Kūrinys - apysaka - 'Mane kala prie kryžiaus'

Apysaka - 'Rekrutas'

'Eilės'

---

'Eilės apie Baltus'

Mano tauta

 

Kryžkelės vėjų blaškyta,

Girių ošimo supta,

Dvasios tvirtybės laikyta

Mano tauta.

 

Kryžeivių kardais kapota,

Pilėnų ugny išdegta,

Motės lopšinės liūliuota

Mano tauta.

 

Jau parklupdyta, jau pražudyta,

Jau apmarinta ir pavergta

Ir po pasaulį jau išblaškyta

Mano tauta.

 

2000

 

---

 

Vaikštau tik kartą žeme…

 

Ieškau po saule vietos –

Vaikštau tik kartą žeme:

Bijau – ji bus nugalėta,

Prigirdyta kraujo klane…

 

Bedugnė grėsmės atsivėrė –

Žmogus užsimiršęs išgėrė

Pykčio iš pėdos žvėries.

Neliks žmonių giminės –

Žvėris žmoguje sužvėrės,

Tik keršto ir kraujo norės…

 

Ieškau po saule vietos –

Vaikštau žmonių žeme:

Kraujo išgėręs iš pėdos,

Žvėris atsigręš į mane…

 

2001 09 11

 

---

Didieji darbai

Arimas

 

Vagoja vėjo žirgai

Žydrą gelmės gilybę…

Driekiasi dangumi

Debesų vagos,

Žaibo arklu išartos…

Lietus į žemę

        ašaras sės…

Sėja

Lietaus nukritę ašaros

Sužels ramunių pieva,

Šypsosis vyšnios žiedlapiu,

Rugiagėle plasnos…

Ir…

Supsis vėjy vasara,

Lietaus sužibus ašaroj

Su saulės pakylėjimu

Sulaukusi brandos…

Pjūtis

Nušienavo

Griežlės lankas

Auksiniais saulės

Dalgiais…

Kedena

Vėjo grėbliai

Pievos žalzganus

Plaukus…

Upės mėlynos

Akys

Padangėj

Grįžulo ratų

Ieškos…

2002

---

Prūsų ąžuolai

 

Ko gi liūdit, rūstūs ąžuolai,

Žilą praeitį savy sustingdę?

Saugot pakeles it nebyliai

Rievėse užslėpę amžių rimtį.

 

Prisiugdė dvasios neregių,

Numarinusių būties jutimą,

Pristatyta žemėje stabų,

Kad slopintų alkų atminimą.

 

Atsibuskit, prūsų ąžuolai,

Sušlamėkit atgimimo viltį!

Prūsų žeme, pasmerkta tylėt,

Herkaus dvasioj iš gelmių pakilki!

                                                           

2002 m. rugsėjis

 

---

Lietuvių kalbai

 

Su ja mes lyg su pamote,

Kurios mylėt nenorim…

Jinai gi mūsų pramotė,

Ori žila senolė…

 

Kiek ji vaikų vaikaičių

Pasauliui užaugino…

O mes lyg prašalaičiai

Ją išvaryt mėginam…

 

Blizgučiais menkaverčiais,

Ne perlais padabinę,

Keiksmažodžiais užvertę

Ir kvaišaluos skandinę…

 

Grožybę jos išmainę

Į pigią erzelynę,

Pardavę ar iškeitę

Po kojomis pamynėm.

 

Jinai kantri vargdienė,

Nelaisvės iškankinta…

Kaip amžių karalienę

Turėtume branginti...

                                         

2002

 

---

Lietuvai

 

Atsistojai basa ant ledyno –

Virš žvaigždynų pakilo galva.

Gilią viltį ir skausmą pažinęs,

Atpažins ir tave… Lietuva!

 

Iš klajonių ilgų po žemyną

Tu prie Baltijos rymai gyva.

Atkaklumą ir vargą pažinęs,

Atpažins ir tave… Lietuva!

 

Žilą praeitį mirga žvaigždynai,

Amžių paslaptį slepia kalva.

Deivės raktais lobius atrakinęs,

Atpažins ir tave… Lietuva!

                                         

2003

 

---

Spėlionės

 

1. Apie  ievą

Užsklendė

Žinojimą tavo žaltys,

Obuoliu gundęs

Rojaus sode.

Jutai nelaimės

Kartėlį ir sopulį –

Nežinią širdyje,

Kuri virto aitra

Kekėje ievų,

Kai pavasarį

Skleidžia baltumą

Į erdvę toliausią…

2. Apie rūtą

Lietuvių darželio gėlė

Ir vardas mergaitės,

Nuėjęs į dykras,

Kur protėviai mušės,

Klajodami vandenį

Gėrė Dunojaus,

Prie Kretos laiškus

Palikę ant akmenų,

Vėlino vardą užkeiktą

Mergaitės paprašę įspėti,

Išaiškint jo prasmę

Kaip rūtos žalumą

Gotų genčių nežinioj,

Germanų puikybėj

Ar ant kalno alyvų

Torų raštuos…

3. Apie rožę

Braukia

Vakarės žaros

Purpurinį švelnumą,

Ant lūpų suvirpa

Lašelis ryto vėsos.

Įtraukia salsvo kvapo

Šnervės, jusdamos

Kraujo tvaiką.

Atsirita

Jis baltomis erdvėmis

Iš negyvų vandenų

Ir smėlio dykynės,

Kur pusbroliai žaltį

Su dalgiais apstoję,

Rožės dygumą

Nuo jo karūnos nulaužo…

Ir spengia tyla…

 

2003

---

Laimės ieškančiai…

 

Laume,

Nelaimę lėmusi,

Lietuva Lietuvėle…

Leki į lietų

Vargo sulyta,

Netekčių ir pavydo,

Gilios nevilties…

Moterėle,

Anksti rytą kėlusi,

Su vilties rožiniu

Ilguos dienos darbuos…

Nepriteklių ir baimės

Genama iš namų

Ieškai svečioj šaly:

Duonos, kvepiančios sotumu,

Ir sielos skaidrios ramybės…

 

2003

---

 

Elgeta

 

1.

Pasilenk, praeivi,

Meldžia akys…

Ar tau gaila

Dzingtelėti kartą? 

Taip sušalęs

Ir skausmu aptekęs

Rymau prie lietingo

Miesto vartų.

Žmonės ir dievai

Visai užmiršo…

Tvyro manyje

Vilties laukimas,

O mintis, praslysdama

Tarp pirštų,

Dzingsi būtimi

Tartum likimas...

2.

Dzingteli į skardinę –

Valgysiu duonos

Kasdienės –

Duos Viešpats.

Vėl dzingt –

Pieno išgersiu…

Būtis susitraukė į lietų

Ir vėjo šuorą.

Dzingteli vargo būtis

Nebūtin  atsivėrusi –

Nieko nereiks:

Nei duonos,

Anei pieno –

Išplauksiu

Erdvėn…

3.

Ropinėju žeme

Lyg vabalas…

Nuo aušros

Lig žaros sužvarbęs…

Atjauta dzingsėjusi

Nutyla – laukiu,

Rankoj gniauždamas

Viltis ir vargą…

Ryto mišios

Į aukštybę kėlę,

Išsisklaido…

Sieloje sušalę

Dievo žodžiai,

Viltimi sugėlę

Ir suteikę atjautos bedaliui,

Vargo ir nepriteklių

Karaliui,

Erdvėje

Jaukia šviesa

Dar laikos…

 

2003

 

---

Joninių naktį

 

Devyni kupolės žolynai

Ateitį spės laumės lūpomis

Prie laužo Joninių naktį.

 

Oi, kupole, kupolėle,

Kupolylia trumpiausią naktelę…

 

Margaspalviai Joninių vainikai

Galvą apjuos vasaros žolynais –

Visatos ratu nuo raganos kėslų.

 

Oi, kupole, kupolėle,

Kupolylia šviesią naktelę…

 

Vidurnaktį nusiprausę rasa,

Ieškosim paparčio žiedo

Gyvybės vandens prisisėmę.

 

Oi, kupole, kupolėle,

Kupolylia laimės naktelę…

 

2004

---

 

Širdies vietovė: vakaras prieš audrą

 

Vakaro tylą iščirškia svirplys:

Tėvo šešėlis padangėje stovi,

Žvengia papievyje rūko arklys

Gimtosios mano vietovės.

Šnabždina meldus ančių būrys,

Už piliakalnio vėjas gula,

Rausvina dangų pavakarys

Saulei nuleidus lino drobulę.

Širdis šokinėja kaip vyturys:

Motina debesį balint padžiovė,

Kilsteli dulkių kibus sūkurys

Mano širdies vietovėj.

Tiesiu rankas užverti duris:

Skelia žaibas dangaus šventovę.

Auksu sušvinta pats vidurys

Mano būties tvirtovės.

 

2004

 

---

 

Prisiminimų vakaras

 

Vakarais tėvo rožinis

Šiugždina tylą tarp pirštų.

Saulėlydis apsibrozdinęs

Dievo paveiksle numiršta.

Sode sudejuoja apuokas,

Šikšnosparnis virsta angelu,

Vaiduokliai patamsy juokias,

Paleisdami smagų gandą.

Eiklus baltakartis iš pasakos

Pro langą į šviesą sužiūra:

Jaukiai spragsi ugniakuras,

Jaunystės ugnį įkūręs.

Vėjas stogu lekiodamas,

Duris lyg vagis paklebena,

Vėle kamine suvaitojęs,

Nykstančią praeitį mena:

Sutrūko seniai tėvo rožinis,

Netyčia užkliuvęs už pirštų…

Akimirka skausmą užgožusi,

Prisiminimais pavirsta.

 

2004

 

---

 

Septyni šienpjoviai šią vasarą

 

Iš septynių pabudo trys –

Jiems žemės pievos neberūpi.

Į dangų dairos šienpjovys

Nakties tyloj išbraidęs upę:

Prabustų broliai septyni –

Šilta liūtim patvintų lankos,

Sušvistų dalgiai žvaigždėmis

Į žemę ašmenis įlenkę.

Erdvė neskendėtų rūkuos,

Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų…

Iš septynių prabudo trys

Šienauti dangų ūkanotą.

 

2004

---

 

Dangaus architektūra

 

1. Rytas

Šviesos ruoželis

Rėžiasi į debesį –

Dangaus architektūrą

Tvarko saulė,

Taisydama netobulą

Pradžių pradžios fragmentą,

Nuskaidrintą palaimos

Ar užsklęstą užuolaidos –

Miglų apibrėžties:

Ribos tarp žemės

Ir dangaus platybių.

 

2. Diena

Dangaus kūrimas tęsiasi.

Didingi mūrai plaukia

Kaip balti kalnai,

Suvieniję miglas į dermę

Begalinę, kuri pavirs šviesa

Ar pliūptelės liūtim:

Išplaks nustebusį,

Viltingai laukiantį

Senutės žemės veidą,

Kol ši nusuks akis

Į vakaro atodūsį.

 

3. Vakaras

Kaip juodas demonas,

Paskleidęs tamsą,

Vienuolis vakaras,

Įsupęs į sutaną

Saulės šviesą,

Keliaus paslapčiomis kalnais,

Tartum pagrobęs auksą.

Mėnulio pjautuvas

Išpjaus langelį

Debesų drobulėj.

Iš tos niūrios tvirtovės

Žvelgs naktis,

Įkalinta tamsos

Lig ryto pranašystės.

 

4. Naktis

Tylės didingi debesų kalnai –

Niūri architektūra gotų:

Bažnyčių bokštai įsmeigti

Į dangaus platybių gylį,

Matuojantys kantrybę

Gedinčios nakties.

Pasaulio rimtį geria

Tamsos grėsminga apgavystė.

Praskleis užuolaidas naktis

Pradžių pradžios šviesybei

Atsklisti iš gelmių

Didingo statinio.

Garbė dangaus didybės

Ir gilybės architektui!

 

2004

 

---

 

Tarp kasdienybės ledų

 

Tarp kasdienybės ledų,

Skleidžiančių šaltį į esmę,

Ieškau – nesurandu

Sielai žodžio šviesesnio.

Gūždamasi brendu

Į tuščią tikrovės reginį,

Tūkstančio negandų

Liepsna užsimojo deginti

Žvilgsnį tamsos beribį:

Suokia gandas klaikus,

Pikta moneta sužibęs.

Ir išblėsus nakties

Paskutinei žvaigždelei,

Virsta griuvėsiais viltis,

Pykčiui išgrindus kelią

Tarp kasdienybės ledų.

 

Melas pykčiu sužibęs,

Gožia šviesos galybę.

 

2004

 

---

 

Savas nesavas

 

Savas nesavas
Gyvenimas,
Gelmėmis
Į kitus įsiliejęs,
Po ledu
Upokšniu virvenęs
Po žvaigždėm
Skausmingai virpėjęs.
Vasarų prakaito
Išsunktas,
Ant virvelės rudenį
Džiūsta.
Saulėlydžių kraujo
Tvinksėjimu
Savas nesavas –
Suklūsta:
Turi neturi
Gyvenimo
Savam nesavam
Pasauly.
Pradėjęs ledo
Lukštenimą,
Iš rūkų išvaduosi
Saulę.
Gal nušvies ji
Tavo likimą
Į akių gelmes
Pažiūrėjus
Ir nuskaidrins
Tava netava,
Ir prikels ko tu
Neturėjai.
Ir jausmus, ir mintis
Pabudins iš stingaus
Viduramžių ledo:
Sugrąžinsime,
Ką turėjome
Išvaduosim,
Ką buvom praradę.

 

---

 

Balta ugnis

 

Balta ugnis išdegins

Negandas ir tamsą,

Pasklidusią pasaulin.

 

Balta baltų ugnis

Nuskaidrins sielą,

Vilties nušviestą,

Tikėjimo pakeltą

Į baltų erdvę baltą.

 

Balti šyvio karčiai

Iššluostys tolius.

Žalčiai, žiedais surizgę,

Švelniais liežuviais

Nuplaus padangę,

Gedinčią erdvių šviesos.

 

Ugnis skaidri, balta

Įsiliepsnos į baltą,

Švarią baltų erdvę.

 

Baltas baltų žyny,

Sudėliok sukapotą žaltį.

 

2005

 

---

 

Baltų karalystės vizija

 

Žemės klajoklių tauta –

Baltų balta karalyste,

Pasakoj tu užburta,

Rūko šydu apgaubta,

Užmiršta saulės blyksnio.

Baltų genčių karūna

Pykčio audroj nublanko –

Atplaukė kraujo puta

Į melagingą krantą.

Keršto pavirtus auka

Baltų šviesi karalyste,

Gulbės plunksna balta

Iš debesų numesta

Leidžias viltim išlikti.

Dvylika brolių tvirtų

Juodvarniais sklando.

Sesė juos šaukia vardu –

Atsako nesuranda.

Saulės klajoklių tauta –

Baltų balta karalyste,

Aukso virtai moneta,

Pagrobta apgavystės.

 

---

 

Deivės

 

Marijai Gimbutienei

 

1. Deivė Paukštė*

 

Deive Paukšte nukirstais sparnais,

X ženklas skirsto tave į dalis.

Meandros, zigzagai ir linijos

Brėžia ryšį su gyvybe

Iš vandens ir lomų drėgmės.

Deive Paukšte, kas nedavė

Tau galingų sparnų,

Kad neskristum virš jūrų

Ir virš kalnų neplasnotum.

Kad ilgėdamos lauktum

Vinčos** gelmių slėpiniuos?

Tavo dievišką dvasią

Spėliojo ir troško pažinti

Deivė moteris, ištiesus rankas

Ir nuskaidrinus mintį.

 

2. Rašto Deivė

 

Margais rašto ženklais

Išraižytas tavo priekis,

Nugara ir šonai.

Ar tu – Rašto (Rasto) deivė,

Rašto madona?

Ką reiškia tie raižiniai?

Ornamentą – puošybos detalę

Ar ženklais išreikštas mintis?

Menas ar mokslas susipynė

Ant tavo dieviško kūno?

Surizgo juostų raštais:

Šepetėliais, bangelėm,

Iksais, igrekais ir meandrom –

Lyg amžių senų labirintais.

Rašto Deive, kaip tu išskridai

Į pasaulio platybes?

 

2004

 

*Archeologės rasta raštais išraižyta Deivės Paukštės statulėlė

** viena iš Balkanų senųjų kultūrų

 

 

---

» Sugrįžti į pradžią