Istorija |
|
|
|
Algirdas Gustaitis
|
|
|
Kūrėjai |
|
|
Nuorodos |
|
|
Rėmėjai |
|
 |
|
|
|
|
Pranciška Regina Liubertaitė - 'EILĖS APIE BALTUS'
|

Kūrinys
- apysaka -
'Mane kala prie kryžiaus'
Apysaka - 'Rekrutas'
'Eilės'
'Eilės apie Baltus'
Mano tauta
Kryžkelės vėjų blaškyta,
Girių ošimo supta,
Dvasios tvirtybės laikyta
Mano tauta.
Kryžeivių kardais kapota,
Pilėnų ugny išdegta,
Motės lopšinės liūliuota
Mano tauta.
Jau parklupdyta, jau pražudyta,
Jau apmarinta ir pavergta
Ir po pasaulį jau išblaškyta
Mano tauta.
2000
Vaikštau tik kartą žeme
Ieškau po saule vietos
Vaikštau tik kartą žeme:
Bijau ji bus nugalėta,
Prigirdyta kraujo klane
Bedugnė grėsmės atsivėrė
Žmogus užsimiršęs išgėrė
Pykčio iš pėdos žvėries.
Neliks žmonių giminės
Žvėris žmoguje sužvėrės,
Tik keršto ir kraujo norės
Ieškau po saule vietos
Vaikštau žmonių žeme:
Kraujo išgėręs iš pėdos,
Žvėris atsigręš į mane
2001 09 11
Didieji darbai
Arimas
Vagoja vėjo žirgai
Žydrą gelmės gilybę
Driekiasi dangumi
Debesų vagos,
Žaibo arklu išartos
Lietus į žemę
ašaras sės
Sėja
Lietaus nukritę ašaros
Sužels ramunių pieva,
Šypsosis vyšnios žiedlapiu,
Rugiagėle plasnos
Ir
Supsis vėjy vasara,
Lietaus sužibus ašaroj
Su saulės pakylėjimu
Sulaukusi brandos
Pjūtis
Nušienavo
Griežlės lankas
Auksiniais saulės
Dalgiais
Kedena
Vėjo grėbliai
Pievos žalzganus
Plaukus
Upės mėlynos
Akys
Padangėj
Grįžulo ratų
Ieškos
2002
Prūsų ąžuolai
Ko gi liūdit, rūstūs ąžuolai,
Žilą praeitį savy sustingdę?
Saugot pakeles it nebyliai
Rievėse užslėpę amžių rimtį.
Prisiugdė dvasios neregių,
Numarinusių būties jutimą,
Pristatyta žemėje stabų,
Kad slopintų alkų atminimą.
Atsibuskit, prūsų ąžuolai,
Sušlamėkit atgimimo viltį!
Prūsų žeme, pasmerkta tylėt,
Herkaus dvasioj iš gelmių pakilki!
2002 m. rugsėjis
Lietuvių kalbai
Su ja mes lyg su pamote,
Kurios mylėt nenorim
Jinai gi mūsų pramotė,
Ori žila senolė
Kiek ji vaikų vaikaičių
Pasauliui užaugino
O mes lyg prašalaičiai
Ją išvaryt mėginam
Blizgučiais menkaverčiais,
Ne perlais padabinę,
Keiksmažodžiais užvertę
Ir kvaišaluos skandinę
Grožybę jos išmainę
Į pigią erzelynę,
Pardavę ar iškeitę
Po kojomis pamynėm.
Jinai kantri vargdienė,
Nelaisvės iškankinta
Kaip amžių karalienę
Turėtume branginti...
2002
Lietuvai
Atsistojai basa ant ledyno
Virš žvaigždynų pakilo galva.
Gilią viltį ir skausmą pažinęs,
Atpažins ir tave
Lietuva!
Iš klajonių ilgų po žemyną
Tu prie Baltijos rymai gyva.
Atkaklumą ir vargą pažinęs,
Atpažins ir tave
Lietuva!
Žilą praeitį mirga žvaigždynai,
Amžių paslaptį slepia kalva.
Deivės raktais lobius atrakinęs,
Atpažins ir tave
Lietuva!
2003
Spėlionės
1. Apie ievą
Užsklendė
Žinojimą tavo žaltys,
Obuoliu gundęs
Rojaus sode.
Jutai nelaimės
Kartėlį ir sopulį
Nežinią širdyje,
Kuri virto aitra
Kekėje ievų,
Kai pavasarį
Skleidžia baltumą
Į erdvę toliausią
2. Apie rūtą
Lietuvių darželio gėlė
Ir vardas mergaitės,
Nuėjęs į dykras,
Kur protėviai mušės,
Klajodami vandenį
Gėrė Dunojaus,
Prie Kretos laiškus
Palikę ant akmenų,
Vėlino vardą užkeiktą
Mergaitės paprašę įspėti,
Išaiškint jo prasmę
Kaip rūtos žalumą
Gotų genčių nežinioj,
Germanų puikybėj
Ar ant kalno alyvų
Torų raštuos
3. Apie rožę
Braukia
Vakarės žaros
Purpurinį švelnumą,
Ant lūpų suvirpa
Lašelis ryto vėsos.
Įtraukia salsvo kvapo
Šnervės, jusdamos
Kraujo tvaiką.
Atsirita
Jis baltomis erdvėmis
Iš negyvų vandenų
Ir smėlio dykynės,
Kur pusbroliai žaltį
Su dalgiais apstoję,
Rožės dygumą
Nuo jo karūnos nulaužo
Ir spengia tyla
2003
Laimės ieškančiai
Laume,
Nelaimę lėmusi,
Lietuva Lietuvėle
Leki į lietų
Vargo sulyta,
Netekčių ir pavydo,
Gilios nevilties
Moterėle,
Anksti rytą kėlusi,
Su vilties rožiniu
Ilguos dienos darbuos
Nepriteklių ir baimės
Genama iš namų
Ieškai svečioj šaly:
Duonos, kvepiančios sotumu,
Ir sielos skaidrios ramybės
2003
Elgeta
1.
Pasilenk, praeivi,
Meldžia akys
Ar tau gaila
Dzingtelėti kartą?
Taip sušalęs
Ir skausmu aptekęs
Rymau prie lietingo
Miesto vartų.
Žmonės ir dievai
Visai užmiršo
Tvyro manyje
Vilties laukimas,
O mintis, praslysdama
Tarp pirštų,
Dzingsi būtimi
Tartum likimas...
2.
Dzingteli į skardinę
Valgysiu duonos
Kasdienės
Duos Viešpats.
Vėl dzingt
Pieno išgersiu
Būtis susitraukė į lietų
Ir vėjo šuorą.
Dzingteli vargo būtis
Nebūtin atsivėrusi
Nieko nereiks:
Nei duonos,
Anei pieno
Išplauksiu
Erdvėn
3.
Ropinėju žeme
Lyg vabalas
Nuo aušros
Lig žaros sužvarbęs
Atjauta dzingsėjusi
Nutyla laukiu,
Rankoj gniauždamas
Viltis ir vargą
Ryto mišios
Į aukštybę kėlę,
Išsisklaido
Sieloje sušalę
Dievo žodžiai,
Viltimi sugėlę
Ir suteikę atjautos bedaliui,
Vargo ir nepriteklių
Karaliui,
Erdvėje
Jaukia šviesa
Dar laikos
2003
Joninių naktį
Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę
Margaspalviai Joninių vainikai
Galvą apjuos vasaros žolynais
Visatos ratu nuo raganos kėslų.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia šviesią naktelę
Vidurnaktį nusiprausę rasa,
Ieškosim paparčio žiedo
Gyvybės vandens prisisėmę.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia laimės naktelę
2004
Širdies vietovė: vakaras prieš audrą
Vakaro tylą iščirškia svirplys:
Tėvo šešėlis padangėje stovi,
Žvengia papievyje rūko arklys
Gimtosios mano vietovės.
Šnabždina meldus ančių būrys,
Už piliakalnio vėjas gula,
Rausvina dangų pavakarys
Saulei nuleidus lino drobulę.
Širdis šokinėja kaip vyturys:
Motina debesį balint padžiovė,
Kilsteli dulkių kibus sūkurys
Mano širdies vietovėj.
Tiesiu rankas užverti duris:
Skelia žaibas dangaus šventovę.
Auksu sušvinta pats vidurys
Mano būties tvirtovės.
2004
Prisiminimų vakaras
Vakarais tėvo rožinis
Šiugždina tylą tarp pirštų.
Saulėlydis apsibrozdinęs
Dievo paveiksle numiršta.
Sode sudejuoja apuokas,
Šikšnosparnis virsta angelu,
Vaiduokliai patamsy juokias,
Paleisdami smagų gandą.
Eiklus baltakartis iš pasakos
Pro langą į šviesą sužiūra:
Jaukiai spragsi ugniakuras,
Jaunystės ugnį įkūręs.
Vėjas stogu lekiodamas,
Duris lyg vagis paklebena,
Vėle kamine suvaitojęs,
Nykstančią praeitį mena:
Sutrūko seniai tėvo rožinis,
Netyčia užkliuvęs už pirštų
Akimirka skausmą užgožusi,
Prisiminimais pavirsta.
2004
Septyni šienpjoviai šią vasarą
Iš septynių pabudo trys
Jiems žemės pievos neberūpi.
Į dangų dairos šienpjovys
Nakties tyloj išbraidęs upę:
Prabustų broliai septyni
Šilta liūtim patvintų lankos,
Sušvistų dalgiai žvaigždėmis
Į žemę ašmenis įlenkę.
Erdvė neskendėtų rūkuos,
Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų
Iš septynių prabudo trys
Šienauti dangų ūkanotą.
2004
Dangaus architektūra
1. Rytas
Šviesos ruoželis
Rėžiasi į debesį
Dangaus architektūrą
Tvarko saulė,
Taisydama netobulą
Pradžių pradžios fragmentą,
Nuskaidrintą palaimos
Ar užsklęstą užuolaidos
Miglų apibrėžties:
Ribos tarp žemės
Ir dangaus platybių.
2. Diena
Dangaus kūrimas tęsiasi.
Didingi mūrai plaukia
Kaip balti kalnai,
Suvieniję miglas į dermę
Begalinę, kuri pavirs šviesa
Ar pliūptelės liūtim:
Išplaks nustebusį,
Viltingai laukiantį
Senutės žemės veidą,
Kol ši nusuks akis
Į vakaro atodūsį.
3. Vakaras
Kaip juodas demonas,
Paskleidęs tamsą,
Vienuolis vakaras,
Įsupęs į sutaną
Saulės šviesą,
Keliaus paslapčiomis kalnais,
Tartum pagrobęs auksą.
Mėnulio pjautuvas
Išpjaus langelį
Debesų drobulėj.
Iš tos niūrios tvirtovės
Žvelgs naktis,
Įkalinta tamsos
Lig ryto pranašystės.
4. Naktis
Tylės didingi debesų kalnai
Niūri architektūra gotų:
Bažnyčių bokštai įsmeigti
Į dangaus platybių gylį,
Matuojantys kantrybę
Gedinčios nakties.
Pasaulio rimtį geria
Tamsos grėsminga apgavystė.
Praskleis užuolaidas naktis
Pradžių pradžios šviesybei
Atsklisti iš gelmių
Didingo statinio.
Garbė dangaus didybės
Ir gilybės architektui!
2004
Tarp kasdienybės ledų
Tarp kasdienybės ledų,
Skleidžiančių šaltį į esmę,
Ieškau nesurandu
Sielai žodžio šviesesnio.
Gūždamasi brendu
Į tuščią tikrovės reginį,
Tūkstančio negandų
Liepsna užsimojo deginti
Žvilgsnį tamsos beribį:
Suokia gandas klaikus,
Pikta moneta sužibęs.
Ir išblėsus nakties
Paskutinei žvaigždelei,
Virsta griuvėsiais viltis,
Pykčiui išgrindus kelią
Tarp kasdienybės ledų.
Melas pykčiu sužibęs,
Gožia šviesos galybę.
2004
Savas nesavas
Savas nesavas
Gyvenimas,
Gelmėmis
Į kitus įsiliejęs,
Po ledu
Upokšniu virvenęs
Po žvaigždėm
Skausmingai virpėjęs.
Vasarų prakaito
Išsunktas,
Ant virvelės rudenį
Džiūsta.
Saulėlydžių kraujo
Tvinksėjimu
Savas nesavas
Suklūsta:
Turi neturi
Gyvenimo
Savam nesavam
Pasauly.
Pradėjęs ledo
Lukštenimą,
Iš rūkų išvaduosi
Saulę.
Gal nušvies ji
Tavo likimą
Į akių gelmes
Pažiūrėjus
Ir nuskaidrins
Tava netava,
Ir prikels ko tu
Neturėjai.
Ir jausmus, ir mintis
Pabudins iš stingaus
Viduramžių ledo:
Sugrąžinsime,
Ką turėjome
Išvaduosim,
Ką buvom praradę.
Balta ugnis
Balta ugnis išdegins
Negandas ir tamsą,
Pasklidusią pasaulin.
Balta baltų ugnis
Nuskaidrins sielą,
Vilties nušviestą,
Tikėjimo pakeltą
Į baltų erdvę baltą.
Balti šyvio karčiai
Iššluostys tolius.
Žalčiai, žiedais surizgę,
Švelniais liežuviais
Nuplaus padangę,
Gedinčią erdvių šviesos.
Ugnis skaidri, balta
Įsiliepsnos į baltą,
Švarią baltų erdvę.
Baltas baltų žyny,
Sudėliok sukapotą žaltį.
2005
Baltų karalystės vizija
Žemės klajoklių tauta
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
Užmiršta saulės blyksnio.
Baltų genčių karūna
Pykčio audroj nublanko
Atplaukė kraujo puta
Į melagingą krantą.
Keršto pavirtus auka
Baltų šviesi karalyste,
Gulbės plunksna balta
Iš debesų numesta
Leidžias viltim išlikti.
Dvylika brolių tvirtų
Juodvarniais sklando.
Sesė juos šaukia vardu
Atsako nesuranda.
Saulės klajoklių tauta
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystės.
Deivės
Marijai Gimbutienei
1. Deivė Paukštė*
Deive Paukšte nukirstais sparnais,
X ženklas skirsto tave į dalis.
Meandros, zigzagai ir linijos
Brėžia ryšį su gyvybe
Iš vandens ir lomų drėgmės.
Deive Paukšte, kas nedavė
Tau galingų sparnų,
Kad neskristum virš jūrų
Ir virš kalnų neplasnotum.
Kad ilgėdamos lauktum
Vinčos** gelmių slėpiniuos?
Tavo dievišką dvasią
Spėliojo ir troško pažinti
Deivė moteris, ištiesus rankas
Ir nuskaidrinus mintį.
2. Rašto Deivė
Margais rašto ženklais
Išraižytas tavo priekis,
Nugara ir šonai.
Ar tu Rašto (Rasto) deivė,
Rašto madona?
Ką reiškia tie raižiniai?
Ornamentą puošybos detalę
Ar ženklais išreikštas mintis?
Menas ar mokslas susipynė
Ant tavo dieviško kūno?
Surizgo juostų raštais:
Šepetėliais, bangelėm,
Iksais, igrekais ir meandrom
Lyg amžių senų labirintais.
Rašto Deive, kaip tu išskridai
Į pasaulio platybes?
2004
*Archeologės rasta raštais išraižyta Deivės Paukštės
statulėlė
** viena iš Balkanų senųjų kultūrų
»
Sugrįžti į pradžią
|
 |
|
|
Rekrutas
Visada valdo stipresni
Rusija buvo didelė, galinga
valstybė, todėl ir grobė, kiek galėjo
Nebuvo kam jos sulaikyti
Klasta užvaldė
mažas tauteles
Ta klasta ir pas mus buvo gudriai pakartota
samprotauja
senelis. Baisiausia, kad sugebėjo užgniaužti žmogaus dvasią
Nutilo visi kaip
pelės po šluota, net prasižioti bijo
Pamažu apsiprato, apstingo ir galvoti
niekas nebenori
Nekurstoma kaip ir ugnis, dvasia apsineša plėnimis ir pamažu
gęsta
Bet gal kada ir įsidegs kokia žarijėlė kitokiems vėjams papūtus
O iš
žarijos ir liepsna dažnai ūžteli
|
Mane kala
prie kryžiaus
Atsikėlusius sukrėtė liūdna žinia. Moterų palapinėje gimusį
vaikelį šaltis akimirksniu sustingdė į akmenį Viešpats pasigailėjo iš tikrųjų
visai nekalto...
Kur tik ėjau, ką dariau, manęs vis neapleido mintis:
Žmogus žmogų žemina, persekioja, kankina, žudo. Ne žvėris
žvėrį, o žmogus žmogų?! Nežmoniškumo viršūnė suėmė ir išvežė greitai turėjusią
gimdyti moterį?! Kalta ji tik tiek, kad buvo Lietuvos karininko žmona...
|
|
 |
|
|
Trupiniai
Nulaupau kampukus,
Susirenku trupinius,
Išsklaidau delne,
Nupučiu dulkeles,
Apglėbiu lūpomis
Duoną kasdienę
Maistas nuslenka gomuriu
Žemyn į bedugnes gelmes,
Kur nematomas virsta nieku
Gludinu kampukus
Begalinėj minčių erdvėj
Ir žodžių šiltų platumoj
Į tolumas sklinda eilės
Minties trupiniai dievams
Daugiau |
|
 |
Lietuvos.net - prašymas
Ši svetainė išlaikoma iš asmeninių pinigų ir
geranoriškų aukų. Jei galite padėti, rašykite:
valstybe@yahoo.com

|
 |
|