***

Padėjusi jaunystę

Kaip geležėlę jau rūdijančią

Ant gimtinės slenksčio,

Bijau abu tuos daiktus peržengti –

Visai sudils… Kaip prakeiksmas

Išnyks ar puvena pavirs…

Tik žodis, plevenantis

Sodyboj užmirštoj –

Jaunystės mano žodis

Pievomis nuplauks rūku

Ir širdį jaudins judins

Minties ir jausmo ašara,

Nukritusia iš rūko…

2004

Juozapota

Nugrimzdusios juodos akys

Ir žvilgsnis bereikšmis – susitingęs…

Sustoji apmirusioj aikštėj –

Viltis kaip gyvybė pradingus…

Žvelgi – kadaruoja žodis,

Į kartuvių kilpą įstrigęs,

Tiesą suskubęs išduoti,

Į pragaištį žvelgia pakibęs…

Susigūži žvilgsnį priblausus,

Akių naivumą pakėlus,

Tyliai pavargusi klausi:

– Tiesa kiek kainuoja

Ir laisvė…

Akyse iš skausmo temsta…

Ar nežinai, tamsta?...

2004

Sielos šauksmas

Toks svetimas

Prašalaičiui,

Toks artimas

Dvasios broliui –

Sielos šauksmas

Kaip aidas,

Išsisklaidęs miške,

Nepajutęs artumo –

Erdvės begalybės,

Atsitrenkęs į žemę

Ir sudužęs į buitį

Ar prigludęs dulkėmis

Ant batų praeivio,

Sumindžiusio šauksmą…

2004

Akla gatvės melodija

Vingiuoja lengvutė melodija,

Armonikoj verkianti skausmą,

Pradingstanti amžių kloduose

Kaip sielos virpantis šauksmas…

Įsigėrus dienos skubėjiman,

Viltį kantrybėj užtrenkus,

Apmiršta stūgaujant vėjui

Ištiesusi prašančią ranką…

2004

Šešėlio dvasia

Vaikšto kambariu

Praeities, dabarties

Dvasia: sustoja

Prie veidrodžio,

Žiūri gilyn – dar esu

Sienose, daiktuose

Pasislėpusi,

Gyvastį iškvepianti

Dulkėmis sėdančią

Ant laiko tėkmės,

Drumsdama

Ramią be rūpesčio

Buitį ir nuolatinį

Skubėjimą,

Nurimstantį nakčiai

Sienų dėželėje

Iki ryto ritmingo

Budimo…

Šešėlio dvasia,

Užklota erdvių,

Laiko tėkmės

Ir dulkių…

2004

Skaudi tiesa

Skaudi tiesa

Bejausmių žodžių

Rimbu iščaižo sielą,

Ant kūno nepalikusi

Sutinusios žymės…

Skaudi tiesa

It panieka didžiūno

Numetus elgetai

Krislelį ateities –

Vilties šviesos

Švytėjimo karūnai…

Skaudi tiesa –

Dažnai taip būna –

Šuniu užkaukia

Iš beprasmės nevilties…

2004

Šią naktį ūkia traukiniai

Šią naktį ūkia traukiniai,
Artėdami į paskutinę stotį.
Tas ūkesys vaitoja jau seniai
Giliai širdy ir nežinau,
Ar verkti, ar dantis sukandus
Iš skausmo liūdesiu šypsotis…
Tas ūkesys šią naktį toks skaudus,
Išsklaidęs miglą ir perskrodęs orą…
Jutimų gelmėse sustoja traukiniai,
Atverdami duris kaip išsipildę norai…
Užtenka nuo laiptelio nusirist
Ir atsigręžus pažiūrėt kaip virpa
Nuo minčių aitros įkaitęs oras,
Jie tau prieš nosį užtrenkia duris
Ir lieka atminty tik sapno virpesys
Kaip danguje sudegęs meteoras…

2004

Moteris

Kuo jie pavertė tave

Moterie, ar suvoki?

Malonumų vergai…

Nieko švento tavy

Tik aistrų kamuolys.

Moterie, ar suvoki?

Gyvybę skleidi

Verdama į pasaulį

Švelnumo vartus,

Skreite nešiodama

Nuopuolį ir atleidimą

Tūkstančio saulių

Šviesą uždegi –

Gęsta ji blėsdama…

Kuo jie pavertė tave,

Bedvasiai vergai?

Marija, malonės pilnoji,

Ar vienintele moterimi

Dar Žemei likai?

Ar motina dar esi?

2004

Poeto vilties derlius

Pavasarį į dirvą beria viltį,

Rugio žiedais pražystančią –

Lakštingalos dalgį plaks,

Griežlės giedros prašys…

Mėnuliu nušienavęs pievą,

Braukia rasą žvaigždynų –

Lakštingalų giesmę girdys,

Griežlėms eiles rašys…

Rudenėjant ant pirštų

Derlių skaičiuos:

Viena žvaigždė,

Dvi žvaigždės,

O gal ir trys…

Koks užderės,

Toks ir bus

Derlius

Lietuvio –

Poeto…

2004

Gerumo banga

Atšniokščia iš tolumų

Maži purslų karoliukai,

Užlieja švelniu skaidrumu…

Sudūžta vos krantą pasiekus

Iš gelmių gerumo banga.

Sugrįžta atgal prisigerti

Skaidrumo ramybės

Ir vėl atvilnyti į krantą

Palaimos purslelį,

Ant skausmo kaip tvarstį

Gaivinantį glausti ir gėlą

Apsunkusių kojų raminti…

Liūliuoja švelniu gerumu

Pavargusį kūną ir sielą

Ir gludina glostomą krantą

Gelmių gerumo banga…

2004

***

Manęs čionai nėra.

Žodžius užslėpus

Minčių šalnoj,

Braidau jaunystės pieva

Tarp dilgėlių ir varnalėšų,

Nudilgančių jausmus,

Apkimbančius jutimą…

Į praeitį brendu

Širdies plastėjimu,

O skausmas pjausto

Atšipusiu peiliu

Praėjusius

Pavargusius

Metus…

2004

***

Kažkas vos juntama,

Bet išjausta ir tikra

Plevena mumyse

Tarsi migla už lango.

Kažkas nepastovu

Tartum rasa ant stiklo –

Ranka nubrauksi

Ir vaizdai nublanko…

Kažkas prasminga,

Paprasta ir aišku,

O dar dažniau kaskart

Kitaip kitoniška…

Jei būtų pastovu,

Gyvenimas apkarstų

Ir tartum rūdys

Graužtų monotonija.

2004

Salomėja

Salomėja, Salomėja –

Kaukė vėjas

Ankstų rytą.

Lūžo ledas –

Diemedis pražydo.

Kai skausmingas

Ilgesys viltim dejavo,

Kulkos švilpė,

Bet širdis

Gyvenimą dainavo.

Išplaukė ledai

Ir vyšnia vėl pražydo…

Salomėja, Salomėja –

Ankstų rytą

Verkia vėjas

Širvintos pakrantėj

Tarp ramunių pasiklydęs…

2004

Ugnikalnis

Neužgesau dar neužgesau.

Dar išmetu iš kraterio

Žodžių lavos, kuri

Nudegina, sukelia pyktį

Ar pažeria pelenų į akis…

Tyliai savy gyvenu

Kaip aprimęs ugnikalnis,

Verdantis viduje giliai

Pragarme ugnies,

Išlydančios lavą. Ji

Išsiveržia troškimais,

Nematomais siekiais,

Darbais, kurie bus surasti

Ateity, kai protingų užaugs,

Kurie savo genties nežemins,

Nespjaudys, neniekins…

Kai vergas žmogum pasijus,

Gurmėsiu almėsiu lava

Atgijusiam ugnikalny…

2004

Ant suolelio

1.

Jūs dar sėdit tenai, kur palikom

Tą vakarą, vėjo sugeltą,

Ant suolelio prie vienišos gryčios:

Ar nešalta jums ten, ar nešalta?

Ir abu dar į kelią žiūrite,

Kuriuo į žmones išėjome.

Vis dar jaučiam – žodžių neturime,

Kurių tariant sudie taip reikėjo.

Vis dar jaučiam, kad taip ir likote

Atminties glūdumoj sustingę.

Metai gervėmis rudenį klykauja,

Skausmas verkiantį lietų sustingdo.

2.

Tik trumpam prisėdę ant suolelio

Mes – keleiviai būties amžini.

Tęsiam protėvių paliktą dalią,

Trokšdami pasilikti jauni.

Ir vis skubam į tolimą kelią

Greitaeigiais vilčių traukiniais,

Vildamiesi nors vieną žvaigždelę

2004

***

Giliai būties verpetan įsukti

Prie laikmečio tartum prie kryžiaus prikalti

Mesijais nepavirsime… žmogaus žymė

Prilipus persekios kaip nuodėmė:

Ir būsim sau kaip be kaltės kalti –

Aistrų ir nuopuolių ne kartą nugalėti,

Ilgai būties gelmėj nesurasti,

Giliai lemties verpetuos paslėpti…

2004

Akimirkos žydėjimas

Supas į rūko drobulę baltas švytėjimas...

Šiurena ramybę svaigumo alpėjimas –

Palaimintas saulės svajingas žydėjimas…

Erdvės gaivumu atsidūsta šnarėjimas –

Žiedelių trapumo trumputis kerėjimas…

Gležnučiai lapeliai, suvirpinti vėjo,

2004

Neregiui

Įsitvėręs į šviesą eini,

Įsitvėręs į juntamą šviesą,

Ir audros kliuksėjimą

Po lietaus į kloakas…

Akyse tik naktis

Ar amžinas vakaro

Saulės pavėsis

Kaip nutolstantis takas…

Įsitvėręs eini įsitvėręs

Akyse – nusileidusios

Vakaro saulės mirtis…

Prie šaligatvio krašto

Kiek pastovėsi: sukibęs

Lazdelės jungtim su žeme…

Atsisuksi į juntamą šviesą...

Ir žengsi tolyn ir tolyn

2004

Buvau…

Ne man spindėjo bokštų bonios¹,

Ne man tie rūmai, auksu atausti.

Nepajutau karališkos malonės

Aš – kelio dulkė miesto pakrašty,

Prilipusi prie paiko princo kojų…

Mačiau minias, sumindžiusias laikus,

Kai liejos kraujas beprasmybės mūšy…

Buvau lemtingos poilsio minutės

Priklydęs sapnas nelauktai taikus…

Buvau baugus mažos princesės žvilgsnis

Į tramdančius nuožmios lemties šarvus…

Ir netikėtas vergo baimės lūžis…

Nemirksinčiom akim žavios lėlės,

Kai viltys krenta į šukes sudužę…

Buvau…

2004

1 Psn. – bokštai.

Negailestingas laikas

Už kiek tu mane parduosi,

Žemę apraudantis laike?

Gegutės dalią kukuosiu,

Ašarą slėpsiu sulaikius

Kvapą, nakties užgniaužtą:

Verkia nekaltas vaikas,

Draugė padėjo šaukštą…

Už kiek tu mane įkeisi,

Kaip smakas tiesą prarijęs.

Kybo mirtinas tvaikas –

Žemės lemties kalavijas.

Už kiek tu mane įduosi?

Už žvilgantį gabalą aukso?

Tartum vilkutis sukuosi –

Gal tu manęs nepagausi…

2004

Amžinybė

Esi kaip bekraštė didžiulė upė,

Į kurią suplaukia maži upeliai,

Nešdami į tave savo vandenis.

Esu mažas neramus upeliukas,

Skubantis šviesiu ilgesingu srautu –

Mažomis arterijomis plukdantis

Gyvybės syvus – nerimstantį kraują,

Įliejantį gyvasties į nuolatinį ratą –

Nepaliaujamą gyvybės plūsmą,

Nesustojantį ir nelaukiantį – skubantį

Nenutrūkstamai į Tave, tik į Tave

Amžinoji skaidri šviesuma,

Traukianti tik baltą dvasią,

Į kurią upeliukai plaukia ir plaukia

Nuolatiniu srautu virsdami – Amžinybe…

2004

Angelų vasaros giesmė

Atvilnija aukštyn kildama

Giesmė iš daugybės lūpų:

Džiugesys virpant žodžiams erdvėj

Virsta medžių tyliu šnarėjimu,

Šiurpesiu lapų, šnabždančių paslaptis,

Vasarą per šienapjūtę patirtas…

Nusileidžia giesmė ir pasklinda

Žemės rūkais lyg laumės sijonais,

Lyg varpo gausmu, aidinčiu per lauką

Iki sodybos tylios vienatvės

Į užgultą vienišos senutės ausį…

Atvilnija giesmė angelų iš vaikystės

Sapnų ir tylios maldos palaimos,

Apgaubusios mėnesiena sodo medžius,

Kai šešėliai, šakomis susikibę,

Vaikšto jutimų gelmėj ar  minčių labirinte,

Nugrimzdę į gelmę didžios paslapties…

Skaidrus pirmutinis saulės akordas,

Paukščių sparnų atsargus šnaresys,

Diriguojantis vėjo staigus judesys –

Ir vilnija atgal į nežinomą aukštį giesmė,

Lydima ilgesingai tylios gamtos dermės,  

Angelų lūpomis aidėdama erdvėmis…

2004

Išbandymas

Pasislepiam už vardų,

Kaukėm būtį užsklendžiam.

Žengia laikas skaudus:

Plėšia kaukę, į veidą trenkia.

Su nekaltais kaltus

Kartu nubloškęs prie sienos,

Sukdamas saulės ratus

Apšvitina mėnesiena…

Amžiaus sekliam tarpdury

Žvalgos tolstantis veidas:

Gal atvėręs lemties duris

Sprogs nuo laiko skeveldrų?

Gal be žodžių migloj išnyks

Šviesmečiuos išsilydęs,

Tikėdamas kaip neregys,

Kad paparčiai vidurnaktį žydi?

2004

Menkniekių dėžutė

Išklibęs dangtelis –

Durelės į praeitį…

Medžiagų skiautės,

Gintaro gabaliukai,

Mažas megztas batelis,

Saldainių popierėliai,

Pašto ženklas su Vyčiu…

Sagos nustebusios žiūri:

Ko čia tau, ką pametei?

Sutrikdžiau ramybę?..

Mamos suknelės skiautė

Pravirkusi gilyn įsirausia…

Dvi sagos iš senelės

Sijono, plataus ir ilgo…

Dar trys didelės iš palto,

Kabančio kraitinėj spintoj…

Tėvo diržo sagtis suklūsta:

Ko čia tau, ko nerandi?

Praeities pasiilgai?

Jau apsiramino, nutilo,

Kuždas dėžutės dugne…

Užveriu praeitį dabartim…

2004

Ieškau tylos

Ieškau tylos:

Iš trapios ramybės

Mintis išsiskleis,

Sužydės žodžiu,

Sunoks eilėraščiu.

Vaisius nuskintas

Pavirs duona ir vynu –

Kūnu ir krauju

Ant būties altoriaus.

Išdalysiu visiems

Trupinėlį ambrozijos,

Nušvitusį saulės šviesa

Dangaus žvaigždėtoj karūnoj

Čiurlionio pasakos miesto

Virš erdvės platumos per amžius…

2004

Rugpjūčio žvaigždžių šviesa

Milijardai žvaigždžių,

Nusagstę visatą,

Svaigsta nakties alsa.

Pasiklydusios mintys

Gelmėje Paukščių Tako

Atbanguoja ūkų vėsa.

Ir klaidu, ir baugu

Lyg iš skausmo apakus

Sumirgėti laiko tąsa.

Milijardai žvaigždžių

Tartum šypsančios akys

Spindi rugpjūčio šviesa.

2004

Vasaros atodūsis

Rugpjūčio pradalgiais

Nusirita atokvėpis

Atvėstančios kaitros –

Šešėliuos slepias vasara.

Skalsus lietus už lango šnara,

Žolėtų pievų pakraščiuos

Nuslysdamas rūku

Šviesėjant paryčiais,

Apvarstęs smilgų liemenis

Skaidriais kaip krištolas

Šaltais rasos karoliais.

Jau atsiduso vasara

Rugpjūčio vėstančioj migloj

Suskubusi rudens glėbin.

2004

Bobų vasara

Išvyniojau ilgesį

Kaip saulės taką

Per rugienas –

Ruduo nueina

Čežindamas tylą

Laukų vienatvės:

Nublankusių spalvų

Jaukios ramybės…

Nubrenda rūkais

Vorų tinklan

Įsukęs saulės

Paskutinį šypsnį.

Penklinėj pievų

Skambčioja šalta

Gaida žiemos…

Suvyniosiu ilgesį

Nutolusiam sustoti

Ant sugrįžimų liepto

Vasaros trumpos…

2004

Šnarėjimas

Kuždasi žolės sode vidurnaktį,

Mėnesienos šešėlius glausdamos:

Pareina juodos naktys rudens,

Lapų čežėjimas miršta

Vėjo staigiam sūkury.

Sušnara smilga prie tako:

Laimės kaip nėr, taip nėra,

Aš tokia vieniša styrau…

Guodžiasi liepos lapai nukritę:

Mus rytoj sugrėbs ir sudegins.

Kokia liūdna beprasmybė.

Kuždasi, čeža ir guodžiasi

Slaptingas rudens šnarėjimas,

Laukų ramuma virsdamas,

Dangaus skliautą atverdamas

Baltam šalčio stinguliui

Pūga apsiklostančiam.

2004

Takas į atmintį

Kaip nuojauta,

Susmilkus atminty,

Giliu atodūsiu

Ar skausmo aidu

Tavų jausmų

Ir nuoskaudų,

Slėptų giliai širdy.

Kaip nuotraukoj

Įrėminta būtis

Ar jaudulio banga,

Paglostyta rimty

Rudens šešėlio,

Liūdesiu jau sklando.

Ar tylumoj šviesioj

Jos kuždesį girdi,

Suskaudusį giliai

Apmirštančioj vilty?

Į tavo atmintį

Ar taką ji atranda?

2004

Gyvybės gija

Būties – nebūties

Plonytė gija

Trūksta slapčia

Kaip voratinklis.

Slenka kertėm,

Stogų briaunomis,

Išsilaisvinus iš namų,

Nyksta erdvėj,

Į rūką įsiliejus

Plaikstosi vėjyje,

Plaukia dangum

Į dausų slaptingąją šalį.

Plonytė gyvybės gija –

Tavo ir mano

Mūsų visų naktyje.

2004

Vakaras prie Didžiulio ežero

Tįsta ilgyn šešėliai.

Į žoles klaupias vakaras

Pažiūrėti, kaip rengiasi

Nakčiai galveles nusvarinusios.

Tilindžiuoja varpelis

Ant ožkelės kaklo –

Ganosi balta jų banda.

Pakelia galvas atėjusiam

Apžiūrėti, pauostyti – svetimas –

Ir nusisuka įbesti noselę

Į mingančią žolę.

Vyniojasi ežeras į rūkus,

Skraistę užsitraukdamas

Kaip antklodę nakčiai.

Mekena ožkelės: namo, namo…

Sliūkina vakaras,

Lieja šešėlius į tamsą –

Maukšlinas juodą kepurę…

2004

Varpo verksmas

Širdy suskilo tuštuma

Lyg gelmėse nutrūkęs

Varpas dar vaitotų

Skausmingais dūžiais

Belstų į padangę

Ir atgalios į bokštą

Rišamas prašytųs…

Renku kraujuojančias

Jo varines šukes

Ir aidą tolstantį

Bintuoju tartum žaizdą,

Rūkų balzamais

Glaistomą kas rytą.

Juoda gelmė po kojom,

Varpo gausmas virpantis

Balton erdvėn pakyla

Dejuoja žemė,

Rudenio pilna –

Minčių brūzgynuos

Varpo verksmas tyla…

2004

Numirusių dienų dvasia

mirusiam broliui

Numirusių dienų dvasia

Sklando dangaus

Šviesulių labirintais…

Įžiūrėjus vaikystės

Džiaugsmingą švytėjimą,

Sugrįžta į atmintį

Mažo baltapūkio

Liūdnom akim,

Išklypusiais bateliais

Su nudaužytom nosim

Į kelio akmenis.

Numirusių dienų dvasia

Plevena blankioj atminty

Laikino žemės praeivio,

Liūdesio piligrimo

Pasaulio rudens akyse…

Baimė apsigyveno

Šaltose akiduobėse

Su viltimi nenumirti:

Pasklisti erdvės šviesos

Begaliniuos keliuos –

Paukščių Tako šviesybėj…

Numirusių dienų dvasia

Sustingo akių atminty…

2004

Ugnimi plazdeni

Klimpstu kaip į pelkę –

Gyvenimo maurai

Apsiraizgė gličiai

Drumzlinam vandeny.

Nustebus dairaus –

Suspindusia aura

Į mane iškankintą

Viltimi ateini.

Sustoji, lenkiesi,

Lyg žiburio ieškai

Akių gelmėje –

Aklinam šuliny…

Ir žvaigždę pakėlęs

Likimo nusviestą,

Dangaus šviesoje

Ugnimi plazdeni…

Atpažįstu tave

Iš dieviško gesto

Ir švelnumo akių,

Kai į minią žvelgi.

Tau lenkias didžiūnai

Ir klaupiasi miestai

O, Dieve, pasaulin

Šviesa ateini…

2004

Vėlinių Mišios

Plevenant žvakėms

Švyti altorius:

Memento mori,

Memento mori.

Sustingęs sieloj

Vilties piliorius:

Memento mori,

Memento mori.

Kyla aukštybėn

Angelų choras:

Memento mori,

Memento mori.

Baigėsi mišios –

Tyla šventorius:

Memento mori,

Memento mori.

2004

Lyg nieko ir nebuvo…

Atrodytų lyg nieko ir nebuvo –

Diena nakties ilgėjos verkdama.

Alpėjo tyliai neviltis pražuvus

Nusivylimo aidą versdama

Į tuštumą, į visišką nykimą.

Lemtis aistringą šėlsmą,

Pajuodusį ir buką apakimą

Grėsmingai švaistė tarsi nejučia…