dukartpagimdytųjų mokytojų sugrįž į savo garbingą vietą, tuomet tu ir paseksi.

Suta pasakė:

Tebūnie taip. Kai tas didžiadvasis mokytojas atsisės, aš jo paklaustas pradėsiu pasakoti įvairias šventas sakmes.

Ir štai, tas geriausias iš brachmanų nustatyta tvarka atlikęs savo pareigas, numaldęs dievus žodžiu, o protėvius vandeniu, sugrįžo prie aukojimo vietos, kur su važnyčiotojo sūnumi priešakyje sėdėjo dorybingieji ir įžado besilaikantys brachmanai-išminčiai. Tuomet vadovas Šaunakis, atsisėdęs tarp sėdinčių žynių ir sadasjų, taip pasakė:

Taip sako Šventosios Machabharatos
Ketvirtasis skyrius Adiparvoje.


5. Skyrius.

Šaunaka pasakė:

Tavo, sūnau, tėvas kažkada išmoko visas puranas. Ar tu, Lomacharšano sūnau, išmokai jas visas? Juk puranose pasakojamos nuostabios sakmės, o taip pat seniausios išminčių geneologijos. Dar anksčiau mes girdėjome mes jas girdėjome iš tavo tėvo. Dabar aš noriu išgirsti apie Bchrigu giminės istoriją. Papasakok šią isstoriją. Mes pasiruošę taves klausytis.

Suta pasakė:

Klausykis, geriausias iš dukartpagimdytųjų Bchrigu aini, apie tai, kas kadaise buvo gerai išmokta ir pasekta Vaišampajano bei kitų didžiadvasių brachmanų ir kas gerai išmokta mano ir mano tėvo. Apie šią geriausią giminę iš Bchrigu ainių, Bchriguidų giminę, kuri garbinama dievų karttu su Indra, Agni ir miniomis marutų - aš pasžeksiu tau, didysis brachmane-atsiskyrėli, sutinkamai su puranomis besiremiančiomis sakmėmis.
Pas Bchrigu buvo sūnus Bchriguidas vardu Čjavana, kurį jis labai mylėjo. O pas čjavaną buvo teisingumu pasižymintis sūnus, vardu Pramati. Gi Pramati, iš Gchritači, gimė sūnus vardu Ruru. O nuo tavo prot\vio Ruru, iš Pramadvaros, gimė sūnus Šunaka. Jis buvo teisingas siela, patyręs Vedose ir pasišventė šventai veiklai. Mokintas ir šlovingas jis buvo geriausias tarp šventojo rašto žinovų. Jis buvo labai dorybingas, teisingas ir žabojo savo jausmus.

Šaunaka pasakė:

Papasakok man, prašau taves, važnyčiotojo sūnau,, apie tai, kaip tamdidžiadvasiam Bchrigu sūnui buvo suteiktas vardas Čjavana.

Suta pasakė:

Pas Bchrigu buvo karštai mylima žmona, žinoma vardu Puloma. Jje iš sėklos gavo pradžią gemalas. Ir štai, Bchrigu aini, kai tas gemalas buvo dar teisėtoje šlovingojo žmonoje, skaisčiojoje Pulomoje, ir, kai geriausias įstatymo saugotojas Bchrigu išėjo apsiplovimams, tuomet į jo būstą atėjo rakšas Puloma. Įėjes į būstą ir pamatęs nepriekaištingąją Bchrigu žmoną, jis ją įsimylėjo ir prarado protą. O puikioji Puloma, pamačiusi tą pas ją atėjusį rakšą, priėmė jį ir pavaišino miško vaisiais, šaknimis ir kitu maistu. Mailės kankinamas rakšas, brachmane, žavėdamasis pasižiūrėjo į ją, nepriekaištingąją, ir nusprendė ją pagrobti. Tuomet šventosios ugnies saugykloje jis pamatė liepsnijanšią ugnį. Ir rakšas liepsnojančią ugnį paklausė:
-Pasakyk man Agni! Atsakyk man, kieno tai ištikrųjų žmona? Tu teisingas ir pasakyk man, prašau, Pavaka, tiesą. Juk gražuolė anksčiau buvo mano išsirinkta į žmonas, bet po to tėvas atidavė ją apgaulingąjam Bchrigu. Pasakyk man tiesą. Jeigu puikiaklubė tapo jo žmona todėl, kad buvo vieniša, tai aš nusprendžiai pagrobti ją iš būsto, nes dabar manyje siaučia mano širdį tarsi deginantis pyktis,todėl, kad šią mano ankstesnę gražiataliją žmoną užvaldė Bchrigu.
Taip kalbėdamas rakšas vėl ir vėl kreipėsi į liepsnojančią ugnį, įtardamas, kad jinai Bchrigu žmona.
-Tu, Agni, nuolat klajoji tarp visų būtybių, tarsi nuopuolių ir nuodėmių liūdininkas. Tark, visažini, teisingą žodį. Jeigu ši manoji ankstesnė žmona buvo apgaulingojo Bchrigu pagrobta, tai malonėk pasakyti man tiesą! Išgirdęs iš taves, viską žinantis apie pagimdytuosius, kad ji Bchrigu žmona, aš tavo akyse pagrobsiu ją iš būsto.Atsakyk gi man teisingu žodžiu!
Išgirdęs tą kalbą Septynliepsnis labai nusiminė ir tyliai yarė:
-Bijau netiesos ir Bchrigu prakeikimo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Penktasis skyrius Adiparvoje.

6. Skyrius.

Suta pasakė:

Tas rakšas, brachmane, išgirdęs Agni žodžius, pasiverė šernu ir nusinešė ją vėjo greičiu, greičiau už mintį. Tuomet, Bchrigu aini, tas motinos įsčiose buvęs kūdikis supykęs iškrito iš jos įsčių. Todėl jis tapo Čjavana („Krintantis“). Pamatęs jį, iškritusį iš įsčių ir spindintį kaip Saulė, tas rakšas ją paleido ir, pavirtęs į pelenus, nukrito. O puikiaklubė Puloma, Paėmusi tą Bchrigu sūnų-bchrigaitį Čjavaną, brachmane, nuėjo nesitverdama liūdesiu. Tą gausiomis ašaromis verkiančią nepriekaištingąją Bchrigu žmoną pamatė visų pasaulių protėvis Brachma. Ir didysis protėvis Brachma ją nuramino. Ir iš jos ašarų lašų, tos šlovingosios Bchrigu žmonos eitame kelyje atsirado didžuilė tekanti upė. Tuomet, pamatęs jos eitu keliu prie Čjavano būstotekanšią upę, palaimintasis pasaulių viešpats pavadino tą upę –Vadchusara („Tekanti moters pėdomis“). Taip gimė įžymusis Bchrigu sūnus Čjavana.
Ir ten tėvas pamatė Čjavaną ir jauną žmoną. Tuomet Bchrigu supykęs savo žmoną Pulomą paklausė:
-Kas čia papasakojo apie taves tam, taves pagrobti nutarusiam rakšui? Juk tas rakšas nežinojo, kad tu, mielai besišypsanti, mano žmona. Todėl Įvardink jį man, nes aš noriu tuoj pat jį supykęs prakeikti! Kas tai nesibijo mano prakeikimo ir ki