MANE KALA PRIE KRYŽIAUS

Skiriu Tėvui

Pilkšva ligoninės palata jau skendi prieblandoje... Sienomis bėga ir bėga gelsvi šviesų ruožai... Jaučiuosi kaip traukiny, kuris baigia privažiuoti paskutinę stotį: aplinkui nuolatinis skubėjimas, bruzdesys už durų... Aš vienintelis niekur nebeskubu... Tarsi sustojo laikas, pasirengęs nugrimzti į nebūtį...

Kūną tvilko skausmas kaip tada aname gyvuliniame vagone... Į sąmonę smelkiasi skaudžios praeities vaizdai... Jie plaukia vienas po kito tai išryškėdami, tai blėsta tarsi tos mašinų šviesos ant sienos... Blyškios, jau vos įžiūrimos prabėga vaikystės, jaunystės klajonių švieselės ir atplaukia kruvinas tremties skaudulys... Jis dar labiau aitrina skausmą, kankinantį gyvenimo išvargintą mano kūną... Ima atrodyti, kad sapnuoju praeitį. Ne, nesapnuoju, bet labai aiškiai matau, tarsi iš naujo viską išgyvenu...

*   *   *

Blyški dėmė mano akyse pamažu plėtėsi. Sąmonė, kuriam laikui tarsi ištirpusi, vėl grįžo. Kūnas, paplūdęs krauju, tvinkčiojo ugnimi. Virpėjo begalinė nuoskauda. Iš nevilties ir skausmo norėjosi tik numirti... Vagono ratai skaičiavo bėgių sandūras: už ką, už ką, už ką...

Pro plyšius tarp lentų skverbėsi šviesos ruoželiai, akimirksnį apžvelgdami išdraikytus kūnus, aptekusius krauju. Tylą plėšė dejonės. Dar vis nesisklaidė kazokiškų autų dvokas. Atminty klajojo šiurpus vaizdas: pykčio perkreipti veidai, šlykštūs keiksmai, vielos rimbų švilpesys... Paskui... tamsa akyse... Vėl ir vėl...

Kraujo skonis burnoje pasitiko pabudimą. Plyšo galva. Atrodė, vagono ratai rėkte rėkia: už ką...ą...ą...ą...

Pajudinau ranką. Skausmas staigia srove persmelkė sąnarius. Kilstelėjau, bet sąmonę vėl užliejo tamsa.

„Ne, nepasiduosiu – gyvensiu...“ – blykstelėjo aiški mintis.

Vargais negalais pasislinkau ir atsirėmiau į lentinę sieną. Atsimerkęs nustėrau – kruvini gumulai muistėsi, dejavo, kliedėjo.

„Vandens, vandens,“ – maldavo visi kampai.

„Ką iš mūsų padarė? Už ką?“ – mąsčiau.

„Jie nežino, ką daro... ir vargu ar kada supras,“ – antrino balsas manyje.

 Traukinys vis nešė į nežinią, tolyn nuo šventinio Kalėdų stalo. Stiprėjo šaltis. Iškankintą kūną krėtė drebulys.

Ratų dejonėms nutilus, sargybinis į vagoną pažerdavo sušalusios, papelijusios duonos kriaukšlių. Kąsnis, springęs gerklėje, virto skanėstu. Išvažiavus iš Lietuvos, į traukinį įsodino grupę galvažudžių. Jie savivaliavo, bet nebuvo baudžiami. Pagrasinus peiliu, į krūvą buvo sudėti batai, geresni drabužiai, iškraustytos kišenės. Pagaliau, pareikalavus ir maisto, būrelis vyrų ryžtingai pasipriešino. Jie klumpėmis taip išmargino nekviestus svečius, kad šių nebuvo galima pažinti. Tada ir suleido kazokus su spygliuotos vielos rimbais...

Diena keitė naktį, naktis – dieną. Brūkšneliais ant sienos jau buvo pažymėta savaitė.

Traukinys supo netolimą praeitį.

„Kodėl suėmė? Kur veža? Už ką turiu kentėti?“ – kankino nežinia.

Kaip sulėtinto kino juosta sąmone slinko praeities vaizdai...

Kaunas alsavo šventine nuotaika su neapsakomu liūdesiu ir giliai paslėpta baime. Ore klaidžiojo negera nuojauta, netikrumas nei šiandiena, nei rytdiena... Tokios nuotaikos žingsniavau Aleksoto tiltu. Lyg traukė grįžti, tačiau skola draugui degino kišenę.

Sekmadienio pavakarę žiburiai dar nesižiebė. Gatvėje buvo tuščia ir nyku. Netoliese staugė šuo... Priemiestis sustingęs tarsi kažko laukė...

 Medinis namelis skendėjo prieblandoje. Bolavo užtrauktos užuolaidos ir apsnigti laiptai.

Pabeldžiau į langą. Po akimirksnio – dar kartą. Viduje sušlamėjo, dunkstelėjo. Perbalęs veidas davė ženklą užeiti iš kiemo pusės. Vos pažinau draugą.

Durims prasivėrus, į mane sužiuro šautuvo vamzdis:

„Rankas aukštyn! Prie sienos!“

Buvau bemat iškratytas. Mano skola pradingo stribo kišenėje.

Įstumtas į kambarį, atsidūriau tarp draugo kaimynų, pažįstamų... Namelis užsisklendęs apmirė, laukė kito užklydėlio...

Per savaitę susirinko trylika. Buvau tryliktas – paskutinis.

„Esi liaudies priešas, Tėvynės išdavikas...“ – praplaukė vaizdas iš tardymo.

„Kokios liaudies? Kokios Tėvynės? Lietuvos?! Aš jos neišdaviau! Kitos Tėvynės neturiu! – mąsčiau. – Ar svetima kariuomenė turi teisę mano šalyje suiminėti, tremti į Sibirą nekaltus žmones, medžioti ir žudyti pasipriešinusius?.. Tik šėtonas galėjo palaiminti tokią savivalę ir neteisybę...“

Apkaltino už antitarybinę veiklą. Draugo pažįstami, kaimynai – visi vienos organizacijos nariai?! Kaip klaikiam sapne?!..

Kalėjimo kamerą tirštai prigrūdo vyrų. Sviro galva, kojos linko iš nuovargio. Naujai atvestus kvotė per naktį. Rytą leisgyvius nuvarė į geležinkelio stotį.

„Sudie, Lietuva! Ar kada besugrįšiu...“

Prisiminimų srautas įplaukė į tikrovę. Ratai, džeržgėję ir dejavę, pagaliau nutilo. Trinksėjo atidaromos vagonų durys. Išlipusius pasitiko tamsa. Keiksnojami ir kumščiuojami slinkome didelių šviesų link. Po kojomis girgždėdamas verkė sniegas. Draskydamiesi skalijo vilkšuniai, poškėjo šūviai.

„Kaip didžiausius piktadarius...“ – kamavo mintys.

Šalia paskubomis suręstų barakų, už spygliuotos tvoros, kareiviai statė palapines.

Vorkuta – pasaulio pakraštys skendėjo poliarinėje naktyje. Gyvastį stingdė šaltis.

Pirtyje į krūvą sudėjome mantos liekanas. Jos kaip mat išnyko...

Išdalijo vatines kelnes, šimtasiūles, veltinius ir kepures. Stingo rankos ir kojos. Tirtėjau kaip perlytas šuva.

Pirmoji nakvynė už Šiaurės speigračio.

Sugriuvome ant lentinių palapinės grindų. Keletas išsekusiųjų karščiavo, klejojo. Suglaudėme nugaras, kad būtų šilčiau. Geležinė krosnelė menkai tešildė...

Miegas neėmė. Varčiausi nuo šono ant šono.

Netoliese pasigirdo lyg ir moters verksmas, dejonė... Tie garsai nuolat kartojosi. Pagaliau dejavusioji keistai riktelėjo... ir viskas nutilo.

Dabar kleksėjo plonas balselis. Supratau, kad į pasaulį atėjo naujas kankinys...

„Kuo gi jis bus apkaltintas?!“ – stebėjausi.

Atsikėlusius sukrėtė liūdna žinia. Moterų palapinėje gimusį vaikelį šaltis akimirksniu sustingdė į akmenį – Viešpats pasigailėjo iš tikrųjų visai nekalto...

Kur tik ėjau, ką dariau, manęs vis neapleido mintis:

„Žmogus žmogų žemina, persekioja, kankina, žudo. Ne žvėris žvėrį, o žmogus žmogų?! Nežmoniškumo viršūnė – suėmė ir išvežė greitai turėjusią gimdyti moterį?! Kalta ji tik tiek, kad buvo Lietuvos karininko žmona...“

Pirmą kartą išvarė į darbą. Bildėjo mediniai šaligatviai. Garas iš burnos virsdavo ledokšniais.

Priėjome keistą medinį pastatą, panašų į didelę palapinę, tik su kolonomis. Pasirodo, tai teatras. Jį reikės išdažyti.

Paskyrė išdirbio normą. Nuo jos priklausė ir maisto davinys.

Kruopščiai dažiau grindis. Per darbo pamainą normos neįvykdžiau. Miegoti teko alkanam.

Per kitą pamainą likimo brolis pamokė:

„Pripilk dažų ant grindų ir išsklaidyk šepečiu.“

„Nemoku dirbti kur kojos, kur rankos!“ – pasipriešinau.

„Dirbsi sąžiningai – liksi alkanas,“– atšovė.

Žarna rijo žarną, todėl paklusau. Įvykdžiau net dvi išdirbio normas.

 Pripylė dvi skardines viralo, vadinamo sriuba. Jis iš tolo dvokė. Drungname vandenyje plaukiojo pajuodęs kopūsto lapas, salstelėjusios bulvės, keletas kruopų ir... kirmėlės. Srėbtelėjęs susiraukiau ir nusipurčiau.

„Blia, čia ne puota! Ėsk ko paduota ir nesivaipyk!“ –  sustūgo prižiūrėtojas.

„Namuose kiaulių jovalas būna geresnis,“ – pagalvojau ir svarsčiau, kokie bus tokio darbo vaisiai?

Ilgai jų laukti neteko. Kitą pamainą visi kambariai atrodė apgailėtini. Suskilę, atšokę ir susiraitę styrojo dažai. Jie tiesiog prašėsi nugrandomi ir tepami iš naujo. Gavau naujoviško darbo pamoką. Nereikėjo didelių pastangų ir uolumo...

Naudingą patirtį pritaikiau ne aš vienas. Nė vienas negalėjo dirbti sąžiningai – norėjo valgyti.

Šitaip dažai buvo gadinami iki šiltesnio oro. Nors rezultatų nebuvo, bet visi turėjo užsiėmimą ir kasdien šiek tiek apgaudavo pilvą. 

Poškėję kirviai ir dzirenę pjūklai pagaliau nutilo. Kita kalinių brigada surentė dar vieną baraką. Į jį patekau ir aš.

Patalpos viduryje stovėjo didelė geležinė krosnis, kūrenama anglimi. Aplink ją rikiavosi keliaaukščiai gultai. Palubėje mirksėjo lempelė. Prie krosnies garuodavo krūva per darbo pamainą pridrėkusių veltinių...

Poliarinės nakties dalį, vadinamą vakaru, leisdavau ant gulto. Vakarienei gaudavau juodos šlapios duonos. Jaučiausi alkanas ir išsekęs.

Menka lempelė palubėje žibėdavo visą naktį. Didesnė lempa prie durų dvyliktą valandą buvo gesinama, šeštą – vėl įžiebiama. Po patikrinimo reikėjo būti darbo vietoje.

Slinko dienos. Alkis, ligos ir šaltis kasdien išsirinkdavo auką. Gyvenimo kelionė pasibaigdavo rietuvėje už lagerio tvoros. Alkani šunys tampė išsekusių kūnų liekanas. Už tvoros išmesdavo ir leisgyvių...

Nuo tokio vaizdo iš nevilties norėjosi vilku kaukti.

„Kaip klaikiai niekinamas mirštantis arba numiręs žmogus?! Niekas to nemato ir negirdi?! Ar Dievas išgirs?!“ – mąsčiau.

„Dievas teisingas, jis kiekvienam atseikės ir už gerus, ir už blogus darbus,“ – tarsi išgirdau Motinos žodžius.

Kas savaitę rengdavo kvotas. Tvirtinau vieną ir tą patį:

„Nieko nežinau, nieko nepadariau.“

Kumščiais daužė galvą, pilvą, pagaliu – padus. Reikalavo prisipažinti dalyvavus slaptoje organizacijoje... Atsakymo nepakeičiau. Iškankintą numesdavo ant gulto.

Skausmas aitrino neviltį:

„Tėvai nė nežino, kur pradingau. Ar juos kada pamatysiu?…“

Ateidavo laikas keltis. Sunkiai vilkdamas kojas kiūtinau į darbą.

Šaltis atlėgo. Danguje vis dažniau ir ilgiau švytėdavo plati įvairiaspalvė juosta – Šiaurės pašvaistė. Ji tarsi kvietė sugrįžti saulę.

Tokią naktį tysojau ant gulto. Virš manęs pro miegus dejavo likimo brolis.

Pajutau, kad viduriai tarsi susisuko. Varstė aštrūs diegliai. Šiaip taip nuslinkau ant žemės. Žengiau žingsnį ir susmukau...

Atsibudau ryškios šviesos prižadintas. Gulėjau balkšvoje lovoje. Buvo šilta. Supratau, kad esu ligoninėje.

„Rado kraujuojantį. Dizenterija...“ – tarstelėjo slaugė.

Valgiau kiek geresnį maistą, švariau miegojau, tik nesitaisiau. Skrandžio turinys išeidavo kruvinas.

Daktaras maigė pilvą, paskirdamas vis tokių pat tablečių... Kasdien silpau.

„Tirpsta sniegas. Paprašysiu moterų, kad paieškotų mėlynių stiebų...“ – paguodė slaugė.

„Kuo tu vardu?“

„Rožė.“

Milžiniška pabaisa viską aplinkui siurbė į save. Didžiuliai čiuptuvai stverdavo grobį, ir jis prasmegdavo tarsi į bedugnę. Išsipūtusi ir pasišiaušusi ji grėsmingai slinko artyn... Norėjau rėkti, bet balsas įstrigo gerklėje...

„Ko įsitempęs?“ – išgirdau.

Atsimerkiau. Susirūpinusios į mane žvelgė didelės, geros, bet liūdnos Rožės akys.

„Sapnavau... Gal mirtį?..“ – išlemenau.

„Nevalia mirti svetimoje žemėje. Atnešiau mėlynių arbatos. Gerk ir pasveiksi!“– guodė.

Kartą iš tikrųjų išaušo rytas. Saulė pakilo virš horizonto, nuėjo dienos puslankį ir nenusileido: kabėjo vakarinėje dangaus pusėje. Prasidėjo poliarinė diena.

Šviesa suteikė jėgų gyvybei. Mėlynių arbata gaivino ir gydė. Sveikau. Tik buvau labai nusilpęs. Ramstydamasis sienų, slankiojau po palatą.

Rožė plovė grindis, kurstė krosnį, dalijo vaistus. Vieną rytą ji atėjo paraudusiomis akimis.

„Kas tau?“ – atsargiai teiravausi.

„Lagerio viršininkas... Jis verčia mane su juo miegoti, jam tarnauti. Kai pasipriešinau, mušė ir spardė. Vis tiek nepaklusau. Tada išsitraukė ginklą, liepė klauptis ir bučiuoti kojas.“ – pasakojo.

„Reikia žinoti, kas yra bolševikas...“

„Patyriau savo kailiu, bet nepasiduosiu. Nesižeminsiu. Už sotesnį kąsnį kūno nepardavinėsiu. Geriau tegu nušauna...“

Sužaliavo suvešėjo skurdi tundros vasara. Kaip didelio turgaus minia įvairiais balsais klegėjo paukščiai.

Vėjo perpučiamas išslinkau į lauką. Sustojau ir godžiai gėriau gaivų orą. Už lagerio tvoros plytėjo amžino įšalo surakinta, bet jau bundanti Žemė.

Suposi bangavo kreivas ir kuprotas, juosmenį siekiantis žemaūgis beržynas…

Dievo galybė! Tie keli centimetrai atšilusio sluoksnio ima tęsti gyvybę! Amžina kova tarp laisvės ir vergovės! Tokia arši kaip ir tarp žmonių, tik kilnesnė – be patyčių, melo, išdavystės...

„Viešpatie, apsaugok visų mūsų kankintojus nuo pikto! – nejučia mintyse pradėjau melstis. – Padėjai per stebuklą išgyti, Viešpatie, padėk ir į Tėvynę sugrįžti!“

„Kur susiruošei? Gal pėsčias namo?.. – grąžino į tikrovę prižiūrėtojo balsas. – Rytoj marš į darbą!“

Menkas iš manęs liko darbininkas. Vos nuvilkau kojas į darbo vietą. Rankos drebėjo, kojos kliuvo už menkiausios atplaišos. Įrankiai krito, neklausė išsekusio vargetos.

Pirmą dieną po ligos išdirbio normos neįvykdžiau. Likau be pietų. Vakare tenkinausi tik šlapia duona.

Kitą rytą degiau karščiu...

Mirti nemiriau, bet dirbti jau nebegalėjau. Buvau pasigailėtinas gyvėsis. Tokių kaip aš susidarė šešetas. Nusilpę ir išsekę drybsojome ant gultų ir veltui gadinome vakarienės duoną. Giltinė kažko delsė... O, stebukle, į lavonų rietuvę nusibaigti mūsų nenutempė...

Negailestinga žiemos rūstybė palaužė klestintį vasaros išdidumą. Nematoma ranka nuleido tamsos užuolaidą, tačiau negalėjo paslėpti mūsų šešių priverstinės bejėgiškos dykaduonystės. Lagerio valdžiai tas, matyt, gerokai įkyrėjo. Mus buvo nutarta paleisti. Gal tikėjosi, kad vis tiek gyvi į namus nesugrįšime...

Žinojau, kad iki Lietuvos teks važiuoti savaitę.

Kelionei buvo nupirkti bilietai ir įduota po kepaliuką duonos. Kiti jį iš karto suvalgė, o aš pasilikau visą nusprendęs taupyti.

Paskutinę naktį lageryje miegojau po gultais. Gultas man nebepriklausė. Buvau turtingas – turėjau duonos.

Miegas neėmė. Mąsčiau, kaip išgyventi iki Lietuvos tik su tiek maisto...

Po vidurnakčio išgirdau bruzdesį. Paskui viskas vyko kaip sapne... Nežinau, iš kur atsirado jėgų nukreipti nuo savęs vagišiaus peilį?! Ėmiau rėkti. Sukilo visas barakas. Galvažudžių pasiuntinys, atslinkęs vogti duonos, paspruko.

Pagaliau įsodino į traukinį. Leisgyvis tūnojau ant suolo. Laikas virto amžinybe...

„Namo namo! Greičiau namo! Kaip nenumirti?!“

Atvažiavome į Maskvą. Prasidėjo tikri kančių keliai. Bilietų mums nekomposteravo. Milicija varė nuo traukinio.

Duonos turėjau menkas liekanas. Šešetui jomis dalytis nebuvo prasmės...

Vakarais slankiojome prie valgyklų. Rinkome maisto atliekas. Sudžiuvusi arba supelijusi duona buvo atradimas, o jeigu dar su pageltusiu sviestu – stebuklas!

Praslinko keturios paros. Bilietų vis dar nekomposteravo – nebuvo vietų.

Ryžomės lipti per tvorą. Likimo draugai persirito sėkmingai. Man už virbo užkliuvo veltinis. Truktelėjau koją, ir ant smaigalio pasiliko veltinio padas. Neišlaikęs pusiausvyros, beveik basas nuvirtau ant gruodo.

Subėgę milicininkai visus suėmė ir nuvežė pas Maskvos komendantą. Šis mus iškoneveikė, tačiau išklausė. Išgirdęs, kad ketvirtą parą nekomposteruoja bilietų, liepė įsodinti į traukinį.

Liko paskutinis tarpsnis.

„Reikia ištverti, nenumirti! Kaip?“ – klausiau savęs.

„Laikykis! Laikykis iš paskutiniųjų!“ – diktavo vidinis balsas.

Atrodė, judame vėžlio žingsniu.

Iš bado pradėjau tinti. Likau vienas. Likimo draugai neištvėrė: pakelėje išlipo užsidirbti maistui.

Kai traukinys sustojo Kaune, atrodžiau baisiai: apiplyšęs, sutinęs, apžėlęs barzda.

Iš įvairių lagerių parvažiavo nemenkas būrelis. Apspito laukusieji.

Nuo vienų prie kitų puldinėjo pagyvenusiųjų pora. Klausinėjo, gal kuris matė jųjų Roželę...

Pasisakiau, kad ji mane slaugė, išgelbėjo gyvybę... Jiedu ašarodami klausėsi… Paskui pakvietė pas save į namus pasigydyti, sustiprėti. Kvietimą priėmiau. Tik pirmiausia norėjau aplankyti tėvus…

Šiaip taip parsiradau į gimtinę. Sutinęs atrodžiau kaip mėsos kalnas. Pirmas sutiktas kaimynas palingavo galvą:

„Tu, brolau, dobilo neminsi...“

Su džiaugsmo ir skausmo ašaromis pasitiko Motina – sugrįžau aš, bet buvo jau išėjęs Tėvas...

„Išbuožino. Kai stribai išsivedė gyvulius, jis stovėjo prie lango, žiūrėjo į savo pūslėtas rankas ir verkė... Neatlaikė širdis...“ – pasakojo.

Jauni vyrai, nepanorę tarnauti rusų valdžiai, buvo pasitraukę į miškus. Kartu su vietiniais prisiplakėliais juos naikino raudonoji armija.

Su nerimu laukėme nakties, kurie pabels į langą: miškiniai ar stribai... Pabeldė savi.“

„Vyrai, ką jūs padarysit prieš tokią galybę?! Patys žūsit ir kitus pražudysit! Sudėkit ginklus ir eikit iš miško!“ – mėginau įtikinėti.

„Mirsiu, bet liksiu laisvas! – atkirto vadas. – O tavęs kad nė kojos čia neliktų! Supratai?!“

Išėjau auštant, nors neturėjau kur eiti... Iš Kauno mane varė enkavedistai, iš namų – miškiniai.

Prisiminęs kvietimą, nuvažiavau į vidurio Lietuvos miestelį. Susiradau Rožės tėvų namus ir nedrąsiai pasibeldžiau į duris. Mane priėmė kaip savo sūnų...

Jie turėjo vaistinę ir daug bičių. Tinkamai parinkti vaistai ir medus greitai pastatė mane ant kojų.

Atšilo. Klaidžiojau saulės nušviestais pienių laukais ir tarsi vyną gėriau jau ne laisvos Tėvynės orą. Buvau laisvas tarp pavergtųjų – neturėjau kur dingti...

Padėkojęs savo globėjams ir slaugytojams, išėjau į nežinią...

Nutariau dienai sugrįžti į tėviškę.

Pakeliui sutemo. Užėjau į pirmą pasitaikiusią gryčią.

Kūrenosi krosnis. Mergina virė vakarienę.

Paprašiau nakvynės.

„Velnias čia tave nešioja naktimis tokiais neramiais laikais! Užeis stribai ir nušaus! Kaip įrodysiu, kad tu ne miškinis?!“ – įpykusi šaukė.

„Priimk žmogų. Paklok ant šieno...“ – užtarė pusamžis vyras.

Naktį beveik nemiegojau: įtempęs klausą laukiau, ar nepradės loti šuo.

Rytą prie šulinio prausdamasis pasipiršau mane aprėkusiai smarkuolei.

Vedžiau. Pradėjau dirbti.

Po kaimus klaidžiojo baimė, netikrumas ir prievarta. Kareiviai,  pasitelkę stribus, ieškojo miškinio net pieno puodynėje, taikydamiesi ką nors nugvelbti.

Raudonojo maro bacilos pakirto esmę to, kas buvo iki šiol sukurta: iš pradžių kiekvieno atskirai, o pagaliau – ir visumos. Baimė lenkė iki nusižeminimo, pataikūniškos išdavystės. Gelbėdamas savo kailį, išduodavo net brolis brolį, draugas – draugą... Buvo išniekinta žmogaus esybė. Jis pavirto niekniekiu, žaisleliu, dulke po kareivio kojom...

Laikui bėgant, gyvenimo esmę sudarė nuolanki tarnyba, už kurią mokėjo pinigus. Tarsi sustingusi dauguma tylėjo...

Vieną dieną atklydo žinia, kad nebėra tėviškės. Ginkluoti kareiviai sunkvežimiu išvežė motiną ir seserį, per skirtą pusvalandį ne ką suspėjusias su savimi pasiimti. Likimo valiai palikta sodyba buvo išvogta... paskui ir sudeginta.

Iš Sibiro sulaukėme graudžių ir ilgesingų laiškų...

„Reikia neužmiršti, kas yra rusai. Nežinia, ką jie gali sugalvoti, – prisiminiau dažnai kartotus Motinos žodžius. – Yra jų ir labai gerų, bet Lietuvoje apie juos dar nuo pirmojo karo likę tik blogi prisiminimai...“

„Ir raudonoji šmėkla iš ten, – svarsčiau. – Kol ji klaidžios po pasaulį, tol nieko gero nebus...“

Daug ir sunkiai dirbau.

Suaugo vaikai. Išleidau į mokslus.

Saugojau šeimą nuo to pražūtingo raudonojo liūno. Suvokiau, kad vienintelė partija, apsišaukusi liaudies vaduotoja, yra tik organizuota vagių ir banditų gauja. Ji klastingai į save traukė ir padorius žmones. Po gražiais šūkiais – niekšybė, melas, išdavystė – apgaulingos grandinės, apnarpliojusioms tautos kūną. Jos vis tiek kada nors turės sutrūkti... Visada tuo tikėjau ir su viltimi laukiau... Sutrūko... Trumpai tuo pasidžiaugiau...

*        *       *

Blėsta ant sienos paskutinis šviesos ruožas... Mano traukinys jau baigia kelionę...

Kieta kaip pagalys lova spaudžia šonus... Kuo tolyn, tuo labyn tvinkčioja skausmas... Ima degti visas kūnas...

Smilkiniuose aidi plaktuko dūžiai... Nebeištversiu...

Išgirstu save rėkiantį:

Pasigailėkit, mane kala prie kryžiaus?!

1996

» Sugrįžti į pradžią