Brachma pasakė:

Geriausias iš gyvačių Šeša, tu esi Dcharma, nes, turėdamas begalinį kūną tu vienas paėmęs laikai visą šią Žemę, kaip kad aš pats arba Balo sutriuškintojas.

Suta pasakė:

Taip po Žeme gyvena gyvačius , didingumo pilnasis Ananto viešpats, Brachmo paliepimu vienas laikantis Žemę. Ir tuomet geriausias iš nemirtingųjų didysis protėvis padovanojo Anantai draugą – puikiasparnį Vinatos sūnų.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Trisdešimt antrasis skyrius Adiparvoje.

33 Skyrius.

Suta pasakė:

Išgirdęs iš savo motinos prakeikimą geriausias iš gyvačių Vasuki pradėjo galvot, kaip padaryt, kad prakeikimas nebeišsipildytų. Tuomet jis sušaukė pasitarimą su visais broliais, Ajravata ir kitais, kurie buvo atsidavę teisingumui.

Vasuki pasakė:

Mums jau žinoma, nepriekaištingieji, kaip buvo ištartas motinos prakeikimas. Pasitarę, mes turime pasistengti šio prakeikimo atsikratyti. Juk kiekvienam prakeikimui yra (į šalį) nukreipianti priemonė, bet nebėra, gyvatės, išsigelbėjimo nuo motinos prakeikimo. Tik prisiminus, kaip amžinajam, neišmatuojamajam ir tikrajam Brachmai esant aš išgirdau: “…jūs prakeikti…”, manoje širdyje gimsta drebėjimas.
Turbūt atėjo mūsų visuotinė pražūtis, nes tas amžinasis dievas jos, kai ji prakeikinėjo, ne sustabdė. Todėl mes čia visi turime pasitarti: kaip galima pasiekti visoms gyvatėms gerovę. Mes neturime praleisti laiką. Juk, tardamiesi, panašiai kaip kažkada tarėsi dievai, kad surasti dingusį Agni, kuris pasislėpė urve, mes galime surast tokią apsigynimo priemonę, kad visų gyvačių išnaikinimui skirtas Džanamedžajo aukojimas nebeįvyktų arba pasidarytų nesėkmingas.

Suta pasakė:

Pasakę “gerai”, visi ten susirinkę tarybose išmintingieji Kadru vaikai suruošė pasitarimą. Vienos gyvatės ten sakė:
-Pasivertę geriausiais iš du kart pagimdytųjų mes nueisime pas Džanamedžają prašydami: “Te ne įvyksta tavasis aukojimas!”.
Gi kitos, kurios laikė save mokintomis, ten sakė:
-Mes visi pasidarysime jo aukštai gerbiamais patarėjais. Jis paklaus mus mūsų išvados dėl visų pasiruošimų. Tuomet mes pasakysime tokią nuomonę, kad aukojimas nebeįvyktų. Palaikęs mus tais gerbiamaisiais, tas geriausias iš išmintingųjų karalius paklaus mus apie aukojimą. Mes jam pasakysime: “Žinoma ne!”, nurodydami į daugybę nelaimių šiame ir kitame pasaulyje, ir, nurodydami įvairias priežastis ir pagrindimus, kad tas aukojimas nebeįvyktų. Arba kas nors iš gyvačių, atvykęs pas tą, kuris nusimano gyvačių aukojimo taisyklėse, rūpinasi valdovo reikalais ir tame aukojime paskirtas žynių vadovu, tegul jam įkerta, ir tas numirs. Ir, kai aukojimui vadovauti skirtas žynys numirs, tuomet aukojimas neįvyks.Taip pat mes įkirsime visiems gyvačių aukojime nusimanantiems, visiems, kurie turi būti prie jo žyniais-padėjėjais ir tokiu būdu tikslas bus pasiektas.
Kitos, sieloje teisingos, gyvatės sakė taip::
-Šis jūsų patarimas neteisingas. Brachmano nužudymas nežada laimės. Nelaimėje geriausia tikruoju teisingumu paremtas dvasios švarumas. O didžiausias neteisingumas neišvengiamai sugriaus visą pasaulį.
Gi kitos gyvatės kalbėjo:
-Mes pasiversime debesimis, žaibais ir užliesim liepsnojančią ugnį.
Gi kitos gyvatės, iš jų geriausios, pareiškė:
-Arba atėję naktį pas nerūpestinguosius pagrobsim aukojimo kaušą ir indą. Tokiu būdu atsiras kliūtis. Arba tegul tame aukojime gyvatės šimtais ir tūkstančiais sukandžioja visą liaudį ir tokiu būdu kils siaubas. Arba tegul gyvatės savo išmatomis ir šlapimu, suteršiančiu bet kokį maistą, suteršia (ten) švarų maistą.
Kaip kurios ten sakė:
-Pasiverskime žyniais ir padarykime jo aukojimui kliūtį pasakę:”duok mums aukojimo užmokestį”
Ir šis, pakliuvęs mūsų valdžion, padarys kaip mes pageidausime.
Kitos taip sakė;
-Kai jis lepinsis vandenyje, mes karalių atsivesime pas save į namus ir surišime. Ir tokiu būdu tas aukojimas neįvyks.
Gi kitos gyvatės, manę esą gudriausios, ten taip kalbėjo:
-Sučiupę jį nedelsiant jam įkirsim ir tokiu būdu pasieksim tikslą. Gi kai jis numirs, tai blogio šaknis bus išrauta. Atrodo toks mūsų visų galutinis sprendimas. Arba, karaliau, kaip tu manai, taip mes nedelsiant ir pasielgsim.
Taip pasakę jos pasižiūrėjo į gyvačių karalių Vasuki. Gi Vasuki pagalvojęs toms gyvatėms atsakė:
-Šis jūsų, gyvatės, galutinis sprendimas nepriimtinas. Man nepatiko visų be išimties nuomonė.Ką gi čia galima mūsų naudai padaryti? Tai mane kankina, nes sėkmė arba nesėkmė gula ant mane.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Trisdešimt trečias skyrius Adiparvoje.

34 Skyrius.

Suta paskė:

Išgirdęs vieną po kito visus jų žodžius, o taip pat išklausęs Vasuki kalbą, Elepatra taip pasakė:
-Tas aukojimas ne toks, kuris galėtų neįvykti. Ir Pandu ainis Džanamedžaja, kuris mums kelia didžiausią baimę, ne toks, kad jo atsisakytų. Čia, karaliau, likimo apeitas vyras pasikliauja tiktai likimu ir nėra čia jam kito prieglobsčio. Kadangi, geriausias iš gyvačių, ši mūsų baimė priklauso nuo likimo,tik likimu mes ir galime pasinaudoti. Išklausykite gi mano kalbą. Kai buvo ištartas prakeikimas, iš baimės aš užsiropščiau motinai ant kelių ir tuomet, geriausieji iš gyvačių, išgirdau dievų žodžius, kurie draskomi liūdesio, sakydami:”žiauru, žiauru” Atvyko, pilnasis didingumo valdove, pas protėvį.

Dievai pasakė:

Kas, dievų dieve, išskyrus Kadru, gavęs mylimus sūnus, gali prieš tave, protėvi, juos prakeikti? Ir tu, protėvi, tuomet į jos žodžius pasakei:”gerai”. Mes norime sužinoti:kodėl tu jos nesulaikei?

Brachma pasakė:

Gyvatės gausios. Jos žiaurios, baisiai stiprios ir pilnos nuodų. Aš tuomet nesutrukdžiau norėdamas sutvėrimams gero. Vykdomas naikinimas tų, kurios kandžiojasi, kurios niekingos, kurios sėja blogį ir nuodingos. Klausykitės gi kodėl kai ateis laikas, toms gyvatėm gali ateiti nuo didžios nelaimės išsigelbėjimas. Jajavarų giminėje gimė išmintingas ir didingas, didis, savo aistras pažabojęs rišis, žinomas kaip Džaratkaru. Pas tą Džaratkaru gims sūnus, didis pasišventėlis vardu Astika, kuris ir sustabdys tą aukojimą, Ten (jis) išgelbės tas gyvates, kurios bus labdarės.

Dievai pasakė:

Iš ko. Viešpatie, didžia jėga apdovanotas, pirmasis iš atsiskyrėlių, didysis Džaratkaru sutvers sūnus?

Brachma pasakė

Tas, didžia jėga apdovanotas geriausias iš du kart pagimdytųjų dievai, sutvers galingą palikuonį iš merginos turinčios su juo vienodą vardą.

Elepatra pasakė:

-Te būna taip. – Pasakė tuomet dievai protėviui.
Ir taip pasakę jie nuėjo.taip pat nuėjo ir tas Viešpats protėvis.Taip, Vasuki, aš matau tavo seserį vardu Džaratkaru. Atiduok ją kaip išmaldą tam rišiui, kuris griežtai besulaikydamas įžado prašys sau išmaldos, kad pasibaigtų gyvačių nelaimės. Tokį išsigelbėjimą aš išgirdau..

Taip sako Šventosios Machabharatos
trisdešimt ketvirtasis skyrius Adiparvoje.

35 Skyrius:

Suta pasakė:

Išgirdę Elepatro kalbą, geriausias iš du kart pagimdytųjų, visos gyvatės džiaugsmingomis širdimis sušuko:
-Puiku, Puiku!
Nuo to laiko Vasuki pradėjo saugoti savo seserį, tą merginą Džaratkaru ir jautė aukščiausią džiaugsmą.
Ir Štai, praėjus lyg ir ne daug laiko, dievai ir asurai pradėjo plakti Varuno buveinę. Ten geriausias iš stipriųjų gyvačius Vasuki tapo virve. Ir pabaigęs tą darbą jis atvyko pas protėvį. Ir dievai, lydimi Vasuki, protėviui pasakė:
-Šis, aukščiausiasis, prakeikimo išgąsdintas Vasuki labai kenčia. Malonėk, dieve, ištraukti tą motinos prakeikimo pagimdytą geluonį iš jo, savo genčiai gero norinčios, širdies. Juk šis gyvačių karalius mūsų geradarys ir jis visuomet mums geras.Parodyk, dievų viešpatie, malonę, pašalink iš jo širdies kančias.

Brachma pasakė:

Aš, nemirtingieji, mintimis įsigilinau į šiuos žodžius. Kaip jam kažkada pasakė gyvačius Elepatra, taip šis gyvačių valdovas tegul ir padaro. Pasakytam laikas atėjo. Žus tie, kas nedori, bet ne tie, kas labdariai. Jau gimė Džaratkaru ir tas brachmanas atsidavė rūstiems žygiams. Ir tegul jis , atėjus laikui, atiduoda Džaratkarui savo seserį. Žodis, dievai, kurį tuomet visų gyvačių gerovei pasakė gyvačius Elepatra, teisingas ir nekintamas.

Suta pasakė:

-Kai galingasis Džaratkaru panorės išsirinkti sau žmoną, nedelsiant atvykit pas mane ir apie tai praneškit. Nuo to priklauso mūsų gerovė.

Taip sako Šventosios Machabharatos
trisdešimt penktasis skyrius Adiparvoje.

36 Skyrius:

Šaunaka pasakė:

Kadangi tu, važnyčiotojo sūnau, pasakei “Džaratkaru”, tai aš noriu išgirsti apie tą kilnųjį rišį. Kuo Džaratkaru vardas garsus žemėje? Malonėk man kaip reikia paaiškinti žodžio Džaratkaru reikšmę.

Suta pasakė:

“Džara” – reiškia sumažinimą, o “karu” – reiškia griežtumą. Pas jį buvo didžiulis kūnas, ir jis, išmintingasis, rūsčiais žygiais palaipsniui jį sumažino. Dėl tos pat priežasties, brachmanai, ir Vasuki sesuo vadinosi “Džaratkaru”

Po to, kai buvo taip pasakyta, tuomet geradarbis Šaunaka nusišypsojo ir , kreipdamasis į Ugrašravą, pasakė:
-Taip, būtent taip.

Suta pasakė:

Tuo metu buvo iš Kuru giminės kilęs, geriausias Žemėje lankininkas, karalius vardu Parikšitas. Jis, kaip kad kadaise jo prosenelis Pandu, galinga ranka atsiduodavo medžioklei. Parversdamas antilopes ir šernus, hienas ir buivolus, ir kitus miško žvėris, tas Žemės valdovas klajojo po miškus. Kartą jis vilyčia su plačiu smaigaliu pervėrė antilopę ir, užsimetęs lanką už pečių, paniro į tamsų mišką, panašiai kaip didingasis Rudra pervėręs aukojamąją antilopę, jos visur ieškodamas, su lanku rankoje persekiojo ją danguje. Iš tikrųjų dar nebuvo žvėries, kuris jo sužeistas būtų pabėgęs į mišką. Ir tai, kad jo sužeista antilopę pradingo, buvo tikru ženklu karaliui Parikšitui keliauti į dangų. Ir tas žemės viešpats, antilopės toli nuvestas, nuvargęs ir ištroškęs, tame miške užėjo atsiskyrėlį besėdintį karvių garde ir besimaitinantį gausiomis putomis ėjusiomis pieną žindusiems veršeliams iš burnų. Greitai prie to nepalenkiamo įžade atsiskyrėlio priėjęs, alkio ir nuovargio spaudžiamas, pakėlęs lanką paklausė:
-Ei, brachmane, aš karalius Parikšitas, Abchimanju sūnus. Dingo mano pašauta antilopė. Ar tu jos nematei?
Bet tas atsiskyrėlis, besilaikydamas tylėjimo įžado, jam nieko netsakė. Ir supykęs karalius uždėjo jam ant peties nugaišusią gyvatę, užkabinęs ją lanko galu. Tas gi matė ir nepasakė jam nieko, nei gero, nei blogo. Ir, matydamas, kad tas pasiliko toje pačioje padėtyje, karalius nusiminė ir, palikęs savo pyktį, nuėjo į miestą. O tas išminčius taip ir pasiliko sėdėti.
Pas jį buvo jaunas sūnus, apdovanotas galinga jėga, didis teisuolis vardu Šringin. Jis laikėsi didžioji įžado, buvo pilnas įniršio ir sunkiai nusiramindavo. Jis gyveno pas dvasios vadovą, aukštą valdovą, visų būtybių gerove besidžiaugiantį brachmaną.Laikas nuo laiko, šiam brachmanui leidus, jis santūrus pareidavo namo. Ir tam, geriausias iš du kart pagimdytųjų, pilnam įniršio ir nesusivaldančiam rišio sūnui jo draugas išminčiaus Krišo sūnus besijuokdamas ir tarsi nuodai besityčiodamas pasakė:
-Tu pilnas jėgų ir atsiduodi žygiams, o tavo tėvui ant peties kabo nugaišusi gyvatė. Nedrįsk gi , Šringine, didžiuotis! Todėl nesakyk nei žodžio išminčių sūnums, kai jie, panašiai kaip ir mes. Pasiekęs savo tikslą žino šventąjį mokslą ir atsiduoda atgailai, kreipiasi į tave. Kur gi tavo vyro savigarba, kur tie tavo išdidumo pagimdyti orūs žodžiai, jeigu tu pats pamatysi tėvą, besinešiojantį lavoną?

Taip sako Šventosios Machabharatos
trisdešimt šeštasis skyrius Adiparvije.

31 Skyrius.

Suta pasakė:

-Kaip šiandien nugaišėlė atsidūrė pas mano tėvą?

Kriša pasakė:

Čia, mano drauge, medžiojo karalius Parikšitas ir jis šiandien padėjo nugaišusią gyvatę tavo tėvui ant peties.

Šringin pasakė:

Ką gi blogo padarė mano tėvas tam klastingająm karaliui? Pasakyk, Kriša, iš tiesų, pasižiūrėk į mano žygių jėga.

Kriša pasakė:

Tas Abchimanju sūnus, karalius Parikšitas, išėjęs medžioti vienas vijosi antilopę, sužeidęs ją plunksnuota vylyčia. Bet tas karalius, bevaikščiodamas didžiąjame miške, antilopės nesurado.Ir kai tik pamatė tavo tėvą, kreipėsi į jį, bet šis liko nebylus. Kankinamas alkio ir troškulio, kęsdamas nuovargį, jis vėl ir vėl klausė be judesių sėdintį tavo tėvą apie pradingusią antilopę. Šis gi, besilaikydamas tylėjimo įžado, jam visiškai neatsakinėjo. Ir tuomet karalius lanko galu uždėjo jam ant peties gyvatę. Ir tavo, Šringin, tėvas, besilaikydamas įžado dabar sėdi tokioje pat padėtyje. O tas karalius nuvyko į savo dramblio vardą turintį miestą.

Suta pasakė:

Tai išgirdęs tas išminčiaus sūnus nuo pykčio paraudusiomis akimis ir iš įniršio tarsi liepsnodamas, pasiliko stovėti, tartum remdamas dangų. Ir tuomet, pilnas galingo, neapykantos protrūkio pagimdyto pykčio, jis, prisilietęs vandens, karalių prakeikė.

Šringin pasakė:

Tą nuodėmingąjį nusikaltėlį karalių, kuris niekina du kart pagimdytuosius ir teršia kauravus, kuris mano senam tėvui ant peties padėjo gyvatę, tokiu būdu pakliuvusiam į nederamą padėtį, tegul mano žodžių jėgos, baisiame įpykyje, liepiamas septintąją naktį galingasis ir geriausias iš gyvačių nuodingasis Takšaka nusiunčia į Jamo buveinę!

Suta pasakė:

Taip prakeikęs karalių, įniršęs Šringin atėjo pas karvių garde su nugaišusia gyvate (ant peties) sėdėjusį tėvą. Pamatęs tėvą su nugaišusia gyvate ant peties Šringin vėl puolė į įpykį. Iš liūdesio jis pradėjo lieti ašaras ir tėvui taip pasakė:
-Išgirdęs apie šį klastingojo karaliaus Parikšito tavęs, tėve, paniekinimą, aš įniršęs tą karalių prakeikiau, nes jis, teršdamas Kuru giminę, nusipelnė rūstaus prakeikimo. Septintąją dieną geriausias iš gyvačių Takšaka nusiūs tą nuodėmingąjį karalių į baisią Vivasvano sūnaus buveinę.
Tuomet, brachmane, tėvas jam, apimtam pykčio, pasakė:
-Tai, sūnau, kas padaryta, man nemalonu. Atsiskyrėliams tai ne pagirtinas darbas. Mes, teisingai ginami, gyvename to vyrų viešpaties valdose. Man nepatinka, kad jis prakeiktas. Panašūs į mus, sūnau, visuomet turi atleisti (savais reikalais) užsiėmusiam karaliui. Nes teisingumas, jeigu jis bus peržengtas, be abejonės pats nubaus. Jeigu karalius mūsų nesaugotų, tai mus ištiktų didžiausia nelaimė. Tuomet mes negalėtume vykdyti savąją pareigą taip kaip norime. Mes, sūnau, saugomi žinojimo akis turinčių karalių, vykdome didžiulę pareigą. Ir čia yra dalis ir jų nuopelno.Gi Parikšitas stropiai gina mus kaip protėvis. Gina taip, kaip ir dera karaliui ginti liaudį. Be abejo, kad atsiduodantis atgailai, alkanas ir nuvargintas jis šiandien padarė nežinodamas apie mano įžadą. Todėl šis piktas darbas tavom padarytas neapgalvotai, iš vaikiškumo. Karalius, sūnau, jokiu būdu nenusipelnė iš mūsų prakeikimo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
ttrisdešimt septintas skyrius Adiparvoje.

38 Skyrius.

Šringin pasakė:

Ar neapgalvotumą aš čia padariau, tėve, ar nuodėmę, malonu tau tai ar ne malonu, bet mano žodis pasakytas ne veltui. Aš pareiškiu tau, tėve:kitaip tai niekuomet nebus. Aš niekuomet nekalbu neteisingai, net jeigu ir prakeikčiau juokais.

Šamika pasakė:

Aš žinau, sūnau, kad tu turi baisią galią ir teisingą kalbą. Tavim ir anksčiau nebuvo sakomas melas. Nebus melaginga ir tai. Sūnus, net jeigu jis jau suaugęs, kad įgytų privalumus ir pasiektų didelę šlovę, visuomet turi būti tėvo mokomas.O juo labiau tu, visai dar vaikas, nors tu ir galingas ir atgailos įkvėptas. Juk net ir pas didžiuosius dvasia pyktis auga didžiausiu laipsniu. Atmindamas, kad tu esi mano sūnus, esi dar jaunas ir neapgalvojantis, aš manau, kad tave, geriausias iš besilaikančių teisingumo, reikia dar mokinti. Gyvenki likdamas taikiu ir naudodamas miško maistą. Išsaugodamas šį pyktį tu tokiu būdu nebepažinsi teisingumo. Juk pyktis nusineša asketų sunkiai sukauptą gerumą.Ir, todėl tiem, kas neturi gerumo, nežinomas pageidautinas kelias.Gi taikingumas visuomet atneša sėkmę tiems atsiskyrėliams, kurie atleidžia. Atleidžiantiems priklauso šis pasaulis, ir kitas irgi atleidžiantiems. Todėl tu visuomet privalai gyventi pilnas atlaidumo ir žabodamas savo aistras. Atlaidumu tu įsigysi pasaulius esančius betarpiškai prie Brachmo. Besilaikydamas taikingumo, sūnau, aš tuoj pat padarysiu tai, ką galiu padaryti. Aš dar šiandien karaliui perduosiu:” Tu prakeiktas mano dar jauno ir dar neatėjusio į protą sūnaus. Jis, karaliau, buvo įpykęs, pamatęs tavim man padarytą gėdą.”

Suta pasakė:

Ir, skatinamas gailestingumo pasiuntė pas karalių Parikšitą savo geru elgesiu ir dėmesiu pasižymintį,uoliai įžado besilaikantį mokinį vardu Gaudramukcha, liepęs jam paklausti apie sveikatą, o jau po to pasakyti reikalo esmę. Ir tas greitai atvyko pas Kuru giminę iškėlusį vyrų valdovą. Ir, po to, kai apie jį pradžioje buvo pranešta vartų sargybos, jis įėjo į karaliaus rūmus. Žmonių valdovo pagerbtas ir pailsėjęs du kart pagimdytasis Gaudramukcha, esant patarėjams, pranešė viską be išimties, kaip buvo ištartas baisus Šamikio žodis:
-Tavo šalyje, karaliau, gyvena didis teisuolis, aukštai dorybingas, kuklus ir romus išminčius vardu Šamika. Ant jo peties tu, geriausias iš Bcharato giminės tigre tarp vyrų, lanko galu uždėjai su gyvybe atsisveikinusią gyvatę. Ir jis tau ėį tavo poelgį tau atleido. Bet jo sūnus ne atleido. Tu, karalių karaliau,šiandien esi jo be tėvo žinios prakeiktas. Septintąją naktį Takšaka atneš tau mirtį. Tuomet Šamika vėl ir vėl sakė: “Išsaugok jį mums”. Bet jau nieko nebuvo galima pakeisti, nes jis negali pažaboti savo sūnaus įniršio. Todėl, karaliau, norėdamas tau gero jis pasiuntė mane pas tave.
Išgirdęs tą baisią kalbą, tas didžius įžadus vykdęs karalius Kuru ainis, suvokęs nuodėmę, nusiminė.Gi, išgirdęs, kad tas geriausias atsiskyrėlis laikosi tylėjimo įžado, karalius savo širdyje pajuto liūdesį.Ir, sužinojęs apie Šamikio užuojautą ir apie tą, savo atliktą, atsiskyrėliui blogą darbą, jis pradėjo dar labiau kankintis. Ir tas į nemirtinguosius panašusis karalius ne tiek liūdėjo išgirdęs apie savo artimą mirtį, kiek gailėjosi padaręs tokį blogą poelgį. Po to karalius pasiuntė Gandamukchą su atsakymu.
-Tegul viešpats vėl parodo man malonę.
Ir kai tik Gauramukcha nuėjo, tuomet sieloje sujaudintas karalius pasitarė su patarėjais.Ir, kartu su patarėjais pamąstęs, mokėdamas vertinti patarimą, jis liepė pastatyti gerai saugomus rūmus ant vienos kolonos. Jis ten paskyrė apsaugą ir visur patalpino gydytojus ir vaistus, o taip pat daug patyrusius mantrose brachmanus. Ten būdamas ir žinodamas šventąjį įstatymą jis, iš visų pusių saugomas patarėjų, vykdė visus karaliavimo reikalus.
Ir, kai atėjo septintoji diena, geriausias iš du kart pagimdytųjų išmintingasis Kašjapa ėjo pas karalių, kad jį pagydyti, nes jis išgirdo, kad šiandieną geriausias iš gyvačių Takšaka pasiūs tą aukščiausiąjį karalių į Jamo buveinę. “Aš išgelbėsiu jį, gyvačių valdovo įgeltą, nuo drugio ir taip atliksiu gerą darbą ir apturėsiu naudą”. Taip jis mąstė. Ir tą Kašjapą, ėjusį keliu su tokio tikslo mintimis, pamatė senu brachmanu pasivertęs gyvačių valdovas Takšaka. Ir gyvačių valdovas buliui tarp atsiskyrėlių Kašjapai pasakė:
-Kur tu taip skubiai eini ir kokį darbą ketini atlikti?

Kašjapa pasakė:

Kilusį iš Kuru giminės priešų tramdytoją karalių Prikšitą šiandieną ugnimi sudegins geriausias iš gyvačių Takšaka. Aš, mielasis, skubu kad tą karalių, neišmatuojamą jėga turintį pandavų giminės tęsėją, greitai išvaduoti nuo drugio, kai jis bus, kai jis bus įgeltas jėga tarsi Agni apdovanotojo gyvačių viešpaties.

Takšaka pasakė:

Aš, brachmane, tas Takšaka, kuris sudegins tą žemės valdovą. Grįžk-gi, nes tu nepajėgus išgydyti manom įgeltą.

Kašjapa pasakė:

Tą, tavo, gyvačiau , įgeltąjį karalių aš išgelbėsiu nuo drugio, nes mano mokėjimas remiasi žinojimo jėga.

Taip sako Šventosios Machabharatos
trisdešimt aštuntas skyrius Adiparvoje.

39 Skyrius.

Takšaka pasakė:

Jeigu tu,Kašjapa, gali kaip nors išgydyti mano įgeltą, tai atgaivink šį medį, kurį aš įkirsiu. Parodyk gi ir išbandyk, geriausias iš du kart pagimdytųjų, tą didžiąją mantrų jėgą, kuri pas tave yra. Aš sudeginsiu šį figos medį tau matant.

Kašjapa pasakė:

Įkirsk , gyvačių valdove, medį, kurį tu nori. O aš jį, tavo , gyvačiau, įkirstą, atgaivinsiu.

Suta pasakė:

Ir, kai didžiadvasis Kašjapa taip pasakė, tas geriausias iš roplių, gyvačių valdovas, priėjo prie figmedžio ir jam įkirto. Ir tas jo įkirstas medis, didingasis, prisisunkęs nuodingos gyvatės nuodų, akimirksniu suliepsnojo iš visų pusių. Ir tą medį sudeginės gyvačius Kašjapai vėl pasakė:
-Pasistenk, geriausias iš du kart pagimdytųjų ir atgaivink šį miškų valdovą.
Tuomet, kai medis nuo gyvačių valdovo ugnies pavirto į pelenus, Kašjapa tuos pelenus surinko ir pasakė tokius žodžius:
-Pasižiūrėk-gi į mano žinojimo jėgą šiam miškų valdovui. Aš jį atgaivinsiu tau, gyvačiau , matant.
Ir didysis ir išmintingasis geriausias iš du kart pagimdytųjų Kašjapa mokslo pagalba atgaivino į pelenų krūvą pavirtusį medį. Jis padarė jo ataugėlę su pora lapų, o po to palaipsniui ir visą figmedį su šakomis ir lapais. Pamatęs tą didžiojo Kašjapo atgaivintą medį Takšaka pasakė:
-Tai, brachmane, išminčių valdove, ne stebuklas, kad tu gali sugriauti mano arba panašaus į mane nuodus. Kokią naudą nori tu, turtingasis žygiais, gauti nuėjęs į ten? Kokią dovaną tu nori gauti iš to geriausiojo karaliaus, tokią pat ir aš tau duosiu, net jeigu ji bus ir sunkiai pasiekiama. Kadangi tu, brachmane, rūpiniesi prakeiktu ir mirti pasmerktu žmonių valdovu, tai tavo, brachmane, sėkmė bus abejotina. Ir tuomet, žinoma, čia, trijuose pasauliuose spindinti tavoji šlovė išblės panašiai kaip spindulių spindesio netekusi Saulė

Kašjapa pasakė:

Aš einu į ten siekdamas turto. Jeigu tu, geriausias iš gyvačių gyvačiau, panorėsi man jį duoti, tuomet aš grįšiu namo.

Takšaka pasakė:

Aš tau šiandieną duosiu daug didesnį turtą, nei tas, kurio tu trokšti iš karaliaus.Grįžk gi, geriausias iš du kart pagimdytųjų.

Suta pasakė:

Išgirdęs Takšako kalbą didžia jėga apdovanotas geriausias iš du kart pagimdytųjų išmintingasis Kašjapa pasinėrė į mintis apie karalių. Didngasis atsiskyrėlis Kašjapa, turėdamas nuostabų žinojimą, surado, kad tam karaliui iš Pandu giminės tikrai ne daug teliko gyventi. Ir, gavęs iš Takšako tiek turto, kiek panorėjo, (jis) sugrįžo namo. Ir, kai tas kilnusis Kašjapa sugrįžo, atėjus laikui Takšaka greitai leidosi į dramblio vardą turintį miestą. Takšaka buvo dar kelyje, kai išgirdo, kad pasaulio valdovas sustiprintai saugomas nuodus nukenksminančių mantrų išsireiškimų.Tuomet jis pagalvojo:”Šis karalius turi būti mano apgautas majos jėga. Kokį gi būdą reikia panaudoti?”
Ir tuomet gyvačius Takšaka pasiuntė pas karalių gyvates atsiskyrėlių išvaizdą su vaisiais, lapais ir vandeniu.

Takšaka pasakė:

Eikit pas karalių ramiai, tartum su reikalu, tartum tam, kad jam įtekti vaisius, lapus ir vandenį.

Suta pasakė:

Ir, gavę Takšako nurodymą, tos gyvatės taip ir padarė.Jos įteikė karaliui lapų, vandens ir vaisių.Ir galingasis karalius visa tai priėmė, ir kai jie atliko savo darbą, jis jiems pasakė:
-Galite eiti.
Gi kai tos atsiskyrėlių išvaizdą turinčios gyvatės pasišalino, tas vyrų valdovas draugams ir patarėjams pasakė:
-Paskanaukite kartu su manim visų šių, atsiskyrėlių atneštų, saldžių vaisių.
Po to karalius panoro paskanauti vaisių su visais. Ir štai, Šaunaka, ant karaliaus paimto vaisiaus pasirodė mažas kirminukas. Visai mažytis, vario spalvos, su juodomis akutėmis. Tas geriausias iš karalių jį pamatęs patarėjams taip pasakė:
-Saulė jau leidžiasi ir šiandien aš jau nebejaučiu nuodų baimės. Te išsipildo atsiskyrėlio žodis ir tegul šis kirminas, gavęs “Takšako” vardą, man įkanda. Ir tokiu būdu te įvyksta atpirkimas.
Ir, likimui lėmus, tie patarėjai jo žodžiams pritarė. Tai pasakęs tas karalių valdovas greit pasidėjo tą kirminą sau ant kaklo ir nusijuokė prarasdamas sąmonę, ne jau buvo ant mirties slenksčio. Ir jam taip besijuokiant, gyvačius Takšaka, kuris išlindo iš to karaliui paduoto vaisiaus, jį apsivyniojo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
trisdešimt devintas skyrius Adiparvoje.

40 Skyrius.

Suta pasakė:

Ir, pamatę jį apsuktą žiedais, visi patarėjai pasikeitė iš veidų ir dideliame liūdesyje pradėjo raudoti. O išgirdę šnypštimą patarėjai išsilakstė. Ir, užuojautos prislėgti, jie pamatė geriausiąjį iš gyvačių, nuostabųjį Takšaką, kuris, palikdamas danguje lotoso spalvos pėdsaką tarsi sklastymą, skriejo oru. Tuomet jie paliko iš gyvačiaus nuodų pagimdytos ugnies apimtus rūmus ir išsigandę išsibėgiojo. O tie (rūmai), sugriuvo tartum trenkti perkūno.
Kai karalius buvo Takšako jėgos nužudytas, jo namų žynys šventasis brachmanas, o taip pat jo patarėjai palydėdami jį į kitą pasaulį atliko laidojimo apeigas. Po to, susirinkę kartu visi to miesto gyventojai padarė savo karalium jo jauną sūnų. Ir tą karalių, priešų naikintoją, geriausiąjį didvyrį iš Kuru giminės, žmonės pavadino Džanamedžaja. Ir geriausias iš karalių, nors buvo dar berniukas, buvo apdovanotas kilniu protu. Kartu su tais patarėjais ir namų žyniais bulius iš Kuru giminės, Kuru giminės vyriausias, valdė karalystę taip kaip ir jo narsusis prosenelis. Ir štai, matydami kad karalius gali tramdyti savo priešus, nuvyko pas Kaši saugotoją Suvarnavarmaną ir pradėjo prašyti jo dukters Vapuštamos. Tuomet tas kara;lius, viską išklausinėjęs, atidavė pagal paprotį Vapuštamą didžiausiajam didvyriui iš Kuru giminės. O jis, ją gavęs, buvo labai patenkintas ir jo širdis niekuomet nebelinko į kitas moteris. Su džiaugsmu širdyje galingasis leido laiką ežeruose ir žydinčiuose miškuose. Ir tas geriausias iš karalių leido laiką malonumuose, kaip kad kažkada Urvaši gavęs Pururavas. O gražiausioji iš karališkųjų žmonų,puikioji Vapuštama, gavusi geriausią ir verčiausią vyrą, džiugino tą vyrą malonumų laikotarpiais.
Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimtas skyrius Adiparvoje.

41 Skyrius.

Suta pasakė:

Tuo pat metu didysis teisuolis, atsiskyrėlis Džaratkaru klaidžiojo po visą Žemę, įsitaisydamas sau būstą ten, kur jį užklupdavo vakaras. Apdovanotas didžia jėga jis klajojo besilaikydamas netobuliems sunkiai įvykdomo įžado ir atlikdamas apsiplovimus šventose vietose. Susilaikydamas nuo maisto ir besimaitindamas vien oru, jis kasdieną vyto. Kartą tas atsiskyrėlis pamatė savo protėvius, kurie galvomis žemyn kabėjo duobėje, besilaikančius už virano stiebelio, nuo kurio teliko tik vienas plaušelis ir duobėje apsigyvenusią žiurkę, kuri lėtai tą plaušelį ėdė. Priėjęs prie jų, duobėje be maisto. Liesų. Liūdnų ir trokštančių išsigelbėjimo, jis jiems, liūdniems ir pats liūdnas, pasakė:
-Kas jūs, čia bekybantys ir už virano stiebelio besilaikantys? Net tą vienintelę silpną šaknelę, kadangi kitos nuėstos duobėje gyvenančios žiurkės, kuri čia lieka iš virano stiebo, ir tą ši žiurkė savo aštriais dantimis palaipsniui ėda. Ji jį taip pat greit sugrauš, nes liko visai nedaug. Ir tuomet jūs nukrisite į duobę žemyn galvomis. Todėl, kai aš jus, žemyn galvomis kybančius, pakliuvusius į sunkią nelaimę, pamačiau, pas mane atsirado jums užuojauta. Kokią paslaugą aš galiu jums padaryti? Sakykite nedelsdami, ar galiu aš jus išgelbėti ketvirtadaliu, trečdaliu ar net puse savo žygių? Arba išgelbėkit save visų mano žygių jėga! Padarykite gi, senoliai, kaip jūs norite!
Protėviai pasakė:

Tu nori, laimingasis Brachmačarine, mus išgelbėti Bet, geriausias iš brachmanų, tai neįmanoma pašalinti žygių pagalba. Mes, geriausias iš kalbančiųjų sūnau, taip pat turime žygių vaisius, bet, palikuonių netekimo pasekoj, mes krentame į nešvarų pragarą. Kol mes čia, sūnau, kybome, mūsų supratimas be šviesėja, todėl mes tave ir nebeatpažįstame, nors tavo šaunumas pasauliui žinomas. Tu, laimingasis, esi padovanotas didžia dalia, nes liūdi mūsų iš užuojautos. Klausykis-gi, du kart pagimdytasis, kas mes esame.
Mes jajavarais praminti, rūstaus įžado laikęsi rišiai. Iš švaraus pasaulio, valdove, mes prasmegome į čia dėl palikuonių netekimo.Mūsų žygių pagalba pasiekti nuopelnai dar neišseko, nes pas mus vis dar lieka siūlelis. Bet, pas mus dabar tik vienas siūlelis, o ir tas pats toks, tartum jo ir nebūtų.
Yra mūsų giminėje vienas giminaitis, nelaimingasis iš nelaimingųjų, žinomas kaipo Džaratkaru. Jis pilnai išmoko vedas ir vedangas, ir pažabojo savo dvasią. Didžiadvasis, jis uoliai laikosi įžado ir užimtas didžiaisiais žygiais. Dėl jo godumo askezei mes nuversti į vagingą padėtį.Pas jį nėra nei žmonos, nei sūnaus, nei jokio giminaičio. Todėl mes kaip neginami, netekę proto kybome duobėje.Jeigu tu jį pamatysi, pasakyk jam kaip mūsų globėjui:”Tavo protėviai nusiminę kybo duobėje galvomis žemyn. Paimk, teisingasis ir didysis valdove, žmoną ir sutverk palikuonis! Nes tu, turtingasis žygiais, vienintelis siūlas išlikęs mūsų giminėj!”. Virano žolės stiebelis, ant kurio kaip tu, brachmane , matai mes laikomės, buvo mūsų giminę gausinusiu kamienu. O šio šliaužiančio augalo šaknys, kurias tu, brachmane, matai, tai laiko suėsti mūsų palikuonys. O ši, pusiau suėsta šaknis, kurią tu brachmane, matai, tai tas, kuris būdamas vienišas, atidavęs žygiams. O žiurkė, kurią tu, brachmane, matai, tai didelę jėgą turintis laikas. Lėtai stumdamas jis palaipsniui silpnina tik žygiuose džiaugsmą randantį, žygiais susigundžiusį, smulkiadvasį ir bejausmį Džaratkaru. Bet, tie jo žygiai, geriausias, mūsų neišgelbės! Pažvelk gi į mus!Mes nuversti į čia, mūsų šaknys pakirstos, o sąmonė sugraužta laiko, ir mes tartum nusikaltėliai einame į pragarą!Panašiai, kaip mes čia numesti kartu su protėviais ir seneliais, jis irgi laiko pakirstas nukris į čia, į pragarą. Ar žygiai, ar aukojimas, ar koks nors kitas šventas didis darbas – visa tai, sūnau, nesusilygins su palikuonimis. Tokia dorybingųjų nuomonė.Kai pamatysi atsiskyrėlį Džaratkaru, sūnau, tu turi jam pasakyti apie tai, ką matei.Ir tu turi papasakoti jam viską, nieko neslėpdamas. Tegul jis, brachmane, paima žmoną ir sutveria sūnus bent tam, kad mus apginti. Taip tu turi jam pasakyti.

Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimt pirmas skyrius Adiparvoje.

42 Skyrius.

Suta pasakė:

Tai išgirdęs Džaratkaru prisipildė liūdesio ir užuojautos. Ir liūdnu, ašarų pilnu balsu savo pirmtakams jis pasakė:
-Aš pats esu tas jūsų nuodėmingasis sūnus Džaratkaru. Todėl man, netobulam protu ir padariusiam blogą darbą, ir skirkite bausmę!

Protėviai pasakė:

Likimui lėmus tu, sūnau, atsitiktinai pakliuvai į čia. Kodėl gi tu, brachmane, nepasiimi sau žmonos?

Džaratkaru pasakė:

Mano širdyje, protėviai, nuolat buvo mintis, kad sulaikydamas savo sėklą aš sugebėsiu perkelt savo kūną į kitą pasaulį. Bet, pamatęs jus, senoliai,kybančius kaip paukščius, aš nukreipiau protą nuo susilaikančio gyvenimo. Aš tikrai padarysiu kaip jūs norite. Aš vesiu, čia negali būti abejonių, jeigu tik kada nors gausiu merginą vienodu su manim vardu. Aš paimsiu tą, kuri pati sutiks tekėti išmaldos pavidalu, ir kurią man nereikės išlaikyti, jeigu tik tokia atsiras. Aš vesiu tik tokią, jeigu rasiu. Gi priešingu atveju, seneliai. Aš nevesiu ir tai tiesa!

Suta pasakė:

Ir taip protėviams pasakęs tas atsiskyrėlis ėmė keliauti po žemę. Ir sau žmonos jis nesurado, nes jis, Šaunaka, (buvo) jau senas. Ir, kai jis puolė į neviltį, tuomet jis, protėvių skatinamas, nuėjo į mišką ir, labai nusiminęs ėmė garsiai skūstis:
-Kokių čia bebūtų būtybių, judančių ir nejudančių, arba ir nematomų, visi te išgirsta mano žodį! Mane, esantį rūsčiame įžade ir drąskomą liūdesio, protėviai rągina vesti. Norėdamas padaryti jiems gera ir siekdamas vesti, merginą gauti išmaldos pavidalu, protėvių valia vargšas ir nusiminęs aš klajoju po visą pasaulį. Pas kurią iš būtybių, į kuria aš kreipiuosi, yra mergina,tegul atiduoda ją man, apėjusiam visas šalis. Atiduokite man į žmonas merginą, turinčią su manim vieną vardą,pasiruošusią tapt mano žmona kaipo išmalda, ir , kurią man nebereikės išlaikyti!
Tuomet Džaratkaru sekę gyvatės, sužinoję apie jo ketinimą, pranešė apie tai Vasuki. Ir iš jų tai išgirdęs gyvačių valdovas paėmė išpuoštą merginą ir nuėjo su ja pas jį į mišką. Ir, brachmane, gyvačių karalius Vasuki pasiūlė tą merginą kilniąjam kaipo išmaldą.Bet jis jos nepaėmė. Manydamas, kad ji ne vienu su juo vardu ir neišsiaiškinęs jos išlaikymo sąlygų, jis sustojo abejodamas ar ją priimti ir, mastydamas apie savo galutinį išsigelbėjimą. Tuomet, Bchrigu aini, jis paklausė apie merginos vardą ir pasakė:
-Aš, Vasuki, nebegalėsiu jos išlaikyti.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Keturiasdešimt antras skyrius Adiparvoje.


43 Skyrius.

Suta pasakė:

Ir tuomet Vasuki išminčiui Džaratkaru tarė tokį žodį:
-Ši mergina turi vienodą vardą su tavim. Ji, žygiams atsidavęs, mano sesuo. Aš išlaikysiu ir tavo žmoną. Imk gi ją, geriausias iš du kart pagimdytųjų!Ir, kai gyvačiaus buvo pažadėta: “aš išlaikysiu seserį”, tuomet Džaratkaru nuėjo į gyvačių būstą. Ir ten jis, dorybingasir sėkmingas žygiuose, laikęsis didžiojo įžado, geriausias iš mantrų žinovų, skaitant mantras paėmė pagal įstatymą pasiūlytą jos ranką. Po to, giriamas didžiųjų rišių, jis , paėmęs žmoną,nuėjo į nuostabius ir puikius gyvačių karaliaus kambarius.Ant ten paruošto, brangia lovatiese padengto guolio, Džaratkaru pradėjo gyventi kartu su žmona. Ir ten, geriausiasis, jis sudarė su žmona sutartį.
-Niekuomet ne turi būt pasakyta arba padaryta tai, kas man ne malonu.Jeigu tai, kas ne malonu bus padaryta, tai aš paliksiu tave ir tavo namus. Atsimink – gi šį mano ištartą žodį!
Ir tuomet, itin susigėdusi ir didžio liūdesio pilna gyvačių karaliaus sesuo jam pasakė:
-Te būna taip.
Ir štai, ji, puikioji, norėdama padaryti norimą, ėmė patarnauti tokio sunkaus būdo vyrui baltoms varnoms būdingais būdais. Kartą, palankiu pradėjimui metu, atlikusi apsiplovimus, pagal (šastrų) nurodymus, Vasukis sesuo prisiartino prie didžiojo atsiskyrėlio. Po to pas ją atsirado ypatinga asketine jėga ir tarsi liepsna pačiai ugniai lygiu spindesiu apdovanotas gemalas. Ir štai, kartą, praėjus daug laiko, didysis pasišventėlis Džaratkaru miegojo padėjęs galvą jai ant kelių, tarsi nuvargęs. Ir, tuo metu kai tas didžiausias iš brachmanų miegojo, Saulė jau turėjo pasislėpti už kalvos. Tuomet, baigiantis dienai ir bujodama įstatymo pažeidimo, išmintingoji Vasuki sesuo pagalvojo: “Ar bus padoru, ar ne, jeigu aš pažadinsiu savo vyrą?Juk jis sunkaus būdo ir laikosi įstatymo. Kaip čia prieš jį ne nusikaltus? Jeigu gresia dorybingo žmogaus pyktis arba galimybė jam pažeisti įstatymą, tai aš manau, kad įstatymo pažeidimas bus blogiau”. Tuomet, protu taip sumetusi, saldžiabalsė gyvatėtam asketine jėga liepsnojančiam, gulinčiam kaip ugnies dievai rišiui švelniai pasakė:
-Kelkis, didžia dalia apdovanotasis! Saulė jau krypsta link laidos.Pagerbk (mano) pone, sutemas apeiga prisilietęs vandens, nes tu laikaisi įžado. Atėjo Agnichotros atlikimo metas, maloni ir baisi minutė. Vakarų pusėje (man0) pone, jau ateina sutemos.
Kai taip buvo pasakyta, tas įžymusis didysis teisuolis Džaratkaru drebančiomis lūpomis pasakė:
-Tuo tu, gyvate parodei man abejingumą! Aš daugiau nebegyvensiu prie tave ir išeisiu kaip ir atėjau.nes, neturi Saulė galimybės nusileisti įprastu laiku, jeigu aš miegu! Toks mano įsitikinimas! Jeigu kam nors iš ko nors bus pareikštas abejingumas, tai nedera jam ten ir gyventi, o ypač tokiam dorybingam kaip aš ar panašiam į mane!
Tuomet, kai vyras taip pasakė, Vasuki sesuo Džaratkaru su virpesiu širdyje tarė:
Ne iš abejingumo aš tave pažadinau, o padariau, brachmane tam, kad nebūtų pažeistas įstatymas!
Didysis pasišventėlis Džaratkaru, išgirdęs tai ir norėdamas ją palikti, pilnas pykčio pasakė:
-Manim, gyvate, ištartas žodis ne melagingas, aš išeinu! Juk tokia tarp mane ir tarp tave anksčiau sudaryta abipusė sąlyga. Aš, mieloji, gyvenau čia laimingai. Kai aš išeisiu, tu, puikioji, turi pasakyti savo broliui, kad tavo, nedrąsioji, ponas išėjo. Neliūdėk, kai aš išeisiu.
Kai buvo taip pasakyta, liūdesio apimta nepriekaištingai sudėtoji ir puikiaklubė Džaratkaru maldaujančiai sudėjusi rankas atsakydama savo vyrui Džaratkaru, nuo ašarų lūžtančiu balsu pasakė. Jos veidas nusiminė, akis plovė ašaros, bet , nors ir virpėdama širdimi, sukaupusi drąsą tarė:
-Būk visuomet griežtas, bet teisingas. Teikis ne palikti mane, esančios teisume, laisvos nuo nusižengimo, visuomet besirūpinančios mylimojo gerove. Ką man pasakys Vasuki, nepasiekusiai to,dėl ko mane atidavė tau, geriausias iš du kart pagimdytųjų? Ir tų palikuonių, kurie iš tave taip laukiami mano,motinos prakeikimo ištiktų, giminių, kol kas nesimato. Juk tik nuo tave gavę palikuonių giminaičiai gali tapti laimingi. Mano santuoka su tavim, du kart pagimdytasis. Ne turi nueiti veltui. Aš tave maldauju norėdama gero savo giminėms. Kaipgi tu, geriausiasis, būdamas didžiadvasiu, įdėjęs į mane šį , dar apibrėžtos išvaizdos turintį gemalą, nori mane nekaltą palikti ir išeiti?
Ir, po to kai buvo taip pasakyta, turtingasis žygiais atsiskyrėlis Džaratkaru savo žmonai pasakė tinkamą ir deramą žodį:
-Šis gemalas tavyje, laimingoji, yra į Vaišvanarą Jis bus didžiai dorybingas, nusimanantis vedose ir vedangose.
Taip pasakęs tas teisingas siela didysis išminčius Džaratkaru nuėjo,tvirtai nusprendęs vėl atsiduoti rūstiems žygiams.

Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimt trečias skyrius Adiparvoje.

44 Skyrius.

Suta sako:

Ir, kai tik turtingasis žygiais vyras nuėjo, Džaratkaru skubiai nuėjo pas brolį ir jam pasakė viską kaip buvo. Ir tas didysis gyvačius, išgirdęs apie nemalonumą, savo didžiai nusiminusiai seseriai, pats labai nusiminęs, pasakė:
-Žinoki, kokia buvo tavo ištekinimo priežastis ir tikslas. Jeigu gyvačių laimei nuo jo pas tave bus sūnus, tai jis, galingasis, išgelbės mus visus nuo gyvačių aukojimo. Taip kažkada visiems dievams girdint pasakė Protėvis. Ar yra tavyje, laimingoji, gemalas nuo to geriausiojo atsiskyrėlio? Aš noriu, kad tavo santuoka su tuo išminčium ne būtų ne vaisinga. Tiesa, man nedera klausti tave apie tokius dalykus. Bet, juk tik dėl reikalo svarbumo aš tave apie tai paklausiau. Žinodamas tavo aukščiausio laipsnio dorybingo vyro nesugyvenamumą, aš jo niekuomet nebepersekiosiu, nes jis gali mane prakeikti. Papasakok-gi, mieloji, apie viską, vyro atliktą. Išrauk seniai mano širdyje styrantį nuodingą geluonį.
Po to, kai buvo taip pasakyta, Džaratkaru, ramindama nusiminusį gyvačių karalių Vasuki, tarė tokį žodį:
-Į mano klausimą apie palikuonis tas kilnusis ir didis teisuolis, parodęs į mano įsčias, tarė: “Esti”, ir nuėjo. Aš nebeprisimenu, kad kada nors anksčiau jo žodis būtų buvęs netesingas, net juokais. Kodėl –gi, karaliau, jis jį sakytų tuo atveju, kai tai liečia ateinantįjį? “Tau, gyvate, nereikia liūdėti dėl rezultatų. Tau gims spindesiu Saulei prilygstantis sūnus” – būtent taip pasakęs nuėjo žygiais turtingasis vyras. Todėl, te išnyksta tavoje širdyje lizdą susisukęs gilus liūdesys!
Tai išgirdęs ir dideliame džiaugsme išklausęs sesers kalbą gyvačių karalius Vasuki pasakė:
-Te būna taip!
Ir geriausias iš gyvačių pagerbė savo vienaystę seserį draugišku pasveikinimu, pagarbos jai suteikimu ir dovanos su pelnyta pagarba įteikimu. Tuomet, geriausias iš du kart pagimdytųjų, tas didžia jėga ir Saulės spindesiu apdovanotas gemalas ėmė augti, panašiai kaip šviesios pusės metu danguje auga Mėnulis.Ir štai, brachmane, atėjus laikui, gyvačiaus sesuo pagimdė į dieviškąją atžalą panašų berniuką. Jis turėjo panaikinti savo protėvių ir motinos giminių nuogąstavimus. Ten pat gyvačių karaliaus rūmuose jis augo ir pas Bchrigu ainį, Čjvano sūnų mokėsi vedas kartu su vedangomis. Ir, nors jis buvo dar tik berniukas, laikėsi įžado ir buvo apdovanotas protu, teisingumo jausmu ir dorybėmis. O jo, visuose pasauliuose tapęs žinomu, vardas buvo Astika. Kadangijo tėvas nuėjo į mišką taręs:”esti”, kai jis buvo dar įsčiose, todėl ir jo vardas, kuriuo tapo žinomas Astika (“Esantis”). Dar berniuku būdamas jis buvo apdovanotas nepaprastu protu, o gyvendamas gyvačių karaliaus rūmuose buvo ten stropiai saugomas. Jis džiugino gyvates augdamas ten kaip pats didysis dievų valdovas su trišakiu rankose dalijantis auksą.
Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimt ketvirtasis skyrius Adiparvoje.

45 Skyrius.

Šaunaka pasakė:

Papasakok man smulkiai vėl apie tai, ką tuomet savo patarėjus paklausė karalius Džanamedžaja apie savo tėvo kelionę į dangų.

Suta pasakė:

Klausykis gi , Brachmane, kaip tuomet karalius paklausė patarėjų ir kaip jie jam papasakojo apie Parikšito žuvimą.

Džanamedžaja pasakė:

Jeigu jūs, valdovai, žinote kaip visa įvyko su mano tėvu ir kaip jis, didžios šlovės nešiotojas, savo laiku pasiekė savo mirtį. Smulkiai išklausęs iš jūsų visa kas su mano tėvu atsitiko, aš padarysiu taip kaip bus geriau ir ne kitaip.

Tuomet, atsakydami į didžiadvasio klausimą, visų įstatymų žinovai išmintingi patarėjai karaliui Džanamedžajai pasakė tokius žodžius:
-Tavo tėvas buvo teisingu ir didžiadvasiu liaudies gynėju. Klausykis gi, kilnusis, kaip jis leido savo gyvenimą. Padaręs taip, kad kiekviena iš keturių kastų laikytųsi savo įstatymo, tas įstatymus žinojęs karalius teisingai juos saugojo, tarsi tai buvo pats įsikūnijęs įstatymas.Turėdamas nepalyginamąją galią jis saugojo deivę Žemę. Ir nebuvo pas jį neapkenčiančiųjų ir jis pats nieko nebe neapkentė. Jis, kaip ir Pradžapatis , buvo vienodas visoms būtybėms. Brachmanai, kšatrijai, vaišjai,ir šudrai, karaliau, laikėsi savo įstatymo ir patenkinti buvo to karaliaus rūpesčio objektais.Jis išlaikė našles ir našlaičius, neturtingus ir luošius. Buvo puikios išvaizdos ir visoms būtybėms buvo tartum antrasis Soma. Jis valdė patenkintą ir sėkmingą liaudį ir aukšta narsa apdovanotą tiesiakalbį karalių lydėjo laimė. Karo moksle jis buvo Šaradvato mokiniu. Tavo, Džanamedžaja, tėvas buvo mielas Govindai. Sukaupęsdidžią šlovę jis taip pat buvo mielas ir visai liaudžiai. Jis gimė iš Uttaros tuo metu, kai Kauravų giminė jau geso. Ir todėl didžioji Subchadros sūnaus atžala buvo pavadintas Parikšitu (“Gęstantis”). Apdovanotas visomis dorybėmis, pažabojęs savo aistras ir įsigilinęs į karaliaus pareigų esmę, karalius buvo išmintingas ir protingas. Jį visuomet pamokindavo senoliai. Jis pažinojo šešis sieloje gyvenančius priešus, apdovanotas dideliu protu jis buvo geriausiu politikos ir teisingumo žinovu. Šešiasdešimt metų tavo tėvas valdė šią šalį. Po to jis pasiekė laiko nustatytą ribą, kurią gyvačius ne praleido. Tuomet tu, žmonių geriausiasis, teisėtai gavai šią tūkstantį metų Kuru giminės valdytą karalystę. Tu dar būdamas berniuku tapai visų būtybių gynėju.

Džanamedžaja pasakė:

Šioje giminėje dar nebuvo karaliaus , kuris nedarytų gero savo liaudžiai ir pats nebūtų jos mylimas, ypač po to, kai jie matė didžiais darbais užimtų protėvių gyvenimo būdą. Kokiu gi būdu, būdamas tokiu mano tęvas surado sau galą?
Papasakokit man apie tai kaip reikia. Aš noriu tai iš jūsų išgirsti.

Suta pasakė:

Gavę tokį karaliaus nurodymą visi valdymo gerovei ir interesams atsidavę patarėjai papasakojo žmonių valdovui apie visa kas įvyko.
-Tavo tėvas, karaliau, labai mėgo medžioklę, kaip kad ir geriausias iš lankininkų kovoje, įžymusis Pandu, pavedęs mums visus be išimties karališkuosius darbus. Kartą, bevaikščiodamas po mišką, jis pervėrė vilyčia antilopę.Ir, pervėręs antilopę, jis greitai puolė ją pėsčia vytis per gūdžią girią, prisijuosęs kalaviją ir turėdamas vylyčių pripildytą saidoką. Bet tavo tėvas miške pradingusios antilopės nesurado. Jį slėgė šešiasdešimties metų amžius. Jis nuvargo ir išalko. Ir štai, gūdžioje girioje, netoliese jis pamatė atsiskyrėlį. Ir karalių valdovas tą tylėjimo įžado besilaikantį atsiskyrėlį paklausė. Bet tas į jo klausimą nieko neatsakė.
Tuomet bado ir nuovargio iškankintas karalius staiga suliepsnojo pykčiu ant to tylėjimo įžado besilaikiusio ir tartum kelmas abejingai sėdėjusio atsiskyrėlio. Bet juk karalius nežinojo, kad tas karalius laikėsi tylėjimo įžado! Apimtas pykčio tavo tėvas jį įžeidė. Lanko galu pakėlęs nuo žemės pakėlęs nugaišusią gyvatę jis, geriausias iš Bcharato giminės, padėjo ją ant tyrojo siela atsiskyrėlio peties Ir tas išminčius nepasakė jam nei gero, nei blogo. Ir taip jis su gyvate ant peties, nepykdamas sėdėjo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimt penktasis skyrius Adipavoje.

46 Skyrius.

Patarėjai pasakė:

Tuomet, karalių karaliau, bado iškankintas karalius, padėjęs ant atsiskyrėlio peties gyvatę, sugrįžo į savo miestą. Gi pas tą atsiskyrėlį rišį buvo iš karvės gimęs, didžiausią šlovę surinkęs sūnus vardu Šringin. Jis buvo apdovanotas didžia jėga ir narsa, ir buvo gana piktas. Atėjęs pas brachmaną tas muni jį pagarbino ir, gavęs jo leidimą, nuėjo pas tėvą. Ir štai, Šringin iš savo draugo išgirdo apie tai, kad jo tėvas tokiu būdu įžeistas tavo, Džanamedžaja, tėvo, kad jis nekaltai nešioja ant peties tavo, tigre iš Kuru giminės, tėvo padėtą nugaišusią gyvatę. Jis, karaliau, buvo griežtu pasišventėliu, pirmuoju tarp išminčių, įveikęs savo aistras, buvo švarus ir visuomet turėjo nuostabų likimą. Jis turėjo asketinių žygių apšviestą sielą, buvo pažabotas visais savo nariais, buvo malonus elgesyje ir kalboje, buvo pastovus,ne šykštus ir ne pavydus, ir ne turrėjo žemumo. Jis buvo senas ir buvo tylėjimo įžad. Ir jis, visų būtybių priebėga, buvo tavo tėvo įžeistas.
Ir to rišio sūnus, išgirdęs apie tai, pilnas pykčio prakeikė tavo tėvą. Nors ir jaunas, jis buvo aukščiau senolių, nes turėjo didžią jėgą. Tarsi liepsnodamas pyktyje nuo galingumo, greitai prisilietęs vandens apie tavo tėvą taip pasakė.
-Kas ant mano nekalto tėvo padėjo nugaišusią gyvatę, tą piktądarį septintąją dieną, pradedant šia, sunaikins įpykęs gyvačius Takšaka!
Taip pasakęs jis nuėjo į ten, kur buvo jo tėvas. Ir pamatęs tėvą jis jam pranešė apie savo prakeikimą. O tas tigras tarp atsiskyrėlių pasiuntė tavo tėvui mokinį su žodžiais:
-Tu prakeiktas mano sūnaus. Būk, karaliau, atsargus! Takšaka, macharadža savo jėga tave sunaikins.
Išgirdęs tą baisų žodį tavo, Džanamedžaja , tėvas, besisaugodamas geriausiojo iš gyvačių Takšako, parodė budrumą.
Ir štai, kai atėjo septintoji diena, pas karalių panoro ateiti brachmanas-išminčius Kašjapa. Ir tuomet Kašjapą pamatė gyvačių valgovas takšaka. Ir tam, kelyje beskubančiam Kašjapai, gyvačių karalius pasakė:
-Kur tu taip skubiai eini ir kokį darbą ketini padaryti?

Kašjapa pasakė:

Aš, du kart pagimdytasis, skubiai einu į ten, kur geriausias iš Kuru giminės karalius vardu Parikšitas turi būt gyvačiaus Takšako sudegintas. Aš einu tam, kad greičiau jį išvaduot nuo drugio. Ne dėl mano pagalbos gyvačius negalės jį pražudyti.

Takšaka pasakė:
-Kodėl tu nori atgaivinti tą, kuris turi būti mano įkirstas? Pasakyk, ko tu nori? Aš šiandien pat tau duosiu. Ir eik sau į namus.

Patarėjai pasakė:

-Norėdamas gauti turto aš einu į ten. – Pasakė jis atsakydamas Takšakai.
Ir tas jam,didžiam dvasia pagarbiai ir maloniu balsu pasakė:
-Paimkgi, nepriekaištingasis iš mane didesnį turtą, nei tu ketini iš to karaliaus gauti, ir grįžk.
Ir, po to, kai to gyvačiaus buvo taip pasakyta, gavęs iš Takšako turtą kokį jis panorėjo, geriausias iš žmonių Kašjapa sugrįžo.
Tuo tarpu, kai tas brachmanas sugrįžo atgal, Takšaka pakeitęs savo išvaizdą atėjo pas tą karalių, pas teisingąjį tavo, geriausias iš karalių, tėvą, kuris buvo rūmuose, ir, nors tas ir saugojosi, sudegino jį savo nuodų ugnimi. Po to tu, tigre tarp žmonių, buvai pasodintas į sostą pergalei. Dabar mes tau papasakojome viską. Visa tai, geriausias iš karalių, nors ir liūdna, bet yra tai, ką mes matėme ir girdėjom. O, išgirdęs apie karaliaus mirtį ir to rišio Uttanko įžeidimą, nuspręsk, ką daryti toliau.

Džanamedžaja pasakė:

Aš noriu išgirsti apie tą pokalbį tarp gyvačių valdovo ir Kašjapo, kyris tuomet įvyko nykiame miške. Kas tai matė ar girdėjo ir perdavė jums? Išklausęs aš nuspręsiu apie gyvačių išnaikinimą.

Patarėjai pasakė:

Klausykis gi, karaliau, kaip ir kas mums anksčiau papasakojo apie šį didžiausiojo brachmano susitikimą kelyje su gyvačių valdovu. Kažkoks žmogus, karaliau, įsilipo į medį, kad prisilaužyti sausų šakų aukojimo kurui. Ir, nei gyvačius, nei brachmanas nežinojo, kad jis yra tame medyje. Ir tuomet jis su tuo medžiu ir byvo paverstas pelenais. Bet, karalių valdove, du kart pagimdytojo galios dėka jis buvo atgaivintas kartu su medžiu. Ir jis,geriausias iš karalių, atėjęs į šį miestą, apie viską kas įvyko tarp Takšako ir brachmano, papasakojo. Štai, karaliau, tau ir papasakojom kaip viskas įvyko ir buvo išgirsta. Gi išklausęs, tigre tarp vyrų, elkis kaip išmanai.

Suta pasakė:

Išgirdęs patarėjų žodžius karalius Džanamedžaja atsidavė liūdesiui ir vargo draskomas laužė sau rankas. Ir tas karalius su akimis panašiomis į lotosą pradėjo leisti ilgus, karštus atodūsius, o iš akių nenutrūkstamai lieti ašaras. Ir, vargo ir liiūdesio persmelktas žemės gynėjas pasakė:
-Aš išklausiau šiuos jūsų žodžius apie mano tėvo išvykimą į dangų. Tad žinokit-gi dabar manim priimtą sprendimą. Aš manau, kad reikia nedelsiant atkeršyti gyvačiui Takšakai, kuris nužudė mano tėvą. Juk, jeigu Šrėingino žodį įvykdęs ir karalių sudeginęs tas piktadarys būtų pasišalinęs, tai mano tėvas be abejonės gyventų. Nes, ką jis būtų praradęs, jeigu tas karalius būtų atgijęs Kašjapo malonės ir patarėjų puikių priemonių dėka? Iš apakimo jis privertė sugrįžti geriausią iš du kart pagimdytųjų ir nenugalimąjį Kašjamžpą, atvykusį į ten, kad atgaivinti karalių. Iš tikrųjų, didis šio piktadario Takšako nusikaltimas, kuris davė brachmanui turtą, kad tik tas karalių neatgaivintų.Besiruošdamas padaryti malonumą Uttankai ir suteikti pasitenkinimą sau,, o taip pat ir visiems jums, aš ruošiuosi kerštui už savo tėvą.

Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimt šeštasis skyrius Adiparvoje.

47 Skyrius.

Suta pasakė:

Taip pasakęs tas šlovingasis karalius, pritariant patarėjams, nusprendė suruošt gyvačių aukojimą. Tuomet, brachmane, žemių valdovas tigras iš Bcharato giminės Parikšito sūnus, tobulasis kalboje karalius, pasišaukęs savo namų žynį ir žynį-ratvidžą, tarė jiems į sėkmę vadantį žodį:
-Tas, kuris nužudė mano tėvą yra piktanoris Takšaka. Sakykit man, kaip aš turėčiau jam atkeršyt? Ar juns žinomas koks nors būdas, kurio pagalba aš galėčiau gyvačių Takšaką kartu su jo giminėmis įmest į liepsnojančią ugnį. Kaip kažkada jo nuodų ugnimi buvo sudegintas mano tėvas, taip ir aš noriu sudegint šį nusikaltėlį gyvačių.

Žyniai pasakė:

Yra, karaliau, dievų sugalvotas didysis aukojimas. Jis, žinomas “gyvačių aukojimo” pavadinimu ir aprašomas puranoje. Išskyrus tave, žmonių valdove, nėra nieko kito, kuris galėtų atlikti šį aukojimą! Nusimanantys puranose žmonės mums sakė, kad yra toks aukojimas.

Suta pasakė:

Kai tas karališkasis išminčius taip pasakė, geriausiasis, Takšaką galima buvo įkritusiu į liepsnojančių aukų rijiko
nasrus. Tuomet, tiems mantrose nusimanantiems brachmanams , karalius pasakė:
-Aš pradėsiu vykdyt tą aukojimą. Tegul bus atlikt būtini pasiruošimai.
Ir po to, geriausias iš du kart pagimdytųjų, išmintingieji vedų žinovai ir jo žyniai kaip pridera atmatavo ten vietą aukurui. Ji tenkino norus, pasižymėjo nuostabiu didingumu, buvo gausi turtų ir grūdų, užpildyta minių brachmanų ir žyniai joje patogiai įsitaisė Ir tuomet, pagal nuostatus pastatę altorių aukojimui, kuris atitiko jo norus, jie pašventino karalių atlikti gyvačių aukojimą. Bet, prieš tai, kaip viskas turėjo prasidėti, ten įvyko toks nemažai reikšmingas įvykis, pranašavęs aukojimo sutrukdymą. Tuo metu, kai buvo statomas aukojimo altorius, apdovanotas išmintim ir patyręs fundamentų dėjimo moksle, nutuokiantis puranose vyriausias statybininkas iš sutų kastos pasakė tokį žodį:
-Toje vietoje ir tuo metu, kada ir kur šis matavimas padarytas, šis aukojimas ne bus užbaigtas per brachmaną.
Tai išgirdęs karalius prieš savo pašventinimą vartų sargybai pasakė:
-Be mano žinios iš čia niekas ne turi išeit!
Tuo tarpu buvo pradėtas aukojimas, sutinkamai su nuostatais ir žyniai pradėjo pagal taisykles atlikinėti savo pareigas. Apsirengę juodais drabužiais, nuo dūmų paraudusiomis akimis, jie atlikinėjo įpylimus liepsnojančiai ugniai. Ir tuomet, priversdami drebėti gyvačių širdis jie pradėjo šaukti jas į Agni nasrus. Tuomet, viena kitą apsivydamos ir gailiai šaukdamos visos gyvatės pradėjo kristi į liepsnojančią ugnį. Kitos gi krito į ugnį besiraitydamos, dūsaudamos ir stipriai susikibę galvomis ir uodegomis. Baltos, juodos ir žydros, jaunos ir senos, skleisdamos baisų šnypštimą, krito jos į liepsnojančią ugnį. Taip žuvo, geriausias iš du kart pagimdytųjų, šimtas tūkstančių milijonų ir šimtas milijonų nuovoką praradusių gyvačių. Vienos jų buvo kaip žiurkės, kitos kaip dramblių straubliai, o kitos, turėdamos didžiulį kūną ir didžiulę jėgą, priminė išprotėjusius dramblius. Didelės ir mažos, įvairiaspalvės, nuodingos ir siaubingos,galingos tarsi kuokos geležiniais antgaliais, kandžios gyvatės, motinos prakeikimo įveiktos, nesuskaičiuojamu skaičiumi pakliuvo į ugnį.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Keturiasdešims septintas skyrius Adiparvoje.

48 Skyrius.

Šaunaka pasakė:

Kokiedidieji rišiai tuomet tapo žyniais, Pandu ainio, išmintingojo karaliaus Džanamedžajo gyvačių aukojimo metu? Kas tame gyvatėms didžią baimę keliančiame ir jose tokį liūdesį iššaukiančiame, baisiame aukojime tapo sadasjais? Malonėk, suto sūnau, apie viską smulkiai papasakoti, kad taptų žinomi tie, kas buvo gyvačių aukojimo įstatymų žinovais.

Suta pasakė:

Gerai. Aš čia tau išvardinsiu išmintingųų vardus, kurie tuomet tapo to karaliaus žyniais ir sadasjais. Žyniu-šaukėju (chotri) ten tapo Čjavano giminėje gimęs geriausias iš vedų žinovų, šlovingasis brachmanas Čandabchar, žyniu-giedotoju (udgatri) tapo nusenęs ir mokintas brachmanas Koutsa. Kilnusis Džamini tapo žyniu- saugotoju (brachmanu), o žyniais- vykdytojais (adchvarju tapo Šarngarava ir apgalvojantis Pingala. Žyniais-stebėtojais (sadasjais) ten buvo: savo sūnaus ir mokinių lydimas Vlasa, Uddalaka, Šamatchaka ir Švetdketu-penktasis, Asita ir Devala, Narada ir Parvata,Atrėja, Kundadžatchara ir brachmanas Kutigchata, Vatja ir nusenęs Šrutašravas, visuomet atsiduodavęs žygiams ir vedų skaitymui Kachoga ir Duvašarmana, Maudgalja ir Šamasauchara. Šie ir daugelis kitų brachmanų, atlikusių savo įžadus, buvo Parikšito sūnaus aukojime sadasjais.
Tuo metu, kai didžiajame gyvačių aukojime žyniai atlikinėjo įpylimus, gyvoms būtybėms keliančios siaubą, baisios gyvatės ėmė kristi į ugnį.Pasipylė upės iš gyvačių smegenų ir taukų. Tuo metu ore nuo nuolat degančių gyvačių pasklido baisi smarvė. Girdėjosi nuolatinės ugnies žiauriai ryjamų, krentančių ir pasiruošusių į ten įkristi gyvačių aimanos. Tuo tarpu gyvačių valdovas Takšaka, vos tik išgirdo apie tai, kad karalius Džanamedžaja gavo pašventinimą – pasitraukė į Purandaro rūmus.Ir tuomet geriausias iš gyvačių papasakojo viską kas įvyko ir, siaube už įvykdytą poelgį, atbėgo pas Purandarą globos. Ir gana patenkintas Indra jam pasakė:
-Čia tau, gyvačių valdove Takšaka, nebėra jokio pavojaus nuo gvačių aukojimo. Aš dar anksčiau dėl tave permaldavau protėvį. Todėl tau pavojus nebegresia. Te palieka tavo širdį drebėjimas!
Taip nuramintas geriausias gyvačius pradėjo laimingai ir džiaugsmingai gyventi Šakro rūmuose.
Tuo metu, kai gyvatės nuolat krito į ugnį, Vasuki, kuriam pasiliko tik nedaugalis palydovų, pradėjo nelaimėje labai graužtis. Ir gyvačių valdovą Vasuki apėmė didžiulis liūdesys. Su smarkiai plakančia širdim jis savo seseriai taip tarė:
-Mano kūnas, mieloji dega ir aš jau nebeatskiriu pasaulio šalių. Aš arti žūties. Dėl sąmonės praradimo mano protas tarsi pradeda svyruoti. Manoi žvilgsnis klajoja. Mano širdis tartum plyšta. Netekęs valdžios ant savęs aš šiandieną nukrisiu į tą liepsnojančią ugnį. Šis Parikšito sūnaus aukojimas atliekamas (tam) kad mus išnaikinti. Matomai ir aš turėsiu eiti į (amžiams) užmigusiųjų karaliaus buveinę. Jaum, mano sesute, atėjo tas laikas, dėl kurio tu buvai ištekinta už Džaratkaru. Išgelbėk gi mus kartu su giminaičiais! Astika, žinoma, gali sustabdyti šį gyvačių aukojimą, kuris, geriausioji, vis (dar) tęsiasi. Man tau kažkada pasakė pats protėvis. Todėl, brangioji, kreipkis dabar į savo mielą, net senelių gerbiamą sūnų, geriausią vedų žinovą, dėlei mane ir man pavaldžių išgelbėjimo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
keturiasdešimt aštuntas skyrius Adiparvoje.

49 Skyrius.

Suta pasakė:

Tuomet gyvatė Džaratkaru, gyvačių karaliaus Vasuki skatinama, pasikvietusi savo sūnų taip pasakė;
-Aš buvau mano brolio ištekinta už tavo, sūnau, tėvo su tam tikru tikslu.Šis Laikas atėjo Padaryki gi kas priklauso!

Astika pasakė:

Kokiu gi tikslu mano dėdė ištekino tave už mano tėvo? Pasakyk man tiesą. O išklausęs aš padarysiu kaip priklauso.

Suta pasakė:

Tuomet gyvačių karaliaus sesuo, norėdama gero savo giminaičiams, jam nesigėdydama pasakė:
-Yra žinoma, kad visų gyvačių motina yra Kadru. Klausykis-gi, kodėl ji supykusi prakeikė savo sūnus: “Kadangi jūs man atsisakėte perdažyti žirgų karalių Uččachšravą lažybų su Vinata metu,kada buvo lažinamasi iš laisvės, tai jūs, sūnūs, Džanamedžajo aukojimo metu sudegins tas, pas kurį važnyčiotoju tarnauja vėjas! Tuomet, subyrėję į penkias sudėtines dalis, jūs nueisite į (amžiams) užmigusiųjų protėvių pasaulį!” Ir, kai ji juos taip prakeikė, pats pasaulio protėvis pasakė: “Te būna taip.” Ir pritarė jos žodžiams. Tai išgirdęs, o taip pat ir protėvio žodžius, Vasuki, sūnau, kai buvo plakamas okeanas, kreipėsi į dievus prašydamas užtarimo. Ir visi dievai, kurie gavę puikiausiąją amritą pasiekę savi tikslą, pasistatę prieš save mano brolį , atėjo pas sutvėrimų Viešpatį. Ir visi dievai, kartu su karalium Vasuki pradėjo protėvį maldauti, prašydami, kad šis prakeikimas prarastų galią; “Šis gyvačių karalius Vasuki liūdi dėl savo giminaičių. Ar gali, Viešpatie, tas jo motinos prakeikimas prarasti galią”?

Brachma pasakė:

Džaratkaru paims sau į žmonas tą, kuri irgi yra Džaratkaru. Gimęs iš jos brachmanas išgelbės gyvates nuo prakeikimo.

Džaratkaru pasakė:

Išgirdęs tą žodį į nemirtinguosius panašusis gyvačių valdovas Vasuki ištekino mane už tavo didžiadvasio tėvo. Dar prieš ateinant šiam laikui tu iš manęs gimei. Dabar šis laikas jau atėjo. Teikis išgelbėti mus nuo pavojaus. Taip pat malonėk išgelbėt nuo tos ugnies ir mano brolį, kad nenueitų veltui reikalas dėl kurio mūsų išsigelbėjimui aš buvau ištekinta už tavo išmintingojo tėvo. Kaip gi tu, sūnau, galvoji?

Suta pasakė:

Kai buvo taip pasakyta, Astika tarė motinai:”Gerai.” Ir tuomet, tartumatgaivindamas, liūdesio kankinamam Vasuki pasakė:
Sakautau, kilnusis, tiesą. Aš išvaduosiu tave, geriausias gyvačių karaliau Vasuki! Būk gi sieloje ramus, nes tau jau nėra pavojaus. Aš, mielasis, pasistengsiu, kad ateitų gerovė. Niekas ne sakė, kad mano žodis – melas, net jeigu jis ištartas juokais, kodėl-gi šį kartą turėtų būti kitaip? Atvykęs pas Džanamedžają, dėde, aš jį patenkinsiu palaiminimus turinčiais žodžiais. Taip, kad karaliaus aukojimas sustos. Tikėk manim visame kame, didžiadvasi gyvačių valdove! Mano mintis apie tave niekuomet negali būti melaginga.

Vasuki pasakė:

Aš juk, Astika, pritrenktas Brachmo keršto svyruoju.Mano širdis plyšta. Aš nebeskiriu pasaulio šalių.

Astika pasakė:

Tau, geriausias iš gyvačių, nebereikia daugiai liūdėti. Aš išsklaidysiu tavąją, liepsnojančios ugnies pagimdytąją baimę.Aš sunaikinsiu turintį jėgą, lygią griaunančiajai ugniai jugo gale, baisų Brachmo kerštą. Daugiau nesibaimink!

Suta pasakė:

Tuomet, geriausias iš du kart pagimdytųjų, pašalinęs iš Vasuki širdies karštį ir priėmęs jį į savo kūną, Astikaskubiai nuėjo prie to visus privalumus turinčio Džanamedžajo aukojimo gelbėti geriausias gyvates. Atvykęs į ten Astika pamatė gausių, didingumu Saulei ir Agni lygių sadasjų pasuptą, puikų aukojimo altorių.Sulaikytas įeinant vartų sargybos jis, geriausias iš du kart pagimdytųjų, besistengdamas į ten pakliūti, pradėjo aukojimą šlovinti.

Taip sako Šventosios Machabharatos
keturias devintas skyrius Adiparvoje.

50 Skyrius.

Astika pasakė:

Prajagoje vyko somos aukojimas, Varuno aukojimas ir Pradžapati aukojimas.Taip pat ir šis tavo, geriausiasis Bcharato aini, Parikšito sūnau, aukojimas. Te būna palaiminimas mums, norintiems gero! Žinome, kad Šakro yra paaukota šimtas karvių. Jeigu paimti šimtą kitų (aukojimų), iš kurių kiekvienas lygus skaičiumi, tai šis tavo, geriausias iš Bcharato ainių, Parikšito sūnau, bus jiems lygus! Te būna palaiminimas mums, norintiems gero! Kokiu būdu aukojamas Jamo ir CHarimedcho, kokiu buvo aukojamas karaliaus Rantidevo toks yra ir šis, geriausiasis Bcharato aini, Parikšito sūnau, aukojimas! Te būna palaiminimas mums, norintiems gero! Kokiu buvo Gajo aukojimas ir karaliaus Šašibindu, o taip pat karaliaus Vaišravano aukojimas, toks yra ir šis, geriausiasis Bcharato aini, Parikšito sūnau, aukojimas! Kokiu buvo Nrigo ir Adžamidcho aukojimas ir kokiu buvo karaliaus Dašaratcho sūnaus aukojimas, toks yra ir šis tavo, geriausiasis Bcharato aini, Parikšito sūnau, aukojimas! Te būna palaiminimas mums, norintiems gero! Mums žinomas šlovingas ir danguje iš Adžamidcho giminėskilusio dieviškojo sūnaus Judchištchiro aukojimas, , toks yra ir šis tavo, geriausiasis Bcharato aini, Parikšito sūnau, aukojimas! Te būna palaiminimas mums, norintiems gero! Kokiu buvo Satjavati sūnaus Krišno aukojimas, kur jis pats vadovavo aukojimo apeigų atlikimui, toks yra ir šis tavo, geriausiasis Bcharato aini, Parikšito sūnau, aukojimas! Te būna palaiminimas mums, norintiems gero!
Šie,spindesiu Saulei ir ugniai lygūs tavo žyniai tartum dalyvauja Vritro triuškintojo aukojime. Nes jau nebėra tokių žinių, kurias dar reikėtų sužinoti, (o) ir turimos ne bevaisės. Aš esu tikras, kad trijuose pasauliuose nėra žynio lygaus Saliečiui. Juk jo mokiniai – visi patyrę savo pareigose vaikšto po Žemę žyniais. Didžiadvasis dievas, aukų rijikas taip pat pramintas Vibchavasanu ir Čitrabchanu, vietoje sėklos turintis auksą, po save paliekantis juodą kelią ir liepsnojantis į dešinę linkstančia liepsna, trokštantis šios aukos. Nebėra šiame pasaulyje kito toko karaliaus lygaus tau.liaudies gynėjo. Aš visuomet žaviuosi tavo tvirtumu. Tu arba karalius Dcharmaradža, arba pats Jama. Tarsi pats Šakra su žaibu rankoje tu esi liaudies gynėju šiame pasaulyje. Tugerbiamas mūsų kaip šio pasaulio vyrų valdovas. Ir Ir nėra pasaulyje kito aukojimo suruošėjo aukojime lygaus tau. Tu panašus į Kchatvangą, Nabchagą, ir Dilipą. Pagal narsą tu lygus Jajati ir Mandchatri.Pagal didingumą tu panašus į Saulės spindesį. Griežtas įžaduose, tu švyti, kaip Bchišma. Kaip pas Valmikį pas tave slypi tvirtumas ir tarsi pas Vasištchą pas tave pažabotas pyktis. Tavo valdžia man atrodo lygia Indro valdžiai ir tarsi pas Narajaną švyti didingumas. Tu žinai įstatymo nuostatus, kaip Jama, tu apdovanotas visomis dorybėmis, kaip Krišna. Tu – visų Šri buveinė, kaip kad ir aštuonerių Vasu. Tu taip pat aukų talpa. Pagal jėgą tu lygus Dambchodbchavai, kaip ir Rama tu nusimanai įvairiuose karo moksluose. Pagal jėgą tu lygus Auravai ir Tritai, tarsi Bchagiratcha tu nepasiekiamas žvilgsniui.

Suta pasakė:

Tokiu pašlovinimu buvo patenkinti visi: karalius, sadasjai, žyniai ir aukojimo ugnis. Tuomet, pamatęs jo padarytą, Džanamedžaja pasakė.

Taip sako Ššventosios Machabharatos
penkiasdešimtas skyrius Adiparvoje.

51 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Nors jis ir berniukas, bet kalbą sako kaip patyręs senolis. Man atrodo, kad tai ne berniukas, o senelis. Aš noriu jį apdovanot. Todėl , visi brachmanai, man tai leiskit.

Sadasjai pasakė:

Nors ir berniukas, brachmanas vertas pagarbos pas karalius, o juo labiau ir deramai apmokintas. Šiandieną jis iš tave nusipelnė bet kokių norų išpildymo, vos tik pas mus atvyks Takšaka.

Suta pasakė:

Tuo metu, kai besiruošdamas įteikti dovaną karalius nuėjo pasakyti du kart pagimdytajam (Astikai): “rinkis dovaną”, sieloje ne visai patenkintas žynys-šaukėjas ištarė:
-Kol kas Takšaka į šį aukojimą neatvyko.

Džanamedžaja pasakė:
Visi jūs iš visų jėgų pasistenkit, kad ši mano priemonė pasibaigtų sėkmingai,kad Takšaka greičiau pas mus ateitų, nes aš jo neapkenčiu.

Žyniai pasakė:

Karaliau, kaip mums sako šastros ir kaip mums praneša ugnis, baimės kankinamas Takšaka yra Indro buveinėje.

Suta pasakė:

Kaip dar anksčiau pasakė, puranose nusimanantis suta Lochitakša pasakė ir dabar:
-Yra, karaliau taip, kaip pasakė brachmanai. Permanęs puranas, karaliau, aš pareiškiu, kad Indra apdovanojo jį tokiais žodžiais: “Gyvenk čia pas mane patikimai saugomas. Pavaka tave nesudegins”
Tai išgirdęs aukojimui pašvęstasis karalius susirūpino ir paragino žynį-šaukėją vykdyti pareigas. Ir tas žynys-šaukėjas tardamas mantras pradėjo stropiai atlikinėti lydyto sviesto įpylimus. Tuomet pasirodė pats Indra. Jis šlovingasis atvyko ratuose, apsuptas debesų, minių pusdievių ir asurų, šlovinamas visų dievų. Tas, baimės pergąsdintas gyvačius, pasislėpęs jo viršutiniuose drabužiuose, iš ten nesirodė. Tuomet įniršęs karalius, norėdamas Takšako žūties, mantrų žinovams vėl pasakė:
-Jeigu tas gyvačius Takšaka yra Indro buveinėje, tai, brachmanai, nuverskit jį į ugnį kartu su pačiu Indra!

Žyniai pasakė:

Šis karalius greit paklus tavo, karaliau, valiai. Jau girdimas jo, dejuojančio iš baimės,baisus ir galingas šnypštimas. Jau šis gyvačius, Griausmasvaidžio pamestas, nuo jo kelių nukrito. Netekęs sąmonės, raitydamasis ore nuo mantrų nusilpusiu kūnu ir skleisdamas gailius atodūsius, gyvačių valdovas artėja į čia. Šis tavo, karaliau, aukojimas vyksta taip kaip reikia.Dabar tą geriausiąjį iš brachmanų apdovanoti.

Džanamedžaja pasakė:

Nepalyginamasis su tokia miela vaikiška išvaizda! Aš tave apdovanosiu. Rinkis ko tik širdis geidžia. Aš duosiu net ir tai, ko neįmanoma duoti.

Suta pasakė:

Tą pat akimirką, kai gyvačių valdovas Takšaka jau buvo pasiruošęs įkristi į ugnį, Astika , paskubindamas karalių, pasakė:
-Jeigu tu, Džanamedžaja, duosi man dovaną, tai aš renkuosi. Te nutrūksta šis tavo aukojimas ir te ne pakliūva į čia gyvatės.
Ir, brachmane, kai tik buvo taip pasakyta, karalius Parikšito sūnus, sieloje gana nuliūdęs, taip pasakė:
-Aš tau, pone, duosiu aukso, sidabro ar karvių, arba gi bet kurią kitą dovaną, kokios tu nori. Bet tik šis aukojimas te ne nutrūksta.

Astika pasakė:

Aukso, sidabro ar karvių aš pas tave, karaliau, ne prašau. Te nutrūksta šis tavo aukojimas, kad ateitų gerovė mūsų motinos giminei.

Suta pasakė:
Kai Astika taip pasakė, karalius Parikšito sūnus geriausiam iš kalbančiųjų Astikai sakė vėl ir vėl:
-Rinkis, geriausias iš du kart pagimdytųjų, savo labui bet kurią kitą dovaną.
Bet jis, geriausias iš Bchrigu giminės, kitos dovanos neišprašė. Tuomet visi ten buvę vedose nusimanantys sadasjai karaliui pasakė:
-Tegul brachmanas tą dovaną gauna.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Penkiasdešimt pirmas skyrius Adiparvoje.

52 Skyrius

Šaunaka pasakė:

Aš noriu, važnyčiotojo sūnau, išgirsi vardus visų tų gyvačių, kurios šiame aukojime pakliuvo į ugnį.

Suta pasakė;

Daug tūkstančių, milijonai ir šimtai milijonų gyvačių pakliuvo į ten.Dėl jų gausumo, geriausiais vedų žinove, visų jų išvardinti neįmanoma.Bet, sužinok svarbiausiųjų, aukų pavidalu ugnyje sudegintų gyvačių vardus, kuriuos, kiek aš prisimenu, tau išvardinsiu. Tad, sužinok gi iš mane iš Vasuki giminės kilusias juodas raudonas ir baltas, baisias, didžiules kūnu ir gausias nuodų, svarbiausias gyvates, jų svarbumo tvarka.
Kotika, Manasa, Purna, Sacha, Pajla ir Chalisaka. Pičcchila, Konapa, Čakra, Konaveda ir Prakalina. Chiranjavacha, Šarana, Kakšika ir Kaldentaka – tai iš Vasuki kilę gyvatės, kurios pakliuvo į ugnį. Dabar aš tau išvardinsiu tas, kurios gimė takšako giminėj, klausykis gi: Pucchandaka, Mandalaka, Pindabchettri ir Rabchenaka, Uččchikcha, Surasa, Džanga, Balacheda, Virochana,Šili ir Šalakara, Muka, Sukumara, Pravepana, Mudgara ir Šašaroman, Sumanas irVegavachana – tai į ugnį įėję gyvatės, kilę iš Takšako. O Paravata, Parijatra, Pandara, Charina ir Kriša, Vichanga, Šarabcha, Moda, Pramoda ir Sanchatangada – tai į ugnį įėję iš Airavato giminės. Klaosykis gi du kart pagimdytasis, apie Kauravjo giminėję pagimdytas gyvates:
Ajndila. Kundala,Munda ir Veniskandcha, Kumaraka, bachuka ir Šringaveda, Dchurtaka, Pata ir Patri.Klausykis gi dabar, brachmane, apie vėjo greičiu apdovanotas, gausias nuodų gyvates, kurios gimė Dchritaraštro giminėj ir kurias išvardinsiu tokia pat tvarka:
Šankukarna, Pingalaka, Kutcharamukcha ir Mečaka,Purnangada, Purnamukcha,Prachasa, Šakuni ir Chari, Amachatcha, komatchaka, Švasana,manava ir vata, Bchajarava,Mundavedanga, Pišanga ir Udraparanga, Rišabcha, Vegavan, Pindaraka ir Machachanu, Raktanga, Sarvasaranga, Samriddcha, Pata ir Rakšasa, varachaka, Varanaka, Sumitra, Čitravedika, Parašara, Tarunaka, Marischandcha ir Aruni.
Tai šlovę padidinę gyvatės, jos manim išvardintos pagal vyresnumą. Bet, dėl gausumo jos išvardintos ne visos. Neįmanoma suskaičiuoti jų sūnų ir anūkų bei ainių, kurie pakliuvo į liepsnojančią ugnį. Vienos buvo septyniomis galvomis, kitos – dviem, o kitos – penkiomis galvomis.Baisios pilnos į griaunančią ugnį jugo gale panašių nuodų, jos buvo šimtais tūkstančių sudegintos aukojimo metu. Kitos gi, buvo didžiuliais kūnais, turėjo baisią jėgą, buvo kalno viršūnės dydžio, jodžanos storio ir dvejų jodžanų ilgio, galėjo pagal norą keisti savo formą ir judėti visur, kur tik panorėjo, - visos jos turėjo į liepsnojančią ugnį panašius nuodus ir, brachmano keršto nugalėtos, buvo tame didžiajame aukojime sudegintos.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Penkiasdešimt antras skyrius Adiparvoje.

53 Skyrius

Suta pasakė:

Mes girdėjome dar apie kitą didį Astiko stebuklą. Tuo metu, kai karaliaus Parikšito sūnus siūlė tam brachmanui dovanas, iš Indro rankų iškritęs Takšaka sustingo ore. Tuomet karalius Džanamedžaja pasinėrė į mintis, nes, nors ir , pagal nustatytas taisykles, sustiprintai buvo liejami įpylimai į liepsnojančią aukuro ugnį, baimės kankinamas Takšaka į ugnį neberito.

Šaunaka pasakė:

Argi, suta, tų išmintingųjų brachmanų mantros nepasirodė pakankamai stiprios, kad Takšaka į ugnį nebekrito?

Suta pasakė:

Tam, iš Indro rankų iškritusiam ir sąmonės netekusiam geriausiam iš gyvačių, Astika tris kartus ištarė žodžius:
-Sustok, sustok!
Ir šis sustojo su drebančia širdimi, kaip koks nirs žmogus karvių kaimenės viduryje. Tuomet , sustiprintai raginamas, sadąsjui karalius pasakė:
-Te būna taip, kaip pasakė Astika. Te nutrūksta šis aukojimas ir te lieka gyvatės nepažeistomis. Te būna patenkintas šis Astika ir te būna teisingas tas suto žodis.
Ir, kai Astika buvo apdovanotas, Tada pasigirdo džiaugsmą išreiškiantys plojimai ir pasibaigė tas karaliaus iš Pandu giminės, Parikšito sūnaus aukojimas. Žyniams, kartu su sadasjais ir tiems, kas ten susirinko, jis davė turtus šimtais ir tūkstančiais. Ir vyriausiająm statybininkui, sutai Lochitakšai, kuris prieš gyvačių aukojimo pradžią pasakė, kad jis bus nutrauktas ir, kad šito priežastimi bus brachmanas, valdovas ir jam davė daug turtų. Po to, sutinkamai su įstatymo numatytomis apeigomis, jis sustabdė aukojimą. Patenkintas karalius, padaręs išmintingajam Astikai džiaugsmingą priėmimą, išleido jį labai patenkintą ir pasiekusį savo tikslą, pasakydamas:
-Tu privalai ateiti dar. Tu būsi žyniu – sadasju manajame didžiajame žirgo aukojime.
Pasakęs “gerai”, po to, kai atliko savo darbą ir patenkino karalių, Astika pilnas džiaugsmo nuėjo į namus. Didžiame džiaugsme sugrįžęs į namus jis atvyko pas savo motiną ir dėdę ir, priglaudęs prie jų pėdų galvą, papasakojo jiems viską kaip įvyko.

Susirinkę ir išgirdę apie tai gyvatės nudžiugo ir jų sukaustymas praėjo. Jos išreiškė jam savo pasitenkinimą ir pasakė:
-Rinkis sau kokią nori dovaną, - vėl ir vėl sakė jos jam. – Šiandieną . išmintingasis mes privalome tau padaryti viską ko tu nori. Mes laimingos, nes tu visas išgelbėjai. Kokį tavo, sūnau, norą mes privalome šiandieną įvykdyti?

Astika pasakė:

Pas tuos brachmanus, o taip pat ir pas kitus žmones pasaulyje, kurie linksmi dvasia ir išvaizda, rytais ir vakarais seks pasakojimą apie šį mano gerą darbą, tegul pas juos niekuomet nebūna jokios baimės jums!

Suta pasakė:

Ir, nudžiugę, jos savo sesers sūnui vėl tarė:
-Išpildydamos tavo teisingą norą mes visos padarysime viską, ko tu, anūke, nori. “Gimęs iš Džaratkaru nuo Džaratkaru, ištikimas duotam žodžiui, šlovingasis Astika pe apsaugo mane nuo gyvačių!” – Kas tik taip ištars, o taip pat, kas prisimins išsireiškimą: asita, artiman ir sunitcha, dieną ar naktį , pas tą nebus gyvačių baimės.
Tas teisingas sieloje geriausias iš du kart pagimdytųjų,išvadavęs gyvates nuo gyvačių aukojimo, atėjus laikui pasitiko savo mirtį palikdamas vaikus ir anūkus.
Tokia, mano deramu būdu tau pasekta sakmė apie Astiką. Nuo to, kad ją pasakoji, nebelieka baimės prieš gyvates. Lygiai taip pat nebeliks baimės, jeigu iš pat pražios išklausyti religinius nuopelnus didinančią teisingiausią sakmę apie Astiką, brachmane, tai yra apie įžymųjį išmintingojo Astiko žygį.

Šaunaka pasakė:

Tu, sūnau, man pasekei didžią sakmę, pradedant nuo pačios Bchrigu giminės ir aš tavo pasakojimu patenkintas. Aš vėl tave prašau: papasakok man kaip reikia Vjaso sukūrtą sakmę. Apie įvairias sakmes, kurios, didysis poete, pagal nustatytas taisykles buvo sekamos tarp didžiadvasių žynių-sadasjų tarpuose tarp jo veiksmų, o lygiai ir dėlei šių sakmių mes pageidaujame kaip reikia iš tave išgirsti, nes tobulai moki.

Suta pasakė:

Du kart pagimdytieji tarpuose tarp veiksmų sekė vedomis pagrįstas sakmes. O Vjasa pasekė didžią ir nenykstančią sakmę apie Bcharato ainius.

Šaunaka pasakė:

Pandavų šlovę skleidžiančią sakmę, vadinamą Machabharatą, sakmę, kurią prašė pasekti Džanamedžaja tuomet tarpuose tarp aukojimų kaip privertė išklausyti Krišna-Salietis. Aš noriu kaip pridera išgirsti tą iš į okeaną panašios, didžiojo šventų darbų vykdytojo rišio minties atsiradusią šventąją sakmę. Pasek ją man, geriausias iš dorybingųjų važnyčiotojo sūnau, nes aš vis dar negaliu pasitenkinti.

Suta pasakė:

Gerai. Aš paseksiu tau Krišno-Saliečio sukurtą didžią ir nuostabią sakmę, vadinamą Machabharata iš pat pradžių. Mėgaukis gi ja, išmintingiausias brachmane, kai aš ją pasakosiu. Man pačiam sieloje būna džiugu, kai aš ją seku.

Taip sako Šventosios Machabharatos
penkiasdešimt trečias skyrius Adiparvoje.

Sakmės apie Astiką pabaiga. 

» VI. Sakmė apie pirmųjų giminių įsikūrimą.   » Sugrįžti į pradžią

SAKMĖ APIE PIRMŪJŲ GIMINIŲ ĮSIKŪRIMĄ.

Sakmės apie pirmųjų giminių įsikūrimą turinys:

54. Krišno-Saliečio atvykimas.
55. Vajšampajano pasakojimas apie kivirčą.
56. Džanamedžajo klausimai.
57. Pandavų ir Kauravų geneologija.
58. Brachmo paliepimas dievams įsikūnyti ant Žemės.
59. Dievų ir asurų giminių išvardijimas.
60.Didžiųjų būtybių giminės, gimę iš Brachmo.
61. Danavai, jakšai ir rakšai įsikūniję ant Žemės.

54 Skyrius.

Suta pasakė:

Tuomet, išgirdęs apie tai, kad Džanamedžaja pašventintas gyvačių aukojimo atlikimui, į ten atėjo pandavų senelis, išmintingasis rišis Krišna-Salietis, kurį Jamunos upės saloje pagimdė mergelė Kali nuo Šakti sūnaus, Parašaro, rišio, kuris vos gimęs savo jėga užaugino savo kūną, išmoko vedas su vedangomis ir sakmėmis, ir pasiekė didžią šlovę, kurios niekas negalėjo pralenkti nei žygiuose, nei vedų studijavime, nei įžaduose, nei pasninkuose, nei palikuonyse, nei aukojime, kuris pirmasis iš vedų žinovų padalino Vieningąją Vedą į keturias dalis ir, kaipo brachmanas-išminčius žinojo praeitį ir ateitį, buvo išmintingas, ištikimas įžadui ir dorybingas, kuris turėdamas atliktus šventus žygdarbius ir didžią šlovę, sutvėrė pasauliui Pandu, Dchritaraštrą ir Vidurą tam, kad pratęsti Šantanu ainius.
Ir tuomet, vedose ir vedangose patyrusių mokinių lydimas, jis atvykpo į karališkojo išminčiaus Džanamedžajo aukojimą. Ir ten jis pamatė gausių žynių-sadasjų, o taip pat karaliauti pateptų įvairių šalių valdovų, ir į dievus panašių žynių-ritvidžų, tarsi dievų Purandarą ant aukojimo pakylos sėdintį karalių Džanamedžają. O geriausias iš Bcharatų giminės, karališkasis išminčius Džanamedžaja kartu su savo artimaisiais pamatęs, kad atėjo tas rišis, akimirksniu prisipildė džiaugsmo. Ir, sadasjams pritariant, valdovas pasiūlė jam garbingą auksinį sostą, panašiai kaip Šakra pasiūlė Brichaspati. Ir, kai ten atsisėdo dieviškųjų rišių minių garbinamas dovanų teikėjas, karalių valdovas jį pagerbė pagal šastrų numatytas taisykles. Ir, pagal įstatymus, jis pasiūlė savo proproseneliui Krišnai vandens burnos skalavimui ir kojų apsiplovimui, garbingąjį gėrimą ir karves, ko jis visiškai nusipelnė. Tuomet, priėmęs iš Pandu ainio Džanamedžajo tą pagarbą ir paleidęs karves, Vjasa liko labai patenkintas. Tuomet karalius, stropiai ir atdidėjęs atidavęs pagarbą tam proproseneliui, paklausė apie jo sveikatą. Ir, į jį pažvelgęs, Viešpats taipogi pasiteiravo apie jo gerovę ir, pradžioje pats pagerbtas, pagerbė visus sadasjus. Po to, pagarbiai sudėjęs rankas, tą visų sadasjų deramai priimtą geriausiąjį iš du kart pagimdytųjų taip paklausė:
-Tu savomis akimis matei Kauravų ir Pandavų veiklą. Aš noriu kad tu, du kart pagimdytasis, pasektum sakmę apie juos. Kaip atsirado nesutarimas tarp jų, nenuilstančių savo reikaluose? Ir kaip įvyko tos didžiosios kautynės, atvedusios prie visų mano prosenelių, kurių mintys buvo sudrumstos likimo, mirties? Papasakok man, viešpatie, apie tai pilnai, nes tu žinai.
Tuomet, tai išgirdęs Krišna-Salietis šalia jo sėdėjusiam savo mokiniui Vajšampajanai paliepė:
-Papasakok jam viską apie tai, kaip kažkada kilo kivirčas tarp kauravų ir pandavų, kaip kad tu išgirdai iš manes.
Ir tuomet, išklausęs mokytojo žodį, tas bulius tarp brachmanų pasekė senovinę sakmę tam karaliui, sadasjams ir visiems kšatrijams. Jis papasakojo apie kivirčą tarp kauravų ir pandavų, ir apie jų karalystės žuvimą.

Taip sako Šventosios Machabharatos
penkiasdešimt ketvirtas skyrius Adiparvoje.

55 Skyrius:

Vajšampajana pasakė:

Pirmiausia, nusilenkęs savo mokytojui mintimis, protu ir susikaupimu, ir pagerbęs visus du kart pagimdytuosius bei kitus mokintus žmones, aš pilnai paseksiu tai, ką sukūrę trijuose pasauliuose žinomas, neišmatuojama jėga apdovanotas, didysis išminčius rišis Vjasa. Ir tu, karaliau, pasiekęs šią galimybę esi vertas asmuo, kad šį pasakojimą apie Bcharato ainius išklausyti. Mokytojo paliepimas mane tarsi žvalina.
Klausykis gi , karaliau, kaip kilo kivirčas tarp kauravų ir pandavų, ir kaip sekė gyvenimas miške, tapęs lošimo kauliukais, su tikslu kauravams užvaldyti karalystę, rezultatu, ir kokiu būdu kilo nuteriojimą žemėje sukėlęs karas. Apie visa tai aš tau papasakosiu, atsakydamas į tavo, buliau iš Bcharato giminės, klausimą.
Kai numirė pandavų tėvas, tie didvyriai sugrįžo iš miško į savo rūmus. Gana greitu laiku jie tapo patyrusiais vedose ir mene valdyti lanką. Ir, matydami, kad pandavai apdovanoti grožiu, jėga ir narsa, kad jie miestiečių mylimi ir turi laimę ir šlovę, Dchritaraštro sūnūs ėmė jų neapkęsti. Tuomet klastingasis Durjodchana ir Karna, kartu su Subalo sūnum ėmė kurti įvairias kliautis jų persekiojimui ir ištrėmimui. Ir tuomet Dchritaraštro sūnus davė Bchimai nuodų, bet didvyris Vrikodara kartu su maistu juos suvirškino. Kitą kartą jie, ant pačio kranto miegojusį Vrikodarą Bchimą surišę įmetė į Gangos vandenį ir sugrįžo į miestą. Gi, kai Kunti sūnus Bchimasena, didysis karaliau, pabudo, jis sutraukė pančius ir, nepajutęs skausmo, išėjo iš vandens. Ir, nors juodos nuodingos gyvatės jam bemiegant jo kūną sukandžiojo, priešų triuškintojas nenumirė. Nes visų panašių kliaučių metu išmintingasis Vidura pasirodė budriu, kad joms pasipriešinti ir pandavus gelbėt. Panašiai kaip būdamas danguje Šakra teikia laimę viskam kas gyva, taip ir Vidyra nuolat teikė pandavams sėkmę.
Gi kai Durjodchana įvairiais būdais slaptai ir atvirai nesugebėjo jų, likimo saugomų ateičiai, sunaikinti, tuomet jis suruošė pasitarimą su savo patarėjais Vriša, Duchšasana ir kitais, su Dchritaraštro žinia davė nurodymą pastatyti smalos namą. Ten jis apgyvendino tuos neišmatuojama jėga apdovanotus pandavus ir po to liepė patikliuosius sudegint ugnimi. Tuomet, Viduro nurodymu paskirtas, žemkasys juos išlaisvino.Slapto būdo dėka išgelbėti jie išvengė pavojaus. Po to, baisiame gūdžiame miške žemei baimę keliančia jėga apdovanotas Bchimasena įpykęs nukovė rakšą Chidimbą. Po to, visi tie didvyriai-priešų kankintojai, persirengę brachmanų drabužiais, kartu su savo motina nuvyko į Ekačakro miestą. Ten, brachmano išgelbėjimui nukovę galingą rakšą Baką, jie, kartu su brachmanu, nuvyko į pančalų miestą. Ten, gavę Draupadi ir pragyvenę ištisus metus, jie, priešų kankintojai, visų atpažinti sugrįžo į Chastinapurą. Tuomet karalius Dchritaraštra ir Šantanu sūnus jiems pasakė;
-Tam, kad tarp jūsų, brangieji, ir brolių negalėtų kaip nors kilti kivirčas, mes nusprendėme jus apgyvendinti Kchandavaprastche. Todėl jūs, pamiršę pyktį, vykite gyventi į gausiai apgyvendintą ir dideliais gerais keliais perkirstą Kchandavaprastchą.
Ir, sutinkamai su šiuo paliepimu pandavai kartu su visais savo draugais, pasiėmę visas savo brangenybes, nuvyko į Kchandavaprastcho miestą. Ir ten, karaliau, jie gyveno daug metų, ginklo jėga versdami paklusti kitus karalius. Tie, aukščiau visko pastatę teisingumą, atsidavę įžadui ir tiesai, atlaidūs, slopindami piktuosius, jie didino savo rūpestingumą. Ir galingasis Bchimasena pajungė rytinę šalį, narsusis Ardžuna – šiaurinę, Nakula – vakarinę, o priešų didvyrių naikintojas Sachadeva – pavergė pietų šalį.Tokiu būdu visą šią +emę jie paėmė į savo valdžią. Penkių į Saulę panašių, tikrąja jėga apdovanotų pandavų dėka, o taip pat dėka pačios spindinčios Saulės, atrodė kad Žemė turi šešias Saules.
Ir štai, tam tikru pretekstu, teisingumo karalius paliepė savo broliui Dchanandžajai išeitiį mišką. Ir šis miške išgyveno ištisus metus ir vieną mėnesį. Po to jis nuvyko pas Chrišikešą į Dvaravatį. Ten Bibchatsu sau į žmonas gavo lotosaakę ir saldžiakalbę Vasudevo seserį Subchardą..Ir ta Subcharda gana patenkinta su Pandu sūnumi Ardžuna, tarsi Šači su galinguoju Indra arba pati Šri su Krišna. Po to, geriausias iš karalių, Kunti sūnus Bibchatsu kartu su Vasudeva pasotino Kchandavo miške aukų nunešėją Agni. Partchai kartu su Kešava tai nei kiek nebuvo sunku, kaip ir ryžto naikinti priešus pilnam Višnu. Ir Agni padovanojo Parchai nuostabų lanką gandivą, du sidokus su amžinomis vylyčiomis ir ratus su beždžionės atvaizdu vėliavoje. Po to atsitiko taip, kad Bibchatsu ten išgelbėjo didįjį asurą Maiją ir šis pandavams pastatė nuostabius, visokiais brangakmeniais išdailintus rūmus. Kvailasis ir klastingasis Dirjodchana įsigeidė juos įsigyti. Tuomet, lošime kauliukais, Subalo sūnui padedant, jis apgavo Judchištchirą ir pandavus išvijo į mišką dvylikai metų, o po to dar tryliktuosius jie turėjo praleist šalyje slaptai. Po to, keturioliktaisiais metais jie pareikalavo atgal sau priklausiusios karalystės. Bet, didysis karaliau, jos nebegavo. Tuomet prasidėjo karas. Ir, išnaikinę viską ir nukovę karalių Durjodchaną, pandavai atgavo karalystę, kurios didžioji gyventojų dalis išsibėgiojo.
Tokia sakmė apie tuos, kurie buvo nenuvarginami savo veikloje. Tokia sakmė apie kivirčą, karalystės žuvimą ir pandavų pergalę.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Penkiasdešimt penktas skyrius Adiparvoje.

56 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Tu, geriausias iš du kart pagimdytųjų. Pasekei visą Kuru ainių didžią veiklą vadinamą Machabharata. Kuomet tu, nepriekaištingasis, seki man šį pasakojimą, kuriame aprašomi nuostabūs veiksmai, man kilo didis noras pasiklausyti jos smulkiai. Malonėk gi ją pasekti pilnumoje, nes aš negaliu pasisotinti besiklausydamas apie
didžią mano protėvių veiklą. Juk iš tikrųjų, neturėjo būti menka priežastimi tai, už ką įstatymus žinantys pandavai be likučio išnaikino visus tuos, kas neturėjo būti nužudytas, ir dar pelnė žmonių pritarimą. Kodėl gi, būdami nekalti ir galėję persekiojimus sustabdyti, tigrai tarp vyrų kentė klastingųjų kauravų keliamą priespaudą? Kokiu būdu, geriausias iš du kart pagimdytųjų, dešimties tūkstančių dramblių jėgą turėjęs pergalingasis Vrikodara savo pyktį sutramdė, nors ir buvo įžeistas. Kodėl skaisčioji Krišna-Draupadi, galėdama tiems piktadariams, kurie ją įžeidinėjo, atkeršyti nesudegino Dchritaraštro sūnų piktu žvilgsniu? Kokiu būdu abu Partchai Bchima ir Ardžuna, ir abu Madri sūnūs Nakula ir Sachadeva nusekė paskui nusikalstamame lošime kauliukais klastingųjų kauravų apgautą tigrą tarp vyrų Judchištchirą? Kaip įstatymų žinovas ir geriausias iš teisingumo sergėtojų Dcharmo sūnus Judchištchira pakęsdavo sunkiausius suvaržymus jų nenusipelnęs? Ir, kokiu būdu, turėjęs važnyčiotoju Krišną, pandavas Dchanandžaja, laidydamas vylyčias, vienas pasiuntė gausias priešų kariuomenes į protėvių karalystę? Pasek man apie tai, turtingasis žygiais, kaip tai įvyko ir apie tai, ką tie galingi ratuose kovęsi kariai darė.

Vajšampajana pasakė:

Aš pilnai išdėstysiu visuose pasauliuose gerbiamo, neišmatuojama galia apdovanoto rišio, didžio dvasia Vjaso kūrinį. Jis sudarytas iš šimto tūkstančių neišmatuojama atminties jėga apdovanoto Satjavati sūnaus ištartų šventųjų šlokų. Tas mokslinčius, kuris jį pasakos ir tas žmogus, kuris jo klausysis, pakils į Brachmo buveinę ir pasieks lygybę su dievais. Nes ši sakmė lygiavertė vedoms. Ji šventa ir puiki. Ji geriausia tarp tų, kurios vertos pasiklausyti. Tai išminčių iššlovintoji purana. Joje pateikiami pilni nurodymai apie artchą ir dcharmą (naudą ir teisingumą). Šioje nekalčiausioje sakmėje išdėstomos išganymo žinios. Mokslininkas, kuris šią Krišno-Saliečio vedą praneša kilniems, dosniems, teisingiems ir tikintiems, pelno turtą. Ji, be abejonės, gali net pašalinti nuodėmę atsirandančią nuo gemalo nužudymo. Net gana žiaurus žmogus, išgirdęs šią sakmę, išsivaduoja nuo nuodėmės. Ši sakmė vadinasi “Džaja” (“Pergalė”). Norintis nugalėti privalo ją išklausyti, tuomet jis laimi visą Žemę ir nugali savo priešus. Ji – geriausioji priemonė sūnaus gimimui. Ji – didi priemonė gerovės įgijimui. Ją daug kartų turi klausytis sosto įpėdinis su savo žmona. Tai šventoji Artchašastra, tai aukščiausioji Dcharmašastra, o taip pat ir Mokšašastra - taip nustatė neišmatuojamu protu apdovanotas Vjasa. Seka ją šiuo metu, seks ir kitu metu. Pas tuos, kas jos klausosi arba ją seka paklusnūs sūnūs ir pareigingi tarnai. Vyras, visuomet besiklausantis šios sakmės, greitai išsilaisvina nuo visų kūnu, žodžiu ir mintimis padarytų nuodėmių. Tie, kas nemurmėdamas klausosi apie Bcharato ainių gimimą, nebejaučia ligų baimės, o juo labiau kito pasaulio baimės. Ji teikia turtą ir šlovę, veda į dangų ir yra šventa. Ji sukurta Krišno-Saliečio, panorus atlikti pasauliui gerą darbą ir su tikslu paskleisti pasaulyje kilnių pandavų ir kitų didelię narsą ir jėgą turinčių kšatrijų šlovę.Kaip kad didysis okeanas ir kaip Chimavano kalnas – abu vadinami brangenybių saugyklomis, taip pat vadinama ir Machabharata. Mokslininkas, kuris paseka ją brachmanams mėnulio fazės keitimosi laikotarpiu, išsivaduoja nuo nuodėmės ir, pasiekęs dangų, eina į susivienijimą su brachma. Kas praneš jos bent menkiausią trupučiuką atliekant minėjimo aukojimą, to aukojimas, tapęs nedūlėjančiu, sieks jo protėvius. Ta nuodėmė, kurią dieną vyras padaro dėl nežinojimo, pasinaikina po to, kai išklauso sakmę Machabharatą. Didžioji sakmė apie Bcharato ainių kilmę (ir) vadinasi Didžiąja Bcharata. Kas žino tikrąją šio žodžio prasmę, tas išsivaduoja nuo visų nuodėmių. Per trejus metus nuolat, rytais atsikeldamas Atsiskyrėlis Krišna-Salietis sukūrė geriausiąją sakmę Machabharatą. Kas čia yra, buliau iš Bcharato giminės apie teisę, naudą, meilę ir išganymą, tai yra ir kitur, o ko čia nebėr – to nėra (ir) niekur (kitur).

Taip sako Šventosios Machabharatos
enkiasdešimt šeštas skyrius Adiparvoje.

57 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Buvo kažkada karalius vardu Uparičara. Tas žemės valdovas pasižymėjo tvirtumu teisingume ir aistringai atsiduodavo medžioklei. Jis buvo Puru ainiu ir taip pat vadinosi Vasu. Indro nurodymu jis užėmė nuostabią ir patrauklią Čedi sritį. Vėliau jis padėjo ginklą ir gyveno būste, surasdamas džiaugsmą pasišventime. Tuomet pats Griausmasvaidis dievas atvyko žemės valdovo akivaizdon.
-Šis karalius, dėka savo žygių, vertas Indro padėties. – Pasakė jis ir, atsistojęs prieš jo akis pradėjo tą karalių nuo asketinių žygių nukreipinėt.

Indra pasakė:

Ar ne gali ši dorybė žemėje pasklisti? Saugok ją, nes tavoji dorybė padeda visam pasauliui. Stropiai ir įdėmiai laikykis pasaulio įstatymų. Vėliau tu, apdovanotas dorybėmis, gausi nesuteptus pasaulius ant amžius. Nors tu esi žemėje, o aš esu danguje, būk man mielu draugu. Gyvenk sau, žmonių valdove, žemėje, toje šalyje, kuri gausi galvijų, nesutepta ir stipri, gausi grūdų ir turtų, gerai apsaugota ir palanki klimatu, šalyje, kuri turi žemės gerovę ir daiktus malonumams. Juk ši šalis gausi duonos, turtų ir kitokio gėrio. Ir žemė ten pilna turtų. Gyvenk gi tarp čedijų, čedijų valdove! Ir gyventojai ten dievobaimingi, patenkinti ir teisingi. Ir nebėra ten kalbų apie rūpesčius net juokais, o juo labiau kitaip. Vyrai ten nesiekia atsiskyrimo nuo savo tėvų ir atsidavę savo tėvų gerovei. Liesą galviją ten nekinko į jungą ir neverčia dirbti. Visos kastos, didžiai gerbiamasis, pas čedus visuomet laikosi savo įstatymų. Nėra ten nieko nežinomo iš to, kas gali būti trijuose pasauliuose. Tu gausi iš mane nuostabius, sugebančius ore judėti krištolo ratus, kokiais naudojasi oro erdvėje judėdami dievai. Tik tu vienintelis iš mirtingųjų geriausiuose iš ratų, būdamas kūne, tarsi dievas keliausi virš Žemės. Duosiu aš tau vėrinį-vainiką iš nenuvystančių lotosų, kuris, darydamas tave nepažeidžiamu ginklams, tau padės. Šis laimingas ir nepalyginamas vėrinys, žmonių valdove, žemėje žinomas kaipo “Indro vėrinys”, bus tavo atpažinimo ženklu.

Vajšampajana pasakė:

Ir davė jam Vritro pražudytojas norimų apdovanojimui ir mokintų apgynimui bambuko kartį. Praėjus metams viešpats įsmeigė ją į žemę Šakro pagerbimui. Nuo to meto ligi dabar geriausieji karaliai kartais suruošiamas karties pastatymas, kaip kad, karaliau, jis buvo padaręs. Sekančią dieną, kai ją išpuošia brangiais audiniais, kvepalais, vainikais ir įvairiais papuošalais, karaliai ją pastato. Po to, atitinkamai nustatytoms taisyklėms, ji apjuosiama vainikų juosta. Čia pat pagarbinamas besišypsančios išvaizdos didingasis Šakra, kuris, iš meilės didžiadvasiui Vasu, jo maloniai priimamas. Pamatęs, karaliau, tuos pirmojo karaliaus Vasu atliktus pagerbimus, galingasis dievų valdovas Indra susižavėjo ir pasakė:
-Vyrai ir karaliai, kurie garbina mane ir džiaugsmingai ruošia man šventes, kaip tai padarė karalius –čedų valdovas, jie patys ir jų karalystės pasiekia laimę ir pergalę. Ir liaudis bus turtinga ir džiaugsminga. Taip, žmonių valdove, didžiadvasis Magchavana, galingasis Indra su meile pagerbė didįjį karalių Vasu. Vyrai, kurie rūpinasi švenčių suruošimu Šakro garbei, dėka Šakro garbinimo nusivalo nuodėmes.kaip kad jie nuodėmes nusivalo žemės dovanojimo ir kitų dovanojimų pagalba, o taip pat dalindami dovanas ir atlikdami didžius aukojimus. Ir Magchavano gerbiamas čedų valdovas Vasu, būdamas Čedijoje , teisingai saugojo šią žemę. Ir Indro džiaugsmui, žemės valdove, jis ruošė šventes Indro garbei.
Pas jį buvo penketas aukštai narsių, nepalyginama jėga apdovanotų sūnų. Ir, karalius-patvaldys pašventino tuos sūnus karaliauti įvairiose šalyse. Tas sūnus, kuris vadinosi Brichadratcha tapo žinomas Magadchos karaliaus Magadcho vardu. Kitas vadinosi Pratjogracha, trečiasis – Kušamba, kurį taip pat vadina Manivachana. Po to Maččchila ir Jadu, karaliau, kuris buvo nenugalimas. Tai, karaliau, to didžia jėga apdovanotojo karališkojo išminčiaus sūnus. Ir tie penki Vasu sūnūs – karaliai įkūrė karalystes ir miestus, ir kiekvienas iš jų davė jom savo vardą. Ilgus metus tęsėsi kiekvieno iš jų giminė.
Prie kilniojo karaliaus Vasu, bevažinėjusio oro erdvėmis krištoliniais Indro ratais, prisiartindavo gandcharvai ir apsaros. Toiu būdu jis tapo žinomas “karaliaus Uparičato (“Klajojančio viršuje”) vardu. Sako, kad Kolachalo uola, jausmo ir aistros apimta, nusičiupo jo sostine srovenusią upę Šuktimati. Bet Vasu smogė koja į tą Kkolachalo uolą ir, pro, nuo to smūgio atsivėrusią angą, ta upė ištekėjo. Bet pati uola nuo tos upės sutvėrė dvynius. Nudžiugusi, kad iš jos ištrūko, upė Šaktimati atidavė juos karaliui. Vienas iš jų tapo vyru ir jį, priešų tramdytoją, geriausias karališkasis išminčius ir turtų teikėjas Vasu padarė karvedžiu. O jos dukrą Giriką karalius padarė savo mylima žmona.
Kai atėjo laikas palankus sūnaus pradėjimui, švari, atlikusi apsiplovimus Vasu žmona Girika su meile jam pranešė, kad pradėjimui tinkamas laikas jau atėjo. Ir tą pat dieną pas karalių atėjo jo mylimi protėviai ir geriausiąjąm tarp išmintingųjų pasakė:
-Nukauk minėjimo aukai antilopą.
Pilnas aistros ir galvodamas tik apie neįprasti grožiu, tarsi tai tikrai būtų grožio deivė, Giriką, nenorėdamas nepaklusti savo protėvių įsakymui, karalius išvyko į medžioklę. Ir, kai jis vaikščiojo nuostabiame miške, jam iškrito sėkla. Ir, kai tik ta sėkla iškrito, karalius ją pakėlė medžio lapeliu, manydamas: “Te nepražūva veltui mano sėkla ir te nebūna veltui pradėjimui tinkamas laikotarpis mano žmonai”. Taip vėl ir vėl mastydamas ir tai suvokęs geriausias karalius nusprendė, kad sėkla tikrai neturi pražūti veltui. Suvokęs, kad jo žmonai metas tinkamas sėklos priėmimui, karalius nusprendė, kad jo sėklai negalima leisti veltui pražūti. O, suvokęs, kad jo žmonai laikas tikrai tinkamas sėklos priėmimui, gilusis teisingumo ir naudos žinovas pašventino tą sėklą mantromis ir , netoliese pastebėjęs greitasparnį vanagą, jam pasakė.
-Iš malonės man, mielasis, greitai nunešk mano sėklą į mano namus ir atiduok Girikai, nes ši diena jai palankus pradėjimui laikas.
Tuomet greitasis vanagas, paėmęs tą sėklą, greitai pakilo į orą. Ir tas paukštis didžiuliu greičiu nuskrido. O, kai tas vanagas skrido, tai jį pamatė kitas vanagas. Ir, kai tik jį pamatė – tuoj pat jį puolė, įtardamas, kad jis nešasi mėsą. Abu jie ore pradėjo muštis sparnais. Ir, jiems besimušant, ta sėkla iškrito ir nukrito į Jamunos vandenis. O ten buvo Jamunoje gyvenusi, brachmano prakeikimo pasekoje, žuvimi paversta nuostabioji apsara, žinoma vardu Adriki. Kai ta Vasu sėkla iškrito iš vanago kojų, ta į žuvį paversta Adrika greitai priplaukusi ją prarijo. Ir štai, kartą tą žuvį sugavo žvejai. Tai atsitiko tada, geriausias iš Bcharato giminės, kai išsipildė dešimtas mėnuo nuo dienos, kai buvo nuryta sėkla. Iš jos pilvo jie išėmė berniuką ir mergaitę žmonų išvaizda. Nusprendę, kad įvyko stebuklas, jie apie tai pranešė savo karaliui Uparičarui.
-Abi šios, karaliau, žmogiškosios būtybės gimė žuvies kūne.
Tuomet berniuką karalius Uparičara pasiėmė sau. Ir vėliai jis tapo dorybingu ir tiesai atsidavusiu karalium vardu Matsja. O pati apsara akimirksniu tapo laisva nuo prakeikimo, nes dar anksčiau jai Viešpats pasakė:
-Pasivertusi žuvim ir pagimdžiusi du vaikus žmogaus išvaizda tu išsivaduosi nuo prakeikimo.
Todėl tuomet, pagimdžiusi du vaikus, po to, kai ji buvo žvejo perskrosta ir palikusi savo žuvies išvaizdą geriausioji apsara atgavo savo nuostabią išvaizdą ir nuėjo keliu, kuriuo eina saddchjai, rišiai ir čaranai. Gi žuvies kvapą skleidusią mergaitę, tos žuvim paverstos apsaros dukrą, karalius padovanojo žvejui, sakydamas:
-Tegul ji bus tau dukterimi.
Apdovanota grožiu ir puikiu būdu, apdovanota visais privalumais, ji tapo žinoma vardu Satjavati. Ir nuo lietimosi su žveju ta mergaitė šviesia šypsena po kurio laiko įgavo žuvies kvapą. Paklusdama savo tėvui ji valtimi perkėlinėjo keleivius per Jamunos vandenis.
Ir štai, kartą ją pamatė maldininku į šventąsias ėjęs Parašaras. Ir, tik išmintingasis ją, puikiąją, tobulu grožiu apdovanotą, net sadchams geidžiamą, pamatė – tuoj pat jos užsigeidė. Ir, didžiais darbais užimtas tauras tarp atsiskyrėlių, tai Vasu dukteriai pasakė:
-Sueiki, puikioji su manim į ryšį.
Ji atsakė:
-Pažvelk gi, šventasis, viename ir kitame krante stovi rišiai. Kaip gi gali įvykti ryšys tarp mūsų, kai jie mus mato?
Ir, kai ji taip pasakė, šventasis viešpats sukūrė rūką, kurio dėka ta vieta tapo tarsi apsupta tamsos. Pamačiusi tą didžiojo rišio sukurtą rūką protingoji mergaitė nustebo ir susigėdusi pasakė:
-Žinok, viešpatie, kad aš esu visuomet pildanti tėvo valią duktė. Nuo susijungimo su tavim, nepriekaištingasis, pražus mano mergystė! Juk, jeigu bus pražudyta mano mergystė, tai kaip gi aš, geriausias iš du kart pagimdytųjų, galėsiu eiti namo? Aš nebegalėsiu, išmintingasis, namuose pasilikti. Pagalvok apie tai, šventasis, ir po to padaryk ką reikia.
Kai ji taip pasakė, tai ja patenkintas geriausias rišis pasakė:
-Patenkinusi mano norą tu kaip ir anksčiau pasiliksi mergina. Rinkis gi, nedrąsioji gražuole, kokį tu nori apdovanojimą. Juk mano malonė, mergele su šviesia šypsena, anksčiau ligi šiolei niekuomet nepasirodydavo veltui!
Išgirdusi kas pasakyta, ji išsirinko dovaną: kad nuo jos kūno sklistų aromatas. Ir tas šventasis viešpats jos širdies norą įvykdė. Tuomet, pasirinkusi dovaną, ji nudžiugo ir, papuošta visais moteriškumo privalumais, suėjo į ryšį su nepaprastų darbų atlikėju, rišiu. Todėl ji tapo žinoma žemėje vardu Gandchavati (“Maloniai kvepiančioji”). Ir žmonės ant Žemės galėjo užuosti ją jodžanos nuotolyje. Todėl ji buvo žinoma ir vardu Jodžanagandcha (“Kvepianti per jodžaną”). O didysis Parašara tuomet nuvyko į savo buveinę. O, suėjusi su Parašaru, ji tuoj pat ir pradėjo. Ir Jamunos saloje jai gimė nuo Parašaro galingas sūnus. Motinai leidus jis nusprendė atsiduoti pasišventusiai veiklai. Ir jis jai pasakė:
-Kai tu mane kada nors prisiminsi, aš tau pasirodysiu.
Taip pas Satjavati nuo Parašaro gimė Salietis. O, kadangi jis buvo pagimdytas saloje, tai tapo Dvajpajana (“Pagimdytasis saloje”). Matydamas, kad dorybė kiekviename juge praranda po koją ir mirtingųjų jėgos atitinka jugus, išmintingasis Salietis, norėdamas malonės iš Brachmo ir brachmanų, suskirstė vedas į dalis. Dėl šito jį pradėjo vadinti Vjasa (“Padalinęs”). Ir didysis valdovas, dovanų teikėjas, išmokė vedų, tarp kurių Machabharata laikoma penktąja - Sumantu, Džamini, Pailą, savo sūnų Šuką ir Vajšampajaną. Machabharatos sakmių rinkiniai buvo išdėstyti kiekvieno atskirai. Po to pas šantanu iš Gangos nuo Vasu sėklos gimė nepalyginamuoju didingumu, galinga jėga ir didžia šlove apdovanotas Bchišma. Taip pat savo laiku didžią šlovę buvo pelnęs senovės rišis žinomas Animandavjo vardu. Įtartas vagyste, nors ir nebūdamas vagim, jis buvo pasmeigtas ant mieto. Tuomet didysis rišis pašaukė Dcharmą ir taip pasakė:
-Vaikystėje aš pervėriau nendre vieną paukštelį. Šią nuodėmę, Dcharma, aš prisimenu, bet nebegaliu prisiminti jokios kito nuodėmės. Kodėl gi ši mano vienintelė nuodėmė ne buvo įveikta mano tūkstantkartinės atgailos? O, kadangi brachmano nužudymas yra didesnė nuodėmė nei bet kokios būtybės nužudymas, tai už šią savo nuodėmę sekantį kartą tu gimsi žamiausioje šudrų kastoje.
Ir, dėl šio prakeikimo, Dvcharma gimė šudrų kastoje, išmintingo, paslaugaus, nenuodėmingo ir teisingo Viduro išvaizda. O, panašusis į atsiskyrėlį važnyčiotojas Sandžaja, gimė nuo Gavalgano. O nuo Surjo pas Kunti jos mergystės metu gimė ratuose besikovęs galingasis karys Karna. Jis gimė šarvuose, su auskarų žėrėjimo nutviekstu veidu. Iš gailesčio pasauliams pas Devaki nuo Vasudevo gimė didžia šlove apdovanotas ir visuose pasauliuose gerbiamas Višnu. Ši dievybė be pradžios ir pabaigos, ji pasaulio tvėrėjas ir viešpats. Jį vadina nematomuoju ir nedūlančiuoju, visur praskverbiančia siela, neturinčiu atributų, aukščiausiąją dvasia ir dieviškąja terpe, aukščiausiąją pradžia ir puruša,viską atliekančiu, pasireiškusiu medžiaginėje terpėje, amžinai nekintamu, begaline ir nepajudinamąja dievybe, Brachma ir Narajana, nedūlančiuoju Viešpačiu, aukščiausiuoju kūrėju, pastoviuoju ir amžinuoju. Tas puruša, visatos sutvėrėjas ir viešpats, visų būtybių protėvis dėlei teisingumo išaukštinimo įsikūnijo andchakų-vrišnijų
O visokio ginklo žinovai ir tobuli jį valdyti, apdovanoti galinga jėga, atsidavę Narajanai Satjaki ir Kritavarman gimė nuo Satjako ir Chridiko. O rūstaus atgailoje didžiojo rišio Bcharavadži sėkla buvo įmesta į indą ir ten išsivystė. Ir nuo jo gimė Drona (“Pagimdytasis inde”). Nuo nusenusio Gautamo nendrių grupėje, kur buvo jo sėkla, gimė dvyniai: Ašvattchamano motina Kripi ir galingasis Kripa. Po to nuo Drono gimė geriausias iš nešiojančiųjų ginklą Ašvattchamana. Po to, atliekant aukojimo apeigą, iš ugnies gimė į patį agni panašų spindesį turintis didvyris Dchrištadjumna su lanku rankoje, Drono sutriuškinimui. Po to, iš altoriaus gimė žėrinti ir spindinti, nuostabiu grožiu apdovanota puikioji Krišna-(Draupadi). Po to gimė Prachrado mokinys Nagnadžit, o taip pat Subala. Nuo jo gimė palikuonys, kurie dievų pykčio pasekoje tapo gerovės pražudytojas. Gi šio Gandcharvų karaliaus Subalo sūnum buvo Šakuni. Gi nuo jo gimė duktė, Durjodchano motina. Jie abu Šakuni ir Gandchari buvo naudos žinovais.
Nuo Krišno-Saliečio iš Vričitravirjo žmonų gimė žmonių valdovas Dchtitaraštra ir galinga jėga apdovanotasis Pandu. Pas Pandu iš jo dvejų žmonų gimė penki sūnūs, kiekvienas panašus į dievą. Vyriausiuoju buvo Judchištchira. Judchištchira gimė nuo Dcharmo, Vrikodara – nuo Maruto, nuo Indro gimė geriausias iš nešiojančiųjų ginklą, šlovingasis Dchanandžaja. Ir du džiaugsmą surandantys paklusnume, apdovanoti grožiu dvyniai Nakula ir Sachadeva gimė nuo abejų Ašvinų. O nuo išmintingojo Dchritaraštro gimė šimtas sūnų – Durjodchana ir kiti, o taip pat iš kitos kastos moters – Jujutsu. Pas Ardžuną iš tikros Vasudevo sesers Subchadros gimė didžiadvasis Pandu anūkas Abchimanjų. O pas penkis pandavus iš jų bendros žmonos Krišnos gimė penki grožiu apdovanoti ir visose ginklo rūšyse tobuli sūnūs. Nuo Judchištchiro gimė Prativindchja, nuo Vrikodaro – Sutosama, nuo Ardžuno – Šrutakirti, Šatanika gimė nuo Nakulo, o nuo Sachadevo – narsusis Šrutasena. Be to pas Vrikodarą miške iš Chidimbos gimė Gchatotkača, o nuo Drupado gimė duktė Šikchandi, vėliau paversta berniuku. Vyru ją pavertė, norėdamas padaryti jai malonumą, jakšas Stchuna.
Į tą Kauravų mūšį, kad susiremti kovoje, suėjo daug šimtų ir tūkstančių karalių. Visus jų nesuskaičiuojamus vardus neįmanoma išvardint netgi per dešimtis tūkstančių metų. Čia pavadinti tik svarbiausieji iš tų, apie kuriuos seka ši sakmė.

Taip sako Šventosios Machabharatos
penkiasdešimt septintas skyrius Adiparvoje.

58 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Aš noriu, brachmane, kaip reikia išgirsti apie tuos, kurie jau paminėti, o taip pat ir apie kitus didžiai šlovingus karalius. Malonėk, didžia dalia apdovanotasis, pasekt man apie tai, kodėl Žemėje gimė į dievus panašūs Macharatchai?

Vajšampajana pasakė:

Bet, karaliau, juk tai paslaptis net dievams, taip mes girdėjome. Vis tik , pradžioje pagerbęs Patį Esantįjį, aš tau apie tai paseksiu. Kažkada Džamadagni sūnus Parašurama po to kai jis tris kartus ir septynis kartus nuvalė Žemę nuo kšatrijų, pradėjo atgailauti ant geriausiojo kalno Mandro. Kada brachmane, Bchrigu ainis išnaikino visus pasaulio kšatrijus, kšatrijės, norėdamos palikuonių, atėjo pas brachmanus. Ir rūstūs įžaduose brachmanai, tigre tarp vyrų, suėjo į ryšį su jomis, tiktai palankiu pradėjimui laikotarpiu ir jokiu būdu ne kitokiu laiku. Ir nuo jų tos kšatrijės tūkstančiais pradėjo. Po to, karaliau, kšatrijų kastos pratęsimui jos pagimdė didžia drąsa apdovanotus kšatrijus, berniukus ir mergaites. Taip pas kšatrijes, nuo žygiams atsidavusių brachmanų, atsirado kšatrijų kasta, kuri tapo ilgaamžė ir sėkminga įstatymuose. Ir tada nusistovėjo keturios kastos, su brachmanais priešakyje. Ir visi vyrai suėjo į ryšį su savo žmonomis joms palankiu metu, bet anaiptol ne iš aistros ir ne kitu metu. Lygiai taip pat, buliau iš Bcharato giminės, ir kitos būtybės ir net gyvuliai, atitinkamu metu suėjo į sueitį su savo patelėmis. Tuomet, žemės saugotojau, teisėtu būdu išsivystė tie dievui ir įžadui atsidavę tūkstančiais gyvenantys sutvėrimai. Ir, valdove su galingu dramblio žingsniu, ant visos žemės iki pačių okeano ribų, kartu su jos kalnais, miškais ir gojais vėl pradėjo viešpatauti kšatrijų giminės. Kai šią Žemę pradėjo valdyti kšatrijų kasta, kitos kastos, su brachmanais priešakyje, jautė didžiausią džiaugsmą. Ir, metę nuo aistros ir pykčio kylančias ydas, ir teisingai uždėdami bausmes, bausmę užsitarnavusiems, karaliai valdė Žemę. Tuo metu, kai kšatrijai laikėsi įstatymo, šimtinę aukojimų atlikęs tūkstantakis Indra, nusileisdamas pas visas būtybes atitinkamu būdu visose šalyse skleidė saldybę. Ir niekas, žmonių valdove, tada nemirdavo vaikiškame amžiuje, ir niekas nepažindavo moterų nepasiekęs pilnametystės. Taip, buliau iš Bcharato giminės. Ši okeano apribota žemė prisipildė ilgaamžių būtybių. Ir tuomet kšatrijai atlikinėjo didžiulius aukojimus, palydimus gausiomis dovanomis, o brachmanai studijavo vedas kartu su vedangomis ir upanišadomis. Ir brachmanai, karaliau, tuomet nepardavinėjo vedų ir netardavo jų girdint šudrams. Versdami jaučius arti žemę, vajšjai ne kinkė į jungą karvių, o net gi dašėrinėjo liesas. Ir žmonės neatjunkydavo nuo motinų veršelių-žinduklių. Ir tuomet pirkliai nepardavinėjo ne pilno svorio prekių. Visi žmonės, tigre tarp vyrų, buvo atsidavę labdaringumui, vadovavosi įstatymais, laikydamiesi teisingumo dirbo savo darbus. Ir visos kastos, vyrų valdove, buvo atsidavę savo pareigoms. Tokiu būdu, tigre tarp vyrų, buliau iš Bcharato giminės, labdaringumas tais laikais niekuomet neišsekdavo ir karvės, ir moterys gimdė reikiamu laiku, ir medžiai reikiamu laiku davė žiedus ir vaisius. Taip, karaliau, tuo metu, kai sėkmingai tęsėsi Kritajuga , visa žemė buvo pilna gausių būtybių.
Tuo tarpu, buliau iš Bcharato giminės, kai žmonių pasaulis klestėjo, karalių giminėje, buliau tarp žmonių, pradėjo gimti asurai. Daug kartų nugalėti mūšyje su aditjais ir netekę galios, Daitjai pradėjo įsikūnyti čia, Žemėje. Gudrūs asurai, valdove-karalių karaliau, norėdami viešpatauti čia, tarp žmonių, pradėjo gimti tarp vienų ar kitų būtybių: tarp karvių ir arklių, tarp asilų ir kuprių, tarp buivolų, tarp kraujo trokštančių žvėrių, tarp dramblių ir danielių. Ir, dėka jau gimusių būtybių, žemės saugotojau, ir tų, kurios gimė, ši Žemė jau nebesugebėjo jų visų išlaikyti. Po to, kaip kurie Diti ir Danu sūnūs, netekę dangaus, gimė irgi čia, galia apdovanotais karaliais. Įgydami įvairias išvaizdas, stiprūs ir įžūlūs, sugebantys triuškinti priešus, jie užtvindė šią žemę iki pačių okeano ribų. Savo jėgos pagalba jie pradėjo engti brachmanus, kšatrijus, vaišjus ir šudrus, o taip pat engė ir kitas būtybes. Versdami drebėti ir žudydami vienus ir kitus, karaliau, jie šimtais ir tūkstančiais pasklido po visą žemę. Bedieviški, išdidūs savo jėga ir apsvaiginti didelio įsivaizdinimo, jie visur įžeidinėjo net savo buveinėse buvusius didžiuosius rišius. Ir ši, jėga ir galia apdovanotų asurų prislėgta Žemė, žemės saugotojau, kreipėsi į Brachmą, nes šią, karaliau, danavais pernelyg apsunkintą žemę, negalėjo atlaikyti oras, drambliai ir kalnai. Ir tuomet, žemės saugotojau, kentėdama nuo naštos ir besikankindama nuo baimės žemė, atėjo pagalbos pas dievą, visų būtybių protėvį. Ir ji pamatė nevystantį pasaulių tvėrėją, apsuptą dievų, brachmanų ir didžia dalia apdovanotų rišių, susižavėjusių gandcharvų ir pagyrimus duoti tobulų apsarų garbinamą dievą Brachmą. Ir ji, prisiartinusi, nusilenkė. Po to, Bcharato aini, prašydama jo globos, Žemė, visiems pasaulio saugotojams esant, apie viską jam pranešė. Bet, karaliau, apie tuos įvykius Žemėje, tam visažinančiam, pačiamesančiąjam ir aukščiausiam, buvo žinoma dar anksčiau. Iš tikrųjų, Bcharata, kodėl gi pasaulio kūrėjas negalėtų žinoti to, kas yra žmonių ir netgi dievų su asurais mintyse? Ir, didysis karaliau, Žemės valdovas, visų būtybių sutvėrėjas ir valdytojas taip pat vadinamas Iša, Šambchu ir Pradžapati tai Žemei pasakė:
-Reikalą, dėl kurio tu, turtų nešiotoja, pas mane atėjai, aš pavesiu visiems dangaus gyventojams.
Taip, karaliau, Žemei pasakęs ir ją atleidęs, visų būtybių sutvėrėjas, dievas Brachma pats paliepė visiems išmintingiesiems, pasakydamas:
-Idant nuimti nuo Žemės naštą ir asurų pažabojimui, įsikūnykite joje kiekvienas atskiromis savo dalimis!
Ir, taip pat surinkęs ir gandcharvų, ir apsarų minias, viešpats jiems visiems pasakė tokius geriausius žodžius:
-Įsikūnykite tarp žmonių visomis savo dalimis, kaip kas norite!
Ir tuomet visi dievai su Indra priešakyje, išgirdę šį teisingą, gerą ir naudingą dievų valdovo žodį, jį išklausė. Po to jie visi, belaukdami laiko tinkamo nužengti su visomis savo dalimis, atėjo pas priešų pražudytoją Narajaną, pas Vaitchuntchąkuris rankose laikė lazdą ir diską, nes jis buvo dievų priešų triuškintojas. Jis buvo purpuriniais drabužiais ir spindėjo tamsiu blizgesiu. Jo akys buvo garžiai įpjautos ir iš jo bambos augo lotosas.
Ir, tam kad išvalyti Žemę, tam didžiausiam vyrui Indrai pasakė:
-Dėlei pasaulio išvalymo, įsikūnyk viena savo dalelių!
Ir Chari, jiems atsakydamas pasakė:
-Gerai!

Taip sako Šventosios Machabharatos
penkiasdešimt aštuntas skyrius Adiparvoje.

59 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet Indra pradėjo su Narajana kalbą apie tai, kad jis Kartu su dievais viena iš savo dalių nužengtų iš dangaus. Ir, taip paliepęs visiems dangaus gyventojams, pats Šakra išėjo iš Narajano būsto. O tie dangaus gyventojai, šios Žemės dievų priešų sutriuškinimui ir visų pasaulių labui, pradėjo palaipsniui niženginėti iš dangaus. Ir tada, tigre tarp karalių, dangaus gyventojai pagal savo norus įsikūnijo brachmanų ir karališkųjų išminčių giminėse. Jie nukovė danavus, rakšus, gandcharvus, ir gyvačius, o taip pat žmogėdras ir daugelį kitų būtybių. O danavai ir rakšai, gandcharvai ir gyvačiai, geriausias iš Bcharato ainių, tų galingųjų nužudyti nebegalėjo, net jų vaikystėje.

Džanamedžaja pasakė:

Aš noriu smulkiai iš pat pradžių išgirst apie visų dievų, danavų, gandcharvų ir apsarų, visų žmonių, o taip pat jakšų ir rakšų kilmę, nes tu esi visažinantis.

Vajšampajana pasakė:

Gerai. Pagerbęs patį esantįjį, aš tau smulkiai papasakosiu apie dievų-būtybių kilmę. Yra žinoma, kad pas Brachmą buvo šeši dvasios sūnūs, didieji išminčiai: Mariči, Atri, Angiras, Pulastja, Pulacha ir Kratu. Pas Mariči buvo sūnus Kašjapa ir nuo Kašjapo kilo šios žemiškosios būtybės. Nuo Dakšo gimė trisdešimt didžia dalia apdovanotų dukterų: Aditi, Diti, Danu, Kala, Anajus, Sinchika ir Muni, Krodcha, Prava ir Ašrita, Voinata, Kapila ir Kadru. Tai, tigre tarp žmonių bcharata, Dakšo dukterys. Jų drąsą apdovanoti sūnūs ir anūkai nesuskaičiuojami.
Iš Aditi kilo dvylika pasaulio valdovų aditjų. Aš tau juos išvardinsiu: Dchatri, Mitra ir Arjaman, Šakra, Varuna ir Arša, Bchaga, Vivasvah ir Pušan, dešimtasis – Savitar, vienuoliktasis – Tvaštri ir po to dvyliktasis – Višnu. Jaunuaisias iš aditjų savo privalumais viršijo juos visus. Vienas Diti sūnų vadinosi Charanjakšipu. Pas jį buvo penki kilnūs sūnūs šlovingais vardais. Vyriausias iš jų buvo Prachrada, kitas – Sanchrada, trečias buvo Anuchrada, o po to Šibi ir Baškala. Pas Prachradą, Bcharato aini, buvo trys visur žinomi sūnūs: Viročana, Kumbcha ir Nikumbcha. Pas Viročaną buvo vienturtis sūnus, galingasis Bali. O Bali sūnus buvo didysis asura žinomas Dano vardu.
Pas Danu, Bcharata, buvo keturiasdešimt visur žinomų sūnų. Jų vyriausiuoju buvo didžią šlovę užsitarnavęs karalius Vipračitti. Buvo taip pat žinomi danavai: Šambara, Namuči ir Puloman, Asiloman, Kaši ir Durdžaja, Ajachširas, Ašvaširas ir galingasis Ajachšanku, Gaganamurdchan, Vegavan ir Ketuman, Svabchanu, Ašva ir Ašvapati, Vrišaparvan ir Adžaka, Ašvagriva, Šukšma ir galingasis asura Tuchunda, Ispira ir Ėkača, Virupakša, Chara ir Achara, Ničandra ir Nikumbcha, Kupatcha, Šarabcha ir Šalabcha, Surja ir Čandramas. Tai išvardinti Danu giminėje žinomi danavai. Surja ir Čandramas laikomi skirtingais nuo dievų. Žinomi ir sekantys dešimt Danu sūnų, galingų ir ryžtingų, macharadža, bulių tarp danavų: Ekakša, galingasis Mritapa, Pralamba ir Naraka, Vatapi, Šatrutapana ir didysis asura Šatcha; Gavištcha, Danaju ir danavas Dirgchadžichva. O jų sūnūs ir anūkai, bcharata, nesuskaičiuojami.
Sinchika pagimdė sūnų Saulės ir Mėnulio naikintoją Rachu, o taip pat Sučandrą, Čandachantri ir Čandravimardaną. O pas Krurą buvo neįsivaizduojamas skaičius iš prigimties įnirtingų sūnų ir anūkų. Ši giminė vadinosi Kradchavaša. Jie buvo nirtulingi pykčiu, nes pasižymėjo žiauriais veiksmais ir savo priešų sutriuškinimu.
Pas Aaju buvo keturi sūnūs, buliai tarp asurų: Vikšara, Bala, Vira ir didysis asura Vritra. Pas Kalą buvo šlovingi sūnūs, mirtį nešantys kariai, Žemėje tarp danavų žinomi kaip galingi priešų tramdytojai. Tai: Vinažana, Krodcha ir Krodchachantri, o po to Krodchašatru. Jie žinomi kaip Kalo sūnūs.
Rišio Bchrigu sūnus buvo asurų mokytoju. Pas Ušaną (Šukrą) buvo keturi šlovingi sūnūs, asurų žyniai: Tvaštavara ir Atri, ir du kiti, patyrę užkeikimuose, didingumu jie buvo panašūs į Saulę ir visi jie galėjo pasiekti Brachmo pasaulį.
Tokia galingų asurų ir dievų giminių kilmė, pasekta mano taip, kaip aš esu girdėjęs puranoje. O tas palikimas, žemės sergėtojau, kuris nuo jų nuėjo, neįmanoma pilnai išvardinti, kadangi jis antraeilis ir begalinis.
Tarkšja ir Arištanemi, Garuda ir Aruna, Aruni ir Varuni laikomi Vinatos sūnumis. O Šeša ir Ananta, Vasuki ir gyvačius Takšaka, Kurma ir Kulika, skaitomi galingais Kadru sūnumis. Po to Bchimasena ir Ugrasena, Suparna ir Varuna, Gopati ir Dchritaraštra ir Surjavarča – septintasis, Patravan, Arkaprna ir Prajuta, o taip pat Bchima ir Čitraratcha, tiek pat šlovingas, visažinantis ir romusis Šališiras, karaliau, ir keturioloktasis – Pradjumna, po to penkioliktasis – Kali, ir šešioliktasis – Narada, tai žinomi kaipo Muni sūnūs dievai ir gandcharvai.
Aš tau, Bcharato aini, išvardinsiu dar kitas būtybes! Anavadja, Anuvaša ir Anuna, Aruna ir Prija, Anupa, Subchaga ir Bchari – tai nuo Pravo gimę dukterys, o Siuddcha ir Purna, Bargi ir Šlovingasis Purnaša, Brachmačarin, Ratiguna ir septintasis – Suparna,Višvavasu, Bchanu ir dešimtasis – Sučandra – tai dievai ir gandcharvai žinomi kaipo Provo sūnūs. Taip pat žinoma, kad laimingiausioji deivė Prava nuo dieviškojo išminčiaus pagimdė šią laimingais požymiais pažymėtą apsarų giminę. Tai: Alambusa. Mišrakeši, Vidjutparna ir Tulanagcha, Aruna, Rakšita ir Rambcha, o taip pat Manorama, Asita ir Subachu, Surata, Suradža ir Suprija. O Atibchu, šlovigieji Chacha ir Chuchu, o taip pat Rumburu – visi keturi skaitėsi geriausiais gandcharvais. Mamrita, brachmanai, galvijai, gandcharvai ir apsaros minimi puranoje kaipo Kapilo palikuoys.
Tokiu būdu aš tau papasakojau apie tai, kas žinoma apie kilmę visų laimingų ir šventa veikla pasižymėjusių būtybių: gandcharvų, apsarų, gyvačių, suparnų, rudrų ir marutų, karvių ir brachmanų. Ši sakmė teikia ilgą gyvenimą. Ji nesutepa, maloni ir teikia pasitenkinimą klausai. Ją reikia klausytis nuolat ir noriai pasakoti.
Kas dievams ir brachmanams dalyvaujant deramai perskaitys didžiadvasių giminę, tas įgys gausius ainius, laimę, šlovę ir žėrintį kelią po mirties.

Taip sako Šventosios Machabharatos
penkiasdešimt devintasis skyrius Adiparvoje.

60 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Yra žinoma, kad pas Brachmą buvo šeši dvasios sūnūs, didieji išminčiai. Taip pat žinoma, kad pas Stchanu buvo vienuolika didžiausi protu apdovanotų sūnų.Tai: Mrigavjadcha, Šarva ir šlovingasis Niriti, Adžakapada, Achirbuchnja ie priešų tramdytojas Pinakin, Dchana, Išvara ir Kopalan, pilnasis didingumo Stchanu ir didysis Bchava. Tai išvardinti vienuolika rudrų.
O Mariči, Angiras ir Atri, Pulastja, Pulacha ir Kratutai – tai šeši Brachmo sūnūs, galingieji iš didžiųjų išminčių. Visur pasaulyje žinomi trys Angiro sūnūs. Tai: Brichaspati, Utatchja ir tvirtas įžade Samvarta. Taip pat žinoma, kad pas Atri, žmonių valdove, buvo daug sūnų, visi vedų žinovai, tobuli vyrai dideli išminčiai su ramybe sieloje. O išmintingojo Pulastjo sūnumis yra rakšai, bezdžionės ir kinnarai. Gi Pulachi sūnumis yra danieliai,.liūtai, tigrai ir ampurušai Kratu sūnūs – šventi kaip pati auka, teisingumui ir įžadui atsidavę, trijuose pasauliuose žinomi kaip Saulės palydovai.
Šlovingasis išminčius Dakša, žemės saugotojau, gimė iš Brachmo dešinės kojos nykščio ir jo sūnum tapo geriausias iš tų, kas turi sūnų. O iš kairiojo nykščio gimė to didžiadvasio (Dakšo) žmona. Ir šis atsiskyrėlis iš jos sutvėrė penkiasdešimt dukterų. Visos šios dukterys buvo nepriekaištingai sudėtos ir turėjo į lotosą panašias akis. Ir, netekęs sūnų, Pradžapati (Dakša) padarė jas savo putrikomis. Ir, atitinkamai nurodymui, dešimtį iš jų jis atidavė Dcharmai, dvidešimt septynias - Čandrai ir trylika, karaliau, Kašjapai.
Išklausyk iš mane apie Dcharmo žmonų vardus: Kriti, Lakšmi, Dchriti, Medcha, Pušti, Šraddcha ir Krija, Buddchi, Loddža ir Mati. Tai dešimt pačio esančiojo Dcharmai paskirtų žmonų.
Septynios Somo žmonos pasaulyje žinomos, kaip keliai į teisingumą. Somo žmonos laikosi šventojo įžado ir užsiėmę laiko valdymu. Visos jos yra žvaigždynai ir palydovai, ir išsidėsto atitinkamai pasaulių judėjimo.
Dievų protėviu buvo Muni, o jo protėviu – Pradžapati. Gi pas jį buvo aštuoni sūnūs – Vasu. Apie juos aš papasakosiu smulkiai. Aštuoniais Vasu laikomi: Dchara, Dchruva ir Soma, Achar, Anila ir Anala, Pratjuša ir Prabchasa. Pas Dchumrą buvo sūnus Dchara, o taip pat šventąsias žymes turintis Dchruva. Čandramas (Soma) ir Švasana (Anila) gimė iš išmintingojo Švaso. Achar buvo Rato Sūnum, o Chutašana (Anala) – Šaudilji sūnumi, Pratušja gi ir Prabchasa laikomi Prabchato sūnumis.
Dravina ir Chutachavjavach buvo Dcharo sūnumis, oDchruvo sūnum buvo didžiai gerbiamas pasaulio judintojas Kala. Gi Somo sūnum buvo spindintis Varčas, pas kurį iš Manocharos gimė: Šišira, Prana ir Ramana. Acharo sūnumis buvo: Džjotis,Šama, Šanta ir Muni. Agni sūnum buvo nendrių giraitėje gyvenęs gražusis Kumara. Po jo gi mė trys jo broliai: Šakcha, Višakcha ir Najgameja. Kadangi Kumara buvo išauklėtas Krittikų, tai jis taip pat vadinamas Kartikėja (“Krittiki sūnum”).
Anilo žmona buvo Šiva, gi jo sūnumis buvo Manodžana ir Avidžnjagati, abu jie buvo ir Anilo sūnumis. Mums žinoma, kad Pratjuši sūnum buvo išminčius vardu Devala. O pas Devalą buvo du nuolankūs ir protingi sūnūs. O Brichaspati sesuo, dorybinga ir geriausioji iš moterų, sėkminga jogoje nuolat keliauja po visą pasaulį. Ji pasidarė Aštuntojo Vasu Prabchasu žmona. Iš jos gimė menų ir amatų įkūrėjas, laimingasis Višvakarman. Jis buvo tūkstančio menų ir amatų kūrėju, dievų statybininku, visų papuošalų meistru, geriausiuoju iš amatininkų, kuris darė dievams dangiškuosius ratus. Ir žmonės naudojosi šio kilnaus Višvakarmano menu ir nemirtingąjį nuolat garbina.
Įgyjantis žmogaus išvaizdą, visam pasauliui laimę atnešantis didysis Dcharma kilo iš Brachmo, išėjęs iš jo dešiniosios krūties. Pas jį buvo trys puikiausi, visų būtybių širdis žavėję sūnūs. Savąja jėga palaikantys pasaulį Šama (Taika), Kama (Noras) ir Charša (Džiaugsmas). Kamo žmona buvo rati, Šamo žmona – Prapti ir Charšo žmona – Nandi. Ant jų laikosi pasauliai.
Mariči sūnum buvo Kašjapa, o iš Kašjapo kilo dievai ir asurai. Todėl, tigre tarp karalių, jis yra pasaulių tėvas.
Įgyjanti kumelės išvaizdą Tvaštri buvo Savitaro motina. Ir ji, kurios didi dalia, pagimdė danguje du Ašvinus.
Gi pas Aditi buvo dvylika sūnų su Indra priešakyje. O jų jauniausiuoju buvo Višnu, ant kurio laikosi pasauliai.
Dievų yra trisdešimt trys. Aš tau paseksiu apie juos atitinkamai jų pakša, kula ir gana Rudrai, Sadchjai, Marutai, Vasu, Bchargavai ir ir Višvadevai priklauso pakšams. Vinatos sūnus Garuda, galingasis Aruna ir didysis Brichaspati priklauso Aditjams. Žinok, karaliau, kad guchjakai kartu su Ašvinais, visos žolės ir smulkieji galvijai – tai iš eilės tau apdainuotų dievų gana.Apdainavęs ją žmogus išsivaduoja nuo nuodėmių.
Didysis Bchrigu kilo iš Brachmo, iėšjęs iš jo širdies. Bchrigu sūnum buvo išmintingasis ir mokintasis Šukra su planeta. Tas išmintingojo sūnus Pačio Esančiojo nurodymu, dėl būtybių gyvybės palaikymo, lietaus praliejimo ir sulaikymo, ir tam, kad pasauliui sukelt pavojus ir juos šalinti, planetos išvaizda apeina pasaulį. Išmintingasis, davęs ir pildantis tvirtą susilaikymo įžadą, turintis didį protą jogos mokytojas buvo daitjų ir dievų dvasiniu globėju. Tuo metu, kai Bchrigu palikuonis buvo Brachmo paskirtas dievų ir asurų labui, Bchrigu sutvėrė pasauliui kitą sūnų, žygiais spindėjusį, teisingą siela ir išmintingą, nepriekaištingąjį Čjavaną. Jis, Bcharate, įniršęs išėjo iš motinos įsčių, kad išvaduoti ją nuo Rakšo.
Manu duktė Aruši buvo išmintingojo Čjavano žmona. Iš jos gimė, iš jos klubo išėjęs, didžiai šlovingasis Aurava. Gi jo sūnum buvo Ričika. Dar būdamas vaiku jis turėjo didelę jėgą ir drąsą ir buvo apdovanotas dorybėmis. O nuo Ričiko po to kilo Džamadagni. Pas didžiadvasį Džamadagni buvo keturi sūnūs. Jų jauniausiuoju buvo puikias savybes turėjęs, tobulas visose ginklų rūšyse, kšatrijų sutriuškintojas ir savo jausmų pažabotojas Rama. Pas Auravą buvo šimtas sūnų su Džamadagni priešakyje. O pas juos savo ruožtu buvo tūkstančiai savo pradžią nuo Bchrigu vedančių sūnų.
Nuo Šukro gimė Devi, kuri tapo vyresniąja Varuno žmona. Žinok gi, kad jos sūnum buvo Bali, o dukterim – dievus džiuginanti Sura. Viso kas gyva pražudytojas Adcharma kilo nuo maisto trokštančių žmonių vienas kito rijimo. Jo žmona laikoma Nirriti, nuo ko rakšai vadinami najritais (“Kilę iš Nirriti”). Pas ją gimė trys visuomet nuodėmingoje veikloje malonumą rasdavę sūnūs: Bchaja (Baimė), Machabchaja 9 Siaubas) ir visa kas gyva naikinantis Mritju (Mirtis).
O deivė Tamra pagimdė penkias pasaulyje žinomas dukras: Kaki,. Šjeni, Bchasi, Dchritaraštri ir Šuki. Ir Kaki pagimdė varnas, Šjeni pagimdė vanagus, Bchasi pagimdė vištas ir vištvanagius, žmonių viešpatie, o Dchritaraštri – visas žąsis ir gulbes, taipogi ji, puikioji, sutvėrė čakravakus. O gražiais privalumais apdovanota, visais laimingais požymiais, šlovingoji Šuki, teisės žinove, pagimdė papūgas.
Karštoji Kridcha pagimdė devynias dukteris: Mrigi, Mrigamandu ir Chari, Pchadramaną, Matangi ir Šarduli, Švetą, Surabchi ir visais laimingaisiais požymiais apdovanotą, šlovingąją Surasą. Mrigi palikuonimis, geriausiojo vyro sūnau, buvo visi gyvuliai, o Mrigaamandos palikuonimis – lokiai, srimarai ir čamarai. Gi Pchadramana pagimdė sūnų-dramblį Ajravatą. Jos sūnus Ajravata laikomas didžiuoju dieviškuoju drambliu. Chari ainiai yra įvairių vikrių bezdžionių rūšys. Chari sūnus, te bus tau gerovė, taip pat vadina galangulais (karveuodegiaia). O Šardula, Bcharato aini, sutvėrė tigrus ir liūtus, o taip pat, be abejonės, leopardus ir visus kitus žvėris Gi Matangos ainiai, žmonių viešpatie, laikomi drambliai. O Šveta pagimdė greitaeigį pasaulio dalių dramblį vardu Šveta.
Surabcha, te būna tau, karaliau, gerovė, pagimdė dvi dukras: Rochini ir šlovigąją Gandcharvi. Iš Rochini kilo buliai ir karvės, iš Gandcharvi kilo arkliai. Surasa, karaliau, pagimdė nagus, o Kadru – gyvates. Anali sukūrė septynių rūšių vaisius duodančius medžius. Pas Anali dar buvo duktė Šuki. Gi pas Kadru gimė Surasa. O Aruni žmona Šveni pagimdė du ryžtingus ir galingus sūnus Sampatį ir Džatajų. Gi pas Vinatą gimė du šlovingi sūnūs: Garuda ir Aruna.
Tokia, geriausias iš mirtingųjų žmonių valdove, mano smulkiai išdėstyta visų didžių būtybių kilmė. Išgirdęs apie ją žmogus nusivalo nuodėmes, pasiekia pakilimą ir po mirties gauna aukščiausiąjį kelią.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimtasis skyrius Adiparvoje.

61 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Aš noriu, viešpatie, išgirsti tiksliai nuoseklia tvarka apie dievų ir danavų, jakšų ir rakšų kilmę, o taip pat visų kitų būtybių. Apie šių kilnių būtybių gimimą ir veiklą tarp žmonių.

Vajšampajana pasakė:

Pradžioje, žmonių valdove, aš tau paseksiu apie tuos dangaus gyventojus ir danavus, kurie įsikūnijo tarp žmonių.
Danavų stipriausiasis, kuris buvo vardu Vipračitti, tapo geriausiu tarp žmonių išgarsėjęs vardu Džarasandcha. O tas Diti sūnus, karaliau, kuris minimas kaipo Chiranjakašipu, gimė, buliau tarp vyrų, pasaulyje tarp žmonių, kaip Šišupala. O tas, kuris buvo žinomas kaip jaunesnysis Prachrado brolis Samcharda, gimė geriausiuoju tarp bachlikų vardu Šalja. O spindintis Anugrada, kuris žinomas kaip pats jauniausias iš brolių, pasidarė žmonių valdovu pagarsėjęs vardu Dchrištaketa. O tas Diti ainis, karaliau, kuris buvo pašlovintas, kaip Šiti, tapo karalium vardu Druma. Tas iš jų, kuris buvo geriausiuoju iš asurų ir turėjo Bakšalo vardą, tapo žmonių valdovu, pagarsėjusiu tarp žmonių vardu Bchagadatta. Ajochširas, Ašvaširas ir galingasis Ajachšanku, Gaganamurdchana ir penktasis – Vegavan – šie penki didieji ir galingieji asurai gimė tarp kekajų, kaip geriausieji iš geriausiųjų didžiadvasiai karaliai. O kitas pilnas didingumo asura, kuris žinomas vardu Ketumana, tapo žinomas karaliumi vardu Anitaudžas. Tas didyis ir įžymusis asura, kuris nešiojo Svachanu vardą, tapo baisia veikla pagarsėjusiu vyrų valdovu vardu Ugrasena.
Didysis asura, kuris buvo žinomas vardu Ašva, tapo žemėje galingu ir drąsiu karalium vardu Ašoka. O jaunesnysis brolis, bulius tarp vyrų, karaliau, Diti palikuonis, kuris nešiojo vardą Ašvapati, tapo karalium Charetikja. Ir įžymusis asura, kuris nešiojo vardą Vrišaparvan, žemėje tapo karalium vardo Dirgchaprdžnia. O jaunesnis Vrišaparvano brolis, karaliau, kuris buvo vardu Adžaka, žemėje tapo karalium vardu Malla. Tas kieto būdo didysis asura, kuris buvo žinomas vardu Ašvagriva, žemėje tapo karalium vardu Račamana. Tas išmintingas ir įžymus asura, karaliau, kuris pagarsėjo turėdamas vardą Šukjšman, žemėje pasidarė karalium žinomu vardu Brichanta. Tas geriausias rakšas, kuris tapo žinomas vardu Tuchanda, tapo žmonių valdovu vardu Senabindu. Tas asura, kuris viršijo visus jėga, kurio vardas buvo Išupa, žemėje tapo narsa pagarsėjusiu karalium Papadžit. Tas didysis asura, kuris buvo žinomas kaip Ękačakra, žemėje tapo įžymus vardu Prativindchja. Diti palikuonis, galingas asura Virupakša, žemėje tapo karalium žinomu vardu Čitravarman
Geriausias danavų Chara buvo drąsiu priešų triuškintoju, gimė kaip geriausias tarp žmonių, žinomas vardu Suvasti. Apdovanotas galinga jėga priešų pulkų triuškintojas Achara žemėje tapo įžymiu karalium vardu Bachlika. O mėnuliaveidis Ničandra, kuris buvo geriausiu iš asurų, pasidarė įžymiu karalium, žinomu vardu Mundžaketa. Žinoma, kad didžiu protu apdovanotas ir kovoje nenugalimas Nikumbcha, žemėje gimė geriausiuoju karalium vardu Devadchipa. Didysis asura, kuris tarp Diti sūnų nešiojo Šarabcho vardą, tarp žmonių tapo karališkuoju išminčium vardu Paurava. O tas iš asurų, kuris buvo žinomas kaip Šalbchja-antrasis, tapo Bachliki karalium vardu Prachrada. O geriausias iš Diti sūnų Čandra, pasaulyje tapo panašiu į žvaigždžių valdovą karališkuoju išminčium, geriausiuoju karalium vardu Ričika. Žinok, geriausias iš karalių, kad puikiausias iš asurų, kuris žinomas kaip Mritipa tapo karalium Paščimanupaka. Galinga jėga apdovanotas didysis asura žinomas vardu Gavištcha, žemėje tapo karalium vardu Drumasena. Tas didysis iš šlovingasis asura, kuris buvo žinomas vardu Majura, tapo žemės valdovu žinomu vardu Višva. O jo jaunesnysis brolis, kuris buvo žinomas vardu Suparna, žemėje tapo karalium vardu Kalakirti. Išsiskiriantis iš jų asura išgarsėjęs vardu Čandrachantri tapo karališkuoju išminčium ir vyrų valdovu Šunaka. Didysis asura, kuris buvo žinomas kaip “Čandro sutriuškintojas” Čandravinašana, pasidarė karališkuoju išminčium ir vyrų valdovu vardu Džanaki. Geriasias iš danavų, kuru aini, kuris vadinosi Dirgchdžichva, žemėje tapo karalium Kaširaža. O Saulės ir Mėnulio pražudytojas Gracha, kurį pagimdė Sinchi, žemėje tapo žmonių valdovu žinomu vardu Kratcha. Vyriausias tarp keturių Anajo sūnų, asura vardu Vikšara žemėje tapo galingu karalium Vasumitra. Didysis asura, vyrų valdove, kuris buvo antruoju Vikšaro broliu, tapo karalium pagarsėjusiu kaip Pausu šalies valdovas. Geriausias asura, kuris buvo žinomas vardu Balavira, tapo žmonių valdovu turinčiu vardą Paundramatsjaka.
Tas didysis asura, karaliau, kuris pagarsėjo Vritro vardu, tapo karališkuoju išminčium ir vyrų valdovu vardu Maniman. Jo jaunesnysis brolis, asura, kuris buvo žinomas vardu Kodchachantri, žemėje tapo įžymus karaliaus Dando vardu. Kitas asura, kuris turėjo vardą Krodchavardchana, tapo žmonių valdovu vardu Dandadchara. O tie, tigre tarp karalių, kurie buvo aštuoniais Kalaki sūnumis, žemėje gimė tigro narsa apdovanotais karaliais. Didysis asura, vyriausias iš tų Kalaki sūnų, pagarsėjo kaip magadchų karalius Džajatsena. Antrasis iš jų, įžymus ir panašus į Charichaijaą, tapo asurų valdovu vardu Aparadžita. O trečiasis didysis asura su galinga ranka, didysis karaliau, žemėje gimė baisią jėgą turinčiu nišadų valdovu. Vienas iš jų, kuris skaitėsi ketvirtuoju, žemėje tapo žinomu kaip geriausias iš karališkųjų išminčių vardu Šrenimana. Didysis ir geriausias asura, kuris buvo tarp jų penktuoju, čia tapo žinomas kaip priešų tramdytojas vardu Machandžas. Protu apdovanotas didysis asura, kuris tarp jų buvo šeštuoju, tapo geriausiu tarp karališkųjų išminčių vardu Abchiru. Sekantis pagal skaičių, žemėje tapo žinomu iki pačių okeano ribų, teisungo ir naudingo esmę suvokusio karaliaus Samudraseno vardu. Aštuntasis iš tų Kalaki sūnų, karaliau, vardu Brichan, žemėje tapo teisingu ir visų būtybių gerovei atsidavusiu priešų tramdytoju.
O iš dangaus gyventojų giminės, kuri vadinosi Krodchavaša (Įniršęs pykčiu), apie tai jau tau, karaliau pasakojau, čia žemėje kilo karaliai-didvyriai, tai: Nandika, Karnavešta, Siddchartcha ir Kitaka, Suvira, Subachu, Machavira ir Bachlika, Kodcha, Vičitja, Surasa ir puikusis karalius Nala, Viradchamana, kauravo aini, ir karalius vardu Bchimapala,Dantavaktra ir Durdžaja, tigre tarp karalių, Rukmini ir karalius Džanamedžaja, Ašadcha ir Vajuveda, o taip patBchuritedžas, Ekalavja ir Sumitra, Vatadchana ir Gomukcha, o taip pat karaliai vadinęsi Karušakais, Kšemadchurti, Šrutajus ir Uvacha, o taip pat Brichatsena, Kšema, Ugratirtcha ir karalius tarp kalingų Kuchara, Matiman ir žmonių valdovas žinomas vardu Išvara. Taip, didysis karaliau, kažkada iš dangaus gyventojų giminės, pramintos “Krodchavaša”, gimė žemėje ši galia ir didžia šlove pasižymėjusi karalių plejada.
Tas dangaus gyventojas, kuris pagal didingumą panašus į dievų karalių, žemėje gimė vyriausiuoju karalium, gandcharvų valdovu. Žinok, Bcharato aini, kad iš pašlovintojo dieviškojo išminčiaus Brichaspati dalies kilęs Drona ne gimė iš įsčių. Jis, tigre tarp karalių, buvo geriausias tarp lankininkų ir aukštu visų ginklo rūšių žinovu. Čia tarp žmonių jis gimė kaip apdovanotas didžia jėga ir pelnęs didžią šlovę didvyris. Ir, darbus lygius Indro veiklai vykdžiusį bei savo giminę dauginusį Droną vedų žinovai laikė tobuliausiu karo moksle ir vedose. Pas jį, Bcharato aini, nuo Machadevo ir Jamo iš Kamos ir Krodchos, pasireiškusių vienybėje, žemėje gimė didvyris ir priešų triuškintojas vardu Ašvattchaman. Jis, žmonių valdove, pasižymėjo didele narsa, kėlė baimę priešų pulkams, buvo drąsus ir turėjo į lotoso lapelius panašias akis. Vasištcho prakeikimo pasekoje ir Indrai paliepus Šantanu sūnų išvaizda, iš Gangos gimė aštuoneri vasu. Jų jauniausiuoju buvo Kuru giminės baimę sklaidęs, apgalvojantis ir iškalbus vedų žinovas, priešų pulkų triuškintojas Bchišma. Geriausias iš visų vedų žinovų ir didžia jėga apdovanotas jis, Bcharato aini, kovėsi su Džamadagni sūnum didžiadvasiu Rama. Žinok, karaliau, kad nežmoniška jėga apdovanotas brachmanas-išminčius, kuris gyveno žemėje su vardu Kripa, kilo iš Rudrų giminės. Žinok taip pat, karaliau, kad tas ratuose besikovęs karys-priešų tramdytojas, kris liaudyje kaip karalius vardu Šakuni, anksčiau buvo Dvapara. Tas priešų triuškintojas, kuris buvo Vrišni giminės pratęsėju, ištikimas duotam įžadui Satjaki, gimė dievų Marutų giminėje. Puikiausias karališkasis išminčius Drupada, kuris šiame žmonių pasaulyje buvo geriausiu visų rūšių ginklų nešiotoju, taip pat kilo iš “ganų” giminės. Žinok po to, karaliau, kad nepalyginamasis darbuose žmonių valdovas Kritavarman gimė kaip geriausias tarp geriausiųjų kšatrijų. Žinok taip pat, kad priešų šalių užkariautojas, karališkasis išminčius vardu Virata kilo iš Marutų giminės.
Tas Arišto sūnus, kuris gimė padauginusiu Kuru giminę gandcharvų valdovu. Ilgarankis, didžiule jėga ir pažinimo akimis apdovanotas vyrų valdovas žinomas Dchritaraštro vardu dėl savo motinos nusižengimo ir atsiskyrėlio pykčio gimė nuo Krišno-Saliečio visiškai aklu. Žinok, kad geriausias iš tų, kurie turi sūnų, šiame pasaulyje gimęs geriausiu tarp išmintingųjų Vidura, anksčiu buvo laimingiausiuoju Atri sūnum. Klastingasis ir piktasis Kuru ainius nualinęs karalius Durjodchana žemėje gimė iš Kali dalies. Jis buvo visam pasauliui nekenčiamu ir niekingiausiu iš visų vyrų, dalyvavusių kivirče, kuris iššaukė nusiaubimą visoje Žemėje. Jo dėka įsiliepsnojo didysis, visa kas gyva pražudęs pyktis. Visi Pulastjo sūnūs gimė čia žemėje kaip Durjodchano broliai. Viso jų, su Durjodchana priešakyje, buvo šimtas pasižyminčių žiauria veikla. Durmukcha ir Duchsachana, buliau iš Bcharato giminės, ir tie, kurie čia ne paminėti, kaip Durjodchano pasekėjai, buvo Pulastjo sūnūs.
Žinok, karaliau, kad karalius Judchištchira buvo Dcharmo dalimi, Bchimasena - Vato dalim, Ardžuna – dievų karaliaus Indro dalimi, o visas būtybes partaukiantys ir žemėje nepalyginamieji grožiu Nakula ir Sachadeva buvo Ašvinų dalimis. O tas galingo Somos sūnus, kuris žinomas Suvarčaro vardu, tapo didžią šlovę pelniusiu Ardžuno sūnum vardu Abchimanju. Žinok gi, karaliau, kad didysis didvyris Dchrištadjumna buvo Agni dalimi. Žinok taip pat kad Šikchandin, kuris pradžioje buvo moterim, o po to vyru, buvo rakšu. Žinok, buliau iš Bcharato giminės, kad tie, kas tapo puikiosios Draupadi sūnumis, buvo Visvadevais. Žinok taip pat, kad didysis didvyris, kuris gimė šarvuose Karna, buvo geriausiąja Saulės dievo dalele. O to dievų dievo, kuris turi Narajano vardą, dalimi tarp žmonių buvo Vasudeva. Galingasis Baladeva buvo pasaulinio gyvačiaus Šešo dalele. Žinok, karaliau, kad didžia jėga apdovanotasis Pradjumna anksčiau buvo Sanatkumara. Lygiai taip pat ir kitos gausios dangaus gyventojų dalelės įsikūnijo Vasudevo giminėje, ją gausindamos.
O tos apsarų giminės dalys, karaliau, kaip jau mano minėta, Indro nurodymu taip pat įsikūnijo žemėje. Tos šešiolika tūkstančių deivių, žmonių valdove, žmonių pasaulyje pasidarė Narajano žmonomis. O deivės Šri dalelė, Narajno patenkinimui, žemėje įsikūnijo Drupado giminėj, jo, iš altoriaus gimusios nepriekaištingos dukters išvaizda. Ji buvo ne labai žemo ir ne labai aukšto ūgio, kvepianti kaip mėlynasis lotosas, su pailgomis kaip jo lapeliai akimis, puikiaklubė ir su ilgais tamsiais plaukais.Visais laimingais požymiais apdovanota ir į vaidurjo brangakmenį panaši, ji slapčia jaudino penkių karalių širdis. O tos dvi deivės, kurios buvo Siddchi ir Dchitri, žemėje gimė penkių pandavų motinomis, kaip Kunti ir Madri. Gi Mati pasidarė Subalo dukterim.
Tokiu būdu, karaliau, tau papasakojau apie dievų ir asurų, gandcharvų ir apsarų, o taip pat rakšų dalelių įsikūnijimą.Aš taip pat paminėjau tuos, kas gimė įnirtingais mūšyje karaliais, ir tuos kilniuosius, kurie gimė plačioje Jadu giminėje. Šis atpasakojimas apie dievų ir kitų dangaus gyventojų dalinį įsikūnijimą gali duoti turtus ir jėgas, palikuonis, ilgą gyvenimą ir pergalę, ir visuomet turi būt be murmėjimo išklausytas. Išgirdęs apie dievų, gandcharvų ir rakšų dalinį įsikūnijimą, išmintingas tampa žinančiu pasaulio kilmę bei priežastis ir tampa neįveikiamu pavojams.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimt pirmasis skyrius Adiparvoje.

Sakmės apie pirmųjų giminių įsikūrimą pabaiga.

» VII. Sakmė apie kilmę (tvarinių).  » Sugrįžti į pradžią

Sakmė apie sutvėrimų kilmę.

Sakmės apie sutvėrimų kilmę turinys.

62. Duchšanta –Pauravų giminės protėvis.
63. Duchšanto išvykimas į medžioklę.
64. Atsiskyrėlio buveinės suradimas.
65. Duchšanto susitikimas su Šakuntala.
66. Šakuntalos pasakojimas apie savo kilmę.
67. Duchšanto ir Šakuntalos santuoka.
68. Bcharato giminas.
69. Duchšanta pripažysta Bcharatą sūnum.
70. Apie karalių Puru.
71. Kača gauna prikėlimo mokslą.
72. Kača atsisveikina su Devajani.
73. Jajati susitinka su Devajani.
74. Devajani atsisako eiti į asurų miestą.
75. Šarmištcha sutinka būti Devajani verge.
76. Jajati ir Devajani santuoka.
77. Jajati nusižengimas.
78. Jajati prakeikimas.
79. Jajati gauna jaunystę i Puru.
80. Puru atgauna jaunyst ir tampa karalium.
81. Jajati jimas į dangų.
82. Jajati pokalbis si Indra.
83. Jajati nuvertimas nuo dangaus.
84. Jajati susitikimas su Aštaka.
85. Jajati pokalbis su Aštaka.
86. Tolimesnis pokalbis su Aštaka.
87. Jajati pokalbis su Pratardana.
88. Jajati sugrįžimas į dangų.
89. Puru giminė.
90. Džanamedžajo giminė.
91. Ikšvaku giminė.
92. Pratipo giminė.
93. Šantanu giminė.
94. Bcharato giminė.
95. Vičitravirjo giminė.
96. Vičitravirjo mirtis.
97. Bchišmo susirūpinimas dėl giminės pratęsimo.
98. Bchišmo pokalbis su Satjavati.
99. Apie Vjaso-Saliečio gimimą.
100.Apie Dcharmo prakeikmą.
101.Apie Antimandavjo prakeikimą.
102.Dchritaraštro, Pandu ir Viduro gimimas.
103.Dchritaraštro vedybos.
104.Karno gimimas.
105.Pandu vedybos.
106.Viduro vedybos.
107.Dchritaraštro sūnų gimimas.
108.Dchritaraštro sūnų išvardijimas.
109.Pandu prakeikimas
110.Pandu įžadas.
111.Pandu prašymas
112.Kunti atsisakymas.
113.Kunti sutikimas.
114. Judchištchiro, Bchimaseno ir Ardžuno gimimas.
115.Nakulo ir Sachadevo gimimas.
116.Pandu mirtis.
117.Atvykimas Chastinapurą.
118.Pandu laidotuvės.
119.Bandymas pražudyti Bchišmą.
120.Kripo gimimas.
121.Drono ir Ašvattchamano gimimas.
122.Drono atvykimas.
123.Pandavų mokymas.

62 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Aš įdėmiai išklausiau iš taves, brachmane, apie dievų, danavų, rakšų, o taip pat gandcharvų ir apsarų dalinį įsikūnijimą. Aš noriu kad tu, išmintingasis, dalyvaujant brachmanams-išminčiams mums smulkiai papasakotum apie Kuru giminę nuo pat pradžios.

Vajšampajana pasakė:

Pauravų giminės pradininku, getriausias iš Bcharato ainių, ir žemės valdovu keturių jūrų ribose buvo didvyris vardu Duchšanta. Tas kovose laimėjęs žmonių valdovas valdė visas keturias pasaulio dalis, o taip pat ir vandenų apsuptas vietas. Ir tas priešų triuškintojas valdė visas šalis iki pat Mleččchų su miško gentimis. Ir tos šalys ribojosi su jūromis-brangenybių talpyklomis, it buvo apgyvendintos keturių kastų žmonių.
Tuo metu, kada valdė šis karalius, nebuvo žmogaus, kuris padėtų kastų susimaišymui, ne būtų artojas arba rūdakasys, arba būtų nusidėjėliu. Tuo metu, tigre tarp žmonių, prie to tautų valdovo vyrai atsiduodavo leistiniems malonumams, laikėsi teisingumo ir naudos. Ir nebuvo, maloningasis, prie šio valdovo pas žmones nei vagių, nei alkio baimės, o taip pat nebuvo ir ligų baimės. Visos kastos, nesiverždamos į dieviškąjį darbą, surasdavo džiaugsmą savo priedermių pildyme ir, matydamos tame žemės valdove savo atramą, nieko nesibaimino.
Pardžanja reikiamu laiku liejo lietų, derliai buvo gausūs, o žemė dosni visokių brangenybių ir turtų. O tas kūno sudėjimu į Vadžrą panašusis jaunuolis buvo apdovanotas nepaprastai didžiule jėga. Pakėlęs ant rankų, jis galėjo nunešti Mandro kalną kartu su miškais ir gojais. Jis buvo gana tobulas šaudyme iš lanko, kautynėse kuokomis ir visose kitose rankeną turinčių ginklų rūšyse, jojime ant dramblio ir žirgo. Jėga jis buvo lygus Višnu, didingumu panašus į Saulę, ramybe – lygus Okeanui, o kantrybe panašus į Žemę. Ir, valdydamas karalystę iš gėrybių pilnų miestų, šis savo dorybingu elgesiu žinomas žemės valdovas gyveno nuolat liaudies gerbiamas.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Šešiasdešimt antras skyrius Adiparvoje.

63 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:
Kartą, lydimas didžiulės šimtų žirgų ir dramblių kariuomenės, tas galingasis Duchšanta išvyko į tamsų mišką. Lydimas kalavijais ir svaidomomis ietimis, kuokomis ir vėzdais ginkluotų didvyrių ir apsuptas šimtų karių su ietimis rankose, jis leidosi į kelią. Bekeliaujant tam karaliui nuo rinktinių dramblių trimitavimo, į liūto riaumojimą panašaus karių nustebimo šauksmo, nuo būgnų griausmo, nuo kriauklių aidėjimo, nuo ratų girgždėjimo, nuo su žvengimu sumišusio gaudesio ir riaumojimo, buvo didelis triukšmas ir griaudėjimas. O puikiuose rūmų balkonuose buvę aukščiausiuoju karališkuoju grožiu apdovanotos moterys, pamatę ten savo nuosavos šlovės kūrėją, tą didvyrį, žiūrėdamos į tą į Šakrą panašųjį priešų triuškintoją, priešų dramblių nukreipėją, kuris rankose laikė ginklą, pradėjo reikšti savo nuomonę:
-Tai kovoje nepaprasta jėga apdovanotas tigras tarp vyrų. Priešai nebelieka gyvi, patyrę jo rankų jėgą!
Tokius žodžius sakydamos moterys su meile šlovino vyrų valdovą ir pylė jam ant galvos gėlių lietų.
Visur geriusiųjų brachmanų giriamas, didžiai džiugus, norėdamas pamedžioti danielius jis nuvyko į mišką. Miestiečiai ir kaimiečiai lydėjo jį labai toli, o po to, jam leidus, jie sugrįžo į namus. O į Suparną panašus žemės valdovas, būdamas ratuose, triukšmu pildė žemę ir trečiąjį dangų. Ir išmintingasis bevažiuodamas pamatė į Nandaną panašų, gausų bilvo, arko ir kchadiro, kapittcho, ir dchavo medžių mišką. Miškas plytėjo daug jodžanų kalvuotoje vietovėje, apsuptas uolų, buvo sausas ir žmonių negyvenamas, pilnas danielių. Loūtų ir kitų baisių miško gyventojų. Ir, palydos su kariuomene lydimas tigras tarp žmonių Duchšanta, dobdamas įvairius gyvūnus tą mišką išgąsdino. Didelį skaičių vylyčios skrydžio nuotolyje atsidūrusių tigrų Duchšanta nukovė ir pervėrė vylyčiomis. Vylyčiomis tas bulius tarp vyrų sužeidė ir kaip kuriuos kitu, buvusius toliau. Gi kitus, arti priėjusius, nukirto kalaviju. Kaip kuriuos danielius geriausias ieties svaidytojas nukovė ietim. Jis vaikščiojo po mišką tobulai valdydamas vėzdą ir apdovanotas patikima narsa. Vaikščiojo jis ten žudydamas miško gyventojus ir paukščius tai smaigais, tai kalavijais, tai vėzdu, tai kuoka, ietim.
Stambūs žvėrys pradėjo palikti nepaprasta narsa apdovanoto karaliaus kova besidžiaugiančių karių sujaudintą didįjį mišką. Pulkai bėgančių danielių ir kitų žvėrių, netekę vadų sukėlė iš visų pusių ilgesingą klyksmą. Nuovargio iškankintomis širdimis, beieškodami vandens, priėję išdžiūvusią upę, nevilties draskomi, jie krisdavo nebegyvi. O kaip kurie, bado ir troškulio nukankinti ir iš nuovargio nukritę ant žemės, buvo te alkanų tigrų tarp vyrų karių suvalgyti, O kitus suvalgė miškų gyventojai, pradžioje sukapoję jų mėsą į gabalus ir po to kaip reikia ją ant ugnies išsikepę. Kaip kurie galingieji drambliai, išprotėję nuo ginklų padarytų žaizdų ir persigandę, susukę straublių galus, greitai pabėgdavo. O, daug kraujo netekę, besišlapinantys ir besituštinantys sužeist laukiniai drambliai, tuomet užmušė daug žmonių. Kariuomenės debesų su vylyčių liūtimi apsuptasis miškas atrodė pilnu buivolų, nes stambius žvėris nukovė karalius.

Taip sako Šventosios Machabharatos
Šešiasdešimt trečias skyrius Adiparvoje.

64 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Po to, tūkstančius gyvūnų nudobęs karalius, norėdamas dar pamedžioti, stiprios kariuomenės lydimas įėjo į kitą mišką. Nepaprasta jėga apdovanotas jis priėjo miško kraštą ir, jaudamas alkį bei troškulį, įžengė į didžiulę dykumą. Karlius perėjo ją ir įžengė į kitą didžiulį, pilną atsiskyrėlių būstų, širdyje gimdantį džiaugsmą ir gana malonų žvilgsniui mišką. Mi6ke pūtė vėsus vėjelis. Jis buvo pilnas maloniai pavėsingų, žydinčių medžių su plačiai išskėstomis šakomis. Jis buvo platus, su nuostabiomis pievomis ir lygumomis virš kurių skraidė bitės. Jame skardeno čiulbėjo skardžiabalsiai paukščiai ir buvo pilna stebuklingo grožio. Ir nebuvo be gėlių ir vaisių, su dygliais arba neaplipusio bitėmis. Ir, į tą paukščių skardenamą, gražiai papuoštą gėlėmis ir visais metų laikais pilną žiedų, su nuostabiomis aikštelėmis ir sielą maloninantį stebuklingą mišką įžengė galingasis šaulys iš lanko. Ten vėjo siūbuojami žydintys medžiai nuolat liejo margą žiedų lietų. Skardenami saldžiabalsių ir įvairių žiedų apgaubti, jie tartum lietė dangų. Jų nuo vaisių svorio linkusiose šakose girdėjosi saldus paukščių čiulbėjimas ir bičių dūzgimas.
Pamatęs ten gausias, daugybės gėlių papuoštas, nubarstytas pavėsinėmis ir,širdies džiaugsmą didinančias, šliaužiojančiais augalais vietas, tas galingasis karalius nudžiugo. Miške su medžiais tarsi Indro vėliava, kurių šakos buvo nubarstytos žiedais. Malonus, vėsus ir kvepiantis, žiedadulkes nešiojantis vėjelis maloniai dvelkė miške, apipūsdamas medžius, tarsi norėdamas gardžiuotis kartu su jais. Taip karalius upės krante pamatė puikų, kaip pakelta vėliava, mišką, pilną tokių grožybių. Ir, apžvelgdamas tą pilną džiūgaujančių paukščių mišką, jis pamatė geriausią iš geriausių, nuostabų, širdį džiuginantį būstą. Jis buvo apsuptas medžių ir pilnas atsiskyrėlių – jati ir valakchiljų. Jame gausiuose induose liepsnojo šventoji ugnis. Jis buvo padengtas gėlių apdangalu ir puošėsi dideliais aukštais medžiais. Jis, karaliau, prisipildė džiaugsmo ten iš erti, tarp nuostabios miško gūdumos, matydamas šventąją upę Malini su maloniais vandenimis, įvairiais paukščiais apibarstytais vandenimis ir matydamas ramius plėšrūnus ir gyvūnus. Ir šlovingas nepaprastas karys įėjo į tą į dievų būstą panašų pasaulį.
Ir pamatė jis nekaltais vandenimis čiurlenančią upę, tarsi visų būtybių motiną, nešančią baltas, kaip gėlės, putas, su būstu šalia jos. Jos krantuose veisėsi čakaravakai ir gyveno beždžionės su lokiais, o joje buvo kinnarų buveinės. Ją skardeno šventas vedų skaitymas, ji buvo papuošta salelėmis ir lankoma sujaudintų tigrų, dramblių ir galingų gyvačių. Tuomet tas upę kartu su būstu ir patį būstą pamatęs karalius ryžosi į jį įeiti. Ir jis nuėjo į tą papuoštą Malini upę su nuostabiais krantais, skardenamą nuo susižavėjimo išprotėjusių povų, Gangos papuoštą didįjį mišką, tarsi ten būtų Naro ir Narajano šventovė. Ir, kai tas vyrų valdovas pasiekė grožiu į Čitraratchi panašų mišką, jis , norėdamas pamatyti didžiomis dorybėmis apdovanotą ir žygiais turtingą, didingumu neaprašomą didįjį atsiskyrėlį Kanvą iš Kašjapo giminės, paliko laukymėje iš ratų, žirgų ir daugybės pėstininkų sudarytą kariuomenę, kreipęsis į ją taip:
-Aš eisiu pasižiūrėti į šventąjį atsiskyrėlį iš Kašjapo giminės. Jūs gi privalote būti čia, pakol aš nesugrįšiu.
Žmonių valdovas, karaliau, išėjęs į tą į Nandą panašųjį mišką, pamiršo alkį ir troškulį, ir patyrė didžiulį džiaugsmą. Nusiėmęs karališkąsias regalijas, tas vyrų valdovas patarėjų ir namų žynių lydimas įėjo į nuostabųjį būstą. Stebėdamas bičių dūzgimo skardenamą ir paukščių pulkų pripildytą į Brachmo pasaulį panašų būstą, norėdamas ten pamatyti daugybę asketinių žygių atlikusį nemirtingą išminčių, tas tigras tarp žmonių čia išgirdo atitinkamai skaitymo taisyklėms iškilmingose apeigose geriausių Rigvedos žinovų tariamus šventus himnus. Ir tas būstas žėrėjo aukojimų moksle ir vedangose nusimanančiais, o taip pat šventąsias apeigas atliekančiais brachmanais. Jų dvasia buvo neišmatuojama, jie pasižymėjo giliu ramumu. O tie, kas buvo tobuli Atcharvavedoje ir buvo laikomi iškilmingų aukojimų žinovais – pagal nustatytas intonacijos taisykles tarė Samchitą. Šį būstą, tarsi tai būtų didžiai šlovingasis Brachmo pasaulis, skardeno ir kiti brachmanai, giedantys himnus prisilaikant tikslaus tarimo taisyklių. Jis girdėjo karmos taisyklėse patyrusių aukojimo ir apeigų žinovų, tobulų logikos moksle ir vedose, tobulų įvairių žodžių parinkime ir derinime.ypatingų apeigų žinovų ir atsidavusių labdarybei bei sielos išganymui tariamus garsus. Jis išgirdo žodžius, tariamus tų, kas pasiekė aukštąjį meną išsakyti mintis, daryti paneigimus ir daryti teisingas išvadas, o taip pat įžymiųjų iš lokajatikų. Visur ten tas priešų didvyrių sutriuškintojas pamatė savo aistras pažabojusius ir rūsčius įžadus vykdančius, maldų bei įpylimų atlikimu užimtus didžiausius ir tobulus brachmanus. Pamatęs nuostabius, masyvius, gėlėse paskendusius sostus, žemės valdovas nustebo. Matydamas šventovėse brachmanų atliekamus aukojimus dievams, tas geriausias karalius pagalvojo, kad jis pats atsidūrė Brachmo pasaulyje. Ir, žiūrėdamas į šį Kašjapo žygių saugomą ir pasišventėlių gerų darbų sustiprintą geriausiąjį iš geriausiųjų šventąjį būstą, jis negalėjo pasisotinti jo reginiu Ir tas patarėjų ir namų žynių lydimas priešų pražudytojas į vienišą, didžiuosius įžadus atliekančių dorybingųjų šventuolių iš visų pusių apsuptą, nuostabų ir malones teikiantį Kašjapo būstą.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šiasdešimt ketvirtas skyrius Adiparvoje.

65 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet, palikęs savo patarėjus ir nuėjęs vienas, galingarankis rūstaus įžaduose išminčiaus tame būste nepamatė. Neberasdamas to išminčiaus ir matydamas, kad tas būstas tuščias jis, tarsi šaukdamas, miške garsiai pasakė:
-Kas čia?
Tuomet, išgirdusi jo balsą iš būsto išėjo atsiskyrėlio drabužiais apsirengusi, puiki kaip pati grožio deivė mergina. Kai tik juodaakė pamatė karalių Duchšantą, ji greitai jam nusilenkė ir pasakė:
-Sveikinimas tau!
Pakvietimu atsisėsti, vandeniu kojų apiplovimui ir garbingu gėrimu parodžiusi jam dėmesį, karaliau, ji paklausė vyrų valdovą apie jo sveikatą ir sėkmę. Tuomet, atitinkamai jį pagerbusi ir paklaususi apie sveikatą, tarsi šypsodama ji paklausė:
-Ką aš turiu padaryti tau?
Tuomet, jos kaip priklausoma su pagarba priimtas karalius tai nepriekaištingai sudėtai, saldžiakalbei mergelei pasakė:
-Aš atėjau čia, kad nusilenkti šlovingajam išminčiui Kanvai. Pasakyk man, mieloji ir nuostabioji, apie tai, kur nuėjo palaimintasis?

Šakuntala pasakė:

Mano šlovingasis tėvas išėjo iš būsto atsinešti vaisių. Palauk minutėlę ir tu jį pamatysi, kai jis sugrįš į čia.

Vajšampajana pasakė:

Išgirdės ką ji pasakė, karaliau, ir nematydamas to išminčiaus, pažvelgęs į ją, gražiaklubę, puikią, meiliai besišypsančią, žėrinčią puikumu, atgaila ir nuolankumu, apdovanotą jaunyste ir grožiu, žemės valdovas jai pasakė:
-Kas tu esi ir kieno tu, puikiaklube, būsi, ir kodėl tu atėjai į šį mišką? Iš kur tu atėjai, tokiu grožiu ir dorybėmis apdovanotoji gražuole? Vienu tik savuoju pasirodymu tu, mieloji, pagrobei mano širdį. Aš noriu žinoti, puikioji, apie tave, papasakok man apie save.
Mergelė, išgirdusi tai, kas buvo pasakyta, besišypsodama pasakė tokius saldžiabalsius žodžius:
-Aš, Duchšanta, laikoma įžymaus, įstatymus žinančio, tvirto ir stipraus atsiskyrėlio Kanvo dukterim.

Duchšanta pasakė:
Juk pasaulyje gerbiamas palaimintasis, geroji , skaistus! Greičiau Dcharma pasitrauk iš savojo kelio, o griežtasis įžaduose atsiskyrėlis ne pasitrauks. Kokiu gi būdu tu, gražuole, tapai jo dukterim? Čia pas mane didžiulė abejonė ir tu privalai ją išsklaidyti.

Šakuntala pasakė:

Klausykis gi, karaliau, kaip aš į čia pakliuvau, kaip buvo iš tikrųjų, kaip tai kadaise įvyko ir kodėl aš – atsiskyrėlio duktė. Kažkada į čia atvykęs tūlas išminčius pasidomėjo apie mano gimimą. Išklausyk gi, karaliau, ką jam palaimintasis papasakojo.
Kažkada seniai, atlikdamas didį asketinį žygį Višvamitra, labai suneramino dievų valdovą Šakrą, kuris pagalvojo: “To žygio pagalba gavęs nuostabius sugebėjimus jis ko gero gali nuversti mane iš mano vietos”. Todėl, persigandęs Indra kreipėsi į Menaką ir taip jai pasakė:
-Tu, Menaka, tarp apsarų pasižymi nuostabiais privalumais. Padaryk, puikioji, man paslaugą!Klausykis gi, ką aš tau pasakysiu. Šis į Saulę panašusis, kūno marinimui atsidavęs didysis asketas verčia mano širdį drebėti. Tau, Menaka, duodamas toks pavedimas: tvirtasis siela ir visuomet nepreinamas vyras Višvamitra, gražioji talijoje, užsiėmęs asketiniu žygiu. Kad tik jis neišmestų mane iš mano vietos! Eik pas jį ir jį sugundyk, ir padaryk jo žygiui kliūtį, o man gi, aukščiausią malonę. Sugundžiusi jį grožiu ir jaunyste, švelnumu ir gestais, šypsena ir kalbomis, atitrauk jį, puikiaklube, nuo žygio.

Menaka pasakė:

Tas ponas apdovanotas didžia jėga, visuomet užimtas rūsčia atgaila ir piktas, tu, viešpatie, pats jį pažysti. Net tu drebi prieš didžiadvasio jėgą, atgailą ir pyktį, tad, kodėl gi aš turėčiau jo nesibaiminti? Tai tas, kuris išskyrė šlovingąjį Vasištchą su jo mylimais sūnumis. Tai tas, kuris anksčiau gimė kšatriju ir savo žygių jėga vėliau tapo brachmanu. Tai tas, kuris apsiplovimamas sutvėrė neprieinamą dėl gilių vandenų šventąją upę, kurią žmonės pasaulyje žino Kaušiki vardu. Ten kažkada sunkiais laikais teisingasis karališkasis išminčius Matanga padėjo šio didžiadvasio asketo žmonai ir po to atsidavė medžioklei. Praėjus badmečiui sugrįžęs į būstą galingasis atsiskyrėlis davė tai upei vardą Para. Ten jis pats džiugia siela atliko aukojimą Matangai ir tu pats, dievų valdove, jo bijodamas atvykai, kad išgerti somos. Tai tas, kuris sukūrė žvaigždes pradedant Šravana, kuris didžiai supykęs sutvėrė žvaigždynus, Aš labai bijau to, kuris atliko šiuos veiksmus. Pamokink mane, valdove, taip, kad jis pyktyje mane nesudegintų. Savo jėga jis gali sudeginti pasaulius, savo koja jis gali priversti drebėti Žemę, jis gali sviesti didįjį kalną Meru ir priversti jį greitai suktis. Kaip gali panaši į mane mergelė prisiliesti tokį į liepsnojančią ugnį panašią asketinę jėgą turintį ir savo aistras nugalėjusį atsiskyrėlį? Kaip gali į mane panaši mergelė prisiliesti tą, kurio lūpos panašios į liepsnojančią ugnį, pas kurį akių vyzdžiai panašūs į Saulę ir Mėnulį, kurio kalba panaši į mirties dievą! Ir Jama, ir Soma, ir didieji rišiai, ir Sadchjai, višvai ir valakchiljai – net jie dreba prieš jo galią. Kaip gi gali ne drebėti prieš jį į mane panaši mergelė?
O po to, kaip aš galiu neiti pas asketą, kai tu man, dievų viešpatie, įsakai! Pagalvok, dievų karaliau, kaip mane apsaugoti, kad tavo globojama aš galėčiau eiti pas jį dėl tave. Tegul, kai aš ten žaisiu, atidengia mano drabužį ir tegul tavo, dieve, malone Manmatcha šiame reikale man padeda. Ir, tuo metu, kai aš tą atsiskyrėlį gundysiu, tegul jį iš miško apdvelkia kvapnus vėjelis.

Ir, po to, kai viskas buvo numatyta, pasakiusi “Gerai”, ji nuėjo į Kaušiki būstą.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimt penktasis skyrius Adiparvoje.

66 Skyrius.

Šakuntala pasakė:

Šakra paliepė vėjo dievui taip, kaip ji pasakė. Tuomet, sutartu laiku, Menaka kartu su Vaju nuėjo į ten. Ir štai, besubaiminanti puikiaklubė būste pamatė Višvamitrą, kuris kūno marinimu buvo sudeginęs savo nuodėmes ir buvo užsiėmęs asketinių žygių atlikimu. Tuomet jį pasveikinusi jinai pradėjo žaisti netoli nuo atsiskyrėlio. O Maruta nuo jos nuplėšė į Mėnulį panašų drabužį. O ta gražuolė, tarsi susigėdusi prieš Marutą ir kad sugauti drabužį, skubiai puolė žemėn, Ir tuomet geriausias atsiskyrėlis pamatė Menaką, kuri, apdovanota nepaprastu grožiu ir jaunyste, susigėdsi ir apnuoginta stengėsi sugauti drabužį. Pamatęs jos grožį ir privalumus, pakliuvęs meilės valdžion tas bulius tarp brachmanų įsigeidė su ja sueiti ir ją pasišaukė. Nepriekaištingoji taip pat pareiškė norą. Ir, iki soties besigardžiuodami jie ilgą laiką praleido miške taip, tarsi tai būtų buvusi tik viena vienintelė diena! Ir Nuostabiame Himalajų slėnyje prie Malini upės Menaka nuo atsiskyrėlio pagimdė Šakuntalą. Padariusi savo darbą ir palikusi naujagimę prie upės Malini, Menaka nuskubėjo pas Indrą.
-Paukščiai – tęsė Kanva – pamatę liūtų ir tigrų pilname miške gulintį vaiką, jį iš visų pusių apsupo. Ir miško kraugeriai-plėšrūnai tą mažylę neišdrįso paliesti. Paukščiai sugojo Menakos dukrelę. Kartą aš išėjau apsiplauti ir tankiame, gūdžiame miške pamačiau ją paukščių apsuptą. Aš parsinešiau ją namo ir pavadinau savo dukterim. Kūno sutvėrėjas, gyvybės išgelbėtojas ir tas, kurio maistu maitinamasi – visi trys nuosekliai paminėti, pagal įstatymą laikomi tėvais. Ir, kadangi tuščiame miške ji buvo apsupta paukščių, tai aš daviau jai vardą Šakuntala (Paukščių Apsuptoji). Tokiu būdu, brachmane, laikyki Šakuntalą mano dukterim. O nepriekaištingoji Šakuntala laiko mane savo tėvu.
Šitaip buvo pasakyta didžiajam rišiui, kai jis paklausė apie mano gimimą. Gi tu, žmonių valdove, laikyk mane Kanvo dukterim. Nepažinodama tikrojo, būtent Kanvą aš laikau savuoju tėvu. Tokiu būdu, karaliau, tau papasakojau viską, kas atsitiko ir kaip aš išgirdau.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimt šeštas skyrius Adiparvoje.

67 Skyrius.

Duchšanta pasakė:

Tu, puikioji, kalbi taip aiškiai, tarsi karalaitė. Būk, puikiakalbe, mano žmona! Sakyk, ką aš turiu tau padaryti? Šiandien pat, puikioji, aš tau įteiksiu auksinį vainiką, drabužių, auksinius auskarus, žėrinčius brangius akmenis bei perlus iš įvairių miestų, taip pat kailius, auksines monetas ir dar daug ko kito. Būk, puikioji, man žmona. Tegul šiandien pat visa mano karalystė taps tava! Susituok, nedrąsioji apvaliaklube gražuole, su manim pagal gandcharvų apeigas, nes gandcharvų santuoka laikoma geriausia iš santuokų.

Šakuntala pasakė:

Mano tėvas, karaliau, išėjo iš šio būsto vaisių. Palauk minutėlę ir jis mane už tave išleis.

Duchšanta pasakė:

Aš noriu, puikiaklube, kad tu man atsiduotum. Žinok, nepriekaištingoji, kad aš čia dėlei tave ir kad manoji širdis tavyje. Žmogus yra pačio save draugas ir jo elgesys priklauso nuo jo pačio. Tu turi sutinkamai su įstatymu pati atsiduoti. Iš viso įstatymai skiria aštuonias santuokos rūšis: brachmaniškoji ir dieviškoji, santuokos būdingos senovės rišiams ir Pradžapati, santuokos sudarytos asurų ir gandcharvų būdu, o taip pat rakšų ir aštuntoji - pišačių būdu. Kaip kažkada apie jų nustatymą pasakė Pačio Esančiojo sūnus Manu, žinok, kad pirmosios keturios tinka brachmanui. Taip pat, nepriekaištingoji, žinok, kad šeši nuoseklia tvarka paminėti būdai tinka kšatrijui. Karaliams leidžiama santuoka net gi rakšų būdu, o santuoka asurų būdu tinkama vajšjams ir šudrams. Trys iš penkerių pirmųjų kšatrijui laikomos teisėtomis, o dvi – ne teisėtomis. Gi santuokos pišačių ir asurų būdais – niekuomet neturi būt leidžiamos. Tokie yra religiniai nurodymai ir šio įstatymo reikia laikytis.Nesibijok gi, abi santuokos – gandcharvų ir rakšų būdu kšatrijui leidžiamos. Negali būti abejonių, jeigu abu šie būdai bus panaudoti kiekvienas atskirai, arba abu bendrai. Tu, mylinčioji gražuole, priklausai man mylinčiam. Tu turi tapti mano žmona atitinkamai santuokai gandcharvų būdu.

Šakuntala pasakė:

Jeigu toks teisėtas būdas ir jeigu aš pati sau ponia, tai išklausyki gi, viešpatie, geriausias Puru aini, manąją sąlygą prieš ištekant. Tikrai pažadėk man tai, ką tave slapčia paprašysiu Tegul sūnus, kuris man gims, bus sosto įpėdiniu. Tiesą tau, didysis karaliau Duchšanta, sakau. Jeigu bus taip, tai te įvyksta mano susijungimas su tavim.

Vajšampajana pasakė:

-Te būna taip! – Pasakė karalius negalvodamas. – Aš nuvešiu tave, puikiaklube mergele su nuostabia šypsena, į savo sostinę, nes sakau tau, tu to verta.
Taip pasakęs karališkasis išminčius paėmė ją už rankos ir susituokė su ja kaip pridera. Ir, iš ten išeidamas, jis ne kartą užtikrindamas jai sakė:
-Aš atsiūsiu pas tave keturių rūšių kariuomenę. Su ja aš atsivešiu tave, mergele su giedria šypsena, į savo rūmus.
Taip, Džanamedžaja, pažadėjęs tas karalius išvyko, sieloje mastydama apie Kanvą: “Ką darys atgaila užsiėmęs palaimintasis, kai apie tai išgirs?” Su tokiomis mintimis jis ir sugrįžo į savo sostinę.
Netrukus po to, kai jis išvyko, Kanva sugrįžo į savo būstą. Bet Šakuntala, susigėdusi, jį pasitikti nebeišėjo. Didysis teisuolis Kanva stebuklingu būdu jau žinojo visa kas įvyko. Į viską žvelgdamas iš dieviškųjų pažiūrų jis nudžiugęs jai pasakė:
-Susijungimas su vyru, kuris tavo šiandieną atliktas be mano žinios, nuo karaliaus pradėjusiajai įstatymo nepažeidžia, nes santuoka gandcharvų būdu kšatrijui laikoma geriausia. Ir, įsimylėjusios su įsimylėjusiuoju ji gali būti atlikta slapta, be jokių apeigų. Tavo, Šakuntala, išsirinktasis vyru tave mylintis Duchšanta yra geriausias tarp vyrų, jis teisingas ir didžiadvasis. Tau gims sūnus, kuris bus didžiadvasiu ir galingu, ir valdys visą žemę iki pačių okeano ribų. Ir, jam visuomet žygiuojant prieš priešus, to šlovingojo patvaldžio karaliaus kariuomenė bus nenugalima.
Ir, kai jis taip pasakė, Šakuntala, apiplovusi atsiskyrėlio kojas, paėmusi jo nešulį ir surinkusi vaisius pasakė:
-Geriausias iš vyrų Dichšanta manim išsirinktas vyru. Malonėk parodyti jam ir jo patarėjams palankumą.

Kanva pasakė:

Dėlei tave, gražuole, aš būsiu jam palankus. Priimk iš mane dovaną, kokios tu skaitai jis norėtų.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet, norėdama Duchšantai gero, Šakuntala pasirinko dovaną: kad Puru ainiai būtų aukštai labdaringi ir neprarastų karalystės.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimt septintas skyrius Adiparvoje.

68 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Kai taip pažadėjęs Šakuntalai Duchšanta išvyko, puikiaklubė pagimdė neišmatuojama jėga apdovanotą sūnų. Ir, Džanamedžaja, kai Duchšanto sūnui suėjo trys metai, jis turėjo į liepsnojančią ugnį panašų spindesį ir buvo apdovanotas grožiu, kilnumu ir kitais privalumais. Kai jis protingasis pradėjo augti, geriausias tarp labdaringųjų Kanva liepė gimtadienio proga suruošti ceremoniją ir kitas apeigas. Jaunas, su baltais aštriais dantimis, su kūnu kaip pas liūtą, su rankomis pažymėtomis čakra ir su aukšta kakta, tas didele jėga pasižymintis, puikus tarsi dievų atžala berniukas pradėjo greitai augti. Te būdamas šešerių metų berniuku jis jau , galingasis, pririšdavo prie aplink Kanvo būstą augusių medžių tigrus, liūtus, šernus, dramblius ir buivolus. Jis vaikė juos tai jodamas raitas, tai tramdydamas, tai su jais žaisdamas. Tuomet tie, kurie gyveno Kanvo būste, davė jam vardą.
-Tegul jis vadinasi Šaradvana, nes jis visus tramdo.
Ir, kadangi berniukas buvo apdovanotas narsa, šaunumu ir jėga, tai jis ir gavo Šaradvano vardą.
Stebėdamas tą berniuką ir tą jo nežmonišką veiklą atsiskyrėlis Šakuntalai pasakė:
-Laikas patepti jį sosto įpėdiniu.
O, pamatęs jo jėgą, Kanva savo mokiniams pasakė:
-Šiandien pat palydėkite visais laimingais ženklais pažymėtąją Šakuntalą kartu su sūnum jos vyrui. Moteriai nedera ilgas gyvenimas pas giminaičius, nes jis pražūtingas šlovei, gyvenimo būdui ir dorovei. Todėl nuveskite ją nedelsiant.
Visi neišmatuojamąja jėga apdovanotieji pasakę “gerai”, su Šakuntala ir jos sūnum priešakyje išvyko į dramblio vardą turintį miestą. Ir štai, kartu su panašiu į nemirtingųjų atžalą savo lotosaakiu sūnum, spindėdama ji atėjo pas Duchšantą iš jam žinomo miško. Atvykusi pas karalių, nors ir pažystama, ji kartu su tekančios Saulės spindesį turinčiu sūnum buvo jam pristatyta.
Šakuntala, kaip pridera pagerbusi karalių, jam pasakė:
-Šis sūnus, karaliau, turi būt tavim pateptas sosto įpėdiniu. Juk jis, panašusis į nemirtinguosius, gimė man nuo tavęs, todėl, geriausias iš vyrų, pasielk taip, kaip buvo susitarta.
Prisimink, didysis apie tą sutartį, kuri buvo tavim sudaryta Kanvo būste tuomet, kai mes suėjome.
O karalius, nors ir prisimindamas, išklausęs tuos žodžius, pasakė:
-Aš nebeprisimenu kieno tu, netikusi atsiskyrėle. Aš nebeprisimenu, kad pas mane būtų buvęs santykis su tavim sutinkamai su įstatymu, meile ir nauda. Eik sau, arba pasilik, arba daryk viską ką nori.
Kai jis taip pasakė, tarsi susigėdusi ir iš liūdesio praradusi sąmonę, puikiaklubė kilnioji moteris pasiliko nejudėdama, kaip stulpas. Virpančiomis lūpomis, smerkiančiu žvilgsniu tarsi sudegindama, ji žvairai pasižiūrėjo į karalių raudonomis nuo jaudinimosi ir pykčio akimis. Pykčio sujaudinta ji tuomet sulaikė savo žygiais sukauptą ugnį nuslėpdama savo veido išraišką. Tuomet ji, pilna liūdesio ir neapykantos žiūrėdama į savo vyrą, įpykusi pasakė:
-Kaip tu, didysis karaliau, gali viską žinodamas, kaip koks prasčiokas sakyti “nežinau”! Tavo širdis žino tiesa tai ar ne tiesa. Tu, puikusis, pats esi liudininkas. Nebežemink gi savęs! Argi ne nusideda tas vagis, kuris apvagia pats save ir pats save vaizduoja kitokiu nei yra iš tikrųjų? Tu galvoji: “Aš čia vienas!”, bet tu nežinai apie senovinį muni, kuris gyvena tavoje širdyje ir kuris žinos apie šį tavo nuodėmingą poelgį, kad tu nusidedi jam esant.Kas padaręs pikta galvoja: “niekas apie mane nežino” tą žino ir dievai, ir tas, kuris gyvena žmogaus viduje. Saulė ir Mėnulis, Vėjas ir Ugnis, Dangus ir Žemė, Vanduo, Širdis ir Jama, Diena ir Naktis, Abu Ašvinai ir Dcharma žino apie žmogaus poelgius. Jama ir Saulė atleidžia nuodėmes tam, kuriuo patenkintas jo širdyje gyvenantis visų veiksmų liudininkas, aiškiaregys Narajana. O klastingą, blogais darbais pasižymintį žmogų, kuriuo Narajana nepatenkintas, Jama kankina už nuodėmes. Kas niekina pats save, vaizduoja save kitaip, kieno siela bejausmė, apie tuos ir dievai ne geresnės nuomonės. Nesmerk gi mane, ištikimą savo vyrui, manydamas, kad aš atėjau pas tave savo valia. Tu pats negerbi manęs, prieš tave stovinčią savo žmoną, kuri verta garbingo sutikimo.Kodėl gi visuomenėje tu vengi mane, tarsi prastuolės? Juk aš ne tyruose verkiu, argi tu negirdi? Jeigu tu, Duchšanta, neištarsi nei žodžio atsakydamas į mano prašymus, tai tavo galva suskils į šimtą dalių. Kadangi vyras įeidamas į savo žmoną po to gimsta iš jos vėl, todėl senovės išminčiai vadindavo žmoną žodžiu “džaja” (“gimdytoja”). Tie palikuonys, kurie gimsta nuo su žmona sueinančio vyro, nuolat gelbsti seniai užmigusius protėvius. O, kadangi sūnus gelbsti tėvą nuo pragaro turinčio vardą “Put”, tai jis Pačio Esančiojo pavadintas “Putra” (“Išgelbėtojas nuo Puto”). Ta yra tikroji žmona, kuri turi palikuonis, ta tikroji žmona, kurios gyvenimas priklauso vyrui, ta tikroji žmona, kuri ištikima savo vyrui. Žmona tai pusė vyro, geriausias jo draugas. Žmona yra trijų vertybių pagrindas(įstatymo, naudos ir meilės) tam, kuriam lemta numirti, ji yra draugas. Turintys žmonas gali atlikinėti religines apeigas, tie pas ką yra žmona, tie veda namų ūkį. Tie, kas turi žmonų, tie linksminasi. Tie kas su žmonomis, tie kupini laimės.
-Jos – tęsė Šakuntala – būna saldžiakalbės draugės vienatvės minutėmis, tėvais religinių apeigų atlikimo metu ir būna motinomis kenčiančiam. Net gi miškuose žmona teikia ramybę (pasišventimo) kelyje einančiam sutuoktiniui. Tas, kuris su žmona, tas vertas pasitikėjimo, todėl žmona yra geriausias kelias. Ir nelaimių atveju, kada vyras mirė ir net gi išvyko į naują gyvenimą, atsidavusioji savo vyrui žmona jį į ten palydi. Žmona, išvykusi į ten anksčiau, laukia savo vyro po mirties, o jei anksčiau numirė vyras, tai gera žmona seka jam iš paskos. Todėl, karaliau, žmonėms suteikiama santuoka, nes vyras gauna žmoną šiame pasaulyje ir kitame. “Sūnus gimė nuo pačio savęs”, taip pasakyta išmintingųjų. Todėl te žiūri vyras į sūnų turinčią žmoną, kaip į savo motiną. Žiūrėdamas į žmonos pagimdytą sūnų tarsi į savo veidą veidrodyje, tėvas pajus džiaugsmą panašų į tą, kurį pajunta dorybingas žmogus pasiekęs dangų. Apimti širdies kančių arba ligų išsekinti vyrai jaučia pasitenkinimą tarp savo žmonų, panašiai kaip kenčiantys nuo karščio suranda jį vandenyje. Išmintingas, net jeigu jis ir labai supykęs, neturi kalbėti nemaloniai savo žmonoms, matydamas iš jų išeinančius malonumą, džiaugsmą ir dorybes. Žmonos tai amžinas, nekintantis, šventas sutuoktinio nuosavo gimimo laukas.Net atsiskyrėliams: kokia jėga gali sutverti sūnus, be žmonos? Kas begali būt meiliau to, kai sūnus padengtas smėliu ir dulkėmis, pėsčias, sugrįžęs į namus apkabina tėvą? Kodėl gi tu pats niekini šį sūnų, kuris atvyko ir liūdnu žvilgsniu godžiai žiūri į tave? Skruzdėlės saugo savo kiaušinius nenaikina jų. Kaip gi tu, būdamas įstatymų žinovu, gali neišlaikyti savo sūnaus? Drabužių arba žmonių, arba vandens prisilietimas ne tiek malonus, kaip malonus apkabinto mažylio sūnaus prisilietimas. Brachmanas yra geriausias iš dvikojų, mokytojas geriausias iš garbingiausiųjų, gi sūnaus, geriausias išjuntamų prisilietimų. Tegul gi puikusis išvaizda sūnus apkabinęs prisiliečia tavęs, nes nebėr pasaulyje prisilietimo malonesnio nei sūnaus prisilietimas.
-Po to, priešų pražudytojau, - tebetęsė Šakuntala, - kai sukako trys metai po mūsų susitikimo, aš, karalių karaliau, pagimdžiau šį liūdesį išsklaidyti sugebantį berniuką. Tuo metu, Puru aini, kai aš jį gimdžiau, balsas iš dangaus man tarė: “Jis atliks šimtą žirgo aukojimų”. Argi ne tiesa, kad į kitą kaimą nuvykę vyrai, pasisodinę ant kelių svetimus sūnus iš meilės bučiuodami juos į veidą patiria džiaugsmą? Tau taip pat žinoma, kad du kart pagimdytieji taria mantras iš vedų sūnų gimimui pašvęstose ceremonijose. Tu gimei iš mano kūno, tu kilęs iš mano širdies , tu tai aš sūnaus išvaizda, gyvenk gi šimtą metų! Mano maitinimasis, o taip pat ir giminės pratęsimas priklauso nuo tavęs, todėl, mano sūnau, gyvenk labai laimingas šimtą metų! Šis sūnus gimė nuo tavojo kūno, kaip antrasis vyras nuo vyro. Žiūrėki gi į mano sūnų, kaip į antrąjį save skaidriame ežere. Panašiai, kaip kad aukuro ugnis uždegama nuo šeimos galvos ugnies, taip ir šis kūdikis nuo tavęs gimė.Tai tu, būdamas vienu, susidvejinai.Kažkada, kai tu danieliaus nuviliotas jį persekiojai medžioklės metu, tada, dar mergele, aš buvau gauta savo tėvo būste.
-Urvaši, - toliau tęsė Šakuntala, - Purvačitti ir Sachadžanja, Menaka, višvači ir Gchritači, tai šešios geriausios iš geriausiųjų apsaros. Geriausioji iš jų kilusi iš Brachmo apsara vardu Menaka, nusileidusi iš dangaus ant Žemės nuo Višvamitro pagimdė mane ant Himalajų kalnagūbrio ir , palikusi mane, tarsi tai būtų svetimas vaikas, nuėjo šalin. Nejaugi aš savo ankstesniajame gyvenime padariau nedorą darbą, kad aš dar kūdikiu buvau pamesta giminų, o dabar ir tavim! Tavim atstumta aš ko gero sugrįšiu į būstą, bet šį, nuo tave pačio gimusį vaiką, tu neturi palikti.

Duchšanta pasakė:

Aš nebepažystu pas tave, Šakuntala, gimusio sūnaus. Moterys ne teisiakalbės. Kas patikęs tavaisiais žodžiais? Tavo motina, kurios tu buvai, tartum aukojimo likučiai, pamesta Himalajų kalnagubryje, negailestinga ir pasileidusi Menaka. Ir, troškęs brachmanybės, kilęs iš kšatrijų įsčių, neturintis užuojautos tavasis tėvas Višvamitra pasidavė aistrai. Bet, vis tik, Menaka geriausia tarp apsarų, o tavasis tėvas - geriausias tarp didžiųjų išminčių. Tad, kodėl gi tu, jų atžala, kalbi kaip palaidūnė? Ir tu nesigėdiji sakyti tokius neįtikinamus žodžius, ypač man? Eik gi, klastingoji atsiskyrėle! Kur tas amžinai rūstus išminčius, kur toji apsara Menaka ir kur tu pati, nelaimingoji, nešiojanti atsiskyrėlės išvaizdą! O šis aukštaūgis, nepaprastai stiprus tavo sūnus, kokiu būdu jis galėjo tokiu trumpu laiku užaugti tarsi šalo medžio kamienas? Tu gimei iš niekingų įsčių, tu kalbi su manim kaip pasileidėlė. Juk tu Menakos pagimdyta atsitiktinai, aistros protrūkyje. Visa, ką tu, atsiskyrėle, sakai, man nežinoma, aš tave nepažystu, eik sau, kur nori!

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimt aštuntasis skyrius Adiparvoje.

69 Skyrius.

Šakuntala pasakė:

Tu, karaliau, matai kitų trūkumus garstyčios sėklos didumo, o, žiūrėdamas į save, savo trūkumų nepastebi biljvo vaisiaus didumo. Menaka pirmoji tarp dievų, o dievai seka (paskui) Menaką. Juk mano, Duchšanta, kilmė viršija tąvąją kilmę. Tu, karaliau, vaikštai žeme, o aš judu oru. Pastebėk, gi, kad skirtumas tarp mūsų toks, kaip tarp Meros kalno ir garstyčios grūdelio. Pažvelk gi , karaliau, į mano jėgą, aš pasiekiu Indro ir Kubero, Jamo ir Varuno buveines! Teisingi, nepriekaištingasis, ir tie žodžiai, kuriuos aš tau pasakiau dėl pavyzdžio, o ne iš neapykantos. Teikis, juos išgirdęs, man atleisti. Bjaurus žmogus, pakol ne pamato savo veido veidrodyje, laiko save gražiausiu lyginant su kitais. Užtat, kai jis pamato savo bjaurų veidą veidrodyje, tai jis jame atpažįsta save patį, o ne kitą žmogų. Tobulu grožiu apdovanotas nieko nebeniekina, o kalbantis perdaug blogus žodžius tampa įžeidėju. Juk, kvailys, išgirdęs vyrų pokalbyje geras ir blogas kalbas, panašiai kaip kiaulė, bevelija purvą. Gi protingasis, išgirdęs vyrų pokalbyje geras ir blogas kalbas, suvokia deramas kalbas, panašiai kaip gulbė atskiria pieną nuo vandens. Kaip teisuolis kankinasi smerkdamas kitus, taip ir blogas žmogus būna patenkintas kitus apkalbėdamas. Panašiai, kaip rodydami pagarbą vyresniems teisuoliai jaučia pasitenkinimą, taip ir bukaprotis būna patenkintas koneveikdamas dorą žmogų. Gerieji gyvena laimingai nežinodami apie trūkumus, gi blogieji gyvena laimingai tik trūkumų ieškodami. Todėl, pasaulyje nėra nieko juokingesnio, nei kai pats niekadėjas vadina niekadėju teisingą žmogų.
Netekusio tiesos ir teisingumo žmogaus, kaip ir įpykusios nuodingos gyvatės bijo net netikintysis, o ką jau kalbėti apie tikintįjį! Kas, sutvėręs pasauliui sūnų jo nepripažįsta - to laimę sugriauna dievai ir jis kitų pasaulių nepasiekia. Tėvai sako apie sūnų, kad jis yra geriausias visų įstatymų, šeimos ir giminės pamatas. Todėl tėvas neturi palikti sūnų. Manu pasakė, kad yra penkios sūnų rūšys: pagimdyti iš savo žmonos, gauti kaipo dovana, pirkti, išauginti ir pagimdyti iš kitų moterų. Linkę į religiją, palaikantis vyrų įstatymus ir šlovę, ir didinantys jų širdžių džiaugsmą sūnūs gimdami išgelbsti nuo pragaro savo protėvius. Tu, tigre tarp karalių, neturi pamesti sūnų, jeigu tiktai tu, žemės valdove, save saugai. Tu, liūte tarp karalių, neturi čia palaikyti apgaulę. Tvenkinys geriau šimto šulinių, auka - geriau šimto tvenkinių, tiesa - geriau nei šimtas sūnų. Tūkstantis Žirgo Aukojimų ir tiesa laikomi lygiais, bet vis tik tiesa nuo tūkstančio Žirgo Aukojimų skiriasi, Visų Vedų pažinimas, maudymasis šventose apsiplovimų vietose, tiesa kalbančiojo lūpose - ar gali būti tarpusavyje palyginti, karaliau, ar ne? Nebėra įstatymo aukštesnio už tiesą ir nieko nėra blogesnio už netiesą. Tiesa, karaliau, - tai brachma, tiesa - tai aukščiausia priesaika. Nepažeisk gi, karaliau, savo pažado, tegul tiesa susijungia su tavim! Jeigu tu turi polinkį į netiesą, jei tu manim netiki, tai tiek to, aš išeisiu pati ir te nebūna pas mane nieko su panašiu į tave žmogum! Gi, kada tu, Duchšanta išeisi iš šio pasaulio - mano sūnus valdys šią kalnų karalium Himalajais papuoštą Žemę keturių jūrų ribose.

Vajšampajana pasakė:

Taip pasakiusi Šakuntala nuėjo. Ir tuomet nematomas balsas iš dangaus, žynių, namų žynių patarėjų ir nukreipėjų apsuptam Duchšantai pasakė:
-Motina tik įsčios, o sūnus priklauso tėvui. Kuris jį pradėjo, tas ir yra tėvas. Išauklėk, Duchšanta, sūnų ir neniekink Šakuntalos. Kuriantis palikuonis sūnus, vyrų valdove, išgelbės protėvius nuo Jamo buveinės. Tu esi šio mažylio tėvas, Šakuntala pasakė tiesą. Žmona gimdo sūnų, kuris yra dalis pusiau padalinto pačio tėvo, todėl, karaliau Duchšanta, išauklėk Šakuntalos sūnų. Nelaimė, jeigu kas nors būdamas gyvas savo sūnų pames. Išauklėk gi, Puru aini Duchšanta, kilnūjį Šakuntalos sūnų. O, kadangi jis turi būt tavim išauklėtas mums liepus, todėl tegul šis tavo sūnus bus vardu Bcharata
Išgirdęs ką pasakė dangaus gyventojai, Puru ainis nudžiugo ir, namų žyniui ir patarėjams, taip pasakė:
-Klausykitės to, ką pasakė dievų žinianešys, o aš ir pats žinau, kad tai būtent mano sūnus. Jeigu aš savo sūnų būčiau priėmęs tik iš Šakuntalos žodžių, tai tautai būtų kilęs įtarimas ir, tokiu būdu, jis nesiskaitytų tikru.
Po to, Bcharato aini, kai karalius dievų žinianešių dėka patikrino savo sūnų, jis linksmai ir džiugiai jį priėmė. Jis meiliai jį apkabino, pabučiavęs į galvą. Brachmanų garbinamas ir dainininkų šlovinamas karalius patyrė aukščiausią džiaugsmą nuo sūnaus prisilietimo. Žinantis įstatymus Duchšanta taip pat atitinkamai įstatymui pagerbė savo žmoną ir maloniai pasakė jai tokius žodžius:
-Mano santuoka su tavim buvo sudaryta slaptai nuo žmonių, Todėl, karaliene, aš tai sugalvojau tam, kad tave patikrinti. Liaudis galėjo pagalvot, kad sueitis su tavim buvo manim atlikta iš aistros, todėl aš patikrinau ir šį karaliauti išrinktąjį sūnų. O viską, ką gana nemalonaus tu, mylimojo didžiaake, supykusi man pasakei, aš tau, mieloji, atleidau.
Taip, Bcharato aini, pasakęs mylimai vyriausiajai žmonai karališkasis išminčius Duchšanta apdovanojo ją drabužiais, maistu ir gėrimais! Ir tuomet, pavadinęs Šakuntalos sūnų Bcharata, karalius Duchšanta patepė jį sosto įpėdiniu.
Ir nusirito žėrintis ir nuostabus, didis ir nenugalimas, visą pasaulį pripildantis garsų, šlovingasis to didžiadvasio Bcharato gyvenimo ratas. Nugalėjęs visus karalius jis pajungė juos savo valdžion. Jis laikėsi dorųjų įstatymo ir pasiekė šlovę. Ir tas narsusis karalius tapo Čakravartinu ir Sarvabchauma. Panašiai Marutų valdovui Šakrai jis atliko aukojimus įvairiomis aukomis. Ir, panašiai kaip Dakša, pats Kanva sekė jo gausiomis dovanomis lydimus aukojimus. Taip pat atliko ir šlovinguosius Bcharato Govitato ir Vadžimedcho aukojimus, kurių metu Bcharata davė Kanvai tūkstančius milijonų (auksinių monetų). Šių aukojimų dėka nuo Bcharato prasidėjo bcharatų šlovė ir bcharatų giminė. Ir kiti karaliai, kurie buvo senovėje, ėmė vadintis Bcharatais. Ir Bcharato giminėje yra daug į dievus ir Brachmą panašių, geriausių, didžia jėga apdovanotų karalių. Jų vardai nesuskaičiuojami! Aš papasakosiu tau, Bcharato aini, apie tuos iš jų, kurie, būdami panašūs į dievus, pasiekė didžią dalią ir atsidavė tiesai ir garbei.

Taip sako Šventosios Machabharatos
šešiasdešimt devintas skyrius Adiparvoje.

70 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Aš paseksiu tau, nepriekaištingasis, apie didžią ir nesuteptą, gerovę ir ilgą gyvenimą dovanojančią sutvėrimų viešpaties Dakšo giminę; apie turtingą ir šlovingą Saulės sūnaus Manu giminę, Bcharato, Kuru ir Puru, apie adžamidchų ir jadavų karalius, o taip pat Puru ir Bcharato ainių giminę. Visi jie paminėti atitinkamai jų didingumui, savo galia lygūs didiesiems išminčiams.
Pirmaisiais sutvėrimais laikomi dešimt labdaringų ir galingų Pračetaso sūnų. Iš debesų išeinančia ugnimi jie sudegino visus kenksmingus medžius ir augalus ant Žemės. Nuo tų Pračetaso sūnų gimė Dakša, o nuo Dakšo kilo visi sutvėrimai. Todėl, tigre tarp žmonių, jis laikomas pasaulio protėviu. Gimęs nuo Pračetaso sūnų ir susituokęs su Virini Dakša sutvėrė tūkstantį į save panašių ir įžade nepalenkiamų sūnų. O Narada apmokė visus Dakšo sūnus, kurių buvo tūkstantis, aukščiausios Sandchja filosofijos, kaipo priemonės išganymui. Po to, Džanamedžaja, norėdamas sukurti sutvėrimus, sutvėrimų viešpats Dakša sutvėrė penkiasdešimt dukterų, kurias paskelbė putrikomis. Dešimtį iš jų jis davė Dcharmai, trylika - Kašjapai, o Indu - dvidešimt septynias, kurios užimtos laiko žymėjimu. Iš tos Dakšo dukters, kuri buvo geriausia tarp trylikos Kašjapo žmonų, Mariči sūnus sutvėrė drąsa apdovanotus Aditjus su Indra priešakyje, o taip pat Vivaseną. Pas Vivasveną gimė sūnus - viešpats Vajvasvata Jama. Pas Jamą, karaliau, taip pat gimė sūnus Martanda. O pas Martandą gimė sūnus - išmintingasis Viešpats Manu. Po to ši žmonių Manu giminė pasidaugino. Iš jų kilo brachmanai, kšatrijai ir visi, kurie vadinasi manavais. Po to, karaliau, brachmanai susijungė su kšatrijais. Tie, kurie tarp Manavų buvo brachmanais, įsisavino vedas kartu su vedangomis. Sako, kad pas Manu buvo dar devyni sūnūs ir viena duktė. Tai: Vena, Dchrišnu, Narišjan ir Ikšvaku, Karuša, Šarjati ir aštuntoji - Ila, Prašadchara - devintasis ir dešimtasis - Nabchagarišta. Visi jie buvo galingi ir laikėsi kšatrijų įstatymų. Taip pat žinoma, kad Žemėje pas Manu buvo dar penkiasdešimt sūnų, bet mus pasiekė dar ir tai, kad jie visi žuvo dėl tarpusavio kivirčo. Mums taip pat žinoma, kad pas Ilą gimė išmintingasis Purušravas ir, kad ji jam buvo ir tėvu, ir motina.
Pururavas valdė trylika okeano salų. Pats jis buvo įžymiausiu vyru, apsuptas nežmoniškų būtybių. Apsvaigintas savo galios Pururavas susipyko su brachmanais. Nors jie ir sukėlė riksmą, jis užgrobė jų turtus. Tuomet, karaliau, iš Brachmo pasaulio apsireiškė Sanatkumara ir davė jam patarimą, bet jis jo nebepriėmė. Tuomet godusis karalius buvo prakeiktas įniršusio rišio ir nuo didelio didžiavimosi praradęs protą greitai žuvo. Tai buvo būtent tas karalius, kuris kartu su Urvaši gyveno gandcharvų šalyje ir atnešė trijų giminių ugnis, kurios atitinkamai paskirstytos aukojimo apeigoms. Ir pas tą Ilos sūnų iš Urvaši gimė šeši sūnūs: Ajus, Dchiman ir Amvasu, Dridchojus, Vanajus ir Šrutajus. Sako, kad Ajui iš demono Svarbchanu dukters gimė sūnūs: Nachuša, Vriddchašarmana ir Radži, Rambchu ir Anenas. Teisingumu ir galia apdovanotas Ajaus sūnus išmintingas žemės viešpats Nachuša teisingai valdė gana plačią karalystę. Jis saugojo protėvius, dievus, išminčius ir žynius, gandcharvus, gyvates ir rakšus, o taip pat brachmanus, kšatrijus ir vajšjus. Naikindamas plėšikų minias jis vertė išminčius mokėti duoklę ir, tarsi nešuliniams gyvuliams, atnešti ją ant pečių. Ir savo didybe, atgaila, drąsa ir galia pavergęs dangaus gyventojus, jis nusipelnė Indro padėtį. Ir pagimdė Nachuša iš puikiais drabužiais aprengtos žmonos šešis sūnus: Jati, Jajati ir Sanjati, Ajati, Pančą ir Uddchovą. Iš jų Nachuši sūnus Jajati tapo galybės kupinu ir teisingu patvaldžiu karalium. Jis saugojo žemę ir aukojo įvairias aukas. Būdamas dorybingas jis su didžiule pagarba šlovino visus protėvius ir dievus. Nenugalimas Jajati rūpinosi visais pavaldiniais.
Jam, didysis karaliau, iš Devajani ir Šarmištchos gimė visais privalumais apdovanoti sūnūs - galingi lankininkai. Iš Devajani gimė Jadu ir Turvasu, o iš Šarmištchos gimė Druchju, Anu ir Puru. Ilgus metus, karaliau, valdydamas liaudį Jajati sulaukė labai gilios grožį žudžiusios senatvės. Ir tuomet, Bcharato aini, tas Nachuši sūnus, slegiamas senatvės karalius savo sūnums: Jadu, Puru ir Turvasu, Druchju ir Anu, pasakė tokius žodžius:
-Aš noriu būt jaunas ir linksmintis, tenkindamas savo norus su jaunomis moterimis. Padėkite, sūneliai, man!
Tuomet vyriausias, Devajani pagimdytas sūnus, ištarė:
-Ko gi tau reikia? Mes galėtume tau padėti savo jaunyste.
Jajati pasakė:
-Paimk iš mane mano senatvę. Tavo jaunystės pagalba aš galėsiu tenkinti savo pojūtinius norus. Nuo to, kad aš atlikinėjau somos aukojimus ir dėl atsiskyrėlio Ušano prakeikimo man užgeso malonumų siekimas, todėl, sūneliai, ir kankinuosi! Tegul vienas iš jūsų valdo mano karalystę būdamas mano kūne. Aš gi, dėka atnaujinto kūno gavęs jaunystę, galėsiu atsiduoti malonumams.
Bet jie, Jadu ir kiti, jo senatvės nepaėmė. Tuomet, teisingumu ir jėga apdovanotas jo jauniausias sūnus Puru, jam pasakė:
-Pasiimk, karaliau, mano jaunystę ir mėgaukis su atjaunintu kūnu. O aš gi, gavęs senatvę, tavo paliepimu sėsiu karaliauti.
Kai buvo taip pasakyta, tuomet tas karališkasis išminčius savo žygių jėga perkėlė savo senatvę iš savo didžiadvasį sūnų. Ir, Puru jaunystės dėka, karalius atjaunėjo, o Jajati amžiaus Puru valdė karalystę. Po tūkstančio metų, patenkinęs savo norus, nenugalimasis Jajati savo sūnui Puru pasakė:
-Dėka tave aš turiu įpėdinį. Tu esi mano sūnus, kuris pratęs mano giminę. Pauravų giminė, pavadinta tavo vardu pasieks šlovę visame pasaulyje.
Tuomet, patepęs Puru karalium, tas tigras tarp karalių, praėjus ilgam laikui ir pats pakliuvo po laiko dėsnio poveikiu.

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimtas skyrius Adiparvoje.

71 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Kokiu būdu tas mūsų protėvis Jajati, kuris nuo Pradžapati skaitomas dešimtuoju, gavo tokią nepasiekiamą Šukro dukterį? Aš, geriausias iš du kart pagimdytųjų, noriu smulkiai išgirsti apie tai. Papasakok man apie karalius - Puru giminės pradininkus, apie kiekvieną atskirai.

Vajšampajana pasakė:

Buvo į dievų karalių panašus didysis karališkasis išminčius Jajati. Tu, Džanamedžaja, mane klausi ir aš tau papasakosiu apie tai, kaip kažkada Šukra ir Vrišaparvana išsirinko jį savo dukterims., o taip pat pie Nachuši sūnaus Jajati ir Devajani susituokimą.
Tarp dievų ir asurų kilo tarpusavio rietenos už viešpatavimą trijuose pasauliuose ir viskam, kas juose buvo judančio ir nejudančio. Tuomet dievai, siekdami pergalės, išsirinko Angiro sūnų namų žyniu aukojimams, o jų priešininkai - išmintingąjį Ušaną. Ir tie du brachmanai nuolat varžėsi vienas su kitu. Besiremdamas mokslo jėga Kavja vėl prikeldavo tuos danavus, kuriuos dievai nukaudavo O prisikėlę - jie vėl kvietė dievus kautis. Bet tų dievų, kuriuos kovos lauke nukaudavo asurai, kilnaus proto Brichaspati nebeprikėlinėjo, nes jis nebemokėjo to prikėlimo mokslo “Sandživani”, kurį mokėjo Kavja. Ir dievai didžiai nusiminė. Tuomet, didžiojo Ušano baimės kankinami, jie atėjo pas Brichaspati vyresnįjį brolį Kačą ir jam pasakė:
-Skirk mums dėmesio. Kaip ir mes tau skiriame, padaryk mums paslaugą! Nedelsdamas pavok tą mokslą, kurį turi neišmatuojama jėga apdovanotas brachmanas Šukra. Tuomet ir tu kartu su mumis gausi savo dalį iš aukojimų. Tu pamatysi tą brachmaną Vrišaparvaną. Jis ten gina danavus, bet nebegina ne danavų. Tu esi jaunas ir gali įgyti to išminčiaus ir to didžiadvasio brachmano dukters Devajani palankumą, nes daugiau nebėra kam! Kai Devajani tavo geru elgesiu, meilumu ir švelnumu, paslaugumu ir romumu bus patenkinta, tu būtinai tą mokslą gausi.
Pasakęs “Gerai”, Brichaspati sūnus Kača dievų šlovinamas nuėjo pas Vrišaparvaną. Dievų pasiūstas Kača, karaliau, skubiai nuėjęs į asurų viešpaties miestą, pamatė Šukrą ir jam taip pasakė:
-Aš esu tikrasis išminčiaus Angiro anūkas ir Brichaspati sūnus, žinomas vardu Kača. Priimk mane pas save mokiniu. Pas tave, mano mokytojau, aš laikysiuosi griežto susilaikymo. Duok, brachmane, tam sutikimą tūkstančiui metų.

Šukra pasakė:

Geriausieji sveikinimai tau, Kača. Aš priimu tavo žodžius. Aš gerbiu tave, vertą pagarbos. Te bus pagarbintas Brichaspati!

Vajšampajana pasakė:

Ir pasakęs “Gerai”, Kača, Šukro ir Kavi sūnaus pačio Ušano nurodytu, davė tą įžadą. Ir, kaip jau pasakyta, Bcharato aini, jis tinkamu laiku davė įžadą, besistengdamas pelnyti mokytojo ir Devajani palankumą. Būtinai besistengdamas padaryti sau palankiais juos abu, šis, jau suaugęs jaunuolis pradžioje dainavimu, šokiais ir grojimu visais muzikos instrumentais patraukė Devajani prie save. Rodydamas dėmesį mergelei Devajani, Bcharato aini, gėlių bei vaisių įteikimu ir įvairiomis paslaugomis jis ją pavergė. Dalyvaudama kartu su tuo susilaikymo įžado besilaikiusiu brachmanu dainavime, griežime ir žaidimuose, Devajani dalijosi su juo vienatve. Tokiu būdu praėjo penki šimtai metų nuo to laiko, kai Kača pradėjo laikytis įžado.
Ir štai, kartą pro ten ėjo danavai ir atpažino Kačą. Pamatę, kad jis miške gano karves vienas, jie neiškentė ir, pykčio ant Brichaspati pasekoje, o taip pat tam, kad apsaugoti prikėlimo mokslą, jį užmušė. Ir, užmušę Kačą, sukapojo į smulkius gabalus ir numetė jį vilkams. Tuomet tos karvės sugrįžo į aptvarą be piemens. Devajani gi, Bcharato aini, matydama, kad karvės iš miško sugrįžo be Kači, tuoj pat savo tėvui pasakė:
-Tavo, viešpatie, aukuro ugnis jau liepsnoja ir Saulė jau nusileido, o karvės, tėve, sugrįžo be piemens ir Kači vis nematyti!

Šukra pasakė:

Žodžio “apsireikšk” pagalba aš mirusįjį prikelsiu.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet, panaudojęs prikėlimo mokslą, jis pašaukė Kačą. Ir, į jo šaukimą, Kača atsirado prieš jį gyvas ir sveikas. Į brachmano dukters klausimą jis atsakė:
-Aš buvau nužudytas.
Ir štai, kartą kažkokia tai proga Devajani paprašė Kačą pririnkti gėlių ir brachmanas nuėjo į mišką. Gi danavai jį pamatė. Tuomet asurai jį antrąjį kartą užmušė ir sudegino, o pelenus ištirpino vyne ir davė išgerti pačiam brachmanui. O Devajani tėvui vėl pasakė:
-Kača buvo pasiustas pririnkti gėlių, o jo, tėve, vis nematyti!

Šukra pasakė

Brichaspati sūnus Kača, dukra, nuėjo amžiams užmigusiųjų keliu. Nors mokslo ir prikeltas, jis ir vėlei nužudytas. Ką gi aš galiu padaryti? Nereikia, Devajani, liūdėti ir neverk! Tokia kaip tu neturi liūdėti mirtingojo. Visi dievai ir visas pasaulis susitaiko, kai ateina blogas ženklas.

Devajani pasakė:

Kaip man neliūdėti ir neverkti to rišio sūnaus ir anūko, kurio seneliu buvo seniausiasis Angiras, o tėvu - žygiais turtingasis Brichaspati. Pats jis visuomet buvo uolus darbuose ir tobulu brachmačarinu bei asketu. Puikusis Kača, tėve, buvo man mielas, aš nevalgysiu ir nueisiu Kači keliu!

Šukra pasakė:

Asurai be abejo mane neapkenčia, jeigu jau nekaltai žudo mano mokinį. Tai Rudro pasekėjai nori padaryti mane ne brachmanu, nes danavai mane garbina. Bet gi turi būti ribos šioms piktadarybėms! Ko nesudegins brachmano nužudymas? Jis sudegins net Indrą!

Vajšampajana pasakė:

Ir, Devajani prašomas, Kavja vėl garsiai pašaukė Brichaspati sūnų Kačą. Bijodamas mokytojo mokslo jėgos pašauktasis tyliai atsiliepė iš mokytojo pilvo. Šukra jam pasakė:
-Pasakyk man, brachmane, kaip tu pakliuvai į mano pilvą ir ten esi?

Kača pasakė:

Per tavo malonę atmintis mane nepaliko ir aš prisimenu, kaip viskas įvyko. Bet, juk negalėjo išsekti mano žygių jėga! Todėl aš ir galiu iškęsti šią baisią kančią. Asurų užmuštas aš buvau sudegintas ir paverstas į miltus, o po to, Kavja, paduotas tau su vynu! Kokiu gi būdu asurų stebuklai gali nugalėti tavo stebuklingumą?

Šukra pasakė:

Ką aš galiu, dukra, padaryti. Kači gyvybę galima sugrąžinti tik mano mirtimi. Niekaip kitaip, o tik praskrodus man pilvą, Devajani, galima išimti manyje esantį Kačą.

Devajani pasakė:

Du į ugnį panašūs liūdesiai gali mane sudegint. Tai Kačo mirtis ir tavo nuosava žūtis. Jeigu numirs Kača - tai man nebebus laimės, o jeigu žūsi tu - tai aš nebegalėsiu gyventi.

Šukra pasakė:

Tu, Brichaspati sūnau, esi apdovanotas tobulu grožiu, todėl Devajani ir myli tave, ir ją mylintį. Gauki gi šiandien iš mane prikėlimo mokslą, jeigu tik tu nesi pats Indra, Kači išvaizda. Niekas kitas, išskyrus brachmaną, negali gyvas sugrįžti iš mano pilvo, todėl gauk mano mokslą. Kai, tapęs mano sūnum, iš mano pilvo išeisi, tuomet ir tu, gyventi prikeltasis sūnau, prikelk ir mane. Turėdamas iš mokytojo gautą mokslą panaudok jį teisingai, pasirūpindamas manim.

Vajšampajana pasakį:

Gavęs iš mokytojo prikėlimo mokslą brachmanas Kača iš jo išėjo, perplėšęs mokytojo pilvą dešinėje pusėje. Ir, pamatęs, kad tas guli, tarsi šventų žemių krūva, Kača gautuoju mokslu mirusįjį prikėlė. Ir, mokytojui nusilenkęs, Kača pasakė:
-Tie, kas nerodo dėmesio aukščiausiųjų dorybių įteikėjui ir keturių brangenybių talpai, pagarbos vertam mokytojui, tie pakliūva į nuodėmingus ir nešlovingus pasaulius.
Pašalinės apsvaigimą nuo vyno ir atsigavęs nuo tokio siaubingo sąmonės praradimo, o taip pat pamatęs tokį puikų Kačą, kurį jis kartu su vynu išgėrė, didžiadvasis Ušanas, pats Kavja, kupinas pykčio pakilo nuo žemės ir, sunerimęs nuo to, kad išgėrė vyno, norėdamas brachmanams gero, pasakė:
-Nuo dabar, kuris bukagalvis iš brachmanų paklydime išgers vyno, tas nusipelnys pasmerkimo šiame ir kitame pasaulyje, kaip pamiršęs įstatymus ir brachmano pražudytojas. Šią brachmaano elgesį ir kalbą apsprendžiančią ribą aš nustatau visame pasaulyje. Tegul tai išgirsta gerieji brachmanai ir tie, kurie paklūsta mokytojams, dievai ir visi pasauliai!
Taip pasakęs didysis neišmatuojamasis okeanas tarp asketinių žygių okeano, sušaukė tuos danavus, kuriems protą likimas buvo aptemdęs ir tarė tokį žodį:
-Jūs kvailiai, danavai. Sakau jums tai, nes Kača pasiekė savo tikslą ir gyvens pas mane. Gavęs didžiausią vertę turintį prikėlimo mokslą, dabar, sava galia jis, lygusis brachmai, pats tapo Brachma.
Ir Kača, pas mokytoją išgyvenęs dešimtį šimtmečių, jam leidus, pasiruošė eiti į dievų buveinę.
Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt pirmas skyrius Adpiarvoje.

72 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Ir, kai įvykdęs įžadą jis buvo mokytojo išleistas ir susiruošė keliauti į dievų buveinę, Devajani jam pasakė:
-Tu, rišio Angiro anūke, žėri elgesiu ir kilme, žiniomis, žygiais ir nuolankumu. Panašiai kaip didžiai šlovingasis išminčius Angiras buvo garbinamas mano tėvo, taip ir Brichaspati nuolat manim garbinamas ir šlovinamas. Tai atmindamas, išklausyk ką aš tau, turtingasis žygiais, pasakysiu ir ką aš apie tave, įžado besilaikantį ir atsidavusį atgailai, manau. Dabar, gavęs mokslą, tu turi pamilti mane, tave mylinčią. Sukalbėjęs maldas imk mano ranką, kaip dera pagal įstatymą.

Kača pasakė:

Kaip kad ponas tavo tėvas yra mano aukštai garbinamas ir gerbiamas, taip dar labiau aš garbinu tave, nepriekaištingai sudėtoji! Tu man meilesnė nei didžiadvasio Bchargavo nuosavas gyvenimas. Tu, mieloji, visuomet mano gerbiama, kaipo mano mokytojo duktė. Tavo tėvas Šukra manim nuolat garbinamas, kaip mano mokytojas, lygiai taip pat garbinama ir tu Devajani. Todėl tu neturi man taip sakyti.

Devajani pasakė:

Tu mokytojo sūnus, bet ne mano tėvo sūnus. Todėl aš gerbiu tave, geriausias iš du kart pagimdytųjų. Prisimink, Kača tą meilę, kurią aš tau rodžiau, nuo to meto, kai tu buvai keletą kartų asurų nužudytas. Tu patyrei mano aukščiausią atsidavimą draugystėje ir meilėje, ir todėl tu, žinodamas įstatymą, ne turi palikt mane, nekaltą ir atsidavusią.

Kača pasakė:

Tu, Švento įžado besilaikančioji, skatini mane neleistinam darbui. Būk gi, puikiaantake, man gailestinga! Tu, mieloji, man mielesnė už mokytoją. Kavi viduriuose, kuriuose kažkada buvai tu, mieloji didžiaake ir mėnulveide gražuole, pabuvojau ir aš! Pagal įstatymą tu, puikiaveide, esi mano sesuo. Todėl nekalbėk taip! Aš, mieloji, laimingai pagyvenau pas tave ir neturiu priekaištų. Aš prašau tave, leisti man eiti savuoju keliu. Palinkėk man kelyje sėkmės! Tu privalai pokalbiuose mane prisiminti nepažeisdama teisingumo. Atidi ir atsidavusi, tu nuolat malonink mano mokytoją!

Devajani pasakė:

Jeigu tu, mano maldaujamas, mane atstumsi tam, kad įtikti įstatymui, tai šis tavo mokslas, Kača , naudos neduos.

Kača pasakė:

Mokytojui leidus aš tave atstumiu, nes tu esi mokytojo, o ne dėl kokių nors tavo trūkumų. Keik mane, jeigu nori, bet aš kalbėdamas tau apie šią rišį liečiančią pareigą, prakeikimo nenusipelniau, nes tu, Devajani, mane prakeiki aistros veikiama, o ne iš teisingumo suvokimo. Todėl tavo turimas noras neišsipildys. Nei vienas išminčiaus vaikas niekuomet nepriims tavo rankos. O tai, ką tu man pasakei, kad mano mokslas neduos man vaisių - te būna taip. Jis duos vaisius tam, kurį aš jo išmokinsiu.

Vajšampajana pasakė:

Taip Devajani pasakęs geriausias iš du kart pagimdytųjų Kača greitai nuvyko į dievų valdovo buveinę. Dievai, pamatę, kad jis atėjo, Indro vadovaujamo Brichaspatį pagerbė ir, kupini džiaugsmo, Kačai taip pasakė:
-Kadangi dėl mūsų gerovės tu atlikai gana neįprastą žygį, tai tavo šlovė niekuomet neužges. Kartu su mumis tu naudosiesi savąja aukojimų dalimi.
Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt antras skyrius Adiparvoje.

73 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Kada, buliau iš Bcharato giminės, prikėlimo mokslą įvaldęs Kača atvyko pas dangaus gyventojus, jie džiugiai tą mokslą ištyrė ir buvo patenkinti. Tuomet, susirinkę kartu, jie, šimto aukojimų atlikėjui taip pasakė:
-Šiandien atėjo laikas parodyti tavąją jėgą. Užmušk, Purandara, priešus!
Ir, kai susirinkę dievai jam taip pasakė, Magchava ištarė “Gerai”, ir kartu su jais išėjo į žygį.
Ir štai, miške, jie pamatė moteris. Pasvertęs vėju jis sumaišė tame, tarsi Čitraratchi sodas, miške žaidusių mergaičių visus drabužius. Tos merginos, išėję iš vandens, pasiėmė savo drabužius tokia tvarka, kokia jie anksčiau ne kartą gulėdavo. Bet šį kartą Devajani suknelę paėmė Vrišaparvano duktė Šarmištcha, neįtardama, kad jų suknelės sumaišytos. Tuomet tarp Devajani ir Šarmištchos kilo ginčas.

Devajani pasakė:

Kodėl tu, asuro dukterie, imi mano suknelę! Jeigu tu nepratusi elgtis pagarbiai, tai šitai tau neišeis į gerą!

Šarmištcha pasakė:

Tavo tėvas, tarsi pavaldinys, nuolat romiai atsistojęs šlovina ir garbina mano tėvą tuo metu, kai šis sėdi arba guli. Tu esi prašančiojo, šlovinančiojo ir imančiojo išmaldą duktė! O aš esu duktė šlovinamojo ir duodančiojo, ir todėl neprivalau virpėti prieš ginkluotą ubagę! Tu nori įsigyti priešininkę, bet aš tave nelaikau sau lygia!

Vajšampajana pasakė:

Po to Šarmištcha sviedė į šulinį susijaudinusią ir už suknelės nusičiupusią Devajani, o pati nuėjo namo. O, kadangi Šarmištcha buvo apimta pykčio, tai, nuodėmingai įsitikinusi, kad ta žuvusi, nuėjo namo į šulinį net nepažvelgusi.
Tuo tarpu prie tos vietos prijojo Nachuši sūnus Jajati, kuris norėjo pamedžioti. Jo žirgas ir kinkomieji žirgai buvo išvargę, o ir jis pats norėjo gerti. Ir tas karalius-Nachuši sūnus, pamatė šulinį, kuriame nebuvo vandens. O, kai jis į jį pažvelgė, jis pamatė į ugninę liepsną panašią mergelę. Ir, vos tik geriausias karalius pamatė mergelę, kuri savo išvaizda priminė nemirtinguosius - jis, švelnia kalba ją nuraminęs, paklausė:
-Kas tu, jaunoji gražuole, vario išvaizdos nagais ir auskarais iš labai blizgančių brangakmenių? Tu, atrodo, kenti seniai! Kodėl gi tu baisiai dūsauji ir kankiniesi? Kaip tu pakliuvai į šį krūmais ir žole apaugusį šulinį? Ir, kieno tu duktė? Papasakok man, puikioji talijoje, apie viską!

Devajani pasakė:

Aš esu duktė to Šukro, kuris prikelia dievų nukautus daitjus. Dabar jis nebežino kas man nutiko. Štai, karaliau, mano dešinioji ranka su vario išvaizdos nagais. Paimk ir ištrauk mane iš čia, nes tu man atrodai kilniu. Aš žinau tave, kaip taikingą, apdovanotą galia ir šlove. Todėl, būk malonus, ištraus mane - į šį šulinį įkritusią.

Vajšampajana pasakė:

Ir, sužinojęs, kad ji brachmanė, Nachuši sūnus čiupo ją už dešinės rankos ir iš šulinio ištraukė. Ir, iš šulinio ją skubiai ištraukęs ir su gražuole atsisveikinęs, karalius Jajati sugrįžo į savo miestą.

Devajani pasakė (Gchurnikai):

Eik greičiau, Gchurnika, ir papasakok apie viską mano tėvui. Dabar aš neįeisiu į Vrišaparvano miestą.

Vajšampajana pasakė:

Ir, skubiai nuėjusi į asurų rūmus ir ten pamačiusi Kavją, Gchurnika sujaudinta širdimi jam taip pasakė:
-Sakau tau, išmintingasis, kad Devajani nužudyta aukštai laimingosios Vrišaparvano dukters Šarmištchos!
Išgirdęs, kad jo duktė Šarmištchos nužudytas, Kavja labai nusiminė ir nuėjo į mišką dukters ieškoti. Pamatęs miške savo dukrą Devajani, Kavja stipriai apkabino ir liūdnai pasakė:
-Visi žmonės pasiekia laimę ar nelaimę tik dėl savo kaltės. Aš manau, kad tu kažkada apsižioplinai, o visa tai, kas čia įvyko buvo šito atpirkimu.

Devajani pasakė:

Ar tai man atpirkimas, ar ne, bet atidžiai pasiklausyk ką man Vrišaparvano duktė Šarmištcha pasakė. Ji iš tikrųjų pasakė, kad tu esi daitjų pasamdytas dainius. Paraudusiomis nuo įniršio akimis Vrišaparvano duktė Šarmištcha aikštingai pasakė net tokius pagiežingus ir šiurkščius žodžius:
-Tu esi duktė šlovinančiojo, prašančiojo ir priimančiojo išmaldą. Aš gi duktė šlovinamojo, duodančiojo, o ne prašančiojo išmaldos.
Taip vėl ir vėl kalbėjo man su raudonomis nuo įniršio akimis Vrišaparvano duktė Šarmištcha. Jeigu, tėve, aš ištiktųjų esu kitus šlovinančiojo ir išmaldą prašančiojo duktė, tai aš jau pasakiau draugei, kaip aš Šarmištchą numaldinsiu.

Šakra pasakė:

Tu esi ne kitus šlovinančiojo ir išmaldą prašančiojo duktė. Tu, Devajani, esi ne samdytojo dainiaus, o šlovinamojo brachmano duktė. Apie tai žino pats Vrišaparvana, Šakra ir Nachuši sūnus, karalius Jajati. Juk mano jėga - yra galingasis ir sau lygių neturintis, nepasiekiamasis Brachma!

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt trečiasis skyrius Adiparvoje.

74 Skyrius.

Šukra pasakė:

Žinok, Devajani, kad tas žmogus, kuris sugeba iškęsti įžeidinėjimus - nugali viską. Panašiai, kaip kad tikruoju važnyčiotoju laikomas tas, kuris suvaldo žirgus nenaudodamas vadelių, lygiai taip pat, kaip kad tikrasis žmogus yra tas, kuris nenuolaidžiaudamas sau pažabojo plykstelėjusį įniršį - taip sako išmintingieji. Žinok, Devajani, kad viskas įmanoma tam, kuris nepykimu išvaro atsirandantį įniršį. Tas yra tikruoju žmogum, kuris kantriai šalina begimstantį įniršį, panašiai kaip kad gyvatė nusimeta savo senąją odą. Kas sugeba sutramdyti savo įniršį, kas sugeba iškęsti įžeidimus, kas būdamas nuskriaustas neskriaudžia kitų - tas yra patikimas indas. Jeigu paimti du žmones iš kurių vienas šimtą metų nenuilstamai aukotų kiekvieną mėnesį, o kitas gi ant nieko nebepyktų - tai geresniu iš jų bus tas, kuris nepykstantis. Išmintingasis neturi mėgdžioti kivirčo, kuris dovanotinas berniukams ir mergaitėms, nes jie dar nesugeba atskirti kame yra jėga ir kame silpnumas

Devajani pasakė:

Nors aš, tėve, ir mergina, bet aš žinau, kad įstatyme yra skirtumai, o taip pat žinau kame yra nepiktumo bei įžeidimo jėga, ir kame jų silpnumas. Juk, jeigu mokinys elgėsi neteisingai, tai juo besirūpinantis mokytojas neturi jam to atleisti. Todėl man ir nepatinka gyventi ten, kur elgiamasi neteisingai. Gerovės siekiantis išmintingasis neturi gyventi tarp tų piktamanių vyrų, kurie tyčiojasi iš jo doro elgesio ir kilmės. Reikia gyventi tarp tų dorųjų, kurie vertina šio žmogaus dorą elgesį ir kilmę. Toks gyvenimas laikomas geriausiuoju. Vrišaparvano dukters piktžodžiavimas itin žiaurus. Todėl aš manau, kad nėra trijuose pasauliuose nedorybingesnio žmogaus, nei tas, kuris pats negaudamas šios laimės - padeda savo priešo spindinčiai laimei.

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt ketvirtasis skyrius Adiparvoje.

75 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet, geriausias iš Bchrigu giminės, prisipildęs pykčio, bet pagalvojęs, Kavja sėdėjusiam Vrišaparvanai pasakė:
-Padarytas, karaliau, neteisingumas, panašiai kaip kad ir žemė iš karto vaisių neduoda. Jis pasireiškia arba sūnuose, arba anūkuose, jeigu jau ne savyje pačiame. Nuodėmė, be abejo, kaip kad ir sunkus maistas skrandyje, duoda savo vaisius. Kadangi tu nužudei nekaltą ir įstatymus žinantį, paklusnų ir suradusį džiaugsmą mano namuose brachmaną, Angiro ainį Kačą, tai žinok, Vrišaparvana, kad už nekaltojo nužudymą, o taip pat už mano dukters nužudymą, aš paliksiu tave kartu su tavo giminaičiais. Aš, karaliau, daugiau nebegalėsiu pasilikti šiame krašte kartu su tavimi. Tu, Daitji, manai, kad aš tauškiu nesąmones, kadangi tu savo kaltės nebetaisai ir ją ignoruoji.

Vrišaparvana pasakė:

Aš nežinau netiesos ir melo tavo, Bchargava, atžvilgiu rodomas tik teisingumas ir tiesa, tad būk gi mums gailestingas. Jeigu tu, Bchargava, mus paliksi ir iš čia išeisi, tai mes nueisime į okeaną, nes mums nebėra kur daugiau dingti.

Šukra pasakė:

Eikit, asurai, į okeaną, bėkit į visas puses, bet aš nebegaliu pakęsti nemalonumų daromų mano dukrai, nes aš ją myliu. Prašykite atleidimo pas Devajani, nes joje yra visas mano gyvenimas. Gi aš visuomet tau teikiu sėkmę, panašiai, kaip kad Brichaspati o Indrai.

Vrišaparvana pasakė:

Visų didžiųjų turtų, kurie tik yra žemėje kartu su drambliais, galvijais ir arkliais, viešpatie Bchargava, tu taip pat esi ir mano viešpats.

Šukra pasakė:

Jeigu aš esu visų galingiems daitjams priklausančių turtų viešpats, didysis asure, tai te bus Devajani patenkinta!

Devajani pasakė:

Jeigu tu, tėve, esi ištikrųjų karalius ir jos tėvo viešpats, tai, kadangi aš šito nežinau, tai tegul karalius pats man tai pasako.

Vrišaparvana pasakė:

Kokį tu, Devajani su šviesia šypsena, turi norą, aš jį įvykdysiu, net jeigu jis būtų ir sunkiai įvykdomas.

Devajani pasakė:

Aš noriu Šarmištchą su tūkstančiu merginų turėti savo verge, ir tegul ji paskui mane seka ir į ten, į kur mano tėvas ištekins mane už vyro.

Vrišaparvana pasakė:

Kelkis, žindyve, ir atvesk greičiau Šarmištchą. Tegul ji vykdo kiekvieną Devajani norą, ko tik ji bepanorėtų.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet žindyvė nuėjo ir Šarmištchai taip pasakė:
-Kelkis, mieloji Šarmištcha, padėk savo genčiams. Devajani spiriamas Šukra nori palikti savo mokinius. Dabar, ko ji bepanorėtų, tu, nepriekaištingojo, turi viską vykdyti.

Šarmištcha pasakė:

Šiandieną aš noriai atliksiu viską, ko tik ji bepanorės. Tegul Šukra ir Devajani per mane neišeina.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet, sutinkamai su tėvo paliepimu, tūkstančio merginų apsupta, palankine ji skubiai išvyko iš puikiųjų rūmų.

Šarmištcha pasakė:

Būdama tavo verge aš tave lydėsiu su tūkstančiu merginų. Aš eisiu paskui tave į ten, kur nuduos tave tavo tėvas.

Devajanoi pasakė:

Aš esu duktė to, kuris šlovina tavo tėvą ir to, kuris prašo bei priima išmaldą, Tu gi esi duktė šlovinamojo. Kokiu gi būdu tu tapsi mano verge?

Šarmištcha pasakė:

Kadangi būtina kaip nors padėti mano susikrimtusiems giminaičiams ir aš nuseksiu paskui tave į ten, į kur tavo tėvas tave ištekins.

Vajšampajana pasakė:

Tuo tarpu, kai Vrišaparvano dukra davė pažadą būti verge, geriausias karaliau, Devajani savo tėviu pasakė:
-Dabar, tėve, aš eisiu į asurų miestą, nes aš, geriausias iš du kart pagimdytųjų, esu patenkinta. Tavo mokslas ir tavo žinių jėga nenueis veltui.
Ir, kai duktė jam taip pasakė, tuomet jis, šlovingasis, geriausias iš du kart pagimdytųjų, visų danavų pagarbiai sutiktas džiaugsmingai įžengė į miestą,

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt penktasis skyrisu Adiparvoje.

76 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Ir štai, geriausias karaliau, praėjus daug laiko, kartą puikioji Devajani išėjo į mišką, kad ten pažaisti. Kartu su Šarmištcha ir tūkstančiu vergių jos atsidūrė viename iš nuostabių kampelių ir kartu su savo palydovėmis pradėjo ligi sočiai pramogauti ir žaisti. Visos gėrė medų iš žiedų, gardžiavosi įvairiu maistu ir vaisiais. Jos džiaugsmingai atsidavė linksmybei. Ir vėl atsitiko taip, kad panorėjęs pamedžioti Nachuši sūnus karalius Jajati, troškulio ir nuovargio kankinamas, vėl pakliuvo į tą pačią vietą, Ir jis pamatė Devajani ir Šarmoštchą su tomis merginomis nuostabiais drabužiais ir papuošalais, kurios ten žaidė ir gėrė. Ten jis pamatė si šviesia šypsena sėdėjusią nepalyginamojo grožio ir geriausiąją tarp moterų Devajani. O Šarmištcha glostė jai kojas ir visaip patarnavo.

Jajati pasakė:

Aš klausiu jūsų, dvi mergelės apsuptos dvejų tūkstančių tarnaičių, apie jūsų abejų giminę ir vardą.

Devajani pasakė:

Aš tau, karaliau, pasakysiu. Klausykis gi mano žodžių. Pas asurus yra mokytojas vardu Šukra. Žonok gi, kad aš esu jo duktė. O ši draugė - visur mane sekanti mano vergė. Tai asurų viešpaties Vrišaparvano duktė Šarmištcha.

Jajati pasakė:

Kokiu būdu ši tavo draugė, asurų viešpaties duktė, ši graži mergaitė su puikiais antakiais, tapo tavo verge? Tai labai įdomu.

Devajani pasakė:

Viskas, tigre tarp vyrų, be išimties vyksta likimo valia. Besiskaitydamas su lemtimi tu neturi stebėtis. Pagal tavo grožį ir išvaizdą tu - karalius ir esi įvaldęs dievišką iškalbą. Pasakyk man, koks tavo vardas? Iš kur tu ir kieno tu sūnus?

Jajati pasakė:

Mano mokymosi metu visa Veda pasiekė mano klausą. Aš karalaitis ir karalius, žinomas vardu Jajati.

Devajani pasakė:

Kokiu tikslu tu, karaliau, ateini į šį kraštą? Ar norėdamas susirinkti lotosų, ar gal būt norėjai pamedžioti?

Jajti pasakė:

Ieškodamas laimikio, mieloji, aš užklydau į čia beieškodamas vandens. Tu pakankamai mane išklausinėjai, todėl leisk man eiti.

Devajani pasakė:

Aš kartu su verge Šarmištcha bei su dviem tūkstančiais mergaičių priklausau tau. Būk man bičiuliu ir vyru. Gėrio tau!

Jajati pasakė:

Žinok, Ušano dukra, kad aš tave nevertas. Gėrio tau, gražuole! Juk karaliai negali tikėtis iš tavo tėvo sutikimo santuokai su tavim.

Devajani pasakė:

Visi kšatrijai susijungę su visais brachmanais. Tu, Nachuši sūnau, esi išminčiaus sūnus. Tad iš tikrųjų, vesk mane!

Jajati pasakė:

Net visos keturios kastos, gražuole, kilę iš vieno kūno. Bet pareigos pas juos bei tyrumas - skirtingi, o brachmanas laikomas geriausiuoju.

Devajani pasakė:

Mano rankos, Nachuši sūnau, anksčiau niekuomet nebelietė vyrai. Tu pirmasis paėmei mane už rankos. Todėl aš renkuosi tave. Kaip-gi gali kitas žmogus prisiliesti prie mano rankos, kuri buvo paimta tavo, išminčiaus sūnau, kuris ir pats esi išminčius?

Jajati pasakė:

Žinantis žmogus privalo žinoti, kad brachmanas labiau nepasiekiamas nei įniršusi gyvatė su baisiais nuodingais dantimis, arba nei visur beliepsnojanti ugnis.

Devajani pasakė:

Kokiu gi būdu, geriausias iš vyrų, “brachmanas labiau nepasiekiamas nei įniršusi gyvatė su baisiais nuodingais dantimis, arba nei visur beliepsnojanti ugnis?”

Jajati pasakė:

Nuodingoji gyvatė užmuša vieną ir kalavijas nukauna vieną, bet brachmanas įniršyje naikina ištisus miestus ir karalystes. Todėl, nedrąsioji, man atrodo, kad brachmanai daug pavojingiau nei kas nors kitas. Todėl aš tave, mieloji, ir nebevesiu, kol tu nebūsi išleista už mane savo tėvo.

Devajani pasakė:

Vesk-gi mane, kai mane už tave išleis mano tėvas, nes tu, karaliau, mano išrinktasis. Tam, kuris ne prašo, o priima tėvo išleistąją nėra ko nuogąstauti.

Vajšampajana pasakė:

Tuomet Devajani skubiai pasiuntė pakviesti savo tėvą. O, kai tik Bchargava apie tai išgirdo, tai atėjo į ten ir pamatė karalių. O karalius Jajati, pamatęs atėjusį Šukrą, brachmaną Kavją pasveikino nusilenkimu ir sustojo prieš jį su pagarbiai sudėtais delnais.

Devajani pasakė:

Tai, tėve, karaliaus Nachuši sūnus. Jis paėmė mane už rankos kada aš atsidūriau sunkioje būklėje. Lenkiuosi, tau, tėve! Atiduok mane jam! Aš daugiau nieko kito pasaulyje sau vyru nebepasirinksiu.

Šukra pasakė:

Tave, didvyri, sau į vyrus pasirinko mano mylimoji duktė. Paimk ją, Nachuši sūnau, mano išleistąją, sau į žmonas!

Jajati pasakė:

Aš prašau, Bchargava, tave malonės, kad nuo kastų sumaišymo atsirandanti didžioji nuodėmė, brachmane, šiuo atveju mane nepaliestų!

Šukra pasakė:

Aš išlaisvinu tave nuo šios nuodėmės, rinkis ką nori. Nesibaimink šios santuokos. Aš pašalinau tavo nuodėmę. Sutinkamai su įstatymu paimk sau į žmonas Devajani su gražiąja talija. Kartu su ja tu gausi nepalyginamąją laimę. O šią-gi mergelę, Vrišaparvano dukterį Šarmištchą tu privalai nuolat gerbti ir tu, karaliau, ne turi šaukt ją pas save į guolį.

Vajšampajana pasakė:

Po to, kai buvo taip pasakyta, Jajati apėjo Šukrą iš kairės į dešinę ir, didžiadvasiui Bchargavai leidus, linksmas nuvyko į savo miestą.

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt šeštasis skyrius Adiparvoje.

77 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Atvykęs į savo, į didžiojo Indro panašųjį, miestą ir įėjęs į moteriškąją rūmų pusę Jajati apgyvendino ten Devajani. Po to, Devajani sutikus, jis netoli ašokų giraitės pastatė namą ir ten apgyvendino Vrišaparvano dukterį. Ir, apdovanojęs aukštai gerbiamą asurų dukterį Šarmištchą, kurią supo tūkstantis vergių, drabužiais, valgiais ir gėrimais, tas karalius - Nachuši sūnus ilgus metus, jausdamas didį džiaugsmą gardžiavosi kartu su į dievybę panašiąja Devajani. Ir, kai atėjo laikas palankus pradėjimui, geriausioji iš moterų Devajani pirmą kartą pradėjo ir pagimdė berniuką. Gi, kai praėjo tūkstantis metų, suaugusi Vrišaparvano duktė Šarmištcha pamatė, kad jos laikas atėjo ir pradėjo mastyti: “Mano metas jau atėjo, o aš dar neišsirinkau vyro. Kas-gi tokio atsitiko? Ką -gi daryti? Ir, kokiu-gi būdu galima įgyvendinti mano norą? Devajani jau tapo motina, gi aš veltui įžengiau į brandos amžių. Bet, kaip kad ji išsirinko vyrą, lygiai taip pat jį išsirinksiu ir aš. Karalius turės padovanoti man sūnų. Negi jis, teisingasis, ne ateis į slaptą pasimatymą su manim, kaip kad aš tai nusprendžiau?
Tuo metu karalius išėjo iš namų ir, netoli ašokų giraitės atsitiktinai susitikęs Šarmištchą, jis sustojo. Pamačiusi jį nuošalioje vietoje vieną Šarmištcha, meiliai besišypsodama, pasitikdama prie jo priėjo ir, pagarbiai sudėjusi rankas, karaliui taip pasakė:
-Kas, Nachuši sūnau, išdrįs paliesti moterį Somo, Indro arba Višnu, Jamo arba Varuno, arba tavo namuose? Tu, karaliau, visuomet pažinojai mane, kad aš pasižymiu grožiu, aukšta kilme ir geru būdu. Prašau aš tave, karaliau ir maldauju: padovanok man sūnų!

Jati pasakė:

Aš pažystu tave kaipo apdovanotą geru elgesiu ir nepriekaištingą daitjų dukterį. Tavo grožyje aš nematau nei vienos pasmerkimo vertos dėmelės. Kai aš vedžiau Devajani, Kavi sūnus Ušanas man pasakė:
-Šitą Vrišaparvano dukterį tu neturi pažinti guolyje.

Šarmištcha pasakė:

Yra sakoma, karaliau, kad yra dovanotinos penkios apgaulės: Neištikimybė moteriai, apgavystė vestuvių metu, esant pavojui gyvybei, prarandant visą turtą, lygiai, kaip kad ir juokais pasakytas neužgaulus žodis. Bet, žmonių viešpatie, tas, kuris būdamas paklaustas ir liudydamas kalba kitaip nei yra, tas vadinamas melagiu! Ir, kuomet imamasi bendros veiklos - netiesa taip pat kenkia ir tam, kuris sako melą.

Jajati pasakė:

Karalius turi būti visiems pavyzdžiu. Jeigi jis kalba netiesą, tai jis gali pražūti. Net pakliuvęs į didelius sunkumus aš negaliu pasielgti neteisingai.

Šarmištcha pasakė:

Sakoma, kad šie du teiginiai yra vienodi: draugės vyras - yra tas pat, kas ir nuosavas vyras, ir, jos santuoka yra tas pat, kas ir nuosava santuoka. Todėl tu, būdamas mano draugės išrinktasis, taip pat esi ir mano vyras.

Jajati pasakė:

Prašantiems reikia duoti. Tokį aš esu davęs įžadą. Tu mane prašai, tad pasakyk-gi man savo norą. Ką aš turiu tau padaryti?

Šarmištcha pasakė:

Išgelbėk mane nuo nuodėmės ir apsaugok mano dorovę. Turėdama nuo tave palikuonių aš laikyčiausi aukščiausiojo pasaulyje įstatymo. Yra tik trys, kurie nieko neturi: žmona, vergas ir sūnus. Tas turtas, kurį jie teikia, priklauso tam, kuriam priklauso jie patys. Aš esu Devajani vergė, o Bchargavo-gi duktė - pavaldi tau. Todėl ir ji, ir aš, esame tavo. Paimki-gi mane!

Vajšampajana pasakė:

Ir, po to, kai buvo taip pasakyta, tas karalius, suvokęs, kad visa tai yra tiesa, pagerbė Šarmištchą ir atliko kas priklauso. Suėjęs su Šarmištcha jis ligi valiai ja pasigardžiavo. Ir po to, vienas kitą pagerbę, jie išsiskyrė savais keliais.
Ir, ryšium su tuo, gražius antakius ir mielą šypseną turinti Šarmištcha pirmąjį kartą pradėjo nuo to geriausiojo karaliaus. Ir po to, karaliau, kai atėjo laikas, lotosoakė pagimdė didingumu dieviškajai atžalai lygų, su akimis panašiomis į lotosą, berniuką.

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt septintasis skyrius Adparvoje.

78 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Devajani su šviesia šypsena, Bcharato aini, išgirdusi apie berniuko gimimą, drąskoma liūdesio pradėjo galvoti apie Šarmištchą. Ir, atėjusi pas Šarmištchą, Devajani taip pasakė:
-Kokią-gi nuodėmę, meilės godžioji didžiaantake, tu padarei?

Šarmištcha pasakė:

Pas mane atėjo tūlas vedose nusimanantis išminčius. Aš tą apdovanotoją paprašiau išpildyti mano teisėtą norą. Aš, apdovanotoji šviesia šypsena, nesiekiau savo norų išsipildymo neteisėtai. Tiesą tau sakau: šis mano kūdikis nuo to išminčiaus.

Devajani pasakė:

Gerai, nedrąsioji. Jeigu tai tiesa, tai tas du kart pagimdytasis turi būti tau pažystamas. Aš noriu sužinoti to du kart pagimdytojo vardą, kilmę ir giminę.

Šarmištcha pasakė:

Matant jį, mergele su šviesia šypsena, tartum Saulė spindintį didybe ir jėga, pas mane nebuvo jėgų jį paklausti.

Devajani pasakė:

Jeigu, Šarmištcha, tai yra taip ir jeigu tavo kūdikis gautas nuo aukščiausiojo ir geriausiojo du kart pagimdytojo, tai aš ant tave nebepykstu.

Vajšampajana pasakė:

Po to, kai jos viena kitai taip pasakė ir nusijuokė, Bchargavo duktė, įsitikinusi kad tai tiesa, nuėjo į namus. Ir pagimdė Devajani nuo karaliaus du sūnus: Jadu ir Turvasu, tartum antruosius Šakrą ir Višnu. O Vrišaparvano duktė Šarmištcha nuo to pačio karališkojo išminčiaus pagimdė tris berniukus: Druchją, Anu ir Puri.
Ir štai, karaliau, kartą šviesia šypsena nutvieksta Devajani kartu su Jajati išvyko į didelį mišką. Ir ten ji pamatė bežaidžiančius ir patiklius dieviško grožio berniukus. Nustebinta ji taip paklausė:
-Kieno, karaliau, šie puikūs, į dievų sūnus panašūs berniukai? Manau, kad didingumu ir grožiu jie panašūs į tave. - Ir, karalių taip paklaususi, jinai berniukus paklausė: - Kokiai giminei, vaikai, priklauso jūsų tėvas-brachmanas ir koks jo vardas? Pasakykit man tiesą, nes aš noriu apie tai išgirsti!
Ir tie berniukai parodė savo smalyžiais pirščiukais į patį karalių, o Šarmištchą pavadino motina. O, taip pasakę, jie visi priėjo prie karaliaus. Bet šis, Devajani matant, jų nepriglaudė. Tuomet berniukai verkdami atbėgo pas Šarmištchą. Tada, karalienė, matydama tų vaikų meilę karaliui ir sužinojusi tiesą, Šarmištchai taip pasakė:
-Kaip-gi tu, nuo mane priklausanti, ir padarei man skriaudą? Argi tu nesibijai, kad pasinaudojai tuo pačiu asurų papročiu?

Šarmištcha pasakė:

Tai, meiliai besišypsančioji, ką aš pasakiau apie išminčių, yra tiesa, Aš pasielgiau teisingai ir teisėtai, todėl tave nebijau. Kai tu išsirinkai vyrą, aš taip pat jį pasirinkau. Juk draugės vyras, puikioji, pagal įstatymą tampa ir kitos draugės vyru, Tu esi pirmiausioji ir geriausioji brachmanė, ir esi verta mano pagarbos. Bet mano pagarbos dar labiau vertas karališkasis išminčius. Argi tu apie tai nežinai?

Vajšampajana pasakė:

Tuomet, išgirdusi tuos žodžius, Devajani taip pasakė:
-Dabar, karaliau, aš čia nebegyvensiu, nes tu mane nuskriaudei.
Matydamas, kaip jog gelsvaveidė greitai pakilo ir su ašarų pilnomis akimis skubiai išvyko pas Kavją, karalius nuliūdo ir, švelniai ją ramindamas, nusekė jai iš paskos. Bet jinai nesugrįžo ir jos akys paraudo nuo pykčio. Nieko nesakydama, su užburiančiu žvilgsniu ji atėjo pas Kavi sūnų Ušaną. Ir, vos tik ji pamatė tėvą, jam nusilenkė ir stojo prieš jį. O po jos ir Jajati pagerbė Bchargavą.

Devajani pasakė:

Įstatymas nugalėtas neteisingumo. Tai, kas aukšta - nusileido žemam. Aš esu įžeista Vrišaparvano dukters Šarmištchos. Karaliui Jajati iš jos gimė trys sūnūs, o pas mane nelaimingąją, sakau tau, tėve, tiktai du sūnūs. Šis karalius, Bchrigu aini, žinomas kaipo įstatymo žinovas, bet aš tau, Kavja, sakau, kad jis peržengė ribą.

Šukra pasakė:

Jeigu tu, didysis karaliau, būdamas teisės žinovu, padarei malonią nuodėmę, tai tave greitai užklups nenugalima senatvė.

Jajati pasakė:

Aš tai padariau, pone, teisėtai, be jokios kitos minties, išskyrus danavų dukters prašymo dėl palikuonių patenkinimą. Tas vyras, brachmane, kuris būdamas moters išrinktas jos noro nepatenkina, kuomet jinai to prašo, vedų aiškintojo vadinamas gemalo pražudytoju. Ir tas, kurį kupina noro ir tinkama santykiavimui moteris paprašys, nesueis su ja į santykį - pagal įstatymą tas mokintųjų vadinamas taip pat gemalo pražudytoju. Atsižvelgdamas į tai, Bchrigu aini, verčiamas įstatymo pažeidimo baimės, aš suėjau su Šarmištcha į santykį.

Šukra pasakė:

Tu privalai laukti mano nurodymų, nes tu, karaliau, priklausai nuo mane. Neteisingas, Nachuši sūnau, savo pareigų atžvilgiu poelgis vertinamas kaipo vagystė.

Vajšampajana pasakė:

Įpykinto Ušano prakeiktas Nachuši sūnus Jajati neteko ankstesnės jaunystės ir greitai pasiekė senatvę.

Jajati pasakė:

Aš dar neprisigardžiavau jaunyste ir Devajani, Bchrigu aini. Padaryk, brachmane, man malonę. Tegul ši senatvė į mane neįeina.

Šukra pasakė:

Aš ne veltui tai sakau. Tu, karaliau, gavai senatvę! Bet, jeigu nori, tai šią senatvę perduok kitam.

Jajati pasakė:

Leisk, brachmane, kad tas mano sūnus, kuris atiduos man savo jaunystę, taptų mano karalystės, dorovės ir šlovės paveldėtoju.

Šukra pasakė:

Tu, Nachuši sūnau, gali perduot savo senatvę kam tik panorėsi. Ir, širdyje galvodamas apie mane, tu nuodėmės nedaleisi. Tas tavo sūnus, kuris duos tau savo jaunystę, taps ilgaamžiu karaliumi, jis įgys šlovę ir daug palikuonių.

Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt aštuntasis skyrius Adiparvoje.

79 Skyrius

Vajšampajana pasakė:

Ir, gavės senatvę, Jajati išvyko į savo miestą. Po to savo vyriausiam ir geriausiam sūnui Jadu jis pasakė tokius žodžius:
-Kavi sūnaus Ušano prakeikimo pasekoj, sūnau, mane užpuolė senatvė, raukšlės ir žili plaukai. Bet aš dar neprisigardžiavau jaunyste. Paimk, Jadu, mano negalią kartu su senatve. Tavo jaunystės dėka aš atsiduočiau malonumams. Gi, kada praeis tūkstantis metų, tada aš vėl sugrąžinsiu tau tavo jaunystę ir pasiimsiu savo negalią kartu su senatve.

Jadu pasakė:

Tas, kuris susilpnintas senatvės, turi žilus plaukus, su barzda ir raukšlių padengtą kūną. Jis nemalonios išvaizdos, bejėgis ir liesas, jis nesugeba atlikti darbus, jo nepastebi jauni ir tarnai. Tokios senatvės aš nenoriu.

Jajati pasakė:

Jeigu tu, būdamas pagimdytas iš mano širdies, neatiduodi man savo jaunystės, tai tavo palikuonys karalystės nevaldys.
Paimk tu, Turvasu, mano negalią kartu su senatve. Tavo jaunystės dėka, sūnau, aš atsiduočiau malonumams! Kai praeis tūkstantis metų, tuomet aš vėl sugrąžinsiu tau tavo jaunystę ir pasiimsiu sau atgal savo negalią kartu su senatve.

Turvasu pasakė:

Nenoriu, tėve, aš tokios senatvės, kuri žudo malonumus ir norus, naikina jėgą ir grožį, griauna protą ir pačią gyvybę.

Jajati pasakė:

Jeigu tu, būdamas pagimdytas iš mano širdies, neatiduodi man savo jaunystės, tai tavo, Turvasu, palikuonys eis į pražūtį. Tu, beproti, būsi karaliumi tarp tų, kurių papročiai ir įstatymai sujaukti, kurie elgiasi nedorai, maitinasi mėsa ir žemėmis. Tu viešpatausi tarp tų, kurie sueina į santykį su mokytojų žmonomis ir tuokiasi su gyvuliais, tarp nusikaltėlių ir varvasų, kurie turi gyvulio būdą.

Vajšampajana pasakė:

Taip prakeikęs savo sūnų Turvasą, kreipęsis į Šarmištchos sūnų Drichju, Jajati pasakė tokius žodžius:
-Paimk, Druchja, tūkstančiui metų mano veido spalvą ir grožį griaunančią senatvę, ir duok man savo paauglystę. Praėjus tūkstančiui metų aš tau sugrąžinsiu tavo paauglystę ir pasiimsiu atgal savo negalią kartu su senatve.

Druchju pasakė:

Senas nesimėgauja nei drambliu, nei ratais, nei žirgu, nei moterimi ir jo balsas tampa užkimusiu. Tokios senatvės aš nenoriu.

Jajati pasakė:

Jeigu tu, pagimdytasis iš mano širdies Druchju, neatiduosi man savo paauglystės, tai tavo didžiausias noras niekuomet neišsipildys. Kartu su savo giminaičiais tu nuolat gyvensi ten, kur nebėra jokių susisiekimo priemonių, išskyrus perkėlas valtimis ir plaustais. Būdamas ne karaliumi tu nešiosi tik garsų vardą.
Paimk, Anu, mano negalią kartu su senatvę. Tavo paauglystės dėka aš atsiduočiau malonumams tūkstančiui metų!

Anu pasakė:

Senas, tarsi kūdikis, gauna maistą nustatytu laiku, jis nešvarus ir nustatytu laiku neatlieka įpylimų į ugnį. Tokios senatvės aš nenoriu.

Jajati pasakė:

Jeigu tu, būdamas pagimdytas iš mano širdies, neatiduosi man savo paauglystės ir be to dar išvardinai senatvės trūkumus, tai tu jos vistiek sulauksi. Ir tavo, Anu, ainiai pražus nepasiekę jaunystės. Gi pats tu tapsi įpylimo į ugnį apeigos pažeidėju,
Mano mylimasis sūnau Puru, tu būsi manim dar labiau mylimas. Kavi sūnaus Ušano prakeikimo pasekoj, sūnau, mane užpuolė senatvė, raukšlės ir žili plaukai. Bet aš dar neprisimėgavau jaunyste, Paimk, Puru, mano negalią kartu su senatve. Tavo jaunatvės dėka aš dar kurį laiką atsiduočiau malonumams. Gi, kai praeis tūkstantis metų, aš sugrąžinsiu tau tavo jaunystę ir pasiimsiu atgal savo negalią kartu su senatve.

Vajšampajana pasakė:

Atsakydamas į šiuos žodžius Puru tuoj pat tėvui pasakė:
-Aš, didysis karaliau, įvykdysiu tavo žodį, kaip kad tu man pasakei. Aš pasiimsiu, karaliau, tavo negalią kartu su senatve, Tu gi imk mano jaunatvę ir atsiduok malonumams tiek, kiek tu panorėsi. Apdovanotas jaunyste ir grožiu aš atiduosiu tau savo jaunystę ir gyvensiu aprengtas tavo senatve, kaip kad tu man pasakei.

Jajati pasakė:

Aš patenkintas tavim, mano sūnau Puru, ir pasitenkinęs pažadu tau štai ką: tavo karalystėje liaudis bus sėkminga visų savo norų įgyvendinime.
Taip sako Šventosios Machabharatos
septyniasdešimt devintasis skyrius Adiparvoje.

80 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Ir tuomet, geriausias karaliau, iš Puru gautos jaunystės dėka, kupinas džiaugsmo Nachuši sūnus Jajati pradėjo ligi valios atsiduoti įstatymui neprieštaraujantiems malonumams ir pasigardžiavimams, pagal savo norą, laiką ir pasitenkinimą, kaip kad tas karalių karalius buvo nusipelnęs. Aukojimais jis tenkino dievus, minėjimo aukomis protėvius, išmaldos dalijimu - neturtinguosius, iš jų didžiausiųjų vykdymu - du kart pagimdytuosius, maistu ir gėrimais - svečius, vajšjus - gynimu, šudrus - gerumu, priešus - sutramdymu. Ir, teisingai pagal nuopelnus atsiteisdamas visiems savo pavaldiniams, Jajati gynė juos tarsi jis iš tiesų buvo antrasis Indra. Ir apdovanotas liūto jėga su jaunyste, kurioje jam buvo pasiekiami visi malonumai, karalius nepažeisdamas įstatymo pasiekė aukščiausią laimę. Ir tas savo norų tenkinimu patenkintas žmonių viešpats, nusiminęs prisimindavo laiką, kuriam turėjo ateiti metas po tūkstančio metų. Ir apie tai galvodamas jis, kaip tikras laiko žinovas, skaičiavo minutes ir akimirkas, O, atėjus skirtam laikui, jis savo sūnui Puru pasakė:
-Tavo, sūnau, jaunystės dėka aš buvau bet kada, kai tik norėdamas naudojausi visais malonumais. Aš tavim, Puru, patenkintas. Gerovės tau! Pasiimk iš mane savo jaunystę ir pasiimk šią karalystę, nes tu esi mano padaręs, nes tu esi mano padaręs paslaugą sūnus. Ir tuomet Nachuši sūnus karalius Jajati pasiėmė savo senatvę atgal, o Puru pasiėmė savo jaunystę. Bet kastos, nusprendusiam patepti karaliavimui savo jauniausią sūnų Puru karaliui pasakė:
-Kaip tu, viešpatie, gali perduot karalystę Puru, apeidamas Šukro anūką ir vyriausiąjį Devajani Jadu? Juk Jadu yra tavo vyriausiasis sūnus, Turvasu gimė po jo. Gi Šarmištchos sūnūs tai: Druchju, po jo Anu ir tik tada Puru. Kaip-gi jauniausias gali gauti karalystę, apeidamas vyresniuosius? Mes atkreipiame į tai tavo dėmesį, tad laikykis įstatymo.

Jajati pasakė:

Visos kastos su brachmanais priešakyje, klausykitės mano žodžio apie tai, kodėl mano karalystė negali būt perduota vyriausiam sūnui. Mano vyriausiasis sūnus Jadu neįvykdė mano paliepimo. O juk tas, kuris prieštarauja tėvui geru sūnum nelaikomas. Gi sūnus yra tas, kuris klauso tėvo ir motinos, geras jiems ir naudingas, Tas yra tikrasis sūnus, kuris kaipo sūnus elgiasi tėvo ir motinos atžvilgiu. Jadu mane paniekino, o po to ir Turvasu. Dar didesnė panieka buvo man parodyta iš Druchju ir Anu pusės. Gi Puru mano žodžio paklausė ir ypatingai mane pagerbė. Todėl mano paveldėtoju ir yra mano jauniausiasis sūnus, kuris iš mane priėmė mano senatvę. O po to Kavi sūnaus Šukro, pačio Ušano man buvo įteikta dovana: ”Tas sūnus, kuris tave paklausys, taps karaliumi-žemės viešpačiu.
Todėl aš prašau jūsų: Tegul bus pateptas karaliumi Puru!

Liaudis pasakė:

Sūnus, viešpatie, kuris apdovanotas dorybėmis ir Visuomet geras tėvui su motina, vertas visokeriopos gerovės, net jeigu jis ir jauniausias! Puru nusipelnė šios karalystės, nes jis yra tas sūnus, kuris padarė tau malonumą. Ir, kadangi šią dovaną įteikė pats Šukra, tai mes negalime pasakyti nieko kito.

Vajšampajana pasakė:

Ir po to, kai patenkinti miestiečiai ir kaimiečiai taip pasakė, Nachuši sūnus patepė karaliumi savo sūnų puru. Ir, atidavęs Puru savo karalystę, tas karalius pasišventė gyvenimui miškuose. Ir, po to, brachmanų ir atsiskyrėlių lydimas, jis išėjo iš miesto.
Iš Jadu kilo jadavai, Turvasu ainiais laikomi javanai, o Druchju ainiais - bchodžai, nuo Anu kilo mleččchų gentys, o nuo Puru prasidėjo Pauravų giminė, kurioje gimei ir tu, karaliau, tam, kad žabodamas savo jausmus valdyti šią karalystę tūkstantį metų.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimtas skyrius Adiparvoje.

81 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Taip patepęs savo mylimą sūnų karaliumi, Nachuši sūnus karalius Jajati, nudžiugęs pasišalino į mišką ir tapo atsiskyrėliu. Pagyvenęs kurį laiką kartu su brachmanais miške, besimaitindamas vaisiais ir šaknimis, atlikę rūsčius įžadus, jis ramiai sau išvyko į dangų. Pakliuvęs į dievų buveinę jis ten gyveno džiugiai ir laimingai, bet po kiek laiko jis buvo Šakro iš dangaus nuvrstas. Vienok, aš girdėjau, kad nuo dangaus nuverstas ir krisdamas, žemės nepasiekė, o sustojo ore. Yra gandas, kad jis vėlei pakliuvo į dangų ir, galingasis, kartu su karaliumi Vasumanu, Aštaka, Pratardana ir Šibi vėl įstojo į dievų susirinkimą.

Džanamedžaja pasakė:

Kokio žygio dėka tas viešpats vėl pasiekė dangų? Aš, brachmane, noriu smulkiai ir teisingai išgirst apie tai, ką tu pasakoji dalyvaujant brachmanams ir išminčiams. Juk žemės viešpats Jajati buvo panašus į dievų karalių! Jis, tarsi Saulė apdovanotas didingumu, buvo Kuru giminės pagrindėju. Jis buvo didžiadvasis, plačiai žinomas ir pelnė šventą šlovę. Aš noriu išgirst apie visą jo veiklą, kaip danguje, taip ir čia.

Vajšampajana pasakė:

Gerai. Aš tau paseksiu stebuklingą sakmę, kuri turi tyrą prasmę ir naikina bet kokią nuodėmę, apie Jajati žygius danguje ir čia.
Patepęs savo jauniausiąjį sūnų Puru karalium Nachuši sūnus karalius Jajati apsidžiaugė ir nuvyko į mišką, tam, kad tapti atsiskyrėliu. Apgyvendinęs savo Sūnus su vyriausiuoju Jadu priešakyje savo valdų ribose, tas karalius ilgai gyveno miške, besimaitindamas vaisiais ir šaknimis. Pažabojęs savo sielą ir nugalėjęs pyktį, jis džiugino dievus ir protėvius aukodamas ant ugnies, kaip tai numatyta į mišką išėjusiam atsiskyrėliui. Valdovas gerbė svečius miško vaisiais ir lydytu sviestu, o pats mito jų maisto likučiais ir rinko varpas. Taip karalius praleido ištisą tūkstantį metų. Pažabojęs savo kalbą ir mintis, trisdešimt metų jis gėrė tik vandenį. Ištisus metus jis nenuilstamai mito oru. Po to karalius metus save kankino tarp penkių ugnių. Šešis mėnesius, besimaitindamas tik vėju, jis stovėjo ant vienos kojos. Ir tuomet, padengęs dangų ir žemę savo žygių šlove, jis išvyko į dangų.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt pirmas žirgas Adiparvoje.

82 Skyrius.

Vajšampajana pasakė:

Pasiekęs dangų tas karalių karalius apsigyveno dievų buveinėje, dievų, sadchjų, marutų ir visų Vasu gerbiamas. Ilgus metus tas žemės saugotojas sąžiningai elgdamasis ramiai sau gyveno beklajodamas iš dievų pasaulio į Brachmo pasaulį, taip sako šnekos.
Kartą geriausias iš karalių Jajati atėjo pas Šakrą. Ir tuomet, baigiantis pokalbiui, žmonių viešpatį Šakra paklausė:

Šakra pasaklė:

Pasakyk, karaliau, man tiesą. Kuomet Puru, priėmęs tavo senatvę tavo išvaizdoje žemėje vykdė darbus, ką tuomet, perdavęs jam savo karalystę, tu jam pasakei?

Jajati pasakė:

Visa ši sritis tarp Gangos ir Džamunos priklauso tau. Tu esi žemės vidurinės dalies karalius. O tavo broliai yra pasienių valdovai. Tas, kuris be pykčio - geriau nei tas, pas kurį nėra nuolaidumo. Žmonės aukščiau nei nežmonės. Mokintas geriau nemokinto. Tas, ant kurio pykstama, tegul atsakydamas nebepyksta, nes pyktis, jeigu į jį nekreipiama dėmesio, kankina pykstantįjį ir šituo teikia jam naudą. Te nebūna nepiktakalbis rūsčiu, te nelenkia jis priešų į savo pusę žemomis priemonėmis, te nekalba jis tokių aštrių ir blogų žodžių, kurių gėdintūs kitas. Jis privalo žinoti, kad aštrus ir šiurkštus, žodžiais tartum dygliais perveriantis kitus žmones, žmogus yra nelaimingiausias tarp žmonių, kuris ant veido nešiojasi pražūties antspaudą. Tegul jis pradžioje bus geradarbių pagerbtas, o po to tegul bus jų ginamas, tegul visuomet iškenčia nedorųjų įžeidinėjimus. Kilniojo elgesys turi remtis doradarbių elgesiu. Iš lūpų išskrenda žodžių vylyčios, jomis sužeistasis liūdi dieną ir naktį, arba jos pataiko į silpnąsias kitų vietas. Todėl išmintingas niekuomet neturi svaidyti į kitus tokių vylyčių. Juk trijuose pasaulio nėra kitos tokios sutvirtinančios priemonės, kaip draugystė, dosnumas ir malonus žodis visoms būtybėms. Todėl visuomet dera tarti draugišką žodį, bet niekuomet nedera tarti įžeidžiančio. Tegul jis gerbia tuos, kas nusipelnė pagarbos, tegul visuomet duoda ir tegul niekuomet neprašo.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt antras skyrius Adiparvoje.

83 Skyrius.

Indra pasakė:

Atlikęs visas pareigas, karaliau, ir palikęs šeimą, tu pasitraukei į mišką. Aš klausiu tave, Nachuši sūnau, į ką tu, Jajati, esi panašus pagal asketinių žygių jėgą?

Jajati pasakė:

Nei tarp dievų ir žmonių, Vasava, nei tarp gandcharvų ir didžiųjų rišių, nebematau aš nieko, kas asketinių žygių jėga galėtų man prilygti.

Indra pasakė:

Jeigu tu, be matomo pagrindo, niekini tau lygius, bet stovinčius žemiau tave, o taip pat geresnius ir nuodėmingesnius nei tu, tai šie tavo pasauliai tau yra baigtiniai. Ir tu pats, karaliau, kuomet tavieji nuopelnai išsibaigs tu vėl nupulsi į žemę.

Jajati pasakė:

Jeigu, Šakra, dėlei mano dievų, rišių ir gandcharvų ignoravimo pasauliai man atėjo į galą, tai, netekęs dievų pasaulio, aš, karaliau, norėčiau nukristi tarp doradarbių.

Indra pasakė:

Tu, karaliau, nukrisi tarp gerųjų, kur, netekęs ankstesnės padėties, tu pasieksi aukštesnę. Taigi, Jajati, žinodamas apie tai, tu neturi ignoruoti lygiuosius ar aukštesniuosius.

Vajšampajana pasakė:

Ir, kuomet Jajati paliko nemirtingųjų karaliui priklausančius šventuosius pasaulius, jį iš ten bekrentantį pamatė geriausias karališkasis išminčius Aštaka. Ir įstatymo sergėtojas jam pasakė:
-Kas tu, grožiu lygusis Indrai ir spindesiu į liepsnojančią ugnį panašusis jaunuoli, esi? Tu, geriausias iš padangėje skraidančiųjų tarsi Saulė, krenti iš tamsaus nuo pakilusių debesų dangaus. Pamatę tave, apdovanotą neišmatuojamu ugnies ir Saulės spindesiu, iš dangaus bekrentantį, mes visi pasimetame, galvodami: “Kas-gi čia tokio krenta?” Pamatę dabar tave dievų kelyje, galybe panašųjį į Šukrą, Saulę arba Višnu, mes visi artinamės prie tave, norėdami sužinot tiesą apie tavo kritimą. Juk mes nedrįstame tave paklausti, bet ir tu mūsų nebeklausi, kas mes tokie. Todėl mes tave klausiame: kieno tu, apdovanotasis stebuklingu grožiu ir, kodėl tu apsireiškei? Tegul tavo baimė pranyksta. Palik greičiau, grožiu lygusis dievų viešpačiui, savo pasimetimą ir paklydimus. Net Bali nukovėjas Šakra negali nugalėti tave būnant tau tarp dorųjų. Juk dorieji, panašusis į nemirtingųjų karalių, visuomet būna laimės netekusiųjų dorųjų atrama! Čia susirinko valdovai visko kas juda ir nejuda, tu esi tokių dorųjų tarpe. Ugnis pareiškia savo jėgą šildyme, žemė - sėklų auginime, Saulė stipri tuo, kad viską apšviečia doriesiams.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt trečias skyrius Adiparvoje.

84 Skyrius.

Jajati pasakė:

Aš esu Jajati, Nachuši sūnus ir Puru tėvas. Už visų būtybių ignoravimą aš esu numestas iš dievų, siddchų ir rišių pasaulio ir, visų paliktas, krentu, nes mano nuopelnai išsibaigė. Aš juk asu vyresnis už jus amžiumi ir todėl jūsų nepagerbiau. Tarp du kart pagimdytųjų pagarbos nusipelni tas, kuris aukščiau moksle arba asketiniuose žygiuose, arba-gi vyresnis amžiumi.

Aštaka pasakė:

Tu pasakei, kad tas, kuris vyresnis amžiumi, laikomas vertu pagarbos. Bet tu, karaliau, ne pasakei kokiu gi būdu tas, kuris mokintas ir vyresnis amžiumi, turi būti garbinamas du kart pagimdytųjų?

Jajati pasakė:

Sakoma, kad nuodėmė priešinga geriems darbams, nors ji ir nesislepia bedugnėje, o veda į pragarą, Dorieji nebeseka paskui nevertuosius tam, kad skatinti juos kalbėti apie save palankiai. Pas mane buvo įvairus ir didžiulis turtas. Bet dabar aš jo jau nebeatgausiu, nors ir stengsiuosi. Tokiu būdu tas, kuris galvoja apie savo gerovę gyvenime, atsižvelgdamas į tai, supras teisingai. Daugelis gyvųjų užima pasaulyje įvairias padėtis, bet visi jie priklauso nuo likimo. Jų pastangos ir turima valdžia eina veltui. Tegul išmintingasis pagalvojęs apie tai, kad likimas yra visagalis ir, įsigijęs vieną ar kitą dalyką, jiems neatsiduoda, jeigu būtybė supras, kad laimė ar nelaimė priklauso nuo likimo, o ne nuo nuosavų pastangų, tai, matydama, kad likimas visagalis, ji niekuomet nebeliūdės arba nebesidžiaugs. Tegul išmintingasis ne liūdi nelaimėje ir tegul nesidžiaugia laimėje, o tegul gyvena visuomet viskam abejingas. Tegul jis, galvodamas, kad likimas stipresnis, niekuomet neliūdi ir nesidžiaugia. Aš Aštaka, niekuomet pavojuje neprarandu savitvardos ir ant širdies pas mane niekuomet nebūna jokio liūdesio, kuomet aš mastau apie tai, kad pasaulyje privalau nebijodamas elgtis taip, kaip man skyrė kūrėjas. Atsirandantys iš prakaito, kiaušinių, rausiantieji žemę sutvėrimai, ropliai, kirminai ir žuvys vandenyje, akmenys, o taip pat žolės ir miškas - atėjus likimo lemtam laikui pasiekia savo aukščiausiąją būtį. Kodėl, Aštaka, žinodamas apie džiaugsmo ir liūdesio nepastovumą, tu pasiduodi liūdesiui? Ką aš besiruoščiau daryti ir ką aš bedaryčiau, - aš niekuomet nuo šito nebekenčiu. Todėl, nepareikšdamas nerūpestingumo, kančią aš atmetu.

Aštaka pasakė:

Papasakok man, karaliau, kaip reikia apie tuos svarbiausius pasaulius, kuriais tu, karaliai, gardžiavaisi, o taip pat ir apie laiką, nes apie laiką tu kalbi tarsi aiškiaregys.

Jajati pasakė:

Aš čia buvau visų žemių karaliumi ir pavergiau daugelį šalių. nugyvenau aš čia tik tūkstantį metų, o po to pasiekiau aukščiausiąjį pasaulį. Ir tuomet aš išgyvenau tūkstantį metų puikiajame Indro mieste su tūkstančiu vartų ir nusitęsusiame šimtą jodžanų, o po to aš išvykau į dar aukštesnį pasaulį. Pasiekęs nuostabų ir nenykstantį, sunkiai pasiekiamą Visatos Viešpaties Pradžapati pasaulį. Gaudamas pasaulius kiekvieno dievo valdose, aš gyvenau ten kaip norėjau, visų dievų gerbiamas ir turėdamas tokią pat kaip ir didžiųjų dievų garbę ir spindesį. Kaip norėdamas keisdamas savo išvaizdą aš te gyvenau dešimtį tūkstančių šimtmečių nandane, leisdamas laiką su apsaromis ir žiūrėdamas į gražius žydinčius medžius su švelniu kvapu. Taip praėjo labai daug laiko.Ir štai, katrą, kada aš ten buvau perdaug prisirišęs prie dieviškųjų džiaugsmų, rūstus išvaizda dievų žinianešys garsiu žemu balsu tris kartus man pasakė:
-Dink!
Tai aš, liūte tarp karalių, labai gerai prisimenu. Ir tuomet aš buvau iš Nandano numestas, kadangi mano nuopelnai pasibaigė. Ir aš, žmonių viešpatie, girdėjau danguje dievų man skirtus liūdesio ir užuojautos balsus.
-Varge! Šis Jajati, nors ir įgijo nuopelnus ir pasiekė šventąją šlovę, puola žemys, nes jo nuopelnai išsisėmė!
Tuomet, krisdamas, aš jiems pasakiau.
-Kaip man nukritus tarp dorųjų?
Pastebėjęs šią jų nurodytą jūsų aukojimų vietą, aš skubiai į čia nusileidau. Aš prisipildžiau džiaugsmo užuodęs aukojimų vietai būdingą aukojamojo aliejaus kvapą ir pamatęs dūmų kamuolius.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt ketvirtasis skyrius adiparvoje.


85 Skyrius.

Aštaka pasakė:

Jeigu tu pagal norą keisdamas savo išvaizdą Nandane pragyvenai dešimtį tūkstančių šimtmečių, tai kodėl-gi tu, daugiausiai priklausantis Kritajugai, praradęs savo prigimtį, puoli žemėn?

Jajati pasakė:

Panašiai, kaip kad čia draugai giminės ir genčiai žmonių paliekami, vos tik jų turtai išsibaigia, taip ir ten - žmogų, kuomet jo nuopelnai išsibaigia, nedelsiant palieka pulkai dievų kartu su jų Viešpačiu.

Aštaka pasakė:

Kokiu būdu ten prarandami nuopelnai ir kokioje padėtyje atsiduria blogiausieji? Šiuo atžvilgiu mano protas ypatingai sumišęs. Pasakyk-gi man apie tai, nes man atrodo, kad tu esi visažinantis.

Jajati pasakė:

Visi jie, vyrų viešpatie, bėdodami pakliūva į šį žemiškąjį pragarą. Kuomet išsenka jų nuopelnai, jie daugeriopai praeina įvairias egzistavimo formas žemėje, kad tarnauti maistu gandrams, šakalams ir varnoms. Todėl toks pasaulyje pasmerkimo nusipelnęs blogis turi būti žmogaus vengiamas. Apie visa tai, karaliau, tau smulkiai papasakojau, dabar sakyk, - ką aš dar turiu tau pasakyti?

Aštaka pasakė:

Kad amžius juos sugriauna vanagai, varnos ir vabzdžiai juos suėda, kokiu būdu tuomet jie tęsia savo egzistavimą? Aš nieko negirdėjau apie kitą žemiškąjį pragarą.

Jajati pasakė:

Po to, kai jų kūnai supuvo, jie nepastebėdami to, kaip praeina daugelis metų laikotarpių, be abejo atitinkamai savo veiksmams puola žemėn į šį žemiškąjį pragarą. Kaip kurie skraido ore šešiasdešimt, kiti aštuoniasdešimt tūkstančių metų. Ir to kritimo metu juos persekioja baisūs žemiškieji rakšai su aštriomis iltimis.

Aštaka pasakė:

Už kokius nusidėjimus persekioja krentančiuosius tie baisūs žemiškieji rakšai su aštriomis iltimis? Kokiu būdu jie tęsia egzistavimą ir kurie iš jų vėlei pakliūna į įsčias?

Jajati pasakė:

Panašiai kaip žiedadulkės pakliuvę į žiedą išvysto vaisių, lygiai taip pat vystosi ir vyro išleista sėkla. Ji pakliūva į gimdos drėgmę ir, atsidūrusi įsčiose, ten vystosi. Tokia sėkla pakliūva į medžius ir augalus, į vandenį ir orą, į žemę ir erdvės, o taip pat ir į visas būtybes - keturkojas ir dvikojas, - ir tokiu būdu tampa gemalais.

Aštaka pasakė:

Ar, pakliūdama į žmogaus įsčias, ji įgauna kitą formą, ar su jai būdinga ji į įsčias jau įeina? Pasakyk man tai. Aš tave klausiu todėl, kad aš turiu abejonių. Kokiu būdu gaunasi kūno apiforminimas: ūgis, akys, ausys, sąmonė? Pasakyk apie tai visą tiesą į mano klausimą, ne mes visi tave, garbiname kaip visa žinantįjį.

Jajati pasakė:

Pradėjimui tinkamu laiku oras įtraukia į įsčias su gimdos išskyra susijungusią sėklą. Ir su jėga, atitinkančia tos sėklos dydžiui, ji palaipsniui vysto gemalą. Gi pastarasis, turėdamas susiformavusį kūną ir turėdamas savyje šešis pojūčių organus, gimsta žmogumi. Ausimis jis priima garsus, regėjimu jis mato bet kokią formą, uosle jis jaučia kvapą, liežuviu - skonį, oda - prisilietimą ir, pagaliau, sąmone jis atpažįsta idėjas. Taigi, Aštaka, žinok kaipo vyksta vystymasis kilnaus padaro kūne.

Asštaka pasakė:

Po to, kai vyras mirė, jis arba sudeginamas, arba laidojamas, arba supūva. Kokiu būdu, po supuvimo perėjęs į nebūtį, jis save suvokia ateityje?

Jajati pasakė:

Palikęs savo kūną, liūte tarp karalių, murmėdamas tarsi pro miegus, jis įgyja bekūnę formą ir, atitinkamai savo geriems arba blogiems darbams, jis, vėją aplenkiančiu greičiu įeina į kitas įsčias. Teisuoliai įžengia į tyras įsčias, o pasileidėliai - į nuodėmingas. Tokiu būdu nusidėjėliai tampa kirminais ir vabzdžiais. Aš daugiau, kilnusis, nebeturiu ką tau pasakyti. Taip vystosi iš gemalo būtybės: keturkojės, dvikojės, šešiakojės ir kitos, Apie tai aš pilnai papasakojau. Apie ką tu, liūte tarp karalių, nori mane dar paklausti?

Aštaka pasakė:

Kokia, tėve, veikla mirtingasis pasiekia aukštųjų pasaulį: žygiais ar žiniomis?
Pasakyk, mano paklaustasis, viską kaip reikiant, kokia veikla jis pasiekia laiminguosius pasaulius?

Jajati pasakė:

Žygiais, dosnumu, ramybe, romumu, kuklumu, paprastumu ir užuojauta visoms gyvoms būtybėms. Išmintingi sako, kad nemokšiškumo nugalėti žmonės visuomet žūva dėl savo išdidumo. Mokintasis, laikantis save mokintu, tas, kuris mokslo pagalba griauna kitų šlovę, pasiekia pabaigą turinčius pasaulius ir Brachma tokiems dovanų nebeduoda. Ugnies palaikymas, tylumas, mokymasis ir aukojimas - visi šie veiksmai išsklaido baimę. Bet, jeigu jie panaudoti neteisingai, dėl garbės troškimo, tai kiekvienas iš suteikia baimė.
Tegul būdamas gerbiamas jis neatsiduoda džiaugsmui ir, tegul neatsiduoda liūdesiui jeigu jį ignoruoja. Čia, šiame pasaulyje labdaringieji gerbia labdaringuosius. Gi nedorieji nepažysta žmogaus su doru protu
-Tiek jis turi duoti, tiek tegul jis atlieka aukojimų, tiek jis privalo išmokti, - toks mano įžadas.
Sakoma, kad pas jį nebėra tų pagrindų baimei, kurių reikia vengti. Kadangi išmintingieji pripažįsta, kad tik senovinis išminties šaltinis vertas proto dėmesio, tai įgydami amžinos palaimos spindesio nutviekstą formą, jie pasiekia aukščiausiąją ramybę ir čia, ir po mirties.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt penktas skyrius
Adiparvoje.

86 Skyrius.

Aštaka pasakė:

Kaip turi elgtis namų šeimininkas, kad išvykti pas dievus, kaip turi elgtis prašantysis išmaldos, kaip turi elgtis tas, kuris atlieka mokytojo darbą ir kaip turi elgtis tas, kuris pasitraukęs į mišką, kad įžengti į tikrąjį kelią. Apie tai įvairiai aiškinama.

Jajati pasakė:

Besilaikantis susilaikymo įžado mokinys pasiekia tikslą, jeigu jis imasi mokslo, kada jį pašaukia, jeigu mokytojai nespaudžia jo prie darbų namuose, jeigu jis atsikelia anksčiau, o gula vėliau už mokytoją. Jeigu jis švelnus, susitvardęs ir tvirtas, atidus ir gabus mokslui. Senovinė upanišada sako apie namų šeimininką sako, kad teisėtu būdu įgydami turtą jis privalo aukoti, dalinti išmaldą, vaišinti svečius ir nebeimti to, ko kiti neduoda. Aukščiausią sėkmę pasiekia tas atsiskyrėlis, kuris, pažabojęs savo norą maistui, gyvena miške, savomis jėgomis gauna maistą ir susilaiko nuo nuodėmės, kuris artimiesiems dalina išmaldą ir nesukelia kančių kitiems. Tas elgeta, kuris gyvena ne savo darbo sąskaita, yra benamis, kuris nuolat yra pažabojęs savo jausmus ir visko atsižadėjęs, kuris išradingai naudojasi prieglauda negyvenamose vietose, kuris išeidama po keletą dienų klajoja įvairiose vietose. Tą naktį, kada apmiršta kasdieninis gyvenimas ir kada malonumams atsidavusieji nugalimi aistrų, tegul tą naktį, pasišalinęs į mišką, išmintingasis deda pastangas savo sielos sutramdymui. Miške begyvenantis išlaisvinės savo kūno elementus, atveda į išganymą dešimtį savo protėvių ir dešimtį sekančių gimimų, ir tuo pačiu dvidešimt pirmąjį - save.

Aštaka pasakė:

Papasakok mums, kokios yra atsiskyrėlių rūšys ir kokių rūšių esama atsiskyrėliškumo? Mes norime apie tai išgirsti.

Jajati pasakė:

Atsiskyrėliu gali būti tas, pas kurį netoliese yra kaimas, nors jis ir gyvena miške, arba tas, žmonių viešpatie, kuris nors ir gyvena kaime, bet netoliese turi mišką.

Aštaka pasakė:

Kokiu gi būdu pas gyvenantįjį miške būna arti kaimas, ir kokiu būdu pas gyvenantį kaime būna arti miškas?

Jajati pasakė:

Atsiskyrėlis, kuris negali prisijungti prie pasaulietinio gyvenimo būdo, turi gyventi miške. Ir, toki būdu jam , nors jis ir miške gyvena, netoliese būna kaimas. Atsiskyrėlis, kuris neturi savo židinio ir nuolatinio būsto, ir vaikšto įvairiose vietose, privalo tenkintis tokiu drabužiu, kurį nešioja ant klubų, ir privalo tenkintis tokiu maistu, kuris pakankamas tik gyvybės palaikymui. Ir tokiu būdu jam, nors jis ir gyvens kaime, netoliese bus miškas. Tas atsiskyrėlis, kuris atmesdamas norus, metęs savo užsiėmimus ir pažabojęs jausmus laikysis tylėjimo įžado, - pasieks pasaulyje sėkmę. Kas drįsta nebegarbinti to, kurio dantys balti, nagai apkirpti, kuris atliko apsiplovimus ir papuoštas dorybėmis, kuris laisvas nuo norų ir tyras savo poelgiuose. Kada atsiskyrėlis nukamuotas atgailos ir nuvargęs, kada sumažėjo jo mėsa, kaulai ir kraujas, pasiekė abejingumą, paniro į tylėjimą, nugalėjęs šį pasaulį jis nugali ir kitą. Kada atsiskyrėlis, panašiai kaip ir karvė, burna ieško maisto, tuomet jo ankstesnis pasaulietinis gyvenimas padeda nemirtingumui.

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt šeštasis skyrius Adiparvoje.

87 Skyrius.

Aštaka pasakė:

Kas iš šių dvejų, tartum Saulė ir Mėnulis spindinčių. Pirmasis pasieks susiliejimą su dievais?

Jajati pasakė:

Pirmuoju iš jų pasieks brachmą savo aistras pažabojęs elgeta, turintis būstą tarp pojūtiniams malonumams atsiduodančių namų šeimininkų, nors jis ir gyveno kaime. Kuris, būdamas dar jaunas, atsiduoda aistroms, tegul tas atlieka atgailą ir, ją atlikęs, vykdo sekantį žygį. Tai, kas žalinga žmonėms, vadinama neleidžiamu. Kuris turėdamas silpną protą, tarnauja įstatymui, tas yra ne savas ir neturi pono. Lygiai tokie pat, karaliau, yra ir nuoširdumas, ir suvokimas, ir kilnumas.

Aštaka pasakė:

Kieno, karaliau, tu esi šiandien pasiųstas kaipo žinianešys? Tu esi jaunas ir nešioji vainiką, tu esi puikus ir vertas pasižiūrėti Iš kur tu atvykai ir į kurią pusę tu keliauji? O gal tau skirta vieta ant Žemės?

Jajati pasakė:

Kai mano nuopelnai išseko, aš buvau numestas iš dangaus tam, kad eiti į žemiškąjį pragarą. Aš, brachmanai vyksiu į ten, kai tik pasikalbėsiu su jumis, nes pasaulio sergėtojai mane jau ragina. Visi čia susirinkusieji esate geradarbiai. Kai aš turėsiu nukristi ant žemės - aš pasirinkau dovaną nukristi tarp dorybingųjų. Ir šią dovaną, vyrų viešpatie, iš Šukros aš gavau!

Aštaka pasakė:

Aš klausiu tave, karaliau, ar yra oro erdvėje arba danguje išdėstyti man skirti pasaulyje, nes aš laikau tave dcharmo aiškiaregiu. Jeigu jie ten yra, tai tu nenukrisi, nors ir krenti.

Jajati pasakė:

Kaip kad žemėje yra galvijai ir arkliai kartu su kalnais ir miškų gyvūnais, taip ir danguje yra tau skirti pasauliai. Tad žinok gi apie tai, liūte tarp karalių!
Aštaka pasakė:

Aš atiduodu tau, karalių viešpatie, tuos pasaulius, kurie yra danguje, Todėl, tu, nors ir krenti, nenukrisi. Užimk gi juos greičiau, neprietalių nugalėtojau, kur jie bebūtų, oro erdvėje ar danguje!
Jajati pasakė:

Ne tas, kuris yra brachmanas, panašiai kaip kad mes, pirmasis iš karalių, o tik brachmos žinovas gali priimti dovanas. Aš, žmonių viešpatie, anksčiau nuolat dalinau brachmanams tiek, kiek galėjau duoti. Tegul gi tas, kuris nėra brachmanas, o taip pat brachmano-didvyrio žmona, ne būna nelaimingi, todėl, kad jie priima dovanas. Jeigu aš padarysiu tai, ko nedariau anksčiau, kai norėjau sužinoti tiesą, tai argi tai bus gerai?

Pratardana pasakė:
Aš esu Pratardana. Aš klausiu tave, apdovanotasis nuostabiu grožiu, ar yra man skirti pasauliai, išdėstyti oro erdvėje arba danguje, nes aš laikau tave Dcharmo aiškiaregiu?
Jajati paaskė:
Yra ten tau, vyrų viešpatie, skaitlingi pasauliai. Juose tu nežinosi vargo. Jie gausūs medaus ir lydyto sviesto. Jie begaliniai, net jeigu kiekviename iš jų gyventum tik po septynias dienas. Ir šie pasauliai tave laukia.
Pratardana pasakė:
Aš atiduosiu juos tau. Tegul tie pasauliai, kurie priklauso man, bus tavo. Todėl, nors tu krenti, neturėsi nukristi. Užimk gi juos greičiau, išsilaisvinęs nuo paklydimų, oro erdvėje ar danguje.
Jajati pasakė:
Nei vienas . jėga lygus kitam, karalius nenorės, karaliau, jo gerais darbais įgyto gėrio. Likimo valia pakliuvęs į nelaimę karalius, jeigu tik jis išmintingas, niekuomet nepasielgs ne oriai. Kreipdamas savo dėmesį į teisingumą, karalius privalo stengtis padaryti savo gyvenimo kelią teisiu ir vedančiu į šlovę. Tas, kuris, kaip ir aš, turi tikrąjį protą ir turi žinias, ne turi pasielgti taip netinkamai, kaip kad tu man siūlai. Jeigu aš, norėdamas gauti žinių, padarysiu tai, ko anksčiau ne darė kiti, tai argi tai bus gerai?
Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt septintas skyrius Adiparvoj

88 Skyrius.

Vasumanas pasakė:

Aš esu Rušadašvo sūnus vardu Vasumanas. Aš klausiu tave, vyrų viešpatie, ar yra man skirti pasauliai danguje arba oro erdvėje, nes aš laikau tave, kilnusis, Dcharmo aiškiaregiu.

Jajati pasakė:

Kiek sričių oro erdvėje ir žemėje savo karščiu šildo Saulė, tiek ir begalinių pasaulių laukia tave danguje.
Vasumanas pasakė:
Aš atiduodu juos tau. Tegul tie pasauliai, kurie priklauso man, bus tavo. Todėl, nors tu ir krenti - nenukrisi, Jeigu tau, karaliau, visai netinka priimti juos dovanai, tai nupirk juos nors už dulkelę.
Jajati pasakė:

Aš nebeprisimenu, kad net vaikystėje, kada aš dar abejojau, būčiau padaręs neteisingą pirkimą ar pardavimą. Gi, jeigu dabar, norėdamas sužinoti tiesą, aš padarysiu tai, ko anksčiau nedarė kiti, tai argi šitai bus gerai?

Vasumanas pasakė:

Jeigu jų pirkimas tau, karaliau, atrodo nepageidautinas, tai tuomet priimk iš mane tuos pasaulius kaip dovaną. Pats aš, vyrų viešpatie, vykti į ten nesiruošiu. Todėl visi tie pasaliai bus tavo.

Šibi pasakė:

Aš esu Ušinaro sūnus Šibi. Aš klausiu tave, tėve, ar yra ten oro erdvėje arba danguje išdėstyti man skirti pasauliai, nes aš laikau tave Dcharmo aiškiaregiu?
Jajati pasakė:

Tu, išmintingasis vyrų viešpatie, niekuomet nei žodžiu, nei širdim ne niekindavai to, kas tave šaukėsi. Todėl danguje tau yra išvaizda į žaibą panašūs, triukšmingi, dideli, begaliniai pasauliai.
Šibi pasakė:
Jeigu jų pirkimas tau, karaliau, atrodo nepageidautinu, tai tuomet paimk iš mane tuos pasaulius dovanų. Atidavęs aš jų atgal nebepaimsiu. Nuvykęs į tuos pasaulius tu jais gardžiuosies.

Jajati pasakė:
Kaip kad tu, vyrų viešpatie, turi galią lygią Indrai, taip ir šie begaliniai pasauliai yra tavo. Gi aš nebegaliu gardžiuotis pasauliuose, kurie yra duoti man kito. Todėl, Šibi, dovanos aš nenoriu.

Aštaka pasakė:
Jeigu tu, karaliau, noriai nepaimsi iš kiekvieno iš mūsų pasaulių, tai mes visi, palikę tave, vyksime į pragarą.
Jajati pasakė:
Gerieji, sutinkamai su teisingumu ir gerumu, duokit man tai, kas man priklauso pagal nuopelnus. Bet aš negaliu ryžtis tam, ko anksčiau niekuomet nebedariau.
Aštaka pasakė:

Kieno ten matosi penkeri auksiniai ratai? Būdami aukštai jie spindi tartum ugninė liepsna.
Jajati pasakė:

Tie penkeri ratai, kurie būdami aukštai spindi tarsi liepsnojanti ugnis - nusiveš jus visus.

Aštaka pasakė:

Įženk gi , karaliau, ant tų ratų ir keliauk oru. O mes į ten nueisime tada, kai tam ateis laikas.
Jajati pasakė:

Dabar mes turime vykti visi kartu, nes mes esame padangių nugalėtojai. Štai, jau matosi mūsų nedulkėtasis kelias į dievų buveinę.
Vajšampajana pasakė:

Tuomet jie, geriausi iš karalių. Užžengė ant ratų ir, verždamiesi į padanges ir pripildydami žemę savo labdaringumo spindesiu, leidosi į kelionę.
Aštaka pasakė:

Anksčiau aš maniau, kad kilnusis Indra yra visiškas mano draugas ir kad aš pasieksiu dangų pirmasis. Kodėl gi šis Ušinaro sūnus vienas visu greičiu likusius ratus aplenkė?
Jajati pasakė:

Kadangi šis Ušinaro sūnus Šibi atidavė visą savo turtą tam, kad pasiekti dieviškąjį kelią, todėl jis ir pasirodė tarpe mūsų geriausiuoju. Dosnumas ir šventumas, teisumas ir teisingumas, kuklumas ir asmeninis garbingumas, kantrybė ir atlaidumas, visos šios savybės, mielasis karaliau, pasireiškę pas nepalyginamąjį ir nepykstantį karalių Šibi tiktai dėka jo proto. Kadangi jis savo gyvenime elgėsi būtent taip, ir prisilaikė kuklumo, todėl šibi mus visus savo ratuose ir aplenkė.
Vajšaampajana pasakė:

Aštaka savo į Indrą panašųjį senelį iš motinos pusės iš smalsumo paklausė:
-Aš klausiu tave, karaliau, pasakyk man tiesą: iš kur tu esi, kas tu toks ir kieno tu sūnus? Juk pasaulyje nebėra kito kšatrijo arba brachmano, išskyrus tave, kuris būtų atlikęs tai, ką esi padaręs tu!

Jajati pasakė:
Aš esu Nachuši sūnus ir Puru tėvas Jajati. Aš buvau visos žemės valdovas. Dabar aš kalbu atvirai apie tai, kas mano giminaičiams buvo paslaptimi: aš esu jūsų senelis iš motinos pusės. Užvaldęs visą šią Žemę aš įteikiau brachmanams gražius vienakanopius, aukojimui tinkamus žirgus, pririšdamas juos aikštėje. Ir tuomet dievai pasidarė man palankūs. Aš atidaviau brachmanams visą šią žirgų ir dramblių pilną, galvijų, aukso ir geriausių turtų gausią Žemę, o taip pat daviau šimtą arbudų veislinių karvių. Mano labdarybės jėga egzistuoja dangus ir žemė, o taip pat tarpe žmonių liepsnoja ugnis. Manim pasakyti žodžiai ne veltui, nes gerieji gerbia labdaringumą. Ir visi dievai, atsiskyrėliai ir žmonės gali būti garbinami už labdaringumą, kaip aš suprantu. Tas, kuris be pavydo pasakos geriausiems brachmanams apie mus visus ir apie tai, kas su mumis, padangių nugalėtojais, įvyko, tas pasieks tokius pat, greta mūsų esančius pasaulius.
Vajšampajana pasakė:

Taip tas aukštai kilnusis karalius. Neprietalių nugalėtojas, buvo savo dukters sūnų išgelbėtas. Atlikęs tokius įžymius žygius. Pripildęs savo žygių šlove Žemę, jis paliko šį pasaulį.
Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt aštuntasis skyrius Adiparvoje.

89 Skyrius.
Džanamedžaja pasakė:

Aš noriu, palaimintasis, išgirsti apie karalius - Puru giminės pratęsėjus. Kokie jie buvo, kokia buvo jų drąsa ir galybė? Juk toje giminėje niekuomet nebuvo karaliaus, kuris nebūtų gero elgesio, nepasižymėtų drąsa arba neturėtų palikuonių. Aš noriu, turtingasis žygiais, smulkiai išgirsti apie tų moksle nusimanančių karalių, kurių veiksmai pašlovinti, istoriją.
Vajšampajana pasakė:

Gerai. Jeigu tu manes klausi, tai aš tau papasakosiu apie narsius ir jėga Šakrai lygius Puru giminės pratęsėjus.

Iš Puru ir jo žmonos Paušti gimė trys sūnūs, trys didieji ratuose besikovę kariai: Pravira. Išvara ir Raundrašva. Iš jų Pravira buvo giminės tęsėju. Iš jo ir jo žmonos Šjeni gimė galingas sūnus su į lotosą panašiomis akimis, Žemės saugotojas keturiose jos ribose, didvyris Mansju. Pas Mansju iš jo žmonos Sauviri gimė Trys sūnūs: Subcharu, Sanchanan ir Vagmini. Visi trys jie buvo didvyriai ir galingi ratuose besikovę kariai. Pas Raudrašvą iš apsaros Mišrakeši gimė dešimt sūnų, galingų lankininkų ir didvyrių, kurie atnašavo aukojimus, turėjo palikuoinis ir pelnė didžią šlovę. Visi jie tobulai valdė visų rūšių ginklus ir buvo atsidavę teisingumui. Tai: Ričepu, Kaškepu ir galingasis Krikanepu, Stchandilepu, Vanepu ir galingasis karys Stachulepu, galingasis ir išmintingasis Tedžepu ir, narsa lygus Indrai, Satjepu, Dcharmepu ir dešimtasis - jėga dievams lygus Sannatepu. Visi šie sūnųs, sūnau, buvo nenugalimi, atliko Radžasujo ir Ašvamedcho aukojimus. Ričepu sūnumi buvo išmintingasis karalius Matinara. Gi pas Matinarą, karaliau, buvo ketvertas neišmatuojamos narsos kupinų sūnų: Tansu, Atiratcha ir didingumu nepalyginamasis Druchju. Iš jų, galinga jėga apdovanotasis Tansu buvo Puru giminės tęsėju. Jis pelnė šlovę, didybę ir užvaldė visę Žemę. Ir galingasis sutvėrė sūnų Iliną, o tas geriausias iš nugalėtojų taip pat užvaldė visą Žemę. Po to, karaliau, Ilina sutvėrė iš Ratchantari penkis, į pemnkias pasaulio dalis panašius sūnus. Tai Dichšanta, Šura, Bchima, Prapura ir Vasu. Vyriausias iš jų Duchšanta, Džanamedžaja, tapo karalium.
Pas Duchšantą iš Šakuntalos gimė išmintingasis karalius Bcharata. O nuo jo ir nuėjo didžioji bcharatų šlovė. Ir Bcharata, iš trijų žmonų, sutvėrė devynis sūnus. Bet karalius ne buvo jais patenkintas, pareikšdamas:
-Ne panašūs į mane.
Tuomet, Bcharato aini, atlikdamas atnašavimus didžiomis aukomis, Bcharata iš Bcharadvadži gavo sūnų vardu Bchumanju. Ir tuomet, geriausias iš Bcharatų, laikydamas saves sūnaus turėtoju, Puru ainis patepė Bchumanju sosto įpėdiniu. Po to, pas tą Žemės valdovą buvo dar sūnus vardu Vitatcha. Ir tas Vitatcha vėliau pasidarė Bchumanju sūnum. Taip pat Bchumanju sūnumis pasidarė Ričiki sūnūs iš jo žmonos Puškarini: Suchotra ir Suchotri, Suchavi ir Sujadžu. Vyriausiuoju tarp tų karalių buvęs Suchotra gavo karalystę. Ir jis atliko daugelio aukojimų atnašavimą, Radžasujo, Ašvamedcho ir kitų. Ir Suchotra valdė visą dramblių, karvių, žirgų pilną ir brangenybių pilną žemę iki pat okeano ribų. Ir jo drambliais, žirgais ir ratais ligi kraštų perpildyta Žemė pradėjo tartum smigti. Tuo metu karalius teisingai valdė liaudį, Žemė visur buvo paženklinta šimtais tūkstančių stupų, o taip pat aukojimo stulpų, gausi grūdų ir perpildyta žmonių. Ji atrodė tarsi apgyvendinta dievų. Ir Ajšvaki, Bcharato aini, nuo Žemės valdovo Suchotro pagimdė Adžemidchą, Sumidchą ir Purumidchą. Adžamidcha buvo tarp jų geriausiuoju, ant jo laikėsi giminė. Ir jis, Bcharato aini, sutvėrė šešerius sūnus iš trijų žmonų. Dchumini pagimdė Rikšą, Nili - Duchšantą ir Parameštchiną, Kešini gi pagimdė Džachną ir dar du - Džaną ir Rupiną. Visi šie pančalai, karaliau, kilo nuo Duchšanto ir Parameštchino. O Kušiki - yra napamatuojamą galią turėjusiojo Džachno. Kalbama, kad Rikša, kuris buvo vyresniu už Džachną ir Rupiną, tapo karalium. O nuo Rikši, karaliau, gimė sūnus - giminės tęsėjas Samvurana.
Mes girdėjome, karaliau, kad, kai Žemę valdė Rikši sūnus Samvarana, pavaldiniams atėjo didžiulės nelaimės, Ir tuomet nuo įvairių rūšių nelaimių, bado ir mirties, sausros ir ligų ištikta karalystė sugriuvo. O priešų kariuomenės Bcharato ainius sumušdavo. Ir pančalų karalius, savo keturių ginkluotės rūšių sudarytos kariuomenės pajėgomis drebindamas Žemę greitai perėjo visą šalį ją pavergdamas. Ir, kautynėse su dešimčia armijų jis tą Bcharato ainį nugalėjo. Tuomet karalius Samvarana kartu su žmona, patarėjais, sūnumis ir giminaičiais, didžiai nusigandę, pabėgo. Ir pradėjo jis gyventi prie didžiosios upės Sindchu, netoli kalno išsidėsčiusioje, upės skalaujamoje giraitėje. Ten, įsikūrę tvirtovėje, Bcharato ainiai gyveno ilgą laiką. Ir, kai jie ten pragyveno ištisą tūkstantį metų, Bcharato ainius aplankė didysis išminčius Vasištchą. Išėję atėjusįjį pasitikti ir uoliai jį pagerbę, visi tie Bcharato ainiai padavė jam garbingą gėrimą ir su pagarba viską įteikė šlovingajam rišiui. Ir, kada jis ten pragyveno aštuntuosius metus, pats karalius kreipėsi į jį tokiais žodžiais:
-Būk mūsų namų žyniu, nes mes siekiame atgauti karalystę.
Ir Vasištcha davė savo sutikimą Bcharato ainiams pasakęs:
-Om!
Toliau, mums žinoma, kad jis paskyrė Puru ainį patvaldžiu karalium ant visų kšatrijų visoje Žemėje, tartum pavertęs jį virš visko iškylančiais buliaus ragais. Ir šis vėl žengė į valdymą sostinės, kurioje anksčiau gyveno Bcharatai, ir vėl privertė karalius mokėti jam duoklę. Galingasis Adžamidcho šalies valdovas Samvarna, užvaldęs visą Žemę, po to atliko daugelio didžių aukų aukojimus su gausiomis dovanomis.
Po to Saulės duktė Tapati nuo Samvarano pagimdė sūnų Kuru. Laikydami jį teisingiausiuoju, visi pavaldiniai išsirinko jį karaliauti. Jo vardo dėka tapo įžymiu laukas Kurudžangala. Tas didysis pasišventėlis savo ankstesnių žygių pagalba padarė Kurukšetrą šventu. Mums taip pat žinoma, kad jo pasvarstanti žmona Vachini pagimdė penketą sūnų: Ašvavaną, Abchišvaną ir Čitraratchą. Muni ir Įžymųjį Džanamedžają. Taip pat žinoma, kad pas Abchišvą buvo sūnūs: Parikšit ir galingasisŠabalašva, Abchiradža, Viradža ir galingasis Šalmala, Uččajchšravas, Bchadrakara ir aštuntasis - Džitari. Jų giminėje savo dorybinga veikla įgijo šlovę septynetas kitų galingų karalių, tarp kurių pirmuoju buvo Džanamedžaja. Pas Parikšitą gimė visi įstatymo ir naudos pasauliui žinovai vardais: Kakšena, Ugrasena ir narsusis Čitrasena, Indrasena, Sušena ir Bchimasena. Pas Džanamedžają buvo aštuoni galingi ir Žemėje įžymūs sūnūs: Dchritaraštra pats vyriausias, Pandu, Bachlika ir didžia jėga apdovanotasis Nišadcha, galingasis Džambunada ir Kundara, Padati ir aštuntasis - Vasati. Visi jie buvo patyrę įstatymuose ir pasaulietinės gerovės pasiekime, ir buvo atsidavę visų būtybių gerovei. Iš jų Dchritaraštra tapo karalium. Ir pas jį buvo sūnnūs: Kundika, Chastin ir Vitarka, Kratcha ir penktasis - kundala, o taip pat Chavichšravas, Indrabcha ir nenugalimasis Sumanju.
Pas Pratipą, buliau iš Bcharato giminės, gimė trejetas sūnų: Devapi, Šantanu ir ratuose kovęsis galingasis karys Bachlika. Iš jų Devapi, norėdamas pasiekti religinių nuopelnų, išėjo klajoti. O Šantanu ir didysis Bachlika valdė Žemę.
Daug dar, karaliau, Bcharato giminėje gimė puikiausiųjų karalių, galingų ratuose besikovusių karių ir į dieviškuosius panašių išminčių.Tokie pat į dievus panašūs karaliai-didieji didvyriai gimė ir Manu giminėje, padauginę Ajlo kartą,

Taip sako Šventosios Machabharatos
aštuoniasdešimt devintasis skyrius Adiparvoje.

90 Skyrius.

Džanamedžaja pasakė:

Aš iš tave, karaliau, išgirdau apie didžią mano protėvių kilmę. Taip pat aš išgirdau apie kilniuosius šios giminės karalius. Vienok, mane ne visai tenkina malonus, trumpa forma padarytas išdėstymas. Todėl, papasakok man, bet jau smulkiai, šį puikųjį pasakojimą, pradėdamas nuo pačio sutvėrimų viešpaties, protėvio Manu. Kam ne suteiks pasitenkinimo pasakojimas apie jų šventą ir aukštą kilmę? Jų aukšta šlovė padauginta dėka jų labdaringumo ir teisingumo, geradarbiškumo ir didžiadvasiškumo, išplito trijuose pasauliuose. Aš neatsigardžiuoju besiklausydamas, saldumu nemirtingumo gėrimui prilygstančias, sakmes apie tuos, kurie buvo apdovanoti malonėmis ir galybe, narsa ir jėga, dorybingumu ir ryžtu.

Vajšampajana pasakė:

Klausykis, karaliau. Aš tau paseksiu apie laimingą visos tavo giminės kilmę, apie kurią aš kažkada išgirdau iš Saliečio.
Pas Dakšą gimė Aditi, pas Aditi - Vivasvan, pas Vivasmaną - Manu, pas Manu - Ila, pas Ilą gimė Pururavas, pas Pururavą - Ajus, pas Ajų - Nachuši, o pas Nachuši - Jajati. Pas Jajati buvo dvi žmonos: Ušano duktė Devajani ir Vrišaparvano duktė vardu Šarmištcha, Iš jų kilo tolimesni palikuonys. Devajani pagimdė Jadu ir Turvasu, o sūnus Druchją, Anu ir Puru pagimdė Vrišaparvano duktė Šarmištcha. Ir čia, nuo Jadu nuėjo jadavai, o nuo Puru - pauravai,. Pas Puru buvo žmona vardu Kausalja. Iš jos pas jį gimė sūnus vardu Džanamedžaja, kuris atliko tris žirgo aukojimus ir aukojimą Višvadžit ir, juos atlikęs, pastraukė į mišką. Ir Džanamedžaja paėmė į žmonas Madchavo dukterį vardu Ananta. Iš jos jam gimė Pračinvan (“Rytų valdovas”). Pračinvan vedė Ašmaki. Iš jos pas jį gimė Sanjati. O Sanjati vedė Drišadvano dukterį vardu Varangi. Iš jos pas jį gimė Achmapati. O Achmapati vedė Kritavirji dukterį vardu Bchanumati. Iš jos jam gimė Sarvabchauma. Gi Sarvabchauma jėga užvaldė kekajų karaliaus dukterį vardu Sunanda. Iš jos jam gimė Džajatsena. Džajatsena vedė Vidarbcho karaliaus dukterį vardu Sušva. Iš jos jam gimė Aračina. Aračina vedė kitą Vidarbcho karaliaus dukterį vardu Marjada. Iš jos jam gimė Machabchauma.
Machabchauma vedė Prasenadžito dukterį vardu Sujadžnja. Iš jos jam gimė Ajutanajus, kuris žmogaus aukojimui atvedė dešimt tūkstančių vyrų, todėl jam ir buvo duotas vardas Ajutanajus (“Atvedęs dešimt tūkstančių”). O Ajutanajus vedė Pritchušravo dukterį vardu Bchasą. Iš jos jam gimė Akrodchuna. Akrodchuna vedė kalingų karaliaus dukterį Varedukaraudu. Iš jos jam gimė Devatitchi. Devatitchi vedė Videcho karaliaus dukterį vardu Marjadą. Iš jis jam gimė Riča, o Riča vedė šalies Anga karaliaus dukterį vardu Sudeva. Iš jos jis pagimdė sūnų Rikšą. Rikša vedė Takšako dukterį vardu Džavala. Iš jos jis pagimdė sūnų vardu Matinara. Maatinara prie upės Sarasvati atliko dvylikametį aukojimą. Ir, kai aukojimas buvo užbaigtas, Sarasvati, apsireiškusi, pati pasirinko jį savo vyru, iš jos jis sutvėrė sūnų vardu Tansu. Iš čia eina nauja giminė. Nuo Manitaro Sarasvati pagimdė sūnų Tansu, o Tansa iš Kalindi sutvėrė sūnų Ilinu. O Ilina sutvėrė iš Ratchanturi penkerius sūnus, Duchšantą ir kitus. Duchšanta vedė Višvamitro dukterį vardu Šakuntalą. Iš jos gimė Bcharata Čia pateikiamos apie Bcharatą dvi šlokos:

“Motina yra tik įsčios, kadangi sūnus gimsta nuo tėvo, tai jis yra ir pats tėvas.
Išaukl