Pranciška Regina Liubertaitė

"Rekrutas"

Seneli, papasakok…

– Apie ką?

– Apie save…

– Et, vaikeli… Ką čia pasakoti?

– Seneli, tu gi daug visko žinai…

– Žinau… Kiekvienas žinotų tiek matęs…

– O ką tu matei?

– Maksvą, Tiflisą,

– Papasakok apie M… M… M…

– Apie Maksvą?.. Papasakosiu, kai paaugsi…

– Negaliu ištarti… Kas ta M… M… M…?

– Maksva – didelis ir gražus miestas…

Senelis neskuba. Žinau, kad jis tarnavo caro kariuomenėje ir kare buvo. Mama sakė, kad Pirmajame.

Tas jo praėjęs gyvenimas man kažkoks labai tolimas, nesuprantamas.

Mėgstu sėdėti pasirėmęs ant lovos krašto ir žiūrėti, kaip senelis smulkiai pjausto tabako lapus ir prisikemša pypkę. Kartais paima lapą, išlygina ir, ant jo storai pribėręs smulkinto tabako, susisuka cigarą. Likusį sudeda į tabokinę ir užvožia dangtelį. Apsiglostęs praplikusią galvą, ilgokai sėdi už stalo ir papsi. Kyla kartūs dūmai.

Tabakas auga palangėje. Jo lapai dideli kaip kiaulės ausys. Vasaros vidury išsiskleidę geltoni žiedai nužydėję subrandina sėklas. Mama jas surenka ir išdžiovina – bers į žemę palangėje kitą pavasarį. Rudeniop ji suveria tuos lapus ant storo lininio siūlo ir džiovina pavėsyje. Va, iš kur senelio rūkomas cigaras arba pypkė…

Senelis dažnai užmiršta, kur padėjęs pypkę. Neradęs labai pyksta. Dažniausiai apkaltinama mama, kad kažkur nukišo. Abu verčia visus namus – ieško. Pypkė dingusi kaip į vandenį.

Pagaliau mama sustoja vidury kambario, įsiremia rankomis į šonus ir ima juoktis:

– Žiūrėk, ji už bato aulo iš mudviejų šaiposi…

– Na, gerai, gerai… – murma senelis.

– Ant arklio jojo, arklio ieškojo… – vėl nusišaipo mama. – Galėtum mesti save nuodijęs.

Į miestelio pieninę senelis veža viso kaimo pieną. Bidonus susistato į vežimą ir darda. Kai nešalta, vežasi ir mane.

Reikia anksti keltis. Senelis eina į ganyklą arklio. Tipenu iš paskos.

Arklys rąžosi, purtosi, prunkščia. Bėgu šalin.

– Geras kuziukas, geras… – šypsodamas glosto arklį.

Nuėmęs lenciūgą ir užmovęs apynasrį, vedasi namo.

– Neik arti arklio… Gali netyčia užgauti, – atsisukęs perspėja.

Privedęs arklį prie ratų, atbulą įstumia tarp ienų ir kinko. Pirmiausia ant galvos užmauna pavalkus, juos apačioje stipriai suveržia ir suriša. Permeta kinkytinį, įtveria į pavalkų ąsą ir jungia su viena, o paskui su kita iena. Ant nugaros užmeta balnelį, o prie jo šikšnos galų priveržia ienas, kad netabaluotų. Prie apynasrio prisega vadžias, gyvulį pražiodo ir įkiša tarp dantų pailgas geležis.

– Seneli, ar arkliui skauda?

– Kas skauda?

– Kai kiši geležis…

– O kaipgi be žąslų suvaldysiu. Eis, kur norės…

Į vežimą įsimetam prikimštą šieno maišą, senelis ima į rankas vadžias, botagą ir, susėdę ant sėdynės, išvažiuojam.

Važiuojam į kaimo pieninę paimti bidonų su pienu. Senelis atsikrenkščia ir žvalgosi į šalis.

– Žiūrėk, – rodo botkočiu, – jau gandrai būriuojasi. Per šventą Baltramiejų išskris.

Matau ant rugienų pulkelį baltų paukščių juodais sparnais. Vieni stypčioja po lauką, kiti – danguje suka ratus.

– Jau ruduo, – sako senelis.

Dieną dar karšta. Grįžtame sušilę, išalkę ir ištroškę. Tik arklį senelis pašėrė pririšęs prie apynasrio maišą su šienu.

– Žmogus gali pakentėti, – aiškina. – Gyvulys nemoka pasiskųsti – jam reikia padėti.

Nukinkęs arklį, veda prie šulinio pagirdyti, o paskui – į ganyklą. Bėgu šalia.

Arklys voliojasi, trinasi į žolę, o atsikėlęs purtosi. Išsidūkęs ima rupšnoti žolę.

– Mama, ko šiandien išvirei? – klausiu lįsdamas už stalo.

– Juk žinai, kad mūsų senolis valgo tik barščius ir kopūstienę. Šiandien – kopūstienė.

Senelis plaunasi rankas, šluostosi į šiurkštų lininį rankšluostį ir sėdasi už stalo. Storai priraikęs duonos, sukrauna kupetą. Persižegnojęs ir pasilenkęs srebia viralą ir čepsi bedante burna.

– Seneli, kodėl tu tyli? Kodėl man nieko nepasakoji? Gal viską užmiršai?

– Valgant netinka šnekėti… – o patylėjęs tęsia: – Nevalia užmiršti praeities… Jinai kaip šaknys, kuriomis visi į savo žemę esame įaugę. Nutrūksta šaknys ir jau nebėra žmogaus… Kai nukerta medį, lieka tik paprastas rąstas tarp tokių pat kitų… Taip ir žmogus… Be atminties, be praeities – visiškas niekas… Besimėtantis rąstas…

Pavalgęs išeina prie darbų: pripjauti kiaulėms žolės, perkelti karvę, išmėžti tvartą.

– Kodėl mūsų senelis vienas? – klausiu mamos.

– Jis neturi šeimos, todėl ir vienas…

– O kodėl neturi?

– Jo toks gyvenimas. Grįžo iš karo prievolės įkopęs į penktą dešimtį…

– Toks senas?! – stebiuosi.

– Dar nesenas, bet praėjo laikas vesti ir liko vienas…

– O kodėl mes pas jį gyvename?

– Mane tėvai išleido pas jį tarnauti.

– Kodėl?

– Kitos išeities nebuvo. Reikėjo jam padėti: išvirti, apskalbti, nuravėti. Paskui tavo tėvas iš tremties grįždamas užėjo: ištekėjau – atsiradai tu…

Bėgu pas senelę. Ji to mūsų senelio sesuo. Žinau, ji papasakos daugiau negu mama. Pats senelis visai nenori apie save šnekėti – dažniausiai tyli.

– Papasakok apie senelį, – prašau.

– Senelis… Jis buvo rekrutas, – sako.

– Kas tai? – klausiu.

– Caro laikais, – pradeda senelė, – jaunus vyrus prievarta imdavo į karuomenę. Norinčiam karo tarnybos išvengti reikėjo slapstytis. Mes jo neišslapstėm. Gandas, kad kaimu joja žandarai, užklupo taip staiga, jog mano brolis nesuspėjo pasislėpti. Skradžias į žemę neprasmegs – taip ir liko stovėti vidury kiemo. Atjojo, surišo rankas ir išsivedė… Beveik dvidešimt metų nematėm… Galvojom, kad jau gyvo nebėra, bet vieną dieną parėjo. Tikra motina nepažino – suvargęs, praplikęs. O išeidamas buvo jaunas… Sunki rekruto dalia…

Dabar jau apie senelį daugiau žinau. Gal jis ir pats kada papasakos, gal išprašysiu…

Praėjus kiek laiko, stengiuosi kaip nors išklausti mane dominančių dalykų.

– Seneli, sakei buvai Mask…voj, – sunkiai ištariu.

– Taigi Maksvoj…

– O ką ten veikei?

– Į karuomenę paėmę pirmiausia Maksvon ir nuvežė.

– O paskui?..

– Carui ir motinai Rusijai priesaiką davėm…

– Seneli, bet tu lietuvis…

– Niekas neklausė, kas aš toks ir iš kur… Lietuva tuo metu caro Rusijai priklausė.

– O koks miestas toji Mas…kva?

– Gražus miestas… Bažnyčių bokštai auksu akis spigina.

– O kaip priesaiką davei?

– Ilgai mus muštravojo, priesaikai rengė. Kelias savaites iki prakaito ir kraujo rikiuotės mokė, – įsismagina senelis. – Griežti karininkai pasitaikė. Po komandos ne į tą pusę pasisukusiems lazdų skirdavo. Sustato senus kareivius su lazdomis ir įsako pliekti per vidurį paleistą prasikaltusį naujoką. Praėjęs tokį muštrą, jaunas kareivėlis krinta ant žemės sukruvintas. Liepia keltis, į rikiuotę grįžti.

Iškilmių dieną gražias uniformas išdalijo… Išrikiavo didelėj aikštėj prie kremliaus. Reikėjo įsitempus stovėti. Galva svaigo nuo blizgesio. Caras ant balto žirgo naujokų eiles apjojo, popas palaimino, krapylu pašlakstė.

– O tave ar Maskvoj paliko?

– Taip, karalienės garbės pulke…

– O kodėl?

– Gražiausius ir aukščiausius atrinko…

– Seneli, tai tu buvai gražus?..

– Turbūt…– atsidūsta. – Jauni visi gražūs, tik ne visi aukšti…

– O kodėl karalienė?

– Jos kitaip niekas nevadino… – vėl atsiduso.

– Bet jeigu yra caras, tai ir carienė… Mus mokykloje taip mokė…

– Taigi kad ji buvo mūsų karalienė…

– Negaliu suprasti…

– Buvo labai reikli, teisinga ir, svarbiausia, labai graži – tikra karalienė. Mes, kareiviai, ją labai mylėjome ir gerbėme…

– O paskui?..

– Apsenau ir nuskyrė į Tiflisą…

– O kaip ten nuvažiavai?

– Ilgai, gal savaitę, vežimais važiavom. Arklius žandarai tarpstotėse vis keitė… Pavargę, apdulkėję Kaukazą privažiavom… Bet šiandien jau gana, bėk žaisti…

Vakarais sėdėdamas už stalo ir žiūrėdamas į vieną tašką, senelis vis papsi savo pypkę. Sunku pasakyti, ką jis ten mato. Gal nelengvą savo gyvenimą? Klausinėti nelabai drįstu. Į dideles kalbas jis nelinkęs leistis. Vis tyli. Tik ta tyla nesunki… Prie jos visi esame pripratę.

– Seneli, kada dar papasakosi…

– Kur mes sustojom?.. – nenoriai nutęsia.

– Prie Kaukazo…

– A, Tiflisas…

– Kieno tai miestas?

– Gruzinų… Kaukazo kalniečių…

– Seneli, o ką ten veikei?

– Buvau jenerolo padėjėjas.

– Kas yra padėjėjas?

– Tai kareivis, kuris vyresniam padeda…

– O ką reikėjo padėti?

– Eiti į turgų, pirkti maistą, virti valgį, valyti uniformą, batus.

– Buvai tarnas?

– Turbūt taip…

Sėdi senelis ant prieklėčio ir pina krepšį. Žiūriu, kaip dirba. Rankos mikliai lenkia karklo vytelę ir kiša tarp paruoštų krepšio grebėstų. Įdomu žiūrėti, kaip krepšys kaskart plečiasi. Darbas baigiasi prie lanko, kaip ir prasidėjęs.

Krepšio pynimas trunka gerą pusdienį.

– Dabar eisim kiaulėms žolės, – sako.

Jis nusikabina nuo obels šakos dalgį ir mudu išeiname. Pievelė čia pat, už klėties. Mojuojamas dalgis lygiai nuriekia dobiliukus ir suguldo į pradalgį. Paskui grėbliuku surenkame žolę ir iki pat lanko prikemšame krepšį.

Einame į tvartą. Pamačiusios mus tarpduryje, kiaulės garde pradeda stumdytis. Jos pešasi ir žviegia, nors dar nieko nėra gavusios.

– Kriuksės begėdės… – šaiposi senelis.

Jis traukia iš krepšio žolės gumulus ir driekia į lovį. Kiaulės aprimsta – įninka snukiais knaisiotis po žolę.

– Kodėl kiaulės žolę ėda? Jos gi ne karvės? – klausiu.

– Jos taip pat žolėdės, ne plėšrūnės ir, matyt, alkanos… – sako senelis.

– Žiūrėk, kaip rankioja tik dobilų lapelius.

– Kiekvienas griebia kur skaniau ir daugiau… Visomis spėkomis siekia riebesnio kąsnio…

– Matai, jos prie lovio stumdosi!

– Bijo, kad mažiau teks… Kiaulės primena žmones… Jos taip pat stumdosi ir tempia tik į save…

Pieną senelis veža darbiniu arkliu. Yra dar eržilas, pririštas ganykloje. Jo kolchozas kažkodėl neatėmė. Tai piktas gyvulys, jo bijo visi namiškiai. Tik senelis sugeba prie to siaubūno prieiti. Kuo labiau sensta, tuo sunkiau jam darosi suvaldyti tokį smarkų žirgą, kuris pakinkytas šuoliais lekia kaimo keliu. Mama šieno jam paduoda įrėmusi į galvą grėblį, kad neįkąstų. Pamatęs vaikus, ristūnas šiepia geltonus dantis ir pakrizendamas garsiai žvingauja.

– Seneli, ar tu jo nebijai? – kartą klausiu.

– Ne, aš su juo supratęs…

– Nebe tavo amžiuje tokį drigantą laikyti. Atiduok į kolchozo fermą, – prašo mama.

– Aha, nori, kad patį gražiausią savo žirgą kolchozui aukočiau. Jau ir taip viską atėmė…

Kitą kartą, kai vėl liekame vieni, imu klausinėti:

– Seneli, o kaip ten toliau tarnavai… Nebaigei man pasakoti…

– A, jenerolui…

– O ką generolas veikė?

– Karuomenei kalnuose vadovavo…

– Ar tų kalniečių?

– Ne, vaikeli, caro…

– Kodėl?

– Rusai tada Kaukazą valdė… Ir ne tik… Iki pat Ramaus vandenyno buvo nuėję…

– Taip toli?..

– Visada valdo stipresni… Rusija buvo didelė, galinga valstybė, todėl ir grobė, kiek galėjo… Nebuvo kam jos sulaikyti… Klasta užvaldė mažas tauteles… Ta klasta ir pas mus buvo gudriai pakartota… – samprotauja senelis. – Baisiausia, kad sugebėjo užgniaužti žmogaus dvasią… Nutilo visi kaip pelės po šluota, net prasižioti bijo… Pamažu apsiprato, apstingo ir galvoti niekas nebenori… Nekurstoma kaip ir ugnis, dvasia apsineša plėnimis ir pamažu gęsta… Bet gal kada ir įsidegs kokia žarijėlė kitokiems vėjams papūtus… O iš žarijos ir liepsna dažnai ūžteli…

– Žiūrėkit, žiūrėkit, eržilas senelį purto, – šaukia tėtis. – Va, dantimis sugriebęs, pakėlė nuo žemės.

Tėtis tekinas pasileidžia į ganyklą. Mama su grėbliu, vieninteliu ginklu prieš šį pabaisą, lekia iš paskos.

Matau, kaip gyvulys, priekinėmis kojomis atsiklaupęs, niurko senelį.

– Kas jam nepatiko? – praėjus visam baisumui, spėlioja mama.

– Jis kažko širsta, – svarsto tėtis.

– Seniai sakiau, kad reikia atiduoti… – skelbia nuosprendį mama. – Galėjo ir blogiau baigtis.

– Ir žmonės, ir gyvuliai – vienodai pikti. Kartais nesuprasi, ko širsta… – prisideda jau atsipeikėjęs senelis. – Matyt, pabodo nelaisvė…

– Kokia čia dar gyvuliams nelaisvė?.. – prieštarauja mama.

– Ogi žąslai, lenciūgas… ir botagas… – šaiposi senelis. – Kaip ir žmonėms, kad viršesnių už save klausytų…

Daktarų jis nepripažįsta. Į juos kreipiasi tik ištikus bėdai.

Perrišdamas žaizdą, senas miestelio daktaras stebisi, kad garbaus amžiaus sulaukęs senelis dar toks stiprus ir daktarą pirmą kartą pasikvietė. Tik uždraudžia rūkyti pagąsdinęs, kad jei nemes, žaizda ilgai negis. Nuo tol senelis ir meta sukti cigarus, papsėti pypkę.

Žaizda gyja sunkiai. Mano tėvas kasdien seneliui leidžia vaistus.

Kasryt pasiėmęs tabokinę, bet lyg ką prisiminęs, senelis padeda ją atgal, iš kur paėmęs. Pagaliau mama ją paslepia.

– Daugiau neberūkysiu, jeigu taip daktaras liepė, – atsidūsta.

– O kaip iškęsi nerūkęs? – klausiu.

– Iškęsiu, kur dingsi… Vyras esu…. Nerūkau ir nebereikia… Atpratau ir praėjo noras… Dabar ir kvėpuoti lengviau pasidarė.

Vieną rytą nuėjęs į tvartą, neberandu eržilo. Atėjęs į gryčią matau liūdną senelį, vėl įbedusį akis į vieną tašką.

– Kur eržilas? – klausiu po kiek laiko.

– Nebe mano sveikatai toks gyvulys… – tarsi save pateisindamas kalba. – Labai gaila gražuolio žirgo… Išauginau iš mažo kumeliuko. Maudžiau, šukavau, karčius ir uodegą kirpdavau… Šiandien nuvedžiau į kolchozo fermą… Ten jį koks nors pašlemėkas nuvarys – pavirs arkliu…

Sekmadieniais senelis pasiima seną odinį diržą, sagtį užveria ant durų rankenos, įtempia ir brauko skustuvą į apskilusią odą – galanda. Paskui muilo gabaliuku išsimuilina veidą ir, žiūrėdamas į seną apmūsojusį veidrodį, gremžia nuo skruosto putas kartu su barzdaplaukiais. Apsivilkęs spintoje kabantį išeiginį kostiumą, išeina į vienintelį šventinį pasižmonėjimą – bažnyčią.

Švenčiame senelio jubiliejų, sveikiname garbingo amžiaus sulaukus. Tik jis dar tvirtas ir tiesus.

– Nepamačiau, kaip prabėgo gyvenimas, – sako. – Geriau būtumėt nesveikinę ir nepriminę – sugraudinot.

– Dar ilgai gyvensi. Esi sveikas kaip ridikas, – su pasigėrėjimu kalba mama.

– Kiek čia man beliko… Jau saulelė vakarop suka…

– Ale, ne visi tokių metų taip gražiai atrodo, – toliau giria mama.

– Senam diena – amžius… – porina senelis ir paprašo: – Padainuok tu mano dainą… Tą… rekruto…

Mama užtraukia giliu graudulingu balsu.

„Aš išjojau į karužę,

Laimės neturėjau

Ir atlėkė pirma kulka —

Širdelę pervėrė…“

Jos skruostais ritasi didelės ašaros. Skarele jas nubraukusi ir užbaigusi dainą, sako:

– Išdainavau tarsi kareivio dalią. Tu, dėde, grįžai gyvas… O kiek tenai gulėt pasiliko…

Žinau, kad senelis buvo Pirmajame kare. Paprašytas papasakoti, tik palinguoja galvą.

– Ką ten pasakosi… – ilgai tylėjęs atsidūsta. – Protas valstybių galvoms pasimaišo, tai ir kariauja.

– Ar labai baisu? – klausiu.

– Žvėrys taip nesidrasko kaip žmonės kare… A… žmonės vis kažko nepasidalija, jiems vis negana… Rodos, duonos, druskos yra, vandens užsigeri ir užtenka… Visa kita galima pačiam prasikurti… Ale, tai ne… svetimo turto, svetimų žemių reikia…

Ir visa šneka apie karą. Daugiau nieko nesugebu išspausti.

„Kietas jis kaip titnagas“, – prisimenu sakius mamą.

Mūsų didžiausia kiaulė atsivedė paršiukų. Ji guli ant šono ir žindo savo vaikelius. Mama skundžiasi, kad atsirado vienas gudruolis – išlenda iš gardo.

– Jam vis reikia laisvės, – sako.

– O kam jos nereikia?.. – atsikerta senelis. – O, kad būtume laisvi…

– Sunku su palaidais gyvuliais, – pykteli mama.

– Rytoj gardą užtaisysiu taip, kad paršelis neišlįs, – prižada senelis.

Kitą rytą mudu einame į tvartą. Gardo apačią senelis apkala lentomis ir apkasa mėšlu.

– Dabar tikrai neišlįs, – taria įtikinamai tvirtai.

Paršelis gudrus – išlenda tik pro jam vienam žinomą plyšelį. Mama skundžiasi, kad negali jo suvaikyti. Sunku tokį žioplį sugauti ir grąžinti į gardą. Tylėdamas senelis klausosi, o paskui išeina. Bėgu iš paskos.

Po pažastim laikydamas vadžias, senelis ima vaikytis po tvartą laisvai sau kėblinėjantį paršelį. Šis bėgioja į vieną, į kitą pusę, kol sučiumpamas ir žviegiantis nešamas prie durų.

Stoviu ir žiūriu, ką senelis darys. Įspraudęs į pažastį žvygčiojantį paršą, vieną vadelių galą jis pritvirtina prie kablio virš durų, o kitame padaręs kilpą, užneria ant kojytės. Įsiūčio pagautas, nutveria prie durų numestą botagą ir ima pliekti vargšą gyvulėlį. Paršelis tamposi kilpoje ir žviegia nesavu pratisu balsu.

– Še tau, še tau! – čaižydamas rėkia įpykęs. – Žinosi, kaip lįsti iš gardo!

– Mama, mama, – klykiu lėkdamas į gryčią. – Paršeliui skauda! Greičiau, greičiau! Senelis jį užmuš!

Viską metusi, ji bėga į tvartą.

– Nustok! Ar išprotėjai?! – vos įstengdama perrėkti žviegiantį paršą, šaukia mama.

Drebanti ranka nukrinta žemyn, o įsiūčio perkreiptos lūpos išrėkia:

– Aš jį išmokysiu!..

– Jis gi žiopliukas nesupranta, už ką tu jį šitaip… Pasirodo, esi kvailesnis ir už paršą... Atsipeikėk, – jau ramina mama.

Sudribęs kaip maišas, senelis atsisėda ant prieklėčio ir sunkiai kvėpuoja. Paskui užsiremia alkūnėmis ant kelių ir nuleidęs galvą ilgai žiūri į žemę…

Su mama einame į gryčią. Ji paprašo iššluoti vandeniu palaistytą aslą.

– Kodėl senelis taip staiga supyko? – klausiu akyse vis dar matydamas raudonus dryžius ant paršelio nugaros.

– Vaikeli, ne iš gero. Sugadino jį tas karas… – linguoja galvą.

– Kaip sugadino? – nesuprantu.

– Karas – baisus dalykas, – patylėjusi dėsto mama. – Žiaurumas pasilieka kaip kupra, kurios nenuimsi. Kartais ima ir prasiveržia pyktis…

Žiema šalta ir pusnėta. Gryčioje irgi šalta. Suradęs plyšelį, vėjas lenda pro langus su savo irzlia gaida. Įsisupęs į kailinius, tūnau ant lovos.

– Ką jie sugalvojo? Statys gyvenvietę!.. – negali atsistebėti senelis. – Ant mano žemės?!

– Jau nebe tavo, – atkerta mama.

– Vis tiek kaip mano… Ateis ant svetimo gero… – dejuoja. – Sodą sodinau… Iškirs namus statydami…

– Kažin ar grįš tie laikai, kai vėl bus tavo… – abejoja mama.

– Būtinai grįš… Carų galybė sugriuvo, sugrius ir ši….

Pritaikęs metą, kai senelis vienas, vėl klausinėju:

– Seneli, pasakyk, kodėl žmonės kariauja?

– Karas – velnio darbas, vaikeli…

– Kodėl?

– Įsivaizduok, kad valstybės susipyksta. Jų karuomenės viena kitą stengiasi nugalėti… Sustoja didelis kareivių būrys per atstumą prieš kitas kitą su ginklais… O žmogų užmušti, tai ne medį nupjauti… Medžio gaila… O čia gyvastis… Jos siūlą be prasmės reikia nutraukti…

– O kodėl reikia?

– Sunku visa tai paaiškinti… Neužmuši kito, tave užmuš… Kare jau taip yra…

Pavasaris ankstyvas ir šaltas. Žemė dar įžliugusi po žiemos.

Vyrai klampoja po senelio sodą: matuoja sklypus – statysis namus.

Senelis sėdi susiėmęs galvą ir kaip visada įbedęs žvilgsnį. Jaučiu, kad jam labai gaila sodo.

Pagaliau atšyla. Ratais vežami rąstai ir verčiami prie atmatuotų sklypų. Ima zvimbsėti pjūklai, pokšėti kirviai, į šalis lėkti skiedros.

Po savaitės kitos iškyla pirmasis namas su stogo grebėstu. Ant grebėsto viršaus iškeliamas pirmųjų lauko gėlelių vainikas. Švenčiamos statybos pabaigtuvės. Paskui dailidės dengs stogą ir įrengs vidų.

– Statysiu ir aš namą, – sako senelis.

– Kam jis tau?.. – stebisi mama.

– O jūs… Negi gyvensim susikimšę… Namas prie tvarto – sunku palaikyti švarą. Auga tavo vaikas…

Mama susigraudinusi šluostosi ašaras:

– Nesitikėjau to iš tavęs…

– Mane nukaršinsi ir palaidosi… – tęsia senelis.

– Matyt, savo nieko ir neturėsiu… – kalba mama.

– Nesijaudink, viskas liks – nieko su savim nenusinešiu… Nuogas į pasaulį atėjau, toks ir išeisiu…

Senelio sklypas – pirmas nuo keliuko. Į jį su mano tėvu jis irgi priveža sienojų. Kaipmat iškyla namas.

Trobesys uždengiamas, įrengiamas ir visi susikeliame į jį gyventi.

Mūsų prie tvarto buvęs kambarys lieka daržovėms laikyti. Jis įgauna aitrų, nemalonų kvapą.

Pagaliau imu priprasti naujame name. Miegu šviesiame, dar mišku kvepiančiame kambaryje. Rytais pro langą pažiūrėjusi, mane prabudina saulė. Dar vasara.

– Kelkis, – sako mama. – Užteks drybsoti – gyvenimą pramiegosi.

Iššoku iš lovos ir einu praustis. Senelis jau sėdi už stalo. Plačiai persižegnojęs, kanda didelį duonos kąsnį. Paskui lėtai užsisrėbdamas kramto. Mama su savo lėkšte prisėda prie stalo krašto. Ji kepa blynus, todėl vis turi eiti prie plytos.

Pavalgę vis dar nekylame nuo stalo – kalbamės.

– Galėsime kaip žmonės gyventi, – sako senelis. – Tie baisūs laikai jau praėjo.

– Taigi kad baisūs, – pritaria mama. – Nesinori ir prisiminti. Suloja šuo ir nežinai, kurie pabels: savi ar stribai. Net jau žinojom, kaip šuo į šautuvą loja…

– Mane stribai tiek mušė ir spardė… – prisimena senelis.

Žiūriu išsproginęs akis:

– Už ką gi mušė?

– Niekas nesakė… O kaip tokio dalyko paklausi?.. – sako mama.

– Patys stribai papjovė kaimyno kiaulę ir neišdarinėtą vežė ratais pro mano sodybą. – pasakoja senelis. – Liko ant kelio platus kraujo ruožas. Apkaltino, kad daržinėje paslėpiau sužeistą miškinį. Visą šieną durtuvais išbadė, bet nieko nerado…

– Valgyti vos galėjau paduoti – reikėjo į kojas pulti, kad priimtų, – įsiterpia mama. – Kas rytą į miestelį laksčiau su maisto ryšuliu.

– Išleido iš stribyno rūsio po savaitės. Stebiuosi, kaip neišvežė. Tik mirus Stalinui visos baisybės aprimo… – susimąsto senelis.

– Tie baisūs laikai kiek nervų ir sveikatos sugadino… – negali nurimti mama. – Gainiojo po miškus mūsų žmones kaip šunis… Užėję svetimi baudė už tai, kad kuris nors drįsdavo panorėti laisvės ir garsiai apie tai pasakyti…

– Negyvensim mes ramiai, – abejoja senelis. – Lietuva – visiems po kojų kliūva… Kaip užvažiuojamas kiemas, kuriame dieną naktį neramu. Tiek Rytams, tiek Vakarams vis ko nors iš mūsų reikės: jei ne žemių, tai vandenų… Įmanytų – ir orą atimtų…

Kitą pavasarį senelis aptvėrė darželį. Mama prisodino gėlių. Jos įvairiaspalviai jurginai puošė ne tik mūsų sodybą, bet ir visą naująją gyvenvietę. Į vasaros pabaigą komisija lankė sodybas, tik senelio sodybvietės gražiausia nepripažino. Senelis, o kartu ir mes visi buvome tam netinkami žmonės. Gražiausia buvo pripažinta kita sodyba. Joje irgi žydėjo kaimynės iš mano mamos parsinešti tokie pat jurginai. Taip kartojosi kasmet…

– Žiūrėkit, žiūrėkit, tą mano obelį, kur auga dabar jau prie jų darželio, kaimynai pjauna, – susijaudinęs aimanuoja senelis.

– Kas jiems svarbu… – sako mama. – Ne jie sodino ir obuolių laukė. Kito darbo niekas nevertina…

– Atrodo, kad pjauna mane… Ji mano sodinta, laistyta, prižiūrėta… O dabar – še tau, pjauna… Argi taip galima... nupjauti obelį? Dar ir mažų obuoliukų turi… – vos neverkia senelis.

– Kaipgi šitaip – su mažais vaikeliais, – pritaria seneliui mama.

– Sugadino, oi, kaip sugadino žmones kolchozai!.. – linguoja galvą senelis.

– Žmonių beveik nebeliko… – svarsto mama. – Tik suveikt, sukombinuot, parsivežt – kitokio žodžio nebėra… O kad visa tai ne jų – niekam ne galvoj… Ima kaip iš savo aruodo…

– Ant svetimo gero atėję, ką nori daro… – tęsia senelis. – Baisiausia, kad vaikai viską mato… Užaugs sugadinta karta – nieko švento jiems nebebus likę… Našta arba gėda tėvams ir valstybei… Atminsit mano žodžius…

Senelis jau laiko mane suaugusiu: vedasi į naktigonę, leidžia nujoti į ganyklą iš kolchozo paimtus darbinius arklius, išmokė arti. Kur ką atsiminęs vis aiškina, pataria, todėl su juo įdomu. Mums abiem patinka arkliai. Tik gaila, kad sovietai neleidžia laikyti nuosavo.

– Sovietai nenori, kad žmogus būtų savarankiškas. Nuo valdžios priklausomą lengviau valdyti… – svarsto senelis. – Kam duodama, tas turi atsilyginti… Valdžia moka prisaistyti…

~~~

Baigęs vidurinę, išvažiavau mokytis į sostinę. Vieną savaitgalį grįžusį į namus mane pasitiko senelis. Mojuodamas popierėliu ir mįslingai šypsodamas pro ūsą, ištarė:

– Tu jau vyras, ruoškis į kariuomenę. Va, šaukimas…

– Neleidžia ir mokslų baigti, – imu dejuoti.

– Būsi rekrutas, kaip ir aš… Dabar jau abu vienodi… – garsiai mąsto.

– Kodėl rekrutas? Jokios prievartos juk nėra, – nesutinku.

– Atsimink, vaikeli, kad ne į savo karuomenę eini, todėl ir rekrutas. Mūsų valstybės nėra, nėra! – jau įpykęs rėkia senelis. – Iš žemėlapio jau ištrynė. Mes jau sovietais paversti... O sovietų valdžia gudri... Visam pasauliui sujaukė protą… Taip sujaukė, kad visi kaip musmirių apsiriję... Ką čia kalbėti, jau lietuviai greitai užmirš ir savo priedermę.

– Kodėl tu taip liūdnai, seneli… – užsikrečiu jo grauduliu ir aš.

– Ar netiesą šneku?! Ką girdžiu, apie tą ir svarstau. Nebėra lietuviškos šnekos – vos ne kiekvienas ją teršia tuo mtj ir mtj… – ima piktintis dar labiau. – Argi normalus žmogus gali taip kalbėti?! Kaip ir liežuvis apsiverčia tokias nešvarybes iš burnos leisti?! Lyg ten būtų mėšlo primintas tvartas, kurį retkarčiais gal reiktų išmėžti… Va tau ir jaunimas?! Visa ta bjaurastis iš karuomenės pareina… Argi seniau taip šnekėdavo?! Nė minties tokios nebuvo!… Su žalčio arba rūpužės vardu nesmagu buvo prasižioti…

„Senelis, matyt, teisus. Apnuodyta mūsų sąmonė…“ – mąstau sau vienas.

– Reikia, kad žmonės atsitiesę siektų laisvės, – pritaria į kambarį įėjęs tėtis.

– Oi, kaip prikirps kada jums uodegas už politiką, – gąsdina mama. – Liežuvį reikia už dantų laikyti…

– Niekas čia mūsų negirdi, – atsako tėtis.

– Dabar ir sienos turi ausis, – nenusileidžia mama.

– Silpsta sovietų galybė… Ateis diena, būsim laisvi, – pranašauja tėtis. – Tik to meto reikia sulaukti.

– Kad tavo žodžiai – į Dievo ausį… – atsidūsta senelis.

Praėjo keletas metų. Grįžau iš kariuomenės ir išvažiavau į sostinę studijuoti. Paskui pradėjau dirbti. Retkarčiais parvažiuodavau ir į kaimą.

Senelis vis linko į kuprą. Keliai atsikišo, kojos iškrypo… Jis įkopė į paskutinį savo amžiaus dešimtmetį.

– Devyniasdešimties sulaukti – ne juokai, – postringauja senelis. – Ilgai gyvenau…

– Dar ilgai gyvensit... – tarsi ne visai tuo tikėdamas pratariu.

– Jau saulutė arti laidos… Nebeilgai… Nebeilgai tversiu…

Tais metais gegužė buvo šalta ir vėjuota. Atostogauti susiruošiau į kalnus. Parvažiavau atsisveikinti su namiškiais.

Senelis buvo niūrus ir nešnekus. Kai spaudžiau ranką ir bučiavau į skruostą, pratarė:

– Lik sveikas. Su Dievu…

Širdyje lyg ir jutau, kad matau jį paskutinį kartą. Buvau jaunas, todėl nelabai kreipiau į tai dėmesį, lyg nenorėdamas tuo patikėti.

Išlydėjęs mane per slenkstį, ant cementinių laiptų senelis stovėjo basas.

– Eik į vidų – sušalsi kojas, – susirūpinau.

Manęs jis nebegirdėjo. Tuščią, nieko nematančių akių žvilgsnį buvo įbedęs į padūmavusias tolumas. Žili, aplink pliką pakaušį išsidraikę plaukai priminė retas apdžiūvusio ąžuolo šakeles, kurios vieną atbudusį pavasarį jau nebesužaliuoja. Atrodė, kad atšiaurus vėjas jį išjudinęs atplėš nuo žemės ir nuskraidins į tas padūmavusias tolumas… Tada dar nežinojau, kad sugrįžęs iš kelionės, eidamas kaimo keliu, pirmiausia pamatysiu ant kiemo stovinčią išardytą senelio lovą…

» Sugrįžti į pradžią